Išskleisti meniu

Kinija

Šanchajus – Kinijos variklis

Šanchajus – Kinijos variklis

| 0 komentarų

Šanchajus – didžiausias ir moderniausias Kinijos miestas. Visi stereotipai apie Kiniją Šanchajuje griūva: ten jautiesi kaip turtingoje valstybėje, daugeliu atžvilgiu jau pranokusioje Europą ir Ameriką.

Šanchajuje – greičiausi pasaulio traukiniai ir ilgiausias metro tinklas, vieni aukščiausių dangoraižių. O kitapus upės – didingi tarpukario rūmai, senos šventyklos ir bažnyčios. Priešingai daugybei kitų Kinijos miestų, Šanchajus nepastatytas “per naktį”: dar prieš šimtą metų jis buvo tikra Azijos ekonomikos širdis, kur susidūrė kinų, europiečių ir amerikiečių interesai.

Todėl keliaujant į Šanchajų lankytinų vietų – per akis. Štai ką ir kaip ten verta pamatyti.

Bundas, tarpukario Šanchajaus centras ir europiečių statyti jo pastatai

Bundas, tarpukario Šanchajaus centras ir europiečių statyti jo pastatai

Greičiausiu pasaulio traukiniu – prie aukščiausių Šanchajaus dangoraižių

Šanchajus – vienintelis pasaulio miestas, kur pasaulinės reikšmės patirtys keliautojui prasideda dar… važiuojant iš oro uosto. Iš jo į miestą veža greičiausias pasaulyje traukinys – maglevas, ne riedantis, bet skriejantis virš bėgių ir išvystantis 431 km/h greitį.

Tiesa, iš Šanchajaus oro uosto gal net patogiau važiuoti metro, nes metro veža į centrą, o maglevas – tik į jo pakraštį. Bet stebėti prašvilpiančius dangoraižius iš nuo greičio drebančio “skraidančio traukinio” – nepakartojama patirtis, kurios nepatirsi niekur kitur pasaulyje.

Šanchajaus maglevas oro uosto stotyje pasiruošęs išlėkti lauk. Tiesa, 431 km/h greičiu važiuoja tik dalis reisų (žiūrėkite grafiką) - likę lekia "tik" 300 km/h. Taip pat verta žinoti, kad tądien skrendantiems kelionė maglevu - kiek pigesnė.

Šanchajaus maglevas oro uosto stotyje pasiruošęs išlėkti lauk. Tiesa, 431 km/h greičiu važiuoja tik dalis reisų (žiūrėkite grafiką) – likę lekia “tik” 300 km/h. Taip pat verta žinoti, kad turintiems tos dienos lėktuvo bilietą kelionė Šanchajaus maglevu – kiek pigesnė.

Maglevas labiausiai – milijardą kainavusi Šanchajaus atgimimo reklama: neišdildomas pirmasis įspūdis apie miestą ir paskutinis jo prisiminimas. Bet visi įspūdingi dangoraižiai, kuriuos pamatai išlipęs Pudongo centre, Šanchajaus verslo rajone, statyti jau iš poreikio: juk mieste gyventojų – 24 mln., o visoje Kinijoje, kurios ekonominė širdis yra Šanchajus – 1,4 mlrd.

Paaukštinti pėsčiųjų praėjimai virš gatvių Pudongo centre

Paaukštinti pėsčiųjų praėjimai virš gatvių Pudongo centre

Labiausiai pribloškia Trijų aukščiausių dangoraižių eilutė. Niekur kitur pasaulyje nerasi trijų tokių aukštų pastatų, stovinčių greta vienas kito. Į visų trijų viršūnes galima pakilti – o taip pat ir į netoli stūksantį miesto TV bokštą, vadinamą Rytų perlu. Aukščiausias dangoraižis – Šanchajaus bokštas – antras pagal aukštį pasaulyje, tad pasikelti jo greičiausiais pasaulyje liftais – brangiausia. Kiti dangoraižiai konkuruoja ir kaina, ir galimybėmis: pavyzdžiui, Dzin Mao bokštas siūlo pasivaikščioti balkone be turėklų.

Šanchajaus dangoraižių trijulės viršūnės. Ištisos fotografų kolonijos kiekvieną giedrą vakarą ją fotografuoja nuo gretimo pėsčiųjų viaduko.

Šanchajaus dangoraižių trijulės viršūnės. Ištisos fotografų kolonijos kiekvieną giedrą vakarą ją fotografuoja nuo gretimo pėsčiųjų viaduko.

Iš dangoraižių viršūnių įspūdingai atrodo ne tik papėdė, bet ir kiti aukštuoliai: kur dar kitur pasaulyje dar galėtum pakilti į 400 m aukštį ir stebėti, kad šalia – dar aukštesni pastatai. Tik svarbu aukštyn kilti giedrą dieną: pastatai tokie aukšti, kad jų viršūnės dažnai atsiduria debesyse, kitais kartais mažai ką pamatysi per smogą.

Šanchajus iš Šanchajaus bokšto viršaus. Matosi, kaip žemai Šanchajaus finansų centro viršūnė - o juk jis irgi vienas 10 aukščiausių pasaulio pastatų.

Šanchajus iš Šanchajaus bokšto viršaus. Matosi, kaip žemai Šanchajaus finansų centro viršūnė – o juk jis irgi vienas 10 aukščiausių pasaulio pastatų.

O gal smagiausia Pudongą stebėti iš kito upės kranto. Matyti visą jo panoramą, visus vakare apšviečiančius dangoraižius, tarsi virstančius vientisu šviesos meno kūriniu. Mes apsistojome bute šiaurės Bunde, iš kurio balkono Pudongas buvo kaip ant delno: labai rekomenduoju.

Vestuvininkai fotografuojasi Bunde priešais Pudongo panoramą. Savaitgaliais vienu metu viena greta kitos fotografuojasi dešimtys vestuvininkų porų - šitoks didžiulis tai miestas ir šitoks gražus, bene svarbiausias jo vaizdas

Vestuvininkai fotografuojasi Bunde priešais Pudongo panoramą. Savaitgaliais vienu metu viena greta kitos fotografuojasi dešimtys vestuvininkų porų – šitoks didžiulis tai miestas ir šitoks gražus, bene svarbiausias jo vaizdas

Bundas, tarpukario Šanchajaus laisva širdis

Pagrindinė promenada, nuo kurios šanchajiečiai ir miesto svečiai stebi Pudongo šviesų pasiutpolkę – Bundas. Pudongas iki pat ~1990 m. buvo tik tuščia dykra – o Šanchajaus centras buvo Bundas. Šiandien senieji Bundo bankų ir viešbučių rūmai atrodo menkučiai – bet juk tai 7, 15 aukštų puošnūs pastatai. Ir jie statyti tarpukariu, kai Lietuvoje ir Europoje išvis niekas nestatė daugiaaukščių.

Bundas iš toliau, apšviestas nakčiai. Kartais visos bundo šviesos ima mirgėti - vyksta šviesų šou. Šanchajiečiai ir miesto svečiai jį stebi iš labai populiarių spindinčių 'vakarienės kruizų' laivų

Bundas iš toliau, apšviestas nakčiai. Kartais visos bundo šviesos ima mirgėti – vyksta šviesų šou. Šanchajiečiai ir miesto svečiai jį stebi iš labai populiarių spindinčių ‘vakarienės kruizų’ laivų

Tereikia pamatyti seną Šanchajaus nuotrauką, kai už jų nugaros nestovėjo dangoraižių eilės, ir akimirksniu suprasi ano meto žmones, kalbėdavusius, kad kai kurie Šanchajaus pastatai “tokie aukšti, kad užvertus galvą pažiūrėti į jų viršūnes, krenta skrybėlė”. O labiausiai tarpukario Šanchajaus didybę ir skonį supranti užėjęs į kai kurių tų pastatų vidų, išvydęs interjero prabangą. Ar suvenyrų parduotuvėlėse panaršęs tarpukario merginų plakatus, kuriais anais laikais Šanchajaus pramonė reklamuodavo Kinijos rinkai savo prestižines prekes.

Bundo viešbučio interjeras. Viešbutį kadaise įkūrė garsi žydų Sasūnų šeima

Bundo viešbučio interjeras. Viešbutį kadaise įkūrė garsi žydų Sasūnų šeima

Bundas atrodo it perkeltas iš kokio JAV miesto. Ne šiaip sau. Bundą projektavo ir statė vakariečiai. Mat XIX a. viduryje, kai Kinija pralaimėjo Opiumo karą europiečiams, viena taikos sąlygų buvo atverti Šanchajų Vakarų Imperijoms. Tas “atvėrimas” reiškė, kad Šanchajuje įkurtos Prancūzijos, Britanijos ir JAV koncesijos – ištisi rajonai, kuriuose galiojo ne Kinijos, bet Vakarų šalių įstatymai ir tvarka. Kinai ilgą laiką net Šanchajaus savivaldybėje turėjo mažai įtakos, miestas buvo pilnas angliškų, prancūziškų užrašų.

Tarpukariu Šanchajuje susiliejo Vakarų ir Rytų mados: merginos, kaip įprasta Vakaruose, reklamuodavo Šanchajaus produkciją. Šiandien tie tarpukario kinių piešiniai reklamuoja jau suvenyrus turistams.

Tarpukariu Šanchajuje susiliejo Vakarų ir Rytų mados: kinės merginos, kaip įprasta Vakaruose, reklamuodavo Šanchajaus produkciją. Šiandien tarpukario merginų piešiniai reklamuoja jau suvenyrus turistams.

Europos gabalėliuose – Šanchajaus dvasia

Anie koncesijų rajonai su europietiškais art deco stiliaus pastatais – iki šiol miesto pažiba. Prancūzų koncesijoje – didelė dalis naktinio gyvenimo, barų. Miesto valdžia garsiausius pastatus žymi atminimo lentomis – ir angliškomis. Skirtingai nuo likusios Kinijos, Šanchajuje iki šiol su anglų kalba nueisi toliau, o ir baltaodžiai nėra reta išimtis. Tiesa, šiandien tai daugiausiai turistai. Senieji koncesijų gyventojai išsilakstė dar po Antrojo pasaulinio karo ir komunistinės revoliucijos (1949 m.).

Tarpukario kino teatras buvusioje Prancūzų koncesijoje

Tarpukario kino teatras buvusioje Šanchajaus Prancūzų koncesijoje

Po komunistinės revoliucijos istorija tapo ir kitos tarpukario Šanchajaus “legendos”: mafija, prostitucija, pabėgėliai. Mat tarpukario Šanchajus buvo “miestas be įstatymų”: kai viename mieste būta šitiek skirtingų šalių valdomų rajonų, nusikaltėliai galėjo daryti ką nori, o gaudomi “šmurkštelėti” į kitos šalies koncesiją. Šitokia laisvė kartu ir gelbėjo gyvybes: po Rusijos revoliucijos Šanchajus priglaudė dešimtis tūkstančių rusų, per holokaustą – dešimtis tūkstančių Europos žydų; jie pasistatė eilę cerkvių, sinagogų.

Dabar viskas uždaryta, apleista arba virtę muziejais. Tačiau senuosius didingus europiečių rajonus perėmę kinai juos saugo ir jais didžiuojasi. Ir jais džiaugiasi daug daugiau žmonių, nei kada seniau, juk Šanchajaus gyventojų skaičius išaugo 5 kartus, o perkamoji galia – dar labiau. Rytų Nankino gatvė nebėra pagrindinė Šanchajaus prekybinė gatvė, bet grūstys ten – didesnės, nei kada anksčiau.

Šanchajaus Rytų Nankino gatvės tarpukariniai ir modernūs prekybos centrai

Šanchajaus Rytų Nankino gatvės tarpukariniai ir modernūs prekybos centrai

Nykstantys Šanchajaus senamiesčiai – lilongai

Vakariečių rajonai buvo ir yra Šanchajaus elito namai, tačiau tikrasis Šanchajaus pagrindas visuomet buvo lilongai – kinų gyventi rajonėliai aplink ankštas gatveles, kuriuose statyti kiniški ar Vakarų architektūros įkvėpti namai (šikumen).

Kol vakarietiški Šanchajaus mūrai saugomi, lilongai naikinami neįtikėtinais greičiais. Kinams jie – tiesiog skurdo simbolis. Užgriebia štai nekilnojamojo turto magnatas kokį lilongą, priverstinai išperka iš gyventojų jo namus, šnioja viską lauk ir pastato kelis gyvenamuosius dangoraižius. Tokie dangoraižiai – naujasis Šanchajaus pagrindas. Nuobodokas, bet kaip mieste sutalpinsi šitiek milijonų? Kokiais 2000 m. dar dangoraižiai tarp lilongų tik šen bei ten stiebėsi, dabar jau lilongų tarp dangoraižių reikia ieškoti. Ir ne vienas, kurį dar randi – aptvertas, tamsus: jau pasmerktas.

Tradicinė sena Šanchajaus gatvelė

Tradicinė sena Šanchajaus gatvelė. Tolumoje matosi dangoraižiai

Tiesa, keli senieji rajonai išsaugoti ar pastatyti iš naujo – ir paversti iščiustytais prekybiniais rajonais – juk turistams patinka autentika. Didžiausias toks – aplink Miesto dievo šventyklą. Tai – dar viena Šanchajaus tradicija. Miesto dievas yra Čin Jubo, 1295-1373 m. gyvenęs žmogus, kuriam šį titulą suteikė imperatorius.

Atkurtas tradicinis rajonas aplink Šanchajaus miesto dievo šventyklą, dabar daugiausiai naudojamas prekybai

Atkurtas tradicinis rajonas aplink Šanchajaus miesto dievo šventyklą, dabar daugiausiai naudojamas prekybai

Tradicinėje kinų taoizmo religijoje tokia tvarka įprasta – kadaise daugybė Kinijos miestų turėjo savo dievus, bet komunizmas viską sunaikino. O Šanchajuje ir šiandien žmonės meldžiasi tam dievui. Šanchajiečiai itin saugo savo identitetą ir tradicijas, savo šanchajiečių (vu) kalbą, taip smarkiai besiskiriančią nuo standartinės kinų (mandarinų) kalbos. Tik kad aplinkybės vis sunkėja: jau kone pusė Šanchajus gyventojų – atvykėliai iš kitų Kinijos vietų, čia pritraukti turto ir fabrikų ir paprastai neišmanantys vietos tradicijų.

Šanchajiečiai meldžiasi prieš miesto dievo skulptūrą

Šanchajiečiai meldžiasi prieš miesto dievo skulptūrą

Šanchajaus istoriją dar gali pamatyti muziejuose ir vienas geriausių tam – Šanchajaus miesto planavimo galerija. Ten – didžiulis miesto maketas, senų ir naujų Šanchajaus vaizdų palyginimai. Didžiausią postūmį miesto kaitai davė 1993 m. valdžios sprendimas leisti Pudonge privačią nuosavybę, kai likusioje Kinijoje ji dar buvo ribojama. Šitaip praktiškai plyname lauke iškilo vienas svarbiausių pasaulio finansų centrų ir viena gražiausių “dangoraižių kalvų”.

Šanchajaus maketas. Visko, kas kairiame upės krante, prieš ~25 metus dar nebuvo.

Šanchajaus maketas. Visko, kas kairiame Huangpu upės krante, prieš ~25 metus dar nebuvo.

Pokyčių būta ir kitokių. Pavyzdžiui, įsikūrė M50 rajonas, kur turtingų kinų skoniams tarnaujantys menininkai ir dizaineriai užėmė seną gamyklą. Kai lankiausi, greta stovėjo McLaren automobilis – nežinau, menininko ar pirkėjo.

Sunku patikėti, bet Šanchajaus vedybų turgus – irgi naujovė, įkurta 2004 m. Kiekvieną savaitgalį šimtai kinų ten išskleidžia skėčius su savo viengungių sūnų ir dukterų aprašymais (amžius, zodiakas, kartais – pajamos ar kokia užsienio vėliava: suprask, ten emigravęs, bet beveik niekada nebūna nuotraukų). Ir tikisi, kad “likimo broliai” prieis, pasiūlys supažindinti savo vaikais, ir gal jie galiausiai susituoks. Daugybė tėvų ten sėdi metų metais be vaikų leidimo ar net žinios. “Tėvų parinkta žmona/vyras” Kinijoje nebėra norma, tačiau vis dar būna, kad, kai tėvai vaikams pasiūlo ką vesti ar už ko tekėti, šie rimtai svarsto ir kartais parinktasis partneris išties patinka. To viliasi visi skėčius išskleidę tėvai.

Tėvai su skėčiais Šanchajaus vedybų turguje (miesto Liaudies parke). Karts nuo karto prieina pakalbėti vienas prie kito, apsikeičia kontaktais.

Tėvai su skėčiais Šanchajaus vedybų turguje (miesto Liaudies parke). Karts nuo karto prieina pakalbėti vienas prie kito, apsikeičia kontaktais.

Šanchajaus pokyčių tempai tokie, kad tai, kas dar ką tik buvo naujovė, dabar – beviltiška seniena. Pavyzdžiui, Šanchajaus vaizdų [sightseeing] tunelis, besigiriantis “prancūziška technologija”: važiuodamas po upe ten esi “stebinamas” mirgančiomis šviesomis su komentarais “tirpstanti lava!”, “ryški žvaigždė!” ir pan. 2000 m., kai tunelis atidarytas, matyt, priblokšdavo technologijų nemačiusius kinus – o dabar šią pramogą išbandžiusieji skubiai pildo internetą piktais komentarais: “kas per absurdas už tai mokėti, kai kiekvienas dangoraižis įspūdingiau apšviestas?”.

Šanchajaus priemiesčiuose – kanalų labirintai

Šanchajus – milžiniškas miestas ir todėl verta kelionę po Šanchajų planuoti taip, kad vieną dieną apžiūrinėtum vieną rajoną ar kelis gretimus: net ilguoju metro ilgiausios kelionės gali užtrukti 1 ar 2 val.

Šanchajaus kruizinių laivų upstas - vienas architektūriškai įspūdingų naujų pastatų

Šanchajaus kruizinių laivų uostas – vienas architektūriškai įspūdingų naujų pastatų

Juoba, Šanchajaus priemiesčiais jau faktiškai tapo kai kurie ištisi didmiesčiai, turintys savo lankytinų vietų, vertinamų kaip vienos įdomiausių Kinijoje.

Tarp tokių – vadinamieji vandens miestai, “Kinijos Venecijos“, kurių namai supa daugybę kanalų (Šanchajaus apylinkių kanalų tinklas atrodo ypač įspūdingai, kai leidiesi ten lėktuvu). Tiesa, už Veneciją jie kur kas “proziškesni”: kanalai purvini ir siauri, laivai ten neplaukioja. Didžiausias “vandens miestas” – Sudžou [~25 min. greituoju traukiniu], labiausiai garsėjantis savo sodais, kuriuos įrengdavo vėlyvųjų viduramžių Kinijos turtuoliai. Tiesa, perpildyti turistais, tie garsiausieji sodai (pvz. Kukliojo administratoriaus sodas) nebeatrodo tokie jau romantiški.

Kukliojo administratoriaus sodas Sudžou. Kinų soduose ne mažiau už augalus svarbi architektūra: daugybė paviljonų, kuriuose sodais džiaugdavosi jų šeimininkai.

Kukliojo administratoriaus sodas Sudžou. Kinų soduose ne mažiau už augalus svarbi architektūra: daugybė paviljonų, kuriuose sodais džiaugdavosi jų šeimininkai.

Kiek geriau jaučiausi netolimo Hangdžou miesto [~1 val. greituoju traukiniu] garsiajame Vakarų ežere. Tai – milžiniška erdvė šalia miesto, kur nestatomi jokie dangoraižiai, viskas palikta kaip po senovei: ežeras, pagodos, pasivaikščiojimų takai virš ežero, pastatyti prieš daugelį šimtmečių maloniems pasivaikščiojimams. Turistų, kaip ir kitur aplink Šanchajų, ir ten gali pasirodyti per daug – bet kai ežero plotas toks didelis, jis nustelbia tas minias. Ypač kai plaukioji tradiciniais laivais.

Garsusis Hangdžou vakarinis ežeras

Garsusis Hangdžou vakarinis ežeras

Šanchajus – ir Kinijos vartai

Šanchajuje kartu su jo priemiesčiais bus ką veikti ir savaitę – juk ten ir visokie renginiai, ir pasaulinio garso cirkas, ir net Disneilendas. Tačiau Šanchajaus minios gali imti varginti – ypač gamtos mylėtojus ir tuos, kam XX a. istorija neatrodo pakankamai sena, kad būtų įdomi. O Sudžou sodai ar Hangdžou ežeras atrodyti pernelyg menki gamtos ir istorijos inkliuzai.

Aišku, nuo minių Kinijoje nepasislėpsi beveik niekur, bet Šanchajus kartu – ne tik Kinijos ekonomikos variklis, o ir Kinijos vartai turistams. Iš Šanchajaus Hongčiao komplekso, apjungiančio greitųjų traukinių stotį ir oro uostą – ir lėktuvų, ir traukinių reisai į visas kitas svarbiausias Kinijos lankytinas vietas. Trys tarpekliai, Džangdziadzie uolų miškas, istorijos kupinos sostinės Pekinas ir Sianas, Honkongo ir Guangdžou didmiesčiai, lošimų sostinė Makao, net Šilko kelias ir Tibetas – viskas ne daugiau 6 valandų kelio traukiniu ar lėktuvu.


Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai


Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant


Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį


Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą


1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija


Kelionių vadovai po Kiniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Perlų upės delta – Kinijos langas į pasaulį

Perlų upės delta – Kinijos langas į pasaulį

| 0 komentarų

Perlų upės delta pietryčių Kinijoje – tankiausiai gyvenama pasaulio teritorija. Ji mažesnė už Lietuvą, o glaudžia nuo 60 iki 120 milijonų žmonių.

Dauguma jų čia atvyko ieškoti uždarbių iš tarptautinio verslo, gamybos ir prekybos. Mat jau 200 metų Perlų upės delta yra Kinijos langas į pasaulį. XIX a. vien tik čia imperatoriai savo valdiniams leido prekiauti su europiečiais. Užjūrio imperijų spaudžiama Kinija išnuomavo ar atidavė joms ištisus miestus ir miestų rajonus, ten duodama pradžią unikaliam kinų ir europiečių kultūrų mišiniui. O XX a. pabaigoje, žlungant komunizmui, būtent Perlų upės deltoje pirmojoje Kinijos valdžia leido kurti privačius fabrikus.

Honkongo dangoraižiai iš anapus kranto - vienas žymiausių pasaulio vaizdų.

Istorijos vingiuose čia užgimė trys labai skirtingi kraštai. Honkongas, iki 1997 m. valdytas britų – Azijos finansų centras ir liberalizmo bastionas. Makao, iki 1999 m. portugalų kolonija – naujoji lošimų sostinė, nukarūnavusi Las Vegasą. Ir Gvangdžou-Šendženas, kuriame komunistinė Kinija vėl išmoko kapitalizmo paslapčių, tuoj tuoj tapsiantis didžiausiu pasaulio miestu.

Susigrąžindama buvusias europiečių kolonijas Kinija įsipareigojo 50 metų saugoti jų išskirtinumą, todėl visi trys kraštai tebeturi skirtingus įstatymus, valiutas, oficialias kalbas, muitines. Per 8 dienų kelionę po juos visus įvairumų pamačiau tiek, kad sunku patikėti, kad tai ta pati Kinija ir kinai visur sudaro 90% ir daugiau gyventojų. Tačiau kiekvienas iš trijų Perlų Upės deltos veidų – savaip žavus ir autentiškas.

Portugališka tarpukario vila Makao.

Kiek dienų skirti Honkongui, Makao, Gvangdžou?

Kelionės laiką aš paskirsčiau taip:

Honkongui – 4 dienos. Tai įdomiausia ir įvairiausia Perlų upės deltos vieta. Honkongas – ne tik stiklo, plieno ir neonų didmiestis, bet ir atokios žalios salos su žvejų kaimais, pasiekiamos tik laivais, Viktorijos kalva su brangiausiais pasaulio namais, piligrimų šventyklos, savaip įdomūs priemiesčiai ir kultūrinės patirtys, tokios kaip populiariausios pasaulyje žirgų lenktynės ar kung fu pasirodymas.

Makao – 2 dienos. Nors pažįstamas kinas sakė, esą Makao be lošimų mažai ką veikti, tai nėra tiesa. Kazino siūlo ne tik ruletes ar automatus, bet ir gausybę pramogų, pasirodymų, dauguma kurių yra nemokami. Be to, Makao didžiuojasi į UNESCO pasaulio paveldą įrašytu portugališku senamiesčiu.

Makao kazino naktį.

Gvangdžou – 1,5 dienos. Gvangdžou gyvuoja per 2000 metų ir gyventojų skaičiumi dvigubai lenkia Honkongą, bet įdomybių turi mažiau. Tik mažuma senų pastatų ir šventyklų išgyveno komunistinę kultūrinę revoliuciją ar buvo po jos atstatyti. Juos apžiūrėjau per dieną, vakaro užteko įspūdingam ir švytinčiam, bet dar kompaktiškam dangoraižių rajonui. Kitą vakarą skyriau kone privalomai pramogai – “kruizui” Perlų upe.

Šendženui – 1 diena. Tai – naujausias pasaulio milžinmiestis, pastatytas vos prieš 20-30 metų kai čia leidus steigti verslus sugužėjo migrantai iš visos Kinijos. Yra keli įspūdingesni dangoraižiai, bet pagrindinis traukos objektas – didžiuliai pramogų parkai, įsteigti, kad išviliotų honkongiečių keliautojų dolerius. Aplankėme “kiniškiausią” jų – Splendid China. Kiti su Kinija turi mažai bendro, bet jei lankyti juos, kiekvienam reiktų skirti po dieną (bilietai perkami visai dienai).

Kinų kultūros pasirodymas Šendženo Splendid China parke.

Kaip patekti į Perlų upės deltą ir kur apsistoti?

Didžiausias oro uostas perlų upės deltoje – Honkongo. Į jį ir atskridau, į jį vienintelį pasitaiko labai gerų kainų iš Europos. Į Makao ir Gvangdžou-Šendženą iš Honkongo nukeliauti labai paprasta – yra net tiesioginiai laivai iš oro uosto, kuriais plaukiant nereikia net pereiti pasų patikros Honkonge.

Į Makao ir Honkongą vizų nereikia, o į žemyninę Kiniją, kuriai priklauso Gvangdžou-Šendženas, ji būtina. Ją gauti turistas gali tik padedant agentūrai, nes reikalingas iškvietimas.

Todėl Gvangdžou-Šendžene reikėjo viešbutį užsakyti iš anksto ir parašyti ant vizos prašymo. Kainos ten kiek žemesnės nei Honkonge ir Makao, bet tikrai nebe tiek, kiek kai kas įsivaizduoja išgirdęs žodį “Kinija”.

Makao viešbučiai - ištisi miestai po stogu su kazino ir teminiais interjerais. Venetian - dirbtinė Venecija su kanalais, gondolomis, freskomis ir to seno prekybinio Italijos miesto vertu žibesiu.

Honkonge ir Makao nakvynės ieškojomės vietoje. Makao tai ir vienintelis būdas gauti pigesnius viešbučius, mat jie internete tiesiog nesisiūlo. Palyginus su Booking.com ir panašių puslapių kainomis, neturėdami rezervacijų sutaupėme daugiau nei perpus.

Honkonge gerų pasiūlymų yra ir gatvėje, ir internete. Dauguma pigiausių viešbučių – perdaryti butai Čunkingo dvarais (Chunking Mansions) ir Miradoro dvarais (Mirador Mansions) vadinamuose masyviuose eks-daugiabučiuose. Vieta centre puiki, o didelė konkurencija muša kainas, bet kambariai labai ankšti, o koridoriai apšnerkšti. Kita nebrangi alternatyva: labiau į nakčiai vietos ieškančias vietos poreles orientuotų viešbučių, dažniausiai be langų. Visa tai – pigu net Lietuvos mastais. Tačiau apsistoti erdvesniame kambaryje su gražiu vaizdu kainuos daug: vieta ankštajame Honkonge yra didžiulė prabanga, kurios neturi net dažna vietinė šeima, priversta gyventi susispraudusi keliuose kvadratiniuose metruose.

Vienas klaidžių Čunkingo dvarų koridorių - panašiai atrodo ir Perlų upės deltos daugiabučių interjerai.

Ir restoranuose žemiausios kainos nuo aukščiausių Perlų upės deltoje skiriasi daug labiau, nei Lietuvoje. Įmanoma pavalgyti taip pigiai, kaip gal net Vilniuje nepavyks – bet kartu Honkonge teko matyti ištisą pilną klientų restoranų kompleksą, kur patiekalų kainos artėjo prie šimto eurų.

Autentiškas Tai O žvejų kaimelis ant polių Honkonge traukia gretimo didmiesčio gyventojus pigia ir šviežia žuvimi.

Viena valstybė – trys šalys

Nors Kinija šiandien valdo Honkongą ir Makao kaip “specialiuosius administracinius regionus”, pastaruosius du užsieniečiai dažnai pavadina atskiromis šalimis. Juk daugeliu atžvilgiu Honkongas ir Makao net labiau nepriklausomi nuo Kinijos, nei Lietuva nuo Europos Sąjungos.

Jei viską pasakyti vienu sakiniu: jeigu nekreipti dėmesio į kinų kultūrą, Honkonge ir Makao jautiesi labiau kaip Vakarų Europoje ar JAV, tuo tarpu Gvangdžou-Šendžene panašiau į Ukrainą ar Baltarusiją. Tačiau skirtumai tirpsta labai greitai. Dar 2011 m. būdamas Pekine regėjau daug labiau ekonomiškai ir technologiškai atsilikusią Kiniją. Be to Gvangdžou-Šendženas Kinijoje – tarp lyderiaujančių ekonomiškai miestų.

Trylika Gvangdžou fabrikų - europiečiams XIX a. išnuomotos žemės Gvangdžou, atvėrusios prekybą su Kinija. Paveikslas Makao muziejuje.

Dangoraižiais ar moderniais traukiniais Gvangdžou-Šendženas jau ne tik pasivijo Honkongą (o sykiu ir Europą, JAV), bet ir jį pralenkė. Skirtumai liko tie, kurie yra įsišakniję žmonėse: Gvangdžou-Šendžene mažai kas kalba angliškai, elgiasi biurokratiškiau ir ne taip mandagiai, neskuba dirbti, mažiau paiso taisyklių… Matyt, tai galutinai išnyks tik keičiantis kartoms.

Kaip pasakojo pažįstamas iš Gvangdžou, prieš dešimtmetį jo miesto gyventojai pavydėdavo honkongiečiams ir makaniečiams kone visko. Šiandien jau ir pastarieji kai ko pavydi broliams iš žemyninės Kinijos: erdvesnių butų, galimybės turint sugebėjimų tapti superturtingais (įsisavintoje Honkongo rinkoje tai sudėtingiau).

Tung Čungas - tipinis Honkongo naujamiestis, kur gyventojų tankumas nesvietiškas. Įsivaizduokite Lietuvos miegamuosius rajonus su penkiasdešimtaukščiais vietoje penkiaaukščių. Tačiau šitokie tankūs miestai leido aplink palikti daug neužstatytos gamtos

Kodėl verta vykti į Perlų upės deltą?

Visą Perlų upės deltą vienija kinų kultūra. Honkongas ir Makao, nepatyrę komunistinių griovimų ir skurdo, yra vienos geriausių vietų ją atrasti. Kovos menus, taoizmo šventyklas, altorėlius prie parduotuvių, gatvės būrėjų kioskus, naktinius maisto turgus, tradicinius “daktarus” ir kita.

Taigi, Perlų upės delta puiki vieta pirmai pažinčiai su Kinija. Nenutoldamas nuo įprasto patogumo ir nenuvažiuodamas milžiniškų atstumų čia išvysti labai įvairiapusę didžiausią pasaulio tautą: religingumas ir ateizmas, kapitalizmas ir socializmo liekanos, savitumas ir vakarietiškumas. Ir visa tai vieną nuo kito skiria tik 50-100 kilometrų kelionės traukiniu ar laivu.

Šie Honkongo-Šanchajaus banko eskalatoriai perstatyti į kreivus, kad atitiktų feng šui principus. Tam Honkongo nekilnojamojo turto plėtotojai meta milžiniškus pinigus


Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai


Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant


Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį


Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą


1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija


Kelionių vadovai po Kiniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Guangdžou-Šendženas – Didžiausias rytdienos miestas

Guangdžou-Šendženas – Didžiausias rytdienos miestas

| 1 komentaras

Pasaulyje tėra trisdešimt miestų, glaudžiančių po dešimtį ar daugiau milijonų gyventojų. Dauguma jų garsūs visoje planetoje, it magnetas traukia žmones, verslus ir filmų režisierius. Paryžius ir Londonas, Niujorkas ir Maskva, Rio de Žaneiras ir Bombėjus, Tokijas ir Pekinas.

Pietryčių Kinija turi net du tokius milžinmiesčius: Guangdžou (13 mln. gyv.) ir Šendženą (11 mln. gyv.). Abu jau pakilę iš skurdo, statosi superdangoraižius ir visai teisingai trokšta pasaulinės šlovės. Bet jų pavadinimus užsienyje temoka tarti kiniškų prekių importuotojai.

Turbūt tai pasikeis. Tarpai tarp šių ir kitų Perlų upės deltos didmiesčių siekia ne daugiau keliasdešimt kilometrų. Kai juos galutinai padengs augančios viduriniosios klasės vilos tai taps didžiausiu pasaulyje miestu, su 50 milijonų gyventojų lengvai išstumsiančiu dabartinį karalių Tokiją.

Guangdžou gyventojai atvyksta pasivaikščioti po pastaraisiais metais iškilusį Džučiango verslo rajoną.

Keliaudamas ten tik galėjau įsivaizduoti jo būsimą gimimą. Dangoraižių dar per mažai, eiliniai rajonai per nykūs, infrastruktūra tebestatoma. Bet stereotipai apie Kiniją, kaip vargstančių darbininkų lagerį, žlugo galutinai. Ir jei istorijos vaga nepasikeis, Šendženas su Guangdžou taps naujuoju Tokijumi, o “vėliau į kapitalizmo traukinį įlaipinta” Kinijos provincija – naujaisiais Šendženais ir Guangdžou. Ir tai nebe dešimtmečių, o daugiausiai keliolikos metų klausimas.

Guangdžou tūkstantmečių liekanos…

Guangdžou miestas – senas it Roma. Dar 206 metais prieš Kristų čia buvo Nanju karalystės, siekusios Vietnamą, sostinė. Svarbos ši Pietų Kinijos širdis neprarado ir vėliau: ir Atradimų eroje, kai buvo paskelbta vieninteliais teisėtais europiečių vartais į Kiniją, ir XX a., kai dar Antrojo pasaulinio karo metais čia gyveno per milijoną žmonių.

Deja, dabar tegali matyti istorijos atplaišas daugiabučių jūroje. Daug senybių nugriovė Kultūrinė revoliucija, kuomet Mao Dzeduno paraginti jaunieji chunveibinai bėgo niokoti “atgyvenusių” šventovių ir meno.

Statulos Šešių Banjanų šventykloje.

Atkurta tik tai, kas svarbiausia. Šešių Banjanų budistų šventyklos pastatų komplekse įspūdingiausia – devynių aukštų 1373 m. pagoda. Gretima Guangšiau šventykla kuklesnė, bet senesnė.

Abiejų prieigose pirmi pastatų aukštai užgrūsti religinių prekių ir popierinių daiktų (sudeginus juos šiame gyvenime, pomirtiniame pasaulyje mirę protėviai turėtų gauti tikrus) parduotuvėlėmis. Bet to “miesto karkaso” iš senų namų ir šventyklėlių nelikę.

Šešių banjanų šventyklos pagoda-bokštas (kairėje), 'žaislinė' Guangšiau pagoda (dešinėje), per vidurį - pasimelsti atėjęs kinas.

Ir pagrindinėse šventyklose greta pagyrų apie žilos senovės statybos datas prie ne vieno pastato lyg tarp kitko paminima “rekonstruotas 198x m.”. Kaip paaiškino vietinis, tai reiškia, kad ten chunveibinai buvo palikę vien pelenus (t.y. dabartinis statinys tiek pat autentiškas, kiek Vilniaus Valdovų rūmai).

Dar įdomesnė pasirodė Čen giminių akademija, kurios net paskirtį užsieniečiams sunku paaiškinti. 1894 m. susimetę pinigus ir grįžusių iš Amerikos Čenų paragintos ją pastatė septyniasdešimt dvi Čen pavardę turinčios giminės, kad ten gyventų jų atžalos, atvykusios į Guangdžou laikyti vietinių imperinių egzaminų. Imperiniai egzaminai – Konfucijaus įkvėptas žinių patikrinimas – valdant daugumai Kinijos dinastijų (nuo 605 m. iki 1905 m.) buvo lakmuso popierėlis šaukiant į valstybės tarnybą (“mandarinus”). Taip atrinkdavo išmintingiausius nepaisant turtų ar kilmės. Nesunku įsivaizduoti, koks šansas tai būdavo eiliniam ūkininkų jaunuoliui, ir kokią garbę jo sėkmė galėjo atnešti visai giminei.

Čenų akademijos puošnaus kiniško stogo fragmentas.

Dabar Akademijoje – Guangdžou liaudies meno muziejus, bet jo eksponatus pranoksta architektūrinės detalės: meniški stogai, nuostabiai išraižytas “blokas” priešais įėjimą, užkertantis kelią piktosioms dvasioms. Beje, muziejuje kai kurie dramblio kaulo dirbiniai parduodami už dešimtis tūkstančių dolerių, bet jų negalima išvežti iš Kinijos.

Nanju karaliaus mauzoliejui pasisekė, kad daugiabučių statyboms vietą ruošę darbininkai jį aptiko tik 1983 m., nurimus revoliuciniams vėjams. Aplink nukastą pilkapį dabar – gražus muziejus. Visų pirma nusileidau į ankštą tikrąjį kapą (dabar atidengtą), paskui ėjau per sales su turtingomis 122 pr. Kr. mirusio karaliaus Džau Ho įkapėmis – ginklais, muzikos instrumentais, papuošalais. Buvo užkastos net sugulovės bei menininkai.

Džau Ho sarkofagas iš nefrito ir raudono šilko.

Guangdžou turi ir europinio paveldo. “Trylikos gamyklų”, per kurias didžiosios Vakarų imperijos XVIII – XIX a. prekiaudavo su šimtamilijonine Kinija, nebeliko. Užtat yra Šamiano sala, 1859 m. “užrašyta” britams ir prancūzams. Pirklių dvarai, pora bažnyčių ir net kavinukė, kurioje pusryčiavome, čia – it iš Europos perkeltos. Atėjūnai buvo susikūrę savo pasaulėlį, kurį naktimis, it getą, uždarydavo.

Gražių didelių ikirevoliucinių pastatų likę ir kitur Perlų upės pakrantėje. Ja vaikštinėjančius ir gatvės muzikantų beklausančius retsykiais pamatai ne vien kinus. Dažniau trečiojo pasaulio imigrantus ir verslininkus, o ne turistus – sudėtinga vizų politika (būtinas nepigus iškvietimas) turizmo neskatina.

Perlų upės pakrantė. Pastatas kairėje - tarpukariu statytas viešbutis.

…ir pastarųjų metų didybė

Prieš 20 metų Guangdžou turėjo atrodyti nykiai – dešimt milijonų žmonių ir vos kelios įdomesnės vietos, tarp kurių – ištisi kilometrai.

Naujojo Guangdžou prekės ženklas – “Kruizas Perlų upe“. Iš tikro tai 1-2 valandų pasiplaukiojimas vakare, kai ryškiaspalvės šviesos išgražina miestą. Be to, kuriuo plaukėme, upe zujo dar gal dešimt turistinių laivų: su prabangia vakariene, su širdelėmis (suprask įsimylėjėliams), vestuvių pokyliams…

Guangdžou meras, atrodo, visas jėgas metė apžavėti plaukiojantiems miesto svečiams. Kiekvienas tiltas nutvieskiamas visomis vaivorykštės spalvomis (ir jos nuolat mainosi), aukštų paupio daugiabučių palėpės virsta gelsvomis aureolėmis (pasibaigus kruizų metui ~23:00 šviesos išjungiamos).

Vienas iš tiltų besimainančiomis spalvomis. Akyse raibste raibsta.

Bet didžiausias įspūdis – kruizo gale, kai prieš apsukdamas laivą kapitonas priplaukė Džučiango naujamiestį. Vienoje pusėje upės – 600 m Kantono bokštas (penktas aukščiausias statinys pasaulyje), saloje – didžiulė švytinti tribūna. Abu statyti 2010 m. Azijos žaidynėms. Tik Olimpiadai mastais nusileidžiantis renginys “sukūreno” 122 milijardus juanių, bet pasekmes gražu pažiūrėti.

Atnešė jis ir netiesioginės naudos miestui: verslas pagaliau Džučiangą apsodino trokštais dangoraižiais. Ir dar kokiais! Tarptautinis finansų centras yra 439 m., greta statomas Čou Tai Fuk centras – 530 m. Abu, lyg rajono vartai į paupį, aukštesni už bet ką, kas kada nors pastatyta Europoje – kaip ir dar du 391 m aukščio Džučiango pastatai.

Džučiango dangoraižių rajono 'vartai'. Kaip šitokiam miestui 'verslo centras' atrodo nedidelis - kol neprisimeni, kad kone viskas pastatyta per 5 metus.

Kitą vakarą grįžome Džučiangan pasivaikščioti pėsti. Guangdžou jaunimas masiškai darė tą patį, gerėdamasis šviečiančiais šaligatviais, požeminiu prekybos centru ir postmodernia architektūra (biblioteka, muziejus, operos teatras…). Kinijoje didžiuojamasi nauju ir blizgančiu, o sena neatrodo nei jauku, nei romantiška.

Pakilome ir į Kantono bokštą, nors liūtis ir apgadino vaizdus. Kainos nemažos – laisvai krentantis euro kursas nusinešė “pigios Kinijos” vaizdinį. Mokėjome ~20 eurų žmogui, atviras stogas su atrakcionais būtų atsiėjęs dar brangiau. Pastarasis buvo aukščiausia atvira terasa pasaulyje. Aplenkė Dubajus.

Kantono bokštas (tolumoje) iš Perlų upės kruizo. Pastatai dešinėje - daugiabučiai. Palėpės ne tik apšviestos, bet ir gražios: kupolų, piramidžių formos. Upėje - du laivai iš Perlų upės kruizų flotilės.

Šendženas – Kinijos kapitalizmo pradžia

Šendženas – naujausias pasaulio didmiestis ir Kinijos augimo atvaizdas. Dar 1982 m. jis buvo mažesnis už Kauną, o šiandien už jo stiklų ir betono glaudžiasi 11 milijonų žmonių. Priežastis: miestas tarnavo kaip Kinijos vadovo Dengo Šiopingo, nukreipusio šalį laisvos rinkos kryptimi, bandymų poligonas.

Dar 1979 m. čia įkurta specialioji ekonominė zona pakvietė užsieniečius steigti privačias gamyklas – tarkime, atkelti jas iš britų Honkongo. Vakariečiams fabrikantams algos Šendžene atrodė juokingos, o nepritekliaus nualintoje Kinijoje apie jas sklido legendos. Milijonai patraukė į “Specialiąją zoną”, o kai, nusisekus Šendženui, “ekonominis eksperimentas” išplito po Kinijos miestus – pajudėjo šimtai milijonų (didžiausia migracija pasaulio istorijoje).

Šendženiečiai prekybos centre. Tarp jų jau yra žmonių, kurie ne tik patys, bet ir jų tėvai augo privataus verslo eroje. Juk pastaroji į Šendženą sugrįžo net anksčiau, nei į Lietuvą.

Garsioji Dengo Šiopingo frazė “Šlovinga būti turtingu!” tebeaidi Šendžene ir tie turtai jau – visai tikri. Tą jutau pusiau atvirame prekybos centre, kuriame į pasaulinių prekės ženklų parduotuves žvalgėsi madingai vilkinčių kinų kompanijos, o smarkiai atlošęs galvą matydavau bebaigiamas 660 metrų Ping Am dangoraižio statybas. Jis – antras pagal aukštį pasaulyje po Dubajaus Burž Chalifa.

Su Dubajumi nejučia norisi lyginti ir visą Šendženą-Guangdžou, bet abiejų bumų istorijos – labai skirtingos. Dubajus kuriamas visai žmonijai it pasaulio sostinė. O Perlų upės deltos didmiesčiai statomi “saviems”. Tiesiog gyventojų čia tiek daug, kad augantys jų poreikiai spauste spaudžia siekti rekordinių sprendimų.

Perlų upės deltos aukštuoliai: statomas Ping Am pastatas (kairėje), aukščiausias stovintis Šendženo dangoraižis KK100 (viduryje, 442 m), Kantono bokštas (dešinėje).

Pramogų parke – visa Kinija

Jaunų darbininkų Šendžene nėra nieko seno ir nubūto. Bet įdomybių netrūksta. Juk miestas – Honkongo pasienyje, tad dar tik svajojajusi apie bumą Kinijos valdžia čia ėmė vystyti pramogų parkus honkongiečių doleriams pritraukti. “Pasaulio langas” pilnas visos planetos grožybių kopijų, “Laimės slėnis” – atrakcionų, “Safarių parkas” – laisvai laigančių gyvūnų, “Minsko pasaulis” apima visą nurašytą sovietinį lėktuvnešį “Minsk”, dar yra “Ekonuotykių slėnis”, “Arbatos upės kurortas”, “Jūrų pasaulis”… Bilietai brangūs, bet veiklos dažname parke pakanka visai dienai.

Mes pasirinkome “Nuostabiąją Kiniją” (Splendid China) – norėjome pramogas suderinti su šalies pažinimu. Vienoje jos pusėje tarp kalvelių ir ežerėlių stovi sumažintos Kinijos grožybių kopijos. Primena mini-Europos parką Briuselyje. Tik kad Kinija už Europos Sąjungą 2,5 karto didesnė tiek plotu, tiek gyventojų skaičiumi. Ir “stebuklų” Kinijoje tikrai ne mažiau – tik jiems labai trūksta reklamos. Prie dažno eksponato galvodavau: “Kaip gražu! Kodėl apie tai negirdėjau? Kur yra ši vieta?”. Tarp tokių – budų statulos olose, keistos architektūros mažų tautelių kaimai, kalnų šlaitų gyvenvietės, uolų kūgiai, žavios kiniškos šventovės ar miestų vartai. Aišku, yra “Nuostabiojoje Kinijoje” ir Terakotos armija, Uždraustasis miestas, Potalos rūmai, it gyvatė vingiuojanti Kinų siena.

Viena miniatiūrų 'Nuostabiojoje Kinijoje'.

Antroji “Nuostabiosios Kinijos” pusė – Liaudies kaimas. Kinijos tautinių mažumų stilių namuose čia kasdien pristatomos jų kultūros. Deja, spėjau žvilgtelti tik į vieną programą – ji apsiribojo kinišku pasakojimu.

“Visuotiniai” kasdieniai renginiai buvo žavesni: viduramžių kariai, demonstruojantys triukus ir mūšio menus; spektaklis, atskleidžiantis Kinijos liaudies drabužių įvairovę. Ir vakarinis “varjetė”, įkvėptas Olimpiados atidarymų – šokiais, vaidyba, akrobatika, spalvom, šviesom ir trykštančiu vandeniu perteikiama ankstyvoji Kinijos istorija. Ir net ugnies įžiebimas buvo.

Pusvalandžio trukmės viduramžių mūšio fragmentų inscenizacija.

Aišku, liaudies kaimas neapsieina be suvenyrų, restoranų, bet smagiausia po jį vaikščioti vėlų vakarą, kai niekas nebedirba, bet ir žmonių minios išsiskirsčiusios. Galingų žibintų šviesoje atsidūrusios etninės architektūros interpretacijos nebeatrodo pigios.

Daugiau nei pramogų parkai honkongiečių į Šendženą atvilioja apsipirkimas. Pačiame pasienyje pastatytas daugiaaukštis prekybos centras – Luohu Komercinis Miestas. Gretimos Šendženo geležinkelio stoties koridoriuose – grožio salonų gausybė. Jau link pasienio vežančiame Honkongo metro pilna Šendženo dantistų, plastikos chirurgų, plaukų ataugintojų reklamų. Pirkti paslaugas Kinijoje – vis dar pigiau, bet prekių kainos jau skiriasi mažai. Gamyklos iškeliauja į Bangladešą, o “pigumą” iš Kinijos pamažu stumia “unikalumas” ir – gal sunku bus patikėti – “kokybė”.

Prie Lo Vu / Luo Hu muitinės. Dešinėje - Luo Hu komercinis miestas.

Kuo žemyninė Kinija dar skiriasi nuo Honkongo?

Kaip įsitikinau pabuvojęs abipus Lo Vu pasienio (Šendžene/Gvangdžou ir Honkonge), kainos, kokybė ir dangoraižių skaičius vis panašėja. Bet žmonių mentalitetas ir tvarka – kiti. Ypač skirtumai akivaizdūs geležinkeliuose. Honkonge viskas automatizuota: iš automato perki bilietą, automatas įleidžia ir išleidžia iš perono. Gvangdžou-Šendžene procesas toks: kai kur yra bilietų pardavimo mašinos, bet užsieniečiams reikia eiti prie langelio (pirkimo metu būtina rodyti pasą, o nekiniškų pasų mašinos neskanuoja). Paskui privaloma ant bilieto gauti antspaudą iš štampuotojo, tuomet – eiti per labai nerimtą saugumo patikrą. Mano kišenėse būdavo masyvi kamera, planšetinis kompiuteris, raktai, piniginė – metalo detektoriai pypdavo, o tikrintojai tik pačiupinėdavo ir paleisdavo. Kartą buvo dar geriau: tikrintojų komanda liepė visiems susirinkti savo neperšviestus krepšius nuo rentgeno spindulių konvejerio bei eiti į peroną, o patys ėmė fotografuotis (gal buvo kažkieno gimtadienis ar pirma darbo diena?). Nereikia nė sakyti, kad Honkongo geležinkeliai – privatūs, Kinijos – valstybiniai.

Beje, technologiškai Kinijos geležinkeliai jau pranoksta Honkongą. Greitasis traukinys Guangdžou-Šendženas lekia virš 300 km/h, o erdvios jo stotys primena oro uostus. Bet kas iš to, jei dėl 36 minučių kelionės 40 minučių prastovėjome eilėje prie kasų (nes pusė langelių, nepaisant į lauką ištįsusių grūsčių, buvo uždaryti) ir gavome bilietą į šeštą traukinį (dar po valandos)? Iš viso sugaišome ~136 minutes – daugiau, nei į priekį Šendženas-Guangdžou važiuodami paprastu traukiniu.

Eilės prie bilietų Guangdžou pietinėje geležinkelio stotyje.

Panašių smulkių Honkongo ir Guangdžou/Šendženo skirtumų yra daug:
*Honkonge perėjose pėsčiuosius praleidžia, Guangdžou/Šendžene – niekada, net jei jau šie būna žengę kelis žingsnius.
*Honkonge pardavėjai šypsosi, o padavėjai greitai prieina, Guangdžou/Šendžene – retai.
*Honkonge draudimas rūkyti tą ir reiškia, Guangdžou restorane į rūkalius nieks nekreipė dėmesio, o staltiesė buvo pradeginta nuorūkomis. Panašiai “Nuostabiosios Kinijos” renginiuose buvo “paisoma” draudimų fotografuoti.
*Honkonge mačiau tik vieną “tupyklą”, Guangdžou/Šendžene regėjau tik kelis unitazus.
*Honkonge daug taisyklingos anglų kalbos, Guangdžou/Šendžene dažnas užrašas ja primena automatinius vertimus.
*Honkonge galėjau naršyti “Google”, “Gmail”, “Youtube” ar “Facebook”, Guangdžou/Šendžene rodydavo, kad tokie puslapiai neegzistuoja (juos blokuoja “Didžioji Kinijos ugniasienė”).
*Honkonge benamių nemačiau, o Guangdžou ištisos jų kolonijos užsiklojusios miega ant tiltuose ir šaligatviuose pasitiestų kartonų.
*Iš Honkongo siųsti atvirukai jau visi pasiekė adresatus, o iš Guangdžou-Šendženo siųstieji dar nenuėjo.

Nakčiai apšviesta Nuostabioji Kinija Šendžene. Honkonge ryškiausiai žiba reklamos. Guangdžou ir Šendžene populiaru nutvieksti visą pastatą, dažnai - nuolat besimainančiomis spalvomis.

Tačiau kurdamas savą gerovę Perlų upės deltos elitas žvalgosi būtent į Honkongą. Juk visas regionas kalba kantonietiškai. Kartais pavadinama “tarme”, ši kalba skiriasi nuo valstybinės kinų mandarinų kalbos ne mažiau, nei lietuvių nuo latvių. Kantonietiškas Honkongo kinas ir popmuzika Guangdžou ar Šendžene net artimesni, nei Pekino ar Šanchajaus menas. Kartu jis neša savą “turtingo gyvenimo būdo” idealą.

Kaip pasakojo vietiniai, Perlų upės deltoje labiau nei kur kitur “į madą grįžo” feng šui (ir kelis “skylėtus namus” Guangdžou matėme). O jaunimas į savo kalbą įpina angliškų žodžių, it būtų gimę britų kolonija buvusiame Honkonge.

Gyvenimas namų stoguose dažniausiai minimas pasakojimuose apie užgrūstą Honkongą, bet mačiau jį ir Guangdžou.

Kopijuojamų Honkongo įpročių dar daugės. Bet, manau, Kinijos gyventojai, užsienio kalbų nemokėjimo saugomi nuo globalizacijos, turtėdami sukurs ir savo modernias tradicijas. Kaip japonai po 1960 m., kaip korėjiečiai po 2000 m. Norėsiu grįžti, kai modernioji Kinija subręs. Didžiausias pasaulio miestas Perlų upės žiotyse turbūt bus viena geriausių vietų ją pažinti.


Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai


Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant


Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį


Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą


1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija


Kelionių vadovai po Kiniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Honkongas – šviesų ir jūrų miestas

Honkongas – šviesų ir jūrų miestas

| 0 komentarų

1997 m. pasaulį sudrebino žinia: Britanija atidavė Honkongą, Azijos finansų sostinę, komunistinei Kinijai. Ir nors daug kas pasikeitė, laisva rinka čia tebeklesti, o nuostabioji naktinė panorama tebesipildo žibančiais dangoraižiais.

Svarbiausia, Honkongas išliko įvairialypis. Tik keliaujant Honkonge miesto viešojo transporto bilietėliai man atvėrė kelią į visiškai skirtingus pasaulius. Stiklinį-plieninį finansų centrą su daugiaaukščiais šaligatviais. Kaulūno gatvių turgus ir piligrimų šventyklas. Ankštų butų “naujamiesčius”. Įtvirtintus giminių kaimus, kurių “protėvių salės” atmena visas išmirusias kartas. Atokias, tik laivais pasiekiamas salas su žvejais, paplūdimiais arba “pabėgėliais iš miesto”.

Iš vandenų nyrančios žaliosios kalvos – tokia pati Honkongo esmė, kaip ir dangoraižių neonai. Honkongas – vis dar jūrų miestas, su ketvirtu didžiausiu planetos konteineriniu uostu, maršrutiniais laivais, žuvies patiekalų gausybe ir viską smelkiančia drėgme.

Honkongo centro vaizdas iš Kaulūno pakrantės - turbūt gražiausia gyvenime mano regėta naktinė panorama.

Centro sala – Honkongo verslo širdis

Honkongo širdis – nedidelė sala, “Azijos Manhetenas”, kurios ramų tropinį vaizdą seniai papildė reklamomis spindintys daugiaaukščiai. Juose – didieji bankai, akcijų birža, koncernų atstovybės visam kontinentui. Tarpais zuja tarnautojai, dažnas jų baltaodis: užsilikęs britas ar tarptautinės įmonės komandiruotas karjeros klerkas.

Tai tas senasis Honkongas, kurį šventai gina daug vietinių. Situacija atvirkščia Europai: masinė imigracija (iš žemyninės Kinijos) tautiškai grynino Honkongą, bet dažnas vietinis idealizuoja tuos daugianacionalinius “vartus į žemyną”. 1997 m. plevenusią viltį, kad Kinija kapitalizmo mokysis iš Honkongo, teko pamiršti: “svorio kategorijos” tiesiog ne tos. Turtėdama Kinija nenusikratė cenzūros, korupcijos, postsocialistinio mentaliteto. Honkongiečiai jaučia šiuos “priešus” ateinant “iš šiaurės”: kartu su neteisėtomis gimdyvėmis (taip jos vaikams “parūpina” honkongietiškus pasus), “skėriais” turistais, nekilnojamojo turto burbulą pučiančiais investuotojais ir Liaudies Respublikos tarpininkavimo biuru, tariamai samdančiu triadus (vietos mafiją) žurnalistams ir demonstrantams gąsdinti.

Honkongo Centre. Dviaukščiai autobusai - britų palikimas, o siauri dviaukščiai tramvajai - Honkongo išskirtinumas. Atsisėdus antro aukšto priekyje galima puikiai gėrėtis pastatų suspaustomis gatvėmis.

Honkongo salą galima idealizuoti, bet ten praleistas laikas nepakylėjo. Visa kas orientuota į funkciją: net centrinė Statulos aikštė primena mažą chaotišką lauką, apsuptą nederančių pastatų. Tenykštė banko direktoriaus sero Tomo Džeksono skulptūra – vienas nedaugelio paminklų visame mieste. Mat “klasikinis Honkongas” – analogų neturintis liberalizmo bastionas. Net šiandien, po to kai, prijungus prie Kinijos, įvesta minimali alga ar 3 dienų tėvystės atostogos, Honkongas pirmauja visose verslo laisvės lentelėse.

Kad koks vyriausiasis architektas nurodinėtų, ką statyti, čia lygiai taip pat neįsivaizduojama, kaip kad valdžia mokesčių mokėtojų pinigais remtų verslą ar čiustytų gatves ir aikštes. Metro, autobusai, “Miesto gražinimo agentūra” ir net dolerius spausdinantys bankai – visa kas Honkonge siekia pelno ir iš jo gyvena.

Centro darbuotojai per pietų pertrauką masiškai kerta vietinį prekybos centrą.

Pabūgę grąžinimo Kinijai šeštadalis honkongiečių buvo emigravę. Paskui daug jų grįžo suvokę, kaip sunku verslauti užsienyje: buhalterija, darbo teisė, aibės mokesčių, reikalavimų ir kontroliuojančių agentūrų, kurių Honkonge nebuvo ir nėra.

Senieji Honkongo pastatai griaunami vos apsimoka statyti didesnius. Net XIX a. architektūros teko gerai paieškoti (keli pavyzdžiai – Aukščiausias teismas, Įstatymų leidžiamoji taryba – yra netoli Statulos aikštės). Tarp juos užgožiančių dangoraižių vaikštoma antro aukšto šaligatvių labirintais. Jie čia kerta prekybos centrus, čia viešbučius ir biurų daugiaaukščius, čia atsiremia į viešus laiptus ar liftus. Dažno pastato vestibiuliu – net ir postmodernizmo šedevro Honkongo ir Šanchajaus banko štabo – praeiviai “kerta kampus”. Jokiuose planuose šie praėjimai nesužymėti, tad tinkamus terasdavau spėliodamas.

Centras žavesnis iš toli. Pavyzdžiui, nuo Viktorijos kalvos. Ne veltui vietiniai milijardieriai perka brangiausius namus jos šlaituose. Paprasti mirtingieji “dangoraižių sklidina dauba” grožisi nuo Peak Galleria prekybos centro.

Į Viktorijos kalvą kopiantys Honkongo centro daugiabučiai nuo Peak Galleria. Vaizdas retai būna giedras: retsykiais užklumpa smogas, dažniau - rūkas. Į aukščiau esančius namus veža nemokami 'gatvės eskalatoriai' - dar viena įdomi Honkongo viešojo transporto rūšis.

Kaulūnas – Honkongo raumenys

Tačiau labiausiai mane užbūrė Centro panorama iš anapus sąsiaurio, nuo Kaulūno Honkongo kino žvaigždžių alėjos. Ypač kai, kaip kas vakarą 20:00, ją perkeitė “Šviesų Simfonija”, “didžiausias pasaulyje apšvietimo žaismas”. Besitikinčius nežemiško jis nuvilia, bet aš gerėjausi tuo, kad pagal muziką judantys žibintai ir žali lazeriai nutapė paskutinius štrichus tai beveik tobulai panoramai.

Patsai prekybinis Kaulūnas už brolį anapus sąsiaurio proziškesnis. Siaurokose pusamžių drėgmės išėstų daugiaauščių gatvėse čia iki išnaktų šurmuliuoja įvairūs turgūs: paukštelių (kinai senukai mėgsta juos auginti, narvuose “neštis pasivaikščioti”), žuvų, nefrito, būrėjų, maisto, “ponių” (t.y. moteriškų drabužių) ir universalus Temple gatvės.

Vienas Kaulūno gatvių turgų Monkoko rajone. Monkokas vadinamas 'tankiausiai gyvenama vieta žemėje', bet manau šios žinios gerokai pasenusios: naujesnės Honkongo vietos panašiai užgrūstos aukštesniais daugiabučiais.

Didžiausia Kaulūno legenda – Aptvertasis miestas – dar 1994 m. virto dulkėmis. Šis netyčia užsilikęs Kinijos Liaudies Respublikos anklavas vidury dar britiško Honkongo buvo tapęs vienintele pasaulyje vieta “be įstatymų”, šitaip pritikusia liberaliam kraštui. Pastatai čia augo vienas ant kito kol uždengė gatves, vešėjo ne tik narkotikai ar prostitucija, bet ir… griežtų taisyklių nesaistomi dantistai.

Aptvertojo miesto anarchijos poskonį, sako, galima pajusti Čunkingo ir Miradoro “dvaruose”. Tai – 17 aukštų buvę daugiabučiai, kurių butukai virto indų restoranais, svečių namais, net siuvyklomis. Chaotiški koridoriai, perpildyti liftai – it žmonijos atvirukas. Sutikti kiekvienos didžiųjų rasių žmogų tikimybė čia kone vienoda: Afrikon kiniškas prekes siunčiantys juodaodžiai, kuprinėti baltieji turistai, kinai pardavėjai, indai, dieną-naktį grūste grūdantys praeiviams kokios nors penkto aukšto koridoriuje įsisteigusios užkandinės “VIP korteles”…

Prekybos centras Čunkingo dvarų apačioje. Pažįstamas honkongietis patarė dėl saugumo verčiau apsistoti Miradoro dvaruose. Vienintelis skirtumas, kurį pajutome: Miradore naktimis trys pavargę apsauginiai prie įėjimo prašydavo surašyti asmens duomenis. Galėdavai rašyti bet ką - paso netikrindavo.

Mūsiškis ~5 m2 kambarys “Miradoro dvaruose”, kuriame vos išsiteko lova, o langelis atsivėrė į šulinio dydžio “kiemą”, honkongiečiams nusistebėjimo nekeltų. Šimtai tūkstančių tokiuose gyvena. Nekilnojamasis turtas – be galo brangus, tad šeimininkai butus išmūrija pertvarų labirintais. Naujuosius kambarėlius siūlo studentams, turistams, jaunoms Kinijos imigrantų šeimoms. Išnuomavęs tokius “sandėliukus” atskirai uždirbi daugiau, nei visą dviejų kambarių butą vienai vidurinės klasės šeimai. Vietinis anekdotas sako: “Jei ant lovos gali užlipti iš abiejų pusių, gyveni prabangiai”.

Geresnysis kambarys Miradoro dvaruose - priešingai nei pirmasis, šis turėjo langą į gatvę. Kai tame pačiame pastate dešimtys 'viešbučių', lengva visur derėtis, susirandant gerų pasiūlymų kiekvienai nakčiai.

Kiti vietos trūkumo sprendimai: ant senųjų daugiabučių stogų “dygsta” ištisi naujakurių kaimai. Tai neteisėta, bet liberalioji Honkongo valdžia užmerkia akis – leidžia tiekti elektrą, vandenį. Kai kurie žvejai, tuo tarpu, tebesiglaudžia Aberdyno uosto laivuose.

Suprasti didmiesčio mastus geriausia ne darbo dieną, kai dauguma pluša biurų dangoraižiuose (kaip sakė pažįstamas, ir iki 22:00), o sekmadieniais. Kone visas Honkongas tada plūsta į parkus ir turgus. Žalių plotų taip trūksta, kad darbininkai piknikus rengia ant prekybos centrų laiptų, pėsčiųjų viadukų. Kaulūne juos “okupuoja” tūkstančiai skaruotų namų šeimininkių iš Indonezijos, Centre – filipinietės.

Sekmadieninis indoneziečių piknikas ant viaduko Kaulūne. Indoneziečiai - sparčiausiai auganti Honkongo mažuma, ir daugiausiai tai musulmonės tarnaitės, viduriniajai klasei jau tampančios būtinybe. Sekmadienis joms - laisva diena, bet jų šeimos už tūkstančių kilometrų - todėl leidžia laiką su likimo draugėmis.

Parkų nedaug, tad kiekvienas jų kvadratinis metras išnaudojamas įdomiai. Populiarios paukštidės (tinklu dengtos viešos zonos, pilnos sparnuočių), o Kaulūno parko Kunfu kampe sekmadieniais sugebėjimus demonstruoja kunfu mokyklos. Juk būtent honkongiečių filmai paskleidė po pasaulį kinų kovos menus. “Mažiau karingi” senukai taoistai praktikuoja taiči – iš lėto juda, esą “gerindami gyvybinės energijos srautus”.

Kaulūno priemiesčiai: nuo piligrimų šventovių iki mirusios pramonės

Šiauriau Kaulūno masteliai smulkėja. Pasieki “Pasienio gatvę” (Boundary Street). Viskas iki jos buvo britams perduota amžinai, o “Naujosios Teritorijos” šiauriau – 1898 m. išnuomotos 99 metams. Miestas išplito ir 1997 m. suėjus nuomos terminui Pasienio gatvė nė skirtingų rajonų neskyrė. Tad britai atidavė viską, mainais išsiderėdami 50 metų išsaugosiamą kapitalizmą.

Šiauriau buvusios sienos – ir žymiausia Honkongo šventovė Vong Tai Sin. Prieš dievybių statulas sekmadienį vieni taoistai lingavo smilkalais, kiti būrė. Kratai pagaliukų pilną puodelį, pažiūri pirmojo iškritusio numerį ir eini į specialią salę nusikabinti tuo numeriu pažymėtos pranašystės. Taip būdavo seniau. Dabar mačiau, kad skaičiaus “reikšmę” piligrimai tikrina mobiliojo telefono programėlėse.

Piligrimų minios Vong Tai Sin šventovėje.

Šventykloje daug jaunimo – tradiciniai tikėjimai Honkonge aktualūs visiems. Telefonų numeriai su laimingais aštuonetais atsieina tūkstančius. Prabangūs daugiabučiai, kaip reikalauja feng šui, statomi su skylėmis “drakonams praskristi”. Ir net Honkongo-Šanchajaus banko statytojai eskalatorius perstatė kreivai: pasaulinio garso britams architektams taip liepė feng šui konsultantas.

Jaunimas pamėgęs ir gretimą Kaulūn Tongą. Į tenykščius prirūkytus belangius “meilės kambarius” porelės ištrūksta nakčiai ar kelioms valandoms iš ankštų (tėvų) butų (ne ką brangesnių analogiškų “įstaigėlių” vėliau radome ir Centre). Išbandėme ir mes. Jei svarbu higiena, jie tiks ir šiaip nakvynei: priešingai pigiems viešbučiams, lova, patalynė, dušas buvo puikūs. Aplinka savotiška: senyvas vyriškis parsivedė prostitutę, kambarių raktų darbuotojai nedavė (rakinamasi tik iš vidaus). Beje, ryte už “atsarginių durų iš numerio į lauką”, kuriomis naudojasi pašalinių žvilgsnių vengiančios porelės, girdėjosi vaikų klegesys: Kaulūn Tongas garsėja ir puikiausias darželiais bei mokyklomis. Griežtu egzaminavimu žymioje šalyje mokslo kokybė – ne juokas, o žvaigždės-korepetitoriai, per ekranus mokantys daugybę klasių iš karto, uždirba milijonus.

Kunfu mokyklų pasirodymas Kaulūno parke.

Gretimo Kvun Tongo rajono nūnai apleistuose ar sandėliais virtusiuose daugiaaukščiuose 1965 m. ar 1975 m. gimė Honkongo ekonominis stebuklas. Vakarų kompanijos atkėlė čia gamybą: į tuomet pigų, vargšą kapitalizmo paribio miestą. Laisvos rinkos ir intelektualių migrantų iš Kinijos traukiamas Honkongas šovė į turtingųjų gretas kaip “Azijos tigras”. Po 30 ar 40 metų patys Vakarai – jau Honkongui už nugaros. Algos išaugo kartais, gamyba iškeliavo į Kiniją (Šendženą, Gvangdžou). Bet dar ne visi pastatai, kuriuose šiandieniai seneliai, rankomis rinkdami niekučius Vakarams, uždirbo pirmąsias algas, užleido vietą dangoraižiams.

Naujamiesčiai, kaimai ir laukinė gamta

Naujųjų Teritorijų ištisu miestu nieks nepavertė. Honkongo valdžia – neperkalbama. Vos 24% Specialiojo regiono ji skyrė užstatymui, o kitur visa saugoma it “po senovei”. Kaimai be automobilių, vienuolynai, paplūdimiai. “Naujamiesčiai”, pradėti statyti XX a. viduryje gausių pabėgėlių nuo Kinijoje įsigalėjusio komunizmo apgyvendinimui (1945 m. – 1981 m. Honkongo gyventojų pagausėjo septyngubai: nuo 750 000 iki 5 100 000), stiebiasi tik į viršų, bet ne plotį. Penkiasdešimtaukščių namų kolonijas, suspiestas aplink metro stotį/prekybos centrą, it kas nupjovęs būtų: jos baigiasi, prasideda kalvota žaluma.

Vaizdas iš Ngong Pingo lynų keltuvo. Ček Lap Koko oro uostas (kairėje) ir Tung Čungo naujamiestis (dešinėje), supami kalvotų miškų ir jūros.

Tie naujamiesčiai primena Lietuvos “miegamuosius rajonus”, tačiau aukštų ten daugiau, butai mažesni. Todėl net eilinę darbo dieną darbo metu užsukęs į Ša Tino naujamiesčio pereinamus kiemus buvau apsuptas zujančių žmonių tuntų. Vienas smagiausių dalykų Honkonge buvo pajusti tą atmosferą, nesustabdomą šurmulį, liberalizmo dvasią. Parduotuvėlėse ištįsus eilėms kasininkai sukdavosi taip greitai, tarsi siektų per valandą aptarnautų klientų pasaulio rekordo; skelbimai kaip apie didžiulę naujovę pranešė apie įvedamas net 3 dienų tėvystės atostogas.

Ša Tine – ir Honkongo paveldo muziejus (nuolatinės kinų meno, Naujųjų teritorijų parodos ir laikina apie Briusą Ly). Netoliese – Tsang Tai Uk įtvirtintas kaimas, paskendęs tarp daugiabučių. 1898 m. Naujosiose Teritorijose britai rado dešimtis tokių kaimų, pavaldžių skirtingoms hakų giminėms. Ir jie išliko ligi šiol. Kaip dera, Tsang Tai Uko kaimiečiai ankstesniąsias Tsangų kartas pagerbia protėvių salėje, kurioje jų nuotraukos prieinamos ir turistams.

Tsang Tai Uk įtvirtintas kaimas, primenantis vieną didelį namą. Kampuose - bokštai, sergėdavę nuo kitų giminių antpuolių. ~1847 m. jį fundavo pirklys Tsangas Kun Manas. Kaimas buvo vientiso stiliaus, bet paveldosaugos Honkonge nėra - tad aplipdyti jo skirtingais langais, dažų dėmėmis ar kondicionieriais niekas neuždraudė.

Ne kiekvienas praeities gabalėlis šitaip užgožtas plėtros. Tokių atokybių, kokios pasitaiko už paskutiniojo eilinio naujamiesčio dangoraižio, ir Lietuvoje sunkiai rasi. Į kai kuriuos kaimelius net kelių nėra.

Į Honkongo salas automobiliu nenuvažiuosi

Lantau – didžiausia Honkongo sala. Šiaurėje – oro uostas ir Tung Čungo naujamiestis, bet į tuščius pietus leidžiama įvažiuoti tik gyventojams ir autobusams. 5,7 km 25 minučių kelionė “lynų vagonu” – ir jau buvome aukštumose, prie Po Lin vienuolyno ir Ngong Ping 360 kiniško restoranų, parduotuvių ir kavinių kaimelio. Jame – tradiciniai namai, “dvylikos Dangaus generolų” skulptūros, įvairus (animacija, vaikščiojimas po tamsius kambarius), bet neišsamus Sidartos Gautamos (Budos) gyvenimo pristatymas ir figmedžio, po kuriuo jis nušvito, kopija. “Didžiausias pasaulyje sėdintis bronzinis Buda” (35 m., 250 tonų) ant kalno čia užkeltas minioms turistų, o ne vienuoliams. Pastarieji medituoja giliau Lantau miškuose.

Po Lin vienuolynas nuo didžiosios Budos statulos

Už tų miškų Pietų Kinijos jūros įlanką supa Tai O žvejų kaimas, “Rytų Venecija“. It sulamdytais metalo lakštais apkalti namai čia stovi virš vandens. Vien tik kas 15 minučių atriedantys perpildyti miesto autobusai primena, kad keliasdešimt minučių važiavimo – ir jau būsi pasauliniame finansų centre. Miestiečiai į Tai O atvyksta šviežios žuvies, žvejų tradicijų, ramumos. Aplink kaimišką šventovę pagal būgnus šoko liūtu apsirengę du kinai. Pažingsniavę siaurais praėjimais ir pėsčiųjų tilteliais į šalį, bemat likome visai vieni.

Tai O žvejų kaimo vienas kanalų.

Tai O gatvelėse netilptų jokie automobiliai. Mašinų nėra ir visoje Lamos saloje. Atrodė, tarsi 1997 metai ten taip ir neišaušo. Kone vien angliškos iškabos reklamuoja minigalerijas, alubarius, viktorinų vakarus, gyvūnėlių aukles, startuolius. Europiečiai tarnautojai ir meniški gamtosaugininkai Jung Šue Van kaimo gatvelėse rado trokštamą ramybę. Kai kurie kasdien laivu plaukia į darbą centre, kiti miestą savyje jau “amžiams užbraukė”.

Kilometro vienišas žygis miško taku mane atvedė į ramų Hung Šing Je paplūdimį su kurortiniais restoranėliais. Dar toliau – žvejų kaimai, Antrojo pasaulinio karo kamikadzių olos. Ir ūžianti masyvi elektrinė, kurios trys kaminai matosi visoje Lamoje, it bažnyčių bokštai Vilniaus senamiestyje. Atokumas Honkonge, kurio plotas – kaip pustrečio Vilniaus – visuomet sąlyginis. Bet elektrinė – dar vienas atskiras pasaulis. Jos darbininkus į nuosavą uostą atgabena kiti laivai. Nuo paplūdimio kėdutės stebėjau, kaip vienas toks lėtai išplukdė pasibaigusią pamainą. Kaip jūra, smėlis, žalios kalvos ir medžiai tas laivas ir kaminai – gražaus peizažo dalis.

Hung Šing Je paplūdimys. Angliškas skelbimas pranešė apie čia vyksiančią stačiatikių šventę.

Žavu, kaip vos kelių kilometrų kelionė kardinaliai pakeičia atmosferą. Ypač tą patyriau grįždamas iš Lamos: pakeliui keltas prisišvartavo kaimelyje su keliomis spingsulėmis, kuriame išlipo tik vakariečių šeima su tarnaite iš pietryčių Azijos. Pasukau žvilgsnį tolyn ir prieš akis stojo Aberdyno dangoraižių geltonų šviesų jūra. Sekantis uostas. Skersai viens po kito plaukė milžiniški konteineriniai laineriai, jų sukeltos bangos it audra supo mūsų laivelį.

Honkongas nemiega ir naktimis

Daugumoje šalių geriausia keliauti “su saule”, nes tamsoje nėra ką veikti (jei nerūpi klubai ir barai). Honkonge šį grafiką modifikavome: išeidavome 09:30, pareidavome po vidurnakčio. Miestas bluosto nesudeda: virsta nuostabia reklaminių šviesų mozaika (meniškai išlankstytus neonus pamažu keičia LED’ai). Ir veiklos tada gausu kiekvienam. Giliausią naktį rasi atidarytų parduotuvių, restoranų ir maisto turgų (taip vadinamos valgyklos po atviru dangumi). 00:30 darbo dieną metro nebūdavo kur atsisėsti.

Trečiadienio vakarai – ypatingi. Visas Honkongas sužiūra į 55 000 vietų Hepivalio (Laimės slėnio) hipodromą. Nacionalinis sportas žirgų lenktynės čia karaliauja nuo 1846 m. Man pasirodė, kad smagiai praleistas laikas daugumai svarbesnis už rezultatus. Daugiaaukščių klubo narių ložių papėdėje būriuojasi minios – kalbasi, klauso koncerto, stebi pravedamus žirgus, geria ir valgo (yra net “McDonald’s”).

Dalis Laimės slėnio hipodromo. Dešinėje - daugiaaukštės klubo narių ložės. Brangią hipodromo žemę supa dangoraižiai.

Kas pusvalandį įtampa pasiekia apogėjų: žiūrovai sukopia į tribūnas, o žirgai tekini pasileidžia į trumpą trasą. Artėjant finišui kyla ūžesys, plojimai, riksmai – ne iš meilės raiteliams, o todėl, kad dauguma už juos pastatė pinigus. Honkonge tai vienintelis legalus lošimas ir kasmet jis atneša 15 mlrd. JAV dolerių pajamų, nuo kurių sumokėti mokesčiai sudaro 8% viso liberaliosios šalies biudžeto.

Išmėginęs modernią ir paprastą sistemą supratau, kodėl honkongiečiams maga lažintis. Pinigus iškeitėme į specialų čekį ir kompiuterizuotuose automatuose galėjome greit rinktis iš šimtų variantų: pagal lenktynių numerius, žirgus, pozicijas, įvairiausių derinių; statyti viską iškart ar atsiimti “gražą” mažesnės vertės čekiu ir laukti kitų varžybų. Mūsų žirgas išsyk atsiliko, bet aplinkinių laukė daugiau adrenalino: vienas kitą lankstantys jojikai, laukimas, kol didžiajame ekrane pasirodys preliminarūs ir galutiniai laimėjimai, komentatoriams trimis kalbomis vis aitrinant atmosferą. Pinigus, beje, irgi išmoka automatai: jokių eilių, jokio bendravimo.

Informacinė lenta Hepivalio hipodrome. Iš įprastų tribūnų matosi ne visa trasa, tad tenka pažiūrėti ir šį ekraną. Beje, varžybos rodomos ir daugybėje barų visame Honkonge.

Veidrodėli, veidrodėli, ką žadi Honkongui?

Honkongas kitoks, nei žemyninė Kinija. “Viena valstybė – dvi sistemos” – taip Kinijos vadovas Dengas Šiopingas kadaise sutarė su Margaret Tečer, kai ši pažadėjo grąžinti Honkongą. Labiausiai skiriasi jo žmonės. Kinija, lyg lepinanti mama, ~20 metų leido jiems eiti savo keliu: ir ekonominiu, ir kultūriniu, ir politiniu. Kai 2009 m. ar 2015 m. pamatydavau viešus Kinijoje uždraustos Falun Gong “sektos” plakatus, nukreiptus prieš komunistų partiją, būdavo sunku patikėti, kad esu valstybėje, kurią komunistai ir valdo.

Bet tarp lepūnėlio vaiko ir suaugėlio teisių yra didžiulis skirtumas. Per 2014 m. neįvykusią “skėčių revoliuciją” pagrindines gatves užėmusios dešimtys tūkstančių Honkongo studentų sakė: “Honkongas suaugo. Jau norime patys rinkti vykdomosios valdžios pirmininką”. Kinija paauklėjo – “rinksite, bet iš mūsų patvirtinto sąrašo”. O galiausiai, kai Honkongas “tapo pilnamečiu ir vis tiek nenusiramino”, jau nutarė rimtai jį bausti: nuo 2020 m. Honkonge draudžiama agituoti prieš Kinijos valdžią, už Honkongo nepriklausomybę, o tai darantieji sėda į kalėjimus. Tais metais Honkongas supanašėjo su likusia Kinija tikriausiai labiau, nei 1997 m. Ir visgi net ir šiandien Honkongas tebeturi laisvių, kurias net Lietuva prarado: savą valiutą (Honkongo dolerį), nuosavas muitines visuose pasieniuose (net su Kinija).

Būrėjų turguje. Šioje nuotraukoje ir visur Honkonge kinų raštas - kitoks, nei žemyninėje Kinijoje, mat Honkonge neįsigaliojo Mao laikų 'supaprastinimas', pakeitęs apie 2000 hieroglifų.

Pažįstamas honkongietis, su kuriuo vakare susitikome viename kone slaptų šaligatvinių restoranų 2015 m., kol laisvės dar buvo daugiau, optimizmu netryško. Protestai nieko nepakeitė ir nepakeis nei į gerą, nei blogą. Honkonge gimstamumas tarp mažiausių pasaulyje ir Kinija savo nuožiūra siunčia “nekultūringus” naujakurius. Tėvų karta, užaugusi Kinijoje, džiaugėsi Honkongo sugrąžinimu laisvėjančiai “Tėvynei”, bet jis ir jo bendraamžiai to britams niekad neatleido.

Aštuoniolika metų nuo 1997 m. buvo prabėgę it akimirksnis. Nenumaldomai artėja kita data: 2047 m., kai visi Kinijos pažadai laikyti Honkongą “atskirą” pasibaigs. Ar tada dings Karalienės gatvė, o Viktorijos kalva taps Mao Dzeduno kalnu? Kažin. 32 metai Kinijai – it era – ir ji pati dar labai keisis. Kaip spėjo mano draugas iš kitos sienos pusės (Guangdžou), kai ir tenykščiai kinai išmoks elgtis su pinigais, honkongiečiai juos pamils.

Plačiosios “imigrantų iš Kinijos upės” tvenkiasi: algos skiriasi vis mažiau, o ankšti Honkongo butai “tautiečiams” ima kelti gailestį. Juodadarbiais vis dažniau “užsirašo” indai ir pietryčių azijiečiai – kinų procentas Honkonge jau vėl krito iki 92%. Bet gal ir užsienietiški veidai nebeliks Honkongo išskirtinumu: paplis ir vieno vaiko politikos prarentintoje Kinijoje?

Honkongo dangoraižiai. Iš kairės: Honkongo ir Šanchajaus banko štabas, daugiabutis prabangiame Vakarų Kaulūno rajone (su feng šui gerinančia skyle) ir Bank of China pastatas (jo feng šui dėl aštrių kampų itin blogas).

Netikiu, kad Honkongas bus dramatiškai sugriautas: šiandienos Kinija per daug pragmatiška, ir rinkų pasitikėjimas jai svarbus. Tikėtinesnės kitų pesimistų prognozės: Honkongas iš lėto paskęs užmarštin, visomis prasmėmis tapęs eiliniu Kinijos provincijos miestu (vos 300 km spinduliu Kinijoje jau užgimė keturi už Honkongą didesni milžinmiesčiai – Gvangdžou, Šendženas, Dunkunas ir Fošanas).

Bet turistams Honkongas visuomet išliks kitoks. Gimęs kitu laiku, kitaip tausojęs gamtą ir draugavęs su kitomis kultūromis.

Senieji Centro-Kaulūno keltai 'Star Ferry' - žymiausias keleivinių laivų maršrutas Honkonge.


Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai


Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant


Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį


Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą


1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija


Kelionių vadovai po Kiniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Makao – naujai sena pramogų sostinė

Makao – naujai sena pramogų sostinė

| 0 komentarų

“Azijos Las Vegasas”. Šis palyginimas skamba gražiai, bet Makao gyventojus jau turėtų įžeisti. Juk Makao (vienintelis Kinijos miestas, kur legalūs lošimai) kazino apyvartomis Amerikos pramogų sostinę jau aplenkė… septyniskart. Į kovą dėl lošėjų milijardų verslininkai meta vis sunkesnes pajėgas: nemokamus re(n)ginius, sunkiai pranokstamą blizgesį ir pastatų didybę. Nuo to eiliniam turistui, tokiam kaip aš – tik smagiau.

Kazino papėdėse stūkso senas europietiškas senamiestis. Mažytis Makao pusiasalis buvo ir pirmoji, ir paskutinė Europos kolonija Azijoje: nuo XVI a. iki pat 1999 m. čia šeimininkavo portugalai. Kinijos specialiojo regiono statusas ir toliau saugo Viduržemio dvasią: dvikalbiai užrašai, kolonijinė teisė, statulos buvusiems užkariautojams, bažnyčia ant nuosavos valiutos (patakų) banknotų…

Makao ir – tankiausiai gyvenama pasaulio šalis. 650 000 kinų čia spraudžiasi teritorijoje, mažesnėje už Alytų. Jų kuklūs, nuo drėgmės pajuodę daugiabučiai grotuotais balkonais sunkiai leidžia patikėti, kad Makao – ir turtingiausias pasaulio kraštas. Bet jis toks yra. Nubūtos šaligatvių užkandinės ir dievybių altoriais puoštos parduotuvėlės – tai ne skurdas, o senoji Kinijos kultūra. Makao niekad nebuvo komunizmo ir revoliucijų, tad tarp užstatytų kalvų ji tebeveša.

Trys Makao veidai pro mūsų viešbučio langą: priekyje – portugališkas senamiestis, toliau – eiliniai XX a. daugiabučiai, gale – kazino ‘Didžioji Lisabona’.

Kazino blizgesys pavergė milijardinę Kiniją

Milijonai įvairiaspalvių lempučių ir šviestukų, aplipusių postmodernistinius “lošimų dangoraižius” man buvo ir pirmas, ir paskutinis Makao vaizdas. Atplaukiau iš Honkongo – kaip kokios šešios honkongiečių kartos. Daugiamilijoninis Honkongas – vos už 60 km, ir būtent tenykščiams lošėjams privilioti portugalai savajame pusiasalyje dar XIX a. viduryje legalizavo lošimus.

Kinijos gyventojai neturėjo iš ko lošti, paskui atsidūrė už “bambukinės komunizmo uždangos”. Bet pastaraisiais dešimtmečiais Kinija turtėjo ir laisvėjo mėnesiais, ne metais. Ir nors iš Honkongo kasdien tebeplaukia šimtai laivų-raketų reisų, o pagrindinė valiuta Makao kazino – Honkongo doleriai – užtenka pažvelgti į be atvangos per pasienio su likusia Kinija vartus plūstančių turistų upę, kad suprastum: tikrieji pelnai jau iš ten. Beprotiškas Makao lošimų apyvartų augimas – puikiausia to iliustracija: vos 2007 m. aplenkusios Las Vegasą, šiandien jį jau lenkia septynis kartus.

Makao Žvejo prieplaukos koliziejus (dešinėje) ir Sands kazino, bumo metais atsipirkęs per vienerius metus nuo pastatymo.

Ir kazino pasikeitė. Senojoje “Lisabonoje” (“Lisboa”) išvydau nubūtą apskritą salę su perspėjimais nesispjaudyti, patrauklią gal tik užkietėjusiems lošėjams. Likusiesiems greta “pražydo” naujoji “Didžioji Lisabona (“Grand Lisboa”), fotogeniškas gėlės formos dangoraižis. Netoliese – panašūs “Wynn”, “MGM” – vardai, atkeliavę tiesiai iš Las Vegaso.

Nuo savo amerikiečių “įkvėpėjų” jie skiriasi tuo, kad fotografuoti lošimų salėse draudžiama. Juk kalbama, kad dažną žetoną ten nuperka Kinijos valdininkai už kyšius. “Rimčiausių šulų” nemato ne tik objektyvai, bet ir pašalinių akys: jie lošia VIP kambariuose, kur, priešingai nei Las Vegase, ir pralošiami didžiausi milijardai. Tiesos tuose žodžiuose, matyt, yra: 2014 m. Kinijai “paskelbus karą” korupcijai, Makao apyvartos pirmąsyk smuko.

Makao – nemokamų reginių miestas

“Megakazino” – ištisi kurortai po stogu. Jų ašys – daugiaaukčšiai viešbučiai, jų parkavimo aikštelėse stovi prabangiausi automobiliai, jų lošimų salės atvirai “įsilieja” į brangių parduotuvių, restoranų ir… nemokamų re(n)ginių prieangius. Visos dienos Makao neužtektų tam, kad išvystum, ką visi kazino laisvai siūlo kiekvienam praeiviui.

Nemokamas baubiančio Fortūnos drakono pasirodymas Wynn kazino

Wynn vestibiulyje kas pusvalandį lydimi muzikos, šviesų, dūmų, projekcijų ir visokio judėjimo, iš grindų iškyla, sukasi ir atgal susmenga tai “Fortūnos drakonas”, tai “Klestėjimo medis”. Atrodo įspūdingiau, nei galėčiau aprašyti. O priešais įėjimą apvaliame “Teatrališkame ežere” kas 15 minučių pagal muziką šoka fontanai.

Žvejo prieplaukoje – pasaulio uostų pastatų kopijos, net romėniškas amfiteatras.

MGM vestibiulis paverstas šiuolaikinių kinų idealizuojamos “senosios Europos aikšte“. Jos fasadus kas vakarą mistiškai nutvieskia daugiaspalvės lempos. Išėjęs laukan randi auksu blizgantį milžinišką ožį ir “Salvadoro Dali skulptūrą” (iš tikro kito skulptoriaus, kuriam Dali leido naudoti savo vardą).

Taip, Makao – kičo miestas. Tas kičas pribloškiantis. Tik išbaigti ir suderinti jo kūrinius sunku: nelengva atsikratyti jausmo, kad dalis grožybių surinkta neatsiklausus dizainerių patarimų, o jas įrengė labai eiliniai darbininkai (štai nepaslėpti varžtai ant “Venetian” debesimis ištapytų lubų bematant griauna “Italijos vakaro” iliuziją, kurios troško šeimininkai).

MGM Europos aikštės fragmentas.

Akiai pripratus po kiekvieno “įspūdingo” išvysti “dar įspūdingesnį”, kai kurie išreklamuoti re(n)giniai neišvengiamai pasirodė nuobodūs. “The Galaxy” spalvingi “Norų kristalai” ir “Šviesų šou” (į dangų nukeipti keli galingi žibintai) džiugintų kokiuose Druskininkuose, bet nuo savo Makao konkurentų gerokai atsilieka. Municipalinis “kibernetinis fontanas” užakusiais purkštukais neprilygo kad ir šviesų kakafonijai tiesiai už jo “vandens projekcijų” nugaros.

Portugališkas senamiestis ant kalvų

Kinijoje įprasta šluoti nuo žemės visa, kas sena – keisti šiuolaikiniais dangoraižiais. Smagu, kad Makao neįvyko nieko panašaus. Megakazino sustatyti ten, kur prieš 10 ar 100 metų tyvuliavo jūra. Nuo XIX a. Makao plotas šitaip “stumiant” kranto liniją išaugo net… du su puse karto. “Supiltuosius rajonus” lengva atskirti: jie lygūs, o senasis pusiasalis ir salos – kalvoti.

Ant Guia kalvos – pirmasis Azijoje švyturys. Ant Penja kalvos – senoji vyskupų rezidencija (5% makaniečių tebėra katalikai), supama šiandieninės “grietinėlės” vilų ir mažų daugiabučių (palyginus su įprastiniais 40-aukščiais ir butas triaukštyje – prabanga). Pro langus jie mato jūrą ir… papėdės gyventojų stoguose sudžiaustytus rūbus.

Apsauginių apsupti Makao ‘chefe do executivo’ (žodžio ‘prezidentas’ vengiama, kad neatrodytų tolygus Kinijos vadovui) svečių namai ant Penja kalvos.

Garsiausiosios Tvirtovės kalvos višūnėje – portugalų fortas, 1622 m. atlaikęs olandų ataką. Šiandien ten Makao muziejus, lyginantis Europos ir Kinijos kultūras. Kinams, matyt, įdomesnė pirmoji eksponatų linija. Juk Makao yra europietiškiausia vieta, kurią dažnas jų yra matęs.

Greta – Makao simbolis, barokinis Šv. Pauliaus Jėzuitų katedros skulptūruotas fasadas. Didžiausias Azijoje navas ir altorius XIX a. nugriovė taifūnas. Puošnūs griuvėsiai aitrina dešimčių tūkstančių kasdien laiptais kopiančių kinų vaizduotę: “kokia nuostabi ji turėjo būti, kol stovėjo visa?”. Papėdėje daug sveikų bažnyčių, bet nė viena tokių minių nesutraukia.

Šv. Pauliaus bažnyčios fasadas ir laiptai prie jo.

Ten, apačioje, žaviausioji – Senato aikštė. Į pabaigą ėjo avino metų pradžios šventės. Festivaliniai galvijų formos žibintai ir “asmenukių lazdom” ginkluotos geltonodžių minios stebėtinai kontrastavo su rusvomis senų rūmų arkadomis, it stebuklingai perkeltomis iš Pirėnų ar Lotynų Amerikos.

Žavus ir kalvotas Lujižo di Kamoišo parkas, kurio oloje šis poetas neva kūrė nacionalinį epą Luzijadas – apie bebaimius portugalų tyrinėtojus ir užkariautojus, apsėjusius visų kontinentų pakrantes savo fortais ir vėliavomis. Prieš 16 metų paskutinė jų nusileido būtent Makao, bet keli tūkstančiai užsilikusių portugalų (0,6% gyventojų) tebesididžiuoja tomis legendomis.

Senato aikštė naktį. Lošimų bumas įgalino suremontuoti ‘Lojalųjį Senatą’ ir visą senamiestį, kuris 2005 m. tapo UNESCO paveldu

Parko protestantų kapinės (uždarytos 1858 m.) priglaudė ir prašalaičius jūreivius, ir britų dailininką Džordžą Činerį, kurio XIX a. dar kaimiško Makao peizažai – vietinio Meno muziejaus pažiba. Žavus atgarsis eros, kai europiečiai raikėsi planetą.

Gyvenimą reguliuoja kultūra, drėgmė ir vietos stoka

Bet kur Makao centre pakėlęs galvą išvysti viena ant kitos “lipančias” daugiabučių eiles, spauste spaudžiančias senąjį paveldą. Jų laiptinės priplėkusios ir purvinos. Švaros kultas baigiasi kartu su Vakarų pasauliu, o pastarojo čia teliko atplaišos, tegu ir didelės.

Gyvenamosios Makao dalies vaizdas nuo tvirtovės kalvos. Tušti kalnai tolumoje – tai jau ‘žemyninė Kinija’ (Makao mėgina kai kuriuos tuos ‘neišnaudotus plotus’ išsinuomoti 35 metams). Žalsvas pastatas centre – mūsų viešbutis.

Ir viešbutyje gyvenome labai autentiškame. 11-ajame istorinio tarpukarinio “Hotel Central” aukšte. Už lango – seni rūmai ir kazino spindesys, viduje – atplyšusios lubos ir tapetai, nebėgantis dušas, kruvini(?) čiužiniai. Rezervuoti internetu tokių neįmanoma: jei nenorite nakvoti megakazino (kur kainos prasideda nuo 100 eurų už naktį), geriausia ieškotis kambario jau atvykus (mūsiškis kainavo 45 eurus).

Gal todėl viešbučio koridoriuose neregėjome jokio kito svečio, išskyrus prostitutes ir jų klientus. Tai legalu, ir vakarėjant “plaštakės” įkyriai ka(l)bina vyrus visose aikštėse ir lošimų namų prieigose. Nepratusiam man atrodė keistai, kai policininkas į panašias scenas nė žvilgsnio neatsuko. Laimė, buvau su žmona, tad grožėtis auksaspalviais fasadais prostitutės nekliudė.

Prostitutės bendrauja su lošėjų kompanija netoli Wynn kazino.

Ir kekšės, ir jų samdytojai – kone vien iš “žemyninės Kinijos”, bet ir makaniečių gyvenimą bumas keičia. Mokyklose apie pusę vaikų lieka antramečiais, trečiamečiais: laukia, kol sulauks 21-erių ir įsidarbins krupjė. Lošimų namuose – 2500 eurų algos nebaigusiems nė vidurinės, 6000 eurų rimtesniems specialistams. Makao pasieniečiai neleidžia atsivežti “pigios darbo jėgos” iš Kinijos, tad magnatai krato pinigines.

Bet sėkmės makaniečiai tebeprašo dangaus, o ne ruletės: niekur nemačiau šitiek gatvių altorėlių. Gretimų verslų šeimininkai ant jų deda vaisius taoizmo dievybėms.

Garsiausia šventovė skirta A-Ma, jūrų deivei, kurios garbei ir pavadintas miestas (portugalai ten paklausė “Kaip vadinasi ši vieta?” ir gavę atsakymą “Ma šventovė” (“Makao”) pamanė, kad tai viso pusiasalio vardas). Naktimis švyti 20 m gailestingumo deivės Kun Jam skulptūra pakrantėje. Net kitas religijas kinai vertina per taoizmo prizmę: štai buklete turistams viena Makao katalikų bažnyčia įvardijama kaip skirta garbinti… “portugalų deivei poniai Fatimai”.

Kun Jam statula. Jos pjedestale – nelabai informatyvus centras, turintis pristatyti Kinijos religijas.

Vietoje jūros – didžiausių pasaulio kazino lyguma

Senuose žemėlapiuose Makao susidėdavo iš pusiasalio ir dviejų salų, kurių kaimeliuose gyveno žvejai. Šiandien abi salos “suaugo” į vieną: jas skyrusį sąsiaurį prieš kelis metus pakeitė Kotajus, išblizgintas klestintis naujausių kazino rajonas. Lošimų namai čia dar didesni, nei centre, o “Venetian” – greta Katedros varpinės ir Rialto tiltų kopijų išorėje, greta “Viduramžių freskų” ir į gondolų pilnus kanalus atsiveriančių fasadų viduje – turi ir didžiausią pasaulyje lošimų salę (3400 lošimų automatų ir 800 stalų).

Gretimame “The Galaxy” vestibiulyje kas pusvalandį iškylantis krioklys atidengia “Fortūnos deimantą”, šalimais šokant “žmonėms-povams”. Prie kiekvieno megakazino – autobusų stotis, iš kurios – reisai į uostą, pasienį, kitus lošimų namus. Nemokami. Net pasiimti vandens butelius gali kiekvienas norintis: lošimų magnatai tiki, kad atsidūrę tarp spindesio ir automatų činkšėjimo dauguma šiaip ar taip susigundys p(r)alošti, tad iškabų “Tik kazino klientams” nemačiau niekur.

Kotajus. Venetian (kairėje) ir Galaxy (tolumoje dešinėje) mūrai. Venetian viduje net buvome pasiklydę.

Visame Makao naktimis pluša ne tik lošimų namai ir “saunos” (viešnamiai), bet ir jų prieigų parduotuvės, restoranai. Mieste vyrauja vakarietiški lošimai. Pasitaiko keli kiniški, tokie kaip Sic Bo “kauliukų ruletė”, bet tradicijos nyksta. Kanidrome už lenktyninius greihaundus pustuštėse tribūnose lažinosi tik keli senyvi makaniečiai, o vabzdžių kautynės teliko muziejaus nuotraukose (po mūsų kelionės nebeliko ir šunų lenktynių).

Lietuvos BVP prilygstančios 50 mlrd. dolerių metinės lošimų pajamos Makao – ir džiaugsmas, ir baubas. Koks krachas ištiktų, jei lošėjų “kranelis” staiga užsisuktų? Išeitis: “Disneilendas suaugusiems”, kokiu jau seniai tapo Las Vegasas. Ten arti tobulybės visos pramogos, o ne tik lošimų stalai ir automatai.

“Cirque du Soleil” Makao nesudygo, bet beveik kasdienis “House of Dancing Water” šou (“City of Dreams” Kotajaus megakazino) jį pranoksta. Vien tik šiam vaidinimui pastatytas itin modernus teatras, kur scena per kelias sekundes virsta giliu baseinu, milžinišku fontanu ar motociklų triukų arena. Dekoracijos mainosi akyse, o puikūs akrobatai, šokėjai ir kovos menų meistrai vaidina lyg niekur nieko. Pigiausi bilietai kainavo 71 eurą, bet vertėjo: tai buvo įspūdingiausias šou, kokį esu regėjęs.

House of Dancing Water šou. Fragmentas iš oficialaus tinklapio.

Keistai unikalus Makao

Turtingas Kotajus it miražas iškyla žvelgiant nuo penkių muziejumi paverstų 1921 m. vilų (jų pasiturintys portugalai šeimininkai pro tuos pačius langus gėrėdavosi sąsiauriu ir tolima sala). Visa tai – Taipos kaimas, puiki vieta paskanauti vietos virtuvių: ir kiniškos, ir portugališkos, ir jų santuokoje gimusios makanietiškos. Makao žymi bandelėmis su kaulėta kiauliena, ypatinga džiovinta mėsa, o gausios saldėsių krautuvėlės savo “turtus” leidžia ragauti nemokamai.

Portugalų istorijos Makao tiek, kad valdžia rimtai pluša stengdamasi priminti, kad kad čia – Kinijos žemės. Atkūrė “Mandarino namą“, kur XIX a. dienas leisdavo žymus rašytojas Džengas Guanjingas. Jo gausiuose kiemeliuose mačiau naujamečius liaudies žaidimus.

Rua de Felicidade restoranų gatvė Makao centre. Kazino toliau, tad apie vidurnaktį restoranai jau užsidaro. Languose – akvariumai su jūrų gyviais; kinai mėgsta pirštu parodyti, ką jiems pagaminti.

Visa tai daro Makao keistu ir unikaliu. Vartotojiški malonumai, kolonijinė istorija ir kinų kultūra, rodos, nesuderinami – bet visi jie – Makao koziriai. Dekadansas kultūrinius lobius ne tik iš lėto stelbia, bet ir padeda atrasti. Įspūdingais uždarbiais pilnai džiaugtis neleidžia ne ką mažiau stulbinantis gyventojų tankumas (21 190 žmonių į km2 – taigi, po 5 kvadratinius metrus žemės ir vandens kiekvienam piliečiui).

Todėl Makao nėra nei “drėgnasis Las Vegasas”, nei “mažasis Honkongas”, nei “Azijos Pirėnai”, nei “turtingoji Kinija”. Makao yra Makao. Vienintelis ir nepakartojamas.


Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai


Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant


Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį


Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą


1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija


Kelionių vadovai po Kiniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Pekinas – XXI a. Roma? (Kelionė į Pekiną)

Pekinas – XXI a. Roma? (Kelionė į Pekiną)

| 1 komentaras

Kinijos įvaizdžių daug. “Pasaulio fabrikas”, kurio užguiti darbininkai šešias dienas per savaitę gamina centus kainuosiančius niekučius – ir kartu ekonominis stebuklas, tuoj tuoj aplenksiantis JAV. Komunistinė diktatūra – ir kartu “laukinio kapitalizmo” rinka, kur milijonai uždirbami per naktį.

Pusketvirtos dienos iš penkių, kurias buvau Pekine, tvyrojo smogas. Toks, kad saulė ne ryškesnė už mūsų mėnulį vakarėjant – į ją galėjau žiūrėti plika akimi. Toks, kad kitoje didžiausios pasaulio aikštės – Tiananmenio – pusėje stovinčių pastatų tiesiog nesimatė. Kai jis pagaliau išsisklaidė išvydome kitokį miestą. Ryškų. To nesugebėsi įvertinti, kol nepraleisi smoge kelių parų. Net kiekviena Pekino vieta dvilypė: kartais nykiai pilka, kartais spalvinga.

Žymiojo Pekino Uždraustojo miesto šonas skendi smoge

Pramoninė revoliucija ir XXI a. technologijos

Technologijos Kinijoje ultramodernios, bet socialine prasme tai kelionė laike. Pekinas – lyg XIX a. Londonas. Šimtai tūkstančių naujų miestelėnų plūsta į fabrikus, palikdami šeimas kaimuose, kurias teaplankys per visuotines Naujųjų metų atostogas, ir tai ne visi. 400 milijonų kinų per 30 metų persikėlė į miestus – daugiau, nei iš viso yra gyventojų JAV ir beveik tiek, kiek Europos Sąjungoje. Darbas bus sunkus ir ilgas – bet lengvesnis, nei ūkiuose. Fabrikai taršūs, apie ekologiją tešaukia pavieniai aktyvistai – juk ir Londone anuomet tvyrojo smogas, poetiškai vadintas rūku.

Kitu atžvilgiu Pekinas – lyg Senovės Roma. Milžiniška milžiniškos valstybės širdis. Daugelis skursta – bet niekas nebadauja. Saugu: mažai žudymų, plėšimų, vagysčių. Milžiniški pinigai metami visuomeninių pastatų ir sporto didybei. Vien “Paukščių lizdo” stadionas Pekino olimpiadai atsiėjo pusę milijardo JAV dolerių. Neregėtais mastais plečiama infrastruktūra, tik vietoje romėniškų kelių šiandien – greitieji geležinkeliai. Nuo Pekino iki Honkongo (2475 km) ilgiausias pasaulyje toks geležinkelis nugabens per 10 valandų – prieš dešimtmetį reikėjo 25.

Aptarnavimas dar atsilieka. Traukiniu vykau į Badalingą, iščiustytą turistams Kinų sienos atkarpą. Pilkšvas mūrinis sliekas, kone 3000 metų vingiuojantis Mongolijos pasienio kalvomis išties palieka neišdildomą įspūdį. Kelionė atgal nebuvo tokia maloni: minios žmonių laukė prie bilietų kasos traukinių stotyje. Laikas išvykti artėja – o bilietų pardavėjo nėra. Likus 15 minučių jis ateina ir iš lėto štampuojasi bilietus. Tampa aišku, kad paskutiniai žmonės nespės. Eilėje riksmai, sienos daužymas. Po 5 minučių pradėjus prekybą visi puola grūstis, mėgina prakišti savo juanius pro grotas: spaudimas toks, kad pirmieji kojomis vos beliečia žemę. Buvau priekyje, tad su bilietu nubėgau į peroną. Traukinys vis neatvažiuoja. Kitas – po pusantros valandos. Matyt, reisas atšauktas, bet niekam nepranešta. Išėjau pasivaikščioti į jau užmigusį turistinį miestelį.

Didžioji Kinų siena smoge. Ji driekiasi per 20 000 km, kai kur sugriuvusi, bet populiariausia ši XV a. atkarpa Badalinge.

Senas ir naujas Kinijos menas

Nors lėktuve skaitytas oficiozinis angliškas Pekino laikraštis vedamajame rašė, kad Kinija ir Indija – vienintelės pasaulio kultūros, išlaikiusios tęstinumą tūkstantmečius – Kinijoje daug ką pakeitė Kultūrinė revoliucija. Komunistinės revoliucijos lyderio Mao Dzeduno siekis sunaikinti keturias “senybes” – senąsias mintis, kultūras, tradicijas ir papročius. Daužyti ir deginti vienuolynai, rūmai, dvarai, uždrausti visi Pekino operos pastatymai išskyrus penkis naujus apie darbo liaudį, armiją ir Mao (parašytus Mao žmonos). Šiandien kai kas atstatoma turistams, bet per daug sunykę.

Norėjau išvysti akrobatiką, kuria garsėja kinai. Deja, akrobatikos teatrai atrodė tušti, gal neveikiantys. Pasirinkome Lao Še arbatinę: gal kiek turistams išlaižytą Kinijos vaidinamųjų menų pristatymą. Daugybė menų suklestėjo dar tada kai įveikę Kinų sieną šalį užėmė Kublai Chano mongolai (valdė 1271-1368 m.) – jie ir įkūrė Pekiną. Kinų inteligentai, pašalinti iš politikos, atrado kūrybinę gyslelę.

Šiuolaikinis menas klesti 961 meno rajone, rytų vokiečių statytoje nebeveikiančioje gamykloje. Nesitikėjau išvysti to, ką pamačiau: štai Mao Dzedunas atvaizduotas kaip panda, štai magnetukas su “Pig Guevarra” (Kiaule Gevara). Senasis komunistinis panteonas per dantį traukiamas gana atvirai. Vietą turbūt mėgsta “auksinis jaunimas”: kainos čionykštėse stilingose kavinėse europinės.

Modernus Pekino menas 961 meno rajone: kiek apsinuoginusios karės maudosi ordinuose.

Hutongai prieš dangoraižius

Aplink Tiananmenį nuo seno plyti hutongų jūra. Tai siauros gatvelės su mažais vienaukščiais nameliais, specialiai išplanuotais dvasioms paklaidinti. Jų pastatyta begalė: juk 1800 m. Pekinas buvo milijoninis miestas – didžiausias pasaulyje.

Bet hutongai griūva masiškai. Štai vienas ištisas rajonas – daugybės hektarų, su dešimtimis gatvelių – aptvertas statybine tvora, ant kurios – dangoraižių, baseinų vizijos. Pekine buvau 2011 m., tad šiandien tų hutongų jau turbūt nebėra, šimtai kitų sunyko dar iki man atvykstant. Požiūriai panašūs kaip į Vilniaus Šnipiškes: kai kam tai – progresas, juk hutongų nameliuose trūksta patogumų.

Hutongas

Paradoksalu, kad imituodamas Vakarus Pekinas išlaiko mažiau autentikos nei patys Vakarų didmiesčiai – juk Romos ar Londono senamiesčius modernizavo, o ne griovė. Ir visgi tradicinių rajonų per daug, kad visus būtų galima nušluoti per dešimtmetį, dar regėjau daug jų, nors ir perkirstų plačiais prospektais.

Šiandieniniam kinui jo šalies istorija jau svarbi, turistų minios plūsta į Pekiną. Keli hutongai iš lėto čiustijami – ypač aplink varpų ir būgnų bokštus. Tokie bokštai stovėdavo kiekviename Kinijos mieste ir pranešdavo apie nelaimes; šiandien Pekino būgnininkai kasdien rodo teatralizuotus šou.

Aplink zuja kitur išnykę rikšos, o parduotuvėlės įdomios: pavyzdžiui, visų pasaulio įžymybių lėlės. Kinai labai išradingi, o tapti “kopijuotojų tauta” juos privertė aplinkybės. Tai keičiasi: Kinija patentų paraiškų skaičiumi jau aplenkė Ameriką. Ir suvenyrų čia galima rasti unikalių.

Ir išradingojo Pekino širdis nebe hutongai, o Čaojano ofisų rajonas, kuriame stūgstantis valstybinės televizijos CCTV štabas, atrodo, paneigia fizikos dėsnius. Tiesa, ekonominės Kinijos širdies reikia ieškoti Šanchajuje, ne čia.

CCTV štabas.

Kiniška prekyba – ne visai stereotipinė

Auksinių resursų (Golden Resources) prekybos centras – didžiausias pasaulyje: kiekvienas iš penkių jo aukštų – Vilniaus Akropolio dydžio. Pavadinimas keistokas, bet su anglų kalba ten sunku: net prabangios lauko reklamos pilnos klaidų.

Prekės ženklai – daugiausiai vietiniai, penktame restoranų aukšte – tradicinis “maisto turgus” po stogu. Pigu, bet savo porcijoje radau iškepusį tarakoną. Pažįstamas kinas dievagojosi, kad, nors ir koks būtų abejotinas higienos lygis Kinijoje, tai – reta.

Požiūris į mandagumą ten kitoks. Ant šaligatvio valytis dantis ten normalu, kaip ir vaiką apmauti kelnėmis su skyle gamtiniams reikalams. Užtat šnirpšti nosį ar krapštytis dantis – “purvina” (snargliai traukiami į save).

Tokie vaizdai dažnesni tradiciniuose chaotiškuose prekybos rajonuose – kurie (bent jau Pekine, bent jau baltaodžiams) nėra stebuklingai pigūs. Centre yra ir kitokių, prabangių gatvių, kurių lankytojai kitų kinų pravardžiuojami bananais (“geltoni išorėje, balti viduje”).

Čianmen - viena naujų prabangių Pekino gatvių, atkurtų senuoju stiliumi. Gale - autentiški miesto vartai, vienas retų miesto sienos reliktų.

Pekinas – imperatorių rūmų miestas

Iki XX a. Kinija tūkstantmečius valdyta monarchų. Besikeitusios žymios dinastijos gyveno rūmuose: ne pavieniuose pastatuose, o ištisuose kompleksuose riestastogių pastatėlių ir menių, koridorių ir bokštelių, nuo liepsnų sergimų drakonų skulptūrėlių. Žymiausias čia – Pekino Uždraustasis miestas. Taisyklingas stačiakampis kvadratinis kilometras, į kurį paprastam mirtingajam įžengti buvo nevalia.

Uždraustajame mieste

Uždraustąjį miestą pastatė Mingų dinastija – ta pati, kurios eunuchas Čang He parplukdė žirafą iš Afrikos, ir, pasak sąmokslų teoretikų, pasiekė Europą bei Ameriką. Kaip ten bebūtų, didybės demonstravimas, o ne kolonizacija buvo didžiųjų ekspedicijų tikslas. Mingams jų Kinija buvo pasaulio centras, kitų kraštų nereikėjo.

1644 m. Mingus nuvertė Čingai. Jų rūmai – Vasaros rezidencija šiauriau centro – paliko dar didesnį įspūdį. Ypač vieta: tvenkinys su puošniu arkiniu tilteliu ir lėtais turistiniais laivais, už nugaros – kalnas. Ir marmurinis “laivelis”, kuriam, pasakojama, imperatorienė Ciši ištaškė Kinijos karo laivyno biudžetą. XIX a. Kinija tebebuvo milžiniška ir nekolonizuota, bet europiečiai ją jau dalinosi įtakos sferomis. Galios centras pasitraukė į Pasiuntinybių rajoną – vakarietiško stiliaus uždarą “miestą mieste”, kur dirbo “Kinijos virvutes tampiusios” britų, prancūzų, vokiečių atstovybės.

Tiltas vasaros rezidencijoje

Atmindamas prabėgusias Kinijos dinastijas supranti, kad straipsnio pavadinimas vadinantis Pekiną “XXI a. Roma” dvelkia europietiška arogancija. Juk tuo pat metu, kai klestėjo Senovės Roma, kinai turėjo savą Hanų imperiją, nenusileidusią romėnams nei plotu, nei gyventojų skaičiumi. Daugybę amžių kinai gyveno turtingiau nei europiečiai, ir tik po Europos geografinių atradimų, pramonės revoliucijos (XV – XX a.) iš lėto pasitraukė į antrą planą. Gal amžinybės akivaizdoje trumpas Europos proveržis baigiasi ir galios centras grįžta į Rytus?

Komunistinės Kinijos širdis

Ir Čingų laikais, ir dabar Pekinas – administracinis miestas. Pažįstamas kinas sakė – pernelyg politinis, kad jam patiktų. Prieš Uždraustąjį miestą stovėjusios viduramžių ministerijos Mao laikais nugriautos, kaip ir galinga miesto siena. Dabar ten – plyna Tiananmenio aikštė. Jos šone – parlamentas, centre – Mao Dzeduno memorialinė salė. Tiksliau – mauzoliejus, ar net šventykla.

Eilė prie Mao Dzeduno mauzoliejaus

Rytinėje eilėje stovėjau pusantros valandos. Viskas konvejeriu. Prie saugumo patikros pardavinėjamos gėlės. Jų dėti prie paties Mao negalima – tik kitame kambaryje. Skaičiau esą ten jos surenkamos ir parduodamos vėl. Leniną Maskvoje galima apeiti iš visų pusių, o čia taupant erdvę srautas skyla į dvi dalis: pusė keliolikai sekundžių išvysta dešinę, pusė – kairę “Didžiojo Kinijos vairininko” pusę. Sunku buvo suprasti, kuri dalis ėjo mauzoliejun iš pagarbos Vadui, kuri – kaip į turistinį objektą, kuri – privalomai su valstybinėmis ekskursijomis.

Įrašius “Tiananmen” į Kinijos Google Images išvysite gražius vaizdus: vieni paskutinių nenugriautų miesto vartų, Uždraustojo miesto siena su Mao nuotrauka. Tą patį padarę bet kur užsienyje pamatysite jaunuolį, žengiantį priešais tanką. 1989 m. Tiananmenio studentų mitingai ir žudynės, blokuojamos “Didžiosios kinų ugniasienės” (interneto cenzūros sistemos). Net prie bevielio (Wifi) McDonald’s tinklo Pekine neprisijungsi neįrašęs asmens duomenų. O pažįstamas kinas žodį “Tibet” asmeniniuose el. laiškuose visada specialiai rašo su klaidom (automatiniams tikrintuvams apgauti) – nors jis ir remia Kinijos politiką Tibete.

Kariai Pekino plakate.

Kitas šiandieninės Kinijos simbolis – didžiosios pandos. Nesvarbu kur gimusios jos laikomos kinėmis, skolinamos draugiškoms šalims (“pandų diplomatija”) ir bet kurį kokios įžymybės dėmesį pandoms spauda interpretuoja kaip prielankumą Kinijai. Ir Pekino zoologijos sode jos privilegijuotos – tingiai drybso tarp modernių joms sukurtų žaidimų aikštelių, stebimos tik papildomus bilietus nusipirkusiųjų. Kai kuriems kitiems žvėrims liūdniau: galvojau, kad tapyrų namas apleistas, kol užėjęs į vidų nepamačiau, kad jo purvinos betoninės grindys pilnos šių gyvūnų.

Pekinas – ir Kinijos tikėjimų sostinė

Kinijos sostinėje tikėjimų – gausybė. Vakaruose multikultūralizmas – tai daugybė mažumų rajonėlių aplink savas šventyklas. O Kinijoje vienas ir tas pats žmogus gali laikytis skirtingų apeigų: budizmo, taoizmo, konfucianizmo. Riba tarp religijos ir filosofijos dažnai ginčijama; oficialiai dauguma ateistai.

Šventovės, kaip ir rūmai, yra ne pastatai, o jų kompleksai – ir Pekine jie milžiniški. Parko supamoje Dangaus šventykloje – labiau taoistinėje – Dievą garbindavo imperatoriai. Konfucijaus šventykla – tai ir buvęs “universitetas”, kuriame valstybės tarnybos siekę visų provincijų kinai imperijos laikais privalėdavo laikyti Konfucijaus raštų egzaminą.

Vienas Dangaus šventyklos paviljonų

Čonhe yra didžiausia Tibeto budistų šventovė už Tibeto ribų: čia milžiniškas Buda, smilkalus kūrena maldininkai, einama į kiemą po kiemo pro tolydžio didėjančius pastatus. Matosi Pančin Lamos atvaizdas – tai antrasis Tibeto budizmo žmogus po Dalai Lamos, bet dabartinį pripažįsta tik Kinijos valdžia, nustačiusi, kad jis inkarnavosi į dviejų komunistų sūnų (Tibeto valdžios tremtyje atrastą Pančin Lamą “dėl jo paties saugumo” kinai paslėpė).

Įdomi Donjue šventykla, kur impozantiškos skulptūros atskleidžia visus 73 biurokratiško taoistų Dangaus departamentus: miško dvasių, ligų paskyrimo, yra net parašo departamentas, tvirtinantis laiškus, siunčiamus tarp kitų departamentų. Beje, šventovė veikia ir kaip “liaudies buities muziejus”; kai kurių skulptūrų aprašymai prasideda frazėmis “Prietaringi žmonės tikėjo, kad…”. Veikianti šventykla ir ateizmo muziejus kartu? Tik Kinijoje, tik šiandien.

Vandens dvasių departamentas Donjue šventovėje

Hutonguose būta daug mažų šventyklėlių, bet dauguma jų sunaikintos per Kultūrinę revoliuciją. Liko kompleksėliai tokie kaip XV a. Fajuano Mahajanos budistų šventykla ir… Niučie mečetė. Pirma mečetė čia pastatyta dar X a. ir dabartinė šventovė jau visiškai kiniška: vienas pastatas maldų salė moterims, kitas – maldų salė vyrams…

Yra ir XIX a. bažnyčios, gražiausia jų – Atpirkėjo katedra. Šios jau tarsi perkeltos iš Europos, tik Jėzus su Marija dalyje paveikslų – mongolidai Kinijos imperatorių drabužiais. Oficiali “Kinijos patriotinė katalikų bažnyčia” pavaldi ne Vatikanui, o valdžiai ir negali kritikuoti abortų ar kontracepcijos, būtinų vieno vaiko politikai. Daugybė krikščionių renkasi maldą nelegaliose “namų bažnytėlėse”, kurių skaičiaus niekas nežino. Teko net girdėti, esą Kinijoje sekmadieniais krikščioniškas mišias lanko daugiau žmonių, nei visoje Europos Sąjungoje.

Pabaigai

Šiandien madinga peikti Kiniją. Bet ji dabar eina tą patį kelią, kurį jau nuėjo Europa. Eina labai sparčiai. Lietuvoje ~1990 m. pirma buvo politinis pokytis, tada – ekonominis, Kinijoje – atvirkščiai. Būdamas Pekine jaučiau kažkokią ore tvyrančią viltį. Juk dar prieš 30 metų kinai išvis negalėjo vykti užsienin, o šiandien jie vieni dažniausių turistų. Prieš 30 metų Kinija gamino perpus mažiau automobilių nei Lenkija – o šiandien gamina daugiau nei JAV, Vokietija, Prancūzija ir Italija kartu paėmus. Žinau, kad jei grįžčiau ten po 10 metų, viskas turbūt bus smarkiai pasikeitę į gera: žmonės turtingesni, politinių laisvių daugiau. Optimizmas, kurio man taip trūksta Europoje. Vakarų starto linija daug toliau, bet ar tikrai bėgam visada į tą pusę?

Dažnas kontrastas: sena šventykla ir komunistinis daugiabutis. Visgi tokie namai netapo tokiu Pekino veidu, kaip Vilniaus ar Maskvos, nes tais laikais miestas plėtėsi gana nedaug, o sparčiai augti ėmė tik 1990 m. plieno ir stiklo eroje.


Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai


Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant


Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį


Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą


1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija


Kelionių vadovai po Kiniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,