Išskleisti meniu

Kultūrinės patirtys

Ypatingiausi būdai valgyti

Ypatingiausi būdai valgyti

| 0 komentarų

Kur skaniausiai pasaulyje pavalgyti, kokie įdomiausi pasaulio patiekalai?

Atsakyti į šį klausimą nė nebandysiu. Patiekalų, virtuvių tiesiog per daug, daug kas priklauso ir nuo virėjo, vietos, laiko.

Verčiau pasiūlysiu ypatingiausius valgymo būdus. Tai nėra konkretūs restoranai: tai greičiau restoranų rūšys, labai paplitusios tam tikroe šalyse ir įaugusios į jų kultūrą.

Šiais laikais pavienių tokių restoranų galima atrasti visame pasaulyje, keletas rūšių atėjo ir į Lietuvą. Visgi, kaip taisyklė, svetur yra tik dalelytė to, ką galima patirti šių valgymo būdų tėvynėse.

 


Rodizio Brazilijoje

Rodizio restoranuose nereikia nieko užsakinėti, o kaina – visiems vienoda. Susimokėjęs už tokį “bilietą” tiesiog sėdi prie staliuko ir stebi, kaip padavėjai laksto nešiodami įvairiausius patiekalus. “Įdėti šito?” – klausinėja. Ir gali prašyti kurio nori patiekalo kiek nori. Išdalinęs patiekalą, padavėjas grįžta pas virėją imti naujo…

Tai – puikus būdas paragauti daugelio patiekalų. Įdomu ir tiesiog sėdėti ir laukti, ką dar įdomaus paruoš virėjai. Juk eiliniame restorane daugelio pasiūlymų nė nepamatai – renkiesi iš meniu. Geriausiu atveju, ten būna atspausdintos patiekalų nuotraukos: specialiai paruoštos, retušuotos… O “rodizio” matai, ką tau iš tikrųjų, jei paprašysi, įdės lėkštėn.

Rodizio padavėjai nešioja mėsos iešmus, nuo kurių čia pat gali atpjauti kiek reikia mėsos

Rodizio padavėjai nešioja mėsos iešmus, nuo kurių čia pat gali atpjauti kiek reikia mėsos

“Tikrajame” braziliškame rodizio daugiausiai padavėjai nešioja mėsą: vištieną, kiaulieną, jautieną, avieną, visaip paruoštą, su visokiais padažais… Brazilija juk garsėja gera mėsa – tačiau ji ir brangi. Tačiau dabar brazilai rodizio pritaikė net užsienio virtuvėms: yra rodizio picerijos (nešiojami picų gabaliukai), rodizio sušinės.

Rodizio minusas – galite apsivalgyti. O besilaikantiems dietos, deja, šis valgymo būdas visai neapsimoka – kaina paskaičiuota pagal ryjančius nemažai.

Rodizio restoranų pilna visa Brazilija, tačiau daugelis jų į šį “režimą” pereina tik konkrečiu dienos metu – paprastai, vakare, kartais – ne kiekvieną savaitės dieną.

Skaityti daugiau:
Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis

 


Automatiniai restoranai Japonijoje

Japonijos miestuose stinga vietos ir be galo populiari automatika. Geriausiai tą patirsite automatiniuose restoranuose. Užsakymus jose priima automatas. Seni automatai išspausdina čekius, kuriuos reikia paduoti virėjui, naujesni – perduoda informaciją automatiškai.

Modernus maisto automatas.

Virėjas paprastai – ir vienintelis automatinio restorano darbuotojas. Jis ir atneša maistą. Tai – nesunku, mat restoranuose sėdima ne prie staliukų, o aplink centrinį “virėjo koridorių”.

Kėdės prieš virėjo koridorių.

Nemokate japoniškai? Ne problema. Prie dažno restorano lauke išdėliotos plastikinės visų viduje siūlomų patiekalų kopijos (ištisa Tokijo Kapabašio gatvė pilna tokių maisto kopijų pardavėjų).

Plastmasinis maistas prie Japonijos restorano įėjimo.

Skaityti daugiau: Japonija. Moderni! Amžina…

 


Suši konvejeriai Japonijoje

Kaip suderinti jaukų sėdėjimą restorane su bufeto galimybe pasiimti pačiam ko nori? Japonai turi atsakymą! Tai – suši konvejeriai.

Šiose sušinėse gyvų padavėjų beveik nereikia, mat visi sušiai važiuoja konvejeriais pro kiekvieną staliuką. Kaina priklauso nuo lėkštės spalvos. Suvalgius sušius, lėkštelės kraunamos į bokštą ir vos užmetus į ją akį lengva paskaičiuoti galutinę kainą.

Suši konvejerio restoranas Osakoje

Jei, visgi, jūsų norimi sušiai nesisuka ant konvejerio, šiuoklaikinėse “konvejerinėse sušinėse” galite per prie staliuko esantį kompiuterį “paprašyti” sušių sukėjo, kad susuktų trūkstamus sušius.

Sukrautos krūvon skirtingų spalvų lėkštelės, pagal kurias padavėjas vos užmetęs akį paskaičiuoja kainą

Sukrautos krūvon skirtingų spalvų lėkštelės, pagal kurias padavėjas vos užmetęs akį paskaičiuoja kainą

Atrodo, šitaip modernu, turėtų būti ir labai brangu? Tik ne Japonijoje. Japonijoje modernumas – pigus ir visuotinis. Brangiausios tos sušinės, kuriose aptarnauja padavėjai, o kainos net nesurašytos, nes jos priklauso nuo to, už kiek tą rytą restoranėlio savininkas nusipirko turguje žuvies.

Sušio konvejerio užsakymo kompiuteris prie kiekvieno stalelio

Sušio konvejerio užsakymo kompiuteris prie kiekvieno stalelio

Skaityti daugiau: Japonija. Moderni! Amžina…

 


Tradiciniai restoranai Pietų Korėjoje

Ne iš pirmo ir net ne iš penkto apsilankymo tradiciniame Pietų Korėjos restorane supratau, kaip tiksliai ten elgtis: nuo pat restorano pasirinkimo iki valgymo, viskas tiesiog kitaip.

Meniu prašyti nereikia – jis kabo ant sienos (parašytas vien korėjietiškai, tad verta pramokti). Nusprendęs restorane valgyti, pasirenki kur sėsti: prie vakarietiškų kėdžių/stalų ar korėjietiškai – nusiavęs ant žemės prie vos keliasdešimties centimetrų aukščio staliukų. Įrankius (pagaliukus ir šaukštą) išsiimi iš stalčiuko stalo šone arba dėžutės. Ant stalo susirandi bloknotą, kurio kiekviename lape mažomis korėjietiškomis raidėmis surašytas visas meniu. Turi atsiplėšti vieną lapą ir ant jo surašyti, kiek kurio patiekalo vienetų atnešti, bei paduoti padavėjui. Susimokėti daug kur įprasta iš karto, o pabandžius palikti arbatpinigių su grąža išbėga net į gatvę.

Pagaliau gavus maistą, Pietų Korėjos restoranuose labiausiai pribloškia garnyrų gausa… Vis neša ir neša lėkšteles: kiekvienas garnyras patiekiamas atskiroje, tad stalas kraute jomis nukraunamas (geruose restoranuose būna net ir 21 lėkštė!). Marinuotos daržovės (kimči), blynai, jūros gėrybės, sriuba – kas tik nebūna tarp garnyrų. Jeigu koks garnyras bevalgant baigiasi, jis nemokamai papildomas: mokėti reikia tik už pagrindinį patiekalą. Pigesniuose restoranuose garnyrų atsineši, vandens pasipildai pats iš viešo bufeto (net jei šiaip tame restorane aptarnauja padavėjai).

Bulgogi mėsa. Kaip ir visi korėjietiški patiekalai, patiekiama su užkandžių lėkštutėmis, tarp 'užkandžių' kartais būna net sriuba.

Beje, pagrindinį patiekalą turi išsirinkti dar prieš išsirinkdamas vieną daugybės korėjietiškų restoranų. Mat daugybė jų specializuojasi tik vienoje rūšyje: kas makaronuose ir sriubose, kas – košėse, kas – korėjietiškuose blynuose, kas – korėjietiškuose koldūnuose, kas – jūrų gėrybėse, kas – troškiniuose…

Populiarūs barbekiu restoranai, kur maistas kepamas ar verdamas tiesiog ant stalo (savo viduryje turinčio viryklę): pats turi suprasti, ką dėti ant keptuvės, kada primažinti ugnį (bet baltaodžiams padavėjai dažnai parodo).

Daugelyje meniu – tik po kokius šešis patiekalus, staliukai sustatyti tankiai, erdvės – mažai. Dalis restoranų net meniu neturi, nes gamina tik… vienos rūšies patiekalą: ateinu štai į vieną, atsisėdu, ir netaręs nė žodžio jau gaunu dakgalbi. Ir patiekalus daro, ir nešioja dažnai – patys savininkai, kurie ten ir gyvena, ir miega. Gali jaustis kaip patekęs pas juos namo.

Per vidurį stalo kepa korėjietiška mėsa

Per vidurį stalo kepa korėjietiška mėsa

Ne kiekvienas korėjietiškas restoranas visiškai atitinka šias taisykles – pavyzdžiui, daugelyje restoranų nebėra “korėjietiško sėdėjimo ant žemės”, kai kuriuose paprašius duoda ir vakarietiškas “meniu knygutes”. Tačiau net ir per trumpą kelionę į Korėją neišvengiamai susidursi su dalykais, kuriuos čia įvardijau. O kai kurios “korėjitiškos tradicijos” persmelkusios netgi Korėjos “užsienio virtuvės” restoranus: štai ir prie picos gali būti atnešamos garnyro lėkštutės (marinuoti agurkai ar jalapenai), teko valgyti burgerinėje be meniu (tiekia tik vienos rūšies burgerius) ir pan.

Skaityti daugiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus, Korėjiečių virtuvė – patiekalai ir tradicijos

 


Greito maisto tinklai JAV

Jei greitas maistas asocijuojasi visų pirma su “McDonald’s”, JAV gausite pakeisti nuomonę. Tai – tikras greito maisto rojus, ir kiekviename mažame miestelyje, kiekvienoje pakelės aikštelėje, netgi kaimuose ten – bent po kelių greito maisto tinklų restoranus. Kai kurie tinklai paplitę per visas Jungtines Valstijas, kiti po visą Ameriką ar visą pasaulį (tiesa, Lietuvoje jų – nedaug). Kiti tinklai veikia tik tam tikruose JAV regionuose ar valstijose – tačiau tenai vis tiek turi šimtus restoranų.

Amerikiečių lyderystė čia nesuvokiama. Visi 16 didžiausių pasaulio greito maisto tinklų, turinčių nuo 4 700 iki 50 000 restoranų, bazuojasi JAV. O iš 64 pasaulio greito maisto tinklų, turinčių po 1000 ar daugiau restoranų, net 44 – amerikiečių. Daugelio jų pavadinimai mums negirdėti, maistas neragautas – o Amerikoje tai be galo garsūs prekių ženklai, dirbantys pagal metų metus ar dešimtmečių dešimtmečius gludintus verslo modelius, tiksliai perduodamus vietos verslininkams pagal knygos storio frančizės sutartis.

Istorinio stiliaus McDonald's restoranas

Istorinio stiliaus McDonald’s restoranas. Kažkada (~1970 m.) visi McDonald’s atrodė šitaip, o dabar tokių rasi tik JAV

Jei sakysite, kad greitas maistas – visas panašus – mažai jo teragavote. Net ir smarkiai besiskiriančių jo rūšių – gausybė: yra burgerių tinklai, picerijų tinklai, vištienos šlaunelių tinklai, makaronų tinklai, sumuštinių tinklai, bandelių tinklai, teksasietiškos virtuvės (buritos, načios, takos) tinklai ir t.t.

Be to, kai net tos pačios rūšies maisto tinklų tiek daug, visi ieško ir kaip išsiskirti: kas verslo modeliu (pvz. “Sonic Drive In” siūlo specialias valgymui automobilyje skirtas parkavimo vietas), kas – maistu ar rinkodara. Paragauti verta. Bus greitai, nebrangu ir nereikės palikti arbatpinigių (kas kitur Amerikoje kone privaloma). Ir, galbūt, bus skanu – savąjį tinklą ir patiekalą rasite ne iš karto, bet jų tiesiog per daug, kad niekas neįtiktų.

Skaityti daugiau: JAV – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

 


Malatang Kinijoje

Malatang restoranuose nėra meniu – maistą pasirenki pats iš šaldytuvo. Tada paduodi virėjai, pasakai aštrumą (“neaštru” vis tiek bus aštroka, nes malatang kilęs iš aštria virtuve garsėjančio Čongčingo regiono) ir tau iš viso to padaro sriubą.

Susimoki arba pagal visų ingredientų svorį (pigesniuose malatang, kur krauniesi viską į vieną indą), arba ingredientai jau guli lėkštelėse ir kiekviena paimta lėkštelė turi savo kainą.

Malatang restoranas. Paimi krepšelį kairėje, krauni "gėrybes" nuo lentynų dešinėje ir paduodi virėjui, kad iš jų išvirtų sriubą. Moki arba pagal svorį, arba kiekviena lėkštelė turi savo kainą.

Malatang restoranas. Paimi krepšelį kairėje, krauni “gėrybes” nuo lentynų dešinėje ir paduodi virėjui, kad iš jų išvirtų sriubą. Moki arba pagal svorį, arba kiekviena lėkštelė turi savo kainą.

Iš visų “netradicinių” valgymo būdų man turbūt keisčiausia, kad neišplito malatang – juk pasaulyje šitiek kinų restoranų. Bet net pačioje Kinijoje malatang atradau tik netyčia į jį užėjęs ir tik pažįstamo kino išaiškinimas padėjo suprasti, kas ir kaip. Atrkeipęs dėmesį, restoranų su atviruose šaldytuvuose išdėstytomis dažovėmis bei mėsomis pamačiau ir daugiau ir dar ne kartą ten ėjau.

Malatang sriuba

Malatang sriuba

Skaityti daugiau: Kinija

 


Hot Pot Kinijoje

Hibridas tarp restorano ir parduotuvės.

Jums atneša žalius produktus, tačiau kartu ir puodą su išsirinktu skysčiu (pvz. net “krokodilo kraujas”), kuriame galite visa tai išsivirti. Jūsų stalelis veikia ir kaip viryklė.

Būna ir dvigubų (“jin ir jang”) puodų, kur vienoje pusėje aštrus virimo skystis, kitame – neaštrus, kad galėtumėte virtis abiejuose.

Verdama dvejopai – arba visus žalius produktus suberti į puodą iš karto, arba (dažniau daroma taip) iš lėto merkti po vieną gabaliuką, apvirus dėtis į burną. Taip, tai lėtas procesas – bet į hot pot einama ir pabendrauti.

Dar įprasta atsinešti nuo atskiro stalo visokiausių padažų ir pagardų ir valgyti kartu.

Iš pirmo karto, tinkamai išsivirti nepavyko: vidus liko žalias. Geriausia pirmą kartą ten eiti su vietiniu, kuris parodytų, kas ir kaip. Antrą kartą apsilankius kartu su kinu, kuris viską parodė, tai buvo skaniausias valgis Kinijoje.

Sakoma, kad hot pot sukūrė mongolai, kurie kažkada virdavosi savo šalmuose.

Hot Pot ant stalo: viršuje dešinėje esančiame bliūde maistas verda (šis virimo būdas vadinamas jin-jang, nes vienas skystis yra aštresnis, kitas - mažiau aštrus). Žalia mėsa imama iš lėkštelės ir, išvirta, dedama į savo lėkštelę ant susirinkto garnyro

Hot Pot ant stalo: viršuje dešinėje esančiame bliūde maistas verda (šis virimo būdas vadinamas jin-jang, nes vienas skystis yra aštresnis, kitas – mažiau aštrus). Žalia mėsa imama iš lėkštelės ir, išvirta, dedama į savo lėkštelę ant susirinkto garnyro

 


Naktiniai maisto turgūs Taivane ir Rytų Azijoje

Rytų Azijoje (ypač Taivane) jei užsimanėte valgyti naktį – ne problema. Net vidurnaktį, net 4 val. ryto veikia naktiniai maisto turgūs: prekijai nuo lauko prekystalių ten pardavinėja ką tik paruoštus karštus patiekalus, kuriuos pėsti ar dviračiais atvykę klientai čia pat valgo ant palaikių kėdžių.

Kai pažvelgdavau į naktiniuose turguose verdantį gyvenimą, kaskart gaudavau nustebti: iš kur ten tiek alkanų žmonių tokiu metu? Tačiau kai pirmą kartą 2 val. nakties valgyti Taivane prisiėjo pačiam supratau, kad į maisto turgus žmonės eina ne vien iš reikalo ar žemų kainų: maistas ten ir tikrai skanus.

Džilino naktinis turgus Taivane. Daugybė virėjų skirtinguose 'kioskuose' gamina maistą, o pirkėjai čia pat ima ir valgo

Tuo tarpu Taivano “normaliuose” restoranuose daug patiekalų, bent jau man, pasirodė pretenzingesni ir nelabai skanūs. Ne vieną lietuvį, užvalgiusį tokiuose, girdėjau skundžiantis, kad “Lietuvoje kinų patiekalai skanesni nei pačioje Kinijoje”. Šiems žmonėms rekomenduoju aplankyti naktinį turgų, kad ir kaip nehigieniškai kartais atrodytų valgyti apšiukšlintoje gatvėje ar aikštėje. Būtent ten yra toji paprasta eilinių kinų virtuvė, kokia dažnai tiekiama ir kinų restoranuose užsienyje.

Maisto turgus Pietų Korėjoje.

Skaityti daugiau: Taivanas: dvilypė turtingoji Kinija

 


Vietos ypatingiausiems valgymo būdams žemėlapyje

Loading map...

Loading

 


Kiti įdomūs valgymo būdai

Esant progai, būtinai pabandykite ir šiuos valgymo būdus:

Kaiseki Japonijos riokanuose

Tai – aukštoji Japonijos virtuvė, kur ne mažiau nei gausybė smulkių patiekalėlių svarbus jų išdėstymas lėkštėje ir lėkščių išstatymas ant stalo, primenantis gamtą, metų laikus. Geriausia jos paragauti riokanuose, kur be pusryčių ir vakarienės į kainą įeina ir nakvynė, o tvarka griežta ir labai tradicinė.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

Vakarienė riokane. Užsisakyti nieko negalima: atnešama tai, kas paruošta tą dieną, paprastai - pagal metų laiką.

Ekiben Japonijoje

Ekiben – maisto dėžutės, kurių maistas valgomas traukiniuose. Kiekvienoje stotyje yra ištisos ekiben parduotuvės. Japonai mėgaujasi tuo šaltu, tačiau tikrai skaniu maistu, stebėdami anapus traukinio lango pralekiančius miestus, gamtą, ilgus tunelius. Ekiben – joks greitas maistas. Kainos – kaip restorane, didžiulis dėmesys skiriamas išdėstymui, pakuotei, kiekviename regione prekiaujama skirtingu maistu. Dėl žymiausių ekiben žmonės net specialiai išlipa papildomose stotyse.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

Vienas gausybės skirtingų ekiben iš Tokijo stoties.

Restoranų kambariai buvusios Sovietų Sąjungos pietuose

Uzbekijoje, Azerbaidžane ir kitur aplink įprasta, kad, atėjęs į restoraną ne vienas, gauni ne staliuką, o visą kambarį su stalu per vidurį. Ten jums, be to ką užsakėte, atneša begalę visokių užkandžių (tik sutarkite dėl kainos iš karto). Geresniuose restoranuose galite ir užsakyti muziką – žodžiu, jaustis tarsi švęsdami vestuves, nors tiesiog atėjote su šeima papietauti.

Restorano antras aukštas Uzekijoje. Dešinėje - durelės į paskirus kambarėlius, kiekviename kurių - po vieną staliuką valgymui

Restorano antras aukštas Uzekijoje. Dešinėje – durelės į paskirus kambarėlius, kiekviename kurių – po vieną stalą valgymui su kėdėmis aplink

Kiniški pusryčių bufetai

Kinijoje pusryčiauti įprasta tokiuose, kur, susimokėjęs fiksuotą sumą, gali imti kiek nori visokiausių kiniškų bandelių.
Plačiau: Kinija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Kiniškos bandelės

Kiniškos bandelės

Por Kilo Brazilijoje

Daugelyje Brazilijos restoranų moki ne už patiekalą, tačiau už maisto kilogramą, it parduotuvėse. Valgį į lėkštę ten įsidedi pats tarsi nuo švediško stalo. Ir visai nesvarbu, ar prisikrausi jautienos, ar salotų. Kilogramo kaina vienoda, ji visuomet dideliais skaičiais parašoma dar prie įėjimo, kur taip pat žiba ir žodžiai “Por kilo” (portugališkai – “Už kilogramą”). Prie kasos viską, ką susirinkote, privalėsite pasverti. Iš to svorio bus automatiškai atimtas lėkštės svoris, o likusi suma padauginta iš kilogramo kainos. “Por kilo” restoranai ypač palankūs tiems, kas mėgsta brangią mėsą ir mažai valgo pigių daržovių. Be to, ten galima išragauti daug patiekalų, neįsipareigojant valgyti kažkurio vieno.
Brazilijos virtuvė – patiekalai ir tradicijos

Por kilo restorano maistas

Drive In JAV

Kai JAV eiliniai žmonės pirmieji pasaulyje dar ~1960 m. galėjo įpirkti automobilius, atsirado ištisa automobilizmo kultūra, kur kone viskas daryta automobiliuose ar iš automobilių: automobiliniai kinai, net seksui jaunos porelės dažnai rinkdavosi automobilius. Vienas to laikmečio produktų – Drive In restoranai. Atvažiuoji į specialią parkavimo vietą, šalia kurios iškabintas meniu, mikrofonas užsakymui – užsakai, tau atneša maistą. tai ne tas pats, kas po visą pasaulį iš JAV išplitęs “drive through” formatas, kai tiesiog perki maistą į automobilį išsivežimui. Drive In’uose automobilis yra tavo staliukas, gali jame valgyti, bendrauti, užsisakyti ko papildomai: parkavimo vieta tavo. Tiesa, ilgainiui šis formatas nyko ir dabar JAV Drive In jau nedaug, bet tai vienas amerikietiškiausių, kitur neišplitusių, restoranų tipų.
Plačiau: JAV – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Sonic Drive In restoranų tinkle

Sonic Drive In restoranų tinkle – atvažiuoji į šias vietas ir tavo automobilis tampa staliuku

Gatvės maisto prekijai (hawker) Singapūre

Singapūras taip didžiuojasi savo „gatvės maisto“ prekeiviais, kad nori juos įtraukti net į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Yra kuo didžiuotis, nes tai ne toks gatvės maistas, kokį įsivaizduoja daugelis. Jis čia – labai įvairus (įvairių virtuvių), nebrangus ir, svarbiausia, higieniškas. Maisto prekijai susibūrę į tokius maisto turgus, kur jų gali būti dešimtys ar šimtai – tik rinkis kurį nori ir sėskis ant bendrų kėdžių…
Plačiau: Singapūras. Kitoks! Ateities! Miestas!

Gatvės maisto turguje Singapūro centre

Gatvės maisto turguje Singapūro centre


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


Ypatingiausi kelionių būdai

Ypatingiausi kelionių būdai

| 8 komentarai

Daugumoje valstybių keliauju dėl tikslo, o pats važiavimas – nesvarbu, automobiliu ar viešuoju transportu – tėra nusigavimas iš taško A į tašką B.

Tačiau keliauti po kai kurias šalis yra ypatingų būdų, augte įaugusių į tenykštę kultūrą. Jie kaip niekas kitas leidžia pajusti vietinę atmosferą, patys tampa vienais įdomiausių kelionės prisiminimų.

Čia – tos šalys, kurias lankiau tokiais būdais, ir pasakojimai apie juos. Ir visiems, kas ten vyks, rekomenduoju “sekti mano pėdomis”, nes šie keliavimo būdai patys savaime yra didžiulė tų šalių įdomybė ir itin įspūdinga patirtis.

 


Kemperiu per Australiją

Joks žvilgsnis į žemėlapį nepadės suvokti, kokia milžiniška yra Australija. Ji didesnė už visą Europą (neskaitant Rusijos). O juk gyventojų ten 24 milijonai – mažiau, nei vienoje Lenkijoje…

Didžioji Australijos dalis – tušti, tušti plotai ir rodos begaliniai keliai. Tai – Autbekas. Iki artimiausio miesto ten gali būti tūkstančiai kilometrų, iki artimiausio kaimo ar net degalinės 300-400 km. Pasikliauti, kad ten rasi ką veikiant, negali. Darbo laikas – be galo trumpas ir nepastovus, o vakarais net ir atvykę laiku jaukiuosius “pakelės namus” (roadhause) rasdavome uždarytus. Be to, kainos – milžiniškos.

Stiuarto plentas - pagrindinė Šiaurės Teritorijos 'magsitralė'. Tai - vienintelis pasaulyje svarbus dviejų juostų kelias, kuriame greitis oficialiai neribojamas (kai kur - ribojamas iki 130 km/h). Verta lėkti atsargiai, nes plentas kerta neaptvertus gyvulių ūkius - tačiau dienoms matomumas siekia daug kilometrų. Atvažiuojantį sunkvežimį (Autbeke jie - ilgi it traukiniai) išlipęs net girdėti gali iš taip toli. Didžiausia rykštė čia - vairuotojų nuovargis; daug socialinių reklamų skatina pailsėti.

Laimė, mes – kaip ir dauguma australų – keliavome gyvenamuoju automobiliu (kemperiu). Kemperyje visada turėdavome maisto atsargas ir lovą už nugaros.

Laisvė. Nakvodavome tiesiog šalikelėse, o ryte – vėl į kelią. Aikštelės, įrengtos kas 40-80 km, vakarais spindi nuo stovyklaujančių senyvų australų kūrenamų laužų (ausyse dabar skamba populiarios australų dainos žodžiai: “Gyvulių varovai ir svajotojai, poetai ir aborigenai visi sutinka – mes turime teisę kurti laužus pakely“).

Ratuoti turistai laukia saulėlydžio prie Uluru, žymiausio Australijos gamtos peizažo. Važiuojantieji kemperiais turi galimybę išsitraukti lauko kėdutes ir stalelius ir net pastatyti juos ant mašinos stogo

Įdomybės Australijos Autbeke retos (kas 300-500 km), tačiau unikalios; tobulas atlygis po daugybės vairavimo valandų. Uluru uola, požeminis opalų kasėjų miestas Kuber Pedis, Vintono dinozaurų kaulai, Longryčo fermerių žemė.

Šimtus, o vieną dieną net virš tūkstančio, kilometrų įveikti mums būdavo lengviau, nei Europoje: geri keliai, jokių miestelių, eismo, kelių policijos, reti vingiai. Iš viso per 3 savaites nuvažiavome 10000 km. Kasryt pasitikdavo vis kitokia gamta – bėgant mylioms smarkiai pakisdavo ir augalija, ir klimatas, ir net dienos trukmė. Paros būdavo įvairios kaip jokioje kelionėje.

Naktimis aplink – jokių šviesų. Tik spindintis paukščių takas danguje, žvaigždžių begalynė (kas nėra buvęs šitaip toli nuo gyvenviečių to niekada nesupras) ir kengūrų kaimenės. Jų tiek daug, kad atšokuoja net į retuosius miestelius – važiuojant klausimas būna ne “ar šiąnakt pamatysim kengūrą?”, bet “kelias dešimtis kengūrų šiandien išvysime?”.

Kengūra ant kelio. Šalikelėse - spygliuotos fermų tvoros, bet mačiau, kaip kengūros neįtikėtinai prasispraudžia pro jų tarpelius.

Ta laukinės Australijos atmosfera pati savaime pribloškia ne mažiau, nei didžiosios šalies įdomybės. Ir ja nepasidžiaugsi be gyvenamojo automobilio ir laisvės, kurią jis suteikia. Jį turėdamas galėjau pats jaustis gamtos dalimi – kaip ir kengūrų, manęs neribojo laikas, atstumas, alkis: buvau tik aš, kelias, ryškus dangus ir horizontas.

Tiesa, jei gamtiniams reikalams jums būtinas tualetas, o kiekvieną vakarą norite praustis po dušu, jausitės labiau riboti, mat šie dalykai ten reti, kartais juose nebūna vandens ar dirba trumpai. Tokiu atveju geriau turėti didesnį kemperį “su patogumais” (mums užteko tokio su lova ir vieta daiktams susidėti).

Skaityti daugiau:
Australija: išskirtinės gamtos žemynas

 


Traukiniais per Indiją

Po Indiją keliavome geležinkeliais. Jie – tikra klasika, didžiausia pasaulyje transporto įmonė, turinti 1,5 milijono darbuotojų, kasmet parduodanti 8 milijardus bilietų trilijonui kilometrų kelionių. Jie primena seną girgždantį aparatą: lėti (jei vidutinis greitis viršija 55 km/h, traukinys oficialiai vadinamas “supergreitu ekspresu”), stoviniuoja, atsilieka nuo grafikų (mums daugiausiai 3,5 h, bet stočių diktoriai skelbė ir 7 h vėlavimus), nepraneša stotelių pavadinimų (suprasti, kur išlipti, yra atskiras menas) ir naktimis paskęsta visuotiniame knarkime. Bet jie veikia, jie turi savas tradicijas, dėl kurių ilgainiui kiekviena nauja stotis atrodo pažįstama: ant vagonų suklijuotus keleivių sąrašus, vegetariško maisto “davinius”, vienus pigiausių Indijos viešbučių (retiring rooms, ~2-4 eurai už kambarį), atsainias saugumo patikras. Be to, Indijos geležinkeliai yra geriausias būdas pažinti Indijos socialinę piramidę. Mat 600 metrų ilgio traukiniuose būna penkios pagrindinės klasės, ir žmonės, kuriuos sutinki kiekvienoje, skiriasi tarsi būtų iš skirtingų civilizacijų. Išbandėme visas.

Žemiausios klasės keleiviai ruošiasi išlipti

Žemiausioje klasėje (general, second unreserved) grūstis – sunkiai įsivaizduojama, nes vietos nepriskiriamos, o bilietų skaičius neribojamas. Dauguma stovi, taupydami vietą net nepažįstami vyrai sėdi viens kitam ant kelių, o vaikai lipa ant metalinių bagažo lentynų. Bet tikra pekla prasideda stotelėse, kur traukinys testovi 2 minutes. “Tik tu stipriai grūskis, nes antraip įlipančiųjų minia įstums atgal” patarė man už nugaros laukęs toje pat stotyje turėjęs išlipti indas. Po vagonus retkarčiais vaikšto hidžros – moterimis persirengę vyrai, grasantys prie “neaukojančiųjų”, tarkime, prisiglausti. Mums bent vagonas pasitaikė apypadoris: sutiktas keliautojas pasakojo, kad kituose būna net apšlapintos grindys (tualetan juk kelio neprasiskinsi). 650 km kelionė ta klase kainuoja 3 eurus. Ne visi ten taupo: dalis tiesiog nepasirūpinę bilietais iš anksto (likusios klasės užsipildo ir prieš kelis mėnesius, o visokie oficialūs “bilietų atidėjimai” turistams ar ypatingiems atvejams padeda ne visada).

Žemiausios klasės keleiviai Džaipuro stotyje. Daliai tenka taip tarpduryje važiuoti visą atstumą, nes gylyn netelpa. 70 žmonių Indijoje kasdien žūva nukritę ar palindę po traukiniais.

Miegamojoje klasėje (sleeper, faktiškai ketvirtoji klasė) kiekvienas gauna apiplyšusį gultą triaukštėje lovoje. Žiemą buvo šalta, o vasarą vėdintų tik aplūžę ventiliatoriai, ant kurių viršutinėse lovose miegantieji krauna batus. Angliškai vos kalbantys skurdūs bendrakeleiviai stebėjosi, kad toje klasėje išvydo užsieniečius (tiesa, ir patys vėliau sutikome taupančių europiečių). Vienas “zuikis” bandė apgauti, kad jau atvykome į reikiamą stotį (idant galėtų užimti mano gultą), o gretimoje lovoje prie mano žmonos miegojęs vyriškis net mėgino naktį paliesti ją pirštais, bet grotos tarp gultų pasirodė per tankios (nepaisant galybės perspėjimų traukiniuose šitaip nesielgti, grabinėti nepažįstamąsias Indijoje populiaru, tai turi net savo pavadinimą “eveteasing“). Per vagonus nuolat marširuodavo saldžių arbatų (čai) ir kotletų pardavėjai. Neragavau: iš smirdinčių tualetų vis pasigirsdavęs vėmimas buvo nekokia reklama. Įlipdavo ir elgetos: štai moteris po cezario pjūvio nuogu pilvu, dainavusi apie rupijas, vos paeinantis klipata, berniukas, šluotele pašlavęs tas šiukšles, kurias keleiviai, užuot švystelėję pro langą, kažkodėl numetė ant žemės (jam vieninteliam aplinkniai paaukojo). 650 km kelionė miegamąja klase kainuoja 5,5 euro.

Rytas miegamajame vagone nuo mano lovos trečiajame aukšte (jos - geriausios, nes ten galima miegoti visada: gi pirmas aukštas dieną naudojamas kaip kėdės, antrasis - sulenkiamas).

Trečiosios klasės (AC Three-Tier) gultai – irgi triaukščiai, bet čia veikia kondicionierius ir duodama patalynė vos su keliais plaukais ar purvo dėmėmis (švariausia mano matyta Indijoje). Bet labiausiai skiriasi žmonės: elgetų ir prekijų neįleidžia konduktoriai, 14 eurų už 650 km kelionę mokėti išgali tik kultūringesni pasiturintys indai, todėl tualetai kiek švaresni, o po manim miegojęs vyras kalbino angliškai. Tiesa, galiausiai ėmė klausinėti, ar man nereiktų gido.

Antroji klasė (AC Two-tier) už trečiąją geresnė tuo, kad visi gultai – tik dviaukščiai. Be to, yra užuolaidėlės: jomis galima užtraukti arba atvirą “kupė” (jei gultas ne šone), arba atskirai kiekvieną lovą (jei gultas šone): patogu norint persirengti. Deja, antros klasės šilumą ir nubyrantį maistą mėgsta ir pelės: viena net man ant kojos užlipo. Skaičiau, neva čia prieš reikiamą stotį pažadina konduktorius, tačiau, pasirodo, turi būti atvirkščiai. Ketindami išlipti Maturoje aptikome, kad konduktoriaus sulankstoma lovelė užblokavusi vagono duris. Kol anas ją susidėjo, traukinys ir išriedėjo: siūlymu šokti iš važiuojančio nepasinaudojome. O kita stotis tik Delis už 154 km… Mūsų kupė į medaus mėnesį vyko jaunavedžiai: tėvo palydėta nuotaka su hina piešiniais išpuoštomis rankomis (sakoma, kuo ilgiau jie išlieka, tuo labiau vyras myli) ir mandagus vyriškis iš geros šeimos, aiškiai ir visai nesavanaudiškai papasakojęs, kaip gi mums grįžti Maturon. 650 km kelionė šia klase kainuoja 20 eurų.

Pirmojoje klasėje (First AC) – vien tik užrakinamos kupė. Yra dviviečių, bet mums skyrė keturvietę, kurioje nakvojome penkiese, greta inžinieriaus šeimos su vaiku. Tėvas – puikiai angliškai kalbantis patriotiškas inteligentas – keliavo rengti laikinų kelių 10 milijonų piligrimų sutrauksiančioms Ardh Kumbh Mela masinėms maudynėms Gange šventajame Hardivaro mieste. Indijoje išsilavinimas dar sunkiai pasiekiama retenybė (kai kuriuose universitetuose konkursai – 1000 į 1 vietą), ir jis dar garantuoja vietą visuomenės viršūnėje. Tokie intelektualai – malonūs, bendraujantys nebe “apsirėkimais”, o kolonijinių mandagybinių frazių pilna anglų kalba. Tačiau tos inteligentijos be galo mažai: vos maždaug 10 gultų (pusė vagono) traukinyje buvo skirta pirmajai klasei, juk ji kainuoja net 34 eurus už 650 km.

Keleiviai miega ant žemės laukdami traukinių. Toks vaizdas laukia kiekvienoje Indijos geležinkelio stotyje ir net jų prieigose. Tai - kultūrinis dalykas, nes tuo pat metu laukimo salės būna pustuštės

Tuo tarpu antrosios klasės vietų tame pat traukinyje – 64, trečiosios – 272, ketvirtosios – 864, nerezervuotos – teoriškai begalybė. Tai štai tokia ir Indijos socialinė piramidė: kiekvienam inteligentiškam pasiturinčiam indui – dešimtys viduriniosios klasės “prasisiekėlių” (turinčių tiek, kad pas mus “vilktųsi” ties skurdo riba) ir šimtai mažne beraščių kaimų vargšų. Panašiai buvo ir Lietuvoje. Prieš gerus 100-300 metų.

Skaityti daugiau:
Šiaurės Indija: Viduramžiška šalis be taisyklių

 


“Salų šokliu” per Ramųjį vandenyną

Kadaise, daugelį dešimtmečių atgal, tiesioginių lėktuvų skrydžių beveik nebuvo. Lėktuvai pakeliui tūpdavo kartais net po keliolika kartų – užsipilti degalų, išleisti ir priimti keleivių. Štai pirmieji skrydžiai į Vilnių tarpukariu buvo tokie, ir sovietmečiu dar būta daug tokių reisų. Tobulėjant technologijoms, daugėjant keliaujančių žmonių tokie skrydžiai nunyko: lėktuvai ir per pusę pasaulio skrenda nesustodami.

Tačiau vienas toks ypatingas lėktuvų reisas iš praeities glūdumų yra išlikęs – jis nesikeičia jau 50 metų. Ramiajame vandenyne, kur atstumai tarp salų milžiniški, o gyventojų kiekvienoje vos po keliasdešimt tūkstančių. Jis vadinamas “Salų šokliu” (“Island hopper“), ir, kas antrą dieną skrisdamas į vakarus, kas antrą – rytus jis yra vienintelė ištisų valstybių jungtis su likusiu pasauliu. Tam, kad jis tebegalėtų skraidyti, padarytos net išimtys JAV pilotų poilsio taisyklėse.

Mūsų kelionės per Ramųjį Vandenyną planas. Visi skrydžiai nuo Honolulu (HNL) iki Guamo (GUM) - 'Salų šokliu'

Aš “Salų šokliu” skridau visą atstumą nuo Havajų iki Guamo, pakeliui lyg iš autobuso išlipdamas porai dienų 40 km ilgio Madžiūro atole (Maršalo salos), džiunglių saloje Ponpėjuje (Mikronezija) ir Čiuke (Mikronezija).

Į dar vieną salą – didžiausią pasaulio atolą Kvadžaleiną – tegalėjau pažvelgti pro lėktuvo iliuminatorių. Tai – JAV karo bazė ir ten išleidžiami tik kariškiai ar vietos gyventojai.

Mažas Madžūro atolo fragmentas iš 'Salų šoklio' šiam leidžiantis. Dėl nuostabių vaizdų pro langus salų šokliu kartais specialiai skrenda net tie, kam išlipti tarpinėse stotelėse nereikia

Dar prieš pirmąkart įlipant į “Salų šoklį” nustebino žmonės. Baltaodžių – vos pora. Nors žvilgtelėjus į žemėlapį salos, per kurias šokuoja “Salų šoklys”, vietas žemėlapyje galima tikėtis, kad jos – atostogų rojus – iš tikro turistai ten beveik neskrenda: brangu, skurdu, toli, neišreklamuota. Dauguma keleivių, panašu, gyvenime apskritai buvo skridę tik kartą-kitą, jie būriavosi kokios 4 val. iki skrydžio prie užrakintų Honolulu oro uosto stiklinių durų. Kai kurie turėjo tiek lagaminų, kad į automobilio bagažinę sunkiai būtų tilpę – gabenosi namo tai, ko jų salelėse nėra ir nebus. Štai viena moteris skrido su didžiuliu puošniu mediniu kryžiumi (emigrantė į JAV, grįžtanti į giminių laidotuves salose?), kurį netyčia sulaužė – ir čia pat jo atsiprašė. Jei kas nukrisdavo, jie pasikeldavo pėdomis, staigiu judesiu ištraukę jas iš basučių.

Mažosiose salose pakeliui besiledžiantį 'Salų šoklį' pasitinka tokios gaisrinės. Mažosioms šalelėms jas dovanojo JAV - tai vienintelė modernumo apraiška dažname oro uoste.

Paskui nustebino tvarka. Tarsi autobuse lėktuve kabo ant A4 lapo atspausdintas grafikas, kada kuriame oro uoste leidžiamasi ir kylama (iš viso skrydis trunka 14 val 25 min., o atstumas 7000 km). Kiekvienąsyk nusileidus pusė keleivių dėl saugumo trumpam išlaipinama, o kita pusė, jei turi bilietus toliau, lieka sėdėti. Patys oro uostai į kai kurias saleles vos telpa (Madžiūre pakilimo taką net taškė vandenyno bangos), ir jie aptarnauja vien retus “Salų šoklių” reisus. Tad jokių paslaugų viduje nėra, o Čiuke nebuvo nė vienos parduotuvėlės.

Salų šoklys. Reisui naudojami Boeing 737 lėktuvai, kuriais paprastai skraidomi daug mažesni atstumai. Tiesiog didesnio lėktuvo nepavyktų užpildyti

Tai ypač pasijuto, mat valandėlė ten virto septyniomis valandomis. Lėktuvo davikliai sugedo, ir, aišku, viduryje Ramiojo Vandenyno nieko suremontuoti galimybės nebuvo (nors ‘Salų šokliu’ visuomet skrenda ir mechanikas, trūko detalių). Aviakompanija darė, ką galėjo: tačiau pakaitiniam lėktuvui vien atskristi iš Guamo reikėjo 3 val., kurios su visu planavimu ištįso iki 7 val. Keleiviai to laukė sėdėdami ant žolytės netoli pakilimo tako – tik dangaus tolybėse pasirodžius atskrendančio pakaitinio lėktuvo žibintams juos suvarė į vidų.

Čiuke keleiviai lėktuvo laukia ant žolės netoli pakilimo tako. Nepavojinga - vis tiek be salų šoklio niekas nei atskris, nei išskris.

Skaityti daugiau:
Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį

 


Šinkansenais per Japoniją

Šinkansenai – pirmieji pasaulio greitieji traukiniai, paleisti į specialiai jiems skirtas trasas dar 1964 m., šiandien laksto 300 km/h ir didesniais greičiais. Ir nors pastarąjį dešimtmetį greitųjų traukinių linijų nutiesta daug kur (Europoje, Kinijoje), nė viena neprilygsta Šinkansenams.

Šinkansenas atvyksta į Okajamos stotį.

Greičiai gal ir panašūs, bet vieninteliai Šinkansenai važinėja dažnai tarsi metro – kas 10 min., kas 15 min. Kada beateisi į stotį žinai, kad traukinys tuojau atvažiuos, ir vietų visada rasdavome daug. Be to, jie labai punktualūs: kelionės grafiką susidėliojau taip, kad persėsti iš traukinio į traukinį likdavo po keletą minučių, ir visuomet spėdavome.

Kartą dėl apsnigto ruožo Šinkansenai vėlavo 5 minutėmis – ir stotyse, ir pačiame traukinyje nuolat garsiai skambėjo atsiprašinėjimai.

Šinkansenų dėka tai, kas žemėlapyje – milžiniškas atstumas, realybėje – greita vienadienė išvyka. Galėjome, pavyzdžiui, išvažiuoti iš Tokijo 7 val. ryto ir dar neatėjus 10 val. būti Kijote (už 514 km), ir, ten praleidę visą dieną ir vakarą, nakvoti dar už 131 km Himedžyje. 900 km nuo Tokijo iki Hirošimos Šinkansenai nuvažiuoja per 4 val.

Fudzijama, aukščiausias Japonijos kalnas, pro Šinkanseno langą.

Apskritai japonai myli traukinius. Dauguma keliauja jais. Be pagrindinių “Japan Railways” linijų yra daugybė “smulkių” geležinkelių kompanijų, kurios konkuruoja ir su JR, ir tarpusavyje. Tarp tų pačių dviejų miestų būna nutiesta po keletą skirtingų privačių kompanijų bėgių. Net iš Naritos oro uosto į Tokijo centrą veda trejos geležinkelio linijos. Keleivių vežimas, priešingai likusiam pasauliui, Japonijoje – pelningas verslas.

Traukinius japonai irgi inkorporavo į kultūrą. Kiekvienoje didesnėje stotyje klesti ekiben maisto dėžučių parduotuvės. Japonai mėgaujasi tuo šaltu, tačiau tikrai skaniu maistu, stebėdami anapus traukinio lango pralekiančius miestus, gamtą, ilgus tunelius. Ekiben – joks greitas maistas. Kainos – kaip restorane, didžiulis dėmesys skiriamas išdėstymui, pakuotei, kiekviename regione prekiaujama skirtingu maistu. Dėl žymiausių ekiben žmonės net specialiai išlipa papildomose stotyse.

Vienas gausybės skirtingų ekiben iš Tokijo stoties.

O štai garsiai kalbėti traukiniuose, net palikti įjungtą telefono skambėjimo garsą – draudžiama. Japonai vertina tylą. O traukiniai – viena vietų kur jie ilsisi ar miega pakeliui į ar iš darbo (geras ketvirtis žmonių kiekviename traukinyje ar net metro kiekvienu metu miega).

Šinkansenų bilietai brangūs, tačiau užsienio turistai gali nusipirkti į JR įmonių Japonijos traukinius “Japan Rail Pass” nuolatinį bilietą. Jei važinėsite daug, sutaupysite – mes sutaupėme apie 40% to, ką būtume mokėję už atskirus bilietus. Be to, daug paprasčiau: ateini į bet kurią stotį ir važiuoji, be jokių vizitų į kasą (nebent norėtum rezervuoti vietą).

Geležinkelių darbuotoja pardavinėja maistą Šinkanseno keleiviams. Pereidami tarp vagonų visi geležinkeliečiai nusilenkia. Tarp kitų paslaugų prieinamų Šinkansen traukiniuose: gėrimų automatai, rozetės telefonui krautis. Kiekvienoje stotyje (o ir dažname muziejuje, prekybos centre) - įvairiausių dydžių automatiškai užsirakinančios spintelės. Atvažiuoji, pasidedi daiktus, eini į miestą, išvažiuodamas pasiimi.

Keliautojui smagu, kai šalyje turistams yra nuolaidų – juk dažname Azijos krašte būna atvirkščiai: viskas užsieniečiams tik brangiau.

Skaityti daugiau:
Japonija. Moderni! Amžina…

 


Kruiziniu laivu per Karibus

Kruizas ir Karibai tiesiog sutverti vieni kitiems. 34% visų pasaulio kruizų keleivių plaukia į tas mažas šaleles. Kruizas – geriausias būdas jas aplankyti. Nes tos salos labai fotogeniškos nuo vandenyno – kaip jas pamatai išplaukdamas, atplaukdamas. Nes per kokias 8 valandas, kurias viename uoste stovi kruizinis laivas, gali spėti apžiūrėti visą mažytę Karibų šalį. Nes dėl karšto klimato vakarais, laivui palikus uostą, smagu pramogauti atviruose laivo deniuose.

Per septynias kruizo po Karibus dienas mes gana išsamiai apžiūrėjome šešias šalis (JAV Mergelių salas, Barbadosą, Sent Lusiją, Sent Kitsą ir Nevį, Sen Martiną, Sint Martiną), o septintajai, Puerto Rikui, pasilikome porą dienų prieš išplaukiant ir dieną po parplaukimo.

Atviri kruizinio laivo deniai su baseinais, sūkurinėmis voniomis, barais – viena populiariausių jo zonų, kadangi mūsų kruizas, kaip ir dauguma, vyko šiltuose kraštuose

Karibai yra kruizų tėvynė. Ir nors šiais laikais kruizai sparčiai išpopuliarėjo ir kitur, visi kiti regionai stokoja kažkurios iš detalių, dėl kurių kruiziniu laivu plaukti šitaip gera. Tarkim, po Europą patogu keliauti ir kitais būdais; šiaurėje klimatas mažiau tinka sėdėjimui atvirame denyje; jei kruizinis laivas švartuotųsi didmiesčiuose – per aštuonias valandas niekaip nespėtum pamatyti visko, kas ten įdomu.

Be to, ir pačios Karibų šalys trilinkos stengiasi dėl kruizinių laivų keleivių – juk jie šitokia svarbi ekonomikos dalis. Jiems nėra jokių biurokratinių kliūčių: išlipama iš laivo per kelias minutes nė paso nerodant, beveik be formalumų galima išsinuomoti automobilį (grąžinimas – tiesiog palikimas su raktu po sėdyne). Kruizinių laivų keleiviams dirba ir ištisi uosto parduotuvių kompleksai, prie laivų stovėjimo uoste priderinti lankytinų vietų darbo laikai.

Net ir milžiniškas kruizinis laivas gali atrodyti menkas palyginus su kalnais ir kitomis gamtos grožybėmis, kurių gausu Karibų salose.

Kruizų sezonas Karibuose – gruodis-balandis, bet aš plaukiau gegužį, jam pasibaigus. Tai – smagu, tada uostai ne taip užkišti kruizų keleiviais. Sezono metu didžiausiuose uostuose būna, kad stovi net ir po aštuonis laivus – tačiau ir kruizų pasirinkimas tuomet didesnis, nei bet kur kitur. Galite išsirinkti kokį tik norite aplankomų salų, “dienų jūroje” skaičiaus, kruizinių tradicijų (jos priklauso nuo kompanijos), kainos derinį.

Keleiviai nuo kruizinio laivo atviro denio stebi Sent Lusijos sostinę Kastrį. Aukštesni laivo deniai yra sulig 12 ar 14 aukštu - kadangi Karibų salose nėra tokių aukštų pastatų, kasryt į jas atplaukdamas gali viską stebėti tarsi iš judančio dangoraižio. Kad ir pusryčiaudamas.

Niekas taip gerai neatskleidžia Karibų, kaip kruizas. Alternatyvų mažai – keltai jungia tik kai kurias salas, lėktuvų skrydžiai ne pagal atstumą brangūs. Viešbučių ir vilų kainos irgi tinkamesnės turtingiems amerikiečiams. Aptarnavimas salose – prastas, o laive, kur daugiausiai dirba azijiečiai – išties puikus.

Ir turbūt niekas taip gerai neatskleidžia kruizo privalumų, kaip Karibai, kur, pernakvojęs plaukiančiame laive, kasdien gali išsilaipinti vis naujame uoste, įdomiai praleisti dieną, bet vakare nesigailėti, kad nepasilieki toje saloje ilgesniam laikui. Juk ten jau viską matei, juk laukia kitos salos.

Muzikantai pasitinka išlipančius ar grįžtančius į laivą keleivius. Tradiciškai uostų šalys kruizus sutinka ypatingai – juk šitiek daug turistų vienu metu.

Skaityti daugiau:
Kruizai: viskas, ką reikia žinoti prieš išvysktant
Karibai: spalvingiausios pasaulio salos

 


Automobiliu per Jungtines Valstijas

Sakote, kas gi čia unikalaus keliauti automobiliu? Tačiau JAV yra automobilizmo tėvynė. Automobilis – tarsi kokia amerikiečio kūno dalis.

Magistralės ten puikios ir daugiausiai nemokamos, palei jas kas kelias dešimtis kilometrų – ištisi „paslaugų miesteliai“, siūlantys daugybės tinklų restoranus, motelius, degalines. Labai populiarios „Drive through“ paslaugos, kai ne tik maistą, o ir dar labai daug ką gali nusipirkti tiesiai iš automobilio. Ir „Drive in“ restoranai, kur maistą į automobilį tau atneša, ir „Drive in“ kino teatrai, kur filmas žiūrimas iš automobilio.

Įvažiavimas į magistralę vakarinėje JAV dalyje

Jei važinėti magistralėmis neatrodo pakankamai romantiška, tebelikęs ir senųjų kelių, tokių kaip „Route 66“, tinklas, kuriais Amerikos automobilizacijos aušros eroje autostopu keliaudavo tokie veikėjai, kaip Džekas Keruakas. Dabar tie miesteliai kai kur apleisti, tačiau irgi nestokoja šarmo.

Be to, JAV – rečiau gyvenama nei Europa, tad šalia jos kelių dažnai atsiveria nuostabūs laukinės gamtos vaizdai, ypač Vakaruose. Ir yra gausybė aikštelių stabtelti jais pasigerėti.

Braiso kanjono nacionalinis parkas - vienas iš gamtos stebuklų menkai apgyvendintuose Vakaruose. Po parką, kaip ir po daugelį, reikia važinėti savo automobiliu, o nuo stovėjimo aikštelių driekiasi žygiai pėstėsiems

Benzinui JAV netaikomas akcizas, tad jis – perpus pigesnis nei Europoje. Todėl amerikiečiai važinėja didžiuliais automobiliais, visureigiais, pikapais. Todėl JAV yra normalu gyventi 100 km ir toliau nuo darbo, ir kasdien važinėti pirmyn-atgal. Teises JAV galima įsigyti nuo 16 metų (anksčiau – ir nuo 14) ir, kiek paauglystėje bendraudavau su bendraamžiais amerikiečiais, „sulaukęs 16 tiesiog negali neturėti automobilio“.

Automobilių nuoma JAV taip pat išvystyta geriausiai pasaulyje: lengva (ir palyginus nebrangu, ypač atsižvelgiant į pigesnį benziną) išsinuomoti, iškilus problemai – pasikeisti automobilį. Mat didžiųjų agentūrų nuomos punktai yra kiekviename užkampių miestelyje.

Didelis amerikietiškas autotraukinys po pakelės restoranus vežioja Coca Cola.

Be to, keliauti po JAV kitaip, nei automobiliu – sudėtinga, imlu laikui. Ten nėra greitųjų traukinių, vidiniai skrydžiai ganėtinai brangūs (palyginus su Europa). Miestai dideli ir ištįsę į plotą, daugelyje jų su viešuoju transportu – nekas, užtat net per centrą driekiasi automobilių greitkeliai. Netgi kai vakare atskridome į Čikagą ir reikėjo vykti 455 km į Detroitą, geriausias sprendimas pasirodė Čikagos oro uoste išsinuomoti automobilį ir grąžinti Detroite: skrydis lėktuvu ar kelionė viešuoju transportu keliems žmonėms būtų atsiėję brangiau ir buvę nepatogiau.

Tiesa, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad pastaraisiais dešimtmečiais automobilių kultūra JAV šiek tiek nyko. Dėl ekologijos dalis jaunimo stengiasi vengti kelionių juo, taupo kurą (nors jis ir pigus), o kai kurie paaugliai vietoje automobilio tėvų prašo nupirkti geresnę planšetę. Mažėja ir paslaugų automobilininkams: pvz., kadaise 25% visų kino teatrų buvo „Drive in“, dabar – tik 1,5%. Visgi, JAV išlieka automobilizuočiausia didelė valstybė ir keliauti ten nuomotu automobiliu – patogiau ir (palyginus su alternatyvomis) pigiau nei bet kur kitur.

Lauraiderių kolona. Ši amerikietiška subkultūra kiek įmanoma sumažina automobilių ratus ir išlėto važiuoja miesto gatvėmis.

Skaityti daugiau:
Šeši Jungtinių Amerikos Valstijų veidai

 


Visureigiu su stogo palapinėmis per Namibiją

Galvojate, kad safaris po didžiųjų žvėrių pilnus Afrikos nacionalinius parkus galimas tik su grupe?

Tik ne Namibijoje, tik ne vienoje rečiausiai gyvenamų pasaulio valstybių. Pati tikriausia kelionė po Namibiją – išsinuomotu visureigiu su ant stogo išskleidžiamomis palapinėmis.

Visureigis su suskleistomis palapinėmis. Bagažinėje - viskas, ko reikia, nuo atsarginių kuro bakų ilgiems tuštiems keliams iki vandens ir poros atsarginių ratų (laimė, mums nenuleido padangos)

Namibijoje – garsusis Etošos nacionalinis parkas, kur didžiųjų žvėrių tiek, kad juos lengva greitai rasti be jokio eksperto ar gido. Tiesiog važinėdami džipu matėme dešimtis dramblių, žirafų, šimtus ar tūkstančius antilopių, kelis liūtus… Naktimis važinėti nerekomenduojama, o parkuose ir draudžiama (uždaromi stovyklų vartai) – trenktis į didelį žvėrį tikimybė pernelyg didelė. Tačiau dieną su nuomotu džipu esi laisvas kaip vėjas: gyvūnijos teatrus daugybėje vietų pro langus stebėdavome tik mes vieni, be kitų mašinų aplink.

Etošos nacionalinio parko keliuose tenka prasilenkti ir su drambliais

O vakare, išsikėlę stogo palapines kokioje aptvertoje stovykloje, galėjome girdėti žvėrių balsus. Mažesni jų, pavyzdžiui, šakalai, įsigudrina įlįsti ir į stovyklą. Bet ant automobilio stogo jie neužlips…

Visureigis su išskleistomis palapinėmis, paruoštas nakčiai stovykloje

Nepriklausomas safaris, visureigio su palapine ant stogo nuoma galima ir kai kuriose kitose Afrikos šalyse. Bet daugelyje jų patirtis bus ženkliai prastesnė, nei Namibijoje. Visų pirma, ten jūsų nelauks tuštuma. Namibija vienintelė tokia Afrikoje: daugiau nei dvigubai didesnė už Vokietiją ir turinti vos 2 milijonus žmonių. Namibija – tai, rodos, begaliniai tušti ir platūs žvyrkeliai, kuriuose leidžiama važiuoti net 120 km/h greičiu. Juk ten dykumos, juk kas atvažiuos (ar atbėgs, ar atitursens) iš priekio matosi iš tolo… Vairuoti nuo vieno gamtos stebuklo prie kito ten – irgi įdomi patirtis.

Rytas. Stovyklos vartai į žvyrkelius ką tik atsidarė.

Antra, Namibija neužsikrėtė dažnos Afrikos šalies “liga” (pvz. Kenijos, Tanzanijos) lupti nuo užsieniečių “devynis prakaitus”. Štai bilietas į nuostabųjį Etošos nacionalinį parką užsieniečiui kainuoja 5 eurus parai, kai į dažną Kenijos nacionalinį parką – protu sunkiai suvokiamus 60-70 eurų. Kai planavau kelionę į Keniją, pradžioje troškau pakartoti Namibijos patirtį, išsinuomoti visureigį su palapinėmis, tačiau supratau, kad ten tai tiesiog nelogiška. Jei skaičiuoji pinigus, po Keniją geriausia keliauti su ekskursija, nes net ir visureigio pasistatymo kempinge kainos ten milžiniškos (keturiems žmonėms lengvai gali siekti 100 EUR ir daugiau už naktį).

Tiesa, Namibija, kaip ir visa Afrika, stokoja saugumo. Taigi, nakvoti “bet kur”, kad ir kaip viliotų tuščios begalinės pakelės, gal ir nėra geriausia mintis.

Skaityti daugiau:
Namibija: didžiųjų žvėrių valstybė

 


Upėlaiviu per Amazoniją

Amazonija – didžiausios pasaulio džiunglės ir upynas (plotas – kaip 85 Lietuvų). Amazonė tokia plati, kad jos krantų nejungia nė vienas tiltas, o per liūčių sezoną, kai vanduo pakyla sulig triaukščiais namais, net kito kranto vietomis nesimato. Į milijoninę regiono sostinę Manausą net neveda asfaltuoti keliai – tie, kur yra, palijus tampa nepravažiuojami.

Užtat pagrindinės upės tokios plačios ir gilios, kad ten gali atplaukti net tankeriai, lėktuvnešiai, didieji kruiziniai laivai iš vandenyno.

Tapažosas suteka su Amazone (vaizdas iš specialaus apžvalgos bokšto Santareme). Priekyje - laivų degalinė

Tapažosas suteka su Amazone (vaizdas iš specialaus apžvalgos bokšto Santareme). Priekyje – laivų degalinė

Žmonės – tik menka Amazonijos detalė. Jie, kaip ir visais laikais, gyvena tik paupiuose, tarp kaimų ir miestelių plaukioja laivais. Ir upės, ir džiunglės jiems – baugiai paslaptingos. Jose – nežinomos gyvūnų rūšys, neatrastos indėnų gentys.

Vietinių laivai ypatingi. Tokie keliaaukščiai lėti upėlaiviai, kurie ligi šiol pūškuoja nuo Amazonės uosto prie uosto, paimdami ir išleisdami keleivius. Kelionė jais gali trukti ir savaitę, tad vos įlipę amazoniečiai rišasi prie stulpų hamakus.

Tradiciniai Amazonės laivai Manauso uoste

Magiška nakvoti tuose hamakuose, laivui iš lėto slenkant pro pirmykštes džiungles, daugelyje kurių vietų, tikriausiai, nebuvo pastatyta jokio žmogaus koja. Ir tu, ir tavo laivas, net jei jis talpintų šimtus keleivių, ten – mažytė gamtos dalis. Ko verti vien visi žvaigždynai danguje, šitaip toli nuo visų miestų ir jų šviesų!

Gali tik spėlioti, kas tūno po drumzlino vandens paviršiumi. Ir anakondos, ir delfinai, net rykliai. Ir arapaimos – plėšrios 3 metrų ilgio šamažuvės. Verslūs vietiniai siūlo pajusti arapaimų galią: duoda pagalį su pririšta žuvele ir nurodo merkti į arapaimų pilną baseiną. Šios „jauką“ pavagia su tokia jėga, kad „žvejai“ net aikteli. Kai 1981 m. Amazonėje nuskendo laivas „Sobral Santos“, tokios šamažuvės, sakoma, įtraukė po vandeniu leisgyvius žmonės (žuvo nuo 200 iki 350).

Upėlaivyje

Upėlaivyje (tai – ne maršrutinis, o privatus laivas, todėl mažesnis, tačiau čia irgi įprasta miegoti viršutiniame denyje pasikabinus hamaką)

Aišku, tokios katastrofos – retos.

Skaityti daugiau:
Amazonė – vaizduotę pranokstančios džiunglės ir upės

 


Pėsčiomis Šv. Jokūbo keliais per Ispaniją

„Šv. Jokūbo kelias“ iš tikro – tai daugybė kelių. Tačiau visus juos vienija du dalykai. Pirma, visi jie veda į vieną vienintelę šventą vietą – Kompostelos Santiago [Santiago de Compostela] miesto Ispanijoje katedrą. Antra, visais jais einama pėsčiomis. Dienų dienas. Net savaičių savaites. Žygiuojama šimtus ar net tūkstančius kilometrų.

Pakeliui į Santiagą

Pakeliui į Santiagą su tradiciniu simboliu – kriaukle

Kai kas, tiesa, dar važiuoja dviračiais, joja arkliais – taip irgi galima. Bet nuvažiavęs panašų maršrutą automobiliu, autobusu ar motociklu nebūsi laikomas Jokūbo kelio piligrimu. Jokūbo kelią reikia „iškentėti“. „Išgyventi“ lėtai.

Yra kas eina į Santiagą net iš savo namų. Pavyzdžiui, sutikome porą, kuri į Santiagą keturis mėnesius ėjo pėsčiomis iš Šveicarijos. Jokūbas Vilius Tūras nuėjo net iš Vilniaus (virš 4000 km) ir apie tai sukūrė filmą bei knygą.

Piligrimų upė teka per rytinį rūką. Į vieną pusę, nes niekas atgal nebeina: iš Santiago grįžta lėktuvu

Piligrimų upė teka per rytinį rūką. Į vieną pusę, nes niekas atgal nebeina: iš Santiago grįžta lėktuvu

Tačiau daugelis į savo žygio pradžios tašką nuskrenda ar nuvažiuoja. Todėl „tikrieji“ Šv. Jokūbo keliai, sakyčiau, prasideda kažkur ties Ispanijos-Prancūzijos siena. Nes Kelias – tai ir visi juo einantys žmonės, tavo bendrakeleiviai. Ir tik Ispanijoje ar arti jos pavienius piligrimus jau pakeičia šimtai, tūkstančiai kasdien. Be to, visoje Ispanijoje yra aiškiai pažymėtos ėjimo kryptys, atstumai (nepasiklysi ir be GPS!), įrengta gausybė tradicinių piligrimų nakvynės namų (albergų) ir klesti gausybė tradicijų, kurias kūrė ir kuria patys piligrimai-žygeiviai. Visa tai – priežastys, kodėl Keliu eiti!

Bet net ir pačioje Ispanijoje yra daug Šv. Jokūbo kelių. Kiekvienas gali pasirinkti savąjį Camino pagal turimą laiką, fizinį pasirengimą ir norus.

Šv. Jokūbo kelio pagrindiniai maršrutai (procentai nurodo, kokia dalis piligrimų renkasi tą maršrutą, tačiau ne visi jie eina jį visą)

Šv. Jokūbo kelio pagrindiniai maršrutai (procentai nurodo, kokia dalis piligrimų renkasi tą maršrutą, tačiau ne visi jie eina jį visą)

Kelias atsirado prieš daugiau nei 1000 metų. Dar Viduramžiais Jokūbo keliu kasmet nueidavo šimtai tūkstančių piligrimų – o juk tada tokia kelionė buvo mirtinai pavojinga. Visus traukė tikslas, Šv. Jokūbo kapas, nuodėmių atleidimas. Palei tą kelią pastatyta gausybė nuostabių bažnyčių, tiltų, tvirtovių – visa tai žavi iki šiol. Be religingų piligrimų šiandien atgimusiu keliu eina ir kitokie žmonės: iššūkio ieškantys žygeiviai, pramogaujantis su draugais jaunimas, turistai, nusipirkę žygį kaip atostogų paketą, pensininkai per savo “išėjimo į pensiją metus” ir visa eilė visokiausių keistuolių iš viso pasaulio. Tie pakeleiviai, pokalbiai su jais, suvokimas, kad visi kartu esate “tame pat laive”, patirsite tą patį, bet visgi kitai irgi – viena žaviausių žygio patirčių, kurios niekaip nepakartotum tą kelią važiuodamas automobiliu ar viešuoju transportu.

Ką tik atsiėmėme Kompostelas - lotynų k. išrašyti pažymėjimai kelią įveikusiems piligrimams. Santiage 'eiliniams turistams' buvo smagu pamatyti mūsų pažymėjimus...

Ką tik atsiėmėme Kompostelas – lotynų k. išrašyti pažymėjimai kelią įveikusiems piligrimams. Santiage ‘eiliniams turistams’ buvo smagu pamatyti mūsų pažymėjimus…

Tos begalinės tylinčių, tarsi užkerėtų žmonių „upės“, judančios viena kryptimi ir niekuomet atgal – vienas stipriausių mano prisiminimų iš Camino. Net rodyklių daug kur nebereikia: įsilieji į tą upę, seki einančiais prieš tave, o tavim seka kiti, ir taip per amžių amžius.

Tik eidamas pėsčiomis gali taip įsigilinti į menkas grožybes pakeliui, į savo mintis. Tik eidamas pėsčiom (ar važiuodamas dviračiu, jodamas) gali dalyvauti Kelio tradicijose, kaip štampų rinkimas ar nakvynės alberguose. Tik eidamas pėsčiomis suvoki, koks iš tikro didelis pasaulis, kokie dideli atstumai, kai neturi šiuolaikinio transporto. Na ir negaliu pasakyti, ką dar suvoksi – skirtingi žmonės skirtingai atranda save, kai kurie Kelio būna taip įkvėpti, kad ištisas knygas ir filmus sukuria, nors šiaip nėra rašytojai ar režisieriai. Vien lietuviškai apie šį kelią išleistos 5 knygos su asmeninėm patirtim. Ir Santiago miesto didybę suvoksi kitaip pėsčiomis ilgai ėjęs per menkus Galisijos kaimus.

Obradoiro aikštės vaizdai - kas jau sunkiai paeina, kas rengia pergalingas fotosesijas...

Obradoiro aikštės prieš Santiago katedrą vaizdai – kas jau sunkiai paeina, kas rengia pergalingas fotosesijas…

Skaityti daugiau:
Šv. Jokūbo kelias – viskas, ką reikia žinoti

 


Ekspediciniu kruiziniu laivu per Antarktidą

Lai žodis „kruizas“ neišgąsdina ir neapgauna! Naujuosiuose Antarktidos laivuose patogumai kaip ir kituose kruizuose (kajutės su tualetu, dideliais langais ar net balkonu), bet čia panašumai ir baigiasi. Didelė dalis bendrakeleivių niekada neplaukė jokiu kitu kruiziniu laivu.

Ekspedicinis laivas ir pingvinai

Ekspedicinis laivas ir pingvinai

Antarktidos laivai vadinami „ekspediciniais“, jie turi labai nedaug vietų – dažnai ~100 ar ~200 (kai didieji kruiziniai laivai turi po 4000). Taip yra todėl, kad Antarktidoje išlipti leidžiama tik 100 turistų vienoje vietoje vienu metu. Tiesa, yra ir didelių laivų (1000, 2000 keleivių), plaukiančių Antarktidos link – tokiais keliauti daug pigiau, bet tie lavai Antarktidoje išvis nestoja, baltąjį žemyną matai tik pro langą ar nuo denio!

Nedidelis mūsų kruizinis laivas visai paskęsta gamtoje

Nedidelis mūsų kruizinis laivas visai paskęsta gamtoje

Mūsų išsirinktasis „Hondius“ laivas talpino ~170 keleivių. Taigi, vienu metu būti krante galėjo tik pusė jų, tačiau kelionių organizatoriai tai išsprendė genialiai. Pusė keleivių išlipdavo į krantą, kita pusė būdavo plukdomi aplink tą vietą pripučiamomis motorinėmis valtimis (zodiakais), tokiu būdu iš arti pamatydami visokias pingvinų kolonijas, ruonius ar uolas, kurios matėsi tik nuo vandens. Tada po kokios pusantros valandos abi grupės „susikeisdavo vietomis“ – tad visi patirdavo viską.

Kiekvieną dieną laukė dvi tokios stotelės: po pusryčių ir po pietų. Paskui grįždavome vakarienės ir nakvoti į kruizinį laivą.

Ekskursija zodiaku

Ekskursija zodiaku

Panašus kelionės planas (ir juodieji zodiakai) tapęs Antarktidos kruizų klasika. Tačiau jei laive keleivių kokie 400, net ir taip „sukaitalioti“ nepavyks bei laiko žemyne gali trūkti – tad mažesnis laivas visad geriau.

Atmosfera laivo viduje irgi laukė visai kitokia, nei kokiam Karibų kruize. Jokių šou, koncertų, meno aukcionų ar kazino – užtat daugybė paskaitų apie viską, kas bent kiek susiję su Antarktida. Kasdien laukė gal penkios-septynios trumpos paskaitos – nuo bangų iki aisbergų, nuo ruonių iki pingvinų, nuo paukščių migracijos iki Antarktidos mokslinių bazių, nuo Antarktidą ištyrinėjusių atradėjų gyvenimų istorijų iki paveikslų, kuriuose vaizduojama Antarktida, analizės – ar tiesiog filosofinių pamąstymų, kad Antarktidoje supranti, kad “Tu esi niekas!”. Nedideliame laive buvo tik vienas restoranas ir labai konkrečios valgymo valandos. Kokią 6:45 ryto visose kajutėse nuskambėdavo ekspedicijų vadovo raginimas ruoštis pusryčiauti ir rengtis šiltais rūbais, plaukti į žemyną. Niekas nepyko anksti pažadintas – juk visi čia tik to ir atplaukė!

Nuo laivo denio gėrimes Lemero kanalu

Nuo laivo denio gėrimes Lemero kanalu

„Pagrindinis“ maršrutas į Antarktidą, kuriuo mes ir plaukėme – iš Ušuajos į vakarinę Antarktidos pusiasalio dalis. Tokį maršrutą siūlo dauguma kompanijų ir jo pakanka „Antarktidos virusu užsikrėsti“. Bet siūlomi ir brangesni “prailginti” maršrutai – simboliškai kertantys pietų poliarinį ratą, arba apjungiantys dar ir Folklando bei Pietų Džordžijos salas, kur ruonių ar pingvinų vienu metu matai dar daugiau, nei Antarktidoje.

Ekspedicija laivu į Antarktidą – beveik vienintelis būdas pamatyti šį žemyną apskritai. Na taip, yra kitų būdų, kuriuos renkasi maža dalis turistų – kas skrenda lėktuvu dienai-kitai, kas atplaukia jachta. Bet ekspediciniai laivai pasiūlo daugybę kartų geriausią santyki tarp kainos (taip, ji didelė, bet Antarktida to verta), vietų, kurias pamatai ir to, ką sužinai.

Skaityti daugiau:
Antarktida – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

 


Galimybės keliauti ypatingais būdais pasaulio žemėlapyje

 


Kiti ypatingi kelionių būdai

Norite daugiau? Žemiau – dar kelios šalys ir įdomūs būdai jas pažinti, palikę man didelį įspūdį. Tiesa, po šias šalis galima (o kartais ir logiškiau) turiningai keliauti ir kitais būdais – bet verta bent kelis kartus pabėginti ir šituos kelionių būdus.

Traukiniais per Kiniją

Kinijos geležinkeliai, kaip ir visa šalis – ant lūžio ribos. Vienoje pusėje – per trumpą laiką pastatytas ilgiausias ir vienas moderniausių pasaulyje greitųjų geležinkelių tinklas su į oro uostus panašiomis stotimis ir supergreitais traukiniais. Kitoje – neretai Sovietų Sąjungą primenantis aptarnavimas: eilės su stumdynėmis, biurokratiškos procedūros ir beprasmiai patikrinimai, darbuotojų perteklius. Jei ir nekeliausite po Kiniją vien traukiniais, verta išmėginti ir juos – nes jų stotys ir traukiniai puikiai atspindi šiandieninę Kiniją.
Plačiau: Gvandžou lankytinos vietos, Pekino lankytinos vietos, Kinija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Eilės prie bilietų Gvangdžou pietinėje geležinkelio stotyje.

Keltais per Honkongą

Plaukimas po miestus daugelyje vietų iš transporto formos seniai virto pramoga turistams. Aišku, brangia. Todėl labai smagu, kad Honkonge laivai vis dar yra naudojami visų pirma nukeliauti iš taško A į tašką B ir todėl pigūs. Tačiau tikrai nereiškia, kad neįdomūs: nuo jų denių atsiveria nuostabios tiek dangoraižių, tiek žalių atokesnių Honkongo salų panoramos. Nors į daugelį Honkongo vietų galima nuvykti ir traukiniais ir autobusais, tikrai verta prisiderinti ir prie laivų grafikų: tai įdomiau ir ne brangiau.
Plačiau: Honkongo lankytinos vietos

Senieji Centro-Kaulūno keltai 'Star Ferry' - žymiausias keleivinių laivų maršrutas Honkonge.

Matatu per Keniją

Kiekvieno matatu (Kenijos mikroautobuso) pasidižiavimas – jo išvaizda ir muzika. Pigesni matatu turi tiesiog didelėm raidėm parašytą pavadinimą, brangesnieji – nuo ratų iki stogo ištapyti pagal kokią nors temą. Vos keli matytų pavadinimų/temų pavyzdžiai: “Dievo palyda”, “Nusikaltėlis” (kas nori į tokį lipti?), “Saugokis!”, “SWAT”, “Donaldas Trampas”, “Džastinas Biberis”, “2 proud”, “Mirusių nigerių asociacija” (šito pavadinimo net garsiai perskaityti Kenijoje nesinorėjo!). Liūdnai pagarsėję matatu vairuotojai aplenkia visus kamščius (net negrįstom šalikelėm), “konduktoriai” važiuoja persisvėrę per atdaras (ar jau išpuvusias) duris, šaukdami praeiviams kainas ir atsakinėdami klausimus apie maršrutą (jis niekur neparašytas), o keleiviai grūste sugrūdami (matatu neišvažiuos iš pirmos stotelės, kol bus laisva bent viena vieta – nebent koks mzungu, įkalbintas konduktoriaus, nusipirks papildomą kėdę greta savęs).

Plačiau: Kenija – Afrikos kaleidoskopas

Matatu “Didelė tauta”, ištapytas JAV vėliavos tematika. Kenija – viena proamerikietiškiausių pasaulio šalių

Matatu “Didelė tauta”, ištapytas JAV vėliavos tematika. Kenija – viena proamerikietiškiausių pasaulio šalių

Ilgauodegiu laivu po Tailandą

Tailando pietuose žemyną supa daugybė salų – tiek, kad nuo Puketo į pietus gali plaukti iki pat Malaizijos sala iš salos, nė karto nesustodamas sausumoje. Ir tos kelionės – tradiciniais iš vieno medžio išskobtais ilgauodegiais laivais, kurių ilgų uodegų gale – automobilio variklis.

Plačiau: Tailando kurortai – karštis, pramogos, kultūra

Ilgauodegis laivas apiplaukia nepražengiamas uolas plaukdamas iš Ralajaus į Ao Nangą

Ilgauodegis laivas apiplaukia nepražengiamas uolas plaukdamas iš Ralajaus į Ao Nangą

Safarių automobiliu per Keniją

Tokiais po Keniją keliauja daugelis: mikroautobusais ar visureigiais be stogo, kur safarių metu gali atsistoti, dairytis, fotografuoti, ar net važiuoti stovėdamas tvirtai įsikibęs į rankeną tarsi koks automobilizuotas raitelis. Nors vadinamas “safarių automobiliu”, juo keliaujami ir ilgi atstumai tarp safarių parkų, o kelionės metu yra galimybė susipažinti su daugiau tai vienam, tai kitam etapui prisijungiančių keliautojų.

Plačiau: Kenija – Afrikos kaleidoskopas

Turistai iš vieno daugybės apstojusių mikroautobusų fotografuoja riaumojantį liūtą

Turistai iš vieno daugybės apstojusių mikroautobusų fotografuoja riaumojantį liūtą

Maglevu per Šanchajų

Maglevas – traukinys, kuris ne važiuoja, bet labai žemai skrenda virš bėgių ir todėl išvysto greitį kaip joks kitas traukinys: net 431 km/h. Tai galėjo būti galimybė keliauti po visą Kiniją – nedaug trūko, kad visa Kinijos greitųjų geležinkelių sistema būtų paremta magelvais. Realybėje tėra vienas toks traukinys, gabenantis iš Šanchajaus oro uosto. Todėl negaliu rašyti ‘magelvu po Kiniją’ ar dėti šio kelionės būdo prie pačių įdomiausių, bet Šanchajuje išmėginti drebantį greičiausią pasaulio traukinį daugiau nei būtina.

Plačiau: Šanchajus – Kinijos variklis

Šanchajaus maglevas oro uosto stotyje pasiruošęs išlėkti lauk. Tiesa, 431 km/h greičiu važiuoja tik dalis reisų (žiūrėkite grafiką) - likę lekia "tik" 300 km/h. Taip pat verta žinoti, kad tądien skrendantiems kelionė maglevu - kiek pigesnė.

Šanchajaus maglevas oro uosto stotyje pasiruošęs išlėkti lauk. Tiesa, 431 km/h greičiu važiuoja tik dalis reisų (žiūrėkite grafiką) – likę lekia “tik” 300 km/h. Taip pat verta žinoti, kad tądien skrendantiems kelionė maglevu – kiek pigesnė.

Lėktuvu per Indoneziją

Indonezija – vienintelė tokia skurdi šalis, turinti tokį išvystytą skrydžių tinklą, šimtus keleivinių oro uostų. Ir nors daugelyje skraidydamas nepatiri nieko autentiško, Indonezijoje kitaip: menkuose atokių salų oro uostuose darbuotojai, būna, baltaodį kviečia kartu nusifotografuoti, aptriušusiuose lėktuvuose priešais kiekvieną kėdę – ir šešių religijų maldų „už laimingą skrydį“ lapeliai ir t.t.
Plačiau: Indonezija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Bendrai nuotraukai pakvietę Bimos oro uosto darbuotojai

Bendrai nuotraukai pakvietę Bimos oro uosto darbuotojai

Keltais per Indoneziją

Jie lėtesni už maratono bėgiką, seni ir be galo purvini – bet tai klasikinis būdas plaukti tarp ~17500 Indonezijos salų, stebint nuo viršutinio denio iš lėto slenkančias jūros, salelių, atolų, vulkanų panoramas, kitus laivelius, paukščius ir pasinaudojant puikia galimybe užkalbinti vietinius bei labai retus kitus turistus.
Plačiau: Indonezija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Keltuose bus laiko pasižiūrėti ir vietinių madų

Indonezijos keltuose bus laiko pasižiūrėti ir vietinių madų

Drambliais per Tailandą

Dramblys Tailando kultūroje užima tą pačią vietą, kaip arklys Lietuvos kultūroje: jie naudoti karuose, darbuose, o dabar dažniausiai jais jojama pramogai. Daugelis drambliu teapsuka nedidelį ratą, bet įmanomos ilgesnės ekskursijos džiunglėmis, upėmis: nepakartojamas jausmas. Ir ne, tai drambliams nekenkia – aišku, jei tik pasirinksite dramblių stovyklą, kur su drambliais elgiamasi tinkamai (tokių yra).
Plačiau: Šiaurės Tailandas – neatrasta Tailando siela

Žygis drambliais šiauriniame Tailande

Žygis drambliais šiauriniame Tailande

Automobiliu per Argentiną

Viena iš geriausių įmanomų šalių ilgai kelionei automobiliu (road trip) – Argentina! Mes nuvažiavome nuo Buenos Airių iki ledynų garsiuoju 40 keliu, o grįžome pakrante. Pakeliui – ežerai, kalnai, dinozaurų kalnai, ledynai, laukinės pakrantės, gvanakų kaimenės, suakmenėję medžiai asfaltuoti keliai ir “magistraliniai žvyrkeliai”, o svarbiausia toliau į pietus – tuštuma, tuštuma, tuštuma, kur 1000 gyventojų kaimas gali būti didmiestis, kito automobilio nesutinki valandas. Važiuodamas iš šiaurės į pietus jauti, kaip pamažu dingsta civilizacija: lieki tik tu ir kelias.
Plačiau: Argentina – tropikų ir ledynų tango

Kelias per Patagoniją

Kelias per Patagoniją

Kruiziniu keltu per Baltijos jūrą

Kruizinis keltas – laivo tipas, gimęs Baltijos jūroje, apjungęs kruizų šėlsmą su poreikiu persikelti į kitą krantą. Baltijos jūra tam ideali, nes abipus jos gausu didelių, turtingų miestų, o atstumas tarp jų laivu – kokios 12-20 valandų. Per ilgai, kad tiesiog sėdėtum kėdėje: tad dideliuose keltuose radosi visokių pramogų, restoranų, barų, vyksta koncertai, veikia kazino, bemuitės parduotuvės, yra ir kajutės nakvynei (nes daugelis keltų plaukia “per naktį”). Kadangi laivybos kompanijos didelę dalį pelno gauna iš šių veiklų, bilietus kartais galima gauti stebėtinai pigiai. Ir nesunku susidaryti ištisą ‘netikrą kruizą’ kur rytais išliptumėte krante, o vakarais (ar kitą dieną) vėl išplauktumėte: pavyzdžiui, Ryga-Stokholmas, Stokholmas-Marienhamnas, Marienhamnas-Helsinkis, Helsinkis-Ryga.
Plačiau: Alandų salos – pamirštoji Baltijos širdis

Baltijos keltai atplaukia į Mariehamno uostą Alanduose

Baltijos keltas atplaukia į Mariehamno uostą Alanduose

Motorizuotais luotais per Panamą

Daugybė Panamos kaimų yra nepasiekiami keliais – tik upėmis. Jos čia sraunios ir ne tokios gilios, kad galėtų plaukti rimti laivai, tad žmonės (daugiausiai indėnai) keliauja, prekes atsigabena motorizuotais luotais: iš vieno medžio kamieno išskobtais laiveliais, prie kurių prikabinami varikliai. Plaukdamas tokiu jautiesi vienas su stichija – ypač kai užklumpa didelė liūtis.
Plačiau: Panama. Super-kontrastai. Amerikos širdis.

Vos kaukėje "nepaskandinusi" liūtis plaukiant motorizuotu luotu iš emberų kaimo kartu su į miestą plaukiančiais emberomis

Vos kaukėje “nepaskandinusi” liūtis plaukiant motorizuotu luotu iš emberų kaimo kartu su į miestą plaukiančiais emberomis

Traukiniais per JAV ir Kanadą

Traukiniai JAV ir Kanadoje, išskyrus keletą linijų aplinkui didmiesčius, seniai nebėra tik būdas nukeliauti iš taško A į tašką B. Tame juos seniai nukonkuravo keliai: jie – lėti, vėluoja, stoja praleisti kitus traukinius ir, nepaisant to, yra brangūs. Brangūs todėl, kad tokia kelionė – patirtis, savotiškas grįžimas į “geležinkelių aukso erą”, su vagonais restoranais, aptarnavimu, laikus, kai važiavimas į kitą miestą buvo įvykis. Daug amerikiečių ir kanadiečių dievina šią patirtį. O svarbiausi, tikriausiai, vaizdai pro langus – ir geležinkeliai tą supranta, siūlydami visokiausius vagonus stiklinėmis lubomis, galimybes išeiti pastovėti į atvirą aikštelę tarp vagonų ir t.t. Kaip senais laikais!
Plačiau: JAV – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Vistadome 'antras aukštas'. kur kiekvienas žemesnės klasės keleivis gali praleisti 20 minučių (tiesa, niekas laiko neskaičiuoja)

Vistadome ‘antras aukštas stikliniu stogu’, kur Aliaskos geležinkeliuose kiekvienas žemesnės klasės keleivis gali praleisti 20 minučių. Aukštesnė klasė visda važiuoja panašiose vietose.

Džipniais per Filipinus

Džipniai – tikras Filipinų simbolis! Jie atsirado po Antrojo pasaulinio karo, kai amerikiečiai paliko daug džipų. Filipiniečiai juos suremontavo, prailgino, spalvingai išdažė ir pavertė viešuoju transportu. Dabar džipniai jau gaminami specialiai, nauji, bet kultūra išliko. Į džipnį sunku įsisprausti (bent aukštesniam žmogui), sėdima šonuose, langų nėra, o mokestis už bilietą vairuotojui duodamas „vorele“ šaukiant „Bajad“. Jei viduje trūksta vietos, galima važiuoti net ir ant stogo – nors daugybėje vietų tai jau ir uždrausta. Maršrutai nevietiniam neaiškūs, reikia daug klausinėti ir persėdinėti – bet tai tikra Filipinų patirtis.
Plačiau: Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi!

Kelionė ant džipnio stogo

Kelionė ant džipnio stogo

Krūmų taksi per Vakarų Afriką

Vienose Vakarų Afrikos šalyse autobusų nėra išvis, kitose retais grafikais jie kursuoja tik tarp didžiausių miestų. Visur kitur kelionių etalonas: krūmų taksi (pranc. taxi brousse). 30-50 metų senumo apdaužyti, aprūdiję universalai, be kondicionierių, kartais be saugos diržų, lempų. Į juos vietiniams žinomose aikštelėse vairuotojai renka keleivius ir, surinkę 4 ar 5, leidžiasi į kelią. Nenori laukti – gali primokėti, kad vežtų jus vienus lyg tikras taksi. Tipinė kelionė Vakarų Afrikoje atrodo taip: motociklo-taksi vairuotojo paprašai nuvežti iki krūmų taksi stoties, kur stoja krūmų taksi į reikiamą miestą, stotyje deriesi su krūmų taksi vairuotojais ir lauki kitų keleivių, o jeigu matai, kad jų nebus – primoki už važiavimą be jų.
Plačiau: Beninas – vudu, vergovė, Afrikos grožis

Džonkė stotis Koronu ir keli geresni krūmų taksi

‘Autobusų’ (tiksliau, maršrutinių taksi) stotis Kotonu, Benine

Hidroplanu per Maldyvus

Maldyvuose yra daugiau hidroplanų (nuo vandens kylančių lėktuvų) ir jų avialinijų nei beveik bet kur kitur pasauly! Į prabangius jo kurortus (privačias salas) čia įprasta keliauti jais ir iš Malės vienas toks kyla kas kelias minutes. Nors galima rasti salų, į kurias gali nuplaukti ir laivu iš Malės, hidroplanus išmėginti tiesiog būtina! Iš oro atsivėrė nuostabiausios gyvenime iš lėktuvo regėtos panoramos: koralinių salų grandinės, žydra žydra jūra. Maldyvų gamta nuostabi ir ji iš viršaus atsiveria kaip iš niekur kitur! Be to, hidroplanai skraido perpus žemesniame aukštyje, nei propeleriniai lėktuvai, ir trim ketvirčiais žemesniame, nei reaktyviniai – tad pamatai daug daugiau, įsižiūri geriau. Kiekviena kelionės dalis stebuklinga – ir kilimas nuo vandens, ir leidimasis šalia kokios atokios salelės… Vienas minusas, kad hidroplanais gali skristi tik į “savo kurortą” ir atgal, šiaip po Maldyvus taip nepakeliausi.
Plačiau: Maldyvai – daug daugiau nei svajonių šalis!

Hidroplane

Hidroplane virš Maldyvų


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Ypatingiausios nakvynės vietos

Ypatingiausios nakvynės vietos

| 1 komentaras

Nakvynės paieškos – būtina kiekvienos kelionės dalis. Dažnai neįdomi ir eilinė: visose pasaulio šalyse viešbučiai, moteliai ar kempingai gana panašūs.

Tačiau kai kuriose šalyse prieinami ypatingi būdai praleisti naktį: ten ne tik pailsi, bet ir susipažįsti su vietos kultūra. Štai “ypatingos nakvynės stiliai”, kuriuos išmėginau per savo keliones į 100 šalių:

 


Kapsulių viešbučiai Japonijoje

Kapsulių viešbučiuose svečiai miega it spintos lentynose. Kiekvienos kapsulės viduje – viskas, ko reikia: patalynė, žadintuvas, rozetė, duodama net pižama. Kai kuriose kapsulėse yra ir radijas, televizorius.

Kapsulės viename iš devynių viešbučio aukštų. .

Tokie viešbučiai atsirado dar 1979 m. ir labiausiai skirti superdarbštiems japonams, nespėjusiems į paskutinį traukinį namo, pernakvoti prieš vėl keliaujant į darbą. Tais laikais moterys Japonijoje beveik nedirbdavo, tad iki šiol dauguma tokių viešbučių priima vien vyrus. Dviviečių kapsulių nebūna išvis.

Kapsulių viešbučio fojė

Apsistojęs viename moderniame kapsulių viešbutyje pasijutau it patekęs į gamyklos konvejerį. Batus padėti ir šlepetes paimti 1 aukšte 91-oje spintelėje; daiktus pasidėti, nusiprausti ir persirengti į pižamą 9 aukšte 826-oje spintelėje; prigulti 8 aukšte 826-oje kapsulėje; ryte vėl persirengti 9 aukšte; pižamą išmesti į dėžę ir raktus grąžinti 1 aukšte, persiauti šlepepetes į batus ir išeiti… Bet patirti tą konvejerį – nepakartojamas jausmas, tarsi papuolus į ankštą kosminę stotį iš fantastikos kūrinių.

Kapsulės vidus. Žadintuvas šioje kapsulėje veikė ne garsu, tačiau vis ryškindami šviesą - kad netrukdyti kitiems

Kapsulių viešbučiai pigesni, nei įprastiniai, nes taupo vietą, kuri Japonijos didmiesčiuose – pati brangiausia.

Skaityti daugiau: Japonija. Moderni! Amžina…

 


Mangos (interneto) kavinės Japonijoje

Prieš kokius 10 metų japonai – nuo studentų iki namo grįžti nespėjusių darbininkų – įsigudrino nakvoti interneto kavinėse. Ir tuomet šios virto savotiškais viešbučiais.

Su mūsų jau nunykusiomis interneto kavinėmis jas sieja vien vardas. Japoniškose gali gauti ne kėdę, o kambarėlį minkštomis grindimis miegui, net užklotu. Kataloge siūlomi mažesni, didesni. Yra net bendri dušai, valgio automatai, o visi gėrimai – neriboti ir nemokami.

Interneto (mangos) kavinės kambarys (kairėje) ir durys į kambarius bei mangos biblioteka (dešinėje). Japonai patys ir sėdi, ir miega ant žemės, tad jiems toks minkštų grindų kambarėlis - patogus

Tiesa, interneto kavinių kambarėlių sienos tik dalinės, ne iki lubų (tačiau žvalgytis į gretimus nepadoru). Todėl vos užėjus į patalpą pasijunta kojų tvaikas (kambarėliuose privalu nusiauti), o rūkomuose aukštuose – cigarečių kvapas. Naktimis aidi knarkimas. Norint apsistoti, reikia pildyti japonišką anketą; užsakyti iš anksto neįmanoma, todėl verta šiek tiek pramokti japoniškai.

Nemokamų gėrimų automatai ir mikrobangė pasišildyti maistui - kiekviename aukšte.

Be kompiuterinių programų ir žaidimų kiekvienoje – ištisa mangos (japoniškų komiksų) knygelių biblioteka, todėl jos dar vadinamos “mangos kavinėmis”. Kai kuriose siūlomos ir papildomos pramogos – smiginis, biliardas.

Tūkstančiai japonų interneto kavinėse gyvena nuolat, juk tai net pigiau nei nuomotis kambarį. Ir jose yra viskas ko reikia XXI a. žmogui, kuriam kompiuteris svarbiau nei patogi lova.

Interneto kavinės išorė su reklaminiu ekranu ir registratūroje aprdavinjamais makaronais ramen pasišildymui

Beje, mangos kavinėse moki už žmogų, o ne už kambarį, todėl nors įmanoma imti didesnį kambarį dviems, tai nelabai apsimoka.

Skaityti daugiau: Japonija. Moderni! Amžina…

 


Riokanai Japonijoje

Riokanai – japonų numylėti tradiciniai senoviniai viešbučiai. Dauguma jų seni, paveldimi iš kartos į kartą. Seniausiems – po tūkstantį ir daugiau metų(!) tos pačios verslininkų šeimos valdžioje (seniausias įsteigtas 718 metais po Kr. ir dabar jam vadovauja jau 46-osios kartos savininkas; tai – ir seniausias išlikęs pasaulio verslas apskritai). Riokano, kuriame nakvojome, šeimininkas kuklinosi: “Mūsų riokanas dar naujas, vos prieš 70 metų jį įkūrė mano senelis”.

Per tuos 70 metų atliktas nebent kosmetinis remontas, pakeista santechnika. Visa kita riokanuose tarsi įstrigę laike. Kambariai be tualetų, apdaužytos sienos, popierinės durys, miegama kaip po senovei – ant grindų. Atėjus į kambarį laukia lengvas kimono (jukata), kurį svečiai turėtų vilkėti riokane (man skirtasis amžiumi tikriausiai nedaug nusileido riokanui, buvo pragraužtas kandžių).

Riokano kambario vidus.

Lietuvis riokane gali pasijusti apgautas – už ką tiek mokėti, jei šalia yra trigubai moderniau ir trigubai pigiau? Bet japonai neapgaudinėja ir dvigubų kainų iš užsieniečių niekad neprašo. Tiesiog kas užsieniečiui trigubai blogiau japonui gali atrodyti trigubai geriau.

Japonams riokanai – trokštamas ryšys su tradicija, senove, gamta, individualumu. Kiekvienas riokano kambarys turi nuosavą pavadinimą (gyvūnų, augalų garbei), kurio įkvėpimu yra įrengtas. Riokane svečiai pasitinkami asmeniškai (dar namo išorėje kabojo mūsų pavardės), su jais bendrauja pats šeimininkas (tiesa, mūsiškis atrodė kiek išvargintas to darbo). Kai kurie riokanų nepatogumai Japonijoje tokiais nelaikomi: nustebau išvydęs, kad net viešbutyje, turinčiame abudu variantus, kambariai su ir be tualeto kainavo vienodai.

Varvekliai anapus riokano lango. Viduje irgi nebuvo šilta. Aplink Naganą - Japonijos 'sniego kraštas', kur sninga tiek, kad sniego storis gali siekti 3 metrus.

Bet labiausiai riokanai garsėja maistu. Daugelyje į kainą privalomai įeina vakarienė ir pusryčiai, o kituose valgis gali sudaryti ir pusę didelės nakvynės kainos. Tai – kaiseki, aukštoji Japonijos virtuvė, kur ne mažiau nei gausybė smulkių patiekalėlių svarbus jų išdėstymas lėkštėje ir lėkščių išstatymas ant stalo, primenantis gamtą, metų laikus.

Pusryčių ir vakarienės laikai – gana griežti. Riokanai prie klientų nesitaiko – tai klientai turėtų pasidomėję rinktis riokaną, kurio tradicijos jiems priimtinos.

Vakarienė riokane. Užsisakyti nieko negalima: atnešama tai, kas paruošta tą dieną, paprastai - pagal metų laiką. Ryžių Japonijoje visur duodama maždaug tiek, kiek likusių maistų kartu paėmus. Kelionės pradžioje jų atrodydavo per daug, bet vėliau neretai jie būdavo skaniausias produktas. Nes įprasčiausias. Juk likę maistai dažniausiai - žalia žuvis ir jūros gėrybės

Skaityti daugiau: Japonija. Moderni! Amžina…

 


Moteliai Pietų Korėjoje

Apsistojęs Pietų Korėjos motelyje supranti: viso likusio pasaulio viešbučiai įstrigę laike! Nes Pietų Korėjos motelis – tai tikrasis XXI a. viešbutis. “Motel” čia, atrodo, reiškia ne “Motor hotel”, o “Modern hotel”!

Korėjos motelių kambarių reklamos

Korėjos motelių kambarių reklamos

Kiekviename numeryje – po galingą asmeninį kompiuterį arba net du (juk numeris – dvivietis). Jie sujungti su televizoriumi – patogu žiūrėti Youtube ar ką nors iš USB atmintinės. Tualetai – išmanūs (mygtuko paspaudimu apiplaunantys įvairom srovėm), išmanus ir apšvietimo reguliavimas, į kainą įeinantys gėrimai, užkandžiai, kosmetika.

Čia – tik pradžia! Kokios tik įrangos nemačiau Pietų Korėjos moteliuose. Masažiniai foteliai ir lovos. Šildomos antklodės. Baseinėlio dydžio džakuzi vonios. 4K televizoriai. Spintos, džiovinančios sulytus rūbus. Spintelės, dezinfekuojančios ten padėtus indus UV spinduliais. Puokštės telefono kroviklių.

Dirbu Kjongdžu motelyje

Dirbu Kjongdžu motelyje

Netgi motelių reklamose reklamuojama ne jauki atmosfera ar malonus aptarnavimas, o, pavyzdžiui, “Intel Core i7 procesorius ir mechaninė klaviatūra kiekvieno numerio kompiuteryje”!

Europoje daugelio dalykų negausi net mokėdamas šimtus eurų už nakvynę: net 5* viešbučiai mūsuose panašūs, kaip prieš 100 metų. Su kokia viena kėdute ir vienu staliuku laiškams rašyti. Kai apsistojame dviese ir abiems reikia dirbti, net neturime kur… Korėjoje tokių bėdų nėra! Ir tos technologijos nėra prabanga. Tai – Korėjos kasdienybė. Tad motelių kainos net miestų centruose – 17-50 eurų už naktį.

Žibančios Korėjos motelių reklamos ir vieno jų pseudoromėniškas fasadas.

Korėjoje renkiesi motelį ne tik pagal vietą ar kainą, bet ir pagal tai, kas laukia numeryje. Nori dirbti dviese? Rinkis su dviem kompiuteriais ir patogiomis ofisinėmis kėdėmis (vežtis nešiojamo kompiuterio Korėjoje neverta net į komandiruotę). Smarkiai lyja? Pažiūrėk, ar yra drabužius džiovinanti spinta. Atėjo laikas skalbtis? Imk su skalbimo mašina. Laukia romantiškas vakaras? Gausybė motelių numerių įdomiais ar seksualiais interjerais, veidrodžiais, patogiomis sofomis. Norėsi pažiūrėti filmą? Pasižiūrėk, kuriame motelyje geriausias projektorius ir turėsi nuosavą kino salę. Nori įdomaus vakarėlio su draugais? Yra motelių numerių net su pulo stalais, smiginio lentomis ar keturiais galingais kompiuteriais tikram LAN Party!

Motelio reklama

Motelio reklama

Taip daro ir patys korėjiečiai. Jų butai ankšti, daug kas ilgai gyvena su tėvais. Prireikus erdvės romantiškai nakčiai, pasibuvimui iki ryto su draugais jie ieško tinkamo motelio. Dėl puikaus kainos-kokybės santykio motelius atradę ir turistai, tačiau dauguma klientų – vietiniai, netgi iš to paties miesto.

Veidrodžių kambarys motelyje

Veidrodžių kambarys motelyje

Daugelio motelių nerasi Booking.com ar kitose vakarietiškose užsakymo sistemose. Geriausias variantas – Yanolja, bet ir ten yra ne viskas. Palygini numerius, išsirenki ko reikia tai nakčiai – ir pirmyn. Net jeigu rinkdavausi motelį vietoje, visuomet patikrindavau Yanolja: juk motelių kambariai skiriasi taip smarkiai ir norėdamas gauti, ko nori, turi žinoti, kur eini.

Moteliai – tikra Korėjos institucija, turinti net savo architektūros stilių (itin ryškiai spindytis ar pseudosenoviniai fasadai) ir tradicijas. Vienas minusas – Korėjoje įprasta moteliuose rūkyti ir daug kambarių prirūkyta.

Korėjos motelius pažinsi ir pagal architektūrą - labiausiai iššaukianti

Korėjos motelius pažinsi ir pagal architektūrą – labiausiai iššaukianti

Skaityti daugiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

 


“Žvaigždžių karų” požemiai ir ksarai Tunise

Kam kelionė į Tunisą – viena pirmųjų kelionių į dykumas, lieka apkerėti tų pustomų smėlynų ir tų laisvės horizontų. Aš dykumas jau buvau patyręs keliolikoje kitų šalių – ir vis tiek Tunisas rado kaip paliesti mano sielą. Tiksliau – Tuniso žmonės, berberai, suaugę su dykuma kaip niekur kitur. Jie gyvena, pastatus stato kitaip – bent kelias dienas irgi gyvenome, kaip jie, tai prieinama kiekvienam.

Vienur, kaip aplink Matmatos miestą, tradiciškai gyvenama požeminiuose daugiabučiuose. Iškasamas toks kiemas-šulinys, iš jo į uolos šonus iškalami kambariai-olos. Kiaurus metus juose temperatūra nekyla virš +20, kai lauke vasaros dienomis būna ir arti +50!

Požeminiame daugiabutyje (dabar viešbutis). Viskas čia po žeme

Požeminiame daugiabutyje (dabar viešbutis). Viskas čia po žeme, tai šulinys-kiemas

Kitur Tuniso dykumos peizažus puošia ksarai. Daug šimtmečių juos statydavo kaip sandėlius-tvirtoves: klajoklių berberų šeimos, mėnesiams išgindavusios savo bandas link žydrai gelsvų dykumos horizontų, palikdavo ksaruose maistą, daiktus. Vėliau tose belangėse ghorfose ėmė ir nakvoti, o šiandien ne viename ksare – puikūs viešbučiai su nuostabiais vaizdais. Nakvynė Ksar Žuama [Jouamma]. Kiti romantiškai griūva, pagal paskirtį juos naudoja mažai kas, tik vaikai laipioja trupančiais laiptais.

Ksar Žoama

Ksar Žoama

Išvydus tokius ksarus kaip didysis Ksar Ouled Soltane ar Ksar Hadada, Matmatos požeminius daugiabučius, nieko keisto, kad Džordžas Lukasas Tunisą pasirinko filmuoti kitoms planetoms legendiniuose „Žvaigždžių karuose“. Kur kitur rasi taip „nežemiškai“ gyvenančius žmones taip arti Europos?

Ouled Soltane ksaro dalis

Ouled Soltane ksaro dalis

Priešingai daugeliui Holivudo „filmuotojų“, Lukasui Tunisas nebuvo tik drobė jo idėjoms. Net planetą, kurią „vaidino“ Tuniso dykumos, filme jis pavadino Tatuinu (pagal dykumų miestą), jos palydovą Šanini (pagal nuostabų berberų kaimą kalno viršūnėje), jos žvėris – džerbomis (pagal Tuniso salą). Kai kas sako, kad net ir džedajų religiją įkvėpė Tuniso sufijų mistikai.

Ksare įrengtame viešbutyje (Ksar Žoama)

Ksare įrengtame viešbutyje (Ksar Žuama)

Tuniso turizmo pramonei „Žvaigždžių karų“ herojai – tarsi dar kokia viena vietinė tauta! Pilna atminimo lentų kur kas filmuota, muziejėlių, mačiau Jodos formos kaliausių ir ištisų filmavimo aikštelių, tokių kaip Mos Espa, pirmajame „Žvaigždžių karų“ epizode vaidinusia Tatuino miestelį…

Mos Espa žvaigždžių karų filmavimo aikštelė

Mos Espa Žvaigždžių karų filmavimo aikštelė

O Matmatoje nakvojome Sidi Driss viešbutyje, įrengtame tame pačiame požeminime berberų daugiabutyje, kuris „Žvaigždžių karų“ autoriams tarnavo kaip Skaivokerių namai. Vakare pažiūrėjome filmą – tikrai verta, tai irgi vietos dvasios dalis!

Požeminiame kambaryje. Kompiuterio ekrane įjungti Žvaigždžių karai.

Požeminiame kambaryje. Kompiuterio ekrane įjungti Žvaigždžių karai. Šis kambarys pavadintas Princesės Lėjos garbei

Skaityti daugiau: Tunisas – Sacharos vartai, amžini miestai ir jūra

 


Čunkingo ir Miradoro dvarai Honkonge

Jei kur civilizuotame pasaulyje yra anarchija, tai labiausiai ją galima pajusti Čunkingo ir Miradoro “dvaruose” Honkonge (Chungking Mansions, Mirador Mansions).

Tai – 17 aukštų buvę daugiabučiai, kurių butukai virto indų restoranais, svečių namais, net siuvyklomis. Chaotiški koridoriai, perpildyti liftai – it žmonijos atvirukas. Sutikti kiekvienos didžiųjų rasių žmogų tikimybė čia kone vienoda: Afrikon kiniškas prekes siunčiantys juodaodžiai, kuprinėti baltieji turistai, kinai pardavėjai, indai, dieną-naktį grūste grūdantys praeiviams kokios nors penkto aukšto koridoriuje įsisteigusios užkandinės “VIP korteles”…

Vienas iš trijų prekybos centrų Čunkingo dvarų pirmuose aukštuose. Iš ten atrasti liftus į viršų - ne taip ir lengva

Taip pat tuose dvaruose – ir daugiausia Honkongo viešbučių. Kiekvienas padarytas iš vieno ar poros buvusių butų, išdalintų į stulbinančio mažumo kambarėlius. Juose gyvena trečiojo pasaulio verslininkai, sutaupyti norintys turistai, nelegalai ir kitų įsivaizduojamų ir neįsivaizduojamų kategorijų žmonės – iš viso vien Čunkingo dvaruose apie 4000 gyventojų.

Mūsiškis ~5 m2 kambarys “Miradoro dvaruose”, kuriame vos išsiteko lova, o langelis atsivėrė į šulinio dydžio “kiemą”, honkongiečiams nusistebėjimo nekeltų. Šimtai tūkstančių tokiuose gyvena. Nekilnojamasis turtas – be galo brangus, tad šeimininkai butus išmūrija pertvarų labirintais. Naujuosius kambarėlius siūlo studentams, turistams, jaunoms Kinijos imigrantų šeimoms. Išnuomavęs tokius “sandėliukus” atskirai uždirbi daugiau, nei visą dviejų kambarių butą vienai vidurinės klasės šeimai. Vietinis anekdotas sako: “Jei ant lovos gali užlipti iš abiejų pusių, gyveni prabangiai”.

Geresnysis kambarys Miradoro dvaruose - priešingai nei pirmasis, šis turėjo langą į gatvę. Kai tame pačiame pastate dešimtys 'viešbučių', lengva visur derėtis, susirandant gerų pasiūlymų kiekvienai nakčiai.

Iš dviejų gretimų dvarų garsesni yra Čunkingo (jie net įkvėpė filmą “Chungking Express”), bet atmosfera panaši abiejuose: ankšti liftai, ilgi apšnerkšti koridoriai, iš kurių durys į gausybę smulkių verslų. Pažįstamas honkongietis patarė dėl saugumo verčiau apsistoti Miradoro dvaruose. Vienintelis skirtumas, kurį pajutome: Miradore naktimis trys pavargę apsauginiai prie įėjimo prašydavo surašyti asmens duomenis. Galėdavai rašyti bet ką – paso netikrindavo.

Vienas klaidžių Čunkingo dvarų koridorių - panašiai atrodo ir Honkongo daugiabučių interjerai.

Ir nors Čunkingo ir Miradoro dvarai mažai saugomi, jie gyvuoja, smurtinių nusikaltimų skaičiai ten nė iš tolo nepanašūs į esančius JAV getuose ar Europos imigrantų rajonuose. Dvarai – ne žlugęs vargšų pasaulis, greičiau tai – klestinčio laukinio kapitalizmo arena. Kur į ausį man atvirai šaukdavo “Copy rolex!”, kur visose valiutos keityklose kursai skiriasi (geresni toliau nuo gatvės, kur ne visi drįsta nueiti), kur parduotuvės atsidaro ir užsidaro kokiu nori metu. Ir, svarbiausia, kur įvairiataučiai žmonės sunkiai dirba – turbūt nemokėdami mokesčių, bet ir negaudami bei neprašydami jokios valstybės pagalbos (Honkongas – liberaliausia verslui pasaulio šalis, ir jo įstatymai labai tam tinka).

Skaityti daugiau: Honkongas – šviesų ir jūrų miestas

 


Meilės “moteliai” Brazilijoje

Žodis “Motelis” skirtingose pasaulio šalyse turi visai skirtingas prasmes! Brazilijos moteliai – tikrų tikriausi sekso konvejeriai. Viskas ten orientuota į vieną, ir viskas – su pramoniniu efektyvumu.

Viskas įrengta taip, kad tavęs niekas nepastebėtų: su darbuotojais bendraujama per telefonspynę, pinigai paduodami per skylę. Įvažiuojama tiesiai į dengtus garažus, iš kurių veda laiptai ar durys į kambarį.

Motelis Brazilijoje. Iš šio motelio teritorijoje esančio skersgatvio patenkama į garažus, o kambariai - viršuje

Motelis Brazilijoje. Iš šio motelio teritorijoje esančio skersgatvio patenkama į garažus, o kambariai – viršuje

Kambariuose be įvairių veidrodžių, lempų, stiklinio vonios kambario, įvairiaspalvių lempų ir pornografiją rodančio televizoriaus randi ir nepermatomą suktuką, per kurį galima paduoti ar paimti daiktus iš lauko, nuo specialaus tik darbuotojams prieinamo koridoriaus. Taip užmokama, taip užsakomi įvairūs sekso žaisliukai iš specialaus meniu. Jeigu išalkai, galima užsakyti ir maisto ar vyno – jis, beje, gana kokybiškas. Pusryčiai patiekiami ant specialaus padėklo, kad galėtum neštis į lovą. Langų nėra arba jie – į kiemą, o ant vartų kabo įrašas „tik nuo 18 metų“.

Kambarių kainos priklauso nuo laiko, kurį ten praleidi – be įprastos “visos dienos” gali užsakyti kambarį ir 2 val., 6 val., 12 val. Tai patogu, pavyzdžiui, atvažiavus naktį: įprastame viešbutyje kad ir įsiregistruoji 3:00 nakties, vis tiek turėsi palikti numerį kokią 11:00 dienos, o čia, jei užsakysi 12 val., galėsi būti iki 15:00.

Kambario vidus su specialiai reguliuojamu apšvietimu po lova, stikline vonios-tualeto siena (dešinėje) ir televizoriumi, ant kurio užklijuotas lipdukas su svarbiausias erotiniais kanalais.

Be įprastinių kambarių, gausu visokių brangesnių pagerintų: su “mylėjimosi foteliais”, džakuzi ir pan. Viename mačiau net kambarį “50 pilkų atspalvių”.

Brazilijoje meilės reikalai – daug mažesnis tabu, nei pas mus. Viešumoje aistringai bučiuojasi daugybė porų: eilėje prie parduotuvės kasų, paplūdimyje, tiesiog gatvėje… San Paule net ir homoseksualios poros taip daro. Apsistoti Braziljos motelyje kaip turistui buvo mažų mažiausiai keista, nes viskas ten irgi orientuota į tą reikalą.

Nuomojamų / parduodamų į kambarį per specialų persukamą nepermatomą langelį produktų katalogas.

Tiesa, paradoksas – Brazilijos “meilės moteliai” stebėtinai gerai tinka ir darbui! Mat kiekvienas lankytas motelis turėjo patogų stalą su dviem kėdėm, kas reta viešbučiuose: iš tikro jis skirtas, matyt, romantiškai vakarienei ar dviems vyno taurėms, bet puikiai tinka ir dviems nešiojamiems kompiuteriams. Be to, galingas internetas: iš tikro, turbūt, skirtas pornografijai, bet puikiai tinka ir failams ar nuotraukoms siųsti, vaizdo pokalbiams. Kai keliaujant po Braziliją prireikė per internetą duoti interviu LRT, tai nakčiai specialiai pasirinkau “meilės motelį”!

Paprasčiausias motelio kambarys irgi turi stalą ir dvi kėdes

Paprasčiausias motelio kambarys irgi turi stalą ir dvi kėdes. Tas atsikišimas, ant kurio stovi televizorius – tai spintelė, į kurią darbuotojai iš lauko tau įdeda, ką užsakei. Įdeda, iš savo pusės uždaro, paskambina skambučiu – tada jau gali delikačiai atsidaryti savojoje pusėje.

Tiesa, apsistodavome geresniuose moteliuose, kurių kainos prilygsta vidutinės ar žemesnės vidutinės klasės viešbučiams. Šie gražiai įrengti, spindintys, itin rūpinasi švara (net labiau, nei viešučiai: juk visiems svečiams aišku, ką čia veikė žmonės prieš juos, ir todėl jie nori dar daugiau švaros bei dezinfekcijos). Be tokių, dar yra kraupokai iš šalies atrodančių, aplūžusių motelių, kuriuose tikriausiai gerokai pigiau, bet to, ką čia aprašiau, gali ir nebūti.

Tipinis gana kičinis motelio vaizdas

Brazilijos motelio išorė – kai kurie paprasti ar aptriušę, kiti spindi panašiai kaip kazino, o keli dar kažkaip ypatingiau dekoruoti. Ant šio pastato parašyta: ‘Kiekvienas nindzė turi savo paslapčių. Atrask savasias’.

Skaityti daugiau:
Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis

 


Australijos pakelės aikštelės

Ilgų ir tiesių Australijos plentų pašonėse – jokių kaimelių. Tik tamsa, spindintis paukščių takas danguje, žvaigždžių begalynė (kas nėra buvęs šitaip toli nuo gyvenviečių to niekada nesupras) ir kengūrų “kaimenės”. Atstumas tarp miestų gali siekti ir 1000 km, tarp viešbučių ar kempingų – 250 ar 400 km, ir tai jų registratūros veikia labai trumpai.

Todėl nakvynei ten kas 40-80 kilometrų padarytos pakelės aikštelės: sustoji ir miegi tiesiog automobilyje (dažnas keliautojas, kaip ir mes, turi kemperį), o ryte tęsi kelionę. Daugybė kelio ženklų ragina ten sustoti, pavargus nevairuoti, mat tai tuose monotoniškuose keliuose – tikra rykštė, baisesnė, nei vairavimas išgėrus.

Ženklas raginantis sustoti pakelės aikštelėje nusnūsti, o ne rizikuoti gyvybe važiuojant pavargus.

Vienos pakelės aikštelės skirtos sunkvežimių vairuotojams, kitos – visiems kitiems. Sustoti visur gali nemokamai. Tiesa, patogumų mažai – tualetas yra ne kiekvienoje, o net jei jis ir yra, bake gali trūkti vandens (Australijos dykumose jis – brangus). Jokių parduotuvių ar kavinių net įsivaizduoti negalėtum, aplink – tik laukinė gamta, ir taip kartais šimtus kilometrų į visas puses. Todėl su savimi vežėmės maisto, gėrimų, dezinfekcinio skysčio. Jautėmės labai laisvi: kada nori atvažiuoji, kada nori išvažiuoji. Tiesa, jei vakarais atrodo būtina nusiprausti, Australijos pakelės aikštelės nelabai patiks.

Gražiai įrengta pakelės aikštelė su vieta piknikui ir vaizdu į, rodos, begalinius dykumos tolius. Šį kartą, kaip ir dar ne vieną, buvome vieninteliai jos svečiai

Pravažiuodami didesnes pakelės aikšteles vakarais matydavome, kaip senyvi australai kūrena laužus. Kai atvykdavome, paprastai visi jau miegodavo, kai išvažiuodavome – daug kas dar miegodavo. Dauguma keliavo lėtesniais tempais, bet įmanoma visaip. Vienos pakelės aikštelės buvo pilnos nakvojančių, kitos – baugiai tuščios: viena štai šalta prie didelio ežero, kita – padengta rūku. Australijoje – saugu, vagims važiuoti 300 ar 1000 km tikriausiai neapsimokėtų, bet vis tiek paieškodavome jaukesnių. Tik, kai spaudžia miegas, “važiuoti ar ne papildomus 60 km” klausimas gali būti sudėtingas.

Saulėlydis Australijos autbeke, kur visi miestai toli ir nėra šviesos taršos. Nuotrauka neredaguota Photoshop, o realybėje viskas dar įspūdingiau.

Beje, pakelės aikštelės yra visoje Australijoje – net ir dažniau gyvenamose erdvėse. Ten jos – lbiau civilizuotos, o kai kuriose net siūloma… nemokama kava.

Skaityti daugiau: Australija – išskirtinės gamtos žemynas

 


Naujosios Zelandijos smuklės

Naujosios Zelandijos miestai – tai vesternus kiek primenančių vienaukščių ar dviaukščių pastatų rinkiniai. Centrinėje gatvėje – Pirmojo pasaulinio karo atminimo salė, kinas, parduotuvėlės.

Ir būtinai – tradicinė medinė smuklė su kambariais be patogumų nakvynei viršuje ir didžiule baro sale, pilna aplinkinių avių augintojų, pirmame aukšte. Jos – vienas Naujosios Zelandijos simbolių,

Temzė, vienas labai tradicinių vesterniškų Naujosios Zelandijos miestelių

Smuklės paprastai dviaukštės, o antrame aukšte – ilgi koridoriai su bendrom patalpom, tualetais, kartais – virtuvėlėmis, svetainėmis, balkonais. Ir daugybe mažų kambarių, kurių svečiai susimoka už kiekvieną žmogų, o ne kambarį. Būdamas kai kuriose tų patalpų gali nesunkiai įsivaizduoti, kad štai išėjus į lauką pamatysi ne automobilius, o arklius su karietomis. Jos sunkiai pasiduoda pokyčiams: iki pat 1971 m. į šias smukles nebūdavo įleidžiamos moterys (sunku patikėti, žinant, kad Naujoji Zelandija pirmoji pasaulyje suteikė moterims balso teisę).

Juk tos smuklės statytos dažniausiai dar XIX a. ir tikrai priimdavo “arklio eros” keliautojus.

Smuklės, kaip ir viskas Nauojoje Zelandijoje, dirba trumpai, todėl norint tokioje apsistoti verta netempti “gylyn į naktį”. Beje, labai panašios smuklės ir Australijoje.

Skaityti daugiau: Naujoji Zelandija – žalia pasaulio provincija

 


Poežminiai viešbučiai Kapadokijojoje (Turkijoje)

Kapadokija Turkijoje – į ją nieko panašaus visame pasaulyje nėra! Kūginės uolos, požeminiai miestai, cerkvės ir viešbučiai olose, populiariausi pasaulyje skrydžiai oro balionais virš kanjonų…

Gioremės, pagrindinio Kapadokijos 'kurorto', peizažas

Gioremės, pagrindinio Kapadokijos ‘kurorto’, peizažas

Daugelis turistų į Kapadokiją keliauja trumpoms ekskursijoms iš Turkijos pajūrio, Antalijos regiono, bet Kapadokijoje yra ką veikti ir tris ar penkias dienas.

Ir Kapadokijos olų bei požemių patirtimi galite gyventi net ir naktimis! Kapadokijoje pilna olų viešbučių, kurių bent dalis kambarių tiesiog išskaptuoti tufe, tarsi požeminiai miestai. Tikėtina, bus be langų (kambariai paprastai nebūna „fėjų kaminuose“), bet tai patirtis, kurios kitur neturėsi.

Mūsų numeris oloje Gioremėje. Turėjo net sūkurinę vonią

Mūsų numeris oloje Gioremėje. Turėjo net sūkurinę vonią

Vieniems tai bus labai romantiška, jauku: požemis, be langų, sienos – iš tufo, bet viduje – normalus kambarys. Kitiems gal bus savaip baugu: prabundi naktį – ir aklina tamsa (jokių langų), maža erdvė. Bet jausmas nepakartojamas. Nepakartojama leistis laiptais iki tų durų, grįžti, it kokiam gyvūnui, į savo urvą, bet kartu rasti jį įrengtą kaip tikrą viešbučio kambarį.

Įėjimas į požeminį viešbutį Kapadokijoje

Įėjimas į požeminį viešbutį Kapadokijoje

Skaityti daugiau: Kapadokija – fėjų kaminai, požeminiai miestai

 


Riadai Maroke

Lengva pagalvoti, kad Maroko senamiesčiai (medinos) – tai lūšnynai. Kažkokie liūdni namai mažais langeliais, šiukšlės, purvas… Bet nė velnio! Daugybė tų namų turi tokius nuostabius interjerus, kad Lietuvoje tokių sunkiai rasi. Tiesiog vyraujanti Maroko religija – islamas – draudžia puikuotis turtais. Todėl išorėje viskas skurdu, o prabanga – viduje.

Nedžarino medžio dirbinių muziejus - vienas lankytojams atvirų Feso riadų

Nedžarino medžio dirbinių muziejus – vienas lankytojams atvirų Feso didžiųjų senųjų pastatų. Čia – buvęs karavansarajus, kur prekiaudavo pirkliai

Puikieji gyvenamieji namai vadinami riadais. Puošniausias ten centrinis kiemas, dabar dažniausiai uždengtas stogeliu, kad nelytų. Jį supa įvairūs kambariai, miegamieji, kur gyvena visa kokio turtingo kilimų pirklio giminė. Karta iš kartos tokie namai paveldimi šimtmečius.

Mūsų išnuomoto riado trečias aukštas

Mūsų išnuomoto riado trečias aukštas

Daugybė tradicinių riadų dabar paversti viešbučiais arba nuomojami turistams. Pirmąkart lankydamas Fesą nakvojau eiliniame viešbutyje, bet pažadėjau sau, kad grįšiu į riadą. Ir nakvynės riade tikrai buvo vienas įspūdingiausių dalykų Maroke.

Ateinu prie, atrodo, eilinių durų plynoje sienoje, tarsi į kokį prekijo sandėliuką. Atidarau jas, užlipu laiptais viršun – o ten viskas kaip rūmuose. Menas, medžio raižyba: joks langas, jokios durys, joks turėklas, balkis ar karnizas nėra šiaip langas, durys, turėklas, balkis ar karnizas. Viskas – meno kūriniai.

Durys į niekur medinoje, kurios vedė į mūsų riadą

Durys į niekur medinoje, kurios vedė į mūsų riadą

O dar terasa ant stogo, nuo kurios – jeigu ji aukštesnė už aplinkinių riadų – medina atrodo visai kitaip. Tokia tuščia tuščia: nes viso erzelio, visų žmonių nesimato. Gatvės tam per siauros – matosi tik kiti stogai, tarp jų kyšantys minaretai. Nebent artimiausią gatvelę persisvėręs gali pamatyti.

Mūsiškė terasa ant stogo

Mūsiškė terasa ant stogo

Bet svarbiausia, kad nakvodamas riade mediną pažįsti it jos gyventojas. Visokios smulkmenos. Kas rytą „Beee, beee!“ rėkiantis šiukšlių „išvežiotojas“, taip raginantis aplinkinių riadų gyventojus krauti šiukšles ant jo užsispyrusio asilo. Moterys, ant stogų džiaunančios rūbus, švelniai slepiamos aukštų mūrinių turėklų (jie specialiai tokie aukšti: nedera, kad musulmones moteris matytų svetimi vyrai). Katinų mūšiai, katinų akrobatika, katinų pornografija ant tų pačių stogų. Ant vieno stogo net gaidys, kakariekuojantis visam rajonui.

Riado stogo terasa (viršuje) ir papildomas kambariukas po ja

Riado stogo terasa (viršuje) ir papildomas kambariukas po ja

Suvokimas, kokia iš tikro siaura gatvelė prie riado: visi garsai, visi balsai iš gatvės, atrodo, skamba pačiame riade. Kai stovėdavau prie išorinės miegamojo sienos priešinga gatvės pusė nuo ten man buvo arčiau, nei lova kitame miegamojo gale! Ir kartą išsigandęs net ėjau tikrinti, ar niekas neįėjo per laukujas duris.

Vaizdas pro langą iš riado. Šie griuvėsiai - kitoje gatvės pusėje. Riado prižiūrėtojai pasakojo, kad čia būta mečetės. Dabar ten - katinų kovų arena

Vaizdas pro langą iš riado. Šie griuvėsiai – kitoje gatvės pusėje. Riado prižiūrėtojai pasakojo, kad čia būta mečetės. Dabar ten – katinų kovų arena

Fese buvome išsinuomavę riadą vien sau – ten tai net stebėtinai įperkama. Keturių aukštų riado su 5 miegamaisiais ir 6 tualetais (be visų kitų erdvių) bei terasa ant stogo nuoma parai kainavo 60 eurų (2019 m.). Kita alternatyva (jei pasiseka – pigesnė) – nuomotis tik vieną kambariuką didesniame riade (taip darėme Marakeše, kur viskas brangiau). Kiemas, terasa ten irgi greičiausiai bus, netgi didesni – bet tai bus bendros erdvės visiems svečiams.

Kambarys naujai pastatytame "tradiciniame" riade

Kambarys naujai pastatytame “tradiciniame” riade Marakeše


Skaityti daugiau: Marokas – lengvai pasiekiama pietų egzotika

 


Templestay Pietų Korėjoje

Templestay – tai nakvynė Pietų Korėjos budistų šventykloje. Tiksliau, nakvynė ir patirtis viename. Atvykus į šventyklą, persirengiama Templestay rūbais ir laukia ekskursija po šventyklą. Kartu pamokoma, kaip šventykloje elgtis: nusilenkimai, parklupimai ir kita.

Su tradiciniais rūbais budistų budistų šventykloje Templestay metu

Su tradiciniais rūbais budistų budistų šventykloje Templestay metu

Sekančias 24 valandos praleidžiamos šventyklos ritmu. Beopdžusos šventykloje, kur nakvojau, grafikas buvo toks: 17:00 vakarienė, 18:00 vakarinės pamaldos (yebul), 21:00, 04:30 rytinės pamaldos (yebul), 07:20 pusryčiai, 11:00 pietūs. Maistas šventykloje – ypatingas, labai tradicinis ir vegetariškas. Ryžiai su įvairiausiais bančanais: marinuotomis, raugintomis, kitaip apdirbtomis daržovėmis.

Šventyklos maistas. Mūsų šventykloje jį buvo galima įsidėti tarsi iš bufeto ir gali valgyti kiek nori – bet labai svarbu neprisidėti per daug, kad niekas nebūtų išmesta

Šventyklos maistas. Mūsų šventykloje jį buvo galima įsidėti tarsi iš bufeto ir gali valgyti kiek nori – bet labai svarbu neprisidėti per daug, kad niekas nebūtų išmesta

Templestay prorgramas siūlo per 100 Korėjos šventyklų ir daugybė jų – anglų kalba. Ir jos įvairios: nuo „atsipalaidavimo Templestay“, kur kultūrinė programa apsiriboja maždaug tuo, ką parašiau (likusį laiką gali ilsėtis, vaikščioti po šventyklą ar, jei šventykla, kaip daugelis Korėjoje, kalnuose – po aplinkinius kalnus ir jų šventyklėles), iki „patirčių Templestay“, į kurias įeina ir zen meditacija (sėdint, einant, net atliekant kovos veiksmus), žibintų lankstymas, pokalbis su vienuoliu, sutrų perrašymas, arbatos gėrimo ceremonija (irgi meditacijos forma, pilna pylimų ir perpylimų), 108 tradiciniai parklupimai ar kita. Tradicinis parklupimas – ne toks ir lengvas procesas. Sudėjus rankas it maldai priešais krūtinę atsiklaupti, tada užkelti kairį padą ant dešinio, tada stotis keturpėsčiam, paskui ant alkūnių ir kelių, persukti delnus į viršų ir juos pakelti, vėl nuleisti ir vėl grįžti į klūpėjimo poziciją bei atsistoti. Jei parklupimas paskutinis serijoje – dar prisideda rankų sudėjimas prie krūtinės parklupus. Pasisveikinimui ar atsisveikinimui su Buda daroma 3 parklupimų serija. O vienuoliams 108 tokie – kasdienybė, o kartais padaro ir 3000 parklupimų serijas!

Visos programos angliškai aprašytos patogiame Korėjos Templestay pulsapyje, pačioje Korėjoje yra Templestay agentūra: belieka išsirinkti laiką ir šventyklą.

Seulo šventykloje perrašinėju sutras

Budistinių sutrų perrašinėjimas auksiniu rašalu. Kadaise taip buvo skelidžiamos budistinės tiesos, o dabar suprantantiems tekstą tai būdas jį prisiminti, o visiems – būdas atsipalaiduoti. Sumaišai auksinį rašalą su vandeniu, merki į jį teptuką. Nuskamba gongas – rašai eilutę. Pabaigęs turi palaukti, kol savąją eilutę pabaigs kiti. Tada gongas skamba vėl – spalvini sekančią eilutę

Mano žmona prieš Templestay būgštavo: „Nesu budistė“, „Čia mus turbūt bandys atversti“. Be reikalo: patirtis ir neskirta budistams. Ir jokiu metu niekas neįtikinėjo, kad geriausia religija – budizmas. Veikiau prisiartinome prie budistų vienuolių per patirtį: supratome, koks didis jų pasiaukojimas ir tikėjimas keltis 3 ryto, apeiti šventyklą žadinant kitus, kasdien vienodai mušti būgnus, gongus. Pasinėrėme mintimis į tą dvasią. Mums tai tik viena diena, viskas nauja, o jiems – visas gyvenimas. Daug gyvenimų: daugelis pagrindinių Korėjos budistų šventyklų įkurtos bent prieš 1000 metų, ir ritualai tęsiasi.

Vienuoliai muzikos instrumentais žmones, žuvis, gyvūnus ir paukščius kviečia į pamaldas (jebul)

Vienuoliai į Vakarines pamaldas šaukia būgnais, varpu, gongais, skambančia žuvimi – šaukia žmones, gyvūnus, paukščius ir žuvis. Būgnais grojo ne prasčiau, už patyrusius muzikantus. Tai – vienas įspūdingiausių Templestay vaizdų

Pietų Korėja yra įvairių religijų šalis, budistų likę tik 15-20%, o ir tie ne visi labai religingi – tad net daugelis korėjiečių, praleidusių tas 24 val. su mumis, irgi mokėsi teisingai parklupti priešais Budą. Kaip ir Lietuvoje tai, kad esate katalikas, juk nereiškia, kad iš karto viską susigaudytumėte jei staiga tektų praleisti parą kokiu 1216 m. įkurto dominikonų ordino vienuolyno ritmu! Templestay – ne viešbutis, ir tas ritmas taip pat apima ir indų susiplovimą, asketiško kambario susitvarkymą (miegama ant grindų, dalyviai suskirstomi į kambarius pagal lytis, nors šeimoms kartais padaroma išimtis).

Unikali Templestay programa sukurta kaip įdomi ir prasminga patirtis futbolo fanams iš užsienio, kai 2002 m. Pietų Korėjoje vyko Pasaulio futbolo čempionatas. Niekas tada nė neįsivaizdavo, kokio populiarumo tai sulauks ir kaip ilgai gyvuos. 2002 m. Templestay išbandė 10 000 žmonių (1 000 užsieniečių), o 2019 m. tiek naktį praleido vien Beopdžusa šventykloje, kurioje nakvojau ir aš (10 000 ir 1 500).

Templestay metu

Templestay metu turi galimybių apvaikščioti šventyklą ir su ekskursija, ir paskui vienas – vėlai vakare, anksti ryte

Skaityti daugiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

 


Vilos ant vandens Maldyvuose

Jos tapo tikru kelionės į Maldyvus simboliu! Kiekviena “privati sala” (Maldivian resort) tokių turi.

Vilos pastatytos ant polių virš negilios koralinės lagūnos. Tiesiai iš savo vilos galėjom nulipti į vandenyną. Jis – pakankamai negilus, kad braidytume, bet pakankamai gilus paviršiniam nardymui, pilnas žuvelių…

Maldyvų vandens vilos

Maldyvų vandens vilos

Vilos sujungtos lieptais. Tokius lieptus, it šakos atsišakojančius nuo privačių salų, matai dar skrisdamas virš Maldyvų – jų šitiek daug.

Aišku, viskas turi savo kainą, ir Maldyvų “vandens vila” buvo brangiausia gyvenime mūsų nakvynė. Dažnam savaitė tokioje – svajonių medaus mėnuo, kiti čia švenčia gimtadienius, o pasaulio “elitui” tai tiesiog standartinės atostogos. Ir ribų kainoms nėra: už eilinę vandens vilą brangesnės tos su asmeniniu bekraščiu baseinu balkone, su daugybe kambarių. Kai kurios turi ir povandeninę dalį, kur pro langus matai žuvis…

Privačioje viloje ant vandens su baseinu

Privačioje viloje ant vandens su baseinu

Skaityti daugiau: Maldyvai – daug daugiau nei svajonių šalis!

 


Šalys su ypatingomis nakvynės vietomis – pasaulio žemėlapyje

 


Kitos įdomios nakvynės vietos

Šias nakvynės vietas taip pat verta išbandyti, jei norite patirti atitinkamų šalių kultūrą, nors jos ir nėra tokios unikalios, kaip išvardytos aukščiau, arba jomis kiek sunkiau pasinaudoti.

Moteliai JAV

Jie – dažno Holivudo filmo veiksmo fonas. Juose prekiaujama narkotikais, prostitutės pardavinėja seksą, slapstosi (ir kartais šaudosi) nusikaltėliai. Realybėje, aišku, dauguma klientų – eiliniai keliautojai, nors, dėl prastos reputacijos, turtingesni amerikiečiai kai kurių motelių privengia ir stebėjosi, kad ten apsistojau. Kur Amerikoje bebūtų, moteliai atrodo beveik vienodai: pastatas su įėjimais į numerius iš lauko, automobilių aikštelės. Kartais jie vieno aukšto, kartais – dviejų (su išorine laiptine), bet visi – pigesni už daugelį kitų JAV nakvynės vietų ir patogesni, jei nori atvažiuoti vėlokai vakare ir išvažiuoti ryte (tik pusryčių geriau neimkite – jie visi prasti).
Plačiau: JAV – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Eilinis kiek apšepęs JAV motelis

Meilės viešbučiai Japonijoje

Patys moderniausi iš visų meilės viešbučių. Štai mūsų numeryje net stovėjo seksualių kelnaičių pardavimo automatas, o įsiregistruoti reikėjo per kompiuterinę sistemą. Bėda, kad viskas japoniškai – todėl net užsiregistravus per Booking.com teko patirti problemų. Registratūroje juk nieko nebuvo, kad bent susirodyti… Šiaip ne taip išsikvietėme, bet kitos problemos laukė ryte anksti atsikėlus į rytinį traukinį: išorinės numerio durys niekaip rankomis neatsidarė, o paspaudus kažkokį mygtuką paaiškėjo, kad tai, greičiausiai, gaisrinis aliarmas, tad tuoj atbėgo susijaudinę darbuotojai. Kaip ne kaip – įdomi japoniška patirtis, tačiau geriau ją patirti mokantiems puikiai skaityti japoniškai.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

Vienas poros automatų meilės viešbučio Nagojoje, Japonijoje kambaryje, iš išorės primenantis šaldytuvą. Ant šio vienintelio buvo angliškos instrukcijos

Ankštieji viešbučiai Japonijos didmiesčiuose

Šie viešbučiai siūlo atskirus kambarius – tačiau erdvės vienam žmogui juose tikriausiai nedaugiau, nei dažname hostelyje. Mat kambariai čia – absoliučiai minimalaus dydžio, pagridninis jų “baldas” – ant žemės ištiestas čiužinys. Aišku, tualetai ir dušai – bendri. Pliusas tiems, kas keliauja vieni – mokama už žmogų, o ne kambarį, taigi, net didmiesčiuose galima apsistoti pigiai, o vis tiek turėsi atskirą kambarį. Tokių viešbučių Osakoje pasirodė daugiau nei Tokijuje.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

Dvivietis kambarys Osakos ankštame viešbutyje. Tiksliau - tiesiog kambarys, nes dviviečiai nuo vienviečių nesiskiria. Jis toks mažas, kad be plataus objektyvo sunkiai pavyksta apimti daugiau, nei galinę sieną.

Casa particular Kuboje

Pamažu rimstant Kubos socialistiniams vėjams, Kuba suteikė galimybę vietiniams užsidirbti įsileidžiant užsieniečius į savo butus. Ribojimų šiai veiklai daug: galima tik nuomoti kambarius, bet negalima turėti tam atskiro buto, reikia daug mokėti valstybei ir pan. Visgi, Kuboje tai tapo svarbiu būdu užsidirbti, ir dabar Casa Particular savininkai net duoda kyšius valstybinių viešbučių tarnautojams, kad šie meluotų, jog viešbučiuose nėra vietos ir kreiptų klientus į casa parituclar. Casa particular – įdomus šiuolaikinės Kubos veidas.

Eilinio Kubos daugiabučio kiemas pro casa particular langą - ten auginamos daržovės. Taip pamatai kitą Kubos veidą.

Eilinio Kubos daugiabučio kiemas pro casa particular langą – ten auginamos daržovės. Taip pamatai kitą Kubos veidą.


Plačiau: Kuba – mirštančios revoliucijos žemė

Kondominiumai Tailande

Angliškai tai reiškia tiesiog “daugiabutis”, bet Tailando šiuolaikiniai daugiabučiai nuo mūsiškių skiriasi kaip diena ir naktis. Kiekviename – po baseiną, treniruoklių salę (gyventojams ir svečiams – nemokamą). Geresniuose – erdvės dirbti kur nors viršutiniame aukšte, sodeliai pasėdėjimui ant stogo. Tajams butukas – tik vieta grįžti “po visko” pamiegoti (dažna svetainė ten net neturi langų, kad neprikaitintų). Užtat puikiai prižiūrimos bendros daugiabučio erdvės – it buto tęsinys.

Bendra darbo erdvė Patajos kondominiumo "The Base" viršutiniame aukšte

Bendra darbo erdvė Patajos kondominiumo “The Base” viršutiniame aukšte

Plačiau: Tailandas – šalis visiems, bet ne visų

Paplūdimio bungalai Tailando salose

Daugelyje šalių viešbutis anapus greitkelio nuo paplūdimio – jau neblogai. Viešbutis ant jūros kranto – dar geriau, bet net ir juose nuo tavo numerio iki maudynių tenka eiti visokiais takais, asfaltu, plytelėmis. Toks vandenyno artumas, kokį gali gauti Tailando salose, kitur retenybė – čia tiesiog paplūdimyje stovi gyvenami nameliai.

Plačiau: Tailando kurortai – karštis, pramogos, kultūra

Traukiniai Indijoje

Keturių klasių miegamosios vietos: nuo skirtų turtuoliams iki skirtų vargšams, ir visos vienodai chaotiškos. Nakvodamas čia naujai susipažįsti su Indijos kultūra, socialine piramide. Susipažinau su inžinieriais, elgetom ir… traukinio pelėmis. Ir sutaupai laiko: nereikia važiuoti tai lėtais traukiniais dienos metu. Gal sutaupai. Jei traukinys nevėluoja 7 valandas.

Ketvirtojoje (sleeper) Indijos geležinkelių klasėje

Ketvirtojoje (sleeper) Indijos geležinkelių klasėje


Plačiau: Tailando kurortai – karštis, pramogos, kultūra

Gošivonai Seule (Pietų Korėjoje)

Ketvirtas pagal dydį pasaulio miestas pritraukia milijonus darbininkų ir studentų, bet stokoja erdvės. Taip gimė gošivonai: unikalus viešbučio, bendrabučio ir hostelio hibridas. Atskiruose moterų ir vyrų aukštuose – mažyčiai kambariukai, kur gyvenama po vieną, vos telpa stalas ir lova. Virtuvė ir dušai – bendri, bet kriauklė gali būti ir atskira. Pagrindiniai gošivonų klientai ten gyvena mėnesius, bet paprasta juose apsistoti ir turistams (yra specialūs puslapiai, kai kurie skelbiasi Booking.com) ir taip pasinerti į nematomą Seulo darbininkų-sraigtelių gyvenimą.
Plačiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

Ondol kambariai Pietų Korėjoje

Korėjiečiai tradiciškai gyvena “ant grindų”: vietoje lovų ar sofų jų namuose visokios pagalvės ir čiužiniai, kurie, čia išlanksotmi, čia padedami į šalį greitai pakeičia kambarį iš svetainės į miegamąjį, iš miegamojo į šokių salę. Nors vakarietiški baldai populiarėja, gal net daugumoje korėjietiškų viešbučių dalis numerių yra tradiciniai “ondol”. Jų pliusai ne tik lengva transformacija ir baldais neužgriozdintos erdvės, bet ir šildomos grindys, itin patogios žiemą. Ir ne, ondolai nekainuoja pigiau už analogiško dydžio kambarius su baldais: korėjiečiai ant žemės miega ne iš taupumo.

Ondol kambaryje Porjongo viešbutyje. Registratūros darbuotoja iš pradžių nenorėjo patikėti, kai užsakėme 'ondol' ir siūlė 'tobol' (su lova). Visgi daugybė turistų nori patirti Korėją dienomis, bet miegoti minkštai, kaip įpratę namie. Na, baltaodžiui užsisakius restorane 'bošintang' (šunienos sriubos) nustebo dar labiau...

Ondol kambaryje Porjongo viešbutyje. Registratūros darbuotoja iš pradžių nenorėjo patikėti, kai užsakėme ‘ondol’ ir siūlė ‘tobol’ (su lova). Visgi daugybė turistų nori patirti Korėją dienomis, bet miegoti minkštai, kaip įpratę namie…


Plačiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

Čimdžilbangai Pietų Korėjoje

Jie vadinami korėjietiškomis pirtimis, bet iš tikro tai ištisi kompleksai pramogų su įvairaus karštumo kambariais (abiejų lyčių ir apsirengus spec. rūbais) ir maudynių erdvėm (tik vienos lyties, tik nuogiems), o neretai ir kitomis pramogomis (žaidimų automatai, masažai ir kt.). O bene unikaliausia jų savybė – bilietas į daugelį galioja ~12 valandų ir ten įprasta miegoti (yra net miego kambariai su čiužiniais ir kietomis medinėmis pagalvėmis): keliaujant vienam – o neretai net ir dviese – tai yra pigiausia Korėjos nakvynė.

Didžiausiame Seulo čimdžilbange Dragon Hill Spa miegui išvirtę žmonės

Didžiausiame Seulo čimdžilbange Dragon Hill Spa miegui išvirtę žmonės


Plačiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

Hamakai Brazilijoje

Hamakai Brazilijoje – ne egzotiška išimtis, o norma, juk hamakai ir atsirado Amerikoje. Juos kabina namo prieangiuose, daugiadieniuose laivuose ir net butuose, jie pardavinėjami gausybėje parduotuvių ir net tiesiog šalikelėse. O bene braziliškiausia – tiesiog pakabinti hamaką ant medžių, pavyzdžiui, džiunglėse. Nakvojau hamake ir bute, ir Amazonėje plūduriuojančiame laive po žvaigždėmis, ir džiunglėse – ir tai tikrai nepakartojamos patirtys. Tiesiog visai kitaip, nei tįsti sunkią lovą, kad ir sulankstomą, ar miegoti nepatogiai ant žemės: tokia laisvė: toks lengvai transportuojamas, bet kur kabinamas daiktas, ir toks patogus. Tiesa, reikia priprasti: užmigti pavyko ne iš karto. Bet net į Lietuvą iš Brazilijos parsivežėm hamaką.

Prie viešbučio kambario įėjimo parištas hamakas

Prie viešbučio kambario įėjimo parištas hamakas


Plačiau: Brazilija – džiunglių ir švenčių šalis

Vila su tarnais Balyje

Kada nors svajojote „karališkai“ turėti tarnų, bet pajamos to nė iš tolo neleidžia? Balyje tai galima išmėginti pigiai – bent jau ne pagrindiniuose kurortuose. Šiaurinėje pakrantėje trijų aukštų vilą su terasa ant stogo, sodu, baseinu ir trim(!) nuolat ten dirbančiais tarnais, gavome už ~50 eurų nakčiai. Tiesa, iš pradžių nebuvo jauku dalintis namu su kitais žmonėm, maudytis baseine, kai tarnas gali užeiti nešti aukas dievams į vilos šventyklėlę… Nejauku buvo ir „duoti nurodymus“, kaip „išskalbkite rūbus“ (mėginome tarno klausti, „Kur čia skalbimo mašina?“, bet tiesiog nurodė palikti rūbus jam…). Bet tarnai ten gerai išmokomi „nelįsti į akis“ ir galiausiai žmona džiaugėsi pastebėjusi, kaip indai „patys išsiplovė“. Na, pats turėti tarnų tikrai nenorėčiau: per daug jau esame įpratę gyventi vieni, pasirūpinti savimi, patys išsidėlioti daiktus ir t.t. Bet išmėginti „karališką gyvenimą“ buvo įdomu. Šiaip Balyje įprasta, kad vilose būna vienokie ar kitokie tarnai, tiesa, ne visose yra „nuolatiniai tarnai“ – kai kur jie ateina tik laikinai, panašiau kaip viešbutyje tvarkytojai.

Vilos Lovinoje sodas. Tikrovėje įspūdingesnis, nes daug ko (pvz. šventyklėlių) nesimato

Vilos Lovinoje sodas. Tikrovėje įspūdingesnis, nes daug ko (pvz. šventyklėlių) nesimato


Plačiau: Balis – įvairi it žemynas sala

Bivuakas Antarktidoje

Į dažną kelionę į Antarktidą tai įeina! Galimybė praleisti naktį pačiame žemyne miegmaišyje, bivuake, tiesiog ant sniego, visus reikiamus dalykus atsinešus iš laivo (juos paprastai paskolina)! Skamba baisiai ir žvarbiai, bet, tinkamai parinkus miegmaišį, rūbus, buvo tikrai šilta, o vaizdai nuostabūs: ledkalniai, toliau miegantys pingvinai… Tik šaltas vėjas į veidą kartais trukdė (gal reikėjo išsikasti didesnę duobę) – tačiau patirtis viską atpirko. Bet čia kaip pasiseka – Antarktidoje nieko nenumatysi iš anksto, tad kiekviena nakvynė – vis kitoje vietoje, vis kitokiu permainingu oru.

Nakvynė bivuake Antarktidoje

Nakvynė bivuake Antarktidoje

Plačiau: Antarktida – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Paradorai Ispanijoje

Dar tarpukariu Ispanija nutarė visą eilę didingiausių senų pastatų paversti viešbučiais. Taip ne tik viliojami turistai, bet ir išsaugomi anie architektūriniai turtai. Šis valstybinių viešbučių tinklas vadinamas „Paradores“, ir tai geriausia pasaulyje proga pagyventi kokioje Viduramžių pilyje, vienuolyne, didikų rūmuose, vaikščioti, vaikščioti ir vis tiek nespėti išnaršyti visų jų įspūdingų koridorių, kiemelių, rūsių ir balkonų. Kainuoja nepigiai – bet dažnai mažiau, nei galėtum tikėtis.

Piligrimų ligoninės-viešbučio Santiage kieme

Reis Catholicos Kompostelos Santiage, vienas garsiausių paradorų. Statytas 1501 m. kaip ligoninė ir nakvynės namai į Kompostelos Santiagą atvykusiems piligrimams. Čia – tik vienas keleto puošnių jo kiemų.



Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Smagiausi pramogų parkai ir gyvieji muziejai

Smagiausi pramogų parkai ir gyvieji muziejai

| 0 komentarų

Patekęs į gerą pramogų parką ar gyvąjį muziejų turėtum pasijusti atsidūręs kažkur visai kitur. Vieni jų atkuria konkretų tolimos praeities laikmetį, kiti – fantastines vietoves. Vieni orientuoti į linksmybes (atrakcionus), o kiti, vadinami gyvaisiais muziejais – į supažindinimą su epocha. Tačiau visuose bilietas parduodamas visai dienai, gausu į roles įsijautusių aktorių, o plotai tokie, kad viskam pažinti ir apeiti veiklos gausu.

Svarbiausia, toks pažinimo-pramogų būdas puikiai tinka visai šeimai, kai tuo tarpu įprastiniai muziejai dažniausiai įdomūs tik suaugusiesiems.

Štai geriausi pramogų parkai ir gyvieji muziejai.

 


Dysney World (Disnėjaus pasaulis)

Vieta: Florida, JAV

Disneilendas! Lygių pasaulyje jiems nėra, o visų Disneilendų viršūnė – Disnėjaus pasaulis (Disney World) Orlande (Florida, JAV).

Disneilendas – ne atrakcionų parkas ir tikrai jau neskirtas vien vaikams. Tai – didinga ir kokybiška patirtis, diena pasakos, Amerikoje viliojanti net ir senelius. Kai nuvažiavau ten būdamas 33-jų, likau dar labiau priblokštas nei kai apturėjau pirmą tokią „svajonių dieną“ būdamas 10-ies metų amžiaus.

Disnėjaus pasaulį kasmet aplanko daugiau žmonių, nei Londoną ar Paryžių! Penkis kartus daugiau! Aišku, jo populiarumas jį ir lengvai žudo: kainos, minios, eilės kartais sunkiai protu suvokiamos.

Ir visgi, verta! Verta, jei keliauji kaip aš: jau prieš kelias savaites apsirūpinęs priemonėmis išvengti visų Disney World blogybių ir „nuraškyti“ jo skaniausias uogeles.

Gražuolė ir pabaisa Disnėjaus parade

Gražuolė ir pabaisa Disnėjaus parade

Lietuvoje Disnėjaus parkus vadiname „atrakcionų parkais“, bet iš tikro tai „teminiai parkai“ (angl. theme park“). Atmosfera, o ne atrakcionai svarbiausi. Ir net ne atmosfera atrakcionuose – atmosfera visur, nuo bilietų kasos iki išėjimo.

Disnėjaus – tai patritis. Į parką perki bilietą visai dienai, į kurį įeina visos pramogos, patirtys. Ir tą dieną tarsi iškeliauji į kitą, magišką pasaulį. Erdvės tarp atrakcionų tokios pat ypatingos, kaip ir pačios pramogos. Nuo futuristinių kavinių iškabų „Ateities šalyje“ iki eilės prie Kasyklos traukinio – viskas dera prie atmosferos. Net tokie menkniekiai, kaip atrakcionų laikrodžiai ar avarinio išėjimo EXIT ženklai: viskas pagaminta specialiai tik tai vietai.

Ateities žemė (Tomorrowland) Disnėjaus pasaulio Magic Kingdom parke

Ateities žemė (Tomorrowland) Disnėjaus pasaulio Magic Kingdom parke

Visus Disnėjaus parkus vienija kokybė. Nepaisant didelių kainų, milžiniškų minių ir eilių, niekada ten nepasijutau patekęs į „spąstus turistams“. Niekas neaptriušę, neaplūžę, nepadaryta “kuo pigiau”. Pastatai ne sukalti iš kartono, o tikrai pastatyti: ir koks “XIX a. teatras”, ir “Vesterno miestelis”, ir pasakų pilis: viskas iš tikro medžio, akmens, su tikromis skulptūromis, mozaikomis, vitražais. Kurta tikrų menininkų, architektų. Imažinierių (imagineer, nuo imagination [vaizduotė] ir engineer [inžinierius]): šią profesiją ir sukūrė Disnėjus, nes iki jo nieko panašaus – teminių parkų – pasaulyje nebuvo. Tik menki keliaujantys cirkai ar lunaparkai. Ir Disnėjumi ilgai niekas netikėjo.

Tikros mozaikos su Disnėjaus herojais Pelenės pilies interjere

Tikros mozaikos su Disnėjaus herojais Pelenės pilies interjere

Didžiausias Disnėjaus magijos koziris – animatronai. Tikroviški it vaškinės figūros ir dar plastiškai judantys tarsi tikri – žmonės, gyvūnai, pasakų būtybės. Ir Disnėjus juos kuria jau daug dešimtmečių. Kai 1965 m. Disnėjaus imažinieriai „sutvėrė“ animatroninį Abrahamą Linkolną, žiūrovai nepatikėjo: priešais juos kalbą sakė „atgijęs“ prezidentas! Geriau įsižiūrėjęs į „senuosius animatronus“ dar gali įžvelgti „dirbtinumo“ (visgi užtrunka, kol supranti, kad tai – ne gyvas aktorius, o jei iš toli – iš vis sunku). Bet naujausieji pribloškia dar labiau. Varikliukai dar sumažėjo ir dabartiniuose juda jau ne, tarkime, pirštas, bet, kiekvienas veido raumuo atskirai!

Animatroniniai visi JAV prezidentai 'The Hall of Presidents' atrakcione-spektaklyje

Animatroniniai visi JAV prezidentai ‘The Hall of Presidents’ atrakcione-spektaklyje

Disney World susideda iš šešių parkų. Kiekvienam Disnėjaus pasaulio parkui minimaliai reikia skirti vieną dieną, nes kiekviename jų – apie 20-40 atrakcionų ir pramogų, renginiai ir kasdienė kulminacija – vakaro šou.

Tas „tikrasis Disneilendas“ su pasakų herojais ir Pelenės pilimi centre vadinasi „Magic Kingdom“ (Magijos Karalystė): jei lankyti tik vieną parką, tai turėtų būti „Magic Kingdom“. Kiti parkai žavūs, bet kitokie.

Mes prie Pelenės pilies - Magijos karalystės (Magic Kingdom) simbolio

Mes prie Pelenės pilies – Magijos karalystės (Magic Kingdom) simbolio

EPCOT – tokia viso pasaulio miniatiūra: aplink didžiulį ežerą – pagrindinių pasaulio šalių miestai, o prie įėjimo – ateities pasaulio vaizdai. Daugiau edukacijų, tautinės muzikos koncertų nei „grynų“ atrakcionų.
Animal Kingdom – „naujoviškas“ zoologijos sodas, kur galima leistis į safarius, o be tikrų gyvūnų yra ir mitinių.
Disney Studios – esą studija, kurioje kuriami Disnėjaus filmai.
Typhoon Lagoon ir Bilzzard Beach – vandens pramogų parkai.

Plačiau:
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

 


Polinezijos kultūros centras

Vieta: Havajai, JAV

Polinezijos Kultūros Centras – įspūdingiausias Polinezijos (šiaurrytinė Okeanijos dalis) kultūrų pristatymas. Kiekvienai didžiųjų polinezietiškų žemių – nuo Havajų iki Naujosios Zelandijos – čia pastatytas kaimelis ir tuose kaimeliuose daugybę kartų per dieną vyksta specialūs renginiai. Samoa gyventojai čia rodo, kaip jie lukštena kokoso riešutus ir duoda ragauti savo patiekalų; Naujosios Zelandijos maoriai rituališkai “pasitinka pakeleivius” bei pakvietę juos į salę, šoka liaudies šokius; tongiečiai ritmą muša būgnais bei kviečia žiūrovus “tapti vietiniais” (“go native”) ir daryti tą patį.

Naujosios Zelandijos kultūros demonstracija Polinezijos kultūros centre

Kiek pasigailėjome, kad atvykome tik apie vidurdienį – maniau, kad viską spėsime, bet kur tau. Į šią populiarią atrakciją buvo likę tik brangiausi bilietai. Tad mus lydėjo gidas, ir nors visuomet pasisakau už nepriklausomą keliavimą, šiame margumyne jis tikrai pravertė, nes pamatėme daugiau, nei šiaip būtume išvydę.

Kanojų šokiuose plaukia Fidžis

Ekskursija prasidėjo nuo pagrindinio dienos reginio – Kanojų šokių. Kasdien valandai visi kaimeliai nutraukia savo programas ir į kanalus (kaip gi Polinezija be vandens!) išplaukia improvizuotos kanojos su šokėjais. Kiekvienas laivelis – atskira šalis, kitokie tautiniai rūbai ir liaudies šokiai bei dainos. Įspūdingi buvo Samoa karo šokiai, kurių metu stūgaudami apkūnūs vyrai garsiai ploja sau per krūtinę bei šlaunis, ir, be abejo, maorių haka, pažįstama sporto gerbėjams – juk Naujosios Zelandijos rinktinės ją šoka prieš mačus.

Be šio plaukimo, smulkesni renginiai nuolat vyksta kiekvienos šalies “kaimelyje”. Jie nesikartoja: jei vienur šokiai, tai kitur – kulinarija.

Samoa kaimelio „gyventojas“ sliuogia į palmę kokoso riešutų

Dieninė dalis – tik pusė Polinezijos kultūros centro darbo laiko. Po jos laukė „luau“ vakarienė. Simbolinę įžangą į ją čia sudaro ali‘i įžengimo ceremonija, daina bei po žeme kepto „kalua“ paršelio atidegimas (tokių pat netrukus galima paragauti, kartu su kitais Havajų virtuvės skanėstais). Prie tokios vaizdų gausybės jau spėjome įprasti, nes viskas Polinezijos kultūros centre sustyguota taip, kad nuobodžiauti netenka nė minutę – nemaža dalis iš 1300 įvairiataučių jo darbuotojų be paliovos ką nors veikia tuose septyniolikoje hektarų, pilnų žalių medžių, žydro vandens ir tvarkingų takelių.

Atidengiamas kalua paršelis, vienas Havajų virtuvės patiekalų ir kiekvieno luau širdis

Vakaro kulminacija – didžiulis, masinis gyvas vaidinimas su gausybe specialiųjų efektų, kaip antai į sceną verstis imantys krioklio vandenys ar ugnies rijimas. Visa tai persmelkta galybės šokių, dainų ir paprastu siužetu apie polineziečio gyvenimą. Herojus vis keliauja iš salos į salą, ir kūdikystė jo apsupta vienos kultūros, paauglystė – kitos, o tuokiasi jis pagal trečią, ir šitaip prieš akis einant gyvenimui pralekia ir visa Polinezija.

Plačiau:
Havajai – stebuklinga gamtos didybė

 


Sovereign Hill

Vieta: Balaratas, Viktorija, Australija

Balarate į vakarus nuo Melburno atkasta daugiausiai Australijos aukso, XIX a. vyko tikra jo karštinė. Tad viena miestelio kalva palikta “gyvuoju muziejumi” Sovereign Hill. Kartu su miniomis turistų atkurtose XIX a. gatvėse “savo gyvenimus gyvena” ano meto drabužiais vilkintys aktoriai. Štai kūrikas kūrena kasyklas varančius katilus, fermeriai grėbia šieną avių garde. Visai dienai numatytas sąrašas renginių: aukso gryninimo išlydant, saldainių gamybos, žvakių liejimo ir dažymo (šachtų žvakės būdavo kitokios spalvos, kad kasėjai nesineštų jų namo), šaudymo demonstracijos, “Viktorijos teatro” minispektakliai, galimybė paieškoti aukso upelyje, ekskursijos vienoje keleto atkurtų mažų privačių kasyklėlių.

Sovereign Hill kasyklos katilinė.

Gatvėmis rieda senos Cobb and Co karietos, ant sienų kabo ano meto skelbimai (“Liverpulis-Melburnas per rekordines 69 dienas”, “Antros klasės apgyvendinimas – ponios Karolinos Čisholm bakūžės”…), galima išbandyti seniai pamirštas kėglių ir biliardo atmainas, o parduotuvėlėse įsigyti to laikotarpio gėrimų, žaislų, rankdarbių.

Kasdien XIX a. kareivių būrys, pražygiavęs miestelį, iškelia, kaip anuomet, Britanijos vėliavą, paskelbęs “dienos naujienas” apie numalšintą klaidatikių induistų ir musulmonų sukilimą Indijos kolonijoje. Ant bilieto net atsiprašoma dėl to, kad “aktoriai laikysis XIX a. nusistatymų”. Australija taip persmelkta vakarietiško kultūrinio marksizmo, kad net jos dolerių banknotai vienoje pusėje būtinai turi vyro, kitoje – moters atvaizdus. Taigi, eiliniame Sovereign Hill gatvės vaidinime nuskambėjęs pasisakymas “gal ji taip kvailai mąsto, nes yra moteris” kitomis aplinkybėmis kaip reikiant būtų įsiutinęs feministes.

XIX a. parduotuvėlė. Net pardavėjai čia apsirengę ano laikmečio stiliumi.

Vakare Sovereign Hill atsidaro antrąsyk naktiniam šou “Kraujas ant pietų kryžiaus”, pasakojančiam apie Eurekos kasėjų sukilimą. Tūkstančių žmonių minia tą 1854 m. spalio 17 d. sudegino Balarato Eurekos viešbutį, nes šis priklausė esą neteisingai dėl žmogžudystės išteisintam Džeimsui Bentliui. Sukilėliai, prisiekę ištikimybę “Pietų kryžiaus žvaigždyno vėliavai”, buvo sumušti, bet tas epizodas, kaip ir Nedo Kelio istorija, tapo Australijos nacionaliniu mitu. Norėtųsi viską suvesti į laikotarpio dvasią ar Australijos kolonijų “nusikaltėlišką prigimtį”. Kol neprisimeni kad ir Garliavos įvykių. “Eilinių vietos žmonių” kova su “neteisinga tolima valdžia”, matyt, geba įaudrinti mases visur ir visada. O čia ta valdžia buvo už 17000 km, o Pietų kryžiaus vėliava – pirmoji tikrai australiška, be britiško “kryžiaus”, kuris likęs net šiandieninės Australijos vėliavos viršutiniame kairiajame kampe.

Sovereign Hill pargindinė gatvė dieną, kuomet ja vežioja karietos.

Pats “naktinis šou” kainos nepateisino. Reklaminiai siužetai rodo degantį Eurekos viešbutį, karietą, bet tai atskiri epizodai. Išskyrus po sukilimo kasėjams suteiktas papildomas teises apžvelgusį aktorių, šou niekas nevaidina, o jo eiga tokia – įsižiebia kokio namo šviesos, pasigirsta įrašytas jo “gyventojų” pokalbis, įsižiebia šviesos kitur – ir “prabyla” “esantieji” ten. Pasibaigus tokiai scenai, žiūrovai eina (ar pervežami) miesteliu tolyn, kur laukia kitas “veiksmas”.

 


Splendid China (Nuostabioji Kinija)

Vieta: Šendženas, Kinija

“Nuostabioji Kinija” Šendženo mieste – tai visa didžioji Kinija, jos gražiausi pastatai ir ypatingiausios mažumos, “suvilktos” į vieną didelį Šendženo miesto parką.

Gyvasis muziejus susideda iš dviejų dalių. Vienoje jos pusėje tarp kalvelių ir ežerėlių stovi sumažintos Kinijos grožybių kopijos. Primena mini-Europos parką Briuselyje. Tik kad Kinija už Europos Sąjungą 2,5 karto didesnė tiek plotu, tiek gyventojų skaičiumi. Ir “stebuklų” Kinijoje tikrai ne mažiau – tik jiems labai trūksta reklamos. Prie dažno eksponato galvodavau: “Kaip gražu! Kodėl apie tai negirdėjau? Kur yra ši vieta?”. Tarp tokių – budų statulos olose, keistos architektūros mažų tautelių kaimai, kalnų šlaitų gyvenvietės, uolų kūgiai, žavios kiniškos šventovės ar miestų vartai. Aišku, yra “Nuostabiojoje Kinijoje” ir Terakotos armija, Uždraustasis miestas, Potalos rūmai, it gyvatė vingiuojanti Kinų siena.

Viena miniatiūrų 'Nuostabiojoje Kinijoje'.

Antroji “Nuostabiosios Kinijos” pusė – Liaudies kaimas. Kinijos tautinių mažumų stilių namuose čia kasdien pristatomos jų kultūros. Deja, spėjau žvilgtelti tik į vieną programą – ji apsiribojo kinišku pasakojimu.,

Pusvalandžio trukmės viduramžių mūšio fragmentų inscenizacija.

“Visuotiniai” kasdieniai renginiai buvo žavesni: viduramžių kariai, demonstruojantys triukus ir mūšio menus; spektaklis, atskleidžiantis Kinijos liaudies drabužių įvairovę. Ir vakarinis “varjetė”, įkvėptas Olimpiados atidarymų – šokiais, vaidyba, akrobatika, spalvom, šviesom ir trykštančiu vandeniu perteikiama ankstyvoji Kinijos istorija. Ir net ugnies įžiebimas buvo.

Kinų kultūros pasirodymas Šendženo Splendid China parke.

Aišku, liaudies kaimas nepasiena be suvenyrų, restoranų, bet smagiausia po jį vaikščioti vėlų vakarą, kai niekas nebedirba, bet ir žmonių minios išsiskirsčiusios. Galingų žibintų šviesoje atsidūrusios etninės architektūros interpretacijos nebeatrodo pigios.

Nakčiai apšviesta Nuostabioji Kinija Šendžene. Honkonge ryškiausiai žiba reklamos. Gvangdžou ir Šendžene populiaru nutvieksti visą pastatą, dažnai - nuolat besimainančiomis spalvomis.

Plačiau:
Gvangdžou-Šendženas: didžiausias rytdienos miestas

 


Colonial Williamsburg

Vieta: Virdžinija, JAV

Virdžinijos valstijos senosios sostinės Viljamsburgo senamiestis paverstas unikaliu „gyvuoju muziejumi“ Colonial Williamsburg: dar tarpukariu turtingiausi amerikiečiai supirko visus jo namus ir sklypus, senuosius restauravo, naujesnius nugriovė, kad miestas atrodytų kaip ~1775 m., JAV revoliucijos išvakarėse.

Colonial Williamsburg

Colonial Williamsburg

Jį „apgyvendino“ aktoriais: jie vilki ano laikmečio rūbus, jų tiek daug, kad akivaizdžiai matosi tarp turistų ir gali pasijusti grįžęs laiku. Geriausieji aktoriai (vadinami interpretatoriais) visiškai „gyvena vaidmenyje“, vyksta nuolatiniai spektakliai.

Colonial Williamsburg interpretatorius (taip vadinami šie aktoriai) įtikinėja lankytojus prisidėti prie Amerikos revoliucijos

Colonial Williamsburg interpretatorius (taip vadinami šie aktoriai) įtikinėja lankytojus prisidėti prie Amerikos revoliucijos

Štai visa centrinė gatvė virto aistringa miestelėnų diskusija apie artėjančias britų pajėgas JAV išsivadavimo kare ir „kaip reikia elgtis“, štai Džordžas Vašingtonas, pirmasis JAV prezidentas, sakė savo atsisveikinimo su politika kalbą, o paskui atsakinėjo į žmonių klausimus netrumpesnėmis kalbomis. Koks pasikaustęs jį vaidinantis aktorius! Jis tarsi tikrai tapęs Vašingtonu: atmintinai žino to laiko politines realijas, statistiką, koks Vašingtono draugas kur tuo metu yra, ir visu tuo remiasi savo argumentuose atsikirsdamas į XXI a. muziejaus lankytojų pastabas („Pone Vašingtone, jūs kalbate apie laisvę, bet jūsų šalyje pusė žmonių vergai“, „Pone Vašingtone, bet kaip vienijant JAV išsaugoti regionines kultūras?“).

Colonial Williamsburg diena užsibaigė XVIII a. britų karo muzika

Colonial Williamsburg diena užsibaigė XVIII a. britų karo muzika

Taip pat dalyvavome to meto „karinėje treniruotėje“, klausėmės to meto muzikos, paskaitos apie to metu didvyrius, ir tai buvo tik maža dalis visko, nes kasdien programa skiriasi (net iki raganų ar piratų teismų, kuriuose gali tapti prisiekusiuoju).

Interpretatorius pristato anų laikų ginklus

Interpretatorius pristato XVIII a. ginklus

Plačiau:
Vašingtonas – JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis

 


Smagiausių pramogų parkų ir gyvųjų muziejų žemėlapis

 


Kiti įdomiausi gyveji muziejai ir pramogų parkai

Visuose žemiau išvardytuose gyvuosiuose muziejuose ir pramogų parkuose taip pat puikiai praleisite visą dieną. Tik, priešingai nei aukščiau įvardytuose gyvuosiuose muziejuose ir pramogų parkuose, tos dienos gali užtekti, kad pamatytumėte mažne viską: veiklos, renginių ten kiek mažiau ar jie kiek mažiau įvairūs ir įspūdingi – tačiau vis viena pribloškiantys.

Korėjos liaudies kaimas Suvone (Pietų Korėja)

Seni namai ir kas valandą vykstantys vaidinimai bei renginiai čia pristato korėjiečių kultūrą, o nebrangūs restoranai – visą korėjiečių virtuvę.
Plačiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

Korėjos liaudies kaimo jojikai.

Paryžiaus Disneilendas (Prancūzija)

Sumažinta “Disnėjaus pasaulio” versija, kurioje – tik “klasikinis Disneilendas” – “Magijos karalystė”.
Plačiau: Paryžiaus lankytinos vietos

Lotte World (Pietų Korėja)

Ši Disneilendo kopija po stogu (taigi, smagi ir žiemą) įkurta 1989 m. kai Korėja sparčiai iš skurdžios šalies tapo turtinga ir norėjo turėti ne tik dangoraižius ar modernų transportą, bet ir „savą Disneilendą“. Nors bendra Lotte World atmosfera Disneilendams neprilygsta, yra labai puikių „disneilendiškų“ atrakcionų, galimybės patekti į Senovės Egipto kapą ar džiungles, vyksta paradai ir renginiai. Be to, yra ir lauko zona-sala su pilimi, yra ir atrakcionų baisesnių už bet ką, ką gali patirti Disneilende nors šiaip Lotte World – labiau šeimos parkas.
Plačiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

Lotte World pilis Disneilendo kopija

Lotte World pilis

Sadės kaimas (Indonezija)

Tikras senovinis kaimas, iš lėto virtęs gyvuoju muziejumi – kai ten gyvenantys Lomboko sasakai suprato, kad iš to uždirbs daugiau, nei kaip nors kitaip. Dabar pardavinėja bilietus, į kurių kainą įeina ir ekskursija po kaimą. O kaime – daug tradicinių amatų, namai, kurių grindys reguliariai valomos mėšlu ir t.t.
Plačiau: Lombokas – kaip Balis prieš 30 metų?

Sadės kaimo gatvė

Sadės kaimo gatvė

Emberų kaimai (Panama)

Panamos indėnų emberų tauta savo kaimus atvėrė turistams. Ten nenuvažiuosi keliais, tad reikėjo nuplaukti motorizuotu luotu kartu su iš turgaus grįžtančiais indėnais. Kelias valandas vietiniai mums demonstravo savo tradicijas, amatus, tautinius drabužius, atsakinėjo į klausimus. Viskas labai skoninga: nesijauti kaip patekęs į kokius “spąstus turistams” kur parodo tik tai, kas “uždega turistus”: emberos pasakoja apie savo gyvenimo būdą, lyderio rinkimus ir t.t. Pasakojo, kad tradicijos, kalba kaip tik laikosi stipriausiai kaimuose, kurie pasiekiami turistams: nes ten emberos mato, kad užsieniečiai domisi jų tradicijomis, net moka už jas pinigus, taigi, mano, kad jas veta išsaugoti.
Plačiau: Panama. Super-kontrastai, Amerikos širdis

Liūtis paukiant motorizuotu luotu į emberų kaimą

Liūtis paukiant motorizuotu luotu į emberų kaimą

 


Pramogų parkai ir gyvieji muziejai Lietuvoje?

Lietuvoje ir apskritai Europoje gyvųjų muziejų ir teminių pramogų parkų tradicija yra gana silpna. Pramogų parkai čia dažniausiai apsiriboja atrakcionais, o istoriniai muziejai, net didžiausi – tai visų pirma autentiški senoviniai daiktai ir pastatai, o ne gyvas tradicijų atkūrimas (toks pasitaiko nebent per specialias šventes, Viduramžių amatų ir pan., ir tai, palyginus su geriausiais gyvaisiais muziejais, jis gana ribotas). Vienas mėginimas Lietuvoje įkurti gyvąjį muziejų – Pakruojo dvaras, tačiau masteliai ten gerokai mažesni nei šiame straipsnyje aprašytuose gyvuosiuose muziejuose.


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Unikaliausios pasaulio sporto šakos

Unikaliausios pasaulio sporto šakos

| 0 komentarų

Atrodo, kas gali būti labiau tarptautinio už sportą? Sportininkai nuolat migruoja (tampa legionieriais), dalyvauja tarptautiniuose čempionatuose ir olimpiadose. Tačiau pasaulyje gausu unikalių, mums visiškai neįprastų sporto šakų. Jos ir praktikuojamos, ir žiūrimos kitaip, bet, nepaisant to, be galo populiarios, įaugusios į vietines kultūras.

Keliaudamas po pasaulį visuomet mėgstu nueiti į populiarios ten sporto šakos stadioną ar areną. Unikaliausios mano patirtys, netikėčiausios sporto šakos ir lygos – žemiau.

 


Elektroninis sportas Pietų Korėjoje

Elektroninis sportas – tai profesionaliai žaidžiami kompiuteriniai žaidimai. Modernių technologijų pavergtoje Pietų Korėjoje jie – kone nacionalinis sportas nuo 2000 m. (kiek žmonių Lietuvoje tais metais išvis mokėjo naudotis kompiuteriu?). Su televizijos transliacijomis, komentatoriais, mokyklomis, lažybų skandalais, milijoninėmis sportininkų algomis, jų žmonų nuotraukomis glamūriniuose žurnaluose.

Seulo Jongsano e-sporto stadione 2014 m. stebėdamas “League of Legends” žaidimo mačą jaučiausi it mokslinės fantastikos filme. Vietoje sporto aikštelės ten – didelis ekranas, kuriame rodoma virtuali komandų dvikova. Žaidėjų penketai sėdi salės šonuose stiklinėse dėžėse prie kompiuterių. Jų veidų mimiką filmuoja operatoriai ir stebi fanai, iš už nugaros patarimus jiems žarsto treneriai.

Sirgaliai fotografuoja Samsung komandos žaidėjus pertraukoje tarp trijų mačų. Žaidėjai - už garso nepraleidžiančio stiklo, kad negirdėtų pasakinėjimų: juk jie savo monitoriuose mato tik dalį 'arenos', o sirgaliams rodoma visa.

Mačiau, kaip tris valandas iki rungtynių eilėje prie bilietų paauglė piešė gražų plakatą savo dievukams, o paskui jį kantriai laikė, kol atkreipė kamerų dėmesį. Matyt, ji kiek senamadiška romantikė – nes bendraamžės taip pat iškeldavo savo planšetinius kompiuterius, prieš tai įžiebusios ekranuose širdeles ir mylimo e-sportininko nick’us. Po mačo nugalėtojų komanda išėjo nusilenkti gerbėjams, o šie kaulijo autografų ant mobiliųjų telefonų dėklų.

E-sportas Pietų Korėjos televizijos ekrane. Taip pat jis, tik dideliame ekrane, rodomas ir e-sporto stadione - tiesiog, jame dar gali matyti ir pačius sportininkus, trenerius, komentatorius, kitus fanus.

Valstybinis “Arirang” TV kanalas jau skelbia e-sportą dalimi tos kultūrinės Korėjos bangos, kuri pavergia Vakarų pasaulį. Gali būti. “Stadione” tyliai dirbo ir du vakariečiai komentatoriai – per eterinę televiziją e-sportą tada rodė tik Korėjoje, bet dešimtys tūkstančių kitataučių angliškai jį stebi internete. Ir labai klydau spėdamas, kad “stadione” būsiu vienintelis baltaodis – tokių regėjau dar gal dešimt. Nepaisant to, kad informaciją “kaip, kur ir kada” rinkausi daug valandų, nes ji – korėjietiška arba smarkiai pasenusi. E-sporto fanai iš Europos ir Amerikos negaili laiko šiai “piligrimystei” – juk čia lyg krepšinio NBA ar futbolo Premjerlyga.

Pranešėjai stadiono priekyje prieš mačą pristato e-sportininkus (vėliau tame ekrane ir rodomos varžybos). Kairėje sėdi korėjiečiai, dešinėje - vakariečiai.

Kai į Pietų Korėją grįžau 2020 m., jau buvo nebe vienas e-sporto stadionas, o daug, didžiausias “LOL park” priminė romėnų koliziejų, kur žiūrovai sėdi aplink virtualią areną. Jogsano stadionas, kuriame lankiausi 2014 m. ir kuris dar ~2004 m. buvo įrengtas valstybės lėšomis (P. Korėjos valdžia skatina viską, kas modernu ir korėjietiška) – pasenęs ir uždarytas. Be to, e-sportą rodo net kino teatruose, specialiose salėse, kur be ekrano priekyje vaizdai projektuojami ir ant sienų – ten žiba statistika, papildoma informacija.

League of Legends kino teatre, kur ant sienų projektuojama statistika ir žemėlapis

League of Legends kino teatre, kur ant sienų projektuojama statistika ir žemėlapis

Ir nors po koronaviruso karantinų e-sportas išpopuliarėjo visame pasaulyje, kaip 2000 m., taip ir dabar Korėja – geri 10-20 metų pirmauja prieš kone visas likusias šalis.

Plačiau: Pietų Korėja: šalis, kurioje gimsta rytojus

 


Kupranugarių lenktynės JAE

Ilgą laiką kupranugarių lenktynės buvo tik arabų beduinų bernų pramoga per vestuves ir šventes. Tačiau buvusiems klajokliams tapus naftos milijardieriais geriausių kupranugarių kainos pašoko iki milijonų dolerių.

Staiga pakilus sienelei kupranugariai startuoja itin aršiai: šiame starte vienas išsyk pargriuvo, bet, robotuko balne raginamas, netruko atsikelti. Nuotraukoje matosi tik pusė lenktynių dalyvių.

Prestižinėse Abu Dabio Šeicho Zajedo taurės lenktynėse man prireikė pusvalandžio vien susigaudyti kas ir kaip, mat viskas ten kardinaliai skiriasi nuo vakarietiško sporto: jokių tribūnų nėra, o žiūrovai seka kupranugarius baltais džipais, palaikydami favoritus klaksonais.

Greta pagrindinės Abu Dabio ~6 km ilgio žiedinės trasos driekiasi trys keliai: žiūrovams, TV operatoriams ir kupranugarių savininkams. Pastarieji nėra vien stebėtojai: jie distanciniais pultais valdo robotukus, kurie… joja kupranugariais. Juk kuo lengvesnis jojikas tuo greičiau lekia šis žvėris, tad šeimininkai patys balnuose nebesėdi. Nėra ten ir jokių garsinių pranešimų, reklamų, lankstinukų ar bilietų, o informacija, tarsi anais beduinų laikais, sklinda iš lūpų į lūpas.

Kupranugarių lenktynės geriau nei bet kas kitas atskleidžia sandūrą tarp Persijos įlankos klajokliškos prigimties ir pasakiškų šiandieninių turtų.

Kupranugariai ir jų šeimininkų džipai nutolsta į rytinę dykumą.

Plačiau: Abu Dabis ir jo rafinuoti rekordai

 


Rio de Žaneiro karnavalas

Mačiusiems tik Karnavalo paradų fragmentus per televiziją gali atrodyti, kad tai – kažkokia kakofoniška ekstravagancija, kurioje vieni kitus tiesiog stengiasi „pranokti“ spalvomis, ryškumu ir nuogybėmis.

Tačiau iš tikro Rio de Žaneiro karnavalas yra sportas – bent jau tiek pat, kiek dailusis čiuožimas ar šuoliai nuo tramplino. „Sambos mokyklos“ yra komandos, turinčios rėmėjus, net savo ultras, mojuojančius vėliavomis ir dainuojančius oficialias dainas. 36 teisėjai jų pasirodymus vertina už konkrečius 9 elementus, kurie privalo būti kiekviename pasirodyme. Tarp jų – tema, melodija, būgininkų baterija, vėliavnešiai, kostiumai ir kt.

Viena įspūdingų platformų. Šios mokyklos pasirodymas simbolizavo literatūrinę dviejų garsių jau mirusių Brazilijos rašytojų dvikovą danguje

Viena įspūdingų Rio de Žaneiro platformų. Šios mokyklos pasirodymas simbolizavo literatūrinę dviejų garsių jau mirusių Brazilijos rašytojų dvikovą danguje

Ir jei karnavalas – sportas, tai – skaitlingiausias sporto renginys planetoje, konkuruojantis su olimpiadomis.

Skaičiai kalba už save. Į specialiai šiems renginiams pastatytą 700 metrų ilgio sambodromą prieš 90 000 žiūrovų tribūnas vienu kartu išeina 3000-4000 atlikėjų, pasidabinusių fantastiškiausiais kostiumais: jie šoka, muša būgnus ir, svarbiausia, stumia platformas, kiekviena kurių – kokių 9 metrų aukščio ir 30 m ilgio meno kūrinys su savais šokėjais, muzikantais, aktoriais… Ir visa tai per 65-75 minutes perteikia vieną konkrečią – bet paprastai rimtą ir labai brazilišką – temą. Nuo literatūros kūrinių iki gyvenimo prasmės, nuo politinės satyros apie į miesto tarybą išrinktą ožį iki protestų prieš sambos komercializaciją.

Viena mokyklų važiuoja į sambodromą. Matosi tik pusė sambodromo ilgio. Mokyklų eisenos ilgesnės, nei sambodromas - pirmieji atlikėjai jau būna senokai išėję, kai įeina paskutinieji

Viena mokyklų važiuoja į sambodromą. Matosi tik pusė sambodromo ilgio. Mokyklų eisenos ilgesnės, nei sambodromas – pirmieji atlikėjai jau būna senokai išėję, kai įeina paskutinieji

Ir tai – tik viena sambos mokykla (klubas)! Per vieno vakaro paradą mokyklų pasirodo septynios, kiekviena su savo tema, istorija, platformom ir tūkstančiais atlikėjų: nuo 9 val. vakaro jos žygiuoja iki 4-5 val. ryto (iš pradžių galvojau, gal tai klaida, gal tiesiog pasirodymas gerokai vėluos: bet ne, jis tęsiasi visą laiką be jokių pertraukų). Net ir be galo priblokštus turistus, būna, po kokių keturių-penkių mokyklų „užlaužia“ miegas, jie prasiskirsto. O brazilų sektoriai lieka perpildyti, jie visus pasirodymus žiūri stovėdami, šoka, dainuoja numylėtų mokyklų dainas.

Vėliavnešė ir ceremonmeisteris - privaloma pasirodymų dalis

Vėliavnešė ir ceremonmeisteris – privaloma pasirodymų dalis

Ir tokių kiaurą naktį trunkančių paradų – ne vienas ir ne du! Dviejuose pagrindiniuose, sekmadienį ir pirmadienį, žygiuoja 14 „aukščiausios lygos“ mokyklų – ten aukščiausias lygis, brangiausi bilietai, į ten krypsta visos Brazilijos akys, ausys ir televizijų kameros. Tačiau tokių lygų – penkios. Pagal sporto principus kasmet žemesnių lygų lyderiai perkeliami į aukštesnes lygas, o aukštesnių pralaimėtojai – iškrenta į žemesnes. Savaitę po karnavalo dar pražygiuoja „nugalėtojų paradas“ – į sambodromą sugrįžta geriausios mokyklos. Iš viso kiekviename Karnavale taip pasirodo šimtai tūkstančių atlikėjų, dažnas rio de žaneirietis priklauso kokiai sambos mokyklai, ilgus mėnesius repetuoja.

Imperio Serrano mokyklos pasirodymo tema buvo gyvenimo prasmė. Ant vienos platformų - labirintas, kuriame, be galo vaikštantys žmonės. Prieina išėjimą - ir apsisuka.

Imperio Serrano mokyklos pasirodymo tema buvo gyvenimo prasmė. Ant vienos platformų – labirintas, kuriame, be galo vaikštantys žmonės. Prieina išėjimą – ir apsisuka.

Skaityti daugiau: Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

 


Žirgų lenktynės Honkonge

Trečiadienio vakarai Honkonge – ypatingi. Visas Honkongas sužiūra į 55 000 vietų Hepivalio (Laimės slėnio) hipodromą. Nacionalinis sportas žirgų lenktynės čia karaliauja nuo 1846 m. Kas pusvalandį įtampa pasiekia apogėjų: žiūrovai sukopia į tribūnas, o žirgai tekini pasileidžia į trumpą trasą. Artėjant finišui kyla ūžesys, plojimai, riksmai – ne iš meilės raiteliams, o todėl, kad dauguma už juos pastatė pinigus.

Dalis Laimės slėnio hipodromo. Dešinėje - daugiaaukštės klubo narių ložės. Brangią hipodromo žemę supa dangoraižiai.

Honkonge tai vienintelis legalus lošimas ir kasmet jis atneša 15 mlrd. JAV dolerių pajamų, nuo kurių sumokėti mokesčiai sudaro 8% viso liberaliosios šalies biudžeto. Išmėginęs modernią ir paprastą sistemą supratau, kodėl honkongiečiams maga lažintis: viskas automatizuota, lažybų kompiuteriuose gali išsirinkti kone begalę statymo variantų, o stadiono elektroniniuose tablo žiba aibė įvairios statistikos, kurias trimis kalbomis aiškina įtampą aitrinantys komentatoriai.

Visgi man pasirodė, kad smagiai praleistas laikas daugumai svarbesnis už rezultatus ar net pinigus. Daugiaaukščių klubo narių ložių papėdėje būriuojasi minios – kalbasi, klauso koncertų, stebi pravedamus žirgus, geria ir valgo (stadione yra net “McDonald’s”).

Informacinė lenta Hepivalio hipodrome. Iš įprastų tribūnų matosi ne visa trasa, tad tenka pažiūrėti ir šį ekraną. Beje, varžybos rodomos ir daugybėje barų visame Honkonge.

Plačiau: Honkongas: Šviesų ir jūrų miestas

 


Beisbolas Kuboje

Sovietų Sąjungoje iki perestroikos beisbolas buvo kone uždraustas kaip kapitalistinių JAV produktas, bet irgi komunistinėje Kuboje toks draudimas gal būtų sukėlęs kontrrevoliuciją. Beisbolo lyga tiesiog paversta planine-socialistine: visi sportininkai formaliai neprofesionalai, kiekviena provincija turi po lygiai vieną komandą, į užsienį išvykti žaisti Kubos žvaigždėms draudžiama, o nepaklausę amžiams praranda teisę atstovauti rinktinę.

Beisbolo rungtynės Bajame.

Geriausios vietos už tinklo Bajamo miesto stadione mums atsiėjo po 3 eurocentus. Dėl siaučiančios choleros įeinant stadionan rankas nupylė chloruotu vandeniu. Nors lyga vietinė, rungtynės prasidėjo Kubos himnu: “Pirmyn į mūšį, bajamiečiai, / Tėvynė didžiuodamasi stebi jus”. “Mūšis” tai priešinimasis ispanams nesėkmingame XIX a. nepriklausomybės kare, bet šiandien tai puikiai tinka Bajamo klubo rungtynėms. Namų komanda ir provincija vadinosi Granma – kaip laivas, kuriuo Fidelis Kastro atplaukė kelti revoliucijos.

Tylai vyrauti neleido orkestras, o keli tūkstančiai žiūrovų, nereaguodami nė į šokantį “komandos talismaną” nutriušusiu arklio kostiumu, paplodavo nebent po įspūdingiausių momentų. Net tada, kai bajamiečiai laimėjo 3:2, pasidžiaugta kaip Lietuvoje po eilinio gražaus dėjimo į krepšį. Nors tai įspūdingas rezultatas, nes per kitus du mačus Bajamą čempionai negailestingai triuškino (mačiau tiesiogines transliacijas per televizorius viešbučiuose).

Švieslentė apsupta Fidelio ir Raulio Kastro citatomis: ‘Sportas visiems’, ‘Tegyvuoja socialistinis Kubos sportas’.

Plačiau: Kuba: Mirštančios revoliucijos žemė

 


Australiškas futbolas Melburne

Melburnas – vienas nedaugelio pasaulio miestų, galinčių didžiuotis svarbios sporto šakos išradimu. Čia gimė australiškas futbolas. Mes jo mačią stebėjome ten, kur jo kamuokys spirtas pirmą kartą: Melburno Cricket Ground (MCG) stadione.

Varžybos stadione.

Gal bus netikėta, bet būtent Australiško futbolo lygos finalai yra daugiausiai žiūrovų sutraukiantis klubinio sporto renginys pasaulyje. Pranoksta Bundeslygą, Premjerlygą, NBA, NFL, NHL ir visus kitus Europos ir Amerikos sporto žurnalistų linksniuojamus vardus. Stebėjome eilinį mačą, todėl žiūrovų buvo “tik” 35 tūkstančiai. Kelis kartus daugiau, nei kada istorijoje kokį sporto mačą gyvai stebėjo lietuvių – bet didingasis MCG atrodė tuščias: juk per rekordinius finalus čia yra susispietusi net ir 121 tūkstančio žiūrovo minia.

Milžiniškos ne vien tribūnos, o ir aikštė. Australiškame futbole ji – ovalinė, plotu trigubai lenkianti “mūsiško futbolo” arenas. Kol žaidimas vykdavo vienoje pusėje, kitoje nutūpdavo paukščių būriai. Pusė visų Australiško futbolo lygos komandų yra iš Melburno ir tik neseniai ji ėmė plėstis toliau Viktorijos valstijos. Kokią komandą palaikysi priklauso nuo to, iš kokio miesto rajono esi. Po mačo net buvo uždaryta gatvė į “namų komandos” rajoną, idant minia paprasčiau ten nukeliautų pėsčia.

Futbolininkai gaudo kamuolį. Jį galima arba spirti, arba atmušti kumščiu - bet ne mesti, kaip krepšinyje. Įvartį galima tik įspirti.

Plačiau: Viktorija: Švelnioji Australija

 


Muai Tai Tailande

Daugelyje pasaulio šalių “nacionalinis sportas” yra vienas iš didžiųjų komandinių sportų: futbolas, krepšinis, ledo ritulys, regbis, beisbolas arba kriketas. Gali būti kitų porto šakų, net išrastų vietoje – bet jos neuždegs milijonų kaip tos didžiosios, pasaulinės.

Niekada nekolonizuotas Tailandas – visiška išimtis.

Muai tai kovos tiesiog eiliniame Patajos restorane. Barų ir restoranų, vietoje gyvos muzikos turinčių ringą Tailando kurortuose - ne vienas ir ne du.

Muai tai kovos tiesiog eilniame Patajos kurorto restorane. Barų ir restoranų, vietoje gyvos muzikos turinčių ringą Tailando kurortuose – ne vienas ir ne du, jie siūlo ir muai tai pamokas.

Neabejotinas jo nacionalinis sportas Muai Tai, kuriame kumščiais, pėdomis, keliais ir alkūnėmis kovotojai mušasi skambant muzikai ir rankų gestais besilažinančių žiūrovų riksmams. Kiekviename miestelyje – savas “stadionas”, mikroautobusai per garsiakalbius kviečia į kovas, pakelėse siūlomos muai tai pamokos ir net kurortų kavinėse tarp staliukų, būna, stovi ringai, vyksta kovos, pasimušti kviečiami net turistai.

Muai Tai varžybos Bankoke. Tailande, jei yra muai tai stadionas, tai kadien ar kas kelias dienas nustatytu laiku ten vyksta varžybos, po 8 ar 10 mačų per vakarą

Muai Tai varžybos Bankoke. Tailande, jei yra muai tai stadionas, tai kadien ar kas kelias dienas nustatytu laiku ten vyksta varžybos, po 8 ar 10 mačų per vakarą

Iš pradžių labiausiai žiūrėsite boksininkus, bet paskui vis labiau dėmesį atkreips ir žiūrovai – besilažinantys su bukmekeriais vien jiems suprantamais rankų gestais ir staugiantys už tą kovotoją, už kurį pastatė pinigus.

Radžamnerno stadionas. Aišku, ir su karaliaus atvaizdu. Prieš kovas - filmukas apie jį.

Radžamnerno stadionas Bankoke – pagrindinė Muai Tai arena.

Plačiau: Tailandas – šalis visiems, bet ne visų

 


NASCAR JAV

Pasaulio autosporto karalienė yra Formulė 1, bet Amerikoje tikrasis „valdovas“ – NASCAR. Kaip ir F1, NASCAR etapai savaitgalis po savaitgalio „okupuoja“ vis kitas trasas. Savo mastais ir pinigais NASCAR pranoksta NBA, o žiūrovų trasose skaičiais joks pasaulio sporto statinys neprilygsta NASCAR arenoms: štai Deitona Byčo trasoje, kur stebėjau varžybas, tilpdavo net 160 000 žiūrovų!

NASCAR varžybose

NASCAR varžybose

Galima sakyti, užaugau su NASCAR: labai patikdavo žiūrėti trumpas apybraižas iš šio sporto, kurias kažkodėl vienu metu rodė Lietuvos televizija. Po NASCAR Formulė 1 atrodė kažkokia netikra: kas ten per keistos mašinos? Va NASCAR tikri, kėbuliniai automobiliai.

Aišku, laikai, kai NASCAR lenktyniavo gamyklinės mašinos (nuleistais langais, kad į trasą nepažirtų stiklai) seniai baigėsi. Neįtikėtina, bet NASCAR gimė iš kontrabandininkų: alkoholio draudimo JAV laikais jie sprukdavo automobiliais nuo muitininkų, o savo sugebėjimus išbandydavo rungdamiesi tarpusavyje. Pirmosios lenktynės vykdavo Deitona Byčo paplūdimyje (iki 1958 m.), bet paskui joms pastatyta 160 000 žiūrovų trasa. Ir automobiliai specialiai gaminami NASCAR‘ui.

Ištempiamas sudaužytas NASCAR automobilis

Ištempiamas sudaužytas NASCAR automobilis

Kitaip nei Formulėje 1, kur žiūrovas temato mažą trasos kampą, NASCAR matai visą trasą. Tai tarsi toks milžiniškas ovalinis stadionas: kaip lengvojoje atletikoje bėgikai, čia laksto mašinos. Tik jei lengvojoje atletikoje trasa 400 metrų, čia gali būti ir 4 kilometrai.

Toks truputį fantastikos pasaulis: kiek akis užmato – vien sporto arena, žiūrovų dvigubai ar trigubai daugiau nei kokiame Pasaulio futbolo čempionato finale. Vien iki savo vietų arenos pastato vidumi nuo įėjimo reikėjo eiti apie kilometrą!

NASCAR žiūrovai. Tie su ausinėmis klauso, ką komandų štabai kalba su lenktynininkais

NASCAR žiūrovai. Tie su ausinėmis klauso, ką komandų štabai kalba su lenktynininkais

Prasideda varžybos. Su kosminio laivo ar branduolinės raketos garsu kas keliasdešimt sekundžių pralekia NASCAR automobilių linija. Visi vos per kelis centimetrus vienas nuo kito. Nes, priešingai nei Formulėje 1, NASCAR automobiliai beveik vienodi, trasose nėra staigių posūkių, o esantys posūkiai pasvirę. Taigi, NASCAR beveik nereikia stabdyti, viską lemia nedideli vairuotojų ar meistrų meistriškumo skirtumai.

Vienas šalia kito susispaudę automobiliai NASCARe

Vienas šalia kito susispaudę automobiliai NASCARe – panašiai būna ir lenktynių pradžioje, ir viduryje, o keli kartu važiuoja iki pat pabaigos

Kartu NASCAR‘as – ir nuostabus langas į tą „tikrąją“, „senąją“ Ameriką: religingų krikščionių baltaodžių, balsuojančių už respublikonus, neįsivaizduojančių, kad galėtų nesinešioti ginklo ir nuo 16 metų vairuojančių/garbinančių automobilius. Daugiausiai dirbančių „eilinius darbus“, bet išgalinčių mokėti 90 ar 200 dolerių už NASCAR bilietą. Ir dar lažintis vienas su kitu tribūnose už lenktynininkus, paskui perdavinėti dolerius.

Begalinis koridrius milžiniškos arenos viduje

Begalinis koridrius milžiniškos arenos viduje

Artėjant prie Deitona Byčo trasos, daugelis automobilių buvo milžiniški pikapai – kokių Europoje nepamatysi išvis. Prie įėjimo į trasą kažkokios vienos iš šimtų JAV krikščionybės atmainų aktyvistai per garsiakalbius šaukė apie ateinančią Dievo rūstybę. Varžybas stebėjo beveik vien baltaodžiai. Varžybos prasidėjo ne tik JAV himnu ar „America the Beautiful“, bet ir malda už vairuotojus, už lietaus išsisklaidymą. Atrodo, padėjo: lietus sustojo, gal 30 ar 40 džiovinimo traktorių ir pikapų išdžiovino trasą ir į šoną pasitraukęs saugos automobilis paleido vairuotojus į kovą. Tikrą kovą – kai atstumai ir skirtumai tokie minimalūs, būdavo momentų, kai per kokius 5 ratus lyderis pasikeisdavo 10 ar 15 kartų!

NASCAR gerbėjai atvaiuoja prie trasos milžinišku kemperiu, o iš galo velka pikapą - kad, pasistatę kemperį, galėtų po apylinkes važinėti pikapu

NASCAR gerbėjai atvaiuoja prie trasos milžinišku kemperiu, o iš galo velka pikapą – kad, pasistatę kemperį, galėtų po apylinkes važinėti pikapu

Stebėjau kvalifikaciją. Į pagrindines Daytona 500 varžybas atėjo ir pats Donaldas Trampas, JAV prezidentas. Čia – jo elektoratas.

Plačiau: NASCAR lenktynės – milijonų amerikiečių aistra

 


Gaidžių peštynės Filipinuose

Filipinuose nacionalinis sportas – krepšinis, o antras – gaidžių peštynės. Jas rodo per televiziją, o pasiruošimą joms matai visur šalikelėse, net Manilos senamiesčio gatvėse pilna narvų su auginamais koviniais gaidžiais. Netgi kapinėse – ten savuosius gaidžius atsiveža kapinių prižiūrėtojai.

Kažkas atsivežė kovinį gaidį su savimi ir paliko pririštą prie savo pikapo

Kažkas atsivežė kovinį gaidį su savimi į miesto centrą ir paliko pririštą prie savo pikapo

Filipiniečių vyrai juos augina, popina, vežiojasi kartu, netgi myli kaip naminius gyvūnėlius. Vienas su tokiu pasididžiavimu davė man palaikyti gaidį… O paskui paleidžia į mirtiną kovą. Atvykus iš Europos buvo sunku tą suvokti, bet Filipinuose net ir žmogaus gyvybė mažiau vertinama, mirtis – daug labiau gyvenimo dalis, o tai, kas pas mus būtų gyvenimus griaunančios tragedijos (taifūnai, žemės drebėjimai, artimųjų netektys), priimama su stoiška šypsena.

Gaidžių peštynės Sebu, Filipinuose

Gaidžių peštynės Sebu, Filipinuose

Kiekvieno gaidžio (ir gaidžių augintojo) svarbiausios dienos – kada gaidys atnešamas į gaidžių kovų areną, jam uždedamas specialus durklas ir jis paleidžiamas į kovą su kitu gaidžiu. Kova trumpa: vienas-kitas smūgis durklu ir štai pralaimėjęs gaidys jau guli negyvas. Jį paruoš maistui. Dėl to gaidžių kovos nėra tokios žiaurios, kaip galbūt kai kas įsivaizduoja, bent jau jeigu nesi vegetaras ir manai, kad gyvūnus mėsai skersti galima. Jos nelabai skiriasi nuo gaidžio paskerdimo maistui, tik kad paskerdžia ne žmogus, o kitas gaidys.

Gaidžių kova

Gaidininkai stato savo gaidžius kovai

Kur kas ilgesnis veiksmas vyksta tribūnose. Žmonės ten rėkia, lažinasi, vėliau skirstosi pinigais. Labiau nei koks kitas sportas gaidžių peštynės Filipinuose yra tarsi kazino: čia esmė lažybos, o, kai kovos mirtinos, kažkokių ilgamečių lyderių nebūna: taigi, dažnai kovų baigtis atrodo didele dalimi sėkmės reikalas. Yra net savas statymo etiketas: jei už kokį gaidį niekas nestato, tai vedėjas prašo daryti žymių vietos gaidininkų, ir šie bemat priima tokį garbingą siūlymą. Visas tas vedėjo vedamas procesas mums stebint kovas užtruko gerokai ilgiau, nei pati kova, ir man pačiam aplinkiniai vis siūlė ir siūlė lažintis…

Gaidžių peštynės (pirmame plane - lažybos)

Gaidžių peštynės (pirmame plane – lažybos)

Gaidžių peštynės yra ir kitose pasaulio vietose (nors daug kur jos uždraustos), bet niekur kitur jos nepasiekusios tokio beveik “nacionalinio sporto” lygio, kaip Filipinuose.

Gaidininkas davė palaikyti gaidį

Gaidininkas davė palaikyti gaidį

Plačiau: Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi!

 


Zurchanė Irane

Sunku pasakyti, kas tai: sportas, šokis, gimnastika, meditacija. Geriausiai tiesiog išversti patį žodį “zurchanė”: “Stiprybės namai”.

Tame Jazdo uždarytame vandens rezervuare, kuriame, skambant patriotinei XIV a. Hafezo poezijai, būrelis vyrų atliko ritualizuotus pratimus su grandinėmis ar vėzdais, stiprybė išties pleveno ore. Zurchanė pergyveno visas revoliucijas ir net islamo atėjimą, ji populiari šiandien kaip ir prieš 2000 metų kuomet partų kariai šitaip ruošdavosi karams su romėnais.

Zurchanė Jazde

Zurchanė Jazde

 


Unikaliausių pasaulio sporto varžybų žemėlapis

 


Kitos įdomios sporto patirtys

Futbolas Marakanoje

Stadionas iš didžiosios raidės – ar yra garsesnis už Marakaną? Jei pamatyti Brazilijos futbolą, geriausia čia. Jei susipažinti su aistringais Brazilijos sirgaliais – irgi geriausia čia. Tiesa, jei tikėsitės pilno stadiono, greičiausiai nusivilsite: brazilai, kaip ir lietuviai, sportą mėgsta žiūrėti per televizorių. Mums lankantis Brazilijos aukščiausios lygos varžybose dauguma vietų buvo tuščios. Visgi, net ir taip atėjo 20 000 fanų.
Plačiau: Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

Futbolas Marakanoje

Futbolas Marakanoje

Pikapai-monstrai JAV

JAV yra milžiniškų pikapų šalis, bet šitie pranoksta viską – ratų dydis net 1,7 m, aukštesni už daugelį automobilių! „Pikapų-monstrų“ šou šie fantastiniai agregatai traiško automobilius, stojasi ant dviejų ratų, suka ratus laikui, šokinėja į aukštį ir kelia dulkių debesis, o JAV miestų ir miestelių žmonės džiūgauja ir filmuoja prieš grįždami į savo labai jau panašius automobilius. Yra įvairios rungtys – apvažiavimas (aptraiškymas) laikui, važiavimas ant galinių ratų ir pan.

Pikapas-monstras traiško automobilius

Pikapas-monstras traiško automobilius

NBA JAV

Kiekvienam krepšinio fanui tiesiog būtina! Gal Europos ir Amerikos krepšinio lygis nebesiskiria taip smarkiai, kaip kadaise, bet NBA – vis dar svajonių lyga, kur didžiausios krepšininkų algos, didžiausios arenos ir didžiausias šou tas arenas aplankantiems žiūrovams: kiekviena pertraukėlė skirtinga, pilna visokiausių efektų ir t.t.
Plačiau: NBA varžybas stebėjau arenoje – kas įdomiausia

NBA šokis pertraukėlės metu

NBA šokis pertraukėlės metu

Lietuvos krepšinio rinktinės mačai užsienyje

Tikrai verta bent kartą gyvenime suderinti kelionę su svarbiomis krepšinio varžybomis, kur dalyvauja Lietuva, ir nueiti palaikyti. Net jei nesidomėtum krepšiniu. Nieko panašaus į tai lietuvis nepatirs: gali būti šimtus, netgi tūkstančius kilometrų nuo namų, tačiau kartu su tavim bus šimtai ar tūkstančiai kitų tautiečių, užsidegusių dėl vieno tikslo. Ir tavo komanda turės didelius šansus jį pasiekti, ir tiek ji, tiek sirgaliai puoš užsienio laikraščius ir portalus. Būtent todėl siūlau krepšinį, o ne šiaip sportą: tik čia tokios sirgalių minios, tik dėl jo Lietuvos vardas minimas tiek plačiau, tik jame (tarp svarbiausių sporto šakų) Lietuva turi realius šansus nugalėti (juk nugalėti krepšinyje, kai žaidžia šalies rinktinė tarp vos keliolikos ar keliasdešimties kitų rinktinių, ne tas pats, kas laimėti kokią nors vieną plaukimo ar bėgimo distanciją iš daugybės dešimčių distancijų – dėmesys tikrai net tas, konkurencija ne ta: kiek, tarkime, pasaulyje profesionalių krepšininkų, o kiek profesionalių 100 m krūtine plaukikų).
Plačiau: Kelionė į Pasaulio krepšinio čempionato atranką Kosove

Lietuvos sirgalių tribūnos fragmentas po pergalės

Lietuvos sirgalių tribūnos fragmentas po pergalės Pasaulio krepšinio čempionato atrankoje Kosove. Rungtynės nebuvo svarbios, žaidė ne pagrindinė sudėtis, bet net ir čia sugužėjo daug sirgalių

Krepšinis Filipinuose

Manote, kad Lietuva yra krepšinio šalis? Dar nebuvote Filipinuose! Visa šalis alsuoja krepšinio ritmu, ir net menkiausio, skurdžiausio kaimo centre – krepšinio aikštelė, neretai su stogu ir tribūnomis, kur nuolat vyksta varžybos. Krpešinis žaidžiamas ir tiesiog skersgatviusoe pasikabinus lanką. Bet didžiausia patirtis – nueiti į Filipinų lygos varžybas, vienoje NBA prilygstančių Manilos arenų, su tūkstančiais Filipinų sirgalių. Net ir didžiausia pasaulyje krepšinio arena stūgso Filipinuose! Filipinų krepšinio lygą senumu lenkia tik NBA, dalis taisyklių kaip NBA, dalis – kaip FIBA, o dalis tradicijų visai savos (pvz. klubai atstovauja ne miestus, o kompanijas, ir visi žaidžia paeiliui tose pat arenose; per metus vyksta trys sezonai ir jų reglamentas skirtingas).
Plačiau: Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi!

Mall of Asia krepšinio arenoje

Mall of Asia krepšinio arenoje

Sportinės patirtys arčiau namų

Įdomių arba netikėtų sportinių patirčių man teko patirti ir Lietuvoje ar aplinkui.

*Motobolas Kretingoje. Kartais net tūkstantinė minia stebi, kaip vietos “Milda” žaidžia šį “futbolą ant motociklų” – palaikymu ji tikriausiai lenkia daugelį Lietuvos krepšinio ir futbolo klubų. Savo komandą turi ir Skuodas, jos abi žaidžia rytų Europos lygoje.

*Ritinio (ripkos) turnyras. Šis Lietuvoje dar Viduramžiais gimęs “piemenėlių sportas” praktikuojamas ne tik tautinės tematikos festivalių metu, tačiau jau pusė amžiaus turi ir savo lygą, kur žaidžiama oficialiai, su uniformomis, teisėjais. Nors reklamos jai trūksta, susirasti ir pažiūrėti varžybas “sporto gurmanui” tikrai verta. Paprastai daugelis komandų suvažiuoja į vieną miestą, kur sužaidžia kelias varžybas (paprastai tai būna mažesnis miestas, kur stadionų nereikia nuomotis – užtat ir žiūrovams ritinis nemokamas).

*Spidvėjus Daugpilyje. Šios motociklų be pavarų dėžės ir stabdžių lenktynės Daugpilyje tokios populiarios, kad tame mieste net vyksta pasaulio čempionato etapai. Įprastu metu paprasčiausia aplankyti vietos “Lokomitiv” komandos varžybas.

*Ledo ritulys Rygoje. Po TSRS žlugimo Lietuvoje ledo ritulys užima tam tikrą sporto podukros vaidmenį (žiūrovai noriai renkasi tik į rinktinės varžybas). Tačiau Latvijoje tai – nacionalinis sportas, ir kiekvienam fanui verta pajusti jo dvasią, pavyzdžiui, Rygos “Dinamo” KHL varžybose. Ten – tūkstančiai aistringų žiūrovų ir puikus šou. Ten ledo ritulį žiemomis lauke masiškai žaidžia vaikai, yra specializuotos parduotuvės, barai.


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,