Afrika – kelionių vadovai

Afrika ne be reikalo jau seniai žavi viso pasaulio keliautojų vaizduotę. Ten didžiausios pasaulyje dykumos ir savanos, ten – gyvulių kaimenės tarsi iš priešistorinių laikų.

Kartu Afrika – žemynas, kurio turistai labiausiai bijo. Jame – baisiausias pasaulio skurdas, tropinės ligos ir pavojingiausi miestai.

Esu keliavęs po įvairias Afrikos šalis ir dalinuosi visais reikalingais patarimais. Į kokias Afrikos šalis geriausia keliauti, ką pamatyti Afrikoje, ko ten tikėtis, kur pailsėti, kaip nenukentėti nuo ligų ar banditų.

Kiti "AŽ kelionės" straipsniai apie žemynus: Afrika | Australija | Azija | Pietų Amerika

Dvi Afrikos: arabų ir juodaodžių

Visų pirma, įsidėmėkite, kad Afrikos iš tikro yra dvi, o jas skiria anksčiau nepražengiama Sacharos dykuma.

Abiejose Afrikos pusėse viskas skiriasi kardinaliai tarsi skirtinguose žemynuose. Kultūra, ekonomika, gamta, lankytinos vietos, kelionių kaina ir pobūdis…

Šiaurės Afrika – sausa ir dykuminga. Ten gyvena musulmonai arabai. Gyvūnų mažai (išskyrus kupranugarių kaimenes), gamta nykoka – išskyrus kalnus ar retas didingas smėlio kopas. Užtat ten klestėjo didžiausios pasaulio civilizacijos – senovės Egiptas, Roma, finikiečiai, Arabų Kalifatas. Ir yra gausybė jas menančių pastatų, griuvėsių, skulptūrų, piramidžių. Tačiau daugelis turistų Šiaurės Afrikoje ieško visų pirma paplūdimių: dauguma šalių ten turi puikius kurortus su rifais nardymui ar bangomis serfingui. Ir nors Šiaurės Afrika skurdesnė už Lietuvą, ji nėra beviltiškai skurdi ir yra gana saugi: todėl kelionė į Šiaurės Afrika gali būti labai patogi ir, kai Europa taip arti – nebrangi.

Populiariausios Šiaurės Afrikos šalys keliavimui: Egiptas, Tunisas, Marokas.

Į pietus nuo Sacharos – tai, ką daugelis ir įsivaizduoja išgirdę tą žavų, bet ir bauginantį žodį “Afrika”. Ten – Juodoji Afrika. Po drėgnas nacionalinių parkų savanas ten laksto daugiau antilopių, liūtų ir dramblių, nei Lietuvoje pamatysi kačių ar šunų. Žmonės – beveik vien juodaodžiai, kurių daugelis gyvena kaimuose, išpažįsta pagonybę arba yra neseniai atsivertę į krikščionybę. Skurdas – vietomis tragiškas, atmosfera – tarsi prieš 100 ar 200 metų, kai net miestuose gali trūkti pas mus eilinių patogumų: elektros, tualetų, karšto vandens… Būtent toje Afrikos dalyje ir siaučia visos tropinės ligos bei banditų gaujos. Istorinių įdomybių ten beveik nėra, kurortų – mažai ir jie prastoki, užtat laukinė gamta – be galo įspūdinga, ir daugelis turistų keliauja pažiūrėti visų pirma jos, daugiausia safariuose. Ir už tai daug moka: Juodoji Afrika skurdi, tačiau keliautojui brangi. Kiti turistai čia susižavi kitokiu, paprastesniu gyvenimu, koks Europoje išnykęs daugybę kartų atgal, pagoniškomis kultūromis.

Populiariausios Juodosios Afrikos šalys keliavimui: Pietų Afrika, Namibija, Kenija, Tanzanija, Gambija, Botsvana, Zimbabvė, Madagaskaras.

Tarp “abiejų Afrikų” plyti didelė tarpinė zona, vadinama Saheliu: Mauritanija, Malis, Etiopija. Kaip Juodojoje Afrikoje, ten vyrauja juodaodžiai, skurdu ir daug kur nesaugu; tačiau kaip Šiaurės Afrikoje, ten įspūdingas senųjų civilizacijų paveldas, labai daug musulmonų.

Afrikos gamta, gyvūnai ir safariai

Ta pasakų Afrika, kur plačiose pievose ganosi milijonai antilopių bei zebrų, juos medžioja tūkstančiai liūtų ir leopardų, kilniai vaikšto nenugalimos dramblių kaimenės ir turškiasi begemotai – tikrai egzistuoja. Kai pirmą kartą išvydau tokį vaizdą Namibijoje – kaip ir kiekvienas keliautojas, pasijutau priblokštas. Būtų zoologijos sodas, bet gi be narvų: gyvūnai gyvena savo gyvenimus, o pravažiuojantys žmonės jiems tarsi neegzistuoja.

Kelionė to pažiūrėti vadinama safariu, ir tą gali patirti tik Afrikos nacionaliniuose parkuose. Nacionalinis parkas Afrikoje reiškia ne tą patį, ką Europoje. Afrikos parkai aptverti, žmonės iš ten iškeldinti. O ploto didžiausi yra sulig trečdaliu Lietuvos. Kiekvienas parkas – lyg atskira šalis, priklausanti vien gyvūnams.

Turistai į pagrindinius parkus gali įvažiuoti tik automobiliais ir neleidžiama iš jų išlipti, išskyrus kelias tam skirtas vietas (pavojinga). Pro stiklus (arba atsistoję pro stogo liukus) jie stebi aplinkinį gyvūnijos teatrą, o, nusibodus vienai “trupei”, važiuoja žiūrėti kitos.

Tiesa, tokie nacionaliniai parkai yra ne kiekvienoje Afrikos šalyje. “Mirtinoje” Sacharoje gyvūnai beveik negyvena; džiunglėse jų gausu, tačiau jie mažesni, o ir tuos medžiai užstoja. Tikroji didžiųjų žvėrių karalystė – Rytų Afrikos savanos ir Pietų Afrikos mažesnės dykumos. Plotai ten atviri: patogu ir gyvūnams vaikščioti, ir turistams juos stebėti.

Du safario būdai: nepriklausomas išsinuomavus automobilį ir organizuotas, prisijungiant prie safarių grupės. Esu išbandęs abu. Kuris labiau apsimoka, priklauso nuo šalies. Turtingesnėse Namibijoje ir PAR geresni keliai, o nacionalinių parkų kainos net užsienio turistams – pakenčiamos, tad ten įdomiau keliauti nepriklausomai. Gi Kenijoje ir Tanzanijoje valdžia nuo turistų lupa devynis prakaitus, o nacionalinių parkų keliuose net profesionalių vairtuotojų vairuojami visureigiai klimpsta ir genda: su autonuoma ten daugeliui geriau neprasidėti.

Turi Afrika ir nuostabių kalnų ir kanjonų – ypač rytų Afrikoje, pietų Afrikoje bei vulkaninėse salose. Yra ten ir vieni garsiausių pasaulio krioklių (Viktorijos). Tiesiog viso to rasi ir kitur pasaulyje – o štai didieji žvėrys yra nepakartojamas Afrikos koziris.

Afrikos kainos ir skurdas

Jei kitur pasaulyje galioja taisyklė “kuo skurdesnė šalis – tuo viskas pigiau”, Afrikoje ją pamirškite. Juodoji Afrika yra brangi. Ypač jei lankysite lankytinas vietas: kai kurios šalys iš turistų už bilietus prašo protu sunkiai suvokiamų sumų (pvz. 80 JAV dolerių už dieną populiariausiame Kenijos Masai Maros nacionaliniame parke). Ir Juodoji Afrika dar brangesnė jei norėsite vakarietiškos kokybės ir švaros (už tokius viešbučius ar restoranus mokėsite kelis kartus brangiau, nei Europoje, ir vis tiek, tikėtina, aptarnavimas bus prastesnis, bus nešvariau).

Tačiau net jei ir tenkinsitės afrikietiška kokybe, bus brangiau nei kokioje Indijoje ar pietryčių Azijoje. Mat daug kur Afrikoje į pietus nuo Sacharos dažnas toks požiūris: “jei nemokės didelės algos iš karto arba reikės daug dirbti – nedirbsiu išvis”. Na o ką: klimatas karštas, nesušalsi niekada, o dar visa labdara iš Vakarų. Taip išeina, kad tų, kurie dirba ir stengiasi (pvz. kokybiškai gidauja, nuomoja kambarius ar automobilius turistams), mažoka, ir jie daug kur turi tokį beveik monopolį bei gali imti dideles kainas. Na, paprastų maisto krautuvėlių-kioskų dar daug, bet sudėtingesnių verslų, tokių, kuriuos reikia planuoti, kurti po truputį, Juodojoje Afrikoje trūksta ir net tie, kurie yra, dažnai priklauso imigrantams iš kitų žemynų.

Dėl šios priežasties Afrikoje kaip tik pigiau keliauti po turtingesnes (sąlyginai) šalis. Ten arba mažiau tos “tinginystės kultūros” (pvz. arabų šalyse), arba yra ištisos bendruomenės iš darbštumą vertinančių tautų (pvz. europiečiai kolonistų palikuonys PAR ar Namibijoje, imigrantai iš Azijos). Tos šalys, kur yra didžiausias skurdas dažnai – vienos brangiausių turistui.

Afrikos klimatas

Visa Afrika gerokai karštesnė už Lietuvą. Dykumose (Afrikos šiaurėje ir pietvakariuose) tas karštis yra sausas, ten beveik nelyja. Naktimis ir žiemomis kiek atvėsta: tačiau tik iki keliolikos, blogiausiu atveju – kelių laipsnių. To pakanka, kad žmonės tokiu metu ten nebevyktų į poilsines keliones, nors vandenyno temperatūra visad išlieka šiltesnė, nei Baltijos jūros rugpjūtį. Beje, kalbant apie žiemą: Pietų pusrutulyje (Namibija, PAR) ji būna tada, kai pas mus vasara, o vidurvasaris ten sausio mėnesį.

Džiunglėse ir savanose aplink pusiaują karštis yra drėgnas. Visus metus ten temperatūra panaši, vasaros ir žiemos nėra. Užtat yra sausas ir lietingas sezonai (tikslios jų datos skiriasi nuo vietos). Per lietingą geriau nekeliauti: ne vien dėl to, kad lietus nemalonus, tačiau ir todėl, kad suvešėję medžiai užstoja gyvūnus, o smarkios liūtys bemat suniokoja menką vietinę infrastruktūrą. Štai po Keniją keliavome kovo pradžioje ir mus tikino, kad liūčių sezonas dar tikrai nebus prasidėjęs, tačiau sugaišome ištisas valandas laukdami, kol kas ištemps priešais mus įklimpusius turistinius automobilius, teko bristi per ežerėliais virtusius takus, vienoje stovykloje naktį namelio stogas prakiuro – tiesiai virš lovos – ir pan.

Afrikos klimatas – bent jau dykumų klimatas pavasarį, vasarą ir rudenį, o džiunglių ir savanų klimatas sausuoju metų laiku – labai tinkamas kurortams, maudynėms. O dar didžiuma Afrikos yra arčiau Europos, nei Rytų/Pietryčių Azija ar Amerika.

Afrikos nusikaltimai ir pareigūnai

Daugelis Juodosios Afrikos šalių yra tarp nesaugiausių pasaulyje.

Arabiškoji Šiaurės Afrika – gerokai saugesnė. Saugesnė net už Lietuvą. Musulmonai linkę laikytis savo religijos tvirtai: neplėšikauja, nežudo. Nekreipkite dėmesio į terorizmo siaubus, kuriuos rodo žiniasklaida: išpuoliai – reti ir tikimybė į tokį pakliūti – labai maža. Gerokai mažesnė, nei tikimybė nukentėti nuo nusikaltėlių eiliniame Juodosios Afrikos mieste. O tie nusikaltėliai irgi žudo be atodairos. Tarkime, Pietų Afrikos Respublikoje kasdien nužudomi 57 žmonės, kai panašaus gyventojų skaičiaus arabiškame Maroke – vos 2. Kažkoks retas teroro aktas niekaip nepakeičia šitos statistikos.

Juodojoje Afrikoje paprastai vietiniai pataria nekišti nosies į lauką vos sutemsta, arba važiuoti automobiliu, taksi. Ir tikrai – daug miestų tada spėriai ištuštėja. Net nuostabu, kokia “išmirusi” būna kokia Namibijos sostinė Vindhukas po saulėlydžio: lieka pavienės grupės paauglių, prostitutės. Ne kartą buvau priblokštas pasakojimų apie nesaugumą: pavyzdžiui, Kenijoje kažkoks prašalaitis mūsų vairuotojui siūlė kirsti kampą ir aplenkti kamštį – paklaustas, kodėl to nedaro, vairuotojas sakė, kad čia banditai: jie įvilioja į akligatvį ir apiplėšia. Budrumo nereikia prarasti niekada – pavyzdžiui, iš manęs Kenijoje kuprinę pavogė oro uoste, kai padėjau ją ant patikrinimo konvejerio. Tik nusisukau ir viskas. Aišku, jokių kamerų nėra… Vietiniai sakė, kad greičiausiai patys saugumo darbuotojai ir pavogė.

Aišku, jokiu būdu nėra, kad per kelionę tave būtinai apiplėš. Šitokių nesaugių šalių nėra net Afrikoje. Tiesiog, tikimybė tapti auka ten gerokai didesnė, nei Lietuvoje, ir saugotis reikia labiau (žr. straipsnį “Nusikaltimai kelionėse – ką daryti ir kaip saugotis“).

Beje, kai kuriose šalyse policija ir armija gali suerzinti ne mažiau, nei nusikaltimų baimė: pilna visokių “patikrinimo postų”, gaištančių laiką visokiais biurokratiniais paso numerio nusirašinėjimais ar apklausomis “kur apsistojote?”. Būna turistams uždraustų regionų ar regionų, į kuriuos reikalingas pareigūnų leidimas. O jei padarysi nuotrauką “kur negalima”, privers pasijusti rimčiausiu nusikaltėliu (daug kur Afrikoje negalima fotografuoti, tarkime, tiltų, pareigūnų ar valdžios įstaigų, bet yra rėkę bei reikalavę ištrinti kadrus kur nei aš supratau, nei man galėjo paaiškinti, kas ten “slapto”). Kai kurie pareigūnai net neuniformuoti. Tai būdinga tiek arabų, tiek Juodajai Afrikai. Galioja principas: “Kuo šalyje mažiau demokratijos, tuo daugiau biurkoratijos ir ribojimų”.

Afrikos ligos

Kitas Afrikos pavojus – ligos – taip pat “galioja” labiausiai Juodojoje Afrikoje. Daugelį baisiausių ligų platina uodai, todėl, kiek įmanoma, geriausia vengti jų įgėlimų. Nakvoti po tinkleliu. Purkštis ne šiaip kokiu purškalu, o tokiu, kuris turi daug DEET. Vilkėti ilgas rankoves, kelnes. Na, ir tai dar viena priežastis vengti vaikščioti lauke naktį, kai aktyviausi maliariniai uodai.

Tiesa, šalis šaliai nelygi ir laikmetis laikmečiui: pvz. drėgnuoju sezonu uodų daugiau, tikimybė užsikrėsti kur kas didesnė, nei sausuoju. Kai kur sausuoju laikotarpiu rizikos išvis nėra. Deja, kad tai suprastum, reikia “knisti giliai”: daugelyje vietų tiesiog būna patarimas “būtinai pasiskiepyti ar profilaktiškai vartoti vaistus” ir nesiplėtojama, kokia ten rizika, kada rizikingiausia. Daugelis tokių patarimų dauginami copy+paste principu: kažkas jau taip rekomenduoja, tai kokia Lietuvos užsienio reikalų ministerija nesigilinusi išverčia ir patalpina į savo puslapį tą patį.

Priešnuodis Afrikos ligoms – skiepai. Bet jų yra ne nuo visų ligų. Nuo kai kurių ligų, pvz. vienos dažniausių maliarijos, vietoje skiepų siūlomi vaistai, kuriuos reikia nuolat vartoti – kol keliauji ir dar ilgiau. Tie vaistai savaime sukelia šalutinių poveikių, dėl kurių kelionė kai kam pasidaro mažiau maloni. Nuo dar kitų ligų, kaip dengė karštinės, net profilaktinių vaistų nėra: taigi, net ir ėmęsis visų atsargos priemonių, vis tiek rizikuosi susirgti jei įgels uodas. Nebus taip, kad “susiskiepysiu ir pamiršiu uodų sukeliamas ligas”.

Kiek susidūriau, turistai dažnai būna dviejų rūšių. Vieni, ypač vakariečiai ir rečiau keliaujantieji, daro viską “pagal raidę”, vartoja visus skiepus ir vaistus. Kiti (dažnai tai su kuprinėmis keliaujantis jaunimas) visiškai ignoruoja patarimus: štai Kenijoje Lamu sutikome porelę jaunų ispanių, vakare net vaikščiojusių trumpomis rankovėmis/sijonais ir sakiusių: “Juk sausasis laikotarpis, tikimybės užsikrėsti nėra” (tai netiesa: ji tiesiog mažesnė).

Aš nesileidžiu į kraštutinumus. Vaistų nuo maliarijos nevartoju, tačiau saugausi kitais būdais: ilgi drabužiai, laiko trumpinimas vakare, miegojimas po tinklu, purškimasis nuo uodų ir t.t. Taip, aišku, kad uodai kartais vis tiek įgelia – bet juk tik mažytė dalis visų uodų nešioja ligas. Tikimybė užsikrėsti per kelionę menka. Taip, vietinių suserga daug, bet daugelis jų dėl skurdo išvis nesisaugo – neturi tinklų virš lovų, nenaudoja purškalų ir dar naktimis vaikšto į lauko tualetą. Be to, jie ten gyvena nuolat, o keliautojas – tik ribotą laiką. Ir, galiausiai, maliarija yra bjauri liga, bet tikrai ne vėžys ir ne AIDS. 99,7% pasveiksta. Jei keliaujate savaitei-dviem, tai net ir užsikrėtę Afrikoje maliarija, greičiausiai susirgtumėte jau Lietuvoje, į Afrikos ligonines nepatektumėte (nors, tiesa, ir ten maliariją gydyti moka – tiesą pasakius, gali bū).

Kai kur nors parašyta “Privalomi skiepai”, pasidomėkite, ką tai reiškia. Daugeliu atveju tai reikš “Rekomenduojami skiepai” ir galima nesiskiepyti. Tačiau kai kur skiepai išties privalomi – be jų neįleis į šalį arba, nors į tą šalį dar įleis, paskui iš ten neįleis į kai kurias kitas šalis. Paprastai privalomi skiepai būna nuo geltonojo drugio – pačios baisiausios iš dažnų afrikinių uodų ligų (mirtingumas – 5-15%). Tiesa, ši liga – ir labai reta (kiekvienam susirgusiam geltonuoju drugiu tenka 1000 susirgusių maliarija).

Pirmąsias Afrikos šalis – Keniją, Mauritaniją, Namibiją, Vakarų Sacharą, Gambiją, Egiptą, Maroką – aplankiau nesiskiepijęs, nors į daugelį jų daug skiepų rekomenduojama. Paskui jau pasisikiepijau nuo geltonojo drugio ir įvairių kitų ligų: dėl visa ko, supratęs, kad į Afriką grįžtu dažnai, išgirdęs istorijų, kad kartais prašoma kyšio už tai, kad buvote kitoje geltonojo drugio šalyje ir esate nepasiskiepiję, ir pan.

Statsitika apie labiausiai bijomas uodų sukeliamas Afrikos ligas:
Geltonasis drugys. Kasmet suserga ~180 tūkstančių žmonių. Mirtingumas 5-15%. Galima pasiskiepyti.
Maliarija. Kasmet suserga ~200 milijonų. Mirtingumas 0,3%. Skiepų nėra, galima profilaktiškai vartoti vaistus.
Dengė karštinė. Kasmet suserga ~200 milijonų. Mirtingumas 0,01%. Skiepų ir profilaktinių vaistų nėra. Esu persirgęs; dauguma serga be simptomų.

Be šito, Afrikoje gali būti ir daugiau, tarkime, problemų su pilvu, nes menkesnė nei mums įprasta higiena.

Afrikos civilizacijos ir istorinės lankytinos vietos

Sakoma, kad Afrika, seniausias žemynas, kad joje atsirado šiuolaikiniai žmonės. Aišku, iš tų laikų nieko nerasi – bet užtat civilizacijos, gyvavusios prieš 500-5000 metų, Šiaurės Afrikoje paliko daug.

Garsiausia ir seniausia – Egipto civilizacija ir jos faraonų kapai – piramidės, tūkstančius metų buvusios aukščiausiais mūsų planetos pastatais. O taip pat šventyklos, dievų skulptūros, obeliskai, unikalus menas. Viskas klestėjo prieš neįtikėtinus 4000-5000 metų. Būtent Egipte pirmą kartą žmonija sukūrė kažką, kas dar geba stebinti ir šiuolaikinį žmogų: ne vien todėl, kad šitaip sena ar paslaptinga, bet ir todėl, kad šitaip didinga.

Prieš ~2500 m. Šiaurės Afrika buvo kartaginiečių centras (Kartagina yra Tunise), paskui (prieš ~2000 m.) ją nukariavo ir savo miestais apsėjo romėnai: amfiteatrais, bazilikomis, klasikinėmis šventyklomis. Dabar daugelis jų miestų – paslaptingi griuvėsiai. Daugiausia jų Tunise ir Libijoje.

Vėliausi užkariautojai – arabai (prieš ~1200 m.), kurių palikuonys Šiaurės Afrikoje dominuoja iki šiol. Jie Šiaurės Afrikoje pastatė mečetes, medinas (unikalius siaurų gatvelių senamiesčius-turgus), medreses (musulmonų mokyklas) ir dykumų pilis.

Į pietus nuo šiaurinių pakrančių užgimė dvi nepriklausomos civilizacijos. Malio dykumų prekeivių su unikalia mečečių architektūra. Ir etiopų, išpažįstančių unikalią krikščionybės formą ir stebinanti iš uolų iškaltomis bažnyčiomis. Abi jos tebegyvuoja, bet skurdas lėmė, kad nieko naujo įspūdingo ten nebekuriama, o kai kur ir išsaugoti, kas jau sukurta, labai sudėtinga.

Na o toliau į pietus, Juodojoje Afrikoje, didžiausias paradoksas – žmonija ten seniausia, bet matomos istorijos ten beveik nėra. Gali rasti visokių uolų piešinių, Stounhendžą primenančių akmenų ratų. Tik visa tai bus sukurta ne prieš 5000 ar 10000 metų – kaip panašūs dalykai Europoje – o prieš kelis šimtus metų, kai Europoje jau stovėjo visos didžiosios katedros ar net kūrėsi gamyklos. Istorija Juodojoje Afrikoje atsilikinėjo net ne šimtmečiais, o tūkstantmečiais…

Kruvina naujoji Afrikos istorija

Skausmingiausia istorija afrikiečiams – labai nauja. Juodoji Afrika tada dar gyveno “akmens amžiuje”, musulmoniška šiaurės Afrika kaip tik silpo. O Europos imperijos klestėjo, plėtėsi.

~1800-1900 m. jos išsidalino ir visą Afriką. Stipriausia ir įtakingiausia buvo Britanijos Imperija, antroji – Prancūzijos, trečioji – Portugalijos. Probėkšmiais Afrikos dalybose dalyvavo ir vokiečiai, italai, belgai, omaniečiai, olandai, ispanai.

Dalis kolonistų įsivaizdavo nešantys savo valdiniams gėrį ir civilizaciją: išmokė rašyti, pagonis atvertė į teisingą krikščionišką tikėjimą, per alinamas ekspedicijas sudarė žemėlapius, paskiepijo nuo ligų. Kiti kolonistai tiesiog naudojosi Afrikos kultūriniais skirtumais. Pavyzdžiui, Afrikoje buvo įprasta vergovė – tai Europos pirkliai ten nupirkdavo vergų ir parduodavo Amerikoje. Sukilimus žiauriai malšindavo.

Būtent kolonistai ir “pagimdė” šiandienines Afrikos šalis, nustatydami jų sienas ir net duodami daugeliui jų pavadinimus. Tas sienas – neretai tiesiog tiesius brūkšnius žemėlapyje – po kokio nors eilinio konflikto priėję kompromisą nubrėžė kažkokie Afrikoje niekad nesilankę XIX a. Londono ir Paryžiaus aristokratai. Kas dedasi ant žemės jiems vienodai rodė: todėl sienos vienas tautas padalijo kelioms šalims, kitas, visai nesusijusias ar net priešiškas, “apvienijo” į vieną šalį.

1960-1975 m. Afrikos šalims vienai po kitos iškovojant nepriklausomybę, laukė dilema: kur turėtų būti nepriklausomų valstybių sienos. Bet koks perdalinimas galėjo išprovokuoti karus – ir taip jau Afrika skendėjo juose. Tad nutarta… palikti kolonistų nustatytas sienas nepakeistas. Jos gyvuoja ir šiandien. Todėl Juodosios Afrikos šalys – didelės ir daugiatautės (beveik kiekvienoje yra bent 10 tautybių tėvynės). Todėl jos ir nestabilios: skirtingų tautų politikai nuolat kovoja ne tik dėl valdžios, bet ir dėl to, kieno tauta ir gimtasis regionas turės daugiau įtakos. Ant vienos rankos pirštų gali suskaičiuoti Juodosios Afrikos šalis, kuriose daugumą gyventojų sudaro viena tautybė (Esvatinis, Lesotas, Somalis ir Botsvana).

Vienintelis visas likusias šalis vienijantis dalykas – bendra istorija vienos ir tos pačios imperijos gniaužtuose. Ir tos imperijos kadaise primesta kultūra. Todėl nepaisant to, kad Juodosios Afrikos šalys tapo nepriklausomos dar ~1960-1975 m., visose jose oficialios kalbos (kartais – vienintelės) yra būtent kolonistų kalbos: anglų, prancūzų, portugalų. Turistui tai gerai: priešingai trečiojo pasaulio šalims ne Afrikoje, didžiuma vietinio elito ir turizmo verslo atstovų kalbės ne tik vietine, bet ir kažkuria Europos kalba. Tiesa, paprastai tik viena: nesitikėkite, kad buvusiose prancūzų kolonijose daug kas kalbės angliškai – jie tikėsis, kad visi atvykėliai mokės prancūziškai. Todėl jei, tarkime, kalbate tik angliškai, geriausia kelionei rinkitės buvusias Britanijos kolonijas.

~1960-1980 m. išsivadavimo nuo kolonistų kova – dažnos Afrikos šalies nacionalinio mito dalis. Didvyriams statomos didžiausios skulptūros, jų garbei vadinami miestai. Pagaliau! Kiekviena Afrikos šalis turi savo istoriją! Vis kalbama ir kalbama apie “tuoj tuoj” išaušiantį Afrikos amžių. Bet kol kas tikrovė ta, kad Juodojoje Afrikoje daug kur situacija net sunkesnė, nei prie kolonistų: tuomet pastatyti geležinkeliai ir keliai sunyko, AIDS epidemija “nukirpo” gyvenimo trukmes. Pilietiniai karai, diktatūros ir kita daro savo. Daugybėje šalių “išvaduotojų partija” taip ir liko valdyti ir tai gali pasikeisti nebent per revoliuciją, nes rimtų rinkimų nėra.

Geriausias filmas apie visą tą išsivadavimo karų mėsmalę – “Africa Addio”, sukurtas realiai tada Afrikoje filmavusių italų dokumentalistų.

Afrikos kultūra

Afrika keičiasi. Jau Afica Addio (1966 m.) prasideda fraze: “Senoji Afrika dingo”. Ir dabar jau dauguma afrikiečių gyvena miestuose – išskyrus Šiaurės Afriką, neišvaizdžiuose, vienoduose, kur įdomesni tik keli kolonistų pastatyti pastatai, o aplinkui miestą – lūšnynai, baisesni nei kur kitur pasaulyje.

Visgi, ta įsivaizduojamoji “genčių Afrika” irgi liko. Bent jau jos liko daugiau, nei “genčių Azijos” ir daug kartų daugiau nei “genčių Amerikos” ar “genčių Australijos”… Ištisos Juodosios Afrikos tautos gyvena kaip po senovei, nameliuose tarsi iš filmų apie akmens amžių. Dalis vaikų gal išvažiuoja į miestus, bet kai gimstamumas šitoks didelis, daug ir pasilieka kokiame nors apvaliame kralyje, kur kiekviename kieme stovi po palaikę trobelę pirmai žmonai, antrai žmonai, trečiai žmonai, o viską valdo koks “tradicinis karalius” – formaliai neturintis jokios galios, bet visi jį gerbia ir jo klauso.

Tų “tradiciškiausių tautų” lankymas dažnam turistui yra kelionės į Afriką pažiba, nors dažnas ir nukenčia: žinodami, kaip turistai tai mėgsta, siaučia visokie veikėjai, apgavystėmis ar lengvu reketu kaulijantys pinigų, renkantys labdarą “vaikams/ligoniams/vargšams” (iš tikrųjų – pinigus sau į kišenę) ir t.t. Daug istorijų esu prisiklausęs, daug mėginimų apgauti patyręs! Ypač jų daug ten, kur turizmas paplitęs: pvz. pas Kenijos masajus.

Tačiau tikrai ne visos tradicinės Afrikos tautos sugadintos turizmo – priešingai, tokių yra mažuma, bet būtent jos dažniausiai šmėžuoja visokiausiuose kelionių žurnaluose, todėl būtent ten daugelis ir keliauja, na ir susidaro “užburtas ratas”… Įdomiausios kultūrinės patirtys Afrikoje manęs laukė toliau nuo populiariausių vietų: pavyzdžiui, Benine, kur patyriau autentišką pagonišką vudu kultūrą. Žmonės ten draugiški ir malonūs.

Šiaurės Afrika ir musulmoniški kraštai, tuo tarpu, jau seniai kitokie. Kultūra ten primena Artimuosius Rytus: islamas, malda penkis kartus per dieną, muedzinų šauksmas, pagrindinė kalba – arabų. Vienas skirtumas – medinos, arba labai ankštų gatvių senamiesčiai-turgūs, kur neįmanoma nuvažiuoti automobiliu.

Religija ir skiria, ir vienija Afriką. Afrikos šiaurinė pusė – musulmoniška (ne tik Šiaurės Afrika, bet ir dalis Juodosios Afrikos). Pietinė pusė – krikščioniška su užsilikusiais pagonybės intarpais, kuriuos spėriai naikina uolūs misionieriai. Tarp šių grupių kyla konfliktų, net karų. Kita vertus, jas vienija jų religingumas. Viešpatį džiaugsmingomis giesmėmis šlovinantys juodaodžiai krikščionys tikrai nėra mažiau religingi už arabus musulmonus, sekmadienio mišios jiems privaloma apeiga.

Be to, tiek Afrikos islame, tiek Afrikos krikščionybėje gausu pagonybės liekanų: tikima užkeikimais, raganomis ir t.t. Ne taip tikima, kaip kai kas tiki Europoje, išdrįsdamas apie tai kalbėti nebent su bendraminčiais kaip apie kažkokią kvailoką paslaptį. Afrikoje tuo tikima taip, kad užkeikimai figūruoja ne tik Afrikos siaubo filmuose, o ir dramose, muilo operose. Tikima taip, kad, išgirdęs jog esu teisininkas, vienas Gambijos gidas, atrodo, visai nuoširdžiai siūlė įsigyti magiškus karolius, padedančius laimėti visas bylas. Tai kas, kad jis musulmonas, aš krikščionis, ir abi religijos pasisako prieš užkeikimus – jam magiški karoliai toks pats prietaisas pasiekti tikslui, kaip kalkuliatorius ar kompiuteris. Na, bet jei norite tikrai pažinti senuosius Afrikos tikėjimus, o ne tik jų liekanas, verta važiuoti į kraštus, kur jie dar dominuoja, toliau turizmo ir prekybos kelių – tarkime, Beniną. Ten – gyvūnų kūno dalys fetišų turguose, šokiai dievybėms ir jų skulptūros, dvasių apsėsti žmonės…

Afrikos kurortai

Žymiai daliai keliautojų į Afriką šio žemyno koziris yra ne gamta ir kultūra, o klimatas: visada šilta jūra ir saulė, paplūdimiai. Daugelis Afrikos kurortų, į kuriuos keliauja europiečiai, galima sakyti, net nėra Afrika. Tai tarsi kokios mažytės užsilikusios europiečių kolonijos: europiečiai ten ne tik turistai, jų bus ir tarp viešbučių bei restoranų savininkų/vadovų, o ir vietiniai bus išmokę siūlyti užsienines virtuves, kalbėti atvykėlių kalbomis. Ir didžiųjų viešbučių architektūra savaip panaši: tokie ištisi “turizmo miesteliai” kur gali praleisti visas atostogas taip nė karto neišėjęs už komplekso ribų. O net jei ir išeitum, ne kas tesiskirtų: aplinkui – kiti panašūs viešbučiai, kuriuose – kiek įmanoma europietiška tvarka, tik klimatas – afrikietiškas.

Tas, kas neišvažiuoja iš tokio kurorto, galima sakyti, Afrikos nė nepatiria – nebent ji pati “atvažiuotų” terorizmo, nusikaltimų ar ligų pavidalu, bet ir tai reta (kai įvyksta kas labai baisaus, tai kokiam pusmečiui turistų srautai iš Europos į tą šalį užsisuka, o po metų poros vėl atsistato).

Kas dažna – visokiausi pinigų kaulytojai ir apgavikai. Būtent kurortuose jų daugiausia, nes ten suvažiuoja daug naivių, retai keliaujančių, vietinės kultūros neperpratusių žmonių, kurie linkę patikėti visokiomis verksmingomis kaulytojų istorijomis ar melais, kad “už 5 svarus net namo neparvažiuosiu, duok daugiau arbatpinigių”.

Tik maža dalis Afrikos šalių išvysčiusios “saulės turizmą”. Populiariausi Afrikos kurortai – šiaurės Afrikoje: Maroke, Tunise, Egipte. Juodojoje Afrikoje saulės turizmo mastai mažesni, bet kurortų turi Gambija, Kenija, Madagaskaras, Tanzanija (Zanzibaras). Taip pat kurortai yra kai kuriose Afriką supančiose salose: Kabo Verdėje, Seišeliuose, Mauricijuje. Kitur Afrikoje irgi yra paplūdimiai: bet daug kur nėra infrastruktūros: skrydžių, viešbučių, saugių kurortinių erdvių, tad poilsiauti ten niekas neskrenda. Na, kurortai ir ten yra, bet jie labiau vietiniams ar didžiausiems Afrikos mylėtojams, su nedideliais viešbučiais ir afrikietišku standartu.

Kaip patekti į Afriką: vizos ir kainos

Biurokratijos atžvilgiu Afrika yra sunkiausiai pasiekiamas žemynas. Į daugelį šalių čia lietuviams ne tik, kad reikia vizų – tas vizas dar reikia gauti tų šalių ambasadose, kurių Lietuvoje nėra. Taigi, reikia siųsti pasą į kokią Kopenhagą, Maskvą ar Varšuvą, ar samdyti tam vizų agentūras.

Negana to, kad tai kainuos brangiai, brangiai kainuos ir skrydžiai: į daugelį Afrikos šalių nuskristi kainuoja bent kelis kartus brangiau, nei tikėtumeis pagal atstumą ir paprastai brangiau, nei į JAV, Kiniją, o į daugelį Afrikos šalių – net nei į Australiją.

Laimė, Afrikoje yra išimčių – šalių, į kurias skristi pigiau. Be to, vis daugiau šalių vizas parduoda oro uoste arba galima internetu nusipirkti e-vizas.

Pigiausios Afrikos šalys kelionei – Marokas, Tunisas, Egiptas. Į Maroką galima skristi su pigių skrydžių bendrovėmis (kažkur persėdant), nes jos ten turi daug reisų. Į Egiptą ar Tunisą, tuo tarpu, dažniausiai skrendama su kelionių agentūrų kelialapiais, bet pigių skrydžių irgi yra. Tunisas yra nedidelis, taigi, ten, apsistojus viename kurorto viešbutyje, netgi galima nuomotu automobiliu aplankyti daug pagrindinių šalies lankytinų vietų. Egipte jau taip neišdegs: atstumai jame didesni. Kita vertus, vis tiek gali apsimokėti imti pigiausią kelialapį į Egiptą net tada, jei važinėsite po šalį nepriklausomai ir tame viešbutyje nakvosite tik pora kartų: tiesiog, kelialapiai į Egiptą iš Lietuvos pigesni, nei šiaip skrydžiai.

Iš Juodosios Afrikos paprasčiausia su rytine Afrika – ten pigiausi skrydžiai (ypač į Keniją, Etiopiją), visur galima gauti vizas arba vietoje, arba internetu.

Jei turite savyje atradėjo gyslelę ir norite aplankyti šalis “kur niekas nesilanko”, gali būti logiškiau skristi į artimiausią “pasiekiamą” šalį ir iš ten važiuoti žemės transportu.

Kelionės į Juodąją Afriką kainas kelia ir korupcija. Kai Mauritanijoje pirkom ekskursiją iš vietos agentūros, skyrelyje “kas įeina į kainą” net buvo juodu ant balto parašyta “kyšiai kelių policijai”. Mat Afrikoje gausu patikrinimo punktų kelyje: jei pareigūnas nebus geranoriškas, gali ilgam sulaikyti, klausinėti. Kai kurie vairuotojai iš karto punktuose tiesia kupiūras. Važiuojant per kelias šalis, kyšių prašo ir muitinėse duodami suprasti, kad antraip truks ilgai. Kabinėjasi prie menkniekių – pvz. iš manęs kyšio Gambijoje reikalavo, nes nebuvau prisisgęs išvažiavimo iš kelto metu. Dažniausiai taikomasi į turtingesnius turistus su savo automobiliais (ypač jei su vairuotojais) ir rečiau į važiuojančius viešuoju transportu.

Kaip keliauti po Afriką: transportas, nakvynės

Kelionė po Afriką vis dar yra nuotykis – bent jau jei išvyksti toliau pagrindinių kurortų, miestų ir turistinių maršrutų. O kol kas dar ištisos Afrikos šalys yra už tų maršrutų.

Ten niekas nebus tiksliai kaip suplanuota ir dar galėsi jaustis (bent jau Juodojoje Afrikoje) tokiu XX a. pradžios tyrinėtoju, o ne masiniu turistu. Net jei keliausi tiksliai pagal “Lonely Planet” knygeles, net jei ir su ekskursija, vis tiek tikrovė nustebins, bus netikėtumų.

Prakiuręs namelio stogas virš lovos ir naktinė liūtis, dingusi elektra ar vanduo, “netikėtas” atoslūgis ir seklumoje įstrigęs laivas, prastuose keliuose įklimpę džipai – ko tik nepatyriau. Ir visa tai – vien keliaujant su oficialiomis ekskursijomis Kenijoje!

Aišku, keliaujant po Afriką su ekskursija problemas galiausiai išspręs už jus (kad ir lėčiau, nei Europoje), be to, nereiks pačiam organizuoti – dėl to tie, kam netikėtumų norisi mažiau, perka ekskursijas. Tiesa, ekskursijų gausu tik iš Afrikos kurortų arba pačiuose pagrindiniuose turistiniuose keliuose (nacionalinių parkų safariai). Kitur, jei to norėtum, samdyti privačią ekskursiją arba pirkti retas “egzotines keliones” – kas dar brangiau. Egzotinių kelionių organizatoriai naudojasi tuo, kad žmonės Afrikos bijo ar klaidingai mano, kad “nepriklausomai ten keliauti neįmanoma”, ir ima milžiniškas kainas. Būna, keliauju savarankiškai po Afriką, sutinku kur nors tame pat viešbutyje tokią “egzotinę grupę”, sužinau, kiek jie moka – tai būna bent tris kartus brangiau, nei už lygiai tą patį moku aš pats, keliaudamas nepriklausomai; o Vakarų Europos organizatoriai ima ir penkis kartus brangiau (tie patys viešbučiai, analogiškas maistas, svarbiose vietose samdomi vietiniai gidai, asmeninis taksi vietoje turistinio autobuso ir t.t.).

Automobilio nuoma daug šalių neįmanoma, daugelyje kitų (ypač Juodojoje Afrikoje) – labai brangi (ir pvz. be draudimo). Viešojo transporto grafikai sunkiai prieinami internetu, daug kur viešojo transporto ir nėra – jį pakeičia “krūmų taksi” (maršrutais važinėjantys eiliniai universalai, išvažiuojantys kai užsipildo), o miestuose ir priemiesčiuose – motociklai-taksi (veža ir po du ar tris žmones be jokių šalmų). Skrydžiai brangūs. Apskritai, nereikėtų turėti minčių apkeliauti Afriką (daugiau nei vieną jos šalį) vienu metodu: vienose šalyse geriau išvystytos, tarkime, avialinijos, kitur – autobusai; vienur miestuose važinėja geri (Afrikos mastais) mikroautobusai, kitur – tik motociklai-taksi. Turite būti pasiruošęs netikėtiems planų pasikeitimams, 24 val. vėluojantiems traukiniams ir pan.

Aišku, viskam yra išimčių. Yra Afrikoje traukinių linijos, kurios veikia puikiai ar net pigių skrydžių bendrovių. Maroke net atidaryti pirmieji žemyne greitieji traukiniai, keliuose Afrikos didmiesčiuose yra metro sistemos. Bet tai ir yra tai – išimtys.

Viešbučius galima užsakyti per internetą, bet paprastai tik brangesnius – vietinių viešbučių reikia ieškoti vietoje, ypač mažiau turistinėse Juodosios Afrikos šalyse. Tiesą pasakius, jose net ir užsisakęs internetu gali nuvykęs į vietą sužinoti, kad tavo užsakymo nesuprato ar nepriėmė: kai daugybėje šalių žymi dalis žmonių net nemoka rašyti, visokios Booking.com tipo sistemos vietiniams atrodo tarsi kažkas iš fantastikos srities. Tai, kad kokiame mieste Booking.com nėra viešbučių tikrai nereiškia, kad ten jų nėra išvis. Viešbučių kainos didesnės nei kokioje Azijoje ir primena lietuviškas, bet kai kuriose šalyse – pigiau, kai kuriose – brangiau. Paprasčiau ieškoti nakvynės didesniuose miestuose.

Nepaisant to, kad Afrikos šalys labai didelės, populiarios kelionės, kuriose aplankoma daugiau nei po vieną šalį: tiesiog, kai taip sunku ir brangu atvykti, kodėl per vieną kelionę nepamačius daugiau. Juoba, kad daugybė “nepagrindinių” Afrikos šalių lankytinų vietų stokoja – ten yra ką veikti dieną ar dvi, bet ne daugiau, bent jau jei norite intensyvios kelionės “po pasaulio stebuklus”. Taip Afriką naršo “kuprinėjantis” jaunimas, paskyręs tam visas vasaros atostogas universitete arba net “pasiėmęs” laisvus metus tarp mokyklos ir universiteto. Taip Afriką naršo ir turtingieji, nusipirkę dar iš namų neįtikėtinai brangias ekskursijas, apjungiančias, tarkime, Zimbabvės Viktorijos krioklius, PAR Kriugerio parką, Namibijos Etošos parką ir Botsvanos Okavango deltą. Kai kurios jų yra su perskridimais lėktuvu, kitos – vadinamasis overlandingas, kur važiuojama didžiuliais padidinto pravažumo autobusais ir stovyklaujama. Kai kurie “overlanderiai” net atvažiuoja į Afriką iš Europos savo automobiliais, pakeliui pažiūrėdami keliolika šalių: tokių daugiau, nei įsivaizduotumėte, “pervažiuoti Afriką savo automobiliu” tebėra dažno brito ar prancūzo nuotykių ieškotojo svajonė.

Neturistinėse Afrikos šalyse keliautojai vieni kitus palaiko, noriai bendrauja – tai beveik būtinybė, nes, kai internete informacijos mažai, labai praverčia žinios ir naujienos iš kitų turistų (“Tas kelias dabar dėl lietaus nepravažiuojamas”, “Bandėm į tą muziejų, kažkodėl neveikia”, “Šalies XXX vizą dabar galima gauti šalyje YYY”, “Radome tokią nuostabią vietą, o ji niekur neaprašyta”). Ir šiaip tie turistai labai įdomūs, kelionių fanatai. Pavyzdžiui, dažnas iš tų, kuriuos sutikau Benine, aplankęs kokias 80 ar 100 pasaulio šalių ir išnaršęs pusę Afrikos. Įdomu pasidalinti istorijomis, kelionių idėjomis.

Labdara ir savanorystė Afrikoje

Kaip jokiame kitame žemyne, Juodojoje Afrikoje savanorystė ir labdara faktiškai tapo kelionių dalimi. Kuprinėjančiam jaunimui kelionė nebūtų kelionė, jei nepasavanoriautų kur vaikų namuose ar gyvūnų prieglaudoje. Turtingesni visokius “savanoriškus projektus” remia bent jau pinigais.

Deja, čia gausu ir bjaurių istorijų: savanoriai apgauti, iš jų tiesiog surinkti pinigai, o jų darbo vaisiais ar suaukotais pinigais labiausiai naudojasi koks vaikų namų direktorius, vietos politikai ir pan. Galbūt ne visai tiesiogiai: pvz. mokyklos baldams valdžios skirtas lėšas jie pasiėmė sau, o naujus baldus mokyklai pagaminti liepė savanoriams. Skurdas tapo tarsi Juodosios Afrikos prekės ženklu, padedančiu privilioti nemokamą vakariečių darbą ir aukas…

Kas be ko, tikrai ne visi savanorystės projektai tokie, bet atsirinkti, ypač nebūnant vietoje, nežinant vietos kultūros, nepakalbėjus su kitais savanoriais – gali būti be galo sunku. Deja, geriausiai vilioja savanorius ir aukotojus tie, kas turi tam tikrą “verslo gyslelę”. Bet visiškai nebūtinai jų projektai yra geriausi ar naudingiausi. Ir dažniausiai tie, kas geriausiai sugeba prisistatyti kaip skurdūs (dargi įvairiausiomis užsienio kalbomis) kaip tik Afrikoje yra tarp turtingesniųjų – nes savo sugebėjimais iškaulija pinigų ne iš vieno ir ne iš šimto turistų. Didžiausias skurdas – toli nuo turistinių kelių ir labiausiai išreklamuotų projektų.

Beje, net kur aukos sąžiningai pasiekia tikslą, jos dažnai nepadeda vietiniams taip, kaip aukotojai tikėjosi. Įprasta Afrikoje istorija, kad dovanota technika tarnauja tik tol, kol sugenda, remontuoti niekas nebando (o gal ir sugenda ji, nes naudojama netinkamai). Aišku, iš dalies kalti ir labdariai iš turtingojo užsienio, kurie nė nesupranta, ko afrikiečiams reikia iš tikrųjų. Veža visokius saulės generatorius ir menstruacijų taureles naiviai tikėdamiesi, kad Afrika iš “beraščio” XIX a. vienu šuoliu peršoks į ekologinį XXII a. rojų, iki kurio net Europai vis dar toli. Kiti klysta į priešingą pusę – galvoja, kad Afrikoje vis dar visų pirma trūksta maisto (badas – jau praeitis, nors dėl nepilnavertės mitybos išdidėjusių vaikų pilvelių Juodosios Afrikos užkampiuose dar pamatysi, bet, jei paklausi jų tėvų, ko trūksta labiausiai – jiems nė į galvą nešaus atsakyti, kad kitokio maisto vaikams).

Jei apsispręstumėte savanoriauti Afrikoje, arba bent jau norite kažkaip padėti šio žemyno žmonėms, “namų darbus” turite pasidaryti gerokai rimčiau, nei tiesiog planuodami kelionę. Kviečiu paskaityti straipsnį “Etiškos kelionės: kaip keliauti, kad padėtumėte“.

Visi mano kelionių vadovai po Afriką žemėlapyje!

Čia galite lengvai pasiekti visus mano kelionių aprašymus-vadovus po Afrikos šalis.

Paspaudus ant raudonų žymeklių žemėlapyje (ir iššokusios nuotraukos) jūsų laukia kelionių vadovai po visą šalį.

Paspaudus ant žalių žymeklių – išsamesni kelionių vadovai po atitinkamus didžiųjų šalių regionus.

Komentarai

Mauritanijos pavadinimas daugeliui kažkodėl kelia siaubą: trečias pasaulis, teroristai, banditai, ligos ir – svarbiausia – nėra ką žiūrėti…

Realybė kitokia! Mauritanija – viena geriausių vietų pasaulyje patirti tikrą Dykumą iš pasakų: su begalinėmis kopomis, trupančiais prekybiniais Viduramžių miesteliais į kuriuos neveda asfaltuoti keliai, kupranugarių ir asilų vilkstinėmis. Su išsaugotomis unikaliomis tradicijomis ir be kitų turistų – išskyrus kelis pavienius nuotykių ieškotojus. Be to Mauritanija – viena saugesnių Afrikos šalių ir nė maliarijos pavojaus turistinėse zonose nėra.

Vienintelis teisingas stereotipas – taip, Mauritanija skurdi šalis. Ir keliautojas net viešbučiuose čia negalės tikėtis rasti gabalėlio turtingos Europos.

Nuskridau į Mauritaniją nepaisydamas visų gąsdinimų – ir tai pasirodė viena įspūdingiausių Afrikos šalių.

Mauritanijos dykumos tuštuma

Sacharos dykuma – didžiausia pasaulyje – yra Mauritanijos esmė ir unikalumas. Sachara driekiasi per daug šalių, bet didžiuma jos – nykiai akmenuota. O Mauritanijoje – ištisi smėlynai, vėjų pustomos kopos, nuostabiausi peizažai. Dykuma iš didžiosios raidės ar iš pasakų!

Tai – Adraro regionas, kelionė šimtus metų atgal. Į dykumas, kur net atsistojęs ant aukštos kopos kiek akis užmato gali neišvysti kito žmogaus. Kur medžiagas į statybas neša kupranugarių vilkstinės, o į daugelį kaimų neveda jokie keliai.

Dykuma čia ir be galo įvairi – be klasikinių smėlio kopų – juodų akmenų, kalnų ir kanjonų ruožai, tolimos palmių oazės ir kartą į kelis metus tekančios upės.

Garsiausias Mauritanijos dykumos stebuklas – Rišato struktūra, kuri iš kosmoso atrodo tarsi “Afrikos akis”. Ant žemės, aišku, kitaip: net atsistojęs “akies vyzdžio” kalvos viršūnėje temačiau panašią dykumą, kaip visur: į vieną pusę smėlynai, į kitą – akmenynai. Gal kiek spalvotesnę…

Bet Rišato struktūra – tik pretekstas kelionei. Tikrasis tikslas – pati dykuma. 438 km prieš kelis metus asfaltuotu keliu per dykumą nuo sostinės Nuakšoto iki Ataro pro vis menkesnius miestelius – visų pirma išnyksta šviesoforai, paskui – sunkvežimiai, galiausiai ir pakelėse išmėtytos prieš daugelį metų pradurtos padangos. Tada 179 km žvyrkeliu iki Uadano, kur tevažiuoja vien džipai ir, nors aplinkui, atrodo, nėra žmonių, vis dar ganosi kupranugarių kaimenės. Ir neprilygstami 30 paskutinių kilometrų lėkimo 100 km/h per “nuogą dykumą” iki Rišato.

Visa tai paliko dar didesnį įspūdį, nei pats Rišatas. Tarsi kokiame Dakaro ralyje, sekant nykstančiomis kitų turistinių džipų vėžėmis. Staigus stabdymas: vėjo supustytas kopos nuolydis per status, reikia apvažiuoti. Per visą laiką ten tesutikome pora kitų turistinių džipų, o kol lipau į Rišatą, kol dairiausi nuo jo viršūnės – kiek akis užmato nemačiau nė vieno kito žmogaus! O juk keliavome sezono metu!

Kai kurie bekelės entuziastai specialiai parengtais džipais atvažiuoja net iš Europos, kad galėtų pralėkti Mauritanijos smėlynais. Kiti renkasi daugiadienius žygius kupranugarių karavanais, nužygiuojančiais 20 km per parą, nakvoja dykumoje po žvaigždžių begalyne, o dienos pažiba tampa kokie poros tūkstantmečių senumo petroglifai su žirafomis ir drambliais ar sugriautas „fortas“, pastatytas filmą „Fort Saganne“ 1984 m. filmavusių prancūzų. Lėtesnis keliavimo būdas, įkvepiant į save dykumos atmosferą.

Žmonės specialiai skrenda lėktuvais iš Paryžiaus vien dėl to. Bet Mauritanijos dykumos dydžio sulig trim Vokietijom, Adraro regionas – beveik sulig Italija. Pakanka visiems. Kai kuriais maršrutais vietiniai net nepataria važiuoti vienu džipu: prasidursi padangą, baigsis benzinas ir gali dieną ar kelias tavęs nerasti.

Mauritanijos “kupranugarių uostamiesčiai“ (Šingetis, Uadanas)

Mauritanija – ne vien gamta! Iš begalinės Sacharos dykumos Mauritanijoje šen bei ten kyšo karštų vėjų nugairinti miesteliai: dabar it laike sustingę kaimai, o kažkada – svarbūs “kupranugarių karavanų uostai” kur prekėmis mainydavosi dykumų pirkliai, o dažname name gyvendavo “atsakymus į visus klausimus” žinodavę išminčiai.

Garsiausias Adraro prekybinis miestas – Šingetis, 523 km nuo sostinės Nuakšoto ir 80 km žvyrkeliu nuo Adraro sostinės Ataro. Ten pasijunti it bibliniais laikais. Griūvančius namus pamažu ryja vėjo pustomos milžiniškos kopos, smėlis padengęs visas gatves. Bet gyvenimas laikosi: dalis namų neapleista, iš tvirtovės bokštą primenančio minareto skamba musulmoniškas šauksmas maldai ir susirinkę miestelėnai (tik vyrai) puola ant kelių. Simboliškai nusiavę batus, nors mečetės grindis irgi padengęs storas smėlio sluoksnis.

O neįtikėtiniausia Šingečio pažiba – jo bibliotekos. Ant kažkokios griuvenos išsitrynęs prancūziškas tekstas nurodo prižiūrėtojo telefoną, paskambini ir ateina suklypęs senukas. Atrodo, beraštis – juk Mauritanijoje pusė žmonių nemoka rašyti. O pasirodo intelektualas bibliotekos paveldėtojas. Ta, kurią lankėme mes, pati seniausia – su 700 rankraščių, iš kartos į kartą paveldimų nuo XVIII a. Mums rodė ir religines XIII a. knygas, surašytas ant gazelės odos, ir tas, kur arabiškai aprašyta kad žemė sukasi aplink saulę. Arabai tą suprato anksčiau, nei Europoje Galilėjas.

Dabartinio šeimininko tėvas važiavo mokytis bibliotekininkystės į Egiptą – tad knygos, it archyve, supakuotos į dėžes, liečiamos su pirštinėmis. Ir vis tiek pakėlus trupa. Be to, jos neteko prasmės: knygų niekas neskaito, jos iš lėto nyksta. “Daug keliautojų buvo sužavėti, žadėjo kažkaip padėti – bet vis laukiu” – sakė senukas. Bent jau turistams reikia bibliotekos. Senukas gauna papasakoti prancūziškai miestelio istoriją ir papokštauti prilygindamas ištrinamą Korano mokymosi lentelę iPadui, o turistai atneša aukas. Kol taip bus, biblioteka irgi bus. Jei nesudegs. Kadaise tokių bibliotekų Šingetyje buvo keliolika, beliko šešios ar septynios.

Dar 125 km nuo Šingečio – Uadanas, kurią turistai pasiekia dar rečiau. Jis jau visai virtęs griuvėsiais: senamiestis apleistas dar XIX a. Atvykome iš Nuakšoto saulei besileidžiant, mistiškoje prieblandoje pasivaikščiojome, kol visai užslinko sutemos. Mečetė it tvirtovė. Šulinys, iš kurio, miesteliui atsidūrus priešiškų dykumų genčių apsuptyje, miestelėnai semdavosi vandenį. Siauros gatvelės, kuriomis prekes nešdavo tik asilais – kupranugarius pririšdavo už vartų. Mauritanijoje kupranugaris būdavo “tarpmiestinis traukinys”, o asilas – miesto automobilis.

Visame Uadano senamiestyje tuo metu buvome vieninteliai turistai. “Kai kuriom dienom atvažiuoja keliolika turistų, kai kuriom – tik keli” – mums pasakojo. O griuvėsiai ne tik kad įrašyti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą – jie pranoksta daugybę tų, kur turistai grūdasi miniomis. Vien atmosfera ko verta! Pasaulyje daug romėnų ar graikų griuvėsių, majų ar inkų – bet tik retas keliautojas yra aplankęs Sacharos kupranugarių uostamiesčius. Jie visi šitaip toli nuo visko!

Ir Uadanas – dar nepaskutinis Mauritanijos kupranugarių uostamiestis. Dar gal 300-400 km į pietryčius per nuogą dykumą yra Tišitas. Dar 300 km už jo – Ualatas. Dvi dienos kelio nuo Nuakšoto. Net vienintelės angliškus turus organizuojančios Mauritanijos turizmo agentūros įkūrėjas sakė niekada ten nebuvęs ir turistų nevežęs, Vienas turistas lyg ir norėjo, bet persigalvojo. Mums irgi tąkart buvo per toli.

Kelionė į Mauritaniją nebaisi, bet nelengva

Mauritanijoje turizmo beveik nėra. Kai kuriomis dienomis, būna, net į populiariausius regiono miestelius užklydusius užsienio turistus gali suskaičiuoti ant rankų pirštų. Bet ten yra gausu viešbučių, paslaugų. Net liūdna žiūrėti į kokias suvenyrus pardavinėjančias moteris, viltingai laukiančias turistų, kai kiekviename miestelyje tokių prekijų daugiau, nei keliautojų užsuka per dieną…

Vietiniai pasakojo, kad Mauritanijos turizmui smogė 2007 m. įvykęs keturių prancūzų turistų nužudymas. Nors nieko panašaus po to neatsitiko, kai kurios pasaulio šalys įtraukė Adrarą į regionų, kur vykti nerekomenduojama, sąrašus. Tai kas, kad po to teroro aktų nebuvo, kad Britanijoje ar Prancūzijoje terorizmas pražudė daug, daug daugiau žmonių. Tai kas, kad Mauritanija statistiškai viena saugiausių Afrikos šalių (tik kažkiek nesaugesnė už Lietuvą). Kai Mauritanija tokia tolima, atoki, nesvarbi, niekas nepasivargino redaguoti tų sąrašų… Iki išpuolio Mauritaniją aplankydavo 30 000 turistų per metus, dabar, vietiniai kalba, gal tik keli tūkstančiai – nors manau gal daugiau, bet turizmo departamentas nesivargina skaičiuoti statistikos. Bet kuriuo atveju, juokingi skaičiai: Lietuvą per metus aplanko 2 milijonai ir ji – gerokai mažesnė šalis.

Tikrasis kelionės į Mauritaniją sunkumas – tenka “skristi į nežinią”, nes iš namų mažai ką suplanuosi. Internete nerasi autobusų grafikų ar maršrutų. Netgi, tarkime, autobusų stoties, iš kurios kelionę pradeda autobusai Nuakšotas-Ataras, jokiame internetiniame žemėlapyje ar GPS sistemoje neradau, o ieškojau ilgai. Tik apytikslius paaiškinimus “3 km į šiaurę nuo senojo oro uosto, vadinasi garaž atar” visokiuose angliškuose tinklaraščiuose mačiau.

Anapus Ataro – dar sunkiau: iki Uadano važiuoja tik maršrutiniai džipai. “Kada veš atgal į Atarą?” – klausėme viešbutėlio Uadane vadovės. Atsakymas skambėjo maždaug taip: “Rytoj ryte. Gal 4 ryto, gal 6 ryto. Priklauso nuo to, ar keleiviams reikės spėti į autobusą Ataras-Nuakšotas”. “Kaip sužinoti?” – klausiu. “Vietiniai žino, kas užsiima tais džipais ir jiems paskambina, pasiklausia. Aš galiu pasakyti kur skambinti ar pati paskambinti ir pasiteirauti”.

Čia atsakymas į visus neaiškumus Mauritanijoje. Reikia klausinėti vietinių ir klausinėti daug. Deja, angliškai Mauritanijoje beveik niekas nemoka. Tai – buvusi Prancūzijos kolonija ir jiems dar atrodo, kad pasaulinė kalba – prancūzų ir išsilavinusiam žmogui pakanka mokėti ją. Na o gimtoji kalba daugeliui – arabų. Labai rekomenduoju prieš keliaujant į Mauritaniją bent kažkiek pramokti bent vieną šių kalbų – antraip bus labai sudėtinga.

Paprasčiau galima keliauti išsinuomavus automobilį (brangu, bet jau įmanoma) ar nusisamdžius ekskursiją “nuo pradžios iki galo” (dar brangiau). Galbūt geriausia nepriklausomą keliavimą ir ekskursijas kombinuoti: nuvažiuoti iki Ataro ar Šingečio viešuoju transportu, o ten ieškoti ekskursijos po dykumą (pasiūlymų yra).

Ne viskas Mauritanijoje kaip atrodo. Ne kiekvienas restoranas atrodo kaip restoranas ar turi meniu, ne kiekviename dykumų miestelyje lengvai suprasi kelią į parduotuvę. Geriausia ir to klausti. Tik viešbutėliai pažymėti prancūziškais ženklais “auberge” (ten galima ir pavalgyti). Atrodo, miestelis Alacho pamirštas, vidury niekur – bet ir ten yra “auberge”. Juose ir valgyti duoda, ir į turistų klausimus atsako. Arabiškai arba prancūziškai.

Mauritanijos tradicijos – geriausiai išlaikytos

Mauritanija kaip reta Afrikos šalis turi savo veidą. Ypač anapus Nuakšoto. Padaryk kokią atsitiktinę nuotrauką (ne gamtoje) ir pažiūrėjęs kiekvienas, kas buvęs Mauritanijoje, akimirksniu atspės šalį.

Visų pirma, tautiniai rūbai. Mauritanijoje jais vilki kas antras – daugiau, nei mačiau dar kur pasaulyje. Vyrai nešioja daraa su giliomis rankovėmis ir kišene ant pilvo, o keliaudami toliau užsideda turbaną. Moterys – didžiąją dalį kūno (bet ne veidą) dengiančius spalvingus drabužius. Net oro uosto pareigūnai, dalijantys oro uoste Mauritanijos vizas, vilki daraa.

Antra, pasisveikinimas. Ateik į bet kurį restoraną, viešbutį, namus, kelionių agentūrą ir tuojau tau įpils simbolinį stiprios arbatos puodeliuką – mažyti, bet piltą-perpiltą pirmyn-atgal kokius penkis kartus, kad susidarytų kuo didesnė puta. Ji atvėsina. Jei sėdi ilgiau, arbatą tau neš ir vėl, ir vėl. Tai ženklas, kad esi laukiamas.

Trečia – miestelių namai. Mažyčiai, be langų, vieno kambarėlio. Ir viešbučiai miesteliuose – visi tokie. Kai pasakiau: “Toks gražus vaizdas nuo šito viešbučio į Uadano senamiestį – keista, kad kambariuose nėra langų” – vietiniai nesuprato. Jie neįsivaizduoja kitokio namo, tad ir kitokio viešbučio.

Ketvirta – tautinė sudėtis. 30% gyventojų čia arabai, 30% suarabėję juodaodžiai ir 40% kitų tautybių juodaodžiai. Esame įpratę Afriką skirstyti į “arabų Afriką” ir “juodąją Afriką”, bet Mauritanijoje beveik kiekvieną akimirką matai ir tuos, ir tuos. Jie retai tarpusavy tuokiasi, jų tradicijos skiriasi – bet jie daugybę šimtmečių kartu, dažnai tuose pat namuose.

Penkta – restoranai, kur sėdima ant grindų nusiavus, maistas irgi dedamas ant tų pačių grindų, aplink skraidant musių spiečiams. Kai kurie valgo peiliais ir šakutėmis, bet daugelis – rankomis. Pasigirsta šauksmas maldai – ir ten, kur tuoj neš maistą, vyrai puolė klauptis, gultis. Niekur kitur islamo kraštuose nemačiau šitiek tiesiog gatvėse, restoranuose besimeldžiančių žmonių, kiek Mauritanijoje.

Šešta – šeimos tradicijos. Mauritanės tuokiasi ir 15 metų, bet vyrai – ~35. Neretai tik per vestuves jie pamato tėvų jiems išrinktą sutuoktinį. Moterys 20 metų gimdo ir augina vaikus (vidutiniškai po keturis), o šeimą išlaiko vyras. Bet tuomet susenęs (~50-60 metų) vyras „eina pensijon“, o dirbti pradeda dar gana jauna (~40 metų) žmona. Todėl, priešingai daliai kitų arabų šalių, nemažai vyresnio amžiaus moterų Mauritanijoje – verslininkės, turi viešbučius, restoranus, prekiauja. Nepaisant to, lytys labai atskiros: arabai mauritaniečiai, paduodavę man ranką, nuo mano žmonos spėriai nusukdavo žvilgsnį.

Mauritanija tokia savita dėl to, kad ji tokia atskirta nuo pasaulio. Dėl to, kad net į jos sostinės oro uostą kasdien teatskrenda penki lėktuvai: daugelis mauritaniečių nematę užsienio, savų tradicijų nekvestionuoja. Ir tos tradicijos čia gilios, užaugintos intelektualioje arabų kultūroje, o ne kokiose ten džiunglių gentyse, išsaugotos per neilgą prancūzų kolonijos laikotarpį (1903-1960).

Dykumų toliai, kur net nesiekia valdžios ranka

“Ar šios vėžės per dykumą iki Rišato vien turistinių džipų, ar ten toliau yra ir kaimų?” – klausiau. “Yra nedideli kaimeliai, bet jų gyventojai džipais nevažinėja – tik asilais ir kupranugariais” – sulaukiau atsakymo.

Daugybės tokių kaimų net nesiekia Mauritanijos valdžios ranka. Dar toliau jos klajokliai, judantys po dykumą su savo palapinėmis ir kaimenėmis. Ir nors jų vis mažėja (klimato atšilimas, sako, gena į miestus), dar gausu.

Ten, kur net patys mauritaniečiai nelabai žino, kas yra, dar klesti vergovė, norėdami nusikratyti problemų vaikai prausiasi mamų šlapimu, mergaitės prievarta penimos 9000 kalorijų per dieną tam, kad būtų storesnės ir lengviau įtiktų kokiam vyrui, o jeigu neįtinka – jas „iš gailesčio“ priverčiamas vesti vienas iš pusbrolių. Tiesa, kai kurios tų istorijų ištrauktos iš konteksto, perdėtos – mauritaniečiai ginčija, kad arabų tradiciją turėti šeimos nariais laikomų juodaodžių galima prilyginti vergovei. Bet vakariečiams baisių dalykų irgi galima rasti.

Vėliau, iš Uadano iki Šingečio važiuodami kitu keliu (tiksliau, ne keliu, o tiesiai per dykumą), panašų miestelį, į kurį neveda jokie keliai, pravažiavome patys (Google Maps net nepažymėtas, nors gyventojų iki 2000). Ten – vienas telefonas visam miesteliui, kelios saulės baterijos (čia – ne ekologinis išmislas, o būtinybė), jokio viešojo transporto. Jei gyventojams reikia kur nors išvažiuoti, bando sutarti, kad paimtų kažkoks grįžtantis “emigrantas į civilizaciją” iš tenai. Gal kartą per savaitę toks važiuoja.

Miestelis ten yra, nes ten – oazė, galima auginti saldžias datules, kuriomis kadaise misdavo karavanais keliaudavę pirkliai (lengva išlaikyti nesugedusias). Kitas oazes siekia keliai: Mharito, didžiausią Mauritanijoje, toks aplūžęs, o Terdžito, garsiausią Mauritanijoje, visai normalus.

Mauritaniečių tos oazės numylėtos daug labiau, nei pajūris. Jie eina į Terdžito oazės galą gerėtis pro uolienas prasiskverbiančiu ir lašančiu vandeniu. Tie Mauritanijos miestiečiai, kurie jau “išėję į pensiją” (tiksliau, išlaikomi ~8 vaikų ir anūkų, nes pensijų sistemos Mauritanijoje nėra), visai vasarai ten pasistato palapines ir ramiai ilsisi. Kiti dykumoje turi mažus namelius. Čia kaip Lietuvoje kaimo turizmas: mes “grįžtame prie šaknų” į sodus, prie ežerų, į tradicines pirtis, o mauritaniečiai – į dykumą. Juk kiekvieno senelis buvo klajoklis.

Nuakšutas. Mauritanijos sostinėje įdomiausia stebėti gyvenimą

Kai kelionės pradžioje atvykome lėktuvu į Mauritanijos sostinę Nuakšotą, sunkiai būčiau galėjęs tikėtis tokios nuostabios šalies ir įdomios kelionės. Sostinėje – viskas, kas blogiausia: todėl ją ir pasilikau straipsnio pabaigai.

Jau oro uoste pasitiko visokie “kaulytojai”. Štai kažkoks oro uosto darbuotojas vos atvykus tiesiai šviesiai mėgino prašyti 20 eurų – tarsi Europoje pinigai augtų ant medžių (Mauritanijoje tai koks ketvirtis minimalios algos). Miesto centre įkyriai lindo neįgalieji, vaikai, pabėgėliai iš Malio. Vietiniai nurodė pinigų jiems neduoti, nes juos vis tiek surenka kažkoks “elgetų vadas”. Mano žmona davė sausainį iš lėktuvo – gavusi mergaitė tuojau papasakojo visiems, ir apspito dar daugiau elgetų, kurių paskutinio atsikratėme gal po pusvalandžio: sekė per visą miesto turgų…

Be to, Nuakšote nėra jokių gražių pastatų. Miestas skubiai pastatytas ~1960 m. Mauritanijai paskelbus nepriklausomybę. Nes kol ji buvo Prancūzijos kolonija, šią dykumą valdė iš Senegalo. Į vienas į kitą panašius eilinius namus jau sugužėjo ~1 milijonas, bet turistui nuo to ne geriau. Nuakšoto lankytinos vietos – Didžioji mečetė (dovanota Saudo Arabijos ir šiaip jau pasaulio mastais menka), kažkoks aptriušęs viešbutis su gražiu vaizdu nuo stogo (na, į nelabai gražų miestą), Nacionalinis muziejus (aišku, senas, aptriušęs, tik lentynos naujesnės, su ženklais „Japonijos parama“), Prezidentūra, kurios kareiviai neleidžia fotografuoti, o aplinkinėse gatvėse nuvijo nuo šaligatvių: negalima eiti pernelyg arti apsaugininkų pastato tvoros. Teko žingsniuoti gatve.

Įdomesnis Nuakšote vietinis gyvenimas. Pavyzdžiui, neįsivaizduojamai “sudrožti” automobiliai – sudaužytom lempom, stiklais, parištais bagažinės dangčiais, bet dar kažkaip važiuojantys. Ir tokių – dauguma! Kai kurie su dar nenuplėštais Lenkijos, Serbijos, kitų Rytų Europos šalių lipdukais: štai kur “gyvenimą tęsia” visi 190 Mercedesai iš mano vaikystės Lietuvos. Mauritanijoje nėra techninės apžiūros, neprivalu segtis diržų, niekas nesilaiko eismo taisyklių (kaip laikysies kai, pavyzdžiui, viename šviesofore vienu metu degė ir žalia, ir raudona spalvos). Ir, sako, daug teisių nupirktos už kyšius.

Arba „viešasis transportas“ – niekur neskelbiamais maršrutais važinėjantys nepažymėti taksi. „Kaip žinoti, kuris automobilis – taksi ir koks jo maršrutas?“ – „Pagyveni Nuakšote ir jauti“.

Nuakšoto žvejai ir kupranugariai

Bet labiausiai Nuakšoto afrikietiškai kitoks vietinis gyvenimas atsiskleidžia konkrečiose vietose.

Žvejų pakrantėje, kur kiekvieną vakarą sugrįžta spalvingi žvejų laiveliai, perkrauna laimikį į bendrus laivus, kuriuos augaloti vyrai ištempia į krantą. Čia laukia restoranų šeimininkės – supirks rytdienai geriausias žuvis. Žvejyba niekad nebuvo mauritanų tradicija ir iki šiol ja užsiima imigrantai iš Senegalo – bet žuvis su ryžiais tapo Mauritanijos nacionaliniu patiekalu.

Kupranugarių turguje, kur pririšti šimtai šių “dykumų laivų”. Deja, nors asilai Nuakšote dar naudojami transportui, kupranugariai – jau tik mėsai. Nors kartais vos sukramtoma, ji – pati populiariausia.

Kaip ir daugelis Afrikos sostinių, Nuakšotas paliko vieną įspūdį kai ten atskridau iš Kanarų salų ir kitą – kai ten sugrįžau prieš skrydį atgal, išnaršęs dykumų tolius.

Atvykęs pirmąkart mačiau skurdą, šiukšles, sukiužimą. Pirmosios nakvynės viešbutyje – dažais ištepliotą langą, suskaldytas vonios plyteles (tikriausiai statybininkų, nes viešbutis gana naujas), vos atsisėdus subyrėjusią kėdę ar lentyną, pasibaigusį karštą vandenį: niekas Afrikoje neįrengiama kaip pas mus.

O sugrįžęs iš daug liūdnesnių, tolimesnių vietų jau regėjau didmiestį. “Koks puikus viešbutis” – pamaniau nors, geriau įsižiūrėjęs, supratau, kad tame viešbutyje irgi daug kas padaryta “tep lep”, išterliota, nudaužyta. Tiesiog to nebepastebi! Ir lengvai supranti, kaip nepastebi patys mauritaniečiai ir nesuvokia, kodėl vakariečiams ten kažkas neįtinka. Visiškai nesupranta, kodėl vakariečiai verčiau keliauja į Maroką kai Mauritanija, vietinio gido žodžiais, irgi „turi viską tą patį“…

Vakarietiškas Mauritanijos sostinės veidas

Beje, Nuakšotas turi ir vakarietišką veidą. Net nustebau kiek ten “ekspatų” – turtingų imigrantų, užsiimančių verslais ar dirbančių tarptautinėms organizacijoms bei ambasadoms, Nuakšote primenančioms milžiniškas tvirtoves. Atsikelia ir kiti arabai, ir europiečiai, tyliai apeidinėjantys Mauritanijos alkoholio draudimą visokiais vakarėliais Prancūzijos ambasadoje ar iškabų neturinčiuose baruose.

“Ekspatai” sukūrę ir neblogų restoranų (picos, spagečiai, kebabai…) ir Zeinart meno galeriją, kurioje tvarka ir skoningumas tarsi Prancūzijoje. Juk priklauso prancūzei… Jos vyras kai kuriuos “vietinius dirbinius” ir gamina, dar kai ką užperka Senegale. “Ekspatams” – net Cinqueme sodas, kuriame kiek akis užmato pardavinėjami sodinukai. Koks europietis nenorės auginti gėlių namie…

Ekspatai mėgsta leisti laiką Sultan Beach paplūdimyje 20 km į šiaurę nuo Nuakšuto, kurio smėlėtoje ir banguotoje platybėje nejučia pagalvoji: Mauritanija galėtų pritraukti ne mažiau “saulės turistų”, nei koks Egiptas. Vietiniai turi kitą paplūdimį – kiek mažiau tvarkingą, iš karto į šiaurę nuo žvejų prieplaukos.

Kai kurie vietiniai Nuakšote net truputėlį „apvakarėjo“ („Tinderis“ neišpopuliarėjo, bet, vietiniai pasakojo, jei važiuosi per Nuakšotą gera mašina, sustabdys kokia mergina „vienos nakties nuotykiui“). Bet daugeliui mauritanų idealas – nebe „nuodėmingoji“ Prancūzija, o Kataras ar kokia kita turtinga Persijos įlankos musulmoniškas šalis.

Mauritanijos tragedijos: korupcija ir reformų liūnas

Deja, Nuakšote geriausiai pamatai ir Mauritanijos akmenį po kaklu – visokiausius eksperimentus, turinčius “tuoj tuoj” sumoderninti šalį, o iš tiesų beprasmius ar žalingus. Tai, kad šalis 2017 staiga pakeitė vėliavą ir himną, o nuo Mauritanijos ugijos banknotų nubraukė nulį – dar nieko. Panašiu metu sugalvojo perkelti ir oro uostą: senasis buvo prie miesto centro, naujasis – 40 km už Nuakšoto. „Kodėl“ niekas negalėjo pasakyti. Ten – jokio viešojo transporto, taksistai lupa beprotiškus pinigus. Naujojo oro uosto šūkis “Sveiki atvykę į ateitį!”, tik ta ateitis – be wifi, su į niekur vedančiomis “food court” rodyklėmis, tualetais be popieriaus ir muilo. Užtat su autobusais, kurie paveža 50 metrų nuo vartų iki vienintelio perone stovinčio lėktuvo (tai kas, kad greičiau būtų nueiti pėsčiam ir Europoje seniai taip daroma). Senasis oro uostas gi paverstas kažkokia postapokaliptine niekam nereikalinga dykra vidury miesto: pakilimo takas tapęs „prasilėkimo trasa“ ir byrantiems mersedesams, ir asilams.

Vietiniai pasakojo apie dar keistesnes “reformas”: štai jau nepriklausomos Mauritanijos valdžia sugalvojo, kad mokyklose visi dalykai turi būti dėstomi nebe arabiškai, o prancūziškai: suprask, “pasauline” elito kalba. Dabar vaikai nebeišmoksta matematikos, biologijos ar fizikos – nes nesupranta gerai prancūziškai. Nebeišmoksta ir arabiškai, nes mokykloje arabiškos tik arabų pamokos – tarsi užsienio kalbos. O užsieniečiams dėl to Mauritanijoje lengviau nebent prancūzams – juk visiems kitiems europiečiams ar amerikiečiams „tarptautinė kalba“ seniai yra anglų.

Na, yra ir geresnių eksperimentų. Jokios šalies piliečiams nebereikia Mauritanijos ambasadose prašyti vizų – jos duodamos Nuakšoto oro uoste. Tiksliau, parduodamos. Bet vis šalis atviresnė. Didesnė problema – kaip ten nusigauti. Turintiems laiko lietuviams, turbūt, geriausia skristi į Maroką ir važiuoti iš ten, nes visi kiti būdai – brangūs.

Reforma, kurios mauritaniečiai laukia, bet jos vis nėra – kova su korupcija. Ji – milžiniška. Pakelėse stūkso policijos ir žandarmerijos patikros punktai, kurie tik ir ieško prie ko prisikabinti. Jei keliauji „kaip reikia“ autobusu – neprisikabins, bet skaičiau daug keliavusiųjų autostopu istorijų, kuriuos išsodina, aiškina, neva tai draudžiama, duoda suprasti „susimokėk kyšį ir negaišim laiko“. Nors tarp vietinių autostopas populiarus… Taip pat kyšius renka ir iš samdytų ekskursijų vairuotojų: esą, „turistai tau daug davė, tai pasidalink ir su mumis, antraip valandėlę palaikysim, viską tikrinsim, turistai geru žodžiu neminės“.

Vaistas menkai žinomų valstybių fobijai

Jei būčiau psichologas, atrasčiau naują fobiją “menkai žinomų valstybių baimė”. Daug galime atleisti “žymioms šalims”, kaip Turkija, Egiptas, net Brazilija ar PAR, bet vos tik pasakau, kad keliausiu į kokią Mauritaniją ar Paragvajų – tuoj randasi žmonių, puolančių gąsdinti baisumais, neva vykstančiais šalyje, apie kurią jie patys dar ką tik nebuvo girdėję.

Nes „pagūglina“ ir randa, kad, pavyzdžiui, Mauritanijoje 2007 m. plėšikai ar teroristai nužudė keturis prancūzų turistus. Tai kas, kad po to joks užsienietis Mauritanijoje nežuvo. Tai kas, kad per tą laiką teroristai ir banditai kitur pasaulyje išžudė tūkstančius turistų – ir Europoje, JAV. Bet kadangi Mauritanija yra „menkai žinoma valstybė“, to vienintelio incidento pakako, kad Dakaro ralis būtų „su visam“ iškeltas iš Afrikos, o žiniasklaida įtrauktų Mauritaniją į „amžino pavojaus“ sąrašą. O Paryžiuje gali kiek nori išpuolių surengti teroristai, Rio de Žaneire – banditai: šie miestai „puikiai žinomi“ ir į visados liks didžiausių svajonių, o ne didžiausių baimių, sąrašuose.

Tiesa, lietuviai nėra iš bailiausiųjų keliautojų ir net nustebau, kad Mauritanijoje mūsų šalis ganėtinai žinoma: ne vienas mauritanas teigė sutikęs ar net pažįstantis kitų lietuvių. „Kaip jūs dėkojate?“ – paklausė tas Šingečio bibliotekos senukas šeimininkas. „Ačiū“ – sakau. „Tikrai? Neturite kito žodžio?“. „Dėkui“ – sakau. „Taip, kiti turistai iš Lietuvos man sakė šitą!“. Be to, nemažai lietuvių jūrininkų žvejoja prie Mauritanijos krantų.

Tie lietuviai, kaip ir aš, įsitikina, kad Mauritanija tikrai nėra baisi. Ir tiems keliautojams, kurie nepabūgsta gąsdinimų, ta menkai žinomų valstybių fobija, turbūt, išeina tik į naudą. Mauritanija nebūtų ta pati Mauritanija, jeigu jos dykumos būtų užgrūstos turistais, kaip Maroko Merzuga, jeigu vietoje atokių tradicinių belangių viešbutėlių stūksotų visas spektras 5* resortų, britų jaunimėlis slapta laktų alų hosteliuose, o imituodami užsieniečius turtingesni vietiniai nusimestų tautinius apdarus.

Bet iki to dar daugybė metų ar dešimtmečių. Nors kas keliolika metų turizmo mastai pasaulyje padvigubėja, tokiose šalyse, kaip Mauritanija, supranti, kad dar yra aibė unikalių ir įdomių vietų, kur turizmo išvis nėra.

Komentarai

Vakarų Sachara pažymėta visuose pasaulio žemėlapiuose, bet iš tikro šios valstybės… nėra. Tą tuščią begalinę dykumą su keletu miestelių jau seniai užkariavo Marokas.

Visgi keliautojams Vakarų Sachara – atskira šalis. Ir ji pritraukia netikėtą derinį turistų. Jėgos aitvarų ir serfingo fanai negaili liaupsių dieviškiems Vakarų Sacharos vėjams ir bangoms, o senyvi ispanai ir prancūzai džiaugiasi kemperiais nuvažiavę „egzotiškiausiai, kur dar įmanoma“.

Visi jie patenka į tą dykumų miražą tarp eksklajoklių sahravių, Maroko kolonistų ir juodaodžių imigrantų. Į menkus vėjų košiamus miestelius, ties kuriais Sacharos dykuma didingomis kopomis sukrenta į Atlanto vandenyną.

Pervažiavau didžiąją Vakarų Sacharos dalį – tai paprasčiau, nei tikėtumeis. Visgi, kažkoks keistas sekimo jausmas niekad neapleido.

Dachla – vėjas, vandenynas, ekstremalai, dykuma

Didžiausia Vakarų Sacharos sėkmės istorija – Dachlos miestelis (~60 000 gyventojų). Ten gali užsimanyti nukeliauti vos žvilgtelėjęs į žemėlapį. Nes Dachla įsikūrusi ilgoje siauroje nerijoje. Tarsi Nidoje, vienoje pusėje – marios; kitoje – Atlanto vandenynas.

Kokiais 2000-2010 m. Dachla dar buvo visiškas užkampis, kur atskrisdavo po vieną lėktuvą per savaitę ir užsukdavo nebent pavieniai nuotykių ieškotojai. Vienas jų sušuko „Eureka!“ supratęs, kad Dachloje vėjas – visada labai panašus. Idealus jėgos aitvarams. Ir palei Dachlos marias tuoj pradėjo augti jėgos aitvarų stovyklos. Paskui „kaituotojus“ atsekė ir kiti ekstremalai bei vandens sporto mėgėjai: serfingo, parasparnių, irklenčių. Ir štai Dachla tikriausiai – didžiausia turizmo sostinė tarp visų Afrikos konflikto zonų!

Daugelis „Dachlos kaituotojų“ Dachlos net nepamato: juos pasiima iš lėktuvo, nuveža į jų stovyklas, kur savaitę ar dvi jie užsiima tik savo pamėgta veikla. Tiesa, tokios stovyklos brangios – ypač Vakarų Sacharos mastais. Mes išsinuomavome butą pačiame Dachlos mieste. Girdėdavome, kaip ~5 val. ryto už sienos apsistoję vokiečiai keldavosi ir važiuodavo pasitikti potvynio. Tai irgi įmanoma ir taip gerokai pigiau. Dachloje yra ir nebloga viešbučių, ir automobilių nuomos pasiūla: kai yra turistų, atsiranda ir paslaugos jiems. Tik darbo laikas neaiškus: daugelis autonuomos agentūrų buvo uždaryta, bet padėjo viešbučio darbuotojas.

Po Dachlos miestelį lengva važinėti taksi (viena kaina kur mieste bevažiuosi – ir nedidelė), bet nelabai yra kur važiuoti ir eiti. Graži pakrantės promenada palei marias ir jos restoranai bei kavinės. Reti kelionių tinklaraščiai siūlo aplankyti bažnyčią (paprastai užrakinta), menininkų turgų (daugelis parduotuvėlių nenaudojama) ar mečetes (kitatikiai neįleidžiami).

Bet tikroji Dachlos pažiba nebent – atmosfera. Vėjas, dykuma aplink, žvelgiant į marias – aukšti Sacharos krantai tolumoje. Vietoje „miesto parko“ – „miesto dykuma“: tiesiog tuščia smėlio erdvė. Įdomu stebėti vietinius sahravius, kurių moterys rengiasi labai spalvingai.

Vakarų Sacharos dykuma ir jos žmonės

Gražesnės vietos yra Dachlos apylinkėse, dykumoje – joms apžiūrėti būtinas automobilis. Apie Vakarų Sacharos lankytinas vietas informacijos internete dar labai mažai, tad susirankioti ją po kruopelytę iš visokiausių angliškų tinklaraščių užtruko, bet štai sąrašiukas:

*Dachlos švyturiai – vienas šalia kito stovi dabartinis ir XIX a. Gražesnė nei patys švyturiai aplinka – aukštas vandenyno krantas.

*Baltoji kopa – žiupsnelis stereotipinės dykumos su smėliu palei marias.
*Imlilio ežerėliai.
*Kaituotojų stovyklos, daugiausiai prie šiaurinio lagūnos kranto. Net jei vandens pramogos nedomina, galima pažiūrėti vandens pramogas, kai kuriose galima užeiti į restoraną. Nebūtina pramogauti ten – yra daug nemokamų krantų.

Pastarieji du objektai pasiekiami tik visureigiais.

Kaip visoje Vakarų Sacharoje, lankytinos vietos – tik pretekstas važiuoti ir patirti atmosferą. Važiuoti per begalinę dykumą. Tiesa, ne stereotipinę su smėlio kopomis, o dyką, akmenuotą, tokią kietą ir lygią, kad net ir be visureigio daug kur gali tiesiog išsukti iš kelio ir važiuoti dykuma.

Čia ir yra Vakarų Sacharos perliukai, kurių siekia antrasis keliautojų į šį kraštą tipas – ilgos ekspedicijos keliais (“overlanderiai”). Daugiausia jie keliauja kemperiais, bet būna ir motociklais, visureigiais, sutikome net ir dviratininkų. Išvažiuoja kur iš Ispanijos ar Prancūzijos ir leidžiasi kas per Maroką iki Vakarų Sacharos, o „avantiūristiškesnieji“ iki Senegalo sostinės Dakaro. Legendinis ralis seniai ten nebevyksta, bet Dakaro pavadinimas iki šiol turi kažkokią mistinę aurą, tad daugelis ekspedicijų lipdukų ant Vakarų Sacharos degalinių pranešė, kad galutinis keliautojų tikslas – būtent Dakaras.

Nuo Europos iki pat Dachlos keliai tikrai geri: puikiai tinka net ir dideliems kemperiams. Paskui, per Mauritaniją, jau kiek blogiau, nors irgi pagerėjo.

Kai kurie „kemperistai“ Vakarų Sacharoje sustoja kempinguose, bet daugeliui dar smagiau išvažiuoti kur į dyką pakrantę, į vietą, kur Sacharos dykuma pasibaigia į Atlanto vandenyną, ir įsikurti kelioms dienoms taip, kad civilizacijos aplink nesimatytų.

Be keleto didesnių miestų, Vakarų Sacharos dykuma tuštutėlė. Kaimai primena kažkokius pakelės punktus su degaline, kartais net be parduotuvių. Deja, nepaisant vos 2 gyv. į kv. km gyventojų tankumo, Vakarų Sachara – labai apšiukšlinta. Įprastas būdas nusikratyti šiukšlėmis – panešti iki miestelio krašto ir palikti dykumoje, arba mesti į vandenyną. Tik pažiūrėk žemyn nuo olos gražiausiose pakrantėse – pilna plastikinių butelių, maišelių, dvokia. Taip pat šiukšles pro langus mėto ir vairuotojai, tad ir pakelės – nedideli sąvartynai. Net sunku patikėti, kaip Vakarų Sacharos gyventojams nekludo gyventi visiška šiukšlių apsuptis – bet mūsų ir jų kultūros kitokios. Atrodo, kol Europa vis labiau „perlenkia lazdą“ su ekologija, ten, kur, atrodo, ekologinės pažiūros būtų daug aktualesnės, jos visiškai neatėjo į madą.

Vakarų Sachara – paprastai pasiekiama, bet visgi konflikto zona

Į Vakarų Sacharą papulti jau paprasta. Kas turi laiko ir noro – gali važiuoti gerais keliais per Maroką. Kitiems, kaip mums, jau yra pigių skrydžių į Dachlą – tiesa, tik iš kitų Maroko miestų. Taigi, iš Lietuvos reiktų skristi su dviem persėdimais, bet įmanoma „susisukti“ už kokius 90 eurų į vieną pusę pakeliui aplankant dar Maroką ir kokį Europos miestą (mes skridome Vilnius-Venecija, Venecija-Fesas ir Marakešas-Dachla). Alternatyva – skristi iki, tarkime, Marakešo ar Agadyro ir važiuoti autobusu, bet tai bus iki ~24 val. važiavimo ir nebūtinai ženkliai pigiau.

Nors Marokas sako, kad Vakarų Sachara – lygiai tokia pati Maroko dalis, kaip ir Marakešas ar Rabatas, skirtumai buvo akivaizdūs jau nuo lipimo į lėktuvą Marakešas-Dachla. Saugumo patikra buvo ypatinga: ieškojo ne tiek ginklų ar pavojingų daiktų, kiek rūpėjo ištraukti iš kuprinės ir peržiūrėti viską, ant ko kas nors parašyta. Peržiūrėjo visas mano vizitines korteles, kiekvieną turėto Venecijos meno bienalės lankstinuko lapą. Žiūrėjo, ar neturiu kažko, kas įrodytų mane palaikant Vakarų Sacharos nepriklausomybę: pavyzdžiui, žemėlapio, kuriame Marokas ir Vakarų Sachara būtų pavaizduotos kaip atskiros valstybės. Ir dar ar nesu žurnalistas – tokių į Vakarų Sacharą, kiek skaičiau, nelabai įleidžia. Todėl klausinėjo apie visas vizitinėse kortelėse surašytas veiklas. Šiaip jau keista tikrinti rašytinę medžiagą, kai turėjau kompiuterį, USB atmintines, ir apskritai viską dabar galima persiųsti internetu – bet ką jau.

Pati Vakarų Sachara irgi pilna Maroko karo bazių ir nebus nė valandos, kad nepamatytum karinio džipo, sunkvežimio ar jų vilkstinės. Tarp miestų gausu žandarmerijos tikrinimo punktų, kur, tarkime, stabdomi tarpmiestiniai autobusai, prašoma rodyti pasus, klausiama, kur važiuoji. „Tik nefotografuokite žandarų“ – iš karto perspėjo autobuso vairuotojas.

Vakarų Sachara ne Šiaurės Korėja – gali keliauti laisvai, be „lydėtojų“ – bet vis pasijusdavau stebimas. Štai, kadangi išsinuomavome ne visureigį, bandėme palikę mašiną iki Baltosios kopos nueiti pėsti: labai graži aplinka, kopos, marių pakrantė. Tenuėjome kokius 200 m kai išgirdome policijos sirenas ir pamatėme, kad mums moja grįžti – „Kur einate? Baltoji kopa už 5 km, ten būtina važiuoti visureigiu, nenueisite“. Suprask, nevaikščiokite ir važiuokite iš čia. Gal kokia karo bazė kažkur netoli buvo, o mes su fotoaparatais… Panašiai „atgal į miestą pasiuntė“ ir iš civilio automobilio išlipęs pareigūnas Lajūno priemiestyje, kur ieškojome (ir neradome) iš ten iškeltos maršrutinių taksi stoties.

Vakarų Sacharos konflikto istorija

Vakarų Sacharos konflikto istorija tokia: iki 1975 m. tai buvo Ispanijos kolonija. Tada Vakarų Sacharoje gyveno ~20% ispanų ir ~80% sahravių – arabiškai kalbančių dykumų klajoklių. Iš viso vos 80 000 žmonių. Kolonializmas Afrikoje jau buvo beveik sunykęs ir Vakarų Sachara buvo viena paskutinių kolonijų. Ispanija pasidavė aplinkinių šalių – Maroko ir Mauritanijos – spaudimui ir užuot suteikusi Vakarų Sacharai nepriklausomybę, padalino ją tarp Mauritanijos ir Maroko (esą sahraviai nuo seno buvo pavaldūs šioms tautoms). Ispanų kolonistai skubiai „susikrovė daiktus“ ir išvyko, bet sahraviai tuoj sukilo prieš „naujuosius kolonistus“. Mauritaniečius išvijo, bet pajėgesni marokiečiai tada užėmė visą Vakarų Sacharą. Jungtinės Tautos dar 1991 m. garantavo paliaubas, sutarusios dėl referendumo dėl Vakarų Sacharos nepriklausomybės, bet tas taip ir neįvyko: nesutariama, kas galėtų balsuoti.

Per tą laiką Marokas visaip skatino į Vakarų Sacharą keltis marokiečius ir jau ~350 000 jų imigravo į Vakarų Sacharą. Pastaruoju metu dar prisidėjo juodaodžiai imigrantai, čia besistengiantys uždirbti pinigų, kad galėtų nelegaliai išplaukti į gretimas Kanarų salas – tokių ypač daug Dachloje. Sahraviai dabar – mažuma savo šalyje (~30%). Jų gyvenimo būdas kardinaliai pasikeitė: dykumą išvagojus valstybių sienoms ir frontams, jie nebegalėjo klajoti ir irgi nusėdo Vakarų Sacharos miestuose. Kiti gi pabėgo išvis ir gyvena pabėgėlių stovyklose Alžyre. Marokas užvaldė ne visą Vakarų Sacharą: aptvėrė didžiule smėlio siena svarbiausias jos dalis, ~80% šalies. Tačiau likusi „laisvoji“ Vakarų Sachara – tuščia dykuma, ten patekti beveik neįmanoma ir iš tikro netgi kovotojai dėl Vakarų Sacharos nepriklausomybės bazuojasi ne ten, o Alžyro pabėgėlių stovyklose.

Vakarų Sacharos nepriklausomybę pripažįsta daugiau nei 40 šalių, daugiausiai Afrikos šalys – štai kodėl daugelyje žemėlapių ji žymima kaip nepriklausoma. Dar didelė pasaulio dalis nors ir nepripažįsta Vakarų Sacharos nepriklausomybės, laiko, kad ji yra kolonija – tiesiog nebe Ispanijos, o Maroko. Ir dar turi ateiti laikas dekolonizacijai.

Realybėje dėl marokiečių persikėlimo gyventi bei to fakto, kad šiandieninius Vakarų Sacharos miestus pastatė daugiausia Marokas, Vakarų Sachara kultūriškai mažai skiriasi nuo Maroko. Priešingai daugeliui kolonijų ar okupuotų kraštų, čia mažai „ypatingos dvasios“ – išskyrus, aišku, gamtą, dykumą ir sahravių moterų spalvingus drabužius. Na ir arbatą: ji svarbi visame regione, bet tik Vakarų Sacharoje visur prie itin kartaus puodelio gaudavau beveik jo dydžio cukraus bloką.

Lajūnas ir Vakarų Sacharoje kuriamas naujasis Marokas

Marokas visaip stengiasi sukurti Vakarų Sacharai naują veidą. Marokietišką ir modernų. Kad ten norėtų važiuoti gyventi marokiečiai ir kad turistai išsivežtų įspūdį, kad Marokas Vakarų Sacharą modernizavo, gyvenimą ten ženkliai pagerino.

Pats didžiausias ir moderniausias Vakarų Sacharos miestas – Lajūnas (~200 000 gyventojų). Įkūrė jį dar ispanai ~1930 m. kad prižiūrėtų gretimas fosfatų kasyklas, bet ispanų bažnyčia ir parkelis priešais ją seniai užgožti gigantiškų marokiečių aikščių, parkų ir kitų projektų (Lajūno futbolo stadiono lietuviams pavydėti!). Net „McDonald‘s“ yra.

Marokiečiams daro įspūdį – „Vakarų Sacharos miestai šitokie modernūs!“ – sakė mūsų riado savininkas Marakeše. Aišku, kodėl taip galvoja marokiečiai: plačios gatvės, jokių ankštų viduramžiškų medinų su arkliais ir asilais, kaip Fese ar Marakeše. Bet mums sunku suprasti. Taip, parkas tvarkingas, prižiūrimas – bet šalia gatvė sunykusiu šaligatviu, duobės. Yra modernių kavinių, bet taip pat – musių pilni restoranėliai. Be to, kai kas iš viso naujo ir didingo neužbaigiama, iš lėto nyksta: pavyzdžiui, Dachlos pamario promenada graži, bet pajūrio – visai apleista, išlaužyta, nors irgi mėginta kurti ką gražaus (atrodo, ji net nebuvo pabaigta).

Gražiausia Lajūno vieta man– žvilgsnis į dykumą iš Lajūno „senamiesčio“, kur miestas baigiasi ir prasideda kopos. Yra ne vienas parkas, iš kur galima pažiūrėti: tiesa, jie tušti, stebimi sargybinių, ir iš pradžių kilo abejonių, ar ten galima eiti. Nuėjau – niekas neišvarė.

Į Lajūną važiuoti turistui nelabai yra ko, bet jis pakeliui iš Maroko į Dachlą. Turistų ten pakankamai mažai, kad ne tik, kad niekas nemėgino apgauti, bet vietiniai netgi prieina tiesiog pasisveikinti. Kai užuot taksistų klausęs “kiek kainuos?” paduodavau reikiamą sumą, jie nemėgino apgauti.

Yra ir kita Vakarų Sacharos pusė. Tolimi, atokūs sahravių miesteliai, kur jokie marokiečiai nesikelia ir progresas juos „apeina“. Kaip Lasarga prie Dachlos, kur sahravių žvejai gyvena lūšnose. Sako, marokiečiai nemėgsta, kai ten fotografuojama, tad tik nuvažiavome ir apsisukome.

Vakarų Sachara – ar verta keliauti?

Vakarų Sacharą palikau iš Lajūno – pusvalandžio trukmės skrydžiu į Gran Kanariją. Dar vienas būdas gana nebrangiai patekti į Vakarų Sacharą, jei bilietus perki iš anksto. Iki oro uosto nuėjau pėsčias: visi Vakarų Sacharos oro uostai – miestų centruose, greitai besiplečiantys miesteliai juos prarijo.

Tikiu, kad paįvairinti atostogas Kanarų salose užsukimu į Vakarų Sacharą gali būti įdomu. Ypač ekstremalaus sporto mėgėjams, ypač jėgos aitvarų.

Jei nori tiesiog pavažinėti, manau, kad keliaujant į Vakarų Sacharą būtinas nuosavas (ar išnuomotas) transportas, geriausia visureigis: tada gali pajusti dykumos dvasią ir laisvę išsukti kur nori, sustoti kur nori, išsimaudyti kur nori (jei krantas žemesnis). Bent jau kiek leis ar nepastebės „tyliai viską matantys“ pareigūnai.

Tuo tarpu naujieji Vakarų Sacharos miestai įspūdingi tik afrikiečiams, o mums – nebent dėl to, kokioje atokybėje, kokioje neapibrėžtoje politinėje padėtyje jie iškilo.

---

Visi mano kelionių po Maroką aprašymai

1. Marokas – lengvai pasiekiama pietų egzotika (ĮŽANGA)
2. Marakešas – rausvas, atviras pietų megapolis
3. Fesas – ant asilo į Viduramžius
4. Vakarų Sachara – valstybė-miražas patrakėliams

Komentuoti

Marakešas! Pats pavadinimas dvelkia egzotika. O už to pavadinimo – rausvas arabiškas miestas, daugeliui keliautojų tampantis pirmaisiais vartais į kitokį, neeuropietišką pasaulį.

Ankštos Marakešo senamiesčio gatvelės sprogsta nuo rytietiškų turgų. Jo centrinė aikštė pilna egzotiškų šokėjų, fokusininkų, būrėjų, apgavikų. Virš tradicinių rūmų – riadų – iš minaretų skamba šauksmai melstis.

Bet kartu turistų ten tiek daug, kad pavargę nuo egzotikos jie gali akimirksniu šmurkštelti į kitokį – “savo” – pasaulį. Su barais ir naktiniais klubais, su pigiomis ekskursijomis į kalnus ir dykumas, su meniškais hosteliais ir prabangiais viešbučiais.

Ir tai nieko naujo: jau kone šimtmetis Marakešas „užveda“ Vakarų pasaulio menininkus ir svajoklius.

Šis straipsnis yra apie Marakešą. Bendrai apie Maroką, jo kultūrą ir keliones į Maroką skaitykite čia.

Marakešo senamiestis – medina

Marakešo širdis yra jo senamiestis – medina. Vienas begalinis chaosas:, motociklai, turistai, čadromis vilkinčios vietinės, apgavikai, asilai, arkliai, kačių pulkai, šunys, šiukšlių kalnai – viskas kažkaip išsitenka tokiose siaurose gatvėse, kad kai kur net dviems žmonėms sunku prasilenkti.

Tokį siaurų gatvelių ir šimtamečių rūmų rajoną turi kiekvienas save gerbiantis Maroko miestas, bet pakanka trumpai žvilgtelti ir supranti – Marakešo medina kitokia.

Marakešo medinoje motociklų šimtus kartų daugiau nei asilų ir netgi galima privažiuoti automobiliais. Kitos medinos ~8 val. vakaro „užmiega“, o Marakešo šurmuliuoja ir po vidurnakčio. Jos parduotuvėlėse vietines prekes papildė suvenyrų turistams gausa, o vietinius restoranus bei gyvenamuosius namus keičia ir keičia turistiniai: rytietiški išvaizda, bet vakarietiški turiniu. Švara, anglų kalba, vakarietiškos kainos.

Kitaip sakant, Marakešo medina daug labiau prisitaikiusi prie turistų. Ji – toks tarpas tarp kitos Maroko supermedinos Feso ir Venecijos.

Džema El Fna – aikštė, į kurią panašių pasaulyje nėra

Bet Marakešo medina tikrai neprarado savo dvasios! Toliau nuo turistinių takų yra ten ir tradicinės odos raugyklos, ir visokiausi amatų cechiukai. Bet labiausiai Marakešo dvasia gyva Džema El Fna aikštėje į kurią panašios visame pasaulyje nėra.

Ši aikštė – tai ir parduotuvė, ir restoranas, ir teatras. Vienas jos simbolių – sulčių spaudėjai, siūlantys neįtikėtinai pigias (gal pigiausias pasaulyje) ir skanias sultis (ypač apelsinų). Marakeše neverta klausti „ar sultys natūralios?“. Aišku, kad natūralios, neskiestos, nesaldintos…

Aplink sulčių spaudėjus būriuojasi visokiausių paslaugų teikėjai, kai kurie jų aikštėje tęsia tėvo, senelio pradėtą darbą. Moterys kitoms moterims rankas ir kojas dabina hena, tradiciškai apsirėdę vandens pylėjai gali parduoti šalto vandens iš varinio indo, o fotografai – paskolinti nuotraukai beždžionę ar gyvatę (gyvūnų mylėtojai nesidžiaugia išvydę kokį cypsinčių beždžionėlių narvą).

Bet tikrąjį veidą Džema El Fna parodo vakarais. It iš po žemių išdygę virėjai atsistumia vežimus, kuriuos kažin kaip stebuklingai per kokį pusvalandį išlanksto į lauko restoranus. O paskutinį aikštės trečdalį užima tikroji Džema El Fna pažiba: meno ir pramogų rateliai: muzikantai, akrobatai, istorijų pasakotojai, gyvačių kerėtojai, loterijų organizatoriai kiekvienas pradeda šou, o praeiviai gali sėstis žiūrėti (pakanka nedidelės aukos). Kas kitur vyksta teatre ar koncertų salėse Marakeše – tiesiog ant šaligatvio.

Dar prisibijantiems panirimo į tą šurmulį – aibė kavinių su vaizdu į Džema El Fna, kur visą vaizdą gali stebėti per saugų atstumą. Tik jei nori geriausių vietų, reikia užsiimti prieš saulėlydį.

Kaip greitai prabėgo kelios valandos ten, stebint čia kokį sulčių spaudėją, čia šokėjų grupę ir bergždžiai bandant „atrasti“ tokias esą aikštėje gyvuojančias profesija, kaip dantų traukėjai (neįperkantiems dantisto – replės miesto aikštėje be jokio nuskausminimo).

Marakešo įkyruoliai ir apgavikai

Užvis įdomiausia Džema El Fna aikštėje nuo kavinių balkonų pasirodė stebėti visokiausius apgavikus. Niekada nemačiau jų darbo „nuo pradžios iki galo“: kaip sistemingai jie mulkina turistus – ir kaip išradingai kai kurie keliautojai išsisuka.

Štai atvažiuoja „tradicinių šokėjų grupelė“ dvi valandas pašokti. Vos pamato kur fotografuojantį turistą – susirodo kuriam jį užsipulti: „Duok pinigų už nuotrauką!“. Prieina keliese, piktai gestikuliuoja – kai kurie turistai „pasiduoda“ ir susimoka. Kiek beduotų, „šokėjams“ visada nepakanka: kaulija daugiau, seka, kol turistas nueina. Toks „atidirbtas“ veiklos modelis. Kol turistų nėra, jie mėgina uždėti savo kepures-fesus praeiviams ir įtikinti juos „nemokamai“ fotografuotis – o tada kaulija pinigų, jų gavę – kaulija vėl.

Stebėjau ir „henos apgavikes“, kurios prieš tai mulkino mano žmoną. Nukreipusios jos dėmesį („Saugok telefoną, kad nepavogtų“) pastvėrė ranką ir per pora minučių nupiešė tradicinį piešinį – „Mokėsi, kiek norėsi“ – sakė. Paskui ištraukė mėgėjiškai atspausdintą „katalogą“ – neva toks piešinys kainuoja 32 eurus! Laimė, žmona buvo Maroke jau dariusis heną ir žinojo tikras kainas – pasiūlė 5 eurus. Apgavikės, aišku, turėjo standartinių frazių: „Ten buvo kitokia hena, čia geresnė ir brangesnė“ ir pan. Bet vos suprato daugiau 5 eurų negausiančios pasidavė: „Gerai, gerai, penki eurai“. Juk jei kaip sąžiningos aikštės henos piešėjos tik lauktų klienčių, būtų negavusios nė tiek!

Nuo kavinės aukštumos mačiau kaip tuodvi moterys taip pat mausto vis naujas ir naujas turistes. Vienos duodavo kartą ir toliau puolamos duodavo dar; viena heną demonstratyviai nusivalė ir atsitraukė.

Apgavikai tik sudaro grėsmingą įspūdį, kad jų daug, jie tave supa, iš pykčio gal net trenks: iš tikro vos turistai tvirtu žingsniu nueidavo toliau, apgavikai eidavo ieškoti naujų aukų, linksmai besišnekučiuodami tarpusavyje. Jų „darbas“ – apgavystės ir vaidyba, o ne apiplėšimai ar turto prievartavimas smurtu.

Deja, šitokių apgavikų pilnas visas Marakešas, ypač jo medina. Knygoje apie Marakešo medinos darbus paminėtas ir „elgeta“, vaidinantis visokias negalias. Ir tų neįgaliųjų(?) irgi daug: štai tėvai atrėmė į sieną neįgalų savo vaiką, štai trys aklieji(?) rėkauja prašydami išmaldos. Ir elgetos prisitaikę prie turistų: išvydęs vakariečius, vienas puolė prastai dainuoti „vaka vaka ė ė ė, Šakira, Šakira“ ir ištiesė ranką išmaldai…

Bet dar blogiau visokie „gidai“. Tik atrodyk nesusigaudantis aplinkoj ir tuoj atsiras geraširdis marakešietis, kuris parodys kelią (neretai į komisinius mokančią parduotuvę), kalbins, lįs į draugus, o galiausiai už viską paprašys kosminės sumos. Daugelis, užuot dėję į kojas, derasi ir susimoka „už nieką“. „Gidams“ tai toks pats darbas, kaip tiems Džema El Fna sukčiams.

Sunkiau Marakeše nei kitur Maroke rasti ir sąžiningą taksistą, vežantį su taksometru. Tai – vienas turizmo minusų. O kur dar visi „eiliniai pardavėjai“. Atrodo, kas čia tokio, jei kažkas pasiūlo prekes ir atsisakius mandagiai nueina. Bet kai prisėdau ant suoliuko prie Sadžių kapų keturioms minutėms ir per tą laiką maždaug kas minutę viena po kitos priėjo keturios pardavėjos, siūlančios lygiai tokius pat papuošalus – pradėjau galvoti kitaip.

Na ir dar „oficialus turistų melžimas“ – tai, kas nemokama ar pigu vietiniams, turistams – brangu: kitur Maroke to beveik nėra, o Marakeše – pilna. Pvz. užeiti į Menaros sodų paviljoną (viduje nieko nėra) – 5 eurai. Marokiečiams – nemokama.

Įspūdingiausios Marakešo medinos vietos

Marakešas įkurtas ~1070 m., kelis šimtmečius jis buvo Maroko sostinė. Miestas buvo toks svarbus, kad pats žodis „Marokas“ atsirado nuo žodžio „Marakešas“. Ir todėl Marakešo medinoje – vieni įspūdingiausių Maroko pastatų.

Kutubijos mečetė, kurios galingas kvadratinis minaretas įkvėpė ir garsiąją Sevilijos varpinę. Deja, Maroke į musulmonų religines erdves kitatikiai neįleidžiami, tad ją tegali pažiūrėti iš išorės. Marakeše manęs neįleido net į musulmonų kapines…

Badi rūmai – tiksliau, jų griuvėsiai, nes iš Marakešo į Meknesą sostinę nusprendęs perkelti Maroko sultonas XVII a. iš ten išsivežė ir visus šių rūmų papuošimus. Beliko plynos sienos, bet jau vien rūmų dydis palieka įspūdį.

Bahjos rūmai – gerokai naujesni (XIX a.), bet kur kas puikiau išlikę, priklausę įtakingai Marakešo šeimai, o vėliau naudoti 1912-XXX m. Maroką užvaldžiusių prancūzų vietininko.

Sadžių kapai, kur laidoti vienos svarbiausių Maroko dinastijų valdovai. Jų palikuonys kapus buvo užmūriję – bet pamačius juos aerofotografijoje, puošnios patalpos atidarytos vėl.

Marokas nestulbina muziejais: brangius bilietus (turistams brangiau nei vietiniams) perki tik tam, kad patektum į vidų, jokių eksponatų ten nėra. O puošnias sienas užstoja turistų minios. Kad galėčiau pusę minutės žvilgtelti į pagrindinę Sadžių kapų patalpą, reikėjo laukti eilėje 20 minučių…

Todėl Marakešo medinoje žavu atrasti irgi įdomias, bet ne tokias populiarias vietas. Pavyzdžiui, Marakešo žydų kapines – didžiausias Maroke – ar sinagogą-žydų muziejų buvusiame žydų rajone meloje. Maroke žydų gyveno daugiau, nei Lietuvoje – o dabar beveik neliko. Ne, holokaustas Maroke nevyko – žydai tiesiog masiškai emigravo į turtingesnį Izraelį. Įdomios ir odos raugyklos, kur dirbama kaip Viduramžiais, braidant išmatų ar dažų baseinuose. Deja, jos nubūtos apgavikų/kaulytojų. Su „geranoriškais savo darbovietę norinčiais parodyti vedliais“ iš karto reikia tartis dėl kainos, nes pinigų tikrai reikalaus.

Slaptas gyvenimas už storų medinos sienų

Daugeliui turistų medinos šurmulys anksčiau ar vėliau truputį pabosta, ima slėgti; nervina visi prekijai, visos purvinos pigios užkandinės, kur, atrodo, vieninteliai patiekalai – tažin troškinys ir kuskusas.

Daugelyje rytų ar pietų (ir to paties Maroko) miestų belieka su tuo susitaikyti. Todėl ten važiuoja tik „kultūros rijikai“, kuriems pasinerti į svetimą kultūrą ir yra kelionės esmė. O į Marakešą traukia ir pramogautojai, draugų kompanijos, miestų nemėgstantys žygeiviai, net bernvakariams ar mergvakariams ten yra pasiūlymų.

Todėl, kad net medinoje yra kur pasitraukti. Paseki tavo rankosna įspraustame lankstuke parodytu planu, atidarai kokias neišvaizdžias duris, užlipi laiptais, o ten – kitas pasaulis. Baras, garsi vakarietiška muzika, romantiškos žvakės, visi klientai – Europos jaunimėlis. Alkoholis liejasi laisvai – nors šiaip musulmoniškame Maroke jo net nusipirksi mažai kur.

Atidarai kitas „duris į niekur“ – o ten turistinis riadas: tokie rūmai su kiemeliu, kur kiekvienas kambarys pritaikytas priimti turistams. Kai kuriuos riadus gali išsinuomoti visus, kiti nuomojami kambariais, treti veikia kaip hosteliai (viename kambaryje – po daug svečių). Daugelis, be miegamųjų, turi gražias bendras erdves, stogą, kiemą. Prieš kelis dešimtmečius viską pradėjo europiečiai, supirkinėję senus riadus ir remontavę jų įspūdingus meniškus interjerus. Bet riadų paklausa taip išaugo, kad mūsiškis, kaip pripažino šeimininkas, ką tik pastatytas: marakešiečiai stato naujus riadus, imituodami senąją architektūrą, baldus, masyvius spalvoto metalo šviestuvus. Tik sudeda viduje angliškų knygų, vakarietiškus tualetus. Ir neperka maldos kilimėlių, nežymi ant lubų krypties į Meką: vis tiek beveik niekas iš apsistojančiųjų Alachui nesimeldžia.

Už trečių „slaptų durų“ – hamamas, pritaikytas turistams, kur kalbama angliškai (Marakeše tai nėra visuotina – anglų kalba populiarumu atsilieka nuo arabų, prancūzų, gal net berberų – bet anglų kalbos Marakeše daugiau nei kitur Maroke).

Aišku, kad žinotum, kurias duris atidaryti, turi būti pasiskaitęs, išgirdęs rekomendacijų. „Kvietėjais“ kliautis rizikinga. Ir turi būti susitaikęs, kad už vakarietišką stilių ir kokybę Marakeše gali tekti susimokėti kaip Paryžiuje ar Londone.

Daug rodyklių tik į panoramines kavines. Tokių šimtai: paprasta ant medinos namo stogo suvilkti kėdes ir staliukus ir pakviesti gražių vaizdų ištroškusius turistus pailsėti nuo turgaus šurmulio apačioje. Deja, daugelis panoraminių terasų nė velnio ne panoraminės: tradiciškai aptvertos aukštomis sienomis, siūlo vaizdą į kokius šiukšlėmis užpiltus gretimus stogus. Bet užlipę į trečią ar ketvirtą aukštą daugelis turistų nebesileidžia žemyn. Irgi reikia rekomendacijų arba kantrybės…

Naujasis Marakešas – Europa Afrikoje?

Išėjęs pro storas medinos sienas į vakarus gali pasijusti nukeliavęs iš Maroko į Europą. Ten yra Gueliz rajonas, kurį po 1912 m. pastatė Marakešą tada užvaldę prancūzai. Su Marakešu jį sieja rausva spalva: viso miesto pastatai taip dažyti. O šiaip ten ir europinės kavinės, ir McDonald‘s, ir prekybos centrai, ir platūs bulvarai automobiliams, ir aikštės.

Didžiausia Guelizo pažiba – Majorelle sodai, kuriuos įkūrė prancūzas dailininkas Mažorelis, o išgarsino po Mažorelio mirties juos valdęs prancūzų dizaineris Ivsas Sen Lorenas. Jo net ir pelenai ten išbarstyti. Jie – tik du iš daugelio prancūzų ir europiečių, kuriuos dar prieš 50, 100 metų ar net seniau pavergė Marakešas. Pavergė tiek, kad ten persikėlė gyventi.

Greta išpuoselėto Majorelle sodo dabar įkurtas Ivso Sen Loreno muziejus. Prancūziškai tvarkingas ir įdomus, su prancūziška bilieto kaina ir lankomas daugiausiai prancūzų

Į pietus nuo Gueliz plyti Hivernage rajonas, garsėjantis didžiuliais sodais, prabangiais viešbučiais, naktiniais klubais ir Marakešo oro uostu. Tarp sodų garsiausi Menara sodai, pradėti kurti dar XII a., bet šiaip Hivernage pastatytas jau šiais laikais.

Gueliz ir Hivernage iki šiol Marakešo elito svajonė. Vyksta tokie “gyvenimų mainai”: medinos pirkliai parduoda savo riadus medinoje ir perka naujus didelius butus Guelize, kad galėtų gyventi vakarietiškai ir iš ten važinėti į rytietišką darbą. Tuo tarpu parduotuosiuose riaduose apsistoja vakariečiai, norintys bent trumpam pagyventi rytietiškai…

Aišku, Guelizas irgi turi chaoso – nors mažiau. Apynaujuose prabangiuose daugiabučiuose interjerai aplaupyti, jų apylinkėse – šiukšlini laukai. Maroko ir Europos kultūra tiesiog kitokia.

Marakešas – puiki bazė pažinti Maroką

Paklaustas, kiek dienų turistai paprastai apsistoja Marakeše, mūsų riado šeimininkas nustebino – apie savaitę. Ar yra ką ten tiek veikti? Vien Marakeše manau, kad nelabai, bet Marakeše ant kiekvieno kampo kelionių agentūros, siūlančios praleisti dieną, dvi, tris kitaip. Kainos – vienos geriausių Maroke.

Visos siūlo tuos pačius produktus, bet įvairovė didelė, kainos irgi varijuoja. Ekskursijos kupranugariais, keturračiais motociklais, net oro balionais. Ekskursijos į aplinkinius miestus – pavyzdžiui, Savyrą (Essouira) su jos portugalų fortais ar Urzazatę (Ourzazate) su didinga Ait Benhadou dykumų pilimi, kurioje nufilmuotas ne vienas Holivudo „blokbasteris“. Ekskursijos į Atlaso kalnus, kurie nuolat matosi Marakešo panoramoje. Visokie vakarienės šou – tiesa, pastarieji, nors gražiai ant popieriaus aprašyti, gana prastai įvertinti internete, tad jų nemėginau.

Labiau pasitikintys savimi ekskursijas į aplinkinius miestus gali „susiorganizuoti“ ir viešuoju transportu. Viešuoju transportu naudojomės ir pačiame Marakeše: deja, taksistai ne visi sąžiningi. „Norime į oro uostą. Įjunkite taksometrą“ „100 dirhamų! Kaina fiksuota, negalima jungti taksometro!“. Pabandžius nueiti šalin: „70 dirhamų!“. Vis tiek nuėjome ir nuvažiavome tuos 4 km miesto autobusu. Kainavo po 4 dirhamus…

Taigi, daugeliui keliautojų Marakešas – bazė, iš kurios jie pažįsta Maroką. Į tai verta atkreipti dėmesį užsakant viešbutį prieš kelionę: juk galite susigundyti ta dviejų ar trijų dienų ekskursija kupranugariais po smėlio kopas kur nors keli šimtai kilometrų į pietryčius nuo Marakešo. Tad gal neverta užsakyti nakvynės visoms naktims?

Kiek pasigailėjau taip padaręs.

Į Marakešą paprasta nuskristi ir norisi sugrįžti

Į Marakešą nuskristi labai paprasta. Šiuo metu iš Marakešo yra skrydžiai į 79 Europos oro uostus – vien Prancūzijoje į 20, Italijos ir Vokietijos – po 11, Jungtinės Karalystės – 8, Ispanijos – 6.

Ir nors iš Lietuvos skrydžių į Marakešą nėra, visada paprasta Azair.com ir panašiomis programėlėmis rasti variantų, kur iš Lietuvos pigiais skrydžiais skristum iki kokio Prancūzijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės ar Italijos miesto, o iš ten – į Marakešą. Abudu kartus Marakešą taip aplankiau ir aš.

Pirmą kartą – dar 2010 m. Antrą kartą – po dešimties metų. Nes Marakešas – toks miestas, į kurį norėjosi sugrįžti. Pamatyti jį gali greitai, bet perprasti reikia laiko. Ir dar liko, ką nuveikti Marakeše, jei nukeliaučiau ten trečią kartą.

Ne todėl, kad Marakeše būtų daug lankytinų vietų, bet todėl, kad galima veikla ten – tokia netikėtai įvairi. Rūmų ar žydų kapinių naršymas. Džema El Fna gyvieji spektakliai. Didingi riadai ir restoranai. „Liaudies“ maistas ir pigios kavinės. Derybos medinos turguose dėl vietinių rankdarbių. Žygiai į dykumas pėsčiomis ar kupranugariais. Atsipalaidavimas hamame. Pramogavimas su draugais bare ant stogo. Visa tai, atrodo, skirta visai skirtingiems turistams, bet visa tai yra Marakeše. Ne šiaip sau yra – viso to yra šimtai variantų.

Nuvažiuoji tikėdamasis vieno arba manydamas, kad tau įdomus tik vienas. O nuvykęs supranti, kad smagu būtų ir tai, ir tai. Todėl tikiu, kad dar grįšiu į Marakešą.

---

Visi mano kelionių po Maroką aprašymai

1. Marokas – lengvai pasiekiama pietų egzotika (ĮŽANGA)
2. Marakešas – rausvas, atviras pietų megapolis
3. Fesas – ant asilo į Viduramžius
4. Vakarų Sachara – valstybė-miražas patrakėliams

Komentarai

Fesas – vos kelios valandos skrydžio nuo Europos. Ir kartu keli šimtmečiai atgal laiku.

Ankštose purvinose Feso centro gatvėse nė nepravažiuotų automobiliai – tad nuo statybų iki šiukšlių „išvežimo“ ten daro arkliai ir asilai. Feso skersgatviuose ir kiemuose verda darbai, apie kuriuos Lietuvoje tegali sužinoti muziejuose: odminiai mindo odą balandžių išmatomis, šaltkalviai gamina arklių pakinktus, kūrikai kūrena krosnis po viešosiomis pirtimis.

Viduramžių kvapai, Viduramžių garsai, tautinių drabužių spalvos ir, nepaisant visų turistų, niekaip neateinantis šių laikų pasaulis. Feso senamiestis.

Šis straipsnis yra apie Fesą. Bendrai apie Maroką, jo kultūrą ir keliones į Maroką skaitykite čia.

Feso senamiestis (medina) – asilų ir meistrų labirintas

Tas Viduramžiškas Feso senamiestis vadinamas Medina. Medinas turi dažnas Maroko miestas, bet Feso medina – pati didžiausia pasaulyje ir, tarp Maroko didmiesčių – pati autentiškiausia. Jos skersgatvių labirintuose gyvena 100 000 žmonių – ištisi Šiauliai.

Feso mediną tebesupa galinga Viduramžiška miesto siena. Pereidamas jos vartus akimirksniu nukeliauji laiko mašina. Atrodo, būtų Viduramžių šventė – bet kad aplink ne pavieniai aktoriai, o tūkstančiai „žmonių iš praeitis“, gi tu pats – vienas „nevietinis“, tik šen bei ten prasilenkiantis su kitais „keliautojais laiku iš ateities“ – turistais.

Automobilius medinoje pakeičia arkliai ir asilai: čia užkrauti šiukšlėm, čia prekėmis į parduotuves, čia statybinėmis medžiagomis, varomi kokio senyvo tautiniais rūbais vilkinčio marokiečio, šūkaujančio „Traukitės!“. Kur pakreipsi galvą į šoną – parduotuvė. Jos sugrupuotos į rajonus: nuo odos iki Koranų. Pasukęs į šalutinius skersgatvius atrandi „fabrikėlius“: štai žmonės dirba šimtametėmis audimo staklėmis, štai šaltkalvių „cechas“, štai peilių galąstojai pluša minamais aparatais, kad jų klientams būtų paprasčiau skersti avis. Ko tik nepagamins medinos meistrai – kaip ir prieš 500 ar 1000 metų.

Medinos gatvelės išsiraičiusios be jokios logikos, kai kurios baigiasi akligatviais – lengva paklysti. „Google Maps“ žemėlapiai negelbsti, „Open Street Map“ – šiek tiek geresni. Bėda, kad GPS signalas medinoje tave pasiekia retokai. Šitokia siaura gatvė, šitokie aukšti pastatai aplink ją! O dar šen bei ten gatvė virsta tuneliu: aplinkinių namų savininkai nutarė dalį kambarėlių įsirengti virš jos.

Įspūdingieji Feso medinos riadai – vidų pamato ne visi

Lengva pagalvoti, kad medina – tai lūšnynas. Kažkokie liūdni namai mažais langeliais, šiukšlės, purvas… Bet nė velnio! Daugybė tų namų turi tokius nuostabius interjerus, kad Lietuvoje tokių sunkiai rasi. Tiesiog vyraujanti Feso religija – islamas – draudžia puikuotis turtais. Todėl išorėje viskas skurdu, o prabanga – viduje.

Puikieji gyvenamieji namai vadinami riadais. Puošniausias ten centrinis kiemas, dabar dažniausiai uždengtas stogeliu, kad nelytų. Jį supa įvairūs kambariai, miegamieji, kur gyvena visa kokio turtingo kilimų pirklio giminė. Karta iš kartos tokie namai paveldimi šimtmečius. Fesas įkurtas dar IX a., anksčiau už daugumą Lietuvos miestų.

Daugybė tradicinių riadų dabar paversti viešbučiais arba nuomojami turistams. Pirmąkart lankydamas Fesą nakvojau eiliniame viešbutyje, bet pažadėjau sau, kad grįšiu į riadą. Ir nakvynės riade tikrai buvo vienas įspūdingiausių dalykų Fese.

Ateinu prie, atrodo, eilinių durų plynoje sienoje, tarsi į kokį prekijo sandėliuką. Atidarau jas, užlipu laiptais viršun – o ten viskas kaip rūmuose. Menas, medžio raižyba: joks langas, jokios durys, joks turėklas, balkis ar karnizas nėra šiaip langas, durys, turėklas, balkis ar karnizas. Viskas – meno kūriniai.

O dar terasa ant stogo, nuo kurios – jeigu ji aukštesnė už aplinkinių riadų – medina atrodo visai kitaip. Tokia tuščia tuščia: nes viso erzelio, visų žmonių nesimato. Gatvės tam per siauros – matosi tik kiti stogai, tarp jų kyšantys minaretai. Nebent artimiausią gatvelę persisvėręs gali pamatyti.

Bet svarbiausia, kad nakvodamas riade mediną pažįsti it jos gyventojas. Visokios smulkmenos. Kas rytą „Beee, beee!“ rėkiantis šiukšlių „išvežiotojas“, taip raginantis aplinkinių riadų gyventojus krauti šiukšles ant jo užsispyrusio asilo. Moterys, ant stogų džiaunančios rūbus, švelniai slepiamos aukštų mūrinių turėklų (jie specialiai tokie aukšti: nedera, kad musulmones moteris matytų svetimi vyrai). Katinų mūšiai, katinų akrobatika, katinų pornografija ant tų pačių stogų. Ant vieno stogo net gaidys, kakariekuojantis visam rajonui.

Suvokimas, kokia iš tikro siaura gatvelė prie riado: visi garsai, visi balsai iš gatvės, atrodo, skamba pačiame riade. Kai stovėdavau prie išorinės miegamojo sienos priešinga gatvės pusė nuo ten man buvo arčiau, nei lova kitame miegamojo gale! Ir kartą išsigandęs net ėjau tikrinti, ar niekas neįėjo per laukujas duris.

Mes buvome išsinuomavę riadą vien sau. Tai Fese – net stebėtinai įperkama. Keturių aukštų riado su 5 miegamaisiais ir 6 tualetais (be visų kitų erdvių) bei terasa ant stogo nuoma parai kainavo 60 eurų (2019 m.). Kita alternatyva (jei pasiseka – pigesnė) – nuomotis tik vieną kambariuką didesniame riade. Kiemas, terasa ten irgi greičiausiai bus, netgi didesni – bet tai bus bendros erdvės visiems svečiams.

Didieji Feso medinos stebuklai

Nežinia, kiek dar meno stebuklų slepia galingos it tvirtovės Feso riadų sienos. Tų, kur dar gyvena vietiniai, kurių nesupirko užsienio investuotojai ir neatvėrė publikai – tiksliau, savo svečiams. Tokių – absoliuti dauguma.

Laimė, keli svarbiausi medinos pastatai yra paversti muziejais ir todėl prieinami kiekvienam. Tai – Bou Inania ir Al-Atarine medresės, kuriose gyveno ir islamo tiesų mokydavosi religiniai studentai. Tai – Nedžarino medžio dirbinių muziejus, kurio įspūdingus – bet kartu eilinius (juk Fese jie yra visuose namuose) – medžio dirbinius nustelbia interjeras. Tai buvo karavansarajus, kurio apačioje pirkliai prekiaudavo, viršuje nakvodavo.

Dar į kelis nuostabiausius Feso medinos viešuosius pastatus nemusulmonams tegalima pažvelgti pro išorinius vartus. Tai – Kairuano religinis universitetas, Mulai Idriso, Feso įkūrėjo, mauzoliejus, laikomas simboliniu Feso senamiesčio centru.

Bet didžiausią įspūdį Fese daugeliui turistų palieka Odos raugyklos. Jos užgula visus jausmus: akys raibsta nuo spalvų ir to vaizdo, kai dešimtys vyrų purvinuose nuo išmatų ir dažų baseinuose mindo odas, o nosį suka kvapas. Aplinkinių odos parduotuvių prekijai gali paskolinti mėtos, kad šitaip nedvoktų. Tose parduotuvėse jie ir pardavinėja čia išmindytą odą. Ir nors vakariečiai mėgsta girti, kokia natūrali tai oda, kaip viskas „rankomis padaryta“, mano žmona skundėsi, kad nusipirkto rankinuko niekur negalėjo nešioti: dvokia, ypač kai palyja. Kaip ne kaip, į parduotuves užeiti privalai, nes geriausias vaizdas į raugyklas – iš ten.

O medinos vaizdą nuo stogų galima pamatyti ir daugybėje restoranų, Nedžarino medžio muziejuje.

Bet ne mažiau smagu tiesiog be tikslo klaidžioti medina, žvalgytis į jos praeivius ir darbštuolius, į puošnius fontanus, kuriais dar prieš pusamžį be paliovos tekėjo vanduo (dabar pakeitė čiaupai namuose), į turgus – nuolatinius ir laikinus (štai prie Guissa vartų išėjimo kartą vos praėjome – vyko paukščių turgus). Pati Feso medina yra didesnė žvaigždė nei bet kuris vienas jos pastatas ar lankytina vieta.

Feso medinos velniai ir angelai

Medina turi ir „tamsiąją pusę“ – visokiausius įkyreivas, suktus medinos velnius, kuriems turistas – lengvas uždarbis. Jie „pristoja“, kalbina tarsi draugai, kai iš tikro vienintelis jų tikslas – pakviesti į kokią komisinius mokančią kilimų parduotuvę ar restoraną ir neišleisti nenusipirkus išbranginto niekučio. Svarbu neprarasi skeptiškumo: nenustoti eiti pirmyn, kai kas nors rėks „closed, closed“. Tokie šūksmai reiškia ne kad medinos skersgatvis uždarytas, o tiesiog „man nenaudinga, kad tu ten eitum, geriau eik paskui mane – nuvesiu pas man geriau atsilyginsiantį prekiją“. Ir svarbu suprasti, kad jei koks „draugas“ „anglų kalbos studentas“ „geranoriškai“ papasakos apie mediną tai paskui reikalaus pinigų.

Tiesa, praeiti mediną su „tikru“ gidu – be galo įdomu. Iš vieno tokių „medinos angelų“ išgirdau paaiškinimus, kurių nė nebūčiau įsivaizdavęs: kaip gyventojai nešasi vandenį iš šaltinių. Kad keisti kioskai su dideliu bliūdu – tai pigiausios Feso kavinės: vietiniai ten gali už menką sumelę įsipilti sriubos, o jokių kitų patiekalų nėra. Kaip moterys eina į bendrą kvartalo kepyklą keptis duonos. Kaip kūrikai, paveldėję šį darbą, kūrena šimtametes viešas pirtis. Kaip mobiliuosius telefonus vietiniai nešiojasi tautinės dželabijos kapišone. Man pasisekė: kliuvo tikrai ir Fesą, ir turistų norus perpratęs vietinis: daugelis jį pažinojo, su juo sveikinosi.

Deja, daugelis Maroke „parsidavinėjusių“ „gidų“ tėra eiliniai žmogeliai, rodantys, kas įdomu jiems patiems: pavyzdžiui, „Nike“ batus prekijo parduotuvėje. Jei mėginsi atsitiktinius gidus-praeivius, greičiausiai teks „atkentėti“ keturis „velnius“, kol atrasi vieną „angelą“.

Tiesa, ir mūsų gerasis gidas vedžiojo po parduotuves ir bergždžiai agitavo „negi neparsiveši iš Maroko nieko namo?“. Bet bent jau tos parduotuvės buvo demonstruojančios tradicinius viduramžiškus amatus, ir bent jau vaikščiojimas po jas tesudarė kokį penktadalį visos ekskursijos.

Laimė, Maroko valdžia netikėtai rimtai paskelbė karą visiems apgavikams. Kai Fese lankiausi pirmą kartą 2010 m., situacija buvo gerokai liūdnesnė, nei 2019 m. Tada sunkiai galėjai praleisti medinoje kad ir 20 minučių „neužkabintas“, o dabar „besikabinėjančiųjų“ daugiau tik vakarais, kai parduotuvėlės užsidaro, gatvėse telieka vyrai, turistai pasijunta nejaukiai ir noriau seka paskui kokį „geraširdį vietinį“, parodžiusį „vienintelį dar veikiantį restoraną“ ir atvertusį anglišką jo meniu su Vakarų Europą lenkiančiomis kainomis.

Bet medina gyviausia ryte ir dieną – vakare ten mažai kas veikti: net maistą į savo riadą nusipirkdavome vakarienei. Dieną viskas paprasta. 2019 m. netgi nė vienas taksistas Fese nemėgino apgauti, jungė taksometrą! Todėl dalis baisiausių gąsdinimų Fesu, kuriuos rasite internete ar pasakos seniai ten buvę draugai – pasenę.

Feso naujamiestis, kuriam 750 metų

Feso medina ne tik pati menkai pasikeitė nuo Viduramžių – nepasikeitė ir jos aplinka. Anapus miesto sienos į daugelį pusių – kalvos, kalnai. Jų šlaituose – kapinės, jų viršūnėse – dvi tvirtovės (Borž), iš kurių valdovų pareigūnai stebėdavo, ar Feso medinoje neprasideda sukilimas. Ir Merinidų kapų liekanos – vienos iš Maroko valdovų dinastijų, valdžiusių visą šalį iš Feso (alomravidai: 1070-1145, almohadai: 1145-1248, merinidai 1248-1472). Dabar tos vietos žmones traukia labiau dėl nuostabių vaizdų į mediną, ypač per saulėlydį.

Į vakarus nuo medinos merinidai pastatė „Naująjį miestą“. Jam dabar ~750 metų, bet juk senajam Fesui – virš 1000. Iki šiol rajono širdis – Karaliaus rūmai. Marokas ir dabar – monarchija, tad paprastas mirtingasis tegali pažvelgti į įspūdingus rūmų vartus.

Aplinkiniame rajone gyveno žydai ir jis vadinamas Mela – arabiškai druska, nes žydai prekiavo druska. Jei medinoje riadai – tarsi tvirtovės mažais langeliais, tai meloje langai dideli: žydų religijoje ir kultūroje slėptis nuo aplinkos neįprasta.

Ilgus šimtmečius žydai Fese gyveno daug geriau, nei Vakarų Europoje: juos čia priėmė kaip savus, kai jie bėgo nuo Ispanijos inkvizitorių. Viskas pasikeitė 1948-1967 m., kai Izraelis okupavo Palestiną ir žydai ten ėmė persekioti ir žudyti arabus. Nors Marokas 3700 km nuo Palestinos, tautybės – tos pačios. Ir Maroko arabai kaltino Maroko žydus dėl jų tautiečių veiksmų. Ir Feso žydai, supratę, kad brolybės šimtmečiai – jau praeitis, susikrovę daiktus patys išvyko į Izraelį. Tą daryti agitavo, Maroko žydus arabais gąsdino ir pats Izraelis: jam verkiant trūko žydų, kad apgyvendintų išvarytų palestiniečių namus ir apgintų naujai užkariautą žemę. Nors Fese nevyko holokaustas, Feso žydų bendruomenė sunyko net gerokai labiau, nei Vilniaus.

Įspūdingi miesteliai aplink Fesą

Fesas yra ir puiki bazė tyrinėti aplinkines lankytinas vietas. Tarp jų – kitas istorinis miestas Meknesas. Jei Fesas buvo Maroko sostine per 600 metų, tai Meknesas – tik ~50 metų prie vieno valdovo Mulajaus Ismailo. Tačiau žiaurusis Mulajus Ismailas, susilaukęs, sakome, per 1000 vaikų, troško pabrėžti savo svarbą didingais pastatais, kurių kiekiu Meknesas nežymiai atsilieka nuo Feso.

Feso apylinkėse – ir Volubilis, romėnų griuvėsiai: iš čia valdyta dabartinį Maroką atitikusi Romos Mauritanijos provincija.

Taip pat į UNESCO pasaulio paveldą įrašytas nedidelis Sefrou miestelis (irgi turi mediną, žydų melą – tik gerokai mažesnes nei Feso).

Į visas šias vietas galima nuvažiuoti ryte, vakare grįžti: su ekskursija, traukiniu (Meknesą), „didžiuoju taksi“ (maršrutinis lengvasis automobilis, pvz. senas Mecedesas, ant kurio galinės sėdynės sodinama keturiese, nors dabar tokie jau reti).

Prancūziškasis Fesas

Istorija iš Feso atėmė didelę dalį svarbos: nuo 1912 m. jis – nebe Maroko sostinė. Gal ir gerai. Kai 1912 m. pats Marokas tapo Prancūzijos protektoratu, prancūzai svarbiausius Maroko miestus smarkiau perstatė. Bet ne Fesą. Tik į vakarus nuo medinos išmūrijo „Ville nouvelle“. Atmosfera ten primena Europą: bulvarai, daugiabučiai. Tik gerokai nykiau: jokio naktinio gyvenimo (kaip jį suprantam mes), koncertų, kitų pramogų.

Visgi, ville nouvelle, o ne medina, daugelio šiuolaikinių fesiečių svajonių vieta gyventi, ir ville nouvelle nuolat plečiasi naujais rajonais. „Žiūrėkite, koks puikus prekybos centras!“ – pamojo mums taksistas pravažiuodamas Borž Fez ville nouvelle centre. Tikrai neblogas – bet Lietuvoje toks stovėtų kur Alytuje, o ne 1 mln. gyventojų turinčiame Fese.

Prekybos centro viduje, kaip ir gerose ville nouvelle kavinėse visi užrašai – tik prancūzų kalba, o ne vietine arabų ar berberų. Atseit taip prestižiškiau. Ir fesiečių su vakarietiškais ar prancūziškais siekiais – daugybė. Bet kažkaip Fese tas vakarietiškas gyvenimas dar yra tik alternatyva, o ne vienintelis teisingas kelias. Ir kiekvienai skarelę nusirišusiai, su savo vaikais prancūziškai McDonald‘e kalbančiai moteriškei tikrai rasi tautiniais rūbais vilkintį vyrą, dirbantį tą patį, ką jo tėvai, seneliai, proproproseneliai kokiame medinos riade.

Ir per 9 metus tarp mano apsilankymų Fese tas nė kiek nepasikeitė.

Iš Feso keliavau į Marakešą. Turistų ten daugiau nei kada nors, ir visos apgavystės, įkyruoliai išliko. Lyg kita šalis nuo Feso.

---

Visi mano kelionių po Maroką aprašymai

1. Marokas – lengvai pasiekiama pietų egzotika (ĮŽANGA)
2. Marakešas – rausvas, atviras pietų megapolis
3. Fesas – ant asilo į Viduramžius
4. Vakarų Sachara – valstybė-miražas patrakėliams

Komentuoti

Nairobis – vienas didžiausių miestų Juodojoje Afrikoje (3,5 mln. gyventojų). Skrydžiai į Nairobį iš Lietuvos – vieni pigiausių regione. Todėl Nairobis dažnam tampa Afrikos vartais.

Kai kurie, kaip aš, Nairobyje pradeda ir baigia kelionę po Keniją – pakeliui į jos pajūrį ir gyvūnų parkus. Kiti iš ten skrenda ar važiuoja į Tanzaniją, Ugandą, kitas aplinkines šalis.

Kaip ten bebūtų, Nairobyje tenka praleisti dieną ar kelias. Čia – patarimai ne tik kokias lankytinas vietas verta pamatyti ir ką galima patirti šiame Afrikos didmiestyje, bet ir kur pajusti naujosios Afrikos dvasią. Gal Afrika dažnam ir yra visų pirma gamta ar kaimai, bet vis daugiau ir daugiau jos žmonių persikelia į miestus. Jau pusė afrikiečių gyvena juose, ten verda kultūra ir tikėjimas, politika ir verslas.

Afrikos visapusiškai nebepažinsi bent dienai nepasinėręs į bent vieno jos didmiesčio gyvenimą. Ir nėra daug miestų, patogesnių tam, nei Nairobis.

Taip pat skaitykite bendrą straipsnį apie Keniją ir jos kultūrą

Ir turtinga Nairobio dalis – skurdesnė už Lietuvą

Pirmasis įspūdis Nairobyje smarkiai priklausys nuo to, kur nakvosite. Ne, tautinių ar rasinių rajonų Nairobyje nėra, bet žmonės susiskirstę pagal turtą.

Turtingiausias – Vakarų Nairobis (Westlands). Kai Kenija buvo britų kolonija (iki 1963 m.) tenykščiuose dvareliuose supami juodaodžių tarnų gyveno anglai kolonistai. Nuo tada daug vandens nutekėjo, buvusių dvarų parkus “užėmė” daugiabučiai namai, bet juose tebegyvena Kenijos turtingieji – tik jau vietinės kilmės.

“Langata Road labai gera gatvė” – mums sakė vietiniai. Kai išlipome prie ten nakčiai išsinuomoto buto, taip nepasirodė: visur šiukšlės, pastatas aptvertas aukšta tvora, o keli apsaugininkai tik patikrinę įleidžia vidun. Lipame į reikiamą aukštą – durys ilgai neatsirakina, spyna padaryta labai atgrubnagiškai, viduje – tuščios erdvės, mažai baldų. Bet Afrikos niekada nereikia lyginti su Europa. Išskyrus nebent korumpuotus politikus, turtingo Kenijos gyventojo būstas prastesnis, nei eilinio lietuvio. O tų būstų aplinka (laiptinės, namų prieigos) – dar liūdnesnė.

Palyginus su kitais rajonais, Vakarų Nairobis tebėra toks “pusiau miestas”, kur daug tuščių erdvių, mažiau žmonių (daugeliui tai – pliusas). Ten – prekybos centrai. Vakarų Nairobyje – ir daugelis svarbiausių Nairobio lankytinų vietų.

Nairobio Vakaruose – našlaičiai drambliukai ir kolonistų dvarai

Turbūt garsiausia Nairobio lankytina vieta – Nairobio nacionalinis parkas. Kai britai tarpukariu pastatė Nairobį kaip naująją savo kolonijos sostinę, reikėjo kažkur padėti tose žemėse gyvenusius gyvūnus. Tad miesto pašonėje jie įsteigė nacionalinį parką, kurį dabar Nairobis supa iš visų pusių.

Idėja skirti dieną parkui nesužavėjo: labai brangu, kaip ir visos lankytinos vietos užsieniečiams (50 dolerių). Be to, laukė safaris dar didesniuose ir turtingesniuose gyvūnais parkuose. Verčiau įėjome per šoninį vakarinį įėjimą – tai nemokama! Oficialiai pro ten galima eiti tik į dramblių pasirodymą Šeldriko našlaityne [Scheldrick Trust], bet takas ten ilgas, išvydome karpočius (kiaulės giminaičiai), dikdiką…

Pats Šeldriko našlaitynas – kita Nairobio pažiba. Jis surenka ir prižiūri drambliukus, netekusius mamų dėl brakonierių, sausros ar nelaimių (pvz. įkrito į šulinį). Tai – ilgas ir sunkus darbas: jie prižiūrimi ne tik tą laiką, kai juos augintų mama (apie 3 metus), tačiau ir dar apie 7 metus po to, palaipsniui grąžinami į gamtą Tsavo nacionaliniame parke. Nes reikia užtikrinti, kad vietiniai drambliai priims kaip savus… Pinigus šiai veiklai Šeldriko našlaitynas surenka iš turistams parduodamų bilietų į kasdienius “dramblių šėrimus” arba pasiūlęs “įsivaikinti dramblį” (už kasmetinį mokestį našlaitynas siųs jums konkretaus dramblio nuotrauką – tiesa, kiekvienas dramblys tokių “įtėvių” turės daug).

Našlaityną įkūrė britai ir jis veikia europietiškai tvarkingai, tikriausiai todėl toks numylėtas turistų. Vietinių požiūris į gyvūnus kitoks. Jiems gyvūnai – visų pirma trukdis (ištrypia lysves ir pan.), geriausiu atveju – pinigų šaltinis, nors retas kuris supranta, kodėl tie vakariečiai šitiek moka, kad pamatytų tai “ko visur pilna”.

Vakarų Nairobyje dar yra ir Žirafų centras bei Bomas of Kenya – kultūros erdvė, kur kasdien vyksta tautinių šokių pasirodymai, o aplinkui stovi 42 Kenijos tautų trobos. Daugelio – panašiai skurdžios. Ten vaikštant įdomu suvokti, kad tai – ne kokia žila praeitis (kaip mūsų Rumšiškės). Panašių kaimų vėliau Kenijoje išvydau savo akimis ir daugelis Nairobio gyventojų, tikriausiai, užaugo panašiuose.

Visiškas kontrastas toms ankštoms lūšnoms – Karen Bliksen muziejus. Autentiškas kolonistų dvarelis, kuriame tarpukariu gyveno ši Kenijoje kavos auginimo verslą su vyru nesėkmingai vysčiusi danų rašytoja, pagal kurios gyvenimą Holivudas sukūrė filmą “Out of Africa” (pačią Karen jame vaidino Meril Stryp). Kukliuose, bet puošniuose dvaro kambariuose dar gali pajusti, ką reiškė gyventi toje eroje, kai europiečiai manė, kad Kenija – ir visas pasaulis – priklauso jiems. Kad jie, statydami tokius dvarus ir fermas, neša civilizaciją. Vienu metu net 1% Kenijos gyventojų jau sudarė baltaodžiai, dar antra tiek geležinkelio statyti atsivežti indai. Bet tada istorija pasuko į kitą pusę…

Nairobio centras – dangoraižių giraitė

Nairobio centras jau – labai afrikietiškas. Kupinas žmonių minių, pypiančių automobilių. Keli pastatai, kaip savivaldybė, Nacionalinis archyvas ar parlamentas didingi, išmūryti dar britų laikais (Nairobį ir pastatė britai – specialiai net 1700 m aukštyje, kur beveik neužkyla maliariniai uodai). Bet didžiuma Nairobio centro – labai paprasti daugiaaukščiai, pastatyti 1970 ar 1990 m. ir turėję suteikti Nairobiui šiuolaikinio didmiesčio įvaizdį. Į aukščiausio, Džomo Kenjatos konferencijų centro, viršų galima pasikelti.

Jei užteks kantrybės visoms biurokratinėms procedūroms. Prie įėjimo į centrinę aikštę – pasų ir saugumo kontrolė, prie įėjimo į dangoraižį reikia palikti pasą ir užsirašyti, kada atėjai ir iš kur tu, tada prisistatyti į registratūrą ir nusipirkti bilietą, o grįžus – užsirašyti, kad išėjai… Nairobyje ir Kenijoje tokių procedūrų daug: net užeinant į didesnes parduotuves einama per metalo detektorius, įvažiuojančius į parkingą automobilius apžiūri apsauga. Juk islamistai yra šiame mieste iššaudę dešimtis žmonių. Bet niekas į visa tai rimtai nežiūri: net įvažiuojant į oro uostą saugumo patikroje mano žmonos simboliškai paprašė “išsiimti mobilų”, o mane praleido su visais daiktais kišenėse nė netikrinę (fotoaparatu, planšete…).

Nairobio centras iš tikro susideda iš dviejų dalių. Vakarinė – kur visi valdžios pastatai, brangūs restoranai kostiumuotiems ofisų tarnautojams (tokie, kaip vienas vienintelis Kenijoje “Subway”). Rytinė – kur smukios elektronikos parduotuvėlės, pigūs viešbučiai, o naktį vietiniai patarė nekišti nosies laukan.

Nairobis angliškai pravardžiuojamas “Nairoberry” (maždaug “Naipiplėšimas”) ir yra be galo nesaugus miestas. Ne kartą nustebau matydamas saugumo priemones (pvz. tikrinami visi, atėję į prekybos centro parkavimo aikštelę, arba užeinantys į paprastą parduotuvę) ir pačių vietinių baimę (“Čia kur siūlo nesuksiu, jie vilioja į spąstus apiplėšti”). Ir pavienes detales: štai apvirto sunkvežimis ir aplinkiniai supuolė vogti jo krovinio…

Nairobio lūšnynai – tarp baisiausių pasaulyje

Į didžiausius Nairobio pūlinius turistai retai užklysta – nebent su ekskursijomis. Tai – lūšnynai. Kaip Kibera, talpinanti gal net milijoną žmonių. Niekur pasaulyje nesu matęs tokių baisių lūšnynų – nors ir Nairobio teregėjau pro traukinio langą, to pakako. Visur – šiukšlių, išmatų kalnai. Musių, uodų spiečiai. Namai palaikiai, sukalti bet kaip, kai kurie, matosi, tuoj tuoj grius. Palyginus su Nairobio lūšnynais, kokios nors Rio de Žaneiro favelos – tiesiog paprasti eilinių žmonių rajonai…

Prieš tai, kai mūsų traukinys turėjo važiuoti per Mukuru lūšnyną, stoties apsauginiai spėriai udžarė langus; nepaisydami tragiškai dusinančio karščio, tą patį darė net traukiniu važiavę vaikai. Paklausiau kodėl. “Nes lūšnynų gyventojai pro atvirus langus mėto šiukšles” – paaiškino bendrakeleivis. Kenijoje visad buvo įdomu išgirsti tokius netikėtus atsakymus…

Gal tai lūšnyniečių pramoga, gal būdas pasirūpinti “šiukšlių išvežimu”, o gal šiokia tokia “klasių kova”. Tik tiek, kad visi sėdėję to sukiužusio traukinio, ~10 km atstumą važiavusio 45 minutes, viduje, mūsų masteliais patys būtų bėdžių bėdžiai… Jokio turisto ten daugiau nemačiau.

Nairobio transportas – chaosas ir praeities aidai

Atstumai tarp skirtingų Nairobio rajonų ir lankytinų vietų nemaži – ir po 10, 20 km. Vietiniai traukiniai daugeliu maršrutu važiuoja tik dusyk per dieną: ryte ir vakare. Pagrindinė susisiekimo priemonė – matatu, visokeriopai išpaišyti autobusiukai, vienas su kitu konkuruojantys ir muzika, ir laiko laimėti padedančiais kelių eismo taisyklių pažeidimais.

Matatu – puiki vieta pažinti vietos kultūrą ir chaosą. Tiesa, net Lietuvos užsienio reikalų ministerija lipti vidun nerekomenduoja (nesaugu). Bet šiais laikais tai paprasčiau, nei seniau: netgi maršrutai, stotelės internete sužymėtos.

Nemažiau priblokšti pasijusite ir kai pagaliau ateis laikas išvykti iš Nairobio. Tai – irgi patirtis. Nairobyje lankiausi tris kartus ir kas kartą išvykimas laukė kitoks, bet labai autentiškas.

Pirmą sykį – vietiniu skrydžiu iš Vilson oro uosto, pavadinto kolonijinių laikų britės našlės, kurią suviliojęs “nuotykių ieškotojas” pilotas įkalbino už mirusio vyro pinigus įsteigti pirmąją Kenijos aviakompaniją. Aviakompanija bankrutavo dar Antrojo pasaulinio karo metais, tačiau oro uostas, atrodo, nustojo keistis neužilgo po to. Registracija čia vykdoma beveik nepažymėtuose sukiužusiuose pastatuose aplink pakilimo taką – kiekviena avialinija turi savo pastatą. Tada sukiužęs autobusas nuveža į mažytę laukimo salę, kur atėję darbuotojai kas kelias minutes kviečia išeiti vis kito reiso keleivius. Lėktuvai kyla tik šviesiai – kiek supratau, oro uoste nėra apšvietimo.

Būtent Vilson oro uoste nutiko ir nemaloniausias incidentas Nairobyje – dingo mano kuprinė. Saugumo patikroje – kol dėjausi daiktus į kišenes, ją kažkas pasiėmė. Vietiniai spėjo, kad ją pavogė apsauga. “Kameros čia nefilmuoja” – aiškino jie. Tiesa, dėl to apturėjau ir įdomų nuotykį: vaidindami(?) susirūpinusius, apsauginiai išvedė mane pasivaikščioti tarp skrydžiams ruošiamų lėktuvų, rodė į vidun kraunamus keleivių lagaminus ir klausė: “Ar nė vienas čia ne jūsų?”. Šiuolaikinėje Europoje dėl aviacijos saugumo nieko panašaus neįsivaizduotum… Taip ir neradus mano daiktų, paprašė ant kažkieno įlaipinimo talono užrašyti savo telefoną, kuriuo taip ir nepaskambino. Ir nurodė pačiam pareiti į keleivių “terminalą”.

Kitą kartą iš Nairobio išvykau safari mikroautobusu link nacionalinių parkų, dar kitą – iš tarptautinio oro uosto, kur į lėktuvą patekti gali tik praėjęs tris atsainias saugumo patikras (įvažiuojant į oro uosto rajoną, įeinant į oro uostą, prie įlaipinimo vartų), o lėktuvuose sėdi beveik vien baltaodžiai turistai (Kenijos gyventojai svetur dar nelabai skraido). Išbandžiau ir naująjį modernų geležinkelį iš Mombasos, taip iškrentantį iš Kenijos konteksto, važiuojantį pro augančius gamybinius rajonus.

Kas kartą įsitikindavau: Nairobis – kitoks miestas, nei esame įpratę lankyti atostogų metu. Be senamiesčio, be aiškaus turistinio centro su suvenyrų parduotuvėmis ir pėsčiųjų gatvėmis, be normalių muziejų ar didingų bažnyčių. Vietomis Nairobis gali atrodyti “netikras miestas”: labiau peraugęs kaimas, lūšnynas, didelis turgus. Juk “tikri miestai” Europoje ar Amerikoje turi istoriją, didybę, pramogų įvairovę…

Tačiau iš kitos pusės, Nairobis – daug tikresnis miestas nei dauguma mūsuose šiandien. Dauguma Nairobio gyventojų – neseniai persikėlę iš įvairiausių kaimų, chaoso į vėžes ten dar nesustatė valdžios įstatymai ir poįstatyminiai aktai, daugelį pastatų susirentė patys žmonės, o ne architektai. Nairobis – miestas, kurio visa gyvybė kyla iš apačios, nuo kiekvieno gyventojo, kuris, būdamas savimi, įneša indėlį į tą miesto dvasią. Pas mus viso to neliko prieš daugel dešimtmečių, o Afrikoje tai – šiandiena.

---

Visi straipsniai iš kelionės po Keniją

1. Kenija - Afrikos kaleidoskopas (ĮŽANGA)
2.Kenijos pakrantė - autentiški Afrikos kurortai
3.Kenijos safarių parkai - gyvūnijos galerija
4.Nairobis - Afrikos vartai

Komentuoti