Politika

Naujausios (2013 m. kovo) Vengrijos Konstitucijos pataisos sukėlė diskusijų Europoje. Kai kurie žmonės net sako, esą tai, kad keičiama konstitucinė tvarka, yra smūgis demokratijai.

Tačiau Konstitucija nėra ir negali būti šventasis raštas. Ji kyla iš tautos valios. Ji skirta tam, kad būtų tam tikras teisinis stabilumas. Tačiau laikai keičiasi, visuomenės nuomonės kinta kartu su jais ir tautos išrinkti atstovai (ar tauta tiesiogiai referendumu) turi teisę keisti Konstituciją. Konstitucijos keitimas vyksta visose valstybėse, jis – pagal visas nustatytas procedūras – įvyko ir Vengrijoje. Jis nėra amžinas ir ateityje Konstitucija gali būti ir bus toliau koreguojama – pagal analogiškas demokratines procedūras.

Vengrijos konstitucijos pataisų analizė

Jei peržvelgtume Vengrijos Konstitucijos pataisas nepamatytume ten visiškai nieko, ko nėra jokioje kitoje ES šalyje:

1.Konstitucinis teismas negalės remtis iki Konstitucijos priėmimo buvusiais precedentais. Logiška – juk Konstitucija yra nauja. Be to, konstitucinis teismas – tik viena valdžios institucijų. Yra valstybių, kur konstitucinių teismų ir pačios vientisos Konstitucijos išvis nėra. Tarp tokių – Jungtinė Karalystė, Europos Sąjungos narė. Demokratija – tai ne tam tikra konkreti institucijų ar įstatymų sistema. Demokratija tai – tendencija, kad pagrindines valdžios institucijas laisva valia formuoja valstybės piliečiai. Ši tendencija yra ir Jungtinėje Karalystėje, ir Vengrijoje, ir Šveicarijoje, ir JAV, ir Indijoje, ir Taivane. Nors teisinės sistemos jose skiriasi iš esmės, visos šios šalys demokratiškos.

Paradoksalu, bet kaip tik Vengrijos konstitucjos pataisų priešininkai siūlo riboti demokratiją. Štai “Human rights watch” organizacija už demokratiškai priimtas Konstitucijos pataisas siūlo atimti iš Vengrijos balso teisę ES. Tokiu būdu vengrai neturėtų teisės pasisakyti dėl ES teisės aktų, tačiau vis viena privalėtų juos vykdyti. Panašios situacijos paprastai būna tik diktatūrose, kolonijose ar okupuotose teritorijose.

2.Stipendijos bus skiriamos tik iškart po studijų neemigruosiantiems studentams. Vėlgi, galimas sprendimas – nei stipendija, nei nemokamas aukštasis mokslas, beveik niekur nėra pripažįstamas neatimama žmogaus teise (kai kuriose šalyse, kaip JAV, už mokslą moka beveik visi studentai). Stipendija skiriama tik daliai studentų pagal tam tikrus kriterijus. Valstybė turi pilną teisę pasirinkti šituos kriterijus. Protų nutekėjimas – aktuali problema Rytų Europoje ir suprantama, kad Vengrija nenori savo pinigais remti turtingesnių vakarų šalių ekonomikų (išlavindama studentus, kurie paskui išvyks dirbti kitur). Panašus modelis legalus ir taikomas ir Lietuvoje (kai kurioms profesijoms, pvz. Karo akademijoje). Tai primena darbdavio ir darbuotojo susitarimą, kad darbuotojui išėjus iš darbo pinigus, darbdavio per paskutinius darbo metus išleistus darbuotojo mokymams, darbuotojas turės grąžinti. Toks susitarimas daug kur teisėtas ir nėra laikomas jokių teisių suvaržymu (galėtų būti varžymas tada, jeigu tiesiog visiems studentams, net pilnai susimokėjusiems už mokslą, būtų ribojamas emigravimas). Kita vertus, emigravusiems gabiems vengrams nebus problemų iš kelis kartus didesnių vakarietiškų algų grąžinti paskolą už studijas.

3.Konstitucijos pataisos suteikia teisę savivaldybėms bausti elgetas. Elgetavimas yra ribojamas daug kur (ir Lietuvoje). Reikia suprasti, kad toli gražu ne kiekvienas benamis yra vargšas, egzistuoja ir daug praeivių naivumu piktnaudžiaujančių asmenų . Savivaldybės, žinodamos vietos situaciją, gali geriau nei kas kitas nuspręsti, kaip elgtis. Pačios ES steigimo sutartys juk pripažįsta Subsidiarumo principą reiškiantį, kad sprendimai turi būti priimami tame valdžios lygmenyje (Sąjungos, valstybės, regionų ar savivaldybių), kur juos priimti tinkamiausia.

4.Konstitucijos pataisos įtvirtina santuoką kaip vyro ir moters sąjungą. Kaip tokia ji įtvirtinta penktadalio visų ES šalių konstitucijose, tarp jų ir Lietuvos. Daugumoje ES šalių tai tiesiogiai konstutucijose neminima, tačiau homoseksualios santuokos vis vien nepripažįstamos remiantis kitais įstatymais. Jos niekada nebuvo pripažįstamos ir Vengrijoje – taigi niekieno situacijos ši pataisa nekeičia.

5.Pagal Konstituciją dėl religinių bendruomenių prižažinimo spręs valdžia. Vėlgi, vienokia ar kitokia religinių bendruomenių registacija yra daug kur – ir Lietuvoje religinės bendruomenės skirstomos į tradicines ir netradicines; tradicinės yra išvardytos Seimo priimtame įstatyme, o netradicines irgi pripažįsta Seimas. Vien tradicinės bendruomenės šiandien Lietuvoje yra tokios skirtingos, kaip katalikai, musulmonai sunitai, judėjai ar sentikiai (iš viso devynios) – vien faktas, kad bendruomenes registruoja politinės institucijos, nereiškia, kad kokios nors religijos specialiai neregistruojamos.

Kodėl tuomet atsiranda pataisų kritikų?

Kodėl tuomet atsiranda Vengrijos konstitucijos kritikų (netgi siūlančių nubausti Vengriją, taigi ir visus jos piliečius, atimant iš jos demokratinę balso teisę Europos Sąjungoje)?

Manau tam yra kelios pagrindinės priežastys:

1.Kai kurių kairiųjų pažiūrų žmonių nuomonė, kad pasaulis (jo teisė, kultūra) “privalo” eiti viena kryptimi – artėti prie jų pačių politinių pažiūrų. Nes esą vien tik tokia kaita yra progresas. Nors “netinkama” padėtis ribotai toleruojama, tačiau bet kokiai kaitai “netinkama” kryptimi tokie žmonės priešinasi itin aršiai – net jeigu ta kaita, kaip Vengrijos konstucijos pataisų atveju, nesukurs nieko naujo nei pasaulio, nei ES mastu. Bet kultūra – ne technologijos, čia progreso nėra ir negali būti. Papročiai ir nuomonės dažnai eina ratais (plg. požiūrį į homoseksualius santykius Ispanijoje I a. po Kr., XIX a. ir dabar). Vien tai, kad kažkas nauja, niekuomet nereiškia, kad tai yra geriau – reikia argumentuoti ir diskutuoti (visa tai, ką dabar laikome blogiu, juk irgi kažkada buvo nauja). Teiginiai “Nyksta laisvė”, “Pažeidžiamos teisės” savaime nėra argumentas – reikia juos pagrįsti, įvertinti alternatyvas, pamąstyti, ar netaikome dvigubų standartų. Apie kitur neva pažeidžiamas teises juk garsiai šaukė (ir tebešaukia) ir totalitariniai režimai – Sovietų Sąjunga, nacistinė Vokietija, Šiaurės Korėja.

2.Pasąmoningas ar sąmoningas dalies vakarų europiečių įsitikinimas, kad Vakarų Europa yra tam tikras kultūrinis etalonas. Vakarų Europos pripažįstamos žmogaus teisės (Vakarų Europos kultūros dalis) esą yra visuotinės, turi būti etalonu ir visiems kitiems regionams, net ir visiškai skirtingoms civilizacijoms (kaip musulmonų, indų ar Rytų Azijos). O jei kur nors tvarkomasi skirtingai, tai žmogaus teisės ten esą pažeidžiamos, tos tautos esančios “necivilizuotos”, “atsilikusios”. Tačiau (kaip esu rašęs čia) pasaulyje egzistuoja galybė skirtingų žmogaus teisių suvokimų ir nė vieno jų teisingumo ar klaidingumo objektyviai įrodyti neįmanoma. Net Britanijoje ir JAV (išsiskyrusiose vos prieš 250 m.) kai kuriais klausimais esminių žmogaus teisių suvokimas skiriasi kardinaliai (teisė nešiotis ginklą, žodžio laisvė). Tai, kad tie patys demokratiniai metodai skirtinguose kraštuose priveda prie visai skirtingų įstatymų – puikus skirtingo suvokimo pavyzdys.

Bet savo šiandieninę kultūrą pranašesne už kitas laikantys vakarų europiečiai dažnai įsivaizduoja, esą visi pasaulio žmonės pasirinktų tokias pat teises, kaip Vakarų Europoje, jei tik jų šalyse būtų demokratija – reiškia, jei pasirenka kitokias vertybes, ten nėra demokratijos. Bet tikri faktai, kitų kultūrų žmonių savanoriški pasirinkimai, šią hipotezę paneigia.

Dar atkreipsiu dėmesį, kad Krikščionių persekiojimas senovės Romoje, Kryžiaus žygiai, Inkvizicijos raganų medžioklė ar Europos kultūros primetimas “necivilizuotoms” savo kolonijoms taip pat iš dalies buvo grįsti šituo pačiu įsitikinimu, kad Vakarų Europoje vyraujančios vertybės objektyviai pranašiausios – tik tos vertybės anuomet buvo kitos.

Pasvarstykite, ar spaudimas Vengrijai atmesti savo demokratiniais metodais priimtą Konstitucijos pataisą ir galimas Vengrijos (taigi, ir jos piliečių) teisių ribojimas neprimena anų laikų požiūrio?

Juk demokratija – tai ir teisė žmonėms patiems tiesiogiai ar netiesiogiai nusistatyti taisykles. Net 66% vengrų balsavo už Fidesz partiją – jie nusprendė. Kita vertus, kaip Konstituciją įmanoma pakeisti dabar, taip ją bus galima pakeisti ir ateityje – jei tik vengrai ateityje taip pat tvirtai nuspręs, kad jiems reikia kitokios tvarkos (juk visi demokratiniai mechanizmai lieka). Jei žmogus tikrai remia demokratiją jis gerbs ir šį, ir bet kurį ateinantį vengrų sprendimą.

Europos Sąjungos komisija svarsto privalomą nurodymą šalims narėms, kad visų privačių įmonių valdybose 40% narių būtų moterys.

1.Europos Sąjunga čia sprendžia dalykus, dėl kurių geriausia turėtų apsispręsti pačios šalys narės. Moterų skaičiai valdybose, tarp dirbančiųjų ir kitur šalyse narėse smarkiai skiriasi, kaip skiriasi ir kultūra, vyrų ir moterų pomėgiai.

2.Toks sprendimas būtų iš esmės autoritarinis – bereikalingas valdžios kišimasis į sferą, kuri pati puikiai reguliuojasi. Panašūs pasiūlymai rodo, kiek mažai Europoje žmonių pasisako už tikrąją laisvę. Juk šituos pasiūlymus palaiko tie patys politikai, kurie apsimeta kovotojais už žmonių laisvę ir šaukia “tai ne valstybės reikalas” kai valdžia bando nustatyti tam tikras konservatyvias vertybes. O čia juk tos pačios lazdos du galai: vieni norėtų moteris stumti į šeimos židinio kurstymą, kiti į verslą ar politiką. Ir tie, ir anie lygiai taip pat autoritariškai nori “nuleisti sprendimą iš viršaus” ant visos visuomenės, kad tik ta visuomenė kuo labiau atitiktų jų pačių įsivaizduojamus, nors ne visiems priimtinus, idealus.

3.Moterų įtakingose pozicijose (ne tik versle, bet ir valdžioje) vis daugėja, štai Lietuvoje pirmąsyk šalies istorijoje 2 iš 3 svarbiausių pareigūnių jau kelis metus yra moterys (prezidentė ir Seimo pirmininkė). Daugėja moterų ir versle. Tačiau tai priklauso nuo pačių moterų noro – negalime priversti eiti į verslą tų, kurios to nenori, o tos, kurios nori, ir dabar sėkmingai daro karjerą. Kadangi mažesnis procentas moterų nei vyrų eina į verslą tai reiškia, kad įtvirtinus kvotas valdybose, moteriai verslininkei bus daug lengviau patekti į valdybą, nei vyrui verslininkui. Savo ruožtu įmonės į moterims skirtas vietas turės pasirinkti iš mažiau kandidatų ir nebūtinai geriausią kandidatą. Tai ir neteisinga, ir suprastintų valdybų kompetenciją.

4.Dažnai klausiama, kodėl moterų yra mažiau aukščiausiose pozicijose. To klausiantys politikai sako taip: “Universitetus, baigia daugiau moterų, nei vyrų, bet aukščiausiose pareigose vyrų daugiau, nei moterų. Reiškia, yra diskriminacija.”. Tačiau kodėl jie neklausia: o kodėl moterų daugiau nei vyrų baigia universitetus (ir į juos įstoja)? Gal ir čia diskriminacija?

Abiem atvejais mokslas turi kitą atsakymą. Paprastai tariant, didesnės dalies moterų protiniai gabumai yra arčiau vidurkio, tuo tarpu tarp vyrų jie skirtingesni: tarp vyrų pasitaiko ir daugiau “genijų”, ir daugiau “kvailių”. Visuomenėje matome puikų to atspindį – taip, vyrų yra daugiau aukščiausiuose sluoksniuose (turtingiausi, įtakingiausi žmonės), bet juk jų daugiau ir žemiausiuose sluoksniuose – profesinėse mokyklose, prasigėrusių, kalėjimuose. Moterys tuo tarpu vyrauja viduriniajame sluoksnyje. Lyginant vyrų ir moterų gabumus skirtingose srityse ir absoliučiai galima būtų išsiplėsti plačiau, bet tai palieku daryti profesionaliems psichologams, kurie yra parašę ta tema ne vieną studiją ir atlikę daugybę tyrimų (į kelias jų nurodas galite rasti čia).

Deja, tokių ir panašių pasiūlymų, kaip kvotos moterims valdybose, autoriai tikru mokslu nesivadovauja, o bando savas tiesas, nepagrįstas jokiais moksliniais tyrimais, pateikti kaip neginčijamą tiesą, “nes juk tai yra teisingumas”. Čia jie elgiasi lygiai taip pat, kaip ir tie politikai, kurie į įstatymus “įrašo” savo religines pažiūras. Ironiška žinant, kad tokių kvotų siūlytojai paprastai kryžium gulasi prieš bet kokią iniciatyvą priimti religija pagrįstą teisės aktą.

Bet tai labai gerai atspindi dabartinės Europos padėtį, kurioje už tikrąją laisvę rinktis pasisakančių – be galo mažai. Sekuliarizacija į Europą neatnešė mokslo ir laisvės pergalės – teisėkūroje atsiranda naujas autoritarizmas. Ir dabar, priešingai nei anksčiau, kuomet skirtingose šalyse galiojo skirtingi įstatymai, tam, kad nuleisti jį ant 500 mln. Europos gyventojų, pakanka vieno sprendimo.

Kaip gi, sakysite – juk prieš tai valdė dešiniųjų koalicija, o dabar turbūt bus kairiųjų? Taip, bet tai nulėmė ne skirtingas balsų skaičius, o beveik išimtinai politinių srovių vidiniai reikalai: panašios ideologijos partijų susiskaldymai, susijungimai, bei balsų persidalinimas. Tokių rinkėjų, kurie balsuodavo už dešiniuosius, o dabar už Darbo partiją, ir atvirkščiai, yra labai mažai.

Netikite? Paanalizuokime.

Lietuvoje partijų labai daug, bet dauguma jų panašios. Todėl žmonės, nors ir migruoja tarp tų panašių partijų, bet balsuoja ideologiškai nuosekliai. Realiai yra susiklostę keturi esminiai rinkėjų blokai: dešinieji, kairieji, populistinis/protesto bei tautinių mažumų. Kaip atrodė balsų pasiskirstymas tarp šių blokų 2008 m. ir 2012 m.? Štai palyginimas:

Kairieji 2008 m. gavo 23,03% balsų, o 2012 m. gavo 24,47% balsų.
Dešinieji 2008 m. gavo 33,24% balsų, o 2012 m. gavo 31,52% balsų.
Populistinės/protesto jėgos 2008 m. gavo 37,87% balsų, o 2012 m. gavo 37,78% balsų.
Tautinių mažumų jėgos 2008 m. gavo 5,71% balsų, o 2012 m. gavo 6,02% balsų.

Tai kodėl gi galutinis rezultatas – mandatų skaičius – taip skiriasi? Labai svarbi priežastis – 5% barjeras, galintis lengvai “nurašyti” į politinę paraštę dešimčių tūkstančių žmonių balsus.

2008 m. ir 2012 m. rinkimai: Dešinieji ir centras

Štai už ekonominį liberalizmą pasisakantis žmogus per šiuos (2012 m.) rinkimus turėjo bent tris pasirinkimus: Liberalų sąjūdį, Liberalų ir centro sąjungą, bei TAIP. Nei už vieną jų balsavęs žmogus nebūtų išdavęs savo požiūrio, ir balsai pasiskirstė. Į Seimą pateko tik Liberalų sąjūdis su 8,57% balsų. Likę liberalūs balsai – 3,95% – tiesiog sudegė.

Per 2012 m. rinkimus liberalios partijos kartu paėmus gavo 12,8% balsų. Prieš 4 metus – 2008 m. – tokių buvo netgi mažiau – iš viso 11,07%. Tačiau tuomet buvo tik dvi liberalų partijos (Liberalų sąjūdis ir Liberalų ir centro sąjunga) ir abi jos šiaip ne taip įveikė 5% barjerą. Taigi nors liberalių rinkėjų padaugėjo (greičiausiai Tėvynės Sąjungos sąskaita), jų atstovavimas sumažėjo dėl partijų skaldymosi bei to, kad dalį LCS rinkėjų perėmė Liberalų sąjūdis, taip nustumdamas LCS žemiau rinkimų barjero.

2008 m. vos 2,45% visų balsų buvo atiduota už dešiniąsias partijas, galiausiai nepraėjusias rinkimų barjero. 2012 m. tokių buvo net 7,09%.

2008 m. ir 2012 m. rinkimai: Kairieji

2008 m. nuo 5% barjero labiau kentėjo kairieji. Jis sudegino Naująją sąjungą (3,64% balsų, šiandien jos nebėra). Daugiau balsų su savimi 2008 m. nusinešė ir Paleckis – tada už jo Frontą balsavo 3,24%, dabar, 2012 m., tik 1,25%. Atrodo, pradėjęs viešai meluoti apie sausio 13 dienos įvykius Fronto vadovas atstūmė dalį rinkėjų atgal Socialdemokratams, nuo kurių kadaise pats ir atskilo. Vien dėl šių vidinių pokyčių tarp kairiųjų partijų kairieji gavo iš viso 5-6 mandatais daugiau.

2008 m. kairiųjų rezultatas buvo toks: į parlamentą praėjo tik Socialdemokratai su 11,72% balsų. Tuo tarpu net 11,31% kairiųjų balsų tada “sudegė”. 2012 m. taip sudegė tik 5,26% balsų.

Kur kairieji dar turi rezervų? Ir 2008 m., ir 2012 m. už borto liko Valstiečių sąjunga, abusyk nusinešusi po ~3,9% rinkėjų balsų. Jeigu, tarkime, Valstiečiai perviliotų tuos trūkstamus 1,5% rinkėjų iš socdemų, bendras kairiųjų mandatų skaičius pakiltų 3 – 4.

2008 m. ir 2012 m. rinkimai: Populistai ir protestas

Tačiau labiausiai dėkoti už tai, kad 2008 m. galėjo susikurti dešiniųjų koalicija, dešiniųjų rinkėjai turėtų dėkoti ne Kubiliui, Masiuliui ar Čaplikui ir ne 5% barjerui. Pagrindinė jėga čia buvo Arūnas Valinskas. Įsteigęs Tautos prisikėlimo partiją jis pasiėmė net 15,09% rinkėjų balsų, ir beveik visus juos iš protesto elektorato, t.y. “atėmęs” iš Pakso ir Uspaskicho partijų. O tuomet, po rinkimų, jis, prieš rinkimus nedeklaravęs jokios programos, išskyrus 10 Dievo įsakymų, nuėjo tiesiai į dešinę, ir, priešingai nei įprasta populistams, nebekūrė jokių intrigų kadencijai įpusėjus staiga “perbėgamas” pas kairiuosius. Jei ne A. Valinskas ir jo projektas, pastarųjų 4 metų Lietuvos istorija būtų buvusi kardinaliai kitokia.

2012 m. gi Tautos prisikėlimo partijos nebėra, o į protesto elektorato dalybas sėkmingai įsijungęs Drąsos kelias pasisakė prieš koaliciją ir su kaire, ir su dešine, ir su populistais.

Beje, populistai/protestas itin mažai balsų netenka dėl 5% barjero. 2008 m. tokie nuostoliai buvo 1,11%, šiemet 0,89%. Neturėdamos tvarios ideologijos populistinės partijos skubiai jungiasi ar išsiskirsto vos praradusios tikimybę būti išrinktos. Taigi įdomus dalykas – 5% barjero panaikinimas ar sumažinimas labiausiai susilpnintų būtent populistus.

2008 m. ir 2012 m. rinkimai: Tautinės mažumos

Smulkesni pokyčiai lyginant 2012 m. ir 2008 m. rinkimus – 2012 m. nebėra Rusų sąjungos sąrašo. Tai galbūt paskatino jų elektoratą balsuoti už Lietuvos lenkų rinkimų akciją, kurios sąraše yra Rusų aljanso kandidatai. Nors LLRA basų skaičius pakilo ir pirmąsyk peržengė 5%, bendras tautinių mažumų partijų rezultatas pakilo mažiau (tiesa, ilgainiui jis kyla, tautinėms mažumoms pereinant nuo visuotinių partijų prie savo).

Pilni rezultatai: 2008 m. ir 2012 m. rinkimų palyginimas

Čia rašau, kurias partijas priskyriau kuriems rinkėjų blokams. Dėl kai kurių galima ginčytis, tačiau tai nėra esminis dalykas, nes jos surinko labai mažai balsų. Čia rašau šia tvarka: Partijos pavadinimas (balsų skaičius 2008 m., balsų skaičius 2012 m.). Balsų skaičius – procentas nuo galiojančių biuletenių. “Nedalyvavo” reiškia “neturėjo atskiro sąrašo”.

KAIRIEJI:
Socialdemokratų partija (11,72%; 18,98%)
Valstiečių liaudininkų/žaliųjų sąjunga (3,73%; 4,01%)
Naujoji Sąjunga (3,64%; nedalyvavo)
Frontas (3,24%; 1,25%)
Socialdemokratų sąjunga (0,7%; nedalyvavo)

DEŠINIEJI IR CENTRAS:
Tėvynės Sąjunga (19,72%; 15,58%)
Liberalų sąjūdis (5,73%; 8,85%)
Liberalų ir centro sąjunga (5,34%; 2,13%)
Sąjunga TAIP (nedalyvavo; 1,82%)
Jaunoji Lietuva (1,75%; 0,65%)
Krikščionių partija (nedalyvavo; 1,24%)
Už Lietuvą Lietuvoje (nedalyvavo; 0,97%)
Centro partija (0,7%; nedalyvavo)
Respublikonų partija (nedalyvavo; 0,28%)

POPULIZMAS IR PROTESTAS:
Darbo partija (8,99%; 20,48%)
Tvarka ir teisingumas (12,68%; 7,55%)
Tautos prisikėlimo partija (15,09%; nedalyvavo)
Drąsos kelias (nedalyvavo; 8,86%)
Pilietinės demokratijos partija (1,11%; nedalyvavo)
Darbo ir vienybės partija (nedalyvavo; 0,33%)
Emigrantų partija (nedalyvavo; 0,3%)
Žmonių partija (nedalyvavo; 0,26%)

TAUTINĖS MAŽUMOS:
Lenkų rinkimų akcija (4,79%; 6,02%)
Rusų sąjunga (0,92%; nedalyvavo)

Nuo kurių rinkimų yra tokia situacija?

Beje, jei žiūrėti dar toliau atgal panašios tendencijos buvo ir 2004 m. rinkimuose:
Kairieji: 27,58% (0,33% neįveikė barjero)
Dešinieji ir centras: 28,56% (4,62% neįveikė barjero)
Populistai/protestas: 40,08% (0,28% neįveikė barjero)
Tautinės mažumos: 3,79% (visi neįveikė barjero)

Ir net 2000 m. yra panašumų. Tiesa, partijas 2000 m. partijas reikėtų klasifikuoti kitaip: A. Paulausko Naujoji Sąjunga ir Liberalai (vedami neseniai atsistatydinusio R. Pakso) buvo iš esmės populistinės/protesto jėgos.
Kairieji: 35,64% (4,57% neįveikė barjero)
Dešinieji ir centras: 22,78% (14,16% neįveikė barjero)
Populistai/protestas: 39,63% (2,74% neįveikė barjero)
Tautinės mažumos: 1,95% (visi neįveikė barjero)

Tikra politinė švytuoklė buvo iki 1996 m. rinkimų, nes populistinis/protesto elektoratas tada dar neturėjo savo partijų , todėl per kiekvienus rinkimus balsuodavo už tuos, kurie pralaimėjo praėjusius (1992 m. už kairiuosius, 1996 m. už dešiniuosius). 2000 m. dar jautėsi švytuoklės atgarsiai – dešinieji surinko mažiau, o kairieji daugiau balsų nei per tolimesnius rinkimus. Bet nuo 2004 m. politinė švytuoklė vis labiau ir labiau silpsta.

Valdžios sprendimai turi būti priimami tame lygyje (savivaldybių, valstybės, tarptautinių organizacijų), kur juos priimti tikslingiausia: kaip tik įmanomai arčiau žmonių.

Šiais metais Palangoje įvyko du kurioziški įvykiai, puikiai parodę, kiek nuostolių gali atnešti perdėtas valdžios noras viską centralizuoti, užuot palikus spręsti savivaldybėms.

Palanga turbūt vienintelis miestas Lietuvoje, kur norinčių prekiauti viešose vietose vasarą tiek daug, kad visiems neužtenka vietos. Iki šiemt viskas spręsta logišku būdu: aukcionu. Kas sumoka daugiau savivaldybei, tas ir gauna teisę prekiauti.

Tačiau nuo šiemet centrinė valdžia tai daryti uždraudė: esą visiems kainos turi būti iš anksto nustatytos.

Tad Palangos savivaldybė buvo priversta leidimus siūlyti pigiai, ir dalinti juos… loterijos būdu. Taigi, prekiauti galės tie, kam pasiseks, o ne tie, kas galėtų labiausiai paremti miestą ir dirbti efektyviausiai.

Taip išėjo, kad jai siūlomų pinigų valdžia tiesiog atsisakė: juk verslininkai mokėjo ir būtų pasiryžę nesiginčydami mokėti į biudžetą, kad tik gautų prekybos vietas. Tačiau jeigu jie pralaimės loteriją, tai jokie į biudžetą sumokėti mokesčiai nebepadės.

Neseniai Palanga sulaukė dar vieno smūgio iš centrinės valdžios. Šis miestas išskirtinis dėl dar vieno dalyko: kambarių ir butų nuomos verslo. Dauguma palangiškių vasarai dalį savo būstų užleidžia poilsiautojams. Iki šiol jiems verslo liudijimai kainavo skirtingai: priklausomai nuo nuomojamo ploto. Juk yra palangiškių, kurorto svečiams nuomojančių po vieną kambarį ankštuose sovietiniuose butuose, o yra faktiškai pavertusių savo specialiai tam statytus didžiulis namus viešbučiais. Pajamos iš šių verslų irgi skiriasi kaip diena ir naktis.

Dabar centrinė valdžia (mokesčių inspekcija) nurodė suvienodinti verslo liudijimų nuomai kainas. Kai kam legaliai nuomoti savo kambarėlio gal išvis nebeapsimokės, o neįregistruotieji viešbučiai savivaldybės sąskaita neš dar daugiau pelno.

Ar ne logiškiau būtų, jei tokius dalykus būtų palikta spręsti pačioms savivaldybėms? Kas tinka Vilniuje, nebūtinai tinka Mažeikiuose; kas tinka Palangoje, netinka Šalčininkuose. Yra dalykų, kurie atrodo normalūs viename mieste, o kituose gali būti visiškai neteisingi. Noras visus sumauti ant vieno kurpalio neleidžia valdžiai paimti pinigų, net kai jie, atrodo, kabo ant medžio.

Argumentai už turto mokestį, kuriuos girdėjau, turto mokesčiu bando spręsti problemas, kurios iš tikro turėtų būti sprendžiamos kitur.

Vieni sako: “Daug turto yra įgyta neteisėtai, šitaip jis bus irgi apmokestintas”. Keista, jei kažkas mano, kad pajamų mokesčio išvengti lengva, o turto – ne. Iš tikrųjų yra kaip tik atvirkščiai. Automobiliai, jachtos ar lėktuvai bus registruojami užsienyje (jau ir dabar taip daroma dėl kitų mokesčių, bet tai taps masiškesniu reiškiniu), o apie visokius deimantus ar brangius paveikslus valdžia nežino ir nežinos. Tie, kas nekilnojamąjį turtą laiko ne kaip savo namus, o kaip investiciją ar poilsio vietą taip pat neskausmingai gali “išplukdyti” (ir “išplukdys”) šiuos pinigus iš Lietuvos. Galiausiai turto mokestis labiausiai prislėgtų pečius tų, kurių turtas kaip tik įgytas teisėtai. Su neteisėtu elgesiu reikia kovoti kitomis priemonėmis.

Kiti turto mokesčio gynėjai kalba panašiai: kritikuoja, kad koks nors turtas įsigijimo metu neapmokestinamas. Vieniems nepatinka paveldėjimas, kitiems palūkanos, tretiems spekuliacija nekilnojamuoju turtu ar koks kitoks dabar neapmokestinamas turto gavimo būdas. Čia jau teiginyje yra argumentacijos klaida: jei blogai, kad turtas įsigijimo metu neapmokestinamas, tai reikia jį ir apmokestinti būtent įsigijimo metu (t.y. pajamų, ne turto mokesčiu).

Daugumai Lietuvos žmonių geriausias – jų gimtas miestas ir net rajonas

Ar vilnietis kaltas dėl to, kad jis – vilnietis? Kad jo šeima gyvena Vilniuje dar nuo to laiko, kai naujųjų miegamųjų rajonų nė projektuose nebuvo? Pagal dabartinius pasiūlymus atrodo, kad – tikrai taip.

Prabanga yra įgijama, jos specialiai siekiama. Tai yra dalykai, kuriuos, turėdami galimybę, įsigytų ir naudotų daug žmonių. Pavyzdžiui, gal jūs pats nepirktumėte ir/ar neįpirktumėte dvigubai didesnio televizoriaus ar naujesnio automibilio, bet jei būtų pigi galimybė, ar jei turėtumėte labai daug pinigų, labai tikėtina, iškeistumėte saviškius į tokius.

O su namų vieta yra visiškai kitaip. Nors būtent vieta labai smarkiai lemia nekilnojamojo turto vertę. Daugybei žmonių būtent ta vieta, kur jie gyveno iki tol, yra brangiausia. Statistika rodo, kad net tame pačiame mieste keldamiesi į naują būstą žmonės dažniausiai pasilieka savame rajone. T.y. Antakalnyje užaugę vilniečiai perka butą ar namą Antakalnyje, fabijoniškiečiai – Fabijoniškėse ar Perkūnkiemyje, ir t.t. Gal net nustebtumėte sužinoję, kokios gajos šios tendencijos Lietuvoje ir jos miestuose. Jei žmogus praturtėjo, naujas jo butas bus naujos statybos name, moderniau įrengtas – šių savybių visuma išties siejama su prabanga. Bet vieta – nebe prabangos klausimas ir todėl tik mažuma turtingų vilniečių gyvena Senamiestyje, ir tik dalis turtingų lietuvių gyvena Vilniuje.

Ką jau kalbėti apie skirtingus miestus. Jei turite darbą ir šeimą Klaipėdoje, matyt nevažiuosite gyventi į Vilnių vien dėl to, kad taip “prabangiau”. Turėdami pinigų provincijos gyventojai statosi prabangius namus savo miestuose – tą lengva suprasti išvydus tokių namų rajonus aplink visus didmiesčius. Tik kad tokie namai su pirtimis, baseinais ir svečių nameliais pagal esamus NT mokesčio pasiūlymus gali nebūti laikomi prabangiais (ir neapmokestinami), kai daug prasčiau įrengtas senas nutriušęs butas Vilniuje bus.

Gyvenamosios vietos gerumą labiau nei ką kitą lemia įpratimas ir tai – reliatyvu

Ar Šnipiškių lūšnos prabangios? Ar norėtų į tokią persikelti gyventi nors vienas turtingas Lietuvos žmogus?

Tokių rajonų gyventojai negalėjo tarti savo žodžio, kai aplink juos politikai ir verslininkai sumanė kurti miesto centrą. Daugybė jų (ar jų šeimos narių) ten gyvena nuo tų laikų, kai tai tebuvo skurdus Vilniaus priemiestis. Jis ir dabar toks pats skurdus, o šalia esantys dangoraižiai daugybei gyventojų neaktualūs. Bet vieta jiems buvo ir yra svarbi emociškai ir dėl įpratimo – nes ten jie gimė, užaugo, ten gyventi įpratę ir prie tos vietos prisirišę. Būtų gimę ir užaugę kitur – būtų prisirišę prie tos kitos vietos, bet dabar yra kaip yra. Tie, kieno prisirišimas nebuvo stiprus, jau seniai savo medinius namelius pardavė. Tas pats ir Senamiestyje bei kituose “prabangiuose” Vilniaus rajonuose, kurie tokiais tapo tik pastarajame dešimtmetyje – o daugybė gyventojų ten namus turi nuo kur kas senesnių laikų.

Prisirišimas yra ne vien emocinis, bet ir patogumo dėl įpratimo klausimas. Priemiesčių gyventojui nesuprantama, kaip gyventi ten, kur ne visada yra galimybė prie namų pastatyti mašiną, už sienos garsiai švenčia kaimynai, o šildymo pats reguliuoti negali; o Senamiesčio gyventojas gal išvis neturi teisių ir automobilio, nes daug kur gali nueiti pėsčias ar nuvykti dviračiu. Dažnas gyventojas prie savo rajono prisitaikęs ir kitais atžvilgiais: į artimą mokyklą eina jo vaikai, ir pan. Kiekviena vieta turi pliusų ir minusų – ir minusai, prie kurių esi pratęs, nėra tokie skausmingi. Tą akivaizdžiai įrodo žmonių polinkis likti gyventi savo rajone. Atimti šį svarbų patogumą iš žmonių, kai jis valstybei papildomai nekainuoja – neprotinga.

Prisirišimas prie gyvenamosios vietos – labai svarbus ir socialiniu požiūriu. Jis palaiko bendruomenes, stabdo emigraciją. Išvytas iš savo gimtųjų namų (kitaip nepavadinčiau bet kokiai ekonominei logikai prieštaraujančios galimybės būti priverstam mokėti mokesčius, lygius 100% ar daugiau mano mėnesinių pajamų), kaip jau rašiau, ne ieškočiau sau naujų kokiame miegamajame rajone, o iš viso palikčiau šalį. Lietuva netektų dar vieno pajamų ir kitus mokesčius mokančio, sveiko dirbančio asmens – ir vien dėl valdžios veiksmų, nes šiaip emigruoti neketinu.

Prabanga šiandien matuojama ne turtu, o vartojimu

Dar daugiau – šiais laikais prabanga matuojama nebe turtu, o vartojimu. Seniai praėjo tie amžiai, kai koks bajoras galėdavo paveldėti rūmus ir tie rūmai ilgą laiką išlikdavo prabangūs. Šiandienos turtingi žmonės drabužius keičia neįtikėtinai dažnai (mados praeina), greitai senstančią techniką kas metus ar, rečiausiai, kelis, o baldus ir automobilius – nedaug rečiau. 1990 – 1995 m. statyti didžiuliai plytiniai namai didmiesčių priemiesčiuose, jei tik verslo fortūna nuo jų savininkų paskui nusisuko, šiandien toli gražu nebeatrodo prabangiai – greičiau niūriai. Prabangą XXI amžiuje reikia nuolat palaikyti.

Tai – dar viena priežastis, kodėl turto mokestis yra žalingas ir nepamatuotai prislėgtų visai ne tų žmonių pečius. Juk, kaip jau esu rašęs, siekiant tikslų, kurių juo oficialiai siekiama (“apmokestinti prabangą”), reikėtų labiau apmokestinti tam tikrą vartojimo dalį (prabangesnes prekes ir paslaugas didesniu PVM mokesčio tarifu). Kadangi prabangų gyvenimo būdą siekiantys palaikyti žmonės neišvengiamai nuolat pirks prabangias prekes/paslaugas, jiems teks mokėti tokius mokesčius.

Žmogaus galimybė mokėti mokesčius priklauso nuo pajamų, o ne turto (nes dalis turto, pvz. nekilnojamasis, yra mažai likvidi ir nedaloma, ir kasmet “atkabinti” jo dalį mokesčiams sumokėti neišeina). O žmogaus gyvenimo prabanga labiausiai priklauso nuo jo išlaidų (vartojimo) – ne nuo pajamų ir ne nuo turto. Šitą visuomet privalo turėti omenyje bet kokios mokesčių sistemos kūrėjai.

Kaip dar prieš keliasdešimt metų teigė ekonomistas Laferis (žr. “Laferio kreivė”, angl. “Laffer curve”), jei žmonės bus priversti mokėti didesnius mokesčius, nei tam tikra jų pajamų dalis, valstybės surenkama mokesčių suma tik mažės, ir galiausiai nebus surenkama nieko (kas ilgą laikotarpį išgyventų, atiduodamas valstybei 100% ir daugiau pajamų?).

Tarptautinis teisingumo teismas 2010 m. liepą pripažino, kad Kosovo nepriklausomybė neprieštarauja tarptautinei teisei. Sprendimas nebuvo keistas. Tačiau keista, kaip jį bando išnaudoti Abchazijos nepriklausomybės šalininkai. Esą jei jau Kosovas nepriklausomas, tai turėtų būti ir Abchazija.

Tarp Kosovo ir Abchazijos yra vienas esminis skirtumas. Dabartiniai Kosovo gyventojai į šį kraštą atsikraustė taikiai. Taip, karo pabėgėliai iš dalies pakeitė gyventojų sudėtį. Tačiau ir prieš 1999 m. Kosovo karą regione tvirtą daugumą sudarė albanai (remiantis 1991 m. Jugoslavijos surašymu (tiesa, jo rezultatais albanai abejoja) – 81,6%, dabar – apie 90%).

Abchazijos situacija – kardinaliai priešinga. 1989 m., prieš Abchazijos karą, kurio metu Abchazija atskilo nuo Gruzijos, 45,7% teritorijos gyventojų sudarė gruzinai, ir tik 17,8% – abchazai. Karo metu dauguma gruzinų išvaryta, o Abchazijos gyventojų sumažėjo nuo 525 tūkstančių iki vos 200 tūkstančių. Dabar abchazų čia – 43,8%, o gruzinų – 21,3%.

Gyventojų trėmimai ar užimtų teritorijų kolonizavimas yra draudžiami tarptautinės teisės. Nenuostabu. Jeigu tai daryti būtų leista, tai tarptautinė teisė išvis netektų prasmės – visada būtų galima tiesiog išvaryti ar išžudyti užimtos šalies gyventojus, ir taip įteisinti okupaciją. Prie ko tai priveda matėme per Bosnijos karą (kurio šalys būtent trėmimais ir žudynėmis bandė „išvalyti” teritoriją), matome Palestinoje.

Niekas neginčijo, kad tarptautinė teisė numato tautų apsisprendimo teisę. Teisę tautai sukurti nepriklausomą valstybę – bent jau tada, kai tautai nesuteikiama autonomija ar kitoks ją tenkinantis sprendimas, kai vykdomos represijos.

Tačiau Kosovo nepriklausomybės priešininkai naudoja vieną keistą argumentą – esą albanai kartą jau pasinaudojo tautos apsisprendimo teise – turi nepriklausomą šalį Albaniją – tad neturi jokios teisės į kitą valstybę.

Šis argumentas keistas, nes daugybėje nepriklausomomis pastaraisiais dešimtmečiais tapusių šalių dominuoja tautybė, kurios žmonės jau ir seniau turėjo bent vieną savo valstybę. Nepriklausomomis tapo dešimtys arabų šalių, dvi malajų šalys (Malaizija ir Brunėjus). Dar daugiau nepriklausomomis tapo valstybių, kur jokia tautybė nesudaro daugumos – tai didžioji dalis Afrikos, Indija, Pakistanas, Indonezija…

Painiavos čia įneša žodis „tauta”. Vakaruose jis nėra vartojamas kaip „tautybė”, bet kaip tam tikra žmonių grupė, gyvenanti vienoje teritorijoje ir suvokianti save kaip tautą. Todėl indai, nigeriečiai ar egiptiečiai – tautos. Nors indai gali būti įvairių tautybių, o egiptiečių dauguma – arabai. Būtent ta tauta ir apsisprendžia – o ne tautybė.

Juk jeigu istorinės aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip ir Klaipėdos kraštas būtų tapęs nepriklausomu anksčiau nei Didžioji Lietuva – ar tai reikštų, kad visi likę lietuviai prarastų teisę į savo šalį? Jei taip būtų, šalims užgrobusioms daug teritorijų, būtų labai paprastas būdas šiuos užgrobimus „įteisinti”: paskelbti nepriklausomomis nedideles tam tikrų tautybių gyvenamas teritorijas, likusias jų žemes pasiliekant sau ir tuomet skelbiant, kad tos tautybės jau yra realizavusios savo teisę į tautos apsisprendimą. Panašiu keliu bandė eiti Pietų Afrika apartheido laikais, suteiktdama nepriklausomybę juodaodžių tautybių šalims – bantustanams. Tiksliau, tik dalims tų teritorijų, kuriose istoriškai gyveno atitinkamos juodaodžių tautos. Nepavyko – pasaulis to nepripažino. 1994 m. žlugus apartheidui bantustanai vėl tapo Pietų Afrikos dalimi.