Be emocijų

Europarlamento rinkimų balsai – jau suskaičiuoti. Tęsdamas tradiciją (2012 m. analizavau Seimo rinkimus) pamėginsiu pažvelgti giliau į procentus ir įžvelgti platesnes Lietuvos rinkėjų bei politnių partijų sroves (kairiuosius, dešiniuosius ir centrą, populistus/protestą, tautines mažumas), kurių populiarumas metai iš metų mažai keičiasi.

Kairieji

Kairieji gavo 23,82% balsų. 2012 m. Seimo rinkimuose – 24,47%.

Socialdemokratai balsus kiek išbarstė – nuo 18,37% krito iki 17,27%. Tačiau kairiesiems jie niekur nedingo – sustiprėjo Valstiečiai, gavę vieną mandatą (nuo 3,88% iki 6,62%).

Valstiečiai ypač sustiprino pozicijas miestuose (Kaune už juos balsavo net virš 5%, Vilniuje ir Klaipėdoje – virš 3%, Šiauliuose – virš 10%): Ramūno Karbauskio veikla (“Naisių vasara” ir visa, kas su tuo susiję, indėlis į referendumą dėl žemės) ir intelektualumas, matyt, duoda rezultatų, Valstiečiai ir žalieji vis labiau laikomi nebe “ūkininkų lobistine organizacija”, o “tradicijų, gamtos ir sveikos gyvensenos gynėjais”, už kuriuos verta balsuoti ne tik kaimiečiams.

Šioms dviems partijoms padėjo, kad daugiau kairiųjų arenoje nebuvo: parašų nesurinko Frontas, 2012 m. Seimo rinkimuose gavęs 1,21% balsų. Kita vertus, tik kraštutiniai kairieji fronto balsai liko kairiesiems, o už šią partiją dėl jos prorusiškumo balsavusieji rusakalbiai greičiausiai perėjo pas Tomaševskį, taip kiek sumažindami kairiųjų ir padidindami mažumų elektoratą.

Dešinieji ir centras

Dešinieji ir centras gavo 37,39% balsų. 2012 m. Seimo rinkimuose – 31,25%.

Tėvynės Sąjunga gavo 17,34% balsų (Seimo rinkimuose 15,08%), užtat galėjo nustebinti Liberalų Sąjūdis – net 16,52% (Seimo rinkimuose 8,57%).

Kokia to priežastis? Jų, regis, yra kelios. Visų pirma, Liberalų Sąjūdis galutinai įsivyravo tarp liberalių partijų, nes Liberalcentristai ir TAIP net susivieniję tesukrapštė 1,49% (2012 m. suma buvo 3,82%). Panašu po neįveikto 5% barjero Seimo rinkimuose rinkėjai ėmė galvoti, kad “geriau jau balsuosiu už Sąjūdį, bent mano balsas nesudegs, nes Sąjūdis vis viena praeis” ir dar greičiau “išsilakstė”.

Visgi net ir visos trys liberalios partijos kartu per 2012 m. Seimo rinkimus tesurinko 12,8% balsų. Iš kur likę? Gali būti, kad dalis jų – iš protesto elektorato. Jie balsavo už Liberalus išvydę ten garsų, “politikos nesuterštą” ir gausiai reklamuotą mecenato Antano Guogos vardą.

Tam, kad už Liberalus balsavo ir populizmo/protesto rinkėjai, yra netiesioginių įrodymų. Visų pirma, Liberalų rinkėjų skaičius išaugo maždaug tiek, kiek nuo įprastinio sumažėjo populizmo/protesto elektoratas (atsižvelgus į rinkėjų aktyvumo įtaką). Tačiau dar rimtesnis įrodymas yra balsų pasiskirstymas tarp balsuotojų iš anksto ir rinkimų dieną. Reikalas tas, kad populizmo/protesto rinkėjai vidutiniškai dažniau, nei visi kiti, balsuoja rinkimų dieną – mat jie dažniau būna neapsisprendę, nemato prasmės eiti balsuoti iš anksto (geriau rizikuoja likti nebalsavę išvis, juk tai nėra jiems taip svarbu), o galutinai apsisprendžia prie urnų.

Taigi, Tėvynės Sąjunga iš anksto gavo ~18% visų savo balsų, Socialdemokratai ir Liberalcentristai ~16%, o Liberalų Sąjūdis – tik ~13%, net mažiau nei Tvarka ir teisingumas (~14%) bei Darbo partija (~15%). Kita vertus, ir 2012 m. Seimo rinkimuose Liberalai daugiau nei kitos “tradicinės partijos” gavo balsų rinkimų dieną – tad galbūt tai ir nėra vien Guogos efektas, gal už Liberalus tiesiog linkęs rinkimų dieną apsispręsti balsuoti politiškai mažiau aktyvus jaunimas.

Yra ir dar vienas dalykas, nepalankus Tėvynės Sąjungai – gali būti, kad centro ir dešinės elektoratas iš jų pusės po truputį juda pas Liberalus (bet idant suprastume ar taip yra dar reiks palaukti). Ateina rinkėjų karta, nebeprisimenanti Tėvynės Sąjungos narių indėlio į Lietuvos nepriklausomybę, o ir tą indėlį įdėjusiųjų karta (kaip V. Landsbergis) palieka politiką. Jie nebebalsuoja “Už Tėvynės Sąjungą” lyg “Už Lietuvą”, nori, kad partija atitiktų jų pažiūras. O čia Tėvynės Sąjungos problema ta, kad ji balansuoja ant dviejų postsovietinės politinės minties srovių: Vakarietiškosios ir Tautinės. Dalis jos narių yra vienos, kiti – kitos vertybinės krypties; kiekvienų pažiūrų TS rinkėjus glumina kitos krypties TS politikų tariami “ekscesai” ir skatina nusigręžti nuo TS. Šitaip dėl Tėvynės Sąjungos lyderių paniekos kai kurioms tautinėms iniciatyvoms TS išsižadėjo daug Tautinės minties Kovo 11 akto signatarų, tuo tarpu Vakarietiškos minties rinkėjams kaip tik nevisada priimtinos Tautinių pažiūrų TS politikų mintys. Maža to, Tėvynės Sąjunga svyruoja ir tarp centro kairės bei centro dešinės. Tuo tarpu Liberalai yra aiškiai Vakarietiškos srovės, aiškiai dešinieji – tad tą dalį TS rinkėjų gali pervilioti, o atsiradusi stipri Tautinės minties jėga galėtų iš TS atimti ir daug kitų rinkėjų.

Su panašia problema, beje, gali susidurti ir Socialdemokratai, už kuriuos irgi daug kas balsuoja “iš įpratimo” kaip už Brazausko įkvėptą LKP/LDDP tęsinį – bet Brazauską atmenančių irgi mažės, o Socialdemokratai taipogi balansuoja ant dviejų postsovietinės politinės minties srovių (Rytietiškos ir Vakarietiškos). Kol kas kairėje jiems mažai alternatyvų, bet atsiradusios stiprios ir ideologiškai vieningos Vakarietiškų kairiųjų-žaliųjų, Rytietiškų kairiųjų (nesusitepusių Sausio 13 d. neigimu) ir pan. jėgos galėtų atsiriekti Socialdemokratų balsų.

Tautininkai Europarlamento rinkimuose surinko TS nusivylusiųjų tautinių pažiūrų rinkėjų balsus (1,99%), kurie per Seimo rinkimus buvo išsibarstę tarp “Už Lietuvą Lietuvoje” ir “Jaunosios Lietuvos” (iš viso 1,57%).

Dar dalyvavusioms dešiniosioms partijoms padėjo bendras jų skaičiaus sumažėjimas: nebuvo Krikščionių partijos (2012 m. Seimo rinkimuose – 1,2%), Respublikonų (Seimo rinkimuose – 0,28%).

Populistinės/protesto jėgos

Populistinės/protesto partijos surinko 30,65% balsų. 2012 m. Seimo rinkimuose – 37,78%.

Kaip per 2012 m. Seimo rinkimus Tvarkos ir teisingumo sąskaita buvo išaugusi Darbo partija (atitinkamai 7,31% ir 19,82%) tai per Europarlamento rinkimus šios partijos vėl apsilygino: TT gavo 14,27%, Darbo partija 12,83%. Tačiau bendras populizmo/protesto elektoratas jau daug metų panašus. Tiesa, jis tuo mažesnis, kuo mažesnis aktyvumas: Parlamento rinkimų aktyvumas buvo 52,93%, Europarlamento – 47,28%. Tuo tarpu 2009 m. Europarlamento rinkimuose, kai aktyvumas buvo vos 20,98%, populizmas/protestas tegavo 24,67% balsų.

Per šiuos rinkimus populizmui/protestui dar galimai pakenkė ir liberalai (žr. aukščiau).

Prie šios grupės reikia priskirti ir naujai dalyvaujančią Žaliųjų partiją, kaip būdinga naujai dalyvaujančioms “valdžios duonos neragavusioms” partijoms parinkusią protetso balsų (3,55%).

Tačiau daug protesto/populistinių jėgų šiuose rinkimuose nedalyvavo ar nesurinko parašų: Drąsos kelias, Emigrantų partija, Darbo ir vienybės partija, Žmonių partija. Visgi Europarlamento rinkimai neatrodo tokie svarbūs, neapsimoka kurti naujų populizmo/protesto jėgų dėti dideles pastangas reklamuoti senoms prieš šiuos rinkimus. O tai sąlygoja ir mažesnį nei įprasta populizmo/protesto populiarumą apskritai: juk yra žmonių, kuriems ir balsuoti už jau “įsisenėjusias” Tvarkos ir teisingumo ar Darbo partijas nėra tinkamas protestas, priešingai nei už “naujus ir nesusitepusius” Tautos prisikėlimo ar Drąsos kelio atstovus per pastaruosius dvejus Seimo rinkimus. Dalis tokių dabar manau balsavo už L. Balsio Žaliuosius, bet visgi Žalieji nėra tipinė protesto jėga, stengiasi tapti ideologine “tradicine” partija, tad patraukti didesnio protesto elektorato negalėjo.

Tautinės mažumos

Tautinės mažumos (Tomaševskio blokas) surinko 8,06% balsų, kai Seimo rinkimuose surinko 5,83%. Lenkai yra aktyvūs rinkėjai, einantys prie urnų bet kokiu atveju, tad kuo mažesnis aktyvumas, tuo daugiau mažumų partija gauna balsų (pasyviuosiuose 2009 m. Europarlamento rinkimuose gavo net 8,42%). Taip pat V. Tomaševskis, kaip prorusiškiausių pažiūrų iš dalyvavusių rinkimuose partijų lyderių, toliau sėkmingai telkia aplink save ir rusakalbes mažumas, kurios anksčiau balsuodavo už Frontą ar populizmo/protesto jėgas. Pavyzdžiui rusiškajame Visagine per 2012 m. Seimo rinkimus jis gavo ~15% balsų, o per šiuos Europarlamento rinkimus – 32,91%.

2014 m. gegužės 9 d.. Požiūryje į pasaulio politiką žmonės dažnai vadovaujasi juoda/balta principu, arba “mano priešo priešas yra mano draugas”. Tik kad dažnai nepagalvojama, kad tas “priešo priešas” yra dar nepriimtinesnis už patį “priešą” – kol, aišku, nebūna vėlu.

Štai kai kurie vakariečiai, dažnai kairieji, labai nemėgsta JAV ir jos karų Artimuosiuose Rytuose. Dėl to, kad nemėgsta JAV, jie linkę kažkaip pateisinti Putiną: esą, “(ir) JAV puola kitas valstybes”. Panašiai save teisina ir pats Rusijos režimas. Bet, priešingai nei rusai Krymą, JAV neaneksavo Irako ar Afganistano ir galiausiai pasitraukė. Bet net jei JAV būtų elgusis identiškai Rusijai, ar tai kaip nors pateisina Rusiją? Kodėl eiti į protestus prieš JAV karus, o paskui staiga toleruoti dar agresyvesnę Rusijos politiką? Viską lemia tas juoda/balta požiūris. Kartą žmogus išsirenka priešą (“juoda”, šiuo atveju – JAV) ir viskas, kas kenkia tam priešui, atrodo “balta” ir nė nebežiūrima, ar iš tikro ten ne dar juodžiau už “juoda”. Dar daugiau, dažnam ima atrodyti, kad pasaulyje išvis tėra dvi stovyklos: JAV sąjungininkų (juoda) ir oponentų (balta). Bet iš tikro pasaulyje daug galingų šalių daug ir ideologijų daug, ir jų tarpusavio santykiai įvairūs, nieko net panašaus į dvi komandas nėra.

Įdomu, kad panašiai tik juoda/balta mato ir kairiųjų ideologiniai oponentai. Prancūzijos “Nacionalinis frontas” pastaruoju metu rėmė Putiną. Šią partiją, kritiškai vertinančią siekius kurti vieną europiečių tautą, gal žavi Putino tradicinis rusiškas nacionalizmas. Tačiau juk Rusija irgi yra daugiatautė Federacija ir jos tautos, tokios kaip totoriai ar jakutai, daugiau teisių plėtoti savo kultūrą už Europos Sąjungos tautas tikrai neturi (greičiau priešingai). Ir Rusijos plėtra į vakarus tikrai nesiekia kažkaip leisti “tautoms surasti savo kelią” ar “neištirpti Vakarų katile”, kaip galbūt įsivaizduoja “Nacionalinis frontas” – ji primeta rusišką nacionalizmą (kitą katilą), tuo tarpu daug švelnesnį kitų tautų siekį (kaip ukrainiečių) gerbti savo kalbą, kultūrą, vertina kaip draustiną fašizmą.

Panašūs juoda/balta požiūriai būdingi ir Lietuvoje. Štai Andrius Kubilius apkaltino Ramūną Karbauskį prorusiškumu. Giluminė priežastis – Karbauskio euroskepticizmas. Tačiau, kaip minėjau, Lietuvos politiką reikėtų vertinti kaip trikampį ir, nors dalis euroskeptikų tikrai yra prorytietiškos orientacijos, likę yra tautinės orientacijos, kritiškai vertinantys ir Rusiją, ir ES (ir, sprendžiant iš Karbauskio pasisakymų, šis priklauso pastariesiems). Bet vėl pasirodo juoda/balta vertinimas: jei ne su mumis (provakarietiškas, “baltas”), reiškia prieš mus (“juodas”), o jau “juodi” traktuojami kaip viena grupė, kuriems tinka visi neigiami politiniai epitetai: prosovietinis, nacis ir pan.

Praeityje tokie juoda/balta politiniai požiūriai privertė prie tragedijų. Kažin, ar jei žinotų, kuo viskas baigsis, menševikai būtų dėjęsi su bolševikais nuversti carą – juk galiausiai bolševikai Sovietų Sąjungoje “išpjovė” tiek žmonių, kiek joks caras nenužudė. Bet revoliucijos metu “mūsų priešas – caras, visi kas prieš jį – draugai” tipo požiūris apakino. Nežiūrėta, ko gi iš tikrųjų ženkli dalis tų “draugų” siekia.

Panašių pavyzdžių yra ir nūdienos pasaulyje. Dėl tokio juoda/balta mąstymo daug vakariečių kritikavo pirmąją Egipto demokratiškai išrinktą valdžią kaip neva “nepakankamai pasaulietišką”. Būtų rėmę – gal ši valdžia būtų išsilaikiusi, o dabar ji buvo žiauriai nuversta, ir ją pakeitęs karinis režimas (kurio atėjimą kai kurie vakariečiai tada dar sveikino) jau tapo viena daugiausiai žmonių pražudžiusių XXI a. diktatūrų.

Siekiant bet kokio padėties pasikeitimo (pvz. taikos ar turtingumo vardan), būtina įvertinti visumą. Tai yra, ne vien žiūrėti, kokie įtakingieji dabar trukdo pasiekti norimą padėtį, bet ir pagalvoti, kokios yra realios alternatyvos šiems įtakingiesiems, ir ar įtakingiesiems staiga pasikeitus padėtis netaptų dar blogesne.

Kai keliauju į tam tikras vietas, aplinkiniai klausia “Ir kaip nebijai?”. Pasaulyje tikrai yra baisių vietų, visgi dauguma tokių baimių – visiškai nepagrįstos. Dažniausiai įgąsdina pavienės žiniasklaidos istorijos, kai tuo tarpu kur kas baisesnių, bet žiniasklaidos neaprašomų dalykų nė nepastebime.

Nebaisu: Reti dalykai, kuriuos dažnai rodo per užsienio naujienas

Labiausiai žiniasklaidoje aprašomi – ir labiausiai bijomi – tie įvykiai, kurie vienu kartu nusineša daug aukų – bet tylima apie tuos, kurie žudo (ar kitaip kenkia) tyliai, po vieną žmogų, tačiau yra daug dažnesni ir todėl tikimybė nuo jų nukentėti daug didesnė.

Kas tie pirmieji – retieji – įvykiai? Tai aviakatastrofos, traukinių ar laivų nelaimės, terorizmas, žemės drebėjimai. Net ir Rusijoje ar Afrikoje, kur lėktuvų krenta daugiau nei Europoje, tikimybė nuo to žūti maža; mažai ir šansų nukentėti nuo terorizmo net Izraelyje ar arabų šalyse. Gamtinėse katastrofose žūti šansų daugiau, bet ir tai nėra didžiausia grėsmė.

Dažnai visai nepagrįstai manoma, kad pavojus padidėjęs. Nereikia bijoti to, kas:

A)Buvo “neseniai”. Tai, kad prieš mėnesį šalį nusiaubė taifūnas ar cunamis niekaip nereiškia, kad ir dabar ten padidėjusi nelaimės tikimybė. Dažniausiai tai pasakytina ir apie karus, ypač vykusius prieš ne vienerius metus. Žiūrėkite dabartinę situaciją. Kai 2013 m. lapkričio 21 d. vykau į Sardiniją, kai kas kalbėjo, kad pavojinga, nes per cikloną “Kleopatra” ten buvo neseniai paskendę keliolika žmonių. Aišku, liūtys jau buvo pasibaigusios, be to, vyko kitoje salos dalyje. Paaiškėjo, kad kur kas pavojingiau man tądien būtų buvę lankytis Rygoje (kur sugriuvo “Maxima”). Aišku, būtų kvaila, jei būtume ėmę bijoti eiti į “Maximas” ar važiuoti į Rygą.
B)Vyksta gretimose šalyse. Dauguma karų ir konfliktų vyksta tik tam tikroje vienoje šalyje/šalyse ar jų regionuose. Aplinkinėms šalims tai įtakos nedaro. Gali atrodyti baisu vykti į Iraną, nes greta Afganistanas ar Irakas – bet jeigu koks užsienietis bijotų vykti į Lietuvą, nes greta Rusija, o ten – Čečėnija, Ingušija – turbūt ir jums patiems atrodytų juokinga.
C)Vyksta kažkur kitame tos šalies krašte. Lietuva – mažytė šalis. Bet pasaulyje yra šimtus kartų didesnių valstybių. Padėtis skirtinguose tokios šalies regionuose gali skirtis kaip diena ir naktis: tiek gamtinių kataklizmų, tiek konfliktų, tiek nusikalstamumo atžvilgiu. Reikia atkreipti dėmesį į konkretų regioną ar miestą, į kurį vyksite.

Aplankiau per 100 šalių, tarp jų ir tokias, į kurias kai kas vykti bijo, bet nesu nukentėjęs nuo karų, terorizmo ir panašios politinę potekstę turinčios veiklos. Lygiai taip nesu patyręs ir aviakatastrofos, laivo ar traukinio nelaimės.

Jau baisiau: dažni dalykai, kurių per užsienio naujienas nerodo

Nuo ko tikimybė nukentėti didesnė? Nuo štai ko:

A)Nusikalstamumo. Vienas nužudymas ar apiplėšimas nesukelia pasaulio žiniasklaidos dėmesio, bet iš tokių pavienių įvykių susidėjusi statistika toli lenkia aviakatastrofas ar nuskendusius laivus. Hondūre kasmet 100 000 gyv. tenka 91,6 žmogžudystės, Lietuvoje – 6,6. Iš viso Lietuvoje kasmet nužudoma ~200 žmonių, Hondūre – ~7000, nors gyventojų ten daugiau tik dvigubai. Net jeigu Lietuvoje kasmet įvyktų po rugsėjo 11 d. atakų masto teroristinį išpuolį, žūti nuo svetimos rankos Lietuvoje tikimybė neprilygtų Hondūrui. Taip pat skaitykite: “Nusikaltimai kelionėse – ką daryti ir kaip saugotis“.

Aišku, ir nusikalstamumą reikia vertinti objektyviai: dauguma jo vyksta tam tikruose rajonuose, tarp vietinių gaujų. Atsargiai suplanavus vietas, kurias toje šalyje lankysi, laiką ir pan., nebus taip pavojinga.

Pats nuo nusikaltimų užsienyje esu kentėjęs Kenijoje, Brazilijoje (du kartus) ir… Vokietijoje. Gal ne taip ir keista, kad nukentėjau net ir “saugioje” Vokietijoje – būdamas “trečiajame pasaulyje” saugaisi daug labiau. O juk šiais laikais seniau saugios šalys pilnos imigrantų iš nesaugių šalių, kurie daro nusikaltimus. Tik keli turtingi miestai dar saugūs, tokie kaip Tokijas, menkai paliestas migracijos – jame net mačiau, kaip mergina palieka ant kėdės kavinės vidury rankinuką ir eina į kitą aukštą užsakyti maisto.

Nužudymų statistika pasaulyje: kuo šalys tamsiau mėlynos, tuo ten saugiau, kuo tamsiau raudonos – tuo nesaugiau. Tiesa, reikia turėti omenyje, kad karo, anarchijos apimtose šalyse (Somalis ir pan.) valdžia nėra net pajėgi suregistruoti visų nužudymų – bet daugelyje šalių nužudymai registruojami tinkamai. Nors nužudymas nėra tas nusikaltimas, su kuriuo keliautojai susiduria dažniausiai, paprastai ten, kur negerbiama žmogaus gyvybė, daug ir kitų nusikaltimų.

B)Apgavysčių. Kiekvienam nusikaltimui, nuo kurio esu nukentėjęs kelionėse, tenka daug dešimčių ar net šimtai apgavysčių ar bandymų apgauti. Apgavystė gali kainuoti net daugiau, nei vagystė. Apgaudinėja labiausiai tam tikrų specialybių žmonės, dažnai susiduriantys su turistais: taksistai, turistinių rajonų darbuotojai, tai pat prašalaičiai tokiose vietose, išmokę užkalbinti ir apgaudinėti turistus. Mažiau apgavysčių ten, kur kainos ir tvarka aiškios, parašytos. Todėl taksi nesinaudoju – naudojuosi visuomeniniu transportu ar autonuoma, kur įmanoma, Uber atitikmenimis. Autonuomoje, kaip turistinių paslaugų įstaigoje, tiesa, irgi pasitaiko apgavysčių, bet 5 ar 10 kartų didesnės kainos, kaip taksistui, mokėti neteks. Taip pat skaitykite straipsnį “Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti“.

C)Teisėtų trukdžių. Iš kuprinės ištraukta piniginė ar 100 eurų vietoje 10 paėmęs taksistas – žiaurus dalykas, bet keliaujant galima prarasti panašias pinigų sumas ir visai teisėtai. Pavyzdžiui, pavėlavus į lėktuvą gali tekti pirkti naują bilietą už šimtus eurų; dar kiti dalykai gali sutrukdyti jums kelionę taip, kad tiesiog negalėsite padaryti ko suplanavęs. Tarp “teisėtų trukdžių” – streikai, valstybiniai ribojimai. Visa tai nevienodai būdinga įvairioms šalims (pvz. daug streikuoja graikai, prancūzai, suomiai). Verta pažymėti, kad ir kataklizmų, kurių labiausiai baiminamasi (karai, žemės drebėjimai) atveju žūti ar susižaloti tikimybė menka, užtat patirti trukdžių – gana didelė. Kai 2011 m. kovo 11 d. buvau per žemės drebėjimą Tokijuje tame mieste nenukentėjo nei vienas turistas; užtat daug muziejų, turistinių objektų paskui buvo uždaryta, nutrauktas eismas geležinkeliais. Panašias pasekmes turistui gali sukelti ir paprastas streikas. Žemės drebėjimo nenumatysi, bet kai kuriuos trukdžius “apeiti” galima.

D)Ligų ir “eilinių” nelaimių. Kaip galite susirgti ar susižeisti namie – taip galite ir kelionėje, o ten gydytis gali būti gerokai brangiau, tai gali sutrikdyti ir kelionės planą. Viena išeičių – draudimas. Daugelyje kelionių tikimybė susirgti ar susižeisti nėra didesnė, nei būnant namie, bet, aišku, yra išimčių. Tai – kai kurios tropinės šalys su savo ligom, pvz. maliarija (žr. straipsnį apie skiepus). Taip pat – kai kurie pavojingesni kelionių būdai, kaip alipinizmas. Visada atrodo “Man taip nebus” ir tikimybė, kad kas nors įvyks konkrečioj kelionėj, visada mažai – bet jei keliausi daug tik laiko klausimas, kada kurioje nors kelionėje susirgsi ar susžeisi (gali būti ir po daug metų). Pavyzdžiui, esu kelionėje susilaužęs kojos pirštą, ne kartą sirgęs su temperatūra ir pan.

E)Savo paties laidų. Dėl šitų dalykų žmogus gali kaltinti tik pats save, bet neįsivaizduojate, kiek daug pinigų ir nervų ląstelių keliautojai dėl to praranda! Ne tai datai užsakyti bilietai, pamiršta laiku pasigaminti viza ar pasas, ką jau kalbėti apie smulkmenas, kaip nesiderėjimas kur tai būtina ir t.t. Labai svarbu turėti omenyje dažniausias ir brangiausias klaidas – dažnai didžiausias pavojus keliautojui yra jis pats.

P.S. Keliaudami po nelaimės zonas vietiniams tik padedate

Nereikia manyti ir kad keliaudami po stichines nelaimes išgyvenusias šalis kaip nors trukdote vietiniams. Beveik visuomet yra priešingai. Didelė dalis nuostolių, kuriuos patiria turistinės valstybės dėl tokių nelaimių, kyla ne nuo sugriovimų, o dėl “išsigandusių ir neatvykusių” turistų – pajamų netenka restoranai, viešbučiai, muziejai, nebesuplaukia jų mokesčiai į biudžetą, darbuotojai negauna algų, savininkams gresia bankrotas. Įsivaizduokite, kokia to reikšmė tokiam Libanui, kur turizmas įprastai “atneša” 27% bendrojo vidaus produkto, ar Seišeliams (39%).

Valgydami maistą ar gerdami vandenį tokiose šalyse tikrai iš nieko jo neatimate. Jei kas neturi maisto, tai todėl, kad po nelaimės neįmanoma į jo kaimą/miestelį maisto nugabenti, o ne todėl, kad maisto nėra išvis. Leisdami pinigus nusiaubtoje šalyje faktiškai perleidžiate juos vietiniams, kad galėtų atkurti infrastruktūrą bei įprastinį gyvenimą. Tai nėra labdara – vietiniai gyventojai čia netampa prašytojais, o tiesiog gali dirbti savo kasdienį darbą, išlaikyti kvalifikaciją – nelikus turistų tai taptų neįmanoma. Dar skaitykite “Etiškos kelionės – kaip keliauti, kad padėtumėte“

2012 m. Europos Sąjungai skirta Nobelio taikos premija. Sąjungos šalininkai ją vadina nauju unikaliu reiškiniu. Bet pažvelgus į istoriją matosi, kad viskas kartojasi: panašios vienijimosi euforijos būta daug kartų, bet visa ko pabaiga ne visada būdavo linksma.

Europos Sąjunga – ne pirmas toks vienijmasis

Iš tikro Europos Sąjunga nėra nei pasaulyje, nei Europoje naujas reiškinys. Tokie suvienijimai vyko daug kartų. XIX a. panašiai suvienyta Vokietija – dar 1815 m. vietoje, kur ji vėliau atsirado, buvo net 39 valstybės. Kaip ir Europos Sąjunga, Vokietijos suvienijimas prasidėjo nuo muitų sąjungos (1834 m.). Vėliau galia vis labiau ir labiau koncentravosi Berlyne, bet daugiau nei šimtmetį tai išliko federacija (iki, valdant Hitleriui, vokiško identiteto šlovinimas virš visų kitų tapo itin radikalus).

Sakysite – “bet vokiečiai buvo viena tauta, o Europos Sąjunga vienija skirtingas”? Bet vokiečiai, kaip ir panašiu metu susivieniję italai dabar yra viena tauta kaip tik dėl to, kad XIX a. įvyko tas suvienijimas! Iki tol ir kalbos smarkiai skyrėsi (pvz. Sicilijos gyventojas niekaip nebūtų susikalbėjęs su milaniečiu), ir tikrai ne visi sutiko su vienos italų ar vokiečių tautos idėja. Šūkis “Vokietija aukščiau visko” šiandien dažnai suvokiamas kaip nacionalsocialistinis, bet iš tikro jis atsirado būtent XIX a. vienijant Vokietiją ir jo esmė buvo, kad vieningos Vokietijos poreikiai turi būti auščiau atskirų valstybėlių poreikių. Austrai, kurie Vokietijos suvienijime nedalyvavo, šiandien suvokiami kaip atskira tauta (nors objektyviai nesiskiria nuo pietinių vokiečių).

Europos vienijimas labai primena tą XIX a. tautų pavasarį. Akcentuojamas identitetas “europiečiai” (virš regioninių ar nacionalinių) – panašiai kaip anuomet “vokiečiai”, “italai” virš “bavarai”, “prūsai”, “romiečiai” ar “siciliečiai”. Visų suvienijimų šalininkai save pristatė kaip modernius vienijančius judėjimus, kurie tobulesni už susiskaldymo “tamsybę”.

Vienijamasi “prieš”, o ne “už”

Bet ar viskas taip gražu? Vokietija ir Italija vienijosi ne dėl taikos. Jos vienijosi, be kita ko, ir todėl, kad pavienės šalelės ir miestai-valstybės jau niekaip nebūtų pajėgę dalyvauti didžiųjų valstybių galios varžybose. Prancūzija, Britanija valdė šimtus užjūrio valdų – nei Bavarija, nei koks Viurtembergas pavieniui niekaip nebūtų galėję įgyti kolonijų. O susivienijusi Vokietija jau prilygo šioms imperijoms ir ėmė su jomis lenktyniauti visose sferose: nuo kolonizacijos iki laivų statybos.

Panaši situacija su Europos Sąjunga. ES gimė tada, kai Europos šalys neteko savo kone begalinių kolonijų. Prancūzija ar Vokietija pavieniui nebegalėjo prilygti JAV ar Sovietų Sąjungai, vėliau ir Japonijai, Kinijai, ateityje ir Indijai, Brazilijai. Nei gyventojų skaičiumi, nei plotu, nei ekonomikos dydžiu. Europos šalys – net pačios didžiausios – atsidūrė panašioje padėtyje pasaulio mastu, kaip vokiečių ar italų šalelės XIX a. Europoje.

Jos nebegalėjo grįžti į didvalstybių areną pavieniui, bet galėjo kaip Sąjunga. Vienijimasis, kaip ir seniau, vyko “prieš”, o ne “už”. “Aplenkti Ameriką” ir panašūs siekiai deklaruojami ir viešai – panašiai kaip “Aplenkti Britaniją” prieškario Vokietijoje.

Kaip ir visi vienijimai Europos Sąjungos vienijimas turi ribas. Pageidaujamos tik tam tikrų kultūrų, įstatymų šalys. Nuo tos krypties (ar bent ėjimo ta kryptimi), “Europos Sąjungos pagrindo”, nukrypstantieji susilaukia kritikos, nepagrįsto vadinimo “kraštutiniais dešiniaisiais”, kaip Vengrija (po Konstitucijos) ar ES nepriklausanti Šveicarija (po referendumo, apribojusio kitų europiečių imigraciją). Imigrantai, beje, jau sudarė per trečdalį Šveicarijos gyventojų, bet siekiant, kad europiečio identitetas nusvertų dabartinius tautinius, vidinė Europos migracija būtina; panašiai vidinę migraciją skatino ir Sovietų Sąjunga, Kinija, Indonezija, Jugoslavija…

Bijomasi ir vidaus judėjimų, palaikančių kitokią poziciją: skatinančių didesnę atskirų šalių laisvę (ir mūsų “proeuropietiškas” užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pavadino tokius judėjimus “pavojingais”), krikščioniškas, musulmoniškas ar dar kokias vertybes. “Europos (Sąjungos) vertybės” skleidžiamos ir į užsienį daugeliui skleidėjų neabejojant, kad būtent jos, būtent šiandieninis ES viršūnėlių žmogaus teisių suvokimas objektyviai geriausias – kaip kažkada ir vokiečiai, italai bei kitos tautos (ar bent jų lyderiai) tikėjo savo požiūrio tobulumu.

Euronacionalizmas – tas pats nacionalizmas, tik tauta kuriama nauja

Bet Europos Sąjunga šlovina Europą, o ne žmoniją. Sakoma “būkime europiečiai”, o ne “būkime žmonės”. ES jokiu būdu nėra kažkokia “unikali didžiulė taikos ir vienos valdžios erdvė”, kaip ją bandoma pavaizduoti. Tokių erdvių šiandien daug. ES piliečių tėra 500 milijonų – tai mažiau nei kinų ar indų. Plotu ES atsilieka nuo Rusijos, JAV ar Kanados. JAV, Kanada, Indija, beje, irgi demokratinės. Kaip XIX a. pasaulis buvo suskirstytas į kolonijines valstybes, XXI a. jis skirstosi į šitokias šimtamilijonines regionines “erdves”. Kai kurios – jau senos ir tvirtai tapusios vienalytėmis šalimis (Kinija, JAV, Indija), kitos dar naujesnės už ES ir tebėra pirmuose “muitų sąjungos” etapuose (MERCOSUR Pietų Amerikoje, Rusijos muitų sąjunga) kurių gal ir neperžengs.

Didžiosios valstybės ir jų sąjungos (su gyventojų skaičiais ir plotais). Dauguma jų, kaip ir ES – demokratinės, įvairių kalbų ir tikėjimų. Tų, kurios yra vientisos valstybės, pavadinimai ir duomenys parašyti rausvai.

Reikia suprasti, kad identifikavimasis tiek su vokiečiais, tiek su bavarais, tiek su “europiečiais” – tas pats nacionalizmas. Šie požiūriai skiriasi tik vienu: tautybių ribas braižo skirtingai. Bet objektyvaus pasaulinio kriterijaus atskirti tautybėms ir nėra. Pavyzdžiui, serbai, bosniai ir kroatai tradiciškai laiko save skirtingomis tautybėmis – nors kalba viena kalba, bet skiriasi jų tikėjimai (kroatai – katalikai, serbai – stačiatikiai, bosniai – musulmonai). Tuo tarpu vokiečiai tradiciškai laiko save viena tautybe – nors šiaurėje jie protestantai, pietuose – katalikai. Kinai suvokia save kaip vieną tautybę (hanai), nors kalba skirtingomis kalbomis. Tautybių ribos brėžiamos tais skirtumais, kurie tame regione svarbiausi. “Tautų pavasaris” kiek pakoregavo svarbiausius skirtumus, o ES vienijimas keičia šiuos skirtumus vėl naujais, faktiškai pasiūlydamas europiečio tautinį identitetą.

Europiečio tautinis identitetas kuriamas ir pilnai ar iš dalies keičiant valstybių atributiką į Europos Sąjungos atributiką kasdien matomose vietose. Stenduose, pranešančiuose, kad projektą finansavo ES ir Lietuvos Respublika dominuoja ES vėliava ir mėlyna spalva (nors tuos pačius projektus juk finansuoja ir Lietuva, savivaldybės). Automobilių numeriuose trispalvę pakeitė ES vėliavos. Visoje Europoje pasai nuspalvinti vienodai (rausvai), o žodžiai ‘Europos Sąjunga’ rašomi virš valstybės pavadinimo. Taip pat vienodai atrodo ir visi eurų banknotai. Šie sprendimai ekonominės prasmės neturi – tik identiteto kūrimo prasmę. Net senosiose federacijose dažnai jis propaguojamas švelniau: JAV visos valstijos gali turėti savo automobilių numerių dizainą, o ant Jungtinės Karalystės svarų pavaizduotos asmenybės Anglijoje, Škotijoje ir kituose kraštuose skiriasi (nors visi banknotai priimami visur).

Kur nuėjo praeities “Europos Sąjungos”

Jau rašiau, kur po suvienijimo galiausiai nuvedė Vokietijos istorija. Į valdžią atėjo nacionalsocialistai, federacija galutinai tapo unitarine valstybe ir vieningos vokiečių kultūros šlovinimas pasiekė aukščiausią laipsnį. “Bavarams” ar “prūsams” vietos visai nebeliko. Tiksliau, jie galėjo būti, bet turėjo laikyti save visų pirma vokiečiais, regioninį identitetą pasilikdami nebent kaip hobį.

Tik praloštas Antrasis pasaulinis karas leido kai ką pasukti atgal. Netrukus po jo jau pati Vokietija, kaip visuma, netekusi tiek užjūrių kolonijų, tiek milžiniškų užkariavimų rytuose, tapo sudedamąja naujos taikios Sąjungos dalimi, į kurią žengė su viltimi – “karų Europos Sąjungos viduje nebebus”. Gal. Po Vokietijos suvienijimo juk nebebuvo nė vieno karo Vokietijos viduje – o kaip tik toks žiaurus Trisdešimties metų karas 1618-1648 m. buvo nusinešęs 25%-40% visų vokiečių gyvybių (daugiau, nei Antrasis pasaulinis karas europiečių). Bet kad ilgainiui pati Vokietija, kaip imperija, ėmė kariauti su kitomis imperijomis, ir kilo jau pasauliniai konfliktai…

Kita vertus, tik sensacijų besivaikantis žmogus galėtų teigti, kad Europos Sąjunga būtinai taps nacionalsocialistine. Nors, žvelgiant į šiandienos situaciją, ir atrodo labiau tikėtina, kad smarkiai suradikalės pats Europos Sąjungos (jos elito kultūros, požiūrio) šlovinimas, nei kad toks radikalizmas iškils kurioje nors Europos šalyje. Jau vien todėl, kad ES požiūrio šlovinimas ir alternatyvių požiūrių menkinimas populiariausioje žiniasklaidoje ir kitur traktuojami kaip “progresyvūs”, kai tuo tarpu analogiški veiksmai atskirų tautų kultūroms šlovinti laikomi radikaliais. T.y. Euronacionalizmas daugybėje ES šalių nesulaukia beveik jokio kritiško atsako, panašiai kaip labai ilgai nesulaukė ir vokiškasis nacionalizmas. Priešingai, gniuždomos visos požiūrių alternatyvos, kurios galėtų tą kritišką atsaką pateikti, eliminuojant jas iš intelektualios diskusijos kaip “radikalias”.

Visgi, pasaulyje būta ir kitų suvienijimo rezultatų pavyzdžių. Vienas jų – JAV. Šiandien suvokiame ją kaip vieną šalį/tautą. Bet nuo JAV nepriklausomybės (1776 m.) iki pat Pilietinio karo (1865 m.) – vėlgi kone 100 metų – amerikiečiai labiau siejo save su gimtąja valstija, o ne JAV bendrai (“aš virdžinietis”, o ne “aš amerikietis”). JAV tebuvo pradžioje vos trylikos, paskui vis besiplėtusi valstijų sąjunga. Kaip ir Europos Sąjunga, ji per šimtmetį padengė didelę žemyno dalį. Kaip ir Europos Sąjungoje, pradžioje daugumą galių turėjo pačios valstijos, o federalinė valdžia skirstė tik nedaug pinigų ir tegalėjo leisti įstatymus keliose siaurose srityse. Bet ilgainiui vis daugiau pinigų skirstyta centre, o Aukščiausiasis teismas (net ne įstatymai ir ne išrinkta valdžia) vis daugiau galių pripažindavo centrinei valdžiai ir vis mažiau jų palikdavo valstijoms. Štai taip JAV tapo tikrai viena valstybe, o ne aljansu.

JAV istorija turbūt daugumą įkvėps labiau, nei Vokietijos ar Italijos. Visgi ir JAV iš centro nuleidžiama tvarka mažina vietos žmonių galimybes spręsti problemas savaip, didina biurokratiją, tolina valdžią nuo žmonių. Mažesnės, vienalytiškesnės valstybės vidutiniškai ir stabilesnės, ir turtingesnės už didesnes/mažiau vienalytes. Net grynai matematiškai galima apskaičiuoti, kad kuo mažesnį skaičių piliečių valdys kiekviena demokratinė valdžia, tuo didesnio skaičiaus pasaulio žmonių interesai bus atspindėti (nes kiekvienas kraštas galės tvarkytis pagal savo piliečių kultūrą/požiūrius, o vienai valdžiai valdant įvairialypes teritorijas neišvengiamai atsiranda kraštų, kuriems primetama kitų kraštų kultūra/požiūriai).

Ir, aišku, JAV šlovinimą šiandien tikrai suvoktume kaip nacionalizmą, o ne kaip kažkokį “taikos ir vienybės erdvės” palaikymą. Nėra priežasčių, kodėl ES turėtume suvokti kitaip.

2014 m. kovo 18 d.. Viešojoje erdvėje vėl pasigirdo nuomonių, esą vykdydami prorusiškesnę politiką galėtume gauti ekonominės naudos.

Tačiau klaidinga yra pati šio požiūrio esmė. Nuolaidžiavimas Rusijai ilguoju laikotarpiu neatneša šaliai, jos verslininkams ar dar kam jokios naudos. Nes po kiekvienos nuolaidos Rusija reikalauja vis daugiau, o neįvykdžius naujų reikalavimų vykdo tokius atsakomuosius veiksmus, kad pradžioje nuolaidžiavusios šalys atsiduria net prastesnėje padėtyje, nei niekada nenuolaidžiavusios.

Tai matome ir šiandienos Ukrainoje. Ukraina visuomet vykdė daug prorusiškesnę politiką, nei, tarkim, Latvija ar Estija. Čia tik keli pavyzdžiai:
1.Latvija ir Estija nesuteikė pilietybės sovietų atkeltiems rusams – Ukraina suteikė.
2.Kai kuriuose Ukrainos regionuose rusų kalba naudojama faktiškai lyg oficiali – Latvijoje ir Estijoje net rusiškuose Daugpilyje ir Narvoje tai neįsivaizduojama.
3.Ukrainoje net sovietinio genocido aukos menkai tepagerbtos, kad nesupyktų rusai, o sovietiniai paminklai daug kur nenugriauti net ir šiandien.
4.Ukraina nuomojo Sevastopolio karo bazes rusams, kai Baltijos šalys rusų pajėgas išprašė ~1994 m.
5.Ukraina pernelyg nesistengė įstoti į NATO, o Latvija ir Estija jau seniai ten.

Net ir po Euromaidano pasikeitė labai nedaug: Ukrainoje nuversta tik dalis Leninų, niekas pilietybės iš rusų atimti neketino ir būtų neįmanoma tikėtis, kad rusų kalba pasitrauktų iš regionų valdžios ir meno sferų tiek, kiek ji pasitraukė Latvijoje ir Estijoje.

Bet Ukraina kone 25 metus nuolaidžiaudavo Rusijai, todėl iš jos ir reikalaujama gerokai daugiau. Nedidelio padėties pasikeitimo į ne prorusiškesnę pusę pakako šiandieniniams Rusijos veiksmams.

Ir tai ne pirmas bei nepaskutinis toks atvejis. Šia tema jau rašiau 2010 m. viename sename šio tinklaraščio straipsnyje “Ar Lietuvai prorusiška politika tikrai yra pragmatiška?“. Tai kartojosi daugybę kartų.

Norėčiau sakyti, kad dabar tas straipsnis aktualus kaip niekad – bet iš tikro dabar jis aktualus kaip visada.

2014 m. vasario 27 d.. Postsovietinėje erdvėje (nuo Lietuvos iki Vladivostoko) yra trys populiarios mąstymo kryptys: sovietinė, tautinė ir vakarietiška. Šios kryptys čia svarbesnės, nei įprastas skirstymas į “kairę” ir “dešinę”.

Sovietinės minties žmonių vertybės – darbininkija, “Didysis tėvynės karas” ir jo veteranai, rusų kultūra, klasikinis menas/mokslas, rusų kalba, geresni santykiai su Rusija ir jos sąjungininkėmis. Labiau toleruojama korupcija.

Vakarietiškai minčiai artima kultūrinė globalizacija, vakarietiška kultūra ir menas, Vakarų Europoje populiaraus žmogaus teisių suvokimo diegimas, eurointegracija dalį suvereniteto perduodant Europos Sąjungai, anglų kalba.

Tautinė mintis įkvėpimo semiasi tautos istorijoje, religijose, kalboje, gamtoje, tradicinėse vertybėse, identitete, vietiniame mene. Jei sovietinės ir vakarietiškos mąstymo kryptys daugmaž visur vienodos, tautinės mintys kažkiek skiriasi, nes skiriasi šalių istorija ir tradicijos.

Kiekvienoje kryptyje yra nuosaikių ir radikalių elementų (pastarieji savo požiūrį stengiasi primesti kitiems, pateisina praeities ir naujas represijas prieš kitaminčius).

Ypatinga rusų padėtis ir situacija Ukrainoje

Visų krypčių atstovai (net ir nuosaikiausi) vieni kitus vertina kritiškai. Tačiau yra viena išimtis: Rusija. Čia tautinė ir sovietinė mintis žengia koja kojon. Net tarp radikalų: juk komunistas gali didžiuotis Stalinu ir Leninu, kaip komunistais, o nacis – kaip Rusijos galią išplėtusias jos valdovais. Todėl Rusijoje vakarietiška mintis šiuo metu pasmerkta likti mažumoje.

Panašiai yra ir rusakalbių bendruomenėse kitose šalyse. Ukrainoje rusakalbių itin daug (35%), o šalies rytuose ir pietuose jie sudaro daugumą (Kryme 77%). Čia rusiškos tautinės ir sovietinės minčių tandemas nusveria ukrainietišką tautinę bei vakarietišką mintis. Tuo tarpu Ukrainos vakaruose daugumą sudaro ukrainietiškai kalbantys žmonės (t.y. daug ukrainietiškos tautinės krypties ir mažai rusiškos tautinės). Sovietai vykdė ukrainiečių genocidą (išžudyta bent 7-10 milijonų), tad čia sovietinė mintis itin silpna, ypač 1939 m. sovietų užimtame vakariausiame krašte (Lvovo apylinkės). Todėl vakarietiškos ir ukrainietiška tautinė kryptys čia dominuoja, sudariusios aljansą prieš “bendrą priešą”, panašiai, kaip ir ~1990 m. Baltijos šalyse.

Tačiau jei imti Ukrainą kaip visumą, keturių mąstymo krypčių (sovietinės, vakarietiškos, rusiškos tautinės ir ukrainietiškos tautinės) proporcijos panašios, todėl šiame krašte ir vyksta nuolatiniai konfliktai. Panašiai neapsisprendusių yra ir daugiau šalių, bet, išskyrus Baltarusiją ir Kazachiją, niekur rusakalbių bendruomenė nėra tokia gausi, tad šalys vienalytiškesnės, situacija kiek švelnesnė. Ten (pvz. Gruzijoje) nėra nuolatinio padalijimo į dvi geografines dalis – labiau veikia politinė švytuoklė, kuomet kartais įsivyrauja labiau vakarietiška, kartais labiau sovietinė mintys. Tiesa, smulkesnių regioninių konfliktų yra: štai sovietinės minties dominuojama Padniestrė atskilo nuo tada vakarietiškos ir rumuniškos tautinės krypčių dominuotos Moldavijos.

O kaip yra Lietuvoje?

Lietuvos politinė arena, tuo tarpu, pagal tris postsovietinės politikos vertybines kryptis, manau, padalinta taip:

Sovietinė mintis – dalis Socialdemokratų, K. Prunskienės Liaudies partija. Radikalūs elementai – Socialistinis liaudies frontas.
Vakarietiška mintis – Liberalai, kita dalis Socialdemokratų, dalis Tėvynės Sąjungos. Radikalūs elementai – “Naujoji kairė 95” ir pan. judėjimai.
Tautinė mintis – kita dalis Tėvynės Sąjungos, R. Karbauskio valstiečiai-žalieji, Centro partija, tautininkai, jaunalietuviai. Radikalūs elementai – buvę nacionaldemokratai ir pan.

Įdomu, kad dvi didžiausios Lietuvos partijos pasidalinusios ant dviejų mąstymo krypčių: Tėvynės Sąjunga tarp vakarietiškos ir tautinės, o Socialdemokratai tarp vakarietiškos ir sovietinės; tai sukelia kai kurių kuriozų. Visgi jas vienija “bendras oponentas”: Tėvynės Sąjungai tai sovietinė mintis, Socialdemokratams – tautinė mintis.

“Populistines/protesto partijas” kurios labiau siejamos su savo lyderiais nei ideologija (Darbo partija, Tvarka ir teisingumas, Drąsos kelias) vertinti sunku – jose, kaip taisyklė, būna visų trijų vertybinių krypčių atstovų.

Lenkų rinkimų akcija atstovauja lenkiškai tautinei minčiai.