Išskleisti meniu

Azija – kelionių vadovai

Sianas – Azijos Roma vėl atrasta

Sianas – Azijos Roma vėl atrasta

| 0 komentarų

Sianas per 500 metų buvo Kinijos sostinė. Kinijos, didžiausios Azijos imperijos, svarba pasaulyje prilygusios Romai. Po Romos žlugimo, Sianas be konkurencijos tapo didžiausiu pasaulio miestu.

Tačiau, priešingai nei Romą, Sianą turistai ilgus dešimtmečius buvo pamiršę, o nekasinėti jo praeities lobiai glūdėjo po žeme. Tai pasikeitė: savaitgaliniai keliautojai iš Azijos skrenda tūkstančiais, daugėja ir europietiškų veidų.

Aplankęs galingiausią pasaulyje miesto sieną, garsiąją Siano terakotinių statulų armiją, rašau, ką ten galima pamatyti ir kodėl verta.

Siano Sienos pietiniai vartai

Siano Sienos pietiniai vartai

Dviejų tūkstančių metų amžiaus suakmenėjusi armija

Sianas jokiais būdais nėra įstrigęs praeityje. Tai – kunkuliuojantis šiuolaikinis megapolis su 8,5 mln. gyventojų (3 kartus daugiau, nei Romoje!). Sianas neturi vientiso senamiesčio, kur galėtum paskęsti tarp senų pastatų, tačiau didžiuojasi ištisomis praeities šlovės salomis – tokiais milžiniškais praeities reliktais, kad jie visame pasaulyje neturi lygių.

Štai pirmasis vieningos Kinijos imperatorius Ši Huangdi netoli Siano pasilaidojo kartu su 8000 karių Terakotine armija. Statulos atkastos 1974 m. iš karto tapo viena svarbiausių senovės pasaulio vietų. Tai – tarsi staiga suakmenėjusi tikra ano laimečio armija: kiekvieno kario veidas – skirtingas, matosi ano laikmečio ginklai, drabužiai. Kiekviena statula stulbina ir pavieniui (daugelis jų nė neįskilusios!), bet dar labiau – kaip dalis mūšiui išrikiuotos formuotės, paskirstytos po kelias kasinėjimų duobes. Kinai tiki, kad šiame gyvenime užkasti ar sudeginti daiktai taps tikrais „anapus“ – tad galbūt imperatorius, „nusisiuntęs“ sau į pomirtinį gyvenimą kariuomenę, žadėjo užvaldyti ir jį…

Pagrindinis - pirmasis - Terakotinės armijos paviljonas

Pagrindinis – pirmasis – Terakotinės armijos paviljonas

Ši Huangdi kape, manoma, yra ir daugiau skulptūrų, bet jis specialiai nekasinėjamas: mat išvilkus Terakotinę armiją į dienos šviesą, bemat nunyko žmogaus dydžio kareivių dažai. Todėl archeologai užgniaužę kvapą laukia geresnių konservavimo technologijų.

Panašių kapų aplink Sianą – daugiau. Pavyzdžiui, antrosios Kinijos dinastijos – Hanų – valdovo Liu Či, kuris pasilaidojo kartu su civilių statulomis. Jis valdė tada, kai Betliejuje gimė Jėzus Kristus, prekiavo su Roma Šilko keliu, kuris ir prasidėjo Siane.

Šios Terakotinės armijos skulptūros suskaldytos užgriuvus tunelių, kuriose jos sustatytos, stogams

Šios Terakotinės armijos skulptūros suskaldytos užgriuvus tunelių, kuriose jos sustatytos, stogams

Praeities šlovės ir įvairovės salos – tvirtos

Dar labiau Sianas suklestėjo prie kitos, Tangų (618-907 m. po Kr.), dinastijos, kuomet jis tapo vieninteliu planetoje milijoniniu miestu. Suklestėjo menai, poezija, kai tuo tarpu Europa paniro į tamsiuosius amžius, o tenykščiai miestai sumažėjo iki kaimų.

Deja, iš Tangų Siano daug neliko – tik Didžioji laukinės žąsies pagoda pastatyta Tangų stiliumi. Mat daug Tangų pastatų buvo mediniai, sunyko.

Didžioji laukinės žąsies pagoda

Didžioji laukinės žąsies pagoda

Visgi, prie Varpų ir būgnų bokštų dar gali įsivaizduoti griežtąjį Tangų Sianą. Suskambėdavo būgnai – ir prasidėdavo komendanto valanda, visi miestelėnai privalėdavo nekišti nosies iš savo rajonų. Šiais laikais būgnai irgi nuolat mušami – tačiau labiau turistams džiuginti.

Varpų (dešinėje) ir Būgnų (toliau kairėje) bokštai

Varpų (dešinėje) ir Būgnų (toliau kairėje) bokštai

Tangų laikais Šilko keliu į Sianą atkeliavusios įvairiausios kultūros ir tikėjimai irgi tebėra mieste. Siano centre – ne tik Taoistų šventovė ar Guangren Tibeto budistų šventykla, tačiau ir Siano mečetė, labiau primenanti pagodą, nei musulmonų maldos namus (Siano musulmonai – kinai, tiesiog priėmę islamą iš arabų ir persų pirklių).

Siano mečetės minaretas. Religija - islamas, tačiau architektūra, menai per daug šimtmečių tapo kiniški

Siano mečetės minaretas. Religija – islamas, tačiau architektūra, menai per daug šimtmečių tapo kiniški

Netoli būgnų bokšto pilna unikalios kinų musulmonių (hujų) virtuvės restoranų (musulmonų rajonas), o tarp kiniškos kaligrafijos įrašų miesto Stelų miško kaligrafijos muziejuje – ir įrašas, kad dar 635 m. Sianą pasiekė krikščionybė.

Musulmonų rajone - didelis tradicinis turgus

Musulmonų rajone – didelis tradicinis turgus

Siano siena driekiasi ligi horizonto

Labiausiai Siano centre probloškė Siano miesto siena. Neišvengiamai anksčiau ar vėliau tavo gatvė į ją „atsirems“ Nes ji – stačiai milžiniška. 14 km ilgio, 12 m aukščio ir tokia plati, tarsi kelias. Jos viršus, nuo kurio Kinijos kariai stebėdavo, ar nesiartina priešai, dabar ir yra kelias: juo vaikšto pėstieji, be galo populiaru “palakstyti” išsinuomavus dviratį ar tandemą, o nelaimių atveju ten lekia ir policijos, greitosios automobiliai. Ir net jei nesidriektų miesto sienos viršūne, nebūtų supamas 5948 kuorų ir 98 gynybinių bokštų, tas kelias priblokštų jau vien tuo, koks jis tiesus: pažiūrėjus į bet kurią pusę iki pat horizonto nesimato nei sienos galo, nei posūkio. Nes Siano siena pasisuka tik kas 4 kilometrus. Miesto centrą supa beveik taisyklingu kvadratu ir įrėmina 14 kv. m plotą.

Kelias Siano gynybinės sienos viršuje

Kelias Siano gynybinės sienos viršuje

Tiesa, Siano miesto siena statyta vėlyvais Viduramžiais, XVI a., valdant Mingų dinastijai. Tais laikais Kinijos sostinė jau buvo Pekinas ir Sianas tepriminė šešėlį to senovinio Siano, kuris konkuravo su Roma ir Konstantinopoliu. Ano Siano miesto siena buvusi net 26 km ilgio – bet, deja, jos nė atvaizdai neišliko.

Sianas atgimė turistų dėka

Po Viduržamių Sianas ilgam pasitraukė į antrą planą: pagrindiniai Kinijos miestai buvo tie šalia vandenyno, iš kur galėjai prekiauti su pasauliu. Sianas – nuo vandenyno 1000 km.

Vieni iš Siano miesto sienos vartų

Vieni iš Siano miesto sienos vartų

Tačiau atradus Terakotinę armiją, kinams susidomėjus savo praeitimi ir uždirbus pakankamai, kad galėtų masiškai keliauti, viskas pasikeitė. Po kinų, Sianą atrado ir kiti azijiečiai: Azijoje šitokių istorinių miestų nėra daug. Nėra daug ir visame pasaulyje – todėl mieste – tai reta Kinijos gilumoje toliau pakrantės – mačiau ir ne vieną dešimtį baltaodžių. Ypač daug jų, išsinuomavę dviračius, sukinėjo ratus Siano sienos viršūne.

Ir visgi jų dar pakankamai mažai, kad jie patys taptų ne mažesne atrakcija iš gilesnės provincijos atvykusiems kinams, nei pats Sianas. Štai laukiu eilėje prie Varpų bokšto – priešais stovintis senelis tik išsitraukia išmanųjį telefoną, nusitaiko „asmenukę“ kad tilptų jis pats ir aš, bei nufotografuoja. Gal ir kitur pasauly būna, kad kas tave nufotografuoja – bet slapta; tik Kinijoje patyriau tai darant šitaip atvirai.

Naktį Sianas nuostabiai apšviečiamas. Čia matosi apšviesta Siano miesto siena, kertanti miestą

Naktį Sianas nuostabiai apšviečiamas. Čia matosi apšviesta Siano miesto siena, kertanti miestą

Bet turistų nebuvimo pliusai nusveria minusus. Siane niekas neįprato prašyti iš užsieniečių daugiau, nei iš vietinių, ir net įkyrūs visokių prekių siūlytojai kartais savo paslaugas brukdavo tik kinams, o mus aplenkdavo: mąstė, matyt, „vis vien nesusišnekėsime“.

Vieną bandymą apgauti visgi patyrėme: autobusų stotyje, iš kurios kas 6 minutes išvažiuoja autobusai link Tearakotinės armijos (turistų šitiek daug, visi pilni!) uniformuotas „pareigūnas“ mėgino mums nurodyti klaidingą autobusą. Neužkibome – iš vietinių jau buvome girdėję, kad apgvaikai Siane pastatė netgi netikrą Terakotinės armijos muziejų, kuriame eksponuojamos (ir pardavinėjamos) originalų kopijos.

Turistai eina vienais iš Siano sienos vartų

Turistai eina vienais iš Siano sienos vartų

Provincijos kinas gal gali ten užsukęs ir nieko neįtarti – juk ir tikrame Terakotinės armijos muziejuje pilna parduotuvių, už daugiatūkstantines sumas pardavinėjančių visokiausius briliantus ir net gintarą (neaišku kaip susijusį su Kinijos istorija, bet labai numylėtą turtingų kinų), o iš muziejaus išeiti galima tik per ištisą parduotuvių ir restoranų miestą, kuriame vakarais dar vyksta ir didingi bei brangūs istoriniai šou.

Galima traukti per dantį – bet, reikia suprasti, kad tik visa šita komercija garantuoja, jog Siano kultūriniai lobiai nesunyks ir nebebus griaunami. Tiesiog neapsimokės. Apsimoka daryti priešingai: aplink Siano centrą viešbučiai, prekybos centrai masiškai statomi sekant senaisiais Kinijos architektūros stiliais, o ne šiuolaikiniu pigiu modernizmu. Visos Didžiosios laukinės žąsies pagodos apylinkės tapusios tokia statybų aikštele, vos radome kelią vidun.

Priešais Didžiąją laukinės žąsies pagodą - muzikinis fontanas (tiesa, gana paprastas)

Priešais Didžiąją laukinės žąsies pagodą – muzikinis fontanas. Gana paprastas, bet milžiniškas – bet ir tai kiekvieno ištryškimo metu jį iš visų pusių apstoja eilės turistų.

Taigi, Sianas keičiasi. Turistų, jau dabar „sprogdinančių“ miestą, skaičiai dar tik augs, nes dar toli gražu ne visi kinai uždirbo pakankamai, kad aplankytų „savąją Romą“, ir ne visi vakariečiai pakankamai įsidrąsino (ar nusiramino), kad keliautų į Kiniją. Todėl geras laikas aplankyti Sianą – jau dabar, ypač ne sezono metu.

Į Sianą atvykome taip, kaip ilgus šimtmečius atkeliaudavo pirkliai – Šilko keliu, o išvykome į Čongčingą ir tris Jangdzės tarpeklius – jau visai kitokią Kiniją, kur labiausiai žavi ne kultūra, o pribloškiama pasaulinės reikšmės gamta. Greitųjų geležinkelių dėka net ir ilgiausi atstumai – greitai įveikiami.


Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai


Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant


Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį


Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą


1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Kinijos Šilko kelias – grotos, kinų siena, dykuma

Kinijos Šilko kelias – grotos, kinų siena, dykuma

| 0 komentarų

Šilko kelias! Kiek romantikos telpa šiuose žodžiuose: ištisus tūkstantmečius kupranugarių vilkstinės juo tarp Europos ir Azijos nešdavo prabangiausias prekes, o iš pirklių turtų pakelėje pastatyti vieni įspūdingiausių pasaulio miestų ir šventovių.

Dažniausiai kelionė į Šilko kelią – tai kelionė į musulmoniškas žemes, Vidurinę Aziją (ypač Uzbekiją), jos mečetes, medreses ir karavansarajus.

Tačiau Šilko kelias prasidėdavo Kinijoje, ir vienos įdomiausių kelio atkarpų – būtent šioje šalyje, įspraustos tarp Himalajų ir Gobio dykumos. Žymi dalis tenykščių turtų “sugulė” į budistines olas: pribloškiamas kalnuose išgremžtas sales su 500, 1000, 1500 metų amžiaus freskomis ir skulptūromis. Tokių olų ten – tūkstančiai ir jokia nuotrauka neperteiks jų atmosferos ir didybės! O viską gynė eilė kiniškų pilaičių ir, aišku, didžioji kinų siena, kuri ir baigiasi Šilko kelyje.

Šimtų kupranugarių karavanus pakeitė tūkstantinės Azijos turistų vilkstinės. Europiečiai regiono dar neatrado, bet jis, kaip įsitikinau, tikrai vertas dėmesio.

Turistai kupranugariais joja per dykumą Šilko kelyje taip, kaip kadaise prekybiniai karavanai

Turistai kupranugariais joja per dykumą Šilko kelyje taip, kaip kadaise prekybiniai karavanai

Šilko keliu – iš miestų į gamtą

“Šilko kelias” prasidėdavo Siano mieste. Prieš 2000 metų tai buvo Kinijos sostinė. Tuo metu visame pasaulyje tebuvo dvi didžiulės imperijos – Kinijos ir Romos. Ir du kone lygiaverčiai miestai: Roma ir Sianas. Juos ir jungė Šilko kelias, kuriuo abi imperijos mainėsi savo prekėmis. Svarbiausias buvo šilkas, iš Kinijos keliavęs į Europą.

Norint rimtai pažinti Kiniją, Sianą aplankyti tiesiog būtina – tačiau Šilko kelias – tik nedidelė šio miesto istorijos dalis. Kaip kitaip, juk prieš 1500 m. tai buvo didžiausias pasaulio miestas. Užtat miesteliuose toliau į šiaurės vakarus Šilko kelio atmosfera dar tvyro visur aplink.

Siane Šilko kelio dvasią geriausiai pajunti kai kuriuose rajonuose: pavydžiui, prie būgnų bokšto, kur vakarais musulmonai prekeiviai siūlo savo virtuvės patiekalus

Siane Šilko kelio dvasią geriausiai pajunti kai kuriuose rajonuose: pavydžiui, prie būgnų bokšto, kur vakarais musulmonai prekeiviai siūlo savo virtuvės patiekalus. Islamas iki Siano irgi atkeliavo Šilko keliu

“Šilko kelias” nebuvo joks kelias – tik kryptis. Kupranugarių karavanai iš miesto į miestą keliaudavo tiesiog per dykumą. Miestuose vieni pirkliai perduodavo prekes kitiems, išmanantiems sekančią atkarpą. Šitaip prekės Romą ar Sianą pasiekdavo išbrangusios daugybę kartų, o pinigai atlikdavo pakelės miestuose.

Dykuma, supanti tuos miestus, iki šiol begalinė. Ir iki šiol ja jojama kupranugariais – tiesa, tai daro tik turistai, tik kaip pusvalandžio ar valandos pramogą. Sulig visu Kinijos šilko keliu nutiestas ir greitasis geležinkelis, kur traukiniai lekia 250 km/h greičiu. Per 5 minutes nuvažiuoja tiek, kiek šilko kelio kupranugarių vilkstinės nueidavo per parą (~21 km)!

Greitasis geležinkelis driekiasi pro didžiąsias Šilko kelio smėlio kopas. Kone begaliniu viaduku - kad traukiniui nereiktų kopti aukštyn, leistis žemyn, kaip tekdavo kupranugarių vilkstinėms

Greitasis geležinkelis driekiasi pro didžiąsias Šilko kelio smėlio kopas. Kone begaliniu viaduku – kad traukiniui nereiktų kopti aukštyn, leistis žemyn, kaip tekdavo kupranugarių vilkstinėms

Pirmoji didesnė greitojo geležinkelio stotelė už Siano – Landžou, ~2 mln. gyventojų glaudžiantis miestas. Gana eilinis, pilnas aukštų vienodų daugiabučių. Šilko kelio dvasia ten likusi tik gausioje musulmonų mažumoje ir jos mečetėse, restoranuose: juk šilko keliu keliavo ne vien prekės, bet ir idėjos, todėl visus pakelės miestus pasiekė islamas. Musulmonai čia – tokie patys kinai, kaip ir visi kiti: tiesiog jų protėviai kažkada, pasiklausę kokių arabų, persų ar uzbekų pirklių pasakojimų, tapo Mahometo sekėjais.

Seniausias tiltas per Geltonąją upę Landžou mieste. Geltonoji upė - vienas Kinijos simbolių

Seniausias tiltas per Geltonąją upę Landžou mieste. Geltonoji upė – vienas Kinijos simbolių

Tolydžio miestams mažėjant, auga gamtos didybė: tai Gansu provincija, viena atokiausių Kinijoje (gyventojų tankumas čia – ne didesnis, nei Lietuvoje). Prie Džangjė miesto esantis Džangjė geoparkas garsėja unikaliu reiškiniu – įvairiaspalviais dryžuotais kalnais. Dar kokiais 2010 m. jais galėjai gerėtis tarsi Šilko kelio pirklys – leisdamasis į žygį takeliais. Viskas pasikeitė kardinaliai ir staigiai, kaip visa Kinija: palei geoparką išaugo viešbučių ir restoranų miestelis, į vidų patenkama tik nusipirkus bilietą milžiniškame lankytojų (kartu – prekybos) centre, o nuo išlipimo punkto prie punkto vežioja parko autobusai. Šilko keliu praturtėję masiškai patraukė kinų turistai, o didmiesčio kinams modernumas, pramogų įvairovė ne mažiau svarbi, nei pati gamta.

Džangje geoparko įvairiaspalviai kalnai

Džangje geoparko įvairiaspalviai kalnai

Šilko kelyje gamta ir istorija pritaikyta turistams

Keliaudamas Kinijos šilko keliu turi susitaikyti – vienas niekur, kur įdomu, nebebūsi, o ypač sezono metu. Kita vertus, vietos kultūrą vis tiek patirsi, nes tarp keliautojų – beveik vien kinai. Taigi, ir daugelis vietos restoranų – įvairiausių Kinijos regionų virtuvių, ir pramogos – azijietiškos, kiniškos, ir angliškai kone niekas nemoka (nors pagrindinėse vietose yra anglakalbių gidų).

Tačiau jei nesate tas, kurį žavi kažkokie sudūlėję griuvėsiai su užrašu, skelbiančiu, jog kadaise tai buvo svarbus prekybos postas, Kinijos šilko kelias jums patiks. Svarbiausios vietos čia atstatytos. Tarp jų – Džiajuguano fortas, ties kuriuo baigiasi didžioji kinų siena, besiraitanti 21000 km nuo pat Rytų Kinijos jūros pakrantės netoli Pekino. Būtent ten baigdavosi Kinijos valdos prie Mingų dinastijos, klestėjusios vėlyvaisiais viduramžiais.

Džiajuguano fortas - Kinų sienos pabaiga

Džiajuguano fortas – Kinų sienos pabaiga. Priekyje matosi patranka, skirta turistams – gali šaudyti į taikinį. Netoliese – galimybė dykuma pasivėžinti keturračiais motociklais. O ir pats fortas gerokai atstatytas: bet kinams tokia ‘sušiuolaikinta’ istorija, kurios aplinkoje gali papramogauti – labai žavi.

Hanai, kurie prekiavo su Romos Imperija, valdė toliau – paskutinis jų įtvirtinimas atstatytas netoli Dunhuango miesto, nors vieta tikriausiai ne visai tiksli. Šalimais – išlikęs tikras Hanų sargybos bokštas. Kai pamatydavo begalinėmis dykumomis artinantis priešą, dūmais perspėdavo fortą. Priešingai daugeliui didžiųjų imperijų (tarp jų – Romos), Kinija nesiekė nuolat plėstis toli toli savo sienų: verčiau gerai įsitvirtino sienomis ir fortais, o “barbariškoms” užsienio žemėms nebent pardavinėjo savo produkciją.

Paskutinis Hanų imperijos postas. Iš šio bokštelio dūmais pranešdavo artimiausiam fortui apie pavojų, ateinantį Šilko keliu iš anapus Kinijos sienų

Paskutinis Hanų imperijos postas. Iš šio bokštelio dūmais pranešdavo artimiausiam fortui apie pavojų, ateinantį Šilko keliu iš anapus Kinijos sienų

Budistinės Šilko kelio olos – viso pasaulio stebuklas

Dunhuangas – vienas pagrindinių kelionių į Kinijos šilko kelią centrų, o didžiausia apylinkių pažiba – Budistinės olos. Sunku žodžiais apsakyti Mogao grotų (budistinių olų) didybę tuo momentu, kai užeini į vieną jų ir, užvertęs galvą aukštyn, pamatai viduje stūksatnt 40 m aukščio Budos statulą. Arba dešimtis statulų ir tūkstančius tikrų asmenybių ir mitinių figūrų freskų. Ir kai išgirsti, kad daugybei jų – net ir 1500 metų.

Įėjimas į vieną žymiausių Mogao grotų - tą, su 40 m aukščio Buda. Grotų viduje fotografuoti negalima, todėl daugelis vaizdų, kuriuos rasite - išorės, nė iš tolo neperteikiantys olų didybės.

Įėjimas į vieną žymiausių Mogao grotų – tą, su 40 m aukščio Buda. Grotų viduje fotografuoti negalima, todėl daugelis vaizdų, kuriuos rasite – išorės, nė iš tolo neperteikiantys olų didybės.

Sausas klimatas, tamsa leido išlikti vieniems nuostabiausių tokio mažiaus darbų. Bergždžia ieškoti nuotraukų internete – nuotraukos tegali apimti vieną ar kitą ankštos olos sieną, bet ne visą tą atmosferą, kai užeini į tamsią erdvę ir privalomas gidas vieną po kitos žibintuvėliu paryškina nuostabiai ištapytas scenas, uolų mecenatus su tūkstančio metų senumo madų drabužiais ir makiažu, ištisus to meto Kinijos miestus, Bodisatvas, Budas ir budizmo demonus. Kai supranti, kad tokios grožybės tave supa iš visų pusių, net viršaus. Beje, gidas puikiai kalbėjo angliškai: juk Mogao olos viena Kinijos turizmo pažibų. Net bilietus ten tenka pirkti iš anksto: “vietoje” neparduodami. Ir kasdien gidai atrakina vis kitas olas, kad turistų ordos nenubūtų tų pačių. Pasirinkimas pribloškiamas: 492 olos su 2100 spalvintų statulų ir 45000 kvadratinių metrų freskų!

Netoli Dunhuango yra ir kitos, Julino grotos. Jos – mažesnės, bet dėl to meno šedevrus galėjome panagrinėti iš arčiau. Daugelį olų finansavo vietinės giminės ir kiekvienoje melsdavosi jų palikuonys. Statyti, perstatyti olas buvo net savotiška vietinė pramoga. Tačiau svarbiausioms detalėms, kaip lubų dekorui, samdydavo meistrus.

Tarpeklis, kuriame - Julino grotos

Tarpeklis, kuriame – Julino grotos.

Prie Dunhuango pagaliau gali pamatyti ir stereotipinį Šilko kelio vaizdą – milžiniškas smėlio kopas. Iš tikro, jos retos: didžiuma dykumos nykoka, akmenuota. Todėl tos kelios, kurios arti Dunhuango, pačios savaime paverstos eiline turistine zona. Ir dar kokia! Be pasijodinėjimų kupranugariais ar slydimu “ant užpakalio” – ir galimybė važiuoti bagiu, skristi oro balionu, net parasparniai ir ultralengvieji orlaiviai nuolat kyla iš kopų kilimo/tūpimo tako. Jei nenori, kad į batus prikristų smėlio – gali išsinuomoti specialius batų antvožus.

Suprantu, kad daugybei vakariečių gamtos mylėtojų iš tokių vietų norėsis sprukti, bet man jos pasirodė savaip žavios: juk visose šalyse yra šitiek “eilinių” pasivaikščiojimo takų po laukinę gamtą, bet kiek mažai kitur kažko panašaus į tai, kas siūloma Kinijoje: turistui pritaikytos gamtos.

Pūkuoti Vidurinės Azijos kupranugariai (juk šiame regione, priešingai nei pas arabus - žiemos labai šaltos) prie Dunhuango laukia, kol prižiūrėtojas, užsodinęs ant jų turistus, išves į žygį po kopas

Pūkuoti Vidurinės Azijos kupranugariai (juk šiame regione, priešingai nei pas arabus – žiemos labai šaltos) laukia, kol prižiūrėtojas, užsodinęs ant jų turistus, išves į žygį po kopas

Kinija turi per daug žmonių, kad gamta ten liktų laukinė, ir net jei Šilko kelio provincijos retai gyvenamos, tuščios jų žemės tarnauja kitoms, pilnesnėms žmonių. Ne tik kaip lankytinos vietos turistams, bet ir kaip energijos gamyklos: sunkvežimiai be perstojo veža ir veža naujas vėjo jėgaines. Koks šimtas pravažiavo pro šalį vien kol keliavome. Gansu provincijos šalikelėse – ir tokių “malūnų” fermos, ir saulės jėgainės, “pakinkančios” kaitrias regiono vasaros dienas.

Dar atokesnės Vakarų Kinijos provincijos

Už Dunhuango politinė Kinija tęsiasi dar gerokai virš tūkstančio kilometrų ir ten tolyn driekiasi šilko kelias. Bet kultūriškai ten jau Vidurinė Azija. Tiurkų kalba, musulmonų religija, islamiška architektūra… Sindizango regionas. Tai – kur kas įprastesnis šilko kelias, matytas daugelyje atvirukų. Bet tikriausiai tą Šilko kelią geriau lankyti Vidurinės Azijos šalyse, ypač Uzbekijoje, kur viskas dar įspūdingiau. Tačiau Kiniškoji šilko kelio pusė abejonių nepaliko: kitur nieko panašaus tiesiog nėra.

Autentiški įėjimai į Mogao grotas. Dauguma Budistų grotų šiandien turi pristatytus betoninius fasadus ir atrodo labiau kaip kokios Šaltojo karo branduolinės slėptuvės. Nuo to tik dar įspūdingiau, ką randi užėjęs į vidų

Autentiški įėjimai į Mogao grotas. Dauguma Budistų grotų šiandien turi pristatytus betoninius fasadus ir atrodo labiau kaip kokios Šaltojo karo branduolinės slėptuvės. Nuo to tik dar įspūdingiau, ką randi užėjęs į vidų

Nieko panašaus nėra ir į Činghajaus provinciją, į kurią veda vieniša magistralė į pietus nuo Dunhuango. Ten susiduria tibetiečių, mongolų ir kinų kultūros, ten daugeliu atžvilgiu dar – Kinija kaip kadaise – su kalnais, vienuolynais, druskos ežerais, baltaodžių nemačiusiais vietiniais ir skylėmis vietoje tualetų. Ir tikrai ne visos įspūdingiausios gamtinės vietos ten “pakinkytos turizmui”.


Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai


Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant


Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį


Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą


1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,


Mažasis Tibetas – Kinijos Činghajaus provincija

Mažasis Tibetas – Kinijos Činghajaus provincija

| 0 komentarų

Tibetą Kinija užsieniečiams beveik uždarė: norėdamas keliauti į Tibetą, privalai pirkti brangią ekskursiją su vietos gidu.

Bet patirti tibetiečių kultūrą nepriklausomai dar galima: puikiausia vieta tam – Kinijos Činghajaus provincija, kadaise irgi priklausiusi Tibeto Imperijai. Jos kalnuose – vieni didingiausių tibetiečių vienuolynų, pakelėse plazda maldos vėliavos, kaimuose – dešimtys tūkstančių vienuolių, piligrimų, rudais tautiniais drabužiais vilkinčių senolių ir jakų. Kas ketvirtas pasaulio tibetitietis gyvena Činghajuje ir, nepaisant to, turistai čia gali keliauti visiškai laisvai.

Činghajus nėra tokia Kinija, kokią įsivaizduojate: vietoje didmiesčių ten – stepės ir dykumos, aukšti laukiniai kalnai, druskingi ežerai, išretėjęs oras. Provincijos plotas – 12 kartų didesnis nei Lietuvos, o gyventojų – vos 5,5 mln. Didingos gamtos tuštumoje susiduria tibetiečių, kinų, mongolų ir musulmonų kultūros – niekur kitur nerasi tokio derinio.

Kumbumo vienuolyno stupos Činghajuje

Kumbumo vienuolyno stupos Činghajuje

Siningas – Činghajaus ir Tibeto vartai

Siningas yra Činghajaus sostinė, Tibeto vartai ir paskutinis didmiestis prieš leidžiantis kelionėn po laukines Tibeto plynaukštės žemes. Čia dar gali jaustis kaip bet kur Kinijoje: besistiebiantys daugiabučiai glaudžia jau per milijoną gyventojų, nauji prekybos centrai žiba įvairiaspalvėmis švieselėmis, pralekia greitieji traukiniai.

Bet kartu viskas ir kitaip: restoranuose gausu riebalingų jako mėsos patiekalų, pilna užrašų tibetiečių kalba, o vieni didingiausių miesto pastatų – mečetės (ypač Dongguan mečetė, kaip ir viskas, žibanti naktį), kur meldžiasi kinai musulmonai, vadinami hujais. Tūkstančiai žmonių gatvėse vilki religiniais rūbais: raudonais Tibeto vienuolių abitais, musulmoniškomis kepuraitėmis ar skarelėmis.

Siningo Donguan mečetė

Siningo Donguan mečetė

Be to, Siningas pernelyg atokus, kad į jį būtų paprasta atvykti: skrydžiai brangūs. Greičiausiai apsimokės skristi kitur, o į Siningą važiuoti traukiniu: mes skridome į Landžou, greituoju geležinkeliu – tik 1,5 val. kelio nuo Siningo.

Tibetiečių vienuoliai Siningo prekybos centre

Tibetiečių vienuoliai Siningo prekybos centre

O greitai už Siningo ribų visi Kinijos stereotipai griūva. Pasitinka aukšti snieguoti kalnai, paskui – dyka Tibeto plynaukštė, kur, atrodo, važiuoji lyguma, supamas neaukštų kalvelių, bet kad ta lyguma – 3-4 km aukštyje… Kalnų viršūnėse plazda maldos vėliavos – ant jų surašytas budistines maldas ir mantras, tikima, stiprūs kalnų vėjai iš ten nuneš ant visų aplinkinių, paskleisdami jų gėrį ir taiką. Kelio ženklai rašomi dviem, paskui jau – trim kalbom, trim skirtingom rašto sistemom, iš kurių viena (mongolų raštas) rašoma… iš viršaus į apačią.

Keturiomis rašto sistemomis parašytos nuorodos kelyje per plyną Činghajaus plynaukštę

Keturiomis rašto sistemomis parašytos nuorodos kelyje per plyną Činghajaus plynaukštę

Tibetiečių vienuolynai ir jų mistinė prasmė

Labiausiai tibetietišką dvasią pajunti tibetiečių vienuolynuose. Didžiausi jų – tai ištisi miestai iš tradicinės tibetietiškos architektūros pastatų, sunkiomis baltomis mūrinėmis sienomis. Juk turi nepraleisti šalčio (žiemą temperatūra krenta ir iki -30). Tarp jų šmirinėja raudonai vilkintys vienuoliai. Tautiniais rūbais pasidabinę piligrimai iš įvairiausių Činghajaus ir Tibeto pakampių melsdamiesi griūva ant pilvo ir vėl pašoka it sportininkai. Išretėjusiame ore tvyro smilkalų kvapas, ūžia maldos ratai (praeiviai juos pasuka, sukalba mantrą, gerinasi karmą).

Kumbumo Tibeto vienuolyne - tradicinė tibetietiška architektūra

Kumbumo Tibeto vienuolyne – tradicinė tibetietiška architektūra

Pagrindinėse vienuolynų salėse – įspūdingos auksinės Budų skulptūros. Ir “baisesni” simboliai – kaukolės, demonai. Tibeto budizmas pabrėžia mistinę, ezoterinę pasaulio pusę – gal todėl jis toks populiarus šiuolaikiniuose Vakaruose. Ypač akcentuojamas visa ko laikinumas. Kai Kumbumo tibetiečių vienuolyne netoli Siningo prie kruopščiai išdailintais tūkstančiais skulptūrėlių puoštos salės išvydau užrašą “nematerialus Kinijos paveldas”, pamaniau, kad tai eilinė vertimo į anglų kalbą klaida: koks dar nematerialus, jei skulptūra? Bet, pasirodo, visa mistines gyvenimo realijas atvaizduojanti tikroviška skulptūrinė plokštė – iš jakų sviesto! Kasmet ją sunaikina, kitais metais daro iš naujo. Trisdešimt vienuolių du mėnesius lipdo kiekvieną atkarpą.

Maldininkai griūva ant žemės melsdamiesi ir, atsistūmę, vėl šoka viršun

Maldininkai griūva ant žemės melsdamiesi ir, atsistūmę, vėl šoka viršun.

Kumbume kadaise gyveno 3600 vienuolių, dabar – 400. Komunizmas, valstybinis ateizmas padarė savo. Bet vistiek nustebau, kiek daug tradicijų ir tokiomis sąlygomis išlaikė tibetiečiai: važiuodamas per Činghajų esi nuolat supamas jų religinių ir tautinių simbolių. Dažniausiai religinių ir tautinių vienu metu. Kaip Ladzi kalno šventykla ~3800 m aukštyje.

Šventovė ant Ladzi kalno

Šventovė ant Ladzi kalno. Spaudžia tibetietiškas speigas, pūga. Pasižiūrėję temperatūrą Sininge (žemumose) nepasiėmėme tinkamų drabužių – aukščiau ji krenta spėriai.

Činghajaus gamta – plynaukštė, kalnai, druskos ežerai

Tibeto dvasios dalis – aukštikalnės, tuštuma. Plynaukštė, kur ganosi “kailiuotų jaučių” jakų kaimenės, o aplinkiniai “kalneliai” – 4 km ir daugiau virš jūros lygio. Plyti balti ir spalving druskos “ežerai”, didžiausias Kinijoje Činghajaus ežeras. Toje aplinkoje gimė tibetiečių kultūra. Net budistų vienuoliai Tibete – ne vegetarai: kažin ar jų organizmai antraip lengvai pakeltų tokį klimatą.

Činghajaus ežeras

Činghajaus ežeras

Ten – Kinija kaip kadaise. Kaip prieš tą visą nepaliaujantį progresą, pastaraisiais dešimtmečiais šalį pavertusį antra galingiausia pasaulio valstybe. Nešildomuose pakelės restoranuose drebėdavome iš šalčio, kol tik kiniškai ir tibetietiškai kalbantys šeimininkai atnešdavo dideles, visiems bendras lėkštes. Ir net viešbučiuose, būna, valdžia šildymą įjungia tik vakarais. Ir net didmiesčių kinai nesulaikė šypsenų išvydę Činghajaus pakelės tualetus: “kaip vaikystėje kaime” – sakė. Dažniausiai tiesiog stovi pastatėlis virš srutų ežero – su skylėmis grindyse, per kurias gali tą “ežerėlį” “papildyti”. Arba, dar geriau: palapinė, kurioje – dvi išmatų krūvos: lankytojai tupiasi vienas šalia kito, be jokių sienelių. Kažkam nepatiko ten tūptis, tai pridergė palapinės kampe…

Tipiniai Činghajaus tualetai

Tipiniai Činghajaus tualetai

Bet viskas sparčiai keičiasi net ir Činghajuje. Lankytinos vietos – jau dviejų rūšių. Tos, “laukinės”, be jokių sienų, tvorų ir bilietų. Ir tos, “pritaikytos turistams”, į kurias bilietai pardavinėjami automatais (tereikia nuskaityti QR kodą), išalkusius pavalgydina mėsainių restoranai, o tinginčius leistis į žygį paveža traukinukai.

Druskos skulptūros prie Cakos druskos ežero

Druskos skulptūros prie Cakos druskos ežero

Štai patirtis prie dviejų garsiausių Činghajaus druskos ežerų skyrėsi kardinaliai. Cakos druskos ežero baltos spalvos seklius vandenis pasieki per ištisą turistinį miestelį: viešbučiai, restoranai, druskos skulptūros. Eini geležinkelio sankasa, dairaisi į baltus tolius anapus metalinių tvorelių, giedrą vakarinį dangų. O Dačaidamo druskos ežero magiškai įvairiaspalvius ežerėlius dar gali aplankyti laisvai, vaikščioti kur nori, gerėtis skirtingomis spalvų dermėmis.

Vienas spalvingų druskos ežerėlių

Vienas spalvingų druskos ežerėlių Dačaime

Pats didžiausias Kinijoje Činghajaus ežeras pakankamai didelis, kad ten būtų galimos abiejų rūšių patirtys (net kito kranto nesimato, banguoja lyg jūra). Nori – stabteli kurorte, kur prišvartuotos “naujųjų kinų jachtos”, nori – susimokėjęs vietiniams žemvaldžiams prie kokios šventyklėlės paežerėje.

Maža dalis turistinio miestelio prie Cakos ežero. Kadangi keliavome ne sezono metu, viskas buvo taip tuščia, kad atrodė uždaryta.

Maža dalis turistinio miestelio prie Cakos ežero. Kadangi keliavome ne sezono metu, viskas buvo taip tuščia, kad atrodė uždaryta.

O prie vėjo supustyto uolinio peizažo radome jau suvežtas tvoreles. Žada pritaikyti turistams, apmokestinti. Dar pasivaikščiojome laisvai vieni, bet vietiniai sakė – “grįžę po metų, to neberastumėte”. Kiniškas pritaikymas turistams paprastai – ne tik vieno-kito pasivaikščiojimo tako nutiesimas ar bilietų pardavinėjimas. “Pritaikymas turistams” akimirksniu vietovę iš priešistorės perkelia į XXI amžių, su visais to pliusais ir minusais.

Šiuos uolos netrukus bus "įturistintos"

Šiuos uolos netrukus bus “įturistintos”

Europiečiai Činghajuje – dar nematyta pramoga

Tiesa, laimė, mes net ir turistams jau pritaikytose Činghajaus vietose buvome beveik vieni – nes keliavome ne sezono metu (spalio mėnesį). Minusai – šaltis, vietomis sniegas. Tačiau tik tokiu oru gali suvokti tų vietų atšiaurumą. O kai vietiniai papasakojo, kad vasaromis pagrindines Činghajaus lankytinas vietas jungianti magistralė net užsikiša nuo turistinių automobilių ir autobusų – visai nesigailėjome pasirinkę kelionei spalį.

Vieniša maldos vėliava palei tuščia kelią į kalnus Činghajuje

Vieniša maldos vėliava palei tuščia kelią į kalnus Činghajuje

Tiesa, net ir vasaromis po Činghajų keliauja beveik vien kinai, o žiemą per 4 dienas baltaodžių išvis nemačiau. Todėl vietiniai net iš vietos atsistodavo, kad ateitų paspoksoti į mus. Prie Keluke ežero, garsėjančio migruojančiais paukščiais, net kabojo įspėjimas: “prašome nefotografuoti užsieniečių”. Vietiniai tikino, kad parašytas jau seniai – dabar gal taip niekas nebedarytų. Bet štai po dar kelių dienų sėdžiu pačios provincijos sostinės Siningo restorane, štai prieina vietinis berniukas, atsistoja už kokių 3 metrų, nutaiko į mane išmanųjį telefoną, susifokusuoja, nufotografuoja, ir sprunka pasibildėdamas atgal pas savo tėvus – tikriausiai, jie paprašė parnešti mano nuotrauką…

Eilinis pakelės miestelis su vienaukščių restoranų ir parduotuvių eilėmis Činghajuje. Viduje visur šalta, nešildoma net drebiant sniegui

Eilinis pakelės miestelis su vienaukščių restoranų ir parduotuvių eilėmis Činghajuje. Viduje visur šalta, nešildoma net drebiant sniegui

Vakariečiai Činghajuje susiduria su kai kuriais sunkumais. Viešasis transportas už Siningo apylinkių ten retas, o automobilio nuoma turistams Kinijoje nors jau ir įmanoma, dar reikalauja per daug biurokratinių procedūrų, kad daugelis tuo užsiimtų (reikia išlaikyti Kinijoje vairavimo teorijos egzaminą anglų arba rusų kalba). Išeitis gali būti automobilio su vairuotoju nuoma, kokią pasirinkome mes, apjungianti Činghajų su Kinijos šilko kelio stebuklais. Arba didesnio laiko pašventimas.

Jei važiuotum viešuoju transportu, negalėtum sustoti tokiose apžvalgos aikštelėse kaip ši

Jei važiuotum viešuoju transportu, negalėtum sustoti tokiose apžvalgos aikštelėse kaip ši

Yra ir daugiau sunkumų: anglų kalbos nemoka beveik niekas. “Turistams pritaikytose” vietose rasi užrašų anglų kalba – bet daugelis jų išversti automatinėmis vertimo programomis ir iš jų mažai ką suprasi. Tolstant nuo Siningo randasi kariuomenės ir policijos patikros postų, kuriuose irgi kalbama tik kiniškai.

Tačiau kam kelionė – tai ne sustyguota pramoga, o nuotykis, kam patinka egzotika, laukinė gamta – Činghajus bus ne prasčiausia, bet viena įdomiausių Kinijos vietų.

Nepakartojamos Činghajaus ežerų spalvos

Nepakartojamos Činghajaus ežerų spalvos

Iš Činghajaus mes pasukome į šiaurę – link Kinijos šilko kelio stebuklų gretimoje, bet visai kitokioje, Gansu provincijoje (ten – budistinių skulptūrų olos, kinų siena, dykumos ir kailiuoti kupranugariai). Kiti keliautojai iš Činghajaus suka atgal į rytus, “į civilizaciją”, į “įprastinę Kiniją” – pavyzdžiui, senąjį Siano didmiestį. O patys atkakliausi, būna, važiuoja į pietus, į “pagrindinį” Tibetą – juk būtent iš Siningo prasideda garsusis Činghajaus-Tibeto geležinkelis į Lasą – aukščiausias geležinkelis pasaulyje. Tibete – dar įspūdingesnės vietos, nei Činghajuje: Potalos rūmai, Everesto bazinė stovykla. Bet ten ir – visai kitokia kelionė, su privalomais gidais, leidimais, maršrutais.

O panašios “Azijos kryžkelės”, kokia yra Činghajus, turbūt nerasite niekur kitur.


Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai


Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant


Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį


Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą


1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


Šanchajus – Kinijos variklis

Šanchajus – Kinijos variklis

| 0 komentarų

Šanchajus – didžiausias ir moderniausias Kinijos miestas. Visi stereotipai apie Kiniją Šanchajuje griūva: ten jautiesi kaip turtingoje valstybėje, daugeliu atžvilgiu jau pranokusioje Europą ir Ameriką.

Šanchajuje – greičiausi pasaulio traukiniai ir ilgiausias metro tinklas, vieni aukščiausių dangoraižių. O kitapus upės – didingi tarpukario rūmai, senos šventyklos ir bažnyčios. Priešingai daugybei kitų Kinijos miestų, Šanchajus nepastatytas “per naktį”: dar prieš šimtą metų jis buvo tikra Azijos ekonomikos širdis, kur susidūrė kinų, europiečių ir amerikiečių interesai.

Todėl keliaujant į Šanchajų lankytinų vietų – per akis. Štai ką ir kaip ten verta pamatyti.

Bundas, tarpukario Šanchajaus centras ir europiečių statyti jo pastatai

Bundas, tarpukario Šanchajaus centras ir europiečių statyti jo pastatai

Greičiausiu pasaulio traukiniu – prie aukščiausių Šanchajaus dangoraižių

Šanchajus – vienintelis pasaulio miestas, kur pasaulinės reikšmės patirtys keliautojui prasideda dar… važiuojant iš oro uosto. Iš jo į miestą veža greičiausias pasaulyje traukinys – maglevas, ne riedantis, bet skriejantis virš bėgių ir išvystantis 431 km/h greitį.

Tiesa, iš Šanchajaus oro uosto gal net patogiau važiuoti metro, nes metro veža į centrą, o maglevas – tik į jo pakraštį. Bet stebėti prašvilpiančius dangoraižius iš nuo greičio drebančio “skraidančio traukinio” – nepakartojama patirtis, kurios nepatirsi niekur kitur pasaulyje.

Šanchajaus maglevas oro uosto stotyje pasiruošęs išlėkti lauk. Tiesa, 431 km/h greičiu važiuoja tik dalis reisų (žiūrėkite grafiką) - likę lekia "tik" 300 km/h. Taip pat verta žinoti, kad tądien skrendantiems kelionė maglevu - kiek pigesnė.

Šanchajaus maglevas oro uosto stotyje pasiruošęs išlėkti lauk. Tiesa, 431 km/h greičiu važiuoja tik dalis reisų (žiūrėkite grafiką) – likę lekia “tik” 300 km/h. Taip pat verta žinoti, kad turintiems tos dienos lėktuvo bilietą kelionė Šanchajaus maglevu – kiek pigesnė.

Maglevas labiausiai – milijardą kainavusi Šanchajaus atgimimo reklama: neišdildomas pirmasis įspūdis apie miestą ir paskutinis jo prisiminimas. Bet visi įspūdingi dangoraižiai, kuriuos pamatai išlipęs Pudongo centre, Šanchajaus verslo rajone, statyti jau iš poreikio: juk mieste gyventojų – 24 mln., o visoje Kinijoje, kurios ekonominė širdis yra Šanchajus – 1,4 mlrd.

Paaukštinti pėsčiųjų praėjimai virš gatvių Pudongo centre

Paaukštinti pėsčiųjų praėjimai virš gatvių Pudongo centre

Labiausiai pribloškia Trijų aukščiausių dangoraižių eilutė. Niekur kitur pasaulyje nerasi trijų tokių aukštų pastatų, stovinčių greta vienas kito. Į visų trijų viršūnes galima pakilti – o taip pat ir į netoli stūksantį miesto TV bokštą, vadinamą Rytų perlu. Aukščiausias dangoraižis – Šanchajaus bokštas – antras pagal aukštį pasaulyje, tad pasikelti jo greičiausiais pasaulyje liftais – brangiausia. Kiti dangoraižiai konkuruoja ir kaina, ir galimybėmis: pavyzdžiui, Dzin Mao bokštas siūlo pasivaikščioti balkone be turėklų.

Šanchajaus dangoraižių trijulės viršūnės. Ištisos fotografų kolonijos kiekvieną giedrą vakarą ją fotografuoja nuo gretimo pėsčiųjų viaduko.

Šanchajaus dangoraižių trijulės viršūnės. Ištisos fotografų kolonijos kiekvieną giedrą vakarą ją fotografuoja nuo gretimo pėsčiųjų viaduko.

Iš dangoraižių viršūnių įspūdingai atrodo ne tik papėdė, bet ir kiti aukštuoliai: kur dar kitur pasaulyje dar galėtum pakilti į 400 m aukštį ir stebėti, kad šalia – dar aukštesni pastatai. Tik svarbu aukštyn kilti giedrą dieną: pastatai tokie aukšti, kad jų viršūnės dažnai atsiduria debesyse, kitais kartais mažai ką pamatysi per smogą.

Šanchajus iš Šanchajaus bokšto viršaus. Matosi, kaip žemai Šanchajaus finansų centro viršūnė - o juk jis irgi vienas 10 aukščiausių pasaulio pastatų.

Šanchajus iš Šanchajaus bokšto viršaus. Matosi, kaip žemai Šanchajaus finansų centro viršūnė – o juk jis irgi vienas 10 aukščiausių pasaulio pastatų.

O gal smagiausia Pudongą stebėti iš kito upės kranto. Matyti visą jo panoramą, visus vakare apšviečiančius dangoraižius, tarsi virstančius vientisu šviesos meno kūriniu. Mes apsistojome bute šiaurės Bunde, iš kurio balkono Pudongas buvo kaip ant delno: labai rekomenduoju.

Vestuvininkai fotografuojasi Bunde priešais Pudongo panoramą. Savaitgaliais vienu metu viena greta kitos fotografuojasi dešimtys vestuvininkų porų - šitoks didžiulis tai miestas ir šitoks gražus, bene svarbiausias jo vaizdas

Vestuvininkai fotografuojasi Bunde priešais Pudongo panoramą. Savaitgaliais vienu metu viena greta kitos fotografuojasi dešimtys vestuvininkų porų – šitoks didžiulis tai miestas ir šitoks gražus, bene svarbiausias jo vaizdas

Bundas, tarpukario Šanchajaus laisva širdis

Pagrindinė promenada, nuo kurios šanchajiečiai ir miesto svečiai stebi Pudongo šviesų pasiutpolkę – Bundas. Pudongas iki pat ~1990 m. buvo tik tuščia dykra – o Šanchajaus centras buvo Bundas. Šiandien senieji Bundo bankų ir viešbučių rūmai atrodo menkučiai – bet juk tai 7, 15 aukštų puošnūs pastatai. Ir jie statyti tarpukariu, kai Lietuvoje ir Europoje išvis niekas nestatė daugiaaukščių.

Bundas iš toliau, apšviestas nakčiai. Kartais visos bundo šviesos ima mirgėti - vyksta šviesų šou. Šanchajiečiai ir miesto svečiai jį stebi iš labai populiarių spindinčių 'vakarienės kruizų' laivų

Bundas iš toliau, apšviestas nakčiai. Kartais visos bundo šviesos ima mirgėti – vyksta šviesų šou. Šanchajiečiai ir miesto svečiai jį stebi iš labai populiarių spindinčių ‘vakarienės kruizų’ laivų

Tereikia pamatyti seną Šanchajaus nuotrauką, kai už jų nugaros nestovėjo dangoraižių eilės, ir akimirksniu suprasi ano meto žmones, kalbėdavusius, kad kai kurie Šanchajaus pastatai “tokie aukšti, kad užvertus galvą pažiūrėti į jų viršūnes, krenta skrybėlė”. O labiausiai tarpukario Šanchajaus didybę ir skonį supranti užėjęs į kai kurių tų pastatų vidų, išvydęs interjero prabangą. Ar suvenyrų parduotuvėlėse panaršęs tarpukario merginų plakatus, kuriais anais laikais Šanchajaus pramonė reklamuodavo Kinijos rinkai savo prestižines prekes.

Bundo viešbučio interjeras. Viešbutį kadaise įkūrė garsi žydų Sasūnų šeima

Bundo viešbučio interjeras. Viešbutį kadaise įkūrė garsi žydų Sasūnų šeima

Bundas atrodo it perkeltas iš kokio JAV miesto. Ne šiaip sau. Bundą projektavo ir statė vakariečiai. Mat XIX a. viduryje, kai Kinija pralaimėjo Opiumo karą europiečiams, viena taikos sąlygų buvo atverti Šanchajų Vakarų Imperijoms. Tas “atvėrimas” reiškė, kad Šanchajuje įkurtos Prancūzijos, Britanijos ir JAV koncesijos – ištisi rajonai, kuriuose galiojo ne Kinijos, bet Vakarų šalių įstatymai ir tvarka. Kinai ilgą laiką net Šanchajaus savivaldybėje turėjo mažai įtakos, miestas buvo pilnas angliškų, prancūziškų užrašų.

Tarpukariu Šanchajuje susiliejo Vakarų ir Rytų mados: merginos, kaip įprasta Vakaruose, reklamuodavo Šanchajaus produkciją. Šiandien tie tarpukario kinių piešiniai reklamuoja jau suvenyrus turistams.

Tarpukariu Šanchajuje susiliejo Vakarų ir Rytų mados: kinės merginos, kaip įprasta Vakaruose, reklamuodavo Šanchajaus produkciją. Šiandien tarpukario merginų piešiniai reklamuoja jau suvenyrus turistams.

Europos gabalėliuose – Šanchajaus dvasia

Anie koncesijų rajonai su europietiškais art deco stiliaus pastatais – iki šiol miesto pažiba. Prancūzų koncesijoje – didelė dalis naktinio gyvenimo, barų. Miesto valdžia garsiausius pastatus žymi atminimo lentomis – ir angliškomis. Skirtingai nuo likusios Kinijos, Šanchajuje iki šiol su anglų kalba nueisi toliau, o ir baltaodžiai nėra reta išimtis. Tiesa, šiandien tai daugiausiai turistai. Senieji koncesijų gyventojai išsilakstė dar po Antrojo pasaulinio karo ir komunistinės revoliucijos (1949 m.).

Tarpkuario kino teatras buvusioje Prancūzų koncesijoje

Tarpkuario kino teatras buvusioje Šanchajaus Prancūzų koncesijoje

Po komunistinės revoliucijos istorija tapo ir kitos tarpukario Šanchajaus “legendos”: mafija, prostitucija, pabėgėliai. Mat tarpukario Šanchajus buvo “miestas be įstatymų”: kai viename mieste būta šitiek skirtingų šalių valdomų rajonų, nusikaltėliai galėjo daryti ką nori, o gaudomi “šmurkštelėti” į kitos šalies koncesiją. Šitokia laisvė kartu ir gelbėjo gyvybes: po Rusijos revoliucijos Šanchajus priglaudė dešimtis tūkstančių rusų, per holokaustą – dešimtis tūkstančių Europos žydų; jie pasistatė eilę cerkvių, sinagogų.

Dabar viskas uždaryta, apleista arba virtę muziejais. Tačiau senuosius didingus europiečių rajonus perėmę kinai juos saugo ir jais didžiuojasi. Ir jais džiaugiasi daug daugiau žmonių, nei kada seniau, juk Šanchajaus gyventojų skaičius išaugo 5 kartus, o perkamoji galia – dar labiau. Rytų Nankino gatvė nebėra pagrindinė Šanchajaus prekybinė gatvė, bet grūstys ten – didesnės, nei kada anksčiau.

Šanchajaus Rytų Nankino gatvės tarpukariniai ir modernūs prekybos centrai

Šanchajaus Rytų Nankino gatvės tarpukariniai ir modernūs prekybos centrai

Nykstantys Šanchajaus senamiesčiai – lilongai

Vakariečių rajonai buvo ir yra Šanchajaus elito namai, tačiau tikrasis Šanchajaus pagrindas visuomet buvo lilongai – kinų gyventi rajonėliai aplink ankštas gatveles, kuriuose statyti kiniški ar Vakarų architektūros įkvėpti namai (šikumen).

Kol vakarietiški Šanchajaus mūrai saugomi, lilongai naikinami neįtikėtinais greičiais. Kinams jie – tiesiog skurdo simbolis. Užgriebia štai nekilnojamojo turto magnatas kokį lilongą, priverstinai išperka iš gyventojų jo namus, šnioja viską lauk ir pastato kelis gyvenamuosius dangoraižius. Tokie dangoraižiai – naujasis Šanchajaus pagrindas. Nuobodokas, bet kaip mieste sutalpinsi šitiek milijonų? Kokiais 2000 m. dar dangoraižiai tarp lilongų tik šen bei ten stiebėsi, dabar jau lilongų tarp dangoraižių reikia ieškoti. Ir ne vienas, kurį dar randi – aptvertas, tamsus: jau pasmerktas.

Tradicinė sena Šanchajaus gatvelė

Tradicinė sena Šanchajaus gatvelė. Tolumoje matosi dangoraižiai

Tiesa, keli senieji rajonai išsaugoti ar pastatyti iš naujo – ir paversti iščiustytais prekybiniais rajonais – juk turistams patinka autentika. Didžiausias toks – aplink Miesto dievo šventyklą. Tai – dar viena Šanchajaus tradicija. Miesto dievas yra Čin Jubo, 1295-1373 m. gyvenęs žmogus, kuriam šį titulą suteikė imperatorius.

Atkurtas tradicinis rajonas aplink Šanchajaus miesto dievo šventyklą, dabar daugiausiai naudojamas prekybai

Atkurtas tradicinis rajonas aplink Šanchajaus miesto dievo šventyklą, dabar daugiausiai naudojamas prekybai

Tradicinėje kinų taoizmo religijoje tokia tvarka įprasta – kadaise daugybė Kinijos miestų turėjo savo dievus, bet komunizmas viską sunaikino. O Šanchajuje ir šiandien žmonės meldžiasi tam dievui. Šanchajiečiai itin saugo savo identitetą ir tradicijas, savo šanchajiečių (vu) kalbą, taip smarkiai besiskiriančią nuo standartinės kinų (mandarinų) kalbos. Tik kad aplinkybės vis sunkėja: jau kone pusė Šanchajus gyventojų – atvykėliai iš kitų Kinijos vietų, čia pritraukti turto ir fabrikų ir paprastai neišmanantys vietos tradicijų.

Šanchajiečiai meldžiasi prieš miesto dievo skulptūrą

Šanchajiečiai meldžiasi prieš miesto dievo skulptūrą

Šanchajaus istoriją dar gali pamatyti muziejuose ir vienas geriausių tam – Šanchajaus miesto planavimo galerija. Ten – didžiulis miesto maketas, senų ir naujų Šanchajaus vaizdų palyginimai. Didžiausią postūmį miesto kaitai davė 1993 m. valdžios sprendimas leisti Pudonge privačią nuosavybę, kai likusioje Kinijoje ji dar buvo ribojama. Šitaip praktiškai plyname lauke iškilo vienas svarbiausių pasaulio finansų centrų ir viena gražiausių “dangoraižių kalvų”.

Šanchajaus maketas. Visko, kas kairiame upės krante, prieš ~25 metus dar nebuvo.

Šanchajaus maketas. Visko, kas kairiame Huangpu upės krante, prieš ~25 metus dar nebuvo.

Pokyčių būta ir kitokių. Pavyzdžiui, įsikūrė M50 rajonas, kur turtingų kinų skoniams tarnaujantys menininkai ir dizaineriai užėmė seną gamyklą. Kai lankiausi, greta stovėjo McLaren automobilis – nežinau, menininko ar pirkėjo.

Sunku patikėti, bet Šanchajaus vedybų turgus – irgi naujovė, įkurta 2004 m. Kiekvieną savaitgalį šimtai kinų ten išskleidžia skėčius su savo viengungių sūnų ir dukterų aprašymais (amžius, zodiakas, kartais – pajamos ar kokia užsienio vėliava: suprask, ten emigravęs, bet beveik niekada nebūna nuotraukų). Ir tikisi, kad “likimo broliai” prieis, pasiūlys supažindinti savo vaikais, ir gal jie galiausiai susituoks. Daugybė tėvų ten sėdi metų metais be vaikų leidimo ar net žinios. “Tėvų parinkta žmona/vyras” Kinijoje nebėra norma, tačiau vis dar būna, kad, kai tėvai vaikams pasiūlo ką vesti ar už ko tekėti, šie rimtai svarsto ir kartais parinktasis partneris išties patinka. To viliasi visi skėčius išskleidę tėvai.

Tėvai su skėčiais Šanchajaus vedybų turguje (miesto Liaudies parke). Karts nuo karto prieina pakalbėti vienas prie kito, apsikeičia kontaktais.

Tėvai su skėčiais Šanchajaus vedybų turguje (miesto Liaudies parke). Karts nuo karto prieina pakalbėti vienas prie kito, apsikeičia kontaktais.

Šanchajaus pokyčių tempai tokie, kad tai, kas dar ką tik buvo naujovė, dabar – beviltiška seniena. Pavyzdžiui, Šanchajaus vaizdų [sightseeing] tunelis, besigiriantis “prancūziška technologija”: važiuodamas po upe ten esi “stebinamas” mirgančiomis šviesomis su komentarais “tirpstanti lava!”, “ryški žvaigždė!” ir pan. 2000 m., kai tunelis atidarytas, matyt, priblokšdavo technologijų nemačiusius kinus – o dabar šią pramogą išbandžiusieji skubiai pildo internetą piktais komentrarais: “kas per absurdas už tai mokėti, kai kiekvienas dangoraižis įspūdingiau apšviestas?”.

Šanchajaus priemiesčiuose – kanalų labirintai

Šanchajus – milžiniškas miestas ir todėl verta kelionę po Šanchajų planuoti taip, kad vieną dieną apžiūrinėtum vieną rajoną ar kelis gretimus: net ilguoju metro ilgiausios kelionės gali užtrukti 1 ar 2 val.

Šanchajaus kruizinių laivų upstas - vienas architektūriškai įspūdingų naujų pastatų

Šanchajaus kruizinių laivų upstas – vienas architektūriškai įspūdingų naujų pastatų

Juoba, Šanchajaus priemiesčiais jau faktiškai tapo kai kurie ištisi didmiesčiai, turintys savo lankytinų vietų, vertinamų kaip vienos įdomiausių Kinijoje.

Tarp tokių – vadinamieji vandens miestai, “Kinijos Venecijos”, kurių namai supa daugybę kanalų (Šanchajaus apylinkių kanalų tinklas atrodo ypač įspūdingai, kai leidiesi ten lėktuvu). Tiesa, už Veneciją jie kur kas “proziškesni”: kanalai purvini ir siauri, laivai ten neplaukioja. Didžiausias “vandens miestas” – Sudžou [~25 min. greituoju traukiniu], labiausiai garsėjantis savo sodais, kuriuos įrengdavo vėlyvųjų viduramžių Kinijos turtuoliai. Tiesa, perpildyti turistais, tie garsiausieji sodai (pvz. Kukliojo administratoriaus sodas) nebeatrodo tokie jau romantiški.

Kukliojo administratoriaus sodas Sudžou. Kinų soduose ne mažiau už augalus svarbi architektūra: daugybė paviljonų, kuriuose sodais džiaugdavosi jų šeimininkai.

Kukliojo administratoriaus sodas Sudžou. Kinų soduose ne mažiau už augalus svarbi architektūra: daugybė paviljonų, kuriuose sodais džiaugdavosi jų šeimininkai.

Kiek geriau jaučiausi netolimo Hangdžou miesto [~1 val. greituoju traukiniu] garsiajame Vakarų ežere. Tai – milžiniška erdvė šalia miesto, kur nestatomi jokie dangoraižiai, viskas palikta kaip po senovei: ežeras, pagodos, pasivaikščiojimų takai virš ežero, pastatyti prieš daugelį šimtmečių maloniems pasivaikščiojimams. Turistų, kaip ir kitur aplink Šanchajų, ir ten gali pasirodyti per daug – bet kai ežero plotas toks didelis, jis nustelbia tas minias. Ypač kai plaukioji tradiciniais laivais.

Garsusis Hangdžou vakarinis ežeras

Garsusis Hangdžou vakarinis ežeras

Šanchajus – ir Kinijos vartai

Šanchajuje kartu su jo priemiesčiais bus ką veikti ir savaitę – juk ten ir visokie renginiai, ir pasaulinio garso cirkas, ir net Disneilendas. Tačiau Šanchajaus minios gali imti varginti – ypač gamtos mylėtojus ir tuos, kam XX a. istorija neatrodo pakankamai sena, kad būtų įdomi. O Sudžou sodai ar Hangdžou ežeras atrodyti pernelyg menki gamtos ir istorijos inkliuzai.

Aišku, nuo minių Kinijoje nepasislėpsi beveik niekur, bet Šanchajus kartu – ne tik Kinijos ekonomikos variklis, o ir Kinijos vartai truistams. Iš Šanchajaus Hongčiao komplekso, apjungiančio greitųjų traukinių stotį ir oro uostą – ir lėktuvų, ir traukinių reisai į visas kitas svarbiausias Kinijos lankytinas vietas. Trys tarpekliai, Džangdziadzie uolų miškas, istorijos kupinos sostinės Pekinas ir Sianas, Honkongo ir Guangdžou didmiesčiai, lošimų sostinė Makao, net Šilko kelias ir Tibetas – viskas ne daugiau 6 valandų kelio traukiniu ar lėktuvu.


Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai


Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant


Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį


Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą


1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Bankokas – rytietiška pasaulio turizmo sostinė

Bankokas – rytietiška pasaulio turizmo sostinė

| 0 komentarų

Bankokas – populiariausias tarp turistų pasaulio miestas! Aplenkė Paryžių, Londoną, Romą, Niujorką…

Palyginus su Vakarų didmiesčiais, Bankokas visiškai kitoks. Jis nė neturi aiškaus centro. Totalinis chaosas, kontrastai tarp purvinų upių ir dangoraižių stogų barų, tarp šaligatvių prekijų ir japoniškų prekybos centrų, tarp tuktukų ir “dangaus traukinių”, tarp vienuolių ir prostitučių – jo žavesio dalis.

Neįprastos ir Bankoko lankytinos vietos: rytietiškos, auksu spindinčios, persmelktos unikalia Tailando kultūra. Bankoko niekada neužkariavo jokia užsienio imperija ir trys Europoje primištos vertybės – “Karalius, religija, tauta” – Tailando sostinėje tave supa nuolatos.

Bankoke praleidau dvi intensyvias savaites ir rajonas po rajono atskleisiu, ką pamatyti – ir patirti – Azijos turizmo sostinėje.

Bankoko panorama iš vieno daugybės dangoraižių

Bankoko panorama iš vieno daugybės dangoraižių

Taip pat skaitykite ir bendrą straipsnį apie Tailandą ir jo kultūrą.

Bankoko senamiestis – šventyklų ir rūmų didybė

Bankoko širdis – Ratanakosin rajonas. Amžiumi jis negali prilygti Europos senamiesčiams, mat iki Tailandas į Bankoką perkėlė sostinę (1782 m.) ten tebuvo kaimas. Tačiau didybe Ratanakosinas gali lygintis su Paryžiumi ar Londonu. Net dabartinis Tailando istorijos periodas Tailande vadinamas Ratanakosino periodu.

Ratanakosine – svarbiausios Bankoko (ir Tailando) šventyklos bei karalių rūmai. Visų pirma. Didieji rūmai milžiniškas pastatų kompleksas. Nors kone Dievui prilyginamas Tailando karalius ten jau 100 metų kiap nebegyvena, didžioji komplekso dalis turistams uždaryta – bet ir to, kas atidaryta pakanka per akis. Įspūdingiausia Smaragdinio Budos šventykla. Tajams svarbiausia, nes ten laikomas “Smaragdinis Buda” (mažytė, bet labai svarbi statulėlė), o turistams – nes viskas taip didinga: auskinės stupos, žalių pabaisų skulptūros, dievaičio Ramos gyvenimą pasakojančios spalvingos freskos…

Smaragdinio Budos šventykloje. Tajų šventyklos - ištisi pastatų kompleksai

Smaragdinio Budos šventykloje. Tajų šventyklos – ištisi pastatų kompleksai

Antra pagal svarbą šventovė Wat Pho garsėja milžiniška gulinčio Budos skulptūra. Verta dėmesio ir Auksinio kalno šventykla – nes nuo viršaus atsiveria gražūs Bankoko vaizdai.

Beje, į visas Bankoko šventyklas gali patekti tik tinkamai apsirengęs: kad nesimatytų pečių, kelių. Pagrindinėse duoda (ar nuomoja) sarongus (tradicinis vietinis rūbas), tačiau geriau ir patogiau po Ratanakosiną vaikščioti taip, kad persirenginėti nereiktų. Karaliaus rūmuose reikalavimai aprangai dar griežtesni: negali būti jokių šortų ir trumpų rankovių.

Sarongai, kuriuos liepia susijuosti karalių rūmuose

Sarongai, kuriuos liepia susijuosti karalių rūmuose

Ratanakosine stūkso ir du svarbiausi Bankoko muziejaiNacionalinis muziejus ir Siamo muziejus. Nacionalinis muziejus – tradicinis, pilnas visų Tailando istorijos laikotarpių meno kūrinių, žadą atimančių “karališkų vežimų” kurias karalius ir Budų statulos per šventes išvežamas į gatves. O Siamo muziejus modernus: vaizdu, garsais, pavieniais daiktais ten mėginama atsakyti į klausimą, “kas yra tajiškumas”. Kitose šalyse tokių vietų autoriai, būna, klysta, rašo turistams nesuprantama kalba. Bet Tailandas prie turistų pripratęs jau daug dešimtmečių ir Siamo muziejus gali sudominti net tą, kas muziejų nemėgsta.

Senasis Tailando menas Nacionaliniame muziejuje. Kartais ten vyksta nemokamos neblogos ekskurisijos.

Senasis Tailando menas Nacionaliniame muziejuje. Kartais ten vyksta nemokamos neblogos ekskurisijos.

O patys keisčiausi Bankoko muziejai yra Šririradž ligoninėje anapus upės nuo Ratanakosino. Jų ten net šeši ir juose – apsigimę kūdikiai formaline, mirties bausme nuteistų žudikų pajuodusios mumijos, parazitai, nužudymo įrankiai, sumaitotų aukų nuotraukos… Tailando kultūra tiesiog kitokia ir kas Europoje tabu – ten visai normalu. Anapus upės ir baltoji Wat Arun šventovė, dekoruota netgi įmūrytomis lėkštėmis – itin gražiai atrodo per saulėlydį.

Wat Arun šventykla Bankoke

Wat Arun šventykla Bankoke

Khao San kelias – vakariečių jaunimo pramogoms

Populiariausiu tarp turistų pasaulio miestu Bankokas tapo daugiausiai kinų dėka. Mes, europiečiai, esame išlepę nuo daugybės gražių istorinių didmiesčių, į kuriuos galime nuvykti savaitgaliui ar keturioms dienoms. Kinams pasirinkimas mažesnis: Azijoje Bankokas vienas nedaugelio miestų, taip gerai atlaikęs karus, revoliucijas, žemės drebėjimus.

Tačiau iki Bankoką atrado kinai, jis jau dešimtmečius atrino vaizduotę vakarų “kuprinėtojams“: taupiems jaunuoliams, atvykusiems į Pietryčių Aziją ieškoti gyvenimo nuotykio.

Ir Khao San kelias – iki šiol jų gyvenimo būdo širdis. Jo pigiuose hosteliuose susipažįsta, susidraugauja, net įsimyli prancūzai ar anglai, o paskui vakaroja gausybėje naktinių barų (prieš suspilanuodami kelionę į garsiausią Tailando vakarėlį – Full Moon Party).

Kuprinėtojai Khao San kelyje

Kuprinėtojai Khao San kelyje

Khao San kelią nūnai pamėgo ir kitokie, vyresni ir mažiau taupantys turistai: tiesiog ten viskas pritaikyta vakariečio skoniui. Yra daug galimybių paragauti vietinių tradicijų, bet kartu nepamiršti savųjų pomėgių. Mat daugelyje kitų Bankoko rajonų net barą, kaip mes jį suprantame, rasti sunku: patys tajai “pasisėdėjimų” ten nelabai supranta – jei geria, tai ir valgo.

Čao Prajos upė – purvas ir romantika

Į Bankoko “senamiestį” Ratanakosiną ir Khao San kelią visuomet atvykdavome taip, kaip nuo pat Bankoko įkūrimo atkeliaudavo vietiniai: plaukte Čao Prajos upe. Bankokas turi metro, bet į istronę miesto širdį traukiniai dar neveža. Gal tik geriau: plaukimas maršrutiniu laivu romantiškas, pigus, ir visgi aplenkiantis neregėto baisumo Bankoko kamščius. Pro šalį pakrantėje sklendžia paupio kavinės ir skurdžių namai ant polių, auksiniai šventyklų špiliai, prasilienki su krovininių baržų junginiais ir keltininkais, skersai upės plukdančiais ten, kur trūksta tiltų..

Keltas per Čao Prają. Tokių veikia keliolika, nes tiltai yra ne visur

Keltas per Čao Prają. Tokių veikia keliolika, nes tiltai yra ne visur

Jei ne dangoraižiai – galėtum sakyti “viskas kaip prieš 100 metų”. O ir tie dangoraižiai tajiški: padabinti karaliaus nuotraukomis, jį šlovinančiais šūkiais…

Čao Prajos paupio rajonas į pietus nuo Ratanakosino turi ir daug europietiškų pastatų: Prancūzijos, Portugalijos ambasados, bažnyčios ir katedra. Mat ten XIX a. kūrėsi Europos diplomatai, pirkliai. Priešingai nei daug kur Azijoje, čia buvo svečiai, o ne valdovai – taip niekada ir neužkariavo Tailando. Ir jų pastatus apsupo azijietiški: Harūn musulmonų rajonėlis, kinų rajonas, panašus į vieną didelį turgų.

Senoji Bankoko gaisrinė statyta XIX a., kai Tailando karaliai mėgino imituoti vakarietišką pastatų stilių, ypač ten, kur gyveno dauguma vakariečių paupyje. Dabar ji apleista.

Senoji Bankoko gaisrinė statyta XIX a., kai Tailando karaliai mėgino imituoti vakarietišką pastatų stilių, ypač ten, kur gyveno dauguma vakariečių paupyje. Dabar ji apleista.

Čao Praja ir purvina lyg prieš šimtmetį: mačiau, kaip net brangaus “vakarietiško” restorano šeimininkai upėn pila paplavas. Plaukioja šiukšlės, paupio trobų “kanalizacija” irgi viską pila tiesiai ten. Rekomenduojama gink dieve saugotis, kad kokio praplaukiančio katerio bangos neaptaškytų veido. Tačiau neįtikėtina, bet Čao Praja tiesiog pertekusi žuvimis – pažvelk į bet kurį lopinėlį ir tuoj jas išvysi, netgi nuo kranto.

Saulei sutemus upė persimaino: paupio kavinėse prasideda vakarienių bufetai su koncertais ir liaudies šokiais turistams, o dar daugiau tokių – spindinčiuose Čao Prajos kruizuose. Laivai vos sutalpina norinčiousius: vien pavadinimu “Čao Prajos princesė” – penki laivai.

Bufetas vakarienės kruize. Apskritai bufetai siūlomi daug kur Bankoke kaip 'priedas' prie vaidinimo ar kitokių pramogų. Dažniausiai geri bufetai.

Bufetas vakarienės kruize. Apskritai bufetai siūlomi daug kur Bankoke kaip ‘priedas’ prie vaidinimo ar kitokių pramogų. Dažniausiai geri bufetai.

Satonas ir prabangieji gyvenamieji dangoraižiai

Pietinis Čao Prajos kruizų ir maršrutinių laivų kelionės galas – Satonas, vienas šiuolaikinių miesto centrų (kartais rašo Sathorn – Tailande įprasi, kad tas pačias vietas iš tajų rašto į lotynų raštą vietiniai kas kartą perrašo skirtingai).

Satoną iš tolo atpažinsi iš State Tower dangoraižio klasicistinių baliustradų. “Jeigu senovės Graikijoje būtų statę dangoraižius, būtų atrodę taip” – girdėjau gerą mintį. State Tower architektas baigė liūdnai (pradėjo statyti kitą panašų dangoraižį “Sathorn Unique” netoliese, vėliau buvo suimtas, o Sathorn Unique iki šiol – apleistų vietų mėgėjus traukiantys “griaučiai”). Bet State Tower viršūnės viešbutis ir baras ant stogo (dangoraižių barai – tikra Bankoko tradicija), jo Michelin** restoranas – tikras Bankoko prabangos simbolis.

State Tower (dešinėje) ir Bankoko katedra

State Tower (dešinėje) ir Bankoko katedra

Mums permokėti už gėrimus viršūnėje nė nereikėjo, nes 41 “State Tower” aukšte išsinuomavome butą. ~100 kv. m butas su nuostabiu vaizdu ir balkonu atsiėjo ~45 eurus už naktį. Vėliau, grįžinėdami iš Bankoko, Paryžiuje už tokią sumą įpirkome tik ankštą viešbčio kambarėlį kažkur priemiestyje… Aišku, ir Bankoke nakvynės verta paieškoti, neimti pirmos pasitaikiusios. Darykite kaip aš: susiraskite patinkančius dangoraižius, “Air BnB” juos pritraukite (zoom) ir pamatysite visus butų siūlymus tame name. Beveik visų to paties dangoraižio būtų išplanavimas – vienodas, o kainos skiriasi net dvigubai… Tačiu jei visgi norėtumėte pasikelti į dangoraižio viršūnės barą – jų Bankoke daugybė, palyginkite vaizdus, kainas, aukščius, rajonus… Mes buvome Baiyoke 2 pastato, kuriame, priešingai daugeliui, nėra privalomos formalios aprangos.

State Tower balkonų eilė iš mūsų balkono - į priekį atsiveriantį vaizdą galite pamatyti pirmojoje šio straipsnio nuotraukoje. Beje, už balkono – vienintelis buto langas: taupant brangią vėsą, Tailande toks išplanavimas įprastas, kad didžioji dalsi būto patalpų neturi langų ir net dieną ten būnama su elektra.

State Tower balkonų eilė iš mūsų balkono – į priekį atsiveriantį vaizdą galite pamatyti pirmojoje šio straipsnio nuotraukoje. Beje, už balkono – vienintelis buto langas: taupant brangią vėsą, Tailande toks išplanavimas įprastas, kad didžioji dalsi būto patalpų neturi langų ir net dieną ten būnama su elektra.

State Tower – kaip ir daugelio Bankoko dangoraižių – papėdė nėra kažkokia prabangos oazė: ten pigūs “gatvės maistai”, kuriais Bankokas garsėja, prekijai, drabužių nuoma (“mūsų apranga tinka State Tower Sky Bar” – šaukia nuomotoja, ir verslas einasi), drėgmės suėsti eilinių tajų daugiabučiai. Toks jau tas Bankokas: skurdas ir turtas, paprastumas ir prabanga – visad šalia. Kažkada gal kai kas keisis: valdžia žada iš pagrindinių gatvių pašalinti šaligatvius okupavusius prekijus: “Bankokas jau – turtingas didmiestis – ir niekur turtinguose didmiesčiuose tokių dalykų nėra”. Prekijai pyksta – “mes Bankoko veidas, tūkstančiai čia ir skrenda ragauti gatvės maisto”. Jį valgo ir kone visi bankokiečiai, mat namie maisto gamintis neįprasta. Higiena gatvėje gal ir netobuliausia, bet ne taip blogai, kaip atrodo: pavyzdžiui, visi ledukai atvežti centralizuotai, o ne “krano vandens”.

Restoranas "State Tower" papėdėje

Restoranas “State Tower” papėdėje

Kaip galbūt atrodys visi Bankoko centrai ateityje jau šiandien galima išvysti Asiatique (trys Čao Prajos upės prieplaukos nemokamu laivu į pietus nuo Satono). Buvę eksportinio uosto sandėliai ten virto prabangiu prekybos ir restoranų rajonu. Yra ir “gatvės maisto turgus” – bet toks išvalytas, tvarkingas, net vakarietiškas. Ten pardavinėja ir kraštutinai tajiškus patiekalus (kam nors keptų vabzdžių?), tačiau kainos jau – beveik kaip Lietuvoje. Bankokas, atrodo, ties tokiu lūžiu, kaip koks Tokijas 1970 m. – jau pilna modernių, šiuolaikinių, “pasaulinio lygio” vietų, bet vis dar gali rasti ir tūkstančius tradicinių, kur “laikas sustojęs”. Aišku, ne Asiatique.

Asiatique labai vakarietiškai pardavinėjami ir durianai, Tailande vadinami vaisių karaliais, bet dėl aštraus kvapo daug kur net uždrausti. Man jų skonis nepatiko.

Asiatique labai vakarietiškai pardavinėjami ir durianai, Tailande vadinami vaisių karaliais, bet dėl aštraus kvapo daug kur net uždrausti. Man jų skonis nepatiko.

Siamo aikštė – šventyklos, prekyba ir dangaus traukiniai

Pats brangiausias Bankoko rajonas – Siamo aikštė, kur susikerta abidvi miesto dangaus traukinių (Skytrain) linijos. Prislėgtas tų didelių nesibaigiančių geležinkelio tiltų rajonas atrodo savaip niūriai, net distopiškai – bet kartu ir moderniai, tarsi iš mokslinės fantastikos filmo. Tas geležinkelis – keturių aukštų. Ketvirtame jo aukšte (sulig vienuoliktais aplinkinių pastatų aukštais) – viršutinė linija, trečiame – apatinė, antrame – pėsčiųjų takas ir parduotuvės (ten gali vaikščioti po tą rajoną nenulipdamas žemyn, vengdamas perėjų ir šviesoforų), pirmame – gatvė.

Siamo aikštėje – prabangiausi Bankoko prekybos centrai, vienu metu tapę dažniausiai “Instagram” fotografuojamais pasaulio objektais (bankokiečiams labai svarbu pasirodyti). Tačiau tenai ir gyviausios Bankoko šventyklos, dieną naktį pilnos maldininkų. Ypač Eravano šventykla kur tajai laukia gyvoje eilėje idant galėtų vietinę šokėjų trupę nusamdyti ritualiniam šokiui prieš Brahmos statulą.

Eravano šventykla po Dangaus traukinių linijomis

Eravano šventykla po Dangaus traukinių linijomis

Taip, Brahmos, o ne Budos. Dauguma tokių šventovių – hinduistinės, kitos išvis skirtos “sklypo dvasioms”. Jas pastatė gretimų pastatų savininkai: Tailande įprasta vengiant nesėkmių greta naujo pastato įkurti ir šitokią šventovę, nešti jai aukas. Tajai nesuprastų klausimo “juk esate budistai, kodėl meldžiatės hinduistų dievams ir pagoniškoms dvasioms?”. Čia kaip pas mus horoskopai – lyg ir nesusiję su religija, bet daug kas tiki. Sėkmės ar turtų paprašyti hinduistų dievybės paprasčiau nei asketiško Budos….

Ir niekur šis tajų “tautinis religingumas” neatrodo neįprasčiau, nei Bankoko Siamo aikštės prabangos ir supermodernių traukinių apsuptyje.

"Valgyk, melskis, apsipirkinėk" - toks oficialus Siamo aikštės rajono šūkis

“Valgyk, melskis, apsipirkinėk” – toks oficialus Siamo aikštės rajono šūkis

Nuo Siamo aikštės, prislėgtas danagus traukinių linijos, driekiasi Suchumvitas – prospektas, numylėtas “ekspatų” (turtingų Tailande gyvenančių užsieniečių, kurie dirba tarptautinėse įmonėse ar patys sau). Dauguma užsienio virtuvių restoranų, pramogų – ten. Ten – ir vienintelė didmiesčio žalia erdvė Lumpinio parkas (Bankokas – mažiausiai žalias pasaulio miestas). Smagu ten pasiirstyti valtelėmis: nes tik nuo tvenkinio gali stebėti platesnę Bankoko panoramą; visur kitur artimesni pastatai užstoja tolimesnius, o pagrindinėse gatvėse “dangaus traukiniai” – ir saulę bei dangų. Beje, Lumpinio parke gyvena net laukiniai varanai.

Bankoko dangoraižiai plaukiant išsinuomotu vandens dviračiu Lumpinio parko tvenkinyje

Bankoko dangoraižiai plaukiant išsinuomotu vandens dviračiu Lumpinio parko tvenkinyje

Pratunamas – pigių prekių Meka

Šiauriau nuo prabangiosios Siamo aikštės ir Suchumvito – pigesnis Bankoko centras. Pratunamas. Jo “ašis”, kaip po senovei – kanalas Khlongas. Anksčiau visas Bankokas buvo tokiais išvagotas (tik paskui, įkalbėti Europos pirklių, karaliai nurodė tiesti gatves). Khlongas – vienintelis, kuriuo dar plaukioja maršrutiniai laivai. Kitokie, nei Čao Prajoje: turistus stelbia eiliniai tajų darbininkai, įšokti reikia per kelias sekundes (ktiaip nuplauks!) ir lipti per kėdes pirmyn, vanduo dar purvinesnis.

Maršrutinis laivas Bankoko kanale. Tai nuo kanalų ir prasidėjo bankokas - tik vėliau, dalį užpylus, atrsirado gatvės

Maršrutinis laivas Bankoko kanale – Khlonge.

Palei tą kanalą gyveno vienas garsiausių Tailando vakariečių Džimas Tomsonas, išpopularinęs tajišką šilką. Nors jo medinius namus, atsivežtus iš kitų Tailando dalių ir prtaikytus vakarietiškam skoniui, dažnas liaupsina, man jie nė iš tolo neprilygo tajiškoms įdomybėms.

Pratunamas – pigaus apsipirkimo centras. Pigios prekės – tikras Tailando koziris. Nes kas brangu, paženklinta “gerais prekių ženklais” Tailande – ne ką pigiau nei Lietuvoje. Užtat tos pigiosios kiniškos prekės – ir pigesnės, ir pasirinkimas daug didesnis. Štai koks Pantip Mall, šešių aukštų elektronikos turgus, kur pardavinėjama viskas nuo laidų iki sudėtingiausių kompiuterių.

Pratunamas su karalių šlovininčiu plakatu

Pratunamas su karalių šlovininčiu plakatu

Ir greta kiti prekybos centrai, ypač drabužių. Štai viename vien siuvyklų “cosplay” mėgėjams dešimtys – gali pasisiūti kokio nori japonų animacijos herojaus kostiumą. Šitokia didžiulė rinka viskam Bankokas, kad pasiūla, atrodo, kone begalinė. Nelabai mėgstu kelionėse apsipirkinėti, bet pirkau daug: tiesiog, labai apsimoka, į kai kuriuos daiktus net panašių Lietuvoje nėra. Priešingai nei pačioje Kinijoje, Bankoke prekijai bent kažkiek moka angliškai.

Savaitgaliais Bankoke atsiranda dar viena apsipirkimo Meka – Čatučako turgus, besireklamuojantis kaip didžiausias pasaulyje (prie Dangaus traukinio stotelės Mo Čit). Bet jame tos pačios prekės kainuos brangiau, nei Pratuname. Kita vertus, galite rasti išskirtinių, meniškų prekių, kurių Pratuname nebus.

Čatučako turguje

Čatučako turguje

Bankoko Raudonųjų žibintų kvartalai

Daugelis Bankoko “barų rajonų” centruose (išskyrus gal Khao San kelią) kartu yra ir Raudonųjų žibintų kvartalai turistams.

Tailande prostitucija nelegali, bet, kaip ir prieš daugelį niekam žalos nedarančių pažeidimų, tajų policija prieš ją “užmerkia akis”. Ji priimtina ir kultūriškai (~95% tajų vyrų yra miegoję su prostitute, prostitucija užsiimti dukroms kartais pasiūlo net tėvai). Todėl daugybė vakariečių turistų į Bankoką keliauja “romantiškų nuotykių”: dar lėktuve šalia manęs sėdėję vyresnio amžiaus britai dalijosi mintimis apie savo buvusias ir būsimas tajes merginas. Riba tarp “merginos” ir prostitutės gana neaiški, nes prostitutės paprastai samdomos nakčiai ar net savaitei, o daliai jų net pavyksta ištekėti už vakariečių. Aišku, toli gražu ne visos iš tūkstančių tajės-vakariečių šeimų, kurias pamatysite Bankoko gatvėse, prasidėjo taip, bet beveik visose moterį (ir dažnai jos tėvus) išlaiko vyras.

Pagrindiniai Bankoko raudonųjų žibintų kvartalai trys: Soi Cowboy, Patpongas ir Nana Plaza. Čia juos išvardijau nuo “nekalčiausio” (iš bėdos tinkančio net su šeima pasisėdėti bare ir pažiūrėti futbolą) iki “stipriausio”, į kur patenkama pro apsaugą.

Soi Cowboy rajonas Bankoke, pasakojame, pradėtas kažkoko juodaodžio amerikiečio, vadinto kaubojumi.

Soi Cowboy rajonas Bankoke, pasakojame, pradėtas kažkoko juodaodžio amerikiečio, vadinto kaubojumi.

Didžiuma prostitucijos Bankoke prasideda besieniuose baruose, kur jaunos tajės “akimis šaudo” praeivius (kartais šoka ant stalų), o vienišam vyriškiui užėjus vidun čia pat sėdasi šalia, apkabina, leidžiasi graibomos. Buvau su žmona, tad prie manęs “nelindo”. Lindo tik visokių šou siūlytojai – ypač Ping pong šou, kur moterys demonstruoja cirko triukus su savo lyties organų raumenimis. Tai įdomu kaip reiškinys, tačiau kokybiškos vaidybos, šokių nesitikėk, be to, reikia būti atsargiems, nes ten dažnos apgavystės (jei “nemokama” – bus privaloma pirkti brangius gėrimus ir pan., prašys arbatpinigių). Tačiau tiek aš, tiek pažįstami, būdami atsargūs apgavysčių išvengė, sumokėjo tik kiek sutarta – visi, kas internete skalambija, jog “būtinai apgaus”, klysta.

Visas Bankokas pilnas tokių kontrastų. Vienas raudonųjų žibintų rajonų Nana iš esmės yra religingų musulmonų rajone - ir burkomis vilkinčios musulmonės ankštose gatvėse nuolat susiduria su daug laisviau apsirengusiomis merginomis

Visas Bankokas pilnas tokių kontrastų. Vienas raudonųjų žibintų rajonų Nana iš esmės yra religingų musulmonų rajone – ir burkomis vilkinčios musulmonės ankštose gatvėse nuolat susiduria su daug laisviau apsirengusiomis merginomis

Didžiausiame Raudonųjų žibintų kvartale Patponge yra ir gėjų zona: netyčia ten užklydau. Nekreipdamas dėmesio į mano žmoną, vienas vyrukas jau vedėsi paskui į kažkokį klubą žadėdamas “vaikinai geriau nei merginos”. Visi gėjų klubai, tiesa, irgi pastatyti specialiai vakariečiams, mat Tailande gėjų kultūros nėra, ta sąvoka atsirado neseniai. Užtat ten yra sena ir net kaimuose visiškai toleruojama “ladyboy“, arba transvestitų, kultūra.

O “transvestitų kabaretai” yra ne vien Raudonųjų žibintų kvartaluose, ten tajai vedasi ir vaikus. Be to, kad žinai, jog šoka Tailande trečia lytimi vadinami transvestitai – nieko labai ypatingo ir verto dėmesio. Nieko ir nepadoraus.

Spalvingumas, šviesos Bankoke - įprastas dalykas ir, priešingai vakarams, nesiasocijuoja su vaikais. Daugybė tarpmiestinių ir turistinių autobusų atrodo šitiap.

Spalvingumas, šviesos Bankoke – įprastas dalykas ir, priešingai vakarams, nesiasocijuoja su vaikais. Daugybė tarpmiestinių ir turistinių autobusų atrodo šitiap.

Bankoką reikia ne pamatyti, o patirti

Bankokas – patyrimų miestas. Jeigu važiuosite ten kaip į kokią Romą ar Paryžių, žiūrėsite tik pastatus ir gražius vaizdus – nepatirsite nė pusės to, ką Bankokas gali pasiūlyti.

Bankoko gatvė

Bankoko gatvė

Didžiosios, garsiausiai reklamuojamos Bankoko pramogos – tikrai vertos dėmesio, nors ir nepigios. Viena tokių – Marine Park, kuriame reikia praleisti visą dieną, nes kiekvieną valandą vyksta vis kiti šou su gyvūnais ir žmonėmis. Ko vertas vien “šnipų karas”, kur vietoje scenos atkurta ištisai tropinė sala (“blogiečių bazė”) ir “gyvai” lydimi beveik holivudinių spec. efektų, sprogimų, ugnių, prieš akis Džeimso Bondo tipo “šnipai” ją puola. Arba “absurdo komedija” “kaubojų miestelis”, arba kalbančių papūgų šou. Svarbu nepavėluoti, ateiti atidarymo metu: valandą įstrigę kamščiuose praleidome bene garsiausią šou (beždžionių boksą).

Šnipų karo fragmentas Marine Park. Priekyje sėdėti pavojinga - gerokai aptaško.

Šnipų karo fragmentas Marine Park. Priekyje sėdėti pavojinga – gerokai aptaško.

Jei norite tajiškesnės patirties, jūsų dėmesiui Siam Niramit šou, ant kurio scenos viena po kitos it gyvieji paveikslai atkuriamos vizijos iš Tailando praeities: perlo nerianti jūrų čigonė, prekybinis pietų miestelis, kur susiduria kinai ir musulmonai, legendinė budistų Himavanta, kur gyvena mitinės būtybės. Net drambliai scenon išeina.

Per patį Siam Niramit negalima fotografuoti, bet, kaip ir daugelyje didesnių Tailando renginių, į jį dar papildomai įeina ir Tailando šokiai prieš vaidinimą, galimybė pasijodinėti drambliais ir t.t.

Per patį Siam Niramit negalima fotografuoti, bet, kaip ir daugelyje didesnių Tailando renginių, į jį dar papildomai įeina ir Tailando šokiai prieš vaidinimą, galimybė pasijodinėti drambliais ir t.t.

Arba Muai Tai (“Tailando boksas”) – nacionalinis sportas, keturias iš septynių savaitės dienų prikaustantis tajų dėmesį Radžamnern stadione. Iš pradžių labiausiai žiūrėsite boksininkus, bet paskui vis labiau dėmesį atkreips žiūrovai – besilažinantys su bukmekeriais vien jiems suprantamais rankų gestais ir staugiantys už tą kovotoją, už kurį pastatė pinigus.

Radžamnerno stadionas. Aišku, ir su karaliaus atvaizdu. Prieš kovas - filmukas apie jį. Dar didingesnis, ašarą spaudžiantis filmukas - prieš Siam Niramit. Ten buvęs karalius net prilygintas supermenui, vakariečiai apie jį dainavo dainas.

Radžamnerno stadionas. Aišku, ir su karaliaus atvaizdu. Prieš kovas – filmukas apie jį. Dar didingesnis, ašarą spaudžiantis filmukas – prieš Siam Niramit. Ten buvęs karalius net prilygintas supermenui, vakariečiai apie jį dainavo dainas.

Tačiau kad visais penkiais pojūčiais patirtumėte Tailandą nereikia didelių pinigų. Pakanka išeiti anksti ryte į gatves ir pasižiūrėti, kaip oranžiniai vilkintys vienuoliai renka aukas, kaip net pardavėjai klaupiasi, atiduoda prekes. Nueiti į pokalbį su vienuoliu šventykloje. Pasimėgauti tajų virtuve, kur visi skoniai išreikšti itin stipriai (saldumas, aštrumas, rūgštumas…): gal Phat Tai makaronais su krevetėmis, gal masaman kariu. O gal dienai “įstoti” į tajiško maisto gamybos mokyklą. Pasidaryti kiek skausmingą tajišką masažą, kurio salonų tikrąja to žodžio prasme pilna visur ir kainuoja jis juokingai (tik eiti reikia ten, kur rašo “massage”, o ne kur “spa”, ir nekreipti dėmesio į galimą kaulijimą “tiiip” – Tailande arbatpinigius palieka nebent nesusipratę amerikiečių turistai).

Vienuolis rytinėje aukų rinkimo misijoje

Vienuolis rytinėje aukų rinkimo misijoje

Ir yra bent viena sritis, kur, netgi jei mėgintume užsidaryti “prabangių gyvenamųjų dangoraižių ir japoniškų prekybos centrų burbule”, nori-nenori patirsite Bankoką. Transportas. Tarp kamščių nardantys mototaksistai, nusigriebę savo “štabuose” win vėluojančius žmogelius. Sudėtingi persėdimai iš dangaus traukinio į metro (reikia pirkti naują bilietą). Tylėjimas laivuose, kad į burną neįtikštų purvinas vanduo. Nuolatiniai šauksmai “laivas taksi!” prie kiekvienos prieplaukos ir “tuktukas!” palei gatves (nevažiavome jais nė karto: vos pamatę baltą veidą, prašo neįtikėtinų kainų ir nesidera iki realių, o jei sako “vešiu už 10 batų”, reiškia, veš į komisinius mokančią parduotuvę). Ir taksi stabdymas – kai stabdai vieną po kito ir kokie keturi atsisako jungti taksometrą, nes, pavyzdžiui, esi su krepšiu ir atrodai kaip nesigaudantis turistas (bet važiuoti be taksometro – kvaila; visuomet prašo dvigubų-trigubų kainų). Gal Bankokas daugeliu atžvilgiu jau pirmojo pasaulio miestas, bet transportas – ne vienas jų.

Vienas nuobodžiaujančių tuktukinikų, kalbinusių mus važiuoti su juo. Bet vos pasiūlai normalią kainą, kokią gautum taksi - bemat nusijuokęs atstoja: geriau jau pagulės, nei sutiks turistus vežti už tiek

Vienas nuobodžiaujančių tuktukinikų, kalbinusių mus važiuoti su juo. Bet vos pasiūlai normalią kainą, kokią gautum taksi – bemat nusijuokęs atstoja: geriau jau pagulės, nei sutiks turistus vežti už tiek

Bankoko priemiesčiai įdomumu prilygsta centrams

Bankoko oro uostas – Tailando ir visos Pietryčių Azijos vartai. Daugelis keliauotojų į Pietryčių Aziją mieste praleidžia bent kelias dienas, o paskui skrenda į Tailando kurortus, į Tailando šiaurę, į Kambodžą ar Vietnamą. Tačiau yra vietų, kurias galima iš Bankoko aplankyti per dienos išvyką, o vakare grįžti – traukiniu (bus lėčiau, bet autentiškiau ir pigiau), (mikro)autobusu (šie važinėja nuolat ir greitai, bet veža ne iki Bankoko centro).

Šios merginos pasitiko visus keleivius Bankoko oro uoste

Šios merginos pasitiko visus keleivius Bankoko oro uoste

Pati žymiausia – Ajutaja, senoji Tailando sostinė. Tai kai ją sugriovė birmiečiai Siamo karaliai persikėlė į Bankoką. Ajutaja, sakoma, buvo milijoninis miestas, vienas didžiausių pasaulyje, stebinęs visus šventyklomis, stupomis, rūmais, Budų statulomis. Griuvėsiai liko, šiandien jie stūkso tarp šiuolaikinių pastatų. Į pagrindinius reikia pirkti bilietus, tačiau mažiau žymių net norėdamas neišvengtum: jie kone šalia kiekvienos gatvės, net gatvių vidury. Nori-nenori lygini Ajutają su Roma: Ajutaja buvo panašaus dydžio, kaip Senovės Roma, o griuvėsių išliko daugiau, nes sugriauta vėliau.

Vienas šimtų Ajutajos griuvėsių

Vienas šimtų Ajutajos griuvėsių

Karo ir kino istorijos mėgėjai traukia į Kančanaburį, prie jo garsiojo tilto per Kvajaus upę. Kodėl jis toks žymus net sunku paaiškinti. Jį išgarsino filmas “Tiltas per Kvajaus upę” apie britų karininką, kartu su savo būriu patekusį nelaisvėn, atvežtą tilto statybvietėn, bei pamažu perėjusį į priešų japonų pusę. Tik tiek, kad tas siužetas – išgalvotas, filmas filmuotas Šri Lankoje, ir net “Kvajaus upė” tada vadinosi kitaip (ją pervadino Tailando valdžia, taip “priderindama prie filmo”). Kaip ten bebūtų, istorija, kad geležinkelį Bankokas-Birma statė tūkstančių belaisvių, kad jų mirė tiek daug, jog geležinkelis pramintas “mirties geležinkeliu” – tikra. Ir vakariečių belaisvių kapinės Kančanaburio centre – tikros (net vieną lietuvišką pavardę radau). Todėl Kančanaburis – puiki vieta puikiam Mirties geležinkelio centrui ir daug prastesniam JEATH karo muziejui. Nors minios turistų, specialiai ant tilto laukiančio retai pravažiuojančio traukinio, atrodo keistokai.

Tiltas per Kvajų Kančanaburyje su iškyšomis turistams stovėti, kai važiuoja traukinys

Tiltas per Kvajų Kančanaburyje su iškyšomis turistams stovėti, kai važiuoja traukinys. Kiti lipa į patį traukinį: vos atvažiavome į stotį prieš tiltą, geležinkelio tarnautojai bemat uždėjo lipdukus ‘specialsu vagonas’ – skirtas žmonėms, kuriems nereikia niekur važiuoti, bet jie tiesiog nori kirsti garsų tiltą sėdėdami traukinyje

Bankokas yra didelės įlankos gale, o šonuose – vieni svarbiausių Tailando kurortų Pataja ir Hua Hinas, į kuriuos irgi galima nuvykti dienai, nors verta ilgesniam laikui.

Bankoko priemiesčiuose – ir daug gražių karaliaus rūmų (it tiesiai iš Vokietijos perkelti Phra Ram Ratčanivet Petburyje, tarpukariniai Mrigadajavano Čaane). Petburio vieninteliai, į kuriuos galima užeiti: kitur nekilmingieji tegali pasivaikščioti po sodą.

Čaano Mrigadajavano rūmai, suderinę tarpuakrio art deco architektūrą su vietinėmis statybos ant polių tradicijomis

Bankoko Mrigadajavano rūmai, suderinę tarpuakrio art deco architektūrą su vietinėmis statybos ant polių tradicijomis

Bankoko priemiesčiuose gausu ir šventyklų, o įspūdingiausia irgi Petburyje: Tam Khao Luang ola, kurioje be didžiulių stalagmitų ir stalagtitų – ir gausybė auksinių Budų. Tačiau Tailande ne mažiau įdomu nei svarbiausias lankyti ir keisčiausias šventyklas, o viena tokių – Budistų pragaro šventykla Čonburyje, kur statulų serijos atkuria, kaip, sekančiame gyvenime atgimę į blogesnį pasaulį, kentės visokiausi nusidėjėliai. Kai kurios skulptūros Europoje apskritai negalėtų stovėti viešumoje (pavyzdžiui, basliu prievartaujama kruvina moteris), bet Tailande supratimas apie padorumą kitoks! Greta kiekvienos skulptūrų kompozicijos – aukų dėžutės ir, kai kur, net reikalingos aukos apskaičiavimo metodai.

Pragaro šventykla Čonburyje

Pragaro šventykla Čonburyje

Bankoke galima, kas kitur neįmanoma

Bankoke gali patirti dar daug ką, ko negali beveik niekur kitur – bus ką veikti ne vienai savaitei. Ir taip iki smulkmenų.

Pavyzdžiui, pievoje numesti seni lėktuvai, kuriuose apsigyveno žmonės.

Bankoko 'lėktuvų kapinės'

Bankoko ‘lėktuvų kapinės’

Amuletų turgus senamiestyje, kur tajai užsiperka kuo “veiksmingesnių” atributų, tokių kaip Džatuchan Ramatem amuletas, dėl kurio šalis pakvaišo: taip grūdosi prie jų, kad netgi buvo aukų.

Fašistiniai paminklai, nes Bankokas – vienintelė Vokietijos pusėje kariavusios valstybės sostinė, kurios Antrojo pasaulinio karo metais nei užėmė Sąjungininkai, nei įvedė kokią “denacifikacijos” versiją. Iki šiol parkuose, būna, visi sustingsta pasiklausyti per garsiakalbius leidžiamo himno, prekybos centrų apsaugininkai it kariai atiduoda pagarbą ir dar daug panašių menkniekių gali atrasti.

Paminklas pergalei 1941 m. prieš Prancūziją

Paminklas Tailando pergalei 1941 m. prieš Prancūziją, nūnai geriausiai matomas iš Dangaus traukinių linijos. Aišku, paskui Antrojo pasaulinio karo eiga apsisuko, ir Prancūzijos sąjungininkai įveikė Tailandą – bet paminklas liko

Gaidžių peštynės (kažkur priemiesčiuose – ir dviejų savaičių tam pritrūko). Miesto stulpo (lak muang) šventykla, kurioje, laikoma, gyvena Bankoko dvasia ir masiškai nešamos aukos. Cabbages and Condoms restoranas, kur visas dekoras – iš sargių. Ekscentriški projektai, kaip Patajos Tiesos šventovė ar Čonburio Ban Suchavadi, kur milijonieriai švaistosi pinigais šiuolaikine didybe ir prabanga nustelbdami praeities meistrus – ir visa tai rodo turistams.

Tiesos šventovė Patajoje - iš medžio drožiamas milžiniškas pastatas, kurio statyba, manoma, užtruks virš 50 metų

Tiesos šventovė Patajoje – iš medžio drožiamas milžiniškas pastatas, kurio statyba, manoma, užtruks virš 50 metų. Kūrėjas – jau velionis verslininkas Lekas Viriapantas.

Viskam tam reiktų praleisti Bankoke mėnesį. Tačiau ir keleto dienų pakaks atrasti tam, kas ypatingiausia ir kas jums pačiam svarbiausia. Gal pajusti, kaip atrodo miestas, kurio vertybės per šimtmetį mažai keitėsi (“Karalius. Religija. Tauta”) – palyginus su visa revoliucingąja Europa. Gal pasidžiaugti, kad kainos Bankoke – kaip Vilniuje prieš 15 metų. Gal užmesti akį į svarbiausius Azijoje raudonųjų žibintų kvartalus, gal įsijausti į visą to miesto laisvę ir chaosą, su keliaaukščiais keliais, be tvarkos visur išmėtytais dangoraižiais, žmonių miniomis, šaligatvius nusėdusiais prekijais. Gal stebėti žmones: nuo “auksinio jaunimo” moderniais telefonais iki elgetų išluptomis akimis ar šliaužiančių šaligatvių ir stumiančių priešais save bliūdelį aukoms, viskas čia šalia: tarsi į vieną miestą būtų apjungta Japonija ir Indija. Ilgainiui Bankokas siekia būti vien tik naująja Japonija – pavyzdžiui, iš miesto ekonominių centrų pamažu vejami gatvės maisto prekeiviai – bet anos nevaldomo, taršaus chaoso atmosferos užteks dar ilgam.

Vakarui pasiruošę maisto turgaus prekijai Ajutajoje. Pavienių maisto prekijų yra ir šiaip siaurose gatvelėse, už tai užsieniečiai skundžiasi, kad sunku išsinuomoti butą su orkaite - vietiniams jos nereikia

Vakarui pasiruošę maisto turgaus prekijai Ajutajoje. Pavienių maisto prekijų yra ir šiaip siaurose gatvelėse, už tai užsieniečiai skundžiasi, kad sunku išsinuomoti butą su orkaite – vietiniams jos nereikia. Net eilinėse 7-11 parduotuvėse (maždaug “Narvesen” atitikmuo) – gausus šilto maisto pasirinkimas.

Gal stabtelti pakeliui į Tailando salas ar į aplinkines šalis, o gal visas atostogas paskirti Bankokui ir jo priemiesčiams. Ką veikti irgi bus, tik reiks įsygyventi: Bankokas ne toks miestas, kurį įsimyli iš pirmo žvilgsnio. Man užtruko bent kelias dienas.


Visi mano kelionių po Tailandą aprašymai-vadovai

1. Tailandas - šalis visiems, bet ne visų (ĮŽANGA)
2. Bankokas - rytietiška pasaulio turizmo sostinė
3. Tailando kurortai - karštis, pramogos, kultūra
4. Šiaurės Tailandas - neatrasta Tailando siela
5. Full Moon Party - beprotiškiausia Tailando naktis

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,


Tailandas – šalis visiems, bet ne visų

Tailandas – šalis visiems, bet ne visų

| 6 komentarai

Tailande rasite viską – nesvarbu, ko ieškote! Išskirtinę kultūrą, įspūdingą istoriją, didingą gamtą, apsipirkimo rojų ir, rodos, begalybę amžiais karštų salų ir paplūdimių.

Tailandas kupinas įspūdingų lankytinų vietų (šventyklas, senovinių miestų griuvėsius, milžiniškas uolas ar koralus). Bet kelionė į Tailandą visų pirma yra patirtis: šventės, šou, egzotiški gyvūnai, turtinga virtuvė, miestų chaosas, unikalios tradicijos. Daugelis šią šalį aplanko, bet nedaugelis perpranta. Pats pasirenki, kiek tavo patirtis Tailande bus turistinė, o kiek vietinė: smagu ir taip, ir taip.

Pažinau Tailandą iš abiejų pusių (esu praleidęs ten daugiau laiko, nei bet kurioje kitoje šalyje, išskyrus Lietuvą). Šis straipsnis – tai kelionė nuo turistiškiausių šalies pakraščių gilyn į jos širdį.

Svarbiausia Tailando šventykla - Smaragdinio Budos Bankoke. Tik keli iš daugelio jos pastatų

Svarbiausia Tailando šventykla – Smaragdinio Budos Bankoke. Čia – tik keli iš daugelio jos pastatų

Tailande salų ir kurortų – per daug, kad prisimintum

Skaityti plačiau: Tailando kurortai – karštis, pramogos, kultūra

Domiuosi geografija ir galiu išvardyti daugelio šalių lankytinas vietas, bet salų (tajų k. ko) Tailande tiek, kad net prisiminti kuri kuriame salyne – beviltiška. Iš viso 1430! Dviejuose skirtinguose vandenynuose: Indijos ir Ramiajame.

Iš nuotraukų sunkiai atskirsi vieną nuo kitos. Bet kuri pakrantė – tarsi rojaus panorama. Birus gelsvas smėliukas, žaluma, amžinas ~30 laipsnių karštis, kai trumpomis rankovėmis gali vaikščioti kas naktį, o vanduo vos už orą vėsesnis.

Vienas paplūdimių Ko Samui (netoli Didžiojo Budos)

Vienas paplūdimių Ko Samui (netoli Didžiojo Budos). Kiekviena kelionių knyga apie Tailandą sprogsta nuo paplūdimių aprašymų, bet net neaišku pagal ką rinktis, nes turistinėse salose kone kiekvienas kurorto paplūdimys prilygsta patiems geriausiems pietų Europoje

Daugybėje Tailando salų rasi krioklelius, po kuriais galima turkštis it po dušais, pakrantės “bungalų” eiles (pačiame paplūdimyje stovintys nuomojami nameliai su patogumais), “saulėlydžio” barus, į kuriuos turistai renkasi stebėti, kaip jūron panyra saulė. Kainos, palyginus su likusiu Tailandu, salose aukštos, bet vis tiek nebrangiau, nei Lietuvoje. Nes Tailandas – labai pigi šalis ir net ypatingos pramogos ten įperkamos daugeliui atvykėlių.

Šitoks salų “rojus” dažnam europiečiui ir yra visas Tailandas. Ar, tiksliau, salos rojus: įsimylėjęs kurią vieną, dažnas lieka jai ištikimas. Jei mėgsta “laukines atostogas”, renkasi kokią mažą ir turistų nenubūtą salelę, o jei pramogas ir įvairovę – vieną tų didžiųjų.

Populiariausias Saulėlydžio baras Ko Pha Ngano saloje "Amsterdam"

Populiariausias Saulėlydžio baras Ko Pha Ngan saloje “Amsterdam”. Saulei nusileidus, įžiebiami buteliai-fakelai

Gal prabangiąją Ko Samui.

O gal linksmąją Ko Pha Ngan, kurią per kiekvieną pilnatį sudrebina “Full Moon Party“, “didžiausias pasaulio vakarėlis”: dešimtys tūkstančių “širdyje laisvų” jaunuolių (ir ne tik) iš viso pasaulio suguža į Had Rino paplūdimį, kad šėltų “be ribų”: šoktų, išsidažę švytinčiais dažais apnuogintus kūnus gertų kokteilius iš smėlio kibirėlių, “pametę galvas” šokinėtų per liepsnojančias šokdynes (tokios tradicijos!). Tailandiečių ten – nedaug, bet tai irgi – labai tailandietiška patirtis. Tik Tailando laisvės dvasioje ir karštų naktų apsuptyje prieš kelis dešimtmečius hipių grupelės pradėti vakarėliai išaugo į pasaulinę beprotybę – neuždrausti ir neapriboti už žalą gamtai, triukšmą, nepadorumą, nesaugumą…

Šokinėjimas per ugnį

Šokinėjimas per ugnį per Full Moon Party. Prie šio vakaro verta priderinti kelionės datą: net jei nesate ‘vakarėlių žmogus’, čia yra ką pažiūrėti, smagi atmosfera. Ko Pangano saloje vakarėlių vyksta ir daugiau (jaunaties, priešpilnio, džiunglių, krioklio…), bet kiti labiau “standartiniai”: su vienu organizatorium, didžėjum.

Unikalūs Tailando papročiai stulbina kiekvieną

Tailandas – viena vos keleto pasaulio šalių, kurios niekada nesugebėjo užkariauti ir savo valios primesti jokie Europos kolonistai. Todėl netgi labiausiai turistinėse vietose nenutolsi nuo egzotiškų tajų papročių.

Dar pirmą dieną Tailande mano akį patraukė spalvingi “žaisliniai nameliai” palei kiekvieną Tailando pastatą – net tarptautinius viešbučius ar biurus. Dvasių namai. Tajai šventai tiki – kiekviename sklype gyvena dvasios. Prieš ten ką nors statydamas, privalai suręsti namelį joms. Ir paskui kas rytą nešti ten aukas, kad neužsirūstintų. Jei statai didelį pastatą – tai malonėk ir dvasioms pastatyti “rūmelius”…

Dangoraižio darbuotojai atnešė rytines aukas dvasių namui papėdėje

Dangoraižio darbuotojai atnešė rytines aukas dvasių namui papėdėje. Viena dažniausia aukų – braškinė “Fanta” ar vietiniai atitikmenys, kurią rasi beveik prie kiekvieno dvasių namo (joks tajas tiksliai nepaaiškino kodėl – išskyrus “taip įprasta”)

Kiekvienoje gyvenamoje saloje – ir gausybė budistinių šventyklų (wat). Netgi naujutėlės, statomos kur atokiame kaime, priblokš ne mažiau, nei Europos Viduramžių bažnyčios: nes tajai labai religingi ir pinigų aukoms negaili. Užuot mėginus aplėkti visas šventyklas, geriausia išsirinkti kelias ir skirti dėmesio detalėms: milžiniškoms Budų skulptūroms, vaškiniams vienuoliams (anapilin iškeliavusių žymių dvasiškių “kopijoms”, prieš kurias vietiniai klūpo), stupomis (“kalneliais” su Budos relikvijomis), freskomis puoštoms maldų salėms viharoms ir vienuolių salėms ubosotams, nagomis vadinamų mitinių žuvų-gyvačių laiptams, visokioms bereikšmėms skulptūrėlėms, pastatytoms tiesiog dėl grožio (gyvūnų, dinozaurų…). Pažiūrėti ritualus.

Tailando Ko Samui salos Wat Plai Laem šventyklos vienas pastatų. Kiekviena tajų šventykla - ištisas pasatatų kompleksas

Tailando Ko Samui salos Wat Plai Laem šventyklos vienas pastatų. Kiekviena tajų šventykla – ištisas pasatatų kompleksas

Sulaukus Tailande pirmojo vakaro, apstulbino gatvės maisto gausa. Mat tajai nesigamina valgyti namie: perka jau “gatavą” tūkstančiuose “maisto turgų”. Vieni prekijai tiekia jūros gėrybes, kiti makaronus, treti – keptus vabzdžius(!), ketvirti – “geltonus”, “žalius”, “raudonus” ar “musulmoniškus” karius, penkti – tradicinius kotletukus ant iešmelių, kuriuos it konvejeriu kepa kokioje virtuve paverstoje motociklo priekaboje. Nosį vietom užgula aštrus dūmų, žuvies ar durianų vaisių kvapas ir iš pradžių neatrodo higieniškai, bet su pilvu esminių problemų neturėjau.

Vakarui pasiruošę maisto turgaus prekijai Ajutajoje. Pavienių maisto prekijų yra ir šiaip siaurose gatvelėse, už tai užsieniečiai skundžiasi, kad sunku išsinuomoti butą su orkaite - vietiniams jos nereikia

Vakarui pasiruošę maisto turgaus prekijai Ajutajoje. Pavienių maisto prekijų yra ir šiaip siaurose gatvelėse, už tai užsieniečiai skundžiasi, kad sunku išsinuomoti butą su orkaite – vietiniams jos nereikia. Net eilinėse 7-11 parduotuvėse (maždaug “Narvesen” atitikmuo) – gausus šilto maisto pasirinkimas.

Kiti nustebimai atėjo lėčiau. Vienas, penki, dešimt masažo salonų iš eilės – na gerai, gal tiesiog tokia gatvė pasitaikė. Bet kai tų salonų jau suskaičiuoji šimtus, kai pamatai, kad masažą siūlo ir prekybos centro parkinge, ir turguje ant kėdžių tarp prekystalių, kai paskaitai, kad galimas net masažas tualete kol “atlieki reikalus”… Labai pigu, tačiau kiek skausminga: čia ne koks “spa”, o tikras tajiškas masažas, kur raumenis tau spaudo ir tampo nesicackindami. Eidamas pro visus masažistus dieną, nesuprasdavau iš ko jie gyvena: darbuotojai (ar darbuotojos) ant šaligatvio nesėkmingai kalbino praeivius. Bet vakarais net eilės susidaro. Dažnam tajui masažas, kaip ir “gatvės restoranų” maistas – ne koks retas “pasilepinimas”, o eilinio vakaro kasdienybė.

Masažų reklamos Patajoje. Prie durų sėdintys vieno masao darbuotojai paprastai - tos pačios lyties (dažniausiai moterys), tačiau tikrai nereikia galvoti, kad visos masažinės - viešnamiai

Masažų reklamos Patajoje. Prie durų sėdintys vieno masao darbuotojai paprastai – tos pačios lyties (dažniausiai moterys), tačiau tikrai nereikia galvoti, kad visos masažinės – viešnamiai

Kita kasdienybė – nacionalinis sportas Muai Tai, kuriame kumščiais, pėdomis, keliais ir alkūnėmis kovotojai mušasi skambant muzikai ir rankų gestais besilažinančių žiūrovų riksmams. Kiekviename miestelyje – savas “stadionas”, mikroautobusai per garsiakalbius kviečia į kovas, pakelėse siūlomos muai tai pamokos ir net kurortų kavinėse tarp staliukų, būna, stovi ringai, vyksta kovos, pasimušti kviečiami net turistai.

Muai Tai varžybos Bankoke. Tailande, jei yra muai tai stadionas, tai kadien ar kas kelias dienas nustatytu laiku ten vyksta varžybos, po 8 ar 10 mačų per vakarą

Muai Tai varžybos Bankoke. Tailande, jei yra muai tai stadionas, tai kadien ar kas kelias dienas nustatytu laiku ten vyksta varžybos, po 8 ar 10 mačų per vakarą

Daugybė Tailande ir tatuiruotojų, piešinius ant odos badančių it žiloje senovėje – bambukais. Užtat pažvelgęs į kalendorių, greičiau pagalvosi atsidūręs ateityje. Mat Tailande dabar – 2561 metai. Laikas skaičiuojamas nuo Budos mirties. Ir net jei “Google” ieškai Lietuvos naujienų, straipsnių datas tau rodys parašytas tajiškai.

Tailandas vakarietiškai (farangiškai): kaip keliauti

Patirtys, o ne konkrečios lankytinos vietos – kelionės į Tailandą pažiba. Bet, jei nori Tailande Tailando išvengti – gali. Didesnėse Tailando salose ir kurortuose pilna ir vakarietiškų viešbučių, restoranų. Ir korėjietiškų, ir kiniškų, ir japoniškų, net rusiškų ir žydiškų (priklausomai nuo to kokie turistai tą kurortą pamėgę).

Tajiškos vietos nuo vakarietiškų jos skiriasi detalėmis. Štai tajiškose privalai nusiauti – net parduotuvėse, viešbučių registratūrose. Tiesa, jei liksite su batais – vietiniai tikriausiai žiūrės pro pirštus.

Vakariečio laikomo viešbučio rojus kitiems vakariečiams Ko Pha Ngan saloje

Vakariečio laikomo viešbučio rojus kitiems vakariečiams Ko Pha Ngan saloje

Tailande į daug ką žiūrima pro pirštus. Svajojate keliauti motociklu, bet neturite teisių? Nieko tokio: Tailando “gatvės nuomotojai” jų nė neprašo, o policija užsieniečių nestabdo! Aišku, pavojinga – tačiau juk rizikuojate tik savo sveikata. Laisvė rinktis. Tailande ta laisvė žavi – nors kitus gali ir bauginti.

Tajams motociklas - ir šeimos transporto priemonė

Tajams motociklas – ir šeimos transporto priemonė

Keliauti per Tailandą pigiausia – motociklu. Plaukti per Tailando salas – maršrutiniais laivais. Tačiau įdomaus transporto rūšių Tailande begalės. “Ilgauodegiai laivai” (longtail boats) – tokios ilgos medinės valtys su gale pritaisytu automobilio varikliu. Tuktukai (Tailandas – šių motorinių triračių tėvynė). Songtevai – pikapai ar sunkvežimiai, kur keleiviai sėdi dviem eilėm kėbulo šonuose, o netilpę stovi ant laiptelio gale. Tailando salose jie – kaip taksi, o kai kur žemyne – kaip autobusai. Normalaus viešojo transporto Tailande beveik nėra, ypač salose, o “taksi” kurortuose geriau nesikliauti: apgaudinėja. Automobilio dienos nuoma Ko Samui saloje atsiėjo maždaug tiek, kiek su taksi nuvažiuoti iki restorano tame pat salos regione ir atgal namo.

Songtevai - puiki vieta stebėti žmones, kurie sėdi priešais

Songtevai – puiki vieta stebėti žmones, kurie sėdi priešais. Čia priešais mus, iš kairės į dešinę – moteris pasipuošusi tanaka (tradicinis Tailando makiažas: storu sluoksniu ant veido užtepamas kremas), farangas ir transvestitas.

Aišku, išpūstas turistines kainas mokėjome dar ne kartą. Skirtingos kainos turistams muziejuose yra daug kur pasaulyje, bet Tailando turistiniuose regionuose toks “užsieniečių melžimas” smarkiai ištobulintas: netgi dažnas privatus verslininkas turi nustatęs vienokią kainą tajui, kitokią – “užsieniečiui”. Ir nė už ką neparduos prekės užsieniečiui už tą kainą, parašytą tajiškais rašmenimis ar tajiškame meniu. Tai labai kontroversiška: mat Tailande baltaodžiai nėra tik šiaip turistai: šimtai tūkstančių jų, vadinamų farangais į tą rojų persikėlė gyventi “su visam”. “Mes čia dirbame, mokame mokesčius, kaip ir tajai, kodėl turime mokėti dvigubai ar trigubai?” – skundžiasi jie. Skundžiasi ir rasine diskriminacija (tikras siaubas vakariečiui): juk pasų niekas neprašo, tad kokie kinų turistai nesunkiai gauna vietines kainas. Labiausiai įtūžę farangai sukūrė net tinklapius, renkančius informaciją, kur negeltonodžiai diskriminuojami ir skatinančius tas vietas boikotuoti. Daugiausiai tokių vietų, aišku – Tailando kurortuose ir salose.

Daug vakariečių Tailande ne atostogauja, o dirba. Arba, neretai, dirba "iš Tailando", pardavinėdami savo paslaugas į turtingas Vakarų šalis, gaudami Vakarų uždarbius, o gyvendami pagal Tailando kainas

Daug vakariečių Tailande ne atostogauja, o dirba. Arba, neretai, dirba “iš Tailando”, pardavinėdami savo paslaugas į turtingas Vakarų šalis, gaudami Vakarų uždarbius, o gyvendami pagal Tailando kainas

Bet farangai pasilieka Tailande, nes pliusai smarkiai nusveria minusus. Kone kiekvienas Tailando vakarietiškas baras, restoranas ar viešbutėlis turi savo farangą šeimininką. “Verslą čia daryti lengva – kas, kad pajamos nedidelės” – pasakojo vienas britas. O vyresnio amžiaus tajė į Tailandą grįžo iš emigracijos Olandijoje: “Ten išlaidos ~1100 EUR į mėnesį, o dar kiek atima valdžia ir išdalina nelegalams iš Sirijos” – pasakojo – “Tailande pakanka 400 EUR”. Tajai dar neseniai patys buvo skurdi tauta ir puikiai supranta trečiojo pasaulio mentalitetą (“duosi – imančių tik daugės”), todėl Tailandas nieko nešelpia: imigrantai Tailande laukiami tik tie, kurie daug dirba (birmiečiai, laosiečiai) arba turi pinigų (farangai), bedarbių šalyje tėra 0,9%. Tailande dar “viskas paprasta”: nėra vakarietiškos politkorekcijos (ir tuo pačiu tajai nė nesitiki, kad farangai perpras tajiškąsias mandagumo taisykles), sudėtingų ekologinių, darbo teisės ar saugumo reikalavimų. Ir tie, kuriuos Europoje ar Amerikoje tai slegia, tūkstančiais su visam kraustosi į Tailandą.

Kuprinėtojai - kitas Tailando farangų veidas

Kuprinėtojai – kitas Tailando farangų veidas. Tai jaunuoliai, į Pietryčių Aziją atvykstantys trims mėnesiams, o gal metams ir tempiantys savo gyvenimą kuprinėse nuo hostelio iki hostelio. Kiekvienas populiaresnis Tailando miestas turi jiems hostelių rajoną. Šie kuprinėtojai, beje, plaukia į “Full Moon Party”, atrodo, kiekvieno kuprinėtojo svajonių naktį

Tailandas prisitaikė prie jų geriau, nei bet kuri nevakarietiška šalis: štai kone visos rozetės – universalios (niekam nereikia adapterio), įkurta speciali turistų policija, kurioje dirba ir Tailande gyvenantys užsieniečiai (ji padeda spręsti kultūrinių skirtumų sukeltas bėdas), veikia aibė “visa run” agentūrų kurios, pasibaigus turistinei vizai (lietuviams, jei išduodama konsulate, galioja 60 d.), perveža per valstybės sieną ir vėl atgal, kad užsienietis gautų naują štampą. Aišku, tai kainuoja; nepigiai kainuoja Tailande ir pinigų išsiėmimas bankomate (geriausia vežtis ir keistis grynus eurus): tačiau net ir susimokėjus, Tailande gali gyventi pigiau, nei Vakaruose.

Krabio regionas – magiškai stačios uolos

Tailando salos yra dviejų rūšių. Didelės, gyvenamos, kuriose žvejų kaimai perstatyti, perstatomi ar bus perstatyti į kurortus. Ir mažos, kuriose išlipti tegali nubridęs ar plaukte nuplaukęs nuo giliau jūroje sustojusio laivo, nes jokių prieplaukų nėra. “Mažylės”, plytinčios Ao Phang Nga nacionaliniame parke – netoli Krabio – vienos įstabiausių visoje Azijoje. Tai tarsi iš dugno išsišovusios uolos – pasvirusios, platėjančios, rodos tuoj griūsiančios (bet stūksančios šimtmečius).

Džeimso Bondo sala Ao Ohang Nga parke, išgarsinta filmo "Žmogus auksiniu ginklu", kuriame čia bazę turėjo Džeimso Bondo priešininkas

Džeimso Bondo sala Ao Phang Nga parke, išgarsinta filmo “Žmogus auksiniu ginklu”, kuriame čia bazę turėjo Džeimso Bondo priešininkas

Maža to, tų salų viduje yra slapti užutėkiai hongai, kuriuos gali pasiekti tik natūraliais tuneliais (tokiais ankštais, kad praplaukti įmanoma tik kajakais, tik per kasdienį atoslūgį). Populiarios tokios ekskursijos: laivu nuplaukiama iki nacionalinio parko, tada persėdama į kajakus ir, palaimingai atsigulęs, plūduriuoji per olas ir hongus.

Magiškai stačios uolos plyti ir žemyne. Tokios nepražengiamos, kad į Railajaus pusiasalį tegalima nuplaukti ilgauodegiu laivu, mat vienintelį sausumos praėjimą uždengia aklina uola. Ten – tikra laipiotojų uolomis Meka. Ir olų tyrinėtojų – stalagmitų, stalagtitų.

Ilgauodegis laivas apiplaukia nepražengiamas uolas plaukdamas iš Ralajaus į Ao Nangą

Ilgauodegis laivas apiplaukia nepražengiamas uolas plaukdamas iš Ralajaus į Ao Nangą

Šalimais – patogus Ao Nango kurortas (jei būtų Pietų Europoje, sakytum “oho, koks platus smėlėtas paplūdimys!”, bet Tailande greitai išlempi) ir Krabio miestas. Neišvaizdus, kaip dauguma Tailando miestų. Mediniai namai ten griūva sugraužti termitų, nepalikdami nieko seno. Savivaldybės mėgina taisyti padėtį smulkiąja architektūra: dramblio formos šviesoforai, gyvačių formos žibintai, puošnūs miesto laikrodžiai kokiame automobilių žiede…

Puketas ir Pataja: didieji Tailando kurortai

Didžiausia Tailando sala – Puketas, bet ten nesijauti kaip saloje – ji visai šalia kranto, yra tiltas. Ir tarptautinis oro uostas, į kurį kasmet atskrenda beveik 10 milijonų turistų. Jie pasklinda po aibę kurortų ir kurortėlių. Į senąją salos širdį Puketo miestą užsuka pasigėrėti kinų-malajų pirklių pastatais, į Patongą – šėlti per naktį.

Puketo Senamiestis. Europiečiams, išlepintiems senamiesčių, gana paprastas: nedideli seni namai, kuriuos supa aukštesni nauji

Puketo Senamiestis. Europiečiams, išlepintiems senamiesčių, gana paprastas: nedideli seni namai, kuriuos supa aukštesni nauji

Dėl teisės vadintis didžiausiu Tailando kurortu Puketas konkuruoja su Pataja (Bankoko pašonėje).

Poilsis tokių kurortinių miestų centruose – kitoks, nei salose. Paplūdimiuose ten nebūsi vienas, gatvėse – judrus eismas ir kamščiai. Užtat greta – pasaulinio lygio prekybos centrai ir nepranokstama pramogų gausybė.

Poilsiauti ten verta kondominiumuose. Angliškai tai reiškia tiesiog “daugiabutis”, bet Tailando šiuolaikiniai daugiabučiai nuo mūsiškių skiriasi kaip diena ir naktis. Kiekviename – po baseiną, treniruoklių salę (gyventojams ir svečiams – nemokamą). Geresniuose – erdvės dirbti kur nors viršutiniame aukšte, sodeliai pasėdėjimui ant stogo.

Bendra darbo erdvė Patajos kondominiumo "The Base" viršutiniame aukšte

Bendra darbo erdvė Patajos kondominiumo “The Base” viršutiniame aukšte

Tajams butukas – tik vieta grįžti “po visko” pamiegoti (dažna svetainė ten net neturi langų, kad neprikaitintų). Užtat puikiai prižiūrimos bendros daugiabučio erdvės – it buto tęsinys.

Kondominiumus nuomodavomės per Air BnB ir jie labai populiarūs tarp atvykstančių Tailandan ilgėliau (mėnesiui ar keliems). Beje, teoriškai Air BnB Tailande neteisėtas ir kondominiumų liftuose kabėdavo grėsmingi užrašai “Nuomoti padieniui nelegalu”. Bet, kaip ir daugelis draudimų, Tailande šis niekam nerūpi, niekas neįskųs. Konfrontacijos vengimas – vienas kertinių Tailando kultūros akmenų.

Tokie baseinai, kaip šis The Base kondominiume Patajoje, labai populiarūs ir vadinami Infinity Pool - nes maudantis juose, jų krašto nesimato ir, kaip šiuo atveju, atrodo, kad baseinas pereina į jūrą

Tokie baseinai, kaip šis The Base kondominiume Patajoje, labai populiarūs ir vadinami Infinity Pool – nes maudantis juose, jų krašto nesimato ir, kaip šiuo atveju, atrodo, kad baseinas pereina į jūrą

Tailande net egzotiškiausi gyvūnai – naminiai

Vienos mėgstamiausių pramogų didesniuose Tailando kurortuose ir miestuose – pramogos su gyvūnais. “Beždžionių mokyklos”, “Gyvačių fermos”, “Tigrų karalystės”, “Dramblių stovyklos”… Tai – dar vienas Tailando unikalumas: net didieji pavojingieji žvėrys čia prijaukinti ir turistai prileidžiami labai arti. Ne tik pažiūrėti cirką menantį šou, bet ir paglostyti tigrą, imti į glėbį gyvatę, rankomis šerti žirafą, išsinuomoti beždžionę ir, aišku, jodinėti drambliais

Tigrų glostymas - viena turistų mėgstamiausių pramogų Tailande. Beje, tigrai šiurkštesni, nei gali pasirodyti

Tigrų glostymas – viena turistų mėgstamiausių pramogų Tailande. Ištisi ‘parkai’ Tiger Kingdom sukurti su viena viena pagrindine pramoga mintyje – tigro ar liūto paglostymu. Beje, tigrai šiurkštesni, nei gali pasirodyti. Bent jau suaugę. Už mažo tigriuko palostymą reikia mokėti priemoką, už didelio tigro – irgi (matyt, kad nuotraukose atrodytum “kietesnis”), o “pigiausi” tigrai paaugliai (kaip šioje nuotraukoje).

Vakariečiai gyvūnų mylėtojai grūmoja tajams: “kaip žiauru lipti ant dramblio!”. Bet Tailande drambliai – kaip pas mus arkliai: prijaukinti daug šimtmečių, naudoti ūkio darbams, karui. Šiose veiklose dramblius pakeitė mašinos, todėl “dramblininkai” (kurie neretai net užauga kartu su konkrečiu jiems tėvų dovanotu drambliuku) kurį laiką vos sudūrė galą su galu. Iki juos (ir jų dramblius) išgelbėjo turizmas. Jei manote, kad galima joti arkliu – tai nėra jokių priežasčių, kodėl Tailande neišbandyti “žygio drambliais”.

Žygis drambliais šiauriniame Tailande

Žygis drambliais šiauriniame Tailande. Dramblys neša du žmones balne ant nugaros (keleivius) ir vieną, vairuotoją, ant sprando. Iš viso drambliui sveika pakelti maždaug 200 kg svorį

Karštasis Tailandas tiesiog sprogsta nuo gyvūnijos! Smagu stebėti, kaip apie kai kurias lankytinas vietas būriuojasi laukinės beždžionės: mušasi, valgo it žmonės, “apiplėšinėja” šiukšliadėžes ir, kartais, turistus… Driežai net į viešbučio numerius prasispraudžia, o vieną aptikau lovoje. Vos paliksi kokį maistą ir jį bemat užplūs vabzdžiai, o suvalgę ar išgėrę vėl išsiskirstys (net stiklinėje ant dugno paliktą kolą “išlaižė”). Tiesa, didelių laukinių žvėrių (tigrų, dramblių) nematėme: šalis gyvenama beveik triskart tankiau už Lietuvą, ir “laukinių tuščių plotų” tarp miestelių tiesiog per mažai.

Beždžionė Bankoko Marine Park vedama iš beždžionių bokso šou fotografuotis su turistais. Visokie išmoningi šou, kaip ir glostymas bei galimybės prieiti arti - kertiniai Tailando gyvūnų rodymo industrijos akmenys

Beždžionė Bankoko Marine Park vedama iš beždžionių bokso šou. Visokie išmoningi šou, kaip ir glostymas bei galimybės prieiti artyn – kertiniai Tailando pramogų su gyvūnais akmenys

Prostitučių gatvės ir tarptautinės poros

Tiek Puketas, tiek Pataja turi savo pramogų gatvę. Labai specifinę. Temsta, pasigirsta gyva muzika, sužiba šviesos. Tačiau pažvelgi į besienius barus – o ten ant stalų šoka pusnuogės merginos. Vyresnės ir negražesnės ko tai lūkuriuoja, viltingai stebėdamos praeivius. Arba garsiai kviečia vidun. Prostitutės. Jų Tailande – 300 000 (~1% visų moterų) ir jos – viena Tailando vizitinių kortelių. Prostitucija Tailande nėra smerkiama, kaip Vakaruose, ir dauguma klientų – vietiniai: ~95% tajų vyrų, pasak apklausų, bent kartą miegojo su prostitute. Ir pati prostitucija kitokia, nei mūsuose: mergina dažniausiai “išsinuomojama” visai nakčiai ar net kelioms paroms, sumokant dar ir jos barui “už darbuotojos laisvadienį”. Klientai – ypač vakariečiai – su prostitutėmis net keliauja po Tailandą, o kai kurie jas galiausiai išsiveža į savo šalis.

Patajos pagrindinė-pramoginė Walking Street

Patajos pagrindinė-pramoginė Walking Street

Nustebino, kiek šimtų tokių porų mačiau Tailando gatvėse, net provincijos miestuose: baltaodis vyras ir tajė moteris (neretai 10-20 metų jaunesnė). Amžiaus skirtumas Tailande nėra toks svarbus, kaip Vakaruose, todėl čia sau “vėlyvą meilę” randa tie, kuriuos Vakaruose visuomenė jau nurašė.

“Koks skirtumas tarp tajės prostitutės ir tajės žmonos?” – tai klausimas iš vieno “Dažniausi klausimai apie tajų kultūrą” tipo straipsnio. Ir jis nėra toks jau kvailas, mat daugelis tajų merginų iš vyro tikisi išlaikymo ar net savotiškos “algos”, o uošviai už dukrą dar reikalauja kraičio. “Jei neduoda pinigų, reiškia nemyli” – galvoja tradiciškai mąstančios tajės.

Farangai su tajėm žmonom ar draugėm Hilton viešbučio stogo restorane Patajoje

Farangai su tajėm žmonom ar draugėm Hilton viešbučio stogo restorane Patajoje. Kainos ten aukštos – tačiau tik tiek, kiek Vakarų Europoje ar JAV būna eiliniuose restoranuose. Vidurinės klasės britas ar australas čia gali pasijusti milijonieriumi.

Nemėgstu rašyti apie šalį cituodamas kitus keliautojus ar užsieniečius “kultūros ekspertus”. Nes niekada nežinai, ar ką jie rašo – tiesa, ar tiesiog išankstiniai stereotipai. Taigi, verčiau pasiskaičiau knygą, parašytą tajės moters savo tautietėms, turinčioms vakariečius vaikinus: kas gi tajams neįprasta europiečių kultūroje? Kaip visišką keistenybę knygos autorė kartoja: “Vakaruose meilė ir pinigai yra laikomi atskirais dalykais”. O skyrelyje “kaip prisipažinti jo tėvams, kad esi prostitutė”(!) patariama sušvelninti situaciją pasižadant: “po santuokos nustosiu dirbti”.

Įprastas baras Patajoje

Įprastas atviras baras Patajoje. Dar dieną jame lūkuriuoja prostitutės, kurios “prisijungia” prie bet kurio vieno atėjusio vyro, o kai kuriuose – atvirai šoka ant stalų. Kadangi buvau su žmona, mane ignoruodavo. Tokių barų yra kiekviename Tailando kurorte, bet Patajoje ir Patonge – daugiausiai. Prostitutės – daugiausia savanorės, sužavėtos darbo kurorte ir galimų pinigų; netgi tėvai tokiam pasirinkimui dažniausiai neprieštarauja, bent jau jei patys nėra “iš elito”, kuriam taikomi kiek kitokie moralės standartai. Beje, Tailande prostitucija – nelegali, bet niekam nerūpi: jokioje kitoje valstybėje jos nemačiau tiek daug ir tokios atviros

Bet tie vakariečiai, kurie moters ieško Tailande, dažniausiai to ir nori. Pavargę nuo “neprikausomų vakariečių žmonų”, vyresniame amžiuje jie trokšta kažko ramesnio, “kaip kadais”. Vakarietiškų algų ir pensijų vis dar pakanka sužavėti tajes iš kaimų. Angliškuose farangų tinklaraščiuose apie Tailandą beveik nerasi kitur įprastų feministinių postringavimų. “Viršų ima” praktiški patarimai: kiek kainuoja prostitutės, kaip su jomis bendrauti, kaip suprasti ar nemeluoja tau rašydamos “kol siunti man pinigus, aš nedirbu”… Sąžiningos tajės tokiuose santykiuose irgi laimi: pasak minėtos knygos tajėms, vakariečiai vyrai vis viena emociškiau reiškia meilę, rečiau būna neištikimi, labiau atsižvelgia į moters nuomonę nei tradiciškai mąstantys tajai, kurie esą įpratę prie dar labiau “ekonominių” (“vyras moka, moteris paklūsta”) šeimos santykių.

Spindintis Puketo naktinis klubas

Spindintis Puketo naktinis klubas

Ping pong šou – vaginų cirkas

Puketo pramoginė Banglos gatvė – linksma, ne niūri. Ji plati, šviesi, šeimos net vaikus atsiveda – juk Pukete atostogauja visi. O štai Pataja ir jos “Pasivaikščiojimų gatvė” (Walking Street) iš sekso turizmo pelnosi dar atviriau. Net jos prieigose palei paplūdimį – ištisos prostitučių eilės. Ir taip nuo pat Vietnamo karo, kai čia pailsėti nuo mūšių atvykdavo JAV kariai ir mažas žvejų kaimas greitai virto tarptautiniu kurortu.

Ping pong šou, ping pong šou” – vakarais šią frazę Patonge ir Patajoje girdėsi dažniau, nei “taksi” ir “tuk tuk”. Įkyrūs prekijai bruks nešvankius piešinėlius “kas jūsų laukia”. Susigundėme nueiti – juk šitokie šou tikra Tailando tradicija! Prekijas pavėdėjo į barą atokiau gatvės. Ant scenos besiraičiusios merginos tuojau perėjo prie triukų su savo lytiniais organais: kišo ten skutimosi peiliukus, pūtė jais balionus, rašė klientų vardus, traukė cigarečių dūmus. Nereikia nė sakyti, kad ir ping pongo (stalo teniso) kamuoliukus artistės ten “paduoda” ne su rakete…

Vienas gausybės kvieslių į ping pong šou Puketo centrinėje Banglos gatvėje. Įsidėmėkite, kad visi šou mokami, o jei sako "nemokamas", bus privalomi brangūs gėrimai ir pan

Pora gausybės kvieslių į ping pong šou Puketo centrinėje Banglos gatvėje. Įsidėmėkite, kad visi šou mokami, o jei sako “nemokamas”, bus privalomi brangūs gėrimai ir pan.

Šią tradiciją jau net dažnas užgrūdintas farangas tinklaraštininkas smerkia. “Žemina moteris” – sako. Vėlgi – kultūriniai skirtumai. Tajams – daug kartų įsitikinau – lyties organai nėra tokia “privati paslaptis”, kaip mums. Štai Tailandas pirmauja pasaulyje pagal santuokinę neištikimybę (“argi gali vyras būti ištikimas?” – ten rimtai klausiama). Yra “penių šventyklos”, kur gyvenančioms dvasioms aukojami tūkstančiai “penių”: nuo tradicinių medinių iki primenančių vibratorius. Su panašiais žaidžia net maži vaikai, liaudies šventėse vaikus tokiais smaigsto močiutės. O dar XX a. pradžioje dažna Tailando moteris vaikščiodavo nuoga krūtine (tik imituodama Vakarus valdžia nurodė prisidengti). Tad ir į ping pong šou galbūt reikėtų žiūrėti kaip į bet kurį cirką, kuriame treniruotos artistės demonstruoja tai, ko eilinis žmogus nesugebėtų.

Ši skulptūra vienoje tajų šventyklų(!) vaizdžiai parodo, kas, pasak tajų tikėjimo, kitame gyvenime atsitiks moterims, kurios naudos kontraceptikus

Ši skulptūra vienoje tajų šventyklų(!) vaizdžiai parodo, kas, pasak tajų tikėjimo, kitame gyvenime atsitiks moterims, kurios naudos kontraceptikus

Transvestitai – Tailando tradicija, bet jų šou – nuvilia

Dar vienas Tailando ypatumas – transvestitai. Tailande jie vadinami ladyboy ar katoei ir kartais laikomi “trečia lytimi”. Tai sena, visuotinė tradicija: leidibojus mačiau ir dirbančius miestelių restoranuose ar parduotuvėse, ir šokančius tarp moterų provincijos šventėje. Transvestitų gausa – dar vienas stereotipas apie Tailandą (įsigąsdinę vakariečiai internete net klausinėja “Ar mano tajė mergina tikrai mergina?”). Todėl iš pradžių atvykus į transvestitų sostinę vadinamą Patają net pasirodė, kad stereotipas klaidingas: transvestitų kurį laiką nepastebėjau. Bet tik štai viena, kita, trečia “graži moteris” prabyla vyrišku balsu, štai jau grynas vyras su suknele songtevu važiuoja… Po savaitės Tailande nebeabejojau: jokioje kitoje pasaulio šalyje tai nė iš tolo nėra taip dažna ir priimtina, net “liberaliuosiuose Vakaruose”. Nemažai vakariečių vyrų net specialiai važiuoja į Tailandą ieškotis sau į porą transvestito, internete pilna reklamų “susirask šaunų ladyboy“. “Vakaruose visus dėliojame į lentynėles; o aš nelaikau savęs gėjumi, bet nelaikau ir heteroseksualu” – sakė vienas toks “ladyboy” gerbėjas.

Viena populiariausių masinių Tailando pramogų turistams – Transvestitų šou. Vien Patajoje stūkso trys atskiri transvestitų teatrai, kiekviename kurių – po keturis-penkis šou kasdien. Kas kartą kiekviename rodomas tas pats spektaklis, o ir tarpusavyje jie panašūs: kam mąstyti ką naujo, kai žiūrovai keičiasi. Mūsiškiame (“Alcazar“) kiekvienas šokis buvo skirtas kokiai didelei užsienio šaliai, nudžiugindamas tos šalies turistus (Rusijai, Kinijai, Pietų Korėjai, Japonijai…). Tiesa, gausių plojimų transvestitai nesulaukė: nuolat strigo technika, šokiai – nesusinchronizuoti, dainuojama “pro šalį” nuo fonogramos… Apie kokį transvestitų šou beskaičiau atsiliepimus, visur skundžiamasi tomis pat bėdomis. Tikriausiai, kai tų šou šitiek, talentingų “ladyboy” visiems nebeužtenka ir tenka imti bet ką…

Transvestitų šou Patajoje

Transvestitų šou Patajoje. Iš tikro jame nėra nieko nešvankaus ir vietiniai ten vedasi net mažus vaikučius. Tiesą pasakius, jei nebūtų paskelbta, kad ten visi aktoriai gimę vyrais, stebėdamas juos iš toli, gal nė nesuprastum: kai kurie tikriausiai ir pilnai lytį pasikeitę (Tailande “ladyboy” tebevadinami ir pasikeitę lytį vyrai). Tikrieji transvestitų šou talentai nė nepasirodo scenoje – tai tajų plastikos chirurgai, lyties keitimo operacijomis pirmaujantys pasaulyje

Tailando superšou – iššaukianti meno forma

Jei nori, kad renginys užgniaužtų kvapą, tiesiog privalai nueiti į vieną iš Tailando superšou. Po tokį turi didieji kurortai (Puketas, Pataja) ir sostinė Bankokas, jiems pastatyti atskiri teatrai, ir jie vyksta kasdien. Ugnimis, vandeniu, šimtais aktorių, robotais, net drambliais scenoje čia perteikiama tajų kultūra. Sunku pasakyti, kas tai per meno forma: truputis šokio, cirko, vaidinimo, iliuzionizmo, dainų, bet tikrasis koziris – scenografija.

Labiausiai patiko “Kaan” Patajoje (stipriausias scenarijus, išradingiausios dekoracijos). Puketo “Phantasea” investicijos didžiausios (ištisas žibantis kaimas aplink, daugiausiai dramblių), tačiau pasirodymas chaotiškas, stokojantis aiškios idėjos.

Kaan šou fragmentas. Kai viskas juda (laivas plaukia per sceną) ir t.t. - viskas dar įspūdingiau

Kaan šou fragmentas. Kai viskas juda (laivai plaukia per sceną, artistams šokant ir rodant triukus) ir t.t. – viskas dar įspūdingiau. Gal todėl šou metu nė nedraudžiama fotografuoti: vis tiek nuotraukos visko neperteiks

O Bankoko “Siam Niramit” priminė staiga kelioms minutėms atgijusių paveikslų seriją: “Lanos karalystė senovėje”, “Tailando pietūs senovėje”, “Budistinis pragaras”. Kai kiekviename tų paveikslų vaidina dešimtys aktorių, gyvūnų, judančių daiktų – patikėkite, pribloškia.

Bankokas – visas Tailandas viename chaose

Skaityti plačiau: Bankokas – rytietiška pasaulio turizmo sostinė

Jokia kita sostinė taip nedominuoja prieš visą savo šalį, kaip Tailando Bankokas. Jame gyvena 14 mln. žmonių, kai antrasis pagal dydį miestas Čiangmajus neprilygsta net Vilniui (~400 tūkst.).

Bankoko panorama iš mūsų išsinuomoto buto balkono 41 aukšte

Bankoko panorama iš mūsų išsinuomoto buto balkono 41 aukšte. Kitur pasaulyje tokie aukšti pastatai su balkonais – retenybė

Jei ką Tailande pamiršai nuveikti ir dar lankysies Bankoke – galėsi padaryti ten. Nes ten – visų Tailando kraštų virtuvės, visos pramogos, visos prekės, visos tradicijos, geriausi Muai Tai kovotojai (Radžamnerno stadionas) ir universaliausias gyvūnų parkas, kur nuo ryto iki vakaro – tai gyvūnų, tai žmonių vaidinimai (Marine Park).

Ir Bankokas siūlo, ko nėra kitur: įspūdingiausių Tailando šventyklų pilnas senamiestis – baltoji Wat Arun, svarbiausioji karališkoji Wat Phra Kaew (kur saugoma didžiausia Tailando šventenybė – Smaragdinio Budos statulėlė), Wat Pho, garsėjanti didžiausia šalyje gulinčio Budos statula (15 m aukščio, 43 m ilgio).

Wat Arun šventykla Bankoke

Wat Arun šventykla Bankoke

Tik kaimiškos gamtos Bankoke nerasi. Nes Bankokas yra totalinio chaoso miestas. Kur nėra aiškaus centro. Kur dangoraižiai dygsta be jokio plano. Kur virš pagrindinių gatvių statomos mokamos magistralės, bet automobilių kamščiai vis tiek ilgesni ir baisesni, nei regėjau kur kitur pasaulyje. Kur “dangaus traukiniai” Skytrain zuja ties septintais gretimų namų aukštais, bet skirtingos metro linijos valdomos skirtingų savininkų (todėl persėsti tarp jų nepatogu ir brangu, ir, būna, geriau apsimoka važiuoti taksi). Kurio Nana rajonas vienu metu ir religingų musulmonų zona, ir raudonųjų žibintų kvartalas: burkomis vilkinčios moterys ten vaikšto pro sekso žaisliukų prekystalių eiles. Kur State Tower dangoraižio, garsėjančio savo prabangiu Michelin restoranu ir baru ant stogo, papėdėje turgaus prekeiviai, okupavę šaligatvį, stumdo pigius maistus ir siūlo nuomotis rūbus: senus, nudrizgusius, bet formaliai atitinkančius dreskodą “State Tower” viršūnėje.

Vienas daugybės Bankoko kontrastų: dangoraižiai su prabangos reklamomis prieš nutriušusius senus namus

Vienas daugybės Bankoko kontrastų: dangoraižiai su prabangos reklamomis prieš nutriušusius senus namus

Bankokiečiai išradingai sprendžia savojo miesto bėdas. Ties svarbiausiomis sankryžomis įsikuria motociklininkų štabai (win), tik ir laukiantys, ką čia apvežti aplink kamščius ar nuo metro stotelės ligi namų. Čao Prajos upėje tebeklesti laivyba: plaukia krovininės baržos ir maršrutiniai laivai.

Praplaukti jais – gražu ir pigu, tik verta pasisaugoti. Visi Bankoko vandenys – siaubingai nešvarūs: ten pilamos paplavos, plaukioja šiukšlės, dalis namų tradiciškai stovi ant polių virš upės (spėkite, kur gamtinius reikalus atlieka jų šeimininkai). Dar baisiau gausybėje Bankoko kanalų. Tenykščiuose laivuose keleiviai nuolat laiko specialias celofanines skraistes, kad tik neaptaškytų veido. Internetas kupinas istorijų, kad baisią ligą tesukėlė vos keli lašeliai…

Vienas keliolikos keltų per Čao Prajos upę. Kadangi maršrutiniai laivai stoja vienoje pusėje, jei reikia į kitą - teks dar keltis keltu, nes tiltų mažai

Vienas keliolikos keltų per Čao Prajos upę. Kadangi maršrutiniai laivai stoja vienoje pusėje, jei reikia į kitą – teks dar keltis keltu, nes tiltų mažai

Vakarais plebėjiškus laivus upėje pakeičia spindintys vakarienės kruizai kur klausydamiesi dainų turistai ir tajai kemša pilvus. Galintys sau leisti dar daugiau kyla į dešimtis Dangoraižių stogų barų. Žvelgiant iš ten į temstantį miestą nesunku akimirkai pamiršti, kad apačioje – visai kita kultūra.

Bet štai nueik į Šririradž ligoninės muziejų, kur mokytojos vaikučius veda pažiūrėti apsigimusių kūdikių formaline ir pagrindinio eksponato – mirties bausme nuteisto vaikų kepenis valgydavusio kanibalo Si Vi pajuodijusios mumijos stiklinėm akim – ir suprasi: viskas Bankoke tiesiog kitaip.

Stogo baras Bayoke II pastato viršūnėje. Ten - ir galimybė išeiti į besisukantį balkoną.

Stogo baras Bayoke II pastato viršūnėje. Ten – ir galimybė išeiti į besisukantį balkoną.

Tailando vertybės – karalius, religija, tauta

Savo vertybėmis Bankokas – ir net visas Tailandas – savaip primena XIX a. Europą. Modernus Siamo muziejus, mėginantis atsakyti, kokios gi tos “kiekvieno tajaus vertybės”, vienareikšmiškai skelbia: “Karalius, religija, tauta”. Dar galėtų pridėti – šeima ir nuolankumas kiekvienam, visuomenės hierarchijoje esančiam aukščiau: tėvams, bosui…

Tai tikrai ne tušti lozungai. Kiekvieną rytą Bankoko gatvėse išvysi šimtus oranžiniai vilkinčių budistų vienuolių, renkančių į kibirėlius aukas. Ir praeiviai klaupiasi, aukoja nupirktus “lauknešėlius”. Prekijai dovanoja dalį prekių, tikėdamiesi geresnės reinkarnacijos. Beveik kiekvienas vyras bent kartą gyvenime pabūna vienuoliu: sunku (galima valgyti tik kartą-du į dieną), bet ir be galo garbinga. “Užleiskite vietą vienuoliams” – skelbia ženklai Bankoko “Dangaus traukiniuose”; “Pirmosios klasės keleiviams ir vienuoliams” – užrašyta prie prioritetinių oro uostų linijų. Taksistai visuomet vežioja vienuolius nemokamai, o “Thai Airways” skraidina su 90% nuolaida. Kone kiekvienas tajas apsikarstęs vienuolių šventintais amuletais, gal pirktais amuletų turguje, o lauke pilna skelbimų “Nenaudokite Budos papuošimui, nesitatuiruokite Budos” – kad turistai nenaudotų jų šventvagiškai, iš Tailando net uždrausta išvežti Budos statulėles.

Nuolatinis ritualas prie Smaragdinio Budos šventyklos - religinės dainos

Nuolatinis ritualas prie Smaragdinio Budos šventyklos – religinės dainos

Sakoma, kad tajų religija – budizmas, bet realybėje gal reikėtų sakyti “tajų tikėjimas”, kuris apima ir visas “vietos dvasias”, ir dar hinduistų dievybes (prisimenamas, kai reikia paprašyti ko materialaus). Prie garsiausios Bankoko “hinduistinės” šventovės – Eravano – tajai nuolat užsako ritualinius šokius, perka Brahmanui aukas ir klaupiasi ten, po “dangaus traukinių” linijomis, dangoraižių ir prekybos centrų papėdėje (beje, Eravano šventovę 1956 m . įkūrė vieno aplinkinių pastatų vystytojai, kad “užkardytų kelią nelaimingiems atsitikimams statybose”!).

Bankoko Eravano šventykla po Dangaus traukinių linijomis

Bankoko Eravano šventykla po Dangaus traukinių linijomis. Kai šias linijas statė, aplinkiniai gyventojai protestavo – užstos saulę, bus garsas. Tačiau iš tikro pastatų palei linijas kainos tik išaugo: nes lengvai viešuoju transportu pasiekiamos vietos Bankoke – retenybė

Šventovių tame Bankoko prabangios prekybos rajone Siam stoties – dar keturios, o oficialus rajono reklaminis šūkis – “Valgyk! Melskis! Apsipirkinėk!”. Kaip ir meilė, taip ir tikėjimas Tailande labiau nei kur kitur persipynęs su pinigais. Štai keli pavyzdžiai Tailando šventyklose prie aukų dėžučių regėtų užrašų: “Aukokite medicininei įrangai ir nesėkmės virs sėkme!”, “Kas gimė šuns metais yra įtakojamas vienuoliktąjį gimimo mėnesį ir didžiosios gyvatės metais ir turi išvyti piktąją dvasią aukodamas po vieną batą už gyvenimo metus”, “Žmogus, kuriam nesiseka, turi išvyti nesėkmės aukodamas. Auka turi būti lygi tam skaičiui, kelintais metais jis yra gimęs, pridėjus po vieną batą už kiekvienus gyvenimo metus”. Tajai aukoja, tajai savo religija neabejoja: visoje šalyje, paskutinio gyventojų surašymo duomenimis, tėra 2925 netikintieji.

Suchotajaus "Miesto stulpas" (Lak Muang). Kiekvienas save gerbiantis Tailando miestas tokį turi: laikoma, kad tame stulpe gyvena miesto dvasia, jai nešamos aukos

Suchotajaus “Miesto stulpas” (Lak Muang). Kiekvienas save gerbiantis Tailando miestas tokį turi: laikoma, kad tame stulpe gyvena miesto dvasia, jai nešamos aukos

Dieviškasis Tailando karalius ir šimtai jo rūmų

Daugelyje šventovių, be visų dievų ir dvasių – didžiulė karaliaus nuotrauka. Šūkiai “Tegyvuoja karalius” ir jo, vilkinčio puošniais senoviniais drabužiais, atvaizdai dengia ištisus daugiaaukščius, eiliniai žmonės vilki karalių šlovinančius marškinėlius ir net mobiliųjų telefonų ekranus ar priekinius automobilių stiklus dabina jo nuotraukomis. Tiesa, dažniau buvusiojo (Ramos IX), o ne dabartinio (Ramos X). Anas karalius Tailandą valdė 70 metų, prie jo valdžios šalis praturtėjo, pritraukė turistus. Prieš “Siam Niramit” šou privalomai rodytas filmas apie Ramą IX jį net tiesiai šviesiai prilygino Supermenui (taip, tam holivudiniam). Abejoti tokiais teiginiais negalima: atsidursi kalėjime. Tai – vienas vos kelių klausimų, ties kuriais tajų tolerancija baigiasi (kitas toks – narkotikai).

"Vakarienės kruizas" praplaukia pro dangoraižį su karaliaus nuotrauka Bankoke

“Vakarienės kruizas” praplaukia pro dangoraižį su karaliaus nuotrauka Bankoke

Tailando karalius neturi daug politinių galių, bet jis – neabejotina tautos galva. Kitur tokią pagarbą valdovui sunaikino revoliucijos, okupacijos, pralaimėti karai – o Tailande viskas liko kaip po senovei. Karalius – beveik Dievas.

Tailande nėra ribos tarp švento ir nešvento. Aukos vienodai nešamos ir budistų vienuolių, ir žymių generolų paminklams, ir, aišku, visų karalių, kurių kiekvienas vadinasi Rama – pagal mitinį hinduistų valdovą.

Ir karvedžių skulptūroms - braškinės "Fanta" auka

Ir karvedžių skulptūroms – braškinės “Fanta” auka

Po visą Tailandą pabirę karaliaus rūmai – dar viena Tailando pažiba. Turistai, tiesa, įleidžiami tik į sodus, kartais – tarnų koridorius (kas, kad karalius negyvena, o jeigu atvažiuos?). Bet įspūdingiausiuose Bankoko apylinkių rūmuose ir to užtenka. Visi rūmai statyti maždaug XX a. pradžioje ir tenai sumišusi tradicinė tajiška bei europietiška architektūros: iš visų pusių apsupti Europos kolonijų, tajų valdovai plėšėsi tarp noro “likti savimi” ir kartu pasirodyti europiečiams “pakankamai civilizuotais”, kad anie neužpultų.

Vakarietiški rūmai tajišku stogu (vienas Didžiųjų rūmų pastatų Bankoke)

Vakarietiški rūmai tajišku stogu (vienas Didžiųjų rūmų pastatų Bankoke)

Didžiųjų rūmų komplekse Bankoko centre yra net Čakri Maha Prasat pastatas, kurio sienos – europietiškos, stogas – tajiškas. Didingi Dusit rūmai jau linksta į Europos pusę, Phra Ram Ratchaniwet (Petburio priemiestyje) išvis atrodo it perkelti iš kokios Vokietijos (netgi statulos graikų dievams interjere!), o Mrigadajavanas Hua Hin pakrantėje – įdomus Vakarų art deco tarpukario architektūros ir tajų tradicijų hibridas (stovi ant polių!).

Kariškiai atlieka kasrytinį ritualą prieš Phra Ram Ratchaniwet rūmus

Kariškiai atlieka kasrytinį ritualą prieš Phra Ram Ratchaniwet rūmus ir karaliaus skulptūrą. Šie rūmai seniai nebenaudojami – turistai net leidžiami vidun, ten nėra baldų.

Karališka prabanga spinduliuoja ir Karališkos baržos, ypatingomis progomis išplaukiančios į Čao Prajos upę (kitu laiku jos Bankoko Karališkų baržų muziejuje), karališki vežimai (Bankoko Nacionaliniame muziejuje). Pagarbą karaliui demonstruoti privalo ir turistai – rengdamiesi ne atvirai. Rūmuose ar jų soduose negali matytis jokio odos lopinėlio, išskyrus delną ir veidus. Aprangos ribojimų yra ir šventyklose, bet jie švelnesni: ten pakanka, kad šortai ar sijonas dengtų kelius, o rankovės – pečius. Užtat šventyklose teks nusiauti, kai kur – net basam vaikščioti purvinu grindiniu tarp šventyklų pastatų, net per lietų.

Karališkas vežimas Bankoko nacionaliniame muziejuje

Karališkas vežimas Bankoko nacionaliniame muziejuje

Tailando “fiureris” – tautos kūrėjas

Vienintelis kartas, kai Tailando karalius tikrai atsidūrė antrajame plane, buvo maždaug Antrojo pasaulinio karo metais. Monarchą nustelbė fašistas diktatorius Plekas Pibunsonkramas. Per istorijos pamokas Lietuvoje tai pamirštama, bet Pibunsonkramo Tailandas buvo ketvirtoji pagal dydį Ašies valstybė: kariavo Vokietijos, Japonijos ir Italijos pusėje. Tik priešingai nei Hitleris ar Musolinis, Pibunsonkramas stebuklingai išliko net pralošęs karą.

1944 m., nujaučiant pralaimėjimą, jis pasitraukė iš valdžios. Naujoji Tailando valdžia skelbė: “Mes niekad ir nenorėjome kariauti, čia Pibunsonkramas kariavo, o jis nuverstas”, ir pavargę karo nugalėtojai Tailando pasigailėjo, neokupavo. Sutarė su nauja valdžia, kad Pibunsonkramą ši teis. Teisė. Tik išteisino. Ir 1948 m. Pibunsonkramas vėl grįžo į valdžią.

Pergalės paminklas Bankoke

Pergalės paminklas Bankoke atmena, kaip 1941 m. Tailandas, kovodamas vokiečių ir japonų pusėje, nugalėjo Prancūziją: atsiėmė iš jos Kambodžos ir Laoso provincijas, kurias prancūzai buvo nukariavę XIX a. pabaigoje. Nors galiausiai Tailandas karą pralaimėjo ir tas žemes teko vėl atiduoti prancūzams, Pergalės paminklas tebėra pats aukščiausias Bankoke

Daug kas to, ką šiandien matai Tailande – Pibunsonkramo nuopelnas. Pats žodis “Tailandas” – Pibunsonkramo sugalvotas! (iki tol šalis vadinosi Siamu). Tajai sveikinasi “suatdi ka” tik todėl, kad taip nurodė Pibunsonkramas. Nuo pat fašistinės eros prieš kiekvieną filmą kino teatre, kiekviename parke 18:00 nuskamba himnas (beje, Pibunsonkramo parinktas) – ir tajai stojasi, sustingsta vietose. Garsiausias tajiškas patiekalas phat thai (saldoki makaronai su krevetėmis) irgi Pibunsonkramo “pasiūlymas tautai”: nes krevetės buvo pigesnės nei mėsa, o makaronai – nei ryžiai. Karo metais – svarbu. O Tailando kinai (jų šalyje 15%) nuo Pibunsonkramo laikų “perkrikštyti” tajiškais vardais ir pavardėmis.

Tradicinio tajų teatro khon herojų kaukės. Dabar šis teatras, kuriame vaidinta išimtinai indų epas Ramajana, Tailande virtęs Ramakien, beveik nunykęs: bankoko vakarienės kruizas žadėjo, neva laukia spektaklis, tačiau teišėjo keli kaukėti aktoriai ir pasivaikščiojo kelias minutes

Tradicinio tajų teatro khon herojų kaukės. Dabar šis teatras, kuriame vaidinta išimtinai indų epas Ramajana, Tailande virtęs Ramakien, beveik nunykęs: bankoko vakarienės kruizas žadėjo, neva laukia spektaklis, tačiau teišėjo keli kaukėti aktoriai ir pasivaikščiojo kelias minutes

Ir tauta Tailande – tai tajai, be jokių ten politkorekcinių lankstymųsi. Siamo muziejuje pastatyta tokia “tajiškumo piramidė”, kur dalykai nuo tajiškiausių (Rama) išrikiuoti iki mažiausiai tajiškų. Tarp tų “tolimiausiųjų” – “musulmonas vyras”, “karenų tautybės moteris”, “kinų darbininkas”. Įsivaizduokite, koks būtų pasipiktinimas, jei kokiame lietuvybės muziejuje ant žemiausio laiptelio stovėtų “žydų pirklys” – bet Tailande vien tokia reakcija būtų nesuvokiamas pasityčiojimas iš tajiškumo. Ir vaikui akivaizdu, kad tajų tauta – tai tajai. Vieninteliai nekolonizuoti Pietryčių Azijoje! Vieninteliai per Antrąjį pasaulinį karą nepraradę teritorijų, nors kariavo pralaimėtojų pusėje! Beje, tajų pasaulyje daugiau, nei prancūzų, anglų ar italų.

Tiltas per Kvajaus upę, išgarsintas to paties pavadinimo filmo. Šis geležinkelis pravardžiuotas mirties geležinkeliu, nes Antrojo pasaulinio karo metais jį statė vakariečių belaisviai.

Tiltas per Kvajaus upę Kačanaburyje, išgarsintas to paties pavadinimo filmo. Šis geležinkelis pravardžiuotas mirties geležinkeliu, nes Antrojo pasaulinio karo metais jį statė vakariečių belaisviai ir tūkstančiai žuvo. Dabar Kačanaburio miestą lanko visi, besidomintys kinu ar karu ir kai keletą kartų per dieną tiltu važiuoja traukinys (nuotrauka), turi važiuoti be galo lėtai, nes žmonės stovi ant bėgių

Vakarai susitaikė su Pibunsonkramo grįžimu. Vakarams Pibunsonkramas buvo reikalingas. Nes Aziją siaubė naujas, dar neregėtas siaubas: komunizmas. Valstybės krito viena po kitos kaip domino kauliukai, žmonės žudyti milijonais (vien Kambodžoje komunistai per ketverius metus išžudė iki ketvirčio visų piliečių). Tajai susitelkė: armija, karalius, neradikalieji žmonės – ir atsilaikė prieš komunistus, kaip kadaise prieš kolonistus.

Pibunsonkramas baigė taip, kaip ir pradėjo – kariniu perversmu. Iki pat šiol kariniai perversmai – Tailando kasdienybė. Šiuo metu valdžią yra nuvertęs generolas Prajutas Čamoča. Štai, žiūrėk, visų TV kanalų visos transliacijos nutrūksta, įsižiebia užrašas “Nacionalinė taikos ir tvarkos taryba”, ir prabyla Prajutas (beje, su angliškais subtitrais – net čia Tailandas derinasi prie farangų). Nuo 1932 m. Tailandas turėjo 20 konstitucijų, nes kone kiekviena valdžia parašo savą. Nuolat kartojasi šitoks ciklas: “liaudis” išrenka kokius kairiuosius populistus, o “elito” remiama armija juos nuverčia, po kelių metų – vėl “grąžina demokratiją”. “Liaudies aktyvistai” vadinami raudonmarškiniais, “armijos šalininkai” – geltonmarškiniais ir šių grupių kruvini susirėmimai kartais palieka dešimtis lavonų. Aišku, ir raudonmarškiniai, ir geltonmarškiniai klaupiasi prieš karalių. Jo valdžia perversmams nepavaldi.

Karaliaus nuotraukų linija Hua Hino kurorto gatvėje

Karaliaus nuotraukų linija Hua Hino kurorto gatvėje

Tailando talentingiems ekscentrikams nėra lygių

Grandioziškumas Tailande neapsiriboja karaliumi ar politikais. Dažnas didesnis miestas ten turi bent vieną ekscentriką, visą savo laiką ir pinigus kišantį į kokį “gyvenimo projektą”, “šniūrais” traukiantį turistinius autobusus. Nieko keisto: rimtesni turistai jau persisotinę senovinėmis šventyklomis, paplūdimiais, valstybiniais muziejais – o kiekvienas toks “veikėjas” sukūręs kažką visiškai unikalaus.

Štai Čiang Rajaus miestas Tailando šiaurėje turi net tris tokius “talentingus keistuolius”. Garsiausias jų – dailininkas Čalemčajus Kositpipatas, kurio Baltoji šventykla Budizmo tiesas perteikia simboliškai: prisirišimą simbolizuoja iš bedugnės kylančios rankos, bereikalingą šaukimąsi didvyrių užuot kliovusis savo jėgomis – visokie anime herojai, Neo iš Matricos, Bušas su Bin Ladenu…

Čiang Rajaus baltoji šventykla

Čiang Rajaus baltoji šventykla. Autorius čia mėgino sukurti naują architektūrinį stilių, imantį įkvėpimo iš Tailando istorijos, bet jos nekopijuojantį. Tai tik pradžia – savininkas statys aštuonis tokius puošnius paties išgalvoto stiliaus pastatus, tarp jų krematoriumą

“Baltoji šventykla” vadinama rojumi, o kitapus miesto stūksantis Tavanio Dučanio “Juodasis namas” – pragaru: be didelės tvarkos ten suversti kaulai, kailiai, nudirtos gyvūnų odos ir, aišku, drožti peniai.

Prieš abu užmojais nublanksta Oub Cham muziejus, kur vietinių didikų palikuonis pastatė specialų namą savo antikvaro kolekcijai. Nors jei stovėtų šitoks kompleksas Lietuvoje – su dirbtine ola, su statulomis-fontanais kieme – tai apie jį žinotume visi.

Nong Khajaus mieste negali nepriblokšti Sala Keoku, įspūdingiausias pasaulyje mano regėtas skulptūrų parkas, kurį pastatė religinę sektą įkūręs savamokslis menininkas Luang Pu Bunlua Sulilatas.

Pora Sala Keoku skulptūrų

Pora Sala Keoku skulptūrų

Patajoje, tuo tarpu, ekscentrikai taškosi labiau pinigais, nei laiku ir talentu: milijonieriaus Leko Virjapanto Tiesos šventovė (105 m aukščio drožinėtas medinis pastatas, kurį užbaigti planuojama 2050 m.), kito milijonieriaus Panjos Čotitavano Ban Suchavadi, kuriam išvis trūksta apibūdinimų. Jo gyvenami rūmai, bet statyti kartu ir turistams. Yra šventykla, yra “valgyk kiek nori” bufetas, yra blizgančios freskos, aibė “europinių” skulptūrų (net Kristus ir Merlin Monro pakeltu sijonu!), nemokamas ryžių užpilas, o fantastiškai puošnioje didžiojoje salėje – auksiniai Budos ir auksinės vištos, mat tas milijonierius prasigyveno iš vištų fermų, nuolat reklamuojamų milžiniškuose ekranuose.

Europoje tokie rūmai sukeltų panieką, pavydą: “Ko čia tas milijonierius švaistosi auksais, verčiau kam paaukotų”. O Tailande tai normalu: žmonės net perka brangius bilietus, kad pasigerėtų Ban Suchavadi prabanga, ten pasimelstų. Būti turtingu Tailande šlovinga: žmogus to nusipelnė per praėjusius gyvenimus.

Ban Suchavadi interjeras

Ban Suchavadi interjeras

Net dažnas Tailando kaimas turi savo ekscentrikus, ypač tarp vienuolių. Štai vienas vienuolis nurodė būti palaidotas ant vėžlio – ir kaimiečiai stato vėžlio formos mauzoliejų. Kol tas nepabaigtas, vienuolio kūnas – nekremuotas.

Kitas vienuolis turistinėje Ko Samui saloje išvis pasakė: “Manęs nedeginkit, nelaidokit, padėkit lavoną šventykloje”. Ir “sėdi” tas papuvęs lavonas dabar lyg statula Vienuolio mumijos šventykloje, ir klaupias prieš jį žmonės, aukas neša (ypač saulės akinius, kad uždengtų akiduobes). O vakariečiai važiuoja pažiūrėti: toje saloje svarbesnių lankytinų vietų nėra.

Tajai klaupiasi prieš vienuoliuo mumiją. Įkritusios akiduobės uždengos saulės akiniais, tad populiaru jam paaukoti naujus akinius - tokių palei mumiją guli krūvelė

Tajai klaupiasi prieš vienuolio mumiją (už stiklo).

Čiang Majus ir autentiška Tailando šiaurė

Skaityti plačiau: Šiaurės Tailandas – neatrasta Tailando siela

Kol poilsiautojai ir pramogautojai džiaugiasi Tailando salomis, kurortais ir Bankoku, tie, kas save vadina “tikrais keliautojais” dažniausiai sako: “Mums labiausiai patiko šiaurė”. Ypač Čiang Majaus miestas ir aplinkinė gamta.

Kalnų kaimas Šiaurės Tailande, į kurį tenka važiuoti tajiškai stačiais keliais (silpnesnio variklio automobiliai vos užvažiuoja)

Kalnų kaimas Šiaurės Tailande, į kurį tenka važiuoti tajiškai stačiais keliais (silpnesnio variklio automobiliai vos užvažiuoja)

Turistų ten mažiau (juk vandenyno nėra). Bet pakankamai, kad būtų vakarietiškų viešbučių ir hostelių, kad vietiniai bent kažkiek mokėtų angliškai, o kelionių agentūros būtų parengusios aibę ekskursijų turistams: po senąsias šventyklas (įspūdingiausia – Wat Phra That ant Doi Sutep kalno), po aplinkinę gamtą.

Kainos ten žemesnės, patirtys – autentiškesnės. Štai už 1000 batų (~27 eurai) pirkome visos dienos ekskursiją: įspūdingas žygis drambliais šiems brendant upe, vėliau – plaukimas tradiciniais bambukiniais plaustais. Tuo tarpu Pukete už tą patį 1000 batų gavome tik pasiūlymą… prajoti drambliu mažą ratuką ant asfalto aplink Phantasea miestelį.

Bambukiniu plaustu praplaukiame pro dramblius

Bambukiniu plaustu praplaukiame pro dramblius. Vieną jų turistas prausia (vėliau šis jį apipurškė straubliu), kitais jojama

Mėgsta keliautojai Čiangmajuje išbandyti ir tajų kultūrą: tajiškų patiekalų gaminimo pamokas, pokalbius su vienuoliais, per kuriuos šie praktikuojasi anglų kalbą. “Mūsiškis” pasakojo vienuolyne apsigyvenęs dar dvylikos, atvyko iš Birmos. Pinigų neprašė, atversti į budizmą irgi nemėgino.

Tailando šiaurėje turistus vilioja ir Čiang Rajus (žr. skyrelį apie ekscentrikus aukščiau). Ir kalnai, jų Kalnų gentys, nors kas ten įdomaus, nesupratau: tiesiog skurdūs nutautėjusių tautinių mažumų kaimai. Labiausiai kalnų gentis išgarsino “ilgakaklės karenų moterys”, nuo mažens “ilginančios kaklus” žiedais. Tačiau mes nematėme nė vienos tokios, toli gražu net ne kiekviename karenų kaime jų yra, o ir tos daugiausiai – imigrantės iš Birmos.

Senosios Tailando sostinės – griuvėsių fanų Meka

Pakeliui iš Bankoko į Tailando šiaurę – abidvi senosios Tailando sostinės. Ajutaja yra beveik Bankoko priemiestis, Suchotajus – jau arčiau Čiang Majaus.

Trys iš daugybės stupų Ajutajoje

Trys iš daugybės stupų Ajutajoje

Jos nėra tokios senos, kaip kokie Romos ar Graikijos griuvėsiai, bet atrodo panašiai, mat buvo staiga apleisti dėl karų (Ajutaja) ar karalių valios. Tik meno stiliai labai saviti: pasvirusios niekam nereikalingos šventyklos, medžiais užaugusios Budų galvos.

Ajutaja – gyvas miestas, bet tarp šiuolaikinio chaoso vis išnyra senovė: Viduramžių stupa viduryje transporto žiedo, šventyklos liekanos pakelėje, skulptūros. Suchotajuje panašūs reliktai stūkso viduryje laukų, ant kalvų.

Medžio šaknų "praryta" Budos galva - vienas Ajutajos simbolių

Medžio šaknų “praryta” Budos galva – vienas Ajutajos simbolių

Abiejuose miestuose yra “centriniai archeologiniai parkai”, kur įėjimas mokamas, bet ne mažiau smagu ir atrasti šimtus net žemėlapiuose nepažymėtų ir neapmokestintų griuvėsių apylinkėse. Dviračiu, motociklu, automobiliu… Atstumai nemaži: juk Ajutaja, kol jos nesugriovė birmiečiai, buvo vienas didžiausių pasaulio miestų (sakoma, milijoninis).

Isanas, kur turistų dar prašo kartu fotorgafuotis

Jei galvojate, kad visas Tailandas – jau turistinė šalis, persigalvosite aplankę Isaną. Tai regionas sulig ketvirčiu Tailando. Viskas ten kaip po senovei: dauguma žmonių dirba gana nederlingame žemės ūkyje, vaikai migruoja į miestus, kad uždirbtų lėšų šeimai. Gyventojų – 22 mln., turistų – vos 200 000 per metus!

Vienuoliai renka aukas Dansajaus miestelyje

Vienuoliai renka aukas Dansajaus miestelyje

Ten toks Tailandas, koks buvo kadaise. Jokių “dvigubų kainų” užsieniečiams, parkavimas net didmiesčių centruose gausus ir nemokamas. Užtat nėra ir angliškų užrašų, angliškai nekalba net viešbučiuose. O tajų kalba labai sunki, nes toninė: reikšmę turi ne tik, kokias raides sakai, bet ir kokia “nata”. Man, neturinčiam klausos, taip ir nepavyko pramokti, tad Isanas buvo vienas nedaugelio užsienio kraštų, kur nesusišnekėjau beveik nė kiek. Tajams anglų kalba, beje, ne lengvesnė ir net tie, kurie moka, dažnai nesuprasi, ką mėgina pasakyti, “nukanda galūnes”, vienus priebalsius keičia kitais. Štai vienas norėjo pasakyti “Dabar perlipsime į kitą autobusą” (“We change our bus“), o pasakė “We train our baht” (Mes traukinys savo batus) – vakariečiai tik juokdamiesi skėsčiojo pečiais: “Mes pirkome bilietus autobusui, ne traukiniui”, “Mums nereikia keistis pinigų”. Net angliški užrašai gatvėse su aibe kurioziškų klaidų: nemokėdami lotynų rašto, tajai perrašydami net pakeičia raides į panašias: “attention” virsta “affenfion”, “u-turn” – “u tunr” ir t.t.

Lankytinos vietos Isane paprastos, bet žavios. Mekongo upė, dvyliktoji pagal ilgį pasaulyje, su savo pakrantės miesteliais, pakrantės promenadomis (Nong Chajus, Čiang Chanas). Apleistos Kmerų Imperijos šventyklos, tokios kaip Phanom Rung, po kurias romantiškai slampinėsi beveik vienas (kiti turistai tajai net paprašė kartu nusifotografuoti: pamatyti baltaodį jiems nauja).

Pimajus, viena Isano kmerų šventyklų

Pimajus, viena Isano kmerų šventyklų

Vietoje masinės “pramogų su gyvūnais industrijos” Isane – kaimai, kurių kaimiečiai nuo seno įpratę gyventi kartu su tam tikrais žvėrimis ir dabar linksmina turistus. Prie Surino lankėme Dramblių kaimą (beje, mėgina statyti “Dramblių pasaulį”, bet statybos užstrigusios), netoli Kon Keno – Karališkų kobrų kaimą.

Isaną, kaip ir visą Tailandą anapus didmiesčių ir kurortų, geriausia pažinti nuomotu automobiliu. Ne tik dėl sunkiai perprantamo viešo transporto, bet ir dėl to, kad tik taip turi laisvę sustoti prie kokio milžiniško pakelės Budos, prie “dvasių namų” parduotuvės, prie gražaus vaizdo į upę ar kalvas.

Vienas daugelio laivų-restoranų Mekongo pakrantės miestelyje Nong Chajuje

Vienas daugelio laivų-restoranų Mekongo pakrantės miestelyje Nong Chajuje

O labiausiai pribloškia tradicinės kasmetinės Isano šventės. Pagrįstos senais tikėjimais ir ritualais, bet kartu ir linksmos kiekvienam (viskas toje “Šypsenų žemėje” turi būti linksma, sanuk).

Sudalyvavome kasmetinėje Phi Ta Kon Dan Sajaus miestelyje. Tris dienas dieną-naktį nerimstančiame festivalyje. Štai 4 val. ryto šventikai kviečia upelio dvasią. Štai “dvasios” ateina: įspūdingi persirengėliai, priklausantys daugybei Phi Ta Kon klubų ir visus metus besiruošiantys šitam “karnavalui”. Štai gatvėmis nešiojami vienuoliai, štai šventės pažiba – 3 val. trukmės paradas su begale “dvasių mašinų”. Paskui – šokiai, šviesos, trys scenos (viena net šventyklos kieme), tarsi per kokį muzikos festivalį. Į dangų šaudomos “bambukinės raketos” (garsas ir šliūžė per dangų tikrai primena kosmodromą), puikavimasis nešvankiais kostiumais ir rankdarbiais. Persirengėliai niekad nepasitraukia, jų tik daugėja, skamba jų pavymui prisirištos skardinės…

Phi Ta Kon dvasios, užplūstančios Dansajaus miestelį

Phi Ta Kon dvasios, užplūstančios Dansajaus miestelį

Pernelyg paprasta pasakyti, kad Isanas – tai tikrasis Tailandas, mat iš tikro dauguma isaniečių – laosiečiai. Isanas greičiau – lyg sankryža tarp turistinio Tailando ir skurdesnių, bet kartu autentiškensių, mažiau nuvalkiotų kitų Pietryčių Azijos šalių: Laoso, Kambodžos, Birmos. Važiuodamas Tailande palei Mekongą, kitame krante net Laoso sostinę Vientianą gali pamatyti. Tik verta apsipurkšti nuo uodų: nors Tailande maliarija išnaikinta, skurdesnėse kaimynėse ji – dar gaji…

Mekongo upė. Kitame krante - Laosas

Mekongo upė. Kitame krante – Laosas

Tailandas – Aukso vidurys

Kai kuriems keliautojams norisi kirsti Mekongą, norisi patirti tą, gilesnę Pietryčių Aziją. Bet daugeliui Tailandas – aukso vidurys. “Kitur Pietryčių Azijoje įdomu kartą apsilankyti, o į Tailandą norisi grįžti ir grįžti” – ne kartą girdėjau ir puikiai suprantu šią mintį.

Tailandas jau nebėra “trečias pasaulis”, bet dar nėra ir “pirmas”. Transporte, viešbučiuose, restoranuose ir kitur viena šalia kitos Tailande tarsi plyti moderni “Japonija“, ir pigi “Indija” – ir dažniausiai gali rinktis abu variantus. Japonišką autobusą su wifi ir diskotekų žibintais ar indišką kelionę sukvežimio kėbule. Bet kurios pasaulio virtuvės restoranus japonams priklausančiame prekybos centre ar maisto turgų, kur tarp prekystalių pinigų prašo bekojai ar apdegę elgetos išluptom akim, o nosį “pjauna” autentiški aštrūs kvapai. Gali rinktis ir viską, kas tarp šių dviejų kraštutinumų.

Tiuninguotas Tailando autobusas. Viduje naktim žybsi diskotekų žibintai. Viskas Tailande turi būti "sanuk" (linksma)

Tiuninguotas Tailando autobusas. Viduje naktim žybsi diskotekų žibintai. Viskas Tailande turi būti “sanuk” (linksma)

Nedaug yra šalių, kuriose rastų ką veikti kiekvienas – nesvarbu, koks jo kelionės tikslas. Senukai ir šeimos čia gali tįsoti per dienas paplūdimiuose, “vakarėlių liūtai” šėlti per naktis, “kultūros rijikai” jaustis priblokšti pasinėrę į šitaip globalizacijos nesugadintą svetimą kultūrą, žygeiviai smagiai minti dviračiais per kalnų kaimus. Turtingieji gali maudytis 5* viešbučių ir restoranų prabangoje, o taupieji – atostogauti kelis kartus pigiau, nei Lietuvoje (išskyrus skrydžio bilietą). Keliaujantys nepriklausomai nesunkiai susiplanuos bet kokią kelionę, o norintieji organizuotų ekskursijų jas ras ant kiekvieno kampo.

Ne tik, kad visa tai yra Tailande – Tailande visa tai yra pasaulinio lygio!

Tailando lankytinų vietų žemėlapis. Žvaigždutės rodo mano nuomonę apie tai, kurios išskirtiniausios. Galbūt šis žemėlapis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Tailandą

Tailando lankytinų vietų žemėlapis. Žvaigždutės rodo mano nuomonę apie tai, kurios išskirtiniausios. Galbūt šis žemėlapis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Tailandą


Visi mano kelionių po Tailandą aprašymai-vadovai

1. Tailandas - šalis visiems, bet ne visų (ĮŽANGA)
2. Bankokas - rytietiška pasaulio turizmo sostinė
3. Tailando kurortai - karštis, pramogos, kultūra
4. Šiaurės Tailandas - neatrasta Tailando siela
5. Full Moon Party - beprotiškiausia Tailando naktis

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , ,