Išskleisti meniu

Europa – kelionių vadovai

Turkija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Turkija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

| 2 komentarai

Turkiją matė beveik visi, bet gerai pažįsta – mažai kas.

Turkija – milžiniška ir įvairi šalis, trigubai didesnė už Jungtinę Karalystę ar Vokietiją.

Į įvairius Turkijos regionus visokiausiais būdais keliavau aštuonis kartus ir dalinuosi patirtimi tiek apie lankytinas vietas, tiek virtuvę ir kultūrą, tiek praktinę kelionės pusę: kainas, vizas, transportą.

Nesvarbu, ar keliausite į Stambulą, ar Turkijos kurortus, ar Kapadokijos ir Pamukalės stebuklingą gamtą, ar į apgriuvusius romėnų miestus, ar į tą didžiąją neatrastą Turkijos provinciją – šis straipsnis padės susiorientuoti, kas ir kaip.

Šv. Sofijos soboras Stambule, statytas 537 m. po Kr., buvęs didžiausia pasaulio krikščioniška bažnyčia, paskui mečete, dabar - muziejumi

Šv. Sofijos soboras Stambule, statytas 537 m. po Kr., kai Konstantinopolis buvo Bizantijos sostinė; soboras buvo didžiausia pasaulio krikščioniška bažnyčia, paskui mečete, dabar – muziejumi

Turkijos kurortai

Daugeliui turistų Turkijos veidas yra jos kurortai dviejose pakrantėse – Viduržemio jūros ir Ėgėjo jūros. Kas septynioliktas lietuvis – 6% mūsų tautos – kiekvienais metais atostogauja Turkijoje.

Turkijos kurortų privalumai: karštis, pigumas, geri paplūdimiai. Atostogauti Turkijoje iš esmės pigiau nei Palangoje. O klimatas – kitas: jau balandį ar lapkritį Antalijoje šilta tarsi Palangoje liepą (ir dar beveik nelyja). O liepą-rugpjūtį Turkijos kurortuose vidutinė temperatūra dieną – +34, naktį – +23.

Svarbiausias pasirinkimas keliaujant į Turkijos kurortą – pats kurortas. Jų ten – begalė. Tiesa, jei keliausite su Lietuvos organizatoriais, pasirinkimas gerokai susiaurėja. Taip jau Turkijoje yra: kiekvienas kurortas turi vyraujančias tautybes, kurios ten vežamos. Net iškabos rašomos tų tautų kalbomis: vienur – rusiškai, kitur – angliškai. Lietuvių lietuviškoms iškaboms ir restoranams nepakanka – bet pardavėjai „lietuviškuose“ kurortuose po kelias mūsiškas frazes būna išmokę.

Oludenizas - vienas garsiausių Turkijos paplūdimių, bet lietuvių čia atklysta labai mažai, vyrauja britai

Oludenizas – vienas garsiausių Turkijos paplūdimių, bet lietuvių čia atklysta labai mažai, vyrauja britai

Poilsio prasme, daugelis Turkijos kurortų gana panašūs: geri paplūdimiai, karštis. Užtat kitų pramogų prasme jie skiriasi smarkiai: vieni „ūžia“ naktiniu gyvenimu, kiti yra netoli svarbių lankytinų vietų ar net turi jų savo ribose (pvz. Alanijos pilis ant kalno), treti – gražūs gamta (kalnai, uolos). Turkijos kurortai iš esmės yra dviejose didelėse zonose – Pietinis (Antalijos, Viduržemio jūros) krantas ir Vakarinis (Kušadasio, Ėgėjo jūros) krantas. Bet tos zonos driekiasi šimtus kilometrų, tad ir jose kurortas kurortui nelygu.

Išsirinkus kurortą, ne mažiau svarbu pasirinkti viešbutį. Apie tai plačiau šio straipsnio skyrelyje “Kur apsistoti Turkijoje”.

Kašo kurortas į vakarus nuo Antalijos gerokai skiriasi nuo tų didelių viešbučių kurortų, su kuriais daugelis sieja Turkiją

Kašo kurortas į vakarus nuo Antalijos gerokai skiriasi nuo tų didelių viešbučių kurortų, su kuriais daugelis sieja Turkiją

Stambulas ir Turkijos didmiesčiai

Stambulas patenka į populiariausių pasaulio miestų kelionėms dešimtuką, ir ne be reikalo. Koks kitas pasaulio miestas gali didžiuotis buvęs šitoks svarbus šitokiose skirtingose epochose. Pagoniškos Romos sostinė, stačiatikybės širdis, musulmonų kalifo centras – valdovai, religijos kito, o Stambulas liko vienas svarbiausių pasaulio miestų.

Ir todėl jis apstatytas vienomis įspūdingiausių pasaulio mečečių ir cerkvių, 2000 metų senumo miesto sienomis, akvedukais, cisternomis. Sultonų rūmais ir šimtamečiais turgumis. Ir todėl jo muziejai tokie turtingi: kilimų, mozaikų, meno, Stambulas, vadintas Konstantinopoliu, buvo didžiausias pasaulio miestas – o ir dabar jis, stūksantis dviejuose žemynuose, didesnis už kokį Londoną, Romą ar Paryžių (14 mln. gyv.).

Mėlynoji mečetė, viena garsiausių Stambule

Mėlynoji mečetė, viena garsiausių Stambule

Stambulas – idealus miestas savaitgalio išvykai. Mano pirmoji kelionė į Stambulą truko 4 dienas, bet per tiek net intensyviai keliaudamas nesugebėjau pamatyti visko, kas įdomiausia.

Deja, kitų gražių miestų Turkijoje – nedaug. Daugelis Turkijos miestų pilni vienodų nuobodžių daugiabučių ir tik keli svarbiausi lankytini objektai žiba tarp jų. Netgi Turkijos sostinė Ankara tokia (netgi, sakyčiau, neverta turistų dėmesio). Tarp įdomesnių Turkijos miestų – Antalija (žavi senamiesčiu), Izmiras (barai, pajūrio promenada). Iš miestelių, vienas gražiausių Safranbolas, kurio centras pilnas gražių osmaniškų namų.

Ankaros centras. Net butą mums išnuomavęs žmogus kalbą pradėjo nuo kritikos savo miestui: Ankaroje nėra ko žiūrėti. Stambulas – gražus, Izmiras – gražus, Antalija – graži. Ankaroje – nieko gero.‘

Ankaros centras. Net butą mums išnuomavęs žmogus kalbą pradėjo nuo kritikos savo miestui: ‚Ankaroje nėra ko žiūrėti. Stambulas – gražus, Izmiras – gražus, Antalija – graži. Ankaroje – nieko gero.‘

Dažnam turistui Turkijos miestuose norą dairytis į šalis nustelbia šunys ir katės, kurių ten pilna: žiūrėk, tuoj fotografuoja ne namus, o šunis ir kates, jas glosto.

Turkijos gamtos stebuklai

Dvi iš pačių unikaliausių pasaulio gamtinių vietų yra Turkijoje. Tai – Kapadokija ir Pamukalė. Ten vienai-dviems dienoms važiuoja tūkstančiai turistinių autobusų iš kurortų, bet rekomenduotina nuvažiuoti ir nepriklausomai, pabūti ilgiau (ypač Kapadokijoje).

Kapadokijos fėjų kepurės (priekyje) ir miestelis, supantis uolinę 'pilį'

Kapadokijos fėjų kepurės (priekyje) ir miestelis, supantis uolinę ‘pilį’

Kapadokija – tai šimtus kilometrų besitęsiantis uolinių kūgių (vadinamų „fėjų kaminais“), „pilių“ ir kanjonų peizažas. Jis pilnas natūralių ir dirbtinių olų, kuriose – Viduramžių cerkvės ir šiuolaikiniai viešbučiai. Po žeme ten plyti ištisi požeminiai miestai, kur slėpdavosi dešimtys tūkstančių žmonių. Regiono širdis – „nežemiškas“ Gioremės miestelis.

Pamukalė – baltos tufo terasos, kurias suformavo be perstojo šimtmečius bėgęs karštasis gelmių vanduo. Maudynės terasose labai apribotos, bet vien pažiūrėti į jas be galo žavu. O dar netoliese yra „požeminė Pamukalė“ (ola), o dar Pamukalės viršūnėje – apleistas romėnų miestas Hierapolis, gretimuose viešbučiuose – karštųjų versmių baseinai.

Baltosios Pamukalės terasos

Baltosios Pamukalės terasos

Turkai tas dvi lygių neturinčias gamtines vietas pavertę ir visokių pramogų centrais (ypač Kapadokiją). Ten siūlomos ekskursijos arkliais ar keturračiais motociklais, galimybė pažvelgti į viską iš dangaus – oro baliono. Kapadokija – populiariausia vieta žemėje kilti oro balionu. Nieko keisto: visos pramogos Turkijoje – pigios ir todėl čia lengva išbandyti ką naujo.

Be pagrindinių gamtos vietų, Turkijoje yra smulkesnių – Ehirdiro ežeras, kalnuotos Viduremio jūros pakrantės (ir raityti keliai palei jas), Chimeros liepsnos, be perstojo liepsnojančios palei Čiralio kurortą ir t.t.

Ehirdiro ežeras

Ehirdiro ežeras

Turkijos istorija

Reta kuri šalis gali prilygti Turkijai svarba civilizacijos istorijoje. Žmonės čia gyveno sėsliai jau prieš 4000 metų, statė miestus ir kūrė meną. Pilna Turkija tokių senų griuvėsių ir net tie, kuriems griuvėsiai nuobodūs (pavyzdžiui, mano žmona) čia pasijunta priblokšti: tiek daug išlikę, šitokie mastai. Turkijai prilygsta nebent kokia Italija, o graikiški miestai čia didingesni, nei Graikijoje. Ir iš dešimties didžiausių Romos Imperijos miestų net keturi – dabartinėje Turkijoje (jokioje kitoje šalyje nėra daugiau, nei vieno).

Būtent romėniškas paveldas Turkijoje ir yra įspūdingiausias: dešimtis tūkstančių žiūrovų talpindavę teatrai, miestų vartai ir pirtys apsiplauti, fontanai ir iš tolimų kalnų į miestus vandenį nešantys akvedukai, vilos, kolonuotos gatvės ir aikštės, iš kurių parduotuvių prekių kainas kažkada šaukdavo pirkliai. Gali pajusti gyvenimą prieš 2000 m. – net reklamos kai kur likusios, o ne tik pamatai. Įdomiausi senieji miestai – Hierapolis (pribloškia kapinėmis), Efesas (pats didžiausias), Pergamas (su graikišku Akropoliu).

Efeso miesto, vieno penkių didžiausių Romos Imperijos miestų, biblioteka - viena didžiausių Antikiniame pasaulyje

Efeso miesto, vieno penkių didžiausių Romos Imperijos miestų, biblioteka – viena didžiausių Antikiniame pasaulyje

Taip pat Turkija turtinga vietinių kultūrų palikimu: hetitų dievų ir valdovų bareljefai, likų kapai olose su įstabiais fasadais (primenantys Jordanijos Petrą).

Dauguma visų šių grožybių – pakrantėse. Viduramžiais centrinę Turkijos plynaukštę užėmė turkai, suvienijo Osmanų Imperija ir sukūrė savą baltų namelių ir kupoluotų mečečių stilių.

Tradicinis osmaniškas senamiestis iš baltų namų. Tokie yra išlikę Antalijoje, Safranbolu, bet tikrai ne kiekviename mieste

Tradicinis osmaniškas senamiestis iš baltų namų. Tokie yra išlikę Antalijoje, Safranbolu, bet tikrai ne kiekviename mieste

Bet pakrantėse iki pat 1923 m. daugumą gyventojų sudarė graikai. Graikija siekė šias žemes prisijungti, bet 1922 m. pralaimėjo karą. Rezultatas: Turkijos graikai ištremti į Graikiją, o iš ten atitremti Graikijos turkai. Pastarųjų buvo mažiau, todėl kai kurie graikų miesteliai iki šiol apleisti ir lankomi „tamsiosios istorijos“ mėgėjų. Didžiausi tokių naujųjų griuvėsių – Kajakojus. Paskutiniams prisimenantiems anuos laikus išeinant anapilin, graikų ir turkų santykiai rimsta.

Apleistas graikų miestelis Kajakojus

Apleistas graikų miestelis Kajakojus

Turkijos patirtys – šokiai, hamamai, skrydžiai…

Prieš 100 metų dabartinės Turkijos žemėse gal 20% žmonių buvo krikščionys (jie vyravo ir elite) – po visų karų, graikų ir armėnų tremčių, liko 2%. Turkijoje galutinai įsivyravo musulmonų turkų kultūra.

Kitose musulmonų šalyse dažnas europietis jaučiasi kiek svetimas, nesugeba įsijausti į vietinį gyvenimą, bet Turkijoje tai – lengviau nei kur kitur. Vietinės tradicijos čia noriai rodomos turistams, užsieniečiai nėra kažkaip atribojami ar ribojami: paprasta užeiti į visas mečetes, kiekviename mieste (ne tik kurortuose) rasi alkoholio ir t.t.

Turkija garsėja ir įspūdinga musulmoniška architektūra ir menais, kurie čia prieinami kiekvienam

Edirnės didžioji mečetė.

Pagrindinės tradicijos, kurias verta patirti ar pamatyti keliautojams:
*Dervišų šokis. Šie „musulmonų vienuoliai“ sukdamiesi aplink savo ašį tiki susiliejantys su Alachu. Ne visi musulmonai tai pripažįsta, bet Osmanų Imperijoje dervišai užėmė ypatingai svarbią vietą ir net netikintis pažiūrėjęs jų šokį, paklausęs muzikos pasijus apsuptas tokios lengvai mistiškos rytų dvasios.

Dervišų šokis Stambule. Jų pasirodymai vyksta ir Kapadokijoje, kurortuose, o garsiausi - Konjoje, kur palaidotas dervišų ordino įkūrėjas Mevlana

Dervišų šokis Stambule. Jų pasirodymai vyksta ir Kapadokijoje, kurortuose, o garsiausi – Konjoje, kur palaidotas dervišų ordino įkūrėjas Mevlana

*Hamamas. Turkiška pirties patirtis, į kurią įeina ir masažas (reikia pirkti pilną). Moterys ir vyrai daugelyje pirčių maudosi atskirai; pagrindinės didmiesčių pirtys statytos prieš daugybę šimtmečių, galima pasigerėti ir jų architektūra.
*Pilvo šokis. Kai kurie turkai pyksta, kai šis moteriškas „viliojimas pilvo raumenimis“ pavadinamas turkišku – nes jį sukūrė arabai ir jis laikomas nepadoriu (lyg vietinis gogo atitikmuo). Bet turistams pilvo šokis dažnai asocijuojasi būtent su Turkija ir jo programos turistams dažnos.

Pilvo šokis Stambulo Hodžapaša teatre

Pilvo šokis Stambulo Hodžapaša teatre – dalis bendro turkų kultūros ir šokių pristatymo

*Kaljanas (nargilė). Tam yra specialios kavinės, kur gali užsakyti įvairių skonių rūkalus. Vietiniai ten eina pasėdėti, pabendrauti tarsi Lietuvoje į barą.

O kur dar visokiausios pramogos, kurios yra visur pasaulyje, tačiau Turkijoje – vienas geriausių kainos ir kokybės santykių (oro balionas, žirgai, parasparniai, kupranugariai, nardymas ir t.t.).

Parasparniai kyla virš Pamukalės baltųjų terasų

Parasparniai kyla virš Pamukalės baltųjų terasų. Skraidoma paprastai dviese, o pilotuoja profesionalas – todėl tai nepavojinga

O taip pat turkų turgus ir turkų virtuvė (žr. žemiau).

Turkijos kultūra – iš rytietiškos tapo vakarietiška?

Retas keliautojas galėtų patirti Turkijoje kultūrinį šoką – na gal nebent atokiuose kaimuose – bet „žali“ keliautojai ten ir nekeliauja. Viskas Turkijoje taip suvakarietinta – kai kuriuose miestuose tik muedzino šauksmas maldai penkis kartus per dieną primena, kad esi Rytų šalyje. Kartais net gaila pasidaro, kiek daug savo tradicijų Turkija prarado per pastarąjį šimtmetį.

Reta egzotika: restoranas Turkijos kaime. meniu - nėra, tiesiog savinkas pakvietė prie puodo ir parodė kelis patiekalus, kuriuos gali pašildyti.

Reta egzotika: restoranas Turkijos kaime. meniu – nėra, tiesiog savinkas pakvietė prie puodo ir parodė kelis patiekalus, kuriuos gali pašildyti.

Mat Turkija ne šiaip sau perėmė kažką iš Vakarų. Prezidentas Kemalis Atatiurkas (prisiimtos pavardės reikšmė: „turkų tėvas“) dar 1922 m. paėmęs valdžią nutarė šalį apsukti 180 laispnių, padaryti ją tokia pasaulietine, kad beveik ateistine, rytietiškas tradicijas keisti vakarietiškomis. Savaitgalis perkeltas iš „musulmoniško“ penktadienio į „krikščionišką“ sekmadienį. Uždraustos tradicinės turkų kepurės – fezai. Atatiurkas keitė net turkų kalbą: ji buvo rašoma arabų raštu, dabar – lotynų. O dervišai, kuriais taip džiaugiasi turistai, pusiau nelegalūs: visi vienuolynai (tiek musulmonų, tiek krikščionių) Atatiurko uždaryti ir uždrausti. Dervišų šokius turistams atlieka aktoriai, praeities rekonstruktoriai (ar bent jau jais apsimetę “slapti” vienuoliai): net garsusis dervišų įkūrėjo Mevlanos kapas Konjoje paverstas muziejumi.

Dervišų kapai Konjoje Mevlanos muziejuje

Mevlanos kapas. Nors po Atatiurko tai formaliai muziejus, o buvusiose vienuolių celėse – vaškinės jų figūros – turkų piligrimai čia tebeina pasimelsti

Atatiurkas taip pat neigė, kad didžiausia (per 10% gyv.) Turkijos mažuma kurdai apskritai yra tautinė mažuma – vadino juos „kalnų turkais“. Iki pat XXI a. kurdai, tarkime, negalėjo kalbėti savo kalba per televiziją ir pan.

Šita ideologija – nacionalistinė, bet antireliginė – vadinama kemalizmu. Nors pasibaigus 15 Atatiurko valdžios metų pamažu įsivyravo demokratija, ji egzistavo tik formaliai. Mat vos koks vadovas nuspręsdavo bent kiek pakeisti valstybės kryptį – tuoj tai uždrausdavo teismas (nes svarbiausių Atatiurko Konstitucijos straipsnių keisti negalima), o vadovas būdavo nuverčiamas armijos. Vieniems „nuverstiesiems“ tiesiog uždrausta dalyvauti politikoje, kiti – net nužudyti. Armija ilgai valdžioje nepasilikdavo: būdavo skelbiami nauji rinkimai, bet juose galėdavo dalyvauti tik „teisingos“ partijos, tad valstybinė ideologija nesikeisdavo. Tie „pogrindiniai virvučių tampytojai“, spėriai pašalindavę neįtikusią valdžią, turkų pravardžiuojami Giliąja valstybe. Ta Gilioji valstybė ėjo Europos Sąjungos kryptimi, aiškino, kad Turkija labiau vakarietiška nei musulmoniška – bet tuo pačiu diskriminavo kurdus, neigė armėnų genocidą, o tai skatino nuo alergijos nacionalizmui „kenčiančią“ Europos Sąjungą vis atidėlioti galimo Turkijos priėmimo datas.

Turkijos gatvėse ir įstaigose gausu Atatiurko nuotraukų

Turkijos gatvėse ir įstaigose gausu Atatiurko nuotraukų. Populiaru net išdabinti jomis – ar Atatiurko parašu – savo automobilį. Jokioje kitoje šalyje nemačiau ir šitiek daug vėliavų, kurias kelia ne valdžia, o eiliniai žmonės, ir ne tik per šventes

Visas Turkijos elitas (ir teisėjai, generolai) sekė ta kemalizmo ideologija. Tiesiog, kitaip mąstantys nė negalėjo patekti į to elito prieangį. Pavyzdžiui, moterims, ryšinčioms musulmoniška skarele, drausta eiti į universitetą ar net vairuoti automobilį. Religingiesiems vieta buvo kaime. Dar 2000 m. vienai studentei, atėjusiai laikyti egzamino su skarele, teko sėsti į kalėjimą.

Daugumai „eilinių“ turkų visa tai nepatiko, tik jie negalėjo to pakeisti. Dabar situacija pamažu keičiasi: 2005 m. daugiausiai „neelito“ balsais išrinktas Redžepas Tajipas Erdoganas tapo pirmuoju demokratiniu Turkijos vadovu, kuriam (ir jo rėmėjams) pavyko sustabdyti eilinį armijos mėginimą jį nuversti (2016 m.).

Liepos 15 kankinių atvaizdai dabina daug Turkijos vietų (nuotraukoje - Ankaros metro). Iš viso žuvo 179 cviviliai, savo kūnais nuo armijos sukilėlių dengę svarbias Turkijos vietas. Kažkuo priminė Ukrainą, Maidaną - ten irgi gausu Maidano didvyrių atvaizdų. Tik Turkija mums tolima, tad apie liepos 15 aukas žinome mažai. Ir kova vyko ne su okupantu, o su sava armija.

Liepos 15 kankinių atvaizdai dabina daug Turkijos vietų (nuotraukoje – Ankaros metro). Iš viso žuvo 179 cviviliai, savo kūnais nuo armijos sukilėlių dengę svarbias Turkijos vietas. Kažkuo priminė Ukrainą, Maidaną – ten irgi gausu Maidano didvyrių atvaizdų. Tik Turkija mums tolima, tad apie liepos 15 aukas žinome mažai. Ir kova vyko ne su okupantu, o su sava armija.

Kai kuriuos „kemalistinius“ draudimus Erdoganas pamažu labai atsargiai atšaukė. Teisėjai užkirsdavo tam kelią, tad po revoliucijos numalšinimo Erdoganas elgėsi drąsiau: atleido antidemokratiškai nusiteikusius teisėjus, generolus. Dalį įtakos praradęs elitas (ir jį mėgstanti cituoti Vakarų žiniasklaida) dėl to niekina Erdoganą, aiškina, neva „Turkija eina atgal“ ar „islamizuojasi“. Man be galo sunku suprasti jų mintis: juk Turkijoje iki šiol nėra net tokios laisvės išpažinti islamą, kokia yra Lietuvoje (pvz. Lietuvoje niekas nedraudžia jokio tikėjimo vienuolynų, nekontroliuoja drabužių). Neturėdamas geresnių pavyzdžių, kaip „islamizavimosi“ įrodymus Turkijos elitas teikia pavyzdžiui… alkoholio reklamų draudimą. Atrodo, įtakingą mažumą erzina bet koks pokytis ne jų trokštama kryptimi, net jei dėl tokio pokyčio demokratiškai apsisprendžia dauguma. Panašiai kaip kai kuriems Lietuvos rusams ~1990 m. nepatiko, kad teko išmokti daugumos kalbą (lietuvių).

Moterys su skarelėmis Stambulo kelte. Taip vilkinčių moterų Turkijoje padaugėjo

Moterys su skarelėmis Stambulo kelte. Taip vilkinčių moterų Turkijoje padaugėjo. Tačiau jokiu būdu negalima teigti, kad jos būtinai – labai konservatyvios. Kiekvieno žmogaus santykis su tradicijomis Turkijoje individualus ir, pavyzdžiui, ne kartą mačiau, kad konservatyviai vilkinčios poros Stambulo gatvėje pasibučiuoja (daug kur islamo pasaulyje net susikibusios už rankučių nelabai vaišto)

Tiesa, ne viskas taip paprasta ir negalima sakyti, kad dalis Turkijos yra „erdoganistai“, dalis – „kemalistai“. Mat Kemalį Atatiurką gerbia daugelis turkų (rimtesnė jo kritika net draudžiama) – ypač dėl to, kad jis išgelbėjo Turkiją nuo padalijimo po to, kai pralaimėtas Pirmasis Pasaulinis karas. Karo nugalėtojai numatė, kad Izmiras atiteks graikams, Antalija – italams, rytai – armėnams, Stambulas taps tarptautiniu… Tik Atatiurko vedamų pajėgų dėka vakariečiai „išstumti“ iš etninių turkų žemių.

Karo istorijos fanams būtina aplankyti Galipolio pusiasalį, kur Atatiurko legenda prasidėjo: ten jis, vadovaudamas frontui, laimėjo vieną svarbiausių Pirmojo pasaulinio karo mūšių (tiesa, visus kitus Osmanų Imperija pralošė). Mažai pasaulyje vietų, kur tas karas palikęs šitokį rėžį: šitiek karių kapinių, memorialų, muziejų… Turkų, australų, prancūzų, naujazelandų, britų.

Australų kapinės Galipolyje. Jie žuvo mėgindami paimti Stambulą. Per visą istoriją Stambulo miestas krito vos kelis kartus

Australų ‘vienišos pušies’ (Lone Pine) kapinės Galipolyje. Jie žuvo mėgindami paimti Stambulą. Per visą istoriją Stambulo miestas krito vos kelis kartus. ‘Vienišos pušies’ mūšis, nepaisant aukų, buvo vienas sėkmingiausių australams – tiesa, jie teužėmė futbolo lauko dydžio teritoriją, bet ‘Vienišos pušies’ vardu Australijoje iki šiol vadinama gausybė vietų

Galite nueiti ir į kokį Atatiurko muziejų – tokie yra kone kiekviename name, kur jis tik nakvojo – ar jo kapą Ankaroje. Ten pamatysite žmogų-legendą, kurį turkai myli. Kontroversiškesni Atatiurko gyvenimo epizodai – radikaliausios reformos, sukilimai prieš jo valdžią, alkoholio padauginimai, mylima pusseserė, kuri nusižudė, kai Atatiurkas ją paliko dėl „vakarietiškesnės“ moters – dažniausiai nutylimi arba aptariami menkai.

Vaškinės figūros Izmiro Atatiurko muziejuje įkūrnija karo veiksmus planuojantį Atatiurką ir jo sąjungininkus

Vaškinės figūros Izmiro Atatiurko muziejuje įkūrnija karo veiksmus planuojantį Atatiurką ir jo sąjungininkus

Turkijos klimatas ir turizmo sezonas

Klimato atžvilgiu, Turkija padalinta į dvi dideles dalis. Viena jų yra visa pakrantė, kita –visos likusios žemės, kurios – maždaug bent 1 km aukštyje. Dėl aukščio nepajūryje visuomet būna apie 7 laipsniais šalčiau, nei pajūryje: vasaromis tai reiškia gaivią vėsą, žiemomis – šaltį ir sniegus (net nustebau pirmąkart išvydęs, kiek sniego Turkijos centre būna žiemomis).

*Turkijos pajūris – tai visi kurortai (Antalijos regionas, Kušadasio regionas), Stambulas. Antalijoje net sausį temperatūra kaip Palangoje gegužės pradžioje, balandį – kaip Palangoje liepą, o liepą – vidutiniškai 12 laipsnių karščiau, nei Palangoje tuo metu.

Visgi, Turkijos turizmo sezonas iš esmės – pavasario vidurio iki rudens vidurio. Tada į Turkija skrenda pilni užsakomieji reisai – ir iš Lietuvos. Kitu metu kurortai suminga: didesniuose galima gauti gerų pasiūlymų (ypač Alanijoje), maži išvis užsidaro. Tik, kai tiek mažai keliautojų, net atidaryti viešbučiai gali būti nelabai šildomi. Didžiausiuose turistiniuose miestuose, kaip Antalijoje, užsieniečių pilna ir tada – daug kas ten gyvena.

Turkijos pajūris žiemą - tuščias, bet temperatūra tokia, kad ne vienas lietuvis norėtų išsimaudyti

Turkijos pajūris sausio mėnesį – tuščias, bet temperatūra tokia, kad ne vienas lietuvis ar ‘šiaurietis’ norėtų išsimaudyti. Vandens šiltumas- ~17 laipsnių

*Vidinė Turkijos dalis – tai Pamukalė, Kapadokija, Ankara. Gali būti neįtikėtina, bet naktimis temperatūra ten– labai panaši, kaip tais pačiais mėnesiais Palangoje. Dienomis karščiau: žiemą 3 laipsniais karščiau nei Palangoje, vasarą – net 9 laipsniais.

Į pagrindinius Turkijos turistinius regionus pavienės turistų grupės vežamos ištisus metus, bet didžiausios (ir labiausiai trikdančios minios) juos apsiaučia kurortinio sezono metu, kai kasdien ten vežami ištisi autobusų konvojai visokiausių šalių turistų. Pažintiniam keliautojui geriau ten keliauti ne sezono metu. Tuo tarpu į “antro lygio” Turkijos lankytinas vietas kaip tik geriau keliauti sezono metu, nes žiemą ten išvis nieko nėra: tarkim, Hatušoje vienintelį veikiantį viešbutį prie minusinės temperatūros radome nešildomą, vienintelis veikęs restoranas beveik neturėjo patiekalų.

Pramogos Turkijoje neturi sezonų: keturračiai motociklai pro fėjų kepurę nutolsta į Kapadokijos peizažą

Pramogos Turkijoje neturi sezonų: keturračiai motociklai pro fėjų kepurę nutolsta į Kapadokijos peizažą. Ši nuotrauka daryta tuo pat metu, kaip ir nuotrauka prieš tai pajūryje.

Visoje Turkijoje lietingiausia yra žiemą, o sausiausia – vasarą. Kiek lietinga, priklauso nuo vietos: plynaukštėje mažiau, nei Lietuvoje, o, tarkime, Antalijoje žiemomis lyja kelis kartus smarkiau, nei Lietuvoje, tačiau vasaromis beveik nelyja išvis.

Kaip nukeliauti į Turkiją

Patekti į Turkiją yra keli būdai:

*Pirkti kelialapį su užsakomuoju lėktuvo skrydžiu. Taip elgiasi dauguma lietuvių. Jei reikia standartinio produkto – poilsio pajūryje su šiek tiek pramogų ar ekskursijų – neverta “išradinėti dviračio”: taip tikrai bus pigiausia. Net jei vienai-kitai dienai norėtumėte pavažiuoti ar apsistoti kitur – Pamukalėje, Kapadokijoje – taip vis tiek bus pigiausia. Kartais netgi apsimoka pirkti kelialapį su pigiausiu viešbučiu Antalijoje netgi tada, kai jūs neketinate išvis gyventi tame viešbutyje: tiesiog, pirkti atskirai skrydžius gali išeiti brangiau. Taip pat kelionių organizatoriai pardavinėja ir bilietus į savo reisus be viešbučių – tačiau jie gana brangūs.

Didelis pajūrio viešbutis, kokiuose paprastai apgyvendina turistus iš Lietuvos kelionių organizatoriai. Kušadasis.

Didelis pajūrio viešbutis, kokiuose paprastai apgyvendina turistus iš Lietuvos kelionių organizatoriai. Kušadasis.

*Skristi į Stambulą tiesiogiai. Į Stambulą yra patogūs tiesioginiai reisai iš Vilniaus – deja, nepigūs. Bet norint savaitgalį aplankyti Stambulą tai – idealiausias variantas.
*Skristi į Turkiją su persėdimu. Dažniausiai labiausiai apsimoka „netikri persėdimai“, kai skrendate su „Wizzair“ ar „Ryanair“ į tą Europos miestą, į kurį tuo metu pigu skristi, o paskui iš ten – pigiu skrydžiu į Turkiją. Taip ypač apsimoka, jei turite laiko ir norite pakeliauti pažintiniu būdu.

Skrendant nepriklausomai galima susidaryti kelionių maršrutus, prasidedančius vienoje vietoje, ir pasibaigiančius kitoje, neribotą laiką žygiuoti tokiose vietose kaip Ihlaros slėnis (nuotrauka) ir t.t.

Skrendant nepriklausomai galima susidaryti kelionių maršrutus, prasidedančius vienoje vietoje, ir pasibaigiančius kitoje, neribotą laiką žygiuoti tokiose vietose kaip Ihlaros slėnis (nuotrauka) ir t.t.

*Važiuoti automobiliu iš Lietuvos. Tai nėra taip toli/baisu, kaip atrodo: esame sėkmingai nuvažiavę. Kelionė į vieną pusę gali trukti apie porą parų, jei skubant – tačiau verta pasidairyti ir pakeliui. Nuvažiuoti į Stambulą užtruks tik kiek ilgiau, nei į Juodkalniją, bet iki kurortų prisidės dar 5-10 valandų kelio.
*Trumpam išlipti skrendant kur nors per Stambulą. Tai – gera galimybė pamatyti Stambulo miestą, nes Turkish Airlines siūlo daug bilietų su, tarkime 7 val. ar 24 val. sustojimu Stambule.

Stabtelėjus Stambule dienos metu, galima aplankyti kokią įdomybę, kaip, pvz. šiuos Dolmabahče rūmus. Vakare - tiesiog pasivaikščioti ar nueiti paskanauti turkų virtuvės ar kaljano

Stabtelėjus Stambule dienos metu, galima aplankyti kokią įdomybę, kaip, pvz. šiuos Dolmabahče rūmus. Vakare – tiesiog pasivaikščioti ar nueiti paskanauti turkų virtuvės ar kaljano

Kaip (kuo) keliauti po Turkiją

Turkija dabar išgyvena lūžį. Ilgus dešimtmečius ji buvo gana skurdi, atsilikusi šalis, bet pastaraisiais metais jos ekonomika sparčiai kilo: Turkija jau turtingesnė už Graikiją ar Rusiją, panašiai turtinga, kaip Latvija.

Nauji pinigai virsta augančiais moderniais miestų rajonais, mokamomis automagistralėmis ir greitaisiais geležinkeliais. Visgi, miestų, į kuriuos galim anuvažiuoti taip „moderniai“, dar mažoka, tik patys didžiausi ir tai ne visi. O ten, kur kalnų keliai, įprastiniai geležinkeliai, ten 100 km kelionė gali trukti ir dvi valandas. Turkija ir šiaip milžiniška šalis, bet šitaip atrodo, kad ji dar didesnė.

Vingiuoti kalnų keliai - ypač tie, palei jūrą - ir labai gražūs. Nuotraukoje kelias tarp Antalijos ir Kašo.

Vingiuoti kalnų keliai – ypač tie, palei jūrą – ir labai gražūs. Nuotraukoje kelias tarp Antalijos ir Kašo.

Kadangi situacija greitai keičiasi, pažūrėkite, koks transportas yra tada, kai keliausite jūs.

Didmiesčiuose apsimoka važinėti viešuoju transportu, tačiau norint aplankyti atokesnes vietas, ypač gamtines – neprošal išsinuomoti automobilį. Turkai negarsėja geromis vairavimo manieromis, bet, mano nuomone, nuo pirmųjų kartų, kai lankiau Turkiją, jos smarkiai pagerėjo. Tik miestų senamiesčiuose problema – siauros, raitytos, neoficialiai visokių prekijų mikroautobusais užstatytos gatvės, o ir platesnėse gatvės užgriozdomos, nes parkavimo, būna, taip trūksta, kad mašinos statomos ir dviem eilėmis. Laimė, visokie kaži ko sėdintys vyrai paprastai parodo, kur prasukti, bet geriau tokių vietų su automobiliu vengti – be kita ko, ir parkuotis ten mažai kur.

Modernus Stambulo tramvajus. Viešasis transportas daugelyje miestų plečiamas, bet vis dar netobulas, o daug vietų pasiekiama tik lėtais autobusais

Modernus Stambulo tramvajus. Viešasis transportas daugelyje miestų plečiamas, bet vis dar netobulas, o daug vietų pasiekiama tik lėtais autobusais. Be to, bilietų sistemos kai kur sudėtingos: net turistas privalo įsigyti vietinę keleivio kortelę, kas nelabai logiška, jei mieste lankaisi tik dieną

Važiuojant užmiestyje verta įsidėmėti kai kuriuos Turkijos kelių niuansus, retus kitose šalyse. Magistralės yra mokamos, o susimokėti galima tik nusipirkus specialų įtaisą pašto skyriuje. Tačiau magistralių galima ir išvengti – išskyrus Stambulo tiltus iš Europos į Aziją. Jei kelias trijų juostų ir visos skiriamosios juostos brūkšninės – reiškia, vidurinė juosta skirta lenkimui iš abiejų pusių (jokiu būdu ja nevažiuokite šiaip). Kitos keistesnės eismo taisyklės: magistralėse būna ne vien maksimalus, bet ir minimalus greitis; maksimalus greitis keliuose – 82 km/h (taip ir nesužinojau, kodėl toks keistas skaičius); vietoje ženklo „Stop“ rašoma „Dur“; žieduose dažni šviesoforai, sustabdantys žiedų eismą.

Taip pat Turkija – viena geriausių šalių keliavimui pėsčiomis. Ten gausu šimtus kilometrų besidriekiančių pėsčiųjų žygių maršrutų, kurių garsiausias yra Likijos kelias prie Antalijos. Jame labai daug gražių vaizdų, lankytinų vietų.

Viena Likijos kelio pažibų - Likijos kapai uolose, kuriose laidota prieš pora tūkstantmečių

Viena Likijos kelio pažibų – Likijos kapai uolose, kuriose laidota prieš pora tūkstantmečių

Kainos ir derybos Turkijoje

„Turkijoje būtina derėtis“ – sako liaudies išmintis. Tačiau turtėjant Turkijai, tai nebėra absoliuti norma: neturistinėse vietose (gyvenamųjų rajonų turgeliuose, požeminėse perėjose) daug kur surašytos kainos ir jos – adekvačios (nors perkant kelis daiktus galima prašyti nuolaidos). Kai turkai turi pinigų, gal jie kiek pavargo derėtis. Turistams džiugu: kai kaina parašyta, beveik niekad iš atvykėlio neprašys daug daugiau, nei iš turko (todėl labiausiai apsipirkti man patikdavo, kur kainos surašytos).

Visgi, turistinėse vietose, kaip didysis Stambulo turgus, prekijai turistams dar „uždainuoja“ dešimt kartų ir daugiau didesnes kainas, nei realios. Verčiau ne derėtis (sunkiai nusiderėsi nuo tiek iki realios kainos), o ieškoti konkurentų, kurie pradeda jau derybas nuo logiškesnės sumos. Ir žinokite – suvenyrai pigiausi ten, kur užsuka mažiau ekskursijų grupių, ten pigiausi ir turgūs (pvz. daug geresnės kainos, daug daugiau iš anksto parašytų kainų Izmiro turguje, nei Stambulo; arba Stambulo turgaus prieigose, nei pačiame turguje). Analogiškai skiriasi ir kainos restoranuose.

Stambulo didysis turgus, kur prekyba vyksta daug šimtmečių. Turgūs Turkijoje – tai ištisi miesto rajonai, kur yra tiek parduotuvės, tiek gyvena jų šeimininkai. Jie dar susiskirstę į zonas pagal prekes: tarkime, visada labai didelė vestuvinių rūbų zona. Tie, kam reikia tokios prekės, gali skirti visą dieną, derėtis su visais pardavėjais

Stambulo didysis turgus, kur prekyba vyksta daug šimtmečių. Turgūs Turkijoje – tai ištisi miesto rajonai, kur yra tiek parduotuvės, tiek gyvena jų šeimininkai. Jie dar susiskirstę į zonas pagal prekes: tarkime, visada labai didelė vestuvinių rūbų zona. Tie, kam reikia tokios prekės, gali skirti visą dieną, derėtis su visais pardavėjais

Apskritai, kainos Turkijoje tikrai mažos. Gal tik nakvynės gali būti kiek didesnės – o maistas, suvenyrai visai pigūs. Tiesa, daug kas priklauso nuo Turkijos liros kurso, kuris labai svyruoja (dėl konfliktų gretimoje Sirijoje, su kurdais ir kt.). 2018 m., tarkime, liros kursas krito perpus: vienose vietose tada ir kainos pasikeitė (teko mokėti daugiau lirų), tačiau kitose – ne. Ten, kur kainos nepakeistos, tai, kas, tarkime, kainavo 10 eurų, staiga ėmė kainuoti 5. Taip esu Turkijoje apsipirkęs net nepadoriai pigiai: štai visos dienos Bosforo kruizas kainavo 4 eurus (kaina liromis nesikeitė kelis metus, o liros kursas per tą laiką smarkiai krito). Didelį šviečiantį keraminį namą-suvenyrą Kapadokijoje pirkau už 2 eurus.

Benzinas kokiais 2013 m. Turkijoje buvo antras pagal brangumą pasaulyje – nes galiojo itin aukštas akcizas. Bet liros kursas krito, o akcizas nesikeitė – ir man keliaujant 2019 m. kuras Turkijoje buvo gerokai pigesnis, nei Lietuvoje. Visgi, patirkinkite kainas ir valiutos kursą jūsų kelionės metu – tai, kas ilgai nebrango, gali būti staiga išbrangę.

Stambulo XIX a. elito pakrantės dvarai žvelgiant iš Bosforo kruizo

Stambulo XIX a. elito pakrantės dvarai žvelgiant iš Bosforo kruizo

Pavyzdžiui, lankytinų vietų (muziejų it kt.) kainos kyla reguliariai, o brangiausios, kur daugiausiai turistų. Yra Turkijos muziejų pasas ir regioniniai muziejų pasai: galite paskaičiuoti, ar jums neapsimokėtų tokio pirkti (tada bilietų pirkti nebereikės). Jei pirksite, pirkite jau pirmame muziejuje.

Valiutą geriausia keisti pačioje Turkijoje, neturistinių vietų keityklose.

Kur apsistoti Turkijoje

Kur apsistoti Turkijoje smarkiai priklauso nuo to, kaip keliaujate. Jei keliausite į Turkijos kurortus su kelionės organizatoriumi, greičiausiai apsistosite viename poilsinių viešbučių su pusryčiais, o tikriausiai ir vakariene ar pietumis. Jį išsirinksite dar pirkdami kelionę. Tai – vienas atsakingiausių pasirinkimų, nes blogas viešbutis poilsiautojams, būna, atrodo kaip kalėjimas.

Viešbutis Antalijoje. Tikiu, kad reklaminėse nuotraukose atrodo geriau: nes fotografuojama atitinkamu rakursu, nuotraukos retušuojamos, kambariai fotografuojami plačiais objektyvais, kad atrodytų didesni; ir jūra atrodo arčiau, nei yra.

Viešbutis Antalijoje. Tikiu, kad reklaminėse nuotraukose atrodo geriau: nes fotografuojama atitinkamu rakursu, nuotraukos retušuojamos, kambariai fotografuojami plačiais objektyvais, kad atrodytų didesni; ir jūra atrodo arčiau, nei yra.

Nepersižavėkite katalogų nuotraukomis, jos apgaulingos: kambariai atrodo didesni (fotografuota plačiu objektyvu), jūra – arčiau (pritraukimo efektas) ir pan. Susiraskite tą viešbutį internetiniame žemėlapyje – jis nemeluoja: koks atstumas iki jūros, ar tarp viešbučio ir jūros yra kelias, koks atstumas iki kurorto centro. Pažiūrėkite svečių komentarus angliškose svetainėse, kaip Booking.com – ten jų daugiau, nei lietuviškose. Didžiuosiuose poilsiniuose viešbučiuose siūloma viskas, kas reikalinga, dalis svečių iš jų net neišeina – tokiems svarbu ne vien kambario, bet ir bendrų erdvių kokybė.

Jei keliausite į Turkiją nepriklausomai, variantų – daugiau. Pagrindiniai: viešbučiai ir butai. Butai paprastai pigiau (už tokį patį plotą), tačiau didmiesčiuose gana sunku rasti kokybiškų butų (palyginus su Vakarais): daug jų patriušę, purvinoki (tiek siūlomi per Air Bnb, tiek per Booking.com ir panašias svetaines).

Kurortuose ir Stambule, tuo tarpu, puikus pasirinkimas yra apartamentai – nedideli viešbutėliai, susidedantys iš keleto nuomojamų butų. Vienos geriausių nakvynės vietų man buvo būtent šios: pakankamai ploto, turistus priimti patyrę šeimininkai, o kaina – normali. Aišku, ne kiekvieni apartamentai – geri.

Apartamentų Kaše balkone. Trijų kambarių apartamentai kainavo pigiau nei daug viešbučių, jei užsakinėti juos nepriklausomai. Apartamentai ir įvairesni, nei viešbučiai: pvz. šie toliau jūros, užtat gražus vaizdas.

Apartamentų Kaše balkone. Trijų kambarių apartamentai kainavo pigiau nei daug viešbučių, jei užsakinėti juos nepriklausomai. Apartamentai ir įvairesni, nei viešbučiai: pvz. šie toliau jūros, užtat gražus vaizdas.

Butus ir apartamentus dažnai reikia užsakyti iš anksto (bent prieš dieną ar pusdienį), kad ten kas lauktų – o į viešbučius verta tiesiog užeiti, pažiūrėti kambarį, pasiderėti. Turkijoje beveik nebūna, kad visi viešbučiai būtų užimti – jų pasiūla labai gausi. Tarp viešbučių verta išmėginti įrengtus tradiciniuose osmaniškuose namuose.

Tradicinio osmaniško viešbučio Safranbolu interjeras

Tradicinio osmaniško viešbučio Safranbolu interjeras

Kur ir ką valgyti Turkijoje

Iš visų pasaulio šalių Turkijoje su valgiu man tikriausiai buvo mažiausiai problemų.

Turkų virtuvė labai turtinga ir įvairi. Net apsistojus viešbutyje su maitinimu, nueiti paragauti ir vietinio maisto. Įvairiausių rūšių kebabų (ne tas pats, kas pas mus: Turkijoje kebabas reiškia beveik tiesiog „mėsos patiekalas“ ir daugelis save gerbiančių miestų turi savas rūšis). Įdarytos milžiniškos bulvės kumpyro. Aštrios ezogelin sriubos, į kurią spaudžiama citrina. „Turkiškų picų“ pidės bei lahmadžuno. Natūralių turkiškų saldėsių baklavos (angliškai „Turkish delight“) ir kitų. Daugelis patiekalų patiekiami su daržovių garnyru, o ypač įdomaus skonio yra itin rūgščiai marinuotos daržovės turšu.

Specializuota baklavos parduotuvė

Specializuota baklavos parduotuvė

Įdomūs ir gėrimai: saldus, cinamoninis iš orchidėjų daromas salepas, kartais siūlomas vietoje šiaip jau visur dominuojančios arbatos. Turkų „vakarietintojų“ nuomone, nacionalinis šalies gėrimas yra alkoholinė rakija, o „tradicinių turkų“ – laipsnių neturtintis airanas, paprastai geriamas prie kebabų.

Veikia ištisi didžiuliai restoranai, besispecializuojantys viename patiekale: kebabuose, kumpyre, pidėse, baklavoje. Ir, išskyrus miestelius ir kaimus, visada rasi tokį, kuris dirbs ir tieks tai, ko tuo metu nori: net naktį. Taip pat populiarios kepyklos, kuriose – visad šviežia duona.

Adanos kebabas

Adanos kebabas

Saugumas Turkijoje

Įprastiniu požiūriu, Turkija yra labai saugi šalis. Galima saugiai vaikščioti net vėlai vakare, šalis gerokai saugesnė už Lietuvą. Tik teko girdėti turkus skundžiantis, kad ten, kur daug imigrantų iš Sirijos (Sirijos pasienyje), padėtis pasidarė prastesnė.

Užtat Turkija turi rimtų problemų su teroristais. Prieš Turkiją kovoja net dvi radikalios jėgos: islamistai bei kurdų komunistai. Ir tie, ir anie organizuoja teroro aktus, todėl nebūna metų be teroro aktų.

Edirnės turgus. Net prie uždarytų parduotuvių prekijai nakčiai palieka visas prekes, nebent uždengia medžiaga

Edirnės turgus. Net prie uždarytų parduotuvių prekijai nakčiai palieka visas prekes, nebent uždengia medžiaga

Tačiau Turkijoje žmonių – 74 milijonai ir atisidurti ten, kur vyks tokie dalykai – labai maža tikimybė. Be to, vien tai, kad Turkijoje gerokai mažiau „paprastų žmogžudysčių“, tikimybę žūti sumažina labiau, nei ją padidina teroro aktų gausa. Apie teroro aktus kalba visas pasaulis – bet tai tik pavieniai įvykiai.

Apie 200 000 – 300 000 lietuvių kasmet keliauja į Turkiją – ir dar nė vienas nenukentėjo nuo teroristų.

Policijos sunkvežimis važiuoja pagrindine Stambule Istiklal gatve

Policijos sunkvežimis važiuoja pagrindine Stambule Istiklal gatve

Labiau erzinanti terorizmo pusė, su kuria susiduria kiekvienas: sustiprinta apsauga. Štai apie Kalėdas Stambule net porąsyk vidury gatvės mane stabdė policininkai, reikalavo paso ir darė tokią „miniapklausą“. Prie metro stočių, prekybos centrų ir dar daug kur – metalo detektoriai (keista, bet kur jų nebuvo – tai įeinant į bažnyčią kalėdinėms mišioms). Suprasdamas, kiek daiktų reiks rodyti, traukinėtis iš kišenių, kelis kartus net nėjau, kur suplanavęs („ai, gal nusipirksiu parduotuvėlėje, o ne prekybos centre“). Tiesa, daug saugos patikrinimų formalūs – net ir su pilnomis kišenėmis metalinių daiktų, nieko neprašo rodyti. Kai nieko niekada neįvyksta – sargai atbunka…

Turkija – be galo įvairi šalis

Į Turkiją keliavau įvairiai – iš pradžių kaip poilsiautojas, paskui kaip nepriklausomas turistas, galiausiai beveik gyvenau Turkijoje mėnesį, keliaudamas po įvairias jos vietas.

Kas kartą atrasdavau kažką naujo, nes Turkija jokiu būdu nėra vienaplanė, tik poilsiui tinkama šalis, kokia ji galbūt atrodo žinant tik jos kurortus.

Aspendoso teatras, vienas geriausiai pasaulyje išsilaikiusių romėnų teatrų

Aspendoso teatras, vienas geriausiai pasaulyje išsilaikiusių romėnų teatrų

Tačiau, kas be ko, ir poilsiui ji puikiai tinka – todėl nenuostabu, kad yra viena iš dešimties populiariausių pasaulio šalių turistams. Šitiek paplūdimių, šitiek galimybių, šitokios kainos… Turkiją atranda vis naujos ir naujos tautos: prieš 40 metų, kurortuose kaitinosi vokiečiai ir skandinavai. Prieš 20 juos nustelbė rusai ir rytų europiečiai – iki šiol prekeiviai dažną baltaodį mėgina kalbinti rusiškai. Šiandien jau vis daugiau kinų, korėjiečių, kurių anksčiau Turkijoje nematydavau: turkų prekijai pramoko ir kiniškai.

Turkiją atranda ir imigrantai – tiek europiečiai, sumanę pabėgti nuo savo šaltų ar brangių šalių, tiek afrikiečiai ar skurdžiųjų šalių arabai, pasirinkę naują gyvenimą kurti čia, užuot plaukę į Europą (kai kurie net, nusivylę, iš Europos grįžta į Turkiją).

Europiečiams Turkija dar pakankamai vakarietiška, kad nesijaustų svetimi. Afrikiečiams ir vakarų azijiečiams – pankamai rytietiška, kad jaustųsi savi.

Pilnos Kūčių vakaro katalikiškos Piemenėlių mišios didžiausioje Stambulo bažnyčioje. Daugelis svečių - turistai ir imigrantai

Pilnos Kūčių vakaro Piemenėlių mišios didžiausioje Stambulo bažnyčioje. Daugelis svečių – turistai ir imigrantai

Juk Turkija stūkso ant dviejų žemynų sandūros – ir ši frazė dabar aktualesnė, nei kada anksčiau. Nes kokiais 1900 m. visa Turkija buvo beveik gryna Azija, 2000 m. atrodė tikrai tuoj tuoj taps gryna Europa, o dabar ji vėl pripažino abidvi savo esybes.

Turkijos lankytinų vietų žemėlapis

Pagrindinių Turkijos turitstinių regionų žemėlapis. Prie kiekvieno regiono parašytos įspūdingiausios jo vietos ir patirtys. Apie kiekvieną regioną bei jo lankytinas vietas "AŽ kelionės ir mintys" yra ar bus atskiras išsamus straipsnis.

Pagrindinių Turkijos turitstinių regionų žemėlapis. Prie kiekvieno regiono parašytos įspūdingiausios jo vietos ir patirtys. Apie kiekvieną regioną bei jo lankytinas vietas “AŽ kelionės ir mintys” yra ar bus atskiras išsamus straipsnis.


Visi kelionių po Turkiją aprašymai-vadovai


1. Turkija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Stambulas - nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
3. Ankara - pamiršta Turkijos sostinė
4. Kapadokija - fėjų kaminai, požeminiai miestai
5. Antalija ir Turkijos Viduržemis - ką pamatyti
6. Pamukalė - stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės
7. Turkijos Ėgėjo pakrantė - kurortai ir senovė
8. Turkijos virtuvė - patiekalai ir tradicijos

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Rumunija – pasakiškiausia Europos šalis

Rumunija – pasakiškiausia Europos šalis

| 2 komentarai

Rumunija lyg pasaka – laukiniai kalnai ir didingos pilys, žavūs miesteliai su įtvirtintomis bažnyčiomis, niūrios istorijos apie žiaurius valdovus ir tokie keisti-puošnūs rūmai, kad, rodos, jie perkelti tiesiai iš kokios “Hario Poterio” knygos.

Rumunija patenka į daugiausiai gyventojų turinčių Europos šalių dešimtuką – bet ilgą laiką ji buvo skurdi ir liko dėmesio nuošalyje. Dabar Rumunija kyla, tvarkosi, blizginasi ir keliautojai vėl atranda jos grožybes.

Rumunijoje keliavau ir dabar, ir prieš porą dešimtmečių: štai kuo ypatinga Rumunija, kokios jos lankytinos vietos ir kokį kelią nuėjo ši šalis.

Vaizdas į Fagarašo kalnus pro tikrosios Drakulos pilies kuorus

Vaizdas į Fagarašo kalnus pro tikrosios Drakulos pilies kuorus

Transilvanija – Rumunijos širdis

Rumunijos įvaizdis didžiojoje pasaulio dalyje prasideda nuo Vlado Drakulos, legendinio vampyro. „Tikrasis Drakula“ – XV a. Transilvanijos kunigaikštis Vladas Smeigikas – su literatūriniu herojumi turėjo tik tiek bendro, kad priešus žudė žiauriai.

Tačiau apsilankęs Transilvanijoje nejučia pajunti, kad vampyrai galėtų ten gyventi. Tokia savotiškai mistiška ta žemė, kitokia ne tik nuo kitų šalių, bet ir nuo likusios Rumunijos. Štai kas daro Transilvaniją ypatinga:

Aikštė Timišoaroje

Aikštė Timišoaroje

1.Kalnai – nors Transilvanija toli pietuose nuo Lietuvos, žiemos ten būna net šaltesnės, viskas ilgam pasidengia storu sniego sluoksniu.

2.Įtvirtintos Transilvanijos mūrinės bažnyčios: nežinodamas pasakytum, kad tai – pilys – nes statytos taip, kad tiktų gintis nuo musulmonų turkų, kurių valstybės sienos plytėjo greta. Neretas kaimas tokias turi.

Įtvirtinta Transilvanijos bažnyčia

Įtvirtinta Transilvanijos bažnyčia

3.Transilvanijos pilys ir rūmai: nuo puikiai išlikusių ar suremontuotų, kaip Brano pilis, iki sugriuvusių kalnų viršūnėse, kaip Kurtėjos de Agreš pilis. Beje, abi pastarosios priskiriamos Drakulai: pirmojoje jis galbūt lankėsi, bet ji tokia fotogeniška, kad būtent ją Rumunijos turizmo bukletai reklamuoja kaip „Drakulos pilį“. Antrojoje Vladas Smeigikas-Drakula tikrai gyveno – bet ji tokia sugriuvusi ir taip aukštai, kad ją atranda tik keliaujantieji savarankiškai ir besidomintys plačiau. Lipome ten žiemą: bilietų pardavėjo būdelė buvo tuščia, nesutikome nė vieno kito turisto, o norint užlipti nepaslydus teko nuolat batais daužyti ledą.

4.Maramurešo medinės bažnyčios neįtikėtinai aukštais bokštais. Ten, pačioje Transilvanijos (ir Rumunijos) šiaurėje, patys tradiciškiausi rumunų kaimai ir dažnas jų turi tokias viena į kitą panašias, bet daugelį kitų medinių bažnyčių smarkiai pranokstančias šventoves.

Medinė Maramurešo bažnyčia aukštu bokštu

Medinė Maramurešo bažnyčia aukštu bokštu

Romantiški Transilvanijos vokiškai-vengriški miestai

Ne mažiau už gamtą ir kaimus žavi romantiški Transilvanijos miestai, pilni viduramžiškų sienų, gynybinių bokštų, vartų, bei gerokai vėlesnių tautinio romantizmo stiliaus pastatų. Septyni garsiausi vadinti „Zybenbiurgenu“, o juose gyveno vokiečiai-saksai, čia pakviesti XII a. Vengrijos karaliaus idant gintų žemes nuo turkų. Po Antrojo pasaulinio karo juos persekiojo, vaikė, bet kažkiek jų dar liko, ir net miestų pavadinimai iki šiol teberašomi ir vokiškai. Gražiausi senieji Transilvanijos miestai – Sigišoara, Brašovas, Sibiu.

Sigišoaros vartai

Sigišoaros vartai

Transilvaniją nuo likusios Rumunijos atskyrė istorija. Kol likusi Rumunija priklausė Osmanų Imperijai (su kuria sėkmingai ir ne visai kovėsi Vladas Smeigikas-Drakula), Transilvaniją valdė Austrija-Vengrija. Iki pat šiol šiame regione gyvena 1,5 milijono vengrų. Jie, kartais pavadinami didžiausia ES šalies tautine mažuma, iki šiol – Rumunijos-Vengrijos santykių žaizda. Rumunams vengrai atrodo buvę kolonistai, vengrams priešingai – senieji žemės gyventojai, kuriuos neva diskriminuoja Transilvaniją per Pirmąjį pasaulinį karą užkariavusi Rumunija. Situacija kažkuo primena lietuvių-lenkų santykius Vilniaus krašte.

Kaip ten bebūtų, keliautojas viso to nepamatys: nėra kovų ar terorizmo, yra tik politiniai ginčai. Užtat keliautojui lengva žavėtis prieškarinės Vengrijos architektūra. Ypač Timišoaros trimis centrinėmis aikštėmis ir Oradėjos aikšte.

Viena Timišoaros centrinių aikščių

Viena Timišoaros centrinių aikščių

Puikiai išlikę ne tik fasadai, bet ir interjerai – pavyzdžiui, Tirgu Murešo Kultūros namų, kurių visos menės persmelktos vengrų tautos dvasia: ko verti vien vitražai, vaizduojantys žymius vengrų baletus ar mitologines istorijas. Lankydamas Kultūros namus it muziejų priblokštas nejučia pagalvojau, kad galbūt tas laikotarpis buvo aukščiausias architektūros ir meno istorijoje taškas: kai, užuot kopijavę konkrečius praeities stilius, menininkai įkvėpimo ieškojo visoje tos vietos istorijoje, statė kažką prasmingo – bet vis dar didingo. Paskui viskas paprastėjo, paprastėjo, pastatai virto „dėžutėmis“ ar „stiklainiais“, viso pasaulio avangardistai ėmė kuri gana panašų meną.

Vitražas iš tradicinio vengriško siužeto Tirgu Mureše

Vitražas iš tradicinio vengriško siužeto Tirgu Murešo kultūros namuose

XIX a. interjerų Transilvanijoje išlikę tiek, kad toli gražu ne visi tapę muziejais: užeini štai Oradėjos mieste į eilinę piceriją Butoiul de Aur, ir pasitinka 1892 m. kolonos, skliautai, vitražinis kupolas: restoranas niekad nebuvo uždarytas, rekonstruotas; laikai keitėsi, maistas keitėsi, ir štai dabar ten, kur įsivaizduotum pianinu grojant Ferencą Listą, gali sėdėti tu.

Puošnusis Oradėjos restoranas

Puošnusis Oradėjos restoranas

Rumunijos čigonai ir kičas

Akivaizdžiausia Transilvanijos ir visos Rumunijos mažuma šiandien – čigonai. Jų Rumunijoje daugiau nei bet kurioje kitoje šalyje: bent 600 000 ir sparčiai daugėja, nes jų šeimose – gausybė vaikų. Dar 1948 m. Rumunijoje tegyveno 50 000 čigonų…

Čigonų Rumunijoje tiek, kad jie čia nėra tiesiog „visuomenės užribio“ žmonės: yra ir daug turtingų čigonų, jie turi savo unikalią „aukštąją kultūrą“. Labiausiai pribloškia Čigonų rūmai: kokiame kaime ar miestelyje iškilę milžiniški pastatai, dekoruoti pseudoantikinėmis kolonomis, fontanais, liūtų skulptūromis ir dar bala žino kuo. Nemačiau nė vienerių užbaigtų rūmų: turbūt verčiau šeimininkas pristato papildomą aukštą, nei užbaigia esamą, juk svarbiau dydis, fasadas, o ne vidus, kurio aplinkiniai nemato…

Čigonų rūmai Rumunijos pakelėje

Čigonų rūmai Rumunijos pakelėje

Populiarus (nors kai kurių miestų viešose erdvėse net uždraustas) šiuolaikinis čigonų popsas manele, kur tradicinės melodijos sumišusios su naivokais materialistiniais tekstais: „Mes, mafijozai, visi atostogaujam Sent Tropeze“, „Mes visi skambinam tik iPhone ir Samsung S – tik paskambinsiu ir man atveš sunkvežimį iPhone“ ir panašiais.

Paklausyti manelės su angliškais subtitrais, pažiūrėti turtingų čigonų dvarų ir ne mažiau įspūdingų kapų nuotraukų ir net filmą apie juos galėjau Bukarešto kičo muziejuje. Nes atskiro Čigonų muziejaus nėra ir, matyt, nebus – patys čigonai nepsasistatys, nes kitataučių dėmesio jiems nesinori, o rumunai nepastatys, nes čigonai jiems neįdomūs ar net baisūs.

Čigonų kapai kičo muziejaus nuotraukose (dešinėje). 'Anglijoje geriau, nei Rumunijoje, nes ten pašalpos didesnės' – kalbėjo muziejaus filme viena čigonė. Apie algas nekalbėjo. Rūmai bei kapai irgi, sakoma, iš pašalpų

Čigonų kapai kičo muziejaus nuotraukose (dešinėje). ‘Anglijoje geriau, nei Rumunijoje, nes ten pašalpos didesnės’ – kalbėjo muziejaus filme viena čigonė. Apie algas nekalbėjo. Rūmai bei kapai irgi, sakoma, iš pašalpų

Unikaliajame Kičo muziejuje čigonai sudaro svarbią dalį, bet toli gražu ne visą ekspoziciją. Nes kičas Rumunijoje kone tapęs tautinės tapatybės dalimi: visokių nederančių pseudomeniškų detalių daug rasi viešbučiuose, restoranuose.

Kičo muziejuje galima ir nusifotografuoti apsipilant pinigais (dešinėje)

Kičo muziejuje galima ir nusifotografuoti apsipilant pinigais (dešinėje)

O tikrų tikriausia Kičo karalystė – buvusio Rumunijos komunistinio diktatoriaus Čeušesku rūmai Bukarešte, kurių kambariuose susipina viskas nuo žuvų atvaizdų iki prancūziško baroko imitacijų iki auksinių kranų. Kaip nustebo rumunai, šturmavę per šimtą tų rūmų kambarių 1989 m., kai komunistiniam režimui Rumunijoje išaušo paskutinioji… Aš dažnai būnu kičui atlaidus ir net čigonų rūmai man žavūs, bet Čeušesku rūmuose perdėtas beprasmis puošnumas tiesiog slėgte užslėgė.

Čeušesku rūmų Bukarešte vonia. Rūmai, beje, turistams atidaryti tik 2016 m.

Čeušesku rūmų Bukarešte vonia. Rūmai, beje, turistams atidaryti tik 2016 m.

Riba tarp kičo ir puikaus skonio – menkutė ir subjektyvi. Kaip vertinti antkapį girtuokliui, ant kurio nupieštas girtuoklis? Arba antkapį su užrašu maždaug „čia ilsisi uošvienė, lai ji neprisikelia, nes tada man lėks galva“? Kai tokių antkapių – šimtai ir tokiose linksmosiose kapinėse, įkvėpti vietos drožėjo Stano Patrašo, laidojasi visas Sapancos kaimas Maramureše – tai jau nebe kičas, o tikras nematerialus paveldas ir turistinė lankytina vieta… Ir vis tiek neaišku kaip vertinti to paties drožėjo antkapio stiliumi išdrožtus „privalomus“ Rumunijos komunistų veidus, dar tebekabančius jo memorialiniame name-muziejuje šalia kapinių.

Linksmųjų kapinių antkapiai. Pirmajame plane - paties drožėjo. Dabar naujus antkapis daro jo mokinys. Vos keli kapai miestelio kapinėse - kitokio stiliaus.

Linksmųjų kapinių antkapiai. Pirmajame plane – paties drožėjo. Dabar naujus antkapis daro jo mokinys. Vos keli kapai miestelio kapinėse – kitokio stiliaus.

Bukareštas – primirštas, bet netikėtai didingas

Rumunija – viena nedaugelio šalių, kurių sostinė nėra viena svarbiausių lankytinų vietų. Pirmą kartą keliaudamas po Rumuniją Bukareštą (2 mln. gyv.) irgi beveik praleidau: į oro uostą ir atgal. Kai lankiausi antrą kartą, skyriau miestui pusantros dienos – ir išsyk pasigailėjau, kad šitiek mažai.

Dar gerokai iki aplankydamas Bukereštą prisiklausiau siaubingų istorijų apie šį miestą. Pasakojimų, kaip megalomanijos kamuojamas diktatorius Čeušesku griaute griovė Bukarešto senamiestį, jo vietoje statydamas komunistinius architektūrinius monstrus.

Pastatas Vienybės bulvare

Pastatas Vienybės bulvare, Čeušesku laikais perkirtusiame Senamiestį

Tai perskaitęs įsivaizdavau, kad Bukareštas – tai vienas didžiulis miegamasis rajonas. Bet nieko panašaus: net tie „Čeušesku monstrai“ savaip įspūdingi. Didžiausias pasaulio parlamentas, apie kurį vaikščiodami valandą taip ir neradome įėjimo, Paryžiaus Eliziejaus laukus turėjęs priminti Vienybės bulvaras. Taip, jis – iš didžiulių socialistinių daugiabučių, bet tie daugiabučiai puošti, tikrai ne tokie nuobodūs, kaip Lietuvoje, netgi didingi.

Rumunijos didysis parlamentas

Rumunijos didysis parlamentas. Už jo, beje, iškilo didžiausia Rumunijos cerkvė – Čeušesku negalėjo tikėtis, kad jo parlamento kiemas bus panaudotas šitaip

O svarbiausia – Bukarešte Senamiesčio likę dar labai daug. Tikrai ne vien keletas Čeušesku kažkaip pamirštų nugriauti cerkvių, kurių kupolai styro tarp Vienybės bulvaro daugiaaukščių, traukdami kontrastus pamilusių kelionių fotografų objektyvus. Anapus upės yra tikras didžiulis senamiestis, su itin gyvu ir spalvingu naktiniu gyvenimu, barais, su Karalių rūmais (tiesa, kuklokais), naudotais iki 1948 m. galutinio komunistų įsigalėjimo. Su gausybe art nouveau stiliaus pastatų ir tikru perlu – Caru Cu Bere restoranu, įrengtu dar 1899 m. ir išsaugojusiu interjerą per visą amžių. Ne be reikalo Bukareštą anuomet vadino Rytų Paryžiumi! Vakarais ten groja gyva muzika, o meniu – visa Rumunijos virtuvė. Kainos – kaip vidutiniškame Lietuvos restorane; tikrame Paryžiuje tokiame istoriniame interjere už tiek nė kavos puodelio neišgertum.

Caru' cu bere restoranas Bukarešte

Caru’ cu bere restoranas Bukarešte

Apskritai rumunų virtuvė man buvo nuostabus atradimas: žinoma už Rumunijos ribų nebent tarp rumunų emigrantų, tačiau įdomi: skanios rūgščios sriubos ciorba, keliasluoksnė mamaliga.

Mamaliga - rumuniškas patiekalas

Mamaliga – rumuniškas patiekalas

Rumunijoje jautiesi tarsi gerokai didesnėje šalyje

Kai po Rumuniją keliavau po 20 metų, jos miestai ir miesteliai atrodė ne mažiau žavūs – bet aplūžę. Dabar nieko panašaus: Bukarešto centre nepasakysi, kad esi Rytų, o ne Vakarų Europoje. Provincijos miestuose (kurie visi maždaug Klaipėdos-Kauno dydžio) tai dar gali išduoti visokios smulkaus verslo parduotuvėlės (tiesa, vis labiau supamos prekybos cenrtų ir modernesnių restoranų), bet apleisti namai vienas po kito remontuojami – ekonomika labai išaugo.

Bukarešto senamiestis - tikra pramogų Meka. Daug barų, restoranų, o ir "masažo salonų"

Bukarešto senamiestis – tikra pramogų Meka. Daug barų, restoranų, o ir “masažo salonų”

Laikai, kai Rumuniją valdė diktatorius Čeušesku – prosovietinis, bet kartu prigalvojęs visokių papildomų keistenybių, kaip, pavyzdžiui, kontracepcijos draudimas tam, kad Rumunijos gyventojų skaičius augtų – negrįžtama praeitis. Čeušesku valdžios laikėsi įsikibęs itin tvirtai, 1989 m. kilus nepasitenkinimo juo bangai jis įsakė Bukarešto gatvėse iššaudyti šimtus žmonių (Rumunijoje žuvo virš 1000) – bet vis tiek buvo nuverstas, ir iš komunistinių Rytų Europos va(l)dovų jam vieninteliam įvykdyta mirties bausmė (transliuota per televiziją: toks nekenčiamas jis buvo), o buvusiuose režimo kalėjimuose dabar – komunistinių nusikaltimų muziejai.

Timišoaros, kur prasidėjo Rumunijos revoliucija, Revoliucijos muziejus - viena gausybės vietų revoliucijai atminti. Kai Rumunijos žmonėms išėjus į gatves Čeušesku pasekėjai ėmė juos šaudyti, žuvo per 1000, todėl Rumunijos revoliucija atmenama labiau, nei panašūs perversmai kitur Rytų Europoje

Timišoaros, kur prasidėjo Rumunijos revoliucija, Revoliucijos muziejus – viena gausybės vietų 1989 m. revoliucijai atminti. Kadangi Rumunijos revoliucija lėmė tiek aukų, ji atmenama labiau nei panašūs perversmai kitur Rytų Europoje

Visgi, tarp Europos Sąjungos, kuriai priklauso nuo 2007 m., šalių narių, Rumunija – viena skurdžiausių. Iš ko tą dar suprasi – infrastruktūra. Šalyje mažai magistralių (tik kelios aplink Bukareštą ir iš Bukarešto į Vengriją), o 400 km nuvažiuoti čia gali užtrukti ir 8 valandas. Kai važiavau iš Lietuvos į Turkiją iš pradžių nustebau, kad GPS siūlo Rumuniją aplenkti per Serbiją – bet pamatęs jos kelius – supratau kodėl. Tiesa, keliai neduobėti, bet daugelis jų veda kalnų serpantinais, ir koks lėtas „nepatraukiantis“ sunkvežimis bemat stabdo eismą. Be to, miestai stokoja aplinkkelių: tenka grūstis per centrus kartu su visais, strigti (net ne per piko valandas) kamščiuose. O itin garsiame pakelės vaizdų grožiu Transfagarašo kelyje, viename Čeušesku projektų, išvis teko apsisukti – buvo užsnigtas. Laimė, pagrindiniai keliai valomi puikiai.

Tipinis kelias per Rumunją - ne magistralė, bet prižiūrimas gerai

Tipinis kelias per Rumunją – ne magistralė, bet prižiūrimas gerai. Visi keliai (ne tik magistralės) mokami – įvažiavus į šalį automobiliu reikia nusipirkti vinjetę

Šalia daugybės kelių vingiuoja, tarsi su automobiliais lenktyniauja traukiniai. Rumunijos geležinkeliai – vieni plačiausiai išvystytų Rytų Europoje ir beveik į kiekvieną miestą gali nuvykti traukiniu. Tiesa, irgi nebus greitai. Kai įvertini laikus, reikalingus nukakti iš taško A į tašką B, Rumunija staiga ima atrodyti tris-keturis kartus didesnė šalis, nei pavaizduota žemėlapyje…

Bet ir tai gal – Rumunijos žavesys. Šiandienėje Europoje pernelyg daug šalių, kurias gali pervažiuoti per kelias valandas – nė nepastebėjęs, nes pasienio kontrolės nebėra. Todėl visad smagu atrasti šalis, kurių „visų gražiausių vietų“ niekaip neapžiūrėsi per savaitgalį ar net gal savaitę. Kelionė po kurias dar yra tikra kelionė, kai nubudęs viename mieste per dieną nuvažiuoji, tarkime, penkių valandų kelią, tada prabundi kitame mieste ir kitą dieną – dar penkių valandų kelias. Ir net norėdamas negalėtum suvažinėti pirmyn-atgal per dieną – kaip Lietuvoje net iš Vilniaus į Klaipėdą teoriškai gali.

Tai - ne pilis - tai tiesiog prieškarinis vandens bokštas Drobeta Turnu Severin mieste

Tai – ne pilis – tai tiesiog prieškarinis vandens bokštas Drobeta Turnu Severin mieste

Be to, Rumunija lankytinų vietų irgi turi tarsi gerokai didesnė šalis: gražių miestų ir miestelių, kalnų, pasakiškų senovinių interjerų.

Rumunijos lankytinų vietų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Rumuniją

Rumunijos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Rumuniją

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Amsterdamas – kanalų, dviračių, nuodėmių miestas

Amsterdamas – kanalų, dviračių, nuodėmių miestas

| 0 komentarų

Amsterdamas turi prieštaringą reputaciją.

Viena vertus, tai – „Šiaurės Venecija“, kanalų ir laivų pilna vienos turtingiausių imperijų – Olandijos Imperijos – sostinė su jaukiais senais nameliais ir didingais garsiausių menininkų muziejais.

Kita vertus – „dviračių sostinė“, kur driekiasi dviračių gatvės ir „magistralės“, daugiaaukščiai jų parkingai, o dviratininkų beveik tiek, kiek pėsčiųjų.

Ir trečia – nepadorumų miestas, kurio vitrinose staiposi pusnuogės prostitutės, o narkotikai legaliai pardavinėjami prestižinėse parduotuvėse.

Visos šios Amsterdamo pusės – tikros ir gyvos. Dėl visų jų kartu šis miestas Europoje neturi analogų. Ir kiekvieną vasarą, kiekvieną savaitgalį, jo centrą užgula minios turistų.

Ekskursijos Amsterdamo kanalais

Ekskursijos Amsterdamo kanalais

Nepadorusis Amsterdamas ir Raudonųjų žibintų kvartalas

Pirmąsyk Amsterdame lankiausi dar būdamas keturiolikos, ir tada man labiausiai įstrigo būtent ta „nepadorioji“ miesto pusė. Pirmą kartą mačiau viešai besisiūlančias prostitutes, transvestitą, užuodžiau žolės kvapą, stebėjausi sargių automatais kiekviename tualete. Pirmą kartą man tiesiog gatvėje pasiūlė narkotikų – ir iš karto kokaino.

Tiesa, kokainas Olandijoje niekad nebuvo legalus. Užtat „žolė“, visokiausi grybukai – ne tik teisėti, tačiau ir tapę tikru miesto simboliu. Be tikrų narkotikų parduotuvių (vadinamų “coffee shop” ar “smartshop”), klesti visokiausi „narkotiniai suvenyrai“: kanapių skonio ledai ar saldainiai, paženklinti „legalu išvežti iš Olandijos“. Kaipgi neparveši iš Amsterdamo ko nors tokio?

Plakatas Amsterdame kviečia švęsti kanapių išlaisvinimo dieną. Su narkotikais susijusių plakatų mieste daug: nuo teigiamų iki "prašome nerūkyti čia žolės"

Plakatas Amsterdame kviečia švęsti kanapių išlaisvinimo dieną. Su narkotikais susijusių plakatų ir grafičių mieste daug: nuo teigiamų iki “prašome nerūkyti čia žolės”

Tokių vietų yra visame Amsterdame. Tačiau daugelyje rajonų jos – tam tikra niša: tikrai ne kiekvienas amsterdamietis yra narkomanas ar naudojasi prostitučių paslaugomis. Užtat viename Amsterdamo rajone tai, už ką kitur Europoje sodinama į kalėjimą, ne tik nėra tabu, bet ir yra vieša norma.

Tas rajonas vadinamas De Wallen, tačiau vertimuose į anglų kalbą jis įvardijamas taip, kaip jį jau gal virš šimto metų jį vadina užsieniečiai: „Raudonųjų žibintų kvartalas“. Jis yra pačiame miesto centre, greta centrinės Dam aikštės ir Karalių rūmų ir jo gatvės gali atrodyti tokios pat jaukios, kaip ir bet kurios kitos Amsterdamo senamiestyje, kol neįsižiūri geriau.

Amsterdamo centrinė Dam aikštė ir Karalių rūmai. Priešingai daugeliui rūmų šie labiau primena miesto pastatą, be jokio parko aplink

Amsterdamo centrinė Dam aikštė ir Karalių rūmai. Priešingai daugeliui rūmų šie labiau primena miesto pastatą, be jokio parko aplink. Olandija visad buvo miestiečių-pirklių imperija.

Iškabos ten skelbia: „Purvini peniai“, „Surišimas, paskui seksas“, „Porno teatras“, „Video kabinos“ ir pan. Veikia daugybė „Marihuanos muziejų“ (parduotuvių). O vitrinose, kaip prekės šypsodamosis staiposi gyvos moterys.

Jos – smulkios verslininkės: nuomojasi langus iš savininkų, moka mokesčius. Palyginus su daugeliu Europos raudonųjų žibintų kvartalų, Amsterdamo kvartale beveik viskas – net stebėtinai švaru ir balta. Amsterdamas savo reputacija didžiuojasi: stovi paminklas prostitutei, gal vienintelis pasaulyje, veikia prostitucijos muziejus, populiarios ekskursijos ta tema.

Vitrinų su prostitutėmis fotografuoti negalima, taigi, čia tik nekalčiausios Amsterdamo Raudonųjų žibintų kvartalo iškabos - pvz., parduotuvė sadomazochistams (SM)

Vitrinų su prostitutėmis fotografuoti negalima, taigi, čia tik nekalčiausios Amsterdamo Raudonųjų žibintų kvartalo iškabos – pvz., parduotuvė sadomazochistams (SM)

Šiaip ar taip, Amsterdamas (ir Olandija) pats pasirinko būti tokiu. Sakote, jis perdėm liberalus, „sugadintas“ šių laikų? Paradoksas, bet yra priešingai. Viduramžiais, kai pastatyti didingieji Amsterdamo pastatai, prostitucija buvo legali kone visoje Europoje, netgi… Popiežiaus valdose Romoje. Žmonės žiūrėjo į ją taip, kaip šiais laikais į neištikimybę: laikė nuodėme, niekino prostitutes ir jų klientus – tačiau nė į galvą niekam neatėjo už tai bausti. Ir panašūs dalykai į tuos, kurie vyksta Amsterdamo raudonųjų žibintų kvartale, visiškai teisėtai vykdavo ir Lietuvoje.

Draudimai atėjo tik naujaisiais laikais, kai religingieji krikščionys perkėlė savo moralines nuostatas ir į įstatymus. Olandija iš pradžių tam pakluso, bet XIX a. persigalvojo. Priešingai, nei reikalavo religija, ji rašė įstatymus ir vėliau: pavyzdžiui, pirmoji pasaulyje įteisino gėjų santuokas. Nieko keisto: religija apskritai Olandijoje neįtakinga. Daugybė bažnyčių – netgi pačių įspūdingiausių, kaip Naujoji bažnyčia greta karalių rūmų – virtusios muziejais ar dar kuo. Kai kurios nugriautos. Pasak apklausų, vos 9% olandų tebetiki į tradicinį protestantų tikėjimą ir, tiesą pasakius, netgi šeštadalis kunigų prisipažįsta esantys ateistai!

Amsterdamo naujojoje bažnyčioje mums lankantis - pasaulio žurnalistinių fotografijų paroda

Amsterdamo naujojoje bažnyčioje mums lankantis – pasaulio žurnalistinių fotografijų paroda. Mišios čia jau seniai nebevyksta nors tai – bene svarbiausia Amsterdamo bažnyčia, kurioje iki šiol karūnuojami Olandijos karaliai

Dar vienas paradoksas(?) – šiandien tam olandiškam liberalizmui kelia grėsmę nebe religija, tačiau ateistai. Tiksliau – Europoje išpopuliarėjęs kultūrinis marksizmas su savomis moralinėmis vertybėmis, kuriam prostitucija – moterų išnaudojimas, prostitutės – aukos, klientai – nusikaltėliai. Panašių pažiūrų žmonės greta paminklo prostitutei vis atneša kitą – surištą moters kūną, kuris kažkur paskui vis dingsta. Kol kas Amsterdamas atsilaiko prieš šūkius drausti prostituciją ar naudojimąsi ja ir, kas be ko, pagrindinės tokių draudimų priešininkės – pačios prostitutės, čia turinčios net profsąjungą.

Paminklas prostitutei Amsterdame

Paminklas prostitutei Amsterdame

Amsterdamo centre – kanalų labirintas

Amsterdamas nėra toks didelis miestas, kaip daugelis panašios svarbiausių Europos sostinių. Jame gyvena tik 1 mln. žmonių, tačiau kone visos lankytinos vietos išsidėsčiusios kanalų išvagotame centre.

Amsterdamas lyginamas su Venecija, turi net daugiau už ją tiltų. Visgi, tai nėra Venecija: kiekvieną Amsterdamo namą galima pasiekti ir automobiliu, autobusu, tramvajumi. Kanalai nenaudojami transportui. Kai kuriems amsterdamiečiams jie – gyvenamoji vieta (prišvartuoti „gyvenamieji laivai“), o daugeliui turistų – hobis. Plaukiojančių laivų ir laivelių kiekiu Venecijai vasaromis jie nelabai nusileidžia, ir visa tai – ekskursijos, be kurių joks savaitgalis ar savaitė Amsterdame keliautojams neįsivaizduojami. Nuo didelio laivo atviru deniu iki vandens dviračio – ekskursijos galimos bet kokia priemone.

Laivai-namai Amsterdamo kanalo šonuose. Viename jų - laivo-namo muziejus

Laivai-namai Amsterdamo kanalo šonuose. Viename jų – laivo-namo muziejus

Nuo kanalų itin įspūdingai atsiveria senųjų Amsterdamo namų fasadai. Siaurų ir aukštų – kiekvienas priklausydavo vienai turtingai pirklio šeimai. Skirtinguose aukštuose gyveno šeimininkai, tarnai, veikė sandėliai. Svarbi puošmena – stogas: seniausieji stogai – trikampiai, vėlesni – laiptuoti, varpo formos. Stogų priekyje – kabliai: tik prie jų pririštomis virvėmis galima į pastatus pro langus įkelti didelius daiktus, tarkime, baldus (juk laiptinės siauros).

Nemažesniu architektūros (inžinerijos) stebuklu yra ir patys kanalai, puslankiu supantys miesto centrą, susikertantys sankryžomis. Tokiais kanalais išvagota visa Olandija (pakanka žvilgtelti pro lėktuvo iliuminatorių kai leidiesi Amsterdamo oro uoste). Ten, kur yra šios žemės (ir Amsterdamas), anksčiau tyvuliavo jūra. Ji buvo nusausinta, o vandens perteklius nukreiptas į šiuos kanalus ir išpumpuojamas. Šitaip nuo 1300 m. Olandija savo plotą pasididino 20,5%, arba šeštadalio Lietuvos dydžio teritorija. Ir nors šiandien tokia inžinerija gal nublanksta prieš visokius arabų šeichų išmislus ir dirbtines salas, įsivaizduokite, kad visa tai vyko prieš 500 metų.

Olandijos peizažas su kanalais iš į Amsterdamą besileidžiančio lėktuvo

Olandijos peizažas su kanalais iš į Amsterdamą besileidžiančio lėktuvo

Be dviračio Amsterdame – kaip be kojų

Viena olandė, kurią pažinojau paauglystėje, sunkiai suprato du dalykus: kaip aš nemoku plaukti ir kaip aš nemoku važiuoti dviračiu. Plaukti olandai mokomi dar pradinėse mokyklose: kai šitiek jų žemių – žemiau jūros lygio, pralaužus dambas yra įvykę baisių potvynių, ir mokėjimas plaukti gali būti gyvybės ar mirties klausimas (1952 m. potvynyje žuvo 2500 žmonių).

Na o dviratis ten, ypač Amsterdame – pagrindinė transporto priemonė. Automobiliai, pėstieji, dviratininkai – visų jų, iš pažiūros, Amsterdame yra maždaug vienodas skaičius. Ir visi turi savo kelius: egzistuoja dviračių gatvės, net „magistralės“ (su skiriamąja juosta), o didieji prospektai turi kone vienodos svarbos automobilių, dviračių ir pėsčiųjų juostas. Yra atskiros dviračių perėjos (kur žalia dega taip trumpai, kad pėstysis spėtų nebent bėgte), o miesto centre švartuojasi dviračių parkingo laivai – amsterdamiečiai ten gali palikti savo transporto priemones ir toliau eiti pėsti. Nereikia ieškoti vietos prie tiltų turėklų, kurie visi ištisai apraišioti dviračiais.

Dviračių aikštelė prie Ei "upės"

Dviračių aikštelė prie Ei “upės”

Dviračių entuziastams Amsterdamas – tikras rojus, tačiau pėsčiajam dėl to tik daugiau kliūčių. Eidamas per platesnę gatvę turi praleisti dviračius, automobilius, vėl dviračius – ir nė vienas srautų nenustygsta. Ir dviratininkai dar „nuožmesni“, nei automobilininkai: piktai skambins, tačiau nestabtels.

Ei [Ij] kadaise buvo įlanka, tačiau, nusausinus vis daugiau ir daugiau žemės, šis Amsterdamo kelias į jūrą labiau primena platų kanalą. Tiesa, kanalais į jį atplaukia net kruiziniai laivai

Ei [Ij] kadaise buvo įlanka, tačiau, nusausinus vis daugiau ir daugiau žemės, šis Amsterdamo kelias į jūrą labiau primena platų kanalą. Tiesa, kanalais į jį atplaukia net kruiziniai laivai

Naujasis Amsterdamas – architektūrinė katastrofa

Dviračiais galima nesunkiai važinėti ne tik po Amsterdamo centrą, tačiau ir nuvykti į jo priemiesčius. Tiems nykiems priemiesčiams turistai turėtų būti dėkingi, net jei į juos važiuoti ir neketina. Mat XX a. viduryje Olandijos architektų tarpe populiarios buvo panašios mintys, kaip Sovietų Sąjungoje: neva reikia statyti naujus rajonus iš didelių vienodų daugiabučių, palikti tarp tų pastatų atvirus kiemus „poilsiui“, atskirti automobilių ir pėsčiųjų srautus.

Taip gimė Bijlmermeris, tikriausiai pats akiplėšiškiausias tokio modernizmo pavyzdys pasaulyje. Kai ~1969 m. pastatytas, jis iš paukščio skrydžio atrodė kaip vienodų šešiakampių kiemų korys. Tačiau olandai, priešingai nei Sovietų okupuoti lietuviai, turėjo pasirinkimą, kur gyventi. Ir jie „balsavo kojomis“: nepriko Bijlmermeryje butų. Daugiabučiai stovėjo apytuščiai. Kaip tik tuo metu į Amsterdamą prasidėjo masinė imigracija iš kolonijų, kurių Olandija neteko (1975 m. suteikė nepriklausomybę Surinamui). Taigi, Bijlmermerį apgyvendino imigrantai – jiems pinigų nepakako, kad būtų išrankūs būstui. Rajonas pasidarė nesaugus ir visi jo pliusai, kuriuos įsivaizdavo architektai, bet taip niekada ir nesuprato eiliniai žmonės, pasirodė besą minusai: kai automobilių vairuotojai ir pėstieji nemato vieni kitų, pėsčiųjų zonos pasidaro dar atokesnės ir nesaugesnės ir t.t.

Dviračių gatvė po Amsterdamo traukinių stoties nauju korpusu. Tai jau - naujesnis architektūros kūrinys, po visų Bijlmermerio klaidų

Dviračių gatvė po Amsterdamo traukinių stoties nauju korpusu. Tai jau – naujesnis architektūros kūrinys, po visų Bijlmermerio klaidų

Galiausiai turtingoji Olandija priėmė kitą radikalų sprendimą, kuris neprieinamas mažiau turtingoms šalims, tokioms, kaip Lietuva. Bijlmermerį ne renovuoti, o tiesiog… nugriauti ir pastatyti iš naujo, suplanuotą kitaip! Tik keletas senųjų „korių“ palikti kaip pavyzdžiai, kitko – jau nebėra. Tačiau ir perstatytuose pastatuose vyrauja imigrantai, kurie sudaro jau 53% Amsterdamo žmonių.

Imigrantai ir turistai gelbsti Amsterdamo tradicijas?

Daugelis Europos miestų, kuriuose imigrantai sudaro šitiek daug žmonių, o dargi šurmuliuoja turistų minios, supanašėja tarpusavyje. Visuose juose – tos pačios kultūros (tarkime, arabų ar afrikiečių imigrantų ir britų ar rusų turistų), kurios nusveria vienintelę ten autentišką ir tikrą – vietinę kultūrą bei jos tradicijas.

Įvairiarasiai amsterdamiečiai rūko. Šiandien vos 45% amsterdamiečių - olandai, o dauguma - imigrantai ar jų vaikai

Įvairiarasiai amsterdamiečiai rūko. Šiandien vos 45% amsterdamiečių – olandai, o dauguma – imigrantai ar jų vaikai

Tačiau Amsterdamui tas kol kas negresia: unikalios jo pusės egzistuoja toliau. Ant dviračių čia džiugiai sėda ir turistai, ir imigrantai. Raudonųjų žibintų kvartale vos 5% prostitučių gimusios Olandijoje, o tarp klientų irgi vyrauja namie nieko panašaus negalintys legaliai patirti britai ar prancūzai. Turistai noriai ragauja ir narkotikų. Kartais net atrodo, kad kai kurios Amsterdamo tradicijos jau merdėtų, jei ne atvykėliai: kiek kartų sumažėtų klientų, jei juodaodes, azijietes ar rytų europietes Raudonųjų žibintų kvartalo languose pakeistų olandės (imančios olandišką valandinį atlygį), jei nebeatvyktų klientai iš užsienio.

Na o Amsterdamo kanalų, įdomios architektūros jokie atvykėliai net norėdami nepakeis.

Kanalų sankryža Amsterdame žvelgiant nuo vieno tiltų

Kanalų sankryža Amsterdame žvelgiant nuo vieno tiltų

Aišku, masinis turizmas turi ir minusų, kurių didžiausias – būtent visos tos minios. Kai kurios populiariausios Amsterdamo lankytinos vietos netgi atsisakė bilietų kasų: joms pakanka klientų, kurie nusiperka bilietus internetu iš anksto.

Bet net ir tai nėra paprasta. Man taip ir nepavyko patekti į Anos Frank namą, kuriame olandų šeima nuo holokausto slėpė garsųjį dienoraštį parašiusią žydę paauglę: bilietai internete prekyboje pasirodo ne vienu metu, bet nė karto nepavyko nueiti į svetainę tada, kai jų buvo pasiūloje reikiamai dienai. Jei norite būti užtikrintas, bent jau vasarą turite pirkti prieš mėnesį, bet tada daug kas dar nežino tikslių kelionės planų…

Eilė prie Anos Frank namo (jis - kairėje). Visi šie žmonės turi internetu įsigytus bilietus, bet vis viena privalo laukti eilėje

Eilė prie Anos Frank namo (pats muziejus – kairėje). Visi šie žmonės turi internetu įsigytus bilietus, bet vis viena privalo laukti eilėje

Tiesa, „gyvai“ išvydęs „Anos Frank namą“ pernelyg nesigailėjau nepatekęs: dabar tai naujai pastatytas šiuolaikinis daugiaaukštis, o senasis namas tesudaro dalį muziejaus. Maža to, negalėjau išmesti iš galvos, kad iš liūdnos Anos Frank istorijos daromas savotiškas verslas: priešingai daugeliui genocido atminimo vietų, šis – mokamas ir gana brangus, siūlomos ir visokios papildomos prekės (turi net internetinę parduotuvę webshopannefrank, kur Anos Frank pašto ženklai ir pan.). Galų gale, ir pati Ana Frank – tik viena daugelio holokausto aukų. Įdomu, kiek tokių mergaičių ir berniukų irgi rašė dienoraščius, tik jų niekas neišspausdino ar juos sunaikino?

Tačiau Amsterdame lankytinų vietų – labai daug. Jei pavėluosite internetu nusipirkti bilietus į Van Gogo muziejų, rasite ir gerokai daugiau įspūdingų meno muziejų. Juk Amsteramas – olandų kultūros širdis, o olandų kultūra pagimdė daugybę pasaulinės reikšmės dailnininkų.

Amsterdamo nacionalinio muziejaus 1885 m. statytas didingas pastatas

Amsterdamo nacionalinio muziejaus 1885 m. statytas didingas pastatas. Tai – vienas dvidešimties populiariausių muziejų pasaulyje, garsėjantis savo meno kūriniais

Svarbu nesivadovauti reklamomis, o pasiaiškinti pačiam. Vietos, kurios garsiausiai reklamuojasi, dažnai ir investuoja daugiau į reklamą, nei kokybę, gyvendamos iš tų milijonų turistų, kurie atskrenda į Amsterdamą nesusiplanavę, ką veikti, ir bemat įpuola į kokius “spąstus turistams”. Amsterdamas sklidinas visokiausių “muziejų”, kurie iš tikro tėra parduotuvės, o taip pat skambiai pavadintų brangių pramoginių muziejų (Tiuso vaškinių figūrų, Riplio “įvairenybių”, Kankinimų, Sekso) – iš kurių klientai, remiantis internetiniais įvertinimais, neretai išeina nusivylę kainos ir kokybės santykiu ir, be to, nieko naujo nesužinoję nei apie Amsterdamą, nei apie Olandiją.

Jei turite Amsterdame daug laiko arba ten gyvenate – be abejo, galite aplankyti ir tokias vietas, tačiau jei keliaujate tik savaitgaliui – geriau jį paskirti autentiškoms vietinėms vietoms ir patirtims. Ir tokių patirčių Amsterdame daugiau, nei daugelyje Europos sostinių.

Amsterdamo kanalas. Gėlės - dar vienas miesto simbolių

Amsterdamo kanalas. Gėlės – dar vienas miesto simbolių


Visi kelionių vadovai po Europos miestus


Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
Berlynas: visas XX amžius viename mieste
Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
Londonas: Britų imperija viename mieste
Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
Paryžius: prieškario Europos žavesys
Roma: Europos istorija viename mieste
Ryga: Pabaltijo didmiestis
Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


Madridas – šėlstantis senovinis didmiestis

Madridas – šėlstantis senovinis didmiestis

| 0 komentarų

Madridas nebuvo viena tų Europos sostinių, į kurią žūtbūt plūsdavo turistai. Kelionė į Ispaniją daugeliui – visų pirma pakrantės, paplūdimiai, salos, gal dar Barselona…

Tačiau pastaraisiais metais, pigių skrydžių bendrovėms atidarius daug reisų, Madridą turistai tiesiog užplūdo. Per pastarąjį savo pusidenį Madrido lankytinose vietose vien lietuvių keliautojų sutikau keturis.

Iš viso Madride buvau tris kartus ir dalinuosi mintimis, ką pamatyti ir nuveiktį šiame mieste per savaitgalį ar kelias dienas ir kuo Madridas visgi ypatingas.

Madrido Gran Via, XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios įspūdingi rajonai

Madrido Gran Via, XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios įspūdingi rajonai

Įspūdingiausios Madrido vietos – aplink vieną gatvę

Daugelis lankytinų vietų Madride yra netoli pagrindinės miesto ašies – Calle Mayor gatvės, vėliau pereinančios į Calle de Alcala.

Ašies vakariniame gale – Karalių rūmai (XVIII a.) ir Madrido katedra. Karalių rūmuose karalius nebegyvena, tad, neskaitant oficialių priėmimų, jie atiduoti turistams. Bilietai brangūs, tad užeiti verta tik arba jei nesate buvę jokiuose Vakarų Europos valdovų rūmuose, arba jums tokie rūmai labai patinka (šiaip visi rūmai su prabangiais baldais ir koridoriais, amfiladomis ganėtinai panašūs vieni į kitus).

Madrido katedra

Madrido katedra. Kaip ir Barselonos Šv. Šeimos katedra, tai buvo “šimtmečio statybos”: pradėta statyti 1879 m., katedra pašventinta tik 1993 m.

Eidamas į Calle Mayor rytus, praeini romantišką Plaza de la Villa aikštę gali užsukti į Plaza Mayor – senąją centrinę Madrido aikštę. Visa ji – neįtikėtinai simetriška, nes nuo pat XVI a. iš visų pusių supa beveik vienodi pastatai. Tai buvo širdis Ispanijos, kuri dar valdė didžiąją dalį Amerikos. Būtent tos Ispanijos karaliai ir sumanė 1561 m. sostinę perkelti į Madridą, tada 30 tūkst. gyv. turėjusį miestelį, ir paversti jį didmiesčiu.

Plaza Mayor aikštė

Plaza Mayor aikštė

Dar toliau – Puerta del Sol puslankis. Ten XIX a. ir XX a. pradžios Madridas. Mano nuomone, pats įspūdingiausias Madridas: pastatai statyti puošnūs kaip senovėje, tačiau aukšti lyg šiais laikais. Su skulptūromis ant kupolų, su veidais ant kolonų, kiekvienas – tarsi atskiras meno kūrinys. Ko verti vien Cibelės rūmai pačioje pagrindinės Madrido lankytinų vietų ašies pabaigoje, statyti tiesiog kaip pašto administracinis pastatas. Užkilę į jų bokštelį ir apsidairę, matysite daug tokių „aukštuolių“: bankų, telekomo rūmų, jūrų muziejaus ir t.t. Daug jų yra aplink Gran Via gatvę, vieną įspūdingiausių Madride, atsišakojančią nuo pagrindinės turistinės ašies.

Madrido Gran Via pastatai

Madrido Gran Via pastatai

Matosi nuo Cibelės rūmų bokšto ir didelis Bueno Retiro miesto parkas, kuriame nuo įkūrimo 1680 m. iki pat XIX a. galėjo vaikštinėti tik monarchai ir kiti svarbūs asmenys, simboliniai Puerto de Alcala miesto vartai (1778 m.).

Ir, anapus jų, daug paprastesni XX a. vidurio pastatai. Statyti jau po Ispaniją nusiaubusio pilietinio karo (1936-1939 m.), valdant diktatoriui Fransiskui Frankui. Apie jokį grožį ten jau ir kalbėti negalima – kaip ir daugelio pokario Europos daugiaaukščių atveju.

Cibeles rūmai Madride

Cibeles rūmai Madride

Tiesa, tie pastatai toli nuo centro. Centras – visas puošnus, senovinis, be jokių modernių betoninių monstrų. Ir už tai irgi turėtume dėkoti Frankui. Nes būtent jo jo dėka Madridas (ir Ispanija) išvengė dviejų didžiausių XX a. Europos miestų siaubų, nuo kurių nukentėjo daugelis senamiesčių: Antrojo pasaulinio karo ir komunizmo. Generalisimas Frankas pilietiniame kare pats nuvertė komunistus (viena nedaugelio karinių antikomunistinių pergalių pasaulio istorijoje!) ir, nors jį rėmęs Hitleris tikėjosi, kad Frankas stos į fašistų pusę Antrajame pasauliniame kare, Frankas padėti Hitleriui atsisakė ir pasiliko neutralus (vos penkios nenykštukinės Europos valstybės šitaip išvengė karo!).

Madrido centro senas pastatas su gausybe statulų

Madrido senas pastatas su gausybe statulų

Generolo Franko – ir daugelio pilietinio karo aukų – kapai yra Kritusiųjų slėnyje už Madrido, kuriame – ir aukščiausias pasaulyje kryžius. Mat generolo Franko režimas buvo paskutinė Europos religinė valdžia: krikščionybė ten buvo itin svarbi, valstybinė religija. Kaip ir per šimtmečius iki tol (išskyrus 1931-1939 m. kraštutinių kairiųjų valdymo laikotarpį).

Madride – ir Ispanijos Imperijos liekanos

Frankas padėjo pagrindus šiandieninei Ispanijai: “užkūrė” masinį turizmą, sugrąžino valdžion karalių. Tačiau jam buvo nelengva: kitos Europos šalys į vieną paskutinių Vakarų Europos diktatūrų žiūrėjo kreivai, be to, Frankas jau valdė tik „kamieną“ tos didžiosios Ispanijos Imperijos, kuriai kadaise priklausė 9,2 proc. viso pasaulio žemių.

Gatvės kavinės Madride

Gatvės kavinės Madride

Anos, didžiosios, Ispanijos Imperijos atgarsiai – Amerikos muziejuje, kuriame iš visų Amerikos civilizacijų (inkų, majų, actekų) susivežti meno kūriniai. Itin rekomenduotina ten užsukti, jei per Madridą keliaujate į Pietų Ameriką ir norite trumpo supažindinimo su indėnų kultūromis ir ispanų užkariavimu.

Na o tai, ką Ispanijos karaliai pirko už prisiplėštą indėnų auksą – Prado muziejuje. Viena geriausių meno kūrinių kolekcijų visame pasaulyje. Jau Europos menas: El Greko, Diureris, Bošas, Rafelis, Ticianas, Velaskesas… Į indėnų ir kitų „kolonizuotų kultūrų“ kūrybą tada žiūrėta nebent kaip į egzotiką, tinkamą kunstkameroms, o tikru, kolekcijų vertu menu laikyti tik Europos dalininkų ir skulptorių darbai. Priešingai nei Paryžiaus Luvras, Sankt Peterburgo Ermitažas ir kiti panašūs muziejai, Prado nesiekia pristatyti pasaulio ar Europos meno istorijos, o labiau atspindi Ispanijos karalių meninį skonį.

Istorinis Madrido turgus

Istorinis Madrido turgus

Gyvas Madridas

Madridas Ispanijos sostine išliko iki šiol. Ir nors šiandien Ispanija nebevaldo jokių užjūrių valdų (išskyrus, nebent, Kanarų salas), ji pati yra turtingesnė, nei kada anksčiau. Tad iš visos Ispanijos žmonės važiuoja į Madridą. Be to, Ispanijos ekonomika stovi ant turizmo kolonos, ir į jos sostinę plūsta ir užsieniečių minios.

Tad Madride paprasta „nusipirkti“ ispanų kultūros pavyzdžius iš visos Ispanijos. Nuo galybės flamenko pasirodymų iki tradicinio „kumpio muziejų“ (te pavadinimas Museo del Jamon neapgauna – tai yra paprasčiausios parduotuvės).

Tradicinių kumpių parduotuvėje Madride

Tradicinių kumpių parduotuvėje Madride

Net ir be viso to, Madridas labai gyvas: sutemus gatvės tiesiog plyšta nuo naktiniu gyvenimu pasidžiaugti išėjusių žmonių minių. Juos apsipnta visokiausi mimai, aukso prekeiviai. Žibančios reklamos traukia į barus.

Vakarinis judėjimas Madrido Calle Mayor pėsčiųjų gatvėje

Vakarinis judėjimas Madrido Calle Mayor pėsčiųjų gatvėje

Šiandieninis, praturtėjęs Madridas – ir labai įvairiatautis miestas, kur ~15% žmonių – imigrantai. Tačiau daugelis tų imigrantų – iš ispanakalbių buvusių Ispanijos kolonijų Lotynų Amerikoje. Be to, masinė imigracija į Ispaniją prasidėjo vėliau, nei į Prancūziją, Olandiją ar Angliją. Todėl papročių prasme Madridas nėra toks sutartptautėjęs, kaip kai kurie kiti Vakarų Europos didmiesčiai ir jame vyrauja ispanų kalba bei ispanakalbė kultūra. Neispaniškai susikalbėti gali būti sunku, o kai kurie Madride įprasti poelgiai turistui gali pasirodyti mažų mažiausiai nemandagūs (štai kartą restorane mus yra atsisakė aptarnauti, nes užsisakėme per mažai patiekalų).

Flamenko pasirodymo reklama Madride

Flamenko pasirodymo reklama Madride

Kaip nuvykti į Madridą?

Į Madridą iš Lietuvos geriausia keliauti pigių skrydžių bendrovių reisais. Kitas variantas (brangesnis) – su persėdimu.

Madridas – ir gera tarpinė stotelė skrendant kur nors toliau arba pradedant kelionę po Ispaniją. Nes Madridas yra pačiame Ispanijos centre (sostinė tokioje simbolinėje vietoje pastatyta specialiai), o iš jo oro uosto daugybė sąlyginai nebrangių skrydžių į esamas ir buvusias Ispanijos valdas (Kanarų salas, Lotynų Ameriką).

Madrido karalių rūmai

Madrido karalių rūmai, iš kurių valdyta ir visa Lotynų Amerika

Du iš kartų, kuriuos lankiausi Madride, tai buvo kelionės į tokius tolimesnius kraštus pradžia ar pabaiga. Kartą – pakeliui į Peru, kartą – pakeliui į Gran Kanariją. Tiesiog, skristi į Madridą ir tada iš ten į galutinį kelionės tašką apsimokėjo labiau, nei kaip nors kitaip, o dar ir Madride galima buvo praleisti dieną ar kelias.


Visi kelionių vadovai po Europos miestus


Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
Berlynas: visas XX amžius viename mieste
Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
Londonas: Britų imperija viename mieste
Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
Paryžius: prieškario Europos žavesys
Roma: Europos istorija viename mieste
Ryga: Pabaltijo didmiestis
Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Lanzarotė – ugnikalniai ir menas

Lanzarotė – ugnikalniai ir menas

| 2 komentarai

Lanzarotė – unikaliausia iš didžiųjų Kanarų salų.

Labiausiai ji garsėja savo vulkanais, juodais sukietėjusios lavos peizažais.
Bet labiausiai išskirtiniai Lanzarotėje – pastatai, sukurti Cezario Manrikės, žymiausio salos žmogaus. Ne šiaip sau pastatai, o neįtikėtinas gamtos ir meno junginys.

Ir kaimai, iki šiol neužgožti plėtros.

Apkeliavau ir daugumą tų pastatų, ir gamtinių lankytinų vietų ir rašau, ką Lanzarotėje aplankyti svarbiausia.

Chameos del Agua - naktinis klubas oloje, kurioje gyvena unikalūs balti omarai

Lanzarotės ugnikalniai

Lanzarotės peizažai vis keičiasi. Kai kurie jos ugnikalnių vos prieš tris šimtmečius tiesiog išdygo iš žemės. Jie staigiai lava užpylė ištisus kvadratinius kilometrus derlingiausios žemės. Sukietėjo, pajuodavo ir niekas ten nebeauga iki šiol, 1730 m. tai atrodė it prakeiksmas, it Dievo rūstybė – Lanzarotės žemdirbiai neteko pragyvenimo šaltinio.

Bergždžios vulkaninės žemės Timanfajos nacionaliniame parke

Bergždžios vulkaninės žemės Timanfajos nacionaliniame parke –
1730 m. išsiveržimo pasekmė. Kadaise čia buvo žalia

Užtat šiuolaikiniams lanzarotiečiams ta lava uždirba dar ne tiek. Šimtai tūkstančių turistų kasmet važiuoja ja pasigerėti į Timanfajos nacionalinį parką, kur vyko tie paskutiniai išsiveržimai. Žemė po juo tebeverda. Geizerių nėra, bet parko darbuotojai turistams kas 10-15 minučių „paleidžia“ dirbtinį: įpila į duobę vandens, ir jis momentaliai nuo karščio iššauna. Iš kitos duobės vis išlenda liepsnų liežuviai, virš trečios – kepamos bulvės. 13 m gylyje temperatūra ten – nuo 100 iki 600 laipsnių, tad tiesiog pakanka iškasti duobę ir karštis kils aukštyn – jokių viryklių nereikia.

Iš šios duobės kartais į viršų šauna liepsnos.

Jau už Timanfajos nacionalinio parko ribų (nereikia bilieto) yra Los Hervideros, kur gali stebėti, kaip į uolas tykšta milžiniškos bangos. Tą matyti iš visų pusių – netgi iš viršaus, mat bangos įlekia į olą, o olos „lubose“ yra skylė, pro kurią žvalgosi turistai.

Turistai Lanzarotėje apspitę Los Hervideros olas į kurias itin gražiai dūžta bangos.

Bet populiariausia Timanfajos pramoga – žiedinis kelias. Metai iš metų, diena iš dienos kas kokias 15 minučių į jį išvažiuoja specialūs autobusai turistams, kuriuose garso įrašas pasakoja tą pačią istoriją. Kaip išsiveržė vulkanai, kaip visa tai matė vienuoliai… Savo automobiliu važiuoti neleidžiama, nes kelias greitai užsikištų. O ir autobusų nepakanka, laukti tenka ilgai. Džiaugiuosi, kad paklausėme patarimo į Timanfają atvažiuoti kai ji aidaroma (9 val.) ir iš karto nesidairant bėgti prie autobuso. Nes kai mus grąžino iš trumpos ekskursijos, prie autobusų jau rikiavosi eilės turistų – neįlips nei į sekantį, nei į dar kitą…

Vienas Timanfajos kraterių žvelgiant nuo žiedinio kelio. Atvykęs anksti ryte ir palaukęs ant vėjo kol ateis autobuso vairuotojas, galėjau gauti pačią geriausią vietą - priekyje dešinėje. Tai tikrai rekomenduotina, nes galima stebėti vaizdus ir per priekį: tuo tarpu per šoną matai tik vieną pusę, be to, dar trukdo autobuso atspindys

Lanzarotės vulkaninis menas

Timanfajos žiedinis siauras autobusų kelias – ne šiaip sau kelias. Jis – savotiškas meno kūrinys, sukurtas menininko taip, kad kuo labiau atskleistų Timanfajos įspūdingus vaizdus: kraterius, olas, visokias lavos formuotes, augalais apaugusias „salas“ (kažkaip išvengusias lavos išsiveržimo metu).

Kitas meno kūrinys – Timanfajos restoranas; tas, brangusis, kuriam bulves kepa vulkaniniame karštyje. Jis įsiliejęs į kalną, ant kurio stovi. Jo autorius – Cezaris (Sesaras) Manrikė, garsiausias salos menininkas.

Timanfajos restoranui ant giliuos duobės kepamos bulvės.

Iš penkių didžiausią įspūdį man palikusių Lanzarotės vietų Cezaris Manrikė prikišo nagus prie visų, o dvi sukūrė nuo nulio.

Viena svarbiausių Lanzarotės lankytinų vietų yra netgi Cezario Manrikės namas. Ne, tai tikrai nėra kažkoks „memorialinis butas“ su architekto daiktais: savo namą jis susiprojektavo visiškai unikalų. Trys jo kambariai – po žeme, natūraliuose sukietėjusios lavos „burbuluose“. Dar vieno burbulo stogas įgriuvo – ten Manrikė pasidarė baseiną, fontaną. Manrikė mylėjo gamtą ir norėjo, kad jo kūryba jos neužgožtų, į ją įsilietų. Net savo svetainę pasidarė taip, kad, atrodo, į ją pro langą liejasi lava, o visi vaizdai – į sukietėjusios lavos laukus.
Cezaris Manrikė neabejotinai vienas didžiausių Ispanijos menininkų, savo stiliaus unikalumu prilygstantis Antonijui Gaudžiui ar Pablui Pikasui. Tik žinomas gerokai mažiau – nes kūrė beveik vien Kanaruose, o ypač gimtojoje Lanzarotėje, kurią mylėjo.

Kambarys Manrikės namo rūsyje lavos burbule. Matosi kamienas - tai auga palmė, kurios viršūnė pro mažą skylę lubose išlenda į dienos šviesą. Per tą pačią skylę šviesa patenka ir į patalpą

Palyginus su daugeliu savo amžininkų Ispanijos menininkų, Manrikės likimas visiškai kitoks. Pablo Pikaso buvo komunistas ir nekentė Ispanijos regento generolo Fransisko Franko – po to, kai šis nuvertė Ispanijos komunistus, Pikaso išvyko iš šalies. Tuo tarpu Manrikė per pilietinį karą užsirašė savanoriu būtent Franko pusėje. Ir todėl kai Frankas pagaliau įtvirtino valdžią, jis Manrikei – vienam nedaugelio ištikimų menininkų – leido kurti monumentalius valstybinius kūrinius, turėjusius paversti Kanarus (taigi, ir Ispaniją) nauja Europos turizmo Meka.

Manrikės namo baseinas lavos burbule įgriuvusiomis lubomis

Didžiausias Cezario Manrikės šedevras Chameo del Agua. Dar iki įsikišimant architektui tai buvo unikali vieta: sukietėjusios lavos „tunelis“ kuriame tyvuliuojančiame tvenkinėlyje gyvena unikalūs ryškiai balti miniatiūriniai omarai (iš tolo atrodo it akmenėlių gausybė, kol nepažiūri iš arčiau, nepamatai kojyčių ir kokio vieno judančio), tam tikru dienos metu per skylę apšviečiami saulės. O Manrikė šalimais tose pusiau atvirose olose įrengė „įdomiausią pasaulyje naktinį klubą“, baseiną, koncertų salę…

Chameos del Agua koncertų salė

Manrikė visą gyvenimą kritikavo didžiuosius vienodus viešbučius ir jo įtakos dėka Lanzarotėje tepastatytas vienas daugiaaukštis pastatas. Chameos del Agua jis parodė, kaip turėtų atrodyti turistinė vieta: pritaikyta šiandienos poreikiams, bet kartu natūrali, įsiliejusi į gamtą taip, kad iš išorės jos beveik nesimato.
Manrikė smarkiai aplenkė laiką. Jis kalbėjo apie gamtosaugą dar ~1960 m., kai niekas apie tai nemąstė. Tiesa, paradoksas: šiandieniniai gamtosaugininkai nė už ką neleistų statyti to, ką statė Manrikė. Paversti unikalią olą naktiniu klubu? Bet realybėje viskas daug gražiau, nei skamba, gamtos ir kūrybos dermė tiesiog nuostabi. Net eidamas į tualetą matai dar vieną gražiai apšviestą gilų tunelį. Olų pasaulyje daug, bet tokia ola – tikrai vienintelė.

Vaizdas gylyn į apšviestas olas iš Chameos del Agua naktinio klubo tualeto

Antras garsiausias Manrikės kūrinys – Mirador del Rio, į kalno viršūnę įaugęs restoranas su nuostabiausiu Lanzarotės vaizdu į tris kitas mažytes salas. Didžiausia jų, tiesiai po kojomis – Graciosa, į kurią iš Lanzarotės zuja laivai. Ne keltai – automobilių toje 600 gyv. salelėje nėra išvis ir didesnis kaimas tik vienas.

Vaizdas nuo Mirador Del Rio

Dar Manrikė turistams sukūrė Kaktusų parką – tiksliau, unikalų vulkaninį amfiteatrą nuo kurio kiekvienos vietos gali stebėti vis kitokį įvairiausių kaktusų “miškelį”.

Manrikės kaktusų parkas Lanzarotėje

O šiaip tai Manrikės “potėpiai” matomi visur Lanzarotėje. Daugelio salos transporto žiedų centruose (o tų žiedų Lanzarotėje itin daug) Manrikė pastatė statulas, iš kurių garsiausios vadinamos vėjo žaislais (juguetes de viento), mat jos įvairiausiai juda Kanarų vėjyje. Dar vienas Manrikės žaidimas su gamta. Jis viską iki galo stengėsi daryti unikaliai: net tualetų ženklai “vyras” ir “moteris” Manrikės statiniuose ne eiliniai, o meniški.

Vienas Cezario Manrikės 'vėjo žaislų' Lanzarotėje (šitas - prie jo namo)

Manrikės įtaka matoma netgi ten, kur jis nieko naujo nepastatė – kiekviename salos kaime ir miestelyje. Jo dėka tie kaimai atrodo panašiai, kaip iki turizmo aušros: balti paprasti vienaukščiai nameliai, ryškiai dažytos langinės. Manrikės idėja: šiaip – rudai, jei į jūros pusę – mėlynai, jei į kalnų – žaliai. Viename tokių spartietiškų namelių apsistojome per Air BnB. Šeimininkas buvo nevietinis – atsikėlė į Lanzarotę dėl tenykščių bangų jo mylimam serfingui. Prieš 20-30 metų būtum sunkiai įsivaizdavęs, kad toks būtų pirkęs ką nors kita, nei namą ant vandenyno kranto. Bet dabar kiti laikai ir autentiškumas, prarastas kitose Kanarų salose, vis labiau vertinamas – net jei tai reiškia, kad su banglente iki jūros tenka važiuoti automobiliu keliolika kilometrų.

Nauji namai poilsiautojams, įkvėpti tradicinio Lanzarotės stiliaus. Tiesa, šie yra puošnesni, nei dauguma: dauguma Lanzarotės tradicinių namų yra neįtikėtinai paprasti, panašūs į baltas dėžutes, be jokių bokštų

Nuo minių Lanzarotės kurortuose nepasislėpsite

Aišku, jeigu jau sukėliau jums mintį, kad Lanzarotė – koks tai senovės, laukinės gamtos ir meno inkliuzas tarptautiniuose ir turistų nugulėtuose Kanaruose – atsiprašau, nes taip nėra. Per metus Lanzarotę aplanko virš 2 mln. keliautojų, arba 20 vienam gyventojui. Į tą patį Chameos del Aguas laiptais teko lipti labai lėtai, mat ir iš priekio, ir iš galo plūdo turistų iš autobusų minios – ir visi stoviniavo, fotografavo. Jokioje Lanzarotės lankutinoje vietoje nebuvo taip, kad nestovėtų dar bent 10 turistų išsinuomotų automobilių.

Turistiniai automobiliai rikiuojasi prie Timanfajos nacionalinio parko, diriguojami parkavimo asistentų

Turėjau 7 metų senumo knygą apie Lanzarotę. Tai, kas ten aprašyta kaip nemokama, dabar jau mokama. Kas buvo mokama – pabrangę, o paslauga suprastėjusi (anksčiau Mirador del Rio, Kaktusų parke į (mažesnę) bilieto kainą įeidavo ir gėrimas – dabar jį nebent gali nusipirkti daug sumokėjęs papildomai). Lanzarotė irgi Kanarai, ir iš to užsidirba.

Tiesiog, jei jau pasirinkote keliauti į Kanarų salas, kelionė į Lanzarotę bus kitokia, nei kelionė į Gran Kanariją, Tenerifę ar Fuerteventurą. Bent jau kai išvyksite už savo kurorto ar gana proziškos sostinės Arecifės ribų į išsaugotus kaimus, gamtą, ir į visą tai įsiliejantį šiuolaikinį meną.

Lanzarotės sostinės Arecifės tvirtovė

Lanzarotės lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Lanzarotę

Lanzarotės lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Lanzarotę


Visi mano kelionių po Kanarų salas aprašymai

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
4. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,


Fuerteventura – Kanarų sala-dykuma

Fuerteventura – Kanarų sala-dykuma

| 2 komentarai

Daugelyje Kanarų salų vyrauja trys spalvos: juoda lava, žydra jūra, žalia augmenija. Tačiau Fuerteventura – visa geltona. Kalnai čia žemi, augalų beveik nėra, kaimų mažai. Užtat smėlio kopos dydžio sulig daugiaaukščiais namais, paplūdimiai – geltono smėliuko. Tarsi Fuerteventura būtų ne Kanarų dalis, o Sacharos dykumos tęsinys.

Iš keturių didžiausių Kanarų salų, Fuerteventura pritraukia mažiausiai turistų (~1,7 mln. per metus), tačiau joje irgi yra ir didžiuliai kurortai, ir milžiniškas oro uostas, į kurį iš Europos skrenda pilni lėktuvai.

Dalinuosi savo kelionės į Fuerteventurą metu surinkta patirtimi apie šią salą.

Fuerteventuros pakrantė El Cortillo miestelyje

Fuerteventuros pakrantė El Cortillo miestelyje

Fuerteventuros kurortai ir pajūrio kopos

Didžioji dalis turistų Fuerteventuroje apsigyvena dviejuose didžiausiose kurortuose: More Chablo [Morre Jablo] pietuose ir Castillo Caleta de Fuste (dar vadinamas El Castillo) netoli oro uosto.

Šitie kurortai – tokie, kokių galėtumėte tikėtis bet kur Kanaruose ar apskritai pietuose. Centre – „prekybos centras-turgus“ su gausybe parduotuvėlių ir visokių virtuvių restoranėlių, kelis kilometrus į abi puses – didžiuliai viešbučiai, vilų kompleksai. Kad būtų gražiau, valdžia pristačiusi visokių statulėlių, be to, kiekviename Fuerteventuros kurorte – po banginio griaučius ant pjedestalo.

El Castillo kurortas Fuerteventuroje

El Castillo kurorto “prekybos centro” restoranų zona Fuerteventuroje

Fuerteventura – dykuma, tad paplūdimiai ten – gražaus smėliuko, lyg Palangoje.

Kurortų centruose, tiesa, jie nedideli. Didesni aplinkui, bet vėjai ir bangos ten irgi didžiuliai. Todėl Fuerteventurą pamėgę banglentininkai (serfingas) ir jėgos aitvarų mylėtojai.

Vaizdas nuo kalno į ilgą laukinį paplūdimį

Vaizdas nuo kalno į ilgą laukinį paplūdimį pavažiavus keliolika km į vakarus nuo Moro Chablo kurorto

Įspūdingiausi paplūdimiai – ar, tiksliau, ištisas kopų laukas – salos šiaurėje prie Koralecho [Corralejo] kurorto. Pastarasis yra mažesnis, jame nėra daugiaaukščių viešbučių, tačiau ieškantiems autentikos vis tiek patiks nebent žvejų kaimelio laikus menantis jo centras aplink uostą, nes kitkas – nauji pastatai.

Užtat trokštantiems vienatvės gamtoje pakaks išeiti į didžiąsias kopas, kurios driekiasi 8 km ir yra 2 km pločio. Kai važiavau keliu per jas, tūžmingas vėjas nuolat ant kelio pūtė smėlį. Jeigu ne specialūs smėlio valytuvai (tarsi Lietuvoje sniego žiemomis) tas kelias greitai pats atsidurtų po kopomis…

Užpustytas smėliu kelias Fuerteventuroje

Užpustytas smėliu kelias Fuerteventuroje (Koralecho) ir jį valantys darbininkai

Vos pravėrus automobilio lango stiklą vidun plūstelėjo skausmingas smėlio gūsis, vos patraukiau fotoaparatą. Jei eisite pasivaikščioti, pasirūpinkite akiniais, kurie nepraleistų smilčių pro šoną – kitaip jos nuolat pateks į akis.

Fuerteventuroje siūloma ir kitokių pramogų: važiuoti per kopas bagiu ar joti kupranugariu. Tiesa, jei įsivaizduojate, kad josite sau romantiškai vienas per smėlynus, greičiausiai klystate: mačiau, kaip pramogos organizatoriai šalikele vedė tankiai susiglaudusių kupranugarių, nešinų turistais, vilkstinę.

Pėsčiųjų takas atsiremia į kelią

Pėsčiųjų takas atsiremia į kelią

Fuerteventuros didinga nykuma

Tačiau už kurortinių zonų ribų aplinka kur kas tuštesnė ir dykesnė. Juk gyventojų Fuertreventuroje – panašiai, kaip vienuose Šiauliuose, nors sala tikrai nemaža (nuo Koralecho šiaurėje iki More Chablo pietuose – 122 km). Tiesa, tai reiškia, kad turistai vietinius visiškai užgožia. Išskyrus nebent nedidelę ir nykoką salos sostinę Puerto del Rosario, kitur kokie 80% ar 90% žmonių, kuriuos sutiksite, bus kiti turistai, kurių automobiliukų spiečiai suguža į kiekvieną populiaresnę lankytiną vietą. Tiesa, jei kitose didžiosiose Kanarų salose žymiausiose vietose gali spraustis ir šimtai turistų, tai Fuerteventuroje dažniau – kokie keliolika, erdvės pakanka visiems. Turistinių autobusų mačiau tik keletą į dieną.

Turistai spiečiasi prie gvančų vadų skulptūrų

Turistai spiečiasi šalikelėje prie gvančų vadų skulptūrų. Gvančai buvo tikrieji Fuerteventuros gyventojai, kuriuos išnaikino ispanų kolonistai. Skulptūros nėra niekuo ypatingos, bet pakeliui į kitas įdomias vietas.

Tik tiek, kad tos įdomiausios Fuerteventuros vietos – gana nykokos. Štai aplankiau žymiausius muziejus. Pulkininkų namas, iš kurio XVIII-XIX a. faktiškai salą valdydavo ispanų karininkai, šiaip toks žavus nutolęs Ispanų imperijos postas – bet jo vidus beveik tuščias: eksponuojamos kažkokios nuotraukos, perfotografuoti pulkininkų paveikslai (nei vieno tikro), daug salių išvis tuščios. El Kortilo gynybinis bokštas, statytas ispanų gintis nuo anglų piratų “lenktynių dėl kolonijų” laikais, iš išorės atrodo įdomiai, bet viduje ten išvis keli eksponatai. Machorero sūrio muziejus gal geresnis – bet to sūrio ragauti neduoda ir net parduotuvė buvo laikinai uždaryta…

Pulkininkų namas Fuerteventuroje

Pulkininkų namas Fuerteventuroje. Jis įspūdingiausias santykyje su gamta, įsivaizduojant, koks tai buvo atokus Ispanijos imperijos postas.

Šiaip Machorero [Majorero] sūris, daromas iš ožkų pieno (kartais su avių pieno priemaišomis) – populiariausias salos suvenyras ir jis tikrai skanus bei ne itin išbrangintas. Jo paragavau Betankurijoje – viename seniausių salos kaimų, įkurtame dar 1404 m. Tai buvo viena pirmųjų europiečių kolonijų – tačiau, kaip ir kitose Fuerteventuros gyvenvietėse, jos seni nameliai ir bažnytėlė nebent kiek romantiški, bet neįspūdingi.

Betrankurijos miestelis Fuerteventuroje

Betankurijos miestelis Fuerteventuroje. Nufotografuotuose istoriniuose namuose – daugiausiai suvenyrų krautuvės.

Į dar vieną lankytiną vietą, kurią buvau suplanavęs – Druskos muziejų – net ir nėjau. Šiaip ar taip, pažiūrėti didžiulių jūros bangų užpilamus „baseinus“, iš kurių paskui, išgarinus vandenį, būdavo imama druska (kaip kitaip ją gautum tokioje saloje?), galima ir visai nemokamai.

Druskos laukai netoli pagrindinio El Castillo kurorto

Druskos baseinėliai prie druskos muziejaus netoli pagrindinio El Castillo kurorto (ir tradiciniai jūros gyvūno griaučiai, kurių Fuerteventuroje pilna). Buvo pilna voveryčių, turistai jas šėrė.

Būtent vaizdus Fuerteventuroje ir verta pamatyti labiausiai. Ar nuo Mirador Morro kalno ir prie dviejų gvančų (iki ispanų užkariavimo Kanaruose gyvenusios tautos) vadų statulų. Ar į dūžtančias bangas nuo El Kotilo [Cotillo] miestelio. Ar tokį laukinį peizažą pačiuose salos pietuose, kur asfaltuotą kelią pakeičia visai negrįstas ir duobėtas į Kofetės kaimą.

Negrįstas kelias iš Moro Chablo į Kofetės kaimą

Negrįstas kelias iš Moro Chablo į Kofetės kaimą. Sakoma, kad daug turistų pakeliui apsisuka, nes tokiais važinėti neįpratę

Aišku, „laukinį“ tik sąlyginai. Net ir tuose serpantinuose bus, kad apsidairę bent tolumoje nematytumėte nė vieno dėl atsargumo vos pasivelkančio automobiliuko. Tačiau ten vienintelį kartą Kanaruose sustojome apžvalgos aikštelėje, kurioje nieko be mūsų daugiau nebuvo. Gal ir dėl milžiniško vėjo kuris ten, aukštai, kur iš abiejų pusių plytėjo atvira jūra, buvo šitoks stiprus, kad gūsiai mane net blokšdavo atgal, o automobilį drebino taip, kad mano žmona net nenorėjo iš jo lipti.

Fuerteventuros peizažas nuo Mirador del Morro

Fuerteventuros peizažas nuo Mirador del Morro. Pastato viduje – ir nedidelis muziejus, kavinė, bet iš tikro ten verta pakilti beveik vien dėl vaizdo. Aišku, čia irgi vėjas beveik bloškė. Net ant žemės atvirose vietose jis buvo didžiulis: nusileidus oro uoste, drebino lėktuvą.

O kitų žmonių artumas turi ir pliusų: mačiau, kaip vienai turistų šeimai tame kelyje nuleido padangą, ir po kokio pusvalandžio atsirado pagalba.

Kelionė į Fuerteventurą – ar verta?

Viską sudėjus į visumą, jeigu kelionės jums visų pirma – lankytinos vietos ir įdomybės, istorija, kultūra – Fuerteventura tikrai ne jums.

Griuvėsiai Fuerteventuroje

Griuvėsiai Fuerteventuroje netoli pulkininkų namo

Tačiau jeigu labiausiai jus vilioja gamta – Fuerteventuroje rasite kur paganyti akis (kopos, bangos), nors, greičiausiai šalia jūsų visuomet bus ir kažkiek kitų turistų.

O jeigu norite tiesiog šilumos su smėlėtais paplūdimiais (kurie pietų Europos šalyse nėra jau tokie dažni), o gal dar mėgstate ir bangas bei susijusias su jomis pramogas – drąsiai keliaukite į Fuerteventurą.

Fuerteventuros lankytinų vietų ir kelionės į Fuerteventurą žemėlapis

Fuerteventuros lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Fuerteventurą.


Visi mano kelionių po Kanarų salas aprašymai

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
4. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,