Ispanija

Tenerifė yra didžiausia ir populiariausia Kanarų sala. Savijauta joje primena žemyną. Aukštesni nei kitur kalnai, didesni atstumai iki jų nuo vandenyno, platesnės magistralės, smarkesni kurortai.

Be to, Tenerifė vienintelė Kanaruose turi ne šiaip gražių vaizdų, bet ir pasaulinės reikšmės lankytinų vietų. Nedaug pasaulyje yra tokių lengvai pasiekiamų aukštų vulkanų, kaip beveik 4 km aukščio Teidė, į kurią net kelia lynų keltuvas.

Ne kartą apsukęs visą Tenerifę, rašau, ką veikti šioje saloje, ką pamatyti ir kokios įdomiausios Tenerifės lankytinos vietos.

Tenerifės puikūs kurortai ir vidutiniški paplūdimiai

Kaip ir į visas Kanarų salas, turistus į Tenerifę traukia visų pirma jos kurortai. Ar, beveik galima sakyti, Tenerifės kurortas. Playa de las Americas–Los Cristianos „kurortiniam didmiesčiui“ visame Kanarų salyne lygių nėra: vien gyventojų ten – 150 000 ir daugelis jų dirba turistams. Šimtai milžiniškų „all inclusive“ viešbučių, trankios restoranų gatvės su gyva muzika vakarais ir viso pasaulio virtuvėmis, barai, klubai, garsai, šviesos…

Daugelis lietuvių, keliaujančių į Tenerifę su kelionių agentūromis, atsiduria tenai. Štai išeinu vakare pasivaikščioti – ir lietuvių kalbą atsitiktinai per vakarą išgirstu tris kartus.

Tik vieno trūksta: gerų paplūdimių. Visoje Tenerifėje trūksta. Didžioji dalis kranto uolėta. Kai kur pasitaiko siauri ruoželiai, kur galima kaitintis ar maudytis: daug tokių paplūdimių „dengti“ kojas badančiais akmenukais, geresnieji – juodu vulkaniniu smėliu. Iki Palangos ech, kaip toli. Tik kad klimatas Tenerifėje kitas: gruodį temperatūra čia – panaši kaip Palangoje liepą, o vasarą karšta, bet nesvilinančiai (liepą Tenerifėje apie šešiais laipsniais karščiau, nei Palangoje). Būtent dėl to Tenerifė ir pritraukia 5 milijonus turistų per metus, kai visa Lietuva – tik 2 milijonus.

Didysis Tenerifės kurortas paplūdimių trūkumą išsprendė radikaliai: atsivežė smėliuko iš Sacharos dykumos ir sukūrė dirbtinį Playa de Las Vistas paplūdimį. Jis geriausias mieste, bet vis tiek – ne tokio tikėtumeis iš „superkurorto“ į kurį, nepaisydami nemažų kainų, suskrenda atostogautojai iš visos Europos ir ne tik.

Na bet Playa de Las Americas įrodo, kad kurortas – ne vien paplūdimiai. Jei jie bus pusėtini, bet netruks kitos veiklos, bus geras klimatas – žmonės skris vis tiek, praleis smagią savaitę, dvi, o gal visą pensiją. 14% Tenerifės gyventojų – užsieniečiai ir nors daugelis jų – juodadarbiai, nemažai ir su visam persikėlusių senyvų vakarų europiečių.

Tolimas „antras numeris“ po Playa de Las Americas Tenerifės kurortų sąraše – Puerto de la Cruz kur kas žalesnėje salos šiaurėje. Paplūdimiai ten dar menkesni, pramogų mažiau, užtat aplinka gražesnė: žalia žalia gamta, kai kurie viešbučiai atremti į stačius kalnus (kas vienoje pusėje pirmas aukštas, kitoje gali būti ir dešimtas), bangos nuostabiai tykšta į krantus, o virš kurorto dunkso aukščiausias Kanarų (ir Ispanijos) kalnas Teidė.

Teidės ugnikalnis – milžiniškas Tenerifės koziris

Visa Tenerifė, galima sakyti, yra Teidės kalnas – jei ne jo išsiveržimas šimtus tūkstančių ar milijonus metų atgal, salos nebūtų. Teidės ugnikalnis nėra vien Tenerifės, Kanarų, ar net Ispanijos pažiba. Teidės nacionalinis parkas – lankomiausias tarp visų Europos valstybių!

Vien paskaičius apie Teidę, gali būti sunku suprasti, kodėl: kalnas 3718 m aukščio – na, Europoje yra ir aukštesnių. Net buvo kilusi mintis „Gal į Teidę važiuojama vien todėl, kad Tenerifėje daug turistų ir jie ieško kaip praskaidrinti dienas kurortuose?“.

Bet patyrus Teidę abejonės išnyko. Europos šalyse nėra kito tokio „pasiekiamo“ aukšto kalno. Per 2356 m į Teidę galima pakilti automobiliu, o dar ~1200 m užkelia lynų keltuvas. Iki viršūnės nuo ten – tik trumpas takas: nereikia būti alpinistu ar net puikiai fiziškai pasirengusiu, kad įkoptum. Aišku, jei nori iššūkių, visada gali kopti kaip senais laikais, apeidamas lynų keltuvą – bet net ir tai nėra supersudėtinga, nes Teidės šlaitai gana nuožulnūs, o sniego būna tik žiemomis ir tik labai aukštai.

Be to, Teidės nacionalinis parkas – kur kas daugiau, nei vien viršukalnė. Jame – ištisos sukietėjusios lavos lygumos (net nesitiki, kad esi ~2 km aukštyje), nuostabios Roques de Garcia uolos. Visa tai lengvai „pasiduoda“ žygiams: kur kitur Europos šalyse gali vaikštinėti šitokiais lavos tyrais ir uolomis. Daug Tenerifėje buvusių mano pažįstamų išvis nesidomi paplūdimiais: juos į salą pritraukė būtent Teidė ir žygiai.

Manau Teidė yra tas koziris, dėl ko į Tenerifę – priešingai nei į kitas Kanarų salas – masiškai ėmė keliauti ne vien tie, kam tai – artimiausi dideli šilti kurortai (t.y. vakarų europiečiai), bet ir žmonės iš toliau: Tenerifėje vienintelėje iš Kanarų salų, pavyzdžiui, daug rusų ir rusiškų iškabų. Taip pat keliaudamas 2019 m. jau regėjau ir daug kinų, kitų azijiečių, daugiausia Tenerifėje ir lietuvių. Juk Tenerifė nėra tiesiog linksmas kurortas ar tiesiog graži gamta: Teidės dėka, ji patenka ir į kai kuriuos iš „įdomiausių pasaulio vietų“ sąrašų.

Vienas viso to minusas: turistų masės. Žygiuose po vulkanines dykras jie dar prasisklaido, bet prie Teidės lynų keltuvo ar tako į viršukalnę susidaro „butelio kakliukai“. Kad nekoptų per daug žmonių, norintieji šturmuoti viršukalnę privalo užsiregistruoti internetu bent prieš dieną (sistema patikrins, kad tuo pat metu nekoptų daug kas). O į lynų keltuvą rekomenduojama bilietus pirkti iš anksto – bet, aišku, nėra jokios garantijos, juk dėl vėjo keltuvas neretai uždaromas, o dėl debesų nuo viršūnės gali nesimatyti jokių vaizdų… Tad kiti pataria atsikelti kuo anksčiau ryte, pasižiūrėti, koks oras, ir jei tinka – skubėti užsiimti eilę prie keltuvo.

Paskutinė laukinė Tenerifės pakrantė

Leidžiantis nuo Teidės žemyn, juodos vulkaninės dykros užleidžia vietą žaliems miškeliams ir pasimato nuostabūs vaizdai į vandenyną bei kitas Kanarų salas. Vakaruose – La Gomerą ir La Palmą, rytuose – Gran Kanariją. Šalia raitytų kelių gausu apžvalgos aikštelių, dėl kurių verta nuomotis automobilį.

Didžioji dalis Tenerifės pakrantės šiais laikais apstatyta miestais, miesteliais, kurortais, vėjo jėgainėmis, o visa tai jungia TF-1 magistralė. Tačiau šiaurės vakarų pakrantė – vis dar šiek tiek laukinė ir paskutinė salos dalis, kur magistralė dar nenutiesta, privalu važiuoti vingiuotais kalnų keliais.

Ten – Los Gigantes 600 m uolos krenta į jūrą, o ypatingoje vietoje apsuptas kalnų stūkso Maskos kaimelis. Aišku, turizmas ir čia viską perkeitė: buvusiuose kaimo namuose įsikūrė restoranai. O 5 km keliu į Maksą teko važiuoti apie 30 minučių. Ne todėl, kad kelias vingiuotas (na, kalnų keliai jau tokie) ar kad būtume dairęsi į išties nuostabius vaizdus: tiesiog, kelias siauras, statytas tarsi į kaimą, o dabar apie Maksą sužinoję turistai visi ten kreipia savo nuomotus automobilius. Prasilenkti daug kur įmanoma tik vienam automobilių visiškai sustojus – o kai sutikome kemperį, prasilenkimui sugaišome gal 5 minutes…

Nuostabieji Tenerifės miesteliai

Tenerifė nuo seno – svarbiausia iš Kanarų salų, svarbi stotelė pakeliui į tolimesnes Ispanijos kolonijas Amerikoje. Todėl čia ispanai pastatė nuostabiausius iš Kanarų miestų.

Salos sostinė Tenerifės Santa Kruzas nėra įstabiausias jos miestas – nors jo gatvės, bažnyčios, moderni Tenerifės auditorija ir Manrikės baseinų parkas šalimais (susimokėjęs gauni gultą prie garsaus architekto Manrikės įrengtų lauko baseinų) turi žavesio.

Gražiausias Tenerifės miestas, mano nuomone – senoji jos sostinė San Kristobal de La Laguna, kurios tiesios gatvės ir architektūra įkvėpė ne vieną Lotynų Amerikos miestą. Nedaug atsilieka La Orotava su romantiškai atkurtu XVII a. Balkonų namu ir Jardin Victoria sodais bei gražiais vaizdais žemyn į Puerto De La Cruz kurortą.

Tiesa, ir vėl masinio turizmo problemos: pagrindinėse gražiausių Tenerifės miestelių gatvėse – žmonių minios.

Tenerifės pramogų parkai ir spąstai turistams

Masinis turizmas Tenerifėje leido sukurti ir naujų įdomių lankytinų vietų: jei ne šitiek turistų, perkančių tikrai brangius bilietus, juk negalėtų išsilaikyti Siamo vandens parkas ar Loro parkas – unikalus Europoje zoologijos sodas, kuriame kasdien vyksta dešimtys gyvūnų vaidinimų ir, nusipirkęs brangų visos dienos bilietą, lankytojas nuo pat parko atidarymo iki uždarymo galės juos stebėti (papūgos, delfinai, orkos ir t.t.). Abi šios vietos – tikrai numylėtos Tenerifėje atostogaujančių tėvelių su vaikais.

Tiesa, dėl to masinio turizmo Tenerifės miesteliuose atsirado ir nevieneri „spąstai turistams“: itin išreklamuotos, brangios lankytinos vietos, kur iš tikro nėra kažko įspūdingo. Kai turistų aplink šitiek, kas nors juk vis tiek užeis…

Guimaro piramidės man galėtų būti tikru „spąstų turistams“ sinonimu. Rodyklių į jas gal ne mažiau, nei į Teidę, bilieto kaina gali siekti ir 18 eurų (kartu su kažkokiais nesusijusiais muziejais), turistai viliojami mistifikuotomis pasakomis: neva gal piramides pastatė senovės egiptiečiai, plaukę į Ameriką. Visas tas hipotezes apie „Ameriką atradusius egiptiečius“ sukūrė keliautojas Tūras Hajerdalis, senatvėje gyvenęs Tenerifėje, ir visos jos niekuo nepagrįstos: mokslininkai nustatė, kad „piramidės“ statytos XIX a. ir tai tėra žemės ūkio terasos. Aplinkui Guimarą tokių pilna, tik jos autentiškos (neatstatytos) ir niekas į jas bilietų nepardavinėja.

Abejotina lankytina vieta ir Drago medis (dracena) Icod de los Vinos miestelyje: jis gražus, bet nežinia ar vertas šimtų į jį rodančių rodyklių. Dracenų juk Kanaruose daug, tik kitos nepažymėtos…

Tenerifė – skani pirma Kanarų dozė

Jei kas nors paklausia, kokią Kanarų salą reikėtų aplankyti pirmą, Tenerifė man atrodo „saugiausias“ pasirinkimas. Joje – gražiausi Kanarų miesteliai, įspūdingiausios gamtinės vietos, joje netrūksta ir pramogų, kurortų. Gal bus, kas iš Tenerifės grįš tikėjęsi „truputį daugiau“, bet niekas, tikriausiai, negrįš nusivylęs.

Nuo kitų salų pradėti siūlyčiau tik jei poreikiai labai specifiniai: pavyzdžiui, norisi, kad gamtos taikais nevaikščiotų kiti turistai ir nuostabiausiais vaizdais gerėtumeis vienas (tada labiausiai tiktų El Hierro), ar didelių smėlėtų paplūdimių (tada tiktų Gran Kanarijos Maspalomasas, Fuerteventura), ar svarbiau už viską – autentiška architektūra (Lanzarotė).

Šiaip ar taip, net ir apsistojus ilgesniam laikui Tenerifėje, nesunku aplankyti ir kitas Kanarų salas (ypač Gran Kanariją, Lanzarotę, Fuerteventūrą), nes iš Tenerifės į jas daug skrydžių: galima nebrangiai nuskristi ten ryte, o grįžti vakare.

---

Visi mano kelionių po Kanarų salas aprašymai

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala

Komentarai

Hierro – pati mažiausia Kanarų sala. Atmosfera ten – visai kita. Vos 10 000 gyventojų, beveik jokių turistų. Vietoje visų viešbučių ir pakrantės vilų kompleksų – laukiniai, laukiniai krantai, vieni įspūdingiausių pasaulyje. Galingos bangos, tušti atokūs paplūdimiai, kalnų kaimai, keliai be automobilių, nuostabios apžvalgos aikštelės.

Ir beveik visur tu – vienas! Nes nuskristi į El Hierro iki šiol buvo sunku ir brangu: reikėdavo visų pirma keliauti į Tenerifę ar Gran Kanariją, o iš ten trumputis skrydis iki El Hierro ir atgal galėdavo atsieiti šimtus eurų. Bet tai pasikeitė: iš Gran Kanarijos į El Hierro 2019 m. suskraidžiau porai dienų už 40 eurų. Ir kiekvienam, atostogaujančiam Kanaruose 10 dienų ar ilgiau ir kiek pavargusiam nuo masinio turizmo, aplankyti Hierro labai verta!

Hierro – didingų vaizdų sala

Kelionė į Hierro tai visų pirma kelionė po Hierro apžvalgos aikšteles (Mirador). Jų pakanka ne vienai dienai. Ir nors iš pradžių, kai vilos šeimininkas numeriais ant žemėlapio mums paišė keliolika „būtinų aplankyti“ aikštelių, kamavo lengvas skepsis („na, juk vaizdai kartosis…“), galiausiai tik norėjau daugiau ir daugiau tų vaizdų.

Visų pirma, jie visiškai skirtingi. Hierro maža sala (dydžio sulig puse Vilniaus miesto), bet be galo įvairi.

Įspūdingiausias Šiaurinis Hierro krantas skalaujamas amžinų galingų bangų, siaubingai tykštančių į tvirtas uolas (įspūdingiausia apžvalgos aikštelė ten – Charco Azul).

O pietinis Hierro krantas vadinamas „Ramybės jūra“: jokių bangų niekados nebūna, gali ramiai pliuškentis, nardyti.

Dar stebuklingesni aukščių skirtumai. Daugelyje vietų vos už kranto į dangų šauna kilometriniai kalnai. 10-20 minučių kelio kalnų serpantinu – ir iš paplūdimio atsiduri nuostabioje apžvalgos aikštelėje, kur į tą patį paplūdimį žiūri jau iš daugiau nei kilometro aukščio, o temperatūra vietoje +23 jau +13 (apžvalgos aikštelės Mirador Las Playas ir Mirador Isora).

Tokius aukščių skirtumus suformavo priešistorinės nuošliaužos: kadaise kalnai visur siekė krantus, bet tada – staiga – katastrofa! Nušliuožia žemyn žemės gabalas sulig 75000 Gizos piramidžių, sukelia cunamį ir pakrantėje gimsta nauja lyguma – tarsi kokio gamtinio teatro scena. Aišku, nuo visų amfiteatrų į ją atsiveria nepranokstami vaizdai. Didžiausia lyguma – El Golfo, užimanti kokį penktadalį salos. Ją pagimdžiusi nuošliauža sukėlė 100 metrų aukščio cunamio bangas. Geriausi vaizdai į ją – iš Mirador La Pena ir Mirador Jinara

Kitur gi pakrantės aukštėja švelniau, o vietoje uolų – juoda sukietėjus lava. Hierro – vulkaninė sala su ~1000 kraterių ir geriausiai tai matosi vakariniame krante prie Hierro švyturio.

Daugybėje apžvalgos aikštelių vaizdas gražus į 3 ar net visas 4 puses: iš pradžių nustebau pamatęs, kad dalis suolelių yra nugręžti į vandenyną, dalis – į priešingą pusę. „Kam suoleliai žiūrėti ne į vandenyną?“ garsiai mąsčiau, kol nesusivokiau, kad statieji Hierro kalnai, į kuriuos nukreipta pusė suolelių, ne ką mažiau įspūdingi.

Be to, dažna apžvalgos aikštelė skirtingu paros metu atrodo visiškai skirtingai. Ne tik dėl dienos, nakties, saulėlydžio ar saulėtekio. Bet ir dėl potvynių ar atoslūgių: pavyzdžiui, Charco Manso potvynių metu siaubia apokaliptinis vandens šėlsmas: purslų stulpai nuo besitrankančių bangų kyla ir kokius 7 metrus į viršų tarsi geizeriai. Atoslūgių metu ten – tik ramūs vandenyno pritaškyti „natūralūs baseinai“, kur galima ir maudytis.

Viską keičia ir debesys: aukštesnes apžvalgos aikšteles dažniausiai visai uždengia, bet vidutiniame aukštyje jų žaismas tik verčia Hierro dar mistiškesne.

Daugelis apžvalgos aikštelių „laukinės“ – net apsauginių tvorelių daug kur nėra. Bet yra keletas „civilizacijos paveiktų“, kurių garsiausia La Pina su prabangiu restoranu.

Hierro miesteliai – lyg trupinėliai gamtos didybėje

Mažyčiai Hierro miesteliai nekonkuruoja su gamta, o tik ją papildo. Balti, juodi nameliai kalnų šlaituose, siaurutės gatvelės, daugelyje kurių naktį tenka pasišviesti žibintuvėliu, kuklios bažnytėlės. Mažos kavinukės, restoranėliai, knaipės, kurių darbo laikai, pavyzdžiui, nuo 20:00 iki 24:00, kai kaimo vyrai susėda prie tų kelių stalelių pasižiūrėti La Liga futbolo. „Dirbam nuo ryto iki vakaro“ čia – tekstas iš kavinės reklamos. Mažai konkurentų galėtų tuo pasigirti.

Juk ir sostinėje Valverdėje gyvena vos keli tūkstančiai žmonių, o antrame pagal dydį Fronteros mieste dar mažiau.

Kultūrinių lankytinų vietų Hierro iš esmės nėra. Na, yra gal septyni muziejai, bet į pora nuėjęs pasigailėjau: arba tik ispaniški tekstai su senomis nuotraukomis, arba mėginimas daryti kažką šiuolaikiško, kai iš didelio rašto išėjo iš krašto (Vulkanologijos centre – tokie patys tekstai, tik juos reikia versti „moderniai“ stumiant ore ranką, daug monitorių sugedę ir netaisomi).

Yra dar bažnytėlės. Švenčiausia laikoma Virgen de Los Reyes su Marijos statulėle, kurią tarsi olimpinę ugnį kas 4 metus saliečiai neša per visą salą, per kalnus į sostinę Valverdę. Atvykus kitu metu, jei ne piligriminiais sumetimais, tai ir ji neverta dėmesio – daugelio Lietuvos kaimų bažnyčios įspūdingesnės nei ta, kurioje laikoma švenčiausia Hierro statula. Na, bet važiuojant ratu aplink salą galima stabtelti.

Hierro – ispaniškiausia Kanarų sala

Kaip ir visos Kanarų salos, Hierro gyvenama ispanų. Ispanija ją užkariavo XV a. ir išnaikino čia gyvenusius bimbačus: daug jų paėmė į vergovę, kitiems beliko tuoktis su ispanais, perimti jų kultūrą, ir šiandien nebepasakysi, kuris Hierro gyventojas turi bimbačiško kraujo.

Priešingai nei daugelyje Kanarų salų ir net nei daugybėje Ispanijos regionų, Hierro ispanai išties dominuoja. Tarsi grįžti 50 metų laiku atgal į „paprastesnę“ erą. Beveik jokių užsieniečių: nei imigrantų, nei turistų. Tik ispanai kaimų senukai, vyrai, moterys. Iš bimbačų kultūros beliko mistiški jų rėžiai El Chulano uolose, prie kurių tegalima nuvažiuoti su kasdiene ekskursija.

Hierro superispaniškumas – ir žavus pliusas, ir minusas. Beveik niekas čia nekalba užsienio kalbom. Maža to, vilos šeimininkas ar muziejaus darbuotoja net nesuprato, kas tai yra tarptautinis telefono kodas, nežinojo, kad skambinant į užsienį reikia rinkti prieš numerį + ir iš viso, kad + galima rinkti telefonu. Gyvenantiems Hierro to nereikia. Nes net reti sutikti turistai apžvalgos aikštelėse tarpusavyje kalbėdavo ispaniškai. Tikriausiai nekeista: daugeliui neispanų yra daug “pirmesnių” vietų, kurias aplankyti Ispanijoje ar Kanaruose, o po kokios trečios kelionės jau išvis renkasi kitą šalį.

Kaip keliauti po Hierro

Kadangi visos tikros Hierro lankytinos vietos yra ne miestuose, nenuostabu, kad vos nusileidus lėktuvui (vienam iš 6-7 per dieną) keleiviai plūdo prie autonuomos agentūrų. Neįsivaizduoju, kaip per kelias dienas patirti šią salą be automobilio: retais autobusais tegalėtum aplankyti miestelius, t.y. 3% salos žavesio.

Atstumai Hierro „ant popieriaus“ atrodo nedideli, bet dėl raitytų kalnų kelių realybėje iš vieno salos galo į kitą reikia važiuoti virš 50 km, o tai gali užtrukti ir pusantros valandos: todėl salos apžiūrėjimui skyrėme pora dienų. Vieną tų dienų išvažiavome anksti ryte, o grįžome tik sutemus: ir tai neapžiūrėjome visų apžvalgos aikštelių.

Keliai puikūs, asfaltuoti – tiesa, daug jų surangyti it gyvatės ir be jokių užtvarų. Bet nuostabu, kad yra ir tokie: juk gyventojų tik 11 000, turistų dar mažiau… Netgi tuneliai į atokius kaimus pastatyti, kad reti jų gyventojai sutaupytų kokias 5 ar 10 minučių vingiavimo aplinkui kalnus. Nors sala tokia maža, kad joje tik trys degalinės.

Jei Hierro būti ilgiau (tarkim, savaitę), salą galima ir apvažiuoti dviračiu ar išvaikščioti. Daugybė takų žygiams. Apskritai, Hierro – tikra žygeivio svajonė: šitiek daug nuostabios, skirtingos gamtos ir vaizdų ir viskas keičiasi kas kelis kilometrus. Tik įveikti tuos kelis kilometrus nelengva, kai lipama į kilometro aukščio kalną vien tam, kad kitoje pusėje nusileistum… Bet jei mėginsi įveikti, gali būti, kad visame žygio take kito žygeivio nesutiksi.

Menki Hierro kurortai ir unikalūs paplūdimiai

Straipsnius apie daugelį Kanarų salų pradedu nuo jų kurortų. Juk daugelis skaitytojų ten skrenda dėl jų ir, kartais atrodo, visų tų salų gyvenimas sukasi aplink kurortus ir jų svečius.

Bet Hierro kurortus pasilikau pabaigai. Kurortų yra – bet jie tokie miniatiūriniai, kaip visa Hierro žmonių veikla, tokie niekingi kalnų, bangų, vandenynų fone.

Paplūdimiai irgi maži. Bet kai kiekviename, geriausiu atveju, rasi po kelis „maudalius“ – kam reikia didesnių? Jie įvairūs kaip pati sala: šiaurinėje pakrantėje tai „natūralūs baseinėliai“, kuriuos per potvynius pritaško bangos, „ramiojoje“ pietinėje – nedideli smėlio ruoželiai (kaip Playa de Tacoron, kur esą pats pastoviausias Ispanijos klimatas), vakaruose yra Playa del Verodal, milžiniškos uolos prispaustas prie vandenyno.

Du iš svarbiausių kurortų yra abipus nedidelio Hierro oro uosto – La Caleta ir Tamaduste. Trečias yra La Restinga pačiuose pietuose – ramus vandenynas ir žemas aukštis pavertė jį nardytojų Meka (juk iškart po nardymo žmogus negalėtų kilti į kalnus).

Viešbučių numeriai Hierro skaičiuojami vienetais, o ne šimtais. Mes apsistojome gražioje viloje kalnuose su vaizdu į El Golfo gamtos „amfiteatrą“. Vis tiek reikia automobilio, tad gyventi prie vandenyno ar prie kokios lankytinos vietos nėra taip svarbu. Hierro nakvynės pasiūla nėra tokia begalinė, kaip kitose Kanarų salose, ir čia verta „pamedžioti“ iš anksto.

Hierro – Ispanijos ir pasaulio kraštas

Prieš tai, kai europiečiai atrado Ameriką, Hierro buvo laikomas pasaulio pabaiga – paskutine sala prieš begalinį vandenyną. Koordinatės būdavo skaičiuojamos nuo Hierro – ir tik gerokai vėliau, įsigalėjus Britanijos Imperijai, jas imta skaičiuoti nuo Grinvičo (Londono).

Ir šiandien Hierro yra Kanarų ir Ispanijos pabaiga: pati vakariausia ir pati piečiausia Ispanijos vieta. Ir dar pati piečiausia vieta, kurioje klesti grynai europinė kultūra.

Bet būdamas Hierro vis dar jaučiausi it viso pasaulio gale. Šitokie tušti kalnai prieš tokį begalinį vandenyną, menki menkų miestelių restoranėliai. Oro uostas, į kurį per dieną atskrenda šeši lėktuvai ir visi iš kitų Kanarų salų. Nakčiai jis uždaromas – pakilimo takas neturi apšvietimo.

Kelionei į Hierro tebereikia pastangų. Net iš didžiausių Europos oro uostų reikia skristi su persėdimu, iš Lietuvos – bent su dviem persėdimais. Bet tuo Hierro ir žavus: jis ne visiems ir, nepaisant viso gamtos grožio, europinės kultūros ir puikaus klimato, ten dar gali pabėgti nuo visų masių. Į pasaulio kraštą.

---

Visi mano kelionių po Kanarų salas aprašymai

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala

Komentarai

Madridas nebuvo viena tų Europos sostinių, į kurią žūtbūt plūsdavo turistai. Kelionė į Ispaniją daugeliui – visų pirma pakrantės, paplūdimiai, salos, gal dar Barselona…

Tačiau pastaraisiais metais, pigių skrydžių bendrovėms atidarius daug reisų, Madridą turistai tiesiog užplūdo. Per pastarąjį savo pusidenį Madrido lankytinose vietose vien lietuvių keliautojų sutikau keturis.

Iš viso Madride buvau tris kartus ir dalinuosi mintimis, ką pamatyti ir nuveikti šiame mieste per savaitgalį ar kelias dienas ir kuo Madridas visgi ypatingas.

Įspūdingiausios Madrido vietos – aplink vieną gatvę

Daugelis lankytinų vietų Madride yra netoli pagrindinės miesto ašies – Calle Mayor gatvės, vėliau pereinančios į Calle de Alcala.

Ašies vakariniame gale – Karalių rūmai (XVIII a.) ir Madrido katedra. Karalių rūmuose karalius nebegyvena, tad, neskaitant oficialių priėmimų, jie atiduoti turistams. Bilietai brangūs, tad užeiti verta tik arba jei nesate buvę jokiuose Vakarų Europos valdovų rūmuose, arba jums tokie rūmai labai patinka (šiaip visi rūmai su prabangiais baldais ir koridoriais, amfiladomis ganėtinai panašūs vieni į kitus).

Eidamas į Calle Mayor rytus, praeini romantišką Plaza de la Villa aikštę gali užsukti į Plaza Mayor – senąją centrinę Madrido aikštę. Visa ji – neįtikėtinai simetriška, nes nuo pat XVI a. iš visų pusių supa beveik vienodi pastatai. Tai buvo širdis Ispanijos, kuri dar valdė didžiąją dalį Amerikos. Būtent tos Ispanijos karaliai ir sumanė 1561 m. sostinę perkelti į Madridą, tada 30 tūkst. gyv. turėjusį miestelį, ir paversti jį didmiesčiu.

Dar toliau – Puerta del Sol puslankis. Ten XIX a. ir XX a. pradžios Madridas. Mano nuomone, pats įspūdingiausias Madridas: pastatai statyti puošnūs kaip senovėje, tačiau aukšti lyg šiais laikais. Su skulptūromis ant kupolų, su veidais ant kolonų, kiekvienas – tarsi atskiras meno kūrinys. Ko verti vien Cibelės rūmai pačioje pagrindinės Madrido lankytinų vietų ašies pabaigoje, statyti tiesiog kaip pašto administracinis pastatas. Užkilę į jų bokštelį ir apsidairę, matysite daug tokių „aukštuolių“: bankų, telekomo rūmų, jūrų muziejaus ir t.t. Daug jų yra aplink Gran Via gatvę, vieną įspūdingiausių Madride, atsišakojančią nuo pagrindinės turistinės ašies.

Matosi nuo Cibelės rūmų bokšto ir didelis Bueno Retiro miesto parkas, kuriame nuo įkūrimo 1680 m. iki pat XIX a. galėjo vaikštinėti tik monarchai ir kiti svarbūs asmenys, simboliniai Puerto de Alcala miesto vartai (1778 m.).

Ir, anapus jų, daug paprastesni XX a. vidurio pastatai. Statyti jau po Ispaniją nusiaubusio pilietinio karo (1936-1939 m.), valdant diktatoriui Fransiskui Frankui. Apie jokį grožį ten jau ir kalbėti negalima – kaip ir daugelio pokario Europos daugiaaukščių atveju.

Tiesa, tie pastatai toli nuo centro. Centras – visas puošnus, senovinis, be jokių modernių betoninių monstrų. Ir už tai irgi turėtume dėkoti Frankui. Nes būtent jo jo dėka Madridas (ir Ispanija) išvengė dviejų didžiausių XX a. Europos miestų siaubų, nuo kurių nukentėjo daugelis senamiesčių: Antrojo pasaulinio karo ir komunizmo. Generalisimas Frankas pilietiniame kare pats nuvertė komunistus (viena nedaugelio karinių antikomunistinių pergalių pasaulio istorijoje!) ir, nors jį rėmęs Hitleris tikėjosi, kad Frankas stos į fašistų pusę Antrajame pasauliniame kare, Frankas padėti Hitleriui atsisakė ir pasiliko neutralus (vos penkios nenykštukinės Europos valstybės šitaip išvengė karo!).

Generolo Franko – ir daugelio pilietinio karo aukų – kapai yra Kritusiųjų slėnyje už Madrido, kuriame – ir aukščiausias pasaulyje kryžius. Mat generolo Franko režimas buvo paskutinė Europos religinė valdžia: krikščionybė ten buvo itin svarbi, valstybinė religija. Kaip ir per šimtmečius iki tol (išskyrus 1931-1939 m. kraštutinių kairiųjų valdymo laikotarpį).

Madride – ir Ispanijos Imperijos liekanos

Frankas padėjo pagrindus šiandieninei Ispanijai: “užkūrė” masinį turizmą, sugrąžino valdžion karalių. Tačiau jam buvo nelengva: kitos Europos šalys į vieną paskutinių Vakarų Europos diktatūrų žiūrėjo kreivai, be to, Frankas jau valdė tik „kamieną“ tos didžiosios Ispanijos Imperijos, kuriai kadaise priklausė 9,2 proc. viso pasaulio žemių.

Anos, didžiosios, Ispanijos Imperijos atgarsiai – Amerikos muziejuje, kuriame iš visų Amerikos civilizacijų (inkų, majų, actekų) susivežti meno kūriniai. Itin rekomenduotina ten užsukti, jei per Madridą keliaujate į Pietų Ameriką ir norite trumpo supažindinimo su indėnų kultūromis ir ispanų užkariavimu.

Na o tai, ką Ispanijos karaliai pirko už prisiplėštą indėnų auksą – Prado muziejuje. Viena geriausių meno kūrinių kolekcijų visame pasaulyje. Jau Europos menas: El Greko, Diureris, Bošas, Rafelis, Ticianas, Velaskesas… Į indėnų ir kitų „kolonizuotų kultūrų“ kūrybą tada žiūrėta nebent kaip į egzotiką, tinkamą kunstkameroms, o tikru, kolekcijų vertu menu laikyti tik Europos dalininkų ir skulptorių darbai. Priešingai nei Paryžiaus Luvras, Sankt Peterburgo Ermitažas ir kiti panašūs muziejai, Prado nesiekia pristatyti pasaulio ar Europos meno istorijos, o labiau atspindi Ispanijos karalių meninį skonį.

Gyvas Madridas

Madridas Ispanijos sostine išliko iki šiol. Ir nors šiandien Ispanija nebevaldo jokių užjūrių valdų (išskyrus, nebent, Kanarų salas), ji pati yra turtingesnė, nei kada anksčiau. Tad iš visos Ispanijos žmonės važiuoja į Madridą. Be to, Ispanijos ekonomika stovi ant turizmo kolonos, ir į jos sostinę plūsta ir užsieniečių minios.

Tad Madride paprasta „nusipirkti“ ispanų kultūros pavyzdžius iš visos Ispanijos. Nuo galybės flamenko pasirodymų iki tradicinio „kumpio muziejų“ (te pavadinimas Museo del Jamon neapgauna – tai yra paprasčiausios parduotuvės).

Net ir be viso to, Madridas labai gyvas: sutemus gatvės tiesiog plyšta nuo naktiniu gyvenimu pasidžiaugti išėjusių žmonių minių. Juos apsipnta visokiausi mimai, aukso prekeiviai. Žibančios reklamos traukia į barus.

Šiandieninis, praturtėjęs Madridas – ir labai įvairiatautis miestas, kur ~15% žmonių – imigrantai. Tačiau daugelis tų imigrantų – iš ispanakalbių buvusių Ispanijos kolonijų Lotynų Amerikoje. Be to, masinė imigracija į Ispaniją prasidėjo vėliau, nei į Prancūziją, Olandiją ar Angliją. Todėl papročių prasme Madridas nėra toks sutartptautėjęs, kaip kai kurie kiti Vakarų Europos didmiesčiai ir jame vyrauja ispanų kalba bei ispanakalbė kultūra. Neispaniškai susikalbėti gali būti sunku, o kai kurie Madride įprasti poelgiai turistui gali pasirodyti mažų mažiausiai nemandagūs (štai kartą restorane mus yra atsisakė aptarnauti, nes užsisakėme per mažai patiekalų).

Kaip nuvykti į Madridą?

Į Madridą iš Lietuvos geriausia keliauti pigių skrydžių bendrovių reisais. Kitas variantas (brangesnis) – su persėdimu.

Madridas – ir gera tarpinė stotelė skrendant kur nors toliau arba pradedant kelionę po Ispaniją. Nes Madridas yra pačiame Ispanijos centre (sostinė tokioje simbolinėje vietoje pastatyta specialiai), o iš jo oro uosto daugybė sąlyginai nebrangių skrydžių į esamas ir buvusias Ispanijos valdas (Kanarų salas, Lotynų Ameriką).

Du iš kartų, kuriuos lankiausi Madride, tai buvo kelionės į tokius tolimesnius kraštus pradžia ar pabaiga. Kartą – pakeliui į Peru, kartą – pakeliui į Gran Kanariją. Tiesiog, skristi į Madridą ir tada iš ten į galutinį kelionės tašką apsimokėjo labiau, nei kaip nors kitaip, o dar ir Madride galima buvo praleisti dieną ar kelias.

---

Visi mano kelionių po Ispaniją vadovai

---

Kelionės po Ispanijos žemyną

1. Madridas - šėlstantis senovinis didmiestis
2. Barselona - pasakiškiausios architektūros didmiestis
3. Andalūzija – didingi miestai ir karšti kurortai
4. Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti
5. Galisija - kitokia Ispanija. Drėgna, vėsi, šventa

---

Kelionės po Ispanijos salas

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala
7. Maljorka - nuo tradicinių miestų iki kurortų šėlsmo

---

Kelionių vadovai po Ispaniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

---

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Komentarai

Lanzarotė – unikaliausia iš didžiųjų Kanarų salų.

Labiausiai ji garsėja savo vulkanais, juodais sukietėjusios lavos peizažais.
Bet labiausiai išskirtiniai Lanzarotėje – pastatai, sukurti Cezario Manrikės, žymiausio salos žmogaus. Ne šiaip sau pastatai, o neįtikėtinas gamtos ir meno junginys.

Ir kaimai, iki šiol neužgožti plėtros.

Apkeliavau ir daugumą tų pastatų, ir gamtinių lankytinų vietų ir rašau, ką Lanzarotėje aplankyti svarbiausia.

Lanzarotės ugnikalniai

Lanzarotės peizažai vis keičiasi. Kai kurie jos ugnikalnių vos prieš tris šimtmečius tiesiog išdygo iš žemės. Jie staigiai lava užpylė ištisus kvadratinius kilometrus derlingiausios žemės. Sukietėjo, pajuodavo ir niekas ten nebeauga iki šiol, 1730 m. tai atrodė it prakeiksmas, it Dievo rūstybė – Lanzarotės žemdirbiai neteko pragyvenimo šaltinio.

Užtat šiuolaikiniams lanzarotiečiams ta lava uždirba dar ne tiek. Šimtai tūkstančių turistų kasmet važiuoja ja pasigėrėti į Timanfajos nacionalinį parką, kur vyko tie paskutiniai išsiveržimai. Žemė po juo tebeverda. Geizerių nėra, bet parko darbuotojai turistams kas 10-15 minučių „paleidžia“ dirbtinį: įpila į duobę vandens, ir jis momentaliai nuo karščio iššauna. Iš kitos duobės vis išlenda liepsnų liežuviai, virš trečios – kepamos bulvės. 13 m gylyje temperatūra ten – nuo 100 iki 600 laipsnių, tad tiesiog pakanka iškasti duobę ir karštis kils aukštyn – jokių viryklių nereikia.

Jau už Timanfajos nacionalinio parko ribų (nereikia bilieto) yra Los Hervideros, kur gali stebėti, kaip į uolas tykšta milžiniškos bangos. Tą matyti iš visų pusių – netgi iš viršaus, mat bangos įlekia į olą, o olos „lubose“ yra skylė, pro kurią žvalgosi turistai.

Bet populiariausia Timanfajos pramoga – žiedinis kelias. Metai iš metų, diena iš dienos kas kokias 15 minučių į jį išvažiuoja specialūs autobusai turistams, kuriuose garso įrašas pasakoja tą pačią istoriją. Kaip išsiveržė vulkanai, kaip visa tai matė vienuoliai… Savo automobiliu važiuoti neleidžiama, nes kelias greitai užsikištų. O ir autobusų nepakanka, laukti tenka ilgai. Džiaugiuosi, kad paklausėme patarimo į Timanfają atvažiuoti kai ji atidaroma (9 val.) ir iš karto nesidairant bėgti prie autobuso. Nes kai mus grąžino iš trumpos ekskursijos, prie autobusų jau rikiavosi eilės turistų – neįlips nei į sekantį, nei į dar kitą…

Lanzarotės vulkaninis menas

Timanfajos žiedinis siauras autobusų kelias – ne šiaip sau kelias. Jis – savotiškas meno kūrinys, sukurtas menininko taip, kad kuo labiau atskleistų Timanfajos įspūdingus vaizdus: kraterius, olas, visokias lavos formuotes, augalais apaugusias „salas“ (kažkaip išvengusias lavos išsiveržimo metu).

Kitas meno kūrinys – Timanfajos restoranas; tas, brangusis, kuriam bulves kepa vulkaniniame karštyje. Jis įsiliejęs į kalną, ant kurio stovi. Jo autorius – Cezaris (Sesaras) Manrikė, garsiausias salos menininkas.

Iš penkių didžiausią įspūdį man palikusių Lanzarotės vietų Cezaris Manrikė prikišo nagus prie visų, o dvi sukūrė nuo nulio.

Viena svarbiausių Lanzarotės lankytinų vietų yra netgi Cezario Manrikės namas. Ne, tai tikrai nėra kažkoks „memorialinis butas“ su architekto daiktais: savo namą jis susiprojektavo visiškai unikalų. Trys jo kambariai – po žeme, natūraliuose sukietėjusios lavos „burbuluose“. Dar vieno burbulo stogas įgriuvo – ten Manrikė pasidarė baseiną, fontaną. Manrikė mylėjo gamtą ir norėjo, kad jo kūryba jos neužgožtų, į ją įsilietų. Net savo svetainę pasidarė taip, kad, atrodo, į ją pro langą liejasi lava, o visi vaizdai – į sukietėjusios lavos laukus.
Cezaris Manrikė neabejotinai vienas didžiausių Ispanijos menininkų, savo stiliaus unikalumu prilygstantis Antonijui Gaudžiui ar Pablui Pikasui. Tik žinomas gerokai mažiau – nes kūrė beveik vien Kanaruose, o ypač gimtojoje Lanzarotėje, kurią mylėjo.

Palyginus su daugeliu savo amžininkų Ispanijos menininkų, Manrikės likimas visiškai kitoks. Pablo Pikaso buvo komunistas ir nekentė Ispanijos regento generolo Fransisko Franko – po to, kai šis nuvertė Ispanijos komunistus, Pikaso išvyko iš šalies. Tuo tarpu Manrikė per pilietinį karą užsirašė savanoriu būtent Franko pusėje. Ir todėl kai Frankas pagaliau įtvirtino valdžią, jis Manrikei – vienam nedaugelio ištikimų menininkų – leido kurti monumentalius valstybinius kūrinius, turėjusius paversti Kanarus (taigi, ir Ispaniją) nauja Europos turizmo Meka.

Didžiausias Cezario Manrikės šedevras Chameo del Agua. Dar iki įsikišant architektui tai buvo unikali vieta: sukietėjusios lavos „tunelis“ kuriame tyvuliuojančiame tvenkinėlyje gyvena unikalūs ryškiai balti miniatiūriniai omarai (iš tolo atrodo it akmenėlių gausybė, kol nepažiūri iš arčiau, nepamatai kojyčių ir kokio vieno judančio), tam tikru dienos metu per skylę apšviečiami saulės. O Manrikė šalimais tose pusiau atvirose olose įrengė „įdomiausią pasaulyje naktinį klubą“, baseiną, koncertų salę…

Manrikė visą gyvenimą kritikavo didžiuosius vienodus viešbučius ir jo įtakos dėka Lanzarotėje tepastatytas vienas daugiaaukštis pastatas. Chameos del Agua jis parodė, kaip turėtų atrodyti turistinė vieta: pritaikyta šiandienos poreikiams, bet kartu natūrali, įsiliejusi į gamtą taip, kad iš išorės jos beveik nesimato.
Manrikė smarkiai aplenkė laiką. Jis kalbėjo apie gamtosaugą dar ~1960 m., kai niekas apie tai nemąstė. Tiesa, paradoksas: šiandieniniai gamtosaugininkai nė už ką neleistų statyti to, ką statė Manrikė. Paversti unikalią olą naktiniu klubu? Bet realybėje viskas daug gražiau, nei skamba, gamtos ir kūrybos dermė tiesiog nuostabi. Net eidamas į tualetą matai dar vieną gražiai apšviestą gilų tunelį. Olų pasaulyje daug, bet tokia ola – tikrai vienintelė.

Antras garsiausias Manrikės kūrinys – Mirador del Rio, į kalno viršūnę įaugęs restoranas su nuostabiausiu Lanzarotės vaizdu į tris kitas mažytes salas. Didžiausia jų, tiesiai po kojomis – Graciosa, į kurią iš Lanzarotės zuja laivai. Ne keltai – automobilių toje 600 gyv. salelėje nėra išvis ir didesnis kaimas tik vienas.

Dar Manrikė turistams sukūrė Kaktusų parką – tiksliau, unikalų vulkaninį amfiteatrą nuo kurio kiekvienos vietos gali stebėti vis kitokį įvairiausių kaktusų “miškelį”.

O šiaip tai Manrikės “potėpiai” matomi visur Lanzarotėje. Daugelio salos transporto žiedų centruose (o tų žiedų Lanzarotėje itin daug) Manrikė pastatė statulas, iš kurių garsiausios vadinamos vėjo žaislais (juguetes de viento), mat jos įvairiausiai juda Kanarų vėjyje. Dar vienas Manrikės žaidimas su gamta. Jis viską iki galo stengėsi daryti unikaliai: net tualetų ženklai “vyras” ir “moteris” Manrikės statiniuose ne eiliniai, o meniški.

Manrikės įtaka matoma netgi ten, kur jis nieko naujo nepastatė – kiekviename salos kaime ir miestelyje. Jo dėka tie kaimai atrodo panašiai, kaip iki turizmo aušros: balti paprasti vienaukščiai nameliai, ryškiai dažytos langinės. Manrikės idėja: šiaip – rudai, jei į vandenyno pusę – mėlynai, jei į kalnų – žaliai. Viename tokių spartietiškų namelių apsistojome per AirBnB. Šeimininkas buvo nevietinis – atsikėlė į Lanzarotę dėl tenykščių bangų jo mylimam serfingui. Prieš 20-30 metų būtum sunkiai įsivaizdavęs, kad toks būtų pirkęs ką nors kita, nei namą ant vandenyno kranto. Bet dabar kiti laikai ir autentiškumas, prarastas kitose Kanarų salose, vis labiau vertinamas – net jei tai reiškia, kad su banglente iki vandenyno tenka važiuoti automobiliu keliolika kilometrų.

Nuo minių Lanzarotės kurortuose nepasislėpsite

Aišku, jeigu jau sukėliau jums mintį, kad Lanzarotė – koks tai senovės, laukinės gamtos ir meno inkliuzas tarptautiniuose ir turistų nugulėtuose Kanaruose – atsiprašau, nes taip nėra. Per metus Lanzarotę aplanko virš 2 mln. keliautojų, arba 20 vienam gyventojui. Į tą patį Chameos del Aguas laiptais teko lipti labai lėtai, mat ir iš priekio, ir iš galo plūdo turistų iš autobusų minios – ir visi stoviniavo, fotografavo. Jokioje Lanzarotės lankytinoje vietoje nebuvo taip, kad nestovėtų dar bent 10 turistų išsinuomotų automobilių.

Turėjau 7 metų senumo knygą apie Lanzarotę. Tai, kas ten aprašyta kaip nemokama, dabar jau mokama. Kas buvo mokama – pabrangę, o paslauga suprastėjusi (anksčiau Mirador del Rio, Kaktusų parke į (mažesnę) bilieto kainą įeidavo ir gėrimas – dabar jį nebent gali nusipirkti daug sumokėjęs papildomai). Lanzarotė irgi Kanarai, ir iš to užsidirba.

Tiesiog, jei jau pasirinkote keliauti į Kanarų salas, kelionė į Lanzarotę bus kitokia, nei kelionė į Gran Kanariją, Tenerifę ar Fuerteventurą. Bent jau kai išvyksite už savo kurorto ar gana proziškos sostinės Arecifės ribų į išsaugotus kaimus, gamtą, ir į visą tai įsiliejantį šiuolaikinį meną.

---

Visi mano kelionių po Kanarų salas aprašymai

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala

Komentarai

Daugelyje Kanarų salų vyrauja trys spalvos: juoda lava, žydra jūra, žalia augmenija. Tačiau Fuerteventura – visa geltona. Kalnai čia žemi, augalų beveik nėra, kaimų mažai. Užtat smėlio kopos dydžio sulig daugiaaukščiais namais, paplūdimiai – geltono smėliuko. Tarsi Fuerteventura būtų ne Kanarų dalis, o Sacharos dykumos tęsinys.

Iš keturių didžiausių Kanarų salų, Fuerteventura pritraukia mažiausiai turistų (~1,7 mln. per metus), tačiau joje irgi yra ir didžiuliai kurortai, ir milžiniškas oro uostas, į kurį iš Europos skrenda pilni lėktuvai.

Dalinuosi savo kelionės į Fuerteventurą metu surinkta patirtimi apie šią salą.

Fuerteventuros kurortai ir pajūrio kopos

Didžioji dalis turistų Fuerteventuroje apsigyvena dviejuose didžiausiose kurortuose: More Chablo [Morre Jablo] pietuose ir Castillo Caleta de Fuste (dar vadinamas El Castillo) netoli oro uosto.

Šitie kurortai – tokie, kokių galėtumėte tikėtis bet kur Kanaruose ar apskritai pietuose. Centre – „prekybos centras-turgus“ su gausybe parduotuvėlių ir visokių virtuvių restoranėlių, kelis kilometrus į abi puses – didžiuliai viešbučiai, vilų kompleksai. Kad būtų gražiau, valdžia pristačiusi visokių statulėlių, be to, kiekviename Fuerteventuros kurorte – po banginio griaučius ant pjedestalo.

Fuerteventura – dykuma, tad paplūdimiai ten – gražaus smėliuko, lyg Palangoje.

Kurortų centruose, tiesa, jie nedideli. Didesni aplinkui, bet vėjai ir bangos ten irgi didžiuliai. Todėl Fuerteventurą pamėgę banglentininkai (serfingas) ir jėgos aitvarų mylėtojai.

Įspūdingiausi paplūdimiai – ar, tiksliau, ištisas kopų laukas – salos šiaurėje prie Koralecho [Corralejo] kurorto. Pastarasis yra mažesnis, jame nėra daugiaaukščių viešbučių, tačiau ieškantiems autentikos vis tiek patiks nebent žvejų kaimelio laikus menantis jo centras aplink uostą, nes kitkas – nauji pastatai.

Užtat trokštantiems vienatvės gamtoje pakaks išeiti į didžiąsias kopas, kurios driekiasi 8 km ir yra 2 km pločio. Kai važiavau keliu per jas, tūžmingas vėjas nuolat ant kelio pūtė smėlį. Jeigu ne specialūs smėlio valytuvai (tarsi Lietuvoje sniego žiemomis) tas kelias greitai pats atsidurtų po kopomis…

Vos pravėrus automobilio lango stiklą vidun plūstelėjo skausmingas smėlio gūsis, vos patraukiau fotoaparatą. Jei eisite pasivaikščioti, pasirūpinkite akiniais, kurie nepraleistų smilčių pro šoną – kitaip jos nuolat pateks į akis.

Fuerteventuroje siūloma ir kitokių pramogų: važiuoti per kopas bagiu ar joti kupranugariu. Tiesa, jei įsivaizduojate, kad josite sau romantiškai vienas per smėlynus, greičiausiai klystate: mačiau, kaip pramogos organizatoriai šalikele vedė tankiai susiglaudusių kupranugarių, nešinų turistais, vilkstinę.

Fuerteventuros didinga nykuma

Tačiau už kurortinių zonų ribų aplinka kur kas tuštesnė ir dykesnė. Juk gyventojų Fuertreventuroje – panašiai, kaip vienuose Šiauliuose, nors sala tikrai nemaža (nuo Koralecho šiaurėje iki More Chablo pietuose – 122 km). Tiesa, tai reiškia, kad turistai vietinius visiškai užgožia. Išskyrus nebent nedidelę ir nykoką salos sostinę Puerto del Rosario, kitur kokie 80% ar 90% žmonių, kuriuos sutiksite, bus kiti turistai, kurių automobiliukų spiečiai suguža į kiekvieną populiaresnę lankytiną vietą. Tiesa, jei kitose didžiosiose Kanarų salose žymiausiose vietose gali spraustis ir šimtai turistų, tai Fuerteventuroje dažniau – kokie keliolika, erdvės pakanka visiems. Turistinių autobusų mačiau tik keletą į dieną.

Tik tiek, kad tos įdomiausios Fuerteventuros vietos – gana nykokos. Štai aplankiau žymiausius muziejus. Pulkininkų namas, iš kurio XVIII-XIX a. faktiškai salą valdydavo ispanų karininkai, šiaip toks žavus nutolęs Ispanų imperijos postas – bet jo vidus beveik tuščias: eksponuojamos kažkokios nuotraukos, perfotografuoti pulkininkų paveikslai (nei vieno tikro), daug salių išvis tuščios. El Kortilo gynybinis bokštas, statytas ispanų gintis nuo anglų piratų “lenktynių dėl kolonijų” laikais, iš išorės atrodo įdomiai, bet viduje ten išvis keli eksponatai. Machorero sūrio muziejus gal geresnis – bet to sūrio ragauti neduoda ir net parduotuvė buvo laikinai uždaryta…

Šiaip Machorero [Majorero] sūris, daromas iš ožkų pieno (kartais su avių pieno priemaišomis) – populiariausias salos suvenyras ir jis tikrai skanus bei ne itin išbrangintas. Jo paragavau Betankurijoje – viename seniausių salos kaimų, įkurtame dar 1404 m. Tai buvo viena pirmųjų europiečių kolonijų – tačiau, kaip ir kitose Fuerteventuros gyvenvietėse, jos seni nameliai ir bažnytėlė nebent kiek romantiški, bet neįspūdingi.

Į dar vieną lankytiną vietą, kurią buvau suplanavęs – Druskos muziejų – net ir nėjau. Šiaip ar taip, pažiūrėti didžiulių jūros bangų užpilamus „baseinus“, iš kurių paskui, išgarinus vandenį, būdavo imama druska (kaip kitaip ją gautum tokioje saloje?), galima ir visai nemokamai.

Būtent vaizdus Fuerteventuroje ir verta pamatyti labiausiai. Ar nuo Mirador Morro kalno ir prie dviejų gvančų (iki ispanų užkariavimo Kanaruose gyvenusios tautos) vadų statulų. Ar į dūžtančias bangas nuo El Kotilo [Cotillo] miestelio. Ar tokį laukinį peizažą pačiuose salos pietuose, kur asfaltuotą kelią pakeičia visai negrįstas ir duobėtas į Kofetės kaimą.

Aišku, „laukinį“ tik sąlyginai. Net ir tuose serpantinuose bus, kad apsidairę bent tolumoje nematytumėte nė vieno dėl atsargumo vos pasivelkančio automobiliuko. Tačiau ten vienintelį kartą Kanaruose sustojome apžvalgos aikštelėje, kurioje nieko be mūsų daugiau nebuvo. Gal ir dėl milžiniško vėjo kuris ten, aukštai, kur iš abiejų pusių plytėjo atvira jūra, buvo šitoks stiprus, kad gūsiai mane net blokšdavo atgal, o automobilį drebino taip, kad mano žmona net nenorėjo iš jo lipti.

O kitų žmonių artumas turi ir pliusų: mačiau, kaip vienai turistų šeimai tame kelyje nuleido padangą, ir po kokio pusvalandžio atsirado pagalba.

Kelionė į Fuerteventurą – ar verta?

Viską sudėjus į visumą, jeigu kelionės jums visų pirma – lankytinos vietos ir įdomybės, istorija, kultūra – Fuerteventura tikrai ne jums.

Tačiau jeigu labiausiai jus vilioja gamta – Fuerteventuroje rasite kur paganyti akis (kopos, bangos), nors, greičiausiai šalia jūsų visuomet bus ir kažkiek kitų turistų.

O jeigu norite tiesiog šilumos su smėlėtais paplūdimiais (kurie pietų Europos šalyse nėra jau tokie dažni), o gal dar mėgstate ir bangas bei susijusias su jomis pramogas – drąsiai keliaukite į Fuerteventurą.

---

Visi mano kelionių po Kanarų salas aprašymai

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala

Komentarai

Gran Kanarija – viena labiausiai Europos turistų numylėtų vietų. Ypač žiemomis, kai kitur Europoje šalta ar bent vėsu, o ten maždaug +20.

Ko tikėtis Gran Kanarijos kurortuose? Ką ten pamatyti be vandenyno ir paplūdimių?
a
Apvažiavau Gran Kanariją nuomotu automobiliu – tiek kalnus ir žavius jų miestelius, tiek pakrantes ir sostinę Las Palmasą. Dalinuosi patirtimi.

Gran Kanarijos kurortai prie didžiųjų kopų

Daugelis į Gran Kanariją atvykusių turistų apsistoja salos pietuose, aplink Maspalomas kopas. Šios geltono smėliuko kopos – tarsi žiupsnelis dykumos, „atpūstas“ į Kanarų salas. Pakilęs didesnis vėjas jas tiesiog akyse vėl pusto ir perpusto, keisdamas peizažą. Vėjuotą dieną laipiodamas kopomis gavau tokį smilčių dušą, kad net akis pramerkti sunkiai galėjau. Užtat kai vėjas nurimsta kopos panėšėja į milžinišką (2,5 km ilgio, 1 km pločio) paplūdimį, kuriame – tai Gran Kanrijoje reta – gali rasti ir visai asmenišką vietelę, be minių kitų turistų iš visų pusių.

Tačiau tai, kas aplinkui kopas – gerokai įprasčiau. Kopų vakaruose, Meloneras kurorte – didžiuliai viešbučių kompleksai, kuriuos galėtum atrasti bet kur pietų Europoje, pilni senyvų britų ir vokiečių turistų. Net kelionių organizatorių ir viešbučių tinklų prekės ženklai tie patys (Riu, Tui, Raddisson ir kt.). Kiekvienas rimtesnis pasaulio kelionių verslas uždėjęs savo ranką Gran Kanarijoje… Promenada palei vandenyną ir Maspalomas švyturį iš visų jų veda į kopas, bet kavinių joje mažai, nes turistai viską gauna savo viešbučiuose.

Kiek kitoks Plaja de Ingles kurortas į rytus nuo didžiųjų kopų. Ten mažiau „viskas įskaičiuota“ viešbučių, tad žmonės daugiau laiko leidžia viešosiose erdvėse, yra daugiau restoranų (ir vietinių, ir tinklams priklausančių, ir įvairių užsienio virtuvių), pajūrio promenadoje – restoranų, gyvos muzikos. Tačiau daugelis gyvenamųjų vietų ten – net apgaulingai toli nuo vandenyno. Pvz. nuo „Sanom Beach Resort“ iki tikro “beach” (angl. “paplūdimys”) reikia eiti nei daug, nei mažai: 1,5 kilometro nuobodžiomis raitytomis Plaja de Ingles gatvėmis.

Kas nemaloniai nustebino – daug „besikabinėjančių“ prekijų. Nuo Afrikos iki Gran Kanarijos vos 200 km; ten nuolat plaukia nelegalūs imigrantai ir, atrodo, žymi jų dalis „nusėda“ Plaja de Ingles pajūrio promenadoje, „stumdydami“ turistams visokius niekučius (tikriausiai nebūdavo momento, kada apsidairęs nematyčiau tokio pardavėjo). Ne ką mažiau įkyrūs pasirodė ir į savo restoranus kviečiantys kinai ar patys ispanai. Aišku, Gran Kanarija – ne arabų žemė, į skverną niekas nesikabinės, bet jei esate įpratę atostogauti kaip Palangoje, kur pardavėjai su tavimi kalba tik jei pats prie jų prieini, tai gali nepatikti. Specialūs ženklai perspėja ir apie blogesnius dalykus: „Saugokitės kišenvagių“, „Saugokitės apgavikų su trijų kortų apgavyste“. Kabo net labiausiai siaučiančių vagių nuotraukos.

Vidutinio dydžio Gran Kanarijos kurortai

Į rytus nuo Plaja de Ingles – mažesnių kurortų ruožas (San Augustinas, Bahia Feliz ir kt.). Tokių centruose – „komercinis centras“ su keletu parduotuvių ir restoranų, aplinkui – viešbučiai ir vilos. Į pastarąsias kelionių agentūros paprastai neveža, bet nuskridus „savarankiškai“ su Ryanair ar Wizzair galite išsinuomoti.

Į vakarus nuo Meloneras, už visų milžiniškų viešbučių eilių prasideda kalnai ir tenykščiai kurortai „lipa“ į juos. Poilsiniai nameliai statomi kalnų šlaituose. Nuo jų iki vandenyno – gana toli, bet vaizdai – nuostabūs. Tiesa, laukinės gamtos mylėtojai anais kurortais labai skundžiasi, esą „progresas visiškai sužalojo pakrantės kalnus“. Pagrindinis iš tokių kurortų tame ruože – Puerto Rikas.

Paskutinysis toje eilėje – Puerto de Mogan kurortas. Anksčiau – žvejų kaimas, bet dabar prieplaukoje – beveik vien jachtos, o namai atiduoti kavinėms ir viešbutukams. Visur pilna gėlių. Pastatai tik atrodo seni: iš tikro viskas pastatyta specialiai turistams. Gausu vandens pramogų.

Tiesa, visuose tokiuose Gran Kanarijos kurortuose (išskyrus tuos prie Maspalomas kopų) su paplūdimiais striuka. Daugybė jų akmenuoti, labai siauri, „įsprausti“ aukštų uolų. Jei norite rasti „turistų truputėlį mažiau atrastą pajūrio miestelį“ – toliau nuo pagrindinio pietinio kurortų ruožo ar nuo sostinės Las Palmaso galite tai padaryti. Tačiau toks miestelis tikrai neturės bent kiek geresnio paplūdimio. Apie visus bent kiek geresnius jau seniai išdygę milžiniški kurortai, o mažesni kurortai netgi patys stokoja normalesnių paplūdimių. Ir, aišku, “turistų mažiau atrastas” Gran Kanarijoje gali tiesiog reikšti, kad turistų ne dešimtys tūkstančių.

Turistams – papildomi mokesčiai ir negaliojančios nuolaidos

Gran Kanarijos kurortuose atostogauti brangu ir kainos visur aukštos (išskyrus, nebent, greito maisto tinklus, pvz. „McDonald‘s“ ar „Subway“, kurie yra tik didžiuosiuose kurortuose ir miestuose). Ir jei kažkokios kainos atrodo „visai neblogos“, greičiausiai jūsų dar lauks siurprizai: turistai „melžiami“ ne vien oficialiai. Štai susigundę „bufetu“ („valgyk kiek nori“) kinų restorane San Augustino miestelyje gavome nustebti: visų pirma, dieną bufeto nebuvo, tad už tą pačią kainą padavėjas pasiūlė vieną patiekalą su ryžiais. Užsisakę sužinojome, kad dar „privaloma užsisakyti bent vieną gėrimą“, o jų kainos įspūdingos: maža „Coca Cola“ – 3,10 euro… Galiausiai gavę sąskaitą išvydome, kad priskaičiavo kažkokių papildomų mokesčių, kurie niekur neminimi.

Kitą kartą susigundėme nuolaida. „Trečiadieniais vakarienės su šou kaina – 22,5 euro žmogui, jei perka du žmonės“. Vis tiek brangu, bet vieną kartą galima nueiti. Jau bepirkdamas pamačiau įrašą mažomis raidelėmis „Turistams nuolaida negalioja, tikrinami pasai“. Turistams to paties dalyko kaina – 58 eurai žmogui. Aišku, nėjome.

Kokybės Gran Kanarijoje irgi trūksta: turizmo pramonė čia jau klesti 40-50 metų, taigi, kai kurie prekybos centrai, viešbučiai, restoranai Maspalomase ir aplink – gerokai aplūžę, neremontuoti, prišnerkšti, su senomis plastmasinėmis kėdėmis ir pan. Lietuvoje panašių jau nelabai rasi, ką bekalbėti apie kokį Dubajų, kur viskas nauja…

Maisto, prekių kokybe irgi rūpinasi toli gražu ne visi: o kam, jei šitie turistai, palikę kažkiek pinigų, išskris ir greitai negrįš, nuolatiniais klientais netaps. Tačiau Gran Kanarijoje yra ir daugybė (per 100 000) „amžinų turistų“: daugiausiai pensininkų, kurie arba su visam persikėlė ten gyventi, arba bent jau kasmet ten atskrenda „žiemoti“. Taigi, yra ir į juos besiorientuojančių, kokybiškesnių restoranų, tačiau reikia rasti.

Nešvankusis pietinės Gran Kanarijos veidas

Pietiniuose Gran Kanarijos kurortuose sutiksi kelių tipų poilsiautojus. Dauguma – maždaug nuo 60 iki 90 metų, kai kurie net su vaikštynėmis. Vakarų Europoje įprasta, kad ir senukai poilsiauja, džiaugiasi gyvenimu.

Dar kažkiek – vidutinio amžiaus šeimos su vaikais.

Todėl gal nustebsite sužinoję, kad pietiniai Gran Kanarijos kurortai (ypač Plaja de Ingles) – dar ir netradicinio seksualumo asmenų rojus.

Ir šitą pastebėsite vos išėję pasivaikščioti. Visur pilna „ekskliuzyvinių gėjų viešbučių“ ir iš jų išeinančių vyrų porelių, vaivorykštinių vėliavų. Prekybos centruose, be restoranų ir parduotuvių – galybė visokių netradicinio seksualumo klubų. „Cita“ prekybos centre visas rūsys tam paskirtas: gėjų klubai, svingerių klubai (kur senyvi vokiečiai keičiasi žmonomis), SM (sadomazochistų) klubai. Juodaodės prostitutės ant laiptų. Jei norėtumėte prieš ten eidami „pasipuošti“ – antrame aukšte yra BDSM rūbų. Kitame, „Yumbo“ prekybos centre visa tai – net ne atskiruose aukštuose, o bendroje zonoje. Lauke nuo prekystalio pardavinėjami fetišistiniai rūbai gėjams, šalimais įsikūrusi „Dragstore“ (parduotuvė transvestitams) ir t.t.

Niekur gyvenime nemačiau ir tiek daug reklamų, susijusių su netradicinių seksualumu. „Transvestitų šou“, „Gėjų klubas Romeo ir Džulijus“, „Pimpalų ringas“, „Karštas skandalas – heteroseksualų, biseksualų ir gėjų sekso kinas, tinka ir svingeriams“. Kai kur nurodytas aprangos kodas: „fetišistinis gėjiškas“, „vien tik baltos kelnaitės“, „kelnaitės su atviru užpakaliu“, „tik nuogiems“. Grįžęs vėlai vakare išvydau, kad „Yumbo“ tarsi virto dideliu gėjų klubu: transvestitų dainos, nuogi padavėjai aptarnauja net lauke, besibučiuojantys vyrai ant laiptų. Įdomiai atrodo viso to veiksmo centre „Burger King“ ir labai eiliniai jo klientai bei viena-kita senyva vokiečių prašalaičių vyro ir moters pora. Bet ten visi įpratę. Net, rodos, eilinėse parduotuvėse ar restoranuose laukia „siurprizai“: nuo prijuostės su prikabintu „peniu“ iki gėrimo kinų restorane, kur savo stiklinės dugne pamačiau besimasturbuojančio vyro nuotrauką.

Beje, ir nuostabiosios Maspalomas kopos naudojamos toli gražu ne vien pasivaikščiojimui: gėjų porelės ten masiškai traukia pasimylėti.

Tiesa, mylisi ir vyro-moters poros. Maspalomas kopose yra neoficialios zonos, kur mylisi „gėjai nuo 25 iki 50 metų“, „gėjai nuo 50 iki 70 metų“, „heteroseksualai svingeriai“, „biseksualai“. Dienomis ir naktimis zonos skirtingos. Jei sudomino – štai „nešvankus“ Maspalomas kopų žemėlapis. Jei neturite poros, galite susirasti „vienam kartui“ prie Plaja de Ingles Riu viešbučio, kur – pagrindinis įėjimas į kopas. Tripadvisor lūžta nuo tokių komentarų kaip „Venkite gėjų zonų! Pamatėme kaip gėjai užsiiminėja seksu – mano vyras buvo traumuotas“.

Nerašau, ko nepamatau savo akimis. Taigi, nuėjome su žmona per patį vidurdienį valandai į kopas. Pirmas vaizdas: ant kalno masturbuojasi ekshibicionistas. Kitas tą patį daro po krūmu, stebėdamas praeivius. Keli pradėjo mus sekti, trindami glaudes. Štai vienas pasipuošęs lytinį organą raiščiu. Atokiau sustojęs besimasturbuojančių vyrų ratas – atrodo, apsupę kažkokią besimylinčią porelę. Dar vienas nuo kopos dairosi su žiūronais.

Žmona nusprendė kopose atokiau nuo visų „herojų“ pasideginti (už visų neoficialių zonų ribų), o aš – lipti ant kopos, pasigerėti jūros ir kalnų vaizdais. Juokais pasakėme: „jei kas bus, šaukime vienas kitą“ – bet negalvojom, kad prireiks. Na, juk esam tolerantiški, jie gal netradicinio seksualumo žmonės, bet juk nieko per prievartą nedarys… Bet tepraėjo 10 minučių, kai išgirdau žmonos „Augustinai!“. Galvojau, gal kas užkalbino, išgąsdino. Buvo blogiau: vienas veikėjas, ėjęs pro šalį, sustojo prie mano žmonos puolė masturbuotis, į piktus žvilgsnius nereagavo ir tik jai mane pašaukus nėrė šalin. To jau buvo gana – išėjome arčiau jūros.

Nėra taip, kad visos Maspalomas kopos būtų tokios: prie pat jūros to paprastai nepamatysi (tiesa, yra du nudistų paplūdimiai: gėjų ir heteroseksualų).

Siurrealistiška, kad per tas pačias kopas nieko nežinodamos eina ir eilinės poros, šeimos. Mačiau, viena močiutė su anūke tik šypsosi į ūsą – galiu įsivaizduoti, ką jos ką tik matė. Bet pats siurrealistiškiausias vaizdas užlipus ant kopų prie jūros: į vieną pusę jūra, šeimos, jėgos aitvarai.

Gran Kanarijos pramogos šeimoms

Iš Gran Kanarijos pietų aplink salos rytus ir šiaurę driekiasi magistralė. Nors Gran Kanarijoje tik 800 tūkstančių gyventojų, o magistralė šešių juostų – ji užsikemša.

Nuo magistralės – nusukimai į miestus, kurortus, prekybos centrus, oro uostą, pramogų parkus, zoosodus ir pan. Ko tik neįsteigta, kad užimti turistus apsiniaukusiomis dienomis!

Yra Gran Kanarijoje ir labiau nišinių, mažiau išreklamuotų pramogų, kur kainos kiek mažesnės. Tokių pramogų, kurios kitur būtų visai neįmanomos, nes, tiesiog, truktų lankytojų. Pavyzdžiui, Gran Kanarija puiki vieta išbandyti airsoftą (mūšius oriniais šautuvais). Tenykštis Hangar 37 parkas skelbiasi geriausiu Europos airsofto parku, o įvairūs mūšiai vyksta nuolat: gali ateiti vienas, dviese, ir tuoj pat prijungs prie vienos komandų.

Gran Kanarijoje yra ir Sioux City, laukinių vakarų gyvasis muziejus, kur, atvykęs ryte, tarsi dalyvausi ilgame visos dienos spektaklyje su kaubojais, indėnais, arklių užkalbėtojais, banko apiplėšimu, galvijais ir pan. Visas laukinių vakarų miestelis atkurtas.

Šeimas žavi ir Holiday World atrakcionų parkas Maspalomas: jis, aišku ne Disneilendas, bet kai neribotai gali eiti į visus atrakcionus visą dieną susimokėjęs tiek, kiek restorane kainuoja vieni pietūs – atrodo puikus pasiūlymas.

Gran Kanarijoje yra ir viena pigesnių galimybių pasaulyje pasinerti turistiniu povandeniniu laivu – tiesa, povandeninė fauna čia ne tokia įspūdinga, kaip Havajuose, kur irgi juo nėriau.

Ramesnioji vakarinė Gran Kanarijos pakrantė

Vienintelė ramesnė Gran Kanarijos pakrantė yra vakarinė. Ten nenutiesta magistralė, ten driekiasi gražus Anden verde kelias su vaizdais į milžiniškas jūron krentančias uolas, į toli apačioje ūžiančias bangas. Tiesa, pati beprotiškiausia kelio dalis irgi pakeista magistrale, uždaryta: bet dar galima privažiuoti prie Anden Verde balkono, paskui – pėsčiam pasivaikščioti asfaltu, pro kurį jau prasikalė augalai.

Tiesa, ir vakariniuose Gran Kanarijos pajūrio miesteliuose – Algae, Agaetėje, Puerto de los Nieves – sunkiai radome kur pastatyti automobilį, o laisvų vietų lauko kavinėse irgi nelabai buvo.

Atokumas Gran Kanarijoje visada sąlyginis. Jau ir šiaip ši sala tankiausiai gyvenama Kanaruose – 543 žmonės į 1 kv. m, arba 10 kartų tankiau, nei Lietuva. O kur dar visi turistai!

Salos centras – kalnai, debesys ir balti kaimai

Tačiau Gran Kanarija yra vulkaninė sala. Jos centras, kur kadaise veržėsi ugnikalniai, iškilęs beveik 2 kilometrus virš jūros lygio ir, nepaisant mažų atstumų, nuo vandenyno iki ten gali tekti važiuoti ir valandą – keliai vingiuoti, siauri. Iš priekio atvažiavus autobusui tekdavo išvis sustoti – kitaip sunkiai prasilenksi.

Štai ten, salos centre, turistų kiek mažiau. Dauguma Gran Kanarijos mylėtojų myli šią salą dėl jūros ir šilumos – o kalnuose nėra nei to, nei ano (žiemos naktimis, būna, net pasninga, o mums keliaujant sausį temperatūra dieną laikėsi apie +10).

Vingiuotų keliukų pakelės aikštelėse dažniau sutikdavau kitokius keliautojus: pavyzdžiui, slovakų porą, į Gran Kanariją atvažiavusią nuosavu automobiliu (nuvažiavo iki Ispanijos pabaigos, Huelvos uosto, ir persikėlė keltu iš žemyno, ~32 val. plaukimo).

Ten, kalnuose, ilgi pasivaikščiojimo takai. Garsiausi – nebūtinai įdomiausi. Štai už salos simboliu tapusią Roque Nublo uolą pasirodė įspūdingesnė netolima Roque Bentayga uola. Iš pradžių net galvojau, kad ji ir yra ta tikroji Roque Nublo… O įspūdingiausias vaizdas į jas abi – nuo toliau, palypėjus aukštyn nuo Cruz de Tejeda.

Į Roque Bentayga puikus vaizdas atsiveria ir iš Techedos (Tejeda) miestelio senamiesčio. Gražių miestelių kalnuose ir daugiau – pavyzdžiui, Teroras (Teror). Tačiau retame kuriame jų yra lankytinų vietų, kurias būtina pamatyti: smagiausia ten tiesiog pasivaikščioti.

Beje, Roque Nublo ispaniškai reiškia „debesų uola“ ir, kaip ir visi Gran Kanarijos kalnai bei kalnų kaimai, ji tai paskęsta debesyse, tai vėl išnyra. Kelionei į Gran Kanarijos kalnus rinkitės pačią giedriausią įmanomą dieną – kitaip galite mažai ką pamatyti. Pirmą kartą, rodos, išvažiavome ten šviečiant saulei, dalis apžvalgos aikštelių vis viena skendėjo debesyse, ir iš aukščiausio Gran Kanarijos taško – Pico de los Nieves (į jį praktiškai galima užvažiuoti automobiliu) pažvelgus į vakarus matėsi ne Tenerifės sala ir Teidės viršukalnės sniegai (kaip turėtų), o tik debesų grandinė.

Gal net labiau nei aukštikalnės mane nustebino Gran Kanarijos tarpekliai. Juk sala nedidelė, joje nebėra normalių upių (visas vanduo nukreiptas į čiaupus)… Tačiau, kol dar tekėjo, upės išgraužė pribloškiamai gilius kanjonus.

Metai iš metų kartojasi tas pats: aukštai aukštai prisninga, tas sniegas tirpsta, tirpsmo (nežiemą – lietaus) vanduo teka nuo kalnų į vandenyną. Vulkaninės uolienos, kuriomis dengta Gran Kanarijos žemė – minkštos, ir tekėdamas vanduo metai iš metų įsigraužia vis giliau, suformuodamas tarpeklius (barranco), kurių žymiausias – Gajadekės tarpeklis.

Gran Kanarijos olose – išnykusios tautos kaimai

Gran Kanarijos šlaituose daugybė olų. Tai buvo tuneliai, kuriais tekėjo lava. Juos perkirto vandens išgraužti tarpekliai.

Iki Ispanija 1483 m. užkariavo Gran Kanariją, tuose olų labirintuose gyvavo ištisi kaimai. Gvančų – senųjų Kanarų salų gyventojų – gyvenvietės. Pietinėje kanjono pusėje jie įsirengdavo gyvenamuosius kambarius, jų grindyse išgremždavo sandėliukus. O šiaurinėje kanjono pusėje olose gvančai laidodavo savo mumijas. Mumifikuodavo kūnus tuo pat metodu, kaip senovės egiptiečiai, ir dar XX a. tyrinėtojai rasdavo daug tų suvyniotų negyvėlių. Deja, daug jų buvo sutrinta į vaistus (anksčiau žmonės tikėjo, kad tokie „mumijų milteliai“ gydo visas ligas), kitas apgraužė žiurkės. Bet Gajadekės slėnio muziejuje dar galite vieną mumiją pamatyti savo akimis.

O štai gyvo gvančo nesutiksite nė vieno. Gvančų kultūra tapo pirmąja europiečių kolonializmo auka – tik paskui panašus likimas ištiko indėnų, aborigenų, Sibiro tautų kultūras.

Užkariavę Gran Kanariją, iš 20 tūkstančių salos gvančų ispanai paliko gyvus ir neišvežtus į vergovę tik 3000. Ir tų vardus pakeitė į krikščioniškus, juos prievarta atkėlė iš olų į miestus (kuriuose tuoj jau gyveno daugiau ispanų, nei gvančų). Gvančų kalba, kultūra greitai pasidavė. Kadangi jie buvo baltaodžiai, išvaizda neką tesiskyrę nuo ispanų, šiandien nebepasakysi, kurie salos gyventojai turi gvančiško kraujo.

Tad nors gvančai gyveno ne prieš 6000, o prieš 600 metų, šiandien tegalima tyrinėti jų kultūros liekanas – tarsi kokį Stounhendžą ar Egipto piramides. Tokias kaip Cueva Pintada Galdaro mieste, kur atkastas vienas svarbiausių gvančų kaimų ir išlikusi olų tapyba. 3D vaizdo įrašai ten pristato prarastą gvančų kultūrą, tačiau daug kas tėra spėjimai: „Ištapytosios figūros pernelyg taisyklingos, kad būtų šiaip piešinėliai – gal tai raštas, o gal kalendorius“ – sakoma viename tų filmukų. Bet niekas nežino. Ispanų kolonistams nerūpėjo užrašyti tų žinių, o ir gvančų kultūroje viską žinojo tik aukščiausi luomai.

Gvančai gyveno visame Kanarų salyne, bet Gran Kanarijoje jų kultūros liekanų – daugiausiai. Jei muziejai su uždengtais nuo aplinkos, elektra apšviestais senovės reliktais jums ne prie širdies, aplankykite Fortaleza de Ansite „kalną“. Tai buvo vienintelė vieta Gran Kanarijoje, kur pasivaikščiojome taip ir nesutikę nė vieno kito turisto. Labai keista, nes ir viena įspūdingiausių vietų: ne šiaip kalnas, o kalnas-tvirtovė, kurio olose gyveno ir dirbo šimtai gvančų, o šiandien galima pasivaikščioti tais natūraliais balkonais ir koridoriais. Spėjama, kad būtent tenai įvyko paskutinis mūšis dėl Gran Kanarijos salos: metaliniais kalavijais ir šarvais ginkluoti ispanai nesunkiai užėmė „kalną-tvirtovę“, kurią gvančai gynė mediniais basliais.

Tokios technologiškai atsilikusios tautelės, kaip gvančai, nemokėję net apdirbti metalo, neturėjo jokių šansų prieš didžiąsias Europos imperijas…

Bet šiandien jų mistiškas paveldas dalį turistų domina ne mažiau, nei ispanų miesteliai. Nes gvančiškose lankytinose vietose subtiliai dera pasivaikščiojimas gamtoje su kultūra. Maipe kapinėse (prie Agaetės) gali vaikštinėti tarp tikrų uolų ir akmenų kauburėlių – gvančų kapų stebėdamas Teidės kalną Tenerifėje tolumoje. O Cenobio de Valeron (prie Galdaro) gali lipti į kalną, kurį gvančų javų saugyklos pavertė į tokį keistą korį. Ir net Mundo Aborigen, oficialiai gvančų muziejus-kaima, žavi ne savo apibyrėjusiom gvančų statulom, o kaip jaukus pasivaikščiojimas gamtoje: nuo vienos atkurtos gvančų gūžtos iki kitos, stebint Maspalomas kopas kažkur toli apačioje.

Beje, galiausiai vieną dalyką Kanarų salų ispanai ilgainiui pradėjo daryti taip pat, kaip gvančai. Gyventi olose. Tiesiog, kai tų olų Gran Kanarijoje šitiek, tai patogiau ir pigiau, nei statyti namą nuo nulio. Tik ispanai ne šiaip sau pasikloja oloje žvėrių kailius, kaip darydavo gvančai – olas jie perstato į namus, restoranus, koplyčias, pasistato fasadą su langais ir durimis, net palydovines „lėkštes“ išsikelia. Tokių „olų kaimų“ Gajadekės slėnyje – irgi ne vienas. Palyginus su gvančų kaimais, į kuriuos tekdavo kopti, ispaniškieji gerokai žemiau. Prieš 100 metų ir jie dar buvo atokūs, bet nutiesus tarpekliais kelius turistai skaičiumi ten aplenkė vietinius.

Las Palmasas – gyvas ispaniškas miestas Kanaruose

Gran Kanarija ne šiaip sau vienas didelis kurortas ar nacionalinis parkas. Tai – ir labai normali Ispanijos dalis, kur gyvena ~600 tūkst. Ispanų, turinčių savo gyvenimus ir darbus. Ir Gran Kanarijos sostinė Las Palmas – labai tikras Ispanijos miestas. Su gražia sena katedra ir centrine aikšte. Su „vietinių“ pramogomis, kurias išbandėme ir mes: nuėjome į Las Palmaso futbolo klubo varžybas. Jis žaidžia Ispanijos aukščiausioje lygoje (La Liga) ir net į eilines varžybas, nepaisant brangių bilietų, susirinko 20 000 žmonių (33 000 vietų stadione).

Kainos Las Palmase nemažos, bet visiems vienodos. Čia daug greito maisto restoranų tinklų (įskaitant ispaniškąjį „Telepizza“), prekybos centrų, kuriuose apsipirkinėja patys Kanarų salų gyventojai. Kiekvieną sekmadienį 11:30 (patikrinkite, ar laikas nepasikeitė) parke prie Pueblo Canario galite išvis nemokamai pasižiūrėti tradicinius Kanarų tautinius šokius: pasirodymas truko apie valandą, grojo 14 muzikantų ir šoko 12 šokėjų. Įdomu, graži muzika, o pasigerėti tuo susirinko beveik vien vietiniai: daugeliui turistų, tikriausiai, Las Palmasas atrodo pernelyg eilinis miestas, kad ten užsuktų. O gal be reikalo.

Yra Las Palmase ir lankytinų vietų keliautojams, tokių kaip Kolumbo namas (tiksliau, gubernatoriaus rezidencija, kurioje „visai logiška tikėti, kad pakeliui į Ameriką nakvojo Kolumbas“), tačiau tai nėra kažkokios pasaulinės ar bent Ispanijos reikšmės įdomybės. Gran Kanarijoje gamta ir saulė visgi nusveria kultūrą, bet „kultūriniai intarpai“ Las Palmase gali būti smagūs.

O ir paplūdimys Las Palmase geresnis, nei daugelyje Gran Kanarijos kurortų (Playa de las Canteras, ~2 km ilgio, smėlėtas).

Gyviausia Kanarų sala?

Apskritai, Gran Kanarija konkuruoja su žymesne Tenerife dėl “gyviausios” kanarų salos statuso: kur daugiausiai kultūrinių ar vandens pramogų, šurmulio. Tiesa, naktinio gyvenimo, garsios muzikos už Maspalomaso ribų Gran Kanarijoje netgi stebėtinai mažai. Bet turistų minių, automobilių eilių pilna beveik visur.

Jei tai jums neigiamas dalykas – tikriausiai norėsite atostogauti kitose salose ir kurortuose. Tačiau tai turi savų pliusų: daugybė restoranų, parduotuvių, kitų paslaugų beveik visur – šalia. O artimiausias prekybos didcentris – vos už keliolikos minučių važiavimo automobiliu.

Ir visos lankytinos vietos – irgi netoli.

Be to, jei Gran Kanarijoje pabos, iš ten nesunkiai galėsite aplankyti kitas didžiąsias Kanarų salas: į jas – Tenerifę, Lanzarotę ir Fuerteventurą – nesunkiai galėsite anksti ryte nuskristi, o vėlai vakare grįžti (nereikės užsisakyti tenai viešbučio). Mat Gran Kanarijos oro uostas vienas didžiausių Kanaruose ir iš ten į šias salas – ir po 10 reisų kasdien.

Fuerteventuroje galėsite išvysti tuštesnes dykumas, Lanzarotėje – vulkaninius peizažus ir įspūdingą šiuolaikinę architektūrą, Tenerifėje – aukščiausius kalnus, o Gran Kanarijoje toliau atostogauti.

---

Visi mano kelionių po Kanarų salas aprašymai

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala

Komentuoti