Kelionių planavimas

Nepriklausomos kelionės planavimui nebūtina tam skirti mėnesių (nebent pats to norėtumėte). Ir nebūtina susiplanuoti visko iki detalių – jei patinka spontaniškumas, tebūnie!

Tačiau yra dalykų, kuriuos padaryti prieš kelionę būtina. Ir klaidų, kurios lengvai gali sugadinti ar pabranginti bet kurią kelionę.

Aš susiplanavau savo keliones į daugiau nei 100 šalių. Kaip tą daryti efektyviai ir nešvaistant laiko?

Kaip pasirinkti kur keliauti?

Daugelis pradedančių keliautojų pirmą klaidą padaro jau čia. Neatsižvelgdami į nieką kitą, išsirenka vieną vienintelę šalį tai kelionei – „Šiais metais būtinai ten keliausiu“. Nes ten buvo draugai ir patiko, nes kažką įdomaus perskaitė…

Bet pasirinkimas „Sekanti kelionė bus būtinai ten“ užkerta daug galimybių: labai tikėtina, kad į tą šalį šiuo metu skrydžiai brangūs ir/ar nepatogūs, bus dar kokių problemų.

Pasaulis – didelis, įdomių vietų – daug, gyvenimas – ilgas. Aš turiu ištisą sąrašą kelionių idėjų, kurias noriu įgyvendinti. Išgirdęs ką įdomaus (iš draugų, perskaitęs internete ir t.t.), įrašau į tą sąrašą: pvz. „Rio de Žaneiro karnavalas“ ar „Kemperiu per Australiją“. Paskui jau žiūriu, kas iš mano idėjų sąrašo tuo metu, kai keliausiu, logiškiausiai įgyvendinama: gal kokia akcija skrydžiams, gal koks draugas ten ketina vykti su kuriuo norėčiau vykti kartu. Tai sutaupo labai daug laiko ir padeda pasirinkti geriausias keliones: jei neužsirašysite idėjų, kai po trijų metų svarstysite kur keliauti, neprisiminsite visko, kas per tuos tris metus buvo sudominę.

Be to, šitaip man įdomias vietas galėjau lankyti net koronaviruso pandemijos metu – nesustodamas nė keliems mėnesiams. Nes kažkas iš sąrašo visada buvo atvira.

Kokias būtent šalis lankyti? Tai individualu ir priklauso nuo jūsų poreikių: kas jus žavi – miestai, kultūra, pramogos ar kita. Gal minčių įkvėps mano įspūdingiausių pasaulio vietų sąrašai (jas jau aplankiau), suklasifikuoti pagal kategorijas – rinkitės, kas įdomu jums, spauskite ir žiūrėkite, kas iš tokių vietų labiausiai pribloškė mane:

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

Šiame straipsnyje rašau plačiau, kaip žmonės renkasi kur keliauti, ir kaip tai padaryti kuo geriau:
Kaip pasirinkti kur keliauti? “Pradinukų” ir “ekspertų” kelionių kryptys

Susidarykite preliminarų maršrutą

Suradę patinkančią kelionę prieš pirkdami lėktuvo bilietus, pagalvokite, ką šalyje norėsite aplankyti ir kaip tai darysite. Nuo to priklauso tiksli kelionės trukmė, taip pat, į kokius oro uostus skristi. Ne kartą girdėjau istorijų: “Labiausiai norėjome aplankyti tą, bet, pasirodo, buvo labai toli ir pritrūko laiko” ar „Nusipirkom pigius bilietus, bet šitiek pinigų vietoje išleidom…“. Man taip seniai ne(be)atsitinka, nes preliminariai apmąstau kelionę dar prieš pirkdamas bilietus.

“Preliminarus apmąstymas” nereiškia susiplanavimo.

Pažiūrėti reikia vien tik šiuos dalykus (užtruks ne ilgiau 1-2 val.):
*Įdomiausių šalies vietų sąrašas. Labiausiai patinka “Lonely Planet” knygų pirmieji puslapiai, kuriuose būna “20 įspūdingiausių šalies vietų” ir jų nuotraukos bei vietos žemėlapyje. “Lonely Planet” knygos yra internete. Jei labiau patinka video, yra ir panašių “topų” video, tik reikia atsirinkti tinkamus, kokybiškus. Toks sąrašas padės nuspręsti, ar tikrai šalis yra jums tinkama bei kiek laiko skirti, į kurias šalies dalis važiuoti.
*Transportas. Jei keliausite automobiliu, įveskite Google Maps iš kur į kur važiuotumėte (kelias pagrindines vietas) ir pažiūrėkite, kiek laiko užtruks (atstumas žemėlapyje apgaulingas – kalnų keliai magistralei nelygu). Jei norėtumėte keliauti viešuoju transportu, įveskite į “Google” tas vietas – gali būti, kad kai kur viešojo transporto nėra išvis.
*Vizų sąlygos, kainos, nuvažiavimo iš oro uosto sąlygos ir bendras kainų lygis šalyje. Kad nusipirkę pigius bilietus nenusiviltumėte supratę, kad vietoje išleisite kosminę sumą. Ar reikia vizos (anglų k.) galite pasirikrinti čia. Kainų lygį šalyje gerai parodo tiesiog atsitiktinė Booking.com viešbučių paieška toms dienoms ar Numbeo svetainė. Jei norėtumėte nuomotis automobilį ar pirkti vidinius skrydžius, verta patikrinti ir tas kainas: jos irgi varijuoja labai smarkiai.

Jeigu “AŽ kelionės ir mintys” yra straipsnis apie tą vietą, kviečiu paskaityti ir jį, nes ten sudėta viskas, kas svarbu: ir lankytinos vietos, ir transporto bei kita praktinė informacija. Čia – visi “AŽ kelionės ir mintys” straipsniai viename žemėlapyje (spauskite ant žymeklių ir tada ant nuotraukos):

Rytų pusrutulis:

Vakarų pusrutulis:

Visa tai patikrinus gali būti, kad nuspręsite bilietų išvis nepirkti – pasirodys ne toks jau ir geras pasiūlymas. Kokiais 30% atvejų man taip atsitinka: pvz. tąsyk nepirkau Ryanair bilietų po 30 eurų į Jordaniją, kai išsiaiškinau, kad viza kainuos bent 60 eurų, o ir Jordanija ne tokia pigi šalis.

Jei visgi lėktuvo bilietus nusiperku, pasižymiu į telefoną tolimesnius veiksmus – pvz. kada prašyti vizos ar pildyti kokias anketas (jei tai daryti reikia ne iš karto, o, tarkim, likus kažkokiam laikui iki kelionės), rezervuoti autonuomą ar transporto bilietus vietoje (jei reikia).

Detalų kelionės planavimą irgi atidedu – jei bilietus įsigyji iš anksto, nėra tikslo viską suplanuoti prieš kelis mėnesius.

Iki tol pakanka žinoti – į kokią šalį vyksi, ką ten nori pamatyti/veikti. Esant galimybei, galima paskaityti ir pažiūrėti informacijos apie tą šalį laisvu laiku, pasisemti idėjų.

Bendras principas: „Nedaryti nieko (kalbu apie užsakinėjimus) per anksti“. T.y. stengtis viską padaryti vėliausiai įmanomai (kol nepakyla kainos, nedingsta galimybės). Antraip bus ir nusivylimų: pvz. užsakęs viešbutį prieš 4 mėnesius gal suprasite, kad vėliau kaina tik nukrito, arba daugiau paskaitęs apie šalį suprasite, kad norėjote nuvažiuoti ir į kitą įdomią vietą, bet, deja, jau turite viešbutį kitame regione… Nors pradedantys keliautojai dažnai to bijo, iš tikro viešbutį galima gauti kad ir tą pačią dieną. Laikas, kada paprastai viską užsakinėju:

Išimtys: jei pamatai tokį gerą pasiūlymą, kurio tikriausiai neliks, arba jei keliauji per kokią ypatingą šventę (pvz. Naujus metus) – tada reikia „griebti“ anksčiau.

Planuoti galima ir lėktuve

Paskutinis etapas – detalus kelionės planavimas. Ką tiksliai darysi kiekvieną dieną? Gal skamba baisiai – nemėgstate planų, manote, kad čia didžiulis darbas? Na, tai ir nebūtina. Vieni pasirengia tikslų planą iš anksto, kiti „detaliai“ suplanuoja tik sekančią valandą (pvz. su nauju pažįstamu sutaria ką veikti) – ir tai yra gerai, jei tenkina jus. Kita vertus, jei norite išnaudoti laiką optimaliai, pamatyti kuo daugiau – detaliai susiplanuoti verta kiek iš anksto, bet ir tai nėra kažkoks sudėtingas ar ilgas darbas.

Gerai planavimui išnaudoti laiką, kai daugiau nėra ką daryti. Pvz. čia galvoju, ką veiksiu vėliau, laukdamas užsakymo restorane. Tam tinka ir transportas

Kai pradėjau keliauti, visą „detalų planą“ padarydavau… oro uoste ar lėktuve pakeliui į šalį. Juk tada turi daug laiko, kurį nelabai kam kitam gali skirti. Daug kas ima į lėktuvą kokią nesusijusią knygą ar ten žiūri kokį atsitiktinį filmą, galbūt keikdami ilgą skrydį – bet daug geriau panaudoti tą laiką paskaitymui apie šalį, kurioje tuojau būsi: ir įdomu, ir naudinga, ir padeda „atlaisvinti“ laiką namie prieš kelionę kitiems reikalams, o laiką kelionės metu – džiaugimuisi ja.

Tiesa, kad galėtum ruoštis „eigoje“, reikia turėti šaltinių. Čia gali padėti kelionių vadovų knygos. Kadangi lėktuve ar ir kitur kelionėje gali nebūti interneto, svarbius šaltinius reikia parsisiųsti į telefoną. Pavyzdžiui, žemėlapius: planuojant verta žymėtis vietas tenai, kad matytum atstumus tarp jų, nuspręstum geriausią lankymo eiliškumą.

Tik dalis mano kelionių knygų lentynos. Bet dabar to nebereikia – viską galima parsisiųsti iš interneto. Tai ir patogiau, mažiau daiktų

„Paskutinius štrichus“ galima sudėlioti vakarais – sužiūrėti ateinančios dienos idėjas, žiūrėti, kiek bus laiko. Vakaras geriau nei rytas, nes rytas – jau šviesus metas, kai daug kas dirba, ir planuoti kelionę tuo metu reiškia neišnaudoti laiko, kai gali ką nuveikti. Kita vertus, jeigu esminis kelionių tikslas – naktinis gyvenimas ir pramogos, tai logiškiau planuoti dieną.

Norite planuotis labiau? Galite pradėti ir nuo gerokai anksčiau. Bet patariu tokiu atveju ne tiek žiūrėti konkrečias lankytinas vietas ar datas, kiek pasidomėti vieta, į kurią keliausite. Aš paskaitau bendro pobūdžio informacijos, žiūriu dokumentinius filmus, tos šalies meninius filmus. Šiek tiek pasimokau kalbos. Tokiu būdu įsigyvenu į šalį, jos kultūrą. Bet tai nebūtina, nors ir gerokai praturtina kelionę. Kita vertus, filmai ir video labai praverčia ruošiantis kelionei tada, kai keliaujama keliese. Juos galima pažiūrėti keliese, aptarti.

Žiūrim filmą apie Korėją

Turėkite reikalingų daiktų sąrašą

Skaityti plačiau: Ką imti į kelionę? Daiktų sąrašas ir patarimai

Pradedantys keliautojai praleidžia valandų valandas ar net dienas sukdami galvą, ką įsidėti į lagaminą – ir žymios dalies susidėtų dalykų nė karto nepanaudoja. Arba panaudoja tik vieną kartą – ir tai nėra taip jau būtina, o sunkų daiktą tąsyt tenka nuolat. O tuo tarpu pamiršta įsidėti kokį daiktą, kuris tikrai būtų svarbus…

Taupydamas laiką, aš esu susidaręs daiktų, kuriuos reikia paimti į kelionę, sąrašą. Kelionės išvakarėse, susidedu juos į kuprinę. Prieš išvažiuodamas į oro uostą, perbėgu sąrašą akim darsyk ir pagalvoju, ar viską turiu. Viskas. Nuo tada, kai pradėjau tai daryti, baigėsi visi “pamiršau pasiimti tą”.

Po kiekvienos kelionės vėl užmetu akį į sąrašą. Jeigu kelionėje kažko smarkiai trūko, sąrašą papildau. Jeigu kažko, ką įsidėjau, neprireikė – iš sąrašo tai ištrinu.

Daugelis sąrašo daiktų reikalingi kiekvienoje kelionėje (pasas, fotoaparatas, telefonas), tačiau kai kurie yra su klaustuku ir priklauso nuo aplinkybių (šilti drabužiai, rozetės adapteris – ar prireiks, padeda sužinoti šie žemėlapiai).

Straipsniai, kurie padės kokybiškai susiplanuoti kelionę

Vis daugiau žmonių keliauja ne savaitgaliui ar kelioms savaitėms o ištisus mėnesius ar net metus.

Ar verta taip keliauti? Ką duoda tokios kelionės? Kokie žmonės taip keliauja? Kaip gauti pinigų tokioms kelionėms (juk per atostogas taip nenukeliausi)?

Aš esu leidęsis jau į keliolika ilgalaikių kelionių ir dalinuosi visa reikalinga patirtimi – tiek savo, tiek sutiktų „bendrakeleivių“.

Mano kelionės ~1 mėn. ar ilgiau. Dauguma čia pažymėtų buvo 2018-2021 m. Ta pati spalva reiškia tą pačią kelionę

Kodėl žmonės leidžiasi į ilgas keliones ir ar verta?

Kodėl ir kam verta keliauti ilgą laiką? Ilgos kelionės būna labai skirtingos, bet daugelis sutiktų ilgalaikių keliautojų keliauja dėl vieno šių dalykų.

1.Žiemojimas svetur. Lietuvoje, Europoje, žiemos per šaltos? Daugelis jas trumpam praskaidrina kelione į kokį šiltą kurortą – savaitei, dviem ir vėl grįžta į „šaltą realybę“. Bet ilgalaikiai keliautojai daro „galingesnį ėjimą“: tiesiog išvyksta visai žiemai! Dviems-keturiems mėnesiams ar pan. į kokį šiltą Tailandą, Balį, Kanarus ar dar kur. Dažniausiai tai būna šeimos, bent jau virš ~35 m.

Žiema Tenerifėje

2.Gyvenimo nuotykis. Tiesiog imi kuprinę ir leki per pasaulį: randi naujų draugų, kartu patiri nuotykius, įvairiausią gamtą ir kultūras, galbūt kur pasavanoriauji ar padirbi. Be aiškaus plano: juk turi tam daug mėnesių, “teki su srove”, imi tas galimybes, kurios neįmanomos keliaujant savaitei ar dviems (4 d. neplanuotas žygis į gražų kalną? Pora savaičių savanoriavimo Afrikos gyvūnų gelbėjimo centre, apie kurį sužinojai iš hostelyje sutikto naujo draugo?). Žodžiu, gauni gerą dozę visko, ką gali pasiūlyti platus pasaulis ir tai bus puikus prisiminimas. Dažniausiai taip keliauja jaunimas, ypač per studentų vasaros atostogas ir vadinamąjį “gap year” – laisvus metus be mokslo kuriuos dažnas vakarietis pasiima tarp mokyklos ir universiteto būtent tokiam “gyvenimo nuotykiui”, kurį ir daugelis tėvų ten pripažįsta svarbia patirtimi asmenybės formavimuisi. Tačiau sutinku ir į gyvenimo nuotykį išsileidusių vyresnių (~40 m. ir pan.): pvz. po atleidimo iš darbo ar skyrybų.

Sutikti gyvenimo nuotykio ieškotojai Indijoje – jauna prancūzė mergina, siūlanti tapyti Indijos kavinių sienas (dešinėje), ir ~35 m. portugalas sunkvežimio vairuotojas, į tokią kelionę išsileidęs kai jam atėmė teises (vienas žiūrinčių saulėtekį)

3.Gyvenimas įvairiuose kraštuose dirbant per atstumą. Darbas per atstumą dažnai vadinamas “iš namų”, bet juk daugeliui nebūtina iš namų: milijonai vertėjų, programuotojų, dizainerių ir kt. nuolat juda per pasaulį dirbdami internetu. Tokiu būdu gali turėti įdomesnį ir įvairesnį laisvalaikį (vieną savaitę laipiojimas po kanjonus, kitą – kaitinimasis paplūdimyje, trečią – slidinėjimas, ketvirtą – kokios Formulės 1 varžybos: viskas šalia ten, kur gyveni ir dirbi), pigesnį pragyvenimą, mažesnius mokesčius ar kt. Dažniausiai tai ~20-40 m. profesionalai ir kiekvienas, kas dirba (ar gali dirbti) per atstumą gali tai pabandyti. Labiausiai užkietėję tokie “ilagalaikiai keliautojai” vadinami skaitmeniniais klajokliais: jie iš viso neturi nuolatinių namų, visas jų gyvenimas kelionė, maišyta su darbu – 3 mėn. vienur, 3 mėn. kitur ir t.t.

Dirbame Seule, AirBnB bute

4.Tikrasis kultūros pažinimas. Kiek tegali pažinti šalies kultūrą per savaitės ar dviejų kelionę? Na, pamatai įspūdingiausias šalies vietas, paragauji vieno-kito patiekalo. Bet jei nori išmokti kalbos, tikrai pažinti šalies neatrastas puses, šventes, virtuvę, menus, žmones – to nepakanka nė iš tolo. Tam reikia ilgalaikės kelionės – bent jau keliems mėnesiams. Dažnai tokie keliautojai vyksta į šalį, kurios kultūrą jau įsimylėjo, arba priešingai – nori atrasti ką visai naujo. Kartais jie tai daro savarankiškai, bet būna ir stoja į kokią kalbos mokyklą ar pan. Man pasirodė, kad šiame segmente vyrauja ~20-50 m. vieniši žmonės.

Korėjietiško kovos meno sunmudo demonstracija Pietų Korėjoje. Čia sutikome ir prancūzą (dešinėje), kuris atvyko ilgesniam laikui mokytis šio kovos meno

5.Savęs (ar prasmės) ieškojimas. Nuo ilgų žygių Šv. Jokūbo keliu iki Indijos ašramų ar dzenbudistų vienuolynų: tokie keliautojai vyksta ten, kur, atrodo, sužinosi daugiau apie save ir/ar suvoksi daugiau Tiesos. Tokioms kelionėms populiarios piligriminės, religinės vietos, bet tikrai nebūtinai: kitas žmogus gali tiesiog, tarkime, išvykti mėnesį pabūti vienas kalnuose ar džiunglėse. Paprastai į tokias keliones išsileidžia bent jau 30 m. sulaukę žmonės, neretai patyrę kokius gyvenimo sukrėtimus ar suabejoję tuo keliu, kuriuo ėjo seniau.

Keliautojas užsiima joga stebėdamas Gangą Varanasyje, Indijoje

Kas be ko, yra žmonių, kurie derina kelias ilgalaikio keliavimo priežastis – pvz. dirba per atstumą iš šiltų kraštų žiemom, o vasarom grįžta namo.

Kaip gauti pinigų ilgalaikei kelionei?

Su trumpom „eilinėm“ kelionėm viskas paprasta: dirbi, dirbi, gauni atostogų, tada keliauji. Atostogos apmokamos, kažkiek dar susitaupai darbo metu – užtenka. O kaip su ilgalaikėm kelionėm, juk tuo metu išvis negali turėti „įprasto darbo“?

Yra daug būdų, kaip žmonės taip keliauja ir turi tam pinigų:

1.Darbas per atstumą. Vis daugiau darbų galima dirbti per atstumą iš savo kompiuterio – kuris gali būti bet kur pasaulyje (vertėjas, dizaineris, programuotojas ir t.t.). Jei domina ilgalaikės kelionės, verta pasistengti gauti tokį darbą / specializaciją (ar laisvai samdytis tokiems darbams) ir, jei pajamos bus didesnės už išlaidas, galėsi keliauti kad ir išvis nesustodamas. Tiesa, kelionės metu reikės ir dirbti, tikriausiai nemažai. Būtent taip savo ilgas keliones finansuoju aš.

Dirbu Korėjos tradiciniame name – hanoke – tradiciškai ant žemės

2.Santaupos / išeitinė pašalpa. Daug kas į ilgalaikę kelionę leidžiasi tarp dviejų darbų: iš vieno išėjo/atleido, kito dar neėmė ieškoti. Iš praeito darbo turi santaupų, be to, dažnai ir nemažą išeitinę pašalpą – kurią ir panaudoja tokiai kelių mėnesių (kartais net ir metų) kelionei. Iš tiesų, nors netekus darbo dažnam pirmas instinktas ieškotis naujo, galbūt verta leistis į ilgalaikę kelionę – kitos progos juk gali nebūti, 3 ar 4 mėnesių trukmės atostogų naujame darbe niekas niekada neduos, o kurį laiką po įsidarbinimo gal ir išvis neduos atostogų. Taip pat iš santaupų ilgalaikes keliones paprasčiau finansuoti „sezoniniams darbuotojams“, tarkime, gidams, kurių didžioji uždarbio dalis – vasarą. Jiems ir taip įprasta, kad per „darbo sezoną“ susitaupo ir pinigų „nesezonui“. Tad nesezonu gali išvykti į ilgą kelionę daug neprarasdami, nes ir namie mažiau uždirbtų.

3.Tėvų pinigai. Didelei daliai ilgai keliaujančio Vakarų jaunimo jų išlaidas apmoka tėvai. Tiesiog kai kuriose Vakarų šalyse tokia ilgalaikė kelionė, ypač „gap year“ (laisvi metai tarp mokyklos ir universiteto) laikomi svarbia asmenybės formavimosi dalimi, kuriai tėvai pinigų negaili, kaip ir, tarkime, universitetui paskui.

Ilgalaikių jaunų keliautojų ‘chebros’ Gilyje, Indonezijoje

4.Investicijų ir verslo rezultatai. Dalis ilgalaikių keliautojų būna uždirbę iš savo verslo ar investicijų, turi galimybę dirbti jau mažiau, labiau tik konsultuoti, prižiūrėti, tvarkyti investicijas ir pan., o pinigai vis tiek gaunami (dividendai ar pan.). Toks pajamų būdas dažnesnis tarp ~40 m. ir vyresnių ilgalaikių keliautojų (pvz. „žiemotojų“).

5.Uždarbiavimas pakeliui / savanorystė. Dėl daugelio priežasčių tai nėra taip paprasta, kaip „dirbti per atstumą“ – čia yra daug biurokratijos, tiesiog “imti ir įsidarbinti” svetur paprastai uždrausta, o ir nelengva. Aišku, yra visokių programų, kaip „Work and Travel USA“, derliaus nuėmimas Australijoje ir kt. Kiti randa teisinių apėjimų. Dažnai tokiu uždarbiavimu ilgalaikiai keliautojai ne užsidirba kelionei, bet kiek susimažina išlaidas ar padengia jų dalį. Tam padeda ir savanorystė: pvz. savanoriaudamas gali gauti nemokamą nakvynę, maistą ar pan. (tikrai ne visur: kai kur savanoriai yra tarsi „melžiamos karvės“ ir už teisę savanoriauti susimoka tarsi už kokį 5* viešbutį…). Daugelis „uždarbiaujančių pakeliui“ – jaunimas.

Savanoriauju ‘Tikslas – Amerika’ projekte: čia važiuojame aplink JAV ieškodami, fotografuodami, filmuodami lietuvišką paveldą (nuotraukoje – Čikagos lietuvių (jaunimo) centras). Šiame projekte gaunu finansavimą ar nakvynę pačiai ekspedicijai, tačiau algos negaunu. Ekspedicija, aišku, ne kelionė – viskas orientuota į lietuviško paveldo paiešką, nuo ryto iki vakaro. Tačiau tai įdomus, prasmingas darbas, sutinku daug įdomių žmonių

6.Pensijos. Lietuviui nesuprast, bet yra šalių (pvz. JAV), kur pensijos privačios, todėl jos ne ką tenusileidžia algoms – tai yra, pensininkai gauna tiek pat, kiek visą gyvenimą, tik jiems nebereikia dirbti, visas laikas – laisvas. Tad pensija – ne liūdna gyvenimo pabaiga, o tas išsvajotas metas, kai gyveni sau, pavyzdžiui, leidiesi į ilgalaikes keliones. Amerikiečiai neįsivaizduojamai džiaugiasi atėjusia pensija. „Jis mirė pensijos išvakarėse“ – didžiausia tragedija. Iš pokalbių su amerikiečiais dažnai atrodo, kad visas likęs gyvenimas skirtas tik tam, kad būtų graži senatvė, o „tada tai jau pagaliau pagyvensiu“.

JAV pensininkai neretai daugeliui mėnesių ar išvis su visam išsileidžia į keliones milžiniškais kemperiais po Ameriką, dažnai dar iš paskos tįsdami savo kitą automobilį

7.Gidavimas. Daug „ilgalaikių keliautojų“ padeda „trumpalaikiams keliautojams“ (ypač iš savo šalių), gidauja šalyse, kurias jie yra geriau perpratę: arba privačiai siūlo tokias paslaugas internete, ar net organizuoja grupes. Už tai uždirba pinigus, kuriuos vėliau panaudoja ir kitoms savo ilgalaikėms kelionėms ar tų kelionių tęsiniui (jau be klientų). Neretai, tiesa, toks gidavimas yra ant legalumo ribos ar už jos: daug kur gidui reikia vietinės licencijos ar pan., kurios tokie keliautojai neturi. Yra visokių būdų tai apeiti, pvz. persamdyti (aišku, už gerokai mažesnę sumą) vietinį gidą (tada „kelionės organizatorius“ yra labiau kaip vertėjas).

8.Kelionių tinklaraščiai, Youtube, Instagram ir t.t.. Čia yra tikriausiai pats ilgalaikių keliautojų elitas ir daugelio ilgalaikių keliautojų svajonė: uždirbi iš to, kad keliauji ir darai, ką ir šiaip norėtum daryti (fotografuoji, filmuoji, rašai kelionės dienoraščius ar pan., keliauji ten, kur pats nori). Tačiau daugeliui tai nepasiekiama: šimtai milijonų norėtų gyventi iš to, kad keliauja, tad konkurencija – didžiulė; *normaliai* iš to gyventi, pasidengti nuolatinių ilgalaikių kelionių po visą pasaulį išlaidas, yra turbūt taip pat sudėtinga, kaip sportininkui laimėti olimpinį medalį. Be to, kaip ir profesionalus sportas, tai yra ir darbas: negali rašyti tik tai, ką nori pats, reikia galvoti, kas aktualiausia skaitytojui, stengtis pateikti patraukliau, kas užtrunka (pvz. videomontavimas). Tiesa, daug visokių „vidutinio lygio kelionių tinklaraštininkų, jūtuberių ar instagramininkų“ ne iš to gyvena, bet bent jau susimažina išlaidas: pvz. gal koks viešbutis nemokamai priima pagyventi už aprašymą bloge ar nuotraukas instagrame (tai vadinama „kolaboracija“), gal parašo kur kokį straipsnelį už pinigus, parduoda reklamą savo tinklapyje ar pan. Jei gauna ir kokias pajamas, daugeliui jų nė iš tolo nepakanka padengti visos „rimtos“ ilgalaikės kelionės išlaidoms (nekalbu apie labai pigias keliones, pvz. žygis su palapine, ar apie „keliones pagal užsakymą“ kai esi kažkieno gidas ar fotografas ir jie už tave moka, bet esi priklausomas nuo klientų).

Jūtuberė Pusane, Pietų Korėjoje. Darant tą rimtai, reikia atitinkamos technikos (lazdos, gimbalai ir pan.), gražios ar į tam tikrą stilių taikančios aprangos ir pan.

9.Išsipardavimas, išnuomavimas. Kai kurie ilgalaikiai keliautojai prieš išvykdami išparduoda savo turtą. Kiti išnuomoja butą, jei turi nuosavą, arba atsisako nuomos, jei nuomavosi. Visa tai padeda susirinkti ar išsaugoti pinigus kelionei. Aišku, visa tai turi trūkumų. „Tiltų deginimas“ (išsipardavimas) būdingas tiems, kurie keliauja labai ilgam (metams ir ilgiau) ar grįžti neketina, nes dėl kelių mėnesių dažnai bus daugiau vargo su neaiškiom perspektyvom (pvz. rasti nuomininką, kuriam reikėtų nuomotis būtent trims mėnesiams, arba galvoti kur gyventi grįžus, kai nuosavi namai bus parduoti / užimti). Su savo būsto nuoma problemos ir tos, kad kažkas turi tai prižiūrėti, o ilgalaikė kelionė reiškia, kad tavęs nėra šalyje. Bet yra įvairių būdų išspręsti tai.

Šie Gvatemaloje sutikti šveicarai pasakojo, kad viską išsipardavė ir leidosi per pasaulį: iš Šveicarijoje parduoto turto pigiose šalyse gali gyventi netrumpai. Tikslas – tapti influenceriais, bet susitikimo metu iš to gaudavo nebent kokią nakvynę.

Ilgalaikės kelionės planavimas

Įprastą (savaitės, dviejų, trijų) kelionę dažnai susiplanuoji (ar beveik susiplanuoji) iš anksto, ar bent jau nusiperki lėktuvo bilietus pirmyn-atgal. Su ilgalaike kelione yra kitaip: taip daryti neapsimoka (kam planuoti kas bus po kelių mėnesių jei gal eigoje sugalvosi ką nors geriau ar atsitiks kas nenumatyto?) ir dažnai neįmanoma (pvz. Traukinio bilietai trims mėnesiams į priekį gali net nebūti parduodami).

Didžioji dalis planavimo (ar, kartais, pasidavimo srovei) yra kelionės eigoje.

Keliaudamas ilgam įprastai iš anksto nebent nusiperku lėktuvo bilietus pirmyn ir atgal (nes taip pigiau, nei į vieną pusę, be to, kai kurios šalys reikalauja atgalinių bilietų) – bet ir tai ne visada, kartais perku bilietus tik pirmyn.

Mano ilgalaikių kelionių planavimas susideda iš trijų dalių.

1.Gyvenimo idėjų planas, kurį pildau nuolat. Ten užsirašau viską, ką norėčiau padaryti dar gerokai iki turiu kokių konkretesnių planų – pvz. “pamatyti Rio de Žaneiro karnavalą”, “išvysti pilną saulės užtemimą” ir pan. Kas kartą stengiuosi į kiekvieną ilgesnę kelionę įtraukti bent dalį tų “gyvenimo tikslų”, kurių jau esu susirašęs gerą šimtą.

Jau įvykdytos gyvenimo plano dalies fragmentas. Šis fragmentas, aišku, buvo daug redaguotas “eigoje” dėl koronaviruso pandemijos. Iš pradžių antrosios kelionės metu nebuvo numatyta Pietų Korėja – į ten išvykome kitoms šalims užsidarius. Viskas, kas yra 2020 m. gale, suplanuota 2020 m. vasarą – ankstesnis planas buvo kitoks, tačiau dėl koronaviruso pandemijos uždarymų teko jį keisti ir rinktis kryptis, kurios atviros (Suomija, vėliau Egiptas, Brazilija). Tačiau šitos naujos kryptys neatsirado “iš niekur” – tiesiog perkėliau į ankstesnį laiką tai, kas buvo suplanuota vėlesniam laikui, “sukeičiau kelionių idėjas vietomis”

2.Kelionės karkasas. Jį susidarau prieš galutinai apsispręsdamas kur keliauti. Tai pagrindinės lankytinos vietos, patirtys, kurias mėginsiu gauti: be tų “didžiųjų” iš “gyvenimo plano” pridedu naujų, apie kurias sužinau pasiskaitęs apie šalį (šalis). Tai bus apie keliasdešimt idėjų ir išvykdamas turėsiu tik jas (daugelį įgyvendinti pavyks, kai kurios gal pasirodys nelogiškos). Pvz. pusantro mėnesio kelionės į Tailandą karkasas buvo numatytos apytikslės dienos Bankokui, konkretiems kurortams, šiaurės Tailandui, siekis aplankyti Phi Ta Khon bei Full Moon Party šventes ir pan.

3.Konkrečios savaitės ar dienos planai – pvz. „Rūmai X“, „Žygis X vietoje“. Tokius planus sugalvoju išvakarėse, ar skrendant lėktuvu, t.y. ne iš anksto: iš anksto neverta, daug ką pamirši. Tiesa, geriau neatidėti rytui ir pasidaryti planą bent iš vakaro, nes vakare mažiau alternatyvų ką veikti. Labai gali būti, kad kelionė bus nusikreipusi visai kita vaga, nei galvojai pagal kelionės karkasą – gal sutiktas naujas draugas ką pasiūlys ir pan.

Ilgalaikis buvimas šalyje: kaip tai daryti legaliai

Kiekvienoje šalyje maksimalus buvimo laikas turistui yra ribotas: jei “eilinėje kelionėje” tai niekad nerūpi, ilgalaikėje kelionėje visada gali atsiremti į „tas lubas“.

Tiesa, tas laikas, kurį gali būti šalyse, gana ilgas. Dažniausias ribojimas – 3 mėnesiai. Kai kuriose šalyse – 6 mėnesiai, Gruzijoje – net metai, o Europos Sąjungoje Lietuvos piliečiams išvis ribojimų nėra.

Tačiau yra ir šalių, kur gali būti tik 1 mėnesį ar dar trumpiau. Neblogas nuolat atnaujinamas sąrašas lietuviams yra angliškoje Vikipedijoje.

Ką daryti, jei nori būti ilgiau, nei turistui leidžiama? Yra keli variantai:
*Buvimo laiko šalyje prasitęsimas (galimas ne visur; kartais tam reikia keliauti į šalį su viza, net jei į šiaip lietuviams viza nebūtina).

Su įklijuotu teisės būti Korėjoje pratęsimo lapu (dešinėje)

*“Visa run“: išvažiuojate iš šalies, kurioje norite pabūti ilgiau, nei leidžia viza, trumpai kelionei (pvz. savaitgaliui) į kokią gretimą šalį ir tada grįžtate, tokiu būdu iš naujo paleisdami buvimo toje šalyje laikrodį (tai legalu daugelyje šalių, bet ne visur).

Autobusu važiuojame iš Indonezijos į Rytų Timorą – per savaitgalį aplankėme šią šalį, o kartu iš naujo paleidome teisės būti Indonezijoje laiką

*Tiesiog važiuojate į kitą šalį, pvz. kaimyninę, ir sekantį etapą leidžiate ten (tarkime, persikeliate iš Tailando į Balį): juk yra daug šalių su panašiu klimatu, kultūra ir t.t., ar būtina prisirišti prie vienos?
*Iš pat pradžių renkatės tokią šalį, kur leidžiama būti kiek jums reikia laiko.

Dirbu prie Panamos kanalo vartų. Panama suteikia lietuviams galimybę būti be vizos net 180 dienų ir ten yra visko: kurortų, didmiestis, kultūrinių vietų

*Įsigyjate atitinkamą specialią vizą ar leidimą gyventi. Kai kuriom aplinkybėm gali būti nesudėtinga (pvz. jei ruošiesi mokytis vietos kalbos oficialiame universitete), bet šiaip dažniausiai neverta dėl papildomos biurokratijos ir kainų.

Kai kurie žmonės šalyje pasilieka ilgiau, nei leidžiama, nelegaliai. Nerekomenduoju šito ir pats niekada nesu to daręs. Daugybėje šalių kai pagaliau prisiruošite išvykti oro uoste jums bus skirtos didelės baudos (pvz. 50 eurų už pradelstą dieną), be to, gali būti uždrausta į tą šalį grįžti, galite būti deportuotas, o su spaudu „Deportuotas“ pase bus sunkiau patekti į kitas šalis. Taip „tampyti likimą už ūsų“ galima nebent tose šalyse, kurios nekreipia didelio dėmesio į tokius pažeidimus.

Būsto nuoma užsienyje: kaip rasti ir kada užsakyti

Kaip ir kur apsistoti labai priklauso nuo ilgalaikės kelionės tipo. Dirbant per atstumą paprastai norisi butų su patogiais stalais; „gyvenimo nuotykiui“ gerai hosteliai ir t.t.

Visgi net tiems, kurie mėgsta viską labiausiai “suplanuota ir garantuota”, neverta/neįmanoma visko užsakyti dar prieš kelionę.

Aš įprastai iš anksto ką nors užsakau tik jei matau, kad labai geras pasiūlymas, kuris tikriausiai išnyks (taip dažniausiai būna su butais, pvz. AirBnB). Tokiu atveju galiu užsakyti ir prieš savaitę ar kelias – bet tikrai ne laikui po kelių mėnesių. Be to, jei kelias nakvynes ir užsakau iš anksto, pasilieku tarpines dienas be jokių užsakymų “manevrams”: jei norėsiu pasilikti tame mieste ilgiau, prasitęsiu.

AirBnB bute Niujorke – jį užsakėme savaitei prieš kelis mėnesius, nes gauti tokį butą už ~100 eurų nakčiai Manhetene prilygsta stebuklui

Kaip nuomotis būstą užsienyje, priklauso ir nuo laiko, kurį ten būsi. Jei ketini apsistoti vienoje vietoje mėnesį ar kelis – galbūt bus verta ieškoti buto nuomos vietoje. Taip gali būt pigiausia, tačiau turi daug minusų: gaištasi laikas, susikalbėti sunku, kai kuriose šalyse užsieniečiui vietiniai šiaip ar taip sakys didesnes kainas.

Vienas geriausių būtų rasti nakvynę ilgesniam (bet ne superilgam) laikui – butai iš AirBnB (žr. mano video kaip naudotis). Dabar butus taip pat siūlo jau ir Booking.com. Butai didesni, nei daugelis viešbučių kambarių, galima jų rasti su daugiau kėdžių, patogiais darbo stalais, taip pat virtuve, neretai – skalbimo mašina ir t.t. Viso to nelabai vertintum eilinėje kelionėje – bet kai važiuoji mėnesiui ir panašiai trukmei, tai labai svarbu. Be to, butų kainos apsistojant ilgiau dažnai geresnės, nei viešbučių.

Esu gyvenęs gausybėje įdomių AirBnB butų, kaip šis prie garsaus tarpukarinio Montevidėjo dangoraižio Palacio Salvo viršūnės

Palacio Salvo pastatas iš išorės (butas – viename bokštelių)

Net jeigu viename mieste būsi ir kokius tris mėnesius, gali būti verta negyventi viename būste, o pakeisti kelis, tokiu būdu patiriant įvairesnius miestus, rajonus, butus – ką žinai, kas patiks labiausiai. Bet kokie vietos trūkumai lengviau ištveriami, kai žinai, kad jie – labai laikini; o privalumus (pvz. gražų vaizdą pro langą ar masažinę vonią) vertini labiau, kol jie – nauji. Aišku, jei persikraustymas kelia didelį stresą, tada dažnai kraustytis neverta. Žr. mano video apie įdomiausius AirBnB butus, kuriuose gyvenau.

Keturias dienas praleidau čia Gizoje. Lėtu tempu aplankiau piramides ir dirbau. Dirbti stebint piramides, kupranugarių nuomotojus, prekijus, turistus buvo įdomu – bet, aišku, pirmom dienom, o po savaitės ar juoba mėnesio viskas kartotųsi. Darbo vieta nepatogi – bet kai laikas trumpas, nieko tokio.

Kiek kainuoja ilgalaikė kelionė?

Į šį klausimą taip pat neįmanoma atsakyti, kaip ir „Kiek kainuoja kelionės apskritai?“. Gali (beveik) nieko nekainuoti (autostopas, CouchSurfing, ilgos savaitės gamtoje su palapine), o gali kainuoti šimtus tūkstančių ar milijonus (privatūs lėktuvai, superjachtos, milžiniškų vilų nuoma)…

Tačiau tikiu, kad kiekvienas, kas svarsto apie ilgalaikes keliones, yra bandęs keliauti bent jau trumpai ir žino, kiek tai kainuoja jam. Tad tiesiog palyginsiu trumpalaikės ir ilgalaikės kelionės kainas.

Bendra taisyklė tokia: ilgalaikė kelionė atsieis brangiau, nei trumpalaikė, tačiau tikrai ne tiek brangiau, kiek ji ilgesnė. Štai kur sutaupoma:

*“Išsidalina“ nusigavimo į vietą kaštai, kurie itin ženklūs tolimoms kelionėms. Nesvarbu, ar, tarkime, keliausi į Tailandą dviems savaitėms, ar trims mėnesiams, skrydžiai kainuos tiek pat. Tarkime, jei skrydis kainuoja 600 eurų, tai išeis, kad 14 d. kelionėje vien išdalinus skrydžio kainą kiekvienai dienai išeis 43 eurai per dieną vien iš skrydžio. Išdalinus tą patį 90 d. kelionei tebus 7 eurai per dieną. Jeigu trumpalaikių kelionių atveju keliauti į artimesnes šalis pigiau, nei į tolimesnes, tai ilgalaikių kelionių atveju beveik nėra skirtumo. Kelionės kaina daug labiau priklauso nuo kainų lygio pačioje šalyje nei nuo atstumo iki šalies ir skrydžių kainų (kainų lygį verta pažiūrėti numbeo.com ).

*Jeigu ilgalaikė kelionė bus lėtesniu tempu, nei trumpalaikė (dauguma ilgalaikių kelionių tokios) tai vidutiniškai per dieną sutaupysite transportui (rečiau judėsite), lankytinoms vietoms bei nakvynėms (nes ilgiau apsistosite vienoje vietoje, kas atveria papildomų pigesnių galimybių).

*Turėsite galimybę mažiau rištis prie konkretaus laiko, pasinaudoti gerais aviakompanijų pasiūlymais „tik tam tikrą dieną“, naudotis pigesniais, bet laikui imlesniais transporto būdais (pvz. autobusais, traukiniais, autostopu, žygiais pėsčiomis), eiti į muziejus per “nemokamą dieną” ir pan.

*Geriau „perpratęs“ šalį, kur keliaujate, jos kainas, po pirmos kelionės savaitės nebeužkibsite ant visokių apgavikų, turistams išpūstų kainų ir pan.

Tiesa, yra išlaidų, kurios ilgalaikėje kelionėje gali būti didesnės, nei trumpalaikėje – bent jau jei ilgam laikui keliausite kiek kitaip, nei trumpam laikui:

*Jeigu norėsite nusigabenti daugiau daiktų. Priklausomai nuo aviakompanijos ir daiktų kiekio, tai gali nepigiai kainuoti.

Su tokia kuprine esu keliavęs ir iki kelių mėnesių, bet kitiems to gali nepakakti

*Jeigu norėsite pirkti bilietą tik į vieną pusę, o paskui jau mąstyti, iš kur, kaip, kada grįžti. Du bilietai „į vieną pusę“ gali kainuoti beveik dvigubai brangiau, nei vienas bilietas pirmyn-atgal, perkant iš karto.

*Jeigu trumpalaikėje kelionėje pakanka mažai komforto, o ilgalaikėje norėsis didesnio (pavyzdžiui, jums viskas gerai nakvoti hostelyje ar mažyčiame viešbučio kambarėlyje savaitę, bet ne tris mėnesius). Tai gali būti ypač aktualu, jei kelionės metu dirbi: gali norėtis interneto, stalo, geros kėdės ir t.t., kas trumpalaikėje “atostogų” kelionėje nebūtina.

*Jeigu ilgalaikėje kelionėje prireiks medicininių ar kitų nepigių paslaugų ir negalėsite / nenorėsite jų atidėti namams (kai kelionė trunka daug mėnesių, gali būti neįmanoma ar nelogiška atidėti daktaro paslaugų grįžimui namo).

Transportas užsienyje: kokį rinktis?

Dažnai vienas geriausių pasirinkimų yra viešasis transportas. Viešojo transportu pliusas – pigumas ir paprastumas, o minusas – gaištamas laikas. Bet ilgalaikėje kelionėje laikas – daug mažesnė vertybė, nei trumpoje. Viešasis transportas ir būdas susipažinti su žmonėms, kam irgi turi laiko.

Jei gyveni ilgiau viename mieste, verta pasidomėti ilgalaikiais bilietais (savaitiniais, mėnesiniais), parsisiųsti atitinkamas programėles.

Kartais keliaudamas ilgam laikui ir nuomojuosi automobilį – ypač kai vietas pasiekti viešuoju transportu sunku.

Galima derinti kelis kelionės būdus. Pvz. kai apsistoji ilgiau viename mieste, judėti viešuoju transportu, bet jei prireikia nuvykti į kokią atokią vietą – nuomotis automobilį.

Keliaujant dar ilgiau, gali vertėti automobilį ar motociklą ir nusipirkti (senas automobilis gali kainuoti kaip automobilio mėnesio nuoma ar pan.). Tiesa, tam įvairiose šalyse yra apribojimų.

Paslaugos užsienyje: kaip gauti?

Būdamas ilgesnį laiką užsienyje turėsi ten gauti ir tokias paslaugas, kurių šiaip kelionėje neprireikia – kirpyklos, medicina ir pan.

Kirpykloje San Paule

Tai gali neraminti, bet iš tikro viskas daug paprasčiau, nei atrodo – nesu turėjęs kur nors problemų. Galima paskaityti vietų įvertinimus internete. Dar daugiau – pabandžius gauti įvairias paslaugas užsienyje man atrodo, kad kaip tik Lietuvoje daug kas daug sudėtingiau. Daugelyje šalių gali tiesiog užeiti pas odontologą, manikiūrininkę, kirpėją ar dar ką – ir tave iš karto aptarnaus, kai Lietuvoje dažnai būna užrašymai ir mėnesiams į priekį.

Kaip „susikalbėti“ nemokant kalbos plačiau rašau čia.

Ilgalaikes keliones verta išbandyti!

Manau, kad kiekvienam bent kartą gyvenime verta išbandyti ilgalaikę kelionę – tai tiesiog yra visai kitokia patirtis. Ilgam laikui pasitrauki iš įprasto burbulo, geriau atrandi pasaulį ir save.

“Nekeliauju, nes nemoku kalbų” – tokius žodžius vis girdžiu ir girdžiu, bet tai turbūt viena kvailiausių priežasčių nekeliauti nepriklausomai!

Kelionei nebūtina mokėti jokių kalbų – ir taškas. Kiekvienoje situacijoje yra galybė paprastų sprendimų: nuo eilinių iki modernių.

Esu daug nepriklausomai keliavęs po šalis ir regionus, kur nei aš moku vietinę kalbą, nei vietiniai moka kokią nors, kurią moku aš – ir viskas visuomet pavykdavo puikiai (pvz. Kinijoje). Nes tai tiesiog nėra toks iššūkis, kaip atrodo nepabandžiusiam.

Gestai yra bendražmogiški ir juos supranta visi!

Nusiraminkite – net ir būdamas kurčnebylys, galėtumėte keliauti nesunkiai.

Sakoma, kad tik 7%, ką nori pasakyti, žmogus pasako žodžiais – kitką gestais, intonacija ir pan. Nors šiaip jau šie teiginiai yra mitas (kiek suprastumėte paskaitoje ar TV laidoje vien iš gestų?), kelionėje jie – visiška tiesa! Nes kelionėje nereikia sudėtingų diskusijų.

Viskas paprasta. Ką nors perki? Parodai prekę pirštu. Nori rasti kelią? Na, žemėlapiai juk visur atrodo vienodai. Nori žinoti, kiek kainuoja? Paduodi kalkuliatorių (pvz. telefono) ir tau įrašys kainą. Nori žinoti, ar teisingai eini? Na, miestų ar gatvių pavadinimai rodyklėse juk tarptautiniai (beveik visur būna parašyti lotynų raštu arba ir juo).

Činghajuje (Kinija) gyvenančios mažumos rašo trim skirtingom rašo sistemom – kinų, mongolų ir arabų. Tačiau net ir čia, be šių sistemų, vietovardžiai parašyti ir lotynų raštu.

Tikrai, viskas taip paprasta! Tereikia žengti pirmą žingsnį ir išbandyti ir net patys nustebsite, kodėl nedrįsote anksčiau!

Ir visgi, norint iš kelionės gauti daugiau, verta kažkiek pasiruošti – tai nebūtina, bet, jei turite laiko, pamėginkite.

Parodyti įvardytą miestą žemėlapyje kalbos nereikia

Pasiruošimas apie šalį nemokant kalbos – svarbesnis

Vienas kalbos nemokėjimo minusas: jei nemokate kalbos, negalėsite gauti informacijos apie šalį vietoje (pvz. iš gidų, aprašymų muziejuose).

Tačiau šiais laikais tokios informacijos pilnas internetas visomis kalbomis. Visuomet daug paskaitau prieš kelionę ar prieš kiekvieną dieną – kad žinočiau daugiau apie kultūrą, lankomas vietas, ką pamatyti. Išsisaugau informaciją telefone kalba, kurią moku – kad galėčiau ją pasiekti bet kada, net jei ir nebūtų interneto.

Taip pat pasidomiu, kaip elgtis – pvz. įsigyti viešojo transporto bilietus. Tačiau šie dalykai daugiau keliaujant tampa vis įprastesni, nes daugelyje šalių tai daroma analogiškai (arba yra keli būdai). Galite paskaityti ir mano straipsnius pvz. “kaip išsinuomoti automobilį” ar “kaip naudotis viešuoju transportu” – ten aprašyti dalykai bendri visam pasauliui.

Prieš pirkdamas SIM kortelę, randu internete informaciją, apie galimus planus (kaip čia), kad atėjus nusipirkti pakaktų pasakyti plano pavadinimą. Jeigu informacija neprieinama man žinoma kalba, naudoju automatinius vertimus (žr. žemiau)

Taip pat parsisiunčiu žemėlapius ir kitą į telefoną.

Stengiuosi, kad viena geriausių vietų rinktis informaciją apie šalis lietuvių kalba būtų ši svetainė “AŽ kelionės ir mintys”.

O šiaip daugiausiai informacijos apie pasaulio šalis yra angliškai. Bet jei nemokate šios kalbos, o mokate kitą populiarią kalbą – rusų, vokiečių, prancūzų – yra tikimybė, kad rasite informaciją ja. Muziejuose gali būti prieinami audiogidai ar lankstinukai ta kalba, net jeigu šiaip informacija ja ir neparašyta. Tikėtina, rasite ta kalba knygų apie šalį. Be to, net jei nemokate jokios kalbos *tobulai* (be lietuvių), vis tiek vienos kalbos jums bus suprantamesnės už kitas (pvz. tos, kur parašytos lotynų raštu). Verta rinktis informaciją jomis.

Pekino Uždraustajame mieste audiogidai – net 18 kalbų. Tarp jų anglų, rusų, lenkų ir kt.

Modernios technologijos ir vertimo programėlės

Šiais laikais keliauti nemokant kalbos daug paprasčiau, nei seniau, nes yra modernios technologijos – programėlės mobiliajam telefonui. Parsisiųskite tokias, kurios leidžia naudotis ir nesant interneto (nes gal jo nebus). Jos – nemokamos.

Viena geresnių – “Google Translate”. Parsisiuntus atitinkamų kalbų žodynus galima automatiškai versti bet kokius tekstus. Kokybė, aišku, nėra tobula ir kartais pasitaiko kuriozų – bet skeptiškam būti nereikia, nes “kelioninėms frazėms” paprastai pilnai pakanka.

Google Translate automatiškai iš korėjiečių į anglų k. išverstas į telefoną atėjęs pranešimas. Galima ir į lietuvių k.

Taip pat programėlės turi galimybę ir versti šnekamus žodžius – į telefoną įkalbėtus viena kalba sakinius išverčia į kitą kalbą. Kartais tokias programėles turi ir vietiniai (pvz. aptarnavimo darbuotojai), bet galite įsigyti ir jūs. Jos verčia net į lietuvių kalbą.

Dar viena programėlių galimybė – “skanuoti” užrašus ir juos versti (pvz. restoranų meniu, iškabose).

Taigi, įprastai galima naudoti programėles taip:
*Nuskanuoti telefonu ir išsiversti nežinomus reikalingus užrašus (paslaugų aprašus, restoranų meniu).
*Jeigu nepakanka gestų – versti pokalbį su vietiniu.
*Jeigu reikia tik vieno ar kito žodžio ar frazės – išsiversti ją įrašant į programėlę.

Automatinis vertimas – nukreipus telefono programėlę į korėjietišką tekstą, ji rašo angliškai (gali versti ir į lietuvių k., bet prastesne kokybe)

Mini kalbos pramokimas: pakanka vos kelių dienų!

Gali pasirodyti kvailystė – straipsnyje “Kaip keliauti nemokant kalbos?” rašau “Kaip pramokti kalbą”. Bet tai nėra tokia kvailystė. Reikalas tas, kad daugelis tų, kurie kompleksuoja negalintys keliauti nemokėdami kalbos, kalba apie labai rimtą kalbos mokėjimą – tokį, kokiam reikia pašvęsti ne vienerius metus.

Štai ir žmona man ne kartą sakiusi – “Kaip keliausim į tą šalį, juk nemokam rusiškai” (pvz. Kazachiją). Bet kad rusiškai mokam – tiesiog ne taip, kaip prie Sovietų Sąjungos užaugusi lietuvių karta.

Reikalas tas, kad kalbos mokėjimas – kaip piramidė. Pirmi 100 žodžių duoda tiek pat naudos, kaip sekantis 1000. O sekantis 1000 žodžių – tiek, kiek kiti 10000.

Išmokęs vos 50 ar 100 žodžių – o tam pakanka keleto dienų – jautiesi šalyje visai kaip žuvis vandenyje: bet koks “kelioninis” pokalbis nesunkiai įmanomas vietos kalba (kiek kainuoja, kur važiuoti, ar veikia restoranas ir t.t.). Turiu 100 svarbių žodžių sąrašą, kurį – ir elementarią gramatiką – mėginu išmokti kalba kiekvienos šalies, į kurią keliauju. Tai, tarkime, skaitmenys (“vienas”, “du”…), klausimai (“Kur? Kada? Kiek?”) ar turistinių vietų pavadinimai (“muziejus”, “viešbutis”, “kambarys” ir pan.), taip pat maistai (“jautiena”, “kiauliena”).

Paprastai peržiūriu, pasimokau žodžius iš to sąrašo keletą valandų prieš kelionę, taip pat lėktuve. Nesistengiu visko iškalti – žodžius vartojant, pasižiūrint, jie įsimins eigoje. Įsirašau telefone kokią pasikalbėjimų knygelę / žodyno programėlę – nežinant žodžio ar kito, bus lengva pasižiūrėti. O kartą-kitą pavartojus kokį žodį, jį bus dar lengviau prisiminti

Kartu su tuo 100 žodžių bandau išmokti ir vietos rašto sistemą, jeigu ji nelotyniška ir nesudėtinga (t.y. ne kinų raštas). Tai labai praverčia skaitant pavadinimus, nuorodas. Tačiau jei suvokiu, kad kažkam išmokti reiktų daugelio dienų – to nedarau. Visas savo žinias apie raštų sistemas (ir kaip jas skaityti) sudėjau į savo knygą “Pasaulio raštų sistemos“, kuri, tikiuosi, pravers keliaujant į šalį, kurios rašto sistemos nemokate.

Esu parašęs knygą “Pasaulio raštų sistemos”, kur aiškiai aprašau, kaip tari visų pasaulio šalių oficialių ar pagrindinių rašto sistemų raides. Tai – vienintelis toks lietuviškas šaltinis

Dalykai, kurių nepavyks išmokus tik ~100 žodžių – filosofinės, politinės diskusijos, literatūros skaitymas ta kalba, paskaitų klausymas. Bet juk tai ir nėra būtina kelionėje. Tiesa, iš gido ekskursijos kalba, kuria mokate tik ~100 žodžių, daug naudos irgi nebus.

Ar 100 žodžių išmokti būtina norint keliauti į šalį? Jokiu būdu ne (žr. aukštesnius skyrelius). Tačiau tai atveria dar daugiau galimybių. Itin verta pramokti tuos 100 žodžių kalbomis, kurių dar, tikėtina, prireiks ne vienoje kitoje šalyje – anglų, prancūzų, arabų, ispanų, rusų ir pan. Tiesiog iš tokio išmokimo bus didesnė nauda. Vėlesnių kalbų pagrindinius žodžius išmokti lengviau, nei pirmųjų, nes vis daugiau žodžių kartosis. Pvz. “Viešbutis” yra “Hotel” ne tik angliškai, bet ir įvairiose kitose kalbose.

Aišku, naudingiau pramokti “populiariausias” kalbas, tačiau pramokęs retesnių kalbų gali itin smarkiai sužavėti vietinius. Kiek pastebėjau yra taip:
*Jeigu vietine kalba kalba iki 10 milijonų žmonių pasaulyje (kaip, tarkime, lietuvių k.) – tai vietiniai labai džiaugiasi išgirdę užsienietį kalbant, kad ir bent truputėlį, jų kalba. Tai jiems būna netikėta.
*Jeigu vietinę kalbą moka nuo 10 iki 100 milijonų žmonių (tarkime, korėjiečių k.) – tai vietiniai jau jau ypatingai nesidžiaugia, jiems normalu, kad užsienietis moka jų kalbą – bet lygiai taip normalu, kad ir nemoka.
*Jeigu vietinę kalbą moka daugiau kaip 100 milijonų žmonių (pvz. rusų, ispanų, anglų, prancūzų, portugalų, kinų kalbos) tai jau *jeigu tu tos kalbos nemoki*, kai kurie vietiniai žiūri “kreivai”: tarsi kiekvienas išsilavinęs žmogus ją turėtų mokėti, o jei nemoki, tai kažkas su tavimi negerai.

Naujieji metai – viena svarbiausių švenčių visame pasaulyje! Norite patirti juos svetur?

Labai svarbu žinoti kaip, kur, kada keliauti, pirkti bilietus, apsistoti – tam, kad Naujieji metai užsienyje išties taptų unikalia gyvenimo patirtimi ir nepaliktų kartėlio, kad štai, susimokėjęs dešimtgubai gavai prastesnius naujus metus nei Lietuvoje.

Dalinuosi savo patirtimi.

Kur švenčiami Naujieji metai?

Visų pirma, sausio 1 d. nėra *viso* pasaulio šventė. Kai kuriose šalyse, kaip Izraelyje, ji iš esmės nešvenčiama.

Tarp šalių kur švenčiami irgi šalis šaliai nelygu: vienur tai „metų superšventė“, kitur – viena daugelio švenčių. Kas be ko, keliauti sutikti naujųjų verta tik į pirmas šalis.

Nuo aukščiausio pasaulio pastato – Burdž Khalifa Dubajuje – šaudomi fejerverkai – vienas garsiausių naujamečių vaizdų pasaulyje. Dubajuje sutikau 2022 m. ir tai buvo įspūdingiausią naujametė šventė.

Nors daugelis visų pirma išsirenka šalį, o paskui jau žiūri, ką ten veikti per Naujuosius metus, verta daryti atvirkščiai – rinktis šalį pagal tai, kur yra jums įdomūs naujamečiai renginiai (pvz. geri fejerverkai ar naujamečiai koncertai). Nors Lietuvoje gana įspūdingas ir „masinis šventimas“ (pvz. visi šaudo fejerverkus), užsienyje daug kur tai ribojama gerokai labiau, visa šventė iš esmės ir yra ta oficialioji dalis, kurią praleidęs šventinės atmosferos jusi gerokai mažiau.

Be to, verta pažiūrėti ir kainas: kad į tam tikrą šalį įmanoma gerom sąlygom nuskristi ir ten apsistoti *šiaip*, nereiškia, kad tai bus paprasta ir per naujuosius metus.

2018-2019 m. laukiame fejerverkų prie Bosforo sąsiaurio Stambule. Viskas prasidėjo gerai: žiūrime, daugybė vietinių irgi ten sugužėjo su savo automobiliais, visas kelias užsikišo. Reiškia, tikrai gera vieta! Laukiame, laukiame. Jau 12. Išauna vienas fejerverkas, kitas, gal dešimt kokių aname krante. Ir viskas. Žmonės išsiskirsto. Jiems ir tai patiko. Jų lūkesčiai kitokie, nes prie lietuviškų fejerverkų nepratę.

Kaip pasirinkti naujųjų sutikimo vietą

Jau pasirinkus šalį kyla antras klausimas – kur sutikti pačius Naujuosius metus? Yra trys variantai:

*Restoranų ar viešbučių sutikimuose. Tai – „oficialūs“ sutikimai, kuriuos siūlo daug restoranų ir viešbučių, į kuriuos įeina vakarienė, gėrimas ir pan. Paprastai tokie sutikimai brangūs – gerokai brangesni, nei tas pats maistas ar gėrimas ten kainuotų šiaip. Kitas minusas – nelabai jauti vietos dvasios: Naujų metų sutikimas viešbutyje ar restorane bet kur pasaulyje gali būti panašus (nebent būtų grįstas kokiomis vietos tradicijomis). Pats tokių sutikimų vengiu.

Stambulo restoranai naujametę naktį. Daug jų siūlo gana nepigias (Turkijos mastais) naujametes programas – pvz. su pilvo šokiu ir pan.

*Gatvėje. Nieko nekainuojantis būdas, be to, matai, kaip švenčia vietiniai, tampi šventės dalimi. Geriausia ne šiaip sau atsitiktinėje gatvėje, bet pasidomėti renginiais ir pvz. sudalyvauti kokiame viešame koncerte centrinėje aikštėje ar 00:00 užimti tokią vietą, iš kurios geriausiai matosi fejerverkai. Tiesa, reikia turėti omenyje, kad ten gali būti minios ir būti verta ateiti iš anksto.

Nauji metai Dubajaus Global Village, kur pasitinkant 2022 m. jie sutikti septynis kartus – pagal kiekvienos didelės imigrantų į Dubajų tautos kilmės šalies laiką. Čia – filipiniečių nauji metai. Juos pasitikę 20 val. Dubajaus laiku dar spėjome nuvažiuoti į ‘pagrindinę’ šventę prie Burdž Khalifa

*Bute su šeima ar draugais. Arba viešbutyje – bet šiaip butai (pvz. AirBnB) yra geriau, nes daugiau vietos, yra virtuvė ir pan. Geriausia išsirinkti tokį butą, kuris yra geroje vietoje: centre, pro langus matosi gyvenimas. Bus galima ir pasigerėti tuo gyvenimu, ir trumpam išeiti į lauką, ir kartu turėti privačią erdvę sau ir draugams ar šeimai. Minusas – per naujų metų naktį tokie butai būna nepigūs, juos reikia užsakyti iš anksto.

2020-2021 m. laukiame fejerverkų balkone San Paule – specialiai pasirinkome butą, iš kurio visas miestas kaip ant delno. Buvo geriau, nei Stambule – ir visgi ne Vilnius.

Kaip besutiktumėte pačius naujus metus (gruodžio 31 d. 00:00), niekas nedraudžia prieš tai pramogauti įvairiai. Nueiti į barą ar restoraną ar koncertą kelios valandos iki naujųjų ar naujųjų metų išvakarėse gali būti ir pigiau, ir patogiau, nei per pačius naujuosius.

Kaip sutaupyti bilietams ar nakvynėms

Vos pirmąkart sumanęs praleisti naujus metus svetur iškart atsimušiau į abejonių sieną vos pradėjau ieškoti bilietų ar nakvynių: kainos per naujus metus išauga keliskart.

Aviakompanijos ne tik kad laikotarpiui nuo maždaug gruodžio vidurio iki sausio vidurio pardavinėja bilietus brangiau, bet net įsigudrina padidinti kainas vien todėl, kad tarp skrydžio pirmyn ir atgal yra nauji metai. Pvz. skristi pirmyn gruodžio 27 d. ir grįžti gruodžio 31 d. arba skristi pirmyn sausio 1 d., o grįžti sausio 4 d., gali būti gerokai pigiau, nei skristi į priekį gruodžio 27 d., o grįžti sausio 4 d. (nors tuo pačiu metu pirktum bilietą į tuos pačius skrydžius).

Sutaupyti čia yra keli būdai, bet prieinami ne kiekvienam. Pirmasis – važiuoti automobiliu (taip važiavome į naujametinę Turkiją). Antrasis – keliauti ilgesniam laikui, kuris apimtų naujus metus, bet kelionė nesibaigtų iš karto po naujųjų. Reikia žiūrėti konkrečių avialinijų kainodarą, bet pvz. išskristi gruodžio 27 d., o grįžti sausio 15 d., gali būti perpus pigiau nei išskridus gruodžio 27 d. grįžti sausio 4 d. Paprastai skrydžiai pradeda pigti, jei grįžtama kokią sausio 10 d. ar vėliau.

Na ir trečiasis, paprasčiausias būdas – tiesiog grįžti sutikti naujus metus Lietuvoje! Gal atrodo kvaila, bet kai pamačiau lėktuvų bilietų kainų skirtumus, 2019 m. iš Kanarų salų grįžau gruodžio 31 d., o ne pvz. sausio 4 ar 6 d. Šiaip ar taip, ir iki pačių naujųjų metų patirsi daug šventinės atmosferos, ar tai būtų naujamečiai koncertai, ar kalėdiniai turgūs, ar dar kas – tame spėjau sudalyvauti.

Šventinis koncertas Gran Kanarijoje. Į jį spėjome nueiti, nors Naujųjų metų Gran Kanarijoje ir nepraleidome

Antra didelė išlaida per naujus metus – būsto nuoma, ypač gero būsto su geru vaizdu, centre: kainos irgi išauga du, tris, net ir penkis kartus, gali būti nustatytas minimalus nuomos periodas (pvz. 4 naktys). Tiesa, tikrai ne visose vietose būstų kainos išauga vienodai: tik svarbiausiuose turistiniuose miestuose. Miestuose, kur šiaip viešbučiuose gyvena labiau verslo keliautojai, naujametės nakvynės yra pigios (pavyzdžiui, nors Brazilijoje „pramoginiame“ Rio de Žaneire nakvynių kaina per naujus metus išauga kelis kartus, „dirbančiame“ San Paule beveik nepasikeičia). Kita vertus, ten, turbūt, mažai kas norėtų sutikti naujuosius.

Jei planuoji sutikti naujus metus gatvėje, būstas nėra tiek svarbus ir galima rinktis pigiausią.

Kalėdos užsienyje?

Priešingai nei Naujieji metai, Kalėdos ir Kūčios yra labiau šeimos šventė ir į užsienį per jas keliauja mažiau kas. Kainos todėl taip smarkiai neišauga. Kadangi tai šeimos šventė, sunku sudalyvauti kažkokiuose kalėdiniuose renginiuose, išskyrus tuos, kurie trunka iš esmės visą mėnesį (kalėdiniai turgūs, išpardavimai, eglutė ir pan.), taigi, tam, kad sudalyvautumėte juose, galite skristi ir gruodžio viduryje ar po Kalėdų.

Ryga. Nuvykau ten atšventęs Kūčias ir Kalėdas. Čia – antroji Kalėdų diena.

Visgi, kadangi Kalėdos krikščioniška šventė, gali būti įdomu jas sutikti svarbiose krikščioniškose vietose, kaip Betliejuje ar Romoje.

Kitoniški Nauji metai ir panašios šventės

Nors daug šalių švenčia ir vakarietiškus naujuosius metus, tradiciškai Nauji metai į daug šalių ateina kitu metu. Balio Nauji metai, Tailando nauji metai, Kinų (rytietiški) Nauji metai – visi turi savo datas; kai kurios datos kasmet skiriasi, verta patikrinti. Teoriškai net gali tais pačiais metais naujus metus sutikti keturis kartus – skirtingose šalyse.

Melasti aukų nešimas prieš Balio naujuosius metus

Tų naujų metų tradicijos smarkiai skiriasi (pvz. per Tailando naujus metus laistomasi vandeniu, prieš Balio naujus metus deginamos pabaisos, o naujų metų dieną visa sala “užmiega”: net neleidžiama išeiti į lauką). Tas tradicijas patirti gali būti dar įdomiau, nei visur savaip panašius sausio 1 d. naujuosius metus. Priklausomai nuo to, kiek tenykščiai nauji metai populiarūs tarp turistų, pliusai ir minusai panašūs, kaip su įprastais naujais metais. Tikriausiai gyvenime nebuvau regėjęs taip užgrūstų viešbučių ir lankytinų vietų, kaip per kinų Naujus metus Taivane. Net automobilyje neplanuotai teko pernakvoti.

Balio vaikai išnešė savo pastatytą ogoh-ogoh ir prie jo fotografuojasi

Daug tradicijų, siejamų su Naujais metais, būna ir kitu metu, kitokiose šventėse, kurios mažiau populiarios. Pavyzdžiui, fejerverkai: turbūt gražiausius gyvenime fejerverkus regėjau Patajoje (Tailandas) ne per naujus metus, o per fejerverkų festivalį. Ne prastesni nei naujamečiai fejerverkai JAV būna per liepos 4 d. (Nepriklausomybės dieną). Šou, koncertų irgi būna įvairiu metu ir per kitas šventes. Atradęs tokius renginius gali gauti Naujus metus užsienyje pranokstančią patirtį už pigiau.

Beje, šio straipsnio viršuje esanti nuotrauka taip pat daryta ne per naujus metus, o tada Patajoje.

Patajos fejerverkų festivalis

Ar verta sutikti naujuosius (sausio 1 d.) užsienyje?

Tai labai individualu. Bet, manau, verta tik tuo atveju, jei domina pats naujųjų metų sutikimas konkrečioje vietoje (norite pamatyti Dubajaus superfejerverkus, Rio de Žaneiro naujametį siautulį ar pan.), arba norite kartą gyvenime tai išbandyti.

Visais kitais atvejais kelionių per Naujuosius metus vengiu išvis, nes minusų daug:
*Dvigubai ar penkiagubai išaugančios kainos – skrydžių bilietų į vietą, nakvynės, skrydžių bilietų toje šalyje.
*Daugybė švenčių dienų, dėl kurių gali neveikti svarbios lankytinos vietos (pvz. muziejai).
*Nauji metai įdomūs ir Lietuvoje. Be to, šalia Kalėdos ir Kūčios, kurias dažniausiai praleidžiu su šeima.

Ne, tai nei Nauji metai, nei Kalėdos, o Korėjos Budos gimtadienio periodas – jo žibintai nemažiau įspūdingi, nei kalėdinės eglutės ir girliandos

Dėl pandemijos kaip niekad istorijoje padaugėjo galimybių dirbti per atstumą. Oficialiai „iš namų“, bet daugelį darbų lygiai taip pat gali daryti iš kone bet kurios vietos pasaulyje – paprasta, jei tik žinai kaip!

Tai atveria neįtikėtinai daug galimybių: žiemoti kur šilta; keliauti kai patogu/pigu, o ne kada atostogos; patirti kitas šalis ir kultūras.

Aš pats per atstumą iš viso pasaulio dirbu jau nuo 2017 m. ir jau seniai išsisprendžiau daugelį problemų – viskas įmanoma!

Jei dirbate iš užsienio neseniai ar tik svajojate apie tokį darbą, “žiemojimą svetur”, “darbostogas”, šiame straipsnyje rasite visus atsakymus – sutaupys jums daug laiko nekartoti svetimų klaidų.

(O jei ko trūksta – rašykite į komentarus, papildysiu)

Kaip pasirinkti šalį darbui iš užsienio?

Darbui tinka dauguma pasaulio šalių! Visų pirma, rinkitės šalį panašiai, kaip rinktumėtės kelionei. Šiaip ar taip, darbas iš užsienio iš dalies yra ir kelionė: juk dirbsite ne 24 val. per parą, laisvą laiką skirsite vietos patirtims. Taigi, kas jums svarbu kelionėje? Klimatas? Kultūra? Paplūdimiai? Aktyvus turizmas? Žygiams tinkama gamta? Pagal tai ir rinkitės vietą!

Darbas per atstumą nuo Maroko riado stogo

Visgi, yra išimčių. Dalis šalių yra labai smagios trumpoms kelionėms, bet nelabai tinka darbui per atstumą. Šalys, po kurias, būna, įdomiai keliauju, bet nevažiuoju iš ten dirbti:

*Labai brangios šalys. Gyvenimas ten kainuotų daug daugiau, nei Lietuvoje ir daug kartų daugiau, nei pigesnėse šalyse – o kokybė nebus geresnė. Tiesiog neverta. Juk kuo ilgiau būni šalyje, tuo labiau didelės kainos atsiliepia piniginei.
*“Trečiojo pasaulio“ šalys. Tokiose šalyse dažnai sunku rasti gerą internetą, įvairias prekes ir paslaugas – dalį kurių Lietuvoje priimame kaip „savaime suprantamas“ ir net negalvojame, kad jų galėtų nebūti. Gali nebūti ir kokybiško transporto, švarios aplinkos, daugybės įprastų prekių, šilto vandens, dinginėti elektra ir pan.

Pametus kompiuterio laidą Singapūre, buvo nesudėtinga nusipirkti naują. Didelėje dalyje trečiojo pasaulio šalių tai būtų problema, o prekybos centrai (kaip šis Singapūre) neegzistuoja

*Diktatūros ir ultrabiurokratinės šalys. Tokios, kur tenka susidurti su gausybe ribojimų. Ribojimų pavyzdžiai: sunku gauti vizą, teisės būti šalyje laikas labai trumpas, reikia deklaruoti nakvynės vietas ar registruotis policijoje, blokuojama dalis interneto svetainių ar programėlių. Taip, daugelyje šalių prie ribojimų galima prisitaikyti, juos apeiti – bet ar verta stengtis, rizikuoti, jei daugumoje kitų šalių šių trukdžių nėra?

Armijos palydos ir kontrolės postai kelionės metu gali atrodyti net egzotiškai įdomiai, bet pagyvenus ilgiau kaip reikiant ‘įsiėda’.

*Atokūs užkampiai (bet kurioje šalyje). Gali atrodyti labai smagu praleisti savaitę ar mėnesį gamtos apsuptyje toli nuo visų kitų žmonių – bet kai reikia iš ten dirbti internetu smagumas dažnai greitai praeina (kaip taisyklė – prastas, lėtas ar neegzistuojantis internetas). Dažnai geriau „bazuotis“ arčiau civilizacijos, o į atokius užkampius keliauti laikinai.

Krovimui sukrauti turistų įrenginiai Masai Maros stovyklos kavinėje (Kenija). Rozetė buvo tik mūsų ‘palapinėje’, nes arčiausiai dyzelgeneratoriaus. Kol šis birbdavo, visi svečiai skubėjo nešti savo įrangą į kavinę, kur buvo vienintelė galimybė ją bent trumpai pakrauti. Dirbti tokiom sąlygom nelabai įmanoma, bet ir neketinau: važiavau tik trumpam kaip turistas.

Jei jūsų darbas privalo būti daromas konkrečiu metu, rinkdamiesi šalį galite atsižvelgti ir į laiko juostą.

Tačiau, be abejo, jūs galite elgtis kitaip. Galbūt uždirbate daug daugiau, nei aš, ir didesnės brangių šalių kainos smarkiai nekirs per piniginę? Gal jums dirbant internetas nuolat nereikalingas, ir atokus užkampis netrukdytų (pvz. esate knygų vertėjas ir interneto reikia tik išsiųsti darbo rezultatą)?

Be to, kai kurios stereotipiškai „Labai brangios“ šalys iš tikro nėra brangios, o daugybė stereotipiškai „Trečiojo pasaulio“ šalių tokios nėra. Laikai keičiasi, šalys vystosi. Ir galima rasti vietų, kur jaustumeis atokiai, bet iš tikro nebūtum toli civilizacijos.

Pietų Korėja – stereotipiškai brangi šalis, bet ten galima papietauti restorane ir už kelis eurus

Darbui iš užsienio labai svarbus interneto greitis. Vidutiniai interneto greičiai įvairiose šalyse yra čia, bet, reikia suprasti, kad jie gali labai skirtis mieste ar kaime ar net skirtinguose butuose. Tačiau yra šalių, kur su interneto greičiais problema visur – tokių geriau vengti (paprastai tai yra „trečiasis pasaulis“).

Matuoju interneto greitį

Ilgalaikis buvimas šalyje: kaip tai daryti legaliai

Vienas keistas klausimas, kurio sulaukiu – „Ar dirbti iš užsienio legalu?“. Beveik visur pasaulyje atsakymas – taip. Įprasta, kad įstatymai riboja tik įsidarbinimą toje šalyje (pvz. pardavėju, padavėju ar pan.), tačiau jei internetu dirbate savo šalies darbdaviui ar klientams – tai neribojama, nereikia mokėti jokių papildomų mokesčių.

Tačiau įprasta, kad šalyje, kurioje būsite, skaitysitės turistas. Taigi, jei norėsite ten praleisti daug laiko, atsimušite į „vizų lubas“: kiekvienoje šalyje turistui galima praleisti tik ribotą laiką. Tiesa, tas laikas gana ilgas. Dažniausias ribojimas – 3 mėnesiai. Kai kuriose šalyse – 6 mėnesiai, Gruzijoje – net metai, o Europos Sąjungoje Lietuvos piliečiams išvis ribojimų nėra.

Tačiau yra ir šalių, kur gali būti tik 1 mėnesį ar dar trumpiau. Neblogas nuolat atnaujinamas sąrašas lietuviams yra angliškoje Vikipedijoje.

Ką daryti, jei nori būti ilgiau, nei turistui leidžiama? Yra keli variantai:
*Buvimo laiko šalyje prasitęsimas (galimas ne visur; kartais tam reikia keliauti į šalį su viza, net jei į šiaip lietuviams viza nebūtina).

Su įklijuotu teisės būti Korėjoje pratęsimo lapu (dešinėje)

*“Visa run“: išvažiuojate iš šalies, iš kurios dirbate, trumpai kelionei (pvz. savaitgaliui) į kokią gretimą šalį ir tada grįžtate, tokiu būdu iš naujo paleisdami buvimo toje šalyje laikrodį (tai legalu ne visur).

Autobusu važiuojame iš Indonezijos į Rytų Timorą – per savaitgalį aplankėme šią šalį, o kartu iš naujo paleidome teisės būti Indonezijoje laiką

*Tiesiog važiuojate į kitą šalį, pvz. kaimyninę, ir sekantį etapą leidžiate ten (tarkime, persikeliate iš Tailando į Balį): juk yra daug šalių su panašiu klimatu, kultūra ir t.t., ar būtina prisirišti prie vienos?
*Iš pat pradžių renkatės tokią šalį, kur leidžiama būti kiek jums reikia laiko (paprasčiausia; variantų daug).

Dirbu prie Panamos kanalo vartų. Panama suteikia lietuviams galimybę būti be vizos net 180 dienų ir ten yra visko: kurortų, didmiestis, kultūrinių vietų

Kai kurie žmonės šalyje pasilieka ilgiau, nei leidžiama, nelegaliai. Nerekomenduoju šito ir pats niekada nesu to daręs. Daugybėje šalių kai pagaliau prisiruošite išvykti oro uoste jums bus skirtos didelės baudos (pvz. 50 eurų už pradelstą dieną), be to, gali būti uždrausta į tą šalį grįžti, galite būti deportuotas, o su spaudu „Deportuotas“ pase bus sunkiau patekti į kitas šalis. Taip „tampyti likimą už ūsų“ galima nebent tose šalyse, kurios nekreipia didelio dėmesio į tokius pažeidimus.

Pastaruoju metu žiniasklaidą „užpylė“ apie įvairių šalių suteikinėjamas „skaitmeninių klajoklių vizas“, „darbo per atstumą vizas“ ir pan. Tačiau dar nesu matęs jokio gero pasiūlymo tam ir niekada tuo nesinaudojau bei kol kas neplanuoju naudotis. Iš esmės visa tai tėra viešųjų ryšių akcijos. Kaip taisyklė, tokios vizos brangiai kainuoja ir/ar turi įvairių reikalavimų (tarkime, minimalioms pajamoms, kurias reikia pagrįsti biurokratiniais dokumentais). Tačiau kažkokios aiškios naudos, palyginus su tiesiog buvimu šalyje turisto statusu, nėra. Na galbūt, tarkime, galėsi būti šalyje 12 mėnesių, o ne 3 ar 6, tačiau šitas trūkumas lengvai išsprendžiamas aukščiau aprašytom priemonėm.

Būsto nuoma užsienyje: kaip rasti

Kaip nuomotis būstą užsienyje dirbant per atstumą, priklauso ir nuo laiko, kuriam važiuoji. Jei ketini apsistoti vienoje vietoje mėnesį ar kelis – galbūt bus verta ieškoti buto nuomos vietoje. Taip gali būt pigiausia, tačiau turi daug minusų: gaištasi laikas, susikalbėti sunku, kai kuriose šalyse užsieniečiui vietiniai šiaip ar taip sakys didesnes kainas.

Vienas geriausių būtų rasti nakvynę – butai iš AirBnB (žr. mano video kaip naudotis). Dabar butus taip pat siūlo jau ir Booking.com. Butai didesni, nei daugelis viešbučių kambarių, galima jų rasti su daugiau kėdžių, patogiais darbo stalais, taip pat virtuve, neretai – skalbimo mašina ir t.t. Viso to nelabai vertintum eilinėje kelionėje – bet kai važiuoji dirbti, mėnesiui ir panašiai trukmei, tai labai svarbu. Be to, butų kainos apsistojant ilgiau dažnai geresnės, nei viešbučių.

Esu gyvenęs gausybėje įdomių AirBnB butų, kaip šis prie garsaus tarpukarinio Montevidėjo dangoraižio Palacio Salvo viršūnės

Palacio Salvo pastatas iš išorės (butas – viename bokštelių)

Rinkdamasis butą visada pasidomiu, kokia ten darbo vieta. Nuo geriausios iki blogiausios:
*Darbo kėdė ir darbo stalas.
*Eilinė kėdė ir eilinis (arba darbo) stalas.
*Nėra stalo (reikia dirbti su kompiuteriu ant kelių).

Su prastesnėm darbo vietom, kaip taisyklė, greičiau įskausta nugara ir pan.

Puikios darbo vietos Korėjos motelyje

Net jeigu šalyje dirbsi ir kokius tris mėnesius, gali būti verta negyventi viename būste, o pakeisti kelis, tokiu būdu patiriant įvairesnius miestus, rajonus, butus – ką žinai, kas patiks labiausiai. Bet kokie vietos trūkumai lengviau ištveriami, kai žinai, kad jie – labai laikini; o privalumus (pvz. gražų vaizdą pro langą ar masažinę vonią) vertini labiau, kol jie – nauji. Aišku, jei persikraustymas kelia didelį stresą, tada dažnai kraustytis neverta. Žr. mano video apie įdomiausius AirBnB butus, kuriuose gyvenau.

Keturias dienas praleidau čia Gizoje. Lėtu tempu aplankiau piramides ir dirbau. Dirbti stebint piramides, kupranugarių nuomotojus, prekijus, turistus buvo įdomu – bet, aišku, pirmom dienom, o po savaitės ar juoba mėnesio viskas kartotųsi. Darbo vieta nepatogi – bet kai laikas trumpas, nieko tokio.

Kiekvienam savo, bet nemanau, kad būtų patogu dirbti iš hostelių ir pan., ypač ilgesnį laiką.

Internetas ir telefonas užsienyje

Skaityti plačiau: Internetas ir ryšys kelionėje “už centus”. Kaip?

Daugelis kokybiškų darbų per atstumą neįmanomi be gerų ryšių. Lietuvoje turime gerą ir pigų internetą bei telefonus. O užsienyje, jei ten iki šiol tik keliaudavote, tikriausiai esate susidūręs su „vargais“: didelėm ryšio kainom, sunkia paieška, „dingstančiu“ internetu ir pan.

Ar tai reiškia, kad dirbti būtų sunku, brangu („vien skambučiai kiek kainuos“), rizikinga („dings internetas“), neįmanoma? Tokie stereotipai – vieni argumentų kodėl žmonės sako, kad „Darbas iš užsienio net ir vieną mėnesį – ne man, niekaip nepavyks“.

Bet visų šių nesklandumų daugelyje šalių galima išvengti:

*Jeigu tai ne ES šalis, nesinaudoti savo asmeniniu „lietuvišku“ telefonu – kainos bus didžiulės. Jei reikia paskambinti iš ne ES į Lietuvą ar kitas šalis, naudotis internetine telefonija, kuri daug pigesnė (Skype ir pan.). Yra internetinės telefonijos paslaugų, leidžiančių turėti nuosavą telefono numerį.
*Įsigyti vietinę SIM kortelę ar korteles su interneto ryšiu (daugelyje šalių tai nebrangu) visam buvimo šalyje laikui ir prireikus naudotis šiuo internetu.

Pirksiu SIM kortelę Maroko telekomo salone

*Rinktis apsistojimo vietą ir pagal ryšio kokybę, ypač jei yra svarbūs vaizdo pokalbiai – tam padeda WiFi įvertinimai, galima patikrinti ir vietoje nuvažiavus (jei neužsakai/nesumoki už nakvynę iš anksto). Taip pat verta rinktis pagal tai, ar ten yra mobilus ryšys.

Ką pasiimti keliaujant dirbti per atstumą?

Visų pirma, reikia pasiimti tuos pačius daiktus, kaip ir į įprastą kelionę (drabužiai, asmeniniai daiktai). Tačiau verta pasiimti papildomų daiktų – tiksliai kokių priklauso nuo darbo pobūdžio. Jei darbas toks, kad reikia daug rašyti ir bendrauti internetu:

*Nešiojamas kompiuteris. Jei jūsiškis labai senas, jei šiaip dirbate ne su juo (pvz. su darbovietės ar stacionariu kompiuteriu) – gal verta pakeisti prieš išvykstant dirbti iš užsienio? Ypač patikrinkite, ar kompiuteris gali ilgą laiką veikti atjungtas nuo tinklo. Taip pat jei dirbate su pele, paimkite ir ją ar kilimėlį bei kitas priemones, prie kurių esate įpratę. Lengva numoti ranka „ai, gal apsieisiu“, bet juk važiuojate ne į savaitę kelionės kurioje teks prisėsti prie kompiuterio gal tik kartą-kitą ir tikrai svarbu, kad dirbti būtų patogu.

Nešiojamas kompiuteris su dviem monitoriais – viena investicijų, kurią padariau, kad darbas iš užsienio nebūtų sudėtingesnis nei iš namų

*Išmanusis telefonas. Vėlgi, jei senas, stringantis – gal verta pasikeisti prieš išvažiuojant.
*Ausinės su mikrofonu, kurias galima prijungti tiek prie kompiuterio, tiek telefono. Nes nežinote, kada teks klausytis / žiūrėti / kalbėti kompiuteriu ar telefonu kai aplink bus triukšmas.
*Krovikliai kiekvienam prietaisui – taupant vietą, verta naudotis krovikliais, kur vienas ir tas pats gali pakrauti kelis prietaisus, bet vis tiek verta turėti atsarginį.

Kroviklis su keturiomis angomis, galintis krauti iki 4 aparatų vienu metu

*Išorinis akumuliatorius (powerbank) telefonui, kuris paprastai laikomas pakrautas – nes nežinai, kada prireiks telefono ir gal nebus galimybės staigiai pakrauti.
*Ilgintuvas (su reikalingu lankomoms šalims adapteriu). Nes nežinai, kokiu atstumu bus darbo vieta nuo rozetės, be to, į vieną ilgintuvą galima kišti daugiau prietaisų ir pakanka vieno adapterio.

Kroviklis-ilgintuvas-adapteris su 4 rozetėmis, talpinančiomis visų rūšių kištukus, bei keturiom USB pakrovimo angom

*Išorinis kietasis diskas su visų duomenų kopijomis – jį laikyti atskirai nuo kompiuterio. Alternatyva gali būti laikyti tai „debesyje“, bet, jei dirbate su vaizdais, garsais ar video, greičiausiai vis tiek tektų pirkti mokamą „debesies“ versiją.
*Bluetooth klaviatūra prie išmaniojo telefono telpanti kišenėje. Leidžia patogiai atrašinėti iš bet kur.
*Jei važiuosite automobiliu – automobilinis kroviklis (telefonui) ir galbūt inverteris.

Priklausomai nuo darbo pobūdžio, gali reikėti papildomų daiktų – pvz. dizaineriui – planšetės ir pan. „Auksinė taisyklė“ – imkite viską, ką įprastai naudojate darbe, išskyrus, ko pasiimti neįmanoma ar sunku (pvz. spausdintuvų), arba kas nelogiška kai darbas vyks ne gyvai.

Paslaugos užsienyje: kaip gauti?

Dirbdamas (taigi, ir gyvendamas ilgesnį laiką) užsienyje turėsi ten gauti ir tokias paslaugas, kurių šiaip kelionėje neprireikia – kirpyklos, medicina ir pan.

Kirpykloje San Paule

Tai gali neraminti, bet iš tikro viskas daug paprasčiau, nei atrodo – nesu turėjęs kur nors problemų. Galima paskaityti vietų įvertinimus internete. Kaip „susikalbėti“ nemokant kalbos plačiau parašiau atskirą straipsnį.

Kaip rasti bendraminčių ir draugų užsienyje?

Jei norite ne tiesiog dirbti vienas, laisvalaikiu gilindamasis į aplinkinę gamtą ir kultūrą, o susipažinti su kitais panašiai dirbančiais, reiktų laikytis šių metodų:

*Rinktis darbui iš užsienio populiarias šalis ir vietas – pvz. Tailando Čiang Majus ar Balio Canggu. Ten potencialių bendraminčių bus daugiau.

Mergina dirba su kompiuteriu viešbutyje prie Atitlano ežero Gvatemaloje. Tai viena Gvatemalos vietų, kur turistų (ir ilgalaikių) daugiau

*Naudotis atitinkamais internetinias forumais („ekspatams“ toje šalyje) ir svetainėmis: dar prieš ten nuvykstant prisistatyti, pasiteirauti, ar niekas nenorėtų susitikti.
*Užkalbinti iš pažiūros panašiai gyvenančius (akivaizdžiai nevietinius, dirbančius kompiuteriu ir pan.) žmones kavinėse ir pan.
*Naudotis bendradarbystės erdvėmis (vėlgi, jų daug tik darbui iš užsienio populiariose šalyse).
*Naudotis „Meetup“ ir panašiomis programėlėmis, eiti į jų renginius ir ten kalbinti žmones.

Kaip planuotis laiką dirbant užsienyje?

Dirbant biure įprastas darbas būna, tarkime, nuo 8 ryto iki 5 vakaro. Tačiau dirbant per atstumą laisvės neretai daugiau – ir, tiesą pasakius, dirbti nuo 8 iki 5 kaip tik nelogiška.

Asmeniškai mėgstu geriau padirbti ryte (tik atsikėlęs) ir paskui vakare, o dieną (tarkime, nuo 12 iki 18) skirti šalies pažinimui, pramogoms, nes tai geriausias tam metas: viskas dirba, mažiau kitų žmonių. Atitinkamai gali ir turėti laisvas dienas nebūtinai savaitgalį. Bet kitą kartą gali būti logiška daryti ir kitaip: pvz. jei vakare eisite į renginį tai dirbti dieną. Kiekvieną dieną dirbu skirtingu laiku.

Labai svarbu turėti ribas, užsibrėžtus tikslus, kontroliuoti save – vien dėl to, kad įdomu daryti kažką kitą, neatidėlioti darbų. Reikia suprasti, kad darbas iš užsienio tai ne kelionė – ir gerąja, ir blogąja prasme. Gerąja todėl, kad dirbdamas būsite šalyje ilgiau, taigi, nėra būtina visko patirti iš karto. Na o blogąja – visgi negalite daugumos laiko skirti tam, ką daryti norėtųsi labiausiai (pramogoms, pažinimui, poilsiui).

Išmėginti darbą iš užsienio tikrai verta!

Manau, kad jei tik darbo pobūdis leidžia „dirbti iš namų“, tikrai verta išmėginti ir darbą iš užsienio. Tai nauja patirtis, o pamėginimas taip brangiai nekainuos, jei jį suderinsite su kelione, kurią ir šiaip planavote, ir tinkamai pasirinksite šalis (pvz. gal vietoje intensyvios 2 savaičių kelionės į Tailandą su vietų lankymu ir poilsiu galėtumėte išvykti 6 savaitėms, kartu dirbdamas ir vietas aplankydamas lėtesniu tempu).

Nors dažniausiai keliauju nepriklausomai, nevengiu ir gidų, ekskursijų: kartais tai tiesiog geriausias būdas pažinti vietą.

Deja, galima ir smarkiai “nudegti” gausu nekompetentingų gidų, apgavikų.

Čia sudėjau į vieną straipsnį visą savo patirtį, kaip teisingai pasirinkti gidą / ekskursiją, kad nepermokėti ir gauti geriausią kokybę, kuri atitiktų būtent jūsų poreikius.

Kada ir kiek reikia ekskursijų?

Keliavimas su ekskursija (gidu) turi privalumų. Viena vertus, iš gido paprasčiau sužinai daug apie vietovę. Kita vertus, gidas kainuoja papildomai, be to, atima dalį laisvės keliauti kaip nori, spontaniškai.

Kai kurie keliauja vien su gidais “nuo oro uosto iki oro uosto”, kiti keliauja vien savarankiškai.

Bet aš mėgstu abu būdus derinti: gidą samdyti tik toms kelionės dalims, kur svarbu gauti informacijos iš vietinių, arba sudėtingiau susiplanuoti pačiam. Tai gali būti kelių valandų “įžanginė” ekskursija po miestą arba, tarkime, kelių dienų safaris po nacionalinį parką į kurį neveža viešasis transportas. Arba ekskursija laivu: tokį išsinuomoti pačiam sudėtinga.

Ne visos ekskursijos atrodo štai taip!

Kur ir kaip geriausia užsakyti ekskursijas?

Yra keli būdai:

1.Per Lietuvos kelionių agentūras. Tai – vienas brangiausių būdų, bet vienintelis, jei norite, kad jumis rūpintųsi “nuo Vilniaus oro uosto iki Vilniaus oro uosto” bei žymesnę dalį informacijos gauti lietuvių kalba. Tokia ekskursija jums, kiek skaičiavau, tikriausiai atsieis trigubai brangiau, nei panaši kelionė, kur dalį laiko keliausite savarankiškai, o dalį – su vietoje samdytu gidu.

2.Per kitas Europos kelionių agentūras (pvz. Lenkijos, Vokietijos). Labai panašu, kaip per Lietuvos agentūras. Didesnis pasirinkimas reiškia daugiau galimybių “pagauti” gerą akciją, bet šiaip kainos irgi dažniausiai smarkiai iškeltos. Be to, nebelieka privalumo skristi iš Vilniaus (važiuoti iki Varšuvos ar skristi iki Frankfurto kainuos papildomai) ar gauti informaciją lietuviškai (ar net angliškai, rusiškai: priklausomai nuo agentūros šalies).

3.Per internetą ieškant “Google” anglų k. (pvz. “[Šalies pavadinimas] tours” ir pan.). Tokiu būdu galima gauti ir ilgesnes (pvz. 5 dienų) ir trumpas (pvz. 3 valandų) ekskursijas – tiesa, gidą sutiksite jau tik nuskridę į šalį. Kainos gali būti gerokai mažesnės nei per Lietuvos agentūras visgi, ypač skurdesnėse šalyse, toli gražu ne visos vietinės agentūros ar gidai turi savo puslapius internete – todėl dažnai vietoje galima gauti dar geresnę kainą. Tiesa turtingose šalyse paprastai kaina internetu ir vietoje nesiskiria, arba gali būti internetu net mažesnė. Be to internetas turi privalumą, kad galite paieškoti kelionių agentūros pavadinimo ir rasti kitų keliautojų komentarus apie ją – taip geriau suprasite, ar turai kokybiški, kokios problemos (bet žr. “Kaip teisingai naudotis rekomendacijomis renkantis gidą” ir “Kodėl rekomendacijos kartais apgauna?” skyrelius žemiau).

Šią ekskursiją Floridoje, Evergleidso nacionaliniame parke, užsakėme internetu. Kadangi konkurencija ten didžiulė, internetu kaip tik pigiau – siūlo nuolaidas

4.Per internetą ekskursijų užsakymo sistemose. Kiek pastebėjau, kainos ten irgi daug kur iškeltos, nors priklauso nuo šalies. Be to, yra pigesnių ir brangesnių platformų, o ir tose pačiose platformose yra įvairių variantų. Didelis pliusas: iš karto, jau pačioje platformoje, gali matyti praėjusių keliautojų komentarus apie tą pačią ekskursiją. Populiarios platformos: “Viator”, “Getyourguide”, “Klook” (pastaroji dažnai pigiausia).

5.Pagal “gyvas” rekomendacijas – pvz. klausinėjant draugų ar kitų lietuvių, kokį gidą turėjo toje šalyje, ar buvo geras. Atrodo logiška, bet yra ir problemų: reikalas tas, kad daugelis žmonių ir turi patirties tik su vienu tuo gidu, tai negali lyginti, be to, žmonės skirtingi: kas vienam yra geras gidas (nes, pvz., gerai “bajerius skaldo”), kitam – blogas (nes, pvz., “nieko normaliai nepapasakoja ir, panašu, pats nesigaudo”). Žr. skyrelius “Kaip teisingai naudotis rekomendacijomis renkantis gidą” ir “Kodėl rekomendacijos kartais apgauna?” žemiau).

6.Vietoje nuskridus į tą šalį atitinkamose turistinėse vietos (pvz. kurortuose). Tai – neabejotinai pigiausias būdas beveik visuomet, išskyrus turtingas šalis, kur visos agentūros turi pasiūlymus internete. Minusai – gali būti sunkiau įsitikinti kokybe, būti sunku susišnekėti ne vietine kalba ir pan. Bet ten, kur turizmas masinis, paprastai taip galima rasti tikrai kokybiškus pasiūlymus. Tačiau ten, kur turizmas menkas, gali būti sunku net rasti vietoje agentūrą, siūlančią ekskursijas.

Tokie “Turizmo informacijos centrai” Balyje, kaip ir daugelyje turistinių vietų – ne kas kita, kaip kelionių agentūros, perpardabinėjančios ekskursijas. Verta derėtis.

7.Konkrečiuose objektuose. Jeigu reikia tik kelių valandų ekskursijų po konkrečius objektus, gidus dažnai galite surasti juose ar prie jų: pvz. samdyti ekskursijas muziejuose. Oficialios ekskursijos paprastai kokybiškos (nors gali būti problemų su kalba), tačiau kai kuriose šalyse būna ir neoficialūs, nelicencijuoti gidai, kurie negali daug ko papasakoti. Gidų galima rasti tik labiausiai turistinėse vietose.

Gidas siūlosi Efeso romėnų mieste Turkijoje. Jį nusamdėme – išties buvo kokybiška ekskursija

8.Free Tours. Daugelyje turistinių miestų yra tokios nemokamos ekskursijos (už arbatpinigius). Paieškokite internete, kur ir kada prasideda Free Tours mieste, po kurį keliaujate: paprastai būna parašyta pvz. “kasdien 12:00 nuo XXX bažnyčios”. Daug tokių turų galima rasti “Guruwalk” sistemoje.

Free Tour Česky Krumlove, Čekijoje

Privati ar grupinė ekskursija?

Prieš užsakant ekskursiją ar samdant gidą svarbu suprasti, kas tiksliai siūloma ir ko jums reikia. Jei iš reklamos ar tinklapio neaišku – perklausti. Visų pirma, ekskursijos būna trijų rūšių:

1.Privačios ekskursijos (angl. private tour, tailor-made tour). Kartu eisite, važiuosite tik jūs (ar jūsų šeima, jūsų draugų kompanija) be pašalinių. Paprastai tai reiškia, kad galėsite koreguoti ekskursijos maršrutą, pradžios ir pabaigos laiką ir kitką – mokėsite tik už gido/vairuotojo laiką ar kurą (bet reikia aptarti iš anksto). Tokios ekskursijos dažnai pačios brangiausios, bet kai kartu keliauja daugiau žmonių kaina vienam žmogui krenta (nes ji mažai priklauso nuo žmonių skaičiaus).

Samdytu džipu (privati ekskursija) važiuojame per Mauritanijos dykumą skambant giedamajam Koranui. Priekyje trys vietos – nuotrauką darė žmona, sėdėjusi šalia manęs

2.Nedidelių grupių ekskursijos (angl. small car tour, small group tour ir pan.). Vežamos grupės lengvaisiais automobiliais, visureigiais ar nedideliais mikroautobusais. Gali būti, kad būsite vieni (t.y. privati ekskursija), arba bus dar 1, 2 ar 3 pašaliniai. Čia maršruto nepakeisite, bet gali būti, kad jus paims iš viešbučio ar pan. Taip pat gana artimoje aplinkoje bus galimybė susipažinti su kitais keliautojais. Kaina paprastai už žmogų: dviese mokėsite dvigubai, trise – trigubai. Gali būti minimalus žmonių skaičius, kurį privalėsite garantuoti, kad ekskursija garantuotai įvyktų (pvz. du ar trys) – kitu atveju teks laukti, ar atsiras bendrakeleivis.

Safaris Kenijoje – mažos grupės ekskursija. Buvo momentų, kai važiuodavom tik mes keturiese, buvo kai įlipdavo vienas, du ar keturi kiti žmonės, bet niekada nebuvo mūsų daugiau, nei aštuoni. Kadangi mūsų ekskursijos trukmė buvo 6 d., o jų – trumpesnės, tai jie bendrakeleiviai keisdavosi

3.Masinės ekskursijos (bus tour). Vežamos autobusu, iš viso kokie 20 ar 40 žmonių. Jos pačios pigiausios, bet gali būti problemų: nesigirdėti gidas, gaištis laikas kam nors vėluojant ir pan. Kaina – už vieną žmogų ir šios ekskursijos paprastai vyksta visuomet.

Pasiplaukiojimas su rožiniais delfinais Amazonijoje per masinę ekskursiją. Aišku, daugelis turistų liko už kadro. Visi vienu kartu ir netelpa: vieni išlipa iš vandens, tada lipa kiti, laukę eilėje.

Kas įeina į ekskursijų kainą?

Verta išsiaiškinti šituos dalykus apie ekskursiją:

1.Kokie objektai lankomi? Ar nebus kokio jums labai įdomaus objekto, kurį ekskursija tame mieste ar vietovėje praleis?

2.Trukmė ir kaip ji panaudojama. Kiek dienų, naktų, valandų? Kiek iš jų bus skirta ekskursijos objektams, o kiek – nuvažiavimui tarp jų? Kiek laiko bus skirta visokiems apsipirkimams ir pan.?

Perkame ekskurisją laivu į Komodo salą Indonezijoje. Deja, programa, kurią čia aiškina pardavėjas, ne itin patiko: nenumatytos kelios svarbios vietos, kaip šikšnosparnių išskridimas vakare, užtat pilna paviršinio nardymo, kuo mes neužsiimame. Tačiau alternatyvų nebuvo – visos agentūros siūlė vieną ir tą pačią ekskursiją. Nepatinka? Samdyk laivą (privačią ekskursiją), bet tai jau tikrai brangu

3.Kas įeina į kainą?. Ar įeina nakvynės (ir kokiuose viešbučiuose)? Maitinimas? Lankytinų vietų bilietai? Gėrimai (paprasti, alkoholiniai)? Įprastiniai variantai, kad arba įeina tik transportas+gidas+bilietai, arba ir maitinimas+nakvynės (gėrimai įeina labai retai). Bet reikia gerai įsisikaityti: dažnos “miniapgavystės” kai, pvz., į ekskursijos kainą neįskaičiuotos lankytinų vietų bilietų kainos, nors vis tiek privalėsite juos pirkti, nes ekskursija vyks jų viduje.

4.Sudėtingumas (ypač ekskursijose po gamtą). Nieko nepreziumuokite. Man teko gerokai nustebti, kai masinėje ekskursijoje, pilnoje senukų ir vaikų, į Šarynės kanjoną Kazachijoje gidas staiga mojo į uolą ir sako – “Lipsime čia”. Almatiečiams tai tarsi įgimta, man buvo jau sudėtingoka, o jei esate vyresnio amžiaus lietuvis – galėtų būti ir visai netinkama.

Lipimas į kalnus be įrangos eilinėje ekskursijoje Šarynės kanjone.

Blogi gidai: kaip jų išvengti

Yra penki gidų tipai, kurie “užknisa” praktiškai kiekvieną keliautoją.

1.Gidas – prekybos agentas. Jau nusipirkęs ekskursiją supranti, kad nusamdei prekybos agentą, nuo kurio šiaip bėgtum kuo toliau! Siūlo tau pirkti kokius suvenyrus, už ką nors mokėti papildomai. Užuot važiavęs prie lankytinų vietų, didelį laiką turi praleisti parduotuvėse – kuriose kainos gerokai užkeltos, nes tų parduotuvių šeimininkai už kiekvieną tavo nusipirktą prekę gidui mokės komisinius. Prieš perkant ekskursiją verta paklausti, ar bus apsipirkimų, kiek, aiškinti, kad tai nedomina.

2.Gidas nemokantis kalbos. Žino keletą žodžių angliškai (ar kita kalba, kuria neva vyksta ekskursija) ir juos “iškaltai” kartoja. Jei pats šį bei tą žinai apie šalį, dažnai galėtum pravesti ne prastesnę ekskursiją. Jo nieko nepaklausi, o ir dalies to, ką pasakoja, nesuprasi: kai kurie jo sakomi sakiniai pusiau angliški, pusiau savo kalba. Prieš samdydami gidą, pabandykite su juo pakalbėti (jei samdote ne internetu) – bemat suprasite jo kalbos lygį.

Nuobodžiaujantys prižiūrėtojai susirinkę pašnekėti prie Edfu šventyklos įėjimo Egipte. Panašūs prižiūrėtojai ten dažnai ir siūlosi pabūti gidais – bet daugelis kalba tik arabiškai, išskyrus kelis žodžius

3.Gidas – nežiniukas. Geriausiai jis moka parsiduoti, o apie vietą žino mažai ką. Net mažiau, nei parašyta kokioje “Lonely Planet” knygoje. Atsakinės “Nežinau” arba dar blogiau – sakys išgalvotus faktus, kad nepasirodytų kvailys. Jei samdote gidą vietoje, prieš samdydami pakalbėkite su juo apie tą vietą, ypač apie tuos dalykus, kuriuos pats gerai žinote: nežiniukai greitai atsisijos. Taip pat galite paprašyti parodyti gido pažymėjimą: daugybėje šalių jį galima gauti tik turint kažkiek žinių (tačiau ne visur).

4.Gidas – apgavikas. Mėgina reikalauti didesnių pinigų, nei sutarta, nesuteikti pilnai aptartos paslaugos ir pan. Niekada nė trupučio nepasiduokite – gidas-apgavikas tai ne gidas-plėšikas, “neištraukęs” iš jūsų pinigų jis anksčiau ar vėliau nustos mėginti (taip pat žr. staipsnį apie apgavystes kelionėse, kaip su tuo kovoti).

5.“Dėjęs” gidas. Klientas jam beveik vienodai rodo – didžiąją dalį laiko jis gali susirašinėti su kuo nors, kalbėti telefonu ir pan. Pasakoja mažai ką.

Kaip teisingai naudotis rekomendacijomis renkantis gidą

Aukščiau aprašytais būdais galima “patikrinti” gidus ar išvengti blogiausių variantų, bet dar geriau, jei su blogais gidais iš viso net netenka (ar beveik netenka) susidurti.

Šiuo atveju padeda rekomendacijos: pažįstamų, kelionių vadovų, komentarai internete (“Tripadvisor” ir pan.).

Tiesa, reikia turėti omeny, kad komentarai ir įverinimai internete gali būti ir pirkti ar parašyti paties gido ar jo draugų. Kai kuriose svetainėse (pvz. “Tripadvisor”) galima pažiūrėti, kokius dar komentarus rašė tas komentuotojas ir taip įvertinti, ar komentuotojas tikras/patikimas. Įtarimų kelia, jei visame pasaulyje komentuotojas yra parašęs tik vieną vienintelį komentarą – būtent tam gidui (tikėtina, tas komentuotojas yra sukurtas paties gido ar jo draugų). Taip pat įtarimų kelia jei visi komentuotojo komentarai labai geri (gali būti samdomas gerų komentarų rašinėtojas). Patikimiausi tokie komentuotojai, kurie įvairiose pasaulio šalyse yra parašę bent kokius 10 komentarų ir dalis jų teigiami, dalis – vidutiniai ar neigiami: jie ne tik, kad, tikėtina, yra tikri gidų klientai, bet ir dar pakankamai pakeliavę, kad vertintų logiškai, nesitikėtų neįmanomo.

Labai gerai yra į tą šalį keliavusių pažįstamų patarimai – bet irgi verčiausi dėmesio patarimai iš tokių žmonių, kurie keliavę daug, matę daug gidų, turi su kuo palyginti.

Taip pat reikia suprasti, kad jei komentarai adresuojami visai kelionių agentūrai, komentavusiojo ekskursiją vedęs gidas galėjo būti ir kitas, nei jums. Tiesa, daugelis aukštesnio lygio agentūrų stengiasi palaikyti standartą. Bet jei komentarai tai kelionių agentūrai smarkiai varijuoja, žiūrėkite – gal kai kuriuose bus įvardyti gidų vardai (ir galėsite prašyti jums duoti tuos gidus arba jų neduoti).

Visuomet vertingiausi ne pasakymai “koks puikus gidas!!!” ar “nesąmonė”, o pvz. tokie kaip “įdomu pasijuokti iš pokštų, normaliai kalba angliškai ir gerai viską organizuoja, bet nepasako nieko daugiau, nei yra Lonely Planet knygoje” – taip gali geriau suprasti, ar gidas atitinka būtent tavo poreikius. Dar skaitykite skyrelį “Kodėl rekomendacijos kartais apgauna?” žemiau.

Kodėl rekomendacijos kartais apgauna? Kontroversiški gidų tipai

Deja, esu rekomendacijomis ir nusivylęs – kartais net atrodo, kad taip rasti gerą gidą nedaug lengviau, nei tiesiog atsitiktinai. Taip yra ne tik todėl, kad Facebook “like’ai” ar geros apžvalgos lengvai perkamos ar “pasirašomos sau”. Bet ir todėl, kad žmonių poreikiai skiriasi.

Sakyčiau, yra keturi “kontroversiški” gidų tipai, kurie yra tobuli kai kuriems žmonėms, bet kitiems – visiškas nesusipratimas. Pirmieji užverčia gerais “Tripadvisor” komentarais ir rekomenduoja draugams, o antrieji paskui nusivilia. Štai tie gidų tipai:

1.Gidas – literatas. Jis yra kupinas istorijų – bėda ta, kad niekada nežinai, kurios jų tikros. Išgirdęs kokį įdomų teiginį apie savo šalį bemat puola jį kartoti per kiekvieną ekskursiją kaip tikrą faktą – nė nepatikrinęs, ar tai nėra mitas arba tik pusiau tiesa. Apie “Onos bažnyčią norėjusį išvežti Napoleoną”, “100+ Vilniaus sinagogų”, “Didžiausią Europoje Vilniaus senamiestį” ir t.t. Be to, faktus pagražina papildomai: koks eilinis miesto “pirklys, atsisakęs turtų dėl meilės” staiga virsta “vienu turtingiausių Europos žmonių, kuris, jei ne vestuvės su mylimąja, gal būtų tapęs ir Šventosios Romos Imperatoriumi”. Dažnas gidas-literatas yra ir geras pokštininkas. Tokie gidai patinka meniškiems žmonėms, kurie į kelionę žiūri kaip į knygą ar filmą: svarbu įdomios istorijos, o ne tai ar jos tikros. Bet jie labai “užknisa” tuos, kurie nori ką sužinoti apie lankomas vietas: iš tokių gidų nesužinai nieko, nes negali būti garantuotas nė vieno jų žodžio tikrumu (net jei 70% to, ką sako, tiesa – kaip žinoti kas patenka į tuos 70%?). Šiaip ar taip, “nekontroversiškai” geras gidas sugebės ir tarp tikrų istorijų rasti įdomias, jas įdomiai papasakoti “negražindamas” jų turinio.

2.Gidas – perkamas draugas. Jis labai noriai kalba apie save, savo šeimą ir gyvenimą, klausinėja to paties jūsų, padeda organizuotis kelionę taip, kaip padėtų vietinis draugas. Deja, dažnai tokie gidai mažiau žino faktų apie šalį, lankytinas vietas. Tokie gidai labai patinka tiems, kurie nori tiesiog “pabendrauti su vietiniu”, mokančiu kalbą – ypač egzotiškose šalyse, kur “viskas kitaip” ir net eilinės gyvenimo istorijos labai įdomios (kaip tuokiamasi, kaip gimdoma, einama į mokyklą ar universitetą ir t.t.). Tačiau tokie gidai nuvilia tuos, kurie ir šiaip turi daug užsieniečių pažįstamų, keliauja būdais, suteikiančiais bendravimo galimybių (autostopas, couchsurfing’as ir t.t.): jiems atrodo, “Kam mokėti už tiesiog pokalbį, kokius galiu gauti ir nemokamai?”. Šiaip ar taip, geras gidas gali ir žinoti daug apie šalį bei vietas, ir būti “draugas” – tada, kai klientas parodo, kad nori “draugo”, užduoda atitinkamus klausimus.

3.Gidas – enciklopedija. Jis viską puikiai žino iki menkiausių detalių ir pasakoja: su datomis, aukščiais, plotais ir t.t. Panašiai, kaip būtų parašyta enciklopedijoje: “nuogais skaičiais ir vardais”, be palyginimų, padedančių geriau suprasti, įvedimų į kontekstą. Tokie gidai patinka tiems, kas jau nemažai žino apie tą vietą (arba bendrai apie gamtą, istoriją). Bet ta “informacijos lavina” glumina tuos, kurie žino mažai, nes ji niekaip nepritaikoma klausytojui. Šiaip ar taip, tikrai geras gidas gali pasakyti faktus įvilktus į palyginimus, kad klientui būtų suprasti lengviau, bent jau jei klientas nėra srities žinovas. Pvz. vietoje sauso “Pastatas 330 metrų aukščio” lietuviui turistui galima paminėti “Jei stovėtų Lietuvoje, tai pastatas būtų aukščiausias šalyje – jis lenkia net Vilniaus TV bokštą” ir pan.

4.Gidas – agitatorius. Jis viską pasakoja per savo nuomonės prizmę: pvz. giria kokios vienos partijos veiksmus ir pliekia kitos, nepraleidžia progos neklaustas pasisakyti LGBT, narkotikų legalizavimo ar dar kokiais jam rūpimais klausimais, o istoriją vertina per savo susikurtą gėrio/blogio prizmę: aiškina, kaip kokie veikėjai “turėjo” elgtis, kas “buvo kvailiai” ir t.t. Kaip taisyklė, tokie gidai patinka (arba bent yra patenkinami) tiems, kurių pažiūros sutampa su gidų pažiūromis, bet kaip reikiant “užknisa” tuos, kurių pažiūros priešingos. Šiaip ar taip, nekontroversiškai geras gidas sugeba viską pasakoti neutraliai, paminėdamas abi puses, pasakydamas, kokios idėjos vyrauja šalyje – o savo nuomonę sako tik paklaustas.

5.Gidas – turistas. Tokių pasitaiko perkant organizuotas keliones iš Lietuvos. Po pasaulį jis keliavęs nemažai – bet daugelį vietų, į kurias veda turistus, pats lanko pirmą kartą! Jam pačiam tai irgi kelionė, o norėdamas “keliauti nemokamai” ir net kažkiek uždirbti – siūlo už mokestį prisijungti kitiems. Bėda ta, kad jis vis tiek keliauja, kaip keliautų vienas, mažai kreipdamas dėmesio į “susimokėjusių bendrakeleivių” poreikius. Taip pat neišvengiamai būna nesusipratimų, kad gidas kažko nežinojo (juk pats ten nebuvęs), kelionės planą jis vienašališkai keičia. Tokie gidai patinka tiems, kurių “kelionės stilius” (tempai ir pan.) sutampa su gido norais ir poreikiais – arba kuriems viską nusveria džiaugsmas “keliauju su patyrusiu keliautoju!”. Bet kai “kelionės stilius” nesutampa, kyla ir rimtų konfliktų bei nusivylimų. Lietuviškos Facebook grupės apie keliones pilnos komentarų kaip “žadėjo lengvą pasivaikščiojimą kalnais, o buvo sudėtingas kalnų kelias, kuriuo pati gidė ėjo pirmą kartą ir, nors daliai keliautojų buvo sunku, gidė nė kiek nelaukė, nesiteiravo kaip kas jaučiasi, paskui net pyko ant lėčiau einančių, tai buvo labai pavojinga”.

Siekiant išvengti kontroversiškų gidų (ar pasirinkti tokį kontroversiško gido tipą, kuris tinka ir jums), jei jau naudojatės rekomendacijomis, verta įsigilinti į jų turinį, jei klausiate draugų – užduoti papildomus klausimus pvz. “Ką įdomiausio išgirdote per ekskursiją?” ir pan.