Išskleisti meniu

Kelionių planavimas

Žemėlapiai, kurie padės suplanuoti kiekvieną kelionę

Žemėlapiai, kurie padės suplanuoti kiekvieną kelionę

| 4 komentarai

Prieš keliaudami į šalį, žmonės užduoda tokius pačius klausimus.

Štai keli jų: “Koks oras vasarą / žiemą?”, “Kiek valandų skiriasi laikas nuo Lietuvos?”, “Kairiapusis ar dešiniapusis eismas?”, “Kokia ten religija?”, “Kokios rozetės, ar reik adapterio?”, “Kokia jūros temperatūra?”, “Ar vietiniai moka angliškai? Rusiškai?” ir pan.

Kad planuotis būtų paprasčiau, surinkau / pasidariau žemėlapius, kur vos užmetus žvilgsnį galima rasti atsakymus į visus šiuos klausimus apie kiekvieną šalį! Prieš planuodamas kelionę visuomet žvilgteliu į tuos žemėlapius: kokiomis spalvomis kiekviename jų nuspalvinta vieta, kur keliausi.

Dalinuosi šitais žemėlapiais su jumis – viliuosi, padės ir jums planuotis keliones.


Laiko juostos


Kiek valandų laikas skiriasi nuo Lietuvos. Pastaba: dėl to, kad kai kurios šalys sukinėja vasaros/žiemos laiką, o kitos – ne, dalį metų šie skaičiai gali būti nukrypę per 1 valandą “į šoną”.

Pasaulio laiko juostos

Pasaulio laiko juostos


Eismas (kairiapusis ar dešiniapusis)


Jei žadate nuomotis automobilį ar važiuoti savo automobiliu, tikriausiai iškils klausimas, kairiapusis ar dešiniapusis eismas šalyje:

Kairiapusis ar dešiniapusis eismas

Kairiapusis ar dešiniapusis eismas


Aukštumas (kalnai ar lygumos)


Nuo to, ar šalis kalnuota, dažnai priklauso ir galimybė greitai po ją keliauti, nes kalnų keliai daug lėtesni – taigi, skrendant į kalnuotą šalį gali tikėtis, kad neapvažiuosi tik daug, kiek lygumų šalyje. Be to, aukštikalnėse gali reikti aklimatizacijos.

Kuo rudžiau, tuo kalnuočiau, o kuo žaliau - tuo žemiau

Kuo rudžiau, tuo kalnuočiau, o kuo žaliau – tuo žemiau


Klimatas


Būdų skirstyti šalis pagal klimatą yra daug, bet šitas (pagal supaprastintą Koppen skalę) man patinka labiausiai: vos penkios kategorijos, o jau iš karto daug gali pasakyti apie šalį.

Klimato kategorijų reikšmės:
*Tropinis drėgnas – visus metus labai karšta, daug lyja, tankios džiunglės, savanos, daug augalų ir gyvūnų. Mums įprastų metų laikų (vasara-žiema) nėra – galima sakyti, vyrauja amžina vasara. Bet daug kur yra drėgnasis (galingų liūčių ar net uraganų) ir sausasis periodai ir pan. Dienos ir nakties trukmė visus metus skiriasi mažai.
*Tropinis sausas – vasaromis labai karšta, bet sausa: dykumos, stepės, augalų ir gyvūnų rūšių mažai. Naktimis ir žiemomis gali pasidaryti vėsu ar net šalta. Arčiau pusiaujo ir žiemos šiltos, bet toliau pusiaujo žiemos gali būti labai šaltos. Dėl augalų nebuvimo gausūs vėjai ar smėlio audros.
*Vidutinių platumų – yra karštos vasaros ir vėsios žiemos, tačiau minusinė temperatūra reta, o sniegas retenybė, sukelianti rimtų problemų nes niekas tam nepasiruošęs. Pievos, miškai, derlinga žemė.
*Žemyninis – panašus, kaip vidutinių platumų, tik žiemos šaltos, sniegingos. Būdingi aiškūs keturi metų laikai. Vasaros gali būti karštos (pietuose) arba tik šiltos (šiaurėje). Žemyninis klimatas yra ir Lietuvoje.
*Poliarinis – vasarų, kaip jas suprantame, nėra: būna arba vėsu (vasaromis), arba labai šalta (žiemomis). Mažai (ar visai nėra) augalų, gyvūnų. Įspūdingiausios gamtos vietos – ledynai. Būna poliarinės dienos ir naktys (kai vasarą visą parą saulė nenusielidžia, o žiemą – nepateka), ryškiausios šiaurės/pietų pašvaistės.

Pasaulis suskirstytas į penkis pagrindinius klimatinius regionus

Pasaulis suskirstytas į penkis pagrindinius klimatinius regionus


Elektros rozetės


Kokių adapterių prireiks? Prieš keliones visada pažiūriu šį žemėlapį ir pasiimu atitinkamus, kad nereiktų pirkinėti vietoje ar be reikalo vežiotis tų, kurių neprireiks.

Kokios kur pasaulyje rozetės? Besivystančiose šalyse kartais būna keletas rozečių rūšių.

Kokios kur pasaulyje rozetės? Besivystančiose šalyse kartais būna keletas rozečių rūšių.


Turtingumas (turtingesnė ar skurdesnė už Lietuvą ir kiek)


Mažai dalykų taip lemia šalies atmosferą ir patirtį joje, kaip šalies turtingumas. Nuo to priklauso infrastruktūra (keliai, geležinkeliai), paslaugų kokybė ir pasiūla, švara, kainos, interneto kokybė, žmonių išsilavinimas ir t.t. Aišku, negalima sakyti, kad “Visose turtingose šalyse yra taip, o skurdžiose – taip”, bet net jei kažkas šalyje bus geriau ar blogiau nei jos ekonominis lygis, kitkas stebėtinai atitiks. Štai žemėlapis pagal šalių turtingumą: kuo šalis žalesnė, tuo turtingesnė už Lietuvą; geltonos šalys – panašaus lygio, kaip Lietuva; kuo šalis raudonesnė – tuo skurdesnė už Lietuvą.

Pasaulio šalių turtingumas pagal BVP (PPP). Žalios šalys - turtingesnės už Lietuvą, raudonos - skurdesnės. Geltonos - panašaus turtingumo, kaip Lietuva. Kuo žalesnė ar raudonesnė šalis - tuo skirtumas nuo Lietuvos didesnis.

Pasaulio šalių turtingumas pagal BVP (PPP). Žalios šalys – turtingesnės už Lietuvą, raudonos – skurdesnės. Geltonos – panašaus turtingumo, kaip Lietuva. Kuo žalesnė ar raudonesnė šalis – tuo skirtumas nuo Lietuvos didesnis.


Išsivystymo lygis (“pirmasis”, “antrasis” ar “trečiasis” pasaulis)


Žmonių išsivystymo indeksas apima ir turtingumą, bet taip pat ir švietimą (raštingumą), sveikatos apsaugą (gyvenimo trukmę) ir panašius rodiklius. Būtent šis išsivystymas yra tai, ką šiandien dažniausiai turime omeny sakydami “pirmasis pasaulis”, “antrasis pasaulis”, “trečiasis pasaulis”. Šis žemėlapis suskirsto pasaulį į kraštus pagal išsivystymą. Pirmajame pasaulyje viskas aukščiausio lygio – tai jau “pigų ir paprastą” ten rasti būna sunku. Antrajame pasaulyje irgi gali rasti pirmajam pasauliui prilygstančią aukščiausią kokybę (prekybos centrus, geras ligonines, pramogų erdves), bet nebūtinai visur. O štai trečiasis pasaulis yra tas, ko mažiau drąsūs keliautojai vengia: ypač jei turi mažų vaikų, yra senyvi ar ligoti ir pan. Mums įprastos kokybės transporto, švietimo, ligoninių ten gali nebūti net ir didmiesčiuose.

Pirmasis, antrasis ir trečiasis pasauliai pagal HDI indeksą

Pirmasis, antrasis ir trečiasis pasauliai pagal HDI indeksą


Oro šiluma / šaltis


“Koks bus oras?” – vienas dažniausių klausimų, kuriuos girdžiu apie šalis. Niekas – net sinoptikai – nenumato visai tiksliai, bet to nė nereikia: metai iš metų tuo pat metų laiku oras būna panašus ir jei keliauji ilgiau, vidutiniškai jį tokį patirsi. Belieka pažiūrėti į tašką, į kurį keliausi, šiuose žemėlapiuose. Jei nelabai norite gilintis į tikslias laipsniųreikšmes, tiesiog pažiūrėkite, kokia spalva tame žemėlapyje nuspalvinta Lietuva (ar kitas taškas kur gyvenate / gyvenote) ir lyginkite šalį, į kurią keliausite, su tuo tašku.

Vidutinė temperatūra (dienos ir nakties vidurkis) kiekviename taške liepą ir sausį

Vidutinė temperatūra (dienos ir nakties vidurkis) kiekviename taške liepą ir sausį


Krituliai (lietaus kiekis)


Kiek kur lyja? Atkreipkite dėmesį, kad beveik visame pasaulyje liepą lyja gerokai mažiau, nei sausį, todėl spalvų reikšmės kitos. Jei nelabai norite gilintis į centimetrų reikšmes, tiesiog pažiūrėkite, kokia spalva tame žemėlapyje nuspalvinta Lietuva (ar kitas taškas kur gyvenate / gyvenote) ir lyginkite šalį, į kurią keliausite, su tuo tašku.

Kritulių vidurkis kiekviename taške liepą ir sausį

Kritulių vidurkis kiekviename taške liepą ir sausį


Vandens (jūrų, vandenyno) šiluma / šaltis


Keliaujantiems poilsiauti vandens temperatūra ne mažiau svarbi nei oro. Štai ji, atitinkamai sausį ir liepą:

Jūrų (vandenynų) temperatūra sausio menėsį

Jūrų (vandenynų) temperatūra sausio menėsį

Jūrų (vandenynų) temperatūra liepos menėsį

Jūrų (vandenynų) temperatūra liepos menėsį


Kultūra


Beveik visą pasaulį pastarąjį tūkstantmetį valdė vos keliolika tautų.

Tai nėra tik istorija: nuo buvusių kolonizacijų / okupacijų ar kultūrinės įtakos priklauso, kokios kalbos toje šalyje populiarios kaip gimtosios ar užsienio kalbos (dažnai – buvusių imperijų kalbos), taip pat susijusi ir kultūra, religija.

Kokios imperijos kurios tautos (įskaitant jų valdas) valdė ar smarkiausiai įtakojo

Kokios imperijos kurios tautos (įskaitant jų valdas) valdė ar smarkiausiai įtakojo


Religija


Nuo religijos priklauso ir kultūra, ir lankytinos vietos (katedros ir vienuolynai? Mečetės ir medresės? Budistų šventovės?), ir praktiniai dalykai: pavyzdžiui, kokia apranga priimtina. Todėl labai svarbu žinoti, kokia religija vyrauja šalyje, į kurią keliauji. Tai – geriausias mano rastas žemėlapis šia tema, kuris parodo ne tik kiekvienos vietovės pagrindinę religiją, bet ir koks procentas žmonių ja seka. Nes, tarkime, atmosfera šalyje, kur beveik 100% – musulmonai, ir kur tik 50%, skiriasi ženkliai.

Pasaulio religijos. Spalva nurodo vyraujančią religiją, o atspalvis - koks procentas žmonių ja seka. Tamsi spalva reiškia, kad beveik 100%, o šviesiausia - kad tik kokie 50%.

Pasaulio religijos. Spalva nurodo vyraujančią religiją, o atspalvis – koks procentas žmonių ja seka. Tamsi spalva reiškia, kad beveik 100%, o šviesiausia – kad tik kokie 50%.


Rašto sistemos


Šalyse, kur lotynų raštas, visas nuorodas, meniu ir kita perskaitysi paprastai. Na o kai kuriose kitose tikrai verta pramokti vietines rašto sistemas – bent truputį. Apie pasaulio raštų sistemas esu parašęs knygą.

Pasaulio rašto sistemų žemėlapis

Pasaulio rašto sistemų žemėlapis


Nusikalstamumas


Šalys pagal nužudymus 100 000 gyventojų. Nužudymai labai gerai atspindi bendrą nusikalstamumo lygį šalyje, nes jei daug nužudymų, paprastai ir daug mažesnių nusikaltimų (vagysčių, plėšimų) – nesaugiose šalyse elgiuosi gerokai atsargiau. Tiesa, reikia turėti omenyje, kad karo, anarchijos apimtose šalyse (Somalis ir pan.) valdžia nėra net pajėgi suregistruoti visus nužudymus – bet daugelyje šalių nužudymai registruojami tinkamai, kai tuo tarpu visi kiti nusikaltimai nebūtinai.

Nužudymų statistika pasaulyje: kuo šalys tamsiau mėlynos, tuo ten saugiau, kuo tamsiau raudonos - tuo nesaugiau.

Nužudymų statistika pasaulyje: kuo šalys tamsiau mėlynos, tuo ten saugiau, kuo tamsiau raudonos – tuo nesaugiau.


Žemės drebėjimai ir ugnikalniai


Šie reiškiniai veikia tik dalį pasaulio. Tikimybė nukentėti maža, bet jei turite tokių nelaimių fobiją, naudokitės šiuo žemėlapiu ir nekeliaukite, kur daug taškų:

Visi įvykę žemės drebėjimai (mėlyni) ir aktyvūs vulkanai (raudoni)

Visi įvykę žemės drebėjimai (mėlyni) ir aktyvūs vulkanai (raudoni)


Vidutinė gyvenimo trukmė (pavojus sveikatai)


Galite paklausti, kodėl turistui aktuali vidutinė gyvenimo trukmė šalyje? Nes ji trumpėja ne šiaip sau: tai reiškia prastesnį medicinos lygį, daugiau nusikaltimų ar nelaimių, įvairių infekcinių ligų buvimą. Tai ypač aktualu, jei šalyje norėsite praleisti daugiau laiko, arba jei esate žmogus, kuriam yra didesnė tikimybė papulti į vietos medikų rankas (pvz. senyvo amžiaus, nėščioji, su tam tikrom lėtinėm ligom). Galbūt į šalis, kuriose vidutinė gyvenimo trukmė žema, pasirinksite nekeliauti su senais tėvais, labai mažais vaikais, nėštumo metu ir pan.

Vidutinė gyvenimo trukmė pasaulio šalyse

Vidutinė gyvenimo trukmė pasaulio šalyse


Maliarija


Ar keliaujant vartoti vaistus nuo maliarijos, ypatingai saugotis uodų? Tai – asmeninis pasirinkimas, bet jį verta daryti protingai. Dauguma “Maliarijos žemėlapių” yra dvispalviai: “Yra maliarija” arba “Nėra maliarijos”. Tačiau tiesa ta, kad daugelyje vietų kur “Yra maliarija” pavojus ja susirgti ne ką didesnis, nei Lietuvoj pasiutlige, suserga keli žmonės per metus. Tuo tarpu kitose vietose (daugiausiai Afrikoje) maliarijos tiek daug, kad kasmet kai kuriose vietose suserga net 40% visų žmonių! Ilgai ieškojęs pagaliau radau šį žemėlapį, kuris puikiai parodo skirtumus.

Maliarijos rizikos žemėlapis. Baltose zonose maliarijos nėra. Pilkose - beveik nėra. Spalvotose - yra maliarija, o didžiausia rizika - geltonose zonose.

Maliarijos rizikos žemėlapis. Baltose zonose maliarijos nėra. Pilkose – beveik nėra. Spalvotose – yra maliarija, o didžiausia rizika – geltonose zonose


Kiek ten kitų turistų?


Nuo šalies “turistiškumo” (kiek turistų per metus tenka vienam vietos gyventojui) smarkiai priklauso kelionės patirtis. Mažiausiai turistinėse šalyse kitų turistų beveik nesutiksite, o vietiniams būsite egzotika – bet ten gali būti sunku rasti turistinius pasiūlymus, netgi angliškos informacijos apie tas šalis, būsite toks savotiškas atradėjas. Na o labiausiai turistinėse šalyse nesijusite labai autentiškai, užtat bus gausu pasiūlymų specialiai turistams (angliškų ekskursijų, pramogų, angliškai kalbančių daktarų ir pan.). Skaitykite plačiau: Labiausiai ir mažiausiai turistinės šalys.



Didžiausi oro uostai

Tik “pradedantys keliautojai”, norėdami nukeliauti kur nors, ieško bilietų tiesiai į artimiausią miestą. Bilietai į mažesnius oro uostus gali būti kelis ir daugiau kartų brangesni, už bilietus į gretimus didesnius oro uostus, kur konkurencija didesnė, reisų daugiau. Kai reisų daugiau, daugiau ir šansų susidėlioti geresnį jungimą, atvykti reikiamą dieną. Tad visada verta patikrinti: gal geriau skristi į artimesnį didesnį oro uostą ir iš ten vykti traukiniu, autobusu, automobiliu ar net atskirai perkamu regioniniu skrydžiu. Šiame žemėlapyje – visi ~35 didžiausi pasaulio oro uostai pagal keleivių skaičių (raudoni), jei kažkuriame regione tokių nėra – tada ten mėlynai pažymėti ir kiek mažesni oro uostai (mėlyna spalva), o jei kažkuriame regione nėra net ir tokių – sužymėti ir vidutinio dydžio oro uostai, tiesiog didžiausi būtent tame regione (žalia spalva).

Didžiausi pasaulio oro uostai, į kuriuos skristi apsimoka labiau, nei į mažesnius

Didžiausi pasaulio oro uostai, į kuriuos skristi apsimoka labiau, nei į mažesnius


Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Kelionės viešuoju transportu – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės viešuoju transportu – viskas, ką reikia žinoti

| 0 komentarų

Kelionės viešuoju transportu – dažnai nuvertinamos. Didelėje dalyje šalių keliauti viešuoju transportu yra patogu ir pigiau, palyginus su autonuoma ar ekskursijomis – bent jau jei keliaujate vienas. Viešajame transporte ir kur kas labiau susiduri su vietos kultūra, gali pabendrauti su vietiniais.

Bet kaip sužinoti maršrutus, tvarkaraščius, kiek transportas kainuos, ar tikrai toje šalyje taip keliauti apsimoka?

Viešuoju transportu pravažiavęs kai kurias didžiausias pasaulio šalis (Indiją, Kiniją, Japoniją, Kazachstaną ir kitas), dalinuosi patirtimi.

Poilsio akimirka Tailando traukinyje

Poilsio akimirka Tailando traukinyje

Kiek kainuoja keliauti viešuoju transportu?

Viešojo transporto kainos tikriausiai pasaulyje skiriasi labiau, nei bet kokio kito dalyko. Maisto, benzino, viešbučių kainos irgi skiriasi – bet ne tiek. Pavyzdžiui, Šveicarijoje nuvažiuoti traukiniu kilometrą kainuoja maždaug 200 kartų brangiau, nei Indijoje!

Indijoje gali 650 km atstumą nuvažiuoti už 3 eurus, o Ciuriche tiek atsieis pats pigiausias vienos zonos miesto autobuso bilietėlis.

Todėl viešuoju transportu itin apsimoka keliauti neturtingose, pigiose šalyse – net jei keliaujate keturiese ar aštuoniese tai gali būti pats pigiausias kelionės būdas.

Pigiausia Indijos geležinkelių klasė

Pigiausia Indijos geležinkelių klasė. ‘Tik tu stumkis, nes kitaip įlipantieji įstums atgal’ – sakė už manęs eilėje išlipti laukiantys keleiviai

Tuo tarpu turtingose šalyse (pvz. Vakarų Europoje) paprastai viešasis transportas santykinai brangus – Jungtinėje Karalystėje net vienam žmogui išsinuomoti automobilį, būna, atsieina pigiau, nei vairuoti ilgesnį maršrutą tarpmiestiniu autobusu ar traukiniu. Dviems žmonėms – beveik visada pigiau nuomotis automobilį (jei nebūni ilgą laiką viename mieste).

Kad sužinotumėte viešojo transporto kainas konkrečioje šalyje, tiesiog “pagūglinkite” atsitiktinius maršrutus (tarkime, tarp didžiausių šalies miestų), pažiūrėkite, koks atstumas ir kiek kainuoja ir pamatysite, kiek ten kainuos nukeliauti 100 km autobusu ar traukiniu. Jei jau esate vietoje, galite pažiūrėti ir stotyje.

Šanchajaus maglevas oro uosto stotyje pasiruošęs išlėkti lauk. Tiesa, 431 km/h greičiu važiuoja tik dalis reisų (žiūrėkite grafiką) - likę lekia "tik" 300 km/h. Taip pat verta žinoti, kad tądien skrendantiems kelionė maglevu - kiek pigesnė.

Viešasis transportas gali būti ir geriausias būdas keliauti. Čia – greičiausias pasaulio traukinys, 430 km/h greičiu nulekiantis nuo Šanchajaus centro iki oro uosto. Kainavo tik 5 eurus: Kinijoje viešasis transportas ir geras, ir pigus

Kiek laiko sugaišite keliaudami viešuoju transportu?

Keliaudamas viešuoju transportu visada sugaišti daugiau laiko, nei su ekskursija, nuomotu automobiliu ar taksi. Nes reikia nueiti iki ir nuo stotelės, reikia laukti stotyje ar stotelėje, pirkti bilietą.

Priklausomai nuo šalies ir miesto, tai gali užtrukti kelias minutes arba valandų valandas. Kai kuriose šalyse viešuoju transportu keliauti nelabai rekomenduočiau išvis: jeigu svarbių lankytinų vietų juo negalima pasiekti, ar autobusai šalyje tokie reti, kad nuvažiavus pirmyn nepavyks tą pačią dieną sugrįžti. Net jei yra du ar keturi autobusai per dieną, jau nepatogu: nebe jūs planuosite kelionę, o turėsite taikytis prie transporto. Jei taip sunkiai pasiekiama viena lankytina vieta – dar nieko, bet jei daugelis – smarkiai sutrumpės sąrašas vietų, kurias spėsite aplankyti per kelionę.

Viešasis transportas Armėnijoje

Viešasis transportas Armėnijoje

Kaip taisyklė, viešuoju transportu patogiausia keliauti tankiai gyvenamose šalyse, nes miestai ten dažni, žmonių daug, tad transporto maršrutai driekiasi visur ir autobusai bei traukiniai važinėja dažnai. Tokiose šalyse ne tu derinies prie viešojo transporto, o viešasis transportas tarnauja tau: gali ateiti bet kada į stotelę ar stotį ir tikėtis, kad, tarkime, vėliausiai po kelių minučių atvyks reikiamas miesto autobusas, o per keliolika minučių – tarpmiestinis autobusas ar traukinys į rekiamą miestą.

Tankiausiai gyvenamose turtingose šalyse, kaip Japonija, viešasis transportas neabejotinai yra netgi patogiausias būdas keliauti: nes dėl kamščių kiti būdai ten sudėtingesni.

Greitieji Japonijos geležinkeliai - vieni moderniausių pasaulyje. Jie važinėja 250 km/h ir greičiau ir važinėja tarsi metro - kas kelias minutes. Pakanka ateiti bet kada į stotį ir galėsi važiuoti.

Greitieji Japonijos geležinkeliai – vieni moderniausių pasaulyje. Jie važinėja 250 km/h ir greičiau ir važinėja tarsi metro – kas kelias minutes. Pakanka ateiti bet kada į stotį ir galėsi važiuoti. Netgi ‘rečiau gyvenamose’ (Japonijos mastais) vietose traukiniai kursuoja kas valandą.

Tuo tarpu beveik neįmanoma viešuoju transportu keliauti po rečiausiai gyvenamas šalis ir regionus, ypač jei jos dar ir skurdžios. Apskritai, kelionės viešuoju transportu tai visų pirma kelionės po miestus – po gamtą keliauti viešuoju transportu daug sudėtingiau, nors kai kurios svarbiausios gamtinės vietos juo irgi pasiekiamos.

Iš traukinio Fesas-Marakešas gera stebėti gamtą, bet išlipimų joje nėra

Iš traukinio Fesas-Marakešas gera stebėti gamtą, bet išlipimų joje nėra

Kur ir kaip keliauti viešuoju transportu įdomiausia?

Kaip kelionės patritis, viešasis transportas įdomiausias egzotiškose šalyse. Ten verta jį išbandyti net jei ir galėtuėmte ar norėtumėte keliauti kitaip. Indijos geležinkeliai, Kenijos matatu, Japonijos šinkansenai – visa tai yra tikri šalių portretai, kurių kitaip nepatirsi. Vietinių stebėjimas transporte, bendravimas su jais gali tapti net vienu svarbiausių kelionės kozirių. Viešajame transporte kaip niekad galite pasijusti vietinio gyvenimo dalimi: net jei šalis palyginti turistinė, maršrutiniame autobuse ar traukinyje dažnai būni vienintelis turistas.

Matatu - tradiciniai Kenijos mikroautobusai, kuriuos žmonės renkasi ne tik pagal maršrutą, bet ir pagal išpaišymą bei viduje skambančią muziką: tam skiriama daug dėmesio, o matatu su gera garso įranga net brangesni, nors važinėja tais pačiais maršrutais

Matatu – tradiciniai Kenijos mikroautobusai, kuriuos žmonės renkasi ne tik pagal maršrutą, bet ir pagal išpaišymą bei viduje skambančią muziką: tam skiriama daug dėmesio, o matatu su gera garso įranga net brangesni, nors važinėja tais pačiais maršrutais

Tiesa, neturtingose egzotiškose šalyse viešasis transportas ir vienas nepatogiausių fiziškai (seni autobusai, kietos sėdynės, nėra kondicionierių, skersvėjai ir pan.) – bet man asmeniškai dar joks viešasis transportas nebuvo toks nepatogus, kad gailėčiausi važiavęs. Be to, jei reikia komforto ir jei nevažiuojate į atokius kaimus, paprastai net skurdžiausiose šalyse yra patogesnių viešojo transporto alternatyvų: geresnės klasės vagonai traukiniuose ar “pagerinti” autobusai (žr. “Kaip viešuoju transportu keliauti patogiau”). Pasidomėkite.

Aplūžęs autobusas Indijoje

Aplūžęs autobusas Indijoje. Beje, bilietų pardavėjas stotyje miegojo ant prekystalio, kol nepažadinome.

Įdomu viešuoju transportu keliauti ir po šalis, kurių kalbą suprantate – nes ilgas kelias tarpmiestiniu autobusu ar traukiniu puiki proga užmegzti pokalbį su šalia sėdinčiais vietiniais. Tiesa, net jei ir nemokėtumėte vietinės kalbos, bet mokėtumėte kurią tarptautinę (ypač anglų), verta pamėginti: iš pokalbio su vietiniu gali daug sužinoti apie vietos kultūrą. Jei kas užkalbins jus, atsakinėkite išsamiai, kad vietinis suprastų, jog norite bendrauti. Galite pamėginti pakalbinti ir kitus turistus – galėsite pakalbėti apie lankytinas vietas, gal kur kartu nueiti.

Mados Kenijos traukinyje

Kenijos traukinyje. Kadangi tai buvusi Anglijos kolonija, galėjau 5 val. trukmės reise Mombasa-Nairobis nemažai pabendrauti su bendrakeleivėmis, sužinoti apie jų atostogų papročius. Be to, jos man pro traukinio langą parodė dramblius, žirafas – pats greičiausiai nebūčiau spėjęs pastebėti

Aišku, laikas autobuse ar traukinyje visada yra tavo – todėl pats sprendi, ką su juo daryti. Gal nusnausti, gal stebėti kelią, gal paskaityti knygą ir pasiruošti apsilankymui ateinančiame mieste. Tuo kelionė viešuoju transportu patogesnė už, tarkime, automobilio nuomą (kur reikia vairuoti, sekti žemėlapį), autostopą (kur bendrauti kone privaloma) ar ekskursiją (kur privalomas pasakojimas, vaikščiojimas po tam tikras vietas).

Tvarkinga eilė prie Japonijos traukinio. Kaip lipama į viešąjį transportą irgi daug pasako apie vietos kultūrą

Tvarkinga eilė prie Japonijos traukinio. Kaip lipama į viešąjį transportą irgi daug pasako apie vietos kultūrą

Traukinys, autobusas, laivas ar lėktuvas?

Autobusai bet kurioje šalyje yra tam tikras viešojo transporto pagrindas: jeigu ir nebus kitos galimybės nuvažiuoti į tam tikrą vietą, dažniausiai bus galimybė autobusu. Problemos – jie lėtoki, stringa kamščiuose, be to, jų maršrutus ir grafikus paprastai sužinoti sudėtingiausia. Dėl kamščių miesto autobusų, jei tik įmanoma, verta vengti norint nuvažiuoti didelius atstumus milžiniškuose miestuose (2 mln. gyventojų ir didesniuose).

Baisiame kamštyje stringantys Bankoko miesto autobusai

Baisiame kamštyje stringantys Bankoko miesto autobusai

Beje, ne visame pasaulyje autobusai atrodo kaip autobusai – kai kur, pvz. daug Afrikos ir Azijos šalių, autobuso rolę atlieka mikroautobusai, pikapai arba net universalai/dideli sedanai (maršrutiniai taksi) – pastaruosius ir atskirti nuo eilinių mašinų gali būti sudėtinga, o grafikų jie neturi (išvažiuoja kai pilnas).

Pakeliui į Montana Redonda

Tokie pikapai dalyje Lotynų Amerikos užkampių tarnauja kaip viešasis transportas

Traukiniai yra labiausiai skirtingose šalyse besiskirianti viešojo transporto rūšis. Ten, kur yra greitieji traukiniai (važinėjantys 200 km/h ir greičiau) jie beveik be konkurencijos yra geriausia viešojo transporto rūšis pagal kainos ir kokybės santykį: modernūs, greiti (nors paprastai ir brangesni nei autobusai). Bet kitose šalyse traukiniai net lėtesni, pigesni ir nepatogesni už autobusus, dažnai vėluojantys. Be to, daugybė žemėlapiuose pažymėtų geležinkelių ten neturės keleivinių maršrutų ar turės pernelyg retai, kad praverstų. Su lėtaisiais traukiniais vis tiek yra galimybė sutaupyti laiko ir pinigų – važiuoti naktį miegamuoju vagonu. Taip nereikės leisti pinigų viešbučiui, be to, nešvaistysite brangių kelionės dienų pervažiavimui. Miegamieji vagonai, beje, dažnai būna kelių rūšių: kupė (dviviečiai ar keturviečiai), plackartai (bendri vagonai). Pirmieji – patogiausi, bet jų kainos mažai skiriasi nuo skrydžių. Miesto traukiniai ir metro visuomet neblogi – tiesiog, tokiam nedideliam atstumui daug patogumo nereikia, o tai, kad gali aplenkdamas kamščius nuvažiuoti, atperka nepatogumus.

Kazachijos traukinio plackarte

Kazachijos traukinio plackarte – miegamajame vagone. Man patinka rinktis lovas viršuje – gali miegoti kada nori (tiesa, sunkoka užlipti). Vidurinės lovos būna dienai užlenkiamos.

Lėktuvai ir vidiniai skrydžiai kažkaip pasąmoningai dar atrodo prabangos dalykas ir daugelis keliaujančių viešuoju transportu jų vengia. Dažnai be reikalo: šiais laikais yra gausu pigių skrydžių bendrovių ir lėktuvu skristi gali būti net pigiau, nei važiuoti traukiniu ar autobusu, ypač didesnį atstumą didžiosiose valstybėse (pvz. 1000 km). Tiesa, viskas priklauso nuo šalies: ten, kur pigių skrydžių bendrovių nėra, vis dar normalu imti už vietinį skrydį, tarkime, 200 eurų, ir skraidymas ten tikrai yra tik turtingųjų privilegija. Visada verta patikrinti, kokios yra vidinių skrydžių kainos ir pasiūlymai: skrydis gali apdėti ir sutaupyti daug laiko, jeigu norite aplankyti abu valstybės galus, o pakeliui nėra jums būtinų pamatyti lankytinų vietų. Patogu būna į priekį skristi lėktuvu, o atgal grįžti kitu transportu, arba atvirkščiai. Be to, jei autobuso ar traukinio bilietų kainos daug kur fiksuotos, tai skrydžio kainos smarkiai varijuoja priklausomai nuo dienos, pirkimo laiko ir kartais būna pigiau, nei autobusu. Vienas skrydžių minusas: papildomas bagažas lėktuvuose dažnai apmokestintas, todėl net jei ir atrodo, kad traukinio ir lėktuvo bilietai kainuoja vienodai, jei keliaujate su kažkuo daugiau, nei kuprine ar mažu lagaminu, galutinė lėktuvo bilieto kaina gali būti gerokai didesnė.

Spring Airlines, vienos Kinijos pigių skrydžių bendrovių, lėktuvas kyla iš Šanchajaus į Landžou

Spring Airlines, vienos Kinijos pigių skrydžių bendrovių, lėktuvas kyla iš Šanchajaus į Landžou. Bilietas kainavo 63 eurus ir atsiėjo pigiau, nei tokį atstumą važiuoti traukiniu. Į priekį – skridome, atgal – grįžome traukiniais, kad pamatyti vietas pakeliui

Laivai yra kartais neišvengiami ir logiški (persikelti į artimą salą), be to, savaip žavūs (panorama iš jūros, upės, ar ežero atsiveria savaip), tačiau, kiek pastebėjau, išskyrus konkrečias ir neplačias gamtos kliūtis, jais plaukti nelabai apsimoka: dažnai atsieis panašiai, kaip išsinuomoti ir važiuoti automobiliu, o apvažiuoti įlanką autobusu, būna, išeina ir pigiau, nei keltis per ją keltu. Tarp gretimų salų (pvz. Kanarų salose) neretai net pigiau skristi lėktuvu, nei plaukti laivu – bent jau jei jas skiria ne keli kilometrai, o dešimtys kilometrų. Tokios transporto priemonės, kaip upių laivai, išvis beveik nunykusios. Laivams koją kiša ir jų žemas greitis: net patys greičiausi keleiviniai laivai plaukia tik ~60 km/h, tuo tarpu dažnas keltas išvis tik ~25 km/h greičiu, taigi, 100 km gali plaukti 4 val., o 200 km – 8 val. Laivus verta išmėginti tada, kai tai yra miesto vidinis viešasis transportas – galima ramiai sau gurkšnojant denyje kokį gėrimą gerėtis praslenkančiais miesto vaizdais, kurių kitaip nepamatysi. Taip pat apsimoka kruizai – atsižvelgiant į tai, kad ten gauni ir maitinimą bei nakvynę, taip keliauti po brangias šalis gali būti pigiau, nei kitais būdais (tačiau kruizo negalima pavadinti kelione viešuoju transportu). Taip pat savą nišą turi keltai: jie – vienintelis būdas nusiplukdyti automobilį į salą ar anapus jūros. Kita vertus, visuomet reikia gerai pasiskaičiuoti išlaidas: dažnai būna net pigiau išsinuomoti automobilį saloje, nei keltis savą (ar kitur išsinuomotą) automobilį keltu.

Honkongas garsėja labai pigiais keleiviniais laivais, kuriais naudojasi vietiniai. Tai puiki proga labai nebrangiai miestą pamatyti naujai

Honkongas garsėja labai pigiais keleiviniais laivais, kuriais naudojasi vietiniai. Tai puiki proga labai nebrangiai miestą pamatyti naujai

Viena įdomiausių turistams viešojo transporto rūšių – lynų keltuvai, iš kurių dar gali pasidairyti aplink iš paukščio skrydžio, tad jie katu ir pramoga. Tiesa, jie yra mažai miestų. Dažname didmiestyje yra galimybė nusipirkti dienos bilietą į ekskursinį autobusą be stogo (Big Bus Tour ar pan.). Skamba įdomiai, bet ar apsimoka, įvertinkite pažiūrėję kainas ir grafikus: dažnai tokie autobusai labai brangūs ir nepatogūs (pvz. važinėja retai, neveža į dalį reikalingų lankytinų vietų).

Lynų keltuvas Čongčinge statytas kaip viešasis transportas, jungiantis upių puses. Tačiau atsiradus tiltams jis tapo labiau turistine pramoga, pabrango. Daug miesto laivų bei lynų kelių iš tikro nėra viešasis transportas ir jų kainos labiau kaip turistinės atrakcijos, bet kai kurie dar tarnauja ir vietiniams.

Lynų keltuvas Čongčinge statytas kaip viešasis transportas, jungiantis upių puses. Tačiau atsiradus tiltams jis tapo labiau turistine pramoga, pabrango. Daug miesto laivų bei lynų kelių iš tikro nėra viešasis transportas ir jų kainos labiau kaip turistinės atrakcijos, bet kai kurie dar tarnauja ir vietiniams.

Be visų šių standartinių viešojo transporto rūšių, kai kuriose šalyse yra ypatingos, kurias pabandyti tikrai verta. Pavyzdžiui, Brazilijos Amazonijoje tebeklesti daugiadieniai upių laivai, kurių keleiviai miega hamakuose. O Šanchajuje galima išmėginti greičiausią pasaulio traukinį. San Franciskas garsėja lynų vagonais, Kuboje dar yra viešojo transporto karietos.

Tradiciniai Amazonijos maršrutiniai upėlaiviai

Tradiciniai Amazonijos maršrutiniai upėlaiviai

Kokiu transportu bevažiuotumėte, supraskite, kad viešasis transportas, turbūt, nėra kažkokia jūsų religija: nors toje šalyje juo gali būti važiuoti pigiausia ir patogiausia, bus vietovių, kurias lengviau pasiekti ar iš kurių grįžti kitaip. Pavyzdžiui, vieną kartą pavažiuoti taksi ar Uber, autostopu. Jei, tarkime, šiaip jau keliaujate daugiau po miestus, bet 2-3 kelionės dienas išvyksite kažkur “atokiau”, gali būti tikslinga toms kelioms dienoms net išsinuomoti automobilį.

Viena sunkiau susiorganizuotų išvykų viešuoju transportu: į buvusį Spasko gulagą autobusas vežė tik anksti ryte. Teko laukti, ar niekas nenorės autobusu važiuoti toliau - tik tada pardavė vietą išlipantiems artimiausioje stotelėje (tiksliau, plynoje stepėje). Atgal grįžti teko autostopu. Įdomus nuotykis - bet jei taip tektų važinėti visą kelionę, matyt, geriau rinktis kitus būdus, nei viešasis transportas

Viena sunkiau susiorganizuotų išvykų viešuoju transportu: į buvusį Spasko gulagą autobusas vežė tik anksti ryte. Teko laukti, ar niekas nenorės autobusu važiuoti toliau – tik tada pardavė vietą išlipantiems artimiausioje stotelėje (tiksliau, plynoje stepėje šalikelėje – žr. nuotrauką). Atgal grįžme autostopu. Įdomus nuotykis – bet jei taip tektų važinėti visą kelionę ir norite išnaudoti atostogas, matyt, geriau visai kelionei rinktis kitus būdus, nei viešasis transportas

Kaip rasti viešojo transporto maršrutus

Traukinių maršršutus paprastai nesunku rasti geležinkelių tinklapyje – daugelyje šalių keleivinių geležinkelių kompanija yra viena, todėl lengva atsidaryti jos tinklapį. Jei jau esate mieste, galite nueiti į traukinių stotį. Tik turėkite omenyje, kad nors Lietuvoje įprasta, kad kiekviename mieste traukinių ir autobusų stotis yra viena, daugelyje didesnių užsienio miestų jų yra po kelias.

Traukinių stotis Hua Hin Tailande

Traukinių stotis Hua Hin Tailande

Lėktuvų vidinių reisų maršrutus iš tam tikro oro uosto galite rasti angliškoje Vikipedijoje – tiesiog atsidarykite straipsnį apie tą oro uostą, jie atnaujinami dažnai. Jei jums reikia skristi konkrečiu maršrutu konkrečią darą, neverta ieškoti tvarkaraščio. Tiesiog paieškokite Skyscanner.com skrydžio tai datai. Gali būti, kad pasiūlys su persėdimu – bet gali būti, kad net taip apsimokės.

Sunkiausia su tarpmiestinių autobusų maršrutais. Kartais juos galima rasti autobusų stočių tinklapiuose. Praverčia kelionių tinklapiai ir kelionių vadovų knygos (“Lonely Planet” ir pan.) – tačiau tai tik preliminari informacija, nes ji dažnai būna pasenusi, maršrutai dažnai keičiasi. Kai kuriose šalyse ir regionuose galima rasti rimtas tarpmiestinių autobusų maršrutų svetaines ar internetines duomenų bazes, bet tai gana reta.

Programėlė Wikiroutes, rodanti kaip važiuoti viešuoju transportu įvairiusoe NVS miestuose, tarp jų Kazachijoje

Programėlė Wikiroutes, rodanti kaip važiuoti viešuoju transportu įvairiusoe NVS miestuose, tarp jų Kazachijoje

Su miesto autobusų maršrutais kiek paprasčiau. Kai kurių miestų schemas gali rasti internete, kitų – yra net stotelėse. Be to, kai kurių šalių autobusų maršršuati sudiegti į Google – pakanka į Google Maps įvesti iš kur į kur važiuoji bei kad pageidauji viešuoju transportu ir parodo, kaip nusigauti. Šalyse, kur Google nėra tiek pažengęs, yra vietinių alternatyvų – pvz. Kinijoje Baidu Maps, postsovietinėje erdvėje Wikiroutes, Pietų Korėjoje Kakao ir pan. Kai kurie miestai turi savo nuosavas prorgramėles, parodančias geriausią būdą nusigauti viešuoju transportu – parsisiųskite. Visgi, tiek tarptautinių, tiek miesto autobusų maršrutai paprastai mažiausiai prieinami nekalbantiems (bent truputį) vietos kalba – net ant pačių autobusų jie dažniausiai parašyti tik vietos kalba (ypač sudėtinga, kai vietinis raštas – ne lotynų). Neretai vienintelis kelias – klausinėti vietinių, bet tai nepatogu, nes juk tam, kad paklaustum į kurį lipti, turėtum bent jau laukti toje stotelėje, o kas, jei ir to nežinai. Be to, visi autobusų grafikai – orientaciniai, nes kamščiai juos nuolat keičia. Beje, turėkite omenyje, kad daugybėje šalių įprasta, jog autobusas stoja stotelėje tik tada, jeigu jį stabdai; norint išlipti įprastas stabdymo metodas gali skirtis (modernesnėse šalyse – stop mygtukas, kitur daužimas į šoną, o Rytų Timore – suplojimas ranka).

Skurdoki namai State Tower papėdėje

Bankoko autobusas. Visi užrašai ant jo – tajų kalba ir tajų raštu

Su tramvajais, o ypač metro dar paprasčiau – jų linijos gali būti tik ten, kur yra bėgiai, tad jų gerokai mažiau, jos, būna, žymimos net paprastuose žemėlapiuose. Todėl jeigu mieste negyvensite ilgai ir neturite laiko gilintis į autobusų maršrutus, verta važiuoti metro – net jei galbūt autobusu būtų galima tiesiau ir nereiktų tiek eiti iki stotelės, metro vis tiek, tikėtina, bus greičiau, o, svarbiausia, paprasčiau. Laukti stotelėje neteks, nes metro važinėja kas kelias ar keliolika minučių. Kaip taisyklė, metro bei tramvajuose dažnesni ir angliški užrašai, stotelių pranešimai. Vienas metro minusas – važiuojama po žeme, tad negalima gerėtis vaizdais, todėl pirmą kartą tam tikrame mieste gali labiau norėtis važiuoti autobusu.

Metro planas. Nors metro planus, kuriuose paprastai nežymima kas viršuje ir tik schematiškai pabraižomos linijos, perkąsti gali prireikti laiko, jau perkandus, lengva prisiminti linijas

Metro planas. Nors metro planus, kuriuose paprastai nežymima kas viršuje ir tik schematiškai pabraižomos linijos, perkąsti gali prireikti laiko, jau perkandus, lengva prisiminti linijas

Kaip nusipirkti tarpmiestinį bilietą?

Apsirūpinti bilietais trys pagrindiniai būdai – o kuris geriausias priklauso nuo šalies ir situacijos. Visada patogiausia bilietus pirkti kuo vėliau – bet kartais tai neapsimoka ar pavojinga, nes galite netilpti į transportą arba gali tekti mokėti kelis kartus brangiau.

*Pirkti iš namų internetu. Kai kuriose vietose viešojo transporto trūksta ir tai beveik būtina – pvz. Indijos geležinkeliuose – nes vietos gali pasibaigti prieš savaitę ar net mėnesį. Kitose šalyse pirkti iš anksto būtina tik pikiniu metu: pvz. penktadienį ar sekmadienį (kai “pajuda studentai”) ar per šventes. Taip pat iš anksto internetu beveik būtina pirkti daugelį lėktuvų skrydžių – ne todėl, kad bilietai baigtųsi, o todėl, kad jie sparčiai brangsta kuo labiau artėja išskridimo diena. Jei nėra būtina pirkti iš anksto, geriau ir nepirkti – turėsite daugiau galimybių keisti kelionės planus, jei kažkas pasikeis (pvz. susirgsite, atvyksite į stotį pusvalandžiu pavėlavę ar kažkoks miestas labai patiks ir norėsite pasilikti diena ilgiau).

Pietų Korėjoje važiuojant penktadienio vakare gavau bilietą į traukinį tik ant grindų ir tik su persėdimu. Vis tiek, aišku, įdomu - net ten buvo telefonų krovyklos, o priešais sėdėjęs vyras, paklausęs, iš kur aš, čia pat ėmė "gūglinti" Lietuvą. Korėjiečiai neįsivaizduoja gyvenimo be technologijų.

Pietų Korėjoje važiuojant penktadienio vakare gavau bilietą į traukinį tik ant grindų ir tik su persėdimu. Vis tiek, aišku, įdomu – net ten buvo telefonų krovyklos, o priešais sėdėjęs vyras, paklausęs, iš kur aš, čia pat ėmė “gūglinti” Lietuvą. Korėjiečiai neįsivaizduoja gyvenimo be technologijų.

*Pirkti stotyje / uoste / oro uoste. Galima iš anksto – pvz. išvakarėse – tai verta, kai norisi garantuotis, kad tikrai važiuosi tada, taip pat kai transportas yra retas (pvz. jei neišvyksi ryte, teks važiuoti vakare). Tačiau kai kuriose vietose net ir perkant prieš pat važiavimą bilietą galima ir reikia pirkti stotyje – pasistenkite išsiaiškinti, kad netektų lakstyti likus 5 min.

Traukinių bilietų automatas nedidelio Italijos miestelio traukinių stotyje, kurioje nėra kasos. Vietinės reikšmės traukinių bilietus dažnai tenka pirkti automatuose

Traukinių bilietų automatas nedidelio Italijos miestelio traukinių stotyje, kurioje nėra kasos. Vietinės reikšmės traukinių bilietus dažnai tenka pirkti automatuose

*Pirkti iš vairuotojo ar (jei yra) konduktoriaus. Tai galima ne visur bet, jei galima, ir jei nėra problemų su vietų trūkumu – pats patogiausias būdas. Tiesiog eini, perki ir važiuoji. Kai kur taip pirkti gali būti brangiau, nei stotyje, bet skirtumas paprastai mažas. Kitas pavojus – bilietų neliks. Kai kuriose šalyse ir linijose apskritai tik taip ir gali nusipirkti bilietą.

Konduktorius Turkijos Ankaros miesto autobuse. Algoms kylant ir vystantis technologijoms jų vis mažiau: keičia visokie bilietų automatai

Konduktorius Turkijos Ankaros miesto autobuse. Algoms kylant ir vystantis technologijoms jų vis mažiau: keičia visokie bilietų automatai

Prieš kelionę pasidomėkite, gal toje šalyje yra koks nors ilgalaikis bilietais. Pvz. Japonija turi “Japan Rail Pass”, kurio dėka dažnai keliaujant JR kompanijos traukiniais (ji ten – pagrindinė) galima gerokai sutaupyti. Tokius ilgalaikius bilietus reikia arba įsigyti iš namų (“Japan Rail Pass” pačioje Japonijoje neparduodamas), arba pirmą kelionės dieną – kitaip neapsimokės.

Kaip nusipirkti miesto transporto bilietą

Miesto transporto bilietų sistemų – beveik tiek, kiek ir miestų. Visų pirma, prieš keliaujant į miestą parai ar ilgesniam laikui, verta pasižiūrėti, ar tame mieste nėra kokio ilgalaikio bilieto (dienos, 3 dienų, savaitės) ir pasvarstyti, ar neverta jo įsigyti. Nėra būtina pirkti bilieto visam buvimo mieste laikui – jei, tarkime, būsite mieste keturias dienas, galite tokį bilietą pirkti tik, tarkime, 2 dienoms, o kitas dienas vaikščioti pėsčias ir aplankyti vietas netoli viešbučio. Taip sutaupysite. Kartais ilgalaikiai miesto bilietai yra apjungiami į vieną pasiūlymą su kokia miesto kortele, kuri dar veikia ir kaip įvairių muziejų bilietas.

Stambulo viešojo transporto bilietų taisyklių fragmentas

Stambulo viešojo transporto bilietų taisyklių fragmentas

Jei mieste yra metro, ten dažnai galima įsigyti tiek ilgalaikius bilietus, tiek vienkartinius. Kitu atveju jie parduodami kioskuose, dar kitu – pas vairuotoją ar konduktorių. Dar kitu tiesiog metami į dėžutę pinigai. Kartais privaloma įsigyti miesto kortelę, pasipildyti ją pinigais ir, kas kartą lipant, priglausti. Kartais kaina fiksuota, kartais (ypač metro) priklauso nuo nuvažiuoto atstumo.

Japonijos traukinyje, kur įprasta nusnausti

Japonijos traukinyje, kur įprasta nusnausti

Įprasta, kad su metro bilietu įėjęs į stotelę, gali persėsti kiek nori kartų ir važinėti kaip nori ilgai, kol kažkurioje kitoje stotelėje neišeini. Tuo tarpu autobusų ar tramvajų bilietai būna dvejopi – vieni suteikia galimybę be priemokos persėsti (pvz. valandą ar dvi), kitur kiekvienam įlipimui reikia pirkti atskirą bilietą. Bet kuriuo atveju, keliauti su kuo mažiau persėdimų vis tiek apsimoka, nes kiekvienas persėdimas – tai sugaištas laikas.

Šiais laikais populiarėja viešojo transporto kortelės: nusiperki tokią parduotuvėje, pasipildai, ir tada įlipant ar ir išlipant iš viešojo transporto belieka ją priglausti prie aparato. Pasibaigus kortelėje pinigams, reikia pildytis vėl. Kortelės minusas – įsigijimo mokestis (kurio paprastai negali pravažinėti), bet jos gali suteikti privalumų: vienas pravažiavimas būti pigesnis, jos gali suteikti geresnes sąlygas važiavimui su persėdimu. Kortelė gali galioti tik viename mieste, o gali ir visoje šalyje.

Žodžiu, vieno aiškaus recepto nėra, ir miesto viešuoju transportu teks pasidomėti atskirai. Pasižiūrėkite, kad informacija būtų nauja – bilietų pirkimo tvarka, rūšys, o ypač kainos keičiasi be galo dažnai.

Viešojo transporto pokyčiai Šanchajuje

Viešojo transporto pokyčiai Šanchajuje

Kaip viešuoju transportu keliauti patogiau?

Kelionės viešuoju transportu nebūtinai yra neturtingų ar studentų užsiėmimas. Lietuvoje požiūris į viešąjį transportą ne visai teigiamas, bet daug šalių juo naudojasi ir milijonieriai, nes tai tiesiog yra greičiausias ir patogiausias būdas keliauti. Ypač greitieji traukiniai, metro, išvengiantys kamščių ir, kas be ko, lėktuvai.

Tačiau net ir lėtuosiuose traukiniuose, autobusuose ar tramvajuose galima pasigerinti savo būtį.

Neturėdamas rezervuotos vietos, Pietų Korėjos traukinyje sėdžiu ant žemės. Tai dažniausiai galima

Neturėdamas rezervuotos vietos, Pietų Korėjos traukinyje sėdžiu ant žemės. Tai dažniausiai galima ir nereikia bijoti to daryti.

Visų pirma, jei įmanoma, pirkite bilietą su rezervuotomis vietomis – ypač jei transportas ten neretai perpildytas. Geriausia prašyti vietos prie lango – dar ir pamatysite šalį. Pati geriausia vieta – pirmoje eilėje, kur dar matysite ką nors ir per priekinį langą. Jei autobusas dviaukštis, geriausi vaizdai – iš vietų antrajame aukšte priekyje. Jei keliaujate dviese, geriausia sėdėti šalia ir ne ten, kur šalimais sėdėtų dar kas.

Kai ilgai važiuojančiame, ypač naktiniame,  autobuse greta sėdi nepažįstamasis, gali būti sunku išvengti tokių kuriozų

Kai ilgai važiuojančiame, ypač naktiniame, autobuse greta sėdi nepažįstamasis, gali būti sunku išvengti tokių kuriozų

Pasidomėkite traukinių klasėmis, jų kainų bei kokybės skirtumais – gal norėsite keliauti aukštesne klase, kur sėdynės bus platesnės, vietos kojoms daugiau, arba nakvosite dvivietėje kupė, o ne keturvietėje.

Traukinio verslo klasė Kinijos geležinkeliuose. Mokėti kelis kartus brangiau, mano nuomone, neverta - tačiau kartą išbandyti buvo įdomu, kad sužinoti, kokios paslaugos prieinamos šiandieninės Kinijos elitui. Darant šią nuotrauką, žmogus už mano nugaros užsidengė veidą.

Traukinio verslo klasė Kinijos geležinkeliuose. Mokėti kelis kartus brangiau, mano nuomone, neverta – tačiau kartą išbandyti buvo įdomu, kad sužinoti, kokios paslaugos prieinamos šiandieninės Kinijos elitui. Darant šią nuotrauką, žmogus už mano nugaros užsidengė veidą.

Pasidomėkite kuo skiriasi skirtingi to maršruto tarpmiestiniai autobusai – būna, pavyzdžiui, kad dalis autobusų pigesni, bet nekondicionuojami ir pan. Geresnieji tada vadinami “Liuksais”, “Pirmos klasės” ir pan. (bet tai gali būti tik apgaulingos reklaminės frazės).

Jei skrendate lėktuvu, nelabai reikia ką ir daryti – bus patogu, net ir pigiausiuose skrydžiuose gausite vietą ir t.t.

Pietų Korėjoje būna liukso autobusų, kuriuose tėra tėra trys sėdynės į plotį, vietos kojoms daug - iš viso apie 28 sėdynes vietoje beveik 50

Pietų Korėjoje būna liukso autobusų, kuriuose tėra tėra trys sėdynės į plotį, vietos kojoms daug – iš viso apie 28 sėdynes vietoje beveik 50. Aišku, jie – brangesni.

Jei važiuojate miesto viešuoju transportu, kur rezervuotis vietų neįmanoma, pasistenkite įlipti kuo ankstesnėje stotelėje – didesnė tikimybė, kad gausite atsisėsti. Metro, jei teka įlipti antroje ar trečioje stotelėje ir turiu laiko, o atstumas nuvažiavimui yra didelis, kartais darau taip – pavažiuoju atgal iki pirmos stotelės, ir lipu ten. Taip garantuotai gaunu vietą sėstis, o atskiro bilieto pirkti nereikia.

Autobusai žvelgiant iš metro stotelės Bankoke

Autobusai žvelgiant iš metro stotelės Bankoke

Ar saugu keliauti viešuoju transportu?

Viešojo transporto saugumas priklauso nuo šalies. Dažniausiai taip keliauti yra saugu, nes aplinkui daug kitų žmonių, tad užpuolimo tikimybė maža (palyginus su, tarkime, autostopu, kai lieki vienas automobilyje su nepažįstamuoju).

Tačiau tam tikruose rajonuose, o ypač naktį gali būti neprošal viešojo transporto privengti: pasidomėkite šalimi, į kurią keliaujate. “Nesaugių” viešojo transporto zonų, linijų gausiausia Amerikoje ir Afrikoje, o Europoje, Azijoje ir Australijoje mažiau.

Kariai nueina keliu, kuriuo tuoj važiuos autobusas

Kenijoje Somalio pasienyje autobusai, važiuojantys iš Lamu miesto, visi išvažiuoja panašiu metu ir dalį kelio lydimi armijos – nes, būna, kelią puldinėja Somalio teroristai. Be to, keturiose vietose teko išlipti, rodyti pasus, o 200 km kelionė truko 7 val.

Paprastai metro ar tarpmiestinis viešasis transportas net ir nesaugiose šalyse būna pakenčiamas, o nesaugiausi miesto autobusai: nes į juos į lipti paprasčiau bet kam.

Dažniausias nusikaltimas viešajame transporte – kišenvagystė. Tai paprastai vyksta perpildytuose autobusuose, Brazilijoje taip bandė apvogti ir mane, o Tuniso tramvajuje ir apvogė. Laikykite rankas ant kišenių, nieko nenešiokite užpakalinėse kišenėse ir pan.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Ką imti į kelionę? Daiktų sąrašas ir patarimai

Ką imti į kelionę? Daiktų sąrašas ir patarimai

| 11 komentarai

Bagažas lengvai gali sugadinti kelionę. Ne tik, jei neįsidėsite svarbaus daikto, bet jei ir susidėsite per daug daiktų: juk teks viską ilgai krautis, tampyti, o aviakompanijos dar gali pritaikyti ir didelius mokesčius.

Todėl labai svarbu susidėti tuos – ir tik tuos – daiktus, kurių tikrai reikia.

Per keliones į daugiau nei 100 šalių ištobulinau sistemą, kokie daiktai kada reikalingi. Viską esu susirašęs į vieną vietą ir kas kartą prieš kelionę tiesiog perbėgu tą sąrašą akimis – taip įsitikinu, kad nieko nepamiršau, o daiktų susikrovimas net į 2 mėnesių kelionę teužtrunka valandą-dvi.

Nuo tada, kai kraunuosi daiktus taip, nieko svarbaus nesu pamiršęs, o viso mano bagažo svoris daugelyje kelionių ~5 kg.

Pilnas mano į kelionę imamų daiktų sąrašas – žemiau. Jei keliaujate dažniau nei kartą į metus – susidarykite tokį sąrašą ir jūs.

Susikrovimui paruošti daiktai ant stalo

Susikrovimui paruošti daiktai ant stalo. Patogiausia pirma daiktus susidėti matomoje vietoje, o paskui, patikrinus pagal sąrašą, ar nieko netrūksta, jau skirstyti po kišenes, kuprinę, lagaminą.


Būtiniausi kelionėje dalykai

Nepaėmus šito, kelionė gali žlugti ar pasidaryti žymiai sudėtingesnė.

*Pasas. Svarbu, kad jame būtų viza, jei reikia.
*Piniginė su reikiamu kiekiu pinigų ir kortelėmis. Dalį pinigų laikau paskirstęs kitur, kad, vagystės atveju, neprarasčiau visko. Piniginėje laikau ir Asmens tapatybės kortelę – du asmens dokumentai gali praversti vieną pametus.
*Mobilusis telefonas. Jame įsirašau kelionės šalies žemėlapius (kad būtų pasiekiami be interneto), taip pat e-knygas apie tą šalį ir viešbučių bei autonuomos rezervacijas, instaliuoju svarbiausių kalbos žodžių, valiutų kursų keitimo programėles – nereikia sunkių popierių.

Svarbiausi daiktai pasiimti į kelionę: piniginė, pasas, mobilusis telefonas

Svarbiausi daiktai pasiimti į kelionę: piniginė, pasas, mobilusis telefonas

*Kelionės bilietai (pvz. lėktuvo) ir įlaipinimo talonai. Paprastai dėl visa ko dar atsispausdinu.
*Išorinis akumuliatorius (powerbank). Nes telefonas, būna, išsikrauna netinkamiausiu metu – o kai ten tiek svarbių duomenų, negaliu to leisti. Be to, jo dėka, galiu naudotis telefonu ilguose skrydžiuose, kitą dieną po skrydžio. Mano akumuliatorius taip pat turi žibintuvėlio funkciją.

Išorinis akumuliatorius su žibintuvėliu (kairėje), kroviklis (viršuje dešinėje), abiems tinkamas laidas ir adapteris (jei šalyje jo reikia). Visa tai nuolat būna mano kišenėje.

Išorinis akumuliatorius su žibintuvėliu (kairėje), kroviklis (viršuje dešinėje), abiems tinkamas laidas ir adapteris (jei šalyje jo reikia). Visa tai nuolat būna mano kišenėje.

*Kroviklis. Vienas bendras viskam, su keturiais laidais – galiu vienu metu krauti savo, žmonos telefonus, išorinį akumuliatorių, išmanųjį laikrodį, fotoaparatą.

Kroviklis su keturiomis angomis, galintis krauti iki 4 aparatų vienu metu

Kroviklis su keturiomis angomis, galintis krauti iki 4 aparatų vienu metu


Kiti pagrindiniai daiktai, kuriuos visada imu į keliones

Šitie daiktai visada yra mano kuprinėje ar kitur – bet kiti žmonės galbūt gali apsieiti ir be jų. Nors daiktų atrodo daug, daugelis jų – labai maži.

*Išmanusis laikrodis ant rankos. Turi kompaso funkciją, GPS, skaičiuoja žingsnius ir kt.
*Gėrimų atidarytuvas (ant raktų pakabuko). Kai kuriose šalyse įprasta pardavinėti neatidarytus stiklinius butelius (pvz. Afrikoje).
*Sulankstomas metras (ant raktų pakabuko). Tikrai ne kartą teko matuoti ilgius, atstumus (pvz. bagažo skersmenį ir pan.).

Kiekvieną daiktą reikia išnaudoti, tad mano raktų pakabukai nėra tik raktų pakabukai. Stengiuosi, kad kiekvienas atliktų ir reikalingą funkciją. Iš dešinės į kairę: parduotuvių vėžimėlių išėmėjas, atidarytuvas, metras.

Kiekvieną daiktą reikia išnaudoti, tad mano raktų pakabukai nėra tik raktų pakabukai. Stengiuosi, kad kiekvienas atliktų ir reikalingą funkciją. Iš dešinės į kairę: parduotuvių vėžimėlių išėmėjas, atidarytuvas, metras.

*Objektyvo valiklis (Lenspen). Nes nešvarus objektyvas gadina nuotraukas (net telefono), o servetėlės taip jo nenuvalo.
*Akinių valikliai. Nes nešvarūs akiniai gadina vaizdą (įskaitant akinius nuo saulės).

Akinių servetėlės, juodi akiniai (uždedami ant kitų akinių). akinių valiklis ir objektyvo valiklis

Akinių servetėlės, juodi akiniai (uždedami ant kitų akinių). akinių valiklis ir objektyvo valiklis

*Automobilinis kroviklis – imu, jeigu kelionėje nuomojuosi automobilį. Jis leidžia krauti telefoną važiuojant automobiliu, o tai labai svarbu, jei naudojiesi telefono GPS – greitai išsikrauna. Kroviklis su 2-3 pakrovimo angom: vienu metu galima krauti kelis daiktus.
*Vaistai. Svarbiausi: nuo viduriavimo, nuo skausmo ir nuo temperatūros – tai, ko gali prireikti staiga (naktį, užmiestyje). Kitką gali įsigyti vietoje (jei nekeliaujate “už civilizacijos”).
*Maistas į lėktuvą – jeigu lėktuve neįeina maitinimas, pasiimu kokių bulvių traškučių, kad nealkti ir nemokėti brangiai, bei guminukų desertui. Kadangi šį maistą suvalgysite dar kelionės į priekį metu, jo nereikės tąsytis paskui.
*Du maišeliai. Vienas, iš pradžių pilnas, skirtas švariems apatiniams rūbams, kitas, iš pradžių tuščias – nešvariems.
*Dezinfekcinis skystis rankoms. Nes ne visada įmanoma prieš valgį gerai nusiplauti rankas.
*Dantų šepetėlis, pasta, muiliukas. Imu tada, jei keliauju į šalį, kur, tikėtina, viešbučiuose nebus, arba nakvosiu ne viešbučiuose.

Higienos reikmenys

Higienos reikmenys

*Vienkartinių nosinaičių pakelis. Tarnauja ir kaip servetėlės ir, iš bėdos, tualetinis popierius.
*Tušinukas ir lapeliai/knygelė. Dar yra atvejų, kai užrašyti telefono ekrane nepakanka: pvz. norint užrašyti kam nors savo vardą, viešbučio adresą ar pan.
*Elektroninio parašo įrenginys. Į jį įdėjus asmens tapatybės kortelę galima iš bet kurios vietos pasirašyti bet kokį dokumentą, ir tas parašas oficialiai galioja. Užsienyje ir dirbu, man to reikia.
*USB atmintinė. Turiu svarbiausių failų kopijas bei persirašau į ją nuotraukas kelionės metu, kad nesunyktų (tarkime, dėl gedimo ar vagystės).
*Mobiliojo telefono SIM kortelės atidariklis. Vienas naujausių ir smulkiausių daiktų sąraše: dabartinio telefono SIM kortelės dėklas neatsidaro paprastai, o kelionių metu dažnai nusiperku vietines SIM korteles.
*Atminties kortelių skaitytuvas. Nuskaito informaciją iš fotoaparato atminties kortelės ir gali ją rodyti telefone ar kompiuteryje, perrašyti.
*USB-C / USB adapteris. Įgalina prijungti USB atmintinę ir kitką prie mobiliojo telefono.
*Ausinės. Filmams, muzikai, kalbos mokymuisi kai aplink daug žmonių. Keliaujant dviese, imu dvigubas ausines: tas pats girdisi ir man, ir žmonai.

Daiktų atrodo daug, bet vietos jie užima be galo mažai. Iš kairės į dešinę: e-parašo įrenginys, kortelių skaitytuvas, klaviatūros prijungiklis, USB-C / USB adapteris, SIM kortelės išėmėjas, ausinės, ausinių daliklis (leidžiantis dviems žmonėms savo ausinėmis klausyti to paties). Viskas telpa į vieną nedidelę kišenę, nors, patogumo dėlei, paprastai paskirstau šiuos daiktus po dvi kišenes.

Daiktų atrodo daug, bet vietos jie užima be galo mažai. Iš kairės į dešinę: e-parašo įrenginys, kortelių skaitytuvas, klaviatūros prijungiklis, USB-C / USB adapteris, SIM kortelės išėmėjas, ausinės, ausinių daliklis (leidžiantis dviems žmonėms savo ausinėmis klausyti to paties). Viskas telpa į vieną nedidelę kišenę, nors, patogumo dėlei, paprastai paskirstau šiuos daiktus po dvi kišenes.

*Fotoaparatas. Šiais laikais daugybei žmonių jis nėra būtinas, pakanka mobiliojo telefono – bet kadangi aš naudoju nuotraukas savo tinklapiams ir reikia profesionalesnės kokybės, naudoju fotoaparatą.
*Mobiliojo telefono Bluetooth klaviatūra. Jos dėka telefonas man tarnauja beveik kaip kompiuteris, galiu greitai parašyti el. laiškus ir kt. Aktualu, jei reikia kelionių metu dirbti, daug rašyti.


Drabužiai

Drabužių imu labai mažai. Dažna pradedančių keliautojų klaida: susikrauti rūbų visiems gyvenimo atvejams, arba imti šiltus rūbus ir batus vien tam, kad nuvažiuoti Lietuvoje į oro uostą, kai skrendama į šiltus kraštus.

Aš darau kitaip. Pasižiūriu, koks klimatas šalyje, ir įsidedu rūbus tik tokiam orui (iš labai didelės bėdos juk būtų galima nusipirkti – bet dar niekad neprireikė). Skrisdamas į šiltus kraštus šiltų rūbų neimu net kai Lietuvoje žiema: verčiau tiesiog važiuodamas į oro uostą susirengiu daug rūbų iš karto. Pavyzdžiui, daug sluoksnių marškinėlių. Vietoje šiltų batų – aunuosi kad ir basutes, tačiau apsiaunu 3 ar 6 kojinių sluoksnius. Tada lėktuve daug ką nusirengiu, o nusirengtus rūbus vėliau naudoju atskirai kaip švarius, nes jie nespėja susitepti (pvz. neapatinės ir neviršutinės kojinės, neapatiniai marškinėliai).

Papildomi drabužiai ir nešiojami daiktai, kuriuos turiu kišenėse ar kuprinėje:

*Plačiabrylė minkšta skrybėlė. Dengia ir nuo saulės, ir visai pakankamai nuo lietaus – nereikia skėčio.
*Gėrimo buteliuko nešyklė, permetama per petį. Labai patogu žygiuose po gamtą ar ir miestus. Keista, kad toks daiktas neišpopuliarėjo ir dažniau parduodamas tik Lotynų Amerikoje.

Plačiabrylė skrybėlė (kairėje) ir gėrimo nešyklė

Plačiabrylė skrybėlė (kairėje) ir gėrimo nešyklė

*Tamsūs stiklai, uždedami ant akinių (paverčia eilinius akinius akiniais nuo saulės). Jeigu nenešiojate akinių, tada jums tiesiog reikia įsidėti akinius nuo saulės, bent jau jei keliaujate į saulėtas šalis.
*Atsarginiai akiniai. Jei nešiojate akinius – būtina, nes jei suluš/suduš kelionė bus gerokai sugadinta.
*Kojinės (kiek nesusimaunu iš karto).
*Kelnaitės (kiekis priklausomai nuo kelionės trukmės, tačiau ilgesnėse galima ir išsiskalbti).
*Slaptos dėtuvės. Keliaujant į nesaugias šalis, verta įsigyti dėtuvių, kad būtų galima brangiausius dalykus (pinigus, pasą) laikyti po rūbais ir kitose sunkiai pasiakiamose vietose.


Papildomi daiktai į ilgas išvykas (mėnuo ir pan.)

Šiuos daiktus imu į ilgas “skaitemeninio klajoklio” keliones, kuriose turiu ir daug dirbti. Be to, tokiose kelionėse ilgesniam laikui apsistoju vienoje vietoje, todėl nereikia tąsyti tiek daiktų su savimi (tik iki stoties ar išnuomoto auromobilio ir atgal). Jeigu keliaudami nuolat nedirbate – neimkite šių daiktų.

*Nešiojamas kompiuteris darbui. Taip pat galima naudoti žiūrėti filmams ir kt. Kartu su kompiuteriu paimu:
*Kompiuterio pelė ir pelės kilimėlis. Nes dirbti be pelės ne tas pats, o optinė pelė veikia ne ant visų paviršių.
*HDMI kabelis. Leidžia prijungti kompiuterį prie televizoriaus viešbučiuose ar butuose, naudoti jį kaip monitorių (pvz. filmams žiūrėti).
*Išorinė kolonėlė. Nešiojamo kompiuterio garsumo nepakanka, kad naudotumeis juo ten, kur didelis garsas. O mano išorinė kolonėlė pakankama net paskaitoms.
*TV tiuneris ir mini antena. Leidžia žiūrėti vietinę televiziją be televizoriaus. Praverčia, tarkime, per svarbius sporto čempionatus.

TV tiuneris, kišamas į kompiuterio USB jungtį, ir mini-antena: tiek pakanka, kad bet kur žiūrėtumėte vietinę televiziją per kompiuterį. Kad ir mašinoje.

TV tiuneris, kišamas į kompiuterio USB jungtį, ir mini-antena: tiek pakanka, kad bet kur žiūrėtumėte vietinę televiziją per kompiuterį. Kad ir mašinoje.

*Kroviklis-ilgintuvas-adapteris (vietoje daugelio jungčių kroviklio). Vienu metu gali krauti daug technikos. Ypač aktualu, kai viešbučiuose trūksta rozečių ir norisi viską palikti nakčiai krautis.

Kroviklis-ilgintuvas-adapteris su 4 rozetėmis, talpinančiomis visų rūšių kištukus, bei keturiom USB pakrovimo angom

Kroviklis-ilgintuvas-adapteris su 4 rozetėmis, talpinančiomis visų rūšių kištukus, bei keturiom USB pakrovimo angom


Kur viską susidėti? (lagaminas, kuprinė, kišenės)

Visų pirma, mano drabužiai visuomet – su daug kišenių (kelnės, liemenės, švarkai, marškinėliai). Labai patogu išskirstyti daug svarbiausių daiktų po kišenes – jie lengvai pasiekiami visur, jų niekada nepalieku ir žinau tiksliai kurioje kišenėje kas: pasas, telefonas, krovikliai, raktai, bilietai ir t.t. Be to, kišenių turinio niekas nei matuoja, nei sveria net pigių skrydžių oro bendrovėse – taigi, gali nemokamai gabenti daugiau bagažo. Absoliučiai visus daiktus, kuriuos vežiojuosi į trumpas ar vidutinės trukmės keliones, galiu susidėti į savo rūbus ir neimti jokios kuprinės ar lagamino – tiesa, taip nedarau, nes nėra reikalo, tarkime, tampyti su savimi kišenėse atsarginių kojinių.

Kiekvienas mano rūbas turi kišenių - čia ir kelnės, ir švarkas, ir liemenė. Paprastai kišenių kiek mažiau, tačiau, per visus rūbus, susidaro keliolika įvairių dydžių. Sudėtingiau tik karštuose kraštuose

Kiekvienas mano rūbas turi kišenių – čia ir kelnės, ir švarkas, ir liemenė. Paprastai kišenių kiek mažiau, tačiau, per visus rūbus, susidaro keliolika įvairių dydžių. Sudėtingiau tik karštuose kraštuose, bet liemenė ir kelnės lieka ir ten

Mano žmona nemėgsta kišenių, todėl nešiojasi bent jau nedidelį rankinuką, kur turi daiktus, reikalingus 'po ranka'

Mano žmona nemėgsta kišenių, todėl nešiojasi bent jau nedidelį rankinuką, kur turi daiktus, reikalingus ‘po ranka’

Taigi, daugumą to, kas netelpa arba nėra reikalo susidėti į kišenes, nešioju kuprinėje. Jei tenka daug vaikščioti pėsčiam, stengiuosi, kad kuprinės svoris neviršytų 4 kg – nenuspaudžia pečių. Kuprinę nešiojuosi su savimi tik kai nesu apsistojęs viešbutyje (pvz. ryte atvykau į miestą, o vakare išvyksiu) ir nesu išsinuomavęs automobilio – kitu atveju palieku kuprinę viešbutyje ar automobilio bagažinėje, o kas reikalinga “po ranka” – nešioju kišenėse.

Jei vežuosi nešiojamą kompiuterį, kuprinės svoris būna ~7 kg, tačiau tokiose kelionėse stengiuosi visų pirma nueiti į viešbutį ir pasidėti daiktus, arba daiktus laikau nuomotame automobilyje.

Aš su didžiausia iš kuprinių, kurias dar imu į kelionę, su nešiojamuoju kompiuteriu ir visa jo įranga

Aš su didžiausia iš kuprinių, kurias dar imu į kelionę, su nešiojamuoju kompiuteriu ir visa jo įranga

Skrisdamas lėktuvu kuprinę imu į saloną. Dažnai oficiali rankinio bagažo svorio riba yra 8 kg (kai kur – 5 ar 10 kg), tačiau kuprinių paprastai aviakompanijos nesveria tad ribojimas “įspėjamasis” (tiesa, yra avialinijų, kurios sveria). Taip pat svarbu, kad kuprinė nebūtų pernelyg didelė, kad neviršytų aviakompanijos nemokamo rankinio bagažo ribų. Daugelis aviakompanijų be kuprinės leidžia į orlaivio saloną pasiimti atskirą maišą ar rankinuką, kurį vadina “asmeniniu daiktu”. Jis ypač praverčia grįžtant atgal ką nors nusipirkus. Nedidelė ar vidutinio dydžio kuprinė irgi gali būti laikoma “asmeniniu daiktu” – taigi, net jei oficialiai aviakompanija leidžia vežtis tik vieną rankinio bagažo vienetą, dažniausiai realybėje galima paimti dvi tokias kuprines ar net tokią kuprinę ir nedidelį lagaminą.

Mano kuprinė, į kurią telpa viskas (jei reikia, ir nešiojamas kompiuteris su visa įranga). Niekada neimu ir netgi neturiu didesnės kuprinės.

Mano kuprinė, į kurią telpa viskas (jei reikia, ir nešiojamas kompiuteris su visa įranga). Niekada neimu ir netgi neturiu didesnės kuprinės. Tokio dydžio kuprinę aviakompanijos dažniausiai laiko ne ‘rankiniu bagažu, o ‘asmeniniu daiktu’ – ir leidžia man be šios kuprinės be papildomo mokesčio pasiimti kitą tokią pat, arba maišą, arba net nedidelį lagaminą!

Lagaminą imu tik į ilgas keliones arba jei planuoju daug pirkti (pvz. vykdamas į pigias šalis). Neimu lagamino, jei aviakompanija už jį reikalauja primokėti papildomai – neverta; viskas, ko tikrai reikia, telpa ir į kuprinę bei kišenes. Visi mano lagaminai – tik su ratukais, kad galėčiau stumti ar traukti. Taip pat geriausia turėti kuo didesnį lagaminą – maksimalų, kokį leidžia aviakompanija. Net jeigu į priekį neprikrausite pilno, galbūt ką nors nusipirksite kelionės metu. Be to, patogu, kai lagamine lieka laisvos vietos – galima geriau paskirstyti daiktus.

Dešinėje - mano pagrindinis lagaminas, kurį įsigijau Tailande.

Dešinėje – mano pagrindinis lagaminas, kurį įsigijau Tailande. Dydis artimas maksimaliam, įprastam aviakompanijose. Kairėje esantį lagaminą galima paimti į orlaivio saloną, bet tokiu atveju verčiau vežu kuprinę.


Papildomi daiktai į keliones automobiliu

Jei važiuoju savo automobiliu iš Lietuvos, daugelis ribojimų daiktams nebegalioja. Galima susidėti kiek nori drabužių ir pan. – nėra nei aviakompanijų limitų, nei poreikio kada nors viską tąsyti ant kupros. Tad čia rašau nebe kokių daiktų užtenka, tačiau kokius daiktus, apie kuriuos galbūt nė nepagalvojote, verta paimti papildomai.

*Inverteris. Leidžia prijungti kompiuterį į automobilinį elektros lizą, dirbti automobilyje.
*Sulankstoma kėdė. Kartais viešbučiuose trūksta kėdžių. Be to, ant tokios kėdės gali piknikauti ir lauke, pasistatyti kur gražus vaizdas ir pan. Turiu kėdutę, kuri tarnauja ir kaip kuprinė.

Kuprinė-kėdė

Kuprinė-kėdė

Be to, į automobilį greta įprasto lagamino ar kuprinės įsidedu ir įrankių dėžes, kurias naudoju įvairioms smulkmenoms susidėti. Namie jos tarnauja tarsi spintelės, tačiau jas paprasta nusinešti į automobilį. Apsistojus kur ilgesniam laikui, pakanka parsinešti tas dėžes į viešbutį ar butą ir jau turėsi daiktų visiems gyvenimo atvejams (pvz. baterijų, įrankių). Aišku, jei keliaujate intensyviai, apsistojate trumpai skirtingose vietose, to imti nebūtina.

Įrankių dėžė su į kelionę automobiliu imamais daiktais

Įrankių dėžė su į kelionę automobiliu imamais daiktais


Kokius daiktus ilgainiui į kelionę nustojau vežtis

Keičiantis technologijoms ir mano poreikiams, atsiranda naujų reikalingų daiktų, o kiti daiktai tampa nebereikalingi. Jeigu atsitinka taip, kad kažkokio daikto pritrūkstu, kelionių daiktų sąrašą papildau ir į kitą kelionę jį jau imu. Taip pat grįžęs iš kelionės, išsikraudamas daiktus, permąstau: ko kelionėje nepanaudojau? Jei nepanaudojau, ypač ne pirmoje kelionėje, ar panaudojau tik kartą, ir tai sunkus daiktas – gal verta jį išbraukti.

Anksčiau vežiodavausi ir šiuos daiktus, bet dabar jie mano bagaže atsiduria vis rečiau:
*Kelionių knygos. Jas naudoju, bet e-forma: įsirašau į telefoną – daug lengviau. Tuo tarpu knygų, nesusijusių su šalimi, į kurią keliauju, niekad nesivažiojau: kol yra kelionė, įdomiau paskaityti ką nors apie tą šalį.

Tik dalis mano kelionių knygų lentynos. Dabar dažniau iš jos imu knygas pasiruošimui kelionei (pvz. lygindamas įspūdingiausias vietas sprendžiu, kur keliauti), nei pačiam kelionės planavimui ar keliavimui

Tik dalis mano kelionių knygų lentynos. Dabar dažniau iš jos imu knygas pasiruošimui kelionei (pvz. lygindamas įspūdingiausias vietas sprendžiu, kur keliauti), nei pačiam kelionės planavimui ar keliavimui

*Atsarginiai batai, drabužiai. Pagalvokite, kiek kartų jų iš tikro prireikė (t.y. seni suplyšo ar pan.)? Tikrai galima apsieiti be jų. Kam nors atsitikus, nusipirksite naujus (jei šalis pigesnė už Lietuvą, tai net apsimokės). Bet man per visas keliones dar niekad neprisiėjo drabužių pirkti iš reikalo: tiesiog tikimybė, kad kas atsitiks, per menka, kad vertėtų tąsytis šitokį papildomą svorį ar juoba mokėti brangiau už bagažą skrydyje.
*Kelnaitės, kojinės kiekvienai kelionės dienai. Jei kelionė labai ilga (t.y. ne 7-10 dienų), tikrai geriau išsiskalbti.
*Peiliukas – kai į daugelį kelionių skrendu ir neturiu registruojamo bagažo – sudėtinga.
*Kompasas – dabar yra laikrodyje, telefone.
*Žibintuvėlis – dabar yra išoriniame akumuliatoriuje, o iš bėdos galima naudoti ir telefoną.
*Žemėlapiai – dabar juos įsirašau telefone.
*Spausdintos viešbučių ir kt. rezervacijos – dabar jas įsirašau telefone.
*Lazeris. Mažai kas be manęs jį vežiojasi – bet pagalvokite ar jūs neturite kokio nors “ypatingo”, daugeliui nereikalingo daikto, kurį imate į kelionę. Žalias lazeris man pasirodė įdomus rodant kelionės draugams objektus ar žvaigždes, tad nutariau jį paimti. Realybėje panaudojau gal kartą ir iš sąrašo išbraukiau.
*Planšetė. Atskiro planšetinio kompiuterio niekad nesivežiojau – bet mano telefonas buvo planšetės dydžio (Samsung Galaxy Note 8.0). Tačiau nuo to laiko technologijos patobulėjo ir į eilinio telefono ekraną dėl didesnės raiškos telpa panašiai, kaip ir planšetės: prijungi klaviatūrą ir turi minikompiuterį.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Vizos lietuviams – kas ir kaip

Vizos lietuviams – kas ir kaip

| 49 komentarai

Norite keliauti į užsienį ir įdomu, kaip gauti vizą? Į kai kurias šalis vizą reikia gauti ambasadoje, į kitas – internetu, dar į kitas galima gauti jau atskridus ar vizos išvis nereikia. Čia – pilni visų tų šalių sąrašai bei įdomiausios mano patirtys gaunant įvairias vizas.

Žemėlapis šalių, kur lietuviams reikia vizų, ir kur nereikia. Į kai kurias šalis vizų gali reikėti arba nereikėti priklausomai nuo to, kaip į jas atvyksti: jos tuomet pažymėtos pagal tą atvykimo būdą, kuriuo atvyksta dauguma lietuvių. Pvz. į JAV reikia internetinio leidimo, ESTA jei atskrendi, ir nereikia, jei įvažiuoji. Tačiau kadangi lietuvių dauguma į JAV atskrenda, pažymėta, kad leidimo reikia

Žemėlapis šalių, kur lietuviams reikia vizų, ir kur nereikia. Į kai kurias šalis vizų gali reikėti arba nereikėti priklausomai nuo to, kaip į jas atvyksti: jos tuomet pažymėtos pagal tą atvykimo būdą, kuriuo atvyksta dauguma lietuvių. Pvz. į JAV reikia internetinio leidimo, ESTA jei atskrendi, ir nereikia, jei įvažiuoji. Tačiau kadangi lietuvių dauguma į JAV atskrenda, pažymėta, kad leidimo reikia

Kaip matote iš šio žemėlapio, paprasčiausia keliauti Europoje, kur į daugelį šalių galite nuvažiuoti nė nesutikę pasienio kontrolės, paskui – po Pietų Ameriką, kur vizų beveik niekur nereikia. Sudėtingiausia su vizomis – keliaujant po Afriką, kur į daugelį šalių reikia vizų ir į didelę jų dalį būtina tomis vizomis pasirūpinti iš anksto, tuo tarpu tų šalių ambasadų Lietuvoje nėra.

Dėmesio: informacija šiame straipsnyje kiek pasenusi ir bus atnaujinama, kai kurių šalių statusai pasikeitė

Šalys, į kurias galima patekti “be sienų”

Tai daugiausia Europos Sąjungos šalys, bet ne tik jos. Tegul sienų nebuvimas jūsų neapgaus: sienos yra, ir, jeigu tai pamiršite, galite turėti problemų. Visų pirma, nors praktiškai galima ten nuvažiuoti be jokių asmens dokumentų, teoriškai vis tiek reikalaujama juos turėti (o jei skrisite lėktuvu, juos tikrai žiūrės). Antra, “anapus sienos” gali daug kartų būti brangesnis mobilusis ryšys (ES viduje dabar tai ribojama), atsiskaitoma kitais pinigais ir t.t.

Sąrašas šalių, į kurias lietuviai gali patekti “be sienų”: Austrija, Čekija, Danija, Estija, Graikija, Islandija, Ispanija, Italija, Latvija, Lichtenšteinas, Liuksemburgas, Malta, Monakas, Nyderlandai, Norvegija, Lenkija, Portugalija, Prancūzija, San Marinas, Slovakija, Slovėnija, Suomija, Švedija, Šveicarija, Vokietija, Vengrija.

Net grįžus į Lietuvą iš kitų Europos šalių kadaise dėdavo tokius štampus

Net grįžus į Lietuvą iš kitų Europos šalių kadaise dėdavo tokius štampus. Pirmuosiuose mano pasuose jų būdavo daugiausia, nes po vieną gaudavai grįžęs iš kiekvienos kelionės, kad ir į Lenkiją ar Latviją.

Šalys, į kurias nereikia vizų (bevizis režimas)

Norėdami keliauti į šias šalis, turėsite praeiti muitininkus ir pasieniečius, bet vizos nereikės. Į daugelį šių šalių važiuojant nepakaks asmens tapatybės kortelės, o reikės paso, nes į jį dedami štampai.

Patikrinimas įvažiuojant į šias šalis gali būti visai rimtas: gali reikti pildyti “įvažiavimo korteles”, atsakyti į pasieniečių klausimus. Dažniausi reikalavimai – pasakyti, kur apsistojęs (iš patirties – paprastai pakanka viešbučio pirmai nakčiai), parodyti grįžimo bilietą.

Man nėra buvę, kad į šalį, su kuria galioja bevizis režimas, neįleistų, bet tai visada įmanoma. Pavyzdžiui, įvažiuojant į Libaną, Iraną bei Siriją vartė pasą žiūrėdami, ar nėra Izraelio štampo – su tokiu štampu į šias šalis neįleidžia (Sirijos oro uoste yra net specialus pareigūnas, kuris vien varto visus pasų puslapius). Pačiame Izraelyje pasieniečių apklausos primena tardymą ir irgi svarbu nesuklysti, nesukelti nepagrįsto įtarimo, kad gal, tarkime, esi kokiu palestiniečiu susižavėjusi mergina. Apskritai, jaunos moterys paprastai labiau “įtarinėjamos” ir klausinėjamos, ypač vietose, kur yra prostitucija: kai einu su žmona pro atskirus pareigūnus, žmoną neretai kamantinėja labiau.

Ukrainos įvažiavimo ir išvažiavimo štampai

Ukrainos įvažiavimo ir išvažiavimo štampai. Bent jau tokius deda daugelis šalių, į kurias galima patekti be vizos.

Bevizis režimas leidžia šalyje būti ne ilgiau tam tikro laiko tarpo (į daugelį šalių – 30 dienų arba 90 dienų). Norint keliauti ilgiau, dirbti, studijuoti ir pan., vis tiek reikės vizos.

Dažniausiai bevizis režimas prasideda Lietuvai su ta valstybe sudarius sutartį. Bevizis režimas yra su daugeliu Pietų Amerikos šalių bei daugeliu Europos šalių.

Sąrašas šalių, į kurias lietuviai gali patekti be vizų, tačiau reiks pereiti pasienio patikrinimą: Airija, Andora, Antigva ir Barbuda, Argentina, Armėnija, Barbadosas, Belizas, Bolivija, Bosnija, Botsvana, Brazilija, Brunėjus, Bulgarija, Čilė, Dominika, Dominikos Respublika, Ekvadoras, Fidžis, Filipinai, Gruzija, Grenada, Gvatemala, Haitis, Hondūras, Indonezija, Izraelis, JAE, Jamaika, Japonija, Jungtinė Karalystė, Juodkalnija, Kazachija, Kipras, Kirgizija, Kiribatis, Kolumbija, Kosta Rika, Kroatija, Makedonija, Malaizija, Marokas, Maršalo Salos, Mauricijus, Meksika, Mikronezija, Moldova, Naujoji Zelandija, Nikaragva, Palau, Panama, Paragvajus, Peru, Pietų Korėja, Rumunija, Sent Kitsas ir Nevis, Sent Lucija, Sent Vincentas ir Grenadinai, Salvadoras, Samoa, San Tomė ir Prinsipė, Senegalas, Serbija, Seišeliai, Singapūras, Saliamono Salos, Svazilendas, Rytų Timoras, Tonga, Trinidadas ir Tobagas, Tunisas, Turkija, Tuvalu, Ukraina, Urugvajus, Vanuatu, Venesuela.

Honkongo kortelė

Honkongo įvažiavimo kortelė. Vis daugiau šalių duoda tokias korteles vietoje (ar greta) štampų į pasą. Jas reikia saugoti iki kelionės pabaigos. Pliusas – mažiau susieikvoja paso puslapių, rečiau reikia keisti. Minusas – nesunku pamesti.

Šalys, vizas į kurias galite įsigyti atvykus (oro uoste)

Atvykę į šias šalis jausitės panašiai, tarsi galiotų bevizis režimas. Visgi, viza bus išdudoama: tik ją įklijuos pasienietis jau ant įvažiuojant į šalį (neretai teks eiti prie papildomo langelio “vizos”, atstovėti eilę).

Pagrindinis skirtumas nuo bevizio režimo – tokios vizos paprastai mokamos (t.y. faktiškai yra “įvažiavimo mokestis”, kuris padidins jūsų kelionės kainą). Be to, į kai kurias šalis reikia vežtis papildomų dalykų, kad oro uoste išduotų vizą: pvz. savo pasinę nuotrauką, iškvietimą ar pan. Gerai tuo pasidomėkite.

Taip pat pasižiūrėkite, ar vizos tikrai išduodamos ir ten, per kur ketinate atvykti į šalį: pvz. nors Baltarusijos vizos išduodamos Minsko oro uoste, tačiau važiuodami automobiliu jų negausite.

Be to, gali būti, kad oro uoste išduodama viza galios tik trumpai, o jei keliausite ilgiau, reikės prašyti vizos iš anksto per ambasadą ar konsulatą. Pvz. Tailando viza, išduodama oro uoste, galioja tik 15 dienų, tuo tarpu išduodama konsulate – 60 dienų.

Omano viza

Omano viza ir štampai. Ją išdavė pasienio punkte su JAE. Pati viza primena štampą, tik yra padaryti papildomi įrašai. Kad gaučiau šią vizą, reikėjo eiti prie papildomo langelio ir procedūra užtruko apie valandą (tų šalių gyventojai, kuriems nereikia vizos, tuo metu prarūkdavo muitinę beveik nesustodami)

Taip pat, turėkite omenyje, kad vizų išdavimo tvarka linkusi keistis – tad sekite informaciją. Štai kai keliavau 2010 m. į Azerbaidžaną, planavau gauti vizą oro uoste. Tačiau savaitė iki kelionės sužinojau, kad vizas oro uoste išdavinėti nustota. Teko eiti į ambasadą – iš pradžių ambasada nežinojo, kas atsitiko, ir tik paskutinę dieną nunešus pasą skubiai ranka išrašė vizą. O jei būčiau to nesužinojęs aš, būčiau buvęs tiesiog neįleistas į šalį: internete buvo pilna tokių deportuotų turistų pasakojimų.

Ir, aišku, net jei vizos oro uoste išduodamos, nereiškia, kad ją išduos jums (nors man tokių problemų nėra buvę). Turite praeiti minimalų patikrinimą (ypač dėl pirmos nakvynės ir pan.). Kaip ir bevizio režimo atveju kai kurie žmonės klausinėjami labiau: pvz. įvažiuojant į Libaną man įklijavo vizą iš karto, o žmonos klausinėjo, kur apsistojusi ir pan.

Sąrašas šalių, vizos į kurias lietuviams išduodamos oro uoste ar pasienio punkte: Baltarusija (tik Minske), Bangladešas, Burkina Fasas, Džibutis, Egiptas, Iranas, Jordanija, Laosas, Libanas, Madagaskaras, Malavis, Maldyvai, Mauritanija, Mozambikas, Papua Naujoji Gvinėja, Tadžikija, Tanzanija, Tailandas, Togas.

Sąrašas šalių, vizos į kurias lietuviams išduodamos oro uoste/pasienio punkte arba internetu: Bahreinas, Gabonas, Bisau-Gvinėja, Kenija, Kuveitas, Omanas, Kambodža, Kataras, Surinamas, Šri Lanka, Uganda, Zambija, Zimbabvė.

Egipto viza

Egipto viza – kitas oro uoste išduodamos vizos variantas. Šios jau ir atrodo kaip įvažiavimo mokestis: tai vienodi lipdukai su kainomis, ant kurių nėra jokių asmeninių duomenų – tiesiog jie įrodo, kad paso savininkas susimokėjo pinigus

Šalys, į kurias išduodamos tikros vizos

Vizos po Pirmojo pasaulinio karo sugalvotos kaip priemonė atskirti pageidaujamus žmones nuo nepageidaujamų ir pastarųjų neįleisti (t.y. neįleisti potencialių nelegalų, šnipų, teroristų ir pan.). Tiesa, šiais laikais daugelyje šalių vizos taip neveikia, bet JAV vizos dar yra “tikros”.

Jei prašysite JAV vizos, lauks tikras patikrinimas, teks pačiam eiti į ambasadą, šnekėti, ką veiksite, pateikti dokumentus apie uždarbį ir pan. – bet kai išduos vizą, tai iš karto 10 metų (juk mažai šansų, kad dabar neturėdamas jokių piktų kėslų, po pusmečio juos sugalvotumėte).

Man ši sistema patinka: susimoki nemažai, tačiau ne kaip mokestį neaišku už ką, o už realų patikrinimą ir už tai paskui gali keliauti į tą šalį neribotą skaičių kartų.

Tiesa, atsiradus ESTA leidimui (žr. žemiau), JAV vizų reikai tik tokiu atveju, jei esate buvęs Irane, Sirijoje, Irake ar Sudane.

JAV viza

JAV viza. Su šia viza į JAV įvažiavau 6 kartus (įskaitant kartus kai per tą pačią kelionę išvažiuodavau ir vėl grįždavau). Net tada, kai pasikeičiau pasą, ir toliau galėjau naudotis šia viza, kurios tiesiog paprašiau, kai keičiau pasą, nesugadinti supjaustant (sugadinta viza nebūtų galiojusi).

Šalys, vizos į kurias “pardavinėjamos” internetu

Į daugelį šalių, į kurias Lietuvos piliečiams reikia vizų, tos vizos faktiškai yra tiesiog pardavinėjamos: susimoki ir gauni, nebent būtum kokiam “juodajam sąraše”. Tokių vizų galiojimo laikas, kaip taisyklė, labai trumpas: pvz. 3 mėnesiai nuo išdavimo ir tik vienam įvažiavimui. Šitokiu būdu valstybė pasirūpina, kad pasiims pinigus kiekvieną kartą, kai norėsi ten įvažiuoti.

Būna ir daugkartinių vizų, tačiau net ir jos irgi paprastai galioja tik 1 metus. Be to, yra gerokai brangesnės.

Į vis daugiau šalių vizos pardavinėjamos internetu: pakanka nueiti į tam tikrą svetainę, užpildyti gana ilgą paraišką ir gausi vizą (arba “vizos patvirtinimą”, o pačią vizą įdės oro uoste). Tai ypač smagu šalyse, kaip Lietuva, nes ambasados pas mus yra toli gražu ne visos.

Internetu susimokėjęs gavau Indijos ir Kenijos vizas.

Yra šalių, kur galima gauti ir vizą internetu, ir vietoje (pvz. Kenija). Tokiu atveju reikia lyginti sąlygas. Jei jos skiriasi mažai (pvz. viza į Keniją internetu – 1 doleriu brangesnė), verta rinktis vizą internetu. Taip yra todėl, kad beveik visos tokios šalys yra pagarsėjusios korupcija ir pasienio pareigūnai gali prašyti kyšių ar apgaudinėti. Pvz. Uzbekijos viza oro uoste oficialiai man turėjo kainuoti 50 dolerių. Tačiau pareigūnas pareikalavo 70 dolerių. Tuo tarpu iš diena anksčiau, kai budėjo kita pasieniečių pamaina, atvykusių lietuvių, paėmė 60 dolerių.

Sąrašas šalių, į kurias vizos (kartais vadinamos “leidimais”, bet esmė panaši) išduodamos internetu: Beninas, Indija, Kanada, Lesotas, Mianmaras, Australija, JAV.

Sąrašas šalių, vizos į kurias lieutviams išduodamos oro uoste/pasienio punkte arba internetu: Bahreinas, Gabonas, Bisau-Gvinėja, Kenija, Kuveitas, Omanas, Kambodža, Kataras, Surinamas, Šri Lanka, Uganda, Zambija, Zimbabvė.

Uzbekijos viza

Uzbekijos viza. Ji išduodama oro uoste tik tiems, kurie atliko tam tikras papildomas procedūras ir tai, kaip paaiškėjo, susiduriama su korupcija

Šalys, vizos į kurias “pardavinėjamos” ambasadoje

Į daugelį valstybių, į kurias reikai vizų, vizos yra pardavinėjamos ambasadose ir konsulatuose. Būtent pardavinėjamos, nes patikrinimo mažai (tiesiog ar nesi juodajame sąraše), o vizų galiojimas trumpas ir vienkartinis (kas rodo, kad šalys labiau nori pasiimti iš turistų “įvažiavimo į šalį mokestį”, o ne neįsileisti nepageidaujamų asmenų).

Daugelis taip pardavinėjančių vizas šalių – neturtingos, tokios, į kurias ir šiaip mažai kas norėtų nelegaliai imigruoti, todėl saugumas joms ir nėra svarbus.

Pagrindinė problema Lietuvoje su šiomis vizomis ta, kad Lietuvoje nėra beveik visų šių valstybių ambasadų ar vizas išduodančių konsulatų. Tenka daryti vieną trijų dalykų:
1.Važiuoti į užsienį, kur yra Lietuvai skirta šalies ambasada (geriausiu atveju – Rygą ar Varšuvą, blogesniu – Kopenhagą ar Londoną).
2.Siųsti pasus paštu į ambasadą.
3.Naudotis Lietuvos kelionių agentūros paslaugomis, kuri tą padaro už antkainį.

Kurį kelią bepasirinksite, atsieis laiko arba pinigų. Taip yra tekę gauti Sirijos ir Gambijos vizas. Gera naujiena, kad tokių šalių mažėja – vis daugiau šalių arba įsileidžia Lietuvos piliečius be vizos, arba duoda vizas oro uoste, arba leidžia jas gauti internetu. Kai pradėjau keliauti, į dauguma šalių reikėdavo tokios vizos – dabar tik į mažumą ir tos pačios daugiausiai neturistinės.

Jei šalies nėra jokiame kitame sąraše šiame straipsnyje, reiškia, į tą šalį reikia vizos ir ją reikia gauti iš anksto.

Naujosios Zelandijos viza

Naujosios Zelandijos viza. Ją reikėjo gauti ambasadoje Nyderlanduose, siųsti pasą. Šiais laikais į Naująją Zelandiją lietuviams vizų nereikia išvis

Šalys, vizoms į kurias reikia iškvietimo

Į daug valstybių, ypač nedemokratinių, nepakanka tiesiog nueiti į ambasadą ar atsiųsti pasą (žr. aukščiau) – reikia dar, pavyzdžiui, gauti “iškvietimą”, kurį parašęs žmogus atsakys už tavo elgesį kelionės metu.

Neturėdamas draugų, giminių ar verslo partnerių šalyje iškvietimo negausi. Teoriškai, vienintelis šansas tokiu atveju gauti iškvietimą būtų pirkti kelionių paketą iš vietinės kelionių agentūros. Tačiau praktiškai iškvietimai, kaip ir vizos, pardavinėjami ir atskirai (be kelionių paketo). Tai daro tų šalių kelionių agentūros, kartais per bendradarbiaujančias Lietuvos kelionių agentūras, faktiškai “apgaunančios sistemą” ir pasakančios, kad organizuos jums kelionę, kai iš tikro to nedarys. Taigi, rezultate viza tiesiog kainuos daugiau. Be to, vis tiek gali tekti užsakyti visus viešbučius iš anksto, parašyti, kur ir kada apsistosite.

Taip man teko darytis Kinijos vizas – nors buvau ir ambasadoje, mėginau prašyti tiesiogiai, iš ten išprašė, nes “reikia iškvietimo”. Teko kreiptis į kelionių agentūrą ir mokėti dvigubai brangiau, nei oficialiai kainuoja viza. Tiesa, nuo to laiko situacija pasikeitė: kai prašiau vizos 2018 m., iškvietimo jau nereikėjo.

Šalys, vizas į kurias sunku ar neįmanoma gauti

Tokių valstybių likę nedaug, bet yra. Keliauti į jas laisvai beveik neįmanoma arba reikalauja sudėtingo pasiruošimo.

Į kai kurias, kaip Šiaurės Korėją, privalai pirkti “ekskursiją” – nuo kelionės pradžios iki galo lydės gidai.

Į kitas taip pat negausite įprastos “turistinės vizos nepriklausomai kelionei” (pvz. Turkmėniją), bet ten gali būti alternatyvų. Dažniausia alternatyva – tranzitinės vizos, kurios išduodamos važiuoti skersai per šalį, paprastai 3 ar 7 dienoms (tarkime, važiuoti iš Irano į Uzbekiją per Turkmėniją). Tačiau kad gavę tranzitinę vizą pamatytumėte ir kažkiek šalies, kurią kirsite, reikės kruopščiai planuoti: kad įvažiuotumėte vienoje pusėje, išvažiuotumėte kitoje, maršrutas būtų įtikimas (jei stabdys pareigūnai – nes teoriškai viza nesuteikia teisės dairytis aplink) ir t.t.

Dar kitose valstybėse viza galioja ne į visą šalį, o į tam tikras šalies dalis reikės papildomų leidimų, kurie kainuoja ir nebūtinai visada ir visiems išduodami. Pavyzdžiui, Eritrėjos viza galioja tik į sostinę Asmarą, Kinijos viza negalioja į Tibetą (reikia papildomo leidimo ir nuolatinės ekskursijos), Indijos viza – į tam tikras šiaurės rytų valstijas ir t.t.

Vizų galiojimas ir ribojimai

Kiekviena viza turi galiojimo laiką. Jie būna keliariopi:
*Laikas, per kurį privalote įvažiuoti į šalį (pvz. 3 mėn. nuo vizos išdavimo). Kai kuriose šalyse per šį laiką reikia ir įvažiuoti, ir išvažiuoti iš šalies.
*Laikas, kurį galite būti šalyje (pvz. 1 mėnuo nuo įvažiavimo į šalį). Šalį privalote palikti iki šio laiko pabaigos. Dar atvykimo metu jūsų gali prašyti parodyti bilietus atgal ar toliau.

Vizų galiojimo laiką galima prasitęsti, bet galimybės skirtingose šalyse skiriasi. Šalyse, kur vizos nereikia arba viza išduodama oro uoste / pasienyjje galima daryti “visa run” – tai yra, išvažiuoti iš šalies ir vėl sugrįžti (kad ir kitą dieną), taip iš naujo paleidžiant vizos (ar bevizio buvimo šalyje) galiojimo skaitliuką. Taip, pavyzdžiui, nors Indonezijoje lietuviams galima būti be vizos tik 1 mėnesį, aš išbuvau pusantro – tiesiog išvažiavau savaitgaliui į Rytų Timorą ir grįžau atgal.

P.S. Šis straipsnis yra tik apie keliavimą ir turistines vizas. Jos nesuteikia teisės šalyje dirbti ar studijuoti – tam reikalingos kitokios, sudėtingiau gaunamos vizos. Net ir šalyse, kurios lietuviams taiko bevizį režimą, norint dirbti ar studijuoti paprastai reikia vizos ar leidimo gyventi (išskyrus Europos Sąjungos / Europos Ekonominės Erdvės valstybes).

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,


Kruizai – viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant

Kruizai – viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant

| 26 komentarai

Svarstote išbandyti kelionę kruiziniu laivu?

Esu plaukęs daug kruizų įvairiuose žemynuose, be to, daug domėjausi šiuo kelionės būdu. Visas savo surinktas žinias – ir plaukimo patirtį – sudedu į šį straipsnį.

Ar kelionė kruizu – jums? Ko iš jos tikėtis? Į kur plaukti? Kada ir kur pirkti? Kokių klaidų nepadaryti, kad kruizas praeitų smagiai ir nekainuotų per daug?

Kruizinis laivas uoste

Kaip vyksta kruizas?

Visuose kruizuose kelionės tvarka labai panaši. Ryte laivas atplaukia į uostą ir keleiviai išleidžiami. Pavakarę ar vakare laivas išplaukia.

Taip pat į daugumą kruizų įeina ir „jūros dienos“ (sea days), kurių metu laivas vien plaukia. Kadangi kruizinių laivų greitis – tik ~40 km/h, jeigu du uostai yra toli vienas nuo kito, tenka tarp jų plaukti ištisą parą ar net kelias.

Kruizinio laivo atriumas su panoraminiais liftais – jo širdis. Atriume buvo konferansjė, baras, ekskursijų stalas, dažni atlikėjų pasirodymai

Jeigu jūs – iš tų, kuriems patinka pažinti įvairias šalis ir miestus, arba dar nežinote, ar gerai jausitės laive – rinkitės kruizą su kuo mažiau jūros dienų. Pirmasis mano kruizas buvo tik su viena jūros diena ir penkiomis dienomis uostuose.

Tiesa, jei jūs labiau mėgstate kurortines pramogas nei lankytinas vietas – jūros dienų metu irgi turėsite ką veikti. Šiuolaikiniai didieji kruiziniai laivai – tai tikros plaukiojančios pramogų salos, talpinančios tarp 2000 ir 5500 keleivių. Kiekviename rasite teatrą su reguliariais pasirodymais, baseinus, sūkurines vonias, barus, kazino, atvirus denius su šezlongais deginimusi. Didesniuose būna ir minigolfas, bėgimo takelis, treniruoklių salė, biblioteka, vandens atrakcionai. Tiesą pasakius, yra nemažai užkietėjusių kruizų fanų, kurie netgi uostuose nelipa į krantą (išlipti – neprivaloma). Jie keliauja dėl paties laivo ir jo pramogų. Juk tai – tarsi milžiniškas „viskas įskaičiuota“ tipo viešbutis.

Atviri kruizinio laivo deniai su baseinais, sūkurinėmis voniomis, barais – viena populiariausių jo zonų, kadangi mūsų kruizas, kaip ir dauguma, vyko šiltuose kraštuose

Tokiems mano pirmajame kruize vieną dieną prie baseino net surengtas suvenyrų turgus – su prekėmis (marškinėliais ir pan.) iš visų pakeliui praplaukiamų uostų. Kad galėtų nusipirkti neišlipę.

Kas (ne)įeina į kruizo kainą?

Tiesa, pirmą kartą keliaujantieji kruizu išgirdę, kad kruize „viskas įskaičiuota“, gali nemenkai nusivilti. Ne, tai nėra apgavystė: išties, galima plaukti kruizu ir neišleisti laive nė papildomo dolerio. Tačiau, deja, daugybė keleivių tyčia ar netyčia laivuose palieka sumas, kartais ir dvigubai didesnes už pradinę kruizo kainą.

Net ir milžiniškas kruizinis laivas gali atrodyti menkas palyginus su kalnais ir kitomis gamtos grožybėmis, kurių gausu šalyse, kuriose populiarios kelionės kruiziniais laivais.

Į pačią kruizo kainą paprastai įeina maistas, spektakliai ir koncertai, nakvynė, pagrindinės poilsio ir pramogų zonos (šezlongai, baseinai). Tačiau štai kas beveik visuose kruiziniuose laivuose kainuoja papildomai:

1.Gėrimai.
2.Grožio ir sveikatingumo paslaugos.
3.Ekskursijos ir kitkas, kas vyksta krante.
4.Kai kurie restoranai ir patiekalai.
5.Laivo fotografų padarytos jūsų nuotraukos (nesuprantu, kodėl šiais išmaniųjų įrenginių laikais dar kas jas perka, bet tai labai populiaru).
6.Internetas (beje, labai lėtas ir stringantis).

Pora pozuoja ant laivo laiptų vienam iš daugelio laivo fotografų. Kitos poros laukia eilėje. Vėliau nuotraukas buvo galima nusipirkti viename atriumo aukštų. Į kruizo pabaigą visos to aukšto sienos nukabinėtos nuotraukomis: lipančių į laivą keleivių, išlipančių iš laivo keleivių, keleivių įvairių fototapetų fone

Jeigu laive kažkas mokama, tai kainos, palyginus su krantu, beveik visuomet pakeltos ne procentais, o kartais – net jei neva yra “40% nuolaida”. Sunkiausia apsieiti be gėrimų. Tiesa, valgio metu jie dažnai siūlomi nemokamai: bet tik tam tikri (pvz. vieną dieną tik citrinų sultys ir šalta arbata, kitom dienom kas kita). Man sutaupyti padėjo susipažinimas su kruizo taisyklėmis. „Carnival“, „Royal Caribbean“ ir kai kurios kitos kruizinių laivų linijos leidžia pirmajame uoste atsinešti į laivą savo gėrimų: kiekvienam žmogui po 12 skardinių (350 ml) ir 1 vyno butelį (750 ml). Be to, „Carnival“ galima dar prieš kruizą kompanijos internetiniame tinklapyje užsisakyti vandens butelių – tokiu atveju jie kainuos nedaug brangiau, nei krante. Kitose kruizinių laivų linijose, tiesa, taisyklės gali skirtis – paskaitykite. Šiaip kiek patyriau jei nėra akivaizdaus piktnaudžiavimo, į didesnio kiekio nealkoholinių gėrimų, vandens atsinešimą linijos žiūri atlaidžiai (t.y. jei keliais buteliais ar skardinėm daugiau – ne kartais).

Kruizo baras prie baseino. Čia viskas mokama ir brangu.

Nesibaigiantys kruizinio laivo arbatpinigiai

Taip pat į kruizo kainą neįskaičiuoti arbatpinigiai. Ir ne, tai ne tas pats, kas kokiam Lietuvos restorane – palieki pusę euro, jei nori, jei nenori – tiesiog išeini. Kruiziniame laive nuo tavęs juos nuskaičiuoja automatiškai, jeigu neliepi nenuskaičiuoti (JAV, kurioms priklauso dauguma kruizinių laivų, šitaip „nuimti“ „rekomenduojamus“ arbatpinigius be priežasties – labai kultūriškai nepriimtina). Gale gauni „arbatpinigių išklotinę“. Ir sumos didžiulės – mums, tarkime, „automatiniai arbatpinigiai“ pirmojo kruizo kainą pakėlė ~16%. Turėkite tai omenyje.

Be to, be tų automatinių bendrų arbatpinigių, kruizinių laivų kompanijos nuolat mėgina „ištraukti“ papildomus. Kiekviena paslauga, kurią pirksite laive, be oficialios kainos dar bus padidinta keliolika arbatpinigių procentų, o ant čekio boluos tuščia vieta įrašyti papildomai „laisvanoriškai“ „aukai“. Net atsiskaitant laivo parduotuvėje ant kortelių skaitytuvo iššoko siūlymas palikti „arbatos“ kasininkei…

Kruizo įgula

Kodėl? Nes arbatpinigių forma kruizinių laivų kompanijos faktiškai moka savo įguloms algas. Taip sumažėja mokesčių našta. Be to, amerikiečiai pamišę dėl arbatpinigių. Net kur viskas įskaičiuota jie baimingai klausinėja vienas kito „Ar tikrai čia nereikia nieko dar palikti?“. O kruizinių laivų forume vieną ekskursiją krante amerikietis išpeikė, kadangi joje „daug skirtingų gidų ir vairuotojų, todėl, jei važiuosite, ruoškite daug arbatpinigių“. Tame pat forume kitas veikėjas visai rimtai patarė pradedantiesiems kruizų keleiviams: „Tik neneškite arbatpinigių kapitonui“…

Kruiziniame laive, beje, gryni pinigai „nevaikšto“ (išskyrus kazino). Kiekvienas prieš išplaukdamas atsidaro laivo sąskaitą ir atsiskaitinėja savo kajutės raktine kortele. Jeigu kur paprašo kajutės kortelės žinokite – tai mokama prekė ar paslauga.

Turgelis su praplaukiamų uostų suvenyrais baseino denyje

Kruizinio laivo maistas – puikus ir įvairus

Kaip ten bebūtų, visais savo kruizais likau labai patenkintas. To, kas nemokama – pilnai pakako smagiai praleisti tą metą, kai laivas plaukė. Nors suminė kaina išėjo didesnė, nei viešbučių, kuriais paprastai naudojuos (net pridėjus transporto išlaidas), kokybė ją pranoko labiau, prilygo 5 žvaigždučių viešbučiams, kuriuose aš sau leidžiu apsistoti nebent retai, pigiose valstybėse.

Nemokamų restoranų kruiziniame laive paprastai būna bent keli (pvz. mūsų pirmamae laive “Carnival Fascination” – 6, nors kai kurie jų buvo greta ir dalinosi tais pačiais staliukais).

Tolima Sabos sala ties horizontu už lietaus juostos. Tokių vaizdų galima prisižiūrėti kad ir vakarieniaujant lauko denyje. Saulėtekis jūroje, saulėlydis jūroje, lietus jūroje - žavios patirtys plaukiantiems pirmąjį kartą.

Pagrindiniuose restoranuose“ kuriama prestižinė atmosfera: ten kas kartą tiekiamos trijų ar keturių patiekalų vakarienės, maisto reikia laukti ilgai, o padavėjai linkę pašnekėti. Kai kuriais vakarais yra privaloma rengtis elegantiškai (kiek rimtai į tai žiūrima, priklauso nuo kruizinių laivų kompanijos, tačiau net ir „Carnival“, kurios „„cruise elegant“ „dreskodas“ šiaip jau vienas švelniausių, daug kas ėjo vakarieniauti su vakarinėm sukniom ir kostiumais). Į daugelį „pagrindinių restoranų“ negali eiti kada nori: kiekvienai kajutei priskirtas nustatytas valgymo pradžios metas (iki 15 min galima vėluoti).

Taip pat kruiziniuose laivuose būna ir nemokami „paprasti restoranai“ – švediškas stalas ar valgyklos (casual restaurant, buffet). Paprastai kruizuose valgau būtent ten: paprasčiau, gali įsidėti ko nori ir kiek nori, trunka trumpiau, jie atidaryti kokias 9 val. per dieną, o kažkuris maistas (pvz. picos) gali būti tiekiamas ir visą parą. Maisto kokybė – tikrai puiki. „Pagrindiniame restorane“, tiesa, irgi būdavo, kad pavalgydavau skaniai, bet kai pasirinkimas ten nedidelis, negalima paragauti – užsakydamas patiekalą kartais „prašaudavau“. Taigi, mūsų pirmojo kruizo indoneziečiui „pagrindinio restorano“ oficiantui, kaip pridera, išmokusiam net mūsų lietuviškus vardus, beliko sakyti, jog gailisi, kad ateiname taip retai.

Saldumynų stalas – tik vienas daugelio švediško stalo restorane

Eiti į mokamus laivo restoranus visiškai nesinorėjo: kainos ten ne šiaip sau “priemokos už geresnį maistą” – jos gerokai didesnės, nei kranto restoranuose. Ir taip po kiekvieno kruizo priaugu apie 3 kg svorio… O apsidarius dažname laive atrodo, kad geras 80% keleivių yra nutukę: nežinia ar dėl to, kad Amerikoje paplitęs nutukimas, ar čia ir plaukimo kruizais pomėgis daro savo… Juk labiausiai užkietėję fanai, būna į kruizus leidžiasi ir po keturis kartus per metus – visos jų atostogos taip prabėga. „Aišku, grįžę namo niekam nesakysite tiesos, kiek čia valgėte“ – traukė per dantį keleivius vieno mūsų laivų komediantas.

Kruizinio laivo pramogos – smagybės kas valandą

Kiekvieną vakarą po durimis kajutės tvarkytojas pakiša laivo laikraštį, kur parašyta, kokiu laiku kas vyks rytoj. Prieš kruizą to grafiko negalima sužinoti (nors įvairiuose forumuose kruizų gerbėjai dalinasi skanuotais laikraščiais, bet kiekviename kruize, net to paties laivo, pramogos kiek skiriasi).

Muzikantai pasitinka išlipančius ar grįžtančius į laivą keleivius. Tradiciškai uostų šalys kruizus sutinka ypatingai – juk šitiek daug turistų vienu metu.

Pramogos kruizinio laivo teatre susideda iš laive gyvenančios trupės (šokėjų ir dainininkų) įvairių pasirodymų bei atvykstančių kviestinių atlikėjų, „keliaujančių“ iš laivo į laivą. Atlikėjų pavyzdžiai iš mūsų laivų: afroamerikietė Konsuela Ivy; meksikietis žonglierius; amerikietis, mokantis pamėgdžioti žvaigždžių balsus. Pasaulinių žvaigždžių erdviame laivo didžiajame teatre tikrai nepamatysite, tačiau pasirodymai pakankamai kokybiški, ypač atvykstančių atlikėjų.

Kaiplaukėme „Carnival“ linija, garsėjančia, kaip įpareigoja pavadinimas, pramogų gausa, nuo jų skambėjo visas laivas: eidamas koridoriais išvysdavai čia koncertuojančią grupę, čia didžėjų, čia šokėjus. Scenų buvo apie penkias. O baras laivo gale daugelį vakarų virsdavo „komedijų klubu“, kur pasirodydavo „stand-up“ komediantai. Dar kitur vykdavo viktorinos (tiesa, man pernelyg dažnai susijusios su JAV popkultūra). Kiekvieną valandą laive prasidėdavo po kelis renginius… Panašiai ir kitose linijose, nors renginių pobūdis kiek skiriasi: pavyzdžiui, „Royal Caribbean“, orientuotose į kiek vyresnius ir ramesnius keleivius, šėlsmo buvo kiek mažiau, užtat dar vyko ir įdomios paskaitos (tąsyk plaukėme Kanadoje ir Aliaskoje, taigi, pasakojo apie Kanados raitąją policiją, apie Aliaskos aukso karštinę).

Laivo komedijų klubas. Siena su užrašu - tai tiesiog projektoriumi projektuojamas vaizdas. Dauguma laivo erdvių skirtingu dienos metu naudojamos skirtingiems dalykams, todėl stacionarių dekoracijų mažai.

Kruizinių laivų kompanijos tik mažumą pajamų gauna iš pačių kruizų pardavimų. Kitkas – iš mokamų prekių ir paslaugų kruiziniuose laivuose, o taip pat iš patalpų nuomos. Yra kam nuomoti: ištisos įmonės savo produkcija prekiauja vien laivuose! Papuošalais, laikrodžiais, netgi paveikslais. Įprasta, kad pardavimai pateikiami kaip savotiškas šou ar paskaita. Pusė jo bus įdomi ir tikra informacija (tarkime, apie deimantų klasifikaciją), kas liko – reklama („Kaip žinoti, kad nusipirksite tikrą deimantą? Pirkti jį tik mūsų rekomenduojamose parduotuvėse“). Klausytojai iš kajučių ar nuo baseino atviliojami nemokamomis dovanomis ir loterijomis kuriose – labai geri prizai ir didelė tikimybė laimėti. Galima tik įsivaizduoti, kokias apyvartas padaro šios kompanijos, jeigu, tarkime, paskaitoje, kur dalyvavo tik keliasdešimt žmonių, buvo “pralošti” du papuošalų komplektėliai – vienas su deimantais, kitas su safyrais. Loterija tikra – grandinėlę ir auskarus su safyrais laimėjau aš pats.

O per meno aukcioną kiekvienam atėjusiajam – nemokamas šampanas. Nieko keisto: iš pažiūros eiliniai žmonės (amerikiečiai nelinkę demonstruoti turtų) vienas po kito pirko darbus už šimtus ar virš tūkstančio dolerių. Tiesa, mažomis raidelėmis aukciono taisyklėse buvo parašyta, kad tikroji paveikslų pradinė kaina „konfidenciali“ ir, jeigu ji nebus pasiekta, paveikslą gali „nupirkti“ užsislaptinęs aukciono darbuotojas. Taigi, dalis kainų kėlimų buvo konformizmą kurstantis teatras, bet likę pardavimai tikrai tikri. Ir tokie aukcionai organizuojami beveik kasdien, ir jie vyksta daugumoje kruizinių laivų.

Pardavėjas kruizinio laivo meno aukciono metu kursto pirkti paveikslus. Nuo „Šis dailnininkas sukūrė savo stilių“ iki „Šis dalininkas daug aukoja labdarai“.

Aukciono taisyklės, kurias nelabai kas be manęs nagrinėjo, didžiosiomis raidėmis skelbė ir dar kai ką: siūlydamas kainą kartu prisipažįsti, kad nepatikėjai, jog darbas, kurį perki, yra tinkamas investicijai, o „bet kokie žodžiu mūsų sakyti pažadai negalioja, jeigu nėra parašyti“. Taigi, aišku, visi rumuno pardavėjo šūkiai „Šis paveikslas rinkoje vertas 1500 dolerių, o mes šiandien pardavinėjame už 500 dolerių“ buvo „laužti iš piršto“. Už 1500 namie tokio tikrai neparduosi. Iš tikro dauguma „paveikslų“ ten išvis – perfotografuotos reprodukcijos. Nežinomų Kinijos ar Rytų Europos menininkų. Pirmuose dviejuose kruizuose dar nueėjau į tuos aukcionus, buvo įdomu pažiūrėti – bet paskui jau net dovanėlės nebepriviliodavo, iš esmės visur lygiai tas pats, net kai kurių tų meninikų vardus pradėjau įsiminti (jie “superžvaigždės” yra tik kruiziniuose laivuose, niekur kitur tų vardų negirdėjau).

Kaip geriausiai išnaudoti laiką kruizo uostuose

Vienas didžiausių nuogąstavimų prieš man pasirenkant pirmąją kelionę kruizu buvo: jeigu laivas uoste stovės tik 8 valandas, ar ką aš spėsiu pamatyti, nuveikti? Juk keliauju daugiausiai dėl lankytinų vietų, o ne laivo koncertų… Laimė, visa sistema veikė puikiai ir kruizinio laivo turistų naudai – juk ištisos šalys iš to gyvena. Biurokratijos ten, kur keliavau (Karibuose, Aliaskoje), nebuvo jokios. Nei išlipant, nei įlipant, daugelyje šalių nė netikrino paso – tik kruizinio laivo kortelę (pasitikėjo kruizinio laivo linija, kad kokio nelegalo ji nepriims). Išlipimas trukdavo vos kelias minutes (tiesa, jo pradžia kartais 15-30 min. vėluodavo, bet kartais būdavo ir 15-30 min. anksčiau numatyto laiko), įlipimas – kiek ilgiau, nes dar tekdavo praeiti metalo detektorių. Į laivą sugrįžti reikėjo 30 min. iki išplaukimo.

Keleiviai grįžta į kruizinį laivą Sent Kitse

Girdėjau, kad yra išimčių – tarkime, liūdnai pagarsėjęs Sankt Peterburgo uostas Baltijos jūros kruizuose, kur laisvai išlipama tik su Rusijos viza (tiesa, laivai ten paprastai stovi dvi dienas).

Prie kruizinio laivo tempo reikėjo kiek prisitaikyti: pirmajame uoste (JAV Mergelių salose) į laivą grįžome per anksti. Tačiau paskui įpratome ir net keliaudami nepriklausomai pamatydavome išties daug – ne mažiau, nei per dieną kelionės ne kruizu. Karibuose dažniausiai nuomodavomės vienai dienai automobilį, nors ne Karibuose, jei būtų normalus viešasis transportas su prieinamais grafikais, galima kliautis ir juo. Jei lankytinos vietos arti viena kitos, galima apeiti ir pėsčiomis (pėsčiomis ir viešuoju transportu daugiausiai kliovėmės Aliaskoje). Visada kruizuose darome taip: iš ryto važiuojame į tolimesnes vietas, o paskui grįžtame arčiau laivo ir paskutinę valandą praleidžiame aplinkiniame mieste, iš kur paprasta per keliolika minučių nukakti į uostą – rizika pavėluoti taip tampa labai menka.

Kitas variantas pasižvalgyti krante – ekskursijos. Ištisa pramonė „kepa“ koncentruotas ekskursijas kruizų keleiviams. Dalis jų parduodama pačiame laive: bus brangiau, bet paims iš laivo ir garantuos, kad laivas neišplauks kol nesugrįši. Antras variantas pirkti ekskursiją internetu: svarbu pirkti iš agentūrų, dirbančių su kruizais: pakaks įrašyti, kokiu laivu atplaukiate ir žinos, kada paimti, kada grąžinti, o jei laivas neatplauks į uostą – grąžins pinigus. Dar ekskursijas galite nusipirkti vos išlipę ir išėję į miestą (uostą, į kurį ką tik atplaukė laivas, visuomet apstoja minios visokių „siūlytojų“). Čia jau kaip pasiseks: derėtis sunku, nes ekskursijų pardavėjai žino, kad vienu metu išlipa tūkstančiai turtingų turistų ir jei ne jūs – pirks kas nors kitas. O ir brangaus laiko deryboms taip nesinori gaišti!

Laivo biblioteka. Deja ten – tik romanai, knygų apie lankomas vietas nėra (bent jau mūsų laive)

Ekskursijų tik dalis yra pažintinės. Daug jų – pramoginės ar poilsinės: pvz. nuveža į paplūdimį, o vakare parveža, arba nuveža į vietą, iš kur plaukiama kateriu gerėtis koralais, ar važiuojama visureigiais bekele. Kadangi plaukiau į Karibų šalis, kurias lankiau pirmąsyk gyvenime ir į kurias gal negrįšiu, rinkausi tik pažintines ekskursijas, optimaliai išnaudojančias laiką. Tokia pasitaikė tik Sent Lusijos saloje: truko 6 val., o likusį laiką dar skyriau apžiūrėti salos sostinei.

Kaip besižvalgytumėte po uostą, sugrįžti į laivą uoste reikia ~30 min. iki jo išplaukimo – tačiau šiek tiek vėluojančius paprastai laivai dažnai priima, nors jie, lėkdami per uostą, ir sulaukia piktokų bendrakeleivių plojimų. Pavėlavus ilgiau reikia kreiptis į su laivo kompanija bendradarbiaujančią agentūrą, pirkti lėktuvo bilietus iki kito laivo uosto: kiek girdėjau panašių patirčių, tai gali kainuoti ir brangiau, nei kruizas.

Kiekvienoje šalyje iš tikro praleisdavome ilgiau nei 8 val. Į ją įplaukdavome kokia valanda iki laivui prisišvartuojant, o viešnagė baigdavosi valanda po išplaukimo. Tiek laiko matydavosi krantai: kalnai, įlankos, miesteliai. Viršutiniai atviri laivo deniai – puiki vieta jais gerėtis, ypač valgant pusryčius ar geriant kokakolą. Jausmas toks pats, kaip dairytis nuo aukšto pastato stogo – tik tas pastatas juda, atskleidžia vis kitus vaizdus.

Keleiviai nuo kruizinio laivo atviro denio stebi Sent Lusijos sostinę Kastrį

Ypatinga patirtis – pirmame ir paskutiniame kruizo uoste. Daug kruizų mylėtojų vos atskridę į pirmąjį kruizo miestą lekia į laivą, dėl ko dienos metu prieplaukoje susidaro milžiniškos eilės. Daug linijų už įlipimą į laivą anksčiau net ima papildomą mokestį. Aš dažniau darau priešingai – pvz. laivas Puerto Riko uostą paliko 22 val., o į laivą atvykau 18:30 (iki 20 val. įlipti privaloma). Tuo metu jau nebuvo jokios eilės. Papildomą laiką verčiau išnaudojau apžiūrėti šaliai, kurioje prasidėjo kruizas. Kita vertus, laive pramogų netrūksta nuo pat pirmos valandos – tad kas anksčiau įlipo, irgi turėjo ką veikti. Tiesa, įlipęs labai anksti negali iš karto eiti į kajutę: jos dar būna nesutvarkytos, bet su visais lagaminais tąsytis neprivalai, nes juos gali atiduoti uosto tarnautojams, kurie nuveža prie kajutės.

Apskritai eilės – kruizo realybė. Jų pasitaiko visur – ypač prie švediško stalo, prie konferansjė. Tačiau visgi didžiumą laiko eilių nėra. Tereikia eiti kažkur tuo metu, kai kiti ten neina – tarkim, pusryčiauti vienam pirmųjų. Pamatęs eilę viename restorane pereidavau į kitą.

Išlaipinimo išvakarėse kruizinio laivo koridoriuje sustatyti lagaminai. Juos paima darbuotojai ir vėl atiduoda uoste. Paprasčiau viską neštis pačiam.

Kur plaukti kruizu?

Tiksli kruizo patirtis priklauso nuo to, į kokį pasaulio kraštą juo plauksite. Nors laivai ir įgulos – tos pačios (kas sezoną jie „pervaromi“ iš vieno regiono į kitą), juk skirsis aplinka, klimatas, patirtis uostuose.

Pirmam kruizui aš išsirinkau populiariausią regioną – Karibus. 34% visų pasaulio kruizų keleivių plaukia į tas mažas šaleles. Jos – labai fotogeniškos žvelgiant iš vandenyno, be to, kruizas – geriausias būdas jas aplankyti, nes kiekvienoje yra ką veikti kaip tik maždaug dieną, o keliauti kitais būdais ten brangu. Kruizų sezonas Karibuose – gruodis-balandis, bet aš plaukiau gegužį, jam pasibaigus. Tai – smagu, tada uostai ne taip užkišti kruizų keleiviais.

Sent Kitso salos krantai iš išplaukiančio laivo. Vakarėja.

Dar apie 19% kruizų keleivių – ir turbūt dauguma taip keliaujančių lietuvių – leidžiasi į Viduržemio jūrą, paprastai vasarą ar rudenį. 12% kruizų vyksta šiaurės Europoje: Baltijos, Šiaurės jūrose (vasaromis).

Karibus – kruizų, kaip rinkos, tėvynę – pasirinkome specialiai: visi kiti regionai stokoja kažkurios iš detalių, dėl kurių kruiziniu laivu plaukti šitaip gera. Tarkim, po Europą patogu keliauti ir kitais būdais; šiaurėje klimatas mažiau tinka sėdėjimui atvirame denyje; jei kruizinis laivas švartuotųsi didmiesčiuose – per aštuonias valandas niekaip nespėtum pamatyti visko, kas ten įdomu.

Suaugusiųjų atviras denis „Serenity“ laivugalyje. Daugelis laivų turi atskiras zonas žmonėms pagal amžių: 7-11 metų, 12-14 metų, 15-17 metų ir pan. Ši zona – nuo 21 metų, tačiau ten nėra nieko nepadoraus: tiesiog tie, kam trukdo vaikų spiegimas, gali pailsėti. Man labiau patiko, kad apie šią zoną mažiau kas žinojo, tad ji buvo tuštesnė.

Tačiau visi regionai turi privalumų. Kadaise kruizai tebuvo poros jūrų fenomenas, o dabar kruiziniai laivai jau naršo visus vandenynus, jūras ir net didžiąsias upes. Populiarėja kruizai Azijoje, Persijos įlankoje, Australijoje,Pietų Amerikoje. Daugėja ir keleivių (2009 m. – 18 mln., 2014 m. – 22 mln., nepaisant ekonominės krizės), ir kruizinių laivų, kurių šiuo metu pasaulyje jau – 448. Sparčiai auga ir jų dydis: šiandien didžiausias talpina 5500 keleivių, kai 2010 m. rekordas buvo 4100, 1998 m. – 2600.

Po dviejų kruizų po Karibus (kurių metu vis tiek aplankiau tik dalį Karibų šalių) jau pasirinkau kitokį regioną: pietryčių Aliaską. Ten irgi sunkiai pakeliausi kitais būdais, nes į tuos miestus ir miestelius nėra kelių. Kitas Aliaskos kruizo pliusas: didžiąją dalį mršruto laivas plaukia ne atvira jūra, bet sąsiauriais ir fjordais, taigi, nuostabūs vaizdai į laukines pakrantes, net banginius tiesiai iš laivo mačiau. Aišku klimatas vėsus, lietingas, net vasarą buvo +15 ir pan.: bet nėra to blogo kas neišeitų į gera, deniai buvo tušti (priešingai nei Karibuose) ir galėjau vienas gėrėtis nuostabiausiais saulėlydžiais ir peizažais. Be to Aliaskos kruizai išskirtiniai tuo, kad dažniausiai yra į vieną pusę: mes plaukėme Vankuveris-Siuardas su keturiom stotelėm pakeliui. Taigi, kruizinis laivas ten tarnauja ir kaip transportas iš taško A į tašką B.

Kruizo trukmė: 3, 7 ar 14 dienų?

Pasirinkus kruizo vietą, antras svarbiausias pasirinkimas – kruizo trukmė. Mano išsirinktoji savaitė pasirodė optimali. Laive daug pramogų, tačiau išskyrus kviestinius atlikėjus teatre, pagrindinio restorano trumpąjį meniu ir, aišku, uostus, diena iš dienos jame beveik niekas nesikeitė. Švediškų stalų maistas savaitės pabaigoje jau pradėjo lengvai pabosti (kaitaliojama tik dalis maisto, kai kuriuose laivuose ir tai nežymiai). Koridorių muzikantai tik persirengdavo kitais rūbais (kada nors ir tie komplektai, aišku, ima kartotis).

Vandens pramogos viršutiniame kruizinio laivo denyje

Dvi kitos standartinės kelionės kruiziniu laivu trukmės – 14 dienų ir 3-5 dienos. Kruizo kaina nesiskirs taip smarkiai, kaip skirsis trukmė: 3 dienų kruizas Karibuose kainuos nedaug pigiau, nei 7 dienų. Todėl trumpi kruizai mažai apsimoka, o vietoj ilgesnio aš tikriausiai rinkčiausi plaukti 7 dienas ir dar pakeliauti kitu būdu.

Kokią kajutę rinktis kruiziniame laive?

Paskutinis pasirinkimas, kurį tenka padaryti dar perkant kruizą – kajutė. Visos jos – lyg viešbučių kambariai, su tualetu ir kasdien tvarkomos kambarinių, kurios (kurie) kiekvieną sykį tradiciškai išlanksto iš rankšluosčių gyvūnėlius (vieno maniškių laivų teatre net buvo pastatytas spektaklis apie rankšluosčių gyvūnėlius, keleiviai mokyti juos lankstyti, pardavinėtos knygelės).

Iš rankšluosčio išlankstyta varlė. Kasdien gyvūnėlis būdavo skirtingas

Laivuose būna keturios pagrindinės kajučių kategorijos, nuo pigiausios iki brangiausios:
1.Vidinės (interior) kajutės be langų.
2.Išorinės (ocean view) kajutės su nemažu, tačiau dėl bangų taškymo ir sudėtingo valymo paprastai nešvariu langu. Daugelyje laivų keistas ir išplanavimas: langas yra lovos galvugalyje, pro jį pažiūrėti sunku.
3.Balkoninės (balcony) su balkonu ir kėdutėmis jame.
4.Apartamentai (suite) su balkonu ir didesniu plotu.

Pirmą kartą plaukėme išorine kajute, vėliau – su balkonu. Kokią pasirinkti – priklauso nuo kainų skirtumo būtent tame laive, jūsų pomėgių. Ar jums svarbu rytais atsigerti balkone, ar norite prabudęs matyti jūrą ar uostą ir žinoti, kad už lango jau šviesu? Tik turėkite omenyje, kad, jei jums nebūtinas privatumas, visas laivas – jūsų, taigi, galima į kajutę grįžti tik pernakvoti (vietoje balkono galite sėdėti atvirame denyje).

Kaitininimasis saulutėje viršutiniame kruizinio laivo denyje

Kruizinių laivų keleiviai mėgsta pasirinkti ne tik kajutės rūšį, bet ir konkrečią kajutę. Forumai linksta nuo skundų: „kajutėje X girdisi kaip kažkas vaikšto viršuje“, „kajutėje Y ūžia varikliai“. Jei nesate opus ir lengvai užmiegate, nekreipkite dėmesio ir rinkitės „garantuotą kajutę“ (guarantee). Šiuo atveju pirkimo metu pasirinksite tik rūšį, o pačią kajutę jums priskirs vėliau. Du pliusai: „garantuotos kajutės“ dažniausiai pigesnės, be to, dažnai gauni bent šiek tiek geresnę kajutę, nei pažadėta.

Pavyzdžiui, visada imu guarantee ir dar nė karto nedavė pigiausio tos kategorijos kajučių aukšto. Šiaip, kuo aukščiau kajutė, tuo ji daugiau kainuoja. Tačiau kuo aukščiau, tuo labiau supa bangos. Mano žmona tam jautri – tačiau vartodama vaistus nuo jūros ligos (reikia pradėti gerti dar prieš kelionę kruiziniu laivu) ji blogai nepasijuto.

Kajutė su langu kruiziniame laive. Priekyje dar yra staliukas, kėdė. Pagrindinis trūkumas, kuriuo žmonės skundžiasi daugybėje laivų – yra tik viena rozetė (taip buvo ir mūsiškiame). Tad pasirūpinkite adapteriais, ilgintuvais.

Kruizinių laivų įgulos – tikras Babelio bokštas

Kiekvienas kruizinis laivas turi nematomą pusę. Tarkime, mūsų pirmas laivas turėjo 10 liftais sujungtų aukštų (denių), tačiau žemiausias, kuriame buvo keleivių kajutės – ketvirtasis. Bet lipdamas į jį uoste daugybę langelių mačiau ir trečiame aukšte, o tikriausiai yra ir pirmas, antras. Ten – įgulos zona. Tai, ko keleiviai neturi matyti: varikliai, skalbyklos, medicinos punktas, įgulos kajutės ir… morgas. Juk iš tūkstančių keleivių kruiziniuose laivuose vis karts nuo karto kas miršta…

Kam įdomu sužinoti daugiau, rekomenduoju pasižiūrėti dokumentinį serialą „Cruise ship diaries“ apie keleto kruizinių laivų įgulų gyvenimą. Tos įgulos – daugiatautės kaip niekas. Net ir lietuvę vieną sutikome, o kur kas daugiau – indoneziečių, filipiniečių, rumunų, ukrainiečių. Žmonių iš skurdžių, tačiau darbščių šalių. „Pasaulyje daug valstybių nesugyvena, o pas mus tų šalių piliečiai tarpusavyje sutaria puikiai“ – paskutinę vieno kruizų dieną gyrėsi kruizo direktorius, pakvietęs kruizo keleivius į klausimų-atsakymų vakarą su kai kuriais įgulos nariais. Į teatrą atėjo tik kokie dvidešimt keliautojų – dauguma, matyt, įgulos gyvenimo už tų plačių šypsenų pasirenka nematyti, o gal tiesiog krovėsi lagaminus, nes buvo paskutinė diena.

Kruizinio laivo animatoriai atsakinėja į keleivių klausimus. Dešinėje - kruizo direktorius.

Kruizinis laivas – tai ištisas plaukiojantis miestelis. Įgulos nari būna ir virš 1000 (maždaug trečdalis tiek, kiek keleivių). Įgula turi ir savo „slaptas“ valgyklas (kur gali jaustis laisvai, niekas jiems nepriekaištauja dėl ne taip susisegtų uniformų), poilsio zonas. Uostuose prekybininkai irgi skelbia akcijas laivų įguloms. Bet laisvo laiko jos turi mažai. „Įprasta darbo diena – 11 valandų, laisvadienių nėra, viena plaukimo pamaina – 7 mėnesiai“ – pasakojo mums indonezietis padavėjas. Taupant vietą (įgulos kajučių laive juk ne begalybė) tie patys įgulos nariai atlieka po keletą funkcijų: pavyzdžiui, indas restorano padavėjas, kol neprasidėjo vakarienė, kitoje vietoje surengė fokusų šou, o komediantus vakarais pristatantis komedijų klubo vedėjas dar ir išleidinėjo keleivius iš laivo.

Vyrai iš skurdžių valstybių į kruizinius laivus nusisamdo kaip į gerai apmokamą laikiną tremtį – kad uždirbtų pinigų laukiančioms žmonoms, vaikams. Juk iš šio darbo visą uždarbį galima parsivežti namo: maistas, gyvenamoji vieta laive įguloms nemokama (tik internetas kainuoja). Klausimų-atsakymų sesijoje, tiesa, vyravo vakariečiai animatoriai, ir jiems darbas kruiziniame laive – tai draugai, klajojimas po pasaulį, įvairovė. Kai nuspręs turėti šeimą ir vaikų, jie turbūt šį darbą mes.

Kruizinio laivo šonas su gelbėjimosi valtimis. Papildomas darbas, kurį turi kiekvienas įgulos narys - reikalui esant evakuoti laivą. Kiekviename kruize būna evakuacijos repeticija. Mūsiškė truko apie valandą, tačiau kapitono balso beveik nesigirdėjo, o kiti keleiviai jos metu net gėrė: atrodo, įgulai ta repeticija - visiška rutina, o keleiviams - nuobodybė

Išskyrus tuos, kurie karjeros kopėčiomis pakils aukštai. Kaip kruizo direktoriai, kuriuos laivų įgulos visokeriopai stengiasi paversti savotiška vienos savaitės žvaigžde.

Taigi, kruiziniai laivai turi tamsiąją ar bent „prozišką“ pusę, bet per visas švieseles ir muzikos ritmus keleiviui jos beveik nesimato. Tiesa, sėdėdamas atriume sykį nugirdau, kaip apsauga kamantinėja vieną iš keleivių – tik nesupratau, ar tai išvakarėse laivo bare jam mergina įbėrė į gėrimą klofelino, ar tai jį patį kaltino, kad po vakarėlio su juo pašnekovė ilgam liko be sąmonės.

Kruizinio laivo atriumas vakare per vieną švenčių

Plaukiojantis gabalėlis Amerikos

Nors kruizų įgulos įvairiatautės, sakoma, kad kiekvienas kruizinis laivas – tai plaukiojantis gabalėlis Amerikos. Mat būtent amerikiečiai labiausiai pamilę tokį keliavimo būdą: jie sudaro net 60% žmonių, visame pasaulyje išplaukiančių į kruizus. Net ir kai kuriuose Viduržemio jūros kruizuose vyrauja amerikiečiai. Kai amerikietiškom linijom plaukiau po JAV ir Karibus, tai laive kitataučių keleivių išvis beveik nebuvo. Į klausimą „Iš kur jūs?“, kurį taip mėgsta užduoti kruizinio laivo animatoriai, bendrakeleiviai visuomet atsakydavo kokio JAV miesto ar valstijos pavadinimu – o ne užsienio valstybės. Ir išgirdę žodį „Lietuva“ visi nustebdavo. „Šioje saloje bus kairiapusis eismas – bet juk jūs pripratę“ – pakomentavo vienas vyras, tikriausiai galvodamas, kad visa Europa vairuoja kaip anglai. „Ar Lietuvos mafija turi tokias jachtas?“ – dar teiravosi.

Kiekvienas laivo denis alsavo Amerika. Ekstravertai žmonės, mojuojantys visokiomis moderniomis kameromis, aršios reklamos, burgeriai, hot dogai. Kartą kruizo direktorius net surengė vakarą JAV karinėms pajėgoms pagerbti: vienas po kito buvo paprašyti atsistoti skirtingose pajėgose tarnaujantieji (sausumos, žemės, jūrų), paskui – įvairių karų veteranai (Antrojo pasaulinio jau nebuvo, bet vienas Korėjos karo veteranas dar plaukė), skambėjo himnai.

Bendrai nuotraukai susirinkę kariai karių pagerbimo vakare. „Ją parduosime jums su nuolaida“ – žadėjo kruizo direktorius.

O gegužės 5 d. laive oficialiai švęsta „cinco de mayo“ – JAV meksikiečių tautinė šventė. Lotyniškų šokių sūkuryje paskendusiai publikai šokėjai dalino meksikietiškus karolius, dirbtiniai ūsus, dirbtinius kaktusus… Kokia gi Amerika be pagarbių linktelėjimų savo mažumoms? LGBT susitikimai irgi kas antrą dieną vykdavo, viename laivų žydų šabas.

Įdomu buvo grįžus iš eilinės aplankytos salos į laivą pasijusti tarsi atsidūrus dar kitoje šalyje, kurios iš tikro toje kelionėje nė nelankiau: JAV. Tačiau jei visgi norite plaukti laivu su kiek daugiau europiečių, rinkitės Europos kruizų linijas: Costa, MSC, TUI.

Dauguma kruizinių laivų keleivių – apkūnūs amerikiečiai

Amerikoje populiarus posakis, esą kruiziniais laivais plaukia dvi žmonių kategorijos: senukai prie mirties arba jaunavedžiai. Gal tai buvo tiesa prieš dvidešimt metų, bet dabar kruizai sparčiai populiarėja visose amžiaus kategorijose. Kruizų liniją atidarė ir „Disney“ (šeimoms), o ir mūsų „Carnival“ orientuota į jaunimą (tiesa, Amerikoje ir 35 ar 40 metų žmogus dar laikomas jaunu). Išties, ką veikti laivuose yra visiems.

Kur įsigyti kelionę kruiziniu laivu?

Apsisprendėte įsigyti kruizą? Tą galite padaryti kruizinių laivų kompanijų svetainėse internete. Tačiau prieš tai verta palyginti tarpusavyje skirtingų kompanijų kruizus, tad galite pasinaudoti tokiais tinklapiais, kaip „Cruise Critic“, kur surašyti visi kruizai, jų uostai ir vieno mygtuko paspaudimu galima pažiūrėti kainas.

Locmano laivas prisišvartavęs prie kruizinio laivo. Uostų locmanai, virvinėmis kopėčiomis įlipę į laivą, padeda kapitonui įplaukti į uosto akvatoriją, kurią išmano geriausiai. Tiesa, vienas keleivis, pamatęs išlipantį locmaną, mane gerokai prajuokino: „O, žiūrėk, zuikį išlaipina“

Kruizus kai kurie žmonės perka labai iš anksto – jau dabar pardavinėjami netgi įvyksiantieji po dviejų metų. Mes pirmąjį kruizą irgi pirkome gana anksti – prieš aštuonis mėnesius. Naudojomės akcija „Early Savers“, pagal kurią esą, jei kruizas atpigs, skirtumas bus kompensuotas. Kruizas išties atpigo 25%, bet paprašyta įvykdyti sąlygas „Carnival“ ilgai „spardėsi“, „nematė“ naujo pasiūlymo: tik po to, kai paskambinome į Ameriką, parašėme keturis el. laiškus, pagaliau sutiko. Deja, kartu keliavusiems žmonėms pasisekė mažiau: kai kruizinių laivų kompanija pagaliau pripažino, kad turime teisę į pinigų grąžinimą, jų kajutės rūšies kaina jau buvo vėl pašokusi, tad jiems nieko ir negrąžino.

Grąžinimas, tiesa, vyksta ne grynais, o „kruizo pinigais“, kuriais galima atsiskaityti tik kruizo metu, tačiau už viską. Iš 400 mums grąžintų dolerių tad pirkome ekskursijas, vandens, sumokėjome ir tuos pusiau privalomus arbatpinigius. Šitaip kruiziniame laive nieko papildomai ir neišleidome. Be to, dalį kruizo pinigų išsigryninome kazino: juk už kruizo pinigus galima pirkti ir žetonus ar teisę sukti automatus, o paskui visa tai galima iškeisti jau į tikrus „žalius“ dolerius…

Minigolfas mūsų kruize buvo nemokama pramoga

Atsižvelgaint į visą patirtį, patarčiau pernelyg netikėti visokiais kruizinių laivų kompanijų reklaminiais pažadais ir verčiau rinktis kruizą pagal realią kainą tuo metu, palaukti akcijų su tikra nuolaida (aišku, jei plauksite iš kažkur, į kur reikia skristi, delsti neišeis, nes dar reikės nusipirkti lėktuvo bilietą, kurie gali pabrangti). Kitus kruizus pirkome vėliau.

Visokios akcijos, siūlomos pačiame laive, irgi retam apsimoka: tarkime, kiek skaičiavau, tam, kad apsimokėtų įsigyti „neribotų gaiviųjų gėrimų kortelę“, turėtum išmaukti jų kasdien bent po kelis litrus. O juk didelę dalį kruizo net nebūsi laive…

Bent kartą gyvenime keliauti kruizu – tikrai verta

Kiekvienam, mėgstančiam keliauti, patarčiau bent kartą gyvenime išbandyti kruizą. Tai – unikali, įdomi kelionės patirtis, kurioje – netikėti vaizdai į gražias vietas iš jūros, aibė pramogų.

JAV Mergelių salų krantas žvelgiant iš laivo

Šiaip ar taip, kruizas – tai tik kelionės karkasas. Laivas – tik geras viešbutis, kiekvieną rytą atsiduriantis vis kitame mieste. Ant to karkaso galite statyti ką norite. Galite, kaip aš, nepriklausomai keliauti po aplankomas šalis. Galite rinktis pažintines ekskursijas. Galite poilsiauti – jūros dienomis prie laivo baseino, uostų dienomis artimiausiame paplūdimyje. Galite švęsti – šėlti laive iki išnaktų ir „siaubti“ uostų apylinkių barus. Galite pažindintis su kitais keleiviais visokiuose vienišių vakarėliuose. Galite leisti laisvalaikį aktyviai – juk ir pačiame laive, ir uostuose gausu tokių variantų. Galite net užsiimti savo hobiais: štai mačiau, kaip vienas bendrakeleivis Aliaskoje kiekviename uoste visą dieną praleisdavo tiesiog žvejodamas lašišas nuo kranto.

Kuo skiriasi kruizai tarpusavy?

Straipsnio papildymas: nuo pirmojo mano kruizo praėjo jau ne vieneri metai. Šis straipsnis sulaukė didelio populiarumo, o ir aš pats vis su didesniu ilgesiu prisimindavau kruizą ir Karibus. Taigi, leidausi į antrąjį savo kruizą Karibuose – visai kitokį, MSC kompanijos laivu “MSC Seaside”. Specialiai pasirinkau kitokį kruizą daugeliu prasmių ir elgiausi jame kitaip – taigi, galiu palyginti, kuo skiriasi Karibų kruizai ir kokį rinktis geriausia:

1.Laivo dydis. “Carnival Fascination” (iš pirmo kruizo) talpino 2056 keleivių, o “MSC Seaside” – 4132. Dvigubai didesnis laivas reiškia ir dvigubai didesnę pramogų įvairovę: nuo baseinų iki įvairiausių stilių barų, nuo teminių vakarėlių iki maisto bufete. Jei pirmąjį laivą kruizui įpusėjus jau pažinojau kaip penkis pirštus, tai antrąjį kažin ar pažinau iki kruizo pabaigos. Tiesa, tai reiškė ir visai varginančius atstumus atgal iki kajutės bei užgrūstas populiariausias laivo vietas. Tačiau juk negavęs vietos populiariausiame bare ar prie populiariausio baseino visada gali eiti į mažiau populiarius, kai kurie kurių kažkodėl – visai tušti… Didesniame laive taip pat reikėdavo rezervuoti vietas pagrindiniuose vakaro šou: tai nemokama, bet kadangi teatre tik ~1000 vietų, jie rodyti du-tris kartus per vakarą ir taip būdavo užtikrinama, kad visi keleiviai nesusirinktų tuo pat laiku.

Du laivai vienas šalia kito Jamaikos uoste. Kairėje - mūsiškis MSC Seaside (didelis laivas). Dešinėje - vidutinio dydžio laivas, panašus į tą, kuriuo plaukėme į pirmąjį kruizą

Du laivai vienas šalia kito Kozumelio uoste. Kairėje – mūsiškis MSC Seaside (didelis laivas). Dešinėje – vidutinio dydžio laivas, panašus į tą, kuriuo plaukėme į pirmąjį kruizą

Be šių dviejų laivų dydžių kategorijų, dar yra patys mažiausi ~1000 vietų, dažniausiai jie – ir patys prabangiausi. Manęs jie netraukia: kainos – didesnės bent kelis kartus, o pramogų įvairovė – mažesnė; vienas pliusas nebent kad šie laivai stoja mažesnėse salose, į kurias didieji neįplaukia. Na bet čia nebent tiems laikams, kai būsiu apiplaukęs pagrindines Karibų salas – o tokių dar liko 2-4 kruizams. Geriausia – kuo didesniais laivais.

Apačioje prie pagrindinio baseino visada perpildyta, bet štai šią laiptais pasiekiamą erdvę su gražiais vaizdais atradęs mažai kas

Apačioje prie pagrindinio baseino visada perpildyta, bet štai šią laiptais pasiekiamą erdvę su gražiais vaizdais atradęs mažai kas (MSC Seaside)

2.Tautinė keleivių sudėtis. MSC, kaip ir Costa, kompanijos įkurtos europiečių, todėl jos – išimtis iš bendros taisyklės, kad kruizinis laivas – plaukiojantis gabalėlis Amerikos. Klientai įvairiataučiai – gausi europiečių, lotynų amerikiečių (tiesa, lietuvio nesutikom, bet Lietuvoje MSC irgi aktyviausiai siūlo savo kruizus). Tai turi minusų: daug kas skelbiama 4-6 kalbom. Dėl to gaištamas laikas (laivo bingo panėšėjo į komediją kai “Dėmesio, dėmesio, iškrito 44 kamuoliukas” ir panašias frazes pranešėjas paeiliui sakė angliškai, vokiškai, prancūziškai, itališkai, ispaniškai ir portugališkai). Be to, mažesnės pasirodymų galimybės: vyrauja pasirodymai, kuriems nereikia suprasti kalbos (cirkas, pantomima ir pan.). “Stipriausia dalis” buvo kostiumai.

Spalvingas MSC Seaside pasirodymas. Pirmosiomis dienomis buvo įspūdinga, bet kai kasdien kartojosi daugmaž tas pats, tik kitais pavadinimais ir kita pasirodymų tvarka - darėsi nuobodu.

Spalvingas MSC Seaside vietinės trupės pagrindinis vakaro pasirodymas. Pirmosiomis dienomis buvo įspūdinga, bet kai kasdien kartojosi daugmaž tas pats, tik kitais pavadinimais ir kita ‘fokusų’ tvarka – per pasirodymus pradėjo ‘laužti miegas’.

3.Salų dydis pakeliui. Pirmame kruize visi uostai pakeliui buvo nedidelėse (iki ~100 000 gyventojų) salose – tokios yra idealios kruizui, nes jas nesunkiai išsamiai aplankai per dieną. Tačiau Karibuose yra ir didesnių šalių, ir antrasis mūsų kruizas stojo dviejose tokiose: Jamaikoje (Očo Rios uoste) ir Meksikoje (Kozumelio saloje). Ateityje stengsiuosi vengti kruizų, stojančių didesnių šalių “užkampiuose”: svarbiausios lankytinos vietos ten dažnai toli nuo uosto, reikia arba rizikuoti (Jamaikoje vos spėjome nuomotu automobiliu sugrįžti į laivą) arba tenkintis mažiau įdomiomis (taip darėme Meksikoje): teoriškai šalį aplankai, bet praktiškai lieki jos nepamatęs. Į didesnes šalis geriau atskristi ilgesniam laikui, o ne stabtelti per kruizą.

Meksikoje turėjome planų važiuoti į Tulumo griuvėsius. Bet laivas švartavosi ne ten, kur tikėjomės, laikas buvo labai 'ties riba' ir ar spėsime priklausė nuo to, ar nevėluos viešasis keltas atgal iš žemyno. Taigi, pasirinkome pasivaikščioti pakrante (nuotrauka) ir važiuoti taksi iki Gervazijo griuvėsių Kozumelyje: pamatėme mažai ką.

Meksikoje turėjome planų važiuoti į Tulumo griuvėsius. Bet laivas švartavosi ne ten, kur tikėjomės, laikas buvo labai ‘ties riba’ ir ar spėsime priklausė nuo to, ar nevėluos viešasis keltas atgal iš žemyno. Taigi, pasirinkome pasivaikščioti pakrante (nuotrauka) ir važiuoti taksi iki Gervazijo griuvėsių Kozumelyje: pamatėme mažai ką.

4.Laivo amžius. “Carnival Fascination” (iš pirmo kruizo) statytas 1994 m., o “MSC Seaside” – 2017 m. Laivai gerai prižiūrėti, karts nuo karto kapitaliai suremontuojami ir net senesnieji nėra nutriušę. Tačiau metams bėgant keitėsi dizaino filosofija: jei anksčiau, tarkime, vos kelios (prabangiausios) kajutės buvo su balkonais, naujuosiuose laivuose tokių – dauguma. Tai reiškia, kad naujuosiuose laivuose mažiau skiriasi kajučių be lango, su langu ir su balkonu kainos ir už ~100 dolerių priemoką galėjome džiaugtis balkonu.

5.Kajutė. Pirmame kruize plaukėme kajutėje su langu, antrame – su balkonu. Galimybė išeiti apsidairyti į balkoną, prisėsti buvo smagi – pro langą vaizdas gal panašus, bet langas nešvarus, apsitaškęs ir matosi prastokai.

Majamis žvelgiant iš Kajutės balkono

Majamis žvelgiant iš Kajutės balkono

6.Jūros dienos. Pirmame kruize jų buvo viena, antrame – dvi. Dvi jūros dienos irgi neprailgo – tačiau galbūt dėl to, kad laivas – milžiniškas ir jame daug veiklos. Mažame laive galėtų būti nuobodu.

Vakarėlis MSC Seaside laivo denyje, kurio metu neva buvo sutinkami nauji metai. Žmonės skatinti apsirengti baltai ir dar purkšti baltomis putomis. Net nuostabu, kiek rūbų skirtingiems teminiams vakarėliams prisivežę keleiviai!

Vakarėlis MSC Seaside laivo denyje, kurio metu neva buvo sutinkami nauji metai. Žmonės skatinti apsirengti baltai ir dar purkšti baltomis putomis. Net nuostabu, kiek rūbų skirtingiems teminiams vakarėliams prisivežę keleiviai!

7.Švartavimasis ir tenderiai. Antrajame kruize buvo vienas uostas – Kaimanų salos – kuris bvuo per mažas, kad ten švartuotųsi mūsų kruizinis laivas. Taigi, laivas sustojo atokiau, o nuo laivo į uostą atplukdė mažesni laiveliai, vadinami tenderiais. Minusas – išlaipinimas užtrunka ilgiau. Visų pirma anksti ryte reikėjo atstovėti eilėje prie tenderio bilieto (nemokamo, bet ant jo parašyta, kada tave plukdys). Susidarė eilė ir grįžti į laivą. Informaciją, kokiuose uostuose laivai švartuojasi, o kokiuose gabenama tenderiais (tokių – mažuma), galima rasti internete.

Eilė prie tenderių Kaimanų salų uoste

Eilė prie tenderių Kaimanų salų uoste

8.Atvykimo į laivą laikas. Pirmame kruize į laivą atėjome prieš jam išplaukiant, o antrame – greitai po įlaipinimo pradžios. Įlaipinimo procesas antrame kruize užtruko apie valandą – greičiau, nei tikėjausi, pasiskaitęs baisių istorijų apie milžiniškas eiles.

9.Audros. Pirmasis mūsų kruizas laiku atplaukė į visus uostus kaip suplanuota. Užtat antrasis dėl blogo oro negalėjo įplaukti į Ocean Cay uostą – jis buvo pakeistas Nasau uostu Bahamuose. Tokiu atveju jokios kompensacijos nepriklauso: kruizų linija privalo tik tave nustatytą laiką plukdyti ir negarantuoja išlipimų uostuose, nors iš paskutiniųjų stengiasi, kad jie įvyktų. Aišku, oro nepasirinksi: bet pasidomėjęs gali sužinoti, kuriuose uostuose kruizams švartuotis sunkiausia, bei kokiu sezonu gausiausiai audrų. Tarkime, kiek kalbėjome su laivo darbuotojais, sustojimus Ocean Cay uoste atšaukia kone pusę kartų.

Dar po poros metų, leidausi į kruizą po Aliaską. Štai, kas skyrėsi ten:

1.Kruizo kryptis: į vieną pusę ar ratu. Dauguma kruizų pradeda ir baigia kelionę tame pat “baziniame uoste”, bet Aliaskos kruizai (ir dar kai kurie) plaukia į vieną pusę Taip keliauti įdomiau, pakeliui keičiasi klimatas, gamta, jautiesi labiau kaip ekspedicijoje.

2.Klimatas. Daugelis kruizų vyksta šiltuose kraštuose, bet Aliaskoje net kruizų sezono metu vėsu. Baseinas, šezlongai ir pan. pramogos jau po pirmos dienos daugeliui baigėsi, užtat iš denių matėsi nuostabūs vaizdai ir niekada nebuvo problemos rasti vietą prisėsti denyje (pavyzdžiui, ten pusryčiauti).

Nuostabus tuščias denis

Nuostabus tuščias denis

3.Amžiaus kategorija. Kiekvienos kruizų linijos turi savo amžiaus kategoriją, kuri vyrauja. Na, nėra visi keleiviai jos, bet tai matosi. Tiek “Carnival”, tiek “MSC”, vyravo jaunesni – bet tai reiškia apie 35-45 m. Tuo tarpu “RoyaL Caribbean”, kuriuo plaukėme į Aliaską, vyravo jau kokių 55-65 m. žmonės. Daug kas su tuo susiję: nors ir Aliaskos kruize buvo numatyti visokie vakarėliai, ten tebūdavo nedaug žmonių, kai MSC ir “Carnival” laivai tiesiog šėlte šėlo. Ir “Royal Caribbean” keleivių amžius dar ne riba: kaip paskojo dažnai kruizais plaukiantys amerikiečiai, “Princess” ar “Holland America” linijom plaukia dar vyresni.

4.Protingos pramogos. “Royal Caribbean”, priešingai “Carnival” ir MSC, siūlė dar ir paskaitas, kurios buvo įdomios. Kalbu apie tikras paskaitas, o ne apie “paskaitas apie deimantus ir meną”, kurios yra tik užmaskuotos pardavimų reklamos (tokios būna visur).

5.Kaina. Aliaskos kruizai brangesni nei Karibų, kone dvigubai. Tačiau Aliaska ir šiaip brangesnė: tai yra, keliaudamas ne kruizu, tikrai nesutaupytum, nes viešbučiai ir transportas vasaros sezonu ten irgi brangūs.

Pirmojo mano kruizo po Karibų jūros salas planas. Juodai apibrauktos salos, kuriose švartavosi laivas.

Antrojo mano kruizo po Karibų salas žemėlapis

Antrojo mano kruizo po Karibų salas žemėlapis

Mano kruizo po Aliaską žemėlapis

Mano kruizo po Aliaską žemėlapis


Visi kelionių po Karibų salas aprašymai

1. Karibai: spalvingiausios pasaulio salos (ĮŽANGA)
2. Kruizai: viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant (BENDRAI APIE KRUIZUS)
3. Bahamai - Karibų turtuoliai
4. Barbadosas: maža juoda Britanija
5. Dominikos Respublika - (ne tik) saulė ir jūra
6. Jamaika - ją žino visi, pažįsta nedaugelis
7. JAV Mergelių salos - Amerikos Karibai
8. Kaimanų salos - rajų miestas, bankų rojus
9. Kuba - mirštančios revoliucijos žemė
10. Puerto Rikas: iščiustyta Lotynų Amerika
11. Sent Kitsas: mažiausia Amerikos valstybė
12. Sent Lusija: džiunglių vulkanų respublika
13. Šv. Martyno sala. Lėktuvai ir paplūdimiai.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Kaip aš keliauju nebrangiai, daug ir kokybiškai

Kaip aš keliauju nebrangiai, daug ir kokybiškai

| 12 komentarai

Lietuvoje dar gaji mintis, kad kelionės, ypač tolimos – labiau “elito” užsiėmimas, nes tam reikia labai daug pinigų ar laiko.

Tačiau aš, sutilpdamas į įprastines atostogas ir maždaug vidutinę vilniečio algą, sugebu kiekvienais metais aplankyti ir pažinti po maždaug penkias naujas šalis trijuose žemynuose. Tai nėra kelionės autostopu ar su palapine – prabanga nesimėgauju, tačiau vertinu ir kokybę, todėl paprastai nuomojuosi automobilį, apsistoju viešbučiuose.

Kaip tai pavyksta ir kur klysta tie, kam tai atrodo neįmanoma? Pamėginsiu atskleisti savo patirtį, griaudamas mitus. Galbūt tai padės jums sutaupyti laiko ar pinigų. O jei jūs viską jau seniai žinojote (o galbūt žinote dar daugiau) – sveikinu, esate tikras keliautojas.

Pastaba: šis straipsnis rašytas dar iki tapau skaitmeniniu klajokliu ir pradėjau dirbti nuotoliu, keliaudamas dar ilgiau; bet visi patarimai čia galioja iki šiol


Kelionių mitai ir tikrovė


1 mitas. Kelionės labai brangios.

Tiesa: tai išties nėra pats pigiausias hobis, tačiau kartu jis yra vienas retų hobių, kuris nuolat pinga, be to, žinodamas kaip, gali sutaupyti net ir du trečdalius ar daugiau kelionės kainos, gaudamas tą patį.

Dabar galima įsigyti lėktuvo bilietus tokiomis kainomis, kokios prieš 5 ar 10 metų būtų atrodžiusios stebuklingai. Ir kalbu ne vien apie skrydžius į Europą, bet ir apie skrydžius į tolimus kraštus. Pavyzdžiui, dabar lengvai įmanoma nuskristi į JAV už 300 EUR į abi puses, kai tuo tarpu prieš penkerius metus ir 500 EUR buvo gera kaina. Pastarieji lėktuvo bilietai į Puerto Riką ir atgal man kainavo su visais mokesčiais tik 362 EUR, į Braziliją ir atgal – 478 EUR.

Čia nekalbu apie skraidymus su daugybe ilgų “neoficialių” persėdimų, važiavimu autobusu į Varšuvos oro uostą ar tarpinėmis nakvynėmis oro uostuose – kalbu apie patogius bilietus tiesiai iš Vilniaus su oficialiais persėdimais.

Kelionės į egzotiškus kraštus labai brangios atrodo (ir yra) tiems, kas keliauja su agentūromis (žr. grafikus žemiau). Kiekvienos savo kelionės išlaidas aš užsirašau labai tiksliai, ir, viską susumavus, paprastai man beveik identiška kelionė (pagal pamatomus objektus), įskaitant lėktuvo bilietų kainą, atsieina apie trečdalį tos kainos, kurią siūlo agentūros(!). Tai reiškia, už tą pačią sumą galiu keliauti trigubai dažniau, nei tie, kas keliauja su agentūromis.

Ir čia tiek mažesnė kaina yra nė kiek neprarandant kelionės kokybės, lyginant su agentūrų siūlymais (tiesą pasakius, nepriklausomai keliauti tik įdomiau). Viešuoju transportu naudojuosi tik ten, kur jis dažnas ir efektyvus (kitur nuomojuosi automobilį); vietose, kur tai atrodo svarbiausia, samdau gidą; o skrydžius, taupydamas laiką, paprastai perku normalius iš Vilniaus – o ne su galybe ilgų “neoficialių” persėdimų.

Jeigu papildomai taupytumėte dar ir šiose vietose – galėtumėte keliauti ir tik už ketvirtį tos kainos, kurios prašo agentūros už analogišką kelionę, ar dar mažiau. Neabejoju, kad dažnam rimtesniam keliautojui, ypač tiems, kurie keliauja lėtesniu tempu ir turėdami daugiau laiko, net ir mano patiriamos išlaidos atrodo didelės.

Idėjos, kaip sutaupyti kelionei – čia.

Taigi, kad pasitaupius neįmanoma bent kasmet (o gal ir dažniau) leistis į tolimą kelionę uždirbant vidutinę algą – mitas. Jei neturite kitų brangių hobių ir neperkate sau brangių daiktų ar drabužių, tai – nesunkiai įmanoma.

Panašių mano ir agentūros siūlomų kelionių į tuos pačius kraštus palyginimas pagal kainas, trukmę ir aplankomų vietų (patirčių) skaičių

Mano ir agentūros siūlomų kelionių į tuos pačius kraštus palyginimas pagal kainas, trukmę ir aplankomų vietų (patirčių) skaičių. Plačiau – straipsnio apačioje.

2 mitas. Norėdamas keliauti daug, privalai turėti daug atostogų.

Tiesa: Lietuvoje įprastų atostogų gali užtekti 3 tolimoms kelionėms per metus ir dar keletui trumpesnių.

Aš neatostogauju ilgiau, nei įprasta Lietuvoje (paskaičiavus keleto metų vidurkį). Tačiau jau daugybę metų savo atostogas pilnai panaudoju kelionėms – tai yra, nei vienos atostogų dienos nepraleidžiu Lietuvoje.

Be to, kelionėms išnaudoju ir savaitgalius, šventes. Aišku, vien per savaitgalį nukeliauti kur toliau – sunku, neįmanoma ar nelogiška. Todėl keliauju tokiais formatais, apjungdamas atostogas su įprastomis nedarbo dienomis:
1.”Ilgasis savaitgalis” (savaitgalis, gretimas švenčių penktadienis, pirmadienis, ketvirtadienis ar antradienis, su viena darbo diena). Taip praleidžiama tik 1 darbo diena, o kelionei yra 4 dienos. Tokiu formatu keliauju į artimus kraštus.
2.Savaitė su dviem aplinkiniais savaitgaliais. Taip praleidžiamos tik 5 darbo dienos, o kelionė trunka 9 dienas. Geriausia, jei dar pavyksta prijungti ir vieną šventę.
3.Dvi savaitės su dviem aplinkiniais savaitgaliais. Praleidžiama 10 darbo dienų (jei yra švenčių – mažiau), o kelionė trunka 16 dienų.

Viso to rezultatas – kai kuriais metais užsienyje praleidžiu dvigubai daugiau kalendorinių dienų, nei darbo dienų. Tarkime, 2015 m. užsienyje buvau 40 dienų, tačiau į darbą dėl to negalėjau eiti tik 21 dieną – kitkas buvo savaitgaliai ir šventės.

Kadangi skirtingose darbovietėse situacija skirtinga, visiems tinkančio recepto nėra. Dirbant netipiniu darbo grafiku, galimybių susidaryti ilgesnius nei oficialios atostogos tarpus kelionei, prijungiant nedarbo dienas, gali būti ir daugiau.

3 mitas. Per trumpą kelionę daug nepamatysi / nepatirsi

Tiesa: jei iš anksto pasiruoši ir efektyviai išnaudosi kelionės laiką, per savaitę ar dvi galima patirti labai daug.

Dauguma mano kelionių laiko požiūriu gana trumpos (savaitė – dvi savaitės net į kitus žemynus, po Europą- kelios dienos), tačiau kiek per tą laiką pamatau ir patiriu – galite paskaityti “AŽ kelionės ir mintys” aprašymuose.

Tam reikia pasirengti ir derinti laiką. Iki minimumo sumažinti nenaudingą kelionės laiką. Keli pavyzdžiai:

1.Jei šalyje prastas ar vidutiniškas viešasis transportas, nuomojuosi automobilį.
2.Apsistoju ne viename viešbutyje, o įvairiuose skirtingose vietose, kad nereiktų vakarais grįžinėti, o būtų galima važiuoti visuomet į priekį.
3.Stengiuosi niekad nevažiuoti tuo pat keliu du kartus. Jei randu gerų sąlygų, atskrendu ir išskrendu iš skirtingų oro uostų. Jei ne – važiuoju ratu.
4.Derinu laiką taip, kad iš vieno miesto į kitą važiuočiau tokiu metu, kai kitko daryti negalima (pvz. vakare, kai jau sutemo, lankytinos vietos uždarytos).
5.Neimu su savimi registruoto bagažo, o tik kuprinę. Dėl to galiu greičiau išeiti iš oro uosto ir vėliau į jį ateiti. Taip pat nebūtina iš karto važiuoti į viešbutį pasidėti daiktų (tai irgi laiko gaišimas).
6.Iš anksto susirenku informaciją apie lankytinų vietų darbo laikus, viešojo transporto grafikus – kad nereiktų gaišti laiko tam vietoje. Šitam padeda ir kelionių vadovų knygos, internetas.
7.Konkretūs laiko taupymo būdai priklauso ir nuo šalies, į kurią vykstu. Tarkime, Indijoje, kur labai lėti traukiniai, tačiau beveik visi jie turi pigias miegamas vietas, traukiniuose apsimokėjo nakvoti. Taip sutaupiau laiko keliavimui dienos metu. Savo ruožtu, šalyse, kuriose yra ką veikti ir naktį, patarimas važinėti vakarais gali netikti.
8.Taip planuojuos skrydį, kad atskridęs nuo pat pirmos dienos galėčiau gyventi pagal atvykimo šalies laiko juostą ir neprarasčiau laiko aklimatizacijai. Plačiau apie aklimatizaciją rašau čia.

Taip pat mano kelionės yra išimtinai pažintinės, paplūdimiuose neguliu ar apsilankau tik kartą-kitą per kelionę trumpai nusimaudyti. Kitų poreikiai gali būti kitokie. Tačiau šie ir kiti laiko taupymo metodai vis tiek praverčia: jų dėka, galima didesnę kelionės dalį skirti tam, kas teikia džiaugsmą (nesvarbu, ar tai lankytinos vietos, ar paplūdinimiai, ar linksmybės), o ne daiktų krovimuisi, važiavimui pirmyn-atgal ir pan.

Taip pat, keliaujant be agentūros, negaištamas laikas laukiant kol į autobusą susirinks bendrakeleiviai ar lankant tas vietas, kurios ne tokios įdomios tau pačiam.

4 mitas. Be agentūros keliauti į egzotiškas šalis nepavyks

Tiesa: Galima keliauti be agentūros į praktiškai bet kurią šalį, išskyrus Šiaurės Korėją.

Tai – pakankamai saugu ir nesudėtinga. Plačiau apie saugumą kelionėse ir nepagrįstas baimes rašau čia.

Taip pat nepagrįstas pradedančių nepriklausomų keliautojų būgštavimas dėl to, kad jie nemoka vietinės kalbos. Susikalbėjimui dėl dalykų, kurie svarbūs, pilnai pakanka nedidelio skaičiaus žodžių ar sakinių. Be to, visur yra kažkiek mokančių angliškai (tačiau net jei jūs gerai nekalbate ir angliškai, tai irgi ne problema).

Aš prieš keliones kažkiek pramokstu svarbiausių kalbos žodžių ir sakinių, tačiau ir tose kelionėse, kur vietine kalba nekalbėjau nė kiek, o angliškai ten kalba mažai kas (pvz. Kinijoje), problemų neturėjau. Daug ką galima ir susirodyti.


Konkrečios mano kelionių trukmės ir išlaidos


Kad straipsnis nebūtų vien tušti žodžiai, parašau čia savo 2015-2016 m. kelionių, aprašytų ir “AŽ kelionės ir mintys” straipsniuose, galutines kainas ir kiek dienų jose praleidau.

Į sumas įeina visos išlaidos užsienyje, tai yra ir, tarkime, Indijos bei Ukrainos turguose nusipirkti drabužiai (ten pigiau, nei Lietuvoje, todėl kartais apsimoka nusipirkti reikiamų daiktų ateičiai). Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad į kelionių išlaidas įeina ir išlaidos maistui, o jas patirčiau ir būdamas Lietuvoje (kadangi keliauju daugiausiai į pigesnes nei Lietuva šalis, jos paprastai nebūna didesnės, nei namie).

Tai – mano ir mano žmonos išlaidų sumos, padalintos per pusę; kadangi žmona kelionėse išleidžia kiek daugiau nei aš, tikrosios mano išlaidų sumos iš tikro ~10% mažesnės, nei čia parašyta.

Kelionių trukmę visur skaičiuoju pagal tai, kiek “naudingų” dienų praleidau toje šalyje, neskaičiuodamas skrydžio ir persėdimų laiko (tačiau skaičiuodamas praleistas darbo dienas, aišku, įskaičiuoju ir skrydžių laikus).

2016 metų kelionės

Indija:
Lėktuvo bilietai – 443 eurai
Išlaidos vietoje – 268 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 192 EUR)
Viza – 92 eurai
Tačiau lėktuvas pavėlavo virš 3 val. ir gavau iš Finnair 600 eurų kompensaciją, dėl ko kelionė beveik nieko nekainavo (viena paslaugų, kurias teikiu, beje – pretenzijų aviakompanijoms surašymas tokiais atvejais, jei domina – galite kreiptis; plačiau apie tai, kada aviakompanijos privalo kompensuoti)
Kelionės trukmė – 11 dienų, iš kurių 7 darbo (tiesa, dėl vėlavimo vienos dienos Indijoje netekau, liko 10 d.).


Uzbekija
:
Lėktuvo bilietai – 407 eurai
Išlaidos vietoje – 407 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 337 EUR)
Viza – 89 eurai
Kelionės trukmė – 10 dienų, iš kurių 5 darbo (2 savaitgaliai + kovo 11 d.)

Juodkalnija ir Bosnija:
Lėktuvo bilietai – 193 eurai
Išlaidos vietoje – 424 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 299 EUR)
Kelionės trukmė – 7 dienos, iš kurių 4 darbo (Joninės + savaitgalis)

Brazilija
Lėktuvo bilietai – 478 eurai
Išlaidos vietoje – 1283 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 1047 EUR)
Kelionės trukmė – 16 dienų, iš kurių 11 darbo (3 savaitgaliai + lapkričio 1 d.)

Taigi, iš viso keliavimas 2016 m. kainavo 3484 eurus, arba 2977 eurus be kelionėse įsigytų daiktų ir maisto (atsižvelgiant į Finnair kompensaciją), užtruko 40 dienų (iš kurių 27 darbo dienos) ir aplankiau 7 šalis 3 žemynuose.

2015 ir 2016 m. mano kelionių kainos

2015 ir 2016 m. mano kelionių kainos

2015 metų kelionės

Honkongas, Makao ir Gvangdžou-Šendženas:
Lėktuvo bilietai – 451 euras
Išlaidos vietoje – 541 euras (atmetus daiktus ir maistą – 370 EUR)
Viza – 89 eurai
Kelionės trukmė – 9 d., iš kurių 4 darbo (2 savaitgaliai + kovo 11 d.)

Ukraina (Lvovas):
Lėktuvo bilietai – 78 eurai
Išlaidos vietoje – 147 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 109 EUR)
Kelionės trukmė – 3 d., iš kurių 1 darbo

Australija
:
Lėktuvo bilietai – 1105 eurai
Išlaidos vietoje – 1908 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 1442 EUR)
Kelionės trukmė – 24 d., iš kurių 14 darbo (apėmė Jonines ir liepos 6 d. + 4 savaitgaliai)

Makedonija:
Lėktuvo bilietai – 54 eurai
Išlaidos vietoje – 233 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 185 EUR)
Kelionės trukmė – 4 d., iš kurių 2 darbo

Taigi, iš viso keliavimas 2015 m. kainavo 4606 eurus, arba 3883 eurus be kelionėse įsigytų daiktų ir maisto, užtruko 40 dienų (iš kurių 21 darbo diena) ir aplankiau 6 šalis 3 žemynuose.

Kelionė į Australiją – brangiausia nuo tada, kai taip tiksliai skaičiuoju išlaidas (2011 m.); paprastai kelionės atsieina pigiau.

2015 ir 2016 m. mano kelionių kainos, skaičiuojant į vieną kelionės dieną

2015 ir 2016 m. mano kelionių kainos, skaičiuojant į vieną kelionės dieną

Mano kelionių palyginimas su kelionių agentūrų kelionėmis

Įdomumo dėlei, pažiūrėjau, kiek panašios kelionės kainuotų su Lietuvos kelionių agentūromis. Taigi, “Kelionių akademija” siūlo tokias kainas – atkreipsiu dėmesį, kad daugeliu atvejų kelionės kiek trumpesnės, nei mano, ir lankytinų vietų pamatoma mažiau:

*16 dienų Australijoje – nuo 6078 eurų. Už šią sumą aplankoma tik apie trečdalį mano aplankytų vietų. Kelionė su agentūra – trečdaliu trumpesnė, o kainuoja dvigubai brangiau.
*12 dienų Indijoje – nuo 1938 eurų (jei su lankytinom vietom ir vizom). Kelionė pora dienų ilgesnė, nei mano, tačiau aplankomų lankytinų vietų skaičius gana panašus ir dauguma jų sutampa. Kelionė su agentūra – beveik trigubai brangesnė.
*11 dienų Brazilijoje – nuo 3228 eurų. Už šią sumą pamatoma tik apie trečdalį mano aplankytų vietų ir neįeina jokia papildoma lankytina vieta. Kelionė trečdaliu trumpesnė, nei mano, o kainuoja dvigubai brangiau.

Kaip matote, jei norėtumėte pamatyti tiek, kiek pamatau ir patiriu aš, keliaudami su agentūromis, jums tai:
a)Kainuotų bent trigubai brangiau (300%).
b)Užtruktų maždaug 50% ilgiau.

Tai reiškia, jei aš keliaučiau su agentūromis, tiek pat kelionių patirčių, kiek dabar turiu, man atsieitų daugiau, nei visas mano metines pajamas(!), o atostogauti tektų dvigubai ilgiau (nes nebeliktų ir galimybės taikytis prie švenčių, savaitgalių), kas neįmanoma.

Taigi, keliaudamas su agentūromis tikrai galėčiau sau leisti tik vieną kelionę į kitą žemyną per metus, tuo tarpu dar mažiau uždirbantys negalėtų leisti sau keliauti išvis.

Todėl jeigu jūs iki šiol keliaujate į egzotines šalis su agentūromis (arba pažiūrėję agentūrų siūlymus ir jų kainas nusprendžiate nekeliauti toliau Europos) – pasvarstykite, ar nepribrendo laikas keliauti patiems. Viskas bus pigiau ir įdomiau – bent jau kai priprasite.

P.S. Kiekvienai taisyklei yra išimčių. Visa tai, ką rašau, galioja mažiau standartinėms, pažintinėms kelionėms. Jeigu jūs mėgstate keliauti ten, kur ir dauguma lietuvių (pvz. Egiptas ir Turkija) ir jums pakaks nakvynės, maisto, gėrimų ir pramogų “viskas įskaičiuota” tipo viešbučio teritorijoje, su agentūriomis keliauti gali būti pigiau ir patogiau, nei analogišką kelionę “susidurstyti” patiems, ypač akcijų (“Paskutinės minutės” ir pan.) metu.

Komentarai
Straipsnio temos: , , ,