Renginiai

Pirmąsyk dalyvavau TEDx Vilnius renginyje. Tema buvo verta dėmesio: bepilotė aviacija (dronai), tyliai, bet užtikrintai besiskinanti kelią į kasdienius gyvenimus.

Maloniai nustebino įdomių pranešėjų gausa. Nebiurokratiškai užsidegęs apie Lietuvos technologinį potencialą kalbėjo ūkio viceministras, buvo rodomas panašus JAV valstybės tarnautojos pasisakymo įrašas, kalbėjo kino pramonei savo paslaugas siūlantys “dronų valdytojai” ir šios srities mokslininkai. Greta bepilotės aviacijos pažvelgta į privačius ar universitetinius kosminius projekt(ėli)us.

Keista, kad šie pranešėjai nebuvo minimi net oficialioje reginio svetainėje, tad ėjimas buvo savotiška loterija, kuri pasiteisino.

Dronų utopijos ir įspūdinga realybė

Vienintelė reklamuota kalba – Andrėjaus Raptopulo (Andreas Raptopoulos), įrašyta TED 2013 konferencijoje. Ji kaip tik pasirodė viena silpniausių. Jei “išjungi kritinį mąstymą” jo entuziastingai pateikiama Materneto idėja gali uždegti: esą kur nėra kelių galima būtų sukurti bepilotės aviacijos stočių tinklą, pasinaudodami kuriomis, pavyzdžiui, dronai gabentų vaistus į atokius Afrikos kaimus. Suprask, kaip internetas laisvai leido dalintis informacija, taip maternetas pasiųs daiktus.

Tačiau Maternetas neišvengiamai patirs technologinį spaudimą iš dviejų pusių:
*Pirma, laiškus, pranešimus ir panašius “informacinius” smulkius siuntinius perims elektroniniai tinklai.
*Antra, nuolat augant Trečiojo pasaulio ekonomikai šiaip ar taip bus statomi, nes vis tiek tik jais (bent artimiausiais dešimtmečiais) bus galima pervežti dideles maisto ir prekių siuntas, pačius žmones.

Raptopulo įvardytas vaistų vežiojimas lieka vienintelis svarbus materneto panaudojimas (kol nebus kelių), bet juk be kompetentingo daktaro apžiūros vaistai nepadės. Be to, abejotinas pačios materneto sistemos galėjimas išsilaikyti dėl “žmogiškojo faktoriaus” (didelio nusikalstamumo, neramumų regionuose, kur tai būtų aktualiausia).

Tuo tarpu dauguma kitų kalbų buvo apie realias bepilotės aviacijos galimybes (ir nuo technologijų atsiliekantį reglamentavimą), todėl aktualesnės ir įdomesnės. Tos galimybės: filmavimas (filmų, reklamų), fotografavimas, sunkiai apžiūrimų objektų reguliarus stebėjimas (ar nenušalo javai, ar nesurūdijo elektros stulpų detalės), žvalgyba (kare), treniruotės (taikiniai priešlėktuviniai gynybai) ir kitos.

Kadras iš neitin didelio biudžeto filmo “Trispalvis” kadras, nufilmuoto iš bepiločio lėktuvo TEDx renginyje kalbėjusios komandos. Prieš 10-20 metų panašūs sprendimai buvo įmanomi Holivudo “blokbasteriams” – samdant lėktuvus, sraigtasparnius. Ir tai šie nebūtų galėję, tarkime, praskristi tarp medžių

Dronų ir kitų inovacijų reguliavimo problemos

Amerikietės valstybės tarnautojos Lizos Telman iškelta problema, kad “teisė nespėja su technologijomis” aktuali, nors jos pasiūlytas sprendimas, kad “teisės aktai turėtų būti skirti visoms sferoms/technologijoms, o ne kiekvienai sferai/technologijai atskirai” šios problemos nesprendžia. Šiaip jis labai geras – mažina besikartojančių ilgų teisės aktų, reguliuojančių panašias sritis, skaičių, daro tvarką lengviau suprantamą visuomenei.

Tačiau bėda, kad negalime užtikrinti, kad teisės aktai tiks ir ateities technologijoms, kurių nenumatysime – o kiekviena technologija atneša savus niuansus. Su tuo susidurta, pavyzdžiui, atsiradus skraidymo aparatams – iki tol laikyta, kad žemės sklypo savininkams priklauso ir visa atmosfera virš jo, tad jie būtų galėję drausti skraidyti. Teko kurti specialią aviacijos teisę, apribojusią šias teises.

Kuriant bet kokios srities reglamentavimą reikia dvejopų žinių: reglamentuojamos srities ir reglamentavimo apskritai. Dauguma biurokratų turi antrųjų, o pirmųjų kažkiek įgyja iš gyvenimo ir kasdienio darbo. Problemos prasideda, kai reikia reglamentuoti naujas technologijas, ypač, kaip siūlė amerikietė, “reglamentuoti kuo anksčiau”. Čia vadovaudamasis vien “bendro pobūdžio patirtimi” pridarysi klaidų.

Turbūt kuriant naujų technologijų reguliavimą turėtų kuo labiau dalyvauti atitinkamų sričių entuziastai ir kuo mažiau – nuo tų klausimų nutolę “klasikiniai biurokratai”. Entuziastų yra ir valstybės tarnyboje, bet nebūtinai atitinkamoje institucijoje ir pareigose. Tad gal atsakymas – reglamentavimo kūrimo komandos, formuojamos ne tiek pagal pareigas/laipsnius, kiek pagal realų ryšį su konkrečia technologija. Svarbu, kad jos turėtų pakankamą sprendimo galią ir procesas neužtruktų, nes investicijas laimi greičiausi.

Kosmoso verslas ir kita

Privatūs kosminiai projektai šiandien atrodo labiau utopiniai ir neabejotinai brangesni, visgi standartizacija ir progresas ir ten įleidžia vis smulkesnius ir smulkesnius žaidėjus. Kad atpigus kilogramo pakėlimui “į erdvę” bei daugėjant dalykų, kuriuos į tą kilogramą galima sutalpinti, ir pasinaudojant kosmosu galima atrasti vis daugiau ir daugiau pelningų verslo sričių, abejonių man kelia kur kas mažiau, nei maternetas.

TEDx renginiui parinkta ir įdomi vieta – Vilniaus oro uosto VIP salė. Tiesa, jos vaizdas liūdnesnis, nei galima spęsti iš raidžių VIP, bet pamatyti buvo įdomu.

Daugybės viktorinos gerbėjų pamėgtas Pasaulio viktorinos čempionatas – vėl “ant nosies”. Šiemet jis įvyks birželio 1 d. – data, kaip ir kasmet, pirmasis birželio šeštadienis.

Jau aišku, kad Panevėžyje čempionatas, kaip ir pastaruosius dvejus metus, vyks prekybos ir pramogų centre “Babilonas”. Informaciją apie renginio vietą kituose miestuose greitai paskelbsime.

Kaip ir seniau dalyvių laukia 240 klausimų iš 8 plačių temų, kuriuos vienu metu gliaudys žmonės keliasdešimtyje valstybių. Jie gana tiksliai parodo žinias įvairiose srityse, nes tų pačių žmonių rezultatai metai iš metų kinta lėtai (nors klausimai keičiasi). Taigi, tai gera proga ne tik pasigalynėti su Lietuvos viktorinų veteranais, bet ir palyginti savo galimybes su savo komandos draugais, su kuriais kas savaitę žaidžiate intelektualinius žaidimus kuriame nors bare.

Įdedu 2012 m. Lietuvos čempiono Šarūno Dirmeikio (pirmojo lietuvio PVČ istorijoje, “praėmusio” 100 taškų) atsakymus į klausimus apie pernykštį čempionatą.

Ko tikėjaisi iš Pasaulio viktorinos čempionato? Ar pateisino lūkesčius?

Š. Dirmeikis: Nežinau, kaip atsakyti, nes turbūt neturėjau tokio ryškaus įsivaizdavimo, kaip viskas bus, kad galėčiau lyginti du paveikslus.

Ar buvo įdomu dalyvauti?

Š. Dirmeikis: Dalyvauti buvo įdomu, nes daugelis viktorinų dabar dažniausiai būna komandinės, o individualių yra mažai.

Ar tikėjaisi laimėti Lietuvoje?

Š. Dirmeikis: Buvau namie pabandęs senesnių metų užduotis, todėl tikėjausi būti aukštai, bet niekada negali žinoti, kaip seksis konkurentams (žmonės tobulėja), kas atvyks/neatvyks (turbūt ir tarp niekada čempionate nedalyvavusių yra ne vienas, kuris galėtų labai gerai pasirodyti), pagaliau rezultatai turbūt gali pasikeisti ir nuo savijautos tą dieną, nuo to, kaip pavyksta susikaupti, tuo labiau, kad kartais vietas gali skirti keli taškai. Taip pat yra ir sėkmės, nes kartais galima nežinant rinktis iš kelių variantų ir pataikyti, taip pat ir žinant susimaišyti ir parašyti ne tai, ką turėjai galvoje (praėjusio čempionato metu man buvo ir tokių, ir tokių atvejų).

Kas Pasaulio viktorinos čempionate patiko labiausiai?

Š. Dirmeikis: Man patiko tai, kad nors klausimai yra daugiau faktiniai, tačiau taip suformuluoti, kad dažnai net ir nežinodamas atsakymo jautiesi, kad reikėtų jį žinoti – suformuluota taip, kad atrodo, jog tai svarbu. Tada net ir galvojimas būna kitoks, kai sugalvoti ar prisiminti faktą norisi.
Taip pat patiko tai, kad klausimų daug ir jie išbarstyti po įvairias sritis – taip sumažinamas sėkmės faktorius.
Taip pat gerai yra tai, kad sunku atsakyti daugumą klausimų – nes jei klausimai būtų lengvi, viskas susivestų į tai, kas turi mažiausiai spragų, kas nebūtų labai gerai.

Kas Pasaulio viktorinos čempionate buvo sunkiausia?

Š. Dirmeikis: Sunkūs klausimai tų sričių, apie kurias beveik nieko nežinau. Daug tokių.
Taip pat, bent jau man, antroje pusėje, laikui einant į pabaigą, pasidaro sunkiau galvoti, daugiau tokių nesugebėjimų prisiminti ką tikrai kažkada teko skaityti, visokių nepakankamai įdėmių įsiskaitymų į klausimą. Šiaip gerai, kad per vidurį būna pertrauka.

Ar ginsi titulą?

Š. Dirmeikis: Turėčiau bandyti ginti, jei nieko nenutiks.

Iki šiol nedalyvaudavau ir nestebėdavau kovo 11 d. renginių Gedimino prospekte, bet šiais metais, jau iš anksto buvęs susipriešinimas ir vaidai internete paskatino nueiti pažiūrėti.

Renginiai vyko du: 13 val. Tautinio jaunimo sąjunga ir Lietuvių tautos centras organizavo tradicinės eitynes „Lietuva lietuviams, lietuviai Lietuvai”. Vėliau, 16 val. pirmąsyk Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir Lygių galimybių plėtros centras.

Šiame įraše, susilaikydamas nuo vertinimų, tiesiog rašau, ką mačiau ir pateikiu nuotraukų. Manau, kad internete trūksta neutralių, nuomone nepersmelktų tekstų. Savo vertinimus, jeigu jie domina, rašau kitame įraše. Gali būti, kad kažko nepastebėjau, bet stengiausi stebėti skirtingose vietose ir pamatyti kuo daugiau.

1 dublis: Tautinio jaunimo sąjungos ir Lietuvių tautos centro eitynės

DALYVIAI

14:50 eitynių dalyviai, nešini vėliavomis, traukė į Katedros aikštę. Čia jie rikiavosi į eilę Sereikiškių parko alėjoje. Nors šventė viešojoje erdvėje vadinta jaunimo eitynėmis, iš tikro buvo įvairaus amžiaus žmonių. Ir tėvai, atsivedę vaikus, ir senyvi žmonės, ir moksleiviai bei studentai. Apie ketvirtį ar trečdalį dalyvių sudarė moterys ir merginos. Buvo ir skustagalvių (skinhedų), tačiau jie sudarė tik nedidelę mažumą. Dalyvavo ir keli kitų subkultūrų atstovai. Tačiau daugumos dalyvių ir organizatorių iš išvaizdos buvo neįmanoma priskirti kažkokiai grupei. Žmonių buvo tikrai daug, ne vienas šimtas.

Ėjo ir ne vienas žymesnis žmogus, nepriklausomybės akto signatarai. Mačiau R. Ozolą, P. Gražulį.

Prieš eitynių pradžią buvo dalinami trispalviai raiščiai. Juos žygiuotojai užsirišo ant rankų. Ant aukštesnės vietos pasilypėjęs vienas organiatorių įspėjo dalyvius, kad eitynių priešininkai gali išsišokti ir patarė dalyviams nesivelti į konfliktus. Informavo, kad žmonės su baltais raiščiais yra organizatoriai, jie palaikys tvarką, užvedinės skanduotes. Paskui palinkėjo gražios ir linksmos šventės.

ŽIŪROVAI

Žiūrovų buvo gal trečdalis tiek, kiek dalyvių, o gal net perpus. Itin gausu buvo žurnalistų ir šiaip žmonių su fotoaparatais. Prie Katedros eitynes nuo riedžio stebėjo meras A. Zuokas, buvo ir kitų žymių žmonių.

Tarp žiūrovų girdėjosi ne vien lietuvių, bet ir rusų, anglų kalbos. Kai kurie anglakalbiai žiūrovai patys buvo užsirišę jiems padovanotus trispalvius raiščius. Sunku buvo suprasti, kurie žiūrovai palaiko eitynes, kurie joms prieštarauja, o kurie neturi apie jas nuomonės. Tik keli iš žiūrovų kartais prisijungdavo prie skanduočių, paplodavo.

Buvo ir keli žmonės su Lenkijos vėliavomis padabintomis striukėmis, bet jie irgi niekaip nepasireiškė.

PLAKATAI, VĖLIAVOS IR ŠŪKIAI

Dalyviai nešėsi daug vėliavų. Vyravo Lietuvos trispalvės, tačiau buvo ir Latvijos, Estijos, Italijos, Danijos, Serbijos, kitų šalių vėliavos, taip pat vėliavos su vyčiais, Žemaitijos vėliava.

Plakatai buvo labai įvairūs, jų tarpe: „DIDŽIUOJUOSI, JOG ESU LIETUVIS”, „LIETUVIAIS TURIME IR BŪT”, „TAIKUSIS NACIONALIZMAS”, „UŽ TAUTŲ LAISVĘ”, bet buvo ir plakatas „SKINHEADS”. Buvo plakatas, skatinantis blaivybę, dar vienas, cituojantis Simoną Daukantą. Keli vyrai nešė plakatą „SAULIUS ČEPĖNAS. TAVO KELIAS – MŪSŲ KELIAS, TAVO ATMINIMAS – MŪSŲ UŽDUOTIS” (apie Saulių Čepėną, 1999 m. dėl politinių priežasčių mirtinai sumuštą tautininką, galite paieškoti informacijos Google).

Skanduoti įvairūs šūkiai: „Lietuva, Lietuva, Lietuva”, „Už Lietuvą”, „Lietuva lietuviams – lietuviai Lietuvai”, „Didžiuojuosi, kad esu lietuvis” ir kiti. Prieš mažumas nukreiptų šūkių, kaip „Juden raus”, niekas neskandavo. Bendrai paėmus, šūkius skandavo ne visi. Keli žmonės skandavo garsiai, tam tikra dalis pritarė, tam tikra dalis tik judino lūpas, daug kas ėjo tylomis.

Dauguma dalyvių vilkėjo paprastais rūbais. Tačiau buvo keletas tautiniais drabužiais, uniformomis.

DEMONSTRANTAI

Tik įėjus į Gedimino prospektą eitynes pasitiko keli prieš jas nusiteikę žmonės. Vienas jų laikė juodą anarchistų vėliavą, kiti transparantus su ranka raudonai išrašytais šūkiais: „KOVOK UŽ KLASĘ, O NE UŽ RASĘ”, „VAKAR JUDEN RAUS, ŠIANDIEN LIETUVA”. Taip pat buvo nešama vėliava su vokišku užrašu „Antifaschistische Aktion”. Šie žmonės lydėjo eitynes šaligatviu, rodydami savo plakatus jų dalyviams, kartais užeidami į važiuojamąją dalį. Policija ėmė prašyti netrukdyti renginiui ir atlaisvinti kelią.

Ties McDonald‘s restoranu eitynių priešininkai įsiveržė į eitynių gretas ir ėmė skanduoti šūkį „Cha, cha, cha, Antifa!” bei kitus. Eitynių dalyviai laikėsi ramiai ir neramumų nekilo. Po eitynių šioje vietoje tebestovėjo demonstrantų paliktas ant kartono užrašytas tekstas “ANTANAI, KELK – NACIAI LIETUVĄ PARDUODA”, kurį vėliau kažkas užvertė.

Dar prieš šį incidentą Vinco Kudirkos aikštėje eitynes pasitiko ir devyni Paleckio partijos Frontas aktyvistai. Jų plakatai buvo atspausdinti, raudoname fone balti tekstai: „DARBO! DUONOS! TEISINGUMO”, „UŽ LIETUVĄ BE NACIZMO!”, „ŽYDŠAUDŽIŲ IR BANDITŲ GARBINTOJUS – TEISTI!” (banditais TSRS vadinti Lietuvos partizanai) ir kiti. Čia vyravo vyresnio amžiaus žmonės. Šis protestas laikėsi atokiau nuo prospekto, eitynėms netrukdė ir buvo tylus.

Eitynes lydėjo ir vienas vyras oranžiniai dažytais plaukais nešinas gėjų vėliava (vaivorykšte). Jis fotografavo renginį. Niekas iš dalyvių ar žiūrovų jo neužsipuolė.

Demonstrantus ypač aktyviai fotografavo žiūrovai ir žiniasklaidos darbuotojai.

PABAIGA

Priėję Lukiškių aikštę dalyviai sustojo už buvusių KGB rūmų. Kalbas sakė Ozolas, Songaila, svečias iš Latvijos, jos buvo nuosaikios. Aktyvių eitynių oponentų šioje vietoje jau nebebvuo, žiūrovų gretos irgi praretėjusios. Dalyvius organizatoriai pakvietė į koncertą vakare, kur su išdalintaisiais trispalviais raiščiais buvo nuolaidos bilietams. Viskas baigėsi himnu. Kai kas giedojo ar tyliai stovėjo, o kai kurie žiūrovai jam skambant toliau šnekučiavosi tarpusavy.

2 dublis: Eitynės „Švęskime laisvę”

Gedimino prospekte žmones su trispalviais raiščiais ėmė keisti žmonės su balionais. Būtent tokius – geltonus, žalius ir raudonus – dalijo antrosios šventės organizatoriai. Tiesa, liko joje ir keli pirmųjų eitynių dalyviai, bet dauguma dalyvavo koncerte ant Tauro kalno.

RENGINIAI

Apie 16 val. Gedimino prospekte skirtingose vietose prasidėjo įvairūs renginiai:

1.V. Kudirkos aikštėje dainavo kažkokia man nežinoma grupė, berods tai buvo broliai „Timohi”.

2.Prie McDonald‘s restorano keli juodaodžiai mušė būgnus. Greta buvo minėti trispaviai balionai, viena vėliavėlė tįsojo ant grindinio.

3.Prie Scandic viešbučio kelios mergaitės braidė baloje su Lietuvos vėliavos spalvų guminiais batais. Jos kažką dainavo, deja, man nepavyko išgirsti, nes garsą užgožė prie buvusios Fluxus ministerijos per garsiakalbius muziką atlikusi kita man nežinoma grupė.

4.Prie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos per garsiakalbius buvo garsiai leidžiamas hiphopas.

5.Prie Vagos administracinio pastato grupelė jaunuolių šoko breiką.

EITYNĖS

Eitynės buvo dvejos – nuo V. Kudirkos ir Nepriklausomybės aikščių. Jos susitiko Lukiškių aikštėje, kur klausėsi koncerto.

Renginys buvo daug ramesnis. Ir dalyvių, ir žiūrovų, ir žiniasklaidos buvo mažiau (tiesa, ilgainiui susirinko daugiau, nei šioje nuotraukoje). Jokių incidentų nebuvo. Todėl, deja, ir parašyti turiu mažiau ką.

Pats stebėjau eitynes nuo Nepriklausomybės aikštės. Čia dalyvavo N. Marčėnaitė, A. M. Pavilionienė.

Girdėjau, kaip viena greta stovėjusi močiutė pasiskundė, kad balionai kažkodėl tik geltoni ir žali. Vėliau atsirado ir keli raudoni. O netrukus į eitynių galą įsijungė Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio aktyvistai, nešini oranžiniais (partijos spalvos) balionais. Jokių skanduočių nebuvo, eitynės vyko tyliai.

Lukiškių aikštėje buvo jau daugiau žmonių, atėjusių paklausyti koncerto, Lietuvos atributikos buvo jau mažiau.

Dar nė neprasidėjus Europos krepšinio čempionatui Lietuva gyvena šventine atmosfera. Tam skirti renginiai visur aplinkui. Pradedant paprastomis reklaminėmis akcijomis ir baigiant oficialiais renginiais, tokiais kaip čempionato burtų traukimas, dar padabintas įdomiu koncertu, atspindinčiu Europos šalis.

Džiugu. Šventę kol kas organizuojame puikiai. Niekas nedaroma tik dėl formalumo. Štai Kauno arenos atidarymui praeitą savaitę surengtas vaidinimas o G. Patackas parašė oratoriją „Tas kosminis krepšinio jausmas” – įdomu, netikėta, juk panašių kūrinių sportui niekas nekūrė.

Man šis puikus šventės organizavimas net kiek netikėtas, nes iki šiol tarptautiniai renginiai Lietuvoje dar gerokai iki jų būdavo apipinami milijonų švaistymo skandalais ir galutinis rezultatas būdavo apgailėtinas. Prisiminkime „Vilnius – Europos kultūros sostinė”, Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Visus 2009 m. gyvendamas Vilniuje niekaip nejaučiau, kad jie kažkuo ypatingi. Nebuvo jokios šventės.

Dėkui krepšinio federacijai už visa, kas nuo jos priklauso. Nors, manau, dėkoti reikėtų daug didesniam skaičiui žmonių. Tokios žavios ir įtraukiančios akcijos, kaip kamuolio varymas per Lietuvą, vykdomos privačia iniciatyva. Tai irgi skiria krepšinio čempionatą nuo VEKS – į VEKS taip ir nepavyko bent kiek rimtesnio indėlio iš šalies.

Dabar matosi, kad privati iniciatyva itin svarbi. Būtent iniciatyva, indėlis į organizavimą – o ne pinigai už logotipo parodymą. Nes pinigai valstybės ar viešosiose įstaigose visada gali „išnykti”, o norinčio prisidėti žmogaus darbas neišnyks niekaip.

2009 m. čempionas Vytautas Danilevičius ir vicečempionas Kastytis Beitas atsakinėjo į klausimus prie garbingiausiųjų stalų.

Šį savaitgalį 30 valstybių gyventojai dalyvavo Pasaulio viktorinos čempionate.

Aš, kaip Tarptautinės viktorinos asociacijos atstovas Lietuvoje, prisidėjau prie organizavimo bei vedžiau renginį Vilniuje. Viskas praėjo smagiai ir, viliuosi, dalyviams irgi patiko.

Čempionatas Lietuvoje populiarėja. Jei užpernai sulaukėme 28 dalyvių, šiemet – jau 56. Renginį rengėme ne tik Vilniuje (bare „Prie parlamento”), bet ir Panevėžyje (prekybos centre Babilonas).

Pagerintas Lietuvos rekordas – Lietuvos čempiono Aido Puklevičiaus rezultatas buvo 91 taškai (iš 210 teoriškai galimų). Rimti iššūkiai iškilo tradiciniams lyderiams VU GMF dėstytojui Kastyčiui Beitui bei politikui Vytautui Danilevičiui, kuriuos, kaip 2009 m. vicečempioną ir čempioną, pasodinome prie specialių krėslų. Pirmasis jų šį šeštadienį liko ketvirtas, antrasis turėjo tenkintis aštuntąja vieta.

Kovos būta itin įnirtingos. Pirmąsyk PVČ Lietuvoje istorijoje po pirmojo kėlinio du dalyviai buvo surinkę po vienodai tašų. Ir, beje, tarp jų nebuvo vėliau čempionu tapusio A. Puklevičiaus, kuris nušlavė varžovus antrame kėlinyje atsakydamas 24 istorijos temos klausimus iš 30.

Nebūčiau užėmęs „medalio vertos” vietos Lietuvoje šiame renginyje ir pats – prieš versdamas klausimus (į lietuvių k. išverčiau keturias temas) pabandžiau, kiek man pavyktų atsakyti. Būčiau surinkęs apie 75 taškus ir likęs penktas. Tik kategorijoje „Pasaulis” būčiau pasirodęs geriausiai, o kategorijoje „Kultūra” pasidalinęs pirmąją vietą su kitais.

Renginys pirmąsyk vyko ir Panevėžyje

Iki britų Lietuvai dar toli (pasaulio čempionu vėl tapo Patas Gibsonas). Bet viktorinos pas mus populiarėja. Kai 2006 m. PVČ atėjo į Lietuvą, mūsuose buvo vienintelis „Protmušis”, lietuviškų intelektualių žaidimų klasika ( http://www.protmusis.info ). Po 2008 m. atsirado, kaip ir anglakalbėse šalyse, daugybė baro viktorinų. Deja, kiekybė ne visada reiškia kokybę ir kai kuriose viktorinose klausimai – abejotino lygio, skubiai paruošti. Barams svarbiausia pritraukti klientų, o jų ateina ir į prastesnes viktorinas.

Tačiau šis viktorinų išpopuliarėjimas „ištraukė” tokių žaidimų idėją į viešumą, pritraukė daug eruditų. Todėl ir šių metų PVČ buvo tiek daug naujų veidų. Daugiau vyresnio amžiaus dalyvių – o juk prieš keletą metų viktorinose dominavo studentai. Žmonės iki 30 metų amžiaus dalyvių daugumą sudarė ir šiemet. Bet jau tikrai nebe tokią tvirtą. O pirmojo dešimtuko amžiaus vidurkis – 36 metai.

Norėčiau ateityje labiau išpopuliarinti viktorinas kaip „proto sportą”, kaip Anglijoje ar Belgijoje. Rengti reguliarius čempionatus (vienetais, poromis, komandomis…). Kad tai nebūtų vien būdas praleisti vakarą su draugais ir alaus bokalu.

Būtų įdomu pamatyti, kaip Pasaulio viktorinos čempionate sektųsi kadaise buvusiems televiktorinų „etatiniams dalyviams” B. Mašalaičiui, L. Šabatko. Viliuosi PVČ idėja pritrauks ir juos bei panašius į juos kryžiažodžių, televizijos žaidimų mėgėjus. Ir gal vieną dieną ateis toks žmogus, kuris jau ir didelę dalį britų ar belgų viktorinos žaidėjų aplenks, nugalės kaimynus latvius, estus, rusus.

Daugiau informacijos apie 2011 m. Pasaulio viktorinos čempionatą bei jo rezultatai.