Idėjos

Lietuvoje renkami parašai dėl referendumų. Vienas siūlymų – parašų, reikalingų sušaukti referendumams ateityje, skaičiaus sumažinimas nuo 300 000 iki 100 000. Sveikintina iniciatyva.

Pastarsis sėkmigas referendumas Lietuvoje vyko 2003 m. – dėl stojimo į Europos sąjungą – ir tik tuomet, kai specialiai jam buvo pakeistas įstatymas (pvz. balsuota dvi dienas vietoje vienos), balsuotojams dalinti maisto produktai.

Kitais keliolika atvejų 300 000 parašų ar 33% – 50% visų rinkėjų (t.y. ir nedalyvavusių referendume) balsų “už” ribos pasirodė per didelės. Nieko keisto – jos vienos sudėtingiausių demokratiškame pasaulyje. Be to, Lietuvos gyventojų nuolat mažėja – nuo 1990 m. nepriklausomybės sumažėjo ~800 000 (t.y. 21,3%) – o referendumui reikalingų parašų skaičius nuo Konstitucijos priėmimo nepakito.

Didelė dalis užsienio lietuvių tebėra rinkėjų sąrašuose, tad 33%-50% visų rinkėjų balsų skaičius apskaičiuojamas ir nuo jų – bet didelė dalis jų nebėra suinteresuoti balsuoti, o net jei ir būtų, tik kai kurie gyvena miestuose, kuriuose yra Lietuvos atstovybės, kitiems ten važiuoti tektų šimtus ar net tūkstančius kilometrų. Galų gale yra žmonių nusivylusių politika ir nebeinančių balsuoti. Dėl visų šių priežasčių balsuojančiųjų procentas net populiariausiuose prezidento rinkimuose krito nuo 78,6% iki 51,76%.

Net jei referendume dėl Konstitucijos 1 skyriaus keitimo balsuotų tiek, kiek per prezidento rinkimus (51,76%) tai reikštų, kad iš jų net 96,6% turėtų balsuoti “už”, kad pasiūlymas būtų priimtas. Faktiškai neįmanoma. Jei toks referendumas vyktų kitais klausimais reikėtų 33% visų rinkėjų balsų – kas, dalyvaujant 51,76%, būtų 63,76% dalyvavusiųjų.

Kodėl valdžia nenori referendumų? Dėl tų pačių priežasčių, kodėl valdžia dažnai nenori demokratėjimo. Iš politiko refrendumai atima dalį sprendimo galios, nes 141 Seimo nario nuomonė gali būti “numušta” daugumos piliečių nuomonės; balsuodamas Seime kaip Seimo narys politikas turi 0,7% visų balsų (+įtaką kitiems Seimo nariams), balsuodamas referendume kaip pilietis – tik 0,00004%.

Kaip rodo Lietuvos patirtis, net ir tais klausimais, kuriais pati valdžia skelbia referendumus, sprendimo teisę ji pasilieka sau. Dauguma tokių pasiūlytų ar surengtų referendumų būna tik konsultaciniai – kaip dėl atominės elektrinės – pasiliekant sau kelią, priklausomai nuo partijų tarpusavio susitarimų, “atsitraukti” neatsižvelgiant į žmonių nuomonę. Vienintelis privalomas XXI a. referendumas buvo dėl ES, bet tada įstatymai pakoreguoti būtent tam vienam referendumui, valstybės lėšomis organizuota ES reklaminė kampanija – nes valdžia jau buvo nusprendusi, kad į ES reikia stoti, ir privalomas referendumas buvo tik todėl, kad to reikalauja Konstitucija.

Pavojų – tik mažiau

Rasa Juknevičienė spalio 1 d. plenariniame posėdyje teigė, kad paprastesni referendumai nėra gerai, nes tauta lengva manipuliuoti užsienio jėgoms. Neneigsiu, kad manipuliacijos tikrai galimos. Bet juk jei sprendimas svarstomas ne referendume, jis svarstomas Seime. Ar tikrai 3 milijonais sumanipuoliuoti lengviau, nei 141 Seimo nariu? Tiksliau net ne 141, o keliais valdančiųjų frakcijų lyderiais, kuriems jau daug paprasčiau įtikinti kitus…

R. Juknevičienė kaltino Rusiją ir manipuliavimu per Latvijos 2012 m. referendumą, siekusį įteisinti rusų kalbą kaip antrą oficialią – gal ji teisi, bet tame referendume juk “prieš” balsavo 75% dalyvavusiųjų. Surinkti parašus – viena, daugumą balsų – kita.

R. Juknevičienė dar priminė į valdžią išrinktus nacius tarpukario Vokietijoje. Išvada, kad paprastesni referendumai stiprins radikalus, pagrįsta logine klaida. Tokiais argumentais būna grindžiamas ir siūlymas naikinti demokratiją apskritai. Iš tikrųjų taip save mėgina pateisinti ir diktatūros: “jei ne mes, būtų blogiau / nestabiliau / pilietinis karas / ekstremizmas / išnaudojimas (tautiečių, darbininkų, mažumų, daugumos…)”; panašiais argumentais save gynė ir komunistai, ir patys naciai.

Bet reikia žiūrėti ne į pavienius atvejus, o bendras tendencijas. O jos – priešingos: Vokietijos naciai buvo vienintelė totalitarinė diktatūra, atsiradusi po laisvų rinkimų. Visi kiti didieji genocidai įvykdyti režimų, atėjusių per revoliucijas, gavusių valdžią perdavimo būdu iš buvusių vadų ar paveldėjusių ją. T.y. demokratija yra kaip tik šia prasme saugiausia valdymo forma. O ypač saugūs referendumai – kur sprendžia ne keli politikai (tegu ir išrinkti, bet juk rinkiminis įvaizdis ir realūs veiksmai dažnai skiriasi), o visa šalis. Išrinktos valdžios vykdomų žudymų dar būdavo, o atvejų, kai pačios žudynės patvirtinamos referendumu – ne.

Riba tarp demokratijos ir nedemokratijos

Sakome “demokratiškos valstybės” ir “nedemokratiškos valstybės”, bet tikrovėje riba tarp jų “išplaukusi”. Tiek 100% tiesioginės demokratijos, kai viskas sprendžiama referenduomuose, tiek 100% despotijų (kai viską sprendžia vienas žmogus) pasaulyje nebėra.

“Demokratiškumas” – kaip žmogaus ūgis, būna įvairus, o ne tik “yra arba nėra”. Demokratiškiausios šalys tos, kuriose daugiau galimybių eiliniam piliečiui lemti svarbius klausimus (daugiau referendumų, renkamų pareigybių). Už jų rikiuojasi mažiau demokratiškos šalys (kur, kaip Lietuvoje, piliečių dalyvavimas apsiriboja kelių svarbiausių institucijų išrinkimu). Ir galiausiai pasiekiame vietą, kur, pavyzdžiui, piliečiai politikoje gali realiai dalyvauti tik įstoję į tam tikrą vieną partiją (Kinija).

Tarp demokratiškiausių valstybių (daugiausiai referendumų ir/ar renkamų pareigybių) – JAV bei Šveicarija. Sutapimas ar ne, bet jos – ir turtingiausios pasaulio šalys atmetus mikrovalstybes bei nafta grįstų ekonomikų šalis (BVP vienam gyv., 2012). Taip pat ir stabiliausios: demokratija ten gyvuoja šimtmečius be jokių pertrūkių. Tai dar įspūdingiau žinant, kad tiek JAV, tiek Šveicarija – daugiatautės šalys, o tokios statistiškai būna mažiau stabilios.

Tuo negali pasigirti dauguma Europos šalių. Kai JAV ir Šveicarijoje jau buvo demokratija daugumoje Europos kraštų dar buvo absoliutinė monarchija. Šią panaikinus Europos demokratijos dar buvo ilgam laikui pertrauktos diktatūrų, kurios beveik visos prasidėjo perversmais, revoliucijomis ir okupacijomis – o ne rinkimais/referendumais.

Tad kas skiria JAV bei Šveicariją nuo Vokietijos Veimaro Respublikos ar šiandieninės Gruzijos, kur demokratiškai išrinkta valdžia ėmė suiminėti opozicijos atstovus? Vienas skirtumas – demokratijos trukmė. Ir Gruzija, ir Veimaro Respublika demokratiškomis teišbuvo 9-15 metų, per tą laiką abi nuolat jautė smarkų aplinkinių šalių spaudimą (reparacijos / sankcijos / karai). Jei po tokio periodo dar būdavo (tegu labai retai) savanoriško demokratijos atsisakymo, tai po ilgesnių, taikesnių periodų – jau ne. Šiandien Lietuvoje gana demokratiška valdžia yra jau 23 metus; populiarių antidemokratinių grupių nėra. Referendumų paprastinimas – tolesnis kelias į demokratijos plėtrą.

Kiti trukdžiai referendumams Lietuvoje

Sunku pasakyti, ar teigiamas referendumo dėl mažesnio parašų skaičiaus rezultatas įmanomas (dėl teisinių trukdžių, o ne dėl to, kad žmonės tam nepritartų). Bet smagu, kad parašų rinkimas organizuojamas bene masiškiausiai iš buvusių referendumų.

Tiesa, galbūt formuluojant referendumo klausimą padaryta viena klaida. Kaip rašiau, 300 000 parašų – tik vienas esminis trukdis referendumams (100 000 parašų, beje, irgi nebus lengvai įveikiama riba, bet ji logiška, nes referendumus rengti kainuoja). Kitas trukdis – reikalingi 50% visų rinkėjų balsų (Referendumų įstatymo 7 str. 3 d.). Nepakeičiant šios nuostatos referendumai Konstitucijos 1 knygos klausimais (tokiais kaip dažnai minimas dvigubos pilietybės klausimas), deja, ir liks beveik neįmanomi, išskyrus klausimus, kuriems pritaria 96,6% ar pan. žmonių.

33% visų rinkėjų (ne vien dalyvaujančių) riba kitais klausimais taip pat nemažas trukdis, nes, ypač jei referendumas būtų paskelbtas ne kartu su rinkimais, jame dalyvautų mažiau žmonių. Nedalyvavimas nereiškia nepritarimo – greičiau reiškia, kad žmogus gerbs bet kokį kitų žmonių sprendimą. Deja, šiandien faktinė nedalyvavimo pasekmė daug atveju – tokia pati, kaip balsavimo “prieš”. Kaip galime sakyti, kad referendumui nepakanka tiesiog daugumos balsavusiųjų sprendimo, kai tuo tarpu visus įstatymus leidžia Seimas, o kai kuriuose Seimo rinkimuose dalyvaudavo mažiau nei 50% rinkėjų ir jie galiodavo (2012 m. dalyvavo daugiau rinkėjų, bet antrajame ture, kur galutinai išrinkti beveik pusė viso Seimo – vos 35,91%, kai kuriose apygardose ir iki 30%)? Reikalavimai referendumų galiojimui turėtų būti panašesni į Seimo rinkimų.

Referendumo organizatoriai, tiesa, užbėgo už akių dar vienai galimai valdžios manipuliacijai: savo pakeitimuose siūlo, kad referendumu priimtas sprendimas galėtų būti keičiamas tik referendumu. Nes šiandien teoriškai įmanomas ir toks variantas, kad privalomuoju referendumu patvirtintą įstatymą netrukus Seimas panaikina.

V. Žalio knyga “Lietuvos diplomatijos istorija” skirta smetoninės Lietuvos diplomatijos užkulisiams. Įdomūs ir jos skyriai, skirti užsienio diplomatų įspūdžiams apie tarpukario Lietuvą.

Pasirodo Palangoje Vakarų Europos šalių pasiuntinius gąsdino… vyrų ir moterų paplūdimiai. Tai, kad lietuviai mėgsta maudytis nuogi, jiems mažų mažiausiai buvo keista.

“Nuogalių kvartalus” necivilizuotais vadino ir kai kurie vakarų kultūra persisėmę lietuviai. Paryžuje daug metų Lietuvą atstovavęs teisininkas Petras Klimas rašė: “Tai niekur Europoje nepraktikuojama. Kaimas ir čia ima viršų. (…) Estetinė nuotaika [kaimui] tolima.” (p. 161).

Išties – Vakaruose nudistų dar nebuvo. Prancūzijoje tokie paplūdimiai išpopuliarėjo tik praėjus 20-30 metų po aukščiau įvardytų diplomatų raportų ir dienoraščių įrašų. Netrukus jau niekas Vakaruose nebeniekino nuogų maudynių – priešingai, tai tapo modernia mada.

Tai išeina, tarpukariu lietuviai buvo modernesni už europiečius? Nei taip, nei ne – tiesiog kultūra, priešingai nei technologijos, nėra nei “moderni”, nei “atsilikusi” – ir ji kinta ne viena kryptimi, bet įvairiomis (dažnai – ratais), ir ji natūraliai skiriasi skirtingose šalyse.

Galime diegti modernesnes Vakarų technologijas, bet Vakarų kultūra nėra niekuo tobulesnė už mūsiškę, kaip ir arabų, indų, japonų ar kitos kultūros.

Požiūrį į Palangos nuogalius manau verta prisiminti visiems, bandantiems šiandien niekinti lietuviškus papročius dėl to, kad “Vakarų Europoje yra kitaip”. Nesvarbu, ar tai būtų plojimai lėktuvuose, ar krepšinio pozicija kaip nacionalinio sporto, ar šeimos vertybės.

“Savanoriški mokesčiai” skamba kaip oksimoronas? Juk mokesčių niekas niekada mokėti nenori? Nebūtinai, jei už mokesčius kas nors pasiūloma.

Iš tikro bent vienas toks mokestis Lietuvoje yra jau nuo 2001 m. Tai – mokestis už vardinius automobilių numerius. Norėdamas užsirašyti ant automobilio numerių kokį nors žodi turi pakloti 5000 Lt. Paprasta numerio lentelė tekainuoja 52 Lt. Suteikdama privilegiją turėti vardinį numerį valstybė užsidirba 4950 Lt. Tai mokestis, o ne paslauga, nes iš tikro valstybei vienodai kainuoja tiek paprastas, tiek vardinis numeris. Tiesiog išnaudodama savo nepakeičiamą monopoliją automobilių numerių teikimo srityje valstybė “lygioje vietoje” sukuria “dovanėlę” savanoriško mokesčio mokėtojui.

Tokie savanoriški mokesčiai naudingi visapusiškai.
1.Mokėtojas juos savanoriškai susimoka iš laisvų asmeninių lėšų. Nėra bandymų slėpti.
2.Mokestis tikrai neprivers tokio žmogaus skursti (kitaip nemokėtų).
3.Suteikiama “dovanėlė” valstybei papildomai nekainuoja.
4.Nuo suteikiamos “dovanėlės” nenukenčia kiti mokesčių mokėtojai. Juk niekam nėra žalos, kad keli šimtai lietuvių važinėja vardiniais numeriais.

Kur dar galima būtų rinkti savanoriškus mokesčius?

Prisiminkime autobusų juostas. Viešojo transporto nėra pakankamai, kad pilnai išnaudotų šias juostas. Tad jomis leidžiama važiuoti kitiems automobiliams. Po pastarosios reformos Vilniuje: virš keturių asmenų vežantiems, taksi, elektromobiliams. Jei pirmasis atvejis dar turi ekologinės logikos, tai privilegijos taksi jau primena verslo protegavimą, o elektromobiliai, kaip jau rašiau, bent Lietuvoje nėra mažiau taršūs už įprastinius automobilius.

Panaikinusi šias privilegijas savivaldybė galėtų pardavinėti mėnesinius leidimus važinėti autobusų linijomis. Tai būtų savanoriškas mokestis.

Vėlgi, nauda – visapusiška. Kainą būtų galima optimaliai reguliuoti (ar net rengti riboto kiekio leidimų aukcionus) – kad mokesčio mokėtojų būtų tiek, kad autobusų juostos nepersipildytų. Iš likusių juostų vis viena dalis srauto nusiimtų, tad ir mokesčio nemokantiems kamščiai sumažėtų (tegul ir nedaug). O surinktas lėšas būtų galima panaudoti keliams taisyti ar platinti.

Turtingi žmonės ženklią pinigų dalį leidža prabangos prekėms/paslaugoms, dažnai importuojamoms. Valstybė dėl savo pozicijos turi galimybę su minimaliais kaštais pati sukurti “prabangos dalykų” ir taip pasiimti dalį tų lėšų.

Tiesa, nors, tarkime vardiniai numeriai yra grynai prabangos dalykas, iš kurio nauda gaunama per išskirtinumą, galimybė išvengti kamščių jau teiktų ir kitokią naudą. Juk yra žmonių, kuriems laikas itin svarbus, jie, atgavę kamščiuose praleistas minutes, galėtų sukurti didesnę naudą ekonomikai. Tie, kas turi daugiausiai pinigų, ne taip jau retai ir yra tie, kurių darbas teikia ekonomikai didžiausią naudą.

Ketindamas atnaujinti informaciją True Lithuania svetainėje pažiūrėjau į Statistikos departamento pateikiamas 2011 m. surašymo lenteles.

Lyginant su 2001 m. surašymu nemaloniai nustebino viena naujovė. Dalis informacijos pakeista žvaigždutėmis. Žvaigždutės paaiškinimas – “Konfidenciali informacija”. Pasižvalgius plačiau matosi, kad visais atvejais, kai koks nors skaičius būtų nuo 1 iki 9 jis neskelbiamas.

Nežinia, koks būtų “konfidencialumo pažeidimas” jei aš žinočiau, tarkime, ar Prienų rajono savivaldybėje 2011 m. surašymo metu gyveno 3, ar 6 Baltarusijoje gimę asmenys? Ar Vilniaus rajone tada buvo 5, ar 9 karaimai? Viešai skelbiama, kad, pavyzdžiui, Lazdijų rajone gyvena 10 evangelikų reformatų, bet jei kur nors yra tik 9 tai jau “konfidencialu”.

O juk tai – tik statistika, skaičiai. Vardų, pavardžių ar kitų asmens duomenų čia nėra.

Sakysite duomenys nuo 1 iki 9 per maži, kad turėtų statistinę reikšmę? Turi. Jie aktualūs, jeigu nori paskaičiuoti statistiką ne Statistikos departamento siūlomose teritorijose (rajonuose arba seniai panaikintose apskrityse). Pavyzdžiui, dabar neįmanoma pažiūrėti, kaip skiriasi demografija buvusiuose Vilniaus krašte ar Klaipėdos krašte nuo likusios Lietuvos dalies. Tam juk reikėtų sumuoti visus atitinkamus dydžius, o dalis jų “konfidencialūs”. Pagaliau reikėtų žiūrėti statistiką seniūnijų lygiu, kuri dabar jau beveik visa bus “konfidenciali”.

Statistikos departamentas siūlo samdyti juos papildomų ataskaitų parengimui – aišku, mokamai. Kuriamos biurokratų darbo vietos ir išnyksta svarbiausias moderniųjų technologijų privalumas: galimybė greitai ir pigiai gauti informaciją, o savo laiką skirti pagrindiniam darbui (pvz. realiam demografijos tyrimui ar aprašymui).

Viešumas Lietuvoje mažėja nuolat

Deja tai tik vienas pavyzdys nuolatinio viešai prieinamos informacijos mažėjimo Lietuvoje. Vis daugiau dalykų, 1995 m. ar 2000 m. buvę vieši, imami slėpti prisidengiant Europos Sąjungos teisės aktais, žmogaus teisėmis, o kartais tiesiog institucijų sprendimais.

Prieš akis iškyla Sovietų Sąjunga, kur slaptas buvo net tikslus žemės dienovidinio ilgis. Kur specialiosios tarnybos rūpinosi klaidų žemėlapiuose privėlimu – esą dėl valstybės saugumo. O suklaidindavo tik savo turistus. Juk didžiausio priešo JAV didmiesčiuose laisvai būdavo pardavinėjamos tikslios iš palydovų darytos SSRS nuotraukos…

Jei viskas eis dabartine linkme nenustebčiau, jei Europos Sąjungoje po keliolikos metų nebeliks surašymų arba jų rezultatai taps valstybės paslaptimi, saugoma, kaip sovietmečio “paslaptys”, “Ypatinguosiuose archyvuose”. O koks to tikslas, kokios vertybės čia saugomos, ar jų apsaugojimui būtina slėpti šiuos duomenis?

Viešumo bijoti nereikia. Kur kas pavojingesnis yra selektyvus slaptumas. Slaptą informaciją vis tiek kas nors žino, dažnai – šimtai žmonių. Tai suteikia galimybes “kompromatams”, šantažui, abejonių sėjimui.

Aišku, ne šios statistikos, o rimtesnių duomenų atveju. Statistikos slėpimas – išvis nesusipratimas.

Vilniuje ką tik įvykdyta viešojo transporto reforma. Naikinami mikroautobusai, atsirado greitieji autobusai, padaugėjo autobusų juostų. Dažnas mini tikslą – padidinti viešojo transporto populiarumą galbūt automobilių sąskaita. Ar tai realu?

Priklauso nuo priemonių. Jos gali būti baudžiamosios arba skatinamosios. Skatinamosios – tai tokio kokybiško viešojo transporto pasiūlymas, kad žmonės rinktųsi jį, o ne automobilį (dėl kainos, greičio, kokybės). Baudžiamosios – tai būdai kokiu nors būdu riboti automobilius: papildomais rinka nepagrįstais mokesčiais, draudžiant kai kuriomis dienomis automobiliams su tam tikrais numeriais išvažiuoti į gatves (taip darome Meksike) ir pan. Kai kurios priemonės yra kartu ir skatinamosios, ir baudžiamosios: pvz. autobusų juostos ir gerina viešąjį transportą, ir blogina padėtį automobiliams (nes jiems lieka mažiau juostų, didėja kamščiai).

Jei viešojo transporto sistema sėkmingai konkuruoja su vairavimu dėl savo kokybiškumo tai visiems naudinga – ir į jį persėdusiems, ir tiems, kurie tiesiog nori gatvėse matyti mažiau automobilių. Bet baudžiamosios priemonės dažniausiai žalingos: jei žmonės bus priversti persėsti į viešąjį transportą, nors ten blogiau jausis, sugaiš daugiau laiko, vėluos į darbą ar susitikimus, tai bus ir žala ekonomikai, ir suprastės jų gyvenimo kokybė.

Autobusai, greitieji autobusai, tramvajai, metro, mikroautobusai

Tikintys viešojo transporto galimybėmis dažnai rodo į užsienio didmiesčius. Bet pamirštama tai, kad daugumoje tokių miestų yra metro. Nei autobusai, nei tramvajai niekad neprilygs metro. Tramvajaus galimybių studijoje skaičiuojamos piko metu sutaupysiamos minutės, greitasis autobusas sutaupys dar mažiau. Atrodytų gražu – bet pamirštama, kad dar yra kelionė iki stotelės ir iš jos, laukimas stotelėje. Automobilis negaišta ir stodamas stotelėse pakeliui (ką jau kalbėti apie persėdimus…). Visa tai dažniausiai su kaupu panaikina bet kokią autobusų juostų naudą. Kas kita metro, kuris juda daug didesniu greičiu, be sankryžų ir yra pajėgus kompensuoti šį papildomą laiką – todėl žmonės į jį persėda ir iš automobilių.

Tiesa, kai kuriuos metro privalumus greitieji autobusai atkartoja. Vienas jų – dažnas važiavimas. Atėjęs į stotelę visada gali žinoti, kad transportas greit atvyks (tai ypač patogu persėdant). Ir vis tiek, su autobusais/tramvajais tuo esi rečiau užtikrintas, nei metro – jei bus didelis kamštis tai jie užstrigs, nes važiuoja (dažniausiai) tomis pat gatvėmis (juk net jei yra A juostos į dešinę sukama iš jų).

Kitas metro privalumas, kurį mėgina atkartoti Vilnius – galimybė persėsti su vienu bilietu. Iš visur į visur maršrutų nebus, tad patoginti persėdimus apsimoka, o imti daugiau pinigų iš žmogaus, pavažiuojančio dvi stoteles vienu maršrutu, dvi kitu, nei iš važiuojančio 12 stotelių tuo pačiu maršrutu, nėra ir logikos.

Ir pagaliau kamščiai. Nors vilniečiams jie atrodo didelė problema, laikas, kurį vilnietis praleidžia automobiliu vykdamas į darbą ir atgal, yra mažesnis, nei užsienio metropoliuose (taigi, mažiau kainuoja ir benzinas, mažiau teršiama). Reiškia, menkesnė ir maksimali nauda, kurią galėtų suteikti net ir labai efektyvus viešasis transportas.

Tad iš esmės manau, kad persodinti ženklią dalį vilniečių iš automobilių į viešąjį transportą, jei nebus taikomos drakoniškos priemonės, galėtų tik metro sistema. Ar ją statyti apsimoka – kitas klausimas.

P.S. Patogesnio viešojo transporto darymas turbūt neturėtų apimti draudimo šią veiklą vykdyti tiems, kas patys gali iš jos išsilaikyti. Kalbu apie mikroautobusus. Jų panaikinimo šalininkai teigia, kad mikroautobusai “vogdavo” keleivius iš savivaldybės viešojo transporto ar kad autobusai efektyvesni. Bet prielaida, kad visi iš mikroautobusų persės į autobusus, manau klaidinga. Mikroautobusai užėmė Vilniuje tarpinę prestižo/patogumo grandį tarp autobusų ir automobilių – už pirmuosius kažkiek greitesni, be elgetų ir kt. Todėl juos kaip alternatyvą matė ir tie, kas autobusais (beveik) nesinaudoja. Nenustebčiau, jei dalis jų ims dažniau naudotis savo automobiliu ar taksi.

Pasiūlymai tolesniam Vilniaus viešojo transporto tobulinimui

Stebuklų iš autobusų tikėtis nereikia, bet yra dar galimų pagerinimų, perimant kai kurias patogias savybes iš mikroautobusų, užsienio autobusų.

1.Visose stotelėse autobusai turi stoti tik pagal pageidavimą. Vakaruose taip yra daug miestų: stotelėje autobusas stoja tik jei laukiantieji stabdo ranka arba važiuojantieji paspaudžia mygtuką “STOP” viduje. Tai taupo laiką, o tvarkaraščius galima numatyti pagal vidutinį sustojimų skaičių – juk lygiai taip apskaičiuojami tvarkaraščiai atsižvelgiant į vidutinius eismo srautus.
2.Jei autobusai kursuoja dažniau nei kas 15 min, tvarkaraščius tuo metu galima panaikinti – informaciniai tablo stotelėse, taip pat GPS pas vairuotojus (tai – jau yra ar diegiama) padės išlaikyti reikiamus atstumus ir informuoti keleivius. Jei galima važiuoti greičiau, reikia važiuoti, o ne specialiai ilgai stovėti stotelėse, kad išsilyginti su pralenktu tvarkaraščiu (tai gaišta visų keleivių laiką).
3.Suteikti teisę/pareigą vairuotojams priimti/išleisti to pageidaujančius keleivius sankryžoje prie raudonos šviesos ar kamštyje, jei tai saugu (t.y. žalia greitai neįsijungs, šaligatvis pasiekiamas ir pan.) – padėtų teisinis traktavimas, kad už tokio keleivio saugumą lipimo metu atsako jis pats, o ne vairuotojas. Dabar retas vairuotojas tą sutinka – kartais būna visiški kuriozai: tenka laukti autobuse, kol šis per “juodą kamštį” privažiuos reikiamą stotelę už kelių šimtų metrų, kai daug greičiau tą atstumą nueitum pėsčiom. Kitais atvejais nuo sankryžos žmogui net arčiau jo tikslas, nei nuo stotelės.
4.Viešojo transporto planuose stotelėse ir autobusų viduje linijos galėtų būti spalvinamos pagal apytikslį jų važiavimo dažnumą – taip keleiviams būtų lengviau planuoti persėdimus (jei linija važiuoja kas valandą ir nežinai tvarkaraščio, geriau neplanuoti į ją persėsti).

Nors asmens kodą įstatymai saugo kaip slaptą duomenį jūsų asmens kodą neišvengiamai žino daugybė žmonių. Bet kas, su kuo esate sudarę sutartis ar davę įgaliojimus – bankai, kelionių agentūros, iš jūsų pirkusieji butą, esami ir buvę darbdaviai, mokymo įstaigos… Kai asmens kodas parašytas ant šitiekos dokumentų, jį lengvai nužiūrėti gali ir dar tūkstančiai kitų asmenų – nuo muitininkų ar valstybės tarnautojų iki jūsų bendradarbių ar darbdavio konsultantų.

Be to, net žinant vien asmens lytį ir gimimo datą tėra 1000 galimų asmens kodo variantų, o atsižvelgiant į tam tikras tendencijas variantų skaičių galima ir dar kelis kartus sumažinti.

Šiais laikais, kai yra elektroniniai parašai, elektroninės bankininkystės prisijungimai (daug patikimesni būdai identifikuoti asmenį) naudoti asmens kodą bet kokioje situacijoje, kurioje preziumuojama, esą asmens kodą turėtų žinoti tik pats jo savininkas, nėra reikalo ir negalima. Tokiais atvejais reikėtų naudoti elektroninius parašus, elektroninės bankininkystės duomenis. Tai pripažįsta ir Asmens duomenų apsaugos inspekcija.

Todėl nereikalingas ir asmens kodo slaptumas. Tol, kol asmens kodas bus tariamai slaptas, tol bus manančių, esą įvesto asmens kodo pakanka patvirtinti, kad tai padarė asmens kodo savininkas. Jeigu fizinių asmenų asmens kodai galėtų būti skelbiami viešai kaip juridinių asmenų kodai tai ir taip manančių greitai neliktų.

Rimtų argumentų už asmens kodo slaptumą nematau, o laisvoje visuomenėje jokia informacija, kurios slaptumui nėra rimtos priežasties, neturi būti slapta, nes bet koks slaptumas didina betikslį darbą, kurį reikia padaryti, kai tos informacijos prireikia. Pavyzdžiui man, kaip teisininkui, rengiant sutartis su fiziniais asmenimis atsiranda papildomas poreikis klausinėti jų asmens kodo, o jei rengiu sutartį su įmone, tai visi įmonių kodai prieinami viešai.

Be to juk vardas, pavardė, gimimo data, pagal kuriuos taip pat lengva identifikuoti asmenį (ypač vos 3 mln. žmonių turinčioje Lietuvoje ar dar mažesniuose jos miestuose ir miesteliuose), nėra slapti.