Išskleisti meniu
Bauskime arba legalizuokime – teisines skyles būtina naikinti

Bauskime arba legalizuokime – teisines skyles būtina naikinti

| 6 komentarai

Mažai kas yra taip blogai teisinėje sistemoje kaip teoriškai uždraustos, bet praktiškai toleruojamos veikos. Jos privalo būti arba legalizuojamos, arba imama su jomis realiai kovoti. Deja, tikrovėje tokių “tik teoriškai neteisėtų” veikų – dar daug.

Įmanoma padaryti, kad nusikalsti neapsimokėtų

Daugumą “teoriškai neteisėtų veikų” galima paversti ir “praktiškai neteisėtomis”, už kurias gresia realios bausmės. Pasakymas “Su tuo neįmanoma kovot” dažniausiai reiškia “su tuo nenorima kovoti”.

Viena priemonių tam, kad žmonės nenorėtų pažeisti teisės, yra didelis pažeidimų išaiškinimas. Kas rizikuotų, jei būti nubaustam tikimybė būtų 50% ar 70%? Tačiau tai retai įmanoma, nes kai kuriuos nusižengimus lengva paslėpti ar juos daro įtakingi žmonės (pvz. korupcija). Riziką įkliūti gali padidinti nusikalstamos veikos imitavimas (tarkime, kyšius duoda specialiai tam samdyti pareigūnai, kurie kyšį paėmus išsyk praneša apie nusikaltimą). Jei išaiškinamumo pakelti nepavyksta, padeda didesnės bausmės: kad ir tikimybė įkliūti bus tik, tarkime, 10%, jeigu įkliuvus bausmė bus labai didelė, rizikuoti neapsimokės.

Pavyzdžiui, net teoriškai sunkiai įmanoma pagauti žymesnį procentą girtų vairuotojų (juk policijos ant kiekvienos sankryžos nepastatysi), tačiau jeigu reidai reguliariai vykdomi, o pagautieji gauna rimtas bausmes, tai žmonės bus mažiau linkę pažeisti šias taisykles.

Tik dalis pažeidėjų “nesusimąsto”, kaip, tarkime, kleptomanai ar prievartautojai-maniakai. Dauguma, ypač rimtesnius turtinius nusikaltimus darantieji, viską paskaičiuoja: jie nori gauti pinigų, o ne prarasti, tad jei, tikėtina, praras daugiau nei gaus – nenusikals.

Ir dalis tokių, kurie važiuotų girti, nes taupytų 10 Lt taksi, to nedarys, jei bus neminiatiūrinė tikimybė susimokėti, pavyzdžiui, 5000 Lt baudą ir netekti teisių.

Išaiškinamumo didinimo ir/arba bausmės didinimo metodai taikytini visur, kur susidaro situacija, kad pažeidimus daryti labai apsimoka.

Pavyzdžiui, piratavimas: tikrai įmanoma norint su juo kovoti – pasinaudojus šiuolaikinėmis technologijoms paprastai išaiškinti, kas siunčiasi nelegalią programinę įrangą per Torrent sistemas. Pakaktų rimtai nubausti kokį 1% – ir piratavimo mastai sumažėtų, nes vienas dalykas daryti tai ką “visi daro ir niekas vis tiek nesužinos” ir kitas tai, už ką bus tikimybė tūkstančius litų baudos (gerokai daugiau, nei kainuotų visa “piratinė produkcija”), lankytis policijoje ir pan. (kaip, tarkime, už vairavimą išgėrus).

Kaip įveikti spaudimą nekeisti ydingos situacijos

Tačiau padėtis čia nesikeičia dėl “dvigubo spaudimo”. Viena vertus, bijoma teisę pažeidinėti įpratusių žmonių, kuriems tai patogu, reakcijos, jei su piratavimu bus normaliai kovojama – todėl nekovojama. Antra vertus, nenorima ir programų/filmų/muzikos kūrėjų pasipriešinimo, kuris kiltų, jeigu būtų daroma rimtesnė autorių teisių reforma (galimai legalizuojanti piratavimą).

Geriausia išeitis yra eiti iškart dviem keliais: pirma, legalizuoti dalį “teoriškai nelegalių” veikų ir antra – kitą dalį (rimtesnes) tos pačios rūšies “teoriškai nelegalias” veikas padaryti ir “praktiškai nelegaliomis”: vykdyti reidus, griežtinti bausmes, kad taip pažeidinėti nebeapsimokėtų.

Tarkime, vienas galimų sprendimų piratavimo atveju būtų (nesakau, kad jį siūlau): legalizuoti P2P dalijimąsi programine įrangą asmeniniais tikslais, tuo tarpu įmonių bei kitų verslo subjektų kontrolę sustiprinti dažninant reidus ieškant piratinės programinės įrangos, tikrinant kitais būdais, didinant baudas.

Nebaudžiamumas – ir kelias į rimtus nusikaltimus, ir į politinį susidorojimą

Kaip ten bebūtų, už situaciją, kai veika yra teoriškai nelegali, bet ją vis tiek beveik visi norintieji ir daro, blogesnės turbūt nėra. Mat ji atveria kelius rimtesnėms problemoms.

Visų pirma, “Tik teoriškai nelegalių” veikų buvimas skatina negerbti teisės. Žmogus, užuot tiesiog nedaręs viso to, kas uždrausta, ima aiškintis, už ką kokios bausmės numatytos ir kokia tikimybė įkliūti. Tai pavojinga: psichologai yra nustatę, kad kartą atitinkamą pažeidimą padaręs žmogus daug lengviau padarys ir didesnį pažeidimą. Todėl, pavyzdžiui, Irane, kur uždraustas alkoholis, nemaža narkotikų problema. Žmonės, ten paragavę alkoholio (tegul tokių ir daug mažiau, nei Lietuvoje), jau būna įveikę “teisės pažeidimo” psichologinį barjerą, ir tarp alkoholio bei irgi uždraustų narkotikų tokio barjero jau nėra.

Be to, kai visi daro tam tikrus pažeidimus, gali pasidaryti kone neįmanoma nedaryti “teoriškai nelegalių” veikų net tuomet, kai vien iš moralinės pusės norėtum gerbti teisę. Taip yra, pavyzdžiui, versle. Tarkime, visi konkurentai nemokės kokio nors mokesčio – ir valstybė nenubaus bent keleto jų šitaip smarkiai, kad ir kiti, pasiskaičiavę riziką, nustotų pažeidinėti teisę. Tada šie konkurentai galės pelningai pardavinėti savo prekes/paslaugas pigiau, nei tokį mokestį mokantysis – netekęs klientų šis, nors ir būdamas vienodai efektyvus su nesąžiningais konkurentais, tikėtina, galiausiai bankrutuos. Taip “teoriškai nelegalus” mokesčio nemokėjimas faktiškai net taps “faktiškai privalomu”: vieninteliu keliu nenuostolingai užsiimti ta verslo rūšimi. Ir vėlgi: nuo neteisėto vieno mokesčio nemokėjimo iki platesnio mokesčių slėpimo laiptelis kur kas žemesnis, nei nuo legalios veiklos prie vieno mokesčio nemokėjimo.

Maža to, tokios “teoriškai nelegalios” veiklos lengvai panaudojamos susidorojimui. Belieka skirti ypatingą dėmesį pasekti, pavyzdžiui, politiniam oponentui ir gauti įrodymų, kad jis šioje vietoje pažeidinėja teisę ir jau bus pretekstas tą oponentą bausti. Nesvarbu, kad kiti už tą patį nebaudžiami ir net nesistengiama jų “gaudyti”. Šitaip teisinė valstybė faktiškai pavirsta į pažinčių valstybę – tikrasis “nusižengimas”, už kurį baudžiama, yra ne ta “teoriškai nelegali veika” (juk už ją niekas kitas nebaudžiamas), bet tai, kad neįtikai kažkokiems galingiems pareigūnams, sprendžiantiems, kurią mažą dalį žmonių rimtai patikrinti.

Straipsnio temos: , ,

    6 komentarai

  1. Nors už savo nuomonę nesu linkusi atsiprašyti, bet, kai nuomonė nepalanki arba reiškiu kritiką, kartais to norisi, todėl atleiskite.
    Jūsų rašinėlis skamba kaip srities, apie kurią rašote pirmakursio. Teoriškai teorinės teorijos, skambios deklaracijos, kurios su realybe neturi nieko bendra.
    “Piratavimo” srityje dirbau ne vienerius metus (kaip juristė), žinau, kokie surūgę ir pavargę pareigūnų veidai, kai juos užkrauni dar krūva darbo dėl tavo kliento “softo” vagystės. Tyrimas ne šiaip sau vykdomas tik privataus kaltinimo tvarka. Ar įsivaizduojate kaip visa tai vyksta realiai? Ar tiesiog gražiai rašote apie teisinę valstybę teisės filosofijos skyrelyje?
    Galėčiau iš esmės ginčyti kiekvieną jūsų sakinį, bet mano komentaras būtų ilgesnis už jūsų tekstą.

    • Turbūt kalbame iš skirtingų kampų. Vienas dalykas, kaip dabar yra Lietuvoje – apie ką jūs ir teisingai aprašote. Kitas – kaip sutvarkyti teisinę sistemą, kad taip nebūtų (kam ir skirtas straipsnis).

      Techninių priemonių nustatyti, kad kažkas siunčiasi failą per P2P ir kas tai daro, tikrai yra. Tačiau, kaip teisingai pastebite, šiandien Lietuvoje viskas daroma daug sudėtingiau, nei galėtų būti. Tam, kad techninės galimybės būtų išnaudojamos, reikia sutvarkyti teisinę bazę. Tai apima tam tikrus įstatyminius įpareigojimus interneto paslaugų tiekėjams, tam tikros tyrimą palengvinančios progaminės įrangos naudojimo įteisinimą, aiškų įtvirtinimą, kad tam tikrais būdais surinkta informacija laikytina teisėtu įrodymu. Iš techninės pusės nesuplėsiu, nes komentaras būtų labai ilgas. Tik paminėsiu, kad to, kas buvo įmanoma jums privataus kaltinimo bylose, ar kas įmanoma pareigūnams prie dabartinės teisinės bazės, niekaip negalima palyginti su tuo, kas apskritai įmanoma (bet Lietuvoje nedaroma).

      Teisinius pakeitimus reikia atlikti labai tiksliais ir išsamiais įstatymais ir poįstatyminiais aktais, o ne laukti teismų precedentų, nes šioje srityje viskas keičiasi per greitai, kad būtų galima laukti kol byla nueis iki LAT (realiai po kelių metų jau gali būti kiti piratavimo metodai ir kitos optimalios techninės priemonės su jais kovoti). Viską tinkamai sutvarkius tyrimai pasidarytų daug paprastesni ir jūsų įvardytos problemos, kaip priešiškai panašių (šiandien dažnai bergždžių) tyrimų atžvilgiu nusiteikę pareigūnai, išnyktų ar sumenktų.

      Tačiau pagrindinė problema, kurią ir įvardiju straipsnyje, yra kitur (ne techninėse galimybėse): bet koks panašus teisinės bazės keitimas neišvengiamai sulauktų panašiai įnirtingo atsako, kaip ACTA – kaltinimų “visuotiniu sekimu”, “totalitarizmu”, “žmogaus teisių pažeidimais” ir dar kažkuo.

      O čia jau yra visuomenės teisinės sąmonės dalykas: juk dėl to, kad, tarkime, ginklai suregistruoti, protestų Europoje nekyla, nes dauguma pritaria, kad ginklais padaromi pakankamai rimti nusikaltimai, kad ginklų apyvartą kontroliuoti. Tas pats dėl patikrų oro uoste ar muitinėje, kuomet peržiūrimi asmeniniai daiktai – visi sutinka, kad terorizmas yra blogybė, daug kas (nors tikrai ne visi) sutinka ir kad su kontrabanda reikia kovoti. Su piratavimu problema ta, kad dauguma jį pateisina, o kovą su juo laiko vos ne “valstybės lėšų švaistymu ir šiaip turtingiems ginti”.

      Štai panašiose situacijose, manau, ir reikia ieškoti vidurinio kelio. Konkretus “pasiūlymas” (dėl P2P dalinimosi asmeniniais tikslais legalizavimo) tebuvo pavyzdys, kurio pats nesiūlau – “vidurinis kelias” galėtų būti ir kitas. Svarbu, kad užtektų politinės valios realiai kovoti su visais nusikaltimais ir administracinės teisės pažeidimais, o jei neužtenka – tuomet tokia veika legalizuotina.

      Palyginčiau su, pavyzdžiui, narkotikais. Lietuvoje su jais kovojama, kai kuriose kitose šalyse kovojama itin rimtai (pvz. Pietryčių Azijoje – ir esminiais tyrimais, ir rimtomis (iki mirties) bausmėmis) ir gana sėkmingai. Tuo tarpu dalyje Vakarų Europos ir JAV valstijų bent jau “žolė” ilgą laiką yra nelegali tik formaliai. Policija rimtai nežiūri jos aptikus, pažeidėjus išsyk paleidžia (nebent šie ir kitaip nusikalto ar įtariami nusikaltę). Ir kanapių vartojimas ten daug didesnis nei pas mus ar Pietryčių Azijoje.

      Vienas galimų sprendimų tokioje situacijoje, kaip susiklostė ten (nesakau, kad būtinai teisingas) – narkotinių kanapių legalizavimas, ką neseniai padarė kelios JAV valstijos. Kitas – rimta kova su kanapėmis, kaip aukščiau įvardytose valstybėse. Trečias – “vidurinis kelias”, tarkime, legalizuojant kanapes, bet sugriežtinant kovą su likusiais narkotikais (ir bausmes už jų laikymą, prekybą).

      “Vidurinio kelio” paiešką (nesakau, kad teisingą) matau ir kai kuriuose iš pasiūlymų dėl JAV imigracijos reformos, kuomet kai kurie nelegalai būtų faktiškai “legalizuoti”, o su likusiais žadama kovoti rimčiau. Dabartinėje situacijoje imigracija į JAV darosi nelegali tik teoriškai (nelegalai gali mokytis, studijuoti, gauti vairuotojo teises, viešai prisipažinti, kad yra nelegalai ir kt.), o rimtai kovoti su ja neleidžia spaudimas iš pilietybę turinčių lotynų amerikiečių. Dabartinė situacija labai ydinga – matydami, kad nelegaliai atvykęs į JAV gali puikiai gyventi, vis daugiau Centrinės Amerikos žmonių tą ir daro, į teisę visiškai nežiūrima, kita vertus, milijonų savotiškų “antros klasės gyventojų” buvimas yra problema, ir ja nesunku pasinaudoti, pavyzdžiui, deportuojant tik dėl politinės nuomonės neįtikusius migrantus.

      JAV šitaip susidorojama gal nebus – bet kitur gali būti. Pavyzdys iš arčiau – “oligarchų” situacija Rusijoje. Tam tikri privatizacijos, mokesčių mokėjimo metodai buvo oficialiai nelegalūs, bet faktiškai net privalomi, nes be jų niekas nebūtų padaręs verslo. Atėjus į valdžią V. Putinui prieš tuos oligarchus, kurie buvo nusiteikę kritiškai jo atžvilgiu (M. Chodorkovskis ir kiti), už tas pačias “teoriškai nelegalias” veikas staiga buvo pradėtas labai rimtas tyrimas ir jie nuteisti. O į kitus ir toliau žiūrima pro pirštus. Kadangi tam tikros “teoriškai nelegalios” veiklos Rusijoje taip išvešėjusios, kad jas daro kone visi verslininkai, signalas aiškus: būsite baudžiami tik jei prieštarausite valdžios politikai. Apie būtent tokį “selektyvaus teisingumo” pavojų kalbėjau straipsnio pabaigoje.

  2. Tai kad jau labai primityvios tos nustatymo priemonės, o jei būtų pradėtos plačiai taikyti praktikoje, tai žmonės pereitų prie kitų protokolų su tarpiniais mazgais, kur ką nors gali išrišti tik per atsitiktinumą arba jei valdai didžiąją dalį tinklo mazgų. Manau, kad reikia arba išjungti internetą, arba, kaip jau rašyta, adaptuoti įstatymus, nors čia, manau, kiltų problemų su tarptautine teise ar tarptautiniais santykiais.

    • Kiekvienai sienai yra ilgesnės kopėčios, kita vertus, kiekvienas papildomas trukdis “atgraso” kažkurią dalį pažeidėjų, nes jie arba nebesugeba, arba galvoja kad nebeverta, arba jaučiasi pernelyg rizikuojantys – ir atsisako minčių pažeisti teisę.

      Su pamatiniais tarptautinės teisės principais problemų nekiltų, nebent su kažkuriomis atskiromis sutartimis (ir tai neaišku, reikia analizuoti konkrečius siūlymus), bet kurias sutartis pasirašyti ir kurių atsisakyti renkasi pati valstybė.

      Čia Verslo žinių straipsnis panašia tema: “Intelektinės nuosavybės piratai žinomi, bet nebaudžiami

  3. Realiai tai baudžiami tik akivaizdžiai darantys nusikaltimus. Nesvarbu, kad žala nemokant mokesčių valstybei gali būti daug didesnė nei apvogiant namus, bet nemokant mokesčių sumokės tik baudelę, o tas kuris apvogė namus gaus ir realią laisvės atėmimo bausmę. Tik nuo tų ” realių vagių” gali apsisaugoti su signalizacija, o nuo tų, kurie vogia iš valstybės- niekaip.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *