Išskleisti meniu

Įdomybės

Teismas – “Sovietai vykdė genocidą, bet bausti jų nereikia”

Teismas – “Sovietai vykdė genocidą, bet bausti jų nereikia”

| 0 komentarų

Šiandien Konstitucinis teismas priėmė nutarimą dėl “Dėl baudžiamosios atsakomybės už genocidą”. Jis aktualiausiais teisiamiems sovietinio genocido vykdytojams, kurie mėgino išvengti atsakomybės gindamiesi tuo, kad jų veiksmai “nebuvo genocidas”, “nebuvo nusikaltimas” ar jiems taikytina senatis.

Matyt, nenorėdamas kaitinti aistrų konstitucinis teismas net pranešimą žiniasklaidai apie šį nutarimą pavadino “BAUDŽIAMAJAME KODEKSE ĮTVIRTINTAS GENOCIDO NUSIKALTIMO APIBRĖŽIMAS NEPRIEŠTARAUJA KONSTITUCIJAI”. Išties – nutarė, kad Sovietų Sąjungos veiksmai, kai siekta sunaikinti tam tikras socialines ir politines grupes, yra genocidas, jam netaikoma senatis. Apie tai kalba pranešimo spaudai pirma dalis.

Paskui lyg tarp kitko paminima – už tokius veiksmus, jei padarymo metu jie buvo legalūs, neturi būti baudžiama, priešingai nei už genocidą etniniais, rasiniais ar religiniais motyvais. Taigi senatis iškart tampa neaktuali, juk aišku, kad Sovietų Sąjunga (kuri Lietuvoje buvo įvedusi savo įstatymus) tokios rūšies genocidą laikė teisėtu, nes pati jį ir vykdė.

Tarptautinį genocido apibrėžimą lėmė pati Sovietų Sąjunga

Grindžiama tuo, esą genocidas etniniais/rasiniais/religiniais motyvais minimas ir tarptautiniu mastu, tuo tarpu socialiniais/politiniais – tik mūsų regione.

Čia priminsiu istorinį kontekstą: “politinės grupės” tarptautinėje genocido nusikaltimo sudėtyje (pvz. 1948 m. konvencijoje dėl genocido) nenumatytos todėl, kad tam prieštaravo… pati Sovietų Sąjunga.

Be to, Vakarų šalyse tokio pobūdžio genocidas nevyko, tad ten šis klausimas neaktualus (panašiai rašo ir pats Konstitucinis teismas nutarime). O visos Rytų Europos šalys, kurių žmonės daugiausiai buvo žudomi šiais pagrindais, tuo metu pačios buvo okupuotos Sovietų Sąjungos ar paverstos jos satelitais, ir nieko negalėjo pasisakyti.

Kuo skiriasi kančia vaikų masiškai pasiųstų į mirtį todėl, kad, pavyzdžiui, jie gimė inteligentų ar ūkininkų šeimoje, ir todėl, kad jų tėvai buvo, tarkime, iš totorių ar žydų šeimos – neaišku. Neaišku, kodėl pirmųjų žudikai turėtų likti nenubausti, kai antrieji visada bus persekiojami.

Priminsiu, kad, pavyzdžiui, tarp 1940 m. birželio trėmimų aukų (kurių daugiau kaip pusė taip ir negrįžo) beveik pusė buvo vaikai iki 16 metų, tarp jų kūdikiai, kuriems ištverti “kelionę” gyvuliniais vagonais buvo beveik neįmanoma.

Kolaborantus dar galima bausti pagal kitas BK normas – tik kažin, ar bus spėta

Aišku, konstitucinis teismas pasakė ir tai, kad tie Sovietų Sąjungos veiksmai, kurie nukreipti prieš etnines/religines grupes, laikytini ir “genocidu tarptautinės teisės požiūriu”, todėl už juos atsakomybė lieka. Sovietų Sąjungos veiksmai neabejotinai buvo nukreipti ir prieš tautines grupes: Krymo totoriai, čečėnai, ingušai ir kiti ištremti vien tautiniu pagrindu. Beveik visiškai sunaikinti ir Mažosios Lietuvos gyventojai, Lietuvos vokiečių, Lietuvos liuteronų bei kitos bendruomenės. Kiti lietuviai, kaip ir latviai, estai, ukrainiečiai irgi neproporcingai naikinti (o tarptautiniame dokumente genocidu laikomas ne tik visos, bet ir dalies tautinės ar religinės grupės naikinimas tuo pagrindu). Taip pat sovietai vykdė ir nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus.

Tačiau laikas neišvengiamai bėga, bylos yra kokios jos yra, ir jei prokurorai buvo pasirengę surinkę įrodymus socialiniam/poltiniam genocido pagrindą, dabar reikėtų viską keisti. Panašu, kad žmonės, kolaboravimo su Sovietų Sąjungos valdžios vardan masiškai žudę Lietuvos gyventojus, nubausti ir nepriklausomoje Lietuvoje nebus.

Beje, nutarime Konstitucinis teismas remiasi “konstituciniu teisinės valstybės principu” ir “Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalimi”, kuri sako “Bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu.”. Aišku, šis Konstitucijos straipsnis, pasak teismo, kažkodėl taikomas tik aukščiau minėto pobūdžio genocido vykdytojams, bet ne kitiems genocido vykdytojams. Tai grynai politinis nutarimas – iš Konstitucijos to išskaityti niekaip negalima, kitokios sudėties teismas galėjo priimti kitokį sprendimą.

Konstitucinio teismo pranešimas žiniasklaidai yra čia, pilnas nutarimo tekstas – čia.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , ,


Kas tarpukariu gąsdino užsieniečius Palangoje

Kas tarpukariu gąsdino užsieniečius Palangoje

| 0 komentarų

V. Žalio knyga “Lietuvos diplomatijos istorija” skirta smetoninės Lietuvos diplomatijos užkulisiams. Įdomūs ir jos skyriai, skirti užsienio diplomatų įspūdžiams apie tarpukario Lietuvą.

Pasirodo Palangoje Vakarų Europos šalių pasiuntinius gąsdino… vyrų ir moterų paplūdimiai. Tai, kad lietuviai mėgsta maudytis nuogi, jiems mažų mažiausiai buvo keista.

“Nuogalių kvartalus” necivilizuotais vadino ir kai kurie vakarų kultūra persisėmę lietuviai. Paryžuje daug metų Lietuvą atstovavęs teisininkas Petras Klimas rašė: “Tai niekur Europoje nepraktikuojama. Kaimas ir čia ima viršų. (…) Estetinė nuotaika [kaimui] tolima.” (p. 161).

Išties – Vakaruose nudistų dar nebuvo. Prancūzijoje tokie paplūdimiai išpopuliarėjo tik praėjus 20-30 metų po aukščiau įvardytų diplomatų raportų ir dienoraščių įrašų. Netrukus jau niekas Vakaruose nebeniekino nuogų maudynių – priešingai, tai tapo modernia mada.

Tai išeina, tarpukariu lietuviai buvo modernesni už europiečius? Nei taip, nei ne – tiesiog kultūra, priešingai nei technologijos, nėra nei “moderni”, nei “atsilikusi” – ir ji kinta ne viena kryptimi, bet įvairiomis (dažnai – ratais), ir ji natūraliai skiriasi skirtingose šalyse.

Galime diegti modernesnes Vakarų technologijas, bet Vakarų kultūra nėra niekuo tobulesnė už mūsiškę, kaip ir arabų, indų, japonų ar kitos kultūros.

Požiūrį į Palangos nuogalius manau verta prisiminti visiems, bandantiems šiandien niekinti lietuviškus papročius dėl to, kad “Vakarų Europoje yra kitaip”. Nesvarbu, ar tai būtų plojimai lėktuvuose, ar krepšinio pozicija kaip nacionalinio sporto, ar šeimos vertybės.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , ,


Videoregistratoriai Rusijoje – socialinė revoliucija

Videoregistratoriai Rusijoje – socialinė revoliucija

| 0 komentarų

Rusijoje draudimo kompanijos reikalauja draudiminio įvykio atveju pateikti vaizdo įrašą – pernelyg daug apgavysčių. Taigi, kiekvienas vairuotojas privalo turėti nuolat įjungtą automobilinę vaizdo kamerą (videoregistratorių).

Įdomi pasekmė – kiekviena Rusijos gatvė dabar beveik nuolat filmuojama. To filmavimo joks centras nekontroliuoja ir nefinansuoja – priešingai nei įvairių policijos kamerų. Kiekvieno vairuotojo pasirinkimas, ar grįžęs namo jis vaizdus išsaugos, siųs draugams ar įkels į internetą (to nepadarius jie automatiškai išsitrins).

Tai – visiškai naujas pasaulyje reiškinys. Bet koks nusikaltimas, muštynės ar nelaimė Rusijos gatvėse bus nufilmuoti, jei tik pro šalį kas nors važiuos.

Taksi automobilis partrenkia su mama ėjusią mergaitę. Iš vaizdo matosi dažna pėsčiųjų klaida: vienas automobilis (tas, iš kurio filmuota) praleido ne per perėją einančius pėsčiuosius, tad šie klaidingai manė, kad praleis ir kiti. O antrąja juosta lenkusi Volga nepraleido, nes pėsčiųjų nematė (juos užstojo automobilis, iš kurio filmuota). Po avarijos mama suklydo darsyk: pribėgo ir pakėlė savo vaiką. Jei šiam būtų lūžęs stuburas, tai galėjo nutraukti stuburo smegenis ir lemti invalidumą.

Youtube ir kitas vaizdo dalinimosi svetaines užplūdo dešimtys tūkstančių Rusijos gatvėse įvykusių avarijų ir kitų nekasdien matomų dalykų įrašų. Stebėtina, kiek daug gyvenimo detalių pasimato iš bent vieno važiuojančio automobilio – net aviakatastrofos ar Čeliabinsko meteorito žybsnis. Anksčiau (o ir šiandien ne Rusijoje) tokių vaizdų visame pasauyje tebūdavo įrašomi keletas, dedami į laidas “Aštriausi pasaulio kadrai”. Juk menka tikimybė, kad koks nors operatorius užfiksuos atisitiktinę nelaimę ar slepiamą nusikaltimą. Be to, išvydę besivystant tokią situaciją dauguma išjungtų kamerą bijodami susidorojimo ar siekdami padėti aukoms.

Reiškinys atveria daug galimybių, kurių dar ne visos išnaudotos. Daugelio avarijų, gatvės muštynių aplinkybės – kaip ant delno (jei patys dalyviai nesuinteresuoti rodyti medžiagos, kas nors bus užfiksavęs iš aplinkinių automobilių). Pirmąkart istorijoje yra masinis katalogas tokių reiškinių įrašų, iš kurių gali mokytis teismo medikai, kriminalistai (pvz. kokiu atstumu atšoka nuo kapoto pėstysis priklausomai nuo partrenkusio automobilio greičio, stabdymo ir kt.).

Manau, vaizdus galima panaudoti ir vairuotojų mokyme (kiekvieną kelių eismo taisyklę iliustruojant avarijų, kilusių jas pažeidžiant, kadrais) – psichologiškai šitaip žmogus įsimena daug geriau, nei “kaldamas” knygas. Taip pat ir socialinėje reklamoje – perėjomis šliaužiantys girtuokliai atrodo stulbinamai “nekietai”.

Ir pagaliau dar vienas pokytis – socialinis. Pastaruoju metu ne tik Rusijoje, bet ir Lietuvoje bei Vakaruose įsivešėjo cenzūra, viešumo ribojimai. Daug nuotraukų, vaizdo medžiagos, kurią prieš dešimtmetį galėjai išvysti Lietuvos žiniasklaidoje, valdžios sprendimais šiandien draudžiama viešinti: dažnai prisidengiama žmogaus teisėmis, kurių ribos neaiškios ir galiausiai jas nustato pati valdžia. Pavieniai aktyvistai protestuoja net prieš viešą filmavimą apskritai, pavyzdžiui, policijos kamerų įrengimą miestuose ar troleibusuose. Net kur šios kameros įrengtos jų vaizdai (valstybės nuosavybė) neviešinami, nenaudojami net mokymams. Antras daugelio vaizdų savininkas – žiniasklaida, bet ją lengva kontroliuoti baudomis, leidybos/transliacijų ribojimais. O štai visų vairuotojų niekaip nesuvaldysi. Kiekvienam priklauso maža dalelė Rusijoje tądien įvykusių įvykių įrašų ir kiekvienas sprendžia, ar ją rodyti/paviešinti.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


Propagandiniai metodai “Nepatogaus kino” reklamoje

Propagandiniai metodai “Nepatogaus kino” reklamoje

| 2 komentarai

Lietuvos gatvėse pasirodė toks plakatas. Kostiumuoto storo baltojo ir stereotipinio storalūpio juodaodžio karikatūros , bei teiginiai, kad “Skurdžiausios pasaulio valstybės yra turtingos” ir “Turtingos valstybės iš besivystančių iščiulpia gėrio už 500 milijardų dolerių”.

Tai – žmogaus teisių kino festivalio “Nepatogus kinas” reklama. Pateik ją pakoregavęs ar apkeitęs vietomis šaržuojamas grupes – ir patys festivalio rengėjai ją greičiausiai užsipultų kaip netolerancijos apraišką. Pvz. jei prie šios karikatūros būtų tekstas “Afrikiečiai čiulpia europiečius” (ir suma, kiek turto turtingose šalyse pavagia, pašalpomis ar apgavystėmis gauna visi imigrantai).

Vienintelis skirtumas – “Nepatogaus kino” reklama naudojasi šiandieninių Vakarų Europos kairiųjų (“naujosios kairės”) stereotipais. Bet propagandos metodai – šimtmečių senumo:

1. Ginčytinos detalės pateiktos kaip faktai. Niekur neminima, kaip tas “iščiulpimas” apskaičiuotas. Kairiesiems “iščiulpimas” – tai ir žaliavų pirkimas, kurios, jei būtų paliktos Afrikoje, išvis būtų bevertės, nes juk galutiniams vartotojams reikia konkretaus produkto konkrečioje vietoje, o ne vario gabalo po žeme Zambijoje – ir pačios žaliavos tėra menkas indėlis į galutinį produktą. Kita vertus, ne viena buvusi skurdi Europos kolonija (ypač Azijoje) jau tvirtai atsistojo ant kojų ir sugebėjo pakeisti žaliavų ekonomiką gamybos ekonomika, vėliau – paslaugų ekonomika bei pralenkė turtingumu daugelį Europos šalių; tos, kurios per 50 ar 60 metų tik stagnavo, turi daug kitų – vidinių – problemų.

2. Nedidelio skaičiaus žmonių veiksmai priskiriami visai milijonus apimančiai grupei. Visa Europa plakate personifikuota į vieną šaržą, nors 41 iš 52 Europos šalių neužsiiminėjo kolonializmu, dauguma neturi ir šiuolaikinių verslo interesų, maždaug 30 iš 52 XIX a. pačios buvo didžiųjų imperijų kolonizuotos (tarp tokių ir Lietuva, jos pramonė nebuvo vystoma), apie pusė Europos šalių pačios skurdesnės už kai kurias Afrikos šalis.

3. Tuo pačiu galima kaltinti ir kitas grupes, bet pasirenkama viena (dvigubi standartai). Plakatą įkvėpusiame festivalio filme “Išvogti Afriką” kritikuojamas verslininkas yra PAR gimęs, Šveicarijoje gyvenantis žydas Ivanas Glasenbergas, turintis tris pilietybes (PAR, Izraelio, Australijos), jo tėvas – Lietuvos žydas, mama – pietų afrikietė. Kas jis – afrikietis, europietis, azijietis, australas? Turbūt priklausytų nuo to, kas ir kokiu tikslu pieštų karikatūrą… Tik bet kokia analogiška, pavyzdžiui, žydų ar tų pačių afrikiečių personifikacija į vieną “blogietį” sulauktų [pagrįstų] replikų: “juk ne visi jie tokie”, “visokių žmonių visur esama” – o turbūt ir [nepagrįstų] siekių pradėti ikiteisminį tyrimą.

Kitokia nuomonė – liga?

Deja, tai nebe pirmas kartas, kai festivalis “Nepatogus kinas” reklamuojamas priemonėmis, kurios primena jo filmuose kritikuojamų diktatorių propagandą. Prieš kelis metus įvairios neigiamo požiūrio į konkrečias grupes apraiškos – ksenofobija, rusofobija, homofobija – festivalio reklamoje prilygintos ligoms. Bet kokios nuomonės pavadinimas liga man primena Sovietų Sąjungos laikus, kai kitaminčiai guldyti į psichiatrijos ligonines.

Beje – tarp “ligų” nebuvo polonofobijos ar neapykantos religingiems krikščionims. Nors patyrinėjus “Delfi” komentarus galima įsitikinti, kad lenkai ir religingi krikščionys tikrai yra tarp Lietuvoje daugiausiai neapykantos susilaukiančių grupių. Gal koją ginti šias grupes pakišo tai, kad jos yra tarp pagrindinių Lietuvoje, nepritariančiųjų “naujosios kairės” siūlomoms vizijoms?

Politizuotas festivalis?

Pats esu aplankęs daug “Nepatogaus kino” filmų ir tarp jų būna tikrai gerų kūrinių, atskleidžiančių problemas. Bet bendros repertuaro politizavimo tendencijos gana ryškios. Nerasi filmų, kritikuojančių Vakarų kairiųjų grupes, nors netolerancijos kitaminčiams, nepagarbos jų žodžio laisvei, “atpirkimo ožių” paieškos, tragiškų veiklos pasekmių, o ir nusikaltimų ten tikrai yra (apie tai – būsimuose tinklaraščio įrašuose). “Nepatogus kinas” “naujajai kairei” net labai patogus. Kaip rodo šiųmetis repertuaras, kritika nukreipta į jų nemėgiamuosius: krikščionis, “godžias dideles korporacijas”, bet mažai ar nėra kritikos jų remiamų grupių atstovams. O juk tai, kas rašoma apie krikščionių misionierius filmo “Dievas myli Ugandą” recenzijoje, perfrazavus net labiau tinka daugybei kairiųjų idėjų “eksportuotojų” į “trečiąjį pasaulį”.

“Nepatogiame kine” yra filmas “Laisvės šešėliai” apie korporacijų cenzūruojamą žiniasklaidą, bet niekad nebuvo (ir turbūt nebus) jokio apie “politkorekcinę cenzūrą”, kai už “naujajai kairei” nepriimtinų žodžių pasakymą Vakaruose žlugdomos karjeros ar net teisiama (menką jos dalį minėjau čia). Niekada festivalyje neišvysi filmo, ginančių kūdikių teisę išgyventi iki gimimo – nes žmogaus teisės interpretuojamos pagal siaurą “naujosios kairės” požiūrį, o ne, tarkme, Visos Amerikos žmogaus teisių teismo poziciją, kuris gyvybę skatina saugoti nuo pradėjimo. Turbūt nebus ir JAV konstitucijoje įtvirtintą pamatinę žmogaus teisę nešiotis ginklą ginančių filmų (tokią nuomonę grindžiantį dokumentinį filmą žr. čia).

“Naujosios kairės” požiūris į žmogaus teises – tik vienas iš daugelio. Tolerancija, demokratinės vertybės (kas deklaruojama) reikalautų gerbti įvairius požiūrius (juk čia nuomonės, o ne įrodomos mokslinės tiesos). Ir bent jau reklamoje nenaudoti ginčytinų, iš konteksto ištrauktų teiginių. Ypač kai festivalį remia iš mokesčių mokėtojų lėšų veikiančios Europos Sąjunga, Užsienio reikalų ministerija.

P.S. Esu už žodžio laisvę ir nemanau, kad tokius plakatus reiktų riboti. Nesvarbu, kas ir ką neva “čiulpia”. Tiesiog, mano nuomone, panašios reklamos diskredituoja festivalį kaip nepolitizuotą, nepropagandinį renginį.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Čadros ir liemenėlės

Čadros ir liemenėlės

| 0 komentarų

Daugybė moterų jas dėvi. Joks vyras nedėvi. Yra vyrų, kurie nori, kad jų žmonos viešumoje jas dėvėtų. Bet dauguma moterų apsisprendžia jas dėvėti pačios. Tačiau yra kraštų, kur nedėvi beveik niekas.

Kas?

Gali būti čadros musulmonų kultūroje. Arba liemenėlės Vakarų kultūroje. Abu variantai tinka.

Tik kažkodėl dažnai girdisi siūlymai riboti moterims galimybę dėvėti čadras (įgyvendinti Prancūzijoje, Tukijoje). Tai net pateikiama kaip kova už moterų teises. Bet beveik niekas nesuprastų, jei kas nors dėl tos pačios priežasties pasiūlytų uždrausti dėvėti liemenėles paplūdimiuose. Ir juo labiau nesuvoktų tokio ribojimo kaip moterų teisių plėtros, o tik kaip varžymą…

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , ,


Egiptas – vakarietiška diktatūra vietoj islamiškos demokratijos

Egiptas – vakarietiška diktatūra vietoj islamiškos demokratijos

| 2 komentarai

Naujoji Egipto valdžia parodė savo tikrąjį veidą. Per trečiadienį išžudė nuo 630 iki 2600 taikių protestuotojų, siekusių atkurti teisėtai išrinktos “Musulmonų brolijos” partijos valdymą. Savo mastais tai didžiausios taikos meto žudynės pasaulyje pastarąjį dešimtmetį.

Priminsiu, kad prieš metus, 2011 m. vasarį, situacija buvo džiugesnė. Masiniai protestai (vadinamasis “Arabų pavasaris”) privertė surengti pirmus Egipto istorijoje laisvus rinkimus, per kuriuos ir išrinkta “Musulmonų brolijos” partija. Ji laikėsi pabrėžtinai demokratiškai: leido prieš ją protestuoti, o prieš priimdama naują Konstituciją atsiklausė tautos laisvame referendume (tauta pritarė). Tačiau 2013 m. liepos 3 d. šią valdžią nuvertė armija – diktatūra grįžo su nauju įkarščiu.

Tai nestebina. Stebina Vakarų reakcija. Po “Musulmonų brolijos” nuvertimo Vakarų forumuose teko skaityti džiaugsmo – girdi, išnyksta “islamistinis režimas”. Ir vyriausybės pabrėžtinai tylėjo. Tik po žudynių Vakarai jau atlieka parodomuosius protestus. Bet apie didžiąsias Kairo žudynes britų BBC pranešė mažiau, nei apie kokį Rusijos įstatymą uždraudžiantį homoseksualumo propagandą vaikams, kurį palaiko 88% rusų ir kuris BBC visada vadinamas “kontroversišku”, nors kontroversiškas tik Vakaruose.

Mažiau Vakarų “žmogaus teisių aktyvistų” kritikuoja šimtus ar tūkstančius išžudytų Egipto civilių nei pliekė demokratiškai priimtas Vengrijos ar tą pačią Egipto konstituciją. Nors šie dokumentai nebuvo kažkuo išskirtiniai pasaulyje. Tiesiog, lyginant su buvusiomis tų pačių šalių konstitucijomis, žengė mažytį žingsnelį ne ta kryptimi, kaip nori Vakarų Europos kairysis “elitas”. Dabar Egipte konstitucija sustabdyta – vėl žingsnelis “ta kryptimi”. O naujieji lyderiai (tiksliau, vėl sugrįžę 2011 m. nuverstos diktatūros atstovai) žino kaip įsiteikti vakariečiams: kalba apie “Egiptą visiems”, nors tuo pačiu žudo oponentus.

Ar “Musulmonų brolijos” valdžia siekė kam nors primesti islamą? Ne. Ji buvo demokratinė. Demokratiškumas sąlygojo, kad daugumą sudarančių musulmonų teisės pagerėjo: štai televizijos žurnalistėms (tik toms, kurios to nori) leista eteryje dėvėti čadras (anksčiau drausta).

Bet Vakarų Europos “elitas”, kalbėdamas apie demokratiją ir toleranciją, dažnai kartu siekia primesti savąjį vertybių supratimą kitiems. Jiems būtų džiugu, kad, tarkime, visas pasaulis priimtų jų lyčių ar tautų suvokimą, kad atsisakytų tradicinių religijų ir jas pakeistų į taip pat ne mokslu pagrįstas dogmas. Kad visame pasaulyje būtų įteisintos homoseksualų santuokos, bet panaikintos poligaminės (nors, objekyviai žiūrint, argumentai “už” gali būti panašūs: jei suaugę nutaria, kam valdžiai kištis? O poligaminės santuokos dar ir kultūriškai kai kur tradicinės) ir t.t.

Tokia “Prometėjo” pozicija nieko naujo: romėnai nešė savo vertybes barbarams, kryžiuočiai – pagonims, kolinijinės imperijos – “atsilikusioms gentims”. Kiekviena nauja Vakarų Europos “Prometėjų” karta kreivai žiūrėjo į buvusias, tad nieko keisto, kad ir dabartiniai “žmogaus teisių aktyvistai” niekina viduramžių krikščionybės ar tautinių kultūrų ekspansiją, bet patys ir vėl daro tą patį.

Bet Artimuosiuose Rytuose ir tikroji demokratija, ir Vakarų Europos “elito” vertybės nežengs kartu. Demokratiškai išrinkta valdžia, kaip rodo Egipto pavyzdys, dalies šių vertybių nelaikys vertybėmis, o jas primesti vietos gyventojams tegali žiauri diktatūra, valdoma Vakarų Europos elitui prijaučiančios vietinės mažumos. Panaši situacija ir Afrikoje, Azijoje, Rytų Europoje bei dar daug kur.

Skelbiantiems toleranciją Vakarų kairiesiems patiems reikėtų jos pasimokyti: toleruoti skirtingas kultūras ir požiūrių įvairovę pasaulyje. Kiekviena civilizacija (musulmoniška, indiška, azijietiška) turi savo žmogaus teises; lengva jas paniekinti ištraukiant iš konteksto kokį “žiaurų pavyzdį”, bet tokių pavyzdžių galima rasti ir Vakarų Europoje. Aišku, skirtingas žmogaus teisių suvokimas nereiškia, kad bet kokia valdžia atitiks tą vietinį suvokimą – diktatūros ir okupacijos dažnai jį paneigia. Deja, kaip matome Egipto atveju, tos diktatūros dažnai per jėgą bruka ne kokį islamizmą, o Vakarų Europos elito vertybes.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,