Politika

2014 m. vasario 27 d.. Postsovietinėje erdvėje (nuo Lietuvos iki Vladivostoko) yra trys populiarios mąstymo kryptys: sovietinė, tautinė ir vakarietiška. Šios kryptys čia svarbesnės, nei įprastas skirstymas į “kairę” ir “dešinę”.

Sovietinės minties žmonių vertybės – darbininkija, “Didysis tėvynės karas” ir jo veteranai, rusų kultūra, klasikinis menas/mokslas, rusų kalba, geresni santykiai su Rusija ir jos sąjungininkėmis. Labiau toleruojama korupcija.

Vakarietiškai minčiai artima kultūrinė globalizacija, vakarietiška kultūra ir menas, Vakarų Europoje populiaraus žmogaus teisių suvokimo diegimas, eurointegracija dalį suvereniteto perduodant Europos Sąjungai, anglų kalba.

Tautinė mintis įkvėpimo semiasi tautos istorijoje, religijose, kalboje, gamtoje, tradicinėse vertybėse, identitete, vietiniame mene. Jei sovietinės ir vakarietiškos mąstymo kryptys daugmaž visur vienodos, tautinės mintys kažkiek skiriasi, nes skiriasi šalių istorija ir tradicijos.

Kiekvienoje kryptyje yra nuosaikių ir radikalių elementų (pastarieji savo požiūrį stengiasi primesti kitiems, pateisina praeities ir naujas represijas prieš kitaminčius).

Ypatinga rusų padėtis ir situacija Ukrainoje

Visų krypčių atstovai (net ir nuosaikiausi) vieni kitus vertina kritiškai. Tačiau yra viena išimtis: Rusija. Čia tautinė ir sovietinė mintis žengia koja kojon. Net tarp radikalų: juk komunistas gali didžiuotis Stalinu ir Leninu, kaip komunistais, o nacis – kaip Rusijos galią išplėtusias jos valdovais. Todėl Rusijoje vakarietiška mintis šiuo metu pasmerkta likti mažumoje.

Panašiai yra ir rusakalbių bendruomenėse kitose šalyse. Ukrainoje rusakalbių itin daug (35%), o šalies rytuose ir pietuose jie sudaro daugumą (Kryme 77%). Čia rusiškos tautinės ir sovietinės minčių tandemas nusveria ukrainietišką tautinę bei vakarietišką mintis. Tuo tarpu Ukrainos vakaruose daugumą sudaro ukrainietiškai kalbantys žmonės (t.y. daug ukrainietiškos tautinės krypties ir mažai rusiškos tautinės). Sovietai vykdė ukrainiečių genocidą (išžudyta bent 7-10 milijonų), tad čia sovietinė mintis itin silpna, ypač 1939 m. sovietų užimtame vakariausiame krašte (Lvovo apylinkės). Todėl vakarietiškos ir ukrainietiška tautinė kryptys čia dominuoja, sudariusios aljansą prieš “bendrą priešą”, panašiai, kaip ir ~1990 m. Baltijos šalyse.

Tačiau jei imti Ukrainą kaip visumą, keturių mąstymo krypčių (sovietinės, vakarietiškos, rusiškos tautinės ir ukrainietiškos tautinės) proporcijos panašios, todėl šiame krašte ir vyksta nuolatiniai konfliktai. Panašiai neapsisprendusių yra ir daugiau šalių, bet, išskyrus Baltarusiją ir Kazachiją, niekur rusakalbių bendruomenė nėra tokia gausi, tad šalys vienalytiškesnės, situacija kiek švelnesnė. Ten (pvz. Gruzijoje) nėra nuolatinio padalijimo į dvi geografines dalis – labiau veikia politinė švytuoklė, kuomet kartais įsivyrauja labiau vakarietiška, kartais labiau sovietinė mintys. Tiesa, smulkesnių regioninių konfliktų yra: štai sovietinės minties dominuojama Padniestrė atskilo nuo tada vakarietiškos ir rumuniškos tautinės krypčių dominuotos Moldavijos.

O kaip yra Lietuvoje?

Lietuvos politinė arena, tuo tarpu, pagal tris postsovietinės politikos vertybines kryptis, manau, padalinta taip:

Sovietinė mintis – dalis Socialdemokratų, K. Prunskienės Liaudies partija. Radikalūs elementai – Socialistinis liaudies frontas.
Vakarietiška mintis – Liberalai, kita dalis Socialdemokratų, dalis Tėvynės Sąjungos. Radikalūs elementai – “Naujoji kairė 95” ir pan. judėjimai.
Tautinė mintis – kita dalis Tėvynės Sąjungos, R. Karbauskio valstiečiai-žalieji, Centro partija, tautininkai, jaunalietuviai. Radikalūs elementai – buvę nacionaldemokratai ir pan.

Įdomu, kad dvi didžiausios Lietuvos partijos pasidalinusios ant dviejų mąstymo krypčių: Tėvynės Sąjunga tarp vakarietiškos ir tautinės, o Socialdemokratai tarp vakarietiškos ir sovietinės; tai sukelia kai kurių kuriozų. Visgi jas vienija “bendras oponentas”: Tėvynės Sąjungai tai sovietinė mintis, Socialdemokratams – tautinė mintis.

“Populistines/protesto partijas” kurios labiau siejamos su savo lyderiais nei ideologija (Darbo partija, Tvarka ir teisingumas, Drąsos kelias) vertinti sunku – jose, kaip taisyklė, būna visų trijų vertybinių krypčių atstovų.

Lenkų rinkimų akcija atstovauja lenkiškai tautinei minčiai.

Šis straipsnis – dalis trijų straipsnių serijos apie dažnai pražiopsomus argumentus dėl imigracijos žvelgiant iš įvairių politinių pozicijų.

Iš dešiniosios laisvosios rinkos šalininkų imigracija kartais pateikiama kaip būtinybė, esą reikalinga siekiant išlaikyti konkurencingą ekonomiką.

Ar gyventojų skaičiaus mažėjimas – problema?

“Jei ne imigracija, gyventojų skaičius mažėtų” – sakoma. Daugybėje Europos valstybių tas yra tiesa. Tačiau gyventojų skaičiaus mažėjimas nereiškia gyvenimo kokybės ar šalies turtingumo mažėjimo. Iš dešimties turtingiausių pasaulio valstybių (pagal BVP vienam gyventojui) nė viena neturi daugiau 6 mln. žmonių, iš 25 turtingiausių vos 3 gyventojų skaičius viršija 10 milijonų. Mažos valstybės gali turėti mažiau biurokratijos, efektyviau reaguoti į situaciją, užsiimti įvairias nišas (pvz. ofšorinės kompanijos).

Tiesa, vieną dalyką menkstančio gyventojų skaičiaus šalys turi riboti – politinio dominavimo ambicijas. Didelis gyventojų skaičius padidina galimybes daryti pasaulyje geopolitinę įtaką. Kita vertus, ar šalyje bus 3 milijonai gyventojų, ar 3,2 milijono, esmės nekeičia. Net ir itin didelė imigracija pajėgi ženkliau pakeisti gyventojų skaičių tik per daug dešimtmečių.

Nuo gyventojų tankumo turtingumas irgi nepriklauso. JAV tankumas perpus mažesnis nei Lietuvoje, o Australijoje – net 20 kartų, ir tai netrukdo šioms šalims turtingiau gyventi.

Visuomenės senėjimas: problemos “perkelti” tuoj bus neįmanoma

Didesnė problema už gyventojų skaičiaus mažėjimą yra visuomenės senėjimas. Mūsų sistema lemia, kad darbuotojai išlaiko pensininkus, dėl ko keičiantis darbuotojų ir pensininkų proporcijai Sodros biudžete atsiranda skylė. Visgi, senėjimą daug labiau Lietuvoje sukelia jaunimo emigracija, o ne natūralus mažėjimas (tarp 2001 m. ir 2011 m. Lietuva neteko ~12% gyventojų, iš jų tik 3% dėl natūralaus nuosmukio ir 9% dėl emigracijos). Kiekvienas imigrantas kitai šaliai yra emigrantas, taigi, emigracijos/imigracijos problema pasaulio mastu viena ir ta pati.

Kaip jau rašiau Lietuva nėra kažkoks unikumas, kad patiria ir emigracija, ir mažą gimstamumą. Didžiojoje Trečiojo pasaulio dalyje gimstamumas pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai sumenko. Taigi migracija n(eb)ėra “visi laimi” tipo “demografinis receptas” – priešingai, gyventojų senėjimo problemą ji tiesiog perkelia iš turtingų šalių (pvz. Vakarų Europos) į skurdesnes (pvz. Rytų Europą), ir kadangi gimstamumas neturtingose šalyse toliau mažėja, kuo toliau tuo akivaizdžiau šitas bus. Kodėl užuot perkėlus problemą jos neišsprendus, nes galiausiai tą vis viena daryti teks (beveik) visam pasauliui?

Ne viskas taip blogai, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Vidutinio vaikų skaičiaus šeimoje mažėjimas sustoja – kai kurios šeimos turi po 1, kai kurios 2 vaikus. To nepakanka, kad gyventojų skaičius augtų – jis mažėja. Bet gyventojų nuo tada mažėja daugmaž vienodais (o ne nuolat vis spartėjančiais) tempais, todėl visuomenės senėjimo greitėjimas yra laikinas procesas – kuriuo nors metu nusistovės jaunimo-senimo proporcija, kuri ir išliks.

Kiek vaikų tenka vienai moteriai Tailande: statistika nuo 1960 iki 2010 m. Tailandas ~1970 m. išgyveno tai, ką Europa ar Amerika išgyveno kiek seniau, o Trečiojo pasaulio šalys – vėliau ar išgyvena dabar. Aukštas buvęs gimstamumas (6+ vaikai šeimoje) per kelis dešimtmečius smarkiai sumažėjo (iki ~1,7 vaiko), bet tuomet mažėjimas beveik sustojo.

Tai nebus tokia proporcija, prie kurios valstybė skurstų ar negalėtų egzistuoti, ypač prie dabartinių technologijų. Tolesnis technologijų augimas dalinai kompensuos dalies darbo jėgos praradimą, bet reikia ir politinių reformų. Tai – žymus pensinio amžiaus didinimas (juk dabar žmonės pilnavertį gyvenimą gyvena vidutiniškai vis ilgiau, tad ir dirbti gali ilgiau), pačios sistemos, kad jaunimas išlaiko vyresnius, keitimas (pensiniai fondai ir kt.). Tai yra daroma, ir tai gali spręsti pačią problemą, o ne perkelti ją kitur, kaip migracija.

Ekonominė imigracijos žala

Kalbant apie imigracijos ekonominę naudą dažnai žiūrima trumparegiškai, tik į artimiausią laikotarpį ar tik iš asmeninės perspektyvos (pvz. darbdavys, norintis įdarbinti užsienietį, sutinkantį dirbti už pigiau, visaip gins tariamą imigracijos ekonominę naudą).

Bet žiūrint plačiau imigracija turi daugybę kaštų. Kainuoja imigrantų integracija. Be to, kaip rodo tyrimai, nevienalytėse visuomenėse dažniau pasitaiko radikalizmas, neramumai, riaušės, pilietiniai karai; tarp imigrantų didesnis ir nusikalstamumas. Tokie dalykai atsieina ekonomikai itin brangiai – 2011 m. Londono imigrantų riaušių žala siekė 200 mln. svarų (arti 900 mln. litų), 2005 m. Payžiaus imigrantų riaušių 200 mln. eurų (~700 mln. litų) ir t.t.

Problemas čia kelia ne tai, kad kažkieno kultūra blogesnė, bet tai, kad skirtingų kultūrų žmonės gyvena pernelyg glaudžiai. Su panašiu reiškiniu susiduriame ir asmeniniame gyvenime: juk turite tokių pažįstamų, su kuriais įdomu pašnekėti, bet jei tektų gyventi viename kambaryje – susipyktumėte. Kultūrų atžvilgiu vienas miestas – kaip vienas kambarys dviems žmonėms. Gyvenant viename kambaryje būtina turėti panašų supratimą tvarkymosi, rūkymo viduje, triukšmo, draugų atsivedimo ir kitais klausimais. Gyvenant viename mieste irgi reikia turėti bendrą supratimą dėl daugybės vertybių, “gyvenimo taisyklių”. Net ir imliausiam imigrantui tai sudėtinga: juk tai apima ne tik svetimus papročius/vertybes, bet ir, tarkime, valstybinės kalbos puikų mokėjimą. Ekonominiai migrantai (t.y. dauguma) naujojoje tėvynėje prisitaikyti dažniausiai ir nepersistengia: jų tikslas didesnės algos ar išmokos, o skirtinga kultūra tik nepageidaujamas šalutinis poveikis.

“Kvietėme darbininkus, o atvyko žmonės” – ši žymi frazė pasakyta apie turkus “gastarbaiterius” kuriuos kadaise imigruoti kvietė Vakarų Vokietijos valdžia (šiandien jų šalyje apie 3 mln.). Žmonės nėra tik makroekonominė eilutė. Imigrantų skaičių bei kompetencijas sunku prognozuoti, mat čia veikia sniego gniūžtės efektas – jau atvykę imigrantai, kad ir reikalingi ekonomikai, vėliau pasikviečia ir savo šeimas, gimines, kuriems darbo jau dažnai ir nebūna (nes jie nemoka kalbos, neturi reikiamų kompetencijų). Todėl šalyse, kuriose daug imigrantų, jų daugėja vis sparčiau. Juk ir dauguma lietuvių vyksta būtent į Airiją, Jungtinę Karalystę, Norvegiją ar Ispaniją dažnai dėl to, kad jau pažįsta ką nors, kas ten įsikūrė.

Todėl net jei teoriškai imigruoti skatinami tik žmonės, kurių trūksta ekonomikai, atvyksta visokių, o bedarbystė tarp nevietinės kilmės žmonių dažnai didžiulė. Štai tarp Vokietijos turkų darbo neturi net 30%, kai bendras bedarbystės vidurkis šalyje tėra 5,9% [šaltinis]. Bedarbis ne tik kad pats nemoka mokesčių, bet ir papildomai kainuoja kitiems mokesčių mokėtojams.

Šis tekstas mano rašytas ~2008 m. politologijos studijoms universitete, bet aktualus iki šiol

Konservatizmas yra suprantamas kaip politinė filosofija, pasisakanti prieš staigius pokyčius bei neigianti idėją, jog yra įmanoma žmogaus proto galia sukurti naują sistemą, kuri būtų tobulesnė už viską, kas buvo iki tol, ir ją pastatyti – o būtent tokia prielaida rėmėsi daugybė kitų politinių filosofijų, pavyzdžiui socializmas ir liberalizmas. Taigi, konservatoriai pasisako ne už kažkokią ideologiją, bet už tam tikrą santykį su ideologija. Jei ideologiją suvokti kaip, pavyzdžiui, automobilio važiavimo kryptį, tai santykis su ideologija apimtų tos krypties keitimo dažnumą ir važiavimo greitį.

Reikia pažymėti, kad kitos politinės filosofijos be ideologijos taip pat dažnai nustato ir tam tikrą santykį su ta ideologija, tačiau konservatizmas nustato santykį su bet kokia ideologija (kaip ši pirminė ideologija išrenkama bus svarstoma vėliau). Santykis su santykiu su ideologija, minėtame pavyzdyje atitinkantis automobilio įgreitėjimo ir lėtėjimo tempus bei krypties keitimo dažnumo pokyčius, taip pat yra egzistuojantis, tačiau jau mažiau svarbus dalykas, kuris nebeskiria jokių pagrindinių politinių filosofijų, tačiau gali skirti atskirų žmonių grupių (pvz. partijų) politines subfilosofijas (konkretizuotas, modifikuotas politines filosofijas pritaikytas konkrečiai vietai ir laikui). Jei santykis su ideologija apibrėžia požiūrį į ideologijos koregavimą, jos įgyvendinimo tempus bei būdus, tai santykis su santykiu su ideologija yra požiūris į santykio su filosofija keitimą ir šito keitimo tempus atsižvelgiant į aplinkybes (suprasti, kas tai yra santykis su santykiu su ideologija, gerai padeda padėtis, įsivyravusi po Rusijos revoliucijos – tuo metu į valdžią atėjusių bolševikų santykis su jų komunistine ideologija buvo radikalus – išsyk įvestas karinis komunizmas, siekta reformas atlikti greitai. Tačiau vėliau tas santykis pasikeitė – buvo įvesta naujoji ekonominė politika. Tą santykio su ideologija pakeitimo nuo radikalaus iki nuosaikesnio greitį atsižvelgiant į aplinkybes (prastas karinio komunizmo funkcionavimas) ir apibrėžia santykis su santykiu su ideologija).

Tad konservatizmo priešingybė būtų ne kažkuri iš esamų politinių filosofijų, bet tokia politinė filosofija, kuri neapibrėžtų jokios savo ideologijos, o jos santykis su ideologija būtų išreiškiamas teiginiu, jog idant sistema funkcionuotų tinkamai reikia ją kuo dažniau keisti. Kadangi daug kam aišku, jog sistemą itin dažnai keičiant ji tinkamai funkcionuoti kaip tik negalėtų ir valstybė atsiliktų nuo tų valstybių, kuriose sistema yra stabili (reikia laiko užkamšyti po sistemos keitimo atsiradusias teisines ir kitas spragas, esminis sistemos pokytis smogia ekonomikai), tokia politinė filosofija neegzistuoja.

Šią įžangą parašius galima pradėti nagrinėti kitą aspektą – Lietuvoje dažnai suvokiama, kad konservatoriai yra savotiška kairiųjų priešingybė, taigi, konservatoriams priskiriamos dešiniosios idėjos, polinkis suartėti su vakarais ir pasitraukti nuo Rusijos. Tačiau jeigu konservatizmą suvokiame kaip politinę filosofiją, kuri pasisako prieš staigius pokyčius (t.y. už nuosaikų santykį su ideologija), tuomet sunku iš jos šalininkų tikėtis tokių reformų, kaip privatizacija ar kolūkių panaikinimas. Šios ir kitos 1990-1992 bei 1996-2000 metais atliktos reformos iš pirmo žvilgsnio turi ideologinę potekstę  – siekis priartinti ekonominę sistemą prie vakarų, suartėti su vakarais; šių siekių neįmanoma išvesti iš konsertvatistinio požiūrio į santykį su ideologija, kad ideologija turi būti daugmaž pastovi. Todėl kyla klausimas, ar Lietuvos konservatorius (Tėvynės Sąjungą) tikrai galima vadinti konsevatoriais?

Toks klausimas dar labiau sustiprėja pažvelgus į kitą Lietuvos politinio spektro pusę – socialdemokratus. Nors pastarieji tradiciškai tapatinami su kairiąja minitmi, vis tenka paskaityti teiginių, kad esą Lietuvos socialdemokratų politika iš tikrųjų nėra kairioji. Ir būtent žvelgiant į socialdemokratų (anksčiau – LDDP, vėlyvoji LKP) ideologiją ten galima aptikti nemažai konservatistinės filosofijos elementų. Kažkada prisiekinėję savo lojalumą TSRS („Kol kabės šis skuduras, aš nekalbėsiu“ – Algirdas Mykolas Brazauskas apie Lietuvos trispalvę) ir pasisakę prieš staigias reformas, rėmę galimybę TSRS pratęsti konfederacijos pagrindu, jie tokį santykį su ideologija palaikė ir toliau. Nors pasigirsta kaltinimų, jog socialdemokratai esą „neįgyvendina socialdemokratiškų vertybių“ dėl savo atstovavimo privatiems verslo interesams, socialdemokratų elgesį čia irgi galima aiškinti jų santykiu su ideologija. Tas santykis yra iš principo būdingas konservatizmo šalininkams: matoma, kad yra veikianti sistema, pastatyta per tuos keliolika metų, ir ji nėra esmingai keičiama, nes tai galėtų viską labiau sugadinti nei pagerinti. Nusistatyto ideologinio tikslo, taip būdingo socialistams, šiuo atveju nėra.

Tačiau čia verta atkreipti dėmesį į kitą aplinkybę – Lietuva buvo priverstinai inkorporuota į Sovietų Sąjungą, o iki tol joje buvo visiškai kita sistema. Įžangoje buvo minėta, kad vėliau bus aptariama, kaip konservatoriai pasirenka pirminę ideologiją, su kuria nustato santykį ir tai bus aptarta čia. Ar galima faktą, jog Lietuvos konservatoriai iš esmės siekia atkurti tvarką, artimesnę buvusiai iki Lietuvos okupacijos, nei tvarka, sukurta okupacijos metu, panaudoti kaip argumentą, jog Lietuvos konservatoriai palaiko konservatizmą? Panašų klausimą galima iškelti ir apie kitas buvusias rytų bloko valstybes, o taip pat ir apie kitus atvejus – pavyzdžiui, ar Ajatolą Ruholą Chomeinį, islamiškosios revoliucijos Irane vadovą, galima laikyti konservatoriumi, ar ne (jis iš esmės 180 laipsinių pakeitė valstybės ideologinį kursą, kurį statė šachas Reza Pahlavis (suartėjimas su vakarais, kultūrinė vesternizacija), tačiau grąžino anksčiau buvusias, religijoje ir kultūroje tebevyravusias islamiškąsias vertybes)?

Pagrindinis klausimas, atsakius į kurį būtų galima rasti atsakymus į visus šiuos klausimus yra toks – kokį laikotarpį valstybėje (krašte, tautoje) turėtų laikytis tam tikra ideologija, kad toje valstybėje konservatoriais būtų laikomi žmonės, ginantys tą ideologiją, o ne siekiantys grąžinti iki tol buvusią? Ar tą laikotarpį galima apibrėžti metais, ar reikėtų labiau atsižvelgti į įvykius ir aplinkybes? Savaime aišku, kad toks laikotarpis nėra labai trumpas, kitaip, pavyzdžiui, antrojo pasaulinio karo metu Prancūzijoje konservatoriais turėtų būti buvę vadinami višistai (keturis metus trukusios vokiečių okupacijos šalininkai); savaime aišku ir tai, kad tas laikotarpis nėra be galo didelis – juk dabartiniai konservatoriai nebegina tų vertybių, kurias gynė konservatizmo pradininkas Edmundas Burkas rašydamas apie Prancūzijos revoliuciją (luominės santvarkos ir pan.) ir tuo labiau Italijos konservatoriai negina Romos imperijoje vyravusios santvarkos. Jeigu tokio laikotarpio nebūtų, „konservatizmas“ iš esmės reikštų „pozityvų apolitiškumą“, kurį apibrėžtų maksima „geriausia ta ideologija, kuri yra dabar“, nekintanti net jei pati ideologija ir pasikeistų. Jeigu toks laikotarpis būtų be galo ilgas, konservatizmas iš viso būtų neįmanomas, nes turėtų ginti dar priešistorines ir todėl niekur neužfiksuotas vertybes.

Kitas, taip pat svarbus klausimas, atsakymas į kurį iš dalies padėtų atsakyti į ankstesnį klausimą, yra su kuo konservatizmas yra labiau susietas – su valstybine ideologija ar su tautos daugumos ideologija. Geras pavyzdys nagrinėjant šį klausimą galėtų būti Pietų Afrikos Respublika – ar šioje šalyje konservatorių iš viso beveik nėra (labai mažai kas tebegina apartheidą, kurį ir baltieji referendumu atmetė), ar konservatoriais ten reikėtų laikyti Inkatos laisvės partiją (ginančią zulusų nusistovėjusią tautinę tvarką) ir panašias politines organizacijas.

Mano supratimu visų pirma reikia apibrėžti, kad konservatizmas nėra diskretusis dydis, kurį tam tikra partija ar kita žmonių grupė savo subfilosofijoje gali tik turėti arba neturėti. Tai – tam tikras kontinuumas, kurio viename krašte būtų minėta neegzistuojanti ideologija, teigianti, jog valstybės sistemą reikia pastoviai keisti (absoliutus reformatoriškumas), o kitoje – absoliutus konservatizmas, teigiantis, jog nieko keisti iš viso niekada nereikia. Taigi, tai yra savotiška politinio spektro trečioji ašis (greta kairės-dešinės (ekonominės) bei liberalizmo-autoritarizmo), nurodanti šį santykio su ideologija aspektą.

Atsakant į klausimą, įvardytą pagrindiniu, būtų nelogiška apibrėžti minėto periodo trukmę metais ar kokiais kitais matavimo vienetais – jei, pavyzdžiui, tartume, kad tai yra 50 metų tai reikštų, kad po 50 metų nuo revoliucijos ar esminių reformų buvę konservatoriai staiga, per vieną sekundę pavirstų reformatoriais, o reformatoriai, atlikę tas reformas ir jas tebeginantys – konservatoriais. Todėl reikia ieškoti kažkokio socialinio ar kitokio veiksnio, kuris lemtų, kokios ideologijos šalininkus kiekvienoje šalyje galima vadinti konservatoriais. O tai reiškia, kad šitam dalykui neabejotiną įtaką daro ir tautos, religijos normos. Tačiau vėlgi pačios seniausiosios tokios normos negali būti suvokiamos kaip svarbiausios – kažin, ar jėgą, kuri siektų Lietuvoje grąžinti pagonybę būtų galima pavadinti konservatyvia, kaip ir kažin ar konservatoriais galima pavadinti sionistus, parinkusius atkurtąjam Izraeliui ne jidiš, o hebrajų kalbą (ivritą) – nors pastaruoju atveju jau galima plačiau diskutuoti.

Manau, kad lengviausia būtų aprašyti dalyką įsivaizduojant minėtą trečiąją politinio spektro ašį kaip tam tikrą automobilių koloną, kurios priekyje yra didžiausi reformatoriai iš tuo metu valdančiosios ideologijos, o didžiausi konservatoriai – gale. Atstumas tarp automobilių gali kisti, tačiau judant automobilių kolonai vis viena juda ir tie automobiliai, kurie važiuoja paskutiniai.

Taigi, ideologija, su kuria santykį nustato konservatizmas, be jokios abejonės irgi keičiasi – priklausomai ne nuo kitų filosofijų, bet nuo to, kuria kryptimi realiai eina valstybė. Konservatizmo filosofijos šalininkai inkorporuoja į savąją išvestinę ideologiją reformatorių atliktas reformas, kurios buvo neabejotinai sėkmingos. Tuo pačiu jie atsiremia į tautą ir jos tradicijas, o šioms kintant juda į priekį ir ta prasme. Kažkuriuo metu ta ideologija, kurią neseniai laikėme konservatyvia, pavirsta tiesiog anachronizmu – panašiai dabar suvokiame Romano iš Australijos įtikinėjimus, kad jis turėtų tapti Lietuvos karaliumi, nes priklauso jų dinastijai, o štai Rumunijoje, kurios karalius nuverstas tik 1947 metais ir tebėra gyvas, monarchistai tebeturi šiokią tokią įtaką.

Ir vis dėlto dar neatsakyta į klausimą, kuomet konservatyvumas, palaikantis tam tikrą seniau valdančiąja buvusią ideologiją, tampa anachronizmu ar reformatoriškumu (iš esmės sėkimingai į visuomeninę areną grąžintas anachronizmas virstų reformatoriškumu (pvz. Antikos kultūros ypatybių iškilimas Renesanse), taigi šie terminai nėra vienas kitam priešingi). Manau, kad tas pokytis įvyksta tuomet, kai saitai, jungę tą ideologiją su tautos pažiūromis nutrūksta iki tokio lygio, kad ta ideologija tampa iš esmės marginalizuota ir plačiojoje visuomenėje mažai žinoma, plačiąjai visuomenei mažai rūpinti: nėra ne tik esmingesnių reikalavimų ją įgyvendinti, bet net nėra ir protestų prieš ją. Dauguma konservatyvių politinių jėgų iki to laiko savo ideologiją, be abejo, adaptuotų. Savo ruožtu reformatoriai tol yra reformatoriai, kol jų reformų didelė visuomenės dalis (įskaitant reformų oponentus) nesuvokia kaip savaime suprantamų ir kvestionuojamų tik politiniu, tačiau ne moraliniu lygmeniu. Pavyzdžiui tai, kad valdžia yra atskirta nuo bažnyčios, galima laikyti savaime suprantamu tapusiu dalyku, o potencialus gėjų santuokų įtvirtinimas ir galbūt mirties bausmės panaikinimas – reformistiniai dalykai. Sovietinė Lietuvos okupacija viso savo egzistavimo metu taip pat buvo reformistinė (didelės visuomenės dalies kvestionuota moraliniu lygmeniu), nors kai kurie jos metu atlikti sprendimai (kaip minėtas valdžios ir bažnyčios atskyrimas arba rytinių Lietuvos sienų nustatymas) tapo savaime suprantamais. Situacija kai kuriose kitose į Sovietų Sąjungą inkorporuotose šalyse, kur ta inkorporacija buvo atlikta anksčiau, yra kitokia, tenai kur kas daugiau sovietinės ideologijos dalykų perėjo į tą „savaime suprantamų“ lygį. Kadangi konservatizmas dažniausiai turi tvirtesnę atramą visuomenėje nei tinkamai nevadovaujamas reformatoriškumas, tose šalyse ir pokyčių lyginant su Lietuva po Sovietų Sąjungos subyrėjimo įvyko kur kas mažiau.

Vis dėlto toks supratimas nepadeda atsakyti į kai kuriuos klausimus. Pavyzdžiui, ką laikyti konservatoriais Turkijoje – ar islamiškosios minties politikus, siekiančius grąžinti senąją, dar Osmanų imperijos laikais buvusią tvarką (be abejo, atitinkamai adaptuotą, be marginalizuotų idėjų, tokių kaip monarchijos ar arabų rašto turkų kalbai grąžinimas), ar kemalizmo šalininkus, ginančius šią jau beveik šimtmetį šalyje vyraujančią ideologiją. Viena vertus, islamizmas Turkijoje tikrai nėra marginalizuotas ar nežinomas (už panašias idėjas palaikančius politikus balsuoja dešimtys procentų turkų; vyksta protestai tiek už, tiek ir prieš jas). Kita vertus, dauguma kemalizmo minčių ten yra tapusios savaime suprantamomis (pastarąjam teiginiui, tiesa, reikėtų atlikti platesnį tyrimą). Tradiciškai Turkijoje konservatoriais yra laikomi islamiškosios minties politikai, bet tuo galima suabejoti, mat kemalistai taip pat iš principo gina šalyje nusistovėjusią tvarką, o jų iš pažiūros labiau reformatoriškos idėjos (pvz. narystės ES siekis) taip pat atitinka Atatiurko suformuotą valstybės kryptį, palaikomą didelės dalies turkų.

Nors Turkijos pavyzdys galbūt geresnis, ši mintis aktuali ir minėtam klausimui dėl socialdemokratų ir konservatorių Lietuvoje – socialdemokratai, palyginus su LKP, išmetė iš savo ideologijos tas idėjas, kurios iš prinicipo tebebuvo reformatoriškos ir paliko daugiau savaime suprantamų idėjų. Savo ruožtu, Lietuvos konservatorių idėjos toli gražu nėra marginalizuotos.

Taigi, yra įmanoma, kad šalyje būtų daugiau nei vienas konservatyvių jėgų turimos ideologijos variantas: gali būti kelios partijos, kurios trečiojoje politinio spektro ašyje būtų gerokai į konservatyvumo pusę, tačiau jos palaikytų skirtingas ideologijas.

Ar partija, ginanti kažkokią ideologija, yra konservatyvi, ar ne, priklauso nuo to, ar jos ideologija pasirinkta daugiausiai dėl jos subfilosofijos nustatomo nuosaikaus santykio su ideologija, ar dėl jos subfilosofijos nustatomos ideologijos. Todėl Turkijos pavyzdyje kemalistinė partija gali būti tiek labiau konservatyvi (jeigu vienas pagrindinių argumentų ideologijos pasirinkime yra tas, kad ši ideologija yra laiko išbandyta), tiek ir labiau reformatoriška (jeigu pasaulietiškumas pristatomas kaip tam tikras Turkijos kelias, geriausias šaliai, kuriuo ji turinti bet kuriuo atveju eiti), tas pats pasakytina ir apie islamiškosios pakraipos partijas.

Grįžtant prie Lietuvos politikos reikia pastebėti dar vieną dalyką – konservatizmas neturėtų būti painiojamas su politiniu neryžtingumu. Konservatizmas yra filosofija, tuo tarpu politinis neryžtingumas – noras nusimesti potencialiai problemų galinčius sukelti politinius sprendimus sau nuo galvos; kai nieko nedaroma, nėra ir galimybės suklysti, nėra ir galimybės, kad tave sukritikuos žiniasklaida ar kažkas kitas. Tai ypač aktualu rytų Europai, kur žmonės mažai nusimano politikoje ir labiau linkę nemėgti politiko, kuris padarė kažką, kas jiems nepatinka, nei to, kuris nedarė nieko, nors galėjo padaryti kažką, kad būtų geriau – dauguma žmonių neįsivaizduoja, ką tokio padaryti jis būtų galėjęs.

Lietuvos socialdemokratų elgesį lengviau paaiškinti būtent politinio ryžto stoka nei konservatizmo ideologijos sekimu. Geras to pavyzdys – Oranžinės revoliucijos Ukrainoje metu socialdemokratų lyderio Algirdo Mykolo Brazausko išsakyta mintis, kad prieš prezidentui Valdui Adamkui vykstant į Ukrainą reikėtų pasitarti su Europos Sąjunga, nepaisant to, kad Valdą Adamkų ten kvietė pats Ukrainos prezidentas Leonidas Kučma (sprendimą siūlyta perduoti kažkam kitam, nors Kučma kreipėsi į Lietuvą, o ne į Europos Sąjungą). Politinio ryžto stoka, o ne konservatizmu, derėtų laikyti ir vengimą greitai atsisakyti reformistiškų prosovietinių idėjų perestroikos laikais.

Savo ruožtu nors pagal tai, kas parašyta, Lietuvos konservatoriams būtų galima priskirti konservatizmo filosofiją tiek, kiek siekta atkurti iki sovietinės okupacijos buvusią ir nemarginalizuotą tvarką, tačiau galima kelti prielaidą, kad Tėvynės Sąjunga turi ir savo konkrečias ideologines vertybes, o ne vien santykį su ideologija, pagal kurį ideologija ir būtų formuojama. Kaip tokias ideologines vertybes galima būtų paminėti euroatlantinės integracijos palaikymą. Tarpukariu panaši integracija nevyko, o pirmiesiems jos daigams (Aristido Briando idėjos) Lietuva prieštaravo. Kita vertus, galima teigti, kad toks prieštaravimas kilo dėl nebeegzistuojančių aplinkybių – konflikto su Lenkija dėl Vilniaus (A. Briandas palaikė status quo išlaikymą tarpvalstybinių sienų (taigi ir Lietuvos-Lenkijos demarkacinės linijos) atžvilgiu, savo ruožtu Tautų Sąjungos – svarbiausios tuometės tarptautinės organizacijos – Ambasadorių konferencija irgi 1923 metais palaikė Lenkiją) ir kad euroatlantinė integracija būtų logiška Lietuvos tarpukario politikos tąsa (panašiai, kaip aukščiau minėtu Turkijos atveju). Tačiau manau, kad būtų galima teigti tik tuo atveju, jei euroatlantinė integracija Lietuvos konservatorių politinėse idėjose nebūtų užėmusi šitokios svarbios vietos. Tuo tarpu dabar ji sudaro kur kas daugiau, nei vien tarpukario politikos tąsą ir galima teigti, kad Tėvynės Sąjunga turi ir savo ideologijos, o ne vien nustato savo ideologiją pagal turimą santykį su ideologoja.

Apibendrinant reikėtų parašyti, kad:

*Konservatizmas negali tik būti arba jo nebūti partijos subfilosofijoje, tai yra veikiau trečioji politinio spektro ašis, apibrėžianti konsertvatyvumą / reformatoriškumą.

*Konservatizmas, skirtingai nei dauguma kitų politinių filosofijų, apibrėžiamas vien per santykį su ideologija.

*Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, yra daugiau nei viena konservatyvumu pasižyminti politinė jėga, tačiau partijos, pilnai atitinkančios konservatizmo politinę filosofiją, nėra.

*Konservatyvumu pasižyminčios partijos gali turėti skirtingas ideologijas net jeigu jos veikia vienoje šalyje.

Kartais išgirstu teiginių, esą Sovietų Sąjunga nepadarė Lietuvai ekonominės žalos ar net davė naudos. Esminė tokių pasisakymų klaida – lyginama dabartinė Lietuvos padėtis su buvusia iki sovietmečio. Esą va – kiek magistralių, gamyklų pastatyta.

Bet lyginti reikia ne taip. Technologijų progresas vyko visur. Visur statė tas gamyklas, kelius, ne vien Sovietų Sąjungoje – visame pasaulyje nuo 1940 m. iki 1990 m. jų begalė pristatyta. Tiesą pasakius, Vakaruose jų pastatyta daug daugiau nes ir ekonominis augimas ten vyko daug greičiau.

Ir Lietuvoje pastatyti objektai nėra kokia nors dovana iš okupacinės valdžios. Patys lietuviai juk viską ir statė. O kiek prie statybų prisidėjo ne lietuviai tai dar daugiau lietuviai prisidėjo prie projektų kitose Sovietų Sąjungos dalyse. Tai – ir priverstiniai darbai Stalino laikais, kai šimtai tūkstančių lietuvių išvežti ir versti dirbti Sibire ir kitur. Tai ir vėlesni laikai, kuomet lietuviai gamino ne Lietuvoje realizuojamą produkciją (pvz. TSRS karo pramonei). Visais laikais Lietuvos TSR produktyvumas viršijo TSRS vidurkį – todėl iš Lietuvos daugiau prekių, medžiagų ir kt. buvo išvežama, negu į ją įvežama.

Tai reiškia, kad net ir su tokia pačia socialistine sistema jeigu Lietuva būtų buvusi nepriklausoma (kaip to meto Lenkija, Čekoslovakija ar Rytų Vokietija) ji būtų gyvenusi šiek tiek turtingiau ir joje būtų buvę pastatyta daugiau objektų, nei Sovietų okupacijos sąlygomis. Kaip žinia, komunistinės Rytų Europos valstybės už Sovietų Sąjungos ribų ir gyveno šiek tiek turtingiau nei pati TSRS (o gavę leidimus ten iškeliauti žmonės parsiveždavo prekių, kurių TSRS trūkdavo).

Bet svarbiausias dalykas yra kitur. Jei Lietuva būtų buvusi visiškai nepriklausoma (Šaltojo Karo Rytų Europa buvo nepriklausoma nuo Sovietų Sąjungos tik iš dalies, kaip parodė represijos prieš sukilimus Čekoslvakijoje ir Vengrijoje), Lietuva niekad nebūtų pasirinkusi komunistinės sistemos. Visame pasaulyje tik keliose šalyse komunistinės revoliucijos iš tikro įvyko „nuo apačios“ (Rusijoje, Kinijoje, Kuboje, Jugoslavijoje, Albanijoje) – visur kitur ši sistema įvesta „padedant“ vienos iš aukščiau įvardytų šalių kariuomenėms. Tarpukario Lietuvoje komunistų partija buvo be galo silpna ir nerengė bei negalėjo surengti revoliucijos nei būti išrinkta.

Tam, kad suprasti tikrąją TSRS įtaką reikia lyginti dabartinę Lietuvą su dabartine situacija tose valstybėse, kurios buvo panašioje į Lietuvą padėtyje tarpukariu, bet nepateko į TSRS sudėtį ir nebuvo komunistinės. Puikiausias pavyzdys čia – Suomija. Iki 1940 m. Lietuvos ir Suomijos istorijos klostėsi beveik identiškai. Iki XVIII a. ir Lietuva, ir Suomija neturėjo savo kalba kalbančio elito – Lietuvos elitas buvo lenkiškas, Suomijos – švediškas, o lietuvių ir suomių kalbos/kultūros laikytos kaimiškomis. Paskui abi šalys pateko į Rusijos Imperiją, kurioje išbuvo iki Pirmojo pasaulinio karo. Po Pirmojo pasaulinio karo sakant „Baltijos šalys“ kartais būdavo turimos omenyje ne 3, o 4 valstybės: Lietuva, Latvija, Estija ir Suomija. Tokios panašios jos buvo istoriškai ir ekonomiškai (Estija ir Suomija – ir kalbiškai, taip pat, kaip Lietuva ir Latvija).

Na o kur dabar Lietuva, Latvija ir Estija, o kur – Suomija? Štai ir yra tikrasis atsakymas apie Sovietų okupacijos žalą.

Suomijos ir Lietuvos ekonomikų (kairėje) ir populiacijų (dešinėje) palyginimas. 1940 m. ekonomikos buvo panašios, bet atgavusios nepriklausomybę Lietuvos BVP (PPP) vienam gyventojui tebuvo lygus 21% Suomijos BVP (PPP). Nuo to laiko jis augo ir dabar yra 55%, bet okupacijos žalai panaikinti dar reikės ne vieno dešimtmečio. Tuo tarpu Lietuvos žmonių nuolat mažėja: 1940 m. Lietuvoje gyveno 81% tiek žmonių, kiek Suomijoje, 1990 m. 73% (300 000 sovietų į Lietuvą atkeltų rusakalbių nekompensavo genocidų padarytos žalos, o jų neskaičiuojant būtų buvę 65%), šiandien – 57%.

TSRS įtaka nesibaigė, ji – tęsiasi. Didesnė nei Vakaruose korupcija, požiūris “Kas visų – tas niekieno” ir panašūs neigiami reiškiniai, atėję iš komunistinės sistemos, toliau slopina ekonomikos augimą. TSRS sukeltas žemesnis pragyvenimo lygis paskatino precedentų neturinčią emigraciją ir darbingų gyventojų mažėjimą – o tai vėl smogia ekonomikai. 1940 m. įsisukusi istorijos karuselė nulėmė dar vieną masinę Lietuvos gyventojų netektį (ji būtų prasidėjusi dar seniau ir buvusi dar masiškesnė – bet iki Gorbačiovo ją stabdė beveik nulinės galimybės emigruoti iš Sovietų Sąjungos valdomų teritorijų).

Aišku, nuo nepriklausomybės atgavimo praėjo jau 23 metai ir kaltinti vien TSRS negalima – prie dabartinės emigracijos bangos prisidėjo ir mūsų sprendimai (pvz. ji būtų mažesnė, jei ne stojimas į Europos Sąjungą). Dabar Rytų Europa pati stengiasi tas bėdas įveikti. Vieniems sekasi geriau, kitiems blogiau.

Iš tikrųjų Lietuvai sekasi puikiai – ekonomiškai lenkiame visas buvusias Rytų bloko šalis, išskyrus keturias (Čekiją, Slovakiją, Estiją ir Lenkiją). Bet tai menka paguoda: net ir buvusios TSRS ekonominiai lyderiai estai smarkiai tebeatsilieka nuo suomių, su kuriais iki sovietinės okupacijos žengė koja kojon (Estijos BVP (PPP) vienam gyventojui 21 200 JAV dolerių, Suomijos – 36 500 JAV dolerių). Okupacijos ir prievarta primestos socialistinės sistemos žala tokia, kad jos net ir geriausiai besitvarkantieji nesugebėjo panaikinti per 23 metus. O juk dauguma šalių yra dar prastesnėje padėtyje nei Lietuva.

Buvusių komunistinių (raudonos) ir visuomet kapitalistinių (žalios) Europos šalių ekonomikų palyginimas (BVP (PPP) vienam gyventojui) skirtingais metais. 1995 m., greitai po TSRS žlugimo, visos ekskomunistinės šalys smarkiai atsilikinėjo nuo Vakarų ir “kalnas” buvo status. Po beveik dvidešimt metų jis nebėra status, o kelios ekskomunistinės valstybės (Čekija, Slovakija) net aplenkė kelias šiapus geležinės uždangos buvusias (Portugaliją, Graikiją). Visgi komunistų valdymo pasekmės dar jaučiasi labai skaudžiai ir jausis ilgai, Europa tebėra padalinta į dvi dalis pagal turtingumą. Beje, Lietuva (juoda) visa laiką slinko dešiniau – t.y. palyginus su 1995 m. ekonomiškai pralenkė ne vieną kitą šalį (Ukrainą, Bulgariją, Latviją, Rusiją, Gudiją, Vengriją). Bet dar nepasivijo nė vienos visuomet kapitalistinės šalies.

Branduolinis ginklas dažnai suvokiamas kaip itin baisus, gal net toks, kurio, geriau, išvis nebūtų. Juk, kai buvo panaudotas 1945 m. Hirošimoje ir Nagasakyje, žuvo per 200 000 žmonių (daugiausiai civiliai). Bet… po šio įvykio, kai pasaulis pamatė pasekmes, branduolinis ginklas iš viso nė karto panaudotas nebuvo, nors pačių bombų skaičius ir galia padidėjo tūkstančius kartų.

Nuo Hirošimos prabėgo 68 metai. Būta daugybė karų. Bet nė vieno rimto karo tarp dviejų supervalstybių, kas iki tol buvo nuolatinis reiškinys.

Pasaulio galingieji suprato Alberto Einšteino išmintį: “Nežinau, kokiais ginklais bus kovojamas Trečiasis pasaulinis karas, bet žinau, kad Ketvirtąjį kovosime lazdom ir akmenim”. Kai supervalstybės turi atominius ginklus bet koks karas tarp jų neišvengiamai baigtųsi milžiniškais nuostoliais abiem pusėm, nesvarbu, kas būtų stipresnis mūšio lauke.

Taigi karas ir nepradedamas. Prancūzijos branduolinės pajėgos net taip ir vadinasi: “Atgrasymo pajėgos”. Tai ne karinis, bet politinis ginklas, skirtas net ir galingiausias valstybes atgrastyti nuo minties pulti Prancūziją.

XIX a. ir XX a. technologijos įgalino lengvai sunaikinti daug žmonių, greitai permesti pajėgas į kitą pasaulio kraštą. Supervalstybės dalijosi pasaulį ir tai privedė prie abiejų pasaulinių karų; žuvo milijonai. Po Antrojo pasaulinio karo konfliktai tęsėsi – šįsyk tarp JAV ir TSRS. Bet abi valstybės turėjo branduolinį ginklą, tad “karas” liko Šaltasis. Rimti karai tebevyksta tik tarp mažesnių nebranduolinių valstybių (pvz. Irakas prieš Iraną 1982 m.) arba kai branduolinė valstybė kovoja su mažesne valstybe (pvz. JAV prieš Iraką 2003 m., Rusija prieš Gruziją 2008 m.). Tokie konfliktai nei aukų skaičiumi, nei mastu negali prilygti pasauliniam karui.

Yra posakis: “Dievas sutvėrė žmones. Semiuelis Koltas juos sulygino”. Juk kai dvikovoje abu stovi vienas į kitą nukreipę S. Kolto išrastus revolverius nebesvarbu nei fizinė jėga, nei gebėjimas naudoti kardą: jei kuris iššaus, žus abu. Šitaip Openheimeris, branduolinio ginklo kūrėjas, “sulygino” valstybes.

Tiesa, tik tas, kurios turi branduolinį ginklą. Dabar tokių yra 9, o kitoms supervalstybės stengiasi neleisti jo įgyti. Dažnai deklaruojama priežastis – “išprotėjusio diktatoriaus” baimė. Jei branduolinį ginklą turėtų visos šalys, padidėtų teorinė tikimybė, kad vienoje į valdžią atėjęs žmogus visai neišmintingai jį panaudotų nepaisydamas pasekmių. Kita vertus, ir šiandien bent 44% branduolinių valstybių nedemokratinės – vien tai nereiškia, kad ginklas naudojamas, nes ir diktatoriai nenori prarasti savo šalies.

Turbūt yra ir kita priežastis, kodėl supervalstybės nenori, kad branduolinį ginklą turėtų visi: ta priežastis ir yra pati lygybė bei tarptautinė taika. Jei aplinkinės šalys turėtų branduolinius ginklus Rusija negalėtų jėga atimti jų teritorijų, kaip pasielgė su Gruzija. Jei musulmoniškos valstybės turėtų branduolinius ginklus JAV, Jungtinė Karalystė, Izraelis ar Prancūzija negalėtų kada panorėjusios jėga pakeisti ten valdžios. Valstybių lygybė naudinga silpnesnėms šalims, bet nenaudinga toms, kurios dabar turi galią.

Pagal turtingumą vienos šalys kitas lenkia šimtus kartų. Maža to, vienos šalys šimtmečius išsilaiko tarp galingiausių ir net patyrusios didžiulius smūgius (okupacijas, karus) greitai atsitiesia – o kitos visuomet yra pasaulio ekonominėje paraštėje.

Mėginimų paaiškinti nuo ko priklauso, ar šalis gali tapti turtinga – daugybė. Nuo sąsajų su religija iki sąsajų su pilietiniu aktyvumu. Tik dažniausiai teorijos veikia vos kelioms pasirinktoms šalims, o pažvelgus plačiau iš karto matosi gausybė išimčių ir neatitikimų.

Intelekto ir turto sąsaja

Iš visų paaiškinimų tiksliausias yra sociologų Lyno ir Vanhaneno teorijoje, kurią jie aprašė knygoje “IQ ir valstybių turtas” (“IQ and the wealth of nations”). Tyrimo metu nustatyti intelekto koeficiento vidurkiai skirtingose valstybėse ir pastebėta, kad šis dydis labai tiksliai koreliuoja su valstybių turtingumu.

Bendrai paėmus, aukščiausi IQ (intelekto koeficiento) vidurkiai nustatyti Rytų Azijoje, nedaug atsilieka Europos šalys, toliau seka Artimųjų rytų ir Lotynų Amerikos, galiausiai Juodosios Afrikos valstybės (pilnas tirtų šalių ir IQ dydžių vidurkių sąrašas yra čia).

IQ vidurkiai pasaulio valstybėse (palyginkite su valstybių turto žemėlapiu žemiau).

Idėja čia ta, kad jei valstybėje mažiau protingų žmonių, tai nėra pakankamai gabių žmonių priimti sprendimus (tiek valdiškoje, tiek privačioje sferoje).

Išoriniai veiksniai ir ekonominės sistemos efektyvumas gali padaryti valstybę turtingesne ar skurdesne. Itin valstybes skurdina komunistinė sistema, nemotyvuojanti dirbti, taip pat karai, katastrofos; praturtina brangių resursų (šiandien – naftos) turėjimas. Tačiau šiems veiksniams išnykus valstybės turtas gana greitai (per kelis dešimtmečius) grįžta į padėtį, atitinkančią vidutinį jos IQ.

Valstybių, tirtų IQ tyrime, turtingumas (BVP vienam gyventojui 2012 m. duomenimis). Žemėlapis stebėtinai atitinka IQ vidurkių žemėlapį. Didžiausi skirtumai yra ten, kur karai (Irakas) ar yra/buvo neefektyvios ekonominės sistemos (Kinija, Mongolija, Rytų Europa). Kai kurie skirtumai, atrodantys dideli žemėlapyje, tikrovėje nėra ženklūs, nes skaičiai (tiek IQ, tiek BVP) yra labai arti ribos, žemėlapyje skiriančios skirtingas spalvas.

Taip po 1990 m. į viršų šovė Rytų Europa, o dabar Kinija. Ši teorija paaiškina situacijas, kodėl kai kurios šalys nuolat greitai atsigauna po didžiulių kataklizmų (Vokietija po abiejų, Japonija po Antrojo pasaulinio karo, Rytų Azijos šalys po kolonizacijos ir kt.), o kitos ne (pvz. Juodojoje Afrikoje po nepriklausomybės gavimo ekonominė situacija suprastėjo ar menkai pagerėjo, priešingai nei Azijoje). Savo ruožtu pasibaigus resursų bumui vieni laikinai praturtėję jų turintys kraštai nuskursta (kaip nuskurdo Brazilijos Amazonija netekusi kaučiuko monopolio), o kiti ne (kaip JAV Kalifornija po aukso karštinės XIX a.).

Įdomūs tyrimų rezultatai šalyse, kuriose yra žmonių grupių, kilusių iš skirtingų regionų. Viena tokių šalių – JAV. Analogiškas tyrimas, kurio metu tirtos vien JAV, buvo atliktas psichologo Ričardo Hernšteino ir politologo Čarlzo Murėjaus ir išleistas kaip knyga “The Bell Curve”. Sudėjus abu tyrimus matosi, kad JAV bendruomenių IQ vidurkių skirtumai tokie patys, kaip būdinga regionams, iš kurių kilo jų protėviai. T.y. didžiausi IQ vidurkiai yra Rytų Azijos, paskui – Europos kilmės amerikiečių, toliau seka Lotynų Amerikos kilmės ir paskiausiai Juodosios Afrikos kilmės amerikiečiai. Vidutiniai skirtingų bendruomenių žmonių uždarbiai JAV iš esmės koreliuoja su IQ vidurkiais – t.y. bendruomenių, kurių vidutinis IQ didžiausias, ir vidutinis uždarbis didžiausias.

Gretimų šalių IQ vidurkiai dažniausiai panašūs, bet jei šalyje daugumą sudaro nevietinė tautybė, tai ir IQ vidurkis bus panašesnis į tos tautybės kilmės vietos vidurkį. Pvz. Singapūro IQ vidurkis aukštesnis nei aplinkinių šalių, nes dėl buvusių kolonizatorių britų politikos dauguma Singapūro gyventojų – kinai. Argentinos ir Urugvajaus IQ vidurkiai aukščiausi Pietų Amerikoje, mat šiose šalyse didžiausias procentas europietiškos kilmės žmonių ir mažiausias indėniškos kilmės. Tai reiškia, kad polinkis turėti tam tikrą IQ paveldimas ir, jei kinta, kinta lėtai (skirtingais vertinimais nuo 40% iki 80% paveldimas). Pabrėžtina, kad intelektas – tai ne erudicija (žinios), bet nuo intelekto priklauso gebėjimas žinias įgyti. Tad intelektas tiesiogiai nepriklauso nuo išsilavinimo.

Kadangi beveik visas žmogaus fizines ir psichines savybes lemia ir genai, logiška, kad jie lemia ir tas protines savybes, kurios panaudojamos IQ apskaičiuoti. Skirtingose teritorijose vyrauja skirtingi genai. Galima diskutuoti, ar pats IQ rodiklis nėra dirbtinė atskirų sugebėjimų suma, tačiau jis vis tiek paremtas konkrečiais sugebėjimais (reikėtų platesnio tyrimo nustatyti, kaip valstybių turtas koreliuoja su atskirais IQ rodiklį sudarančiais sugebėjimais).

Kodėl šie faktai “nepatogūs”

Jokių alternatyvių tyrimų, paneigiančių čia įvardytus tyrimus nėra daryta. R. Lynas, T. Vanhanenas ir kiti mokslininkai paprastai kritikams pasiūlo padaryti savo tyrimą ir paneigti jų rezultatus. Visgi šie tyrimai daugiausiai lieka moksliniuose žurnaluose. O populiariojoje sferoje čia, kaip ir kitur psichologijoje bei ekonomikoje, mokslą dažnai nusveria emocijomis, o ne įrodymais grindžiamas pseudomokslas.

Didžioji dalis kritikos IQ ir turto sąsajos teorijai yra ne mokslinė, bet politinė/moralinė. Paprastai rašant – dauguma žmonių (tiesą pasakius, ir aš) norėtų, kad teorija būtų klaidinga. Todėl kai kas ir pasirenka laikyti ją klaidinga (vadinamasis “Tikėjimas iš troškimo”). Pavyzdžiui, antiglobalistai norėtų kildinti turto lygių skirtumus pasaulio šalyse iš ekonominio išnaudojimo (bet jie nepaaiškina nei kodėl vieni kraštai po išnaudojimo atsigauna, o kiti ne, nei kodėl vieni regionai gebėjo išnaudoti kitus).

Be to, intelekto poveikio turtui faktas nepalankus populizmui ir atima daug vilties: jei šalių turtingumą tokiu mastu sąlygoja paveldimi genai, tai greiti tarpvalstybinės ekonominės nelygybės mažinimo būdai nepavyks (logiška: jie nepavyko per visus amžius iki šiol).

Po panašios krikikos knygai “The Bell Curve” populiariojoje žiniasklaidoje 52 įžymūs JAV mokslininkai pasirašė deklaraciją “Mainstream Science on Intelligence”, kurioje paneigė didžiąją dalį nemokslinės kritikos teorijai bei išdėstė mokslininkų tarpe priimtas, tyrimais pagrįstas tezes apie intelektą.

Yra nuomonė, kad šių faktų išpopuliarinimas galėtų skatinti diskriminaciją tų grupių atžvilgiu, kurių vidutinis IQ žemesnis. Čia pavojaus nematau. Kiekvienas vidurkis yra tik vidurkis – visose grupėse bus žmonių, kurie ir smarkiai vidurkį pranoksta, ir tų, kurie jam neprilygsta. Kiekvienas žmogus gali būti vertinamas individualiai. Vien dėl to, kad tarp juodaodžių amerikiečių, lietuvių ar serbų didesnė tikimybė rasti gerą krepšininką juk nereiškia, kad NCAA universitetai nepriims kitų tautybių žaidėjų. Tai, kad vidutinė vyrų fizinė jėga didesnė nei moterų nereiškia, kad stipri moteris nebus priimta dirbti fizinio darbo (o silpnas vyras bus priimtas).

Kiekviena moksliškai nustatyta tiesa yra gera ta prasme, kad ji padeda geriau įvertinti pasaulį ir spręsti problemas. XVI a. daugumai nemaloni atrodė ir teorija, kad žemė – ne visatos centras (vėlgi – todėl, kad prieštaravo jų seniau turėtiems, mokslu nepagrįstiems įsitikinimams). Bet kiek vėlesnių atradimų būtų buvę neįmanomi, jeigu mokslu pagrįstos teorijos būtų likusios ignoruotos.