Kelionių planavimas

Naujieji metai – viena svarbiausių švenčių visame pasaulyje! Norite patirti juos svetur?

Labai svarbu žinoti kaip, kur, kada keliauti, pirkti bilietus, apsistoti – tam, kad Naujieji metai užsienyje išties taptų unikalia gyvenimo patirtimi ir nepaliktų kartėlio, kad štai, susimokėjęs dešimtgubai gavai prastesnius naujus metus nei Lietuvoje.

Dalinuosi savo patirtimi.

Kur švenčiami Naujieji metai?

Visų pirma, sausio 1 d. nėra *viso* pasaulio šventė. Kai kuriose šalyse, kaip Izraelyje, ji iš esmės nešvenčiama.

Tarp šalių kur švenčiami irgi šalis šaliai nelygu: vienur tai „metų superšventė“, kitur – viena daugelio švenčių. Kas be ko, keliauti sutikti naujųjų verta tik į pirmas šalis.

Nors daugelis visų pirma išsirenka šalį, o paskui jau žiūri, ką ten veikti per Naujuosius metus, verta daryti atvirkščiai – rinktis šalį pagal tai, kur yra jums įdomūs naujamečiai renginiai (pvz. geri fejerverkai ar naujamečiai koncertai). Nors Lietuvoje gana įspūdingas ir „masinis šventimas“ (pvz. visi šaudo fejerverkus), užsienyje daug kur tai ribojama gerokai labiau, visa šventė iš esmės ir yra ta oficialioji dalis, kurią praleidęs šventinės atmosferos jusi gerokai mažiau.

Be to, verta pažiūrėti ir kainas: kad į tam tikrą šalį įmanoma gerom sąlygom nuskristi ir ten apsistoti *šiaip*, nereiškia, kad tai bus paprasta ir per naujuosius metus.

Kaip pasirinkti naujųjų sutikimo vietą

Jau pasirinkus šalį kyla antras klausimas – kur sutikti pačius Naujuosius metus? Yra trys variantai:

*Restoranų ar viešbučių sutikimuose. Tai – „oficialūs“ sutikimai, kuriuos siūlo daug restoranų ir viešbučių, į kuriuos įeina vakarienė, gėrimas ir pan. Paprastai tokie sutikimai brangūs – gerokai brangesni, nei tas pats maistas ar gėrimas ten kainuotų šiaip. Kitas minusas – nelabai jauti vietos dvasios: Naujų metų sutikimas viešbutyje ar restorane bet kur pasaulyje gali būti panašus (nebent būtų grįstas kokiomis vietos tradicijomis). Pats tokių sutikimų vengiu.

*Gatvėje. Nieko nekainuojantis būdas, be to, matai, kaip švenčia vietiniai, tampi šventės dalimi. Geriausia ne šiaip sau atsitiktinėje gatvėje, bet pasidomėti renginiais ir pvz. sudalyvauti kokiame viešame koncerte centrinėje aikštėje ar 00:00 užimti tokią vietą, iš kurios geriausiai matosi fejerverkai. Tiesa, reikia turėti omenyje, kad ten gali būti minios ir būti verta ateiti iš anksto.

*Bute su šeima ar draugais. Arba viešbutyje – bet šiaip butai (pvz. AirBnB) yra geriau, nes daugiau vietos, yra virtuvė ir pan. Geriausia išsirinkti tokį butą, kuris yra geroje vietoje: centre, pro langus matosi gyvenimas. Bus galima ir pasigerėti tuo gyvenimu, ir trumpam išeiti į lauką, ir kartu turėti privačią erdvę sau ir draugams ar šeimai. Minusas – per naujų metų naktį tokie butai būna nepigūs, juos reikia užsakyti iš anksto.

Kaip besutiktumėte pačius naujus metus (gruodžio 31 d. 00:00), niekas nedraudžia prieš tai pramogauti įvairiai. Nueiti į barą ar restoraną ar koncertą kelios valandos iki naujųjų ar naujųjų metų išvakarėse gali būti ir pigiau, ir patogiau, nei per pačius naujuosius.

Kaip sutaupyti bilietams ar nakvynėms

Vos pirmąkart sumanęs praleisti naujus metus svetur iškart atsimušiau į abejonių sieną vos pradėjau ieškoti bilietų ar nakvynių: kainos per naujus metus išauga keliskart.

Aviakompanijos ne tik kad laikotarpiui nuo maždaug gruodžio vidurio iki sausio vidurio pardavinėja bilietus brangiau, bet net įsigudrina padidinti kainas vien todėl, kad tarp skrydžio pirmyn ir atgal yra nauji metai. Pvz. skristi pirmyn gruodžio 27 d. ir grįžti gruodžio 31 d. arba skristi pirmyn sausio 1 d., o grįžti sausio 4 d., gali būti gerokai pigiau, nei skristi į priekį gruodžio 27 d., o grįžti sausio 4 d. (nors tuo pačiu metu pirktum bilietą į tuos pačius skrydžius).

Sutaupyti čia yra keli būdai, bet prieinami ne kiekvienam. Pirmasis – važiuoti automobiliu (taip važiavome į naujametinę Turkiją). Antrasis – keliauti ilgesniam laikui, kuris apimtų naujus metus, bet kelionė nesibaigtų iš karto po naujųjų. Reikia žiūrėti konkrečių avialinijų kainodarą, bet pvz. išskristi gruodžio 27 d., o grįžti sausio 15 d., gali būti perpus pigiau nei išskridus gruodžio 27 d. grįžti sausio 4 d. Paprastai skrydžiai pradeda pigti, jei grįžtama kokią sausio 10 d. ar vėliau.

Na ir trečiasis, paprasčiausias būdas – tiesiog grįžti sutikti naujus metus Lietuvoje! Gal atrodo kvaila, bet kai pamačiau lėktuvų bilietų kainų skirtumus, 2019 m. iš Kanarų salų grįžau gruodžio 31 d., o ne pvz. sausio 4 ar 6 d. Šiaip ar taip, ir iki pačių naujųjų metų patirsi daug šventinės atmosferos, ar tai būtų naujamečiai koncertai, ar kalėdiniai turgūs, ar dar kas – tame spėjau sudalyvauti.

Antra didelė išlaida per naujus metus – būsto nuoma, ypač gero būsto su geru vaizdu, centre: kainos irgi išauga du, tris, net ir penkis kartus, gali būti nustatytas minimalus nuomos periodas (pvz. 4 naktys). Tiesa, tikrai ne visose vietose būstų kainos išauga vienodai: tik svarbiausiuose turistiniuose miestuose. Miestuose, kur šiaip viešbučiuose gyvena labiau verslo keliautojai, naujametės nakvynės yra pigios (pavyzdžiui, nors Brazilijoje „pramoginiame“ Rio de Žaneire nakvynių kaina per naujus metus išauga kelis kartus, „dirbančiame“ San Paule beveik nepasikeičia). Kita vertus, ten, turbūt, mažai kas norėtų sutikti naujuosius.

Jei planuoji sutikti naujus metus gatvėje, būstas nėra tiek svarbus ir galima rinktis pigiausią.

Kalėdos užsienyje?

Priešingai nei Naujieji metai, Kalėdos ir Kūčios yra labiau šeimos šventė ir į užsienį per jas keliauja mažiau kas. Kainos todėl taip smarkiai neišauga. Kadangi tai šeimos šventė, sunku sudalyvauti kažkokiuose kalėdiniuose renginiuose, išskyrus tuos, kurie trunka iš esmės visą mėnesį (kalėdiniai turgūs, išpardavimai, eglutė ir pan.), taigi, tam, kad sudalyvautumėte juose, galite skristi ir gruodžio viduryje ar po Kalėdų.

Visgi, kadangi Kalėdos krikščioniška šventė, gali būti įdomu jas sutikti svarbiose krikščioniškose vietose, kaip Betliejuje ar Romoje.

Kitoniški Nauji metai ir panašios šventės

Nors daug šalių švenčia ir vakarietiškus naujuosius metus, tradiciškai Nauji metai į daug šalių ateina kitu metu. Balio Nauji metai, Tailando nauji metai, Kinų (rytietiški) Nauji metai – visi turi savo datas; kai kurios datos kasmet skiriasi, verta patikrinti. Teoriškai net gali tais pačiais metais naujus metus sutikti keturis kartus – skirtingose šalyse.

Tų naujų metų tradicijos smarkiai skiriasi (pvz. per Tailando naujus metus laistomasi vandeniu, prieš Balio naujus metus deginamos pabaisos, o naujų metų dieną visa sala “užmiega”: net neleidžiama išeiti į lauką). Tas tradicijas patirti gali būti dar įdomiau, nei visur savaip panašius sausio 1 d. naujuosius metus. Priklausomai nuo to, kiek tenykščiai nauji metai populiarūs tarp turistų, pliusai ir minusai panašūs, kaip su įprastais naujais metais. Tikriausiai gyvenime nebuvau regėjęs taip užgrūstų viešbučių ir lankytinų vietų, kaip per kinų Naujus metus Taivane. Net automobilyje neplanuotai teko pernakvoti.

Daug tradicijų, siejamų su Naujais metais, būna ir kitu metu, kitokiose šventėse, kurios mažiau populiarios. Pavyzdžiui, fejerverkai: turbūt gražiausius gyvenime fejerverkus regėjau Patajoje (Tailandas) ne per naujus metus, o per fejerverkų festivalį. Ne prastesni nei naujamečiai fejerverkai JAV būna per liepos 4 d. (Nepriklausomybės dieną). Šou, koncertų irgi būna įvairiu metu ir per kitas šventes. Atradęs tokius renginius gali gauti Naujus metus užsienyje pranokstančią patirtį už pigiau.

Beje, šio straipsnio viršuje esanti nuotrauka taip pat daryta ne per naujus metus, o tada Patajoje.

Ar verta sutikti naujuosius (sausio 1 d.) užsienyje?

Tai labai individualu. Bet, manau, verta tik tuo atveju, jei domina pats naujųjų metų sutikimas konkrečioje vietoje (norite pamatyti Dubajaus superfejerverkus, Rio de Žaneiro naujametį siautulį ar pan.), arba norite kartą gyvenime tai išbandyti.

Visais kitais atvejais kelionių per Naujuosius metus vengiu išvis, nes minusų daug:
*Dvigubai ar penkiagubai išaugančios kainos – skrydžių bilietų į vietą, nakvynės, skrydžių bilietų toje šalyje.
*Daugybė švenčių dienų, dėl kurių gali neveikti svarbios lankytinos vietos (pvz. muziejai).
*Nauji metai įdomūs ir Lietuvoje. Be to, šalia Kalėdos ir Kūčios, kurias dažniausiai praleidžiu su šeima.

Komentarai

Dėl pandemijos kaip niekad istorijoje padaugėjo galimybių dirbti per atstumą. Oficialiai „iš namų“, bet daugelį darbų lygiai taip pat gali daryti iš kone bet kurios vietos pasaulyje – paprasta, jei tik žinai kaip!

Tai atveria neįtikėtinai daug galimybių: žiemoti kur šilta; keliauti kai patogu/pigu, o ne kada atostogos; patirti kitas šalis ir kultūras.

Aš pats per atstumą iš viso pasaulio dirbu jau nuo 2017 m. ir jau seniai išsisprendžiau daugelį problemų – viskas įmanoma!

Jei dirbate iš užsienio neseniai ar tik svajojate apie tokį darbą, “žiemojimą svetur”, “darbostogas”, šiame straipsnyje rasite visus atsakymus – sutaupys jums daug laiko nekartoti svetimų klaidų.

(O jei ko trūksta – rašykite į komentarus, papildysiu)

Kaip pasirinkti šalį darbui iš užsienio?

Darbui tinka dauguma pasaulio šalių! Visų pirma, rinkitės šalį panašiai, kaip rinktumėtės kelionei. Šiaip ar taip, darbas iš užsienio iš dalies yra ir kelionė: juk dirbsite ne 24 val. per parą, laisvą laiką skirsite vietos patirtims. Taigi, kas jums svarbu kelionėje? Klimatas? Kultūra? Paplūdimiai? Aktyvus turizmas? Žygiams tinkama gamta? Pagal tai ir rinkitės vietą!

Visgi, yra išimčių. Dalis šalių yra labai smagios trumpoms kelionėms, bet nelabai tinka darbui per atstumą. Šalys, po kurias, būna, įdomiai keliauju, bet nevažiuoju iš ten dirbti:

*Labai brangios šalys. Gyvenimas ten kainuotų daug daugiau, nei Lietuvoje ir daug kartų daugiau, nei pigesnėse šalyse – o kokybė nebus geresnė. Tiesiog neverta. Juk kuo ilgiau būni šalyje, tuo labiau didelės kainos atsiliepia piniginei.
*“Trečiojo pasaulio“ šalys. Tokiose šalyse dažnai sunku rasti gerą internetą, įvairias prekes ir paslaugas – dalį kurių Lietuvoje priimame kaip „savaime suprantamas“ ir net negalvojame, kad jų galėtų nebūti. Gali nebūti ir kokybiško transporto, švarios aplinkos, daugybės įprastų prekių, šilto vandens, dinginėti elektra ir pan.

*Diktatūros ir ultrabiurokratinės šalys. Tokios, kur tenka susidurti su gausybe ribojimų. Ribojimų pavyzdžiai: sunku gauti vizą, teisės būti šalyje laikas labai trumpas, reikia deklaruoti nakvynės vietas ar registruotis policijoje, blokuojama dalis interneto svetainių ar programėlių. Taip, daugelyje šalių prie ribojimų galima prisitaikyti, juos apeiti – bet ar verta stengtis, rizikuoti, jei daugumoje kitų šalių šių trukdžių nėra?

*Atokūs užkampiai (bet kurioje šalyje). Gali atrodyti labai smagu praleisti savaitę ar mėnesį gamtos apsuptyje toli nuo visų kitų žmonių – bet kai reikia iš ten dirbti internetu smagumas dažnai greitai praeina (kaip taisyklė – prastas, lėtas ar neegzistuojantis internetas). Dažnai geriau „bazuotis“ arčiau civilizacijos, o į atokius užkampius keliauti laikinai.

Jei jūsų darbas privalo būti daromas konkrečiu metu, rinkdamiesi šalį galite atsižvelgti ir į laiko juostą.

Tačiau, be abejo, jūs galite elgtis kitaip. Galbūt uždirbate daug daugiau, nei aš, ir didesnės brangių šalių kainos smarkiai nekirs per piniginę? Gal jums dirbant internetas nuolat nereikalingas, ir atokus užkampis netrukdytų (pvz. esate knygų vertėjas ir interneto reikia tik išsiųsti darbo rezultatą)?

Be to, kai kurios stereotipiškai „Labai brangios“ šalys iš tikro nėra brangios, o daugybė stereotipiškai „Trečiojo pasaulio“ šalių tokios nėra. Laikai keičiasi, šalys vystosi. Ir galima rasti vietų, kur jaustumeis atokiai, bet iš tikro nebūtum toli civilizacijos.

Darbui iš užsienio labai svarbus interneto greitis. Vidutiniai interneto greičiai įvairiose šalyse yra čia, bet, reikia suprasti, kad jie gali labai skirtis mieste ar kaime ar net skirtinguose butuose. Tačiau yra šalių, kur su interneto greičiais problema visur – tokių geriau vengti (paprastai tai yra „trečiasis pasaulis“).

Ilgalaikis buvimas šalyje: kaip tai daryti legaliai

Vienas keistas klausimas, kurio sulaukiu – „Ar dirbti iš užsienio legalu?“. Beveik visur pasaulyje atsakymas – taip. Įprasta, kad įstatymai riboja tik įsidarbinimą toje šalyje (pvz. pardavėju, padavėju ar pan.), tačiau jei internetu dirbate savo šalies darbdaviui ar klientams – tai neribojama, nereikia mokėti jokių papildomų mokesčių.

Tačiau įprasta, kad šalyje, kurioje būsite, skaitysitės turistas. Taigi, jei norėsite ten praleisti daug laiko, atsimušite į „vizų lubas“: kiekvienoje šalyje turistui galima praleisti tik ribotą laiką. Tiesa, tas laikas gana ilgas. Dažniausias ribojimas – 3 mėnesiai. Kai kuriose šalyse – 6 mėnesiai, Gruzijoje – net metai, o Europos Sąjungoje Lietuvos piliečiams išvis ribojimų nėra.

Tačiau yra ir šalių, kur gali būti tik 1 mėnesį ar dar trumpiau. Neblogas nuolat atnaujinamas sąrašas lietuviams yra angliškoje Vikipedijoje.

Ką daryti, jei nori būti ilgiau, nei turistui leidžiama? Yra keli variantai:
*Buvimo laiko šalyje prasitęsimas (galimas ne visur; kartais tam reikia keliauti į šalį su viza, net jei į šiaip lietuviams viza nebūtina).

*“Visa run“: išvažiuojate iš šalies, iš kurios dirbate, trumpai kelionei (pvz. savaitgaliui) į kokią gretimą šalį ir tada grįžtate, tokiu būdu iš naujo paleisdami buvimo toje šalyje laikrodį (tai legalu ne visur).

*Tiesiog važiuojate į kitą šalį, pvz. kaimyninę, ir sekantį etapą leidžiate ten (tarkime, persikeliate iš Tailando į Balį): juk yra daug šalių su panašiu klimatu, kultūra ir t.t., ar būtina prisirišti prie vienos?
*Iš pat pradžių renkatės tokią šalį, kur leidžiama būti kiek jums reikia laiko (paprasčiausia; variantų daug).

Kai kurie žmonės šalyje pasilieka ilgiau, nei leidžiama, nelegaliai. Nerekomenduoju šito ir pats niekada nesu to daręs. Daugybėje šalių kai pagaliau prisiruošite išvykti oro uoste jums bus skirtos didelės baudos (pvz. 50 eurų už pradelstą dieną), be to, gali būti uždrausta į tą šalį grįžti, galite būti deportuotas, o su spaudu „Deportuotas“ pase bus sunkiau patekti į kitas šalis. Taip „tampyti likimą už ūsų“ galima nebent tose šalyse, kurios nekreipia didelio dėmesio į tokius pažeidimus.

Pastaruoju metu žiniasklaidą „užpylė“ apie įvairių šalių suteikinėjamas „skaitmeninių klajoklių vizas“, „darbo per atstumą vizas“ ir pan. Tačiau dar nesu matęs jokio gero pasiūlymo tam ir niekada tuo nesinaudojau bei kol kas neplanuoju naudotis. Iš esmės visa tai tėra viešųjų ryšių akcijos. Kaip taisyklė, tokios vizos brangiai kainuoja ir/ar turi įvairių reikalavimų (tarkime, minimalioms pajamoms, kurias reikia pagrįsti biurokratiniais dokumentais). Tačiau kažkokios aiškios naudos, palyginus su tiesiog buvimu šalyje turisto statusu, nėra. Na galbūt, tarkime, galėsi būti šalyje 12 mėnesių, o ne 3 ar 6, tačiau šitas trūkumas lengvai išsprendžiamas aukščiau aprašytom priemonėm.

Būsto nuoma užsienyje: kaip rasti

Kaip nuomotis būstą užsienyje dirbant per atstumą, priklauso ir nuo laiko, kuriam važiuoji. Jei ketini apsistoti vienoje vietoje mėnesį ar kelis – galbūt bus verta ieškoti buto nuomos vietoje. Taip gali būt pigiausia, tačiau turi daug minusų: gaištasi laikas, susikalbėti sunku, kai kuriose šalyse užsieniečiui vietiniai šiaip ar taip sakys didesnes kainas.

Vienas geriausių būtų rasti nakvynę – butai iš AirBnB (žr. mano video kaip naudotis). Dabar butus taip pat siūlo jau ir Booking.com. Butai didesni, nei daugelis viešbučių kambarių, galima jų rasti su daugiau kėdžių, patogiais darbo stalais, taip pat virtuve, neretai – skalbimo mašina ir t.t. Viso to nelabai vertintum eilinėje kelionėje – bet kai važiuoji dirbti, mėnesiui ir panašiai trukmei, tai labai svarbu. Be to, butų kainos apsistojant ilgiau dažnai geresnės, nei viešbučių.

Rinkdamasis butą visada pasidomiu, kokia ten darbo vieta. Nuo geriausios iki blogiausios:
*Darbo kėdė ir darbo stalas.
*Eilinė kėdė ir eilinis (arba darbo) stalas.
*Nėra stalo (reikia dirbti su kompiuteriu ant kelių).

Su prastesnėm darbo vietom, kaip taisyklė, greičiau įskausta nugara ir pan.

Net jeigu šalyje dirbsi ir kokius tris mėnesius, gali būti verta negyventi viename būste, o pakeisti kelis, tokiu būdu patiriant įvairesnius miestus, rajonus, butus – ką žinai, kas patiks labiausiai. Bet kokie vietos trūkumai lengviau ištveriami, kai žinai, kad jie – labai laikini; o privalumus (pvz. gražų vaizdą pro langą ar masažinę vonią) vertini labiau, kol jie – nauji. Aišku, jei persikraustymas kelia didelį stresą, tada dažnai kraustytis neverta. Žr. mano video apie įdomiausius AirBnB butus, kuriuose gyvenau.

Kiekvienam savo, bet nemanau, kad būtų patogu dirbti iš hostelių ir pan., ypač ilgesnį laiką.

Internetas ir telefonas užsienyje

Skaityti plačiau: Internetas ir ryšys kelionėje “už centus”. Kaip?

Daugelis kokybiškų darbų per atstumą neįmanomi be gerų ryšių. Lietuvoje turime gerą ir pigų internetą bei telefonus. O užsienyje, jei ten iki šiol tik keliaudavote, tikriausiai esate susidūręs su „vargais“: didelėm ryšio kainom, sunkia paieška, „dingstančiu“ internetu ir pan.

Ar tai reiškia, kad dirbti būtų sunku, brangu („vien skambučiai kiek kainuos“), rizikinga („dings internetas“), neįmanoma? Tokie stereotipai – vieni argumentų kodėl žmonės sako, kad „Darbas iš užsienio net ir vieną mėnesį – ne man, niekaip nepavyks“.

Bet visų šių nesklandumų daugelyje šalių galima išvengti:

*Jeigu tai ne ES šalis, nesinaudoti savo asmeniniu „lietuvišku“ telefonu – kainos bus didžiulės. Jei reikia paskambinti iš ne ES į Lietuvą ar kitas šalis, naudotis internetine telefonija, kuri daug pigesnė (Skype ir pan.). Yra internetinės telefonijos paslaugų, leidžiančių turėti nuosavą telefono numerį.
*Įsigyti vietinę SIM kortelę ar korteles su interneto ryšiu (daugelyje šalių tai nebrangu) visam buvimo šalyje laikui ir prireikus naudotis šiuo internetu.

*Rinktis apsistojimo vietą ir pagal ryšio kokybę, ypač jei yra svarbūs vaizdo pokalbiai – tam padeda WiFi įvertinimai, galima patikrinti ir vietoje nuvažiavus (jei neužsakai/nesumoki už nakvynę iš anksto). Taip pat verta rinktis pagal tai, ar ten yra mobilus ryšys.

Ką pasiimti keliaujant dirbti per atstumą?

Visų pirma, reikia pasiimti tuos pačius daiktus, kaip ir į įprastą kelionę (drabužiai, asmeniniai daiktai). Tačiau verta pasiimti papildomų daiktų – tiksliai kokių priklauso nuo darbo pobūdžio. Jei darbas toks, kad reikia daug rašyti ir bendrauti internetu:

*Nešiojamas kompiuteris. Jei jūsiškis labai senas, jei šiaip dirbate ne su juo (pvz. su darbovietės ar stacionariu kompiuteriu) – gal verta pakeisti prieš išvykstant dirbti iš užsienio? Ypač patikrinkite, ar kompiuteris gali ilgą laiką veikti atjungtas nuo tinklo. Taip pat jei dirbate su pele, paimkite ir ją ar kilimėlį bei kitas priemones, prie kurių esate įpratę. Lengva numoti ranka „ai, gal apsieisiu“, bet juk važiuojate ne į savaitę kelionės kurioje teks prisėsti prie kompiuterio gal tik kartą-kitą ir tikrai svarbu, kad dirbti būtų patogu.

*Išmanusis telefonas. Vėlgi, jei senas, stringantis – gal verta pasikeisti prieš išvažiuojant.
*Ausinės su mikrofonu, kurias galima prijungti tiek prie kompiuterio, tiek telefono. Nes nežinote, kada teks klausytis / žiūrėti / kalbėti kompiuteriu ar telefonu kai aplink bus triukšmas.
*Krovikliai kiekvienam prietaisui – taupant vietą, verta naudotis krovikliais, kur vienas ir tas pats gali pakrauti kelis prietaisus, bet vis tiek verta turėti atsarginį.

*Išorinis akumuliatorius (powerbank) telefonui, kuris paprastai laikomas pakrautas – nes nežinai, kada prireiks telefono ir gal nebus galimybės staigiai pakrauti.
*Ilgintuvas (su reikalingu lankomoms šalims adapteriu). Nes nežinai, kokiu atstumu bus darbo vieta nuo rozetės, be to, į vieną ilgintuvą galima kišti daugiau prietaisų ir pakanka vieno adapterio.

*Išorinis kietasis diskas su visų duomenų kopijomis – jį laikyti atskirai nuo kompiuterio. Alternatyva gali būti laikyti tai „debesyje“, bet, jei dirbate su vaizdais, garsais ar video, greičiausiai vis tiek tektų pirkti mokamą „debesies“ versiją.
*Bluetooth klaviatūra prie išmaniojo telefono telpanti kišenėje. Leidžia patogiai atrašinėti iš bet kur.
*Jei važiuosite automobiliu – automobilinis kroviklis (telefonui) ir galbūt inverteris.

Priklausomai nuo darbo pobūdžio, gali reikėti papildomų daiktų – pvz. dizaineriui – planšetės ir pan. „Auksinė taisyklė“ – imkite viską, ką įprastai naudojate darbe, išskyrus, ko pasiimti neįmanoma ar sunku (pvz. spausdintuvų), arba kas nelogiška kai darbas vyks ne gyvai.

Paslaugos užsienyje: kaip gauti?

Dirbdamas (taigi, ir gyvendamas ilgesnį laiką) užsienyje turėsi ten gauti ir tokias paslaugas, kurių šiaip kelionėje neprireikia – kirpyklos, medicina ir pan.

Tai gali neraminti, bet iš tikro viskas daug paprasčiau, nei atrodo – nesu turėjęs kur nors problemų. Galima paskaityti vietų įvertinimus internete. Kaip „susikalbėti“ nemokant kalbos plačiau parašiau atskirą straipsnį.

Kaip rasti bendraminčių ir draugų užsienyje?

Jei norite ne tiesiog dirbti vienas, laisvalaikiu gilindamasis į aplinkinę gamtą ir kultūrą, o susipažinti su kitais panašiai dirbančiais, reiktų laikytis šių metodų:

*Rinktis darbui iš užsienio populiarias šalis ir vietas – pvz. Tailando Čiang Majus ar Balio Canggu. Ten potencialių bendraminčių bus daugiau.

*Naudotis atitinkamais internetinias forumais („ekspatams“ toje šalyje) ir svetainėmis: dar prieš ten nuvykstant prisistatyti, pasiteirauti, ar niekas nenorėtų susitikti.
*Užkalbinti iš pažiūros panašiai gyvenančius (akivaizdžiai nevietinius, dirbančius kompiuteriu ir pan.) žmones kavinėse ir pan.
*Naudotis bendradarbystės erdvėmis (vėlgi, jų daug tik darbui iš užsienio populiariose šalyse).
*Naudotis „Meetup“ ir panašiomis programėlėmis, eiti į jų renginius ir ten kalbinti žmones.

Kaip planuotis laiką dirbant užsienyje?

Dirbant biure įprastas darbas būna, tarkime, nuo 8 ryto iki 5 vakaro. Tačiau dirbant per atstumą laisvės neretai daugiau – ir, tiesą pasakius, dirbti nuo 8 iki 5 kaip tik nelogiška.

Asmeniškai mėgstu geriau padirbti ryte (tik atsikėlęs) ir paskui vakare, o dieną (tarkime, nuo 12 iki 18) skirti šalies pažinimui, pramogoms, nes tai geriausias tam metas: viskas dirba, mažiau kitų žmonių. Atitinkamai gali ir turėti laisvas dienas nebūtinai savaitgalį. Bet kitą kartą gali būti logiška daryti ir kitaip: pvz. jei vakare eisite į renginį tai dirbti dieną. Kiekvieną dieną dirbu skirtingu laiku.

Labai svarbu turėti ribas, užsibrėžtus tikslus, kontroliuoti save – vien dėl to, kad įdomu daryti kažką kitą, neatidėlioti darbų. Reikia suprasti, kad darbas iš užsienio tai ne kelionė – ir gerąja, ir blogąja prasme. Gerąja todėl, kad dirbdamas būsite šalyje ilgiau, taigi, nėra būtina visko patirti iš karto. Na o blogąja – visgi negalite daugumos laiko skirti tam, ką daryti norėtųsi labiausiai (pramogoms, pažinimui, poilsiui).

Išmėginti darbą iš užsienio tikrai verta!

Manau, kad jei tik darbo pobūdis leidžia „dirbti iš namų“, tikrai verta išmėginti ir darbą iš užsienio. Tai nauja patirtis, o pamėginimas taip brangiai nekainuos, jei jį suderinsite su kelione, kurią ir šiaip planavote, ir tinkamai pasirinksite šalis (pvz. gal vietoje intensyvios 2 savaičių kelionės į Tailandą su vietų lankymu ir poilsiu galėtumėte išvykti 6 savaitėms, kartu dirbdamas ir vietas aplankydamas lėtesniu tempu).

Komentarai

Nors dažniausiai keliauju nepriklausomai, nevengiu ir gidų, ekskursijų: kartais tai tiesiog geriausias būdas pažinti vietą.

Deja, galima ir smarkiai “nudegti” gausu nekompetentingų gidų, apgavikų.

Čia sudėjau į vieną straipsnį visą savo patirtį, kaip teisingai pasirinkti gidą / ekskursiją, kad nepermokėti ir gauti geriausią kokybę, kuri atitiktų būtent jūsų poreikius.

Kada ir kiek reikia ekskursijų?

Keliavimas su ekskursija (gidu) turi privalumų. Viena vertus, iš gido paprasčiau sužinai daug apie vietovę. Kita vertus, gidas kainuoja papildomai, be to, atima dalį laisvės keliauti kaip nori, spontaniškai.

Kai kurie keliauja vien su gidais “nuo oro uosto iki oro uosto”, kiti keliauja vien savarankiškai.

Bet aš mėgstu abu būdus derinti: gidą samdyti tik toms kelionės dalims, kur svarbu gauti informacijos iš vietinių, arba sudėtingiau susiplanuoti pačiam. Tai gali būti kelių valandų “įžanginė” ekskursija po miestą arba, tarkime, kelių dienų safaris po nacionalinį parką į kurį neveža viešasis transportas. Arba ekskursija laivu: tokį išsinuomoti pačiam sudėtinga.

Kur ir kaip geriausia užsakyti ekskursijas?

Yra keli būdai:

1.Per Lietuvos kelionių agentūras. Tai – vienas brangiausių būdų, bet vienintelis, jei norite, kad jumis rūpintųsi “nuo Vilniaus oro uosto iki Vilniaus oro uosto” bei žymesnę dalį informacijos gauti lietuvių kalba. Tokia ekskursija jums, kiek skaičiavau, tikriausiai atsieis trigubai brangiau, nei panaši kelionė, kur dalį laiko keliausite savarankiškai, o dalį – su vietoje samdytu gidu.

2.Per kitas Europos kelionių agentūras (pvz. Lenkijos, Vokietijos). Labai panašu, kaip per Lietuvos agentūras. Didesnis pasirinkimas reiškia daugiau galimybių “pagauti” gerą akciją, bet šiaip kainos irgi dažniausiai smarkiai iškeltos. Be to, nebelieka privalumo skristi iš Vilniaus (važiuoti iki Varšuvos ar skristi iki Frankfurto kainuos papildomai) ar gauti informaciją lietuviškai (ar net angliškai, rusiškai: priklausomai nuo agentūros šalies).

3.Per internetą ieškant “Google” anglų k. (pvz. “[Šalies pavadinimas] tours” ir pan.). Tokiu būdu galima gauti ir ilgesnes (pvz. 5 dienų) ir trumpas (pvz. 3 valandų) ekskursijas – tiesa, gidą sutiksite jau tik nuskridę į šalį. Kainos gali būti gerokai mažesnės nei per Lietuvos agentūras visgi, ypač skurdesnėse šalyse, toli gražu ne visos vietinės agentūros ar gidai turi savo puslapius internete – todėl dažnai vietoje galima gauti dar geresnę kainą. Tiesa turtingose šalyse paprastai kaina internetu ir vietoje nesiskiria, arba gali būti internetu net mažesnė. Be to internetas turi privalumą, kad galite paieškoti kelionių agentūros pavadinimo ir rasti kitų keliautojų komentarus apie ją – taip geriau suprasite, ar turai kokybiški, kokios problemos (bet žr. “Kaip teisingai naudotis rekomendacijomis renkantis gidą” ir “Kodėl rekomendacijos kartais apgauna?” skyrelius žemiau).

4.Per internetą ekskursijų užsakymo sistemose. Kiek pastebėjau, kainos ten irgi daug kur iškeltos, nors priklauso nuo šalies.

5.Pagal “gyvas” rekomendacijas – pvz. klausinėjant draugų ar kitų lietuvių, kokį gidą turėjo toje šalyje, ar buvo geras. Atrodo logiška, bet yra ir problemų: reikalas tas, kad daugelis žmonių ir turi patirties tik su vienu tuo gidu, tai negali lyginti, be to, žmonės skirtingi: kas vienam yra geras gidas (nes, pvz., gerai “bajerius skaldo”), kitam – blogas (nes, pvz., “nieko normaliai nepapasakoja ir, panašu, pats nesigaudo”). Žr. skyrelius “Kaip teisingai naudotis rekomendacijomis renkantis gidą” ir “Kodėl rekomendacijos kartais apgauna?” žemiau).

6.Vietoje nuskridus į tą šalį atitinkamose turistinėse vietos (pvz. kurortuose). Tai – neabejotinai pigiausias būdas beveik visuomet, išskyrus turtingas šalis, kur visos agentūros turi pasiūlymus internete. Minusai – gali būti sunkiau įsitikinti kokybe, būti sunku susišnekėti ne vietine kalba ir pan. Bet ten, kur turizmas masinis, paprastai taip galima rasti tikrai kokybiškus pasiūlymus. Tačiau ten, kur turizmas menkas, gali būti sunku net rasti vietoje agentūrą, siūlančią ekskursijas.

7.Konkrečiuose objektuose. Jeigu reikia tik kelių valandų ekskursijų po konkrečius objektus, gidus dažnai galite surasti juose ar prie jų: pvz. samdyti ekskursijas muziejuose. Oficialios ekskursijos paprastai kokybiškos (nors gali būti problemų su kalba), tačiau kai kuriose šalyse būna ir neoficialūs, nelicencijuoti gidai, kurie negali daug ko papasakoti. Gidų galima rasti tik labiausiai turistinėse vietose.

8.Free Tours. Daugelyje turistinių miestų yra tokios nemokamos ekskursijos (už arbatpinigius). Paieškokite internete, kur ir kada prasideda Free Tours mieste, po kurį keliaujate: paprastai būna parašyta pvz. “kasdien 12:00 nuo XXX bažnyčios”.

Privati ar grupinė ekskursija?

Prieš užsakant ekskursiją ar samdant gidą svarbu suprasti, kas tiksliai siūloma ir ko jums reikia. Jei iš reklamos ar tinklapio neaišku – perklausti. Visų pirma, ekskursijos būna trijų rūšių:

1.Privačios ekskursijos (angl. private tour, tailor-made tour). Kartu eisite, važiuosite tik jūs (ar jūsų šeima, jūsų draugų kompanija) be pašalinių. Paprastai tai reiškia, kad galėsite koreguoti ekskursijos maršrutą, pradžios ir pabaigos laiką ir kitką – mokėsite tik už gido/vairuotojo laiką ar kurą (bet reikia aptarti iš anksto). Tokios ekskursijos dažnai pačios brangiausios, bet kai kartu keliauja daugiau žmonių kaina vienam žmogui krenta (nes ji mažai priklauso nuo žmonių skaičiaus).

2.Nedidelių grupių ekskursijos (angl. small car tour, small group tour ir pan.). Vežamos grupės lengvaisiais automobiliais, visureigiais ar nedideliais mikroautobusais. Gali būti, kad būsite vieni (t.y. privati ekskursija), arba bus dar 1, 2 ar 3 pašaliniai. Čia maršruto nepakeisite, bet gali būti, kad jus paims iš viešbučio ar pan. Taip pat gana artimoje aplinkoje bus galimybė susipažinti su kitais keliautojais. Kaina paprastai už žmogų: dviese mokėsite dvigubai, trise – trigubai. Gali būti minimalus žmonių skaičius, kurį privalėsite garantuoti, kad ekskursija garantuotai įvyktų (pvz. du ar trys) – kitu atveju teks laukti, ar atsiras bendrakeleivis.

3.Masinės ekskursijos (bus tour). Vežamos autobusu, iš viso kokie 20 ar 40 žmonių. Jos pačios pigiausios, bet gali būti problemų: nesigirdėti gidas, gaištis laikas kam nors vėluojant ir pan. Kaina – už vieną žmogų ir šios ekskursijos paprastai vyksta visuomet.

Kas įeina į ekskursijų kainą?

Verta išsiaiškinti šituos dalykus apie ekskursiją:

1.Kokie objektai lankomi? Ar nebus kokio jums labai įdomaus objekto, kurį ekskursija tame mieste ar vietovėje praleis?

2.Trukmė ir kaip ji panaudojama. Kiek dienų, naktų, valandų? Kiek iš jų bus skirta ekskursijos objektams, o kiek – nuvažiavimui tarp jų? Kiek laiko bus skirta visokiems apsipirkimams ir pan.?

3.Kas įeina į kainą?. Ar įeina nakvynės (ir kokiuose viešbučiuose)? Maitinimas? Lankytinų vietų bilietai? Gėrimai (paprasti, alkoholiniai)? Įprastiniai variantai, kad arba įeina tik transportas+gidas+bilietai, arba ir maitinimas+nakvynės (gėrimai įeina labai retai). Bet reikia gerai įsisikaityti: dažnos “miniapgavystės” kai, pvz., į ekskursijos kainą neįskaičiuotos lankytinų vietų bilietų kainos, nors vis tiek privalėsite juos pirkti, nes ekskursija vyks jų viduje.

4.Sudėtingumas (ypač ekskursijose po gamtą). Nieko nepreziumuokite. Man teko gerokai nustebti, kai masinėje ekskursijoje, pilnoje senukų ir vaikų, į Šarynės kanjoną Kazachijoje gidas staiga mojo į uolą ir sako – “Lipsime čia”. Almatiečiams tai tarsi įgimta, man buvo jau sudėtingoka, o jei esate vyresnio amžiaus lietuvis – galėtų būti ir visai netinkama.

Blogi gidai: kaip jų išvengti

Yra penki gidų tipai, kurie “užknisa” praktiškai kiekvieną keliautoją.

1.Gidas – prekybos agentas. Jau nusipirkęs ekskursiją supranti, kad nusamdei prekybos agentą, nuo kurio šiaip bėgtum kuo toliau! Siūlo tau pirkti kokius suvenyrus, už ką nors mokėti papildomai. Užuot važiavęs prie lankytinų vietų, didelį laiką turi praleisti parduotuvėse – kuriose kainos gerokai užkeltos, nes tų parduotuvių šeimininkai už kiekvieną tavo nusipirktą prekę gidui mokės komisinius. Prieš perkant ekskursiją verta paklausti, ar bus apsipirkimų, kiek, aiškinti kad tai nedomina.

2.Gidas nemokantis kalbos. Žino keletą žodžių angliškai (ar kita kalba, kuria neva vyksta ekskursija) ir juos “iškaltai” kartoja. Jei pats šį bei tą žinai apie šalį, dažnai galėtum pravesti ne prastesnę ekskursiją. Jo nieko nepaklausi, o ir dalies to, ką pasakoja, nesuprasi: kai kurie jo sakomi sakiniai pusiau angliški, pusiau savo kalba. Prieš samdydami gidą, pabandykite su juo pakalbėti (jei samdote ne internetu) – bemat suprasite jo kalbos lygį.

3.Gidas – nežiniukas. Geriausiai jis moka parsiduoti, o apie vietą žino mažai ką. Net mažiau, nei parašyta kokioje “Lonely Planet” knygoje. Atsakinės “Nežinau” arba dar blogiau – sakys išgalvotus faktus, kad nepasirodytų kvailys. Jei samdote gidą vietoje, prieš samdydami pakalbėkite su juo apie tą vietą, ypač apie tuos dalykus, kuriuos pats gerai žinote: nežiniukai greitai atsisijos. Taip pat galite paprašyti parodyti gido pažymėjimą: daugybėje šalių jį galima gauti tik turint kažkiek žinių (tačiau ne visur).

4.Gidas – apgavikas. Mėgina reikalauti didesnių pinigų, nei sutarta, nesuteikti pilnai aptartos paslaugos ir pan. Niekada nė trupučio nepasiduokite – gidas-apgavikas tai ne gidas-plėšikas, “neištraukęs” iš jūsų pinigų jis anksčiau ar vėliau nustos mėginti (taip pat žr. staipsnį apie apgavystes kelionėse, kaip su tuo kovoti).

5.“Dėjęs” gidas. Klientas jam beveik vienodai rodo – didžiąją dalį laiko jis gali susirašinėti su kuo nors SMS žinutėmis, kalbėti telefonu ir pan. Pasakoja mažai ką.

Kaip teisingai naudotis rekomendacijomis renkantis gidą

Aukščiau aprašytais būdais galima “patikrinti” gidus ar išvengti blogiausių variantų, bet dar geriau, jei su blogais gidais iš viso net netenka (ar beveik netenka) susidurti.

Šiuo atveju padeda rekomendacijos: pažįstamų, kelionių vadovų, komentarai internete (“Tripadvisor” ir pan.).

Tiesa, reikia turėti omeny, kad komentarai ir įverinimai internete gali būti ir pirkti ar parašyti paties gido ar jo draugų. Kai kuriose svetainėse (pvz. “Tripadvisor”) galima pažiūrėti, kokius dar komentarus rašė tas komentuotojas ir taip įvertinti, ar komentuotojas tikras/patikimas. Įtarimų kelia, jei visame pasaulyje komentuotojas yra parašęs tik vieną vienintelį komentarą – būtent tam gidui (tikėtina, tas komentuotojas yra sukurtas paties gido ar jo draugų). Taip pat įtarimų kelia jei visi komentuotojo komentarai labai geri (gali būti samdomas gerų komentarų rašinėtojas). Patikimiausi tokie komentuotojai, kurie įvairiose pasaulio šalyse yra parašę bent kokius 10 komentarų ir dalis jų teigiami, dalis – vidutiniai ar neigiami: jie ne tik, kad, tikėtina, yra tikri gidų klientai, bet ir dar pakankamai pakeliavę, kad vertintų logiškai, nesitikėtų neįmanomo.

Labai gerai yra į tą šalį keliavusių pažįstamų patarimai – bet irgi verčiausi dėmesio patarimai iš tokių žmonių, kurie keliavę daug, matę daug gidų, turi su kuo palyginti.

Taip pat reikia suprasti, kad jei komentarai adresuojami visai kelionių agentūrai, komentavusiojo ekskursiją vedęs gidas galėjo būti ir kitas, nei jums. Tiesa, daugelis aukštesnio lygio agentūrų stengiasi palaikyti standartą. Bet jei komentarai tai kelionių agentūrai smarkiai varijuoja, žiūrėkite – gal kai kuriuose bus įvardyti gidų vardai (ir galėsite prašyti jums duoti tuos gidus arba jų neduoti).

Visuomet vertingiausi ne pasakymai “koks puikus gidas!!!” ar “nesąmonė”, o pvz. tokie kaip “įdomu pasijuokti iš pokštų, normaliai kalba angliškai ir gerai viską organizuoja, bet nepasako nieko daugiau, nei yra Lonely Planet knygoje” – taip gali geriau suprasti, ar gidas atitinka būtent tavo poreikius. Dar skaitykite skyrelį “Kodėl rekomendacijos kartais apgauna?” žemiau.

Kodėl rekomendacijos kartais apgauna? Kontroversiški gidų tipai

Deja, esu rekomendacijomis ir nusivylęs – kartais net atrodo, kad taip rasti gerą gidą nedaug lengviau, nei tiesiog atsitiktinai. Taip yra ne tik todėl, kad Facebook “like’ai” ar geros apžvalgos lengvai perkamos ar “pasirašomos sau”. Bet ir todėl, kad žmonių poreikiai skiriasi.

Sakyčiau, yra keturi “kontroversiški” gidų tipai, kurie yra tobuli kai kuriems žmonėms, bet kitiems – visiškas nesusipratimas. Pirmieji užverčia gerais “Tripadvisor” komentarais ir rekomenduoja draugams, o antrieji paskui nusivilia. Štai tie gidų tipai:

1.Gidas – literatas. Jis yra kupinas istorijų – bėda ta, kad niekada nežinai, kurios jų tikros. Išgirdęs kokį įdomų teiginį apie savo šalį bemat puola jį kartoti per kiekvieną ekskursiją kaip tikrą faktą – nė nepatikrinęs, ar tai nėra mitas arba tik pusiau tiesa. Apie “Onos bažnyčią norėjusį išvežti Napoleoną”, “100+ Vilniaus sinagogų”, “Didžiausią Europoje Vilniaus senamiestį” ir t.t. Be to, faktus pagražina papildomai: koks eilinis miesto “pirklys, atsisakęs turtų dėl meilės” staiga virsta “vienu turtingiausių Europos žmonių, kuris, jei ne vestuvės su mylimąja, gal būtų tapęs ir Šventosios Romos Imperatoriumi”. Dažnas gidas-literatas yra ir geras pokštininkas. Tokie gidai patinka meniškiems žmonėms, kurie į kelionę žiūri kaip į knygą ar filmą: svarbu įdomios istorijos, o ne tai ar jos tikros. Bet jie labai “užknisa” tuos, kurie nori ką sužinoti apie lankomas vietas: iš tokių gidų nesužinai nieko, nes negali būti garantuotas nė vieno jų žodžio tikrumu (net jei 70% to, ką sako, tiesa – kaip žinoti kas patenka į tuos 70%?). Šiaip ar taip, “nekontroversiškai” geras gidas sugebės ir tarp tikrų istorijų rasti įdomias, jas įdomiai papasakoti “negražindamas” jų turinio.

2.Gidas – perkamas draugas. Jis labai noriai kalba apie save, savo šeimą ir gyvenimą, klausinėja to paties jūsų, padeda organizuotis kelionę taip, kaip padėtų vietinis draugas. Deja, dažnai tokie gidai mažiau žino faktų apie šalį, lankytinas vietas. Tokie gidai labai patinka tiems, kurie nori tiesiog “pabendrauti su vietiniu”, mokančiu kalbą – ypač egzotiškose šalyse, kur “viskas kitaip” ir net eilinės gyvenimo istorijos labai įdomios (kaip tuokiamasi, kaip gimdoma, einama į mokyklą ar universitetą ir t.t.). Tačiau tokie gidai nuvilia tuos, kurie ir šiaip turi daug užsieniečių pažįstamų, keliauja būdais, suteikiančiais bendravimo galimybių (autostopas, couchsurfing’as ir t.t.): jiems atrodo, “Kam mokėti už tiesiog pokalbį, kokius galiu gauti ir nemokamai?”. Šiaip ar taip, geras gidas gali ir žinoti daug apie šalį bei vietas, ir būti “draugas” – tada, kai klientas parodo, kad nori “draugo”, užduoda atitinkamus klausimus.

3.Gidas – enciklopedija. Jis viską puikiai žino iki menkiausių detalių ir pasakoja: su datomis, aukščiais, plotais ir t.t. Panašiai, kaip būtų parašyta enciklopedijoje: “nuogais skaičiais ir vardais”, be palyginimų, padedančių geriau suprasti, įvedimų į kontekstą. Tokie gidai patinka tiems, kas jau nemažai žino apie tą vietą (arba bendrai apie gamtą, istoriją). Bet ta “informacijos lavina” glumina tuos, kurie žino mažai, nes ji niekaip nepritaikoma klausytojui. Šiaip ar taip, tikrai geras gidas gali pasakyti faktus įvilktus į palyginimus, kad klientui būtų suprasti lengviau, bent jau jei klientas nėra srities žinovas. Pvz. vietoje sauso “Pastatas 330 metrų aukščio” lietuviui turistui galima paminėti “Jei stovėtų Lietuvoje, tai pastatas būtų aukščiausias šalyje – jis lenkia net Vilniaus TV bokštą” ir pan.

4.Gidas – agitatorius. Jis viską pasakoja per savo nuomonės prizmę: pvz. giria kokios vienos partijos veiksmus ir pliekia kitos, nepraleidžia progos neklaustas pasisakyti LGBT, narkotikų legalizavimo ar dar kokiais jam rūpimais klausimais, o istoriją vertina per savo susikurtą gėrio/blogio prizmę: aiškina, kaip kokie veikėjai “turėjo” elgtis, kas “buvo kvailiai” ir t.t. Kaip taisyklė, tokie gidai patinka (arba bent yra patenkinami) tiems, kurių pažiūros sutampa su gidų pažiūromis, bet kaip reikiant “užknisa” tuos, kurių pažiūros priešingos. Šiaip ar taip, nekontroversiškai geras gidas sugeba viską pasakoti neutraliai, paminėdamas abi puses, pasakydamas, kokios idėjos vyrauja šalyje – o savo nuomonę sako tik paklaustas.

Siekiant išvengti kontroversiškų gidų (ar pasirinkti tokį kontroversiško gido tipą, kuris tinka ir jums), jei jau naudojatės rekomendacijomis, verta įsigilinti į jų turinį, jei klausiate draugų – užduoti papildomus klausimus pvz. “Ką įdomiausio išgirdote per ekskursiją?” ir pan.

Komentuoti

Prieš keliaudami į šalį, žmonės užduoda tokius pačius klausimus.

Štai keli jų: “Koks oras vasarą / žiemą?”, “Kiek valandų skiriasi laikas nuo Lietuvos?”, “Kairiapusis ar dešiniapusis eismas?”, “Kokia ten religija?”, “Kokios rozetės, ar reik adapterio?”, “Kokia jūros temperatūra?”, “Ar vietiniai moka angliškai? Rusiškai?” ir pan.

Kad planuotis būtų paprasčiau, surinkau / pasidariau žemėlapius, kur vos užmetus žvilgsnį galima rasti atsakymus į visus šiuos klausimus apie kiekvieną šalį! Prieš planuodamas kelionę visuomet žvilgteliu į tuos žemėlapius: kokiomis spalvomis kiekviename jų nuspalvinta vieta, kur keliausi.

Dalinuosi šitais žemėlapiais su jumis – viliuosi, padės ir jums planuotis keliones.

---

Laiko juostos

---

Kiek valandų laikas skiriasi nuo Lietuvos. Pastaba: dėl to, kad kai kurios šalys sukinėja vasaros/žiemos laiką, o kitos – ne, dalį metų šie skaičiai gali būti nukrypę per 1 valandą “į šoną”.

---

Eismas (kairiapusis ar dešiniapusis)

---

Jei žadate nuomotis automobilį ar važiuoti savo automobiliu, tikriausiai iškils klausimas, kairiapusis ar dešiniapusis eismas šalyje:

---

Aukštumas (kalnai ar lygumos)

---

Nuo to, ar šalis kalnuota, dažnai priklauso ir galimybė greitai po ją keliauti, nes kalnų keliai daug lėtesni – taigi, skrendant į kalnuotą šalį gali tikėtis, kad neapvažiuosi tik daug, kiek lygumų šalyje. Be to, aukštikalnėse gali reikti aklimatizacijos.

---

Klimatas

---

Būdų skirstyti šalis pagal klimatą yra daug, bet šitas (pagal supaprastintą Koppen skalę) man patinka labiausiai: vos penkios kategorijos, o jau iš karto daug gali pasakyti apie šalį.

Klimato kategorijų reikšmės:
*Tropinis drėgnas – visus metus labai karšta, daug lyja, tankios džiunglės, savanos, daug augalų ir gyvūnų. Mums įprastų metų laikų (vasara-žiema) nėra – galima sakyti, vyrauja amžina vasara. Bet daug kur yra drėgnasis (galingų liūčių ar net uraganų) ir sausasis periodai ir pan. Dienos ir nakties trukmė visus metus skiriasi mažai.
*Tropinis sausas – vasaromis labai karšta, bet sausa: dykumos, stepės, augalų ir gyvūnų rūšių mažai. Naktimis ir žiemomis gali pasidaryti vėsu ar net šalta. Arčiau pusiaujo ir žiemos šiltos, bet toliau pusiaujo žiemos gali būti labai šaltos. Dėl augalų nebuvimo gausūs vėjai ar smėlio audros.
*Vidutinių platumų – yra karštos vasaros ir vėsios žiemos, tačiau minusinė temperatūra reta, o sniegas retenybė, sukelianti rimtų problemų nes niekas tam nepasiruošęs. Pievos, miškai, derlinga žemė.
*Žemyninis – panašus, kaip vidutinių platumų, tik žiemos šaltos, sniegingos. Būdingi aiškūs keturi metų laikai. Vasaros gali būti karštos (pietuose) arba tik šiltos (šiaurėje). Žemyninis klimatas yra ir Lietuvoje.
*Poliarinis – vasarų, kaip jas suprantame, nėra: būna arba vėsu (vasaromis), arba labai šalta (žiemomis). Mažai (ar visai nėra) augalų, gyvūnų. Įspūdingiausios gamtos vietos – ledynai. Būna poliarinės dienos ir naktys (kai vasarą visą parą saulė nenusielidžia, o žiemą – nepateka), ryškiausios šiaurės/pietų pašvaistės.

---

Elektros rozetės

---

Kokių adapterių prireiks? Prieš keliones visada pažiūriu šį žemėlapį ir pasiimu atitinkamus, kad nereiktų pirkinėti vietoje ar be reikalo vežiotis tų, kurių neprireiks.

---

Turtingumas (turtingesnė ar skurdesnė už Lietuvą ir kiek)

---

Mažai dalykų taip lemia šalies atmosferą ir patirtį joje, kaip šalies turtingumas. Nuo to priklauso infrastruktūra (keliai, geležinkeliai), paslaugų kokybė ir pasiūla, švara, kainos, interneto kokybė, žmonių išsilavinimas ir t.t. Aišku, negalima sakyti, kad “Visose turtingose šalyse yra taip, o skurdžiose – taip”, bet net jei kažkas šalyje bus geriau ar blogiau nei jos ekonominis lygis, kitkas stebėtinai atitiks. Štai žemėlapis pagal šalių turtingumą: kuo šalis žalesnė, tuo turtingesnė už Lietuvą; geltonos šalys – panašaus lygio, kaip Lietuva; kuo šalis raudonesnė – tuo skurdesnė už Lietuvą.

---

Išsivystymo lygis (“pirmasis”, “antrasis” ar “trečiasis” pasaulis)

---

Žmonių išsivystymo indeksas apima ir turtingumą, bet taip pat ir švietimą (raštingumą), sveikatos apsaugą (gyvenimo trukmę) ir panašius rodiklius. Būtent šis išsivystymas yra tai, ką šiandien dažniausiai turime omeny sakydami “pirmasis pasaulis”, “antrasis pasaulis”, “trečiasis pasaulis”. Šis žemėlapis suskirsto pasaulį į kraštus pagal išsivystymą. Pirmajame pasaulyje viskas aukščiausio lygio – tai jau “pigų ir paprastą” ten rasti būna sunku. Antrajame pasaulyje irgi gali rasti pirmajam pasauliui prilygstančią aukščiausią kokybę (prekybos centrus, geras ligonines, pramogų erdves), bet nebūtinai visur. O štai trečiasis pasaulis yra tas, ko mažiau drąsūs keliautojai vengia: ypač jei turi mažų vaikų, yra senyvi ar ligoti ir pan. Mums įprastos kokybės transporto, švietimo, ligoninių ten gali nebūti net ir didmiesčiuose.

---

Oro šiluma / šaltis

---

“Koks bus oras?” – vienas dažniausių klausimų, kuriuos girdžiu apie šalis. Niekas – net sinoptikai – nenumato visai tiksliai, bet to nė nereikia: metai iš metų tuo pat metų laiku oras būna panašus ir jei keliauji ilgiau, vidutiniškai jį tokį patirsi. Belieka pažiūrėti į tašką, į kurį keliausi, šiuose žemėlapiuose. Jei nelabai norite gilintis į tikslias laipsniųreikšmes, tiesiog pažiūrėkite, kokia spalva tame žemėlapyje nuspalvinta Lietuva (ar kitas taškas kur gyvenate / gyvenote) ir lyginkite šalį, į kurią keliausite, su tuo tašku.

---

Krituliai (lietaus kiekis)

---

Kiek kur lyja? Atkreipkite dėmesį, kad beveik visame pasaulyje liepą lyja gerokai mažiau, nei sausį, todėl spalvų reikšmės kitos. Jei nelabai norite gilintis į centimetrų reikšmes, tiesiog pažiūrėkite, kokia spalva tame žemėlapyje nuspalvinta Lietuva (ar kitas taškas kur gyvenate / gyvenote) ir lyginkite šalį, į kurią keliausite, su tuo tašku.

---

Vandens (jūrų, vandenyno) šiluma / šaltis

---

Keliaujantiems poilsiauti vandens temperatūra ne mažiau svarbi nei oro. Štai ji, atitinkamai sausį ir liepą:

---

Kultūra

---

Beveik visą pasaulį pastarąjį tūkstantmetį valdė vos keliolika tautų.

Tai nėra tik istorija: nuo buvusių kolonizacijų / okupacijų ar kultūrinės įtakos priklauso, kokios kalbos toje šalyje populiarios kaip gimtosios ar užsienio kalbos (dažnai – buvusių imperijų kalbos), taip pat susijusi ir kultūra, religija.

---

Religija

---

Nuo religijos priklauso ir kultūra, ir lankytinos vietos (katedros ir vienuolynai? Mečetės ir medresės? Budistų šventovės?), ir praktiniai dalykai: pavyzdžiui, kokia apranga priimtina. Todėl labai svarbu žinoti, kokia religija vyrauja šalyje, į kurią keliauji. Tai – geriausias mano rastas žemėlapis šia tema, kuris parodo ne tik kiekvienos vietovės pagrindinę religiją, bet ir koks procentas žmonių ja seka. Nes, tarkime, atmosfera šalyje, kur beveik 100% – musulmonai, ir kur tik 50%, skiriasi ženkliai.

---

Rašto sistemos

---

Šalyse, kur lotynų raštas, visas nuorodas, meniu ir kita perskaitysi paprastai. Na o kai kuriose kitose tikrai verta pramokti vietines rašto sistemas – bent truputį. Apie pasaulio raštų sistemas esu parašęs knygą.

---

Nusikalstamumas

---

Šalys pagal nužudymus 100 000 gyventojų. Nužudymai labai gerai atspindi bendrą nusikalstamumo lygį šalyje, nes jei daug nužudymų, paprastai ir daug mažesnių nusikaltimų (vagysčių, plėšimų) – nesaugiose šalyse elgiuosi gerokai atsargiau. Tiesa, reikia turėti omenyje, kad karo, anarchijos apimtose šalyse (Somalis ir pan.) valdžia nėra net pajėgi suregistruoti visus nužudymus – bet daugelyje šalių nužudymai registruojami tinkamai, kai tuo tarpu visi kiti nusikaltimai nebūtinai.

---

Žemės drebėjimai ir ugnikalniai

---

Šie reiškiniai veikia tik dalį pasaulio. Tikimybė nukentėti maža, bet jei turite tokių nelaimių fobiją, naudokitės šiuo žemėlapiu ir nekeliaukite, kur daug taškų:

---

Vidutinė gyvenimo trukmė (pavojus sveikatai)

---

Galite paklausti, kodėl turistui aktuali vidutinė gyvenimo trukmė šalyje? Nes ji trumpėja ne šiaip sau: tai reiškia prastesnį medicinos lygį, daugiau nusikaltimų ar nelaimių, įvairių infekcinių ligų buvimą. Tai ypač aktualu, jei šalyje norėsite praleisti daugiau laiko, arba jei esate žmogus, kuriam yra didesnė tikimybė papulti į vietos medikų rankas (pvz. senyvo amžiaus, nėščioji, su tam tikrom lėtinėm ligom). Galbūt į šalis, kuriose vidutinė gyvenimo trukmė žema, pasirinksite nekeliauti su senais tėvais, labai mažais vaikais, nėštumo metu ir pan.

---

Maliarija

---

Ar keliaujant vartoti vaistus nuo maliarijos, ypatingai saugotis uodų? Tai – asmeninis pasirinkimas, bet jį verta daryti protingai. Dauguma “Maliarijos žemėlapių” yra dvispalviai: “Yra maliarija” arba “Nėra maliarijos”. Tačiau tiesa ta, kad daugelyje vietų kur “Yra maliarija” pavojus ja susirgti ne ką didesnis, nei Lietuvoj pasiutlige, suserga keli žmonės per metus. Tuo tarpu kitose vietose (daugiausiai Afrikoje) maliarijos tiek daug, kad kasmet kai kuriose vietose suserga net 40% visų žmonių! Ilgai ieškojęs pagaliau radau šį žemėlapį, kuris puikiai parodo skirtumus.

---

Kiek ten kitų turistų?

---

Nuo šalies “turistiškumo” (kiek turistų per metus tenka vienam vietos gyventojui) smarkiai priklauso kelionės patirtis. Mažiausiai turistinėse šalyse kitų turistų beveik nesutiksite, o vietiniams būsite egzotika – bet ten gali būti sunku rasti turistinius pasiūlymus, netgi angliškos informacijos apie tas šalis, būsite toks savotiškas atradėjas. Na o labiausiai turistinėse šalyse nesijusite labai autentiškai, užtat bus gausu pasiūlymų specialiai turistams (angliškų ekskursijų, pramogų, angliškai kalbančių daktarų ir pan.). Skaitykite plačiau: Labiausiai ir mažiausiai turistinės šalys.

---

Didžiausi oro uostai

Tik “pradedantys keliautojai”, norėdami nukeliauti kur nors, ieško bilietų tiesiai į artimiausią miestą. Bilietai į mažesnius oro uostus gali būti kelis ir daugiau kartų brangesni, už bilietus į gretimus didesnius oro uostus, kur konkurencija didesnė, reisų daugiau. Kai reisų daugiau, daugiau ir šansų susidėlioti geresnį jungimą, atvykti reikiamą dieną. Tad visada verta patikrinti: gal geriau skristi į artimesnį didesnį oro uostą ir iš ten vykti traukiniu, autobusu, automobiliu ar net atskirai perkamu regioniniu skrydžiu. Šiame žemėlapyje – visi ~35 didžiausi pasaulio oro uostai pagal keleivių skaičių (raudoni), jei kažkuriame regione tokių nėra – tada ten mėlynai pažymėti ir kiek mažesni oro uostai (mėlyna spalva), o jei kažkuriame regione nėra net ir tokių – sužymėti ir vidutinio dydžio oro uostai, tiesiog didžiausi būtent tame regione (žalia spalva).

---

Komentarai

Kelionės viešuoju transportu – dažnai nuvertinamos. Didelėje dalyje šalių keliauti viešuoju transportu yra patogu ir pigiau, palyginus su autonuoma ar ekskursijomis – bent jau jei keliaujate vienas. Viešajame transporte ir kur kas labiau susiduri su vietos kultūra, gali pabendrauti su vietiniais.

Bet kaip sužinoti maršrutus, tvarkaraščius, kiek transportas kainuos, ar tikrai toje šalyje taip keliauti apsimoka?

Viešuoju transportu pravažiavęs kai kurias didžiausias pasaulio šalis (Indiją, Kiniją, Japoniją, Kazachstaną ir kitas), dalinuosi patirtimi.

Kiek kainuoja keliauti viešuoju transportu?

Viešojo transporto kainos tikriausiai pasaulyje skiriasi labiau, nei bet kokio kito dalyko. Maisto, benzino, viešbučių kainos irgi skiriasi – bet ne tiek. Pavyzdžiui, Šveicarijoje nuvažiuoti traukiniu kilometrą kainuoja maždaug 200 kartų brangiau, nei Indijoje!

Indijoje gali 650 km atstumą nuvažiuoti už 3 eurus, o Ciuriche tiek atsieis pats pigiausias vienos zonos miesto autobuso bilietėlis.

Todėl viešuoju transportu itin apsimoka keliauti neturtingose, pigiose šalyse – net jei keliaujate keturiese ar aštuoniese tai gali būti pats pigiausias kelionės būdas.

Tuo tarpu turtingose šalyse (pvz. Vakarų Europoje) paprastai viešasis transportas santykinai brangus – Jungtinėje Karalystėje net vienam žmogui išsinuomoti automobilį, būna, atsieina pigiau, nei vairuoti ilgesnį maršrutą tarpmiestiniu autobusu ar traukiniu. Dviems žmonėms – beveik visada pigiau nuomotis automobilį (jei nebūni ilgą laiką viename mieste).

Kad sužinotumėte viešojo transporto kainas konkrečioje šalyje, tiesiog “pagūglinkite” atsitiktinius maršrutus (tarkime, tarp didžiausių šalies miestų), pažiūrėkite, koks atstumas ir kiek kainuoja ir pamatysite, kiek ten kainuos nukeliauti 100 km autobusu ar traukiniu. Jei jau esate vietoje, galite pažiūrėti ir stotyje.

Kiek laiko sugaišite keliaudami viešuoju transportu?

Keliaudamas viešuoju transportu visada sugaišti daugiau laiko, nei su ekskursija, nuomotu automobiliu ar taksi. Nes reikia nueiti iki ir nuo stotelės, reikia laukti stotyje ar stotelėje, pirkti bilietą.

Priklausomai nuo šalies ir miesto, tai gali užtrukti kelias minutes arba valandų valandas. Kai kuriose šalyse viešuoju transportu keliauti nelabai rekomenduočiau išvis: jeigu svarbių lankytinų vietų juo negalima pasiekti, ar autobusai šalyje tokie reti, kad nuvažiavus pirmyn nepavyks tą pačią dieną sugrįžti. Net jei yra du ar keturi autobusai per dieną, jau nepatogu: nebe jūs planuosite kelionę, o turėsite taikytis prie transporto. Jei taip sunkiai pasiekiama viena lankytina vieta – dar nieko, bet jei daugelis – smarkiai sutrumpės sąrašas vietų, kurias spėsite aplankyti per kelionę.

Kaip taisyklė, viešuoju transportu patogiausia keliauti tankiai gyvenamose šalyse, nes miestai ten dažni, žmonių daug, tad transporto maršrutai driekiasi visur ir autobusai bei traukiniai važinėja dažnai. Tokiose šalyse ne tu derinies prie viešojo transporto, o viešasis transportas tarnauja tau: gali ateiti bet kada į stotelę ar stotį ir tikėtis, kad, tarkime, vėliausiai po kelių minučių atvyks reikiamas miesto autobusas, o per keliolika minučių – tarpmiestinis autobusas ar traukinys į rekiamą miestą.

Tankiausiai gyvenamose turtingose šalyse, kaip Japonija, viešasis transportas neabejotinai yra netgi patogiausias būdas keliauti: nes dėl kamščių kiti būdai ten sudėtingesni.

Tuo tarpu beveik neįmanoma viešuoju transportu keliauti po rečiausiai gyvenamas šalis ir regionus, ypač jei jos dar ir skurdžios. Apskritai, kelionės viešuoju transportu tai visų pirma kelionės po miestus – po gamtą keliauti viešuoju transportu daug sudėtingiau, nors kai kurios svarbiausios gamtinės vietos juo irgi pasiekiamos.

Kur ir kaip keliauti viešuoju transportu įdomiausia?

Kaip kelionės patritis, viešasis transportas įdomiausias egzotiškose šalyse. Ten verta jį išbandyti net jei ir galėtuėmte ar norėtumėte keliauti kitaip. Indijos geležinkeliai, Kenijos matatu, Japonijos šinkansenai – visa tai yra tikri šalių portretai, kurių kitaip nepatirsi. Vietinių stebėjimas transporte, bendravimas su jais gali tapti net vienu svarbiausių kelionės kozirių. Viešajame transporte kaip niekad galite pasijusti vietinio gyvenimo dalimi: net jei šalis palyginti turistinė, maršrutiniame autobuse ar traukinyje dažnai būni vienintelis turistas.

Tiesa, neturtingose egzotiškose šalyse viešasis transportas ir vienas nepatogiausių fiziškai (seni autobusai, kietos sėdynės, nėra kondicionierių, skersvėjai ir pan.) – bet man asmeniškai dar joks viešasis transportas nebuvo toks nepatogus, kad gailėčiausi važiavęs. Be to, jei reikia komforto ir jei nevažiuojate į atokius kaimus, paprastai net skurdžiausiose šalyse yra patogesnių viešojo transporto alternatyvų: geresnės klasės vagonai traukiniuose ar “pagerinti” autobusai (žr. “Kaip viešuoju transportu keliauti patogiau”). Pasidomėkite.

Įdomu viešuoju transportu keliauti ir po šalis, kurių kalbą suprantate – nes ilgas kelias tarpmiestiniu autobusu ar traukiniu puiki proga užmegzti pokalbį su šalia sėdinčiais vietiniais. Tiesa, net jei ir nemokėtumėte vietinės kalbos, bet mokėtumėte kurią tarptautinę (ypač anglų), verta pamėginti: iš pokalbio su vietiniu gali daug sužinoti apie vietos kultūrą. Jei kas užkalbins jus, atsakinėkite išsamiai, kad vietinis suprastų, jog norite bendrauti. Galite pamėginti pakalbinti ir kitus turistus – galėsite pakalbėti apie lankytinas vietas, gal kur kartu nueiti.

Aišku, laikas autobuse ar traukinyje visada yra tavo – todėl pats sprendi, ką su juo daryti. Gal nusnausti, gal stebėti kelią, gal paskaityti knygą ir pasiruošti apsilankymui ateinančiame mieste. Tuo kelionė viešuoju transportu patogesnė už, tarkime, automobilio nuomą (kur reikia vairuoti, sekti žemėlapį), autostopą (kur bendrauti kone privaloma) ar ekskursiją (kur privalomas pasakojimas, vaikščiojimas po tam tikras vietas).

Traukinys, autobusas, laivas ar lėktuvas?

Autobusai bet kurioje šalyje yra tam tikras viešojo transporto pagrindas: jeigu ir nebus kitos galimybės nuvažiuoti į tam tikrą vietą, dažniausiai bus galimybė autobusu. Problemos – jie lėtoki, stringa kamščiuose, be to, jų maršrutus ir grafikus paprastai sužinoti sudėtingiausia. Dėl kamščių miesto autobusų, jei tik įmanoma, verta vengti norint nuvažiuoti didelius atstumus milžiniškuose miestuose (2 mln. gyventojų ir didesniuose).

Beje, ne visame pasaulyje autobusai atrodo kaip autobusai – kai kur, pvz. daug Afrikos ir Azijos šalių, autobuso rolę atlieka mikroautobusai, pikapai arba net universalai/dideli sedanai (maršrutiniai taksi) – pastaruosius ir atskirti nuo eilinių mašinų gali būti sudėtinga, o grafikų jie neturi (išvažiuoja kai pilnas).

Traukiniai yra labiausiai skirtingose šalyse besiskirianti viešojo transporto rūšis. Ten, kur yra greitieji traukiniai (važinėjantys 200 km/h ir greičiau) jie beveik be konkurencijos yra geriausia viešojo transporto rūšis pagal kainos ir kokybės santykį: modernūs, greiti (nors paprastai ir brangesni nei autobusai). Bet kitose šalyse traukiniai net lėtesni, pigesni ir nepatogesni už autobusus, dažnai vėluojantys. Be to, daugybė žemėlapiuose pažymėtų geležinkelių ten neturės keleivinių maršrutų ar turės pernelyg retai, kad praverstų. Su lėtaisiais traukiniais vis tiek yra galimybė sutaupyti laiko ir pinigų – važiuoti naktį miegamuoju vagonu. Taip nereikės leisti pinigų viešbučiui, be to, nešvaistysite brangių kelionės dienų pervažiavimui. Miegamieji vagonai, beje, dažnai būna kelių rūšių: kupė (dviviečiai ar keturviečiai), plackartai (bendri vagonai). Pirmieji – patogiausi, bet jų kainos mažai skiriasi nuo skrydžių. Miesto traukiniai ir metro visuomet neblogi – tiesiog, tokiam nedideliam atstumui daug patogumo nereikia, o tai, kad gali aplenkdamas kamščius nuvažiuoti, atperka nepatogumus.

Lėktuvai ir vidiniai skrydžiai kažkaip pasąmoningai dar atrodo prabangos dalykas ir daugelis keliaujančių viešuoju transportu jų vengia. Dažnai be reikalo: šiais laikais yra gausu pigių skrydžių bendrovių ir lėktuvu skristi gali būti net pigiau, nei važiuoti traukiniu ar autobusu, ypač didesnį atstumą didžiosiose valstybėse (pvz. 1000 km). Tiesa, viskas priklauso nuo šalies: ten, kur pigių skrydžių bendrovių nėra, vis dar normalu imti už vietinį skrydį, tarkime, 200 eurų, ir skraidymas ten tikrai yra tik turtingųjų privilegija. Visada verta patikrinti, kokios yra vidinių skrydžių kainos ir pasiūlymai: skrydis gali apdėti ir sutaupyti daug laiko, jeigu norite aplankyti abu valstybės galus, o pakeliui nėra jums būtinų pamatyti lankytinų vietų. Patogu būna į priekį skristi lėktuvu, o atgal grįžti kitu transportu, arba atvirkščiai. Be to, jei autobuso ar traukinio bilietų kainos daug kur fiksuotos, tai skrydžio kainos smarkiai varijuoja priklausomai nuo dienos, pirkimo laiko ir kartais būna pigiau, nei autobusu. Vienas skrydžių minusas: papildomas bagažas lėktuvuose dažnai apmokestintas, todėl net jei ir atrodo, kad traukinio ir lėktuvo bilietai kainuoja vienodai, jei keliaujate su kažkuo daugiau, nei kuprine ar mažu lagaminu, galutinė lėktuvo bilieto kaina gali būti gerokai didesnė.

Laivai yra kartais neišvengiami ir logiški (persikelti į artimą salą), be to, savaip žavūs (panorama iš jūros, upės, ar ežero atsiveria savaip), tačiau, kiek pastebėjau, išskyrus konkrečias ir neplačias gamtos kliūtis, jais plaukti nelabai apsimoka: dažnai atsieis panašiai, kaip išsinuomoti ir važiuoti automobiliu, o apvažiuoti įlanką autobusu, būna, išeina ir pigiau, nei keltis per ją keltu. Tarp gretimų salų (pvz. Kanarų salose) neretai net pigiau skristi lėktuvu, nei plaukti laivu – bent jau jei jas skiria ne keli kilometrai, o dešimtys kilometrų. Tokios transporto priemonės, kaip upių laivai, išvis beveik nunykusios. Laivams koją kiša ir jų žemas greitis: net patys greičiausi keleiviniai laivai plaukia tik ~60 km/h, tuo tarpu dažnas keltas išvis tik ~25 km/h greičiu, taigi, 100 km gali plaukti 4 val., o 200 km – 8 val. Laivus verta išmėginti tada, kai tai yra miesto vidinis viešasis transportas – galima ramiai sau gurkšnojant denyje kokį gėrimą gerėtis praslenkančiais miesto vaizdais, kurių kitaip nepamatysi. Taip pat apsimoka kruizai – atsižvelgiant į tai, kad ten gauni ir maitinimą bei nakvynę, taip keliauti po brangias šalis gali būti pigiau, nei kitais būdais (tačiau kruizo negalima pavadinti kelione viešuoju transportu). Taip pat savą nišą turi keltai: jie – vienintelis būdas nusiplukdyti automobilį į salą ar anapus jūros. Kita vertus, visuomet reikia gerai pasiskaičiuoti išlaidas: dažnai būna net pigiau išsinuomoti automobilį saloje, nei keltis savą (ar kitur išsinuomotą) automobilį keltu.

Viena įdomiausių turistams viešojo transporto rūšių – lynų keltuvai, iš kurių dar gali pasidairyti aplink iš paukščio skrydžio, tad jie katu ir pramoga. Tiesa, jie yra mažai miestų. Dažname didmiestyje yra galimybė nusipirkti dienos bilietą į ekskursinį autobusą be stogo (Big Bus Tour ar pan.). Skamba įdomiai, bet ar apsimoka, įvertinkite pažiūrėję kainas ir grafikus: dažnai tokie autobusai labai brangūs ir nepatogūs (pvz. važinėja retai, neveža į dalį reikalingų lankytinų vietų).

Be visų šių standartinių viešojo transporto rūšių, kai kuriose šalyse yra ypatingos, kurias pabandyti tikrai verta. Pavyzdžiui, Brazilijos Amazonijoje tebeklesti daugiadieniai upių laivai, kurių keleiviai miega hamakuose. O Šanchajuje galima išmėginti greičiausią pasaulio traukinį. San Franciskas garsėja lynų vagonais, Kuboje dar yra viešojo transporto karietos.

Kokiu transportu bevažiuotumėte, supraskite, kad viešasis transportas, turbūt, nėra kažkokia jūsų religija: nors toje šalyje juo gali būti važiuoti pigiausia ir patogiausia, bus vietovių, kurias lengviau pasiekti ar iš kurių grįžti kitaip. Pavyzdžiui, vieną kartą pavažiuoti taksi ar Uber, autostopu. Jei, tarkime, šiaip jau keliaujate daugiau po miestus, bet 2-3 kelionės dienas išvyksite kažkur “atokiau”, gali būti tikslinga toms kelioms dienoms net išsinuomoti automobilį.

Kaip rasti viešojo transporto maršrutus

Traukinių maršršutus paprastai nesunku rasti geležinkelių tinklapyje – daugelyje šalių keleivinių geležinkelių kompanija yra viena, todėl lengva atsidaryti jos tinklapį. Jei jau esate mieste, galite nueiti į traukinių stotį. Tik turėkite omenyje, kad nors Lietuvoje įprasta, kad kiekviename mieste traukinių ir autobusų stotis yra viena, daugelyje didesnių užsienio miestų jų yra po kelias.

Lėktuvų vidinių reisų maršrutus iš tam tikro oro uosto galite rasti angliškoje Vikipedijoje – tiesiog atsidarykite straipsnį apie tą oro uostą, jie atnaujinami dažnai. Jei jums reikia skristi konkrečiu maršrutu konkrečią darą, neverta ieškoti tvarkaraščio. Tiesiog paieškokite Skyscanner.com skrydžio tai datai. Gali būti, kad pasiūlys su persėdimu – bet gali būti, kad net taip apsimokės.

Sunkiausia su tarpmiestinių autobusų maršrutais. Kartais juos galima rasti autobusų stočių tinklapiuose. Praverčia kelionių tinklapiai ir kelionių vadovų knygos (“Lonely Planet” ir pan.) – tačiau tai tik preliminari informacija, nes ji dažnai būna pasenusi, maršrutai dažnai keičiasi. Kai kuriose šalyse ir regionuose galima rasti rimtas tarpmiestinių autobusų maršrutų svetaines ar internetines duomenų bazes, bet tai gana reta.

Su miesto autobusų maršrutais kiek paprasčiau. Kai kurių miestų schemas gali rasti internete, kitų – yra net stotelėse. Be to, kai kurių šalių autobusų maršršuati sudiegti į Google – pakanka į Google Maps įvesti iš kur į kur važiuoji bei kad pageidauji viešuoju transportu ir parodo, kaip nusigauti. Šalyse, kur Google nėra tiek pažengęs, yra vietinių alternatyvų – pvz. Kinijoje Baidu Maps, postsovietinėje erdvėje Wikiroutes, Pietų Korėjoje Kakao ir pan. Kai kurie miestai turi savo nuosavas prorgramėles, parodančias geriausią būdą nusigauti viešuoju transportu – parsisiųskite. Visgi, tiek tarptautinių, tiek miesto autobusų maršrutai paprastai mažiausiai prieinami nekalbantiems (bent truputį) vietos kalba – net ant pačių autobusų jie dažniausiai parašyti tik vietos kalba (ypač sudėtinga, kai vietinis raštas – ne lotynų). Neretai vienintelis kelias – klausinėti vietinių, bet tai nepatogu, nes juk tam, kad paklaustum į kurį lipti, turėtum bent jau laukti toje stotelėje, o kas, jei ir to nežinai. Be to, visi autobusų grafikai – orientaciniai, nes kamščiai juos nuolat keičia. Beje, turėkite omenyje, kad daugybėje šalių įprasta, jog autobusas stoja stotelėje tik tada, jeigu jį stabdai; norint išlipti įprastas stabdymo metodas gali skirtis (modernesnėse šalyse – stop mygtukas, kitur daužimas į šoną, o Rytų Timore – suplojimas ranka).

Su tramvajais, o ypač metro dar paprasčiau – jų linijos gali būti tik ten, kur yra bėgiai, tad jų gerokai mažiau, jos, būna, žymimos net paprastuose žemėlapiuose. Todėl jeigu mieste negyvensite ilgai ir neturite laiko gilintis į autobusų maršrutus, verta važiuoti metro – net jei galbūt autobusu būtų galima tiesiau ir nereiktų tiek eiti iki stotelės, metro vis tiek, tikėtina, bus greičiau, o, svarbiausia, paprasčiau. Laukti stotelėje neteks, nes metro važinėja kas kelias ar keliolika minučių. Kaip taisyklė, metro bei tramvajuose dažnesni ir angliški užrašai, stotelių pranešimai. Vienas metro minusas – važiuojama po žeme, tad negalima gerėtis vaizdais, todėl pirmą kartą tam tikrame mieste gali labiau norėtis važiuoti autobusu.

Kaip nusipirkti tarpmiestinį bilietą?

Apsirūpinti bilietais trys pagrindiniai būdai – o kuris geriausias priklauso nuo šalies ir situacijos. Visada patogiausia bilietus pirkti kuo vėliau – bet kartais tai neapsimoka ar pavojinga, nes galite netilpti į transportą arba gali tekti mokėti kelis kartus brangiau.

*Pirkti iš namų internetu. Kai kuriose vietose viešojo transporto trūksta ir tai beveik būtina – pvz. Indijos geležinkeliuose – nes vietos gali pasibaigti prieš savaitę ar net mėnesį. Kitose šalyse pirkti iš anksto būtina tik pikiniu metu: pvz. penktadienį ar sekmadienį (kai “pajuda studentai”) ar per šventes. Taip pat iš anksto internetu beveik būtina pirkti daugelį lėktuvų skrydžių – ne todėl, kad bilietai baigtųsi, o todėl, kad jie sparčiai brangsta kuo labiau artėja išskridimo diena. Jei nėra būtina pirkti iš anksto, geriau ir nepirkti – turėsite daugiau galimybių keisti kelionės planus, jei kažkas pasikeis (pvz. susirgsite, atvyksite į stotį pusvalandžiu pavėlavę ar kažkoks miestas labai patiks ir norėsite pasilikti diena ilgiau).

*Pirkti stotyje / uoste / oro uoste. Galima iš anksto – pvz. išvakarėse – tai verta, kai norisi garantuotis, kad tikrai važiuosi tada, taip pat kai transportas yra retas (pvz. jei neišvyksi ryte, teks važiuoti vakare). Tačiau kai kuriose vietose net ir perkant prieš pat važiavimą bilietą galima ir reikia pirkti stotyje – pasistenkite išsiaiškinti, kad netektų lakstyti likus 5 min.

*Pirkti iš vairuotojo ar (jei yra) konduktoriaus. Tai galima ne visur bet, jei galima, ir jei nėra problemų su vietų trūkumu – pats patogiausias būdas. Tiesiog eini, perki ir važiuoji. Kai kur taip pirkti gali būti brangiau, nei stotyje, bet skirtumas paprastai mažas. Kitas pavojus – bilietų neliks. Kai kuriose šalyse ir linijose apskritai tik taip ir gali nusipirkti bilietą.

Prieš kelionę pasidomėkite, gal toje šalyje yra koks nors ilgalaikis bilietais. Pvz. Japonija turi “Japan Rail Pass”, kurio dėka dažnai keliaujant JR kompanijos traukiniais (ji ten – pagrindinė) galima gerokai sutaupyti. Tokius ilgalaikius bilietus reikia arba įsigyti iš namų (“Japan Rail Pass” pačioje Japonijoje neparduodamas), arba pirmą kelionės dieną – kitaip neapsimokės.

Kaip nusipirkti miesto transporto bilietą

Miesto transporto bilietų sistemų – beveik tiek, kiek ir miestų. Visų pirma, prieš keliaujant į miestą parai ar ilgesniam laikui, verta pasižiūrėti, ar tame mieste nėra kokio ilgalaikio bilieto (dienos, 3 dienų, savaitės) ir pasvarstyti, ar neverta jo įsigyti. Nėra būtina pirkti bilieto visam buvimo mieste laikui – jei, tarkime, būsite mieste keturias dienas, galite tokį bilietą pirkti tik, tarkime, 2 dienoms, o kitas dienas vaikščioti pėsčias ir aplankyti vietas netoli viešbučio. Taip sutaupysite. Kartais ilgalaikiai miesto bilietai yra apjungiami į vieną pasiūlymą su kokia miesto kortele, kuri dar veikia ir kaip įvairių muziejų bilietas.

Jei mieste yra metro, ten dažnai galima įsigyti tiek ilgalaikius bilietus, tiek vienkartinius. Kitu atveju jie parduodami kioskuose, dar kitu – pas vairuotoją ar konduktorių. Dar kitu tiesiog metami į dėžutę pinigai. Kartais privaloma įsigyti miesto kortelę, pasipildyti ją pinigais ir, kas kartą lipant, priglausti. Kartais kaina fiksuota, kartais (ypač metro) priklauso nuo nuvažiuoto atstumo.

Įprasta, kad su metro bilietu įėjęs į stotelę, gali persėsti kiek nori kartų ir važinėti kaip nori ilgai, kol kažkurioje kitoje stotelėje neišeini. Tuo tarpu autobusų ar tramvajų bilietai būna dvejopi – vieni suteikia galimybę be priemokos persėsti (pvz. valandą ar dvi), kitur kiekvienam įlipimui reikia pirkti atskirą bilietą. Bet kuriuo atveju, keliauti su kuo mažiau persėdimų vis tiek apsimoka, nes kiekvienas persėdimas – tai sugaištas laikas.

Šiais laikais populiarėja viešojo transporto kortelės: nusiperki tokią parduotuvėje, pasipildai, ir tada įlipant ar ir išlipant iš viešojo transporto belieka ją priglausti prie aparato. Pasibaigus kortelėje pinigams, reikia pildytis vėl. Kortelės minusas – įsigijimo mokestis (kurio paprastai negali pravažinėti), bet jos gali suteikti privalumų: vienas pravažiavimas būti pigesnis, jos gali suteikti geresnes sąlygas važiavimui su persėdimu. Kortelė gali galioti tik viename mieste, o gali ir visoje šalyje.

Žodžiu, vieno aiškaus recepto nėra, ir miesto viešuoju transportu teks pasidomėti atskirai. Pasižiūrėkite, kad informacija būtų nauja – bilietų pirkimo tvarka, rūšys, o ypač kainos keičiasi be galo dažnai.

Kaip viešuoju transportu keliauti patogiau?

Kelionės viešuoju transportu nebūtinai yra neturtingų ar studentų užsiėmimas. Lietuvoje požiūris į viešąjį transportą ne visai teigiamas, bet daug šalių juo naudojasi ir milijonieriai, nes tai tiesiog yra greičiausias ir patogiausias būdas keliauti. Ypač greitieji traukiniai, metro, išvengiantys kamščių ir, kas be ko, lėktuvai.

Tačiau net ir lėtuosiuose traukiniuose, autobusuose ar tramvajuose galima pasigerinti savo būtį.

Visų pirma, jei įmanoma, pirkite bilietą su rezervuotomis vietomis – ypač jei transportas ten neretai perpildytas. Geriausia prašyti vietos prie lango – dar ir pamatysite šalį. Pati geriausia vieta – pirmoje eilėje, kur dar matysite ką nors ir per priekinį langą. Jei autobusas dviaukštis, geriausi vaizdai – iš vietų antrajame aukšte priekyje. Jei keliaujate dviese, geriausia sėdėti šalia ir ne ten, kur šalimais sėdėtų dar kas.

Pasidomėkite traukinių klasėmis, jų kainų bei kokybės skirtumais – gal norėsite keliauti aukštesne klase, kur sėdynės bus platesnės, vietos kojoms daugiau, arba nakvosite dvivietėje kupė, o ne keturvietėje.

Pasidomėkite kuo skiriasi skirtingi to maršruto tarpmiestiniai autobusai – būna, pavyzdžiui, kad dalis autobusų pigesni, bet nekondicionuojami ir pan. Geresnieji tada vadinami “Liuksais”, “Pirmos klasės” ir pan. (bet tai gali būti tik apgaulingos reklaminės frazės).

Jei skrendate lėktuvu, nelabai reikia ką ir daryti – bus patogu, net ir pigiausiuose skrydžiuose gausite vietą ir t.t.

Jei važiuojate miesto viešuoju transportu, kur rezervuotis vietų neįmanoma, pasistenkite įlipti kuo ankstesnėje stotelėje – didesnė tikimybė, kad gausite atsisėsti. Metro, jei teka įlipti antroje ar trečioje stotelėje ir turiu laiko, o atstumas nuvažiavimui yra didelis, kartais darau taip – pavažiuoju atgal iki pirmos stotelės, ir lipu ten. Taip garantuotai gaunu vietą sėstis, o atskiro bilieto pirkti nereikia.

Ar saugu keliauti viešuoju transportu?

Viešojo transporto saugumas priklauso nuo šalies. Dažniausiai taip keliauti yra saugu, nes aplinkui daug kitų žmonių, tad užpuolimo tikimybė maža (palyginus su, tarkime, autostopu, kai lieki vienas automobilyje su nepažįstamuoju).

Tačiau tam tikruose rajonuose, o ypač naktį gali būti neprošal viešojo transporto privengti: pasidomėkite šalimi, į kurią keliaujate. “Nesaugių” viešojo transporto zonų, linijų gausiausia Amerikoje ir Afrikoje, o Europoje, Azijoje ir Australijoje mažiau.

Paprastai metro ar tarpmiestinis viešasis transportas net ir nesaugiose šalyse būna pakenčiamas, o nesaugiausi miesto autobusai: nes į juos į lipti paprasčiau bet kam.

Dažniausias nusikaltimas viešajame transporte – kišenvagystė. Tai paprastai vyksta perpildytuose autobusuose, Brazilijoje taip bandė apvogti ir mane, o Tuniso tramvajuje ir apvogė. Laikykite rankas ant kišenių, nieko nenešiokite užpakalinėse kišenėse ir pan.

Komentuoti

Bagažas lengvai gali sugadinti kelionę. Ne tik, jei neįsidėsite svarbaus daikto, bet jei ir susidėsite per daug daiktų: juk teks viską ilgai krautis, tampyti, o aviakompanijos dar gali pritaikyti ir didelius mokesčius.

Todėl labai svarbu susidėti tuos – ir tik tuos – daiktus, kurių tikrai reikia.

Per keliones į daugiau nei 100 šalių ištobulinau sistemą, kokie daiktai kada reikalingi. Viską esu susirašęs į vieną vietą ir kas kartą prieš kelionę tiesiog perbėgu tą sąrašą akimis – taip įsitikinu, kad nieko nepamiršau, o daiktų susikrovimas net į 2 mėnesių kelionę teužtrunka valandą-dvi.

Nuo tada, kai kraunuosi daiktus taip, nieko svarbaus nesu pamiršęs, o viso mano bagažo svoris daugelyje kelionių ~5 kg.

Pilnas mano į kelionę imamų daiktų sąrašas – žemiau. Jei keliaujate dažniau nei kartą į metus – susidarykite tokį sąrašą ir jūs.

---

Būtiniausi kelionėje dalykai

Nepaėmus šito, kelionė gali žlugti ar pasidaryti žymiai sudėtingesnė.

*Pasas. Svarbu, kad jame būtų viza, jei reikia.
*Piniginė su reikiamu kiekiu pinigų ir kortelėmis. Dalį pinigų laikau paskirstęs kitur, kad, vagystės atveju, neprarasčiau visko. Piniginėje laikau ir Asmens tapatybės kortelę – du asmens dokumentai gali praversti vieną pametus.
*Mobilusis telefonas. Jame įsirašau kelionės šalies žemėlapius (kad būtų pasiekiami be interneto), taip pat e-knygas apie tą šalį ir viešbučių bei autonuomos rezervacijas, instaliuoju svarbiausių kalbos žodžių, valiutų kursų keitimo programėles – nereikia sunkių popierių.

*Kelionės bilietai (pvz. lėktuvo) ir įlaipinimo talonai. Paprastai dėl visa ko dar atsispausdinu.
*Išorinis akumuliatorius (powerbank). Nes telefonas, būna, išsikrauna netinkamiausiu metu – o kai ten tiek svarbių duomenų, negaliu to leisti. Be to, jo dėka, galiu naudotis telefonu ilguose skrydžiuose, kitą dieną po skrydžio. Mano akumuliatorius taip pat turi žibintuvėlio funkciją.

*Kroviklis. Vienas bendras viskam, su keturiais laidais – galiu vienu metu krauti savo, žmonos telefonus, išorinį akumuliatorių, išmanųjį laikrodį, fotoaparatą.

---

Kiti pagrindiniai daiktai, kuriuos visada imu į keliones

Šitie daiktai visada yra mano kuprinėje ar kitur – bet kiti žmonės galbūt gali apsieiti ir be jų. Nors daiktų atrodo daug, daugelis jų – labai maži.

*Išmanusis laikrodis ant rankos. Turi kompaso funkciją, GPS, skaičiuoja žingsnius ir kt.
*Gėrimų atidarytuvas (ant raktų pakabuko). Kai kuriose šalyse įprasta pardavinėti neatidarytus stiklinius butelius (pvz. Afrikoje).
*Sulankstomas metras (ant raktų pakabuko). Tikrai ne kartą teko matuoti ilgius, atstumus (pvz. bagažo skersmenį ir pan.).

*Objektyvo valiklis (Lenspen). Nes nešvarus objektyvas gadina nuotraukas (net telefono), o servetėlės taip jo nenuvalo.
*Akinių valikliai. Nes nešvarūs akiniai gadina vaizdą (įskaitant akinius nuo saulės).

*Automobilinis kroviklis – imu, jeigu kelionėje nuomojuosi automobilį. Jis leidžia krauti telefoną važiuojant automobiliu, o tai labai svarbu, jei naudojiesi telefono GPS – greitai išsikrauna. Kroviklis su 2-3 pakrovimo angom: vienu metu galima krauti kelis daiktus.
*Vaistai. Svarbiausi: nuo viduriavimo, nuo skausmo ir nuo temperatūros – tai, ko gali prireikti staiga (naktį, užmiestyje). Kitką gali įsigyti vietoje (jei nekeliaujate “už civilizacijos”).
*Maistas į lėktuvą – jeigu lėktuve neįeina maitinimas, pasiimu kokių bulvių traškučių, kad nealkti ir nemokėti brangiai, bei guminukų desertui. Kadangi šį maistą suvalgysite dar kelionės į priekį metu, jo nereikės tąsytis paskui.
*Du maišeliai. Vienas, iš pradžių pilnas, skirtas švariems apatiniams rūbams, kitas, iš pradžių tuščias – nešvariems.
*Dezinfekcinis skystis rankoms. Nes ne visada įmanoma prieš valgį gerai nusiplauti rankas.
*Dantų šepetėlis, pasta, muiliukas. Imu tada, jei keliauju į šalį, kur, tikėtina, viešbučiuose nebus, arba nakvosiu ne viešbučiuose.

*Vienkartinių nosinaičių pakelis. Tarnauja ir kaip servetėlės ir, iš bėdos, tualetinis popierius.
*Tušinukas ir lapeliai/knygelė. Dar yra atvejų, kai užrašyti telefono ekrane nepakanka: pvz. norint užrašyti kam nors savo vardą, viešbučio adresą ar pan.
*Elektroninio parašo įrenginys. Į jį įdėjus asmens tapatybės kortelę galima iš bet kurios vietos pasirašyti bet kokį dokumentą, ir tas parašas oficialiai galioja. Užsienyje ir dirbu, man to reikia.
*USB atmintinė. Turiu svarbiausių failų kopijas bei persirašau į ją nuotraukas kelionės metu, kad nesunyktų (tarkime, dėl gedimo ar vagystės).
*Mobiliojo telefono SIM kortelės atidariklis. Vienas naujausių ir smulkiausių daiktų sąraše: dabartinio telefono SIM kortelės dėklas neatsidaro paprastai, o kelionių metu dažnai nusiperku vietines SIM korteles.
*Atminties kortelių skaitytuvas. Nuskaito informaciją iš fotoaparato atminties kortelės ir gali ją rodyti telefone ar kompiuteryje, perrašyti.
*USB-C / USB adapteris. Įgalina prijungti USB atmintinę ir kitką prie mobiliojo telefono.
*Ausinės. Filmams, muzikai, kalbos mokymuisi kai aplink daug žmonių. Keliaujant dviese, imu dvigubas ausines: tas pats girdisi ir man, ir žmonai.

*Fotoaparatas. Šiais laikais daugybei žmonių jis nėra būtinas, pakanka mobiliojo telefono – bet kadangi aš naudoju nuotraukas savo tinklapiams ir reikia profesionalesnės kokybės, naudoju fotoaparatą.
*Mobiliojo telefono Bluetooth klaviatūra. Jos dėka telefonas man tarnauja beveik kaip kompiuteris, galiu greitai parašyti el. laiškus ir kt. Aktualu, jei reikia kelionių metu dirbti, daug rašyti.

---

Drabužiai

Drabužių imu labai mažai. Dažna pradedančių keliautojų klaida: susikrauti rūbų visiems gyvenimo atvejams, arba imti šiltus rūbus ir batus vien tam, kad nuvažiuoti Lietuvoje į oro uostą, kai skrendama į šiltus kraštus.

Aš darau kitaip. Pasižiūriu, koks klimatas šalyje, ir įsidedu rūbus tik tokiam orui (iš labai didelės bėdos juk būtų galima nusipirkti – bet dar niekad neprireikė). Skrisdamas į šiltus kraštus šiltų rūbų neimu net kai Lietuvoje žiema: verčiau tiesiog važiuodamas į oro uostą susirengiu daug rūbų iš karto. Pavyzdžiui, daug sluoksnių marškinėlių. Vietoje šiltų batų – aunuosi kad ir basutes, tačiau apsiaunu 3 ar 6 kojinių sluoksnius. Tada lėktuve daug ką nusirengiu, o nusirengtus rūbus vėliau naudoju atskirai kaip švarius, nes jie nespėja susitepti (pvz. neapatinės ir neviršutinės kojinės, neapatiniai marškinėliai).

Papildomi drabužiai ir nešiojami daiktai, kuriuos turiu kišenėse ar kuprinėje:

*Plačiabrylė minkšta skrybėlė. Dengia ir nuo saulės, ir visai pakankamai nuo lietaus – nereikia skėčio.
*Gėrimo buteliuko nešyklė, permetama per petį. Labai patogu žygiuose po gamtą ar ir miestus. Keista, kad toks daiktas neišpopuliarėjo ir dažniau parduodamas tik Lotynų Amerikoje.

*Tamsūs stiklai, uždedami ant akinių (paverčia eilinius akinius akiniais nuo saulės). Jeigu nenešiojate akinių, tada jums tiesiog reikia įsidėti akinius nuo saulės, bent jau jei keliaujate į saulėtas šalis.
*Atsarginiai akiniai. Jei nešiojate akinius – būtina, nes jei suluš/suduš kelionė bus gerokai sugadinta.
*Kojinės (kiek nesusimaunu iš karto).
*Kelnaitės (kiekis priklausomai nuo kelionės trukmės, tačiau ilgesnėse galima ir išsiskalbti).
*Slaptos dėtuvės. Keliaujant į nesaugias šalis, verta įsigyti dėtuvių, kad būtų galima brangiausius dalykus (pinigus, pasą) laikyti po rūbais ir kitose sunkiai pasiakiamose vietose.

---

Papildomi daiktai į ilgas išvykas (mėnuo ir pan.)

Šiuos daiktus imu į ilgas “skaitemeninio klajoklio” keliones, kuriose turiu ir daug dirbti. Be to, tokiose kelionėse ilgesniam laikui apsistoju vienoje vietoje, todėl nereikia tąsyti tiek daiktų su savimi (tik iki stoties ar išnuomoto auromobilio ir atgal). Jeigu keliaudami nuolat nedirbate – neimkite šių daiktų.

*Nešiojamas kompiuteris darbui. Taip pat galima naudoti žiūrėti filmams ir kt. Kartu su kompiuteriu paimu:
*Kompiuterio pelė ir pelės kilimėlis. Nes dirbti be pelės ne tas pats, o optinė pelė veikia ne ant visų paviršių.
*HDMI kabelis. Leidžia prijungti kompiuterį prie televizoriaus viešbučiuose ar butuose, naudoti jį kaip monitorių (pvz. filmams žiūrėti).
*Išorinė kolonėlė. Nešiojamo kompiuterio garsumo nepakanka, kad naudotumeis juo ten, kur didelis garsas. O mano išorinė kolonėlė pakankama net paskaitoms.
*TV tiuneris ir mini antena. Leidžia žiūrėti vietinę televiziją be televizoriaus. Praverčia, tarkime, per svarbius sporto čempionatus.

*Kroviklis-ilgintuvas-adapteris (vietoje daugelio jungčių kroviklio). Vienu metu gali krauti daug technikos. Ypač aktualu, kai viešbučiuose trūksta rozečių ir norisi viską palikti nakčiai krautis.

---

Kur viską susidėti? (lagaminas, kuprinė, kišenės)

Visų pirma, mano drabužiai visuomet – su daug kišenių (kelnės, liemenės, švarkai, marškinėliai). Labai patogu išskirstyti daug svarbiausių daiktų po kišenes – jie lengvai pasiekiami visur, jų niekada nepalieku ir žinau tiksliai kurioje kišenėje kas: pasas, telefonas, krovikliai, raktai, bilietai ir t.t. Be to, kišenių turinio niekas nei matuoja, nei sveria net pigių skrydžių oro bendrovėse – taigi, gali nemokamai gabenti daugiau bagažo. Absoliučiai visus daiktus, kuriuos vežiojuosi į trumpas ar vidutinės trukmės keliones, galiu susidėti į savo rūbus ir neimti jokios kuprinės ar lagamino – tiesa, taip nedarau, nes nėra reikalo, tarkime, tampyti su savimi kišenėse atsarginių kojinių.

Taigi, daugumą to, kas netelpa arba nėra reikalo susidėti į kišenes, nešioju kuprinėje. Jei tenka daug vaikščioti pėsčiam, stengiuosi, kad kuprinės svoris neviršytų 4 kg – nenuspaudžia pečių. Kuprinę nešiojuosi su savimi tik kai nesu apsistojęs viešbutyje (pvz. ryte atvykau į miestą, o vakare išvyksiu) ir nesu išsinuomavęs automobilio – kitu atveju palieku kuprinę viešbutyje ar automobilio bagažinėje, o kas reikalinga “po ranka” – nešioju kišenėse.

Jei vežuosi nešiojamą kompiuterį, kuprinės svoris būna ~7 kg, tačiau tokiose kelionėse stengiuosi visų pirma nueiti į viešbutį ir pasidėti daiktus, arba daiktus laikau nuomotame automobilyje.

Skrisdamas lėktuvu kuprinę imu į saloną. Dažnai oficiali rankinio bagažo svorio riba yra 8 kg (kai kur – 5 ar 10 kg), tačiau kuprinių paprastai aviakompanijos nesveria tad ribojimas “įspėjamasis” (tiesa, yra avialinijų, kurios sveria). Taip pat svarbu, kad kuprinė nebūtų pernelyg didelė, kad neviršytų aviakompanijos nemokamo rankinio bagažo ribų. Daugelis aviakompanijų be kuprinės leidžia į orlaivio saloną pasiimti atskirą maišą ar rankinuką, kurį vadina “asmeniniu daiktu”. Jis ypač praverčia grįžtant atgal ką nors nusipirkus. Nedidelė ar vidutinio dydžio kuprinė irgi gali būti laikoma “asmeniniu daiktu” – taigi, net jei oficialiai aviakompanija leidžia vežtis tik vieną rankinio bagažo vienetą, dažniausiai realybėje galima paimti dvi tokias kuprines ar net tokią kuprinę ir nedidelį lagaminą.

Lagaminą imu tik į ilgas keliones arba jei planuoju daug pirkti (pvz. vykdamas į pigias šalis). Neimu lagamino, jei aviakompanija už jį reikalauja primokėti papildomai – neverta; viskas, ko tikrai reikia, telpa ir į kuprinę bei kišenes. Visi mano lagaminai – tik su ratukais, kad galėčiau stumti ar traukti. Taip pat geriausia turėti kuo didesnį lagaminą – maksimalų, kokį leidžia aviakompanija. Net jeigu į priekį neprikrausite pilno, galbūt ką nors nusipirksite kelionės metu. Be to, patogu, kai lagamine lieka laisvos vietos – galima geriau paskirstyti daiktus.

---

Papildomi daiktai į keliones automobiliu

Jei važiuoju savo automobiliu iš Lietuvos, daugelis ribojimų daiktams nebegalioja. Galima susidėti kiek nori drabužių ir pan. – nėra nei aviakompanijų limitų, nei poreikio kada nors viską tąsyti ant kupros. Tad čia rašau nebe kokių daiktų užtenka, tačiau kokius daiktus, apie kuriuos galbūt nė nepagalvojote, verta paimti papildomai.

*Inverteris. Leidžia prijungti kompiuterį į automobilinį elektros lizą, dirbti automobilyje.
*Sulankstoma kėdė. Kartais viešbučiuose trūksta kėdžių. Be to, ant tokios kėdės gali piknikauti ir lauke, pasistatyti kur gražus vaizdas ir pan. Turiu kėdutę, kuri tarnauja ir kaip kuprinė.

Be to, į automobilį greta įprasto lagamino ar kuprinės įsidedu ir įrankių dėžes, kurias naudoju įvairioms smulkmenoms susidėti. Namie jos tarnauja tarsi spintelės, tačiau jas paprasta nusinešti į automobilį. Apsistojus kur ilgesniam laikui, pakanka parsinešti tas dėžes į viešbutį ar butą ir jau turėsi daiktų visiems gyvenimo atvejams (pvz. baterijų, įrankių). Aišku, jei keliaujate intensyviai, apsistojate trumpai skirtingose vietose, to imti nebūtina.

---

Kokius daiktus ilgainiui į kelionę nustojau vežtis

Keičiantis technologijoms ir mano poreikiams, atsiranda naujų reikalingų daiktų, o kiti daiktai tampa nebereikalingi. Jeigu atsitinka taip, kad kažkokio daikto pritrūkstu, kelionių daiktų sąrašą papildau ir į kitą kelionę jį jau imu. Taip pat grįžęs iš kelionės, išsikraudamas daiktus, permąstau: ko kelionėje nepanaudojau? Jei nepanaudojau, ypač ne pirmoje kelionėje, ar panaudojau tik kartą, ir tai sunkus daiktas – gal verta jį išbraukti.

Anksčiau vežiodavausi ir šiuos daiktus, bet dabar jie mano bagaže atsiduria vis rečiau:
*Kelionių knygos. Jas naudoju, bet e-forma: įsirašau į telefoną – daug lengviau. Tuo tarpu knygų, nesusijusių su šalimi, į kurią keliauju, niekad nesivažiojau: kol yra kelionė, įdomiau paskaityti ką nors apie tą šalį.

*Atsarginiai batai, drabužiai. Pagalvokite, kiek kartų jų iš tikro prireikė (t.y. seni suplyšo ar pan.)? Tikrai galima apsieiti be jų. Kam nors atsitikus, nusipirksite naujus (jei šalis pigesnė už Lietuvą, tai net apsimokės). Bet man per visas keliones dar niekad neprisiėjo drabužių pirkti iš reikalo: tiesiog tikimybė, kad kas atsitiks, per menka, kad vertėtų tąsytis šitokį papildomą svorį ar juoba mokėti brangiau už bagažą skrydyje.
*Kelnaitės, kojinės kiekvienai kelionės dienai. Jei kelionė labai ilga (t.y. ne 7-10 dienų), tikrai geriau išsiskalbti.
*Peiliukas – kai į daugelį kelionių skrendu ir neturiu registruojamo bagažo – sudėtinga.
*Kompasas – dabar yra laikrodyje, telefone.
*Žibintuvėlis – dabar yra išoriniame akumuliatoriuje, o iš bėdos galima naudoti ir telefoną.
*Žemėlapiai – dabar juos įsirašau telefone.
*Spausdintos viešbučių ir kt. rezervacijos – dabar jas įsirašau telefone.
*Lazeris. Mažai kas be manęs jį vežiojasi – bet pagalvokite ar jūs neturite kokio nors “ypatingo”, daugeliui nereikalingo daikto, kurį imate į kelionę. Žalias lazeris man pasirodė įdomus rodant kelionės draugams objektus ar žvaigždes, tad nutariau jį paimti. Realybėje panaudojau gal kartą ir iš sąrašo išbraukiau.
*Planšetė. Atskiro planšetinio kompiuterio niekad nesivežiojau – bet mano telefonas buvo planšetės dydžio (Samsung Galaxy Note 8.0). Tačiau nuo to laiko technologijos patobulėjo ir į eilinio telefono ekraną dėl didesnės raiškos telpa panašiai, kaip ir planšetės: prijungi klaviatūrą ir turi minikompiuterį.

Komentarai