Nelaimės

Ilgiausia gyvenimo odisėja baigėsi.

2020 m. liepos pabaigoje grįžau į Lietuvą, su žmona Aiste praleidęs užsienyje 135 dienas, didžiąją jų dalį – Pietų Korėjoje. Užklupus koronaviruso pandemijai ten pasitraukiau iš neramesnių Azijos vietų.

Čia – paskutinė mano dienoraščio dalis, kurioje – kaip visgi pavyko rasti bilietus “namo” (ir kiek kainavo), prasitęsti teisę būti Korėjoje dar mėnesiui, dar giliau pažinti šios nuostabios šalies kultūrą, atsiiminėti pinigus už neįvykkusius skrydžius, keliauti į Europą per tuščius oro uostus ir lėktuvus ir kaip sugrįžus Lietuva atrodo palyginus su Korėja kovos su COVID atžvilgiu.

Ir kodėl gi buvo baisoka grįžti iš Korėjos.

Pirmosios dienoraščio dalys publikuotos seniau:
1.2020 m. kovas-balandis: kodėl tada, prieš karantiną, pirmoje kovo pusėje apsisprendžiau neatsisakyti kelionės į Pietryčių Aziją, kaip iš tų mažiau saugių Azijos vietų persikėliau į Pietų Korėją ir kaip skirtingos šalys gyveno tuo metu, kai pasaulis užsidarinėjo.
2.2020 m. balandis-gegužė: kaip įsigyvenau į Korėją ir jos kultūrą ir kodėl nesijaučiau įstrigęs Seule.
3.2020 m. gegužė-birželis: Korėjos kurortai pandemijos metu – kaip Korėja galutinai grįžo į ramybę, kol didžioji dalis pasaulio dar buvo uždaryta.

---

2020 m. birželio vidurys – “Kaip grįžti?” ir Korėjos kultūrinės patirtys

---

Ateina laikas grįžti. Tik kaip? (2020 m. birželio vidurys)

Atvykęs į Korėją kovo 30 d. jau byrant – bet dar iš paskutiniųjų veikiant – senajai ikikoronavirusinei tvarkai, kai lietuviai Korėjoje be vizos galėjo būti 90 dienų, vargais negalais gavau leidimą būti iki birželio 28 d. (jei būčiau atvykęs po 2 dienų, būtų tekę 14 dienų karantinuotis, o po 2 savaičių iš viso būčiau buvęs neįleistas į skrydį Korėjon).

Jau tada stebėdamas pasaulinę situaciją abejojau, ar tų 90 dienų užteks, bet tuo metu išvis nieko negalėjai prognozuoti. Aistė, tuo tarpu, dar buvo optimistė: tikėjosi, kad viskas baigsis greičiau ir realiai grįšime gegužį.

Negrįžome. Visi gegužės skyrdžiai, kuriuos „tuoj tuoj“ turėjo pradėti aviakompanijos ir mums siuntė susirūpinę pažįstami iš Lietuvos, taip ir neprasidėjo, aviakompanijoms ir valdžioms stumiant ir stumiant jų datas tolyn.

Aistės gimtadienį, birželio 16 d., sutinkame viename gausybės Seulo VR salonų, kur efektus kuria ne vien VR akiniai, bet ir specialūs prietaisai, kuriantys vėją, judesį ir kitus efektus, tarsi 4D kine. „Kai sakei, kad gimtadienį sutiksime Seule, maniau, kad juokavai“ – sakė Aistė.

Pripažįsta, kad gimtadienis daug geresnis, nei pernykštis Bimoje ir Sapėje, Indonezijoje, laukiant kelto kitą rytą… Po daugiau nei mėnesio grįžę į Seulą jaučiamės kaip namie. Žinome visus rajonus, atpažįstame vietas anapus autobuso lango. Studentų pramogų Hongdė ar drabužių didmenos Tongdemun su prekijais iš Vidurinės Azijos, kur pragyvenome virš mėnesio. Kostiumuotų čebolų darbininkų Youido ir hiperturtuolių Kangnamas, su “Gangnam Style” automobiliais, daugiaaukščiais šunelių spa ir vienintelėmis tikrai besikandžiojančiomis kainomis Seule. Jaučiame, kad jei autobusu važiuoja baltaodis ar juodaodis – išlips Itevone (toks Vakarų pasaulio Chinatown’ų atvirkščias variantas: vakarietiška “oazė” vidury Seulo, su daugybe barų, pagal gyvą amerikinę muziką besilinksminančių vakariečių anglų kalbos mokytojų porelių, net gėjų klubų “Homo Hill”).

Patys Itevone negyvename: antrai viešnagei Seule pasirenkome stoties rajoną. Nustebina benamių gausa: jų niekur kitur Seule nėra. Bet jie gyvena sau. Tvarkingai, tik vienoje stoties pusėje, eilute pasitiesę kartonus. Kas vis dar stebina, kad nors Korėjoje “alkoholis liejasi laisvai”, daug girtų, per visus tuos mėnesius jie nė karto neprisikabino, net neužkalbino. Pirma pasaulio šalis, kur net tarp apsvaigusių jaučiausi saugiai ir maloniai.

Neįmanomų skrydžių gausa (2020 m. birželio vidurys)

Birželį skrydžių į Lietuvą randasi vis daugiau – bent jau taip skelbia Lietuvos spauda, remdamasi ministerijų pranešimais spaudai. Aišku, tų skrydžių labai mažai, palyginus su situacija prieš virusą. Patikrinęs Skyscanner pamatau, kad realybė – dar sudėtingesnė.

Grįžti iš Seulo – ne tas pats, kas iš Berlyno. Čia reikia, kad sutaptų du skrydžiai – iš Seulo į kokį Europos miestą ir iš to miesto į Vilnių. Iš esmės tokie jungiamieji skrydžiai birželį yra trijų beviltiškų rūšių:

*Neįvyksiantys skrydžiai. Pavyzdžiui, LOT‘o per Varšuvą – eina kalbos, kad ši aviakomopanija gal išvis bankrutuos, jei ir ne, tai tikėtina nebeskraidys į Seulą, tačiau net ir paskelbusi viešai, kad iki tada ir tada neskraidys, ji dar ilgai pardavinėdavo skrydžius, viliodama mažomis kainomis. Ir tokių netikrų pasiūlymų – daug, svarbu atskirti pelus nuo grūdų ir neprisipirkti neįvysiančių skrydžių, už kuriuos teatgausi vaučerį, dar blogiau – bankrutuojančios aviakompanijos. Kitas panašus pavyzdys – „Turkish Airlines“: tikiu, kad jie norėtų skraidyti, bet Lietuvos valdžia nedavė leidimo, nes ne ES aviakompanija.

*Man neįmanomi skrydžiai. Visokie su trim persėdimais Almatoje, Maskvoje ir Minske. Bent vienas išimtas skrydis ir viskas griūva – o šiais laikais beveik garantuota, kad bus išimtas. O jei ir negrius, beveik garantuota, kad tavęs į kokią iš tarpinių šalių neįleis.
*Labai brangūs skrydžiai. Iš Lietuvos laikiną monopolį skrydžiams į Lietuvą išsiderėjusi „Lufthansa“ uždarbiauja iš visų tų, kuriems tikrai būtina skristi būtent dabar ir jie mokės (beveik) bet kiek (gal giminaičio laidotuvės ar dar kas) – ir dėl to beatodairiškai sukėlė kainas iki tūkstantinių. Gal „Lufthansa“ iki birželio 28 d. ir galėčiau grįžti – nors irgi nepaprastai, mat iš Seulo „Lufthansa“ skrenda tik į Miuncheną, o į Vilnių – tik iš Frankfurto – tačiau ir brangu, ir rizikinga (kam be reikalo skraidyti iš vieno Vakarų Europos oro uosto į kitą), ir šiaip nesinori remti tokio „verslo“ modelio, kai valdžia suteikia avialinijoms monopolį (uždrausdama konkurentams skraidyti).

Be to, nors Lietuva panaikino 14 d. karantino reikalavimus atvykstantiems iš šalių, kuriose užsikrėtimų COVID per 14 d. yra penkiolika 100 000 ar mažiau, o Korėjoje šitas skaičius yra vos 1 (penkiolika kartų geresnis), Lietuvos sprendimas kažkodėl kol kas galioja tik kitoms Europos šalims: iš Korėjos atvykus vis tiek reiktų karantinuotis. 14 dienų prarasti nesinori. Verta palaukti.

Viltis – papildomas mėnuo Korėjoje. Kaip to pasiekti? (2020 m. birželio pradžia)

Pietų Korėja, priešingai nei, tarkime, Indonezija, smogus COVID automatiškai nesuteikė visiems užsieniečiams leidimo būti šalyje neribotą laiką. Nes Pietų Korėja nieko pati „neįstrigdino“ – skrydžiai iš jos vyko visuomet. Aišku, yra daugybė šalių, tarp jų Lietuva, į kurias grįžti pasidarė sunku ar neįmanoma – ypač balandį, gegužę. Tačiau kiekvieną situaciją Korėjos pareigūnai vertina atskirai – tam reikia eiti į imigracijos tarnybą arba pateikti paraišką internetu. Jeigu prašymas dėl COVID jis – nemokamas.

Nusprendžiame ir mes prašyti pratęsti teisę būti Korėjoje. Korėjoje susipažinome su dar pora lietuvių, jau nuo anksčiau prašančių pratęsti teisę būti Korėjoje, ir dalinomės informacija – „Dar pavyko“, „Dar pavyko, bet jau teko pasižadėti dar kartą nebeprašyti pratęsimo“, „Dar pavyko, bet labai klausinėjo, kodėl neskrendu kitom avialinijom, juk tiek pasiūlymų internete“ ir pan.

Aišku, kad kuo toliau, tuo sunkiau prasitęsti, nes ES atsidaro. Visgi mes lietuviai, ne vokiečiai – mums sunkiau. Bet ar supras tą imigracijos pareigūnai? Pasak „likimo draugų“, itin trukdo visokiausi neva vyksiantys, bet iš tikro neįvyksiantys skrydžiai, kuriuos imigracijos pareigūnai mato savo sistemoje. Formaliai galima prašyti pratęsti teisę būti Korėjoje jeigu grįžimas yra „nelogiškas“, bet ar grįžimas už 1500 EUR su dviem persėdimais – pakankamai nelogiškas?

Dirbu su migracijos teise Lietuvoje ir suprantu, kad dažnas toks sprendimas priklauso nuo to, pas kokį pareigūną pakliūsi, o tai – ir savotiška loterija.

Na, gal ne loterija, bet labiau pokeris: geras žaidėjas, tinkamai besielgdamas, šansų turi daugiau.

Taigi, ar eiti į Migracijos tarnybą paskutinę teisėto buvimo Korėjoje dieną, ar pasilikti daugiau laiko? Kaip ir visur, yra „už“ ir „prieš“. Jei ateisi paskutinę dieną, gal pareigūnas susimils labiau: juk nebeturi ką daryti, jei nepratęs teisės būti Korėjoje – niekaip nebeišvyksi laiku? O gal priešingai – pareigūnas supyks, kad laukei iki paskutinio ir pastatei jį „prieš faktą“? Tada galėtų supykęs nepratęsti leidimo ir staiga padėtis pasidarytų labai sunki: galėtum tapti nelegalu, o rasti skrydžius rytoj ar poryt būtų dar sudėtingiau ir brangiau, nei po savaitės.

Ilgai analizuoju Pietų Korėjos imigracijos įstatymą ir poįstatyminius aktus – jie apibrėžia daug ką, bet, kaip visuomet, daug kas priklauso nuo pareigūno.

Nusprendžiu eiti birželio 22 d., savaitė iki teisės būti Korėjoje pabaigos. Atėjus dar anksčiau, girdėjau, siunčia palūkėti, paieškoti skrydžių – tad savaitė tikriausiai anksčiausias logiškas terminas.

Pasidomiu ir įstatymo eilutėmis apie tai, kas būtų, jei nepratęstų buvimo termino, o vis tiek tektų pasilikti ilgiau. Šiuo metu kaip tik „nelegalų amnestija“ – patys prisipažinę, jie išleidžiami iš šalies be baudų ir be teisės grįžti ribojimų. Deja, paaiškėja, kad ji tik iki birželio 30 d., bet kai neįmanoma išvykti, gal pratęs?

Nakvynė šventykloje ir kiti Korėjos kultūros stebuklai (2020 m. birželio vidurys)

Leidžiamės į vienas paskutinių įdomių Korėjos regionų, kurių dar nelankėme – Porjongo kurortą su „Sky Bike“ drezina, Kongdžu su sena tvirtove, kurios sienomis gali vaikščioti gėrėdamasis miesto panoramomis.

Baekje Cultural Land, kur atstatytas ištisas Viduramžių Korėjos miestas. Dėl turistų ir dėl filmų. Filmų, serialų, TV laidų filmavimo vietos Korėjoje gerbiamos tarsi ten būtų. Restoranai vitrinas nukabina ten užsukusių maisto žurnalistų video kadrais, muziejai skiria ištisas sales ten filmuotiems serialams, “filmavimo vietos” pažymimos net žemėlapiuose – juk eilės turistų specialiai ieško, kur gi buvo tas pirmasis jų numylėtų herojų pakštelėjimas į žandą. Bet be visų kinų, japonų, ar filipiniečių, kuriems kelionė į Korėją ne kelionė jei neišvysta kur filmuotos jų mylimiausios istorinės dramos, Baekje Cultural Land buvo tuščias tuščias.

Kartu išbandome „korėjietiškas patirtis“, kurių dar nemėginome.

Ondol – viešbučių kambariai be lovų: miegama, dirbama ant grindų paminkštinimų, kuruos išsidėstai kaip nori. Daugeliui korėjiečių tai patogiau, smagiau, erdviau nei įprasti kambariai ir jie nekainuoja pigiau, nei lovų kambariai.

Templestay programą – visą parą praleidome budistų šventykloje, su vakarinėmis ir rytinėmis pamaldomis bei į jas šaukiančiais gongais, parklupimais, tradiciniais vegetariškais valgiais. Viskas paaiškinama, pamokoma, tačiau niekada neraginama keisti tikėjimo: tai galimybė tau pasinerti į kitą kultūrą, ją suprasti ir patirti daug labiau, nei kokiame muziejuje – bet nėra skatinama ją priimti.

Motelius – supermodernius viešbučius, kur kiekvienas kambarys kitoks ir gali rinktis, ko tą dieną reikia. Labai lijo – išsirinkome su drabužių džiovintuvu po lietaus. Reikia dirbti – su dviem galingais kompiuteriais ir dideliais monitoriais. Norime pasižiūrėti filmą – su milžinišku 4K ekranu. Na ir ko tik dar nematėme: masažiniai foteliai ir lovos, džakuzi, įdomūs interjerai: po Korėjos motelių visi Vakarų viešbučiai atrodys tokie vienodi ir tokie įstrigę XX a. pradžioje. Ir viskas tekainuoja 30-40 eurų už naktį, tai beveik standartas.

Jau seniai turėjau mintį pakeliauti po Korėją nakvojant jos moteliuose. Nesivežant nieko, kas netilptų į kišenes: juk kai kiekviename motelyje kompiuteris, net „laptopo“ nereikia: pakanka USB atmintinės su duomenimis ir gali dirbti. Planavau tokią kelionę 2021 m., vestuvių 10 metų jubiliejui.

Na, 2021 m. išvis nebesuplanuosi, bet džiugu, kad dar vieną gyvenimo idėją pavyko įgyvendinti. Ir smagu, kad aplankysiu tiek daug Korėjos – ši šalis man patinka ir nežinia, kada vėl galėčiau grįžti.

Ir po 3 mėnesių Korėjoje kasdien atrandi ką naujo (2020 m. birželio vidurys)

Turbūt jokios kitos šalies, išskyrus Lietuvą ir gal Latviją, neištyrinėjau taip išsamiai, kaip Pietų Korėjos, tačiau tai tokia šalis, kuri nenusibosta: ilgainiui, daugiau atrandant, skaitant, žiūrint, kyla vis daugiau ir daugiau minčių, ką dar galėčiau padaryti ir suprantu, kad iki birželio galo nespėsiu, o gal ir iki liepos galo.

Ir tai dar atsižvelgiant į tai, kad dalis įdomybių užsisukus turistų srautams atšauktos. Aistė norėjo aplankyti elektroninio sporto stadioną, juk Korėja yra jo gimtinė ir dar 2000 m., kai Lietuvoje išvis niekas rimtai nežiūrėjo į kompiuterinius žaidimus, jį rodė per Korėjos televiziją, o 2003 m. Starcraft finalai į Kvangalio paplūdimį sutraukė 20 000 žmonių minią. Bet Seulo e-sporto stadioną “LOL park” rungtynių dieną raodme tuščią, storomis juostomis užkirstais keliais link arenos: e-sportas vyksta be “gyvų” žiūrovų.

Nėra ir Seulą garsinančių neverbalinių miuziklų, kur pagal muziką „gamina“ kimči ar bibimbapą (Nanta, Bibap), mokosi tekvando (Jump), gesina gaisrus (Firemen) ir pan.

Bet tai tik maža dalis Korėjos stebuklų. Atrandu netikėtai naršydamas internete kokį OOOZOOO šviesų parką. Pagal vietą atrodo, tik papildomas smagumas prie kažkokios priemiesčio degalinės, apie 3 val. reikia važiuoti iš Seulo centro ir paskui eiti pro kažkokius sandėlius. Bet šviesų menas ten nuostabus, jo daug, kas vakarą vyksta visokie šviesų šou. Būtų tokia vieta kur Lietuvoje – ją puikiai žinotų ne tik lietuviai, bet ir latviai, estai, lenkai, baltarusiai, važiuotų ten miniomis. Kai Korėjos rinka šitokia didžiulė, taip myli technologijas, net ir užkampiuose stūgso kone pasualinio lygio vietos, Korėjos mastais pernelyg menkos, kad būtų paminėtos net kokioje „Lonely Planet“ knygoje.

Ne mažiau nustebino ir Ryto tylos sodas (Garden of Morning Calm), bei kiti Seulo priemiesčių stebuklai. Skirstau miestus į kelias kategorijas. „Lietuviškų mastelių“ didmiesčiai – t.y. 100 000 ir daugiau gyventojų – tokie žmoniški, kas nori per kokią savaitę gali aplankyti visas vietas, o tikri miestelėnai žino kiekvieną svarbesnę gatvę. Milijoniniai miestai, kaip kokia Varšuva ar Berlynas, pribloškia dydžiu ir įvairove, bet visgi yra ištyrinėjami, kas juose gyvena dar gali žinoti kiekvieną rajoną. Na o dešimtmilijoniniai miestai – kaip 22 mln. gyv. Seulas, ketvirtas pagal dydį pasaulyje – neištyrinėjami išvis, net žvelgiant nuo aukščiausių bokštų nesibaigiantys ligi horizonto.

Pirmąkart turiu galimybę tokiame mieste iš viso praleisti kone du mėnesius ir net reikšmingų jo įdomybių dar visų aplankyti nespėjau.

---

2020 m. birželio pabaiga – migracijos tarnybos, avialinijos ir nauja realybė

---

Galimybių grįžti kruša (2020 m. birželio pabaiga)

Šiais laikais sunkiai gali numatyti ir kas bus po savaitės ar dviejų. Vos užsiregistruojame po savaitės (birželio 22 d.) nueiti į Migracijos tarnybą ir tuoj atrandu realesnių (nors ir toli gražu ne įprastinių) galimybių grįžti į Lietuvą kad ir tą savaitę.

„KLM vienintelė ES aviakompanija, vis dar skraidanti į Korėją“ – perskaitau Korėjos laikraštyje. Tikriniu skrydžius Seulas-Amsterdamas (juk KLM – olandų avialinijos). Iš Amsterdamo jau kaip nors: Wizzair‘as, atrodo, pradeda skrydžius į kitą Olandijos miestą Eindhoveną.

KLM pasiūlymai, aišku, brangūs, nors už „Lufthansa“ ir pigesni. Bet konkurencija daro stebuklus: kai KLM Seulas-Amsterdamas skraido tiesiogiai, jų konkurentai skrydžius Seulas-Amsterdamas (su persėdimu) siūlo gerokai pigiau, nei iš Seulo į daugelį kitų Europos miestų. Pavyzdžiui, „Qatar Airways“, kurių vaučerių dar turime, nes juk su jais turėjome grįžti iš Azijos ir tuos skrydžius jie atšaukė. Seulas-Amsterdamas per Katarą kainuoja 370 eurų.

Vėliau radau ir nebrangių pasiūlymų tuo pačiu Qatar Airways į Milaną (340 eurų – visi bijo to Milano) bei Miuncheną (pradėjo ten Lufthansa skraidyti iš Seulo – ir bemat Qatar numetė kainas konkurencijai sukelti).

Aišku, vis tiek viskas problemiška. Ką daryti, nuskridus į Europą? Iš karto skristi į Lietuvą nepavyktų, nes reisai šiais laikais reti – reiktų kažkur pernakvoti. Bet ar tai nereikš, kad būsiu priverstas karantinuotis 14 dienų toje šalyje – pavyzdžiui, Olandijoje? Na o kainos ten jau didelės, ne kaip Pietų Korėjoje… Ir pripratus prie korėjietiškų viruso mastelių, kai 1 užsikrėtimas milijonui gyventojų sukelia švelnią paniką ir klausimus „Kodėl šiandien tiek daug?“, baisiai atrodo Vokietijos, Italijos skaičiai (10-20 ir pan. užsikrėtimų milijonui). „Europoje čia normalu“ – per eilinį kalbėjimąsi „Facebook Messenger“ Aistę ramina draugė.

Skaitau jau Olandijos tvarką – atvykusiems iš Pietų Korėjos karantinuotis reikia, bet „skrendantiems tranzitu, karantinuotis nereikia“. Na bet ar tranzitas nėra tik tuomet, jei neišeini į oro uosto (ką daryti tektų jei skristume iš skirtingų)? Atsakymo taip ir nerandu.

Gal pildyti anketą su paklausimu Olandijos migracijos tarnyboms? Gal paklausti olandės draugės su kuria dar sausį praleidau gražią dieną dar ramiame Utrechte? Neprireikia. Europa atsidarinėja ne ką lėčiau, nei kovo mėnesį užsidarė: ir štai matau, kad jau net Lietuva, atrodo, nereikalauja karantinuotis atvykusiems iš Pietų Korėjos. „Saugių šalių sąrašą“ pakeitė „Nesaugių šalių sąrašu“, kur 45 šalys, bet net ir ten palikta dviprasmybė: atrodo, net ir iš jų grįžus karantinas bus tik rekomenduojamas. Pavyks ir su Olandija, bent jau nuo liepos 1 d., kai ES atsidaro.

Akmuo ant nugaros, kai, atrodė, Migracijos pareigūnų sprendimas galėjo visai rimtai nulemti mano likimą – kainuoti tūkstantines sumas, pasiųsti į 14 dienų karantiną Europoje, padaryti nelegalu ar pan. – nusirideno. Jei ir bus sprendimas neigiamas, kaip nors jau grįšiu, ir turbūt neišleisiu tam daugiau 500 eurų, nors dieną ir sugaišiu ne vieną.

Korėjos migracijos tarnyba (2020 m. birželio pabaiga)

Du reikalavimai teikiant paraišką Migracijos tarnyboje – parodyti, kad skrydis, į kurį turėjai bilietą, atšauktas, bei kad turi naują bilietą ne vėliau, kaip po mėnesio.

Ką daryti su tuo nauju bilietu? Keli variantai:
*Mėginti pasikeisti atšauktą Seulas-Tokijas į tokį patį skrydį liepos gale. Iki rugpjūčio, kuriam nuo seno turime bilietą Tokijas-Vilnius, dar spėtume. Bet kai pirkta per tarpininkus, laiku pasikeisti bus sunku, be to, beveik įsitikinęs, kad Japonija ir tada žmonių iš Korėjos – bent jau turistų – neįsileis.
*Pirkti Qatar Airways bilietą į kažkokį Europos miestą, kas realiai apsimokėtų. Bet tada gali klausti – tai „Į bet kurį Europos miestą galite skristi ir anksčiau“, juk apie niuansus Europos viduje nežino. Be to, pirkti bilietą pavojinga: o kas, jei nepratęs buvimo, tai neteksi bilieto.
*Įsigyti kokį nors jungiamąjį bilietą tiesiai į Vilnių per kokį Europos miestą (Varšuvą su LOT, Amsterdamą su KLM ir Air Baltic). Minusas, kad šiais laikais negali nieko numatyti ateitin ir kas dabar siūloma, nebūtinai geriausias variantas. Dalis skrydžių neįvyks, dalis aviakompanijų gal net bankrutuos ir pan.: iš tikrųjų pirkti tiesiai į Vilnių, matyt, geriau vėlau.

Atrandu būdą rezervuoti bilietą, bet nepirkti: pateikti rezervaciją įrodančią, kad toks yra. Rezervuoju LOT bilietą į Vilnių. Jau vėliau spręsiu, ar naudotis šiuo bilietu, ar kitu – o jeigu teisės būti Korėjoje nepratęs, nepatirsiu nuostolių bent jau čia. LOT ką tik išėmė savos skrydžius į Vilnių iki pat liepos 16 d., tai geras argumentas, jei klaustų, „Kodėl neskrendate liepos 1 d.“ ar pan.

Išaušta birželio 22 d., diena, kuri nulems likimą – na, ne gyvenimo, bet mėnesio. Ar galėsime pasilikti Korėjoje ir ramiai ieškoti geriausios galimybės sugrįžti, ar turėsime karštligiškai pirkti skrydį Lietuvon kuo skubiau – tikriausiai, pradėdami naują “nuotykių” seriją, su nakvynėmis ir persėdimais labiausiai COVID paveiktuose regionuose. Na, gal savaip įdomu pabuvus Korėjos saugumo burbule pamatyti, kaip gi dabar atrodo Kataras, kur dar kovą, koronaapokalipsei apgaubiant pasaulį, vaikščiojau po duris užvėrinėti pradėjusią Dohą. Ar Milanas, kur viskas prasidėjo už Kinijos ribų: ar ten žmonės dar bijo, nešioja kaukes, ar jau nuo visko pavargę?

Bet čia jau gi tik save guodžiu! Aišku, kad kur kas geriau būtų likti Korėjoje, kur mėnesiui dar užteks įdomybių, kur patogu dirbti, pigu ir saugu. Nuo pavojų nebėgu, jeigu jie pas mane ateina – tačiau pats jų neieškau ir stengiuosi vengti.

Ir, įdėjus tiek pastangų, norisi sėkmės.

Iš ryto padarau bilieto sugrįžimui rezervaciją. Liepos 16 d.: laiko pakankamai. Buvo kiek neramu: ar pavyks, ar neužstrigs sistema, bet rezervuoti gali tik tą pačią dieną.

Atvažiuojame į Migracijos biurą likus porai valandų, atsispausdinu visus dokumentus. Dar surašome ir prašymą bei savo situacijos aprašymą – nors tai privaloma tik tada, jeigu neturi atgainio bilieto (t.y. pvz. skrydžiai artimiausią mėnesį išvis nebūtų pardavinėjami), bet Korėjos kultūroje pagarbiau parašyti per daug, nei per mažai.

Laukiame. Žmonių daug. Nepriklausomai nuo tautybės ar rasės, visi su kaukėmis, bet dalis nevietinių rimtai į jas nežiūri: štai vos ima kalbėti su kuo nors ir išsyk nusismaukia, tarsi kalbėti su kauke būtų „ne lygis“. O juk kaukė ir reikalingiausia kai prasižioji! Iš karto matosi skirtumas nuo korėjiečių, kurių 95% dėvi kaukes tinkamai.

Užsidega mūsų numeriai, prieiname kartu. Klausia, kodėl skrydis iš Tokijo rugpjūtį (juk atidėti galėtų tik iki liepos) – paaiškinu, kad čia tas skrydis, kurio netekome. Tyli, pildo. Sako atsiimti pasą prie kito langelio, kai užsidegs numeris.

Dar nežinome atsakymo, bet jaučiu, kad, greičiausiai, bus gerai. Išties – pase įklijuotas teisės būti Korėjoje pratęsimas. Ne iki liepos 16 d., kada mano rezervuotas skrydis, bet iki liepos 28 d. – lygiai mėnuo nuo birželio 28 d., maksimumas. Gal taip jiems paprasčiau, o gal dėl viso pikto: kad nereiktų vėl atidėjus ar atšaukus skrydį vėl pas juos eiti.

Atšvenčiame su sodžu ir kola ant Mapo tilto stebėdami Hano upę.

Korėjos megabažnyčios maldos (2020 m. birželio pabaiga)

Viena korėjietiškų patirčių, kuriasdar norėjau patirti – apsilankymas megabažnyčioje. Korėja tik JAV nusileidžia išsiunčiamų krikščionių misionierių skaičiumi ir 5 iš 10 didžiausių planetos bažnyčių yra Korėjoje. Į Youido bažnyčios vieną ir tą patį pastatą susirenka iki 500 000 žmonių kiekvieną sekmadienį, tai populiariausia bažnyčia pasaulyje…

Deja, patekti į tas didžiąsias pamaldas nepavyko. Bandėme balandį – pasiūlė ateiti gegužį. Būtume patekę, bet tada lankėme Pusaną, Čedžu. Grįžus birželį Seule vėl koronaviruso bangelė. Pamaldos vyksta – tačiau po žiniasklaidos didinamuoju stiklu esanti bažnyčia bijo, kad jų metu pasklis virusas, todėl įleidžia tik bažnyčios narius.

Korėjiečiai draugiški. Sutiktas pastorius supažindina su anglakalbiu pastoriumi. Šis pakviečia išgerti sulčių, papasakoja gimęs misionieriaus šeimoje, užaugęs Indonezijoje, kur jo tėvai yra ir dabar. Kalba angliškai puikiai ir pakviečia į mažesnes angliškas pamaldas.

Minių ten nėra, bet patirtis uždenganti: kokios dainos, kokios emocijos šlovinant Dievą! Kaip geras koncertas, tik tikslas kitas. Ar, tiksliau, karaokė – ekrane nuolat degdavo dainų tekstai ir buvo paprasta dainuoti kartu.

Vyrauja korėjiečiai (kaip sakė pastorius, norintys išmokti angliškai) ir juodaodžiai, kuriems tokios “dainuojančios bažnyčios” visuomet prie širdies (Afrikoje ir tarp afroamerikiečių jos dominuoja). Žmonės sėdi kas antrą, su kaukėmis, bet atstumo laikytis sunku: juk krikščionys – bendruomenė, ir pastorius nesusilaiko nepasiūlęs per pamaldų vidurį visiems pabendrauti tarpusavyje.

Žmonės, ypač nekorėjiečiai, spaudžia rankas, apsikabina. Štai taip, turbūt, virusas plinta bažnyčiose – aišku, ne tik jose, ir, pastorius sakė, jam pikta, kad žiniasklaida dažnai išskiria bažnyčias tarsi kaip pagrindines koronaviruso plėtros kaltininkes.

Aš apsiriboju nusilenkimais.

Nusiperkame bilietą namo(?) (2020 m. birželio pabaiga)

Biurokratija nesibaigė: dabar reikėjo „užbaigti reikalus“ su visomis avialinijomis, atsiimti pinigus už atšauktus skrydžius ir išsirinkti ir įsigyti tą, kuris įvyks. Čia kaip totalizatorius! Rezervuotu „LOT“ nesinaudosime: kaina normali, bet beveik garantuoju, kad jį atšauks.

Optimaliausia būtų nuskristi iki Europos „Qatar Airways“, kur turiu 230 eurų vaučerį… Gal beliktų primokėti iki 200 eurų.

Bet pasaulis susidūręs su neregėta krize ir niekas nieko nežino, tinklapiuose ir tinklaraščiuose metų metais rašyta patirtis staiga bevertė. Ar tikrai galiu panaudoti „Qatar Airways“ vaučerį? Aš jį turiu, o Aistė – ne. Todėl, kad aš pirkau bilietą tiesiogiai iš „Qatar Airways“, o Aistė, „nulūžus“ jų sistemai, per tarpininką. „Qatar Airways“ manąjį vaučerį išrašė per kelias dienas, o štai tarpininkas Aistę jau pora mėnesių maitina pažadais: „vaučeris tuoj tuoj bus“, „sunkiai dirbame, kad jį gautume“.

Skambinti bergždžia: „Qatar Airways“ skambučių centruose tik girdi muzikėlę ir automatinius pranešimus apie užimtus pranešėjus. Gerai, kad dar turėjome nemokamų skambučių iš „Skype“ – antraip būtume sukūrenę dešimtis eurų ir nieko nepešę. Galvojau, keli mėnesiai po viruso pagrindinio antpuolio jau viskas bus aprimę: juk mažai kas pastaruoju metu pirko skrydžius, tad turėtų ir mažai kam riekėti avialinijų konsultantų, „šokas“ praėjęs – bet kur tau.

Nusprendžiu eiti į „Qatar Airways“ biurą Seule. Priešingai nei Varšuvoje kovo 12 d., apsauga jau nesako, kad klientai ten neaptarnaujami: apsaugos nėra išvis. Bet liftas į reikiamą aukštą be kortelės nekelia. Randame kitą liftą. Į tuščia biurą tuoj ateina darbuotoja, pažada atsiųsti vaučerį. Tačiau pasako: „Pirkti bilieto iki Vilniaus nepavyks, nes Qatar ten neskraido“. Nors „Qatar“ ir parduoda bendrus bilietus su, tarkime, „Air Baltic“, vaučerio ten nepanaudosi. Galima tik iki Amstedamo, Miuncheno, ar pan.: o bilietai iš ten į Lietuvą brangūs, be to, dar be bagažo. Į Varšuvą Qatar nebeskraido ir nebeplanuoja.

Variantas, bet grįžęs namo pažiūriu alternatyvų. Nuo liepos pradės skraidyti „Finnair“. Pasidomiu plačiau: Suomijos valdžia parėmė šią aviakompaniją (neturėtų bankrutuoti), skrydžiai į Aziją svarbi jų verslo dalis, Vilnius – beveik namų rinka vežimui į Aziją, tad jie neturėtų atšaukti. Ir kainos taip smarkiai nesikandžioja: liepos 26 d. randu skrydį Seulas-Helsinkis-Vilnius su bagažu už 460 eurų. Aptariame – geriausias variantas, nusiperkame.

Kaip sekėsi pinigus už neįvykusius skrydžius susirinkti (2020 m. birželio pabaiga)

Trečioji misija – atsiimti 68 eurus už skrydį dviems žmonėms Seulas-Tokijas iš T‘Way. „Pietų Korėjos avialinijos“ – galvoju – „bus paprasta rasti biurą“. Jis pažymėtas Gimpo oro uoste – bent jau ne Inčeono, kuris gerokai tokliau centro. Žmonių kupiname oro uosto vietinių skrydžių terminale jų langelis uždarytas, nuoroda siunčia prie registracijos skrydžiams. Bet ten sako: „Jūsų skrydis tarptautinis, padėti negalime“. „O kur yra T‘Way ofisas oro uoste?“ – klausiu. „Jokio ofiso nėra, skambinkite šiuo telefonu“. Su skambučiais jau pasimokėme… Einame į tarptautinį terminalą – jis išvis tarsi miręs, nė vieno tarptautinio skrydžio nebelikę (iš Gimpo jų mažai ir buvo, dauguma iš Inčeono), parduotuvės uždarytos, tik informacija veikia, kuri nieko naudingo negali pasakyti.

Žiūriu, kad korėjietiškoje žemėlapio programėlėje „Kakao“ pažymėtas ir T‘Way pagrindinis ofisas prie oro uosto. Lietus merkia, bet einame ten – pro eiles oro uosto sandėlių, viename kurių veikia ši aviakompanija. Laimė, saugiojoje Pietų Korėjoje nėra jokios apsaugos ar įėjimo tik su kortelėmis. Šalia T‘Way pilotų ar stiuardesių, užlipame į antrą aukštą, begaliniais koridoriais nupėdiname iki durų su lentele „Customer and Foreign Service“. Aptriušęs gamyklinis interjeras sako, kad, šiaip jau, kleintai nėra tokie atkaklūs ir ten neina, matyt, iš ten tiesiog atsiliepinėjama telefonu. Bet korėjiečiai mandagūs. Vienintelis darbutojas, dirbęs toje didžiulėje patalpoje, priima, išklauso situaciją ir pasiūlo grąžinti pinigus „nes tarptautinių skrydžių nebeturime“ – tiesa, kadangi pirkau bilietus per tarpininką, pinigus gali grąžinti tik tam tarpininkui. Tad laukia dar vienas žingsnis – atgauti iš jo.

Ketvirtoji misija – atsiimti po 617 eurų iš „Air China“ už skrydį Varšuva-Tokijas-Varšuva liepą-rugpjūtį (turėjo būti visai kita kelionė!). Vėlgi randame „Air China“ ofisą: šis, Seulo centre, atrodo, jau skirtas priimti klientus, kiekvieną darbo stalą puošia pliušinės pandos. Klientų, aišku, nėra, Air China seniai neskraido į Korėją ir nežinia, kada skraidys – vėlgi, pasitinka vieniša darbuotoja. Čia biurokratijos daugiausia: „Pinigų atsiimti neturite teisės pagal bilieto sąlygas“. „Bet juk skrydis atšauktas“ – sakau – „Gavau el. laišką iš Air China su reikalavimu nueiti į artimiausią biurą“ (tikrai gavau!). Vėl laukimas. Galiausiai sako: „Pirkote bilietus Europoje, per Kopenhagą… Kopenhagoje neturime atstovybės, tai eikite į atstovybę Varšuvoje“ – tarsi būtų lengva padaryti! Alternatyva, sako, kreiptis į tarpininką – jie tik duoda „pažymą apie atšauktą skrydį“, kurią turėčiau siųsti tarpininkui.

Iš namų užpildau reikiamas paraiškas tarpininkams. Taigi, rezultatai:
*“Qatar Airways“ žadėjo vaučerį atsiųsti rytoj. Tyla. Laiškas po trijų dienų: „Vaučeris nepriklauso, nes nepadavėte paraiškos, o tiesiog neatėjote į skrydį“. Bet „Qatar Airways“ tokios paraiškos nepriėmė, nurodė paduoti tarpininkui – tai negi tarpininkas neperdavė? Tačiau tuoj ateina antras el. laiškas: „Atsiprašome, suklydome. Jūsų skrydis buvo atšauktas dėl COVID, todėl siunčiame vaučerį“. Pirmas pasiekimas.
*“T‘Way“ pinigai iš tarpininko grįžo į mano sąskaitą po trijų dienų. Gerokai greičiau, nei tikėjausi – vizitas biure davė vaisių! Antras pasiekimas.
*Apie „Air China“ savaites jokių žinių, išskyrus automatinį tarpininko pranešimą, kad atgaudinėja pinigus. Paskui laiškas, neva tokios rezervacijos nėra ir siūlymas užpildyti iš naujo. Užpildžiau. Vėl jokių žinių.

Atsiveriantis pasaulis žvelgiant iš Korėjos (2020 m. birželio pabaiga)

Ribojimai judėti nyksta, bet iš lėto. Atsidaręs IATA koronaviruso ribojimų puslapį kas kokią savaitę atrandu vis daugiau šviesiai („jokių ribojimų“) pažymėtų šalių.

Per visą krizę „atsilaikė“ tik Meksika. Birželį prisijungė Serbija, vėliau – Ukraina, Turkija, dar vėliau – Albanija, Makedonija, Kosovas ir t.t. Azija vis dar lieka „tamsi“, bet jai yra ką ginti: daugelyje Rytų Azijos šalyse usžikrėtimų mažiau nei kone visur kitur.

ES ketino atsiverti užsieniui nuo liepos pirmos – tikriausiai, tik kai kurioms šalims. Bet ES viduje ribojimai nyksta taip greitai ir visuotinai, kad, atrodo, visa Europa staiga tyliai perėjo į Baltarusijos ar Švedijos pusę: iš Lietuvos pasiekia žinios, kad niekas nebedėvi kaukių, graibsto bilietus į vėl “paleistus” renginius (draugų teigimu jie taip greitai išperkami, kad įsigyti neįmanoma), o pažvelgęs į Palangos paplūdimių nuotraukas prisimenu vaikystę: tokie sklidini, kaip anuomet, kai “nebuvo” visų Turkijų ar Ispanijų.

Karantinas baigėsi, viskas kaip seniau, nors liga tebėra.

Įdomu. Per tą laiką, kol Europa nuėjo nuo visiškos laisvės iki visiško užsidarymo ir atgal prie laisvės, Pietų Korėjoje beveik niekas nepasikeitė. Visokios smulkmenos – kažkas užsidaro, kažkas atsidaro, kažkur pasidaro privalomos kaukės. Visuotinio karantino čia niekad nebuvo ir ribojimai menki, tačiau jie tokie, kad gali būti beveik amžini. Europa, atrodo, „statė“ ant to, kad karantinas, kad ir visom prasmėm labai brangus, sunaikins ligą, tarsi Kinijoje, bet nė velnio (jau 2020 m. kovą tai numačiau ir rašiau kodėl Europoje tai nepavyks): tikiu, kad po kelių dešimtmečių sociologai ir psichologai daug ką, kas didelėje pasaulio dalyje vyko 2020 m., analizuos kaip masinės psichozės apraišką.

Pagal „toleranciją ligai“, atrodo, pasaulis persiskirstė į tris stovyklas:
*Pirmoji, kuriai koronavirusas yra maras. Jos ligą itin agresyviomis priemonėmis kaip ir išnaikino, bet karantinus naikina tik kai savaites nebūna nė vieno užsikrėtusio. Tačiau, aišku, kol liga yra kitur pasaulyje, ji visada gali grįžti. Vos suserga keliolika ar keliasdešimt žmonių, tuoj uždaromi ištisi rajonai, miestai: kaip birželį Pekino ar Melburno dalys. Šitos šalys nekalba apie sienų atidarymą, skrydžiai ribojami, net „kelionių burbulų“ vengia. Tai – Kinija, Australija, Naujoji Zelandija, Tailandas, Vietnamas.
*Antrajai šalių kategorijai koronavirusas yra „liga, rimtesnė už daugelį“, bet visgi toli gražu ne pagrindinė ar vienintelė pasaulio bėda: koronaviruso keliami pavojai lyginami su kitais – pavyzdžiui, visuotinio už(si)darymo pavojais ekonomikai, psichologijai. Todėl šios šalys stengiasi minimizuoti ligą (masiniu testavimu, kaukėmis), bet pavienius klasterius toleruoja kaip neišvengiamą blogį. Jos riboja atvykimą, bet jo nedraudžia, siekia „kelionių burbulų“. Oficialūs pasisakymai rodo, kad joms priimtina, tarkime, kad per dieną užsikrečia vienas ar du žmonės iš milijono, bet ne daugiau. Tarp tokių šalių – Pietų Korėja, Japonija.
*Ir trečioji kategorija, kuriai koronavirusas, atrodo, tapo dar viena liga ir netgi užsikrenčiant dešimtims ar šimtams žmonių iš milijono jos atsidaro – ir atsidaro pilnai, be kaukių. Iš praždių čia buvo Švedija ar Baltarusija, bet dabar, atrodo, ir Rusija, didžioji dalis ES, JAV ir t.t. Aišku, šitaip atsidarius ir nepalikus jokių alternatyvių priemonių liga grįžta – na, bet tai juk, jų požiūriu, tik eilinė liga…

Trečiosios kategorijos šalyse serganičųjų (pagal populiaciją) ilgainiui būna gal 10-100 kartų daugiau, nei antrosios kategorijos, o antrosios kategorijos savo ruožtu – 10-100 kartų daugiau, nei pirmosios. Frazės kaip „ligos protrūkis“ tose šalyse turi visai skirtingas reikšmes. Lietuvos žiniasklaida, cituodama vietinę, štai praneša apiie „ligos protrūkį“ Pietų Korėjoje, kai tas protrūkis toks pats, kaip Lietuvoje didžiausias atoslūgis (~1 užsikrėtęs iš milijono per dieną ar mažiau). Arba, dar geriau, apie „antrą koronaviruso bangą“ Kinijoje, kai ta banga – keliasdešimt susirgusiųjų 1 milijardo 400 milijonų gyventojų šalyje (t.y. tas pats, kas Lietuvoje būtų vienas susirgęs per kelis mėnesius) ir ji čia pat baigiasi. Tik šypsotis belieka, kai vien antraštes skaitantys lengvatikiai skaitytojai paskui rimtai kalba: „Kinijoje antra banga atėjo po 6 mėnesių nuo pirmos, reiškia, pas mus bus rudenį“.

Pati Lietuva, atrodo, migravo tarp tų trijų kategorijų. Kai kovą įvedė karantiną šalyje tesant keliolikai sergančiųjų, elgėsi „kiniškai“. Kai gegužį atlaisvino didžiuosius karantino ribojimus ir sudarė „kelionių burbulą“ su Latvija ir Estija – jau korėjietiškai. Na o dabar, panašu, artėjame prie Švedijos lygio: karantino, kaukių nėra, sienos atidarytos ir, jei Latvijoje skaitosi pavojinga atvykti iš šalies su 15 užsikrėtusių / 100 000 gyv. / 14 dienų, tai Lietuvoje karantinuotis reikia tik jei 25.

Svarbu, kad Lietuvą negrįžtų į pirmą šalių grupę…

---

2020 m. liepos pradžia – Korėjos kurortai, kalnai ir įspūdinga sala be viruso

---

Lėktuvais aplink Korėją: Kvangdžu ir Kangvonas (2020 m. liepos pradžia)

Žinodamas, iki kada būsime Korėjoje, paplanuoju ateinantį mėnesį.

Netekusios skrydžių į užsienį, Korėjos avialinijos lėktuvus permetė į vidinius reisus. Jei Lietuvoj atsirado Vilnius-Palanga-Vilnius savaitgaliui, tai Korėjoje – dešimtys reisų po kelis kartus į dieną. Ir pigiai. Įsigyjame „T‘Way“ reisus Seulas-Kvangdžu ir Kvangdžu-Jangjangas po 7 eurus. Nuvažiuoti traukiniu vien Seulas-Jangjangas kainuotų brangiau… Paskui planuojame plaukti į atokiąją Ulleung-do salą, iš ten – į „Korėjos kultūrinę sostinę“ Kjongdžu, visur praleidžiant po kelias dienas, ir galiausiai į Seulą.

Per tris mėnesius susipažinau su Korėja ir žinau, kur dar ne viską aplankiau, kur norėčiau grįžti – ir rytinė pakrantė (Jangjangas) bei Čeolos provincija (Kvangdžu) – du tokie regionai.

Jau rašiau, kad kelionė per valstybių sienas šiais laikais – tarsi kelionė laiku, bet dabar jau ir vidiniai skrydžiai ją primena. Kelis pastaruosius mėnesius Korėjoje koronavirusas plito tik Seule, tuo tarpu Kvangdžu ir Jangjango apylinkėse jo išvis beveik nebuvo. Tačiau štai mūsų skrydžio į Kvangdžu (birželio 29 d.) išvakarėse ateina žinia: „susikoronavirusavo“ viena miesto budistų šventykla: nauji ligoniai vien tame mieste iš pradžių keli, vėliau keliolika. Korėjai tiek yra daug.

Ir štai Kvangdžu pasijutome it grįžę į kovą, kai skridome per Katarą, Tailandą ar Balį. „Nuo liepos 2 d. laikinai neveikia“ kabėjo pranešmai ant muziiejų (kodėl nenuėjome liepos 1 d.?), metro vietoje „Sveiki atvykę“ skambėjo roboto balsas „Užsidėkite kaukes“, o kaimo autobuso vairuotojas griežtai atsisakė įleisti grupelę kaimiečių be kaukių – tegul laukia kito autobuso po valandos ar dviejų, per tą laiką gal kur kaukes susiveiks.

Skirtumas tas, kad Kvangdžu jau žino kaip elgtis: viskas išbandyta, žinoma, kas veikia. Korėjos ligų centras patvirtino trijų laiptelių pavojaus lygių programą: 1 lygis (dabar didžiojoe šalies dalyje) apima vien tik rekomendacijas, 2 reiškia valstybių viešų įstaigų (muziejų, bibliotekų) uždarymą ir renginių didesnių nei 50-100 žmonių draudimą (šitas lygis yra Seule, Tedžone ir, nuo dabar, Kvangdžu), o 3 – mokyklų uždarymą ir renginių, didesnių nei 10 žmonių, draudimą. Antras lygis visoje šalyje įvedamas jei 14 dienų iš eilės užsikrėtusiųjų daugiau nei 50 per dieną; trečias lygis – jei daugiau nei 100 (pagal gyventojų skaičių tai yra tas pats, kas Lietuvoje būtų atitinkamai 3 ir 6 užsikrėtusieji per dieną). Aišku, Korėja yra Korėja ir nė vienas pavojaus lygis nenumato, tarkime, privačių restoranų, pramogų parkų ar kino teatrų uždarymo – tai ten būtų nesuvokiama, to niekad nebuvo.

Aplankėme Damjango bambukų mišką ir Mokpo miestą, Gočango tvirtovę ir dolmenus aplink Kvangdžu.

Dar labiau sužavėjo Soroksano nacionalinis parkas prie Jangjango – atsiimu žodžius, kad Korėjos gamta šiaip jau nėra labai įspūdinga, nes tenykščiai kalnai ir slėniai, kur, kaip įprasta Korėjoje, galima pasikelti lynų keltuvu (net nesuskaičiuoju, kiek lynų keltuvų važiavau šiais mėnesiais) – pasaulinio lygio.

Ir į Jangjangą virusas (dar) neatėjo – kelionė laiku į vasarį ar sausį. Net oro uosto taksistas, kurio paslaugomis teko pasinaudoti nuvažiavus vieninteliam su skrydžiu suderintam nemokamam autobusui, vežė be kaukės, spjaudydamas pro langą. Prie paplūdimių pastatytos patikrinimo būdelės, turiničos reguliuoti žmonių skaičių, bet viduje nieko nėra. O juk savaitgalis… Korėjiečiai maudosi su drabužiais ir leidžia laiką paplūdimyje ten, kur didžiausias šešėlis – kad neįdegtų. Ruda oda Korėjoje negražu.

Į kai kurias Korėjos vietas, kur jau buvom buvę, norėjosi grįžti, ir viena tokių – Čongdongdžino kurortas. Žavus, be to, anąsyk nespėjome nueiti į povandeninį Šiaurės Korėjos laivą, kuriuo į krantą išplaukė šiauriečiai šnipai. Dabar ir jį, ir visas nuo inflitracijų gintis anapus paplūdimių pastatytas tvoras bei įtvirtinimus, ir kruizinį laivą nat kalno primenantį viešbutį, ir senų bei meniškų laikrodžių muziejų apžiūrėjome iš lėto, neskubėdami, kol nusileido saulė. Rytų Korėjoje ji nesileidžia į jūrą, o iš jos teka – ir pasižiūrėti pirmojo metų saulėtekio į tuos paplūdimius suguža sunkiai įsivaizduojamos minios. Fejerverkai, beje, paplūdmiuose šaudomi kas vakarą – Pietų Korėjoje tai galima ir kiekviena pajūrio miestelių maisto krautuvė turi pirotechnikos skyrių. Pamenu, kai pirmą kartą tą pamačiau, norėjau klausti aplinkinių, “Ką čia jie švenčia šiandien?”. Pagyvenęs ilgiau supranti.

Korėjos medicinos sistema ir per koronavirusą puikiai veikia (2020 m. liepos pradžia)

Aistei pradėjo skaudėti pilvą. Skausmas kelias dienas stiprėja. Paklausiu, ar nereiktų kreiptis į daktarą – sako, gal pirmadienį. Bet jau šeštadienį vos nenualpsta.

Kviečiame greitąją – gal apendicitas? Užtrunka: 119 telefonu paprašius kalbėti angliškai, siunčia pas kitą operatorių, tas pas dar kitą, galiausiai padeda ragelį. Paskui nukreipia į 1399 liniją, kuri šiaip jau skirta koronavirusui, bet ten moka angliškai. Ten išklauso, paklausia kur esame, nurodo skambinti 119 vėl. Vėl nepavyksta. Antrą kartą Aistė nebeklausia “Ar galiu kalbėti angliškai”, o iškart kalba. “Greitoji atvyksta” – sako. Taip visada užsienyje – nereikia bijoti, kad nemoki kalbos. Dar niekada nėra dėl to kas nors nepavykę: koks nors išmoktų vietinių žodžių, anglų kalbos, gestų ir automatinio vertimo derinys suveikia.

Greitoji veža į Kangniūngą, artimiausią didesnį miestą. Malonus daktaras greitojoje bendrauja per automatinį vertėją. Standartiniai klausimai apie savijautą papildomi naujais “Kada atvykote į Korėją?”, “Ar buvote Tegu?”. Pamatuoja temperatūrą – +37. “Korėjiečiams sunku patekti į ligoninę jei turi temperatūros arba atvyko neseniai” – daktaras išverčia per automatinį vertėją.

Į ligoninę patenkama per dezinfekcinį koridorių. Tie patys klausimai. “Buvote Seule?” “Taip, prieš savaitę”. To pakako, COVID testų nereikėjo.

Palyginus su tuo, ką girdėjau iš namiškių Lietuvoje, medicina Korėjoje eina kaip sviestu patepta: juk Lietuvoje ne COVID ligonių dažnai nepriima, daug skyrių uždaryta. Kelios valandos – ir Aistei padaryta net kompiuterinė tomografija. Tai išgirdę daktarai Lietuvoje kiek baisėjosi – kam reikėjo radioaktyvios procedūros net nepadarius pilnos echoskopijos? Bet Pietų Korėja myli technologijas, jų nebijo ir ten taip įprasta: įtarimai sklaidomi galingiausiomis priemonėmis.

Aistei jokios operacijos nereikėjo, bet ji džiaugiasi išsityrusi dėl ilgalaikių ligų. Reikėjo mokėti – tačiau pigiau, nei Lietuvoje, jei eitum į privačią kliniką. Ką jau kalbėti, kad Lietuvoje tikriausiai daug kur išvis nenueitum. Namiškiai patarė jei yra kokių sveikatos bėdų eiti pas daktarą Korėjoje, kol dar ten esame, nes Lietuvoje, jei ta liga – ne COVID – gali būti problemų.

Už Korėją didesnės patirtys (2020 m. liepos pradžia)

Esu Pietų Korėjoje jau virš 100 dienų – ilgiau, nei bet kokioje kitoje šalyje per gyvenimą, išskyrus Lietuvą. Ilgiau nei JAV per visas “Tikslas – Amerika” ekspedicijas kartu paėmus.

Ir, nors Pietų Korėja vos pusantro karto plotu didesnė už Lietuvą, o aš kasdien darau ką nors naujo, net pačiam nuostabu, kiek naujo čia atrandu, kiek daug čia yra ką veikti. Ne šiaip sau “veikti, nes reikia kažką veikti”, kaip, atrodo, daro kai kurie Lietuvoje užstrigę keliautojai, savuose Facebook ar Instagramuose pakeitę įprastus kelionių į užsienį vaizdus ganėtinai vienodomis Lietuvos gamtos ar miestelių nuotraukomis. Sako, gražu. Žinau, kad gražu – esu išmaišęs ir Lietuvos grožybes, aprašęs True Lithuania svetainėje. Gražu, nes sava. Bet “neutraliems žmonėms” iš užsienio kitaip: todėl jie, aišku, ne pandemijos laiku, ir keliauja labiau į Romą ir Paryžių, o ne Vilnių ar Kauną. Juk nepalyginsi Kauno pilies su Krak de Ševaljė ar net Malborku, o Aukštojo kalvos – su Andais ar Himalajais.

Tuo tarpu Pietų Korėjoje dažnai jaučiu, kad tam tikra vieta ar patirtis didesnė už Korėją. Jei tokia būtų Lietuvoje, tai ten važiuotų ir lenkai, ir latviai, ir estai, ir žmonės dar iš toliau – o Korėjoje tokių patirčių tiek, kad kartais ten būni vienas.

Matyt, 51 mln. žmonių daro savo – tai didžiulė rinka. Pakankama, kad kone prie kiekvieno kalno pastatyti lynų keltuvą, gražiose pakrantėse įrengti pėsčiųjų takus ir tiltus tarp uolų ir dūžtančių bangų, atstatyti seniai sugriuvusias miestų sienas ir tvirtoves žaviems žygiams. Nereikia laukti renginių ar derintis prie kažkokio laiko: štai Kjongdžu golgulsos sunmudo imtynės demonstruojamos kasdien, bet kurią dieną galėjau pamatyti ir “Flying” neverbalinį miuziklą, persmelktą kompiuterinių žaidimų estetikos, kur aktorių skrydį imituoja juos nešiojanti robotizuota ranka. Kaina – keliolika eurų. Atsiperka per mases. Aišku, ne šiais laikais…

Ulleungdo – pribloškianti sala, kur pakliūti reikia laiko (2020 m. liepos pradžia)

Kita stotelė – Ulleung-Do sala kur dar nepastatytas oro uostas ir todėl reikia 2-4 val. plaukti laivu.

Tikrai verta! Nes vulkaninė sala stebina savo aukštomis stačiomis uolomis, tarp jų “įstrigusiais” miesteliais. Ir, nepaisant atokumo, kaip Korėjoje įprasta, sukurta puikia turizmo atmosfera: lynų keltuvas, kasdieniai apžvalginiai laivų reisai aplink salą, liftas į uolą, uolose iškalti ir pakabinamais tiltais sujungti pakrantės takai.

Jei nebūčiau buvęs Korėjoje 4 mėnesių, būčiau neturėjęs jai laiko, bet net Aistė, kuriai kultūra daug įdomesnė už gamtą, pripažino, kad Ulleungdo – nuostabi sala, verta trijų dienų.

Ir Ulleungdo nebuvo nė vieno koronaviruso atvejo! 2020 m. liepą tai atrodo beveik kaip stebuklas. Faktas, kad sala pasiekiama sunkiai, per ją nėra jokio tranzito, veikia kaip “natūralus kelionių ribojimas”. Na, bet turistų (iš kitų Korėjos vietų) daug. Su kaukėmis ten tik apie pusę žmonių ir ne vienas vyresnio amžiaus žygeivis vos išlipęs iš kelto kaukę nusisega: vieta, kur gali nuo jų pailsėti. Tačiau viešojo transporto vairuotojai vėl prašo kaukes užsidėti. Juk nežinia, kada atplauks tas pirmasis infekuotasis…

Kažkur toli į rytus nuo Ulleung-Do – Dokdo (Tokdo, Takešimos, Liankūro) salelės. Kauno zoosodo dydžio, su vienu ten įkurdintu žveju. Japonija į jas reiškia pretenzijas ir tai Korėją žeidžia, todėl dar kai kovo 30 d. iš oro uosto važiavau į Seulą, traukinyje perspėjimai apie koronavirusą nuolat mainėsi su įrodymais, kad Dokdo priklauso korėjiečiams. Ulleung-Do yra arčiausiai Dokdo esanti Korėjos sala ir ištisos senų patriotų minios perka bilietus į Dokdo ir atgal, kad iškeltų ten Korėjos vėliavą, jei tik dažnai blogas oras leis išlipti. Tiek smarkiai dar nesukorėjietėjau, bet simbolius ir reikšmę perpratau jau seniai.

---

2020 m. liepos vidurys – senoji Korėjos sostinė ir vienas pirmų “susirgusių” pasaulio miestų

---

Senoji sostinė Kjongdžu (2020 m. liepos vidurys)

Po Ulleungdo grįžtame į Kjongdžu, senąją sostinę, ir nors ten lankiausi dar 2014 m., atradau miestą naujai – jo žydinčias gėles ir lotosus, jo atstatytą senamiestį. Vienaip patiri viską, kai tam turi vieną dieną (kaip 2014 m.) ir kitaip – kai keturias, kurias dar prasitęsėme iki penkių, pasilikdami daugiau laiko darbui nuostabiame motelyje, kurio numeryje – du galingi kompiuteriai, milžiniškas 4K televizorius, džakuzi, kelių dušų kabina, masažinė lova, išmanusis tualetas, šviesų valdymo skydas, indų dezinfekcijos ultravioletine šviesa spintelė, į kainą įeinantys gėrimai bei kosmetika. Kaina – 37 eurai.

Kjongdžu, tasai Korėjos Kijotas, be visų japonų ir kinų minių savaitės dienomis labai tuščias. Kas kita – savaitgalį. Pirmą kartą Korėjoje matėme šitokias minias turistinėje vietoje kai prie Anapdžio tvenkinio nuėjome šeštadienio vakare. Negalėdami išvykti užsienin korėjiečiai keliauja po Korėją.

Niekur dar neskubame, bet tuoj reiks. Liepos 26 d. artėja. Svarsčiau pamėginti prasitęsti buvimą Korėjoje dar – kitiems dar pavyksta. Bet Aistę jau šaukia darbai – karantinas Lietuvoje senokai baigėsi ir yra dalykų, kuriuos padaryti Aistė gali padaryti tik Lietuvoje, nors aš galėčiau ir toliau dirbti iš Korėjos. Teks grįžti.

Tegu, kur vyko antrasis pasaulyje koronaviruso protrūkis (2020 m. liepos vidurys)

Iš Kjongdžu važiuojame į Tegu – miestą, kuriam smogė pirmoji pasaulyje koronaviruso epidemija už Kinijos ribų. Susirgo per 6000, Korėja per Tegu buvo antra pasaulyje pagal koronaviruos aukų skaičių, bet tos dienos dabar taip toli. Kai kurios priemonės dar likusios (pvz. autobusų stotyje kas antra sėdynė ne šiaip pažymėta „Nesėsti“, bet užtraukta stop juosta), tačiau šiaip net ramiau nei kitur: jokių įspėjamųjų žinučių, nuo kurių žmonė,s matyt, pavargo, o ir sergančių praktiškai nėra. Bet stigma miestui uždėta: ne šiaip sau pasirinkome Tegu lankyti vieną paskutinių, o sulaukę lankytinose vietose anketų „Ar lankėtės Tegu per 14 d.“: akivaizdu, kad jei būtume, būtų neįleidę.

Tegu nakvojome tradiciniame korėjietiškame name – hanoke – prikeltame naujam gyvenimui ir turizmui. Nakvojome, aišku, vieninteliai, tad turėjome ne tik kambarį, o ir visą namą. Malonus šeimininkas prisipažino, kad, kai nusipirko ir remontavo senąjį namą, tikėjosi iš jo gyventi, bet dabar teko įsidarbinti anglų kalbos mokytoju hagvone (korepetitorinėje mokykloje). Korepetitorių poreikis Pietų Korėjoje, atrodo, begalinis, ir net anglakalbių imigrantų forumuose, iš kurių renku informaicją apie tam tikrus praktinius dalykus, atrodo, daugiau nei pusė rašančiųjų – agnlų kalbos mokytojai. Yra ne atskiri paforumiai – „Anglų kalbos pamokų planai“ ir pan.

Pažiūrėjome filmą apie „Diamond Princess“ protrūkį – jis vyko tik 4 mėnesiai atgal, bet atrodo kaip 4 metų istorija. 6 mėnesiai, 2020 m. vasarį, atgal dar patys plaukėm kruiziniu laivu, ir vienintelis kitoks dalykas buvo „Ar lankėtės Vuhane?“ anketa.

Iš Tegu jau pasukome link Seulo – pro Čungdžu, kurio „šviesų pasaulį“ radome uždarytą, bet pasidžiaugėme kokybišku kovos menų muziejumi. “Čungdžu ar Čeongdžu?” dar klausė autobusų bilietų pardavėja – užsieniečiams sunku ištarti skirtumą. Parašė abudu pavadinimus korėjiečių raštu ir nurodė besti į tinkamą. Po tiek laiko korėjoje nesunkiai sugebėjau. O ir iš pradžių pavadinimą buvo nugirdusi teisingai. Motelyje “Holivudas” kiekvienas aukštas buvo puoštas skirtinga amerikietiška tematika.

Vondžu su ilgiausiu Korėjoje pakabinamu tiltu. Vėliau pamatėme nuotraukas, koks užgrūstas jis būna įprastu metu – vos praeisi – o dabar net į nuotraukas nepateko kiti turistai.

Tada Čunčeoną, „Mažąją Prancūziją“, tokį keistą parką, kur pamatai, kaip korėjiečiai švelniai mitologizuotai įsivaizduoja Europą: su marionečių spektakliais, prisukamomis muzikinėmis dėžutėmis ir daug, daug Mažojo princo. Tai vienas dalykų, kurį duoda galimybė būti šalyje tiek ilgai: lankai ne tik tai, kas būtų įdomu šiaip, bet vis tiek daug ko atrandi, kad ir vietinių požiūrį į Europą.

Neaiški ateitis nenumaldomai artėja (2020 m. liepos vidurys)

Jau svarstau apie ateitį. Planavome daryti “Tikslas – Amerika 2020″ ekspediciją – tačiau tikriausiai teks ją atidėti. Vienas pagrindinių elementų turėjo būti apsilankymas Los Andželo lietuvių dienose – jos jau atšauktos. Apie JAV sienų atidarymą ES gyventojams jokių žinių. Parašiau kelis straipsnius į “Lithuanian Heritage” žurnalą ir tuo pačiu vyr. redaktoriaus paklausiau, ar, jo nuomone, vyrensio amžiaus Amerikos lietuviai, kurie turi daugiausiai ką papasakoti apie lietuvišką paveldą, nebijotų su mumis susitikti. Sakė, yra įvairių žmonių – vieni žiūri itin rimtai, kiti – ne. Aišku, lazda turi du galus: kitais metais galbūt (tik galbūt) šios problemos nebus, na bet kiekvienais metais išeina iš gyvenimo vis daugiau senųjų JAV lietuvių. Ir man esant Pietų Korėjoje pasitraukė Stanley Balzekas, Čikagos lietuvių muziejaus įkūrėjas, Grand Rapidso lietuvių kunigas Dennis Morrow, tiek pasakojęs apie tenykštį lietuvių paveldą. Laikas – ne mūsų pusėje, bet, matyt, teks atidėti.

Galbūt vietoje Amerikos šį rudenį aplankysime Vakarų Europos lietuvišką paveldą. Aišku, jei sienos vėl neužsidarys. Kol kas, atrodo, pasaulis su koronavirusu susitaiko: daug kur sergančių skaičiai auga, tačiau mirusiųjų – ne. Štai JAV balandžio pradžioje būdavo 31000 susirgimų ir 2700 mirčių per dieną. Dabar jau 62000 susirgimų – tačiau tik 600 mirtys. Tada buvęs 7 kartus pavojingesnis už gripą, koronavirusas, vis geriau išmokstant jį gydyti, savo pasekmėmis pamažu artėja prie proziškesnių ligų. Ir net kur sergančių skaičius auga, nauji uždarymai nebe tokie drakoniški. Išskyrus kelias šalis, kaip Kinija ar Australija, kurioms koronavirusas – vis dar maras. Liepos pradžioje visą Viktorijos valstiją Australijoje vėl uždarė…

Europoje irgi nieko toli nepriplanuosi. Dabar koronavirusas stiprus Balkanuose ir štai Bulgarija, į kurią vieni pirmųjų iš Lietuvos paleisti užsakomieji reisai, vėl įtraukta į Lietuvos juoduosius sąrašus šalių, iš kurių grįžus privalomas karantinas.

Neramu ir dėl Lietuvos. Iš Lietuvoje gyvenančių girdžiu, kad pačioje šalyje pasibaigus karantinui nunyko visas saugojimasis. O dar atidarytos sienos: kad ir ne su visomis šalimis, bet su tokiomis, kur koronavirusas paplitęs net 10 kartų daugiau, nei Lietuvoje. Ne šiaip sau atidarytos sienos, kad galima keliauti – bet visiškai panaikinta pasienio kontrolė, net temperatūros netikrina, netikrina, iš kur grįžti. Gali ateiti nauja banga – kuo dabartinė situacija kitokia, nei kovo mėnesį, kai viskas uždaryta? Nesinorėtų atsidurti Europoje tuo metu, jeigu vėl kas sugalvotų viską uždaryti.

Ir vėl atrodo, kad Korėjoje viskas geriau – tik jei iš pradžių sakiau, kad Korėjoje geriau, nes nėra neprotingai be atodairos viskas iš eilės uždarinėjama, tai dabar ir priešingai – atrodo, kad Korėjoje geriau, nes čia pavojaus suvokimas nepasibaigė taip staiga, kaip prasidėjęs. Ribojimų buvo nedaug, bet jie nenaikinami staiga. Korėja nuo pat pradžių eina nuosekliu keliu. Ir visą laiką, kol čia buvau, koronavirusas todėl laikėsi stabiliai.

---

2020 m. liepos pabaiga – paskutinė savaitė Seule ir grįžimas į Lietuvą

---

Paskutinė savaitė Seule (2020 m. liepos pabaiga)

Liūčių sezonas. Užlyja kaip iš kibiro dideliais lašais. Važiuojame atsitiktine kryptimi. Sėdime antrame aukšte priekyje. Labai primena tą 2020 m. kovo 11 d. vakarą, kai ten pat sėdėjome autobuse Vilnius-Varšuva, kad skristume į Katarą. Šitos kelionės pradžia, jau daugiau nei 4 mėnesiai atgal. Taip toli ir kartu arti.

Netoli paskutinės stotelės išlipame, einame į PC bangą, vieną tų Korėjos interneto kavinių kurios ne tik, kad neišnyko, bet klesti ant kiekvieno kampo – pažiūrime tiesioginę e-sporto varžybų – Korėjos League of Legends lygos transliaciją modernaus kompiuterio ekrane užsisakę patiekalų. Korėjietiška, jau sava.

“Susirenku” paskutines patirtis, kurias norėjau išbandyti, bet dar nepriėjo rankos.

E-sporto arenoje taip ir nesulaukėme, bet nuėjome į vieną gausybės kino teatrų, kur, nesant didelio naujų filmų pasirinkimo, mačai transliuojami ekrane. Tiksliau, ekranuose: Korėjoje ir kinas nėra šiaip kinas, pilna visokiausių salių kur ekranais virsta net sienos, kur net eiliniai Holivudo filmai paverčiami 4D patirtimis su vandeniu, vėju ir kitkuo.

Bent vienas šokio spektaklis vėl pradėjo vykti – aplankėme.

Aistės svajonę aplankyti Pietų ir Šiaurės Korėjų sieną įgyvendinome, kiek įmanoma. Važiavome palei krantą specialiu dviaukščiu autobusu, kur iš antro aukšto lengvai matosi šiaurė, paskui Imdžingako parkas, kur improvizuota Šiaurės-Pietų siena. Pamenu, kai lankiausi ten 2014 m., kurį laiką galvojau, kad tikrai siena – taip viskas tikroviška. Bet pažiūrėjęs žemėlapį pamačiau, kad net demilitarizuota zona ten neprasideda. Tačiau simbolinis teatras tęsiasi toliau – nuo to laiko pastatytas lynų keltuvas, “perkeliantis” į Šiaurę ir, neleidus išlipti, atgal. Norėdamas pirkti bilietą privalai rodyti pasą… Visgi, Šiaurės/Pietų padalinimas, tas mistinis, kone religinis suvienijimo siekis Korėjoje labai svarbus dalykas, ir nors toks parkas atrodo net savaip šventvagiškai (atrakcionai prie šitokio skausmo), jis derina rimtą ir linksmą – yra ir paminklai, ir subombarduotas traukinys, ir altorius, kuriame pietų korėjiečiai atlieka apeigas šiaurėje likusiems protėviams. Nepaisant visų istorinių skausmų, Korėja gyvena toliau.

Pernakvoju čimdžilbange – korėjietiškame pirčių/pramogų komplekse kur normalu nusipirkus 12 val. bilietą tiesiog nusiprausti karštoje vonioje ir griūti ant žemės. Šitam specialiai lūkuriavau kiek geresnės epidemiologinės situacijos – tai viena retų vietų Korėjoje, kur beveik niekas nedėvi kaukės.

Nuvykome į rajonus, kuriuose nebuvome, kaip Kangnamo centrą. Turizmo informacija jau atidaryta – bet daugelis bukletų ten reklamuoja nevysktančias ekskursijas ir pramogas. Dieną praleidžiame Suvone, garsiame savo tvirtove ir liaudies kaimu – tokiomis daug gyvesnėmis vietinėmis Rumšiškėmis, kur kas dieną dar vyksta visokie šokiai, muzika.

Išsinuomojome, kaip korėjiečių poros, mokyklines uniformas pasivaikščiojimui po parką. Kai pirmąkart tai išvydome Seule, nesupratome – negi tiek daug mokyklinukų ir kodėl jie atrodo 30 ar net 40 m.? Iš visų užsiėmimų, kuriuos išbandžiau, šitas buvo vienas keistesnių, gal todėl jį ir atidėjau iki galo. Bet visuomet patyręs, o ne tik perskaitęs ar pamatęs, supranti geriau. Na, uniformos Korėjoje yra “kažkas tokio”. Štai viena trokštamiausių specialybių moterims – stiuardesės. Konkurencija 100 į 1 vietą. Pažiūrėjęs filmą su norinčių tapti stiuardesėmis interviu nustebau, kai viena pagrindinių priežasčių pasirinkti tokį darbą buvo… graži uniforma.

Pažiūrime filmą “Admirolas” (apie didįjį kovotoją su japonų invazijomis Ji Sun Šiną) DVD bange, kur, išsinuomavęs savą kino salytę, gali bet kurį korėjietišką filmą paimti su angliškais subtitrais.

Nueiname į golfo kambarį, kurių Korėjoje daugiau nei Starbucks ir kur (o ne golfo laukuose) vyksta didžioji dalis Korėjos golfo turnyrų. Mušant į ekraną. Patogu – nereikia kamuoliuko ieškoti, jis įkrenta pats į skylę ir grąžinamas iš grindų. Be to, dalyviai gali mušti į tą pačią virtualią duobutę tuo pat metu ir akis į akį konkuruoti, kas geriau. Angliškų ar amerikietiškų tradicijų šalyse (korėjiečiai tas golfo mašinas eksportuoja) tai gali būti nebent “pigi treniruotė”, o Korėjoje – ir pagrindinis turnyras.

Aplankome gyvūnų kavinę. Kačių? Šunų? Korėjoje tai būtų taip nuobodu! Ta, kurią pasirinkome, vadinasi “Meškėnų kavinė”, juos šeri, o juos įsimylėjęs šeimininkas spragsi telefonu taip, kad neįsivaizduojamus tūkstančius tų meškėnų nuotraukų jau turi. Pasakoja apie jų skirtingas asmenybes. Tuomet sako: “Ar norite pabendrauti ir su kiaulėmis?”. “Jos miega” – sakau. “Jau nubudo!”. Išties, kiaulės vaikšto, jų kinis laisvas – taigi, šeimininkas nurodo ten gultis mums. Tada apkloja mus pledu ir papila ant mūsų kiaulių maisto. Kiaulės puola ėsti. Negaliu sustoti kvatojęsis. Įdomu, ką apie tokią pramogą pamanytų eilinis lietuvis?

Apsiperkame. Priešingai stereotipams, Pietų Korėjoje pigu. Drabužiai po 4 ar 8 eurus – kone visuotinė norma, išskyrus “Department store brands” čebolų universalinėse parduotuvėse. Vietoje lagamino, palikto Tailande, įsigyjame naują.

Gera čia būti. Kažką atradamas sugalvoju naujų ir naujų idėjų, ką nuveikti vėl. Bet net ir tos pačios pramogos, tas pats maistas jau atrodo nebe egzotiškas, savas: norisi vėl ir vėl, tarsi būčiau nuo seno prie to pripratęs. Na, kaip Lietuvoje svarstai “Ką veiksti šįvakar?” ir pasirenki kiną ar kompiuterinį žaidimą ar kokias R. Petrausko “Protų kovas” bare.

Europa žvelgiant iš Korėjos (2020 m. liepos pabaiga)

Pietų Korėjoje kasdien seku koronaviruso statistiką – tai ir įdomu, nes ji pateikiama įvairiais pjūviais, su komentarais, o Korėjos užkrečiamų ligų centras nuolat daro tyrimus, stebėjimus, parašo ištyręs, kaip užsikrėsi koronavirusu visgi nepavojinga, ar kodėl užsikrėtė naujausios aukos, kokių rekomendacijų nesilaikė ir pan. Rašomos vis naujos ir konkretesnės rekomendacijos. Pagal tai kiekvienas Korėjos gyventojas gali priimti protingus sprendimus, o jei ir kažkurie nepriims, tai jau vien likusieji savo elgesiu ligos plėtrą sulėtins.

Artėjant grįžimui į Lietuvą, nusprendžiu paanlizuoti ir situaciją ten. Greitai tenka nusivilti. „21 papildomas atvejis“ – po ilgesnės pertraukos rašoma Koronastop svetainėje, bet tuo viskas ir apsiriboja. Kur tie atvejai? Korėjoje vienaip elgiesi saugesniuose miestuose, kitaip tuose, kur buvo protrūkis. Lietuvoje irgi buvo padarytas atvejų žemėlapis. Padarytas ir pamirštas – neatnaujinamas daugybę mėnesių.

Žiniasklaida irgi nerašo daugiau apie tuos atvejus. Skyrelis „Koronavirusu susirgusiųjų maršrutai“ atrodo įdomiai. Pasižiūriu – vienas maršrutas iš vakar dienos, kitas kelios dienos atgal. Per dieną suserga dešimtys, o maršrutų patalpinama keliolika per *mėnesį*. Tai ką, likusieji niekur nesilankė? Nereikia nė sakyti, kad Korėjoje viskas kitaip, pranešimus apie viruso atvejus regione ir kur tie žmonės lankėsi gauni žinute į telefoną ir t.t.

Europoje dažnai rašoma „Užsikrėtusysis turėjo vieną kontaktą“. Bet nesiizoliavęs juk sunkiai galėjo nesusitikti su niekuo išskyrus savo žmoną ar vyrą. Tikriausiai, pasakė tik vieną kontaktą… Korėjoje per kredito korteles, per telefonų buvimo vietas išsiaiškinama dešimtys kontaktų. Išsiaiškinama ir kur kas buvo – tad apgauti reikalavimus izoliuotis sudėtinga.

Toks jausmas, kad jei Korėjoje viskas daroma rimtai ir iki galo, tai Lietuvoje kartais tiesiog uždedamos varnelės „bandėme tą“, „bandėme tą“. Bet jokiu būdu nenoriu kritikuoti Lietuvos – Lietuva yra tarp stipriausių Europos šalių pagal atsaką koronavirusui, daug ką ji iš tos pačios Korėjos perėmė tinkamai ir sutvarkė anksčiau, nei daugelis kitų Europos šalių (mobiliuosius testavimo punktus, masinį testavimą), dėl ko geriau “atlaikė” pirmąją bangą. Tiesiog kad Korėja nubėgusi toli į priekį nuo visos Europos ir iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti, kodėl daug Europos šalių, ypač vakarų, taip prastai tvarkosi: Vakarų Europa irgi turtinga, ligonių gydymas šiaip ar taip dar ne tiek kainuoja, kiek kainuotų normalesnė prevencija. Na o Lietuva yra Europoje, įpratusi Vakarų Europą matyti pavyzdžiu, ji ir skurdesnė už Vakarų Europą – tad jai sunku, kai to gero pavyzdžio ten nebemato.

Matydamas situaciją Korėjoje ir gerai pažinodamas Europos kultūrą, manau, kad problema tapo keli Europos idealai:
*”Šventas privatumas” – Europa iš pradžių kritikavo ir kritikavo korėjiečius, kad jos epidemiologai taip lengvai pagal kortelių ar telefonų duomenis be pačių ligonių sutikimo sužino, kur lankėsi ligoniai ir izoliuoja visus jų kontaktus; tik kad privatumą gerbusioje ir to nedariusioje Europoje nesurasti ligoniai taip išplatino ligą, kad Europos šalys paskui apribojo dar svarbesnes žmogaus teises (judėjimo laisvę ir t.t.).
*”Šventas Šengenas” – net kai Italijoje ar Ispanijoje jau nenumaldomai plito liga nebuvo jokių Šengeno ribojimų, pasienių kontrolės, netikritntos temperatūros, kaip buvo daroma Korėjoje, nereikėjo pildyti sveikatos deklaracijų ir kitų “švelnių” priemonių; kol, persipildžius kantrybės taurei, per kelias dienas pereita prie kito kraštutinumo – išvis uždrausta kirsti sienas, keliauti, uždrausti daugelis skrydžių.
*Na ir priešinimasis kaukėms – jos Europoje neįprastos, mažai kas jas nešioja daugiau, nei privaloma, jos tampa net ištisų sąmokslo teorijų taikiniais. Korėjoje nieko panašaus, ten žmonės jas nešioja ir nuo kitų ligų, užterštumo, alergijų.

Gal taip nebijočiau ligos antro išplitimo Europoje, jei ne visuotinio karantino Damoklo kardas. Jei prastai kovosi su virusu, vėl grąžinsi visus idealus į aukštumą, tai virusas sugrįš, o kas tada? Beveik garantuoju, kad laukia straipsniai „Karantinas buvo panaikintas per greitai!“ ir siūlymai vėl visus uždaryti (tokie skamba kiekvienos „susikarantinavusios“ ir paskui staiga „išsivadavusios“ šalies žiniasklaidoje).

Kaip norisi tokių rašytojams parodyti šalis, kur išvis to visuotinio karantino nebuvo, kaip Pietų Korėją. Karantino nebuvo, bet ir staigaus atpalaidavimo nebuvo. Nes, toks jausmas, niekas to nežino. Štai, žiūriu internetu, kalba A. Fauci, tas Trampo priešininkų liaupsinamas JAV epidemiologas. “Kodėl Pietų Korėjai ir kitoms panašioms šalims taip gerai pavyko, o JAV ne?” – klausia jo. “Nes ten viskas buvo uždaryta staigiai ir smarkiai” – maždaug taip atsako Fauci. O, taip… Jei net pagrindinis JAV epidemiologas nežino, ką darė Pietų Korėja ar Taivanas ir įsivaizduoja, kad tai – antra ir trečia Kinijos Liaudies Respublikos, tai ką jau kalbėti apie eilinius žmones?

Štai susirgo Lietuvoje kažkokie uzbekai. Lietuvos žiniasklaidoje pasklido įvairiausi variantai, ką gi daryti: gal liepti karantinuotis atvykstantiems iš ne ESBO šalių-narių, gal iš nei EEE, nei ESBO narių, gal tik užsieniečiams iš ten. Tarsi nuo narystės tarptautinėse organizacijose ar pilietybės priklausytų sergamumas! Galiausiai apsistota ties privalomu 14 d. karantinu užsieniečiams iš šalių ne EEE narių. Bet, žiūriu, galiojantys poįstatyminiai aktai prieštarauja vienas kitam: pagal vieną karantinuotis reikia visiems užsieniečiams iš tų šalių, pagal kitą – tik jei šalies sergamumo vidurkis viršija 25 atvejus 14 d. 100 000 gyv. (vėliau sumažinta iki 15, nors prieš tai buvo lygiai taip staiga pakelta iki 25). Na, sergamumo rodiklis bent jau pagrįstas kažkuo šioje situacijoje aktualiu, o ne naryste organizacijoje.

Liūdnokas grįžimas namo (2020 m. liepos pabaiga)

Kuo labiau artėja lemtinga diena, tuo liūdniau darosi ir tuo labiau galvoju, gal visgi reikėjo pabandyti pasilikti dar ilgiau. Žinios iš Europos neramina, o Korėjoje saugu. Grįši, ir kas po to? Sekant žiniasklaidą ir kitą foną supratau, kad namai nebetraukia. Na bet Aistė vėl sako – „Man reikia“.

Kuo toliau, tuo situacija Europoje atrodo blogesnė (štai vėl grįžo koronavirusas į Ispaniją bei kitur, vėl tūkstančiai ligonių per dieną), o Korėja laikosi, kaip visuomet. Net tos kelios vietos, kurios laikinai buvo uždarytos Seule, jau atveria duris: spėjome aplankyti Seodaemun kalėjimą, kur kolonijiniais laikais japonai kalino Korėjos patriotus, tuojau žiūrovai grįš į visus sporto mačus.

„Tai Lietuvoj dar anksčiau tai atsidarė“ – sako Aistė. Taip, bet kas bus, jei virusas ten grįš? Lietuva, deja, buvo tarp tų Europos šalių, kurios pademonstravo, kaip staiga gali viską uždaryti, niokoti savo ekonomiką. Čia kaip su pasitikėjimu rinkomis: na, niekada žmonės nepasitikės Graikijos ar Argentinos obligacijomis taip, kaip Vokietijos. Kaip anos šalys parodė nepagarbą savo kreditoriams, taip didžioji dalis Europos – nepagarbą savo gyventojams, jų darbams ir verslams. Bent jau taip atrodė stebint viską iš Pietų Korėjos, kuri elgėsi kitaip ir jai pavyko geriau: tiek pagal epidemiologinę situaciją, tiek pagal ekonominę.

Deja, epidemiologinė situacija Europoje blogėja, o laikas ką padaryti dėl pasilikimo Korėjoje senka. Be mokesčio atisėti „Finnair“ skrydį galėjau iki 1 savaitės iki jo. Na, nieko tokio ir su mokesčiu – bet kuo toliau, tuo sunkiau bus sutvarkyti biurokratines procedūras dėl buvimo laiko pratęsimo.

Liūdnai stebiu Hano upę iš paupio parko. Pavalgau paskutinį kartą kimči bokumbap Kimganės tinkle, pasidžiaugiu spindinčiais Konkuk pramogų rajono pastatais ir miniomis. Apsistoju paskutinei nakčiai viešbutyje su vaizdu į miestą, kad dar galėčiau pažiūrėti tuos nenuilstančius automobilių srautus ir žibantį Seulo simbolį televizijos bokštą, į kurį kėlėmės jau prieš daugiau nei tris mėnesius.

Skrydis namo: tušti reisai, oro uostai, kaukių eksporto draudimas (2020 m. liepos pabaiga)

Važiuojame į Inčeono oro uostą. Jis apytuštis, bet žmonių yra. Patikrinimai stebėtinai sklandūs, tik atsiradęs papildomas klausimas: „Ar vežate kaukes?“. Jas iš Korėjos eksportuoti vis dar uždrausta, nors trūkumo jau nebėra: kaukių kainos Korėjoje pastarosiom dienom krito į neregėtas žemumas, o vienoje kosmetikos parduotuvėje nusipirkus lūpdažių Aistei tiesiog šiaip padovanojo … 50 kaukių dėžę.

„Lagamine yra apie 10 kaukių“ – sakome. Paprašo 5 min. palaukti, kol peršvies. Dar buvo kuprinėse, bet pareigūnai matė ir nieko nesakė. Matyt konfiskuotų tik gerokai daugiau kaukių – vėliau mačiau, kad kažkas į tą patį skrydį prasinešė gal 200. Pasaulyje dar, sako, yra jų deficitas, giminės ir draugai prašo parvežti.

Praeiname pasienio kontrolę. Paskutiniai keliai pasilikti užsidaro.

Atsiimame PVM už Korjėjoje įsigytus telefonus – tiesa, tik Aistei pavyksta, nes aš jau nepatekau į 3 mėn. ribą.

Lipame į lėktuvą. 315 vietų Airbus A350 ekonominėje klasėje – 27 keleiviai. Dar keli verslo klasėje, tai gal 30 keleivių. Akivaizdžiai nuostolingas reisas, bet socialinės distancijos laikytis lengva. Aistė ir aš gauname A ir C vietas, B paliekama tuščia. Stiuardai su kaukėmis, keleiviai irgi (išskyrus valgymą), prašoma per daug neavaikščioti ir nesistoti ir, kad tai būtų paprasčiau, bagažą dėti po kėde, o ne į lentyną.

Nusileidžiame Helsinkyje ir oro uosto vaizdas primena traukinių stotis iš korėjiečių filmo „Traukinys į Pusaną“ apie zombių apokalipsę. Viskas tuščia, tuščia, tik tie 30 mūsų reiso keleivių, atsisveikinę su lėktuvo stiuardais, sliūkina begaliniais tuščiais koridoriais, paskui pro saugumo kontrolę, kur veikia tik vienas iš daugybės metalo detektorių. Kavinės, parduotuvės – viskas uždaryta. Prisėdame padirbėti atsitiktinėje kavinėje, kurios kėdės ir stalai dabar – tokie patys niekieno, kaip ir visi suoleliai. Net pasų kontrolės pareigūnai nedėvi kaukių.

Nesigailiu dėl nieko, kas buvo, bet neramu dėl to, kas bus (2020 m. liepos pabaiga)

Kai Youido bažnyčios pastorius pasakė, kad Korėją, nors ši ir neįsivedė karantino, nuo koronaviruso išgelbėjo Dievas, žiūrėjau kiek skeptiškai. Per beveik 4 mėnesius Pietų Korėjoje mačiau visai neantgamtiškus ir teisingus sprendimus: visuotines kaukes, išmaniąsias technologijas ligonių radimui ir „išgaudymui“, rimtą ir nuoseklų požiūrį nesimėtant nuo vieno kraštutinumo prie kito – ko taip trūksta Europoje.

Bet dabar jau pačiam atrodo, kad gal tada, kovą, aukštesnės jėgos mane išvedė iš Europos prieš pat užsidarymą, padėjo priimti teisingą sprendimą po teisingo sprendimo, dėl kurių vos laiku išskridau iš Tailando į Indoneziją, paskui vos laiku iš Indonezijos į Pietų Korėją, kuri apskritai buvo bene vienintelė tikra ramybės oazė pasaulyje per visą šitą krizę.

Žurnalistai, imdami interviu, vis klausia – “Ar nesigaili, ką darytum kitaip?”. Nieko nedaryčiau, visi šie 4,5 mėnesio būtų labai vykę ir nuostabūs net ir bet kuriuo kitu metu, o tai, kad galėjau tokius apturėti per visą šią krizę prilygsta stebuklui.

Daugelis lietuvių, 2020 m. kovą užsidarius sienoms skubiai ir brangiai grįžusių namo, troško, be kita ko, ir to “namų saugumo” jausmo. Išties, daugelyje šalių situacija buvo neaiški. Katare, Tailande, Indonezijoje ir aš jaučiausi neapibrėžtai – nors, kaip rašiau to meto dienoraštyje, grįžti į Lietuvą nesvarsčiau.

Bet nuo tos akimirkos, kuomet mane įleido į Pietų Korėją, jaučiausi saugiai. Ir nuo ligos, ir nuo karantinų. Nebuvo ten ir tų “piktų vietinių žvilgsnių” apie kuriuos kažkodėl klausinėja žurnalistai (ir apie kuriuos pasakojo keliautojai iš kone visur kitur), nebuvo draudimų, netvarkos. 4,5 mėnesio aš nebuvau niekur įstrigęs – buvau ten, kur norėjau būti, ir veikiau ką norėjau veikti, ir tie 4 mėnesiai man tikrai labai daug davė.

Ir kelionė namo, deja, šį kartą man nėra grįžimas ten, kur saugu. Šį kartą aš grįžau į Europą su tokiu nerimu, kokio paprastai savo kelionėse nejaučiu: nei po apiplėšimo Brazilijoje, kai šeši banditai parvertė ant žemės, nei kokioje Sirijoje ar Hezbollah kontroliuojamuose rytiniuose Libano slėniuose, ar Ukrainoje Donbaso karo metu.

Dabar tarsi iš saugaus ariergardo atvykau į šito “nematomo karo” frontą.

P.S. Jau suėjo 14 dienų nuo mano sugrįžimo. Grįžęs iš daugelio šalių dabar turėčiau džiaugtis, kad pasisekė (neužsikrėčiau). Bet pasigauti virusą Korėjoje tikimybė buvo mažesnė, nei Lietuvoje. Kiekvieną dieną apie 20-30 kartų mažesnė.

Ir 200-300 kartų mažesnė nei kai kuriose kitose Europos šalyse. Belieka tik viltis, kad tokia “banga” iš Vakarų ar Pietų Europos ir šįkart aplenks Lietuvą.

Stebime situaciją ir žiūrime, kas bus toliau…

Nuoširdžiai viliosi, kad mano baimės nepagrįstos, kad Lietuva ir toliau laikysis sėkmingai, laiku pritaikiusi papildomą gerą praktiką. Kad prie klaidų, kaip “visuotinis karantinas” negrįš, o tinkamus sprendimus, kurių irgi buvo daug (masinis testavimas ir t.t.), pildys naujais ir naujais teisingais sprendimais.

---

Koronaviruso pandemijos dienoraščiai iš viso pasaulio

1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje
8. 2021 m. sausis-balandis. Brazilija ir jausmai grįžus iš jos
9. 2021 m. balandis-birželis. Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje
10. 2021 m. birželis-liepa. Amerikoje per vakcinų karštinę.

Komentarai

Rašydamas šiuos straipsnius iš Pietų Korėjos koronaviruso pandemijos laikotarpiu, jaučiuosi tarsi kalbėdamas iš ateities.

Dabar ir Europoje jau panaikinti žiauriausi karantino ribojimai, atsidarė verslai. Bet keliauti į „masinius“ pietų kurortus dar negalima, o visokie ekspertai karštligiškai diskutuoja, kaipgi atrodys šiųmetės atostogos: su pustuščiais lėktuvais? Be švediškų stalų? Su uždarytomis lankytinomis vietomis? Ar kas išvis išdrįs skristi?

2020 m. gegužę-birželį praleidome Pietų Korėjos pietinėje pakrantėje: Pusane ir vulkaninėje Čedžu saloje, kuri yra kaip Azijos Tenerifė. Turizmas čia jau įsivažiavo ir, nepaisant Korėjoje nepasibaigusios pandemijos, vis labiau klesti. Štai kaip viskas atrodo iš vidaus ir galbūt atrodys Europoje liepą ar rugpjūtį.

Tai – trečias straipsnis. Kaip atsikliuvau Pietų Korėjoje 2020 m. kovą-balandį, skaitykite pirmojoje dalyje. Kaip įsigyvenau į šią šalį 2020 m. balandį-gegužę – antrojoje dalyje.

Skrydis lėktuvu į kurortinę salą po koronaviruso

Kai gegužės 26 d. atėjo laikas skristi į Čedžu jaučiausi keistai, tarsi būtų pirmas gyvenime skrydis. Iš tikro nė du mėnesiai nepraėjo, kai skridau Balis-Seulas (kovo 30 d.), bet kiek pasaulyje pasikeitė, kiek baisių pasakojimų ir prognozių skambėjo, ypač iš Europos: apie “išmirusius” oro uostus, “niekada neatgimsiančią” aviaciją.

Tikrovė laukė kitokia. Viskas beveik kaip seniau. Bilietą pirkau prieš mėnesį už 22 eurus (su bagažu), išvakarėse užregistravau. Skrydžiai Pietų Korėjoje niekada nenutrūko, aviakompanijos nebankrutavo, klientų skaičiai beveik sugrįžo į buvusias aukštumas.

Sveikatos patikrinimai, biurokratija? Nieko panašaus. Atvykstu į Pusano oro uostą likus 1:15 min. iki skrydžio ir laiko per akis. Bagažo pridavimas, saugumo kontrolė. Eilių nėra. Tik prie laipinimo, bet tai įprasta.

Vienintelis papildomas patikrinimas – temperatūros. Be jokio senamadiško termometro, kokį prie manęs dar glaudė išskrendant iš Balio ar atskridus į Seulą kovo 30 d. Dabar net nereikia sustoti: eini sau parodęs dokumentus, o darbuotojai ekrane mato tavo (ir kiekvieno kito keleivio) temperatūrą. Dar vienas papildomas pranešimas prie dokumentų patikros: „Tarnautojui tikrinant jūsų tapatybę, prašome trumpam nusiimti kaukę“. O kitkas – kaip visuomet. Pietų Korėjoje saugumo reikalavimai švelnesni, nei Europoje: vandens butelį leido prasinešti.

Laukimo salėje prie „Jin Air“ skrydžio Pusanas-Čedžu jau pilna. Ir lėktuvas beveik pilnas, 184 vietų Boeing 737-800. Ir čia vienas iš daugiau nei šimto skrydžių iš Korėjos žemyno į Čedžu kasdien. Kaip rašo Korėjos spauda, vidinių skrydžių populiarumas pasiekė naujas aukštumas ir daugiausiai korėjiečiai skrenda į Čedžu, nes juk žemyninėje dalyje gali keliauti ir traukiniu, autobusu ar automobiliu. Kai vėliau stovėjau populiarioje lėktuvų stebykloje Čedžu mieste atrodė, kad stebiu kokio milžiniško miesto oro uostą: lėktuvai kilo kas kelias minutes.

Ribojimai veikloms nyksta, bet daugėja kaukių

Nei Pusano oro uosto laukimo salėje, nei lėktuve nėra jokių „fizinio atstumo“ priemonių, visos vietos lėktuve parduotos. Tačiau beveik visi su kaukėmis. Neprivaloma, bet Korėjoje įprasta. Neprivaloma tuo metu. Nuo gegužės galo kaukės lėktuvuose ir Korėjos viešajame transporte tampa privalomomis. Priešingai nei masiniai uždarymai, kurių Korėja išvengė, privalomas ar pusiau privalomas kaukių dėvėjimas nekenkia ekonomikai ar prasmingam gyvenimui, todėl jis gali likti ilgam.

„Jin Air“ aviakompanija jau iš anksto įrašė garsinius įspėjimus: „Prašome užsidėti kaukę ir mažiau kalbėti“. Jie nuskamba prieš pakilimą ir prieš nusileidimą kartu su saugumo aiškinimais.

Kaukių dėvėjimo reikalavimas lėktuve negalioja valgant ar geriant. Maistas, gėrimai lėktuve pardavinėti kaip visuomet. Korėja į kraštutinumus neina ir siekia atrasti kompromisą su virusu, kurį galima išlaikyti ilgai, ir daro tai nuo pradžių, be „žaidimų“ su masiniais karantinais.

Kvaila, tarkime, resoranuose atskirti vyrą nuo žmonos pertvaromis – juk, jeigu vienas jų sirgs, vis tiek apkrės kitą namie. Na o draudimas valgyti skrydžio metu, jau trukdo gyventi pilnavertiškai – ypač kai kalba eina apie tarpžemyninius skrydžius, 10 ar 14 valandų, kur tektų kęsti alkį.

Čia randasi korėjietiški kompromisai: jei nusiimsi kaukę tik valgymui/atsigėrimui, tai vis tiek galimybė užkrėsti kitus bus maža, nes tai bus tik trumpas skrydžio fragmentas. Bet tai nebetrukdys gyventi nė iš tolo taip, kaip, tarkime, trukdytų draudimas valgyti išvis.

Ir sėdėjimas greta lėktuve, kai yra kaukės, kitos priemonės, mažai pavojingas. Tokio pavojaus pažabojimas nevertas to, kad ribotum keleivių skaičius, šitaip pasiųsdamas bilietų kainas į nauajs aukštumas ir dar labiau skandidnamas turizmo sektorių. Na, juk visas pasaulis nuolat gyvena su kompromisais – neuždraudžia automobilių nepaisant autoavarijų ar cigarečių nors šios ir sukelia vėžį. Bet tik kelios šalys, kaip Korėja, nuo pat pradžių pradėjo eiti į kompromisus ir su koronavirusu. Dabar tais pačiais kompromisais jau seka ir atsidaranti, karantinų išvarginta Europa.

Kaip renkiesi viešbutį koronaviruso metu

Nakvynės vietų pasirinkimas švelniai pasikeitė. Greta tvarkingų butų ar nuostabių vaizdų pro langą nuotraukų AirBnB atsirado naujos: dezinfekcinio skysčio buteliukų, kaip kaukėti žmonės butus tuo skysčiu purškia ir t.t. Kai kurie AirBnB šeimininkai žada tarp klientų butus bent dieną palikti laisvus. Kai kurie dar išradingesni: butus pervadino iš kokio ten „Smagus 2 kambarių butas paplūdimyje“ į „Saugi nuo koronaviruso zona“ – tarsi tai galėtų užtikrinti. Kai kurie viešbučiai savo numerius pervadino iš „Dvivietis numeris“ į, tarkime, „Dezinfekuotas dvivietis numeris“.

Pusane pasirinkau butą su vaizdu į Kvangalio tiltą – nes praeitą kartą lankant Korėją, būtent jis, naktį apšviestas ir iškilęs viršum paplūdimio tarsi koks miražas, labiausiai tame mieste įstrigo atmintyje, tik tada neturėjau laiko pasigerėti tuo vaizdu ilgiau, nes visai Korėjai tegalėjau skirti 9 dienas. O dabar tais šviesų šou iš balkono galėjau gerėtis kas vakarą.

Užsakant laukė papildoma kliūtis: šeimininkas klausia „Ar nebuvote užsienyje per 14 d.? Atsiprašome, jei buvome, negalime priimti“. Nenori, kad bute karantinuotumėmės ir gal „paliktume po savęs virusą“. Nebuvome užsienyje. Jokių įrodymų neprašo.

Čedžu gerų butų mažiau, tad pasirinkome daugiaaukščius viešbučius masiniams poilsiautojams. Booking.com eilutė irgi skambėjo grėsmingai: „Šis viešbutis dėl COVID-19 nepriima svečių iš kai kurių šalių“. Užsakydamas parašau, kad į Korėją atvykau kovo 30 d., klausiu, ar nereikia įrodymų – lėktuvų bilietų, buvusių AirBnB rezervacijų. Bijau, kad atsakys „Europiečių išvis nepriimame“, bet nieko panašaus (čia ne Kinija, kur užsieniečių ir be COVID daug kas nenori priimti) – „Ne, įrodymų nereikia“.

Kainos, atrodo, palyginus su kovo 30 d. kai ieškojau buto Seule (o Pietų Korėja buvo neseniai persiritusi per koronaviruso piką), pakilusios: klimatas atšilo, artėja sezonas, bet, svarbiausia, keliauti žmonės bijo vis mažiau. Dalis AirBnB butų išvis “iškrito iš pasiūlos” kai praradę viltį šeimininkai, kaip tas, iš kurio balandį-gegužę nuomavomės butą Seule, atsisakė šio verslo, tad konkurencija pamažėjo.

Viešbutis Čedžu su pusryčiais. „Ar bus švediškas stalas?“ – mąstau, juk Europoje žiniasklaida skamba nuo pasakojimų, kad švediškus stalus COVID sunaikins. Nieko panašaus: švediškas stalas kaip niekad puikus, pilnas korėjietiškų patiekalų, net Coca Cola fontanas yra. Ir žmonių viešbutyje tikrai nemažai. Matyt, nėra tie švediški stalai tokie pavojingi. Antrasis mūsų viešbutis, Čedžu mieste, turėjo termovizorių: įdomu, kaip reaguotų, jei atostogų metu tau pakiltų temperatūra? Bute galėtum izoliuotis (kaip pataria Korėjos valdžia, 4 dienas), bet iš tokio viešbučio turbūt iš karto siųstų į ligoninę, kad netyčia neužkrėstum kitų svečių. Atėjo laikai, kai susirgti bet kuo baisu – ne tik koronavirusu. Na, bet kaukės, rankų plovimas padeda nuo visko ir nė sloga dar nesirgau.

Dėl visa ko laikiausi Korėjos valdžios rekomendacijų: jei jungi kondicionierių, kas pora valandų pravėdinti kambarius. Nes sklidna virusas per kondicionierius. Dėl panašių priežasčių butas geriau nei viešbutis.

Tiesa, galiausiai mano tvarkos laikymąsi priveikė Korėjos pakrantėse itin gausūs uodai: jeigu atidarinėsi langą ten, kur nėra normalių grotelių, naktį neišsimiegosi…

Apskritai tai gyveni viešbutyje, kaip visuomet. Po kelių dienų jau pamiršti, kad yra prie įėjimo termovizorius ar dezinfekcinis skystis.

Lankytinos vietos: kas neveikia, o kas laisva

Korėjoje, daugelis lankytinų vietų niekada ir nebuvo užsidariusios – masinio karantino čia nebuvo. Bent jau privačios. Savo nuožiūra, kai kurios jų įvedė tam tikrą kontrolę: tikrina temperatūrą, kitur dar reikia parašyti savo vardą ir kontaktus. Jei kas iš lankytojų susirgs – susisieks, lieps testuotis. Taip pat daug dezinfekcijos: tarkime, Pusano lynų keltuvo virš Songdo paplūdimio darbuotojai kabiną dezinfekavo ir prieš mums įlipant, ir po išlipimo (ir taip po kiekvieno kliento).

Verslininkams užverti durų Korėjos pakrantėse ir kurortuose niekas neliepė, bet kalbama, kad pažeidusiems reikalavimus tikrinti ar registruoti klientus, gresia sankcijos. Bet tikslūs reiklavimai priklauso nuo vietos ir savivaldybės/provincijos. Daug kur jokių patikrinimų nėra – ypač smulkesnėse, netinklinėse vietose. Matyt, logiška: jei klientų mažai, verslas – smukus, kam apkrauti patikrinimais?

O eidamas į didesnę lankytiną vietą nežinai, ar laukia termovizorius, ar priglaudžiamas termometras, ar privaloma rankų dezinfekcija, ar kontaktų užpildymas lape (pamažu pereinama prie QR kodų “Naver”, vietiniame Google atitikmenyje), ar išvis nieko: bet korėjiečiai tvarkosi stebėtinai efektyviai, jokių eilių ir maksimalus laikas, kurį kada dėl to sugaišau, buvo kokios 3 minutės.

Restoranuose jokių ribojimų išvis nėra. Ir jų niekada nebuvo, ir restoranuose virusas iš esmės nesklido, išskyrus visokias ilgesnes šventes, kai vieni to paties gimtadienio šventėjai “padovanodavo” virusą kitiems. Aišku, žmonės suvokia pavojų ir patys prisitaiko: jei įmanoma, sėdasi kuo toliau kitų užimtų staliukų. Mes irgi taip darėme.

Naktiniai klubai ir barai teoriškai sulaukė tam tikro visuomenės įtūžio ir kai kur uždaryti, bet praktiškai veikiančių visuomet bus pilna aplink ir tiek Čedžu, tiek Pusano naktinio gyvenimo rajonuose tas gyvenimas virė.

Į kaukes žiūrima įvairiai, priklausomai nuo vietos. Viską galima sudėti į sakinį „Jei logiška ir nesupernepatogu užsidėti kaukę ir veikti ką suplanavęs – tai užsidėk“. Muziejuose kai kur jų reikalauja, restoranuose (logiška) nereikalauja niekur. O tarkim tradicinėje korėjietiškoje pirtyje (ar labiau „maudynių ir poilsio parke“, kur einama praleisti 4 ar net 12 val.) čimdžilbange, iš pradžių užėjęs su kauke, pamačiau, kad niekas ten kaukių nedėvi – grįžau nusiimti.

Pirmame iš aplankytų Pusano čimdžilbangų dalis gultų buvo pažymėti ženklais „nesigulti“, tokiu būdu užtikrinant, kad žmonės nesėdėtų per arti vienas kito. Antrame nieko panašaus nebuvo. Šiaip keista, kaip virusas neplinta korėjietiškose pirtyse – kai ten yra viešos medinės pagalvėlės, ant kurių guli visi iš eilės. Gal temperatūros padeda, bet dar labiau – kai serga mažai kas, tai maža tikimybė ir su jais susidurti pirtyje ar kitose mažiau saugiose erdvėse. Be kaukių ir dauguma žmonių žygių takuose, kur, tarkime, lipti į kalną su kauke sunku, pradedi dusti.

Kai kurios lankytinos vietos užsidarė tiesiog dėl to, kad klientų trūksta, užsisukus turistų srautams. Tarkime, daugelis teatrų (dalis veikia, “Operos fantomą” Seule teberodo). Kino teatrai, tuo tarpu, ėmęsi saugumo priemonių (kas kiek kėdžių sodinti ir pan.) praveikė visą krizės laikotarpį, tik dabar, trūkstant naujai išleidžiamų filmų, labiausiai anonsavo e-sporto mačus („League of Legends Mid-Season Cup“). Pramogų erdvės kaip kurios: tarkime, „Running Man“ pramogų erdvė, kur pagal populiariausią Korjėos TV laidą (kažkiek primenančią „Takeši pilį“, nors labiau „gykinę“) dalyviai paeiliui bando įveikti visokiausius „išbandymus“, Pusane veikia (smagi patirtis!), o analogiška Seule – ne (ir tai nesusiję su valdžios ribojimais).

Norėdamas ką nuveikti visuomet mėginu pasiekti oficialius puslapius, kartais net nueiti į darbo mažai turinčią turizmo informaciją – kad be reikalo kur nors nenuvažiuoti. Kartais vis tiek nepasiseka. Visgi, jei nori susirasti įdomios, smagios veiklos – viskas įmanoma, o jei kitų turistų mažiau – tik paprasčiau. „Running Man“ pramogų erdvėje buvome savaitgalį ir vis tiek jokių eilių prie atskirų rungčių nebuvo.

Su šventėmis įvairiai – labai masinės atšaukiamos, pvz. oficialus Budos gimtadienio paradas su žibintais Seule iš pradžių nukeltas iš balandžio pabaigos į gegužės pabaigą, o paskui, pakilus Seule susirgimų skaičiui, atšauktas. Nes ten būtų vienu metu susirinkę labai daug žmonių. Tačiau šiaip žibintai, kaip kalėdiniai papuošimai mūsų kraštuose, kabojo visose šventyklose, o įspūdingiausiose, tokiose kaip Pusano Samgwansa, jais gerėtis be perstojo ėjo žmonės – tiesiog, grupelėmis, ne visi vienu metu, bet natūraliai, be jokios kontrolės.

Kontrolė pagrįsta pasitikėjimu Europoje neveiktų?

Griežčiausiai į viską žiūrima didžiuosiuose valstybiniuose muziejuose. Jie buvo užvėrę duris ir tik gegužės viduryje pilnai atvėrė duris. „Pilnai“ sąlyginis, nes siūloma registruotis internetu: Seule taip ir dariau. Kita vertus, į Pusano miesto muziejų nesunkiai patekome ir be registracijos: nors sekmadienis, klientų mažai, taigi, valandos norma neviršyta ir įleidžia visus noriničus. Aišku, reikia užrašyti kontaktus, rodyti pasą, tikrintis temperatūrą. Darbuotoja vėliau dar mane pasiveja ir klausia, kada atvykau į Korėją (ar neturėčiau būti 14 dienų karantine). Sakau, kovo 30 d. Išeina, vėl grįžta pasiėmusi lapelį, ant jo užrašo „03 13?“. „03 30“ – parašau. Abi datos geros, juk daugiau nei mėnuo praėjo. Ji nueina.

Sunku pasakyti, kodėl valstybiniams muziejams riekalinga tokia kontrolė, nes žmonių ten mažai, atstumas tarp lankytojų didžiulis. Turbūt, kadangi tai valstybinės institucijos, jos ir labiau kontroliuojamos, ir kartu „užduoda toną“ visuomenei, siekdamos įkvėpti atsargumą. Pietų Korėja tikrai laisvos rinkos šalis, nekenčianti komunizmo formų („Korea Times“ skaičiau visai rimtą vedamąjį, kur koronavirusas lyginamas su komunizmu) – ir jei institucija valstybinė, tai jai tiesiogiai ir nurodinėja valstybė, bet jei privati – tai beveik viskas paliekama verslininko sąžinei ir supratimui (aišku, kiekvienam verslininkui suprantant, kad gali „prisižaisti“ ir būti nubaustas ar priverstas užsidaryti, jei kas pas jį masiškai užsikrės).

Apskritai, labai daug kas Korėjoje yra paremta pasitikėjimu ir veikia todėl, kad korėjiečiai nelinkę apgaudinėti, o imigrantų ir turistų dabar čia mažai. Juk Pusano muziejuje galėjau pasakyti bet kokią atvykimo datą, juk į klientų registracijos žurnalus gali rašyti bet kokį vardą ir kontaktus (kol nėra reikalo niekas nebando tau skambinti ir tik kai kur tikrina pasą).

„Tipiniams korėjiečiams“ apgaudinėti neateina į galvą, bet žiniasklaida rašo apie nesąžiningas mažumas: paprastai užsieniečius. Štai vietnamietis, karantinuotas, išėjo iš namų palikęs telefoną namie 14 kartų (nes žino, kad jo vietą valdžia nustato pagal telefono GPS). Bangladešietis, oro uoste pasakęs, kad važiuoja karantinuotis, nuskubėjo į pirmą taksi ir nurodė vežti jį į stotį; oro uosto apsauga, viską mačiusi per kamerą, paskambino taksistui ir nurodė bangladešietį vežti atgal; tai suvokęs bangladešietis iššoko iš taksi ir spruko, bet, aišku, buvo pagautas pareigūnų ir deportuotas.

Daug protrūkių susiję ir su mažumomis, kurios laikosi nuo visuomenės savotiškoje paslaptyje: “sektomis”, seksualinėmis mažumomis. Gėjai, eidami į gėjų klubus Seule pasirašinėdavo netikrais vardais ir ten pasklidus koronavirusui buvo neįmanoma su jais sukontaktuoti. Tikriausiai jie bijojo, kad apie jų orientaciją, jeigu susirgtų, sužinotų giminės. Valdžia atlyžo ir pažadėjo jiems (o taip pat nelegaliems imigrantams) anoniminius tyrimus: koronaviruso įveikimas svarbiau, nei sistema ir tvarka.

Jei Korėjos patirtį perkelti kitur, pavyzdžiui, Rytų Europą, savaime suprantame, pasitikėjimo turėtų būti mažiau ir daugiau patikrinimų – antraip vešės apgavystės ar tiesiog „tingiu pildyti“ požiūris.

Kultūrines pramogas nukonkuruoja žygiai gamtoje

Nors Korjėoje nebuvo masinių uždarymų, dar labiau išpopuliarėjo ir šiaip populiarūs žygiai gamtoje: jie atrodo saugesni ir gali būti garantuotas, kad “nepabučiuosi užrakintų vartų”. Kol muziejai tuštoki, žygio takas unikalioje Bidžindo saloje (kur dvi salos susisiekia per siaurą paplūdimį) buvo kupinas žmonių, ir taip daug kur. Ir oficialiai pranešama, kad gamtinių vietų (pvz. ritualizuotus parkus primenančių tradicinių Čosonų dinastijos valdovų kapų, kuriais „apsėta“ visa Korėja) lankomumas palyginus su pernai tik išaugo.

Paplūdimiai dar tušti, tik keli žmonės braido. Bet ir šiaip Korėjoje sezonas trumpas: nors klimatas šiltesnis, nei Lietuvoje (gegužę jau panašiai kaip Lietuvoje liepą), sezonas skaitosi tik liepa-rugpjūtis: prie pagrindinio Čedžu “masinio kurorto” Čungmuno paplūdimio tiesiai šviesiai parašyta, kad „veikia tik liepą ir rugpjūtį“. Tiesa, tai reiškia, kad tik tada budi gelbėtojai. Įprastais metais korėjiečiai, jei ne liepa-rugpjūtis, keliauja į „šiltesnius kraštus“, kaip Tailandą ar Balį. Ne šiemet. Vien per gegužę Korėjoje vidiniais reisais skrido beveik 2 mln. žmonių, tai yra 100 tūkstančių kasdien. Iš esmės visi Korėjos vidiniai reisai – į kurortus, pakrantes. Bet juk tai ne vienintelis būdas ten nukakti – į Pusaną populiariausi greitieji KTX traukiniai, į Čedžu yra ir keltai, gausu mažesnių kurortų arčiau Seulo.

Kuo mažesnis miestelis – tuo didesnė viruso baimė?

Korėjoje atrodo, kad kuo mažesnis miestelis ir kuo toliau nuo jo virusas, tuo labiau to viruso bijo. Nei Seulo stotyje įlipant į traukinį Seulas-Pusanas, nei Pusano stotyje išlipant, tarkime, niekas netikrino temperatūros.

O štai nuvažiuojame iš Pusano į Tongjongo kurortėlį autobusu, išlipame autobusų stotyje, bandome išeiti iš perono. „Eikite čia, koronavirusas!“ – moja mums ir visiems autobuso keliaviams stoties darbuotojas. Parodo kažkokią kabiną, panašią į kūno žvalgytuvus oro uostuose.

Užeinu. Durys už manęs užsidaro. Po kiek laiko atsidaro kitos. Išeinu. „UV kabina“ – parašyta. Girdėjau, kad koronavirusą žudo UV spinduliai – tačiau lyg tai tik labai galingi, tokie, kurie pavojingi žmogui, degina odą ir todėl naudojami tik, tarkime, dezinfekuoti tuštiems Kinijos autobusams. Čia, akivaizdu, silpnesni spinduliai. Gal veikia, o gal kas Tongjongą švelniai „išdūrė“. Bet kuriuo atveju, niekur kitur Korėjoje nieko panašaus nemačiau. Na bet temperatūrą tikriniantys termovizoriai yra kone kiekvieno mažesnio Pietų Korėjos miestelio stotyje. Tiesa, kalbu apie tuos “mažesnius miestus”, kur dar užklysta turistai – kurortus ar kuriuose yra kokia įžymybė. Kaimuose, kur nėra nieko įdomaus, patikrinimų irgi nebūna.

Ir į kaukių dėvėjimą viešajame transporte užkampiuose žiūrima rimčiau. Tiek kavą gėrusiai žmonai, tiek įlipusiam korėjiečiui seneliui atskiri Pusano apylinkių vairuotojai nurodė užsidėti kaukes, kol yra autobuse, o vieną senelį Čedžu vairuotojas net piktai sugriebęs už rankos išvijo, o mums, nors ir kaukėtiems, liepė nekalbėti. Seule nieko panašaus tuo laikotarpiu nebuvo, nors užsikrėtusiųjų ten dešimtis kartų daugiau. Korėjos valdžia įstatyme, sakančiame, kad taksistai ir autobusų vairuotojai privalo vežti visus kelievius, padarė išimtį, kad turi teisę nevežti keleivių be kaukių. Kaip Korėjoje įprasta teisę, o ne pareigą: bet to pakanka, juk nežinai, koks vairuotojas atvažiuos ir nesinori, kaip tam bekaukiam seneliui, laukti antro ar trečio autobuso.

Ir 3 mln. Pusane, kuriame ~200 COVID atvejų, į tai žiūrima rimčiau, nei ~22 mln. Seule, kur gerokai arti 2000 atvejų: štai mačiau, kaip be kaukės žmogaus neįleido į prekybos centrą (vėlgi: įstatymo tokio nėra).

Kita vertus, tai bendra tendencija: kol uždarymai, kurių čia niekad daug nebuvo, išnyksta, reikalavimai dėvėti kaukes tik griežtėja. Matyt ir todėl, kad, tiesiog, patikėję „pergale prieš virusą“ mažiau žmonių jas dėvi savanoriškai (Korėjoje tas „mažiau“ tai gal 70-80% vietoje 90%). Korėjos epidemiologai sako, kad tai yra būtinas kompromisas – esą, ir Vakarų šalys, norėdamos atsidaryti ir įveikti virusą, tai lengvai galėtų padaryti, jei tiesiog įvestų reikalavimą elgtis, kaip elgiasi daugelis korėjiečių: nuolat dėvėti kaukes viešosiose vietose „jei nebūtina jų nusiimti pagal situaciją“ (t.y. valgant, pirtyje, darantis nuotrauką ir pan.). Antraip laukia antra banga.

Mūsų kraštuose populiarūs sensaciniai straipsniai clickbait‘inėmis antraštėmis „Kaukės nesaugo nuo viruso!“ ar, tiksliau „XXX nesaugo nuo viruso!“. Atsidarai tokį ir ten rašo: „Ir su kauke / XXX įmanoma užsikrėsti“. Įmanoma, tai įmanoma – be kokia tikimybė? Ji mažesnė. 25%, 50%, 75% – nelygu kaukė, metodas. Ir svarbu mąstyti plačiau: jei visi jas nešioja, jei visų tikimybė užsikrėsti sumažėja 75% – tai taip, užsikrėtusių bus ir toliau, bet mažiau. Kiekvienas sergantysis užkrės mažiau kaip vieną sveikąjį – o tai reiškia, sergančiųjų vis mažės ir mažės. Pagaliau ir Pasaulio sveikatos organizacija tą galutinai pripažino.

Čia kaip su ŽIV. Aišku, kad „prezervatyvas nebūtinai apsaugos“, nes gali būti suplyšęs ar nekokybiškas. Bet tikimybę užsikrėsti sumažina gerokai. Ir kai taip sumažina, tai tų ŽIV infekuotų visuomenėje, naudojančioje prezervatyvus (kaip Lietuvos), gerokai mažiau. Ir ten jei kada prezervatyvas suplyštų, tai labai mažai tikėtina, kad tai atsitiktų su ŽIV sergančiu žmogumi. Priešingai nei pietinėje Afrikoje, kur kai kuriose šalyse ŽIV infekuoti 10% ar 20%. Tas pats ir su kaukėmis: net jei jos nesaugo 100% ar 80%, dėl to, kad jas nešioja beveik visi, sergančių Korėjoje tiek mažai, kad ir jei kada „kaukė nesuveiks“, ar būsi be kaukės (kaip čimdžilbange ar ankštame restorane), tikėtina, sergančių aplink nebus.

Beje, yra vietų, kuriose su reikalavimais ir klausimais ir Korėja nespėja „koja kojon“ su laiku. Štai Čedžu prisijungus prie Wifi iššoka automatinis įspėjamasis pranešimas saugotis COVID. Viena jo versijų – „Jei buvote Vuhane, reaguokite į simptomus“. O jau daug mėnesių, kaip Vuhane tos ligos nėra, bet ji yra kone visur kitur… Pusano „Spa Land“ reikėjo raštu atsakyti į klausimą „Ar buvote per 14 dienų užsienyje arba Tegu mieste?“. Tegu miestas buvo pirmasis Korėjoje koronaviruso židinys, tačiau jis „pasveiko“: dabar Tegu būna dienų, kai išvis niekas nesuserga, jis mažai skirisasi nuo visų kitų miestų, o štai Seule dažnai užsikrečia dešimtys žmonių.

Tegu nebuvome. Bet planavome važiuoti. Galiausiai nenuvažiavome – dėl visa ko, dar kur neįleis po to. Aišku, niekas nesutrukdytų visokiuose klausimynuose meluoti. Bet jei jau esame Pietų Korėjoje, tai tokiais melais neužsiiminėjame: žaidžiame pagal tas taisykles, pagal kurias žaidžiama čia ir kurios padėjo koronavirusą įveikti. Atvirumo, tiesos.

Rizika užsikrėsti Europoje gerokai didesnė

Gegužės gale Korėjoje vėl padaugėjo užsikrėtimų, atsirado nauji klasteriai: iš pradžių gėjų klubuose, paskui e-komercijos sandėlyje. Nuo kelių per dieną užsikrėtimų pakilo iki 20, 40, net 79 per dieną, vėliau nusistovėjo ~40-50. Tiesa, daugiausiai Seule ir aplink. Be to, reikia vertinti blaiviai – tai yra tik koks vienas užsikrėtimas milijonui korėjiečių per dieną (juk gyventojų Pietų Korėjoje – 50 mln.). Pusane mačiau paskelbtų “Koronos pabaigos išpardavimų”…

Lietuva naujai paskelbė, kada laiko užsienio šalis saugiomis nuo viruso, ir tas skaičius yra 25 užsikrėtimai 100 000 žmonių per dvi savaites, o tai reiškia. Net jei ir Pietų Korėjoje per dieną užsikrėstų 890 žmonių, Lietuvos stadartais ji dar būtų saugi šalis…

Bet standartai pasaulyje skiriasi ir visur jie yra „geriau, nei buvo seniau“. Šalys, kur viruso beveik nebuvo, paniškai bijo ir pavienių atvejų, Pietų Korėja bijo atšokimo nuo vienetų prie dešimčių ar šimtų (ir štai Seule „dėl viso pikto“ vėl uždarė dalį mokyklų ir bažnyčių, ima reikalauti kaukių viešajame transporte), na o „psichologiškai užgrūdintoje“ Europoje jau bijoma tik dešimčių tūkstančių (Europos mastu), antraip – viskas atsidaro ir net reikalavimai kaukėms nyksta.

Užsikrėsti koronavirusu Korėjoje nėra didesnė tikimybė, nei žūti ar smarkiau susižeisti Lietuvos keliuose. Tačiau tikimybė „įkliūti į sistemos spąstus“ – didesnė. Kasdien testuojama per 10 000 žmonių, taigi, ~0,5% visos šalies per mėnesį: buvai kokioje nors vietoje, kad ir didelėje, kur panašiu metu lankėsi kas užsikrėtęs – ir tau dėl viso pikto testas. Čia dar nieko, jis nemokamas: bet gali būti ir privaloma 14 dienų izoliacija, kuri sukels problemų jei turėtum tada turėtum kokių planų.

Žodžiu, per atostogas aktyviai keliaudamas, lankydamas restoranus, barus, paplūdimius, palikinėdamas kontaktus muziejuose ir viešbučiuose žmogus kartu didinasi tikimybę papulti į spąstus, kurie tas atostogas pagadins. Todėl yra papildoma prasmė eiti į vietas tada, kai mažiau žmonių (ryte, ne savaitgaliais): ne tik, kad taip smagiau; ne tik, kad taip mažesnė tikimybė užsikrėsti (ji ir taip daug kur iš esmės nulinė); bet ir gerokai mažesnė tikimybė „susikirsti keliais“ su bent vienu užsikrėtusiuoju.

Aš į tokius spąstus dar nepapuoliau. Ir to tikimybė maža. Ypač Čedžu, kur užsikrėtusių tik 14 iš viso per visą pandemijos istoriją, ir visi „atvežtiniai“. Tiesa, čedžujiečių požiūris į turistus dėl to dvejopas: jiems jų gyvybiškai reikia pragyvenimui, bet, kita vertus, niekas nenori, kad liga pasisėtų ir saloje. Dėl to kai kurios vietos, valstybiniai muziejai Čedžu uždarytos ilgiau, nei kitur Korėjoje.

Aišku, tik valstybinės ar provincinės, arba tos „masiniuose kurortuose“ kur sumažėjo srautai: eilė privačių muziejų, teminių parkų ir meno projektų veikė ir veikia, kaip visuomet: Stiklo pilis (stiklo skulptūrų parkas), Dvasingas sodas (bonsų parkas), Meilės žemė (nepadorių skulptūrų parkas) ir Sekso bei sveikatos muziejus, amerikiečio kačių mylėtojo pastatytas katiniukų pilnas labirintas ir t.t. Na, turbūt visame pasaulyje valstybinės ar biudžetinės institucijos – vienos mažiausiai suinteresuotų dirbti; algas juk ten moka ir šiaip, kai nedirbantis verslininkas gali bankrutuoti, o tokio verslininko darbuotojai – negauti algų, netekti darbo.

Bet šiaip Čedžu ramu: telefono neiškrauna specialieji pranešimai apie apylinkėje užsikrėtusius (nes jie siunčiami pagal buvimo vietą), per dvi savaites gavau gal tik vieną. Panašu, kad daug kur pasaulyje jei koks ribojimų slibinas vėl iškels savo gličią galvą, tai ne visoje šalyje, o tik labiau paveiktose vietose. Nežinia, kada gali tokiose atsidurti, bet tikimybė mažesnė nei pakliūti į paveiktą šalį.

Kurortuose – ir koronapabėgėliai iš užsienio

Seulo Tongdemun rajone, kur praleidome pusantro mėnesio kovą-gegužę, būdavo, kad kelias dienas iš euilės nesutikdavau nė vieno baltaodžio. O Korėjos pakrantėse kitaip: jų daug lankytinose vietose, paplūdimiuose. Kaip, juk nuo balandžio 1 d. visiems atvykusiems privalomas karantinas, nuo balandžio vidurio iš daugelio šalių išvis nepriima?

Daug jų, aišku, Korėjoje studijuoja, dirba, bet nemažai „koronapabėgėlių“. Na, gal ne tokių, kaip aš, kur specialiai atvažiavau į Korėją dėl to, kad pasitikėjau jos kovos su koronavirusu metodika. Bet daug tokių, kurie jau seniai turėjo išvažiuoti, bet liko. Nors galėjo išvažiuoti – Korėja sienų neuždarė, reisų pilna, ypač į JAV. Amerikiečiai laukiami ir atvykti, ir korėjiečiai į Ameriką gali keliauti.

Bet amerikiečiai, atsidūrę (ne įstrigę) Korėjoje mato situaciją pas save namie – iš pradžių pasaulį „nušniojusius“ viruso mastus, vėliau juodaodžių riaušes. Ir štai nugirstu merginas Pusano pakrantės promenadoje angliškai kalbant „Į JAV tai grįšiu tik po koronaviruso!“. Prie įspūdingų Čedžu uolų užkalbino kanadietis, papasakojęs, kad atskrido į Korėją kovo 20 d. Dviems savaitėms. Su juo kalbėjau gegužės 30 d…

Jis, kaip ir aš, pabėgo ne tiek nuo koronaviruso, kiek nuo karantino. „Čia bent jau galima normaliai gyventi“ – sakė. O Kanadoje šiaip ar taip viskas užsidarė, dirbti negalėtų. Tiesa, sakė, dabar jau atsidarinėja (kaip ir Lietuvoje), tai gal kada reiks grįžti, nors aiškų planų neturi. Kanadiečiai be vizos gali būti Korėjoje 6 mėnesius.

Man, lietuviui, tuo tarpu, tiksi trys mėnesiai – baigsis birželio 28 d. Birželio 25 d. reisą Seulas-Tokijas, kuriuo turėjau išvykti, jau atšaukė – Japonijos sienos atvykėliams iš Korėjos uždarytos. Į Lietuvą teoriškai galima grįžti, bet praktiškai labai sudėtinga – daugybė pardavinėjamų reisų neįvyks (pvz. LOT‘as vis parduoda ir parduoda reisus, o Lenkija vis pratęsia ir pratęsia sienų uždarymus, o paskui susigrąžink pinigus, kad gudrus), dar kiti gal įvyks, bet nebūntai įleis tarpinės valstybės, kurie didesnė (nors, aišku, irgi ne 100%) tikimybė, kad įvyks – brangūs (iš Lietuvos valstybės, tarsi iš kokio Abiejų Tautų Respublikos bajoro – „miesto šeimininko“, savotišką monopolį skrydžiams į persėdimo oro uostus „išsiderėjusi“ vokiečių Lufthansa, joja keleiviams ant galvų: kokiam turtingam verslininkui prireiks ir skris už bet kiek, nes juk tik “Lufthansa” tikrai turi visus leidimus, o kokiam “Turkish Airlines”, šiaip jau teikiančiam vienus geriausių pasiūlymų į Aziją, parodytos durys).

Reikėtų teisės būti Korėjoje pratęsimo: dirbu per internetą, tad svetur būti neproblema. Įdomu, kiek laiko reikėtų laikyti uždarytas sienas, kad Azijos kurortai visiškai ištuštėtų nuo užsieniečių? Balyje, Tailande, aišku, jų dar daugiau, nei Pietų Korėjoje, bet kas mėnesį vis išskrenda, išskrenda… Tiesa, ten jiems pasisekė gerokai mažiau: Tailandas labai rimtai “karantinavosi”, Balyje irgi daug kas uždaryta. Net į “rojų” juk gali ateiti baisi rutina. Į Korėją neatėjo. “Kad tik nebūtų karantino” staiga kelionės džiaugsmui pasidarė svarbiau už gamtos ar kultūros didybę, už klimatą ir (proto ribose) kainas. Nes jei bus viskas uždaryta, tai nei lankytinos vietos bus pasiekiamos ir kas, kad šalis bus pigi – daugiau pinigų prarasi dėl poreikio pirkti kitus skrydžio bilietus idant spėtum išvykti.

Birželį eisime į imigracijos tarnybą. Bent jau iki šiol visiems, kieno situacijas žinau, leidimus būti Korėjoje pratęsdavo, bet su kiekviena savaite karantinai Europoje švelnėja, nors sienų uždarymai dar daug kur geležiniai. Ir, svarbiausia, nors koronaviruso eiga daugmaž prognozuojama – joks matematikas negali suprognozuoti galimai pavojingesnio „karantinizmo“ viruso eigos.

Vienos šalys, kaip Naujoji Zelandija, atsidaro, kai virusu kelias savaites iš eilės jų teritorijose neužsikrečia visiškai niekas, kitos, kaip Lietuva – kai susirgimų sumažėja iki kelių ar keliolikos per dieną, dar kitos, kaip Italija ar Ispanija – iki kelių šimtų ar tūkstančių.

O dar kitos šalys, kaip Rusija, Indija ar PAR, užsidarė, kai jose beveik nebuvo viruso, o dabar, visiškai nekreipdamas dėmesio į supergriežtus karantinus, virusas ten išbujojo labiau, nei kada nors anksčiau. Bet tos šalys vis tiek pamažu atsidarinėja…

Pagaliau yra tokios, kaip Pietų Korėja, Islandija ar Latvija, kurios niekad neužsidarė ir virusą „palaužė“ be to, menkesniais ribojimais bei masiniu testavimu.

Ir paskutiniosios, kaip Baltarusija ar Švedija, ne tik neužsidarė, bet ir viruso užgniaužti nė masiniais testavimais nemėgino: žiūrėjo tarsi į gripą ar aibę rimtesnių ligų (vėžys, ŽIV ir pan.), kurios kasmet pražudo daugiau žmonių, nei teoriškai galėtų pražudyti koronavirusas ir kurios dabar „pastumtos į antrą planą“. T.y. darė tai, ką darė visos be išimties šalys per visas kitas pandemijas – kad ir 1968 m. Honkongo gripą, kuris nusinešė iki 4 mln. gyvybių (koronavirusas ~300 000 ir nė artyn tų 4 mln. matyt neprirartės). Ir vis tiek net garsusis Vudstoko festivalis tos pandemijos metu vyko. Gal todėl, kad socialinės žiniasklaidos su visais panikasėjais nebuvo, ar tiesiog ir Vakarų pasaulio žmonės buvo labiau prirpratę prie pavojų, rizikų – Antras pasaulinis karas dar buvo netolima praeitis? Va, prasidėjo JAV riaušės ir staiga koronavirusas ten pasitraukė į antrą žiniasklaidos planą, nepaisant to, kad Amerikoje jis tebesiaučia maksimaliai: tiesiog, riaušių pavojus realesnis, artimensis, didesnis.

Kai viską lemia psichologija, kas atsidaro, gali ir užsidaryti, ir todėl nors, tarkime, Serbija atsivėrė visiškai (be privalomų 14 d. karantinų ar ribotų sienų kirtimų), o Graikija – ES piliečiams, įdomu, ar tai tęsis ir po mėnesio? O skrydžius juk perki iš anksto.

Bet nebemanau, kad masiniai “turistų strigimai” užsienyje pasikartos: net ir “sienoms atsivėrus” (tai neįvyks vienu metu) iš pradžių daug kelionių bus įmanomos tik artimesnėse šalyse, iš kurių grįžti nesunku net ir ypatingais atvejais.

Kaip atostogausime artimiausiu metu

Po poros savaičių Čedžu, kai kasdien būdavo kas veikti, birželio 9 d. išskridau į Seulą reisu Čedžu-Seulas, kuris, nors ir sunkiai įtikėtina, net ir „eiliniu metu“ yra populiariausias pasaulyje skrydis. Na o dabar, galbūt, joks kitas planetos oro maršrutas nebesudaro nė 10% a net 5% tų apimčių, kokias gabena Seulas-Čedžu. Aišku, lėktuvas pilnas, oro uostas irgi pilnas tarsi kokio Frankfurto ar Stambulo geriausiais laikais. Tik visa milžiniška “International Departures” (Tarptautinių išvykimų) registracijos stalų eilė numirusi: nei darbuotojų, nei žmonių, nei reisų numerių ekranuose. Tarptautinių išvykimų iš Čedžu nebėra. Ir angliškų pranešimų užsidėti kaukes “Air Seoul” avialinijose nebuvo, bet niekas ir nebandė skristi be jų.

Planavau kurį laiką pabūti Seule, tačiau išvyksiu į kitus miestus, mat Seule dabar didesnis korėjietiškais masteliais COVID protrūkis. Aišku, menkas tarptautiniais standartais, iki 2 susergančių milijonui gyventojų (mažiau, nei Lietuvoje, ką jau kalbėti apie Vakarų Europą), bet visgi trukdis. Uždarytos mažosios karaokės, nes užsikrėtusieji gėjų klubuose vėliau platino virusą karaokėse – taigi, norėdamas išbandyti tradicinę korėjietišką karaokę su nuomojamais kambariais, tą padarau ne Seule, kaip iš pradžių planavau, o Čedžu.

Toks neapibrėžtumas, poreikis sekti aplinkybes, turbūt, bus viena kelionių artimiausiais mėnesiais kasdienybių, o planuoti porai mėnesių į priekį bus sunku. Norisi (naiviai?) tikėtis, kad masinių uždarymų niekas pakartoti nebenorės, pamatę, kokias pasekmes tai sukelia ekonomikai ir psichologijai, kai bet kokia kibirkštis paskui gali įžiebti masines riaušes.

Tačiau, matyt, daugiau šalių seks idealizuojamu Korėjos modeliu, o tai reiškia selektyviai taikomus uždarymus: tam tikrų įstaigų, tam tikruose regionuose, tam tikru metu. Jei protrūkis mažas – laikinai uždaroma konkreti vieta. Jei protrūkis didesnis ir keliose panašiose vietose – tai uždaromos panašios vietos tame mieste.

Jei protrūkis mažas – išekomi kontaktai ir testuojami, arba siūloma testuotis atsiradus simptomams. Jei protrūkis didesnis – kviečiami testuotis ir tie, kas ten lankėsi tomis dienomis, nors ir neturi simptomų.

Įvairias kelionių grupes ir forumus užvertusios diskusijos apie tai, „Kaip atostogausime šiemet“ ir nuomonės ne ką mažiau įvairios, nei valstybių atsakai į koronavirusą. Nuo „Viskas pasibaigs per kelis mėnesius“ iki „Niekad nepasibaigs iki vakcinos, o vakcinos nebus“. Vieni apokaliptiškai piešia, kas neva bus „visuomet uždrausta“ (švediški stalai, vidurinės sėdynės lėktuvuose, valgymas transporte…), o kiti sako, kad tada iš viso neverta atostogauti „baimės ir draudimų kupinose šalyse“. Treti gi sako „važiuosim bet kur, tik išleiskit“.

Pasižvalgius Pietų Korėjoje, kuri tarsi gyvena „mėnuo ar keli į ateitį“, manau, atsakymai į klausimus apie ateities keliones tokie:
*Protingai besielgiančiose šalyse pasikeis nedaug kas, o tie pokyčiai, kurie visgi gali būti (kaip, tarkime, kokie temperatūros tikrinimai ar kaukių dėvėjimai), net jei ir iš pradžių atrodys dideli, tuoj taps visiškai įprasti. Panašiai kaip tapo įprasti saugumo patikrinimai oro uostuose, kurių prieš kelis dešimtmečius niekur nebuvo – bet nerasi beveik nė vieno žmogaus, kuris nekeliautų dėl metalo detektoriaus oro uoste.

*Žmonės greitai pamiršta baimes ir katastrofas, kad ir kokios siaubingos jos būtų – jei stabdytų vien jos, kelionės greitai atsigautų. Dabar, pavyzdžiui, Japonija kalba, neva finansuos kažkam keliones, kad tik turizmo pramonė atsigautų. Prisimenu, taip pat lygiai ta pati Japonija kalbėjo ir po 2011 m. žemės drebėjimo bei Fukušimos nelaimės. Bet to neprireikė – per keletą metų po tos tragedijos kelionės į Japoniją ne tik kad atsigavo, bet ir išaugo kelis kartus.
*Kita vertus, sunku prognozuoti politines aplinkybes, kokia tvarka ir kurios šalys kada atsivers, kokie ribojimai išliks: nes visa tai, kaip matosi, neturi nieko bendro su liga, o labiau su baimėmis, panikomis ir isterijomis, su politinėmis ideologijomis ir batalijomis. Tokie ribojimai kaip 14 d. karantinas irgi iš esmės draudžia keliones: juk niekas nekeliaus, kad karantinuotis. Kita vertus, tarkime, vien COVID testo reikalavimas nebūtų esminis ribojimas, jei testas būtų nebrangus. Jei kainos bus 170 eurų kaip Austrijoje, tai jau būtų beveik tolygu kelionių draudimui – keliautų nebent turtingieji. Tačiau tokios kainos – laikinos: augant pasiūlai jos kris, kaip krito Korėjoje. Beje, privalomi testai – istorijoje nieko naujo: plintant ŽIV virusui ~1990 m. daug šalių reikalavo neigiamo ŽIV testo.
*Net ir panaikinus masinius ribojimus, gali būti, kad bus visokių laikinų, kurie bus ir įvedami naujai.
Ta pastaroji baimė, be abejo, bus rimtas kelionių stabdis, ypač tiems, „paskiepytiems“ atšauktais skryždiais ir tik vaučerių pavidalu – po klausantis “operatorius tuoj atsilieps” muzikėlės praleistų valandų – grąžintais pinigais už bilietus.

Per šią krizę, iki šiol sukęsis labiau „nuolatinių keliautojų“ burbule, pirmą kartą supratau, kokiai daliai Lietuvos ir pasaulio žmonių net ir skrydis su persėdimu jau yra sudėtinga užduotis. Kiek daug žmonių pasirinko, tarkime, negrįžti į Lietuvą tik todėl, kad nebebuvo tiesioginių skrydžių! Tos užduotys, su kuriomis susidūriau pastaraisiais mėnesiais, nors jas ir sėkmingai įveikiau, yra, kas be ko, dar aukštesnės kertelės, ir sukelia dar didesnį neapibrėžtumą. Ir jei toks neapibrėžtumas sukelia stresą, o kelionė žmogui turi būti poilsis nuo streso – tai, toks žmogus, tikėtina nekeliaus. Dabar. Iki viskas įsivažiuos taip, kad 3-6 mėnesius eis kaip sviestu patepta, bent jau kažkuriuose pasaulio regionuose. Tada viskas bus pamiršta ir vėl žmonės ieškos pigiausių bilietų.

---

Koronaviruso pandemijos dienoraščiai iš viso pasaulio

1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje
8. 2021 m. sausis-balandis. Brazilija ir jausmai grįžus iš jos
9. 2021 m. balandis-birželis. Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje
10. 2021 m. birželis-liepa. Amerikoje per vakcinų karštinę.

Komentarai

“Lietuviai įstrigo Pietų Korėjoje” – maždaug taip pavadintus interviu man siūlo duoti. Apie tai, kaip pasaulį niokojant koronavirusui, skridau tolyn ir tolyn nuo Lietuvos – per Katarą, Indoneziją, Tailandą, kol galiausiai netikėtai atsikliuvau Seule. Ilgam. Iki šiol nežinia kiek ilgam.

Braukiu, prašau keisti antraštę. Ne, aš tikrai neįstrigau Pietų Korėjoje. Tai Lietuvoje, Europoje žmonės įstrigo. Ten viskas buvo užsidarę, iš ten ilgai neleido išvykti – o čia aš visuomet išlikau laisvas. Čia jokių masinių karantinų, visą laiką veikė net kino teatrai, pramogų parkai – o koronavirusas įveiktas.
p
Daug kas skundžiasi, kad 2020 m. atrodo tarsi “išbraukti iš gyvenimo”, o aš ir džiaugiuosi ir toliau galėdamas įgyvendinti svajones bei tikslus. Ne, šita kelionė seniai nebevyksta pagal planą. Pietų Korėjos išvis nebuvo planuose! Bet planas laimei nereikalingas, o šiais laikais – pavojingas! Nepakartojamos patirtys ir atradimai gali būti ir be plano.

Čia – dienoraščio, pradėto 2020 m. kovą-balandį, tęsinys. Antras mano mėnuo už Lietuvos (2020 m. balandis-gegužė), kurio metu vis labiau įsiliejau į Korėjos kultūrą ir toliau stebėjau, kaip puikiai Korėja tvarkosi su pandemija, o likęs pasaulis „pasiekia dugną“ ir, norisi tikėtis, pamažu pradeda nuo jo atsispirti.

Ši dienoraščio dalis rašyta keturias savaites nuo 2020 m. balandžio 13 d. iki 2020 m. gegužės 10 d. Kiekvienas iš keturių jo skyrių rašytas atitinkamą savaitę ir atitinka būtent tos savaitės situaciją Korėjoje, Lietuvoje ir pasaulyje. Sukūrimo datos paminėtos skyrių antraštėse.

---

Balandžio vidurys (2020 04 13 – 2020 04 19)

---

04 13-04 19: Sena svajonė pagyventi kitoje kultūroje ilgiau

Vienoje Excel lentelėje turiu gyvenimo tikslų sąrašą. Ir vienas tų, vis atidėliojamų, buvo ilgiau pagyventi kokioje vienoje užsienio šalyje. Ne, ne kaip emigrantui. Nuo 2017 m. esu skaitmeninis klajoklis, tuos pačius darbus internetu galiu dirbti iš bet kurios pasaulio vietos. Pradėdamas tokį gyvenimą žadėjau sau, tarkime, 3 ar 6 mėnesius gyventi vienoje šalyje, paskui kitoje. Realybė susiklostė kitaip: apie pusę metų būdavau Lietuvoje, apie pusę – užsienyje, ir atvykstu-išvykstu iš Lietuvos maždaug kas mėnesį-du. Visgi pasitaiko darbų, kuriems reikia būti Lietuvoje, pavyzdžiui, paieškos Lietuvos archyvuose…

O kai turiu vieną-du mėnesius naujoje šalyje noriu aplankyti įvairius jos regionus, sunkiau pasiekiamas aplinkines šalis. Todėl ilgiausiai vienoje vietoje iki šiol buvau apsistojęs 2018 m. Bankoke – 13 dienų, o šiaip ir 5 dienos man yra daug.

Dabar valstybių sienas pakeitė geležinės uždangos. Ir rakto skylutės, pro kurias vis pralįsdavau ir pralįsdavau, „užsiklijavo“. Ilgai atidėliotas tikslas “sustoti ilgesniam laikui” staiga įsigyvendino pats netikėtoje vietoje. Vien Seule būsime bent mėnesį.

Ir Seulas tam puiki vieta. Pigesnis, nei daugelis kažkodėl mano (pietūs ar vakarienė restorane už 2,5 euro – normalu). Bet turtingas, tvarkingas ir modernus. Man artimos kultūros ir, svarbiausia, neužsidaręs korona-panikos siaubuose.

Įsigyvename į Seulą iki smulkmenų. Įsidėmime, kurie iš daugybės „Free WiFi“ Seulo gatvėse yra tikrai „Free“ (nemokami), o kurie reikalauja visokių mokamų loginų. Autobusuose nemokami, metro – mokami, išskyrus stoteles… Pamatę, kaip greitai ištirpsta į SIM kortelę įneštos kelios dešimtys eurų suprantame, kad mobilusis internetas moderniojoje Korėjoje – kažkodėl labai brangus. Štai kodėl tokie populiarūs mokami WiFi ir interneto kavinės…

Perprantame, kad raudoni autobusai brangesni už žalius ir mėlynus, kad jeigu netyčia paliksi grąžą restorane tave pasivis ir ją paduos (arbatpinigių Korėjoje nėra). Kad geriausios rajono picos “Pizza School”, o korėjietiškas maistas – “Kimgane”.

Priprantame, kad beveik kasdien pro mūsų daugiabutį pralekia 20-30 gaisrinių automobilių „serija“. Pirmą kartą jos sustoja netolimoje gatvėje, einame žiūrėti, kas vyksta. Nevyksta nieko, gaisrinės išsivažinėja. Kai tokia pati gaisrinių armija kitą dieną sustoja prie mūsų namų, neišsigąstame, nereaguojame. Gal klaidingi iškvietimai, gal apsidraudimas: tankiame 22 mln. gyventojų Seule bet koks gaisras gali greitai išplisti, pražudyti dešimtis ar šimtus.

Netgi pasidaro nebekeista, kad per bute(!) įrengtą garsiakalbį kažkoks dėdė be įspėjimo ar atsiklausimo pradeda berti korėjietiškus žodžius. Niekaip nepasislėpsi, neišjungsi! Išsiversti taip ir nepavyko, bet vienu metu kalbėdavo beveik kasdien.

04 13-04 19: Kartu su turistais išnykusios paslaugos

Masinis turizmas – kaip dviašmenis kalavijas. Viena vertus, dažnam keliautojui tos masinių turistų masės tik trukdo: nelabai besidominčių vietos kultūra, plepančių, užstojančių gražius vaizdus. Ir iš tiesų pamatyti Seulo lankytinas vietas be tų turistų masių savaip įdomiai didinga. Kai pernai lapkrtį lankėmės Venecijoje, ten vykstant bienalei su pranašišku oficialiu šūkiu „Lai tu gyvensi įdomiais laikais!“ (May you live in interesting times), mano žmona Aistė manęs liūdnai sakė „Tai daugiau niekad nebepamatysime turistinių vietų be visų tų minių“. Nepraėjo nė pusmetis – ir štai…

Kita vertus, dabar pasidarė akivaizdu ir kiek galimybių tau suteikia tai, kad kitų turistų šitiek daug: juk daugybė verslų, paslaugų veikia tik dėl to ir tik dėl to tu gali gauti jas pats.

Pietų Korėja mažai ką uždraudė, bet „užsisukus turistų srautams“ vis sunkiau ir sunkiau gauti paslaugų, kurios buvo skirtos turistams: firmoms tiesiog nebeapsimoka jų organizuoti, jos užsidaro.

Sumaniau parodyti Aistei demilitarizuotą zoną, tą paskutinį šaltojo karo frontą, kur susiduria Pietų ir Šiaurės Korėjos. Daug ką ten galima pamatyti tik su ekskursija. Pasižiūriu agentūros, su kuria ten keliavau 2015 m., tinklapį: ekskursijų nedaug, tik sekmadieniais ir tik ne į JT zoną. Pasirenku savaitgalį, parašau užklausą. „Ekskursijų nebėra išvis“ – gaunu atsakymą. Matyt, ir sekmadieniams srauto nebepakanka. Paprašau parašyti, jei kada atnaujintų, nes būsiu iki birželio. Suprantu, kad tai nepriklauso vien tik nuo valdžios: svarbu ir turistų srautai. Niekas nežino, kada jie atsigaus.

Keliaudamas po Aziją, mėgstu pirkti įvairius bilietus per KLOOK: per šią sistemą būna pigiau ir ji niekad nepavedė. Iki šiol. Dabar net jei KLOOK parašyta „Galima užsakyti nuo rytdienos“, nereiškia, kad galima užsakyti išvis. Kaip pasiseks. „Lotte World“ dangoraižį ir pramogų parką, „Seoul Tower“ bokštą aplankiau. O štai pirmasis mėginimas išsinuomoti minamą dreziną uždarytame geležinkelyje (tai – populiari ir unikali Pietų Korėjos pramoga) baigėsi nesėkme: nepatvirtino, teko grąžintis pinigus. Atodo, KLOOK‘as pats nebežino, kas vyksta, kas ne.

Seulo oro uoste, Korėjos spauda pranešė, net duty free parduotuvės užsidarė. Oro uostas veikia, skrydžiai niekad nesustojo, bet nebeapsimoka išlaikyti pardavėjų dėl kelių klientų.

Todėl, kad ir kaip gerai Pietų Korėja atlaikė koronavirusą, ekonominė krizė jai smogs, nors ir mažiau, nei Lietuvai. Pasaulis globalus.

Sumanęs plaukti laivu po gracingai dundančiais Seulo tiltais gražiąją Hano upe, prieš pirkdamas bilietą važiuoju prie prieplaukos įsitikinti, ar plaukia. Plaukia. Kaip visuomet, gal septynis kartus per dieną. Didžiuliu laivu plaukiame penkiese. Kaip priklauso, muzikantė pagroja romantiškas dainas – tiek angliškas, tiek korėjietiškas. Lengva laikytis distancijos nuo kitų! „Eland“ kruizų po Seulą bendrovė nuėjo priešingu keliu: ne tik, kad nesustabdė veiklos, bet net nepraretino reisų. Nors, atrodo, dabar gal pakaktų vieno kruizo per dieną…

04 13-04 19: Be kaukės – kaip nuogas

Vaikštinėju po Joido parką, prisėdu atsigerti kolos, stebėdamas kostiumuotus aplinkinių ofisų dangoraižių darbuotojus, turbūt niekada ir nepradėjusius dirbti iš namų. Veido kaukę pasidedu ant kelių. Vėjas čia pat ją nupučia. Pakeliu nuo žemės – susipurvinusi, skruzdėlės vaikšto. Išmetu.

Ofisų rajonas, kaukėmis nepreikiauja. Pirmą kartą po daugiau nei mėnesio kelias valandas vaikštau viešumoje be kaukės. Per Hano upės pakrantės parką, pilną piknikaujančių žmonių.

Nejauku. Net keista, kaip nejauku! Kai prasilenki arti su kitais žmonėm – dar nejaukiau. Neįtikėtina! Dar prieš mėnesį išeiti su kauke atrodė nejaukiai kvaila.

Klausiu kelio į metro stotį. Nenoriu jų gąsdinti, tad stoviu per 2 metrus nuo pašnekovų. Tada einu į traukinį. Traukinys pilnas – vakarinis pikas. Tarp žmonių atstumas tik centimetrai. Jeigu parke dar būdavo žmonių be kaukių (kaip kitaip valgysi), metro vagone aš toks vienintelis. 11 stotelių…

Bent jau į mane piktai nesižvalgo. Kitose šalyse, spauda rašo, vietiniai užsieniečių bijo. Korėja sutvarkė virusą ir korėjiečiai jo bijo vis mažiau, bet kaukės, tikriausiai, dar ilgai neišnyks. Suprantu, kad kvaila – bet švelni baimė užsikrėsti važiuojant metro be kaukės lydi visą laiką.

Taip, koronavirusas vis dar „plevena pavasarėjančiame Korėjos ore“, bet jį „susitikti“ tikriausiai tikimybė jau senokai panaši, kaip lūšį Lietuvos miškuose. Keletui nepasiseka – tik tiek Seule kasdien teužsikrečia. Tai tik po 1 iš kelių milijonų, kai Seule 22 mln. žmonių. Bet turbūt ir yra tik po 1 iš kelių milijonų todėl, kad visi saugosi: net jei koks vienas-kitas asimptominis infekuotasis ir prasprūdęs pro išmaniąją kovos su koronavirusu sistemą ir vaikšto į parkus, važinėja metro, tai kai ir jis nešioja kaukę, ir visi aplinkiniai jas nešioja, tikimybė užkrėsti artima nuliui. Nes užkrečiama iš sergančio burnos/nosies į sveiko burną/nosį/akis – o ne tiesiog stovint šalimais. Reiškia, praeis savaitė ar dvi, toks ligonis pasveiks ir viskas – ta ligos šaka bus nukirsta, jis liks nieko neužkrėtęs.

Štai taip Korėjoje užsikrėtusių mažėja ir toliau. Štai todėl ta visuotinė „baimė būti be kaukės“ yra labai gerai. Gal tik vienas iš milijono, kad užsikrėsi, bet jei kaukių nenešiotų niekas, tuoj galėtų būti vienas iš šimto tūkstančių, paskui – vienas iš dešimt tūkstančių ir t.t. „Antroji koronaviruso banga“, kuria pernelyg ramius savo piliečius per žiniasklaidą nuolat gąsdina Korėjos politikai.

Tikiuosi, tame metro traukinyje tokio užkrėstojo nebuvo. Namie paimu naują kaukę. Jų rezervas išsekęs. “Paprastų” kaukių Korėjoje daug – esame net nemokamai gavę kaip priedą prie nesusijusio pirkinio. Bet tų „rimtesnių“ kaukių mažai. Prekyboje kaukių daug ir lengvai matai, kurios gražios, o kurios – ne, bet kaip atskirti saugesnes nuo nesaugių? Ar pasitikėti „N94“ kokybės standartu, jei kaukę perki turguje? Čia net valstybės, būna, prašauna užsisakiusios kur iš Kinijos netikrų COVID testų, kaip Ispanija… Išsivertus autovertėjais visokių kiniškų kaukių įpakavimų instrukcijas tiesiai šviesiai rašoma – “nuo ligų nesaugo”.

Viskas, kaukė kaip kūno dalis. Nebedusina. Ir su daugeliu moku apsieiti, kad neberasotų akiniai. „Įdomu, ar kada nors kaukė mus apsaugojo nuo COVID?“ – klausia Aistė. Nežinau. Bet tikiu, kad nuo kitų ligų apsaugojo. Mano imunitetas siplnas, kiekvienoje kelionėje susregu kokiu kosuliu, sloga, lengva temperatūra – bet ne šitoje. O dabar, šiaip ar taip, kitos ligos mažiau pavojingos nei COVID – turėsi kokį kosulį ir kris ant tavęs įtarimas.

04 13-04 19: Po mėnesio Lietuva jau kažkur toli

Kai prieš gerą mėnesį užbombardavo žinios apie visus karantinus, sienų uždarymus, evakuacijas, repatriacijas, darėsi baisu, it karo laikais.

Paskui, keliaudamas per Indoneziją, susitaikiau su mintimi: „Nieko nesuplanuosi, mano situacija geresnė nei daugelio aplinkinių (kurie gyvena iš turizmo arba privalo grįžti į darbus, pas šeimas), tai tiesiog plaukiu su srove ir tikriausiai viskas bus gerai“. Ir kol kas viskas labai gerai, bet vis tiek skaitydavau, baisėdavausi tomis žiniomis, kas Europoje vyksta.

O dabar štai perskaitau, kad Lietuva uždarė Nemenčinę, kad ten galės patekti tik žmonės su leidimais – ir kažkaip nelabai įdomu jau. Ne tik dėl to, kad pavargęs nuo to. Bet ir dėl to, kad viskas šitaip toli. Pietų Korėja – ne Tailandas ar Indonezija, kur tvyrojo trapi ramybė, bet tuo pačiu viskas iš lėto užsidarinėjo. Pietų Korėja – tarsi kitas pasaulis, kur koronavirusas visiems yra tik dar vienas virusas, dar viena liga, o ne kažkoks XXI a. maras, dėl kurio reikia naikinti viską, kas gražu, prasminga ir suteikia žmonėms galimybę (prasi)gyventi.

Lietuva, Europa ilgą laiką psichologiškai dar buvo „čia“, nepaisant to, kad keliavau 10 000 km nuo jos Azijoje, bet dabar tai jau „ten“. Paseku situaciją ne tik ten, bet ir kitose šalyse, kurios dar prieš kelias savaites buvo laikinais namais – Katare, Tailande, Indonezijoje. Ji visur iš lėto blogėja: Tailandas karantinavosi panašiau į Europą, bet Indonezijoje ir Katare – laisviau.

Bet čia jau kaip žinios iš Sirijos pilieitnio karo: baisu, savaip artima, nes pora metų iki karo buvau Sirijoje, bet tuo pačiu psichologiškai vis toliau.

Prieš 2-4 mėnesius jei kuriame iš mano mėgstamų proto žaidimų būtų buvęs užduotas klausimas „Viename mieste keliasdešimt darbininkų susirgs kvėpavimo takų virusu. Valdžia uždarys tą miestą, nebeleis ten niekam atvykti. Kokioje šalyje taip atsitiks?“ pirmasis spėjimas būtų buvęs „Šiaurės Korėjoje“, antrasis – „Turkmėnijoje“…

04 13-04 19: Paskutiniai ribojimai Korėjoje tuoj išnyks?

Naujai užsikrėtusių koronavirusu visoje 50 mln. žmonių Pietų Korėjoje šiandien tik aštuoni. Pirmąkart mažiau nei 10. Iš tų pačių aštuonių penki užsikrėtė svetur. Kad užsikrėtusių būtų kuo mažiau tiek man, tiek visiems korėjiečiams norisi ir altruistiškai, ir kiek savanaudiškai: juk „skatinimas laikytis atstumo“ galioja iki šiandien ir valdžia iki paskutinio atidėlioja sprendimą: tęsti jį ar netęsti. Aišku, palyginus su Europa, tas skatinimas – juokingas, ribojimai menki, tačiau vis tiek šis bei tas uždaryta, o į kai kurias tų vietų norėtųsi nueiti.

Pavyzdžiui, Yoido bažnyčią, vieną didžiausių pasaulyje. Pietų Korėja vienintelė šalis, kurioje krikščionybė niekada nebuvo oficiali religija, tačiau duaguma jos gyventojų tapo krikščionimis. Krikščionys jie labai uolūs, siunčiantys užsienin daugiau misionierių nei bet kuri šalis, išskyrus JAV. Be to, čia religingi ne seneliai, o jaunimas. Tad, norint geriau pažinti tą kasdien iš naujo kuriamą Korėjos kultūrą, visad norėjau apsilankyti tokioje modernioje ir jaunatviškoje superbažnyčioje. Kol kas bažnyčios uždarytos, nors per Velykas ~2000 jų draudimo nebepaisė.

Lankydamasis užsienio šalyse stengiuosi susitikti su ten gyvenančiais lietuviais. Paprastai dėl „Gabalėliai Lietuvos“ internetinės lietuviško paveldo užsienyje enciklopedijos: aiškinuosi, ar toje šalyje yra lietuivškų vietovardžių, lietuvių muziejų, žymių lietuvių kapų, paminklų lietuviams ir kito ir, jei taip, aplankau, nufotografuoju, įtraukiu į „Gabalėlius Lietuvos“.

Korėja per toli ir per daug jau mūsų istorijos atskiros, kad ten tikėtis lietuviškų vietų, bet iš 14 metų Korėjoje gyvenančio Martyno buvo įdomu daugiau išgirsti apie Korėjos gyvenimą iš vidaus.

„Korėjiečiai nori gyventi laisvai“ – sakė.

„Korėjiečiai ir gyvena laisvai“ – atsakėme turėdami su kuo palyginti.

Bet čia kaip su nusikalstamumu. Niekur pasaulyje nėra prasmės klausti „Ar čia saugu?“, nes išskyrus kelis rimčiausius keliautojus, aplankiusius 70 ar 100 šalių ir praleidusius užsienyje mėnesių mėnesius ar metų metus, visi vertins tik per savo šalies prizmę. „Čia saugu, iš mūsų tik tris mašinas pavogė“ – tokį atsakymą girdėjome Brazilijoje, nes kur nesaugu ten ginkluoti pagrobimai ir vaikai su automatais gatvėse (mačiau savo akim). O japonas – arba korėjietis – galėtų pasakyti: „Čia labai nesaugu, prieš septynerius metus kaimyno draugo pažįstamą kišenvagiai apvogė“.

Tai taip ir su karantinu, koronavirusu. Visiems atrodo pas juos blogai – nes blogiau, nei buvo anksčiau. Bet pas vienus yra griežto režimo kalėjimas, pas kitus – pataisos namai, pas trečius – namų areštas, na o Korėjoje gal tik nedidelė ekonominė krizė. Ir niekas, išskyrus kelis keliautojus, nėra matęs daugiau nei vieno (maks. dviejų) varianto. O ir mes tematėm penkis.

Martyną švelniai išgąsdiname papasakodami, kaip sunku buvo patekti į Pietų Korėją. Jam terminas išvykti sueina gegužės pabaigoje. Mes kiek laimingesni – turime laiko iki birželio 28 d. Bet kas bus tada? Turime birželio 25 d. bilietą į Japoniją – ar išvyksime? Ar bus tada normalūs skrydžiai į Lietuvą? Spėlioti dabar tas pats, kaip prognozuoti ruletės rezultatus.

Vakaras. Večiu portalus: ar baigsis Korėjoje ribojimai? Taip, bet ne visai. Pietų Korėjos valdžia prėmė sprendimą sušvelninti „skatinimą laikytis atstumo“. Bažnyčios, naktiniai klubai, korepetitorių mokyklos (šitaip svarbu dėl vaikų mokslų pamišusioje Korėjoje!), sporto klubai atsidarys. Aišku, valdžia kalba kuo aptakiau („Bent savaitę-dvi pasistenkite neiti iš namų pernelyg daug“): niekas nenori, kad milijonai korėjiečių staiga paplūstų į gatves švęsti „koronaviruso pabaigos“, nes tokios minios galėtų būti antrosios ligos bangos pradžia.

Skaitau internete apie protestus pireš karantiną JAV, kitur. Savaip džiaugiuosi – gal pasaulis atsitokės. Bet viskas taip toli – ir tas karantinas, ir tie protestai. Pietų Korėjoje tvirta dabartis ir aiški ateitis.

---

Balandžio galas (2020 04 20 – 2020 04 26)

---

04 20-04 26: Netikėtos mano “šlovės minutės”

Paskelbęs praeito mėnesio dienoraštį šiame tinklaraštyje, sulaukiau daug dėmesio ne tik iš skaitytojų, bet ir iš spaudos. Matyt, istorija pasirodė unikali: daug kas dabar „karantinuojasi“ užsienyje (tiek savo pasirinkimu, tiek negalėję grįžti į Lietuvą), bet, tikriausiai, mažai kas per 2020 m. kovą-balandį išvydo situaciją net 5 valstybėse, sienoms užsidarant dar “stūmėsi pirmyn”.

Mano dienoraštis kaip straipsnių serija spausdinamas JAV lietuvių laikraštyje „Draugas“ (su kuriuo bendrdarbiauju nuo “Tikslas – Amerika” misijų), daviau interviu “15 minučių”, LRT „Pasaulio Lietuvai“. Bene kasdien skaitau ir taisau man žurnalistų atsiųstus straipsnius, kad nebūtų niekur publikuoti su klaidomis, siunčiu žiniasklaidai nuotraukas ir pan.

Paskutinį kartą kažkiek panašioje situacijoje buvome prieš 9 metus, kai per savo medaus mėnesį 2011 m. kovo 11 d. atsikliuvome Japonijoje. Tada ten, kaip žinia, buvo didysis žemės drebėjimas, sprogo Fukušimos atominė elektrinė. Aišku, masteliai buvo ne tie, o Lietuvoje žinias žiūrintiems artimiesiems buvo baisiau, nei mums Japonijoje.

Įdomu, ar į ką įsivelsiu dar po 9 metų?

Visame šitame labiausiai patinka tai, kad papasakoju lietuviams, kaip laikosi ir tvarkosi kitos šalys, kokie yra keliai kovoje su pandemija (ne tik europinis užsidarymas).

04 20-04 26: Keliaudamas po šalį pamatai daugiau, nei joje gyvendamas?

Paradoksas, bet tiesa. Kai keliauju į kokią nors šalį trumpam laikui, pakalbėjęs su ten gyvenančiais, dirbančiais, studijuojančiais lietuviais dažnai suprantu: per savaitę ar pora aš pamačiau daugiau, nei jie per metus ar kelis.

Taip yra todėl, kad, kai keliauji, supranti – „dabar arba niekada“, „daugiau galimybių gal nebus“. Ir darai viską, kas toje šalyje įdomu, prieš tai ilgą laiką tam ruošęsis, kad kiekviena akimirka būtų išnaudota tinkamai.

Štai kai keliavau prieš penkis metus į Pietų Korėją pirmą kartą, šalyje teturėjau 9 dienas. Bet per jas ne tik aplankiau visas svarbiausias Seulo, Suvono, Pusano, Kjongdžu, Andongo, Tegu lankytinas vietas – visokius konfucianistų siovonus, šventyklas, muziejus, pagodas, gamtos takus – bet ir padariau viską optimaliu iš anksto suplanuotu laiku. Sekmadienį praleidau Hahoe liaudies kaime kur stebėjau tradicinį kaukių šokio spektaklį (vaidinamą šimtus metų, bet tik kartą per savaitę). Ištaikiau, kad būčiau Seule tą dieną, kai vyko e-sporto „League of Legends“ varžybos. Įterpiau visos dienos ekskursiją į demilitarizuotą zoną Korėjų pasienyje ir dar daug ką, aišku, aktyviai keliaudamas nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro ir, pamenu, kai kuriomis dienomis spėdamas užkąsti gal tik kartą. Juk negaiši laiko kavinės paieškoms, jei esi užmiestyje ir tų kavinių nėra. Pavalgyti per gyvenimą spėsi, pamiegoti – irgi, o prie Tripitaka Koreana lentelių, seniausio spausdinto tokios apimties kūrinio, Hėinsos pagodoje gal niekad daugiau nė per 1000 km nepriartėsi.

Tuo tarpu tie, kas gyvena šalyje, neretai galvoja „Juk dar bus laiko…“. Ir labai dažnai atidėlioja, atidėlioja, pamiršta, gyvena „savo rutinos burbule“ – net per savaitgalius, atostogas. Ir net kai ateina laikas išvykti iš šalies (tarkime, baigiasi studijos), dalies tikslų lieka neįgyvendinę, ar – dažniau – net apie juos nesusimąstę. Gal po kokių metų netyčia pamatę kokiame interneto portale straipsnį apie įdomią šalies tradiciją ar gražų pastatą pasigailės „Kodėl aš ten neapsilankiau?“.

Trumpoms kelionėms aš paprastai ruošiuosi su karine drausme, metodiškai pereinu visokių informacijos šaltinių sąrašą, nuo pradžios iki galo skaitau apie šalį knygas, žymiuosi ką noriu aplankyti žemėlapiuose, susidarinėju mintyse maršrutus. „Misija“ turi būti paruošta tarsi karo operacija. Bet kai važiuoji kažkur neribotam laikui, viskas kitaip: atrodo, spėsi, rūpesčių yra ir kitų.

Dabar pats pirmą kartą esu „kitoje barikadų pusėje“. Labiau Seulo gyventojas, nei turistas. Ir pamažu jaučiu, kaip įsigyvenu į lengvą rutiną. Tarkime, einu į restoranus, kur žinau, kad pigu ir skanu (iš visų tų dešimčių ar šimtų, kurių įvairove taip džiaugiausi kai pirmą kartą išlipau iš metro tame Tongmjo rajone). Neretai leidžiu laiką taip, kaip įpratęs, tik kitoje vietoje: na, vaikščioju mieste ar parkuose, užsukdamas prie įspūdingesnių pastatų.

Aistė pamini, kad Korėją įsivaizdavo skirtingesnę nuo Lietuvos, nei atrado. Ir man 2015 m. ji atrodė skirtingesnė – nes, tiesiog, į vietinį gyvenimą pasinėriau stagiau.

Negaliu sukerpėti. Viskas praeina ir paskui būtų gaila. Mintyse paspiriu save ieškoti naujų ir naujų galimybių, naujų ir naujų patiekalų, naujų ir naujų pramogų ir kultūrinių patirčių, kurias, vos šovus į galvą naujai minčiai, įtraukiu į užrašus telefone su grafa “išbandyti”. Taip, kimbapai skanūs, bet ir bokumbapo, čujuk bokumo paragauju ir dar daug ko – ir, pasirodo, tai irgi nuostabūs patiekalai.

Korėja yra nuostabiai kitokia šalis, kur ne tiesiog kitokia architektūra ar kitokia – tokia valiūkiška – reklamų estetika. Ten gali pasinerti į tokius užsiėmimus, kokių dažnas lietuvis nė neįsivaizduoja egzistuojant. Požeminiai PC kambariai ne šiaip sau interneto kavinės – ten, modernių kompiuterių milžiniškais monitoriais apsuptyje verda kitas gyvenimas: e-sporto, uždirbamų ir brangiai parduodamų virtualių kardų… Neseniai nuskambėjo istorija apie Seulo PC kambaryje pagimdžiusią moterį kuri, nusikračiusi kūdikiu, grįžo į virtualius pasaulius…

Korėjietiškos pirtys (čimdžilbangai), kuriose ir nakvojama, gyvenama. Šventyklos, kuriose gali apsinakvoti ir per visokias patirtis, rytinę meditaciją geriau suvokti budistinę kultūrą kviečiami ne tik budistai. Aistringos sekmininkų bažnyčios, vienos didžiausių pasaulyje. Viskas dar manęs laukia.

Nustebimų dar būna ir gtavėje, nors ir rečiau. Dar 2015 m. pripratau prie neoninių švytinčių kryžių (be jų bažnyčia – ne bažnyčia) ar išmaniųjų autobusų stotelių, visokiuose ekranėliuose rodančių kur tiksliai kuris autobusas. Bet vis randu ir randu ką modernaus: vieši purškimo nuo uodų vamzdžiai (prieš einant į parką) ar batų plovimo žarnos (išeinant iš jo), ekranai prie tualeto įėjimo rodantys kurios tupyklos užimtos, Kompiuterinių žaidimų akademija ir pan.

Be to, „žinoti“ ir „išvysti savo akim“ – ne tas pats. Žinojau, kad Korėjos begaliniame vlogų pasaulyje kaip niekur populiarūs „valgymo transliacijų žokėjai“, kurie, tiesiog, filmuojasi kaip valgo; juos žiūri, jiems aukoja tūkstančiai (esą, vienišiems žmonėms nesmagu valgyti vieniems, tai jie įsijungia tokius žokėjus). Na, bet pamatyti nebejauną vyrą, prisimontuojantį eiliniame tinkliniame restorane išmanųjį telefoną ant trikojo ir su visokiomis grimasomis transliuojantį savo pietus visai Korėjai vis tiek netikėta.

Žinojau, kad Korėjoje nelabai padoru nuoga nugara ar iškirptė. Bet sunku nenustebti kai kažkokia moteris gatvėje priėjusi prie Aistės pradėjo korėjietiškai kažką aiškinti, gestikuliuoti, o galiausiai paėmė ir persegė Aistės liemenėlę kitaip. Davė suprasti, kad taip vaikščioti nedera išvis – Aistė grįžo namo, persirengė. Tai kas, kad korėjietės į darbus vaikšto tokiais trumpais sijonėliais, kad, tarkime, po striuke jų kartais nė nesimato, boluoja kelnaitės. Tuo Rytų Azijos ir Vakarų kultūros skiriasi kardinaliai. „Nuogumas – irgi kultūrinė sąvoka“ – girdėjau įdomią mintį.

Nustebino, kaip niekas Seulo neišmuša iš vėžių. Štai nutrenkia gatvėje priešais mūsų namus motociklininką. Tas guli be sąmonės, gal miręs. Guli ant perėjos. Šviesoforas veikia. Žmonės vaikšto aplink lyg niekur nieko. Tarp motociklo ir nutrenktojo, tarp nutrenktojo ir partrenkusios mašinos, apeina nukritusį šalmą ir nuolaužas.

Su sirenomis atvažiuoja policija, greitoji, bet gyvenimas aplink nestoja nė akimirkai. Nekreipia jie dėmesio ir į išgriuvusius girtuoklius (o gal ne girtuoklius?). Na, ir koronavirusas Seulo nesustabdė. Ir visokios istorijos apie tariamai mirusį Kim Čen Uną ir prasidėsiantį naują Korėjos karą, apie jo bandomas branduolines raketas skamba visų pirma Vakarų pasaulyje, o ne Korėjoje. Korėjiečiai džiaugiasi sakurų žiedais (Seule, tiesa, jau nužydėjo).

Niujorkas buvo miestas kuris niekada nemiega – kol koronavirusas nepanardino jo į „pavasarinį letargą“.

O Seulas tebėra miestas, kurio niekas nesustabdo.

04 20-04 26: Šalį pažinsi per antro lygmens lankytinas vietas

Kai esu mieste dieną ar savaitę, neišvengiamai laisvalaikį skiriu visų pirma „pagrindinėms“ lankytinoms vietoms, taip pat toms vietoms, kurios susijusios su tuo, kuo domiuosi labiausiai (man tai – vietos kultūra, istorija, architektūra).

Bet Seule esu mėnesį, tad galiu lankyti „viską iš eilės“, pasigaudęs idėjų įvairiausiose interneto svetainėse. Ar, tiksliau, „Viską iš eilės“ tarp to, kas neuždaryta. Taip dar giliau pasineri į vietos kultūrą, nes pamatai ir tai, kas gal tavęs nebūtų sudominę – tačiau labai domina vietinius.

Pietų Korėjoje tai – fotografavimasis. Neįsivaizduojamai didelis procentas visų pasiūlymų turistams yra visokios „fotografavimosi galimybės“ ir „selfių pagražinimai“. Nekalbu vien apie fotostudijas („K-popo patirtis“, kur jus nugrimuos K-popo žvaigždių grimeriai). Vien hanbokų (tradicinių korėjietiškų drabužių) nuomos salonų Korėjoje šimtai ar tūkstančiai. Nauja mada – mokyklinių uniformų nuomos salonai (trisdešimtmečiai, keturiasdešimtmečiai vaikšto su jomis po Seulą, spragsėdami selfius: įsijaučia į kokį korėjietišką serialą apie moksleivių meilės istoriją). Tokių vien Klook mačiau keturis, o juk Klook tarnauja tik užsienio turistams.

Ir vis tiek nustebina, kad bilietas į „Jongma Land“ atrakcionų parką kainuoja net 8 eurus. Nes atrakcionų parkas – apleistas, atrakcionai seniai surūdiję! Bet ta „užmarštin iškeliavusi smagybė“, iki „Lotte World“ atidarymo džiugindavusi mažas Seulo vaikų galveles, tapo populiariu fonu nuotraukoms. Ne tik „Instagram“ selfiams, o ir vestuvių fotosesijoms: jos brangios, bet štai viena jaunoji su nuometu jai ruošiasi. Uždaręs parką šeiminikas gal uždirba nemažiau, nei kol tas veikė…

Ir čia – tik ledkalnio viršūnė. Vien „Klook“ sąrašuose – ir Meilės muziejus, kur gali fotografuotis prie visokių gašlių vaizdų (tai, atrodo, skaitosi padoriau, nei Lietuvoje!), ir meškiukų muziejus, ir „kakučių žemė“ (nereikia pasakoti, greta kokių statulų ir paveikslų fotografuojiesi tenai), ir pažiba „Trickeye muziejus“ – iš Pietų Korėjos išplitusi jau pasaulinė pramoga, kur parsisiunti į telefoną specialią programėlę ir su ja muziejuje padarytose nuotraukose realybė bus „pagražinta“ spec. efektais (pavyzdžiui, slibino statula tave degins ugnimi). Išbandysime.

04 20-04 26: Kodėl korėjiečių kalba sudėtinga

Tiek prabuvęs bet kokioje užsienio šalyje paprastai jau su vietiniais kalbu vietine kalba – aišku, ne filosofiniais klausimais, o gyvenimiškais: kaip kur nors nueiti, kiek kainuoja ir t.t.

Su korėjiečių kalba sunkiau. Su linksniais, laikais gana paprasta. Ir net su rašto sistema (hanguliu) paprasta: ji tik atrodo kaip sudėtingi hieroglifai, iš tikro kiekvinas „hieroglifas“ susideda iš labai paprastų raidžių, kurių forma dargi padeda atspėti jų tarimą.

Sunkiausia – visokie mandagumo/formalumo lygiai. Turi vartoti skirtingus žodžius, priklausomai nuo to, kokiu formalumo lygiu kalbi, o jų yra bent šeši. Didžiausia bėda, kad visokie žodynai ir automatiniai vertėjai to nesupranta. Išversk bet kokį sakinį Google Translate iš anglų kalbos į korėjiečių – ir tau jį pateiks atsitiktiniais mandagumo lygiais, gal maišytais, nes juk anglų kalboje to nėra. Analogiškai bus ir visokiuose žodynėliuose, pokalbių knygelėse.

Taigi, nelieka mėgiamo būdo mokytis, kai iš pradžių išmokstu svarbesnius žodžius ar frazes ir jau galiu juos vaisingai naudoti. Vienoje knygelėje ta pati frazė skamba vienaip, kitoje – kitaip, „Google Translate“ verčia dar kitaip… Visų pirma reikia mokytis gramatiką, kad suprastum tuos mandagumo lygius bei kaip logiškai sudaromi visi tie variantai – antraip viskas atrodys lyg atsitiktiniai tekstai.

O dar ir raidžių daug tokių, kurių nėra lietuvių kalboje. Pavyzdžiui, B ir P korėjiečiams yra viena ir ta pati raidė – kaip ir T ir D ar Č ir Dž. Užtat skiriasi paprasta P, aspiruota P ir platesne gerkle tariama P (tas pats su T). Ir balsių pas korėjiečius daugiau.

04 20-04 26: Ką apie Korėją atskleidžia jos dokumentika

Ruošdamasis išvykti į užsienio šalis, daug laiko skiriu tos šalies filmų žiūrėjimui – tiek meninių, tiek dokumentinių. Vykti į Pietų Korėją neplanavau, tad filmus žiūriu jau būdamas joje. Vakarais. Sužinome, perprantame daug naujo.

Į K-popo žvaigždučių nuotraukas reklamose nebežiūri taip pat po filmo apie K-popo fabriką: kaip grupės kuriamos „iš viršaus žemyn“ pagal tą patį kurpalių iš K-popo mokyklų nugriebiant vien berniukų ar vien mergaičių „grietinėlę“ ir sulipdant ją į vieną ~5-7 asmenų grupę, kuri tada „debiutuoja“ iš anksto paruoštai fanų dirvai.

Supranti gatvėse išgriuvusius ar rėkiančius alkoholikus pažiūrėjęs filmą apie Korėjos sodžu (tradicinio alkoholinio gėrimo) kultūrą, privalomus išgėrimus su viršininkais ir kolegomis po darbo. „Negalvojau, kad tai Korėjoje tokia bėda, skamba kaip Rusija“ – sakė Aistė, bet išėję vakarais į gatves suprantame – žurnalistai neperdeda. Bent jau muštis korėjiečiai nelinkę.

Supranti, atrodo, iš gyvenimo iškritusius Korėjos „senelius“ pasižiūrėjęs filmą apie į pradinės mokyklos suolą sėdusias seneles (taip išgelbėjusias kaimo mokyklėlę nuo uždarymo). Juk dar ~1960 m. mergaičių į mokyklą neleisdavo, skurdžioje, beveik badaujančioje pokario Pietų Korėjoje tik kas penktas buvo raštingas. O dabar Korėja – išmaniausia šalis su visom technologijom – kaip toms senolėms prisitaikyti?

O kur dar pilietinio karo išskirtų Šiaurės ir Pietų Korėjos brolių-seserų susitikimai, kuriuos po dešimtmečių pertraukos, kiek atšilus santykiams, būna, leidžia (paskui vėl uždraudžia) Šiaurės Korėjos Kimų dinastija.

To nepamatysi nei kaip turistas, nei kaip laikinas gyventojas, bet tai formuoja Pietų Korėjos troškimus ir viltis.

Rasti gerų filmų, tiesa, sunkus darbas, kuriam skiriu daug valandų. „Youtube‘as“ užverstas visokiais mėgėjiškais „filmais“, kuriuos visokie pradedantys keliautojai nufilmavo senais mobiliaisiais telefonais. Iš tokių nesužinau nieko, ko nežinočiau pats, nebent galiu pasižiūrėti kaip aikčioja kokia „Youtube“ žvaigždutė išgyvendama kultūrinius šokus ten, kurių aš nepergyvenau net prieš 10 metų pirmųjų kelionių į Aziją metu.

Bet kad įsitikintum, koks laukia filmas, turi paleisti, dažniausiai nusivylęs išjungti gailėdamas 5 prarastų minučių.

Aišku, garsių kanalų logotipai – „Al Jazeera“ (ypač „101 East“ programa), „BBC“, „National Geographic“ ir kt. – kokybės ženklas. Taip pat ir keli mėgstami konkretūs serialai, kurių kiekviena serija skirta kitai šaliai ar miestui. Prieš keliaudamas visada peržiūriu tą sąrašą, ar nieko nėra sukurta apie šalį, į kurią keliauju. Ir apie Pietų Korėją medžiagos daug. Visas „Arirang“ kanalas, finansuojamas Korėjos valdžios, skirtas angliškam šalies pristatymui: vietomis jis ne visai pataiko į dešimtuką (Korėjoje dar nėra daug žmonių, įgudusių, ko reikia užsieniečiams), bet yra kokybiškas ir išsamus („100 Icons of Korean culture“ – serija apie 100 Korėjos „simbolių“ – ar “Tales of Hansik” apie Korėjos virtuvę).

04 20-04 26: Gyvenimas tarsi k-drama

Pamatyti meninius užsienio šalių filmus dažnai sunku, bet visad stengiuosi. Sunku, nes nėra nei kur jų parsisiųsti, nei pirkti, o jei randi – tai be subtitrų. Lengvai gausi nebent pavienių režisierių, kurie orientuojasi į Vakarus, filmus, bet tokie filmai niekaip neatspindi tikro tarp vietinių populiaraus kino. Na, nėra “Kino pavasarių” numylėtinis Kim Ki Dukas tai, ką myli patys korėjiečiai.

Laimė, tikrus Korėjos filmus rasti pasirodė lengviau, nei daugelio šalių, ir čia kalta pasaulį (daugiausiai Lotynų Ameriką, Afriką, Aziją), užpylusi „Korėjos banga“ hallyu, kai korėjofilų ten pasidarė ne mažiau, nei japonofilų.

Ir labiausiai jie myli muziką (k-popą) bei serialus (k-dramas). Asortimentas didžiulis ir patogus: priešingai Lotynų Amerikos serialams, k-dramos trunka vieną sezoną, taigi, tikrai spėsime dar Korėjoje pažiūrėti 15-25 serijas. Pasirenku k-dramą korėjietiškiausiu sužetu – „Crash Landing on You“, pasakojančią apie Pietų Korėjos čebolo (šeimyninio megaverslo) paveldėtoją, kurios parasparnis sudužo Šiaurės Korėjoje – ir jos mėginimus sugrįžti namo.

Tikrai įdomu ir kokybiškai padaryta. Net ir Šiaurės Korėjos pusė: daug kas panašu, kaip buvo Sovietų Sąjungos laikais Lietuvoje – blatai, nomenklatūra, deficitai. Ir, šalia to, elektros dingimai, Kimų nuotraukos atlape ir t.t. Taigi, įtikima. Pabėgėliai iš Šiaurės Korėjos konsultavo. Aišku, yra kelios klaidelės: štai, tarkime, Šiaurės Korėjos automobilyje yra GPS aparatas. Na, pietų korėjiečiai neįsivaizduoja, kad kur nors galėtų nebūti išmaniosios įrangos, turbūt savo šiauriečių konsultantų net neatsiklausę apdėliojo tą sceną rekvizitais…

K-dramų siužetai dažnai neįtikėtini – susidvejinusios asmenybės, alternatyvios realybės. Bet pažiūri už lango, į žinių portalus – ir kuo ne toks siužetas? Mūsų pačių gyvenimas jį primena.

“Pasaulyje prasideda pandemija, dėl kurios iš pradžių nelieka sporto ir teatrų, paskui restoranų ir parduotuvių, iki galiausiai žmonės įkalinami savo namuose. Lėktuvai “su visam” nusileidžia, sienos uždarytos. Pasaulis griūva, bet Pietų Korėja laikosi. Ir štai pora veikėjų vienu paskutinių reisų atskrenda į Korėją.”

Na, ne visai k-dramos siužetas. Kad būtų k-drama, turėtų atvykti tik vienas herojus, o antrą pusę susirasti jau Korėjoje. Aišku, meilei trukdytų visokios tėvų ir giminių intrigos, imigracijos pareigūnai ir karantino specialistai, politinės kebeknės ir, galiausiai, dar herojai susirgtų sunkia COVID forma. Čia būtų k-drama.

04 20-04 26: Stebuklas pirkti skrydžius ir žinoti, kad įvyks

Esame rezervavę Seule butą iki gegužės 2 d., o kas po to? Drakonai atskris? Dar prieš mėnesį būčiau nebenustebęs, bet dabar vis ramiau ir ramiau. Mobiliojo teleofno pypimai su pranešimais „Jūsų rajone užsikrėtė X žmonių“ vis retesni ir retesni.

Ir jaučiu, kad jau galiu planuoti daugiau nei 2 dienas į priekį. Gegužės pradžioj pavažinėsime traukiniais į kitas Korėjos vietas. Paskui – porai savaičių į Pusaną, pietinę šalies dalį. Ir tada – skrydis į Čedžu, Korėjos kurortinę salą. Ji tokia korėjiėčių numylėta, kad skrydžiai Seulas-Čedžu „normaliais laikais“ yra populiariausias pasaulyje lėktuvų maršrutas – skirtingos avialinijos kasdien čia įvykdo virš 100 reisų! Jokiam Niujorkas-Los Andželas ar Tokijas-Osaka neprilygti.

Po ilgos pertraukos atsidarau Skyscanner svetainę. Skrydžiai į Čedžu pigūs ir jų gausu kaip niekad – iš Seulo 12 eurų, iš Pusano 22 eurai. Jau su registruojamu bagažu. Kaip Europoje kadaise.

Nuperku skrydžio bilietus maždaug 30 dienų į ateitį. Toks paprastas, rutininis veiksmas dar pora mėnesių atgal. O dabar kiek mažai žmonių pasaulyje galėtų tai padaryti! Pirkti balandį lėktuvo bilietus gegužės mėnesiui ir praktiškai žinoti, kad tie skrydžiai įvyks! Tik Korėjoje ir dar keliose šalyse.

Iš Lietuvos aviakompanijos irgi pridėjusios į sistemas daugybę skrydžių. Aišku, karantinas vis pratęsiamas ir pratęsiamas, tie skrydžiai vis atšaukiami ir atšaukiami. Nusipirkusiems tuos bilietus pinigai negrąžinami – tik visokie vaučeriai kelionėms kada nors ateity (jei aviakompanija nebankruotuos). Daug žmonių pasimauna ant to.

Visos ES keleivių teisės išskrido kažkur toli toli it gandrai rudenį, bet tarp tokių išskrendančių „paukščių“ kaip žmogaus teisės ir laisvės jų niekas nė nepastebėjo ir nesužiedavo.

Pasauliniai karantinai daug ką perkėlė į virtualią erdvę, o ji siekia ir tas vietas, kur karantino nėra. Korėjoje gi ir nevirtualiai turime daaaug ką veikti, bet su malonumu pasinaudojame galimybe pažiūrėti E. L. Vėberio miuziklus, kurie dabar, uždarius Londono Vestendo teatrus, rodomi Youtube kiekvieną savaitgalį.

„Topo Centras“ atsiunčia reklaminį laišką. Retai kada reklama pradžiugina, bet štai praneša, kad nuo balandžio 23 d. Lietuvoje atsidarys parduotuvės. Vis žingsniai į tą pusę.

---

Balandį keičia gegužė (2020 04 27 – 2020 05 03)

---

04 27-05 03: Šiandien Aistė turėjo išskristi

„Aistės skrydis Bankokas-Doha“ – mano telefone netikėtai sužimba priminimas. Šiandien, balandžio 27 d., turėjome porai savaičių išsiskirti. Aistė turėjo grįžti į Lietuvą, o aš – keliauti kaip kuprinėtojas po Laosą ir Kambodžą.

„Negaliu patikėti, kad turiu skrydžio bilietą iš Bankoko, o štai sėdžiu kažkokiame Seulo restoranėlyje“ – sako Aistė.

Skrydžiai atšaukti – iš pradžių Doha-Varšuva (Lenkija užsidarė), paskui ir Bankokas-Doha. „Qatar Airways“ žada grąžinti pinigus.

Tiesa, ir „Qatar Airways“ susigrąžinti pinigus, o ne “vaučerį” – kryžiaus keliai. Ypač Aistei, kadangi ji bilietus pirko per tarpininką „Edreams“, o tam paprasčiau su vaučeriais, tai tik vaučerį ir siūlo. Aistė užpildė paraišką. Užplidau ir aš – mano skrydžiai gegužės mėnesį, bet irgi jau atšaukti. Aš tiesiogiai pirkau iš „Qatar Airways“. Žiūrėsime, ar kas skirsis. Į mane daugybė žmonių kreipiasi prašydami kelionių patarimų – dėl to tik dar svarbiau viską išbandyti savo kailiu.

Kada grįšime į Lietuvą? Seniai negalvoju apie tai, bet Aistė vis užsimena, seka Lietuvos žiniasklaidą. „Mėnuo prabėgo, o niekas nesikeičia, tik sunkėja“ – pakomentavo. O juk prieš mėnesį dar buvo daugiau galimybių: skrydis per Minską, kurį kažkodėl uždarė, paskui – skrydis į Minską ir važiavimas iki Lietuvos sienos. Tada uždarė ir tą sieną.

Manęs tai nelabai domina. Man gerai kaip yra. Nematau prasmės aukoti laisvę Korėjoje dėl kryžiaus kelių grįžtant į užsidariusią ir supanikavusią Europą. Todėl apie grįžimą ilgai nė nemąsčiau, bet, Aistės paskatintas, pasidairiau galimybių.

Pietų Korėjoje turime teisę būti iki birželio 28 d. Turime bilietą birželio 25 d. iš Seulo į Tokiją (kurį privalėjome nusipirkti, kad įleistų į Korėją), o rugpjūčio viduryje, nuo seno, iš Tokijo į Varšuvą su „Air China“ per Pekiną (tai turėjo būti visiškai atskira kelionė liepai-rugpjūčiui į Japoniją, kurios metu būtume apsilankę Olimpiadoje, sumo turnyre, kosplėjaus renginyje, susitikę su ten gyvenančia Aistės giminaite – aišku, viskas atšaukta).

Skrydžiai Seulas-Tokijas iki gegužės 31 d. atšaukti (japonai faktiškai neįsileidžia korėjiečių, o korėjiečiai, kaip atsakas, japonų, tad nėra logikos „T‘Way“ avialinijoms skraidyti). Idealiausia, galbūt, būtų, jeigu atšauktų tuos reisus ir birželiui, bet liepą jau jie vyktų. Galėtume „nusikelti“ skrydžio datą iki liepos 25 d. Tokių aplinkybių galbūt pakaktų, kad mums leidimą būti Pietų Korėjoje pratęstų iki liepos 28 d. (maksimaliai per vieną kartą pratęsiamas mėnesiui, jau turint naują bilietą).

Japonijoje – tikėkimės jau bestvarkančioje su virusu – galėtume susitikti su Aistės giminaite, dar šį bei tą nuveikti (gal, tarkime, įkopti į Fudzijamą?), ir tada grįžti į Lietuvą.

Ar tai realu? Nelabai. Net jei, tarkime, Seulas-Tokijas skrydžiai atsinaujins, nereiškia, kad ir skrydis namo per Pekiną, atvykimas į Varšuva bus galimi. O dar tas skrydis per Pekiną – juk yra bendras bilietas Varšuva-Pekinas-Tokijas-Pekinas-Varšuva; kadangi neskrisim (ar bus atšauktas) liepos mėn. Varšuva-Pekinas-Tokijas, gali automatiškai atšaukti ir Tokijas-Pekinas-Varšuva.

Aišku, kaip visuomet dabar, reikės planavimo, perplanavimo. „Mąstyti apie tai – kaip burti iš kavos turščių“ – darkat sakau Aistei. Todėl ir nemąstau apie grįžimą. Ne laikas. Gerai kaip yra. LABAI gerai kaip yra. Kiekvieną kartą atsivertęs bet kurios šalies intenterneto naujienų portalą (išskyrus nebent kokio Taivano) apsidžiaugiu, kad esu Pietų Korėjoje.

Aistė baigiantis balandžiui konstatuoja: „Tai ir gegužę jau bus neįmanoma grįžti“. Nesitikėjau, bet ir nenorėjau. Norėčiau grįžti kai:
a) Bus galimybė grįžti normaliais skrydžiais, o ne per „kryžiaus kelius“ pvz. kaip ir dabar teoriškai įmanoma skrydžiu Seulas-Frankfurtas, tada traukiniais į Kylį, keltu į Klaipėdą ir autobusu į Vilnių (vien toks grįžimas per „susikoronavirusavusią Vokietiją“, beje, turbūt padidintų tikimybę užsikrėsti COVID keliariopai, palyginus su visa mano kelione iki šiol).
b) Tie skrydžiai vyks jau tuo momentu, kai pirksime bilietus. Kol nevyksta, labai tikėtina, kad reisus, į kuriuos nusipirksi bilietus, tiesiog atšauks ir dar pinigų neatgausi.
c) Bus aišku, kad grįžęs galėsiu vėl išvykti iš Lietuvos (nebus draudimo palikti Lietuvą piliečiams).
d) Grįžęs neturėsiu atsidurti karantine – nei visuotiniame (kai neveikia daugelis reikalingų įstaigų), nei asmeniniame (pvz. 14 dienų po grįžimo).

Kiek iš to pavyks – žiūrėsim. Kol kas sekasi gerai.

04 27-05 03: Apleistoje oloje – siaubo filmo istorija

Pastarosiomis savaitėmis pripratau prie tuščių turistinių vietų, bet niekas iki šiol neprilygo Gvangmjongo olai, kur pasijutau it patekęs į siaubo filmo pradžią.

Kadaise oloje triūsdavo šachtininkai, Antrojo pasaulino karo metais – japonų verčiami. 2011 m. ji paversta meno projektu – su spindinčiomis girliandomis, tarnaujančiomis kaip nuostabus Instagram fonas. Taip sako olos reklamos.

Nuvažiuojame metro, paskui autobusu iki galinės stotelės, tarp retų žygeivių užlipame į kalną nuostabių gėlių supamais takais. Pirma bilietų kasa – uždaryta. Rodyklė eiti tolyn. Už kelių šimtų metrų antra kasa – irgi uždaryta. Rodyklė lipti aukščiau. Iki trečiosios, paskutinės kasos, kur nei gyvos dvasios, nei užrašų, nei kainų.

Bet olos durys praviros. Gal bilietai bus toliau (juk internete nerašo, kad vieta uždaryta)? Įeiname į vidų. Viduje spindi visos šviesos, visos kinų turistų džiaugsmui sustatytos baugios statulos: „olų gilumose gyvenančios“ mitologinės medūzos, drakonai.

Nė gyvos dvasios. Tik štai pianinas suskamba. Tai koks keistas garsas. Tai grąžto dirdėjimas. Garso efektai? Remontas?

Kažkur tolumoje, atrodo, praeina žmogus – „Ar matei?“ – klausiu Aistės. „Nemačiau“.

Vaikštome ilgais koridoriais, laiptų kaskadomis aukštyn žemyn. „Siaubo kambarys“ – matome rodyklę. Tamsu, apsisukame. Einame į kavinę toje pat oloje, kur ištisos gėrimų, alkoholio lentynos, guli meniu su kainomis, o lempos romantiškai apšviečiai stalelius. Bet jokio padavėjo, virėjo; nieko, jokio žmogaus. Suvenyrų parduotuvėje paliktos ir ryškiai apšviestos visos prekės, o pardavėjo kėdė – tuščia.

Staiga kelią pastoja kažkokia žmogysta. „Na, sakys, kad uždaryta ir lieps eiti lauk“ – spėjau. Bet žmogus mūsų tarsi išsigąsta ir pasitraukia šalin.

Ilgu tuneliu einame atgal iki įėjimo ir galvos kertelėje vis kirba baimė, kad duris rasime užrakintas, liksime tame keistame šaltyje. Geras siaubo filmas būtų – pradėtų vytis zombiai ar maniakai, ir paskui reikėtų nuo jų slapstytis. Kaip korėjiečių „Traukinys į Pusaną“ arba Tarantino prodiusuotas „Hostelis“.

Bet olos durys atsidaro. Saulė lauke spindi.

Taip ir nesupratome, kas tai olai pasidarė. Jei veikia – kur visi darbuotojai? Jei neveikia – kodėl durys atdaros, viskas įjungta tarsi turistams, internete nieko neparašyta ir niekas neišveja?

Ar jau niekas ir nebesitiki „prašalaičių“, juoba, užsieniečių?

Viena aišku: Lietuvoje prekių ir alkoholio butelių taip niekad nepaliktum.

04 27-05 03: Korėjoje nebaisu, kai nepažįstamas ateina namo

Korėjoje saugu!

Kartą grįžęs namo nerandu mobiliojo telefono. Kitą dieną nesunkiai jį atgaunu: kažkas rado, perdavė vairuotojui, tas į rastų/pamestų daiktų skyrių, kur nuvažiavau kitą dieną. Net neprašo įrodyti, kad mano telefonas ir daugybės iškaltų korėjietiškų frazių neprireikia – pasakiau, kad pamečiau vakar Samsung Galaxy, ir to pakako, turbūt, tik vienas toks buvo, o juk argi kas nepametęs sakytų, kad pametė?

Kitą kartą išgirstu kaip pypia mūsų buto kodinė spyna – kažkas veda koda. Suveda teisingą, pastumia duris. Tik skląstis sutrukdo atidaryti. Aistė pasako kažką angliškai. „Aaaa“ taria kažkoks vyras ir atsitraukia.

Kaip būtų baisu, jei būtume Afrikoje ar Lotynų Amerikoje! O Korėjoje – ramu.

Mūsų AirBnB nuomotojas paaiškina: „Čia buto savininkas. Aš nuomoju butą iš jo ir pernuomoju AirBnB. Nuo gegužės pabaigos viską baigiu, butą atiduodu savininkui. Jis norėjo apžiūrėti“.

Dar vienas AirBnB „superhostas“, dar vienas smulkus turistinis versliukas uždaro duris. Kai Korėjoje AirBnB esą legalu tik užsieniečiams, o užsieniečiai nebeįleidžiami – viskas. Aišku, kad ir su visais puikiais įvertinimais butas stovėtų tuščias, korėjietis verslininkas turėtų mokėti už jo nuomą buto savininkui, o pats nieko negautų. Visame pasaulyje taip vyksta, o „AirBnB“ platforma pati įklimpo į milžiniškus nuostolius ir skubiai ieško paskolų.

Pratęsiame savo nuomą dar 10 dienų – kol važinėsime iš Seulo traukiniais. Hostas labai apsidžiaugia: bus dar mažiau dienų be svečių. Pasiūlo dar mažesnę kainą – 23 eurai už naktį.

---

Gegužės pradžia (2020 05 03-05 10)

---

05 03-05 10: Ilgasis savaitgalis, arba viskas kaip buvę

Pietų Korėja, kaip ir kitos šalys, dėl viso pikto vis atidėlioja laiką, kada „viskas bus kaip buvę“.

Man, sekančiam naujienas Tailande, Indonezijoje, Lietuvoje, atrodo, kad viskas ir yra kaip buvę. Na, bet neveikia muziejai, kai kurie teatrai, mokyklose mokoma per atstumą, ir kasmetės Džongmjo šventovės ceremonijos, kurios metu simboliškai kviečiamos Korėjos valdovų dvasios, gegužės 3 d. nebuvo…

Bet šiaip gyveni, kaip visad, ir visi gyvena kaip visad. Nesunkiai susirandame kitų lankytinų vietų, įdomios vieklos.

Didžiausias baubas, skatinantis palikti apribojimus – nuolat ateinančios šventės ir ypatingi įvykiai, po kurių – valdžia bijo, o žiniasklaida gąsdina – „tikėtina, smogs antra COVID banga“.

Iš pradžių kalbėta apie Velykas – balandžio 12 d. (juk vien Seule 2000 bažnyčių atsidarė, nepaisydamos valdžios). Paskui apie rinkimus – balandžio 15 d. (juk net karantinuotieji įtariami ligoniai buvo trumpam „paleisti iš namų“ prabalsuoti). Praėjo 14 dienų nuo tų datų – maksimalus inkubancinis koronaviruso periodas – ir niekas nesusirgo. Korėja atidžiai tikrina, kur kas užsikrėtė, ir bažnyčiose ar rinkimų apylinkėse tom dienom užsikrėtusių – lygiai 0.

Bet dabar ateina didžiausias baubas – 6 dienų savaitgalis. Balandžio 30 d. – Budos gimtadienis, tada gegužės 2-3 d. savaitgalis, ir gegužės 5 d. – Korėjoje rimtai (tarsi kovo aštuntoji “postsoviete”) švenčiama Tarptautinė vaikų diena. Gegužės 1 d. Korėjoje – ne šventė (juk ne komunistinėje Šiaurėje esame), bet penktadienis tarp šventės ir savaitgalio juk nėra rimta darbo diena.

Bet kai Pietų Korėjoje kas nors „vietoje“ užsikrečia COVID jau tik kas antrą dieną, valdžia nebebijo ir dar ilgojo savaitgalio metu paskelbia: viskas. Nuo gegužės 6 d. oficialiai pereinama prie „kasdienio saugojimosi“: siūloma dėvėti kaukes transporte, plautis rankas, nesėdėti restoranuose ilgiau, nei būtina pavalgyti, nevalgyti iš vieno indo, ir tiek.

Paskutinis patarimas atrodo keistas lietuviui, bet Korėjoje įprasta skirtingiems žmonėms dalintis tuo pačiu indu, liesti ką tik savo burnoje buvusiais pagaliukais maistą, kurį tuoj valgys kolegos. Korėjiečiams kaukes užsidėti paprasčiau, nei šitą išgyvendinti…

Pasaulio žiniasklaida mirga nuo pranešimų, kad „savus karantinus“ švelnina visos šalys, ir Lietuva. Kas keisčiausia: kaip karantinų įvedimai ir smarkumas visai nepriklausė nuo realios sergančiųjų situacijos šalyse, taip ir karantinų atšaukimai nepriklauso!

Tos šalys, kur COVID niekad nebuvo realiai išplitęs, kelia drakoniškus kriterijus, kada jau „skaitysis, kad galima švelninti / naikinti karantiną“: pavyzdžiui, kad dvi savaites visoje šalyje neužsikrėstų nei vienas žmogus.

O dar kitoms, kaip JAV Niujorko valstijai, ir to fakto, kad užsikrečia 4000 per dieną (o ne 8000 ar 10000, kaip seniau) pakanka švelninimui: juk situacija pagerėjo.

Lietuvoje, karantino įvedimo metu tebuvo ~9 COVID atvejai, atsiradę kelių savaičių eigoje. Dabar, gegužės pradžioje, turime virš 1400, kasdien prisideda po keliolika – bet karantinas vis labiau švelninamas. Nuo gegužės 4 d. išleidžiami lietuviai į užsienį. Nuo gegužės vidurio atsidarys ir skrydžiai. „Anksčiau, nei tikėjomės“ – spirga visos „Facebook“ kelionių grupės, pastaruoju metu apsiaustos amžinos optimistų ir pesimistų diskusijos „Ar bus galima keliauti birželį?“ „Ne, kvaily, ir rugsėjį dar nekeliausi…“. Aišku, realiai turizmas kaip ir uždraustas, nes grįžęs iš kelionės turėtum karantinuotis porą savaičių – tad ir pesmistai dar gali būti teisūs.

Tarsi kažkoks skaudus politinis žaidimas, kur visose tokį kelią pasirinkusiose šalyse daug kas uždaroma maždaug 2 mėnesiams nepriklausomai nuo nieko.

Juk jei, tarkime, 100 užsikrečiančių per dieną iš 1 milijono gyventojų būtų objektyviai pavojinga, tai būtų pavojinga ir Italijoje, ir Honkonge, ir Švedijoje, ir JAV. Nesvarbu, ar prieš tai buvo 1 užsikrečiantis iš milijono, ar prieš tai buvo 1000 užsikrečiančių iš milijono…

Realybė, matyt, kita. Tiesiog visiems pasidarė akivaizdu, kad visi tie masiniai uždarymai nepadarė didelės įtakos ligos eigai (išskyrus nebent Kiniją, kur juos „parėmė“ totalitarinė stebėjimo sistema). Ta ligos eiga panaši, tarkime, Latvijoje be masinio karantino ir Lietuvoje su juo (ir ten, ir ten neblogai); Baltarusijoje be karantino ir Rusijoje su juo (ir ten, ir ten darosi blogai).

Todėl nieko keisto, kad jie naikinami visur. Ir gerai, ačiū Dievui, žmonės praregėjo ir niūriausios galimybės neišsipildė. Kada tik kas nors išdrįs pasakyti, kad karalius visada buvo nuogas? Politikai nuo to ginsis kaip įmandyami, juk visur bus rinkimai ir niekas nenori būti tuo, kuris sužlugdė savo šalies ekonomiką, pažeidinėjo žmogaus teises dėl kažkokių asmeninių baimių – kai Pietų Korėja, Latvija, Islandija, Taivanas, Honkongas ir eilė kitų šalių tokių pat ar geresnių rezultatų pasiekė daug švelnesnėmis priemonėmis.

Aišku, niekas ir nepanaikins karantino iš karto – o tik visokiais „švelninimo etapais“. Nes jei panaikintum iš karto, pripažintum, kad gal jo ir nereikėjo. Be to, tada net jei atsitiktinai kiltų kokia bangelė (užsikrėtsų kokia ligoninė ar darbovietė), tuoj oponentai „kartų šunis“ ant tavęs: kam reikėjo švelninti?

05 03-05 10: Galimybės grįžti, įdomumo dėlei

Lietuva jau leidžia išvykti piliečiams iš Lietuvos, žada atidaryti reisus. Keista, kad pradėjo nuo Lufthansa skrydžio į Frankfurtą ir nuo COVID labai nukentėjusią Vokietiją – Simono Bartkaus bloge, kur paprastai nesišvaistoma sąmokslo teorijomis, kalbama kad čia vokiečių lobizmas „uždirbo“ rimtą monopolį.

Pirmą kartą nuo pat išvykimo patikrinu galimybes grįžti į Lietuvą – neketinu pirkti jokių bilietų, bet šiaip įdomu. Už Frankfurtas-Vilnius į vieną pusę Lufthansa nori 253 eurų (monopolis daro savo). LOT per Varšuvą siūlo 132, Air Baltic per Rygą už 125, bet niekas joms, panašu, neleis skristi.

Gegužę grįžti iš Tokijo kainuotų 1032 eurus, birželį su Air Asia 522 eurus, su Turkish 697 eurus. Iš Seulo per Novosibirską, Maskvą ir Minską – 492 eurus. Su LOT per Budapeštą iki Eindhoveno ir iš ten su Wizzair 577 euro. Su LOT birželio 25 d. – 461 euro. Savaime suprantama, visa tai – tik teorija. 90% šių skrydžių neįvyks ir brangioje loterijoje dalyvauti kvaila.

Grįžti kol kas nebūtina. Dirbame internetu. Kai kuriuos klientus dėl prarandame dėl karantino ribojimų (na, aišku, ekskursijų Lietuvoje niekam nereikia), kai kuriuos – dėl karantino sužlugdytų ekonomikų (šalyse, kur karantinai žmones panardino į skurdą, jie nebūtinas išlaidas atideda tolimai ateičiai). Tačiau nauja aplinka visada teikia puikaus peno pamąstymui, kaip organizuoti darbus, kaip susirasti naujų klientų. Paskelbėme, pavyzdžiui, įrašus apie savo paslaugas Youtube ir susidomėjimas vėl išaugo.

05 03-05 10: Visa Korėja eina į lauką

Ilgasis savaitgalis. Pirmosios tokios karštos dienos – temperatūra artėja prie +30.

Tarsi viruso nė nebūtų, bent jau Seulo priemiesčiuose.

Į korėjietiškų serialų išpopuliairntą Nami salą (panašiai, kaip Užupis, pasiskelbusią „Respublika“) kas 20 minučių plaukia keltas po kelto. Šimtų šimtai korėjiečių darosi asmenukes jos medžių alėjose, prie generolo Nami kapo, mina nuomotus tandemus ar skrajoja „zipline“. Jau tik kokia pusė kaukėta: sunku įtikinti žmones pavojais, kai štai ir tądien niekas Korėjoje COVID neužsikrėtė.

Pagaliau prisiruošiame išbandyti ir minamas drezinas – nebūtų pavykę, jei nebūtume rezervavęsi iš anksto. Tai Pietų Korėjoje labai populiaru: ištisi seni, uždaryti geležinkeliai verčiami „geležinkelių parkais“. Išsinuomoji dreziną – tokį velomobilį ant bėgių – ir mini pro nuostabius gamtovaizdžius ir pro senus tunelius, kuriuose – meno, šviesų, garsų instaliacijos. Subtiliai dera moderni ir „laukinė“ Korėjos dvasios, labai smagu.

Gangčono geležinkelio parke „geležinkelio pramogų“ pramonė dirba visu pajėgumu: lokomotyvas atstumia šimtus drezinų, dvivietes tuoj užsėda jaunos porelės, o keturvietes – šeimos su vaikais. Kelionė drezinomis iki apžavlgos aikštelės, iš ten – traukinėliu ir paskui visa eilė autobusų parveža atgal į Gapjongo stotį.

Viskas kaip visad: nepalyginsi su Gvangmjongo ola savaitę prieš ar Lotte World prieš mėnesį. Tik Namio salos restorane, kur klientai pasirašo vardais ir pavardėmis, mes vieninteliai pasirašėme ne korėjiečių raštu. Visi kiniški ir japoniški garsiniai pranešimai, simboliniai užrašai aibe skirtingų kalbų dabar lygiai taip pat galėtų būti ir klingonų ar romulanų kalbomis: niekas nepastebėtų.

Jokie indoneziečiai, filipiniečiai, tajai nebevažiuoja čia pasižiūrėti, kur gi pirmąsyk bučiavosi jų numylėto korėjiečių serialo „Žiemos sonata“ herojai…

Bet kaip turėtų būti užkišta Namio sala, kai dar prie visų vieitinių turistų prisijungia ir užsieniečiai!

05 03-05 10: Korėja iš koronaviruso ir uždirba

Pietų Korėja viso pasaulio dėmesio centre, o puikūs sugebėjimai tvarkytis su liga ne tik saugo ekonomiką nuo sužlugdymo, bet ir padeda jai uždirbti.

„Netflix čia kurs serialus“ – rašo vienas straipsnis. „Koronaviruso testų eksportas išaugo 800%“ – kitas. „JAV televizijos nusipirko Korėjos beisbolo transliacijas“ – kitas. O kas jiems belieka? JAV juk beisbolas nevyksta. Filmo nenufilmuosi ten, kur masiniai ribojimai, draudimai, karantinas.

Žvelgia Vakarų pasaulis į Pietų Korėją tarsi barbarų elitas žvelgdavo į Romos Imperiją. Supranta: „ten geriau“, bet nė nemėgina to pakartoti pas save.

Mes irgi prie to prisidedame. Esame, turbūt, idealūs turistai šiomis aplinkybėmis. Atvykome tik dviese, į šalį įvažiavome tik vieną kartą ir jau daugiau nei aišku – ligos neatvežėme. O jau virš mėnesio nuomojamės butą, valgome restoranuose, apsipirkinėjame ir leidžiame Korėjoje svetur uždirbtus pinigus. Ir dar apie porą mėnesių būsime.

Turėtų Korėją aplankyti ne 2, o 90 savaitgalinių turistų, kad būtų toks pats efektas. Ir kiekvienas būtų atskira rizika, kad atveš virusą…

Ir jeigu ne Korėjos sugebėjimas demokratinėmis priemonėmis tvarkytis su virusu, išvis nebūtume atsikliuvę šioje šalyje.

05 03-05 10: Geležinkeliu per kelias valandas – po visą Korėją

Su „Korea Rail Pass“ pavažinėjame po šalį. Jis galioja 10 dienų, bet iš tų 10 išsirenki keturias per kurias gali judėti traukiniais neribotai. Kadangi Korėjos geležinkelių (ypač greitųjų) tinklo centre – Seulas, tai logiška gyventi Seule ir ryte išvykti, vakare grįžti. Kad viską spėtume, išvažiuojame anksti ryte (anksčiausiai 5:10 traukiniu, ~4:00 iš namų), o grįžtame po vidurnakčio. Primena laikus kadaise, kai dirbdavome įprstinius darbus ir keliones turėdavome sutalpinti į įprastines atostogas (nepilną mėnesį per metus) – ir vis tiek aplankydavome 5-7 šalsi kasmet, ir ne tiesiog pralėkdavome, o į jas įsigilindavome (miego, valgio ir kt. sąskaita).

Organizavimas užtrunka: Korėjos geležinkeliai – ne Japonijos – ir daugelyje maršrutų nevažiuoja kas 15 minučių, taigi, norint išnaudoti dieną su kaupu, reikia numatyti, kur ir kada įlipsi, kur išlipsi, kad negaišti laiko stotyse. Sunkiau su autobusais: jų maršrutų internete dažnai tiesiog nėra, o stotelėse rašoma ne kada ten atvažiuos į tą stotelę, o vien tik kada išvažiuoja iš pirmos stotelės (ir spėliok sau pagal žemėlapius).

Šen bei ten laiko prarandame (išnaudojome jį darbui, vežamės kompiuterį), bet dienos prabėga labai turiningai, greituoju, iki 300 km/h lekiančiu geležinkeliu sukorus 500, 700 ir daugiau kilometrų.

Seulas ir dažnas Korėjos didmiestis atrodo vienodai – su žeme sulygino Korėjos karas, o pokariu atstatyta nuobodžiai. Todėl labai nudžiugina tos vietos, kuriose dar gali matyti ilgą Korėjos istoriją. Nagansanseong Viduramžių sienos supamas kaimas, Čeondžu miestelio senamiestis, pilnas tradicinių namų hanokų.

Tiesa, Korėjoje daugelis tokių vietų – pusiau muziejai. Jei jau išsaugomas autentiškas koks rajonas ar kaimas, tai, nors jame ir gyvena žmonės, pristeigiama muziejėlių, pardavinėjami bilietai. Kita vertus, viskas taip žaviai tvarkinga: kažin, ar taip buvo Viduramžiais, bet „autentiškai purvinų azijietiškų kaimų“ esu matęs daug šalių ir tik nedaug šalių, kaip Pietų Korėja, savo istoriją pristato steriliai, kaip kokį atviruką.

Graži ir Jeosu pakrantė, kur vyko Expo 2012 paroda su lynų keltuvais ir promenadomis, Tedžono „Dangaus kelias“ – gatvė su lubomis, ant kurių naktį projektuojami visokie meniški vaizdai. Nieko panašaus pasaulyje nemačiau: modernu, išmanu, didinga.

Kiek nuvilia Pjongčango regionas, kur vyko 2018 m. Žiemos olimpiada: visgi, Žiemos olimpiada ne vasaros, pastatai ir masteliai kuklesni, o olimpinį stadioną iš viso nugriovė (kam tokio reikia mažame kalnų kurorte). Ten, rytinėje Korėjos pakrantėje, nustebina „penių parkas“, pilnas vyriškų organų skulptūrų. Pasak šamanistinės legendos, tas skulptūras stato, kad nuramintų nuskendusios nekaltos mergelės dvasią. Aplinkui vaikštinėje, prie penių fotografuojasi seneliai su mažais vaikučiais. Kultūros skiriasi!

Deja, nespėjame į Šiaurės Korėjos povandeninį laivą, šnipinėjimo misijos metu 1996 m. išmestą į krantą.

Jau atpratęs nuo tokių keliavimo tempų, kėlimosi 4 ar 5 val. ryto, bėgimo į pirmą maršrutinį autobusą per šaltą ir tamsų (tačiau neužmigusį, pilną 24 val. parduotuvių ir restoranėlių) miestą. Bet smagu.

„Kaip karantinas?“ – klausia žmonės iš Lietuvos. Pavargstu aiškinti, kad nėra ir nebuvo jokio karantino, kad čia daugiausiai ir Kinijos, Europos ir jos buvusių kolonijų reikalas tas karantinas.

05 03-05 10: Atsidaro Korėjos muziejai

Daugelis vietų, kurias Korėjoje visgi nuspręsta uždaryti, uždarytos logiškai. Bet kai kur suprasti kodėl – sunku. Pavyzdžiui, tame pat parke vienas paviljonas gali būti prieinamas, o kitas analogiškas – apjuostas juostele su korėjietiškais rašmenimis. Jei yra skaičius 19, gilintis nereikia – ir taip aišku, kas parašyta.

Dabar, gegužį, tos juostos nyksta. Jau atsidaro valstybiniai muziejai – vienas retesnių dalykų, Korėjoje užvėrusių duris. Rezervuojuosi vietą Nacionaliniame muziejuje Seule – per valandą įleidžiami 300 žmonių, reikia registruotis internetu.

Korėjoje tai anomalija. Juk, tarkime, privatūs muziejai veikė visą laiką ir į kokį Lotte World Korėjos liaudies muziejų nesunkiai patekau dar balandžio 13 d. be ypatingų patikrinimų. Korėjoje daug kas palikta nuspręsti patiems savininkams: vienur tikrina temparatūrą, kitur ne; vienur užsirašo vardus/pavardes/telefonus, kitur ne; vienur klausinėja, ar į Korėją atvykai vėliau nei prieš 14 d., kitur – ne. skirtingose traukinių stotyse yra skirtingai: nuo „laisvo įėjimo“ Seule iki termovizorių provincijoje.

Bet kažkaip tai veikia. Jei neveikia, tada ir tik tada jau ateina kažkokie oficialūs nurodymai iš valdžios. Niekas nenori jų sulaukti, bet kokiam tuščiam „Lotte World“ muziejui gal nelogiška saugotis taip, kaip Nacionaliniam muziejui, kuris be ribojimų tikriausiai bent savaitgaliais būtų pilnas.

05 03-05 10: Koronavirusas gėjų klubuose

Kurį laiką galėjo atrodyti, kad Pietų Korėja virusą palaužė galutinai: kelias dienas iš eilės nebuvo jokių vietinių atvėjų. Iki smūgio gegužės 8 d.: Seulo užsieniečių rajono gėjų klubuose „King“, „Queen“ ir „Trunk“ („Karalius“, „Karalienė“ ir „Kamienas“) bastęsi lankytojai susirgo. Aišku, tuose klubuose kaukių niekas nedėvi, atstumo nesilaiko.

Rezultatai pradėjo aiškėti netrukus, pakvietus testuotis „klubinėtojus“: gegužės 9 d. – 18 užsikrėtusiųjų tuose klubuose. Telefonas pypia labiau, nei kada nors, valdžia vis išplečia ir išplečia testavimo reikalvimus: tuoj dar prijungtas klubas „Soho“, laikotarpis nuo konkrečių laikų išplėstas iki gegužės pradžios, vėliau – į laiką nuo balandžio 23 d. iki gegužės 6 d., o “rizikingos vietos” galiausiai pradėjo apimti visus Itevono rajono klubus. Seulo valdžia klubus uždaro. Korėjietiška: nėra karantino, nėra „uždarymų vien dėl uždarymo“, sportas, teatras ir mokyklos tuo pat metu atsidaro – bet jei kažkur liga *iš tikrųjų* masiškai plinta – valdžia reaguoja žaibiškai. Žinutė verslininkams: jei stengsitės ligai užkirsti kelią, valdžia jums netrukdys, bet jei pas jus plis liga – lauks pasekmės.

Kai atvykome, būdavo 100 atvejų per dieną Pietų Korėjoje ir telefonas nepypdavo nuo šitiek perspėjimų! Tiesiog, kai nuo to 100 nukrito arti 0 atsirado naivi mintis: “O gal ligos iš viso nebėra?”. Naujas priešo smūgis, turbūt, sukrėtė labiau nei 20 tokių smūgių prieš mėnesį, kai vyko nematomas karas. Bet galutinės pergalės prieš koronavirusą tikriausiai nebus: reikės susitaikymo su juo.

Korėja labai nenori “grįžti į pradžią”. Seule randasi naujų reikalavimų: pavyzdžiui, piko valandomis metro dėvėti kaukes. Ne tai, kad daug kas nedėvėdavo – bet nebuvo privalu. Čia irgi dėl tokių korėjietiškų metodų: ne šaudyti iš kulkosvaidžio į viską iš eilės draudimų kulkomis ar numesti „branduolinę draudimų bombą“ ant dorų ir atsakingų piliečių, o sekti situaciją ir žiūrėti, kas realiai kelia problemas, bei šauti uždraymo šūvius tik į tokias „pavojų irštvas“.

Kaip ten bebūtų, dabartinis proveržis pakankamai nedidelis, kad žinią apie koronavirusą nustelbtų kitos kovos ir skauduliai. Angliška Korėjos žiniasklaida niekur nerašo „gėjų klubai“, kad „nestigmatizuoti LGBT bendruomenės“. Vietinė žiniasklaida rašo. Ir nauja tema pamokslams visose Seulo ugningose protestantų pamaldose atsirado.

Grįžimo į įprastas vėžes požymis. Koronapanikos metu visokios diskusijos apie vis naujas ir naujas ___fobijas, „mikroagresijas“, „neapykantos kalbas“, „politinius nekorektiškumus“ ir eilę kitų neperseniausiai išgalvotų anksčiau niekam nerūpėjusių problemų buvo stebėtinai išnykusios iš viešųjų erdvių.

Nes buvo *rimtos* baimės, kaip kokiais karo laikais.

Pagrįstos ar ne, tačiau rimtos. Mirties baimė visuomet nustelbs įžeidimo baimę.

05 03-05 10: Mėnuo prabėgo greitai

Atėjo laikas išvykti iš Seulo. Tame pačiame bute praleidome pusantro mėnesio. Atsisveikinti savaip skaudu: išskyrus savo namus Lietuvoje, niekur nebuvau gyvenęs taip ilgai. Seulo dangoraižiai pro langą, šiltas kambarys su sofute dienos poguliui, du darbo stalai ir virtuvėlė jau tokie įprasti ir savi.

Pusantro mėnesio prabėgo labai greitai. Taip jau veikia žmogaus smegenys: kai įvykių daug, dienos įvairios, laikas slenka lėtai. „Ką, tik prieš pusantro mėnesio išvykome?“ – klausėme savęs pernai, kai atėjo laikas grįžti iš Singapūro, Rytų Timoro ir Indonezijos. „Ką, tik per tris savaites padarėme šitiek?“ – sunku būna patikėti po kiekvienos „Tikslas – Amerika“ ekspedicjos.

Dabar kitaip, nes tempai lėtesni, nes labiau gyvenome, nei keliavome, ir daug dienų – bent jau viešnagės pradžioje – išeidavome į lauką tik keletui valandų, vienai kokiai lankytinai vietai aplankyti – ar kelioms.

Deja, kartu baigiasi ir ramybės periodas: grįžta mąstymai, ką daryti toliau, pavojai. Pusė laiko, kurį turime teisę būti Pietų Korėjoje, praėjo. Iš pažįstamų girdime, kad prasitęsti teisę būti čia darosi ne taip ir lengva – ypač kai į Lietuvą daugės skrydžių, tegul ir nepatogių, brangių bei su karantinu Lietuvos pusėje.

Birželio 28 d., iki kada čia turime teisę būti – ir per vėlai, ir per anksti. Per vėlai, nes tikriausiai nebus 100% neįmanoma grįžti į Lietuvą: jau nuo gegužės vidurio žadama atkurti pirmuosius skrydžius.

Per anksti, nes visokie apribojimai nebus pranykę ir Europa tikriausiai nebus ta vieta, kurioje būtų gera būti, o galimybės vėl išvykti bus miglotos.

Dabar pasaulio valstybės sudarinėja „kelionių burbulus“, kur leidžia viena į kitą keliauti be apribojimų ir karantinų. Lietuva žada nuo gegužės 15 d. tokį sudaryti su Latvija ir Estija, Australija – su Naująja Zelandija. Pietų Korėja, aišku, gera kandidatė visokiems burbulams, nes virusą aptvarkė, bet tokius įkurti užtrunka laiko, o jo iki birželio pabaigos nedaug. Be to, nors ir nelogiška, burbulai gali galioti pagal pilietybę, o ne pagal tai, kur buvai pastarąsias 14 dienų.

Apie galimybes ateičiai net svarstyti sudėtinga.

Sėdame į traukinį link Pusano. Traukinių stotyje duoda nemokamai dezinfekcinio skysčio. Eilinį kartą vėl sutampa, kad paliekame pavojingesnę zoną ir išvtkstame į mažiau pavojingą – nors to ir neplanavome. Pusanas pasitinka nuostabiu Kvangano tiltu.

---

Koronaviruso pandemijos dienoraščiai iš viso pasaulio

1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje
8. 2021 m. sausis-balandis. Brazilija ir jausmai grįžus iš jos
9. 2021 m. balandis-birželis. Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje
10. 2021 m. birželis-liepa. Amerikoje per vakcinų karštinę.

Komentarai

Tai turėjo būti rami išvyka į Aziją. Pernai pirkdamas lėktuvo bilietus negalėjau nė įsivaizduoti, kad keliausiu į apokalipsę: per užsidarantį, nykstantį, bijantį ir pykstantį pasaulį. Koronaviruso pandemija, karantinai, kelionių draudimai: viskas taip netikėta ir neįtikėtina…

Situacija keitėsi ne dienom, o valandom. Į Lietuvą apsisprendžiau negrįžti, o susirasti “ramesnę vietą”, kol viskas praeis. Tačiau intensyviam mėnesiui iki tol apibūdinti trūksta žodžių! Kaip ir visų, mano planai irgi žlugo: tarsi kokiais Viduramžiais nežinojau, kur viskas pagaliau sustos: Lenkija, Kataras, Tailandas, Indonezija… Net sunku suskaičiuoti, kiek kartų „praslydau“ kelios dienos ar valandos iki sienos uždarymo…

Daug peno apmąstymams. Kaip skirtingai skirtingose šalyse žmonės reaguoja į tą pačią bėdą, skirtingų priemonių imasi! Nuo totalinės panikos iki problemos ignoravimo, nuo išmintingų sprendimų iki juodą humorą primenančių absurdų – atrodo, kad skirtingos šalys gyvena skirtinguose pasauliuose.

Viskas keičiasi be galo greitai, todėl viską suguldžiau į šį dienoraštį: tai dienos, kai pasaulis pasikeitė staigiau nei kada nors anksčiau, ir kaip visa tai atrodė 2020 m. kovą-balandį kurioje šalyje, mieste, traukinių stotyje ar oro uoste. Viskas – iš pirmų lūpų.

---

Kodėl išvažiavau, Lietuva ir Lenkija (kovo 10-12)

---

2020 03 10 – Kelionės išvakarės, arba planų nekeisiu

Rytoj iškeliauju. Planas: Lietuva-Lenkija-Kataras-Tailandas-Indonezija-Singapūras-Tailandas-Kambodža/Laosas-Lenkija-Lietuva. Kai kurie aplinkiniai klausinėja, važiuosiu ar nevažiuosiu. Bet man net reali abejonė nekyla.

Jokie skrydžiai neatšaukti, o jų, įskaitant vidinius Azijoje, esu nusipirkęs aštuonis. Pinigų iš daugelio aviakompanijų neatgaučiau.

Suprantu, kad yra 40-50% tikimybė, kad artimiausi mėnesiai nebus tokie, kaip suplanuoti, kažkur “strigsiu”. Tačiau juk ir planuoju išvykti dviems mėnesiams, iki gegužės vidurio. Be to, esu “skaitmeninis klajoklis”, dirbu ir uždirbu pinigus per internetą, žmona Aistė visada šalia ir mūsų daugelis darbinių veiklų bendros – tad man nėra didelio skirtumo, kur būti.

Šalys, į kurias keliausiu, koronaviruso atžvilgiu gana saugios. Tailande užsikrėtę vos 50 žmonių, Indonezijoje vos 30, Kambodžoje – 3, Laose – nė vieno, kai Italijoje – 10 000. Tyrimai rodo, kad prie karšto klimato virusas plinta lėčiau. “Geriau pasilikti Europoje”? Bet juk čia po to, kai Kinija „apsveiko“, pati didžiausia epidemija iš visų žemynų! Yra žmonių, kuriems šiaip maloniau likti kritiniu atveju „arčiau namų“, bet gyvendamas pusę laiko užsienyje aš seniai neturiu tokių tikrų namų, kaip turi daugelis. Mano draugai, pažįstami, klientai – visame pasaulyje ir kiekviena šalis gali būti ir namais, ir spąstais.

Suprantu, kad keli mėnesiai – daug, viskas gali keistis į bloga. O gal ir dabar užsikrėtusiųjų Pietryčių Azijoje daugiau, tik vietiniai nekreipia dėmesio, nes jie labiau pripratę prie pavojingų ligų, nei “pirmasis pasaulis”, kuriam koronavirusas – kažkas naujo.

Tačiau priešingai kai kuriems vis labiau Lietuvoje įsisiautėjantiems panikos skleidėjams, suprantu, kaip plinta virusas. Ir ne, jo sustabdymui nebūtina “visiems užsirakinti namie” ar talibaniškai “atsisakyti visko, kas įdomu”, kaip Kinijos Liaudies Respublikoje. Demokratinės, atsakingos šalys – Pietų Korėja, Taivanas – koronavirusą sėkmingai “tvarko” ir be to.

Svarbiausia, jei epidemija išplistų, saugotis pačiam (ko Europoje, beje, tinkamai nedaro net didžiausi panikuotojai). Aš pasiruošiau saugotis. Vešiuosi veido kaukes, dezinfekcinį skystį (jei nepavyktų gauti vietoje), apmąsčiau atsargumo priemones: visuomet laikytis atstumo nuo kitų žmonių ir t.t.

Prieš kelias dienas pabandžiau Vilniuje nueiti pas daktarą su veido kauke – net ligoninėje man davė suprasti, kad esu kvailys. Bet rytinėje Azijoje – kitaip, ten saugoti save ir kitus nuo ligų net ir ne koronaviruso metu yra sveikintina (juk ir gripu už(si)krėsti nieko gero, nuo gripo kasmet pusė milijono pasaulyje miršta).

Jei laikysiuosi atsargos priemonių, suprantu, kad tikimybė pačiam užsikrėsti koronavirusu ar, juoba, ką nors užkrėsti – daugiau nei miniatiūrinė. Statistiškai mažesnė nei “kasdieniai pavojai”, apie kuriuos net nesusimąstome: tarkime, tikimybė susižaloti ar ką nors sužaloti autoavarijoje kas kartą sėdus už vairo. Lietuvoje ~250 kasmet žūva autoavarijose, seniau būdavo ir ~500. Ir yra dar šimtai kitų tokių ir daug didesnių pavojų (ligų, nelaimių), tačiau, nepaisydami jų, gyvename, neužsidarome, keliaujame – tiesiog stengiamės būti atsargesni.

Dar daugiau – puikiai žinau, kad beveik visuomet visokių kataklizmų metu daugiausiai nuostolių turistinių šalių gyventojai patiria ne dėl pačių tų kataklizmų, bet dėl supanikavusių ir neatvykusių užsieniečių. Ir jeigu atsisakyčiau planų, tai tik atimčiau dar daugiau pajamų iš eilinių Azijos prekeivių, viešbutėlių ar restoranėlių šeimininkų, kuriems ir taip dabar, panikai sunaikinus keliavimą iki minimumo, labai labai sunku.

Todėl niekuomet neatsisakau planų, jei nėra tiesioginių nurodymų, draudimų, realia statistika grįstų pavojų. Ir neatsisakysiu šį kartą.

Realiausias pavojus man – visokie biurokratiniai spąstai. Gal dėl kokios nelemtos slogos (gal net didžiausia priežastis saugotis), gal dėl užrašo “ES pilietis” ant mano rožinio paso (kai ES šitiek ligonių) ar tiesiog buvimo netinkamoje vietoje netinkamu laiku. Tam reikia ruoštis. Jokių nakvynių, automobilio nuomų ir kitko kol kas neužsakiau – paprastai tai darau likus savaitei-dviems, o tada jau buvo aišku: mažai ką gali planuoti.

Bus, kaip bus.

2020 03 11 – Vilnius-Varšuva sugriuvus Šengenui

Kraunantis daiktus į lagaminą ir pora kuprinių „pareina“ pirma infobomba: Katare vien per kovo 11 d. užsikrėtusiųjų koronavirusu skaičius pakilo nuo 24 iki 262. Tai daug, nes Katare gyventojų tik 2,6 mln. ir pagal užsikrėtusiųjų procentą Kataras pateko į pasaulinį dešimtuką. Iškilo rimtas pavojus, kad iki 2020 03 16, kai turėsiu išskristi iš Kataro į Tailandą, Tailandas ar Indonezija uždraus skrydžius iš ten, arba uždraus atvykti pabuvojusiems Katare. Guodė nebent tai, kad iki šiol Tailandas ir Indonezija draudimus taikė gana retai ir tik labiausiai paveiktoms šalims, tokioms kaip Italija ir Kinija.

Kataro valdžia labai aptakiai sako, kas užsikrėtė, ar epidemija pasklidusi. Sako, kad tai imigrantai, gyvenę viename “ekspatų komplekse”, jie izoliuoti – na, bet juk iki diagnozės tikriausiai bendravo su kitais ir epidemija Katare gali laisvai sklisti. Spėčiau, tai “juodadarbiai” statybininkai (pvz. Pasaulio futbolo čempionato stadionų) iš Indijos ar Pakistano – Katarą vakariečiai pliekia dėl tariamų žmogaus teisių pažeidimų jų “darbo stovyklose” ir todėl Kataras stengiasi išvengti papildomo neigiamo dėmesio.

Blogiausiu atveju, vaikščiosiu su kauke su respiratoriumi, bet dar geriau pasikeisti bilietą – „praleisti“ Katarą ir ten pabūti minimaliai, kiek įmanoma – tik oro uoste. Qatar Airlines žada laisvai keisti bilietus dėl koronaviruso – tačiau yra vienas „bet“: reikia pasikeisti ne vėliau, kaip 3 dienos iki skrydžio. Bet juk 3 dienos iki skrydžio (2020 03 09) Katare tebuvo 24 užsikrėtusieji koronavirusu ir tie patys – parskraidinti iš Irano ir laikomi karantine, neturėję jokio sąlyčio su katariečiais.

Naktinė kelionė autobusu į Varšuvą lengvai primena kokį filmą apie zombių apokalipsę. Lenkija prieš pora dienų įvedė kontrolę pasieniuose. Autobuse teko pildyti paraišką su savo vardu, pavarde, gyvenama vieta, kontaktu „ekstremaliam atvejui“ ir paduoti Lenkijos pasieniečiams. Reikia manyti, kad jei kas nors iš to autobuso, vėliau paaiškėtų, būtų užsikrėtęs koronavirusu, tai galėtų ieškoti visų bendrakeleivių ir irgi tirti. Nes tikėtina būtų ne vienas užkrėstas: juk autobusu važiuojame visą naktį, keleivių nemažai, jame taip trūksta oro, kad net galvą įsiskauda. Į Latviją jau parskrido toks „koronavirusuotas“ lėktuvas su septyniais užsikrėtusiais.

Ties Lenkijos siena į autobusą įšlama toks baltu specialiu apsiaustu vilkintis vyras, žiūri visų temperatūras. Keli kosti, kelis reikia permatuoti pora kartų – bet nieko neišsodina. Iššlama. Tada įlipa pasienietis, tikrina pasus. Kaip senais laikais, kai nebuvome Europos Sąjungos nariai.

Tiesa, Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė koronaviruso pandemiją…

2020 03 12 – Varšuva lengvoje panikoje

Švintant atvykus į Varšuvą, autobusas sustojo prie simbolinio reklamos “DOOM ETERNAL” (“Amžina pragaištis”). Šypteliu – gal pranašystė?

Ankstyvas rytas, todėl prisėdu autobusų stoties McDonald’s. Internete perskaitau, kad jau paskutinė diena, kai Varšuvoje dirba muziejai – nuo 2020 03 13 juos nuspręsta uždaryti. Realybėje pabandęs nueiti į Fotoplastikoną ar net pakilti į Mokslo ir kultūros rūmų bokšto viršų atsiremiu į užrašus „Uždaryta iki tolimesnio pranešimo“: į Varšuvos sukilimo muziejų – girdėjau, labai geras ir modernus – eiti nebebebandau.

Žinios iš Lietuvos: Lietuva uždaro mokyklas ir darželius. Kelionių organizatoriai stabdo visas keliones.

Turėjau registruotis pas daktarus Lietuvoje – užsiregistruoju gegužei. Poliklinikos registratorė klausia nebe tik “Kada? Pas kokį daktarą?”, bet ir ar buvau užsieny, kur. “Esu Lenkijoje” – sakau. Tai pavojaus signalų dar nekelia.

Išsiaiškinę, kur Varšuvoje „Qatar Airways“ ofisas, pusantro kilometro velkame lagaminą ten pasikeisti skrydžio Doha-Bankokas į ankstesnį: kad tikrai spėtume prieš tai, kai, galbūt, Tailandas apribos atvykimus iš Kataro. Iš biurų pastato atriumo apsaugininkai pasiuntė į oro uostą. Nuvažiuojame apytuščiu metro gerokai iš anksto, bet “Qatar Airways” bilietų pardavimo punktas mums liepia laukti laiko 3 val. prieš skrydį „kai ateis atsakingas darbuotojas“. Tas pripažįsta, kad dabar galima keisti bilietus – tačiau tik 3 dienas iki skrydžio. Apie tai, kad prieš 3 dienas Katare užsikrėtusiųjų beveik nebuvo, nenori girdėti: „Galite keisit už 500 dolerių“ (praktiškai tiek, kiek kainavo biletai pirmyn-atgal).

Pasirenkame nieko nekeisti: didžiausia tikimybė, kad spėsime. Kataras mažas, o šalys draudžia atvykimus pagal baisius “visų užsikrėtusiųjų skaičius”: nors užsikrėtusiųjų procentas Katare 9-as pasaulyje, absoliutūs skaičiai gana nedideli, nes gyventojų Katare mažai. Be to, valstybės draudžia pagal inerciją, vienos šalys nusižiūri nuo kitų. Na ir Katare saugosimės, dar lėktuve užsidėsime kaukę.

Iš Varšuvos oro uosto užsakėme viešbutį: palyginus su vakar, tas dar atpigo. Pigių viešbučių ir 5* kainos susilygino. Pastarąjį su vaizdu į Dohos centrą galima gauti už 60 eurų nakčiai (Persijos įlankoje tai – pigu).

Lėktuvas Varšuva-Doha skrido pustuštis, Varšuvos oro uoste žmonių labai mažai. Veido kaukių beveik nematyti, nors daugiau, nei Lietuvoje.

---

Kataras (kovo 13-15)

---

2020 03 13 – Kataras, koronaviruso dešimtuko šalis

Savąsias veido kaukes užsidedame skrydžio Varšuva-Doha metu. Esu pavargęs, tai nors kaukė kiek dusina, nesunkiai užmiegu ir visą skrydį miegu su ja (viena savybių, kuri labiausiai padeda kelionėse – sugebėjimas puikiai išsimiegoti bet kur, bet kaip susilanksčius, prie bet kokio garso, be jokių ten akių dangčių ar ausų kamštukų).

Lėktuvo įgula Varšuvoje kaukių neturėjo, skrydžio metu kaip kurie, o išleidinėdami keleivius Dohoje veidus užsidengę jau visi be išimties. Priprasime, juk kinai seniai pripratę.

Dohos oro uoste beveik visi keleiviai be išimties pereina į tranzito salę (skris kur toliau į Aziją) ir vos keli, kaip mes – į atvykimus. Įrengta didžiulė pasų kontrolės salė su daugybe eilių linijų, o dirba tik vienas atsipūtęs katarietis pasienietis: „Kur apsistosite, ką veiksite?“. Palinkėjo sėkmės. Be galo paprasta.

O, prisimenu, kai pirmą kartą mėginau patekti į Katarą 2015 m., tai buvo vienintelė gyvenime šalis, kuri man nedavė vizos. Aplinkinių šalių blokada privertė Katarą įvesti bevizius režimus, džiaugtis visais turistais, ir pagaliau pamatysiu šią unikalią arabų “mikrosupervalstybę”.

Gatvėse Katare kaukės jau matosi akivaizdžiai: kelios su respiratoriais, daug eilinių, kelios improvizuotos (užsidengė marškiniais). Visgi, kaukėta – mažuma. Kataro valdžia neskelbia atnaujintos sergančiųjų statistikos iki 13 d. vakaro, kuomet paleido internetinę koronavirusos statistikos sistemą. 320 žmonių. Gal geriau, nei tikėjausi: kai per dieną atsiranda 260, per kelias dienas galėjo būti ir 1000. Mūsų šansai skristi toliau kyla.

Aišku, svarbu saugotis patiems. Pirma, ką persvarsčiau: užuot keliavę po Dohą, kaip planavau, 2019 m. atidarytu naujuoju metro, išsinuomojame automobilį: mažiau būsime tarp kitų žmonių, o ir autonuomos kaina nukritusi iki vos 20 eurų už dieną. Visuomet nešiojame viešumoje kaukes. Pamatęs mūsų kaukes, vienas vietos gyventojas klausia, kur tokias įsigyti.

Niekada gyvenime taip dažnai neploviau rankų, dažnai tualetuose – ir veidą (juk maistas liečiasi su lūpomis). Graužiamų akių nesitryniau rankom, kad ir kaip norėjosi: čia, pasirodo, vienas sunkesnių dalykų. Viešbučio kambaryje persirengiu atskirais rūbais ir jau tikrai nekiltų mintis eiti į numerį su batais.

Kataras – valstybė-statybų aikštelė. Vien futbolo stadionų būsimam futbolo čempionatui kiek Dohoje statoma, visi vienas už kitą įspūdingesni. O dar visos estakados, tiltai, dangoraižiai… Ne Dubajus, nėra kažkokių „pasaulinių topų“, net mečetės gana eilinės, bet viskas tvarkinga, žavu. Prekybos centrai didžiuliai, gražūs, su nuostabiomis restoranų erdvėmis ir viso pasaulio virtuvėmis. Viskas statyta, atrodo, tolimai ateičiai, kai Katare žmonių gyvens dar keturis kartus daugiau (jau šiandien gyvena keturis kartus daugiau nei prieš 20 metų!). Todėl niekur keliuose nėra kamščių, o sėdant prekybos centro food court‘e nesunku laikytis atstumo nuo kitų svečių: gal 90% stalelių tušti. Šiais laikais tai puiku. Maisto parduotuvėse šiokios tokios eilės iš šeimų perkrautais vėžimėliais, bet Kataro prekybos centrų pasiūlą sunku nustelbti: niekas neišpirkta, lentynos pilnos.

Aplankyti pagrindinę Dohos lankytiną vietą – Islamiško meno muziejų – pavėluojame viena diena: dar vakar dirbo (tik ekskursijos atšauktos), kovo 13 d. – jau uždarytas. Pasivaikščiojome po Kataro parką, paplūdimį, centrą: penktadienis ten kaip pas mus sekmadienis, žmonių mažoka, reiškia, saugiau. Nesaugiausia – miniose. Kaip elgtis papildomų patarimų paprašiau iš savo draugo kino: jam tai jau pergyventa, Kinija jau sveiksta, naujų užsikrėtusių mažai, bet vis dar daug ribojimų. Jis papildomai patarė nevažinėti liftais.

Iš Europos sklido vis bjauresnės žinios: Čekija uždaro sienas, Slovakija uždaro sienas. Mūsų True Lithuania turus žmonės atšaukinėja. Kompensacijų iš aviakompanijų, kurias padedame gauti, irgi mažai kam reiks, nes koronavirusas – force majeure, aviakompanijos turi teisę kompensacijų nemokėti.

Lietuva skelbia sąrašą šalių, į kurias lietuviams vykti draudžiama. Sąrašas sudarytas „iš inercijos“: tebėra beveik pasveikusi Kinija, tebėra Singapūras, kuris išskirtinis tik tuo, kad ten virusas iš Kinijos persimėtė vienas pirmųjų, bet šiaip plinta lėtai. Kataro nėra, nors jis kokį Singapūrą seniai aplenkė ir skaičiais, ir tempais. Gerai. Gal ir Tailandas, Indonezija iš inercijos ar dėl Kataro menkumo jį pamirš.

2020 03 14 – Atgal laiku į Kataro miestelius

Iš lovos greit išbudino naujienos iš Europos: jau ir Lenkija uždaro sienas.

Aistė užsimiršusi pasidažo, paskui supranta, kad po kauke vis tiek jokio makiažo nesimatys. Mados keičiasi…

Dieną išvažiuojame po Katarą anapus Dohos. Ten laikas grįžo atgal. Epidemijos atžvilgiu – atgal keliomis dienomis ar savaitėmis. Dar galėjome užeiti į Zubaros fortą. Priešingai nei į visus Dohos muziejus ar Šeicho Faisalo kolekcijos muziejų Dohos priemiesčiuose (apsaugininkas čia jau nevynioja žodžių į vatą “Kol kas uždaryta”, kaip Islamo meno muziejuje: “Uždaryta dėl koronaviruso”).

O visos aplinkos atžvilgiu grįžome atgal keliais dešimtmečiais atgal, nes Kataras už Dohos ribų – tokia beveik vien dykuma su pavieniais miesteliais. Ten nepasakytum, kad Kataras – turtingiausia pasaulio valstybė. Tas superkataras – beveik vien Doha.

Dalį savųjų turtų Kataras skyrė krizei tvarkyti. Visur pristatyta dezinfekcinio skysčio ir net patį stebina, kaip rimtai prekybos centrų restoranų darbuotojai plauna ir dezinfekuoja rankas, keičia vienkartines pirštines. Šiaip arabų, o ypač indų (kurių daug dirba Katare „eilinius darbus“) kultūrose tokio švaros ir tvarkos kulto, kaip Europoje, nėra (pamenu, pirmą kartą keliaudamas po Persijos Įlanką nustebdavau, kad tokiose turtingose šalyse yra tokių nehigieniškų restoranų, kol priėmiau, kad tai tiesiog kultūriniai skirtumai).

Bet, atrodo, katariečiai savo darbininkus greitai išmuštravo – net geriau nei europiečiai.

Vakare tęsiasi naujienų smūgiai iš Europos: ir Lietuva uždaro sienas, dargi draudžia beveik viską – restoranų veiklą, grožio paslaugas ir t.t. Nebeleis užsieniečiams atvykti, lietuviai galės tik grįžti, per Lenkiją bus humanitarinis koridorius grįžti automobili – ir tas tegalios tris dienas. Netikėta, pribloškianti naujiena, tarsi koks karas būtų paskelbtas: juk tai ne TSRS laikai, o sprendimai – kaip TSRS laikais.

El. paštu vieni žmonės manęs klausia, ar dar nebijau viruso, kiti ragina grįžti. Viruso nebijau, jis – prognozuojamas. Jei ko bijau – tai tik neprognozuojamų masinių psichozių: kone viskas, kas pasaulyje buvo tikrai blogai per pastarąjį 100 metų, kilo ne nuo gamtos kataklizmų ar epidemijų, o būtent nuo tokių masinių psichozių: komunizmas, nacizmas, genocidai, pogromai…

Kiekvieną iš šių dalykų jų kūrėjai suvokė kaip kažkokių problemų sprendimą. Tik kad patys tie “sprendimai” sukėlė žmonėms dešimtis ar šimtus kartų daugiau skausmo, nei pačios tos problemos, ir galiausiai dargi jie nieko neišsprendė. Problemos, tiesa, ilgainiui išnyko pačios, jas visi pamiršo – o štai “sprendimų” sukeltas skausmas liko iki šiol.

Namibija nebeįsileidžia žmonių iš Kataro. Kiti kol kas neseka. Katare serga 337.

Patikrinęs savo skrydį Doha-Bankokas Qatar Airlines pamatau, kad jis atšauktas. Aistę žinia iškart išbudina. Prisijungęs per Qatar Airlines sistemą, aiškios informacijos, ką siūlo vietoje to skrydžio, nepamatau: tik „not confirmed“. Pamėginu daryti registraciją į skrydį – pamačiau, kad vietoje 02:00 pakilimo siūlo 02:45. Tada prisimenu, kad dar pirkdamas tuos bilietus nustebau, kad iš Dohos į Bankoką yra du reisai beveik tuo pačiu metu – 02:00 ir 02:45.

Reiškia, tiesiog atšaukė pirmąjį, nes pritrūko klientų, o antras liko. Viskas kol kas gerai.

Apie ilgalaikius planus nebegali būti nė kalbos.

2020 03 15 – Ar pavyks išskristi iš Kataro?

Nepaisant daugybės gražių vaizdų – tokių kaip Kataro pasididžiavimas „The Pearl“ projektas ant dirbtinių salų ar Dohos senamiesčio Sakalų turgus vakare – diena buvo įtempta. „Ar vakare išskrisime?“.

Kataras gražus, bet ir savaip nuobodus, jei čia priverstinai pasiliktum ilgiau, o dar svarbiau – brangus. 60 eurų už 5* viešbutį gal ir mažai, bet mokėti po 60 eurų už naktį visą mėnesį ar ilgiau – ne kas, ypač kai ir ekonomikos ateitis nebeaiški. Gi to „pigaus varianto“ Katare ir visoje Persijos įlankoje nelabai yra: kainos ir prasideda maždaug čia.

Ir dar visokie interneto ribojimai, su kuriais susidūrėme: sunku dirbti, kai Whatsapp‘ui, Skype ar Facebook Messenger pokalbiams būtinas VPN‘as. Ir ne pirmas VPN‘as, kurį pasiūlo paslaugūs viešbučio tarnautojai, suveikia. Kataras draudžia ne tik, pavyzdžiui, LGBT propagavimą, tačiau net ir pažinčių svetaines. Nes Katare vyrauja pati konservatyviausia islamo pakraipa – vahabizmas (kaip ir Saudo Arabijoje). Iš čia išplaukia ir internetinės telefonijos ribojimai, kurie – visuotiniai, tarsi koronaviruso karantinas Lietuvoje.

Iš pirmo žvilgsnio, gyvenimas Katare vingiuoja kaip visada. „Ekspatų“ grupės bėgioja miesto centro pakrante, katariečiai su savo baltais apdarais gatvėje meldžiasi, o kiti eina pirkti medžioklinių sakalų į Dohos sakalų turgų (amžina tradicija, kurią Kataro naftos ir dujų milijardai tik sustiprino).

Tačiau daugybė įdomybių uždaryta. Kaukių skaičius – neabejoju, jų Katare dar prieš mėnesį beveik nebuvo – rodė, kad tai aktualu daugybei. Kaip ir išpirktos kaukės vaistinėje – ten berandame apsaugines pirštinės. Neperkame: kaip patarė kinas draugas, Kinijoje išsiaiškinta, kad jas nelogiška dėvėti, nes juk rankas greičiausiai plausi ar dezinfekuosi dažniau, nei keisi pirštines, reiškia, plikom rankom – dažnai higieniškiau.

Dohos oro uoste rodytų žinių ekrane atkreipė dėmesį eilutė: „Nuo trečiadienio (t.y. kovo 18 d.) Kataras nebeįsileis užsieniečių“. Ir vėl prasprūsime beveik pro rakto skylutę… Nebūtinai. Kita žinia skelbė: „Tailando vyriausybė primadienį svarstys papildomus ribojimus užsieniečiams“. Mūsų lėktuvas leisis pirmadienį 13:15. Pakankamai laiko Tailandui nutarti iki tol… Na, bet dauguma šalių neįveda apribojimų iš karto. Bent jau turistinės šalys, kaip Tailandas.

Nuėjus prie registracijos lango oro uoste darbuotojos ilgai tikrina taip sparčiai besikeičiančią atvykimo reikalavimų informaciją: ar tikrai turime teisę atvykti į Tailandą, antraip neleis mūsų į lėktuvą. Nusprendžia, kad turime – įleidžia. Aišku, galutinis sprendimas – Tailando pasieniečių.

Kitas pranešimas skelbia, kad Kazachijos prezidentas uždraudė atvykti užsieniečiams, išskyrus pakviestiems jos valdžios. Įsigalioja iš karto. Na, Kazachija – neturistinė valstybė…

Dohos oro uoste žmonių daug, mėginame sėsti kuo toliau kitų. Atvyksta lėktuvas iš Madrido. Ispanija – vienas pandemijos centrų. Mūsų skrydis Doha-Bankokas bus bendrojo kodo su Iberia (Ispanijos aviakompanija), tad daug ispanų skris juo. Nustembu, kad skrydžiai iš Madrido neribojami, kita vertus, nėra ko ispanams juos ir riboti: didesnė tikimybė, kad tais skrydžiais sergantieji išskris, nei kad atskris nauji.

---

Tailandas (kovo 16-19)

---

2020 03 20. Tailando apokalipsė dar nepasiekė

Bankoke atmosfera atrodo ramesnė. Oro uoste lyg ir nieko nevyktų – atšauktų skrydžių mažai, pilna vakariečių kuprinėtojų jaunimėlio ir kitų kasdienių Bankoko herojų. Tik kaukės jau – beveik visuotinės. Kai kurios tajės net jas priderina prie drabužių ir net su jomis moka atrodyti gražiai. Tailande kaukės įprastos, čia – kaip ir visur Rytų Azijoje – jos dėvimos ne tik per koronaviruso epidemiją. Kiekvienas peršalęs turi tokią dėvėti – negražu juk pričiaudėti orą bacilų. Bet jei 2018 m. kaukes dėvėdavo gal 10%, šiandien – 90%, o didelė dalis iš likusių 10% – baltaodžiai.

Skubiai atsidariau „Bangkok Post“: rašė, kad Tailando sveikatos ministras tokius vakariečius išdėjo į šuns dienas: „Jeigu koks farangas neužsideda kaukės, nors jam ji duodama, tokį reikia deportuoti iš šalies“. Ir dar nurodė tajams vengti tų „retai besiprausiančių vakariečių“. Ką tikrai paskatino ši krizė, tai visokias švelniai ksenofobines nuotaikas: virusas juk į visur (išskyrus Kiniją) atėjo iš svetur, per užsieniečius.

Bet Tailando vyriausybė nutarė tik rekomenduoti uždaryti kai kurias vietas, kur plinta virusas – o pastaruoju metu jis plito ankštuose Bankoko baruose ir muai thai stadionuose, ~30 naujų ligonių per dieną. Čia rekomendacija, niekas neuždaryta.

Išsinuomojame automobilį. „O kas, jei nutrauks viešąjį transportą?“ – baimė vis dar sekė. Kol kas trims dienoms, bet jei strigsime Bankoke, pratęsime. Ne pirmoji kalbinta autonuomos agentūra apskritai turi automobilių: Bankoke turizmas dar nesustojo.

Ir jau beveik savo akimis nepatikiu, kai nuvažiavęs į Erawan muziejų-šventovę, kurį norėjau pamatyti dar nuo 2018 m., bet nespėjau, išvystu ne tik didingas dramblių statulas iš tolo, bet ir plačiai atvertus jo vartus. Valanda po valandos, atėjo apgaulinga ir trapi ramybė – prasisklaidydavusi paskaičius interneto portalų puslapius apie pasaulį ryjančią „apokalipsę“.

Niekada turbūt viso pasaulio žiniasklaidos puslapiai nebuvo šitokie tarpusavyje vienodi…

Įeinant į Eravano muziejų patikrina kūno temperatūrą. Tas pats laukia ir įeinant į daugiaaukštį, kuriame mūsų ką tik užsakytas AirBnB butas. Ir į prekybos centrą. Atrodo, kiekviena šalis prieš tą patį baubą metė skirtingas priemones, bet Tailandas iš visų matytų – rimčiausias. Dar ir kaukes bei dezinfekcinį skystį. Ant kiekvieno kampo galėjai nusipurkšti juo rankas: liftuose, prie kasų, prie įėjimo į parduotuves. Taip ir darau. Rankos pradeda perštėti, nuėjusios baltom pleiskanom. Bet tai maža bėda.

2020 03 17 – Tailande – rami diena prieš audrą?

„Apokalipsė“ artinasi. Jau seniau užsidarė Filipinų sostinė, dabar Malaizija. Dar vakar vienas mūsų klientas iš Malaizijos pasakojo, kaip Malaizijoje virusas niekam nerūpi, gyvenimas verda, o dabar ir Kvala Lumpūras – nutilęs nematomo karo frontas. Buvo pas juos kažkokia musulmonų šventė ir iki šiol dar nesuskaičiuoti joje užsikrėtusių šimtai. Teorija, kad virusas neplinta karštose šalyse, teisinga nebent tik iš dalies.

Kada Tailandui eilė? Niekas nežino. Naujienų portalus atsidarau vis nervingai, nes pokyčiai staigūs ir galingi: čia ne koks ten nuo „kitų metų sausio 1“ pakilsiantis Lietuvos mokestis, net ne naktinė mokesčių reforma, čia kokie supanikavę biurokratai tavo – ir šimtų milijonų kitų žmonių – gyvenimą gali apversti per dieną ar dvi.

Šiandien Tailandas tik uždaro barus ir bokso stadionus. Indonezija žengia toliau: nuo 2020 03 20 00:00 į šalį bus galima patekti tik su viza: bevizis režimas (ir su Lietuva) atšaukiamas, oro uostuose vizos irgi nebebus išduodamos. Skubiai žiūriu savo bilietą: atrodo, prasprūsiu pro dar siauresnę rakto skylutę nei kada anksčiau: atskris į Balį 2020 03 19 d. 19:10. Nepilnos penkios valandos iki vartų į Indoneziją užsidarymo užsieniečiams. Ir tai jei nevėluos lėktuvas… Na, jei vėluos – juk galiu nelipti.

Tikriausiai turėjau eiti į kokį Marine Park ar Anicent City, godžiai ryti gyvenimo gėrybes kurių tuoj gali nelikti, o ištisa šalis tapti vienu dideliu kalėjimu, kaip atsitiko Europoje. Iš ten, iš po visą Europą išsibarsčiusių draugų ir giminių, ateinančios žinutės buvo kupinos nerimo, nuobodulio, pykčio: nieko įdomaus gyvenime neliko. Lietuvoje bent galimybės pasivaikščioti gamtoje dar yra, o Ispanijoje apribota ir tai: vaikščioti gali tik kas turi šunį.

Visgi, dieną praleidžiu ramiau, tiesiog nueidamas į restoraną, padirbėdamas, stebėdamas lekiančius automobilius daugiaaukščiais Bankoko keliais, dirbdamas. „Ką, dar važinėja tiek automobilių?“, „Ne, į jokį Balį neišskrisit, juk niekur jokie lėktuvai nebeskrenda“ – eina žinutės iš Europos. Apokalipsė ten, ne kitaip…

Visokiose keliautojų Facebook grupėse amžinas karas tarp „superbailių“, kurie atšaukia keliones mėnesiams į priekį dėl vienkartinio žemės drebėjimo, laivo nuskendimo ar kokio rezonansinio nužudymo, ir „supernarsuolių“, kurie nuolat porina, jog „visur pasauly saugu, o visos problemos – tik mitai jūsų galvose“, bent laikinai pasisuko superbailių naudai.

Ilgą laiką kentėję patyčias, kai be priežasties atšaukę keliones prarasdavo pinigus ir atostogas, dabar jau „superbailiai“ galėjo auklėti iki paskutinių dienų keliavusius „supernarsuolius“, desperatiškai laukiančius prie Vokietijos-Lenkijos sienos kol Lenkija išpildys savo pažadus suteikti humanitarinį koridorių. Arba mokančius po 500 eurų už vietą kokiame paskutiniame lėktuve iš Tenerifės, kai visos atostogos, jei moki organizuotis, tiek daug nekainuoja.

2020 03 18. Tailando turgūs išsilaikė ilgiausiai

Tailandas lyg uždarė pramogų vietas, barus, bet turgūs dar liko. O kai kurių Bankoko priemiesčių turgūs – tarp įdomiausių lankytinų vietų šalyje. Kadangi jau turime automobilį, nuvažiuojame į Maeklongo turgų, kur prekės dėstomos tiesiog ant traukinio bėgių, o vos pasigirsta traukinio pypimas, prekijai spėriai jas nusirenka. Traukinys pravažiuoja – ir išsidėsto vėl.

Taip pat užsukome ir į Damnoen Saduak plaukiojantį turgų, kur klientai išsinuomoja laivelius, o visos prekyvietės – atgręžtos į kanalus. Klientai ir perka iš laivelių. Įkyresni prekijai klientų laivelius pristraukia kabliais…

Tiesa, dirba tik kokia pusė prekyviečių. Sunku suprasti, iš ko tiems prekijams išgyventi: vos keli pirkėjų laivai. Tikriausia kitu metu kinai taškosi pinigais, o dabar jų patekimas į Tailandą apribotas. Nusipirkome kuprinę vietoj suplyšusios, parėmėme tuos besistengiančius pardavėjus.

Vakare atėjo pasirinkimo metas. Paskutinis patkrinimas: reisas į Balį, patikrinu, įvyks. Ar ten skristi, ar likti Bankoke?

Balio (Indonezijos) privalumai – kažkiek moku indonezietiškai (toninę tajų kalbą man išmokti beviltiška); Indonezija, kaip daugiakultūrė šalis, draugiškesnė kitataučiams, tolerantiškesnė (panikos akivaizdoje tai gali tapti labai svarbu). Be to, toks ir buvo planas, iš naujo skaičiuosis 30 dienų nuo įvažiavimo, kurias galiu būti be vizos.

Bankoko privalumai – didesnis miestas, lengviau pasiekiamas (lengviau judėti toliau), galima gauti nebrangų (20 EUR ir pan. už naktį) butą dangoraižyje su gražiais vaizdais: o tai svarbu, jei, galiausiai, teks kokį mėnesį ar ilgiau prabūti beveik užsidarius savame bute.

Jei jau išskrisiu į Balį, į Bankoką kažin ar grįšiu. „Thai Lion Air“ reisas, į kurį turiu bilietą, bus paskutinis, kuris įvyks šiuo aviakompanijos maršrutu: nuo 2020 03 20, kai Indonezija pradeda reikalauti iš visų atvykėlių iš anksto išduotų vizų, kurios išduodamos tik sveikatos pažymos pagrindu, „Thai Lion Air“ reisus nutraukia. Nesitiki, kad pakaks klientų. „Air Asia“ dar lyg skraidys, tad gal galėčiau grįžti – tik neaišku, kaip ilgai. Šiais laikais viskas keičiasi valandomis, ne dienomis.

Rakto skylutė, pro kurią lendu, darosi vis ankštėsnė. „Deginam atgal tiltus“ – sakė Aistė abejingai. Niekas nežino, kaip ir kur geriau. Iš Lietuvos per šias kelias dienas į pašto dėžutę plūdo ir raginimai „tučtuojau grįžti“ ir, iš kitų žmonių, ne mažiau panikos persmelktos mintys, kad gal, užsidarius sienoms „su visam“, tapsime savotiškais pokario dipukais, o grįžti dabar būtų taip pat kvaila, kaip buvo tiems Urugvajaus lietuviams, kurie sugrįžo į tarybinę Lietuvą Stalino kvietimu pokariu. Ar mano proseneliams, 1944 m. grįžusiems iš būsimosios Vakarų Vokietijos.

Jiems pasisekė, kad pavyko išvykti, ir jie turėjo džiaugtis, o jie grįžo…

Ar viskas praeis? Kiek ramino laiškai iš Kinijos, nuo mano draugo kino, su kuriuo kartu keliavome po Kiniją prieš kiek daugiau nei metus. Kinija atgimsta, viskas pamažu atsidaro – nors daug lėčiau, nei jis norėtų, patikrinimų dar daug ir dėl tų patikrinimų gausos, eilių jis dar atsisakė minčių keliauti į Čongčingą. Na, bet Kinija, pasak *oficialios* statistikos, koronavirusą įveikė, vos keli atvejai per dieną nauji ir daugelis – įvežtiniai. Dabar pati Kinija ėmėsi karantinuoti atvykėlius, nes ir ten didžiausias pavojus – jie…

Pasaulyje yra dvi šalys, įveikusios koronavirusą. Kinija ir Pietų Korėja. Kinija tai padarė autoritariniais metodais: draudimais, kontrole, persekiojimais, kai uždarinėti miestai ir provincijos. Pietų Korėja – demokratiniais: masiniai „drive through“ testai, susirgusiųjų kontaktų radimas ir ištyrimas, gydymas. Europa nuėjo Kinijos keliu. Bet Europa neturi tokio stebėjimo aparato, kad tą kelią įgyvendintų, tokios rinkos kontrolės. Ir kol kas visi karantinai tik smaugia Europos ekonomiką, žmogaus teises, o virusas kaip plinta, taip plinta, jau aplenkęs Kiniją blogiausiu jos metu.

Rytoj manęs lauks ir kitas pasirinkimas: ką daryti su daiktais. Į Pietryčių Aziją atsivežėme porą kuprinių ir lagaminą. Lagaminą žadėjome palikti sandėliuke Tailande, kol skraidysime po Indoneziją – nes skraidinti jį pigių skrydžių bendrovių lėktuvais labai brangu. Bet dabar pasidarė neaišku, kada/ar begrįšime į Bankoką. Kol kas dar durys atviros, bet kaip rytoj, po savaitės? O ir tas skraidymas po Indoneziją greičiausiai nepavyks. Tikrai nepavyks: vakare perskaičiau, kad greičiausiai nebeplauks keltai Batamas-Singapūras, nes Singapūrui įvedus privalomą 14 dienų karantiną atvykėliams iš Indonezijos, nebebus klientų.

Įdomu, net jei ir išliktų tie keltai, ar mes galėtume, kaip suplanavę, persikelti į Singapūrą ir paskui skristi Singapūras-Bankokas? Ar reikėtų pralaukti 14 dienų Singapūre, ar tas „privalomas buvimas namie“ galioja tik tiems, kurie liks 14 dienų Singapūre, o aš jei būčiau Singapūre tik 2 dienas, tai gal tiesiog tai reikštų, kad tas 2 dienas negalėčiau Singapūre niekur eiti? Niekas nepasakys. Viskas keičiasi taip greitai, kad nebent nuolat užimtomis konsulatų linijomis paskambinęs *gal* *kažką* sužinotum. Joks internetas, joks Lonely Planet ar Tripadvisor, jokie blogai nepadės – viskas parašyta per seniai. Ir neverta dabar klausti, nes viskas dar keisis ir keisis ir keisis.

Keliavimas per kelias savaites grįžo 100-150 metų atgal, kai buvo ne toks „kiekvienam prieinamas produktas“, o sunkus, pavojingas ir nesuplanuojamas, tinkamas tik „tikriems keliautojams“, visokiems Matams Šalčiams. Daugelis komfortą ir garantijas mylinčių XXI a. „keliautojų“ neatlaikę tokių XIX a. iššūkių skubiai nešė kudašių į kalėjimu tuoj jiems virtusius namus, su pavydu ar su pasibaisėjimu pliekdami tuos, kurie dar turėjo savyje žiupsnelį tos XIX a. atradėjų ir nuotykių ieškotojų liepsnos.

Taigi, ar lagaminą palikti sandėliuke, ar visgi gabentis kartu? Buvau linkęs gabentis, bet tada suprantu, kad Thai Lion Air lagamino vežimas gali atsieiti šimtais eurų, jeigu neužperki jo iš anksto, o užperkant iš anksto internetu privaloma mokėti Tailande išduota kortele… Ką gi, dieną apžiūrėjome sandėlį, mums patiko, bent jau bus įdomi patirtis. Na ir, sako, kai kažką palieki mieste, reiškia, ten dar grįši…

2020 03 19. Ar dar grįšime į Tailandą?

Nuvežėme lagaminą į sandėlį – gal jau matėme jį paskutinį kartą. Užpikrome vietą mėnesiui. Jei ką, bus galima pratęsti internetu, bet daugiau kaip porai mėnesių neapsimokės… Šiaip ar taip, visi svarbiausieji daiktai tilpo į kuprines ir maišus, taip keliauti esame įpratę. Tik visokius žieminius rūbus palikome.

Bankoko Don Mueng oro uoste išvykimų lenta atrodo grėsmingiau, nei kuri anksčiau: aplinkinėms šalims ribojant ir draudžiant keliones, gera pusė visų reisų buvo pažymėti kruvinai raudonomis „CANCELLED“ raidėmis. Tarptautiniame terminale – vietiniame dar viskas “kaip po senovei”.

Mūsiškis „Thai Lion Air“ skrydis – pustuštis. Dauguma europiečiai (beje, geras trečdalis jų kaukėti): kosintis ispanų jaunimas, ukrainiečių šeima su vaikais, suomių porelė… Visi kažin ko skrido tolyn į pasaulio kraštą, užuot klausę savo šalių rekomendacijų ir šaukimų grįžti anapus jų uždarytų sienų. Visi turi priežasčių… Įdomu, kokių.

Jau sėdėdamas lėktuve perskaitau, kad Tailandas nuo šiol įsileis tik užsieniečius, turinčius 100 000 eurų sumai draudimą nuo COVID ir ne vėliau nei prieš 72 val. pasidariusius COVID testą (su neigiamu atsakymu). Viskas. Čia gali būti galutinis dūris į mano šansus dar grįžti Bankokan. Ne, tikrai nemanau, kad didelė tikimybė užsikrėsti COVID (juk šitaip stengiuosi saugotis!), bet ar begalioja dar koks sveikatos draudimas nuo COVID pandemijos metu ir, svarbiausia, kaip pasidaryti tą testą kažkur Indonezijoje, kur jų beveik niekam nedaro? Na, bet gal per savaitę dar kas pasikeis. O gal per savaitę Tailandas išvis uždarys sienas.

Anapus kylančio lėktuvo lango stebiu Bankoko panoramą: dangoraižius, daugiaaukščius kelius. Kada dar ją išvysiu? Priklausys ne tik nuo manęs, kaip seniau, kai viskas buvo paprasta ir atvira. Bet ir nuo manęs. Stengsiuosi.

Apninka baimė – o kas, jei į Indoneziją neįleis? Jau prie registracijos į skrydį langelio Bankoko oro uoste prašė bilietų atgal iš Indoenzijos. Jų neturiu. Papasakojau planus: kaip iš Balio turiu bilietus į Surakartą, iš ten traukiniu važiuosiu į Semarangą ir skrisiu į Pangkalanbuną… Paprašė pereiti prie esmės – kaip gi išvyksiu iš Indonezijos? „Plauksiu iš Batamo į Singapūrą“ – pasakiau savo pirminį planą. Tiko. Kelto bilietus juk galėčiau nusipirkti vietoje… Jei tie keltai plauktų.

Bet ar tai „sueis“ Indonezijos pasieniečiams? Jeigu ne, kas tada? Į Tailandą irgi grįžti negalėsiu – juk neturiu COVID testo ir kaip jį pasidarysiu? Išeina, turėčiau gyventi Balio oro uoste?

---

Indonezija (kovo 19-30)

---

2020 03 19 – Ar priims Indonezija?

Štai už lango jau tamsus Balis. Palyginus su mano atvykimu ten pernai (2019 m.) atsirado papildoma geltona „COVID anketa“ oro uoste, kur prisipažįsti nesergantis. Temperatūros patikrinimas. Tada pasieniečiai. Musulmonė pasienietė tik paklausia, kiek laiko būsiu Indonezijoje. 16 dienų. Mažiau nei 30. Atgalinių bilietų neprašo. Viskas gerai, pirmyn.

Pačiame Balyje COVID dar visai nesijaučia. Vos keli atšaukti skrydžiai I Gusti Ngura Rajaus oro uosto informaciniame ekrane. Jokių kaukių, jokio dezinfekcinio skysčio. Ramuma. Keliaudamas šiais laikais iš šalies į šalį kartu tarsi keliauji kelias savaites ar mėnesius laiku į priekį ar atgal…

Ramybės praskridus apokaliptinį pasaulį ta Balio ramuma man kažkodėl neteikia. Juoba, sergančių skaičiai Indonezijoje sparčiai kyla ir daug jų dar, garantuotai, nenustatyta. Panika verčia visokius veikėjus spausti prezidentą Joko Widodo įvesti Indonezijoje karantiną. Pasak „Jakarta Post“, Widodo sako, kad Indonezijoje tai neveiktų, nes net maisto tiekimo užtikrinti neišeitų. Indonezija juk ne masinių prekybos tinklų su sunkvežimiais šalis (kaip Lietuva), ji – begalės smulkiųjų verslininkų su motociklais-restoranais šalis. Kaip “uždrausi judėjimą palikdamas teisę tik vežti prekes”, jeigu tas prekes čia veža daugelis žmonių: smulkus verslininkas užperka maistą iš smulkaus ūkininko ir gamina jį savo restoranėlyje, į kurį skurdūs kaimiečiai eina ne dėl “nebūtinos prabangos” (kaip dar kartais restoranus suvokia europiečiai), o todėl, kad nebūtinai turi namie virtuvę ir valgyti restoranėliuose ten gali būti net pigiau, nei namie?

Bet jei indonezieičiai nepuls, kaip tajai, saugotis, užsikrėtusiųjų gal bus daugiau ir daugiau ir panika lems rimtas atsakomąsias priemones.

Išsinuomojame automobilį. Kitaip nieko ir nebus: australų įkurtas kura-kura bus turistinio viešojo transporto tinklas, kaip gavau žinutę į parsisiųstą aplikaciją, nutraukia darbą. Oficialiai dėl koronaviruso, dėl keleivių saugumo. Bet realiai turbūt dėl klientų trūkumo.

Pavakarieniaujame korėjiečių restorane, kurį įsiminiau dar nuo pernai, kartu švelniai atšvęsdami, kad viskas kol kas einasi gerai.

2020 03 20 – mirštantys Balio masiniai kurortai

Pirmąsias pora dienų praleidžiame Nusa Dua kurorte. Ne tuose didžiųjų viešbučių kompleksuose, kur gerais laikais ištisas poilsiautojų minias užsakomaisiais reisais suskraidindavo Europos agentūros, o 7 eurų už naktį indoneziečių viešbutėlyje.

Anie kompleksai, pernai stulbinę gyvybe, dabar miega beveik mirę. O visi reti baltaodžiai praeiviai kalba rusiškai – atrodo, tai paskutinė tauta, kuri atšaukia savo atostogas, nors dabar jau ir jų Balin nebeskraidina.

Indoneziečių viešbutėlis, tuo tarpu, kupinas žmonių: gerai tai ar blogai, bet javiečiai ir kiti dar plūsta į Balį, nors palyginus su visais išnykusiais kinais ir korėjiečiais, australais ir naujazelandais, vokiečiais ir prancūzais, jų – mažai.

Susitvarkome praktinius dalykus: telefono/interneto kortelė mėnesiui (kas žino, kiek čia dar būsime ir kiek dar dirbs kortelių parduotuvės), Aistei manikiūras/pedikiūras (ją išgąsdino, kad Lietuvoje uždarė kirpyklas ir grožio salonus). Pasivaikštome Nusa Dua.

Kad ir kaip toli bebūčiau, Lietuvos masinė panika ir jos keliama ekonominė krizė siekia ir mane. Juk ženkli dalis pajamų bent kažkiek susijusi su Lietuva.

Štai dėl karantino uždarė Lietuvos pabėgimo kambarius – ir visi tie, kurie pirko iš mūsų reklamą http://www.protu.lt , vienas po kito parašo, kad reklamos nereikia „iki karantino pabaigos“. Tai yra, velniažin iki kada – nes labai abejoju, kad karantinas duos kokių realių rezultatų. Kinijoje davė (jei oficiali statistika nemeluoja) todėl, kad ten yra gyventojų stebėjimo sistema: per telefonus, per į vieną tinklą sujungtas kameras, kur piliečius atpažįsta dirbtinis intelektas: mato, kaip arti vienas nuo kito jie stovi, ar be reikalo nevaikšto. Gali užtikrinti karantiną 100%.

Europoje „privatumo idėja“ niekad nebūtų lelidusi sukurti nieko panašaus – Vakarų Europoje juk net Google Street View ar Facebook duomenų rinkimas kelia kontroversijas, o kiekviena papildoma policijos saugumo kamera vagims filmuoti – tų pačių gyventojų, kuriuos ji saugos, protestus. Ir Europoje todėl karantino nesukontroliuosi. O jeigu bent 5 ar 10% žmonių jo nesilaikys, ligos plitimas geriausiu atveju truputį sulėtės (kol kas Italijoje ir to nematyti). Bet liga neišnyks. Panaikinsi karantiną – vėl grįš. Tai gali būti, kad europiečiai bus metus ar pora, iki kokios vakcinos, laikomi namų arešte?

Niekada nenorėjau nukeliauti į Šiaurės Korėją, bet dabar Šiaurės Korėja pati atkeliavo į mano Tėvynę Lietuvą. Kol kas dar ne į Indoneziją…

Laimė, kad veiklų turiu daug. Diversifikacija mus gelbėja. Užsienio lietuviams dar reikia Lietuvos pilietybės, kurią padedame atsikurti kartu su Aiste, tad žymi dalis pajamų liko. Žmonės optimistai. Arba gal pesimistų „pasitraukimą“ kompensavo papildomi optimistai, dabar, atsidūrę „namų arešte“ ir gavę laiko atsidėti, pavyzdžiui, savo protėvių Lietuvoje paieškoms. Čia aš dar galiu padėti. Ribotai. Net jei ir būčiau Lietuvoje, į archyvą manęs nebeįleistų. Karantinas.

Vakarieniaujame Nusa Dua kurorto restorane. Skamba graži gyva muzika, bet vos keli staleliai užimti. „Indonezija uždarė Balio oro uostą“ – pasiskundžia liūdni muzikantai – „niekas nebeatskris…“. Iš tikro lėktuvai skraido ir skraido, oro uostas veikia. Bet kas Baliui iš to, kai užsieniečiai atskristi nebegali? Kiek baliečių pastaraisiais dešimtmečiais išpardavė savo ryžių laukus turistinių kompleksų vystytojams ir perdarė savas fermas į kaimo turizmo sodybas! Sako, 80% Balio gyvena iš turizmo…

Buvau vienintelis, priėjęs prie vieno ekskursijų perpardavinėtojų. Ekskursijos į Nusa Penidos salą kaina net man nieko nesiderant desperatiškai “nukrito” nuo 1 250 000 rupijų iki 700 000. „Gal ne rytoj“ – sakė Aistė – „gal kai kojas nusidepiliuosiu, gi paplūdimiai“. Kvaila, bet jaučiausi net truputį kaltas, kad nenusipirkau: kiek dar laiko tas ekskursijų perpardavinėtojas nieko neparduos? Jo padėtis tikrai sunkesnė, nei mano (bent jau dabar), jo visas gyvenimas tikriausiai stovi ant turizmo į Balį… Bet dar nusipirksiu kitą dieną… Turbūt jau kitame miestelyje, iš kito perpardavinėtojo, bet jam gyventi nelengviau. Tūkstančiams, šimtams tūkstančių, gal net milijonams Balyje nelengva.

2020 03 21 – Jei ne šiandien – tai niekada

Ilgai ieškojau vietos tolimesnei nakvynei. Tokios, kur, reikalui esant, nebūtų liūdna mėnesį ar ilgiau praleisti užsidarius: šiais laikais nežinai, kas laukia rytoj.

Kas, kad prezidentas Joko Widodo tvirtai laikosi prieš karantino idėją – ta idėja, it koks smegenų maras, užkariavo Europą, o iš ten pamažu įkvėpia ir visas buvusias jos kolonijas, net tokias, kur koronaviruso beveik nėra ir mažai rizikos grupės žmonių (jau ir Indonezijoje amžiaus vidurkis gerais keliolika metų žemesnis, nei Europoje, o ką kalbėti apie Afriką, kur “rizikos grupei” kai kuriose šalyse priklauso tik koks 1% žmonių).

Deja, Balyje su tokia nakvyne sunku. Visa Balio esybė, tad ir visa architektūra yra skirta bendruomeniniam gyvenimui, o ne užsidarymui. Beveik nerasi vilų su gražiu vaizdu pro langą, kaip Bankoko daugiabučiuose. Daugelis aptvertos aukštomis sienomis, it nedideli kalėjimai, nemaža dalis – toli nuo miestelių. Aišku, viduje gražu, be galo skoninga, ir nuostabu, kai ten gali sugrįžti „pabūti privačiai“, o paskui išeiti pasižmonėti į kavines, restoranus, gamtą, turistines vietas. Bet kas, jei viso to neliks ir privalėsi būti už aklinų sienų toli nuo visko?

Viešbučių yra ir patrauklesnių. Bet privatus namas geriau, nei viešbutis: mažesnė tikimybė užsikrėsti, be to, iš Europos pradėjo eiti gandai, kad viešbučiai uždaromi, užsieniečiai išvaromi. Ispanijoje, Vokietijoje. Kas, jei ir ta mada ateis iki Indonezijos? Su privačiu savininku bus paprasčiau susitarti. Ypač Indonezijoje. Ir remti norėtųsi smulkiuosius verslininkus. Jiems dabar sunkiausia.

Galiausiai atrandu neblogą butą vilų komplekse prie Ubudo, Užsakau trims naktims. Gražu, vaizdas į ryžių laukus. Komplekse dar gyvena olandų šeima, prie baseino drybso anglų, prancūzų poros. Vėliau nugirstu jų pokalbius. Strigo Balyje ir nežino, kuriam laikui. Visas Balis turės iš tokių išgyventi mėnesį, kelis mėnesius. Dalis jų dar kurį laiką grįžinės namo, bet tas srautas vis lėtės, lėtės, paskui, tikriausiai, sienos užsidarys galutinai – kas tada liks, tas liks.

Balio kultūrinė širdis Ubudas, kuriame pernai gražiausiose vietose negaudavome staliuko prisėsti, beveik tuščias. Sėsk kur nori. Laikytis „socialinės distancijos“ problemos nėra: arba būsi restorane vienas, arba artimiausi kiti svečiai sėdės už viso eilės kitų staliukų. Net muzikantai sunkiai bepadeda pritraukti lankytojų: štai vienoje kavinėje – tik muzikantai ir padavėjos. Jie baigia kūrinį, padavėjos paploja. Po keliasdešimt minučių vėl einu pro tą pačią kavinę – tas pats. Daug prekijų jau išvis užvėrė duris, bet mažuma. Aistei balietišką masažą, kurio ji taip troško dar nuo Lietuvos, tiesa, radome.

Susiradęs retą dar veikiančią ekskursijų perpardavinėtoją klausiu – gal rytoj būtų ekskursija į Nusa Dua? „Ne. Nusa Dua užsidarė. Nusa Lembogan irgi. Gilis užsidarė“ – man atsakė. Turbūt keltų pakankamai nebėra, nes nėra pakankamai turistų.

Šiomis dienomis kaip niekad supranti, kad negali gyvenime nieko atidėlioti. Nes niekada nažinai, kas bus rytoj. Per koronavirusą – ypač. Nusa Penidos nebepamatysiu. Dabar, o gal ir niekada.

Bet juk tas pats visuomet. Negali sakyti „Ai, nukeliausiu kitais metais“, „Ai, verslą pradėsiu kitais metais“. Gal sveikata neleis, gal vaikų turėsi, gal būsi pakeitęs darbą ir negausi atostogų. Jei turi idėją – turi ją įgyvendinti *dabar*.

Dieną „Duris pabučiavau“ ir Badžra Sandhi memoriale Balio istorijai. Užsidarė nuo šiandien. Dar vakar būčiau galėjęs nueiti, o ir netoli buvau… Neveikė ir menininko Niomano Gunarsos muziejus. Laimė, Goa Gajah šventykla dar veikia. Kelionių vadovai rašo „Ateikite prieš 10 val., antraip matysite tik turistų minias“. Atėjau vidurį dienos ir tų turistų tebuvo keli. Prekijų daugiau nei turistų… Nusiperkame pas vieną gėrimų. Kaina užkelta, bet nesideru. Jam sunkiau nei man.

Vakare į telefoną ateina žinutė, kurios esmė „Išgelbėkite tautą! Melskitės namuose!“. Pietryčių Azija labai religinga ir didžiausia koronaviruso plėtra čia vyko būtent mečetėse. Kaip tie musulmonų maldininkai Malaizijoje, kurie, šventėje užsikrėtę, paskui pargrįžo į Indoneziją, į Singapūrą ir kitur.

2020 03 22 – Balis pasitinka naujus metus

Gal septintą ryto pažadina kažkokie per garsiakalbius sakomi pranešimai, kur lyg ir minėtas koronavirusas. Galvojau, jau įvedė karantiną. Karštligiškai tikrinu internete – ne.

Šiandien prasideda pagrindiniai Balio naujų metų ritualai. Prie Tanah Lot šventyklos stebime Melasti paradą iki jūros: tūkstančiai žmonių, pasidabinusių tautiniais rūbais, nešini visokiomis figūromis ir grodami muzikos instrumentais, gabena aukas dievams į jūrą. Vienas šalia kito, tik maža dalis su kaukėmis. O ir tie – štai vienas nusismaukia kaukę, parūko pūsdamas dūmus į bendrakaimiečius, ir vėl užsismaukia. Na, jie tiki karma – jei karma bloga, bus blogai (bet taip ir turi būti), jei gera – nieko blogo nebus.

Tiesa, fotografuoti neleidžia, o ir pabandžius nueiti į apsiplovimo paplūdimį pečalangas (kaimo savanoriška „policija“) liepia apsisukti. Gal todėl, kad Tanah Lot šventykla jau uždaryta turistams dėl koronaviruso. O gal todėl, kad tenykščiai kaimiečiai metai iš metų „iškankinti“ turistų, nesuprantančių tų ritualų prasmės, lendančių kur galima ir kur ne.

Pernai dalyvavau eilinio Balio kaimo šventėje neturistinėje salos šiaurėje, ten požiūris į atvykėlį kitoks: mane kalbino, pasakojo, kas vyksta, norėjo net Facebook kontaktais pasikeisti.

Ironiška tik kad iš pažiūros šiųmečio Tanah Lot “parado” nuo pernykščio Balio šiaurės kaimo neatskirsi. Turistų nėra nei ten, nei ten. Na, keletą dar matėme…

Ir prie pagrindinio Balio kurorto Kutos restoranai beveik tušti. Kas norėjo ir galėjo išsiskirstyti – išsiskirstė. Bet nenorėjo irgi daug kas.

O ką toliau daryti mums? Atvykę į Indoneziją, turėjome dvi galimybes: imti „visa on arrival“ 30 dienų su galimybe prasitęsti dar 30 dienų arba tiesiog įšvažiuoti į šalį ir gauti 30 dienų teisę būtų Indonezijoje, be galimybės prasitęsti. Kadangi kas bus po mėnesio niekas negalėjo garantuoti (ar išvis tas vizas pratęsinės?), pasirinkome antrą variantą: pareigūnams sakėme pirminę kelionės idėją ir, kadangi tai buvo 16 dienų planas, pasitenkinome 30 dienų leidimu. Daugelis kitų kartu atvykusių keleivių, tuo tarpu, stojo į eilę prie vizų…

Tą 16 d. kelionės planą vis dar galime įgyvendinti. Kažkaip nuostabiai stebuklingai atrodo: nepaisant viso to, kas vyksta pasaulyje, visų užsidarančių valstybių, dar visai įmanoma, kad iš Balio kovo 29 d. nuskrisime į Surakartą, iš ten nuvažiuosime į Semarangą, kovo 30 d. skrisime į Pangkalanbuną, paskui autobusu į Pontianaką, iš ten balandžio 5 d. lėktuvu į Batamą. Lėktuvų bilietus turime…

Bet ar tai protinga? Surakarta, Semarangas – Javoje, kur koronaviruso protrūkis kasdien auga. Sprendimai dėl karantinų priimami grietai: o strigti Indonezijos užkampiuose, kaip Pangkalanbunas, visai nesinori. Batamas, jei pavyktų iki ten nusigauti, geresnė vieta – moderni turistinė sala, gyvenusi iš pigaus alkoholio ieškojusių singapūriečių, kol tie dar atplaukdavo. Iš ten ir Singapūras matosi, vos 15 km keltu.

Bet dabar Singapūras jau visai uždarė sienas – nebe 14 d. karantino reikalavimas, kaip iki šiol, o griežtas draudimas atvykti. Batamas mums būtų aklavietė neaišku iki kada, nes skrydžių iš ten ir gerais laikais gerokai mažiau, nei iš Balio. Singapūro dangoraižius matytume pro kokio modernaus buto langus, bet Singapūras būtų toks pat nepasiekiamas, kaip sovietmečiu estams Helsinkis, kurį jie matydavo tik iš Talino TV bokšto restorano…

Na ir paskutinis reikalas – Pangkalanbuną norėjome aplankyti dėl orangutanų ir Tanjung Puting nacionalinio parko, kuriam pradžią davė lietuvė Birutė Galdikas. Bet nacionaliniai parkai Indonezijoje užsidaro vienas po kito. Internete informacija ne visada nauja. Labai gali būti, kad nuskridę neberastume įprastinių ekskurisjų klotok laivais, o kitaip į tą parką nelabai tenukaksi.

Taigi, su kiekviena diena vis labiau atrodė, kad viskas: kelionę pagal planą logiškiausia baigti, net jeigu teoriškai ji ir galėtų tęstis. Ir kas toliau?

Paprasčiausia – likti Balyje. Iš pradžių gąsdino biurokratinės kliūtys: bauda už vizos taisyklių pažeidimą – 65 doleriai į dieną. O, kaip darėme 2018 m., išvykti iš Indonezijos ir vėl grįžti, taip vėl iš naujo paleidžiant 30 dienų laikrodį (vadinamasis „visa run“), nebepavyks: nes Indonezija nebeduos vizos atvykimo metu, o kaip su viza Indonezijos ambasadoje neaišku. Tačiau lietuviškose Indonezijos Facebook grupėse (net nustebau, kiek lietuvių nusprendė Balyje karantinuotis!) ėjo gandai apie „emergency“ vizas, kurias duos Indonezija. Šiandien pradėjo jas dalinti. Aišku, mūsų padėtis geresnė, nei daugelio: daugeliui jau ir taip Indonezijos viza eina į pabaigą, o mums dar likęs beveik mėnuo. Galėtume palaukti, kol išnyks eilės. Jei tik nepaskelbs karantino.

Balyje ramu, smagu. Parduotuvės, restoranai veikia – ir gavę nuotraukas Europoje žmonės sunkiai patiki, kad dar kur pasaulyje taip yra. Smagu išgerti kokakolos stebint gatvę su retais praeinančiais turistais ir motociklais lekiančiais vietiniais. Smagu važinėti dairantis į tradicinę balietišką architektūrą ir pandžorus. Tik kaip ilgai viskas bus taip? Indonezijos koronavirusuotųjų skaičius išaugo nuo 450 iki 514. Balyje, tiesa, oficialiai tik keli atvejai, ir tie įvežtiniai.

Dar viena alternatyva – keliauti į kitą Azijos šalį. Aistė norėtų tai padaryti besibaigiant toms 30 dienų, bet sienos taip greitai užsidarinėja ir, netekę pajamų, reisai taip greitai nyksta, kad, turbūt, vienintelis šansas gali būti po greitai po njepio. Jau net Honkongas užsidarė. Daugelis „atvirų“ šalių – tos, į kurias iš Balio nėra reisų, o reisus su persėdimais „pertraukė“ įvairūs draudimai.

Yra viena išimtis. Pietų Korėja. Ir kuo labiau galvojau apie tai, tuo labiau man patinka idėja persikelti ten. Korėjiečių kultūra man prie širdies, korėjiečių maistas vienas skaniausių pasaulyje. 2015 m. keliavau po šią šalį vienas, bet Aistė jau seniai prašė, kad nukeliautume ten kartu. O svarbiausia, kad Pietų Korėja itin gerai atlaikė šią krizę. Nepamindama žmogaus teisių, kaip Europa, neskelbdama karantinų ji sugebėjo pažaboti epidemiją: žmonės ten jau greičiau sveiksta, nei užsikreiča nauji. Būtų mažesnė tikimybė atsidurti „didesnėje nei įprasta kalėjimo kameroje“. Norisi paremti tokią šalį ir savo nedideliu indėliu – pvz. užsakyti butą pas nuo pasaulinės krizės nukentėjusius AirBnB nuomotojus. Bet kartu atsirado ir toks žinių troškimas: kaip gi ta puiki kovos su virusu sistema atrodo iš vidaus? Kas ten kitaip, nei Katare, Indonezijoje, Tailande, Lenkijoje ar Lietuvoje?

Buvo toksai Lietuvos banditas Rachinšteinas, kuris nuo Lietuvos teisėsaugos paspruko į Tailandą, o galiausiai jį sulaikė Vietname. Kartais jaučiuosi, tarsi blaškyčiausi po Pietryčių Aziją bėgdamas nuo kalėjimo, nežinodamas, kada gi ta grėsme pasivis. Tik kad jokio nusikaltimo nepadariau. Tik kad nepadarė jo ir virš milijardo tų, kuriems jų namai (ar bent jau jų šalis) jau virto kalėjimu: Europoje, o dabar ir vis daugiau Azijos šalių. Kinams tai buvo laikina. Žiūrėsim, kaip bus kitur. Ir visgi labiausiai gerbiu šalis, kurios savo žmonių į kalėjimą neuždarė. Tokias, kaip Pietų Korėja.

Jau kuris laikas Facebook‘uose reklamuojamas „Lietuvių parskraidinimo reisas iš Balio“. Pakils 24 d., prieš pat njepį. Kainuos 950 eurų: tiek, už kiek jei ne visi sienų uždarymai labiau patyręs keliautojas gali suskraidyti Vilnius-Balis-Vilnius ir dar liktų Vilnius-Niujorkas-Vilnius kelionei. Niekada nesvarsčiau to kaip galimybės. Dėl daugybės priežasčių.

Ne tik dėl baimės papulti į „kalėjimą“. Taip, gal per daug girdėjau Antrojo pasaulinio karo laikų istorijų per savo „Tikslas – Amerika“ misijas apie Stalino pažadais susigunčiusius Lotynų Amerikos lietuvius, kurie grįžo tarybinėn Lietuvon ir grotos anapus jų užsitrenkė “su visam”. Ir taip, dabar nebe tie laikai. Bet manau realu, kad gali būti šitaip: kadangi karantinas nebus veiksmingas ir liga neišnyks, tai jis tęsis “be galo”: mėnesnių mėnesiais, net metų metais. Nes joks politikas nenorės būti tas, kuris panaikins karantiną ir paskui bet kuri žmogaus mirtis nuo koronaviruso bus „sukarta“ jam ant galvos. To tikimybė gal nedidelė, bet tikrai gerokai didesnė, nei tikimybė pačiam pasigauti koronavirusą šiuo metu – ir, tiesą pasakius, man asmeniškai gerokai baisesnė. Paradoksas, bet gal bent kol kas geriau Lietuvos piliečiui būti ne Lietuvoje: nepiliečius išleidžia paprasčiau.

Bet gal svarbiau – „Ko man grįžti?“. Esu skaitmeninis klajoklis, nors klajojimas ir apsunkintas. Galiu dirbti iš bet kur. Šiais „darbo iš namų“ laikais tai dar tikriau, nei bet kada anksčiau: į archyvus vis tiek nepateksiu, žodiniai teismo posėdžiai virsta rašytiniais, kur pakanka nusiųsti teisėjui dokumentus (tas pats, iš namų Vilniuje ar iš buto Balyje). Iš pradžių planavau važiuoti dviems mėnesiams, kodėl tai turėtų keistis dėl šitos situacijos? Niekas nenuspės, kur bus geriau, o kur blogiau po 30 dienų, 60 dienų. Planavimo laikai baigėsi.

Įsvaizduoju, kaip koks italas dėl koronaviruso sausio mėn. atšaukė kovą suplanuotą kelionę į Kiniją – o dabar graužiasi nagus, nes Kinijoje daug saugiau, nei jo Italijoje, ir daug laisviau… Kur bus saugu ir gerai po mėnesio – niekaip nenuspėsi.

Ir svarbiausia – Lietuva pasirinko tokį kovos su koronavirusu kelią: viską uždarom, užsidarom, nieko neįleidžiam. Taip, Lietuvos piliečiams padaryta išimtis – bet daugelis Lietuvos politikų ir jos nenorėtų, tai kaip tam tikra nuolaida ar labdara. Juk grįžtantys piliečiai šitiek koronaviruso atvejų įveža! Nemanau, kad ką nors į Lietuvą atvežčiau – saugojausi, o ir ne iš Vakarų Europos “epicentro” grįžtu. Bet jei nesu tas, kuris desperatiškai nori ir privalo „grįžti namo“, jei galiu (tikiuosi, galiu) išlikti svetur (kitokį kelią pasirinkusiose šalyse), tai kur kas teisingiau man prisidėti prie to „Lietuvos plano“ ir pora vienetų sumažinti masiškai grįžtančių lietuvių skaičių. Net jeigu tas Lietuvos planas, greičiausiai, ir nėra teisingas. Bet labai norėčiau šįkart klysti. Linkiu Lietuvai kuo didžiausios sėkmės…

Anapus langų kažkur skambėjo gamelanas. Tais garsais baliečiai įkvėpinėjo piktąsias dvasias į ogoh-ogoh pabaisų skulptūras, pamažu išstumiamas į pakeles. Neaišku kur. Balyje dažnai girdi šventę, bet jos nematai. Ji kažkur anapus paslaptingų sienų, miškų, kalvų ir slėnių, bet pagal garsą atrodo – anapus tavo balkono.

Poryt ogoh-ogoh degins, kartu su visomis dvasiomis jų viduje. Turbūt.

2020 03 23. Ką dar galima pamatyti Balyje

Kaip jau tapo įprasta, turiu turėti planą, rezervinį planą – ir vis tiek neaišku, ar ką iš to pavyks padaryti.

Gunung Kawi šventykla buvo uždaryta. Laimė, Tegalalango ryžių laukai atviri, kaip ir daugelis jų kavinių su vaizdais į tas tokias tradicines terasas. Ramiai pasivaikščiojome tais takeliais. Užlijo, pasigerėjome vaizdais, tarsi be plano. Vaizdai nuostabūs. Visokie interneto puslapiai rašo, kad Instagramo nuotraukos, kur koks influenceris vienas tame ryžių lauke – tikriausiai sufotošopintos, juk neįmanoma tokių padaryti per begalines turistų minias! Na ar gal iškart po saulėtekio tie influenceriai važiuoja, gal tada įmanoma…

Bet buvo momentų, kai buvome tame lauke vieni, vidury dienos… Bent vienas šio reikalo pliusas. Aišku, pliusas tik paskutiniams turistams, o ne vietos smulkiesiems verslininkams, kurie daugybę iš Balio tradicija tapusių „nusifotografavimo sūpynių“ su visam prirakino prie stulpų: nebereikia. Ir, bet kuriuo atveju, nuotraukos su kaukėmis išeina nekaip…

Tiesa, su kaukėmis buvome tik mes. Vienas kitas vietinis jau pareigingai klauso prezidento Joko Widodo nurodymų: štai vienas ryžių laukų pašonės kavinėje 20 sekundžių plovė rankas, štai kitas pakelės parduotuvėje eilėje stojo per du metrus nuo kito, štai keli pasidarę medžiagines kaukes ar net nusipirkę vienkartines. Bet iš baltaodžių turistų niekas to nedaro! Sutikta ryžių lauke turistė tik priekaištingai nužvelgė mano kaukę – „o-ou“ – ištarė pasibaisėjusi, tarsi kaukės keltų pandemiją, o ne atvirkščiai.

O iš Lietuvos, Ispanijos mums pažįstami praneša, kad jau geras trečdalis ten dėvi kaukes. Balyje tarsi užsiliko gabalėlis senos, ikikoronavirusinės Europos, kur žmonėms tokie dalykai nerūpėjo. Tos pačios, kur dar kovo praždioje man nuėjus į ligoninę su veido kauke, mane tiesiai šviesiai per dantį traukė net seselės.

Taip, kelionė per valstybių sienas šiais laikais – it kelionė laiku. Dvi savaites į ateitį, mėnesį į praeitį… Iš laiko prieš krizę į laiką krizės įkarštyje ir vėl atgal. Balis dar laike atsilieka nuo Lietuvos. Nors šiaip Indonezijoje užsikrėtusiųjų ir gerokai daugiau. Skaičius dar ne viskas. Panika, baimė nebūtinai eina koja kojon su statistika.

„Bangkok Post“ rašė, kad dabar Bankoke jau uždaryti prekybos centrai, restoranai. Gerai, kad išvykome.

Dėl visa ko, nusipirkome maisto rezervą į automobilį ir iš bankomatų išsiėmėme daugiau grynų pinigų, nei paprastai. Nes gal sutriks bankų veikla, gal į parduotuvę bus sunku nueiti ar eilės jose taps begalinės.

Ir kai turėjome per atstumą dalyvauti kliento vardu Lietuvoje e-aukcione, dėl visa ko pasijungėme dvi interneto linijas: mūsų viešbučio ir telefono. Jei viena strigtų. Nestrigo. Bet kas pasidarytų su Indonezijos internetu, jei įvestų visuotinį karantiną – neprognozuoju.

Vakare – nuostabi žinia. Indonezija visiems užstrigusiems leido pasilikti ilgiau nepratęsiant vizos. Neteks grūstis eilėse, kaip skundžiasi internete Tailando lietuviai. Jei liksime.

2020 03 24 – Kaip koronavirusas išgelbėjo piktąsias Balio dvasias

Turėjo būti pati įspūdingiausia Balio naujų metų diena – pabaisų ogoh-ogoh paradai ir – paskui – sudeginimai, kartu su ten įsikūnijusiomis piktosiomis dvasiomis.

„Kapan api ogoh ogoh? Hari ini?“ – klausiu laužyta indoneziečių kalba pakelės pardavėjos, dirbančios prie vienos įspūdingiausių pakelėje išrikiuotų pabaisų. Ir gaunu atsakymą „Hari ini tidak boleh“ – suprask, šiandien negalima. Dėl koronaviruso uždraudė. Po kelių mėnesių gal.

Gaila. Bet vilos šeimininkas sakė kaimuose degins, tik pagrindinių paradų Ubude ar Denpasare nebus. Važinėjome tad ratais aplink Ubudą. Matėme aukojimus, žygius su deglais, vaikų išnešamus ogoh-ogoh, visur jautėme dūmų kvapą. Bet pačių ogoh-ogoh nedegino. Jau dieną išjungė bankomatus, vakare apšvietimą. Balis pasidarė tamsus tamsus ir tuščias. Rytoj – njepis. Pagrindinė naujų metų diena. Tylos diena, kai užsidaro oro uostas, niekas niekas neina į lauką, vengia elektros ir garsų.

Nes baliečiai tiki, kad Balį tada apgula piktosios dvasios. Po to, kai jas įkvepia į ogoh-ogoh ir sudegina, paskui vieną dieną apsimeta, kad Balis – negyvas. Kad dvasios apsigautų ir išsinešdintų…

Njepiui norėjau apsistoti viešbutyje, iš kurio matytųsi užmigęs miestas. Juk išeiti bus negalima. Per internetą tokį rasti buvo nelengva: daugybė viešbučių kažkur nepagrindinėse gatvėse, kurios ir kasdien „mieguistos“. Bet jau vietoje radome gražų viešbutį su terasa ant stogo „Maxone“ Ubude, Balio kultūrinėje širdyje. Iš ten bus žavu regėti Njepį.

Šiandien iš Denpasaro oro uosto pakilo reisas į Lietuvą, organizuotas valstybės.

2020 03 25 – Tylos diena

Njepis. Balio naujųjų metų “širdis”. Kai dar prieš daug mėnesių planavau šią klajonę svetur, svarbiausi jos momentai turėjo būti du. Balio naujieji metai ir Tailando naujieji metai. Tailando naujus metus – songkraną pilstymosi vandeniu šventę – „Bangkok Post“ rašė, jau atidėjo neribotam laikui. Balio naujųjų metų – tegul ir supaprastintų – sulaukiu.

Kvaila būtų atšaukti Njepį, kai jis iš esmės – tarsi masinis karantinas. Planuodamas kelionę negalėjau tikėtis, kad tuo metu didelė pasaulio dalis gyvens panašiai… Na, visgi Njepis yra daugiau, jis turi dvasinę, religinę prasmę ir jo mastai didesni.

Žiūrint nuo stogo terasos Ubudas atrodo ne tiesiog ištiktas apokalipsės, bet jau gerokai po jos, kažkur staiga išnykus visai žmonijai. Tik voverytės laksto elektros laidais, palaidi valkataujantys šunys, kurių Balyje visuomet per daug. Nė vieno automobilio, motociklo, praeivio… Nė vieno – nei kas pasivaikščioti eina, nei į parduotuvę ar darbą.

Stebuklinga stebėti tokį „išmirusį“ miestą, paskui, vakare, saulėlydį ir galiausiai žvaigždėtesnį nei kada Balyje dangų. Nes njepio metu išjungiamas ir gatvių apšvietimas.

Tai dirbame internetu, tai ilsimės. Nusiunčiame kelias nuotraukas giminėms. Tie patys žmonės, kurie ragino “kuo greičiau grįžti” dar iš Lenkijos, dabar jau sako “tik nesugalvokit grįžti į Lietuvą!” ir dar siūlo nesiuntinėti niekam tokių nuotraukų, kad nekelti lietuviams pavydo.

Visi kiti viešbučio svečiai buvo indoneziečiai – tikriausiai iš Javos ir kitur. Jiems Njepis irgi „kažkas tokio“. Juk Indonezija daugiatautė šalis, tautų ir kalbų joje daugiau nei visoje Europoje. Ir daugybė indonezeičių keliauja, kultūrinius atradimus patiria savo šalyje. Tai jiems dar galima, Indonezijoje nenutrūko skrydžiai, jie vis dar masiniai, vis dar pigūs kaip Europoje mėnesis atgal: iš Balio į Džakartą kad ir rytoj galėčiau nuskristi už 30 eurų.

Aišku, tų indoneziečių nedaug ir po dienos visus keturių aukštų ~100 numerių viešbučio svečius jau “iš matymo pažįstu”. Gal kokie 10 iš viso be mūsų. Visokios akcijos-atrakcijos, reklamuojamos gausybėje viešbučio plakatų – didžėjai ant stogo, “moterų vakarai” ir kita – atšaukta ne tik dėl njepio ir ne tik dėl koronaviruso. Tiesiog per mažai klientų. Beveikia tik viešbutis, restoranas, baseinas. Palyginus su Europa – labai daug kas!

Klausimas kiek ilgai ir Indonezijos viduje bus normalu. Klausimas ar likti Balyje. Ar visgi kovo 28 d. perskristi į Pietų Korėją. Iš pradžių buvau radęs tik bilietus su „netikrais jungimais“ Kvala Lumpūre – teoriškai turėtų pavykti (Malaizija užsidarė, bet jungtis oro uoste leido), bet praktiškai kažin, nes kokį vieną reisą atšauks ir viskas grius. Bet dar yra tiesioginis „Garuda Indonesia“ reisas iš Balio. Brangus. 330 – 650 eurų, priklausomai nuo to, prieš kiek laiko perki. Ne, kad gautum 330 eurų, nereikia pirkti prieš mėnesį: pakanka prieš 3-5 dienas. Niekas šiais laikais bilietų “už savaitės” neperka: arba perki “kuo greičiau”, arba neperki visai.

Rizikų daug: Pietų Korėja vis griežtina atvykimo ribojimus, testuoja ir karantinuoja visus iš Europos, nuo rytdienos – karantinuoja ir visus iš JAV. Nes daug kas atvyksta jau sirgdami koronavirusu – Korėja nemokamai gydo, tai jiems apsimoka. Bet ir nemokamo gydymo Korėja negali atšaukti – nes tada gali kokie užsieniečiai meluoti dėl simptomų, kad sutaupytų, ir užkrėsti šimtus…

Todėl vis daugiau ir daugiau šalių pasirenka uždaryti sienas ir Korėja likusi viena nedaugelio tarp pagrindinių tranzitinių šalių, to nepadariusių. Neužsidariusių šalių dar yra dešimtys – visokie Laosai, Tadžikistanai – bet tiesiog į daugelį iš jų iš Balio nenuskrisi, o po to, kai pagrindiniai tranzitiniai taškai uždaro oro uostus, pradeda drausti persėdimus – gal tuoj nenuskrisi ir iš beveik niekur.

Pagal balietišką kalendorių, naujieji metai – ne 2020 m., o 1942 m. Galima guostis bent jau tuo, kad “mūsų eros” 1942 m. buvo pasauliui dar blogesni…

Vakare, nuo tamsios stogo terasos pasišviesdami mobiliaisiais telefonais per „paslėptą nuo dvasių“ viešbutį grįžinėjime į numerį, kai sustabdė registratūros tarnautojas. „Kada išsiregistravimas rytoj?“ – klausiame. „Ne rytoj“ – atsako. Balio gubernatorius njepį pratęsė dar dienai – rytoj irgi tylos diena! Jau seniai juokavau, kad Njepio diena gali virsti Njepio mėnesiu – bet nepagalvojau, kad taip bus taip tiesmukai…

2020 03 26 – Lėktuvo bilietų kioskas ir karantino repeticija

Vakar dar abejojau, ar „njepio pratęsimas“ tikras – gal viešbutis nori parduoti papildomą nakvynę? Bet gatvėje žmonių, pažvelgus nuo terasos, tikrai nesimatė. Na, ne taip, kaip vakar: vienas-kitas motociklas prazvimbdavo kas kelias minutes.

Planas persikelti į Pietų Korėją priartėjo prie žlugimo. Jau galvoju įsigyti bilietus – „Korea Herald“ nepranešė apie naujus ribojimus – bet bilietų nebėra. Galvojau, kas pirks šiais laikais, už dideles kainas liks visada – bet pasirodo vis daugiau ir daugiau tranzitinių taškų uždarant, žmonės per Seulą skrenda visur kur – ir reisai užsipildo. Bilietų buvo iš pradžių tik kovo 31 d., vėliau tik balandžio 2 d. Per vėlu – manau, Korėjos sienos tada bus uždarytos, bent jau atvykėliams iš sparčiai užsikrečiančios Indonezijos, arba atvykėliams be išankstinių vizų.

Ir ta žinia kaip tik tada, kai Aistė, paskaičiusi straipsnį apie puikią Korėjos kovą su koronavirusu, ilgai dvejojusi tarė: „Skrendam į Korėją ir kuo greičiau!“. Tą straipsnį parašė britas dėstytojas iš Korėjos universiteto. Kai jis jau kovą išskrido iš Britanijos į Pietų Korėją, tautiečiai britai jį vadino kvailiu – “Ko tu skrendi į tą koronaviruso zoną?”. O pasirodo jis skrido vienu paskutinių reisų per Vokietiją – Europa tuoj užsidarė, kai Pietų Korėja dar ir šiandien atvira. Ir, kaip rašo, jis pats jaučiasi tarsi tie pabėgėliai, dar spėję iš Rytų Berlyno į Vakarų Berlyną perbėgti prieš pat pastatant Berlyno sieną. Europoje – marazmai, žmogaus teisių pažeidimai, neveiksmingi, bet žmonių gyvenimus laužantys valdžios sprendimai – tarsi prie komunizmo anapus Geležinės uždangos. Tarsi Chruščiovo kukurūzai, Mao Dzeduno “Didis žingsnis pirmyn”… O Pietų Korėjoje – tvarka, logika pagrįstas ir ekonomikos ir gyvenimų nežlugdantis atsakas virusui, kuris veikia, nors yra gerokai paprastesnis. “Tikiuosi, dar galėsiu nupirkti savo giminaičiams paskutinius bilietus į paskutinį plaustą į Korėjos pusiasalį” – užbaigė jis desperatišką straipsnį. Turbūt gerokai perdėta, bet bent jau šiam mėnesiui tinka.

Nusprendžiame vykti į „Garuda Indonesia“ aviakompanijos ofisą oro uoste. Indonezijoje, priešingai nei Europoje, lėktuvų bilietų prekyba nėra visa persikėlusi į internetą: priešingai, vietiniai perka popierinius bilietus gausybėje aviakompanijų atstovybių. Gal tenykščiai darbutojai žinos daugiau variantų.

Priešingai nei per tirkąjį njepį, oro uostas šiandien veikia. Pasakome viešbučio registratūroje, kur važiuojame – mums patraukia įvažiavimą užtvėrusią virvę. Kaip ir per njepį, kiekviename kaime – pečalango postai, žiūrintys, kad niekas neatkreiptų dvasių dėmesio. Pirmajame mums išrašo leidimą važiuoti iki oro uosto. Kol keliaujame per kaimus, tą leidimą rodome kas kelis kilometrus, paskui, arčiau Denpasaro, viskas jau laisviau, ir mašinų kiek daugiau.

Atrodo, Balis jau turi visą infrastruktūrą karantinui – tereikia duoti nurodymą „elkitės kaip per njepį“ ir bus kam, ką saugoti, visi žinos, kaip elgtis…

„Būkit atsargūs!“ palinki mums pečalangas kiekviename poste. Juk piktosios dvasios „plevena ore“?

„Garuda Indonesia“ ofise pasiūlo reisą į Seulą kovo 30 d. – geriau, nei tikėjausi, bet rizika, kad Korėja jau nebepriims, didelė. Jie rezervavo parai, pagalvojome, nusipirkome po kelių valandų. Kam turime santaupų, jei ne momentams, kai pasaulis griūva? Dar teko nusipirkti bilietą iš Seulo į Tokiją, nes išskridimo bilietas – patekimo į Pietų Korėją sąlyga. Birželio 25 d. Kažin ar prireiks. Bet niekad nežinai. Tačiau tas bilietas nebrnagus, 30 eurų. Korėjoje-Japonijoje dar irgi galutinai negriuvo “pigių skrydžių sistema”.

Grįžtame atgal per priemiesčius, paskui per kaimus. Įdomu buvo vien dėl to, kad išvažiuoti kur nors tokiu metu, kai tvarkomasi kaip per njepį. Tiesa, grįžtant žmonių jau daugiau: kai religinės prasmės nėra, į antrą “tylos dieną” žmonės taip rimtai nebežiūri.

Itin griežtai uždarytas Denpasaro priemiestis, kur turėjo vykti omed omedan – šventė, kurios metu baliečiai vyrai ima ir bučiuoja išsirinktas nepažįstamas merginas. Dar užvakar skaičiau, kad omed omedan atšauktas nebus – nes kažkada, ~1980 m., buvo atšauktas, ir tada susipjovė Balio kiaulės. Atrodo, pratęstas njepis „užbėgo už akių“ omed omedanui. Bet jei/kai koronavirusas vis tiek smogs Baliui, tai tikriausiai žmonės ir už šitą nelaimę kaltins ritualų nesilaikymą, nesudegintus ogoh-ogoh ir todėl pasilikusias piktąsias dvasias…

Dar vienas vakaras ant stogo. Gražu, bet antras visada nebe toks nuostabus, kaip pirmas.

Iš svetur el. paštu ir kitaip vis plaukia “patarimai”, kaip mums elgtis. Kažkodėl daugybė žmonių įsivaizduoja, kad geriausiai viską žino būtent jie. Tie patarimai prieštarauja vienas kitam. Aš seku naujienas Indonezijoje, kitur Azijoje, dar daug ką seku ir tai negalvoju, kad viską aš žinau kaip bus: tikėtina, padarysiu klaidų. Bet štai kas nors iš karantino kur Europoje taip šneka, kad, atrodo, jau daug kartų yra buvęs būtent tokioje situacijoje, būtent Indonezijoje – kai iš tikro Indonezijoje nebuvęs apskritai.

Dabar pasaulis padidėjo, paįvairėjo, pasikeitė greičiau nei kada anksčiau, ir tokia “patirtimi Europoje grįsta išmintis” dažnai – tiesiog juokinga. Žmonės nori gero, bet tai erzina. Ir be savo veiksmų aiškinimosi yra daug ką veikti, daug ką apgalvoti. Nesuplanuosi, bet vien mėginimas bent minimaliai apsiplanuoti šiom dienom atima laiko tiek, kiek darbas. Bet gi jei tik kur aplinkybės pasikeis ne tavo naudai – tuoj pasipils el. laiškai “Oi, na, juk patariau daryti taip ir taip, va nepaklausėt, va ir turit!”. Aišku, tie, kurie patarė elgtis priešingai jau bus savo patarimus pamiršę ir niekad neprisimins juos davę.

Todėl nelaikas vadovautis jokiais patarimais – tik savo galva! “Patarėjams-(ne)žinovams” į el. laiškus nebeatsakinėju, bet tiems, kurie domisi, kaip sekasi, kaip gyvena ši pasaulio pusė – su malonumu. Svarbu, kad žmonės suprastų, kad Lietuvos kelias nėra vienintelis, kad variantų daug ir daugybė jų veikia geriau, nei europinis, ypač ilguoju laikotarpiu.

Rizikos mums patiems įvairios. Pilnas Facebook visokių užstrigusių lietuvių skundų, kaip „užsikarantinavo“ kažkur, kur uždarė viešbučius, juos išvijo. Karantinas karantinui nelygu, šalis šaliai. Kol kas Indonezija protingai laikosi, Pietų Korėja irgi. Bet jau Tailande gausu problemų, Maeklongo turgus, kur dar prieš dešimtį dienų gerėjomės prariedančiais traukiniais, seniai uždarytas. O Indijoje – išvis: sako net prekių išvežiotojus policija muša, nors formaliai prekyba internetu galima. Lietuviai strigę Goa išvis nebesuvokia, ką jiems bedaryti. Niekas nenumatys ateities – net mėnesio trukmės, net savaitės. Yra tik intuicija, tikimybės, bet ir jas kasdien įvertinu iš naujo.

2020 03 27 – kai nekokybiški termometrai gali tapti dievais

Iš Ubudo važiuojame į kitą Maxone viešbutį – Džimbarane. Patiko šis tinklas, su nuostabiais vaizdais nuo stogo į nuostabų Balį. Kaina – 13 eurų už naktį. Sunku įsivaizduoti už tai, ką gauni, bet ir tai viešbutis beveik tuščias. Laiko klausimas, kada bus uždarytas, kada nebeapsimokės jam veikti.

Maxone viešbutis – viena tų retų vietų, kur Balyje tikrinama klientų kūno temperatūra. Ir net kriauklę lauke prie įėjimo pastatė – „Ačiū, kad nusiplovėte rankas“. Prideda termometrą man prie kaktos – rodo 37,8!!! Praleidžia taręs „Ai, gal nukris“. Jiems tas pats, bet man ne tas pats – negi sergu?

Suvokiu, absurdas. Juk aš visuomet labai jaučiu, kai temperatūra pakyla, net kai tik +37,0 jau jaučiuosi labai nekaip – o dabar jaučiuosi puikiai. Na bet koronavirusas nauja liga, gal kažkas kitaip? Skaitau, kad temperatūra yra pagrindinis jos simptomas, kuris būna per 80% atvejų, kai, tarkime, koks kosulys tik per 60%. Reiškia, gali būti temperatūra be kitų simptomų. Na, suvokiu, kad tikimybė – minimali, bet kai pradedi savęs klausinėti, ar tau viskas gerai, tai pradeda vaidentis – o gal ir ne?

Persimatuoju savo termometru. +35… Ech, tie elektroniniai termometrai… Jau seniai pastebėjau, kad rodo jie bet ką. Tik kad šiais laikais nuo to „bet ko“ gali priklausyti tavo likimas: gali būti kažkur neįleistas, karantinuotas, izoliuotas, deportuotas…

Vakarą praleidžiu ant viešbučio stogo, leidžiantis saulei. Aišku, pasistengęs atsisėsti kuo toliau nuo vienintelių kitų turistų ir padavėjų. Matosi kalnai, tolimos liūtys, Balio Ngura Rajaus oro uostas. Lėktuvai kyla ir leidžiasi, kyla ir leidžiasi. Gal mažiau, nei prieš mėnesį, bet dar labai daug. Visi skrydžiai Indonezijos viduje vyksta. Ir mūsiškis į Surakartą poryt irgi įvyks, tik turbūt be mūsų.

Prasitęsiame autonuomą dar dienai. Grąžinsime 29 d. oro uoste, prieš skrydį į Seulą. Išsirenkame Seule butą per AirBnB mėnesiui. Atėjo laikas pabūti vienoje vietoje ilgiau. Butų daugybė, jie gražūs, pigesni, nei tikėjausi. Gauti už 600 ar 800 eurų mėnesiui butą miesto centre per AirBnB gali atrodyti brangu kur Pietryčių Azijoje, bet juk Pietų Korėja – turtinga šalis, Seulas – 22 mln. megapolis. Tačiau ir tenykštė turizmo pramonė kenčia, ir kiekvienas AirBnB nuomotojas suvokia: jei dabar neišnuomosiu – gali mėnesių mėnesius butas stovėti tuščias. Kainos krenta. Vienur, kaip su papildomais lėktuvų bilietais, patyriau nuostolių, kitur, kaip su nakvynėmis – išlošiau.

Laimė, mūsų pajamos laikosi tvirtai, kilmės ieškančių lietuvių dėka. Nežinia, kaip bus balandį su pajamom, bet rezervas sukauptas į ateitį. Taupiau kruizui į paskutinį žemyną, kuriame dar nesu buvęs – Antarktidą – 2021-2022 m. žiemai. Dabar kruiziniai laivai pasaulyje tapo pragaru, pilni sergančių įgulos narių ir netgi mirusių keleivių dreifuoja neįsileidžiami į uostus, nes šalis išgąsdino tai, jog būtent kruiziniai laivai į kelias jų atvežė koronavirusą. Ta pramonė, tikriausiai, atgims dar lėčiau, nei likęs turizmas, ir kažin ar 2021 m. visos šalys jau įsileis kruizinius laivus. Tad panaudosiu santaupas šitai ____ po korona-apokaliptinį pasaulį. Nesugalvoju, ką rašyti vietoj ____. Kelionė? Ekspedicija? Sprukimas? Žygis? Gyvenimas? Nė vienas žodis nebetinka. Unikalūs laikai, kokių nebuvo ir gal nebus, ir žodžiai jiems dar nesugalvoti.

2020 03 28 – Radome paskutinį senosios Europos gabalėlį

Iš ryto mėginame aplankyti Jatiluwih ryžių terasas, bet šios jau neveikia: ties įvažiavimu mus apgręžia atgal, tik šiokį tokį jų vaizdą nuo kalno pamatome.

Prieš apsukdami nuo ryžių terasų, mūsų automobilį kaimo bernai dezinfekuoja. Dabar Balio gatvėse kasdien matai tokius dezinfektorius, pėsčiomis ar nuo mašinų purškiančius į kairę-dešinę dezinfekcinio skysčio statines. Klausimas, ar čia ne skysčio švaistymas: ar tikrai verta dezinfekuoti pakelės medžius, krūmus, žoles? Juk niekas jų paprastai neliečia, tai niekas ir neužsikrečia per juos. O didžiausias pavojus užsikrėsti nuo labai konkrečių, dažnai liečiamų paviršių: durų ir jų rankenų, kranų, stalų, kėdžių, liftų mygtukų ir pan. Bet kaimų bernams smagu laistyti pravažiuojančius motociklininkus ir motociklininkes dezinfekciniu skysčiu…

O Irane jau 300 žmonių, gal 500, mirė, panašių skysčių… prisigėrę. Iranas sako kovojantis dviem frontais – viename jų – su koronavirusu – keli tūkstančiai aukų, bet kitame – su idiotiškais „vaistais“ nuo koronaviruso – irgi jau tuoj gali būti tūkstančiai.

Nuo pat šios pandemijos pradžių atrodė, kad panika čia sužlugys ne tiek ir mažiau gyvenimų, nei virusas. Ir, svarbiausia, taip miršta ne kokie „rizikos grupės“ senukai: net vaikai Irane tų skysčių prisigeria, nors jie koronavirusu būtų persirgę lengvai ar išvis neužsikrėtę (vos keli vaikai visame pasaulyje mirė nuo koronaviruso)…

Papietaujame Canggu kurorte. Ten, atrodo, kitas pasaulis. Ten tarsi nebūtų jokios ligos, jokios krizės. Baltaodžių daugiau, nei azijiečių – tarsi tai būtų koks Viduržemio jūros ar Kanarų kurortas. Aišku, ne šiandien. 2-3 mėnesiai atgal.

Baseine mirksta vakariečių jaunimas, keistai nužvelgiantis mūsų kaukes. Kavinėse flirtuoja porelės. Vaizdo ryšiu iš Europos gauna pranešimus, kuriais, atrodo patys netiki. Žmonių daug. Nes Canggu kurortas labiausiai pamėgtas skaitmeninių klajoklių, tokių kaip mes: jie išsinuomoja vilą mėnesiui, žiemai, metams, iš ten dirba intenetu iš kokių “bendradarbystės erdvių”. Jie ten praktiškai gyvena nuolat. Ir nepaisant visokių desperatiškų, tarkime, Australijos valdžios šauksmų „Grįžti iš Balio, kol dar nevėlu“, ar iš Indonezijos atšaukiamų ambasadų tarnautojų, jie ten liks. Ne tik, kad jie ten liks, bent jau kol kas, atrodo, nėra jokios priežasties jiems susimąstyti *nelikti*.

Canggu viskas kaip buvę. Kažkokie nuobodūs muziejai kažkur gal neveikia, bet juk su banglentėmis eiti į jūrą gali kasdien. Visi tie siaubingi straipsniai apie artėjančią apokalipsę, viskas – nesąmonė. Juk negali būti sąmonė, ar ne? Juk čia absurdas. Žiniasklaida išsigalvoja. Žmonės perdeda… Tokia atmosfera tvyro Canggu, tokios mintys turbūt to jaunimo galvose. Net savaip norisi į ją pasinerti, joje pasilikti… Nusimesti veido kaukę, tarsi ji tikrai būtų ne apsaugos priemonė, o apokalipsės šauklys. Nusimesti socialinę distanciją. Pabendrauti su kitais „įstrigusiais“, pasidalinti patirtimi.

Kai planavau šią kelionę, planavau ir pakeliauti kaip kuprinėtojas po Laosą, Kambodžą. Vienas. Pakeliauti su kitais keliautojais. Nekeliavau tokiu būdu po šį regioną, kuris – tikra kuprinėtojųMeka. Kaip matau, nekeliausiu ir dabar. Progų pabendrauti buvo Balyje, bet nesinaudojau. COVID-19, bergždi mėginimai apiplanuoti artimiausią ateitį, visas „pašalines mintis“ užgožė, o kas liko skyriau beužsidarančių lankytinų vietų ir įkvėpiančių vaizdų “gaudymui”. Be to, bendrauti „gyvai“ juk ir nerekomenduojama. Gali usžikrėsti pats, ar, jei jau kažkur pasigavai ligą, užkrėsti kitą. Suprantu, kad Canggu kol kas tai rūpi tik man pačiam ir niekam nerūpėtų daugiau, bet…

Pagalvojau, kad visos kelionės metu mes su Aiste bendravome tik tarpusavyje – ir su niekuo daugiau. Na, išskyrus maisto užsakymus restorane ar automobilio atsiėmimą autonuomoje, ar užsiregistravimą viešbutyje. Jokių ilgesnių pokalbių, net bendrų nuotraukų padaryti nelabai prašėme. Nuo kitų žmonių sėdame kuo toliau, juos apeiname, net sulaikau kvėpavimą eidamas pro didesnę minią. Taigi, nepaisant to, kad judame tūkstančius kilometrų, tikimybė pasigauti ar skleisti ligą mums gal net mažesnė, nei kažkur Lietuvoje, kur vis tiek susitiktume su giminėmis, draugais ir, tikriausiai, kartu praleistume ne 30 ir ne 60 minučių.

Užtat iš Lietuvos ir Europos sulaukiame daugiau elektroninių laiškų ir žinučių, nei kurioje kitoje kelionėje. Žmonės neturi ką veikti, rašo. Į kalėjimą pasodintieji juk irgi, būna, stengiasi susirasti, su kuo galėtų susirašinėti.

Daugelis Balio kurortų jau atrodo kitaip, nei Canggu. Kuta, Džimbaranas – apytuščiai, gyvesnės vietinių dalys, nei turistų.

Dar vienas vakaras gėrintis Balio saulėlydžiu, jo kurortus, oro uostą, paplūdimius ir naująjį salos simbolį – vieną didžiausių pasaulyje skulptūrų, skirtą Garudai – apimančia tamsa.

2020 03 29 – Balis atsisveikina

Prabudęs telefone randu priminimą – „Skrydis Balis-Surakarta“. Laikas jau praėjo. Jau neišskridau. Pirmą kartą gyvenime turėjau bilietą ir neišskridau. Skrisiu vakare į Pietų Korėją…

Balį palikti gaila. Tai šilta, įdomi sala su savo kultūra, draugiška kiekvienam atvykėliui. Indonezija elgiasi labai svetingai. Balyje jau daugybę dešimtmečių ir ta draugiška vakariečių bendruomenė, kurios glaudumo nesunaikino joks virusas. Europoje jau nėra tos Europos, kuri dar yra Balyje…

Išvažiuojame į paskutinį „atsisveikinimo ratą“ aplink Balį, tikėdamiesi dar grįžti kada nors. Rytinę pusę. Tirta Ganga karalių rūmai uždaryti. Nebežaidžiama su pranešimais „Iki kovo 31 d.“, kaip visur kitur Balyje. Tiesiai šviesiai rašoma: „Iki atskiro pranešimo“. Bent jau pro vartus kažkiek grožio pamatėme.

Gerėtis paplūdimiais, Nusa Penidos salos uolėtais kontūrais, žydra jūra niekas netrukdo. Ir nuo Pantai Candidasa kranto, ir paskui iš Amedo kurorto.

Bet Amede išvystame ir niūrią Balio ateitį. Artimą ateitį. Mėginame pavalgyti – restoranai nuostabūs, bet visi uždaryti. Pora dar “Buka” (indonezietiškai “Atidaryta”). Bet ir ten dabruotojai atsisako pateikti maistą ant stalo – „Amede dabar galima tik išsinešimui, taip nurodė vietos valdžia“.

Tačiau kol paruoš patiekalus išsinešimui visi laukia tame restorane prie staliukų… Tada nešamės valgyti į automobilį.

Kaip visada, logikos su tais ribojimais – jokios, tik paniška baimė! Kam uždarinėti restoranus Balyje, kur jie beveik tušti ir atstumai tarp valgančiųjų – po keliolika metrų? Kam atimti iš Balio verslininkų paskutinius pinigus, kuriuos jie dar gali uždirbti iš paskutinių likusių turistų? Na ir jei jau neva pavojinga valgyti prie staliuko, tai kaip nepavojinga laukti užsakymo prie to paties staliuko…

Na, kaip ir nėra jokios logikos uždaryti Tirta Ganga rūmus, kai ir juos atidarius tikiriausiai į milžinišką parką vienu metu teužeitų vienas-kitas turistas. Būtų ten mažiau grūdamasi, nei eilinėje Balio gatvėje, ir mažesnė tikimybė užsikrėsti…

Artėjant vakarui, įtampa auga – „pavyks, nepavyks išskristi į Korėją?“. Žmonių Lietuvoje ir kitur paprašėme dar patikrinti ir pertiktinti – ar visi randa internete tą patį, ką aš. Ar Pietų Korėja įleidžia atvykėlius, Lietuvos piliečius, be vizos? Ar suteikia jiems teisę būti 90 dienų šalyje?

Jokių pavojaus signalų neatėjo, bet šiais laikais nieko nežinai. Tik jau pats išskaičiau, kad nuo 2020 03 30 Pietų Korėja reikalauja, kad dar išvykimo oro uoste būtų tikrinama būsimų keleivių temperatūra – ir jei ji viršija 37,5, į lėktuvą tokie neįleidžiami. Suprantu, kad maniškė neviršija – bet jau pakankamai mačiau Indonezijoje termometrų, kurie primena atsitiktinių skaičių generatorius! Štai užeinu į „McDonald‘s“ (viena retų vietų, kur Balyje tau patikrina temperatūrą) ir man parodo 37,6. „Gal palauksite lauke?“ – sako (pirmą kartą kažkas žiūri rimčiau!). Bet visgi prideda termometrą antrąsyk. Tas pats termometras šįsyk parodo 35,5! Įleidžia.

Ką „atsitiktinių skaičių generatorius“ man sugeneravo Balio oro uoste taip ir nesužinojau – tikrintojas rezultato neparodė. Bet praleido – reiškia, mažiau 37,5.

Denpasaro Nugra Rajaus oro uostas atrodo gyvas iš toli, bet tai daugiausiai jo vietinių skrydžių terminalas. Tarptautinio terminalo tablo daugelis skrydžių jau paženklinti „cancelled“ arba „no operate“ – kas reiškia atšaukta jau iš seno. Vos keli reisai tąnakt išvyko. Į Sidnėjų – visi atskridusieji, kaip rašyta atminimo lape, turės 14 dienų karantinuotis valdžios sąskaita viešbučiuose. Į Dohą – Kataro avialinijos stebuklingai laikosi grafikų – taip stebuklingai, kad daugelis didelių keleivinių lėktuvų Europos danguje dabar – Qatar Airways reisai į Dohą, nes visi kiti juos sustabdė. Prie Dohos reiso registracijos būriuojasi kaip niekad įvairiatautis kolektyvas. Tautos, įpratusios skraidyti tiesioginiais reisais: vokiečiai, prancūzai, britai, rusai. Tiesioginių reisų neliko, sienos užsidarė, ir štai visa Europa skrenda namo per Dohą.

Na ir Garuda Indonesia skrydis į Seulą, gerokai po vidurnakčio. Mūsų skrydis. Registratorė darsyk skrupulingia patikrina, ar turime bilietą iš Korėjos, paskaito vizų taisykles. Korėja turėtų priimti… Tik nurodė instaliuotis “Self Diagnosis App“ – Seule papasakos, kaip naudotis. Bagažą turime teisę priduoti, bet nepriduodame. Visi daiktai telpa į saloną. Kam rizikuoti, kur nueis bagažas, jeigu visgi į Korėją neįleistų…

Pasų kontrolėje uždėjo išvykimo iš Indonezijos štampą. Viskas. Sprendimas negrįžtamas. Kelio atgal nėra, negaliu apsisukti ir grįžti, nes be vizos į Indoneziją nebepateksiu. Eilinis sudegintas tiltas. Savaip gaila. Bet gyvenime reikia daryti pasirinkimus ir aš savą padariau.

Lėktuvas pilnutėlis. Jame daugiausiai korėjiečiai, visi su kaukėmis. Išskyrus vieną, kosintį, kaip tik sėdintį kėdėje už manęs (kažkoks dežavu – bet, tikriausiai, taip būdavo visada, ir tik pandemijos dėka pradėjome pastebėti visus sergančius)… Skrydyje miegu.

---

Pietų Korėja (kovo 30 ir balandis)

---

2020 03 30 – Sunkiausias gyvenime sienos kirtimas

Seulas, žvelgiant iš lėktuvo, pasitinka fabrikų dūmais, mašinų eilėmis. Ir oro uostas, rodos, kaip kas dieną, tik tuštokas. Iki prieiname karantino patikrinimą.

Čia prasideda „smagumai“. Pildyti reikia kelias korteles. Apie simptomus, apie tai, kur lankeisi per pastarąsias 21 dieną.

Tada pirmasis karantino postas. Priglaudžia prie kaklo termometrą – 36,7. Korėjiečių termometrai geri, ne kaip Indonezijoje… Patikrina, ką užpildžiau, ilgai klausinėja. Nežino, ką su manimi daryti. Dabartiniai reikalavimai tokie: „Atvykusieji iš Europos patikrinami dėl COVID-19 jau oro uoste ir 14 dienų karantinuojami“. Atvykusieji iš Azijos netikrinami ir nekarantinuojami.

Aš atvykau iš Azijos – Indonezijos. Bet esu Europos pilietis. Bet Europoje nebuvau virš 14 dienų… Pareigūnai atkakliai klausinėja, kur buvau, kokiomis datomis – vardiju, vėl vardiju. Kataro, Tailando, Indonezijos pavojaus sąrašuose nėra. Praleidžia.

Tik iki antro karantino punkto. Čia vėl klausinėja to paties. Taip pat kur apsistoję ir nori AirBnB šeimininko telefono. Jo AirBnB neduoda – bijo, kad susitarsi už akių, apeidamas AirBnB, tai pasakyti negalim.

Svarbiausia antrame karantino punkte – apmoko naudotis „Self Diagnosis App“. Keturiolika dienų kasdien turėsiu atsakyti į keturis klausimus apie save: „Ar turi temperatūrą, didesnę nei +37,5, arba jautiesi ją turintis?“, „Ar skauda gerklę?“, „Ar kosti?“ ir „Ar trūksta oro?“. Atsakau „Ne“. Geriau nei kada anksčiau suprantu, kurie simptomai dažniausiai koreliuoja su būtent COVID-19 – juk neklausia, „Ar tau sloga?“, „Ar čiaudai?“, o Pietų Korėja šitą puikiai „atidirbusi“, epidemiją suvaldžiusi, jie žino, kas tikrai pavojinga. Kiek girdėjau, jei pamirštum atsakyti – tau skambintų.

Pagaliau pasų kontrolė. Bet čia bėdos tik prasideda. Kol ten prieiname, būname jau paskutiniai to reiso keleiviai. Išgirdęs, kad Pietų Korėjoje ketiname būti 2,5 mėnesio, pareigūnas mus nukreipia į „ilgesnių pokalbių kambarėlį“. Čia pildome ilgesnį klausimyną (iki „Ar prašysite prieglobsčio Pietų Korėjoje?“ „Ne“) ir laukiame, laukiame, laukiame. Virš valandos. Per tą laiką matau, kaip kartu sėdėjusias tajes deportuoja į Tailandą. Jos pokalbio neįveikė. Greičiausiai pareigūnai pamanė, kad Korėjoje nelegaliai dirbs. Tajų nelegalų Pietų Korėjoje – daug. Ir net koronavirusas nelegalų srautų, atrodo, neužsuka…

Pirmą kartą į vieną užsienio šalį atvykstu 2,5 mėnesio trukmei. Ir Pietų Korėja nėra tokia šalis, kur keliautojui būtų tiek kas veikti… Suprantu, kad nors formaliai į Pietų Korėją ir įleidžiama 90 dienų be vizos, toks ilgas buvimas kelia įtarimą. Reikia įtarimus prasklaidyti. Išsitraukiu vizitines korteles – turiu tinklapius ir uždirbu iš jų, padedame susigrąžinti pilietybę užsienio lietuviams, teikiame teisines paslaugas. T.y. turiu iš ko save išlaikyti 3 mėnesius Korėjoje, galiu tęsti savo darbus ir nebūdamas namie, Korėjoje tikrai nesidarbinsiu. Taip pat turiu šį kelionių blogą, keliauju daug ir noriu pažinti išsamiau kiekvienos šalies kultūrą – todėl ir pabūnu šalyse ilgiau.

Pasakau tai pareigūnui. Atrodo, nelegaliu darbininku nebelaiko. Bet patenku į kitą rizikos zoną – jei jau toks keliautojas, tai gal lakstysiu po visą Korėją, skleisdamas virusą (jei juo sergu ar pasigausiu pakeliui)?

Tokie laikai – pasienio poste reikia įrodyti ir kad tu esi keliautojas (t.y. ne nelegalus darbininkas), ir kad tu nesi keliautojas… Ciugcvangas, šachmatų terminais.

„Ar manai dabar tinkamas laikas keliauti?“. Bet aš turiu atsakymą, viliuosi, galintį panaikinti visus įtarimus: „Nemanau, todėl ir nusprendžiau užsisakyti butą Seule mėnesiui, kad pabūčiau viename mieste. Tada žiūrėsiu, kokia bus situacija, ir jei bus geresnė, pakeliausiu po Korėją“.

„Skaistyklos kambarėlyje“ ant sienos parašyta, „deportavimo atveju kaip elgtis toliau jums pasakys jūsų aviakompanija“, bet kad nusigauti atgal į Indoneziją bus sunku (formaliai bevizis režimas panaikintas – tiesa, „Jakarta Post“ skaičiau, kad panašioje situacijoje atsidūrę iš Bankoko grąžinti italai galiausiai buvo vėl įleisti į Indoneziją išdavus „avarinę vizą“), o į Lietuvą – greičiausiai neįmanoma (ir nenorėčiau). Gal visgi padariau vienu skrydžiu per daug ir reikėjo likti Balyje? Pareigūnas kažkur nueina. Dar po pusvalandžio vėl pakviečia į kitą kambarį.

Iš viso tris kartus dedame pirštus ant antspaudų skaitytuvo ir mus fotografuoja, kalbina su mumis bendrai ir po vieną, turbūt tikėdamiesi kažkaip „sukirsti“ (gal parodymai, iš kur atskridome, skirsis, ar parodymai, ką planuojame veikti toliau). Pagaliau sugebėjome gauti AirBnB šeimininko telefoną ir, kaip jis vėliau sakė, jam skambino.

„Gal reikėtų jus išsiųsti namo?“ „Neįmanoma, sienos uždarytos, reisų nėra…“.
„Bet suprantate, kad negalite dabar daryti turo po visą šalį?“ „Taip, suprantu, todėl ir išsinuomavau Seule butą“.
„Kada jūs ketinate skristi į Džedžu salą?“ „Jokių bilietų niekur Korėjos viduje neturime, keliausime po šalį tik jei situacija pagerės“.

Mano atsakymai tikriausiai suveikia. Kaip ir tai, kad visą laiką sėdėjome su veido kaukėmis ir tąkart, kai ji netyčia nuslydo, iš karto atsiprašiau pareigūno. Laikėmės pagarbiai, kaip Korėjoje įprasta. Kitaip, nei šalia sėdėjęs afroamerikietis – jis buvo be kaukės ir dažnai atkreipinėjo į save dėmesį, pertraukinėdamas pareigūnų pokalbį su mumis: „Noriu pakvėpuoti grynu oru, palydėkite mane laukan“ ir pan.

Kaip jam baigėsi, nežinau. Bet mums po kokių 3 val. proceso grąžina pasus, įdėję į vidų lapelį „Leidžiama būti Korėjoje iki birželio 28 d.“. Ačiū Korėjai.

O gal net ne mano atsakymai suveikė. Nes jokių teisinių priežasčių mūsų neįleisti nebuvo: čia Pietų Korėjos valdžios sprendimas – laikyti sienas atviras, priimti užsieniečius (įskaitant turistus), nekarantinuoti atvykusių iš Azijos. Gali būti, kad visi pokalbiai buvo „gąsdinamieji“ – kad, net jeigu ir būčiau ir suplanavęs išsyk aktyviai keliauti po šalį (nebuvau), tai mane „paauklėtų“ kurį laiką pasilaikyti ramiai. Nes Pietų Korėjoje koronavirusas nėra vien valdžios reikalas, su juo nekovojama tik pagal kažkokius nurodymus, kaip buvo Europoje (bent jau toje „tolimos praeities Europoje“, kurą palikau kovo 11 d.). Tiesa pasakius, tų „privalomų nurodymų“ Pietų Korėjoje – bene mažiausiai pirmajame pasaulyje. Bet Pietų Korėjoje ta kova svarbi daugeliui, ir pasienio pareigūnai irgi įneša savą indėlį į ją, galbūt padarydami daugiau, nei pareigos reikalauja.

Pro tuščius bagažo konvejerius išeiname į tuščią atvykimo salę. Prisėdame – pažiūrėsime, kaip gauti vietinę SIM, koks valiutų kursas. Tuoj prisistato skafandruoti pareigūnai. Klausia – „Jūs iš Franfurto?“. „Ne, atskridau iš Balio“. „Tada nesėdėkite čia, čia vieta laukiantiems COVID-19 testų“. Atsiprašau. Jie atsiprašo manęs du kartus.

O Pietų Korėja šiandien – viena valstybių, į kurias lengviausia patekti užsieniečiui…

Išsikeičiu eurų į vonus ir skubame į traukinį. „Na, ir čia mažiausiai COVID-19 paveikta valstybė“ – taria Aistė. „Ne mažiausiai paveikta, o geriausiai sugebėjusi prisitaikyti“ – atsakau. Paveikta Korėja buvo labai – ilgą laiką tik Kinija buvo labiau paveikta.

Traukinys nuveža į Seulo stotį, tada kitas link mūsų namų. Kodinė spyna, gražus šiltas butas su vaizdu į miestą, į Dongdaemun vartus, vieną Seulo simbolių. Net jei reiks ten praleisti ilgai, bus įdomu. Tiek dangoraižių, tiek šviesų… Daugelis turbūt nesuprastų, kaip galima iškeisti vilą Balio kurorte ar gamtoje į mažą butelį 22 mln. „eiliniame Azijos didmiestyje“. Bet, net atmetus visas kitas aplinkybes, man Seule smagu, gera. Aš – miesto žmogus iki kaulų smegenų. Ir man patinka Korėjos kultūra.

Viskas Seule labai normalu – pilna žmonių, viskas veikia, tik kaukių daug (~90-95% su jomis) ir žmonės atsargūs – nesigrūda, nusisuka vienas nuo kito. Pavalgome restoranėlyje priešais. Jis toks ankštas, kėdės viena šalia kitos. Ir vis tiek veikia. Ir šimtai tūkstančių tokių visoje Korėjoje veikia. Ir virusas neplinta juose.

Iš kur žinau? Cypimai, „ekstremalūs pranešimai“ į mobilų telefoną, po kokius penkis per dieną. Kai sugebėjau isšiversti tas hangulio eilutes supratau, kad jų turinys dažniausiai maždaug toks „XXX rajone [kažkur sąlyginai netoli] COVID-19 užsikrėtė 14-as žmogus – 35 metų filipinietė, atsivežė virusą iš Filipinų. Hospitalizuota“. Naudos iš tų žinučių nedaug, bet jos, kaip ir ilgas pokalbis oro uoste, veikia drausminamai: kad niekas nesugalvotų, kad „pavojus jau praėjo“, saugotųsi toliau. Jei užsikrės kažkas, su kuriuo turėjau kontaktą, su manimi susisieks tiesiogiai, mane izoliuos.

Atvejai paprastai trijų rūšių: iš užsienio, iš ligoninių arba iš bažnyčių. Su pirmaisiais valdžia tvarkosi (ir pats tą šiandien patyriau!), antriesiems ne ką tepadarysi (na, ligoninių neuždarysi), o bažnyčios jau daugiausia „perkeltos į internetą“: tik, jei katalikai ar budistai to paklausė, tai kai kurios sektos – ne.

Beveik visa kita – veikia, kaip veikė, gal tik su papildomais pranešimai „Įeiti tik su kaukėmis“, ar su termovizoriais prie durų. Korėja gyvena toliau. Už lango – piko valandos Seule. Kiek europiečių jau pasiilgo piko valandų, kurių taip nekentė?

Alternatyvi realybė nr. 1. Vakar iš ryto išskridome į Surakartą. Nuėjau į sultono rūmus. [Ar patekau į vidų?]. Vakare išvažiavome traukiniu į Semarangą. Nakvojome vietiniame viešbutyje Semarange, apžiūrėjome tenai olandišką architektūrą. Šiandien išskridome į Pangkalanbuną – tikiuosi, kad oro uoste dar rasime siūlančių ekskursijas klotokais į Birutės Galdikas Tandžung Putih nacionalinį parką pas orangutanus.

Alternatyvi realybė nr. 2. Taigi, niekur iš Balio neišskridome. Pasilikome Balyje. Ilgam. Per AirBnB radau vilą netoli Canggu – pakankamai erdvi, vaizdas į ryžių laukus, jūra už kilometro, kaina normali. Autonuomą prasitęsėme dar savaitei, bet reiks matyt dar ir dar. Pasitiksiu, kas bebūtų, kartu su Baliu, su baliečiais ir su visa jo europiečių, australų ir kitų bendruomene. Įdomu, kiek jų pasiliks iki galo? Kokie iš tikro bus pandemijos mastai?

Įprastai negalvoju, kas būtų jeigu būtų, nes jei ko nors labai panorėsi, tai galiausiai ir bus: tik pinigų ir laiko klausimas (o mokėjimas planuoti, taupyti kainą sumažina). Bet dabar nežinia, kada dar galėsiu ilgiau pabūti Balyje, kada nuvyksiu į Borneo. Ir čia ne pinigų/laiko klausimas. Vieni pasirinkimai gyvenime ilgam uždaro visus kitus. Savo pasirinkimus jau padariau. Alternatyvių realybių nebėra.

2020 03 31 – Kaip Korėja demokratiškai sutvarkė koronavirusą

Korėjoje galutinai įsitikinau, kokia nesąmonė ir bereikalingas ekonomikos žlugdymas yra Lietuvą sukaustęs karantinas. Korėja koronavirusą stabilizavo: atvejų stabiliai ~100 per dieną ar mažiau jau virš dviejų savaičių (buvo 1000+), o žmonės sveiksta keliskart greičiau, nei užsikrečia nauji. Pietų Korėja stabilizavo situaciją be jokio karantino. Gatvėse pilna žmonių, mašinų, jie perka, eina į restoranus, dirba, valgo ankštuose restoranėliuose ir kavinėse, vaikšto, net kino teatrai veikia (apokaliptiškai siaubingai stebuklinga: Korėja – paskutinė „turtingojo pasaulio“ šalis, kurioje gali nueiti į kiną! Pažiūrėjau „Parazito“ grafikus, gal bus su angliškais subtitrais).

Pietų Korėja skatina likti namie, testuoja, karantinuoja tuos, kurie buvo prie susirgusių ar – nuo trečiadienio – užsienyje (daug šalių tokios pavojingos dabar…). Lietuva irgi tą daro ir, tikiu, situacija joje normalizuosis. Normalizuotųsi ir be drakoniško smaugiančio visuotinio karantino – kurio Korėja „neuždėjo“ net tada, kai naujų COVID-19 atvejų joje buvo virš 1000 per dieną!

Reikalas tas, kad COVID-19 nėra toks užkrečiamas, kaip įsivaizduoja didžiausi panikieriai. Vienas juo susirgęs užkrečia vidutiniškai du kitus. Bet juk kiekvienas turi labai artimų žmonių: vaikus, žmoną/vyrą, tėvus, brolius/seseris, su kuriais kartu gyvena. Tai yra, dažniausiai ir užsikrečia būtent jie, namuose – ir to karantinas nesustabdys. Užsikrėsti, tarkime, perkant elektronikos parduotuvėje mobilų telefoną, tikimybė praktiškai lygi nuliui – žmonės ten toli vienas nuo kito, klientų vienu metu mažai.

Korėjoje gyventojų tankumas 10 kartų didesnis, nei Lietuvoje (šalis nedaug didesnė už Lietuvą, o gyventojų – 50 mln.), ir tai matosi: gatvės pilnos žmonių, prie perėjų prie kiekvieno raudono signalo susikaupia minios. Ir nėra karantino, ir iš esmės niekas ten tose viešose erdvėse neužsikrečia! Pietų Korėja labai skrupulingai tikrina, kur kas užsikrėtė. Ir visi masiniai užsikrėtimai įvyksta ne elektronikos parduotuvėse, restoranuose ar knygynuose, taip skubiai uždarytuose Lietuvoje, ir net ne viešajame transporte, kuris kasdien dezinfekuojamas, bet niekur Korėjoje nenustojo važinėti. Ir taip mažas tikimybes tokiose vietose užsikrėsti nesunku dar labiau sumažinti higiena, kaukių dėvėjimu.

Kaip ir Lietuvoje (Ukmergėje), pavyzdžiui, šiandien iš 125 užsikrėtusių Pietų Korėjoje net 60 užsikrėtė ligoninėje. Na, bet ligoninių joks karantinas neuždarys! Taip pat Korėjoje daug užsikrėtimų bažnyčiose. Nes Pietų Korėja labai religinga, ten religingas net jaunimas – ir daug mišių perpildytos. Dėl to bažnyčios dabar kai kur įpareigotos mišias transliuoti internetu – tai vienas retų apribojimų Pietų Korėjoje. Lietuvoje, kur mišias lanko mažiau žmonių, turbūt net ir tai nebūtų problema… O jei būtų, nesunku, tarkime, paprašyti parapijiečių rinktis skirtingomis dienomis – vieni seneliai pirmadieniais, kiti antradieniais (vietoje sekmadienio) ir t.t. Sprendimų yra ne tik drakoniškai idiotiškų!

Visas Pietų Korėjos atsakas paremtas tuo, kad epidemijos gal ir neišnaikinsi, tad reikia kažkaip gyventi su tuo virusu, o ne egzistuoti. Jei kas ir draudžiama, tai tik logiškai dėl to, kad būtent ten susirenka *labai* daug žmonių ir jie yra *labai* arti vienas kito: nes tik tokios vietos grėsmingos. Tarkim, dabar Seule pražysta sakuros ir valdžia dėl visa ko uždarys gražiausią sakurų parką ir gatvę, kur jų daug. Nes visiems, kas žino, kaip atrodo Vilniaus sakurų sodas, kai jį „užgula“, atrodo, 550 000 vilniečių, nesunku įsivaizduoti, kaip atrodytų analogiškas sodas, kai ten atvyktų 22 mln. seuliečių! Taip, yra dalykų, kurių *tikrai* negalima daryti per pandemiją, bet tai nėra „viskas išskyrus maisto ir vaistų pirkimą“, kaip sako supanikavę Europos politikai.

Na taip, gal vienas-kitas žmogus užsikrės restorane. Bet juk dar ne tiek nukenčia, tarkime, autoavarijose – ir dėl to nedraudžiame eismo. Visas gyvenimas – tai kompromisai tarp galimybės išgyventi bei galimybės gyventi prasmingiau, įdomiau, turtingiau.

Ne, virusas nėra Dievo bausmė kiekvienam, kuris džiaugiasi gyvenimu, kaip įsivaizduoja kai kurie, tarsi koks Afganistano Talibanas, mėginantys pažaboti bet kokias džiaugsmo apraiškas. Virusas plinta labai aiškia tvarka: ją įmanoma perprasti, įveikti ir Pietų Korėja tą padarė. Taip, ne per dieną ir ne per savaitę: bet karantinai jokie irgi neduoda rezultatų taip greitai.

Aš daugiausiai namie. Gėriuosi gyvo Seulo vaizdais – dieninio nutvieksto saulės, naktinio žibančio nuo LEDų ir reklamų. Dangoraižių, senųjų miesto vartų ir sienos, TV bokšto ant kalno, į kurį 2014 m. nepatekau per į lauką nutįsusias ilgas eiles, o dabar gal pateksiu. Bet ne iš karto. Išėjau tik su kauke, laikydamasis atstumo nuo aplinkinių, dezinfekuodamas rankas prie kiekvieno viešo dezinfekcinio skysčio butelio, nusipirkti šiltesnį rūbą (juk palikau lagaminą Bankoke), skanaus korėjietiško maisto. Nenoriu būti tas, kuris stato ką nors į bet kokį pavojų, net jei ir šansų, kad pats būčiau pasigavęs ligą, mažai – noriu padėti Korėjai, kuri pasirinko teisingą, demokratinį, o ne totalitarinį, kovos su epidemija kelią, parodyti, kad tas kelias veikia, ir jei valdžia prašo gražiuoju gyventojų iki balandžio 5 d. daugiau būti namie – tai ir būsiu daugiau, nei būčiau šiaip. Šiaip ar taip, atėjo laikas padaryti visus darbus, kuriuos atidėjau „iki būsiu karantinuotas“, kas iki šiol atrodė neišvengiama.

Deja, kai kurie užsieniečiai nėra supratingi: štai kažkoks britas, kuriam jau diagnozuotas koronavirusas, Suvone vaikštinėjo kelias dienas po to lyg niekur nieko lauke – ir be kaukės! Korėjiečiai pasibaisėję, laikraščiai rašo. Tokius žada bausti, prisiteisti už dėl jų kaltės dezinfekcijai uždarytų verslų nustolius (juk uždaromi tik trumpam ir tik tie, kuriuose buvo ligoniai – o ne visi, kaip Lietuvoje). Ir deportuoti. Ir gerai. Galima žmones bausti už tai, ką jie padaro blogo patys, pažeidžia įstatymus, stato kitus į *realų* pavojų. Bet ne tiesiog visus įkalinti namie, uždrausti verslus, viską sustabdyti – kaip Europoje. Nesvarbu, sergi-nesergi, saugaisi-nesisaugai…

Korėjoje viskas modernu ir visko užtenka. Vietoje termometrų, kuriuos prideda prie kaktos koks prekybos centro tarnautojas (kaip Tailande), čia apsaugininkas stebi visus įeinančius su termovizoriumi. Aistė net nepastebėjo, kaip tai vyksta, kol neparodžiau: juk viskas automatiška, jokios eilės dėl to nesusidaro. Kaukių, žiniasklaida rašė, trūko, piliečiams jas dalino valdžia – todėl nerimavau, kad gal man, kaip užsieniečiui, jų nebus, juk mano rezervas ne begalinis. Bet kur tau – kiekvienas Dongdaemun turgaus drabužių pardavėjas, rodos, jų turi šimtus, kepurių pardavėjai dar apsirūpinę skrybėlėmis su skydais, o mados parduotuvės – madingomis, gražiomis, kaukėmis. Tai juk stiliaus detalė, moterims pakeitusi makiažą, vyrams – barzdos ar ūsų formavimą (tiesa, Pietų Korėjoje barzdos ir nebuvo madingos).

Kartais girdžiu pasakymų, neva korėjietiškas kovos su koronavirusu modelis tinka tik tokiai turtingai šaliai. Bet Pietų Korėja nėra turtingesnė, nei Vakarų šalys. Ir gal pradžioje Vakarų šalims trūko testų, dėl ko kelios jų smarkiai susirgo, bet dabar užtenka. Korėja netestuoja visų savo piliečių – o tik tuos, kurie didelė tikimybė, kad galėjo užsikrėsti. Tiesą pasakius, Lietuva dabar kasdien ištestuoja daugiau žmonių, nei Pietų Korėja, jei lyginti su populiacija: čia neatsiliekame. Na ir manęs, atvykusio iš Indonezijos, netestavo, bet visus iš Europos – testuoja. To pakanka – jei vienas-kitas asimptominis atvejis ir prasprūsta nepastebėtas, jeigu tas seergantysis nešioja kaukę, aplinkiniai nešioja kaukes, laikosi atstumo kiek įmanoma – to pakanka, kad tikimybė paskleisti virusą toliau būtų minimali. Išskyrus, aišku, šeimos narius, gyvenančius tame pat name. Dažnai jie nė neguldomi ligoninėn, karantinuojami namie – pasveiksta ir viruso toliau nebeskleidžia.

Korėja prisitaikė, o ne pabėgo! Visas pasaulis dabar žodžiais kalba, kaip nori sekti Korėja – bet net turtingiausios Europos šalys veiksmais eina priešingu keliu. Išskyrus kelias – beje, ir mūsų “broliukus latvius”, kurie korėjietiškai sėkmingai tvarko pas save koronavirusą: liga Latvijoje plinta lėčiau, nei Lietuvoje, nors visuotinių uždarymų nėra ir draudžiami tik kai kurie dalykai.

Ir visgi, ne Europoje didžiausia katastrofa, o tose trečiojo pasaulio šalyse, kurios besąlygiškai kopijuoja savo buvusius kolonizatorius. Kaip Indijoje, kur šimtai tūkstančių ar milijonai, staiga uždarius transportą, šimtus kilometrų pėdina namo iš miestų, kuriuose dirbo už skatikus, į kaimus, kur bent jau turės stogą ant galvos ir kažkiek maisto. Pakeliui jie badauja, susmunka negyvi pavargę, juos partrenkia sunkvežimiai. Ir Indijoje vos keli šimtai koronaviruso atvejų iš visų 1,2 mlrd. žmonių… Panika, ne koronavirusas, bus didžiausia žudikė.

Kvailiausia, kad tas koronavirusas trečiajame pasaulyje net ir negali būti toks jau baisus – kadangi žmonės ten gerokai jaunesni, rizikos grupė maža. Pavyzdžiui, kokiame Malyje tik pusantro procento žmonių vyresni nei 70 m., kai Italijoje – keliolika procentų. Net ir tarp tų vyresnių tie, kurie turi kitų rimtų ligų (vėžys ir pan.) ir koronavirusas jiems būtų rizikingesnis, trečiajame pasaulyje jau dažniausiai išmirę, nes medicina silpna. O ir šiaip tose šalyse tiek didesnių bėdų: maliarinėse zonose pusė milijono miršta kasmet nuo maliarijos, Indijoje vien nuo pasiutligės 20 000 per metus: koronavirusas, net ir išplitęs, ten būtų užgožtas kitų problemų. Bet trečias pasaulis vis tiek imituoja savo buvusius kolonistus europiečius, persisemia panika iš “pasaulio elito” – ir taip sukuria sau papildomų bėdų.

Aistė gauna žinutę iš Balio per Whatsapp. Depiliatorė, pas kurią buvo u-sukusi, parašo: „Mūsų salonas uždarytas, bet galiu priimti namuose“. Balis užsidaro. „Pačiu laiku išvykome“ – konstatavo.

2020 04 01. Pietų Korėja priveria duris

Nuo šiandien dar sugriežtėjo atvykimo į Pietų Korėją tvarka: dabar karantinuotis 14 dienų privalo visi. Atvykėliai iš Europos testuojami dar oro uoste, kiti – jei atsiranda simptomai per tas dienas.

Pietų Korėjoje užsieniečių labai mažai. Mūsų rajone iki šiol dar nemačiau nė vieno kito baltaodžio. Tai – ne Balis ar Tailandas, kur šimtai visokiausių Facebook grupių, net lietuviškų, kur visi dalinasi medžiaga ir verstais teisės aktais. Čia turi viską išsiaiškinti pats.

Ką daryti mums, atskridusiems kovo 30 d.? „Korea Herald“ ir „Korea Times“ kalba tik apie atvykusius balandžio 1 d. ir vėliau. „Čosun“, trečiasis angliškas Korėjos laikraštis, tačiau, rašo, kad ir seniau atvykusių „bus paprašyta“ karantinuotis nuo balandžio 1 d. iki sueis 14 d. nuo jų atvykimo (tai yra, mums – 12 dienų nuo dabar). Pastarasis teiginys kelia abejones, nes teisės aktas priimtas dar iki mūsų atvykimo, o oro uoste nieko panašaus nesakė, nepranešė. Na, bet gal paskambins, juk turi mūsų telefono numerius? Gal paklausti Turistų policijos, kurios nūnai tuščias postas stūkso prie Dongdaemun vartų? Įtariu, nieko nežinos, o kas žino – nekalbės angliškai.

Prie pat įėjimo į mūsų daugiabutį yra parduotuvė. Nusiperkame po šešis dvilitrinius koka kolos ir vandens butelius, visą eilę skanių makaronų su kimči dėžučių. Jei pareikalaus karantinuotis – bus pradžiai, kol išsiaiškinsime, kaip Pietų Korėjoje užsakyti maistą internetu.

Aišku, 100% nežinau, bet dabar tikiu, kad ir po 12 dienų dar spėsiu apžiūrėti Seulą. Priešingai Baliui ar Tailandui, nejaučiu čia tos „artėjančios apokalipsės“ atmosferos. Daugelis korėjiečių padarė nedidelius pokyčius savo gyvenime: beveik visi nešioja kaukes, liftuose stoja nusisukę vienas nuo kito, viešajame transporte, jei tik yra vietų, sėda kas antrą sėdynę, restorane sėda kuo toliau nuo kitų užimtų staliukų, reguliariai dezinfekuoja rankas ir taip toliau. Padarė tuos pačius pokyčius, kuriuos aš padariau kovo 11 d., išvykdamas į šią kelionę.

Korėjiečiai prisitaikė prie koronaviruso taip, kaip jau seniau žmonija prisitaikė prie, tarkime, visokiausių salmoneliozių, trichineliozių ar diarėjų: maistą laikome šaldytuve, kepame, prieš gamindami maistą ar valgydami nusiplauname rankas. Arba kaip prisitaikė prie lytiškai plintančių ligų – be prezervatyvų mylėtis gal ir smagiau, bet juk ir su juo galima, nereikia dėl ŽIV pandemijos „visuotinio celibato“.

Ir, pasirodo, tiek nedaug ir reikia epidemijai sustabdyti.

Grįžęs namo iš parduotuvės, pagaliau internete randu oficialų Pietų Korėjos pranešimą oficialiame puslapyje. Taigi, karantinuotis mums nereiks: karantinuotis turi tik naujai atvykę, o iki balandžio 1 d. atvykusių tik prašoma „mažiau eiti iš namų“ – t.y. elgtis taip, kaip jau ir elgiamės ir kaip prašoma elgtis visų Korėjos gyventojų. Palyginimui, karantinuotiesiems apskritai draudžiama išeiti iš namų, jie tik gali užsisakyti maistą ar siuntinius namo. Tokių „paliktų prie durų siuntinių“ matau daug ir daugiabučiame, kuriame gyvenu – kurjeriai viską palieką anapus buto durų, o gyventojai atsiima. Kada nors – kartais ir kitą dieną. Niekas nevagia, nors laiptinė nerakinama, eiti gali kas nori, visi žino, kad tokių siuntinių pilna. Tokia saugi yra Pietų Korėja.

Ech, koks milžiniškas skirtumas nuo Afrikos ar Lotynų Amerikos, kur, mums rašė, masiškai sprunka kaliniai, vyksta parduotuvių plėšimai…

2020 04 02. Gyvenimas ir rinkimai Seule

Pamažu tampame Seulo gyventojais. Pusryčiams kimči ramen iš gretimos parduotuvės, pietums kimči džigė ir kimbapai iš restoranėlio priešais, dieną – darbas, vakarais korėjietiški filmai. Karts nuo karto pasimokome naujų korėjietiškų žodžių, o aš prisiminiau hangulį (korėjiečių raštą), kurį moku nuo seno. Bus paprasčiau meniu skaityti.

Įdomu. Pirmąkart gyvename kažkur kitur – tikrai gyvename, be kažkokių kelioninių planų. Ir labai džiaugiuosi, kad ta šalis – Pietų Korėja. Perskaičiau savo įrašą apie Pietų Korėją, parašytą 2014 m. ir matau, kad ten rašiau, jog tai šalis, kurioje norėčiau ir pagyventi ilgiau. Negalvojau, kad tai išsipildys, o gal galvojau. Bet štai, pildosi.

Anapus lango prasidėjo rinkimų kampanija. Korėjoje ji trumpa (pora savaičių, rinkimai – balandžio 15 d.), bet labai įnirtinga – nuo ryto iki vakaro sankryžas užima plakatais nešini agitatoriai, jie rėkia, šoka, dainuoja rinkimines dainas ir lankstosi praeiviams.

Rinkimai. Taip paprasta. Bet dabar daug kur pasaulyje jie, kaip ir referendumai, atidėti – neaišku, iki kada. Dar kitur, net Europoje, parlamentinę valdžią keičia „valdžia dekretais“. Demokratija sparčiai nyksta – ką jau kalbėti apie žmogaus teises, laisves.

Ne Pietų Korėjoje. Korėjos laikraščiai baisisi, kad pusė užsienio korėjiečių negali balsuoti – nenueis į Korėjos ambasadas dėl visų „visuotinių karantinų“. Kartais skeptiškai žiūrime į rinkimus, į politines agitacijas ir pažadų milijonus – bet dabar galiu įvertinti, kaip džiugu, kad ten, kur aš esu, rinkimai vyksta.

Žiūrėsim, kokios politikos laikysis nauja valdžia.

2020 04 03-05. Seulo rūmai, žiedai ir bokštai

20 dienų buvo kiekviena tarsi mėnesis – tiek daug atstiko, tiek daug kas pasikeitė.

Pagaliau dienos viena nuo kitos skiriasi mažiau ir nėra tiek ypatingų dalykų, kad parašyti apie kiekvieną jų, o mąstant apie praeities dienas jau, tarsi ne kelionėje, sunkiau atskirti jas vieną nuo kitos.

Pradedame lankyti tam tikras vietas, ne daugiau kaip vieną per dieną – balandžio 5 d. aplankėme Čangdeokgungo rūmus. Žydi sakuros, labai gražu. Skirtumas nuo “eilinės dienos” tuose rūmuose – nebėra ekskursijų. Net į “Slaptąjį sodą”, kur anksčiau būdavo galima patekti tik su gidu, dabar viskas atvirkščiai – galima vaikščioti tik be gido. Pokytis lankytojui minimalus (kai kam gal kaip tik įdomiau pavaikščioti laisvai, be gido), bet, koronaviruso atžvilgiu, reikšmingas: juk ekskursijose būtų nuolatinė susigrūdusi grupė, jei kas sirgtų, per tą valandą gali užkrėsti ir dar ką nors, o dabar visi po parką vaikšto pavieniui, beveik visi – su kaukėmis, ir net jei papultų koks ligonis, tai tikimybė jam ką nors užkrėsti – beveik lygi nuliui. Štai taip tvarkomasi Korėjoje.

Nuo pat šitos išvykos pradžios kiek baiminausi, kaip į mane žiūrės, kaip europietį. Juk į kinus savo laiku žiūrėjo itin neigiamai, net tie patys korėjiečiai užsienyje kentėdavo vien dėl savo “įkypų kiniškų akių”, jų bijodavo. O dabar epidemijos centras – Europoje. Ir dar visos tos Korėjos laikraščių garsinamos istorijos, kai koks nors vakarietis su diagnozuotu COVID vaikšto gatvėmis… Ir nors kartą McDonald’s buvo, kad vietinė nenorėjo sėstis šalia mūsų – dėl visa ko – bendrai paėmus, yra kas nori pabendrauti, klausinėja apie Lietuvą. Tai nepasikeitė nuo 2015 m.

Tik atsirado nauja pokalbio tema: “O kaip jūsų šalyje sekasi tvarkytis su COVID?”. Jei skaičiuoti vienam gyventojui, dabar užskirėtusių panašiai, kaip Korėjoje. Tik auga daug sparčiau, nepaisant daug rimtesnių “kovos priemonių”.

Kad ir kiek skirtųsi Korėjos kultūra nuo lietuviškos, dabar atrodo, kad su korėjiečiais mane sieja daug daugiau kas, nei su Lietuvoje pasilikusiais. “O ką, net ir kirpyklos veikia pas jus?” – jie klausia mūsų internetu. Tarsi kokie sovietinės okupacijos prislėgti lietuviai naiviuose laiškuose Amerikos lietuviams ~1985 m. – “O tai ir televizorių pas jus galima be eilės nusipirkti? Ir net apelsinų?”. Atsakome “Ne tik kirpyklos veikia, viskas veikia”.

“O kiek laiko pas jus buvo karantinas iki koronaviruso atvejų pradėjo mažėti?” – klausia jie tikėdamiesi, kad tai kažkaip atsakys į klausimą, kiek gi dar “reikės karantino” Lietuvoje. Nuliūdinu: “Nebuvo jokio karantino niekada, Korėja tvarkosi kitaip ir tai veikia”.

Visai priešingai teiravosi pažįstami kitų šalių lietuviai. “Bet vis tiek užsuksite į Japoniją, nors olimpiados ir nebus, ar ne?” – sulaukėme klausimo iš pažįstamos Japonijos lietuvės. Na, kol kas tai uždrausta ES piliečiams, be to, pačioje Japonijoje susirgusiųjų skaičiai auga – tačiau be sienos kirtimo ribojimų, su kuriais gyvenantieji Japonijoje nesusiduria, ribojimų ten kol kas nėra.

Ech, kaip šiais laikais kiekvienas įsivaizduoja, kad taip, kaip yra jo šalyje, yra visame pasaulyje! Kai iš tikro pasaulyje situacija varijuoja kardinaliai, bet labai nedaug kas, kaip mes, tą galėjo / spėjo išvysti savo akimis. Tiek daug ribojimų, draudimų kirsti sienas.

Ir tai blogai, kad žmonės gyvena savo “burbulėliuose”. Nes jie negali palyginti skirtingų šalių patirčių. Daug lietuvių galvoja “Ai, tai visas pasaulis užsidarė – na, tai ir mes darom kaip visi”. Nei jie, nei netgi žurnalistai nebegali kirsti sienų (mes vieni retų žmonių, per šį mėnesį aplankę tiek šalių). Vien perskaičius užsienio laikraščius nieko nesuprasi: uždarymais vienodai skundžiasi visi, tik kad vienur, kaip Korėjoje, tie “masiniai uždarymai” – tik keleto vietų, kuriose ir plito virusas – o kitur visko visko.

2020 04 06. Didmiestis be turistų

Kiekvienas rytas man prasideda koronaviruso statistikos pažiūrėjimu dar lovoje – nuo to juk priklauso ir mano gyvenimas. Pirmą kartą nuo vasario protrūkio, kuomet Pietų Korėjoje naujų atvejų vieną dieną buvo per 1000, naujų ligonių skaičius nukrito žemiau 50 – iki 47. Pietų Korėjos valdžia žadėjo, kad nukritus iki žemiau 50 atidarys mokyklas ir atšauks rekomendacijas laikytis ilgiau namie. Tiesa, jos tęsis dar mažiausiai dvi savaites. Bet kadangi tai tik rekomendacijos, o oras darosi geresnis, žmonės patys jas “atšaukia” – lankytinos vietos pilnėja.

Šiandien aplankėme Namsano bokštą. Specialiai ne savaitgalį, kad minios būtų mažesnės. Kai lankiau Korėją 2015 m. ir buvau tenai savaitgalį, net į vidų nepatekau per eiles – dabar buvo paprasta, bet ir toli gražu ne tuščia. Visi vietiniai. “Turizmo informacijos”, “Turistų policija” visur veikia, net moterėlės “Atsakome į klausimus turistams” vaikštinėja gatvėmis – bet darbo neturi.

Kai kurie korėjiečiai reiškia baimę, kad žmonėms nustojant laikytis atsargumo priemonių, smogs “antroji viruso banga”. Jau ir žmonių be kaukių matosi gatvėse daugiau. Daug jų – moterys, pagaliau vėl galinčios išeiti su makiažu. Bet net telekomo tarnautojas, iš kurio šiandien įsigijome vietinę SIM kortelę, nedėvėjo kaukės: o juk jis nuolat susiduria su eile klientų.

Bet dabar atmosfera – labiau poilsio nuo baisiausių laikų, kurie Korėjoje, palyginus su Europa, visai nebuvo baisūs. Jeigu neateis baisesni ateityje. Ateities šiais laikais nežinai. Jei susitvarkė Korėja gražiai su viena banga, galėtų ir su kita. Bet juk ne tik nuo medicinos viskas priklauso. Juk gali kas nors tiesiog sumanyti, pasinaudojęs karantinu, atidėti rinkimus. Ar tiesiog supanikuoti. Neatrodo daug šansų, bet ar atrodė daug šansų, kad kovodama su koronavirusu Lietuva ir beveik visa ES seks ne kapitalistine ir demokratine Pietų Korėja, bet Šiaurės Korėja: “viską uždrauskim, nieko neįleiskim”?

2020 04 07-13. “Įdomi” dabartis, o kokia ateitis?

Pietų Korėjoje situacija toliau gerėja – jau keletą dienų iš eilės naujų koronaviruso atvejų mažiau nei 50 per dieną. Pastarosiom dienom 27, 30. Telefono cypimai su pranešimais apie naujus atvejus gerokai praretėjo, dažnesni dabar bendro pobūdžio pranešimai: “Venkite per Velykų savaitgalį masinių religinių renginių” ar net “”Lauke karšta, saugokitės miškų gaisrų”. Nesu naivus ir netikiu, kad liga išnyks, bus dar ir pablogėjimų, bet jeigu ir toliau Pietų Korėja eis kryptimi, kuria ėjo, ir jos nekeis – viskas bus gerai, nes ne liga čia baisiausia.

Aplankiau Lotte World dangoraižį – šeštą pagal aukštį pasaulyje, menininkų rajoną ir vakariečių gyvenamą Itaewoną. Iš planuotų aplankyti vietų neveikė tik Nanta teatras kur labai korėjietiškai pagal muziką gaminamas maistas (ta kultūra myli maistą!). Gal nuo gegužės 1 d…

Įdomiausia tikriausiai “Lotte World” atrakcionų parke – šiaip pagal lankytojų skaičių jis 17-as pasaulyje, bet dabar – didžiausias veikiantis. 1989 m., kai atidarytas, jis buvo savotiška Disneilendo kopija – o dabar štai jis sau dirba kaip kasdien, kai visi pasaulio Disneilendai – išmirę it po apokalipsės.

Kažkaip viena yra pamatyti veikiančius restoranus ar barus, kita – milžinišką atrakcionų ir linksmybių parką. “Lotte World” niekad nebuvo uždarytas ir niekas ten neužsikrėtė. Kaip? Akivaizdžiai matosi. Visos laikymosi rankenėlės yra nuolat dezinfekuojamos: klientai išlipa iš atrakciono – darbuotojai nupurškia dezinfekcinius skysčiu – lipa nauji klientai. Tarp klientų paliekami tarpai: ne visos kėdės užsodinamos. Kai pasirodymo metu kažkokie žiūrovai pirmoje eilėje atsisėda be kaukių, darbuotojai tuojau paprašo kaukes užsidėti. Aišku, visur pilna dezinfekcinio skysčio, visi darbuotojai (išskyrus aktorius) su kaukėmis ir t.t. Tikriausiai “Lotte World” dabar dirba nuostolingai – klientų gerokai mažiau, darbo daugiau. Bet geriau taip, nei užsidaryti visai, atleisti darbuotojus (kurių daug net ne korėjiečiai), neaišku kaip vėl viską įsisukti viskam pasibaigus. Užuot užsidaręs ir svarstęs “Kas paskui?”, kaip, tikriausiai, daro “Disney”, “Lotte World” iš karto perėjo į pandemijos režimą.

“Lotte World” aplankau suėjus 14 dienų nuo mano atvykimo į Pietų Korėją. Taigi, laikas, kai kas rytą tenka pildyti sveikatos ataskaitą, baigiasi – dėl visa ko dar užpildžiau penkioliktą kartą ir gavau QR kodą, kurį, jei kada paprašytų, turėčiau parodyti karantino pariegūnui (kažin, ar prireiks). Kartu programėlėje sukasi skaičiai, kiek valandų jau prabėgo nuo 14 d. termino suėjimo: net jei dabar ir susirgčiau COVID, jau reikštų, kad užsikrėčiau Korėjoje, o ne atsivežiau iš svetur.

Į Seulo gyvenimą visai įsijaučiu: garsios rinkimų agitacijos po langais nestebina, žinau kur skaniausias maistas ir galiu užsisakyti iš korėjietiško meniu. Ir net kai agitatoriai kažin kaip prisijungė prie buto telefonspynės ir nepakėlus ragelio ėmė korėjietiškai berti agitaciją (taip, kad per garsiakalbį skambėjo visame bute) nustebau tik pirmą kartą: jau laukiau, kad ateis ir antro kandidato atstovai, ir trečio.

Šiuo metu džiaugiuosi beveik visais savo pastarąjį mėnesį priimtais sprendimais: buvo tiesingi ir, svarbiausia, priimti savo laiku. Aišku, daug kas buvo savotiškas pokeris: galėjo apsisukti kitaip, jei varžovo kortos būtų buvusios kitokios. Vienas klaidingas sprendimas, kurį padariau, tikriausiai – palikti lagaminą Bankoke.

Kai girdžiu, kas vyksta Europoje, man tai primena kokį “Nepatogaus kino” filmą apie Kongo Demokratinę Respubliką ar Šiaurės Korėją. Būna, žiūri tokį filmą, žiauru, baisiesi, bet pasakai sau – “na, deja čia Afrika, nežinau, kada ji išgis nuo viso šito, ten visada taip buvo, gal, Dievas duos, kada pasikeis…”.

Įprastu metu 70-80% žmonių gyvena “normaliame pasaulyje” – kartais skurdžiame, bet bent jau taikiame, palyginus saugiame, nebadaujančiame. O svarbiausia – laisvame. Kol yra laisvė, tol dažniausiai yra ir galimybės užsidirbti, prasmingai gyventi, daugmaž numatyti ateitį. O išnykus laisvei greitai išnyksta ir visa kita. Nereikia tikėtis, kad kokia valdžios ranka visiems teisingai viską padalins, viską numatys, viską kompensuos: taip nebus niekada. Kaip nebuvo Šiaurės Korėjoje, nebuvo Mao Dzeduno Kinijoje, nebuvo Sovietų Sąjungoje, kur viską dalino valdžios ranka: ir “nudalino” iki badmečių, deficitų. “Didis žingsnis pirmyn 2020”, “Holodomoras 2021”?.. Na, tikiuosi čia jau perdedu.

Bet akivaizdu, kad koronaviruso tempai Italijoje ar Ispanijoje, kur griežčiausias karantinas, tik kažkiek sulėtėjo ir nusistovėjo ties 4000-5000 nustatytų naujų atvejų per dieną. Ir kas toliau? Ir situacija šalyse, kurios pasirinko kitą kelią, nėra blogesnė, kai kurios jų, kaip Korėja, daug geriau suvaldė protrūkius ir, svarbiausia, jų nekamuoja klausimas “O kas toliau?”, nes taip, kaip jos gyvena dabar, jos gali gyventi neribotą laiką nesukeldamos žmonėms kančių, o ekonomikai – žlugimo.

Dabar net bijau suskaičiuoti, kiek procentų žmonių gyvena tame “normaliame pasaulyje”. 50 mln. Pietų Korėjoje – tikrai taip. Daug kur kitur – kaip Juodoji Afrika ar Šiaurės Korėjos diktatūra. Absurdas, kurio seniai nebesistengiu suprasti protu, nes psichozių protu nesuprasi. Ir Europoje jau prasideda mirtys ne dėl koronaviruso, o dėl karantino – savižudybės. Neaišku kiek dar tokių mirčių nesuskaičiuota. Kiek tokių bus trečiajame pasaulyje dėl bankrotų. Net bado gal bus, jei viskas užsitęs ilgai. O ir be bado, be mirčių – sugriauti šimtai milijonų ar milijardai gyvenimų. Daug daugiau, nei tų, kam šis virusas iš viso buvo pavojingas.

Atrodo, ir Pietų Korėjos valdžia nebesupranta, kas atsitiko su visais jų buvusiais draugais ir partneriais. Prašė, prašė įvairių šalių, kad bent korėjiečius verslininkus-investitorius, darbo reikalais atvykstančius, įleistų, neuždarytų sienų. Karantinuoti, testuoti, riboti atvykėlių srautus vizomis – dar būtų logiška ir tikslinga užkardyti kelią ligų įvežimui… Bet prievarta nutraukti visus skrydžius, uždaryti sienas, neįleisti net sveikų? Galiausiai prezidentui Munui nusibodo. Nuspręsta: nuo balandžio 13 d. tų šalių, kurios neįsileidžia korėjiečių (t.y. ir Lietuvos) gyventojai ir patys negalės į Pietų Korėją atvykti.

Liko nebe tiek ir daug šalių, kurių žmonės Korėjoje laukiami. Tai nesusiję vien su koronavirusu, o labiau abipuse pagarba: į Korėją tebegalės atvažiuoti, tarkime, amerikiečiai ar meksikiečiai, nes, nors jų šalyse virusas plinta, jie korėjiečius įsileidžia. Jie “neišstojo” iš globalaus, demokratinio pasaulio, kaip “neišstojo” ir Pietų Korėja. Bet tas pasaulis susiaurėjo iki minimumo.

Kaip ten bebūtų, sienų uždarymai dar – vienas logiškensių pokyčių, kai liga ateina iš užsienio. “Masiniai karantinai” šalyse, kuriose atvejų beveik nėra arba visi atvejai įvežtiniai arba “pasigauti” vietose, kurių joks karantinas neuždarys – tai jau logika nepagrįsta panika.

Korėjoje beveik viskas normalu, bet tai, kad likęs pasaulis kažkur “pasitraukė”, matosi. Kad ir “Lotte World” apžvalgos aikštelėje, kur per penkis aukštus – vos keli lankytojai. Darbuotojų daugiau. Tik pasibaigus darbo laikui žmonių kiek padaugėja: sueina patys korėjiečiai, kai kurie valgo prabangiame padangių restorane, iš kurio išėjau vos pamatęs kainas (Coca Cola už 10 eurų?).

Bet juk paprastai tokios vietos gyvena iš užsienio atvykėlių: kaip dažnai patys vilniečiai kyla į televizijos bokštą? Vieni svarbiausių klientų ten paprastai – kinai, jų į Korėją atvyksta 6 mln. per metus, 17 000 kasdien. O dabar Korėjos laikraščiai rašė, kad buvo pirma diena per beveik 30 metų, kai į Pietų Korėją neatvyko nė vienas kinas…

Lotte prekybos centre prisėdu “Bruxie” restorane, unikaliai darančiame burgerius su vafliais vietoje duonos. Reklama skelbia, kad yra pasaulinis tinklas. Koncepcija pasirodo įdomi – pagūglinu, randu miestų, kuriame yra “Bruxie”, sąrašą. Tik prie kiekvieno restorano jame parašyta “Šiuo metu neveikia”. Išskyrus restoraną Seule…

Suvokiu, kad sėdžiu paskutiniame pasaulyje veikiančiame ištiso tinklo restorane…

Seule irgi būna, ką uždaro, bet uždarymai vyksta kitaip: ne pjūklu išpjaunama viskas, o žiūrima, kur vyksta užsikrėtimai, kokios vietos nekreipia dėmesio į saugumą, ir jos “išpjaunamos skalpeliu”. Pavyzdžiui, dabar 12 d. Gangnamo rajone uždaryti barai – nes ten buvo užsikrėtusių, o savininkai ilgą laiką nekreipė dėmesio į reikalavimus užtikrinti atstumą tarp klientų. Kitur Korėjoje barai tebeveikia, nes ten problemų mažiau.

Kaip bus toliau? Kada grįšim? Aistė vis pasiteirauja apie galimybes, bet kol kas sienos anapus Korėjos tik auga. O net kai ir jos pradės silpnėti – norėčiau grįžti, kai bus ne tik “iš paskutiniųjų pasistengus įmanoma”, bet ir teisinga.

Pažiūrėsim, pamatysim. Neprognozuosiu nieko, nes neįmanoma. Galiu prognozuoti, kaip plis virusas. Tasai tegul naujas, bet tik vienas iš daugelio pavojų, su kuriais susiduriame kasdien, ir ne pats didžiausias. Greta autoavarijų ir nuskendimų, plaučių vėžio ir krūties vėžio, žmogžudysčių ir savižudybių, maliarijos ir gripo, Alzhaimerio ir leukemijos.

“Koronaviruso lavonų skaičiuotojai” niekada nepalygina tų skaičių su kontekstu – kontekstu, kuriame gyvenome ir gyvensime visą laiką. Nuo vėžio kasmet miršta 10 milijonų, nuo širdies ligų – 18 milijonų, Alzhaimerio – 2,5 mln., autoavarijose – 1,3 mln., su virškinimu susijusių ligų ir infekcijų – 2,5 mln., maliarijos – 650 000, nužudomi 400 000 ir t.t. Koronavirusas kol kas perlipo 100 000 aukų ir dar augs, bet, net visiškai “paleistas”, net jeigu kiekvienas pasaulio žmogus užsikrėstų, koronavirusas neturi šansų per metus pražudyti daugiau, nei “pagrindinės” mirties priežastys: juk, kaip rodo moksliniai tyrimai, miršta tik 0,1-0,36% užsikrėtusiųjų (didesni procentai yra iškreipti, nes tose šalyse nustatoma tik maža užsikrėtusių dalis). Be to, ir didelė dalis iš tų 100 000 “esamų koronaviruso aukų” labai sėkmingai galėtų būti priskirtos ir daugybei kitų ligų, nes sirgo daug kuo.

Taigi viruso epidemijos ir toliau nebijau ir galiu prognozuoti, nes virusas, kaip labai primityvi gyvybės forma, veikia pagal gana paprastus dėsnius. Bet nesiimsiu prognozuoti, ko dar prisigalvos žmonės, politikai. Su nežinia jau susitaikiau.

Skaitykite šio straipsnio tęsinį: 2020 m. balandžio gegužės mano buvimo Seule dienoraštis

---

Koronaviruso pandemijos dienoraščiai iš viso pasaulio

1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje
8. 2021 m. sausis-balandis. Brazilija ir jausmai grįžus iš jos
9. 2021 m. balandis-birželis. Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje
10. 2021 m. birželis-liepa. Amerikoje per vakcinų karštinę.

Komentarai

Nuo to, kai praeitą (2013 m.) vasarą keliavau po Ukrainą, prabėgo vos metai – bet nutekėjo daug vandens (ir kraujo).

Praeitą savaitgalį buvau grįžęs į Kijevą. Norėjau pakeisti bent vieną tų išsigandusiųjų, kurie atsisakė minčių ten keliauti dėl karo. Išleisti šalyje savo pinigus – puikus būdas be tarpininkų ją paremti. Tai leidžia vietiniams užsidirbti savo kasdieniais darbais ir verslais, šiaip jau netekusiais klientų dėl karo.

Beje, keliauti į Kijevą dabar – geras metas. Dėl kritusio grivinos kurso tai, kas ukrainiečiams normalūs pinigai, lietuviams – juokingos sumos: nakvynę galima gauti ir už keliolika litų; metro bilietas – 38 lietuviški centai. O ir skrydžiai – trys per dieną.

Nebuvo jokių problemų aplankyti Kijevo įžymybes: Olų ir Vydubyčių vienuolynus, Chimerų namą ir Operos teatrą, Vladimiro, Andriaus, Mykolo cerkves, pagrindines gatves ir aikštes. Įdomu – nors kartu ir šiurpu – buvo pažvelgti, kaip vos per metus pasikeitė didmiestis. Ir pajusti, kaip arti mūsų viskas vyksta: juk į Kijevą lėktuvas skrenda vos 1 val. 10 min.

Šis straipsnis rašytas 2014 m..

Aplink Maidaną – memorialai ir vainikai

Po kelionės autobusu ir metro nuo Boryspilio oro uosto paskutinius 10 km iki miesto centro ėjome pėsčiomis. Dar likus 3 km iki Maidano pasirodė pirmasis gėlėmis ir vainikais nukrautas kryžius. Su uniformuoto jaunuolio nuotrauka ir 2014 m. birželio žūties data. Labai simbolinėje vietoje: parke prie legendinio Kijevo Rusios kunigaikščio Askoldo kapo – jį klastingai nužudė Naugardo (dabartinė Rusija) valdovas Olegas.

Kuo arčiau centro, šią žiemą buvusio mūšio lauku, tuo naujieji memorialai tankėjo. Kryžiai, akmeniniai paminklai, ištisos “pagarbos lentos” su aukų nuotraukomis… Jų papėdėse suversti nužudytųjų daiktai: nuo asmeninių drabužių, papuošalų iki šalmų, lazdų bei savadarbių skydų, kuriais jie kovojo prieš riaušių policijos “Berkut” kulkas. Žlungantis V. Janukovyčiaus režimas nužudė 104 aktyvistus, tad paminklų pakanka visoms Maidano prieigoms. Praeiviai stabteli, rymo, kalbasi prie jų, peržvelgia “Maidano didvyrių” nuotraukas ir daiktus.

Viskas dar buvo taip neseniai, bet pats Maidanas – vėl švari ir žibanti centrinė aikštė. Palapinių miestelį pakeitė žiemos įvykių bei dabartinių Donbaso fronto kovų nuotraukų paroda. Jose – sugriauti namai, numušti rusų bepiločiai lėktuvai, pas karo belaisvius aptikti Rusijos armijos maisto daviniai ir kario pažymėjimai…

Suplėškėjusių Maidano Profsąjungų rūmų pajuodusias langų kiaurymes kone visiškai užkloja plakatai su šūkiais “Šlovė Ukrainai, didvyriams šlovė!” sirpstančių javų fone. Daug panašių skelbimų ir ant reklaminių stulpų, metro stotyse ir vagonuose.

Patriotizmas kyla iš paprastų žmonių

Daugumą šito kuria ne valdžia. Patriotinės nuotaikos, kaip ir Maidano laikais, tebekyla “iš apačios į viršų”. Memorialus aukoms stato, plakatus kabina eiliniai žmonės. Aktyvistai rengia gausybę kitų akcijų: štai karikatūristas Maidano pakraštyje demonstruoja savo išmoningus kūrinius (pvz. “Rusiškas kokteilis: 50% degtinės, 50% kraujo”), o kiti menininkai gretimoje požeminėje perėjoje ištapė aukšto lygio grafitį Ukrainos vienybei: oranžinis Donbaso šachtininko šalmas, žalias Lvovo liūtas, trišakis ir lyg iš dangaus žvelgiantis Putinas su apgaulinga aureole bei kūju ir pjautuvu rankose.

Prie įspūdingų vyriausybės, užsienio reikalų ministerijos pastatų tebeplazda ir Europos Sąjungos vėliavos – taip, lyg Ukraina jau būtų Sąjungos narė. Į Vakarų šalis ukrainiečiai, tarsi pokario Lietuvos partizanai, tebežvelgia su viltimi. Bet Vakarų lyderiams apsiribojant aptakiais ir bereikšmiais Rusijos pasmerkimais Kijeve matosi ir pirmieji nusivylimo aidai. Štai vienoje Maidano karikatūrų JAV, Didžiosios Britanijos ir Rusijos vėliavos nupieštos greta. Šios šalys 1994 m. Budapešto memorandumu įsipareigojo ginti Ukrainą mainais už tai, kad Ukraina atsisakė branduolinio ginklo. O dabar dvi jų gana ramiai stebi, kaip trečioji Ukrainą okupuoja ir aneksuoja gabalais.

Pernai dauguma Kijevo atitvarų, tvorelių, tvorų buvo apšiurusios, o dabar žiba melsva ir geltona Ukrainos vėliavos spalvomis. Ševčenkos bulvare išvydome procesą: studentiško amžiaus vyrukai dažo, kiti renka aukas dažams. Iš šalimais stovėjusio paskutinio miesto Lenino teliko postamentas. Sovietinių simbolių Kijeve dar yra: vien 62 m aukščio “Motina Tėvynė”, iškėlusi kūjį su pjautuvu tarp istorinių Kijevo Rusios vienuolynų, ko verta. Bet ir jos skydo piešinį laikinai naktimis pakeisdavo švytintis ukrainietiškas trišakis.

Prie spontaniškos paramos Ukrainai prisideda ir institucijos: kariuomenės nuotraukos puošia net “Kijevo stebuklo” Šv. Andriaus cerkvės duris, o Mamajevo kazokų kaimo-muziejaus skelbimų lentoje parašyta, kad palaikantieji Ukrainos okupaciją ten nepageidaujami.

Status quo, kai baimindamiesi pykdyti rusakalbius dauguma ukrainiečių tik tylomis pagerbdavo savo identitetą, baigėsi ir Kijeve. TSRS laikais Kijevas smarkiai rusintas, ~1980 m. net naikinti ukrainietiški pranešimai ir iškabos, paliekant vien rusiškus. Bet šiandien Kijeve Vakarietiška bei ukrainietiška tautinė vertybinės kryptys jau smarkiai nusvėrė rusišką tautinį bei sovietinį požiūrius. Andrejevo gatvėje-turguje, kaip ir pernai, dalis prekeivių tebepardavinėja sovietinę simboliką ir matrioškas – bet juos stelbia Ukrainos vėliavos, liaudies meno kopijos. Ir nauja suvenyrų rūšis, kurią pagimdė karas. Magnetukai su Euromaidano gatvių mūšiais, šūkiais “Vieninga Ukraina”, “Dėkui Dievui, aš – ne maskolis”. Tualetinio popieriaus rulonai su Janukovyčiaus ir Putino veidais. Kone visi suvenyrai su V. Putinu “padabinti” ir keiksmažodžiais ar bent jų trumpiniais (“Путiн – хуйло”, “ПТН, ПНХ”) – matyt, kitaip apie jį kalbėti ukrainiečiai, kurių tūkstančiai paguldė galvas rytuose, jau nebegali.

Aišku, Kijevo rusai irgi yra. Netoli Maidano viena močiutė nuolat šaukė mintis, tokias kaip “Tuoj čia bus Rusija, o tada jau kai gyvensim, tai gyvensim!”. Praeiviai tik nužvelgdavo ir nueidavo tolyn – įdomu, kas būtų, jei panašias, tik prieš Rusiją nukreiptas, kalbas kas nors sakytų Maskvos centre?

Kijevas – toli nuo fronto, bet karo aidai juntami

Bet šiaip Kijevas gyvena savo gyvenimą: parduotuvės, restoranai, muziejai, metro veikia. Šis karas – frontinis lyg senovėje. Ukraina yra didžiausia vien Europoje esanti valstybė ir frontas kol kas ~700 km nuo Kijevo. Bet karo aidus išvysti vos apsidairęs. Plakatai visame mieste ir agitaciniai postai Maidane agituoja stoti į įvairias privačias armijas (“teritorinės gynybos batalionus”). Tokių yra keliasdešimt ir jas savanoriai subūrė 2014 m. balandį, kai Ukrainos porevoliucinei valdžiai pasyviai stebint Rusija ir jos vietiniai talkininkai užiminėjo vieną Ukrainos miestą po kito.

Didžiausiuosius privačius batalionus, tarsi tais laikais, kai Ukrainą valdė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, išlaiko ir apginkluoja turtingieji. Nebe bajorai, o oligarchai. Pavyzdžiui, Putino už akių teisiamas antrasis pagal turtingumą šalies žmogus Ihoris Cholomoiskis, kuriam priklauso ir Ukrainos avialinijos, kuriomis skridome iš Vilniaus, surinkęs net 1000 karių “Dniepro batalioną”. Mažesnius batalionus sukomplektavo eiliniai aktyvistai, kurių pavardės it kokybės ženklas puošia jų reklamas. Batalionai, kaip ir tikra kariuomenė, kovoja fronte, bet jų aukų dėžutės atskiros. Ukrainiečiai mieliau remia savo krašto, miesto ar pažįstamų batalionus, apeidami korupcinį biurokratinį valstybės aparatą.

Automobilių su Ukrainos vėliavėlėmis Kijeve daugiau, nei Lietuvoje su trispalvėmis – tik patriotizmą ten skatina liūdnesni įvykiai, nei Pasaulio krepšinio čempionatas. Ukrainos vėliavos kybo ir kai kuriuose languose, balkonuose. Niekur Europoje nesu matęs ir tiek žmonių, vilkinčių tautiniais rūbais: taip apsirėdo ištisos šeimos ir tvarko kasdienius reikalus. Dar keli apsigaubę vėliavomis ar iš gatvės prekeivių nusipirkę dvispalves juosteles. Išgirdę, kad esame iš Lietuvos, žmonės vis klausinėdavo: kaip laikosi Lietuva, ar pas mus dar ramu, ar jau esame pasiruošę eiti į armiją? Jie neabejojo, kad ties Ukraina Putinas nesustos ir Lietuva – tarp artimiausių kitų jo taikinių.

Ukrainietiška dvasia prieš sovietinį palikimą

Lietuva ten gerbiama. D. Grybauskaitė populiarėja it V. Adamkus Gruzijoje 2008 m.: Holodomoro muziejaus prižiūrėtoja spontaniškai ėmė girti mūsų prezidentę. Labiausiai todėl, kad su nepriklausomybės diena Ukrainą ji pasveikino ukrainietiškai. Lietuviams irgi malonu, kai kokia užsienio žvaigždutė ar politikas prabyla lietuviškai – bet tai ne tas pats. Prižiūrėtoja pasakojo: “Mūsų ir buvęs premjeras, ir Janukovyčius kalbėdavo vien rusiškai”, ir dar galėjo pridurti, kad ukrainiečių rašytojai rašo knygas kone vien rusiškai, o dainininkai neatlieka ukrainietiškų dainų (tuo įsitikinau ir pats pramoginiame Hidroparko rajone Dniepro saloje: palyginus su juo Palangos Basanavičiaus gatvė – tikra lietuvybės oazė). Todėl paprastas ukrainietiškas “vitaju” (“labas”), “diakuju” (“ačiū”) ar “do pobačenia” (“viso gero”) iš mūsų, užsieniečių, lūpų kaip jokioje kitoje šalyje pralinksmindavo dažną vietinį.

Regint ukrainiečių kalbos situaciją sunkiai suvokiami atrodo Rusijos teiginiai, kad kažkaip diskriminuojami rusakalbiai. Rusų kalba Ukrainoje daugeliu atžvilgiu dominuoja. Ukrainiečių kalbos sugrįžimas ~1990 m. į iškabas ir oficialų vartojimą labiau gina ją nuo tolesnio nykimo nei primeta kitakalbiams. Ukrainiečiai visokeriopai stengiasi neatsidurti tarp tautų, nepriklausomybės sulaukusių per vėlai, kad išgelbėtų savo kalbas (airių, baltarusių).

Apsižvalgius Kijeve vis dar atrodo, kad tai, kas sovietiška/rusiška, dažnai ten yra profesionalu, tuo tarpu ukrainietiški/vakarietiški dalykai – masiniai, idėjiniai, mėgėjiški. Rusai visuomet pageidavo, kad taip ir liktų, todėl Ukrainos valdžios paramą ukrainiečių kalbos, kultūros, istorijos puoselėjimui vertindavo kaip “rusakalbių diskriminaciją”, “vakarų Ukrainos minčių primetimą visai šaliai” – ir valdžia jos vengė.

Tad ukrainietišką Kijevo veidą ir kuria eiliniai žmonės – dabar labiau nei bet kada anksčiau. Bet ne jų jėgoms nustelbti sovietinius paminklus. Obeliskas Holodomoro aukoms dydžiu neprilygsta arkai, dedikuotai “amžinai rusų ir ukrainiečių tautų draugystei”. Devyniolika metų entuziastų kruopščiai statytas ukrainietiškas Mamajevo kazokų kaimas – kuklus palyginus su sovietiniu Antrojo pasaulinio karo muziejumi. O naujojo Holodomoro muziejėlio angliški tekstai kažkodėl pasakoja ne apie 7-10 mln. ukrainiečių pražudžiusį 1932-1933 m. sovietinį Holodomoro genocidą, bet apie ~1921 m. pilietinio karo ir komunistinės ekonominės betvarkės sukeltą badą (tąsyk mirė 1,5 mln.) – vakarietis čia neabejotinai pasimes.

Panašiai vyksta ir šis karas: tiek tikrasis, tiek informacinis. Ukrainos savanorių “batalionai” prieš puikiai ginkluotus profesionalus iš Rusijos; nesuderintas ukrainiečių pareigūnų daugžodžiavimas prieš koncentruotą ir aiškią Rusijos propagandinę kampaniją.

Ukrainos ateitis turbūt priklausys nuo to, ar pavyks konvertuoti šiandieninį tautinį atgimimą į politinį Ukrainos identitetą. Lietuva, Latvija ir Estija tai padarė dar 1990 m. Ukrainai nepavyko tada, nepavyko ir 2004 m. per Oranžinę revoliuciją. Dabar – trečias mėginimas.

Straipsniai iš serijos “Lemiami Ukrainos metai”

1. Kijevas Euromaidano revolicijos išvakarėse (2013 m.)
2. Apsilankymas Kijeve karo metu (2014 m.)
3. Vakarų Ukraina: Lietuviškos pilys, Ukrainietiška viltis (2015 m.)

Komentuoti

2013 m. vasarą lankiausi Kijeve. “Euromaidano” protestai dar nevyko. Bet daugybė ženklų rodė nuolatinę konfrontaciją, kuria Kijevas ir visa Ukraina gyvena dešimtmečius. Čia pateikiu savo atsiminimus ir nuotraukas, kurias tada padariau: dalį nufotografuotų vietų “Euromaidanas” pakeitė. Niekas nežino – amžiams ar tik trumpam.

Aplink Maidaną – baltos ir raudona palapinės

“Maidan” tiesiog reiškia “aikštė”. Bet visi kijeviečiai žino, kad “Maidano protestai” reiškia protestus būtent Nepriklausomybės aikštėje. Iš pažiūros joje nėra nieko vakarietiško: pokariu išgriovus dalį Kijevo senamiesčio šią aikštę apsupo stalininių namų pasaga. Pasagos gale – didžiulis viešbutis “Ukraina”. Per “Euromaidano” įvykius jo fojė buvo kraunami žuvusiųjų lavonai.

Bet 2013 m. vasarą Maidanas buvo ramus. Vaikštinėjo pėstieji, o fotografai nuomojo senovinius drabužius (populiari Ukrainoje pramoga). Netgi per ramus – nes šiaip ten visuomet kas nors protestuodavo, kaip ir pridera tokioje vertybiškai susiskaldžiusioje šalyje. Tačiau 2013 m. vasarą protestai aikštėje jau buvo uždrausti.

Kad įtampa niekur nedingusi nesunku buvo įsitikinti paėjus Chreščiatiku į pietus. Chreščiatikas – stalininis plentas, kirtęs Senamiestį (Vilniuje kažkas panašaus bandyta daryti platinant Vokiečių gatvę). Išprašyti iš Maidano čia buvo persikėlę tuomet kalintos Julijos Tymošenko šalininkai – stovėjo ištisas baltų palapinių miestelis, išdabintas ukrainietiškais šūkiais “Laisvę Julijai” ir pan.

Dar toliau į pietus, T. Ševčenkos gatvėje, stovėjo Lenino paminklas, per “Euromaidano” įvykius aktyvistų nugriautas. Prie jo irgi stūksojo palapinės – raudonos ir vienišos, su nupieštais kūjais ir pjautuvais. Keli komunistai sergėjo paminklą.

Ukraina šiandien susiskaldžiusi į keturias mąstymo kryptis: vakarietišką, sovietinę, ukrainietišką tautinę ir rusišką tautinę. Kijeve, kaip sostinėje, yra įvairių jų; komunistai ir V. Janukovyčiaus regionų partija atstovauja sovietinę bei rusišką tautinę kryptis, J. Tymošenko – ukrainietišką tautinę ir vakarietišką.

Dvi stačiatikių bažnyčios: Maskvos ir Kijevo

Nepriklausomybės aikštė nėra vienintelė Kijevo centre. Už ją nuostabesnė Sofijos aikštė, kurios puošnios cerkvės atskleidžia Ukrainos istoriją, privedusią ir prie dabartinių įvykių. Šv. Mykolo vienuolynas su auksiniais kupolais atrodo itin senas, bet jis pastatytas 1999 m. Tiksliau, atstatytas – senąjį nugriovė sovietai 1936 m. Vietoje vienuolyno sovietai planavo pastatyti didžiulius stalininius valdžios pastatus, bet pastatė tik vieną – užsienio reikalų ministeriją.

Valstybinio ateizmo nebeliko, bet religija ne ką mažiau susiskaldžiusi nei visa visuomenė: kitoje aikštės pusėje stūgsančiame Sofijos sobore, tūkstantmetėje Ukrainos krikščionybės širdyje, pamaldos nevyksta. Mat beveik pusė Ukrainos stačiatikių pavaldūs Maskvos patriarchui, o didesnioji dalis kartu su savo šalimi paskelbė nepriklausomybę – įkūrė Kijevo patriarchatą. Nei vieni, nei kiti nepasiruošę užleisti Soboro varžovams. Kijevo patriarcho Volodimiro kapas yra šaligatvyje už Soboro vartų, nes 1995 m. laidotuvių procesijai kelią į šventovės kiemą jėga užkirto milicijos “Berkut” daliniai, remdami Maskvos patriarchatą; buvo daug sužeistųjų ir pora žuvusiųjų. Nuo tada panašūs įvykiai Kijeve kartojasi kas devynerius metus, tik vis smarkiau: 2004 m. buvo Oranžinė revoliucija, 2013 m. – “Euromaidanas”.

Dvi skirtingos patirtys sovietmečiu

Sofijos aikštėje kryžius ir kuklios lentos ukrainietiškai ir angliškai primena apie Holodomorą. Tai buvo didžiausias pasaulio istorijoje vienos tautos genocidas. Jo metu (1932-1933 m.) sovietai badu išmarino bent 7-10 milijonų ukrainiečių (atėmė maistą ir uždraudė išvykti). Tačiau atminimas atrodo kone mėgėjiškai, palyginus su gigantomaniškais obeliskais “tarybinei armijai” ar “fašistų nužudytiems tarybiniams žmonėms”. Vėlgi: anuomet šiuos paminklus statė oficiali sovietinė valdžia propagandiniais tikslais ir galėjo nesirūpinti piliečių nuomone, o šiandien Holodomoro atminimo paminklas nepatiktų daliai rusakalbių, kurie Holodomoro kančių patyrė mažiau ir buvo tarp genocido vykdytojų.

Todėl status quo buvo saugomas: paminklėliai komunizmo aukoms mažyčiai ir net kai kurie Leninai buvo paliekami stovėti, kad nepykdyti rusų. Iki, aišku, “Euromaidano” – jo metu dauguma paėmė valdžią į savo rankas ir paminklus bolševikų vadui nugriovė. Centrinėje Ukrainoje. Vakarų Ukrainoje (kur rusų mažai) jų jau seniai nebuvo, o rytų Ukrainoje, matyt, jie dar ilgai stovės – tenykštės daugumos valia kitokia.

Bet žodį “Bolševikas” Kijeve galima pamatyti ir visai naujose reklamose. Mat taip vadinasi… prekybos centras. Todėl, kad čia kadais buvo fabrikas “Bolševikas”. Gal tas šaržuotas bolševikas reklamoje labiau pašiepia bolševizmą nei jam atiduoda pagarbą (jau vien tuo, kad reklamuoja prekybos centrą). Visgi Lietuvoje tai sunkiai įsivaizduojama situacija, o ir Ukrainoje Holodomoro aukų artimiesiems, turbūt, nesuvokiama. Bet Kijevas – ganėtinai rusakalbis miestas, nors ilgainiui ukrainietiškėja keliantis žmonėms iš kaimų ir šalies vakarų.

Dvi kalbos: ukrainiečių ir rusų

Kalbinė situacija Ukrainoje įdomi. Rusais save laiko tik 17% Ukrainos piliečių, bet dar kone antra tiek prisistato kaip ukrainiečių tautybės, bet rusų gimtosios kalbos. Ukraina rusų valdyta ilgiau, nei Lietuva, ir dalis ukrainiečių, ypač pietuose ir rytuose, per daugelį kartų surusėjo. Šiandien bent trijose srityse (Donecko, Luhansko, Krymo) daugumos žmonių gimtoji kalba rusų – bet tik vieninteliame Kryme ir daugumos gyventojų tautybė yra rusai.

Bet ir tai dar ne visa istorija. Sovietmečiu net ukrainakalbiai daugelyje situacijų versti bendrauti rusiškai ir to palikimas iki šiol akivaizdus: dauguma Ukrainos literatūros, žiniasklaidos, muzikos yra rusų kalba – net ir tuose kraštuose, kur rusakalbių mažai (išskyrus pačius Ukrainos vakarus). Tiesa, po nepriklausomybės ukrainiečių kalba tvirtai įsitvirtino iškabose ir valdžios bendravime (išskyrus Ukrainos rytus ir pietus).

Žmogui psichologiškai būdinga graužtis dėl bet kokio pokyčio į, jo požiūriu, neigiamą pusę, taigi bet koks rusų kalbos pasitraukimas iš vienos ar kitos sferos daliai rusakalbių ukrainiečių ir daugumai Ukrainos rusų sukelia nepasitenkinimą. Tačiau šiuo metu Ukrainoje rusų kalbos situacija turbūt stipresnė, nei pačios oficialiosios ukrainiečių kalbos. Apklausos rodo, kad ukrainiečių kalbą kasdien vartoja mažiau, o rusų kalbą – daugiau žmonių, nei tų, kuriems šios kalbos gimtosios (rusų kalba gimtoji 35% šalies žmonių, bet namie ją vartoja ~45%). Paprastai būna atvirkščiai: oficialią kalbą vartoja daugiau žmonių, nei yra pagrindinės tautybės atstovų.

Dabar gi, kaip ir religija bei politinės pažiūros, kalba Ukrainos žmones dalija maždaug per pusę. Ir būtent ta tolygi proporcija įkalinusi Ukrainą nuolatiniame konflikte. Demokratinius rinkimus gali laimėti abi pusės – jų rezultatą nulemia vos keli procentai keičiančiųjų nuomonę. Jei rinkimai demokratiški, oponentai jų rezultatus pripažįsta, tačiau paskui pakanka vieno esminio jiems nepatinkančio naujosios valdžios sprendimo ir protestai vėl kyla su nauja jėga. O protestai čia – palapinių miesteliai, riaušės, muštynės parlamente.

Europos Sąjunga prieš Muitų sąjungą, ukrainiečių kalba prieš rusų kalbą, SSRS genocidas prieš tariamą SSRS didybę, Kijevo patriarchatas prieš Maskvos patriarchatą – tai tik keli iš daugelio klausimų, kuriais aiškią poziciją užėmęs politikas neišvengiamai sulauks paniekos iš maždaug pusės piliečių ir palaikymo iš kitos pusės.

Straipsniai iš serijos “Lemiami Ukrainos metai”

1. Kijevas Euromaidano revoliucijos išvakarėse (2013 m.)
2. Apsilankymas Kijeve karo metu (2014 m.)
3. Vakarų Ukraina: Lietuviškos pilys, Ukrainietiška viltis (2015 m.)

Komentuoti