Išskleisti meniu

Visuomenė

Kodėl vaikai nebemėgsta senosios “kūrybos vaikams”

Kodėl vaikai nebemėgsta senosios “kūrybos vaikams”

| 0 komentarų

Kai kalba apsisuka apie vaikų mėgiamą meną (literature, animaciją, kina) vyresnioji karta kone neišvengiamai pliekia šiuolaikinių vaikų pramogų pasirinkimą: “Va, mes savo vaikystėje tai žiūrėdavom/skaitydavom tai, kas tikra”.

Tačiau ar tikrai? Daug lemia nostalgija: ~2000 m. augusi karta gal panašiai šlovins “Drakonų kovą” kaip jų tėvai Astrid Lindgren ar rusiškus “multikus”.

Ir visgi “vaikų kartų pomėgių kaita” Lietuvoje labai greita. Ir taip yra todėl, kad pati Lietuva šį šimtmetį kito revoliucingai.

Šokolado fabriko savininiką Vilį Vonką galėtų suprasti daug amerikiečių kartų. Ir 1964 m., kai parašyta apie jį knyga, ir dabar (po 60 metų), ir 1904 m. (prieš 60 metų) Amerikoje turtingiausi žmonės buvo verslininkai – ir nors šiandien IT nustūmė fabrikus nuo pelningiausiųjų postamento, fabrikantai vis viena yra labai įtakingi.

O kaip Lietuvoje? Dar XX a. pradžioje kone kiekvienas lietuvis buvo kaimietis, tad tas “artimas pasaulis” buvo gyvuliai, žemės darbai, o viską (iki 1918 m.) valdė princai ir bajorai. Ir visa to meto kūryba vaikams atitinkama. Kai šiandien kone 80% vaikų užauga miestuose ar priemiesčiuose, visi piemenėliai ir žvėrys jiems tokie tolimi, kaip Viduramžiai.

Paskui atėjo sovietinė okupacija su savo perdėtai išlaižytu “menu vaikams”, griežtai atskirtu nuo visa ko rimto ir tikro, bet pagardintu žiupsneliu propagandos. Kita vertus, net ir be tos propagandos pasakojimas apie vaikystę sovietmečiu šiandien jau būtų beviltiškai pasenęs – nei prekių deficitai, nei baimingos pastangos slėpti religines ar patriotines pažiūras juk irgi nebūtų šiandienos vaikui aiškios problemos. Ką jau kalbėti apie pokario Miško brolius, tremtis į Sibirą.

Paskui 1990 m., kai laisvė prasiveržė su kaupu. To meto problemos, matyt, būtų reketas (tuomet kasdienybė, dabar nebe), pirmoji pažintis su vakarietiškais dalykais, kuri dabartiniams vaikams atrodytų naivi ir netikra.

Antulis Donaldas prieš Bjaurųjį ančiuką

Bjaurusis ančiukas (kairėje) ir Antulis Donaldas. Bjaurusis ančiukas auga kaimo fermoje, o pasaka sukurta 1843 m. dar kaimiškoje Danijoje. Antulis Donaldas gyvena mieste, važinėja automobiliais, dirba už atlyginimą, perka parduotuvėse; jis sukurtas 1934 m., jau urbanizuotoje Amerikoje. Jei Vakaruose gyvenimo būdas į miestiškąjį iš lėto pasiketė XIX a., tai dauguma šiandieninės Lietuvos vyresnės kartos žmonių vaikystėje susidurdavo su gyvulių auginimu kaime, o ne automobiliais ar pilnomis prekių parduotuvėmis. Bet šiandienos Lietuvos vaikų patirtys jau visai kitokios ir todėl Antulis Donaldas jiems artimesnis.

1970 m. japonų anime šia prasme yra daug arčiau šiandieninės Lietuvos vaikų troškimų nei 1990 m. lietuvių kurti “multikai”. Greiti automobiliai, modernios technologijos. Sakysite, ten juk – fantastika, irgi nerealus gyvenimas? Taip, bet ta fantastika grįsta jos autorių laikmečio gyvenimu ir siekiais. Dauguma fantastikos tokia yra: tarpukario vokiečių filme “Metropolis” buvo pilna gal tūkstantaukščių dangoraižių (nes tuomet pastatų aukštis sparčiai augo), ~1970 m. fantastika buvo grįsta “tuoj tuoj” užkariausiama visata (pvz. “2001 m. kosminė odisėja”), bet niekur nebuvo parodyta ko nors panašaus į internetą. Tas pats su istoriniais kūriniais: Karlo Majaus, nesilankiusio Amerikoje, indėnai kažkada nustelbė bet kokias realistines knygas apie juos, nes jis indėnus pritaikė savo laikmečio svajonėms.

Ir “Haris Poteris” todėl šiandienos vaikui artimesnis už amžių glūdumos liaudies pasakas: esmė panaši, bet juk Poteris šiuolaikinis vaikas, iš šiuolaikinio miesto, su šiuolaikinėm problemom. Su juo lengviau susitapatinti nei su kokia Sigute.

Sugebėjimas suprasti kūrinį, kuris parašytas visai kitokiame laikmetyje (taigi, kitokio žmogaus kitokiems žmonėms), ateina tik paaugus. Sugebėjimas tokiu kūriniu džiaugtis (ne tik snobiškai kaip “privaloma klasika”) ateina išvis tik nedaugeliui. Kai gyvenimas kinta taip sparčiai, o Lietuvoje – daug kartų sparčiau nei Amerikoje ar Vakarų Europoje – nieko keisto, kad kiekviena nauja karta atmeta didžiąją dalį senojo meno.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Imigracija ekonominiu požiūriu – Ar gyventojų mažėjimas tikrai problema?

Imigracija ekonominiu požiūriu – Ar gyventojų mažėjimas tikrai problema?

| 0 komentarų

Šis straipsnis – dalis trijų straipsnių serijos apie dažnai pražiopsomus argumentus dėl imigracijos žvelgiant iš įvairių politinių pozicijų.

Iš dešiniosios laisvosios rinkos šalininkų imigracija kartais pateikiama kaip būtinybė, esą reikalinga siekiant išlaikyti konkurencingą ekonomiką.

Ar gyventojų skaičiaus mažėjimas – problema?

“Jei ne imigracija, gyventojų skaičius mažėtų” – sakoma. Daugybėje Europos valstybių tas yra tiesa. Tačiau gyventojų skaičiaus mažėjimas nereiškia gyvenimo kokybės ar šalies turtingumo mažėjimo. Iš dešimties turtingiausių pasaulio valstybių (pagal BVP vienam gyventojui) nė viena neturi daugiau 6 mln. žmonių, iš 25 turtingiausių vos 3 gyventojų skaičius viršija 10 milijonų. Mažos valstybės gali turėti mažiau biurokratijos, efektyviau reaguoti į situaciją, užsiimti įvairias nišas (pvz. ofšorinės kompanijos).

Tiesa, vieną dalyką menkstančio gyventojų skaičiaus šalys turi riboti – politinio dominavimo ambicijas. Didelis gyventojų skaičius padidina galimybes daryti pasaulyje geopolitinę įtaką. Kita vertus, ar šalyje bus 3 milijonai gyventojų, ar 3,2 milijono, esmės nekeičia. Net ir itin didelė imigracija pajėgi ženkliau pakeisti gyventojų skaičių tik per daug dešimtmečių.

Nuo gyventojų tankumo turtingumas irgi nepriklauso. JAV tankumas perpus mažesnis nei Lietuvoje, o Australijoje – net 20 kartų, ir tai netrukdo šioms šalims turtingiau gyventi.

Visuomenės senėjimas: problemos “perkelti” tuoj bus neįmanoma

Didesnė problema už gyventojų skaičiaus mažėjimą yra visuomenės senėjimas. Mūsų sistema lemia, kad darbuotojai išlaiko pensininkus, dėl ko keičiantis darbuotojų ir pensininkų proporcijai Sodros biudžete atsiranda skylė. Visgi, senėjimą daug labiau Lietuvoje sukelia jaunimo emigracija, o ne natūralus mažėjimas (tarp 2001 m. ir 2011 m. Lietuva neteko ~12% gyventojų, iš jų tik 3% dėl natūralaus nuosmukio ir 9% dėl emigracijos). Kiekvienas imigrantas kitai šaliai yra emigrantas, taigi, emigracijos/imigracijos problema pasaulio mastu viena ir ta pati.

Kaip jau rašiau Lietuva nėra kažkoks unikumas, kad patiria ir emigracija, ir mažą gimstamumą. Didžiojoje Trečiojo pasaulio dalyje gimstamumas pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai sumenko. Taigi migracija n(eb)ėra “visi laimi” tipo “demografinis receptas” – priešingai, gyventojų senėjimo problemą ji tiesiog perkelia iš turtingų šalių (pvz. Vakarų Europos) į skurdesnes (pvz. Rytų Europą), ir kadangi gimstamumas neturtingose šalyse toliau mažėja, kuo toliau tuo akivaizdžiau šitas bus. Kodėl užuot perkėlus problemą jos neišsprendus, nes galiausiai tą vis viena daryti teks (beveik) visam pasauliui?

Ne viskas taip blogai, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Vidutinio vaikų skaičiaus šeimoje mažėjimas sustoja – kai kurios šeimos turi po 1, kai kurios 2 vaikus. To nepakanka, kad gyventojų skaičius augtų – jis mažėja. Bet gyventojų nuo tada mažėja daugmaž vienodais (o ne nuolat vis spartėjančiais) tempais, todėl visuomenės senėjimo greitėjimas yra laikinas procesas – kuriuo nors metu nusistovės jaunimo-senimo proporcija, kuri ir išliks.

Kiek vaikų tenka vienai moteriai Tailande: statistika nuo 1960 iki 2010 m. Tailandas ~1970 m. išgyveno tai, ką Europa ar Amerika išgyveno kiek seniau, o Trečiojo pasaulio šalys – vėliau ar išgyvena dabar. Aukštas buvęs gimstamumas (6+ vaikai šeimoje) per kelis dešimtmečius smarkiai sumažėjo (iki ~1,7 vaiko), bet tuomet mažėjimas beveik sustojo.

Tai nebus tokia proporcija, prie kurios valstybė skurstų ar negalėtų egzistuoti, ypač prie dabartinių technologijų. Tolesnis technologijų augimas dalinai kompensuos dalies darbo jėgos praradimą, bet reikia ir politinių reformų. Tai – žymus pensinio amžiaus didinimas (juk dabar žmonės pilnavertį gyvenimą gyvena vidutiniškai vis ilgiau, tad ir dirbti gali ilgiau), pačios sistemos, kad jaunimas išlaiko vyresnius, keitimas (pensiniai fondai ir kt.). Tai yra daroma, ir tai gali spręsti pačią problemą, o ne perkelti ją kitur, kaip migracija.

Ekonominė imigracijos žala

Kalbant apie imigracijos ekonominę naudą dažnai žiūrima trumparegiškai, tik į artimiausią laikotarpį ar tik iš asmeninės perspektyvos (pvz. darbdavys, norintis įdarbinti užsienietį, sutinkantį dirbti už pigiau, visaip gins tariamą imigracijos ekonominę naudą).

Bet žiūrint plačiau imigracija turi daugybę kaštų. Kainuoja imigrantų integracija. Be to, kaip rodo tyrimai, nevienalytėse visuomenėse dažniau pasitaiko radikalizmas, neramumai, riaušės, pilietiniai karai; tarp imigrantų didesnis ir nusikalstamumas. Tokie dalykai atsieina ekonomikai itin brangiai – 2011 m. Londono imigrantų riaušių žala siekė 200 mln. svarų (arti 900 mln. litų), 2005 m. Payžiaus imigrantų riaušių 200 mln. eurų (~700 mln. litų) ir t.t.

Problemas čia kelia ne tai, kad kažkieno kultūra blogesnė, bet tai, kad skirtingų kultūrų žmonės gyvena pernelyg glaudžiai. Su panašiu reiškiniu susiduriame ir asmeniniame gyvenime: juk turite tokių pažįstamų, su kuriais įdomu pašnekėti, bet jei tektų gyventi viename kambaryje – susipyktumėte. Kultūrų atžvilgiu vienas miestas – kaip vienas kambarys dviems žmonėms. Gyvenant viename kambaryje būtina turėti panašų supratimą tvarkymosi, rūkymo viduje, triukšmo, draugų atsivedimo ir kitais klausimais. Gyvenant viename mieste irgi reikia turėti bendrą supratimą dėl daugybės vertybių, “gyvenimo taisyklių”. Net ir imliausiam imigrantui tai sudėtinga: juk tai apima ne tik svetimus papročius/vertybes, bet ir, tarkime, valstybinės kalbos puikų mokėjimą. Ekonominiai migrantai (t.y. dauguma) naujojoje tėvynėje prisitaikyti dažniausiai ir nepersistengia: jų tikslas didesnės algos ar išmokos, o skirtinga kultūra tik nepageidaujamas šalutinis poveikis.

“Kvietėme darbininkus, o atvyko žmonės” – ši žymi frazė pasakyta apie turkus “gastarbaiterius” kuriuos kadaise imigruoti kvietė Vakarų Vokietijos valdžia (šiandien jų šalyje apie 3 mln.). Žmonės nėra tik makroekonominė eilutė. Imigrantų skaičių bei kompetencijas sunku prognozuoti, mat čia veikia sniego gniūžtės efektas – jau atvykę imigrantai, kad ir reikalingi ekonomikai, vėliau pasikviečia ir savo šeimas, gimines, kuriems darbo jau dažnai ir nebūna (nes jie nemoka kalbos, neturi reikiamų kompetencijų). Todėl šalyse, kuriose daug imigrantų, jų daugėja vis sparčiau. Juk ir dauguma lietuvių vyksta būtent į Airiją, Jungtinę Karalystę, Norvegiją ar Ispaniją dažnai dėl to, kad jau pažįsta ką nors, kas ten įsikūrė.

Todėl net jei teoriškai imigruoti skatinami tik žmonės, kurių trūksta ekonomikai, atvyksta visokių, o bedarbystė tarp nevietinės kilmės žmonių dažnai didžiulė. Štai tarp Vokietijos turkų darbo neturi net 30%, kai bendras bedarbystės vidurkis šalyje tėra 5,9% [šaltinis]. Bedarbis ne tik kad pats nemoka mokesčių, bet ir papildomai kainuoja kitiems mokesčių mokėtojams.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


Imigracija kairiuoju požiūriu – ar tikrai ji mažina nelygybę?

Imigracija kairiuoju požiūriu – ar tikrai ji mažina nelygybę?

| 0 komentarų

Šis straipsnis – dalis trijų straipsnių serijos apie dažnai pražiopsomus argumentus dėl imigracijos žvelgiant iš įvairių politinių pozicijų.

Pasaulyje gausu reiškinių, kuriais skirtingų politinių požiūrių žmonės smarkiai užsiangažuoja. Vienas tokių – imigracija, tradiciškai palaikoma kairiųjų ir pliekiama dešiniųjų. Bet užsiangažavimas nepalieka vietos kritiškam požiūriui ir kai kurie faktai pražiūrimi. Taigi, ar iš tikrųjų priimdamos imigrantus turtingos šalys mažina socialinę nelygybę pasaulyje?

Iš Lietuvos turime unikalią galimybę į migraciją pažvelgti dvejopai. Viena vertus, esame ES narė, o į ES plūsta migrantai iš skurdesnių pasaulio regionų. Kita vertus, Lietuva, per 10 metų (2001-2011 m.) netekusi per 12% žmonių, yra viena labiausiai nuo emigracijos nukentėjusių valstybių pasaulyje. Keista, kai kartais tie patys žmonės, kurie rūpinasi “protų nutekėjimu” iš Lietuvos ir “visuomenės senėjimu” joje, kartu vertina ekonominių migrantų priėmimą kaip pagalbą kitoms tautoms. Juk kiekvienas imigrantas Europoje yra prarastas žmogus jo tėvynėje. Išvažiuoja neproporcingai daug jaunų, iniciatyvių žmonių. Ir, priešingai stereotipams, pagimdomų vaikų skaičius daugumoje neturtingų šalių smarkiai kritęs, daug jų jau vykdo programas gimstamumui skatinti.

Iš Rytų Europos, Brazilijos, Kinijos, Vietnamo emigruojama – bet ten viena moteris jau pagimdo mažiau nei 2 vaikus ir gyventojų skaičius krenta ar greitai ims kristi. Arabų šalys, Indija, Pakistanas, Turkija, didžioji Lotynų Amerikos dalis “ant ribos” (2-3 vienos moters vaikai, gimstamumas mažėja). Tik Juodojoje Afrikoje dar kitaip – bet vos prieš keliasdešimt metų dar visame “Trečiajame pasaulyje” vyravo tokios didelės šeimos.

Naujoji Vakarų kastų sistema?

Ispanijoje nedarbas dabar – 26%, bet tai nieko naujo. Milžiniškas jis buvo ir per patį ekonomikos pakilimą: 2008 m. – 12% (palyginimui Lietuvoje nedarbas tebuvo 4,8%), o jaunimo nedarbas dar 1994 m. siekė 45% ir labiausiai buvo kritęs tik iki 20% ~2007 m. Bet darbo Ispanijoje tuomet buvo labai daug. Juk ten masiškai plūdo migrantai iš Lotynų Amerikos, Maroko, o ir Lietuvos. Tiesiog tie darbai ispanams atrodė per prasti. Kam jiems dirbti – juk gaudavo didžiules bedarbio pašalpas (vidutiniškai 750 eurų (~2600 litų), kai minimalus atlyginimas – 641 eurai (~2200 litų)). Taigi, tam, kad augtų ekonomika, būtų surenkamas valstybės biudžetas, buvo naudojamas imigrantų darbas, o ispanams tuo pat metu iš to paties biudžeto buvo mokami pinigai “už nieką”, kartu atėmę iš jų bet kokią inciatyvą dirbti juodus “tik imigrantams tinkamus” darbus.

Ispanija – tik pavyzdys. Tokia padėtis susidarė beveik visur Vakarų Europoje. Štai Graikijoje nedarbas 25% ir tuo pačiu metu imigrantai sudaro 20% darbo jėgos (daugiausia dirba nekvalifikuotus darbus). Tą patyriau ir asmeniškai: štai viena pažįstama olandė skundėsi brangiu būstu – man paminėjus apie galimybę gyventi imigrantams statytuose daugiabučiuose išsyk atšovė, kad to nė nesvarstytų. Ten – imigrantų, ne vakarų europiečių vieta (aišku, paskutinio sakinio garsiai nepasakė – juk būtų rasizmas – bet paliko suprasti tarp eilučių. Taip jau susiklostė, kad Vakarų Europoje išsivystė tikra fobija pasakyti ką nors “politiškai nekorektiško”; tačiau tai dažnai veidmainystė, nes tylus šovinizmas kai kuriose šalyse beveik visuotinis – bet tai jau tema atskiram įrašui). Toks net ir kai kurių darbdavių požiūris: čia lietuvė pasakoja, kaip britas darbdavys nepriėmė fiziniam darbui britės, nes “tai nebritiškas darbas”.

Situacija net primena kastų sistemą. Vieni (piliečiai) gauna privilegijų (ir pinigines išmokas) vien už tai, kad yra piliečiai, o kiti (imigrantai) savo prakaitu piliečiams tas privilegijas uždirba. Piliečių tarpe (beje, ir kairiųjų) vyrauja požiūris, kad tam tikros gyvenamosios vietos, darbai tinkami tik imigrantams.

Laimė – ne pinigų kiekyje

Sakysite – imigrantai savo šalyje uždirbtų dar mažiau? Taip. Bet psichologinis pasitenkinimo padėtimi jausmas nėra lemiamas pinigų kiekio. Būtent todėl daugybės skurdžių šalių gyventojai statistiškai laimingesni už turtingų šalių (pasaulinės Gallup apklausos duomenimis laimingiausi jaučiasi Kolumbijos gyventojai, po jų seka brazilai, malajai). Jei žiūrėti vien į daiktų kiekį ir kokybę, tai šiandien ir eilinis lietuvis gali sau leisti daugiau, nei turtingas XIX a. amerikietis.

Bet laimę lemia ne materialių gėrybių kiekis, o jų santykiai:
1.Su praeitimi. Ar dabar žmogus gali sau leisti daugiau, nei seniau?
2.Su aplinkiniais. Ar žmogus gali sau leisti daugiau nei vidutinis aplinkinis?
3.Su lūkesčiais. Ar žmogus gali sau leisti daugiau nei tikėjosi, kad tuo metu galės sau leisti.

Taigi, imigrantai išties neretai gauna naudingumą iš emigravimo – nes gyvena turtingiau, nei seniau. Bet tas naudingumas ilgainiui blėsta. Ir viskas galutinai apsiverčia su antrąja karta. Prancūzijoje ar Britanijoje gimęs arabas ar pakistanietis visuomet matys, kad jo bendruomenė gyvena skurdžiau nei aplinkiniai – bet pats jau nebeturės dar skurdesnio gyvenimo istorinėje tėvynėje atminties. Jis lygins save tik su aplinkiniais – nebe su praeitimi – ir tas palyginimas bus labai nepalankus. Tai – viena priežasčių antrosios kartos imigrantų jaunimo tarpe kylančiam nepasitenkinimui, kuris išsiliejo 2005 m. masinėmis riaušėmis Prancūzijoje, 2011 m. Londone ir 2013 m. Stokholme. Socialinė lygybė tarp netoliese gyvenančių psichologiškai yra svarbesnė, nei socialinė lygybė tarp gyvenančių skirtingose šalyse.

Lygiai taip, kaip juodaodžio Pietų afrikiečio apartheido metais neguodė, kad didžioji dalis afrikiečių už PAR ribų gyvena dar sunkiau – jis save lygino su baltaisiais pietų afrikiečiais. O vergo XIX a. pirmos pusės pietinių JAV plantacijose neguodė, kad Europoje, Afrikoje ir Azijoje eiliniai ūkininkai ekonomiškai gyvena dar blogiau (kituose žemynuose dar būdavo badmečiai, o JAV vergai turėdavo ką valgyti) – nes jis save lygino su laisvaisiais amerikiečiais. Ir mūsų neguodžia tai, kad vidutinis lietuvis gyvena turtingiau nei 83% pasaulio žmonių, nes lyginame save su Vakarų kraštais, kur dauguma turi emigravusių giminių ir draugų.

Gamybos atkėlimas kelia ekonomiką, emigracija – smukdo

Dar viena keistenybė: dauguma kairiųjų kur kas aršiau puola gamyklų turėjimą Azijoje (kur esą išnaudojama pigi darbo jėga) nei imigrantų, kaip pigios darbo jėgos, naudojimą savo šalyje.

Bet atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas psichologines tendencijas ir kairiąsias vertybes toks gamybos iškėlimas ilgainiui padeda situaciją pasaulyje lyginti daug labiau. Visų pirma, sunkiai dirbti, kai ir visi aplinkiniai taip pat dirba, daug paprasčiau psichologiškai. Antra, į šalis, į kurias perkeliama gamyba, investuojama, vietiniai žmonės apmokomi užsieniečių lėšomis ir jie niekur neišvyksta. Šios technologijos, žinios – puiki bazė ilgainiui patiems kurti savo prekės ženklus, kokybiškas prekes.

Kad tai veikia įrodė “Azijos tigrų” pavyzdys. Šiandien Singapūras, Honkongas, Taivanas, Pietų Korėja – tarp 40 turtingiausių pasaulio šalių; jos jau turtingesnės už daugumą Vakarų Europos valstybių (pirmosios dvi pagal BVP vienam gyv. – ir už JAV). Dar 1983 m. situacija buvo priešinga: Singapūras atsilikinėjo ir nuo Graikijos ar socialistinės Vengrijos, o už Pietų Korėją net Brazilija buvo turtingesnė.

“Azijos tigrai” patys nuėjo kelią nuo pigios darbo jėgos šalių iki šalių, kuriančių savo produktus. O “pigios darbo jėgos” ieškotojai dabar krausto savo gamyklas kitur, pavyzdžiui, Kiniją, Tailandą ar Malaiziją. Reikia tikėtis, kad dar po kelių dešimtmečių ir šios šalys ekonomiškai išsilygins su Vakarų Europa – jau dabar jos pamažu ima kurti savo prekės ženklus ir išradimus. Jeigu užuot įsidarbinę užsieniečių gamyklose gabesni ir verslesni vietiniai prieš kelis dešimtmečius būtų tiesiog masiškai emigruodavę, abejotina, ar šiandien turėtume tokią situaciją. Airijai XIX a.-XX a. prireikė šimtmečio atsitiesti po bado sukeltos masinės emigracijos.

Yra teigiančių, kad emigracija sustiprina emigrantų kilmės šalis todėl, kad emigravusieji siunčia pinigus į buvusią tėvynę, ją lanko. Bet tai – laikinas reiškinys. Pragyvenus užsienyje ilgiau buvę ryšiai sutrūkinėja: jau per kelerius metus ima mažėti siunčiamų namo pinigų srautai, per kelias kartas išnyksta ir bet koks savęs siejimas su buvusia tėvyne. Skrydžių iš Lietuvos į Airiją ir Jungtinę Karalystę, kur didžiausia emigracija vyko prieš kelerius metus, paklausa jau menksta; JAV, kur dauguma lietuvių atvyko 1880-1950 m. jau sparčiai mažėja žmonių, laikančių save lietuviais (1990 m. surašyme tokių buvo per 800 000, 2000 m. 700 000 – visa tai nepaisant naujų imigrantų). Po šio periodo tėvynei ir ten likusiems žmonėms emigrantai tampa prarasti.

Alternatyvos ir sprendimai

Taigi, mano supratimu, siekiant didesnės socialinės lygybės pasaulyje migracijos indėlis abejotinas. Teisingesnis sprendimas būtų:

1.Iš esmės riboti ekonominę imigraciją, tačiau skatinti darbuotojų “nuotolinį” įdarbinimą užsienio šalyse (gamyklose, IT priežiūros įmonėse ir kt.), tokiu būdu suteikiant toms šalims pagrindus ateityje pačioms ekonomiškai iškilti – kas jau būtų geriau visiems jų gyventojams, o ne pavieniams migrantams. Dėl technologinio progreso “outsourcint’i” galima vis daugiau ir daugiau darbų. Priešingai baimėms turtingose šalyse tai nesukels bedarbystės, nes jos turi galimybių prisitaikyti – lygiai taip, kaip bedarbystės nesukėlė daugumos darbininkų pakeitimas mašinomis XIX-XX a (o tik pakėlė produktyvumą).
2.Pačiose turtingose šalyse ir “juodus” darbus (kurių neišeina iškelti kitur, pvz. padavėjo, valytojo) turėtų daryti vietiniai žmonės. Tam reikėtų sumažinti nedarbingumo pašalpas ir socialines garantijas neieškantiems darbo, pačias pašalpas teikti tik tada, jei žmogus dirbs viešuosius darbus. Kartu dingtų šovinistinį primenantis požiūris, kad tam tikri darbai piliečiui pagal kilmę niekada neklius – kad ir kaip prastai jis mokytųsi, kad ir kaip nesistengtų nieko gyvenime siekti.

Sprendimai ne visai įprasti kairiajai politikai, bet jie labiau nei esama situacija padėtų siekti kairiųjų tikslų globaliu mastu: skurdžių šalių turtėjimo, į “kastas” panašių struktūrų sunykimo.

Galite sakyti – o gal imigraciją reikėtų palikti, tačiau sulyginti imigrantų ir vietinių teises? Manau, šis idealistinis sprendimas nesulauktų palaikymo net tarp kairiųjų, nes jis pritrauktų didžiulius pašalpų siekiančių imigrantų srautus (juk mažiausios pašalpos turtingose šalyse viršytų geriausias algas neturtingose) ir, siekiant toliau palaikyti vietinių ir imigrantų lygias teises į pašalpas, galiausiai tektų prastinti socialinių garantijų situaciją visiems (tiek piliečiams, tiek ir ne).

O esminė sąlyga tam, kad imigraciją kairieji palaikytų, yra eilinių piliečių, kuriems, tradiciškai laikoma, atstovauja politinė kairė, gyvenimo nepablogėjimas. Kol buvo kitaip kairieji būdavo esminiai imigracijos priešininkai: pavyzdžiui, kairiųjų iniciatyva Australijoje XX a. pirmojoje pusėje buvo vykdoma “Baltosios Australijos” politika, pagal kurią tapo nepageidaujami azijiečiai imigrantai. Priežastis: iš skurdžių kraštų atvykę azijiečiai dirbdavo už mažesnius atlyginimus ir taip sunkindavo vietinių darbininkų padėtį.

Kas šiais laikais kitaip? Atsirado pašalpos, pakilo minimalios algos. Jei anksčiau “už pusę algos” dirbantis kolega imigrantas reikšdavo, kad ir tu tuoj dirbsi pigiau arba liksi be darbo, tai šiandien Vakarų piliečiui algos niekas nemažins žemiau minimalios, o jei atleis – gausi ženklią pašalpą. Tačau tam, kad tu turėtum tokias dideles garantijas, reikalinga ta “kastų visuomenė”, kurioje ženkli darbininkų dalis tokių garantijų neturi. Antrosios kartos ar natūralizavęsi imigrantai teises gali įgyti, bet jų bendruomenės vis viena bus skurdesnės nei aplinkinių (ekonominio pagrindo, kultūriniai, gebėjimų, kalbos barjerai).

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,


Imigracija romantiškuoju požiūriu – ar tikrai ji didina įvairovę?

Imigracija romantiškuoju požiūriu – ar tikrai ji didina įvairovę?

| 0 komentarų

Šis straipsnis – dalis būsimos straipsnių serijos apie dažnai pražiopsomus argumentus apie imigraciją žvelgiant iš įvairių politinių pozicijų.

Viena kertinių priežasčių požiūriui į migraciją yra romantizmas. Dalis žmonių romantizuoja multikultūralizmą (“gražu, kai yra įvairovė miestų gatvėse”). Kiti priešingai – romantizuoja etninį vienalytiškumą (“gražu, kad mes dar išlaikėme savastį”).

Abi nuomonės turi teisę egzistuoti.

Bet pirmas požiūris turi vieną problemą. Migracija kultūrinės įvairovės pasaulyje nedidina.

Tas siekis parsivežti dalelę užsienio

Jau nuo neatmenamų laikų žmonės siekė atsivežti pas save gabalėlius kitokio, “egzotiško” pasaulio. Nuo Antikos iki Baroko vežtis “egzotiškus” daiktus sau leido tik turtuoliai, krovę juos į kunstkameras. Modernėjant technologijoms imperialistinės šalys jau galėjo privežti tiek daiktų, kad su jais susipažintų visi: XIX a. radosi muziejai, Vakarų Europos didvalstybių archeologai masiškai laivais plukdė į savo sostines Egipto mumijas ir obeliskus, graikų šventyklų detales ir skulptūras. Į zoologijos sodus imta gabenti ir “egzotiškus” gyvūnus. Joks didmiestis nebuvo vertas pagarbos be visuotinio muziejaus ir zoosodo.

Bet štai XX a. antroje pusėje viskas baigėsi. Išgabenti meno vertybes iš Egipto, Italijos ar Graikijos uždrausta – ir joks romantikas neprotetsuoja, kad nebegalės išvysti Antikos genijų šedevrų. Nauji gyvūnai į zoologijos sodus nebegaudomi, o ir esamų laikymą vis daugiau žmonių laiko žiauriu. Gyvūnų ar augalų pervežimas iš vienos šalies į kitą įveisimui laisvėje irgi smarkiai apribotas.

Negi žmonijos žingeidumas dingo? Ne! Tiesiog technologijos leido patenkinti jį kitaip, dar kokybiškiau. Dabar beveik kiekvienas vakarietis išgali keliauti, pats aplankyti Antikos civilizacijų tėvynes ar Afrikos safarių parkus. Pamatyti visa tai originalioje aplinkoje. Pamatyti nesunaikinant tos originalios aplinkos – kaip ją sunaikino Č. R. Kokerelis, 1815 m. Basajės šventyklos Graikijoje frizus išplukdęs Britų muziejun. Pamatyti nepakeičiant savosios aplinkos – kaip ją pakeitė Pirmosios britų flotilės jūrininkai, 1787 m. įveisę Australijoje kiškius, kurie, puikiai tinkantys savo biologinėse nišose Europoje ar Amerikoje, ten pradėjo be atvangos daugintis, nes trūko plėšrūnų, ir iki šiandien yra neišsprendžiama problema.

Imigracijos romantizavimas užgimė vėliau, nei daiktų suvežimo. Masiškiausia ji tapo XX a. antroje pusėje, kai lėktuvai, telefonai, bankų perlaidos leido palaikyti ryšius su tėvynėje likusiais artimaisiais, atsirado diplomų pripažinimas. Iki tol migracija vyko tik kai kuriuose pasaulio regionuose, pvz. iš Europos į Ameriką.

Ir multikultūrinės valstybės romantizavimas – paskutinis iš “Atsivežkime gabalėlį pasaulio pas save” tipo mąstymo, kuris dar neišnyko. Kodėl? Turbūt todėl, kad pastatus, gyvūnus ar meno vertybes pakanka kartą pamatyti. O siekiant pažinti kitą kultūrą reikia bendrauti su jos žmonėmis. Atostogų metu tai retai įmanoma.

Tarpkultūriniams ryšiams migracija nebebūtina

Bet tai irgi neseniai pasikeitė. Labiausiai tą pakeitė internetas. Galimybė bendrauti per bet kokį atstumą. Nuo ~1990 m. el. laiškais, po to realiu laiku raštu (IRC), galiausiai balsu ir vaizdu (lyginant su telefonu – labai pigiai). Ir tai dar tikrai nepabaiga – vystosi automatiniai vertėjai, kitos technologijos paskutiniams barjerams įveikti.

Pažįstu ar pažinojau daugybę žmonių iš kitų kultūrų. Nuo pakistanietės, prašydavusios luktelti, kol ji meldžiasi, iki kino iš Gvandžou, su kuriuo lyginame požiūrį į politiką ir filosofiją Lietuvoje ir Kinijoje. Nuo afrikiečio prognozavusio, kad tuoj juodaodžiams teks siųsti misionierius į Europą iki amerikietės, žaisdavusios su tikru pistoletu.

Tokie patys ryšiai egzistuoja ir versle, kur net pokalbiai dėl priėmimo į darbą tarptautinėse įmonėse atlikami per Skype. Jei dar ir reikia susitikti lėktuvai įgalina išskristi ryte, grįžti vakare ir nebereikia nuolatinių atstovų užsienyje. Štai 2000 m. atstovybes Vilniuje turėjo beveik visos čia skraidžiusios aviakompanijos – šiandien tokie biurai jau beveik išnyko (bilietai parduodami internetu, o kompiuterinę sistemą aptarnauja, pavyzdžiui, indai tėvynėje Indijoje).

Ir Japonija, ir Pietų Korėja – abi etniškai itin homogeniškos – technologijų dėka dalyvauja multikultūriniame pasaulyje (ir gerbia kitokius) labiau nei ne viena daugiatautė trečiojo (ar ir pirmojo) pasaulio šalis.

Migracija ilgainiui tik naikina įvairovę

Žvelgiant pasaulio mastu migracija įvairovės nekuria, o tik mažina. Seniau kiekvienas Vakarų didmiestis turėjo skirtingas mažumas, o šiandien panašios bendruomenės (juodaodžiai, pietų azijiečiai, kinai, arabai) yra visur. Londonas ir Niujorkas nebėra tokie skirtingi, kokie buvo prieš 50 metų. Skirtumai tarp to paties miesto bendruomenių irgi laikini, nes vyksta asimiliacija. Žvelgiam dar giliau: jei ne masinis europiečių bei afrikiečių per(si)kėlimas į Ameriką ir Australiją, šiandien turėtume tvirtas ir unikalias indėnų, aborigenų kultūras. Dabar Amerikos ir Australijos kultūrų skirtumas nuo Europos daug menkesnis. Indėnai, aborigenai tapo mažumomis ir asimiliavosi su imigrantų dauguma (čia svarbiausia būtent migracija, o ne kolonijinis statusas, nes buvusios kolonijos Azijoje ar Afrikoje, į kurias imigracijos beveik nebuvo, kultūriškai unikalesnės).

Patogus gyvenimas kartu reikalauja bendrų taisyklių ir kuo glaudžiau gyveni, tuo taisyklių reikia daugiau. Kambariokams jų reikia begalės, to paties miesto gyventojams – mažiau, bet irgi daug (pvz. vyraujanti kalba, požiūris į švarą…). Tos pačios kultūros atstovai pripažįsta daugumą tų pačių “miesto taisyklių” – o mažumos pageidautų kitokių. Per kelias kartas mažumos “prisitaiko”: netenka savo kalbų, kultūrinių papročių (visa tai – taisyklių dalis). Tas prisitaikymas dažnai sunkus (abiems pusėms) ir net priverstinis. Tautiškai nevienalytės valstybės dėl to vidutiniškai kur kas mažiau stabilios.

Kultūrinė įvairovė pasaulyje – tai daug klestinčių (nenykstančių) kultūrų. O ilgalaikiam kiekvienos kultūros klestėjimui būtina terpė, kurioje ta kultūra nustatytų taisykles. Geriausia tam nepriklausoma valstybė, paskui – autonomija ar bent jau rajonas, kuriame tokie žmonės sudaro absoliučią gyventojų daugumą. Idealizmas, kad kultūra gali išlikti ir gyvenant visiškai “pramaišiui”, nepasiteisino niekur.

“Taisyklių nustatymo” nereikia suprasti kaip diktatūros, nes jos nustatomos visur be išimties (įstatymai, etiketas, vertybės). Dažnai minima “vakarietiška tolerancija” tėra iliuzija: Vakarų šalyse, kaip ir visose kultūrose, kažkas toleruojama ir kažkas ne, o kur tiksliai brėžiamos ribos nustato dominuojanti kultūra (kadangi kultūra kinta tos ribos ilgainiui vienur plečiasi, kitur traukiasi).

Štai XXI a. tiesa: multikultūrinis pasaulis ne(be)reikalauja multikultūrinių valstybių. Priešingai – visų kraštų tapimas daugiakultūriais pasaulio kultūrinę įvairovę tik silpnintų.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Kodėl pasaulyje išmetama 50% maisto, o žmonės badauja?

Kodėl pasaulyje išmetama 50% maisto, o žmonės badauja?

| 2 komentarai

Sužinojus, kad 50% pasaulio maisto išmetama, gali pasirodyti keista ir neteisinga, kad yra vietų, kur žmonės badauja.

Tačiau reikalas tas, kad maisto išauginimas skirtinguose pasaulio regionuose labai skiriasi.

“Philip’s Concise World Atlas” duomenimis, 27,6% viso maisto išauginama Europoje, nors ten gyvena 15,5% žmonių. Šiaurės Amerikoje išauginama 13,8% maisto, nors gyvena 7,1% žmonių. Šiuose kraštuose bado ir nėra, o daug maisto išmetama.

Labiausiai badas kamuoja kai kuriuos Afrikos regionus. Afrikoje gyvena 12% pasaulio žmonių, bet išauginama tik 6,7% maisto. Jeigu pažiūrėtume dar konkrečiau pamatytume, kad ir šie 6,7% pasiskirstę netolygiai, o ten, kur badaujama, maisto ir populiacijos santykis dar gerokai prastesnis.

Transportuoti maistą daug sunkiau, nei išauginti

Kodėl negalima pervežti maisto iš vienų vietų į kitas? Galima. Bet reikalas toks, kad, priešingai dažnai nuomonei, maisto transportavimui reikia įdėti daug kartų daugiau darbo (taigi, ir pinigų), nei jo išauginimui. Tam, kad turėtume duonos, pakanka įdėti darbo rugių sėjimo ir pjūties metu bei po jos malant grūdus, kepant duoną. Su moderniomis technologijomis (kombainais ir kt.) yra daugiau žmonių darbo, bet ir našumas gerokai didesnis.

O kiek papildomo darbo reikia nuvežti tokį patį duonos kiekį iš Europos į Afriką? Labai daug. Tarkime, skraidinama lėktuvu. Tam reikia, kad kas nors duoną į lėktuvą pakrautų ir iškrautų (prieš tai ir po to – nuvežtų į oro uostą ir iš jo). Reikia, kad lėktuvas būtų pilotuojamas, o jam nuo žemės nurodinėtų dispečeriai. Lėktuvui reikia kuro – tam reikia išgręžti naftą, transportuoti ją į perdirbimo gamyklą, perdirbti, transportuoti į oro uostą. Pagaliau patį lėktuvą reikėjo sukurti, pagaminti, reikia remontuoti ir prižiūrėti – tai tūkstančių žmonių darbo reikalaujantys procesai, tad lėktuvai kainuoja dešimtis ar šimtus milijonų dolerių. Kiekvienam iš įvardytų procesų reikia dar daugiau kuro ir kitų resursų (lėktuvo, į oro uostą duoną vežusio sunkvežimio ar naftą perdirbti plukdžiusio tankerio detales juk irgi reikėjo pagaminti, išgauti ir perdirbti joms metalą ir t.t.). Be to reikia šiuos procesus organizuoti, prižiūrėti, koordinuoti tarpusavyje (vadovai, valdininkai, teisininkai, sistemų programuotojai…). Papildomo darbo atsiranda jei gabenami šaldyti, greitai gendantys produktai.

Kodėl tai nėra visiems akivaizdu? Nes duonai išauginti sunaudojama daug vieno ir to paties žmogaus (ūkininko) arba nedidelės grupės žmonių darbo. O duonos transportavimui reikia šimtus kartų didesnio skaičiaus žmonių darbo – tačiau kiekvieno atskiro žmogaus (piloto, dispečerio, naftininko, vairuotojo…) indėlis mažesnis.

Sudėję visų žmonių darbo laiką, reikalingą duonai transportuoti į kitą žemyną, ir darbo laiką, reikalingą tokiam pačiam duonos kiekiui išauginti, pamatysime, kad transportuoti jo sueikvojama daug daugiau. Taigi, pavyzdžiui, “pervežti maistą, kuris šiaip būtų išmestas, iš Europos į Afriką” nėra realus bado problemos sprendimas – nes iš tikro pigiau jį būtų auginti arčiau badaujančių kraštų.

Kiek žmonių darbo reikia transportavimui, galite įsitikinti taip: kiekvienas apmokytas žmogus prie tinkamo klimato gali vien savo jėgomis pramisti augindamas, žvejodamas, medžiodamas “nuo nulio” – t.y. pasigaminti ir visus rekiamus įrankius (taip darydavo pirmykščiai žmonės). Bet net ir skyręs tam visą savo laiką tas žmogus pats vienas (t.y. be jokių iš anksto turimų daiktų ir jokios kitų pagalbos) nenugabens maisto iš Europos į Juodąją Afriką. “Nuo nulio” to veikiausiai nepadarytų ir šimtas žmonių – todėl šis atstumas buvo kroviniams neįveikiamas iki pat XV a.

Sprendimas – ne mažiau išmesti, o gebėti daugiau sukurti?

Pagaliau ir išmetamas maistas ne šiaip sau. Net atmetus visus moralinius argumentus – juk maistas kainuoja pinigus, kam jį mesti užuot ką nors nusipirkus. Juoba daug maisto pasibaigus galiojimui išmeta parduotuvės, restoranai: pelno siekiantys profesionalai. Kodėl jiems apsimoka išmesti užuot taupius? Reikalas toks, kad siekis apsaugoti tam tikrą kiekį maisto nuo išmetimo gali pareikalauti daugiau pastangų / pinigų nei tokio paties maisto kiekio sukūrimas.

Pavyzdžiui, parduotuvė negali numatyti kas joje bus perkama, todėl 100% tiksliai užsakyti produktų negali. Užsakius per mažai būtų deficitai, pirkėjams tektų gaišti laiką ieškant tų produktų kitose parduotuvėse (vengdami šito daug pirkėjų renkasi eiti į parduotuves, kur visada didelis asortimentas, nors ir šiek tiek brangiau). Užsakius per daug produktų dalį tenka išmesti. Panašiai ir ne viena atskira šeima taupydama laiką nusiperka daugiau maisto iš anksto (kurio dalį paskui išmeta) užuot kasdien ėjusi į parduotuvę pirkti tik to, ko prireiks būtent tą dieną.

Kodėl kai kuriuose regionuose išauginama mažiau maisto? Tą lemia klimatas, žemesnis technologijų lygis, nenašios ekonominės sistemos (pvz. Šiaurės Korėjoje, Zimbabvėje). Ar tai galima pakeisti? Taip, ir tai keičiasi, badas nuolat mažėja (1970 m. nepakankamai valgė 37% besivystančio pasaulio gyventojų, 2007 m. – 17%). Tačiau kaita tvari tik tada, kai paremta ekonominiais bei technologiniais pasikeitimas. Paprasčiau tariant, badaujančių regionų žmonės “išmokomi meškerioti”, o ne jiems “duodama žuvis” (labdara). Tas “meškeriojimas” – net nebūtinai maisto auginimas. Šalys gali gaminti ir kitas prekes bei mainyti į maistą (kad prekių kaina padengtų maisto atvežimo kainą); juk yra šalių, kaip Singapūras, kurios beveik visą maistą importuoja (tiesa, labiau iš gretimų teritorijų, nei iš kitų žemynų). Tiesiog kad šalis išgalėtų taip gyventi ji turi pasiūlyti ką nors naudingo kitų šalių gyventojams. Tai ypač aktualu sausiems ar itin tankiai gyvenamiems kraštams.

Kai kas teigia, kad yra ribos, kiek žemė gali išauginti maisto – bet tų ribų nustatyti negalima. Dėl technologinio progreso iš to paties ploto žemės galima gauti vis daugiau maisto, seniau bevertės žemės tampa vertingomis. “Demografinė bomba” tuo tarpu išsikvepia: pasaulio gyventojų skaičiaus augimas lėtėja (1965 m. buvo 2,2% per metus, šiemet ~1,1%). Taip yra, nes į buvusį “Trečiąjį pasaulį” ateina Vakarų Europos šeimos modelis – mažiau vaikų. Jei šie reiškiniai pasieks ir Juodąją Afriką (paskutinį regioną, kur gyventojų priaugis dar milžiniškas) pasaulio gyventojų skaičius augs jau išvis menkai.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , ,


Beprasmiškas karas su žodžiais

Beprasmiškas karas su žodžiais

| 3 komentarai

Jau prieš kokius 8 metus per Žydų paveldo dienas dalyvavau ekskursijoje po buvusius Vilniaus žydų rajonus. Gidas Ilja Lempertas po pasivaikščiojimo pakvietė užduoti klausimus. Vienas pašnekovų šioje vietoje sukėlė ilgą ginčą: kaip gi galima sakyti “žydas”, juk tai įžeidimas, nes rusiškai “žid” yra įžeidimas.

I. Lempertas, pats žydas, gynė šį žodį: rusų ir lietuvių kalbos juk skirtingos, tad ir žodžių reikšmės skiriasi. Iš tikro: pasaulyje yra tūkstančiai kalbų, kiekvienas trumpas žodelis kur nors turės neigiamą reikšmę. Net giminingos latvių kalbos kai kurie žodžiai pas mus skamba negražiai (pvz. “laukti” – “pagaiditi”).

Kad ir kaip keistai atrodytų reikalavimas atsisakyti lietuviško žodžio “žydas”, dauguma, rodos, patys nepajaučia, kaip panašiems dalykams pasiduoda. Vakaruose taip “iš apyvartos išimta” šimtai ar tūkstančiai žodžių, niekada neturėjusių jokių įžeidžiamų reikšmių.

Kaip eilinis žodis paverčiamas “nepolitkorektišku”

Žodžių “perkėlimas” iš vartotinų į nevartotinus turi savo etapus. Pirmiausia atsiranda keli aktyvistai, imantys teigti, kad tam tikro žodžio vartoti nedera. Pagrindo tam dažniausiai nebūna ir bet kurioje kitoje situacijoje į tokius “kalbininkus-mėgėjus” nebūtų kreipiamas dėmesys. Tačiau šiuo atveju niekas nenori elgtis kontraversiškai, todėl politikai, verslininkai, paskui ir kiti įtakingi asmenys pradeda žodžio vengti – dėl visa ko. Kai dalis žmonių žodžio atsisako, taip nebesakyti spaudimą pajunta ir kiti. Galiausiai jo “dėl viso pikta” atsisako net ir prieš politkorekcizmą pasiskantieji – kad nebūtų klaidingai suvokiami kaip rasistai, neonaciai ar pan.

Kai žodžio ima nebevartoti dauguma atsiranda įsivaizduojančiųjų, kad, jei sudrausmins jį tebevartojančius draugus ar pažįstamus, elgsis labai deramai ar net užkirs kelią diskriminacijai. Pavartoję žodį viešumoje ir dėl to užsipulti žmonės vengdami beprasmio ginčo atsiprašo, kartu dar labiau įtvirtindami požiūrį, kad vartoti žodį yra gėdinga. Politikai ima rinktis sau politinius dividendus siūlydami tą žodį “išcenzūruoti” iš visur kur – net ir iš senų kūrinių (dainų, eilėraščių), rašytų kai žodžio dar niekas nelaikė įžeidžiamu, ar filmų apie periodą, kuomet tas žodis buvo vartotinas.

Štai JAV valstija Virdžinija 1997 m., o Florida 2006 m. net pakeitė savo himnus. Problema su senaisiais – žodis “darkies” (~”tamsiaodžiai”). XIX a., kai sukurtos tos dainos, ir dar ilgai po to šis žodis buvo vienas sinonimų, reiškęs juodaodžius, taip save vadino ir jie patys. Bet per pastaruosius kelis dešimtmečius, kaip ir šimtai kitų žodžių JAV, “darkies” tapo “nepolitkorektišku”.

Beje, senojo Floridos himno autorius Stifenas Fosteris buvo prieš vergovę nusiteikęs baltaodis, o Virdžinijos himno kūrėjas Džeimsas A. Blandas… pats buvo juodaodis.

Amerikoje jau būta, kad karas su žodžiais istorinius kūrinius pakeičia po kelis kartus. Štai Agatos Kristi 1939 m. “Ten little niggers” (dešimt negriukų) žodžiui “nigger” tapus nepolitkorektišku imta vadinti “Ten little Indians” (dešimt indėniukų), bet šiandien jau ir “Indian” JAV nepolitkorektiškas (keistinas į “Native American” – “Amerikos autochtonas”), todėl pagal knygą 2005 m. sukurtame adventure žaidime tekstas yra “Ten little sailor boys” (dešimt jūreiviukų). Beje, vien todėl, kad pavartojo originalųjį knygos pavadinimą, 2002 m. buvo priversta iš darbo trauktis žymi britų seselė Pet Bodril – eilinis Vakaruose atvejis, kai išgirdę “nepolitkorektišką” žodį “aktyvistai” kyla į aršų puolimą prieš “netoleranciją”, kuris, iš šono žiūrint, pats primena griežtą cenzūrą.

Žodžio pakeitimas tolerancijos nekeičia

Bet diskriminacija ir netolerancija nuo žodžių nepriklauso. Suprantu, kodėl siūloma nevartoti žodžių, kurie nuo seno turi vien įžeidžiamą prasmę, bet nėra jokio reikalo bandyti imti traktuoti kaip įžeidžiamus tuos žodžius, kurie tokios prasmės neturi. Štai žodžio “negras” Lietuvoje niekas niekad nevartodavo įžeidžiamai (jis rašytas ir vadovėliuose, iš kurių mokiausi mokykloje ir kuriuose rasizmas kritikuotas). Bet, JAV situacijos įkvėpti, kur panašus angliškas žodis “negro” ~1980 m. pripažintas nepolitkorektišku (nors šį žodį vartojo net pats Martinas Liuteris Kingas), kai kurie užsienyje pabuvoję lietuviai sumanė ~2000 m. pakoreguoti ir lietuvių kalbą. “Importuoti” anglišką reikšmę į lietuvių kalbą panašiai, kaip aukščiau minėtas ekskursijos po žydišką Vilnių dalyvis siūlė “importuoti” žodžio “žid” rusišką reikšmę lietuviškam žodžiui “žydas”.

Kodėl būtent reikšmes šiomis kalbomis? Štai portugališkai ir daug kitų kalbų “negro” yra mandagiausias žodis reiškiantis juodaodį. Taip jis vartojamas ir Brazilijoje – daugiausiai juodaodžių turinčioje šalyje už Afrikos ribų.

Siūlymas keisti žodį “žydas”, atrodo, neįsivažiavo. Bet dabar Lietuvoje vyksta pirmasis siūlymo keisti žodį “čigonas” žodžiu “romas” etapas (nors, kaip rašo tabore dirbusi Svetlana, patys vietiniai save vadina čigonais, o ne romais. Jų bendrija taip pat vadinasi “Čigonų laužas“).

Neretas atvejis, kad “nepolitkorektiškus” žodžius galiausiai lieka plačiai/oficialiai vartoti tik… tie patys žmonės, kuriuos jie tariamai įžeidžia. Garsi afroamerikiečių organizacija tebesivadina “United Negro College Fund”, o jie patys (ypač hiphopo subkultūros atstovai) vadina vienas kitą “nigger”.

Svarbu suprasti, kad nuo žodžių pakeitimo niekieno politinės pažiūros nepasikeis: kokios nors grupės nekenčiantieji savo panieką išreikš ir kitu žodžiu. Kita vertus, liepti kam nors nevartoti žodžio yra daug paprasčiau, nei iškovoti realų reikšmingą pokytį. Nepaisant viso to, paraginę nevartoti žodžio žmonės įsvaizduoja padarę gerą darbą ar kažką pasiekę. Net kai iš tikro turbūt tik iššvaistė laiką. Ir savo, ir kitų žmonių, kurie paskui dalyvaus ginčuose (ar bus priversti juose dalyvauti neatsargiai pasakę kokį esą nevartotiną žodį).

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,