Kelionių organizavimas

Kelionė su draugais ar pažįstamais gali būti labai smagi, o gali tapti košmaru – kelionė, ypač ilgesnė, kaip niekas išbando santykius ir net geriausius draugus. Tarp „geriausios gyvenimo kelionės“ ir „tos, kurios nesinori prisiminti“ kartais – tik vienas žingsnis.

Keliavęs kartu su labai įvairiais žmonėmis rašau, kaip tinkamai pasirinkti kelionės partnerius, suderinti kelionę ir kartu keliauti taip, kad visiems būtų įdomu ir smagu, o konfliktai nekiltų.

Kaip pasirinkti kelionės draugus?

Svarbiausia yra tinkamai pasirinkti kelionės partnerius. Žmonės skirtingi ir su kai kuriais tiesiog nepavyks smagiai keliauti kartu. Na, visada galima „tolerantiškai prisitaikyti“, bet juk iš kelionės tikiesi ne nuolatinių ginčų ir nusileidinėjimų…

Neverta rinktis kelionės partnerių pagal tai, koks tai jums artimas žmogus. Rinkdamasis vien pagal tai gali būti, kad baigsi kelionę susipykęs su geru draugu ar artimuoju… Nes tai, kad jums įdomu pabendrauti ar smagu, tarkime, nueiti kartu į kiną, nereiškia, kad bus smagu ir kartu keliauti savaitę ar dvi.

Kur kas svarbiau yra tai, koks tas žmogus keliautojas. Keliautojus skirstau į 12 tipų ir jeigu jūsų su bendrakeleiviais tipai nesutampa, kartu keliauti bus labai sunku. Kokia bus kelionė į Austriją jei, tarkime, jūs norėsite lankyti istorines vietas, muziejus, miestus, o jūsų draugas – slidinėti ir apsipirkinėti (arba atvirkščiai)? Taip, galite pusę laiko daryti tą, pusę – aną, ar net ilgam atsiskirti vienas nuo kito, bet ar ne geriau tada susirasti kelionės partnerį, kuris yra to paties tipo keliautojas, kaip jūs?

Tai – Jungtiniai Arabų Emyratai…

…Tai irgi Emyratai

Ne kartą esu labai smagiai kartu keliavęs su žmonėmis, su kuriais iki tol apskritai buvau praleidęs mažai laiko kartu – jei tik mūsų kelionių poreikiai sutapdavo. Ir, savo ruožtu, kelionės su kur kas artimesniais žmonėmis gali virsti konfliktų serija, jeigu tie poreikiai išsiskiria.

Vien tai, kad kas nors *labai nori* su tavimi keliauti, nereiškia, kad kelionė bus smagi. Deja, dalis *labai norinčių* žmonių nemąsto, ar keliauti kartu bus gera – pvz. tiesiog jus gerbia kaip draugą ar patyrusį keliautoją. Kita dalis tikisi, kad kelionė bus tokia, kaip nori jie patys (“nes kodėl gi kas nors norėtų keliauti kitaip?”) ir jums turint kitokių poreikių pyks ar galvos, kad esate keistas. Iš tikrųjų mano kelionėse su kitais daugiausiai “trinčių” ir būdavo kaip tik su žmonėmis, kurie labiausiai norėjo keliauti kartu.

Į ilgesnes (savaitės ar kelių) keliones verta kviesti tik tuos, kuriuos jau išbandei trumpesniuose (bet ne vieno vakaro) pabuvimuose kartu (vienos dienos, savaitgalio kelionėse, kad ir po Lietuvą, į Latviją, ar savaitgalyje kokiame mieste). Tada paprastai pasimato, kiek suderinami esame. Per dieną, savaitgalį išties galima prisitaikyti ir daug neprarasi net jei poreikiai nesutaps – užtat to pakaks priimti sprendimui nekeliauti kartu ilgiau.

Na ir, savo ruožtu, keliauti kartu, tarkime, kelis mėnesius, galėčiau pasirįžti tik išmėginęs su žmogumi 1-2 savaičių kelionę. Bet šiaip leistis su kuo nors į labai ilgas keliones nerekomenduoju išvis, nebent to reikalauja kelionės pobūdis (pvz. ekspedicija). Dažniausiai nėra tikslo siūlyti kam nors pvz. “kartu praleisti žiemą Kanaruose ar Tailande išsinuomavus bendrą namą”. Jeigu atsiras trintys, niekam nebus smagu, o kuo daugiau laiko kartu, tuo didesnė jų tikimybė (nes daug paprasčiau rasti bendros veiklos ar prisitaikyti dienai nei savaitei, o savaitei – nei mėnesiui). Geriau net jei ir praleistumėte kažkur visą žiemą, kitus pakviesti prisijungti kažkuriai kelionės daliai.

Prieš sutardami keliauti aptarkite, kur ir ko keliaujate

Dar prieš sutardami keliauti pakalbėkite kaip ta kelionė atrodytų.

Pagrindinius objektus ir veiklas, ką darysite, kokiu būdu keliausite (pvz. ar nuomositės automobilį). Pasimatys, ar tai smagu visiems, be to, bus mažiau ginčų ir neaiškumų kelionės metu („Galvojau, kainuos pigiau…“, „Labiausiai norėjau pamatyti šitą, o mes ten net neužsukome…“ ir pan.)

Aišku, neįmanoma visko suplanuoti iš anksto. Daug galimybių atrasite tik pačios kelionės metu, keisis kainos ir pasiūlymai, tad nėra tikslo leistis į konkretybes – pvz. geriau sutarti, kad „Apsistotume viešbučiuose maždaug po 30-50 eurų“ nei „Apsistotume štai šiuose viešbučiuose“.

Pasikartosiu, labai svarbu, kad kelionės aptarimas vyktų dar prieš galutinai nutarus kartu keliauti. Labai gali būti, kad kai kuriems kelionės partneriams viską konkretizavus kelionė ims nebepatikti – gal taps per brangi, gal ne jo stiliaus ir pan. Bet jeigu jau bus sutarta keliauti kartu, toks žmogus gali nenorėti pasakyti „ai, aš gal nekeliausiu“, ypač jei jis bus draugas ir nenorės gadintis santykių. Ką jau kalbėti, jei bus nusipirkti bilietai… Bet keliauti kartu su juo bus sunku, ypač po kelių dienų ar savaitės.

Todėl mano kelionių (dar tik potencialių) aptarimai vyksta maždaug taip:

„Gal būtų įdomu kartu keliauti į Keniją? Pusę laiko praleistume gyvūnų parkuose su organizuotu safariu, pusę – tyrinėdami Kenijos kultūrą“.

„Gal ir įdomu. O kiek kainuotų? Taip pat, jei važiuotume į Keniją, dar norėčiau aplankyti Kenijos kurortus, pakeliauti tradiciniais mikroautobusais matatu – draugai pasakojo, kad įdomu“

„Ok, galime važiuoti matatu, o tą savaitę, skirtą pažinti Kenijos kultūrai, praleisti būtent Kenijos pakrantėje, užsukti ir į kurortus. Kainas pažiūrėsiu ir atsiųsiu“

Tik po tokių ir panašių pokalbių, susirašinėjimų (kurie gali trukti ir savaitę ar pora) nutariame keliauti kartu – o tada jau ir būna aišku, kad kelionė abiems priimtina. Bet jei kažkuriuo pokalbių metu kažkuris žmogus suprastų, kad kelionė jam ne visai tinka (pvz. kainos pasirodo per didelės), galėtų mandagiai pasitraukti, nes dar nieko nebūtų prižadėjęs.

Niekada nesutarsiu keliauti taip (nebent jau labai gerai žinočiau, kad žmogaus kelionių pomėgiai labai panašūs į mano, tai būtų ne pirma ir ne trečia kelionė kartu):

„Keliaujam kartu į Keniją dviem savaitėms! Gera bilietų akcija!“
„Keliaujam!“
(Nusiperkam bilietus)
„Ok, tai ką mes toj Kenijoj veiksim?“

Dar prieš nutariant keliauti, reikia pažiūrėti ir aptarti:
a)Ką maždaug lankysite? (svarbiausias vietas, patirtis)
b)Kiek apytiksliai kainuos? (nakvynė, transportas, bilietai)
c)Koks intensyvumas? (kiek laiko per dieną ilsėsitės ar būsite „be planų“; kiek eisite pėsčiomis; kiek reikės nuvairuoti)
d)Ar reikia papildomų sugebėjimų? (fizinio pasirengimo, pvz. lipant į kalnus, mokėjimo nardyti ir pan.)
e)Kas organizuos kelionę (pvz. užsakys bilietus ir t.t.)? (žr. žemiau skyrelį „Aiškiai pasiskirstykite pareigomis“)
f)Praktiniai gyvenimo aspektai (valgis restoranuose? Gyvenimas viename numeryje ar keliuose?)

Kelionės – neįsivaizduojamai platus hobis ir skirtingų žmonių keliavimo būdai skiriasi kardinaliai – ties kiekvienu iš šių punktų. Nesusidūręs su kitaip keliaujančiais dažnas keliautojas net neįsivaizduoja, kad galima keliauti ir taip. Todėl būtina aptarti konkrečiai, o ne abstrakčiai.

Įsivaizduokite, tarkime, į Aziją kartu keliauja kuprinėtojas ir prabangos ieškotojas. Kuprinėtojas paprastai nakvoja palapinėse ar pigiausiuose hosteliuose ir galvoja „na, gerai, šį kartą prisitaikysiu, nakvosiu viešbučiuose, bus kokie maks. 40 eurų nakčiai, brangiau juk nebus, juk brangesniuose viskas taip pat, kaip pigesniuose, tik brangiau, tai ten apsistoja nebent kokie kvaili naujieji rusai“. Gi prabangos ieškotojas paprastai nakvoja 5* „botikiniuose“ viešbučiuose po 400 eurų ir galvoja – „Na, šįkart prisitaikysiu, nakvosiu 4* viešbučiuose tik po 150 eurų, prastesniuose juk neteks, juk joks europietis prastesniuose neapsistotų, ten gyvena tik vietiniai“.

Tokiems žmonėms tikriausiai kartu keliauti ne pakeliui, net jeigu jie ir būtų kokie artimi giminės. Ir net jei galiausiai prieis kompromiso, po kelionės liks kartėlis: gyvenęs viešbučiuose po 70-100 eurų, vienas galvos „Nesąmonė, šitiek pinigų ištaškiau vien dėl bendrakeleivių kvailo prabangos vaikymosi!“, o kitas „Nesąmonė, tokiuose prastuose viešbučiuose gyvenime negyvenau, ir viskas per tą skupų bendrakeleivį!“.

Pietryčių Azija nr. 1. Iki keliolikos eurų kainuojantis Sapės svečių namų kambarys Indonezijoje

Pietryčių Azija nr. 2. Vaizdas į Marina Bay Sands viešbutį Singapūre, kurio kainos prasideda nuo ~400-700 eurų už naktį

Aiškiai pasiskirstykite pareigomis

Kelionę turi kažkas planuoti. Jei keliaujate su ekskursija, problemų nėra – kelionę planuoja už jus ir visi klauso gido.

Bet jei organizuojatės kelionę patys, vis viena reikalingas “lyderis”-organizatorius (lyderiai-organizatoriai), priimantis galutinius sprendimus. Lyderis gali būti visą kelionę tas pats, o gali būti skirtingi lyderiai skirtingiems dalykams (pvz. vienas užsako viešbučius, kitas planuoja maršrutą; arba vienas planuoja pirmą savaitę, kitas – antrą savaitę). Bet svarbu, kad visi kelionės draugai suprastų, kas yra tie lyderiai-organizatoriai, ir tai pripažintų.

Visą šitą irgi reikia aptarti dar prieš apsisprendžiant kartu keliauti.

Nesant lyderio/planuotojo, bus atviras kelias į papildomus konfliktus dėl to, kam ką daryti ar ko nedaryti. Pvz. „Kodėl tu užsakei viešbutį, o ne aš?“, „Kodėl čia važiuojam? Kodėl tu parenki maršrutą, o ne aš?“. „Kodėl niekas neužsakė ekskursijos? Galvojau tu užsakysi…“ ir pan.

Svarbu – “Lyderis” nereiškia “vadas”, kuris viską “nuspręs pats”. Lyderis turi įsiklausyti į visų nuomones ir priimti galutinį sprendimą savo srityje.

Atsakomybės sritys, kurių kiekvienoje gali būti po atskirą lyderį, arba vienas bendras:
1.Kelionės planavimas. Pasiskaitymas, ką lankyti, papasakojimas to bendrakeleiviams, maršruto parinkimas.
2.Viešbučių, autonuomų, lėktuvo bilietų, traukinio bilietų, ekskursijų ir kt. užsakymas (čia jei norima važiuoti, nakvoti kartu).
3.Daiktų krovimas (jei yra bendrų daiktų, lagaminų).
4.Vairavimas (autonuomos atveju).

Planuoju tolimesnes dienas Egipte iš Gizos.

Logiška, kad lyderis yra žmogus, patyręs toje srityje – pvz. maršrutą planuoja daugiausiai keliavęs, arba mokantis vietos kalbą ir pan. Lyderio pareigos negali būti „primestos paskutinę minutę“ – maždaug „ai, tu planuok viską“ – antraip bus nekokia kelionė ir konfliktų. Jau nuo pat pradžių, prieš nusprendžiant keliauti, turi būti aišku, kad yra žmogus, norintis tuo užsiimti.

Pats dažnai esu tas kelionės lyderis, nes dažnai esu labiausiai patyręs iš bendrakeleivių grupės. Tačiau esu ir atidavęs lyderio vaidmenį kitam – pvz. kai su draugu kinu keliavau po Kiniją, buvo logiška, kad viską sprendė jis. Ir net jeigu kažkas buvo kitaip, nei būčiau daręs pats, tai irgi buvo įdomu (pamačiau, kaip mąsto ir tvarkosi vietiniai).

Visgi reikia suprasti, kad kelionės lyderis – ne samdomas gidas. Jis neprivalo visiems bendrakeleiviams tarnauti ar visko išmanyti “kaip profesionalas”. Jam tai irgi kelionė, o ne darbas. Todėl nereikia ant jo pykti už vieną ar kitą nesklandumą ar klaidą: pvz. jei pasirodys, kad muziejus, į kurį atvykote, pirmadieniais nedirba, ir pan. Geriau padėkite užbėgti klaidoms už akių: žvilgtelkite į maršrutą, darbo laiką ir pats, jei tik galite, prisidėkite prie kelionės kūrimo.

Nebijokite (ar ir planuokite) trumpam išsiskirti

Kad ir keliaujate kartu, nesate vienas prie kito prisirišę. Dažnai niekas geriau neišsprendžia atsiradusių problemų ar trinčių, kaip ilgesnis ar trumpesnis išsiskyrimas. Toks išsiskyrimas yra ir labai logiškas, jeigu skirtingi žmonės nori iš kelionės šiek tiek skirtingų patirčių.

Išsiskirti paprasčiausia tada, kai kartu esate viename mieste – dieną galite lankyti skirtingas vietas, o vakare vėl susitikti. Arba atvirkščiai: dieną būti kartu, o nakvoti skirtinguose gretimuose viešbučiuose (pvz. vieni pigesniame, kiti – brangesniame).

Vėl susitinkame su bendrakeleiviu Brazilijos favelos hostelyje. Bendrakeleivis norėjo praleisi naktį faveloje, tuo tarpu męs, su daugiau daiktų, kompiuteriais, tąsyk pasirinkome nakvoti kitur, pasaugojome bendrakeleivio daiktus ir vėl susitikome ryte

Tačiau įmanoma net ir planuoti kelionę taip, kad, išsiskirtumėte kelioms dienoms – vieni bendrakeleiviai važiuotų vienur, kiti – kitur.

Ilgesnius išsiskyrimus reikia aptarti ir suplanuoti dar aptariant kelionę namuose: tai puikiausias sprendimas tiems atvejams, kai bendrakeleivių kelionių poreikiai didžiąja dalimi sutampa, bet kažkur smarkiau išsiskiria. Pavyzdžiui, vienas bendrakeleivis nori pailsėti tris dienas kurorte, o kiti nenori. Tai dar nereiškia, kad jums nepakeliui ir negalite kartu keliauti – tiesiog, galite kelioms dienoms išsiskirti (t.y. kol vienas ilsėsis kurorte, kiti apvažiuos papildomas lankytinas vietas nuomotu automobiliu ar leisis į žygį).

Trumpesnius išsiskyrimus galima pasiūlyti ir jau vietoje, jeigu, tarkime, mieste vieni nori lankyti vienas lankytinas vietas, kiti – kitas. Arba vieni nori apsipirkinėti, o kiti – pailsėti. Arba nacionaliniame parke vieni nori leistis į vieną žygį, kiti – į kitą. Arba vienas nori supietauti kokių nors “vietinės virtuvės valgomųjų žiurkių”, o kitas tokiai egzotikai nepasiruošęs. Iškilus bet kokiam tokiam „minikonfliktui“ visada trumpas išsiskyrimas yra paprasčiausias ir logiškiausias pasiūlymas – sutaupysite laiko, nervų ir bus visiems smagiau. Atostogos juk yra kiekvienam ir kiekvienam jo laikas brangiausias – tad te jį leidžia, kaip nori. O susitikti, pakalbėti laiko dar bus.

Kad kiti nesijaustų įpareigoti būti kartu, kai jaučiu, kad kitiems nebūtinai su manimi pakeliui, esu įpratęs sakyti ne, pavyzdžiui, „Einam rytoj visi į meno muziejų!“, o labiau „Aš planuoju eiti į meno muziejų“, papasakoju kas ten bus – žiūriu, kam iš kitų tai įdomu, kas (ar ir visi) prisijungs.

Indonezija nr. 1. Žygio į Idženo mėlynųjų liepsnų pilną kraterį metu, Žygis prasidėjo 00:00, dėl dujų reikėjo eiti su dujokaukėmis, o čia ~5-6 val. ryto pasitinku saulėtekį, jau išlipęs atgal iš kraterio

Indonezija nr. 2. Prie baseino ant viešbučio stogo Balyje

Indonezija nr. 3. Toradžų laidotuvės tradiciniame kaime. Kairėje – šokis, dešinėje – turistai stebi ką tik paaukotą buivolą

Kai kurie žmonės neatsakingai linkę vėluoti, todėl išsiskyrimo atveju visada numatau ir tai: mažai kas sukelia didesnį „tylų pyktį“, kaip kai vieni bendrakeleiviai, užuot leidę smagiai laiką, priversti pusvalandį ar valandą laukti vėluojančių savo draugų (ypač kai tai būna ne po kartą ir vis su tais pačiais kelionės draugais).

Todėl iš karto pasirūpinu, kad, jei kas vėluos, niekam nereikėtų laukti. Užuot sakęs pvz. „Susitinkame 2 val. centrinėje aikštėje“ (be jokių komentarų, kas gi bus, jei kas nors neateis), galiu sakyti „Susitinkame 2 val. centrinėje aikštėje, bet jei kas nenorės tada ateiti, tai mes po ten vaikščiosime po senamiestį ir 5 val. eisime į koncertą filharmonijoje, o paskui pavakarieniausime ir į viešbutį“. T.y. duodama suprasti, kad niekas pusvalandį ar valandą centrinėje aikštėje nelauks vėluojančiųjų – kita vertus, vėluojantiesiems tai ne tragedija, nes jie žinos, kur galės prisijungti vėliau (5 val.), jei norės, arba, jei taip norės, visą dieną leis atskirai.

Išsiskiriant visada kiekvienas turi turėti savo svarbiausius daiktus (pasus, bilietus, telefonus ir t.t.).

Aišku, išsiskyrimas ne visada įmanomas sprendimas. Jei keliaujate bendrai išnuomotu automobiliu ir kitokio transporto toje vietoje nėra tai gali būti neįmanoma. Bet dažnai tai įmanoma, ypač suplanavus iš anksto. Be to, jaučiant, kad gali tekti skirtis, verta atitinkamai rinktis ir viešbučius, transportą (nelogiška apsistoti viešbutyje “toli nuo visko” jeigu žinai, kad tu kitą rytą norėsi ilsėtis ar dirbti, tačiau bendrakeleivis norės vykti prie lankytinų vietų, o turite tik vieną automobilį nuvažiavimui į centrą).

Keturi elgesio būdai išsiskyrus poreikiams: du geri, vienas abejotinas ir vienas bjaurus

Taigi, kelionėje paaiškėja, kad jūs norite daryti vieną dalyką, o kas nors kitas – kitą dalyką. Kaip elgtis?

Geri keliai:

(1)”Darysiu, kaip nuspręs lyderis”. Tai logiška, jei norite būti su lyderiu (pvz. jis yra vietinis ir daug papasakos) ir/arba interesų išsiskyrimas nedidelis (pvz. tą, ką siūlo lyderis, jūs irgi norėtumėte patirti, tik mažiau).
(2)”Laikinai išsiskirkime – aš darysiu tą, jūs tą” (jei tai įmanoma). Tokiu būdu visi iš kelionės gaus daugiausia.

Blogas, destruktyvus, kelias:
(3)”Darykime *visi* ką siūlau aš!”. Toks siūlymas, ypač jei kartą jau buvo bent vieno bendrakeleivio atmestas, veda į konfliktus – kodėl kiti turėtų daryti tai, ką norite jūs, o ne kas įdomu jiems? Net jeigu jūs esate lyderis – neturėtumėte nurodinėti ar primygtinai siūlyti kitiems būtinai būti su jumis. Jei tik situacija tai leidžia, žmonės turi turėti teisę bent jau laikinai atsiskirti: tai padės konfliktui užgesti dar neįsižiebus, nes verčiamas daryti ko nenori žmogus nebus laimingas.

Su žmonėmis, kurie linkę nuolat stengtis “priversti” visus daryti tą patį, ką ir jie (tiek tiesiogiai to reikalauti, tiek paskui “prikišinėti” kad darei ne taip), stengiuosi nekeliauti išvis. Deja, kartais sunkiau, nei atrodo: iš pradžių žmogus gali pritarti kelionės planui, o paskui kelionės eigoje pradėti “spausti” daryti ką nors kitą.

Abejotinas kelias:
(4)”Pakalbėkime ir susitarkime”. Šitas kelias *kartais* suveikia: jei interesų skirtumai nedideli, arba galima rasti būdą patenkinti visų poreikius (pvz. vietoje kurorto gamtoje ar kurorto-didmiesčio rinktis vidutinio dydžio kurortą). Bet kartais jis priveda prie ilgų diskusijų-ginčų, kurios tik degina brangų kelionės laiką ir nėra niekuo geriau už (3). Jei tokios diskusijos kyla, verta pereiti prie (1) ar (2) elgesio variantų. Be to, kas iš to, jei gamtos mylėtojas ir muziejų mylėtojas sutartų “šiandien einame į gamtą, rytoj – į muziejų”? Viena diena atrodytų iššvaistyta vienam, kita – kitam. Gal geriau tą pačią dieną muziejų mylėtojui eiti į muziejų, gamtos mylėtojui – į gamtą, o “sutaupytąją” antrąją dieną rasti kažką, kas patinka abiems ir tai nuveikti kartu?

Kaip kelionės lyderis gali švelninti trintis

Idealiu atveju aukščiau surašytų patarimų turėtų pakakti, bet kartais situacija pasidaro keblesnė. Taip gali būti, pavyzdžiui, kai keliaujama su vaikais ar paaugliais. O gal tiesiog išvažiavote į kelionę su žmonėmis, su kuriais, kaip supratote, nereikėjo važiuoti (bent jau į tokią kelionę).

Kai esu „kelionės lyderis“ ir planavimo našta gula ant mano pečių, tai suteikia ir galimybių suvaldyti kai kuriuos potencialius konfliktus.

Kai kurie žmonės turi problemų dėl perdėtos baimės, patiklumo. Tai dažnai būna kelionių „pradinukai“, bet nebūtinai. Dėl tokių dalykų jie gali prisidaryti bėdų sau (pvz. pasimauti ant apgavikų) ar sukelti konfliktus su bendrakeleiviais (pvz. garsiai reikšdami perdėtas baimes, gąsdindami kitus, skatindami dėl tų baimių atsisakyti planų). Aišku, visų pirma stengiuosi tokiems žmonėms gražiai viską paaiškinti – dažnai pakanka vien to, kad aš, patyręs keliautojas, sakau „nieko baisaus“, „tuo žmogum nepasitikėk, čia standartinė apgavystė“ ar pan. Bet kartais prisieina tokius žmonės nuo kai kurios informacijos „dengti“. Pavyzdžiui jei eilinis apgavikas kokioje Indijoje puola aiškinti „Nevažiuokite į tą viešbutį, jis labai nesaugus! Geriau apsistokite pas mane!“ tai gal geriau to „bailiems“ bendrakeleiviams neišversti / neperduoti, kalbėti ne prie jų ir pan.: antraip gali kilti bereikalingas konfliktas: „O gal tikrai ten nesaugu? Gal nevažiuojam? Jis gi vietinis, jis gi žino!“.

Jei yra patologiškų „pramiegotojų“, sakau, kad būtina išvažiuoti anksčiau, nei iš tikrųjų esu suplanavęs – pramiegos, tai vis tiek išvažiuosime suplanuotu laiku.

Jeigu yra žmonių, nuolat pervertinančių savo galimybes (pvz. “užsigriebiančių” padaryti per dieną per daug, bet paskui dėl nuovargio ar kitų priežasčių siūlančių “mažinti” planus), stengiuosi per pirmąsias kelionės dienas pats įvertinti tų bendrakeleivių tempus/galimybes, ir nuo tada jau siūlyti tik “mažesnių apsukų” dienos planus, kuriuos ir jie gali spėti įgyvendinti. Tokiu būdu nelieka bendrakeleivių “tylaus nepasitenkinimo” – “Ir vėl tie pavargo, ir vėl nespėsim ką aptarėm”.

Kitais atvejais tiesiog išsiskiria žmonių poreikiai – nė vienas poreikis nėra klaidingas, bet jie – kitokie. Jei matau, kad žmonių pozicijos kažkuriais klausimais smarkiai išsiskiria ir rasti kompromisų nebepavyksta arba tai kainuoja daug laiko ir nervų, stengiuosi panaikinti situacijas, kur dėl to galėtų kilti konfliktai. Pavyzdžiui, jei kažkas iš keliautojų linkęs „užstrigti“ apsipirkime, o kitiems tai laiko švaistymas, „pakoreguosiu“ maršrutą taip, kad nuo autobuso stotelės iki lankytinos vietos eitume ne pro ten, kur daug parduotuvių. Jei matau, kad yra nesutarimų dėl viešbučių kainos, „nekelsiu į diskusiją“ pačių brangiausių ar pigiausių variantų, kad už jų „neužsikabintų“ tie žmonės, kuriems tai svarbu, ir nesueitų į konfliktą su priešingai nusistačiusiais žmonėmis. Galbūt pats pasiūlysiu vidutinišką viešbutį, kuris dar turėtų „iš bėdos tikti visiems“.

Tačiau tai jau yra „švelnios apgavystės“ ir savotiškas gaisro gesinimas. Geriausia yra pasistengti, kad to gaisro nebūtų – pasirenkant tinkamus bendrakeleivius, tinkamai aptariant kelionę dar prieš pasišvenčiant kartu keliauti, sutariant kur ir kada reikia išsiskirti ir pan.

Po kelionės aptarkite, kas buvo ne taip

Po kelionių su kitais žmonėmis verta parašyti kiekvienam jų el. laišką, kuriame atvirai klausti tokių dalykų:
a)Kas labiausiai patiko, kas labiausiai nepatiko?
b)Ką kitą kartą darytum kitaip?
c)Gal liko kokių klausimų, kodėl aš dariau kažką taip, o ne kitaip?
Ir pan.

Klausti reikia po kelionės, kai viskas pasibaigė, mintys susigulėjo, be to, žmonės gali nebijoti sakyti tiesos nenorėdami pakenkti kokiam mikroklimatui.

Labai svarbu klausti ne tik teigiamų dalykų, bet ir neigiamų, sudaryti įspūdį, kad norite išklausyti, o ne susipykti ar tik susilaukti pagyrų/padėkų. Aišku, turite pasiruošti, kad sulauksite ne vien teigiamų komentarų – bet juk tai normalu, visi žmonės skirtingi. Jei atsakymas bus „Oi, viskas labai patiko!!!“, tai tikriausiai žmogus tiesiog jums neatsivėrė. Už jūsų akių, su savo draugais, jis kalbės kitaip…

Paprastai iš nuoširdžių atsakymų į tokius laiškus sužinau daug dalykų, kurių net nebūčiau tikėjęsis. Kartais būna, pavyzdžiui, matai, kad kitam gal kažkas nelabai patinka, gal jis nesijaučia gerai – tada pradedi spėlioti, kodėl taip galėtų būti, ir dažniausiai neatspėji, nors galvoji, kad atspėji. Manydamas, kad atspėjai, kažkaip reaguoji (pvz. siūlai mažiau vaikščioti galvodamas, kad žmonės pavargo), kai problema buvo visiškai kita. Tokia, kuri išvis gal neįsivaizdavai, kad kam nors galėtų būti problema.

Po kelionės paprastai gali sužinoti tikrąsias priežastis, o tai padeda planuojant kitas keliones su tais ar kitais žmonėmis.

Bet svarbiausia, tai „užgesina“ konfliktus su tais žmonėmis ateityje. Nes tai, apie ką nekalbi, niekur nedingsta. Tokiais atvejais, kai tiesiai nepaklausi, kas buvo ne taip, galiausiai gali išgirsti apkalbas iš trečiųjų asmenų – kažkokiais kelionės aspektais bendrakeleiviai kažkam skundėsi, taip ir liko jiems kažkas nesuprasta, keista, kvaila. Kai negauna paaiškinimo, kodėl viskas taip buvo, tai prisigalvoja savų. Kas buvo nesusipratimas tada gali būti suvedama į kito asmens tariamą piktavališkumą, kvailumą, nemokšiškumą, keistumą ar pan.

Man taip nebuvo, bet girdėjau istorijų, kad kelionė net išskyrė draugus – nes kiekvienas pamato negeriausias kito puses ir nesistengia suprasti, o tiesiog puola smerkti.

Visai kitaip, kai tiesiai pašneki, išsiaiškini, parodai, kad nori suprasti vienas kitą.

Kelionės jums asocijuojasi su nepatogumais? Gal nekeliaujate ar atidedate keliones, nes manote, kad pavargsite, daug kas bus nemalonu, nepatogu?

Čia rasite daugybę patarimų, kaip išvengti nepatogumų! Paspaudę ant nuorodų galėsite sužinoti daugiau, kaip įveikti būtent tą kelionės sunkumą.

1.Sunku pasirinkti kur keliauti?. Idėjų rasite čia.

2.Kelionės planavimas. Užtrunka labai ilgai? Sunku susiplanuoti gerą kelionę? Niekas kelionių planavime nėra privaloma: galite skirti tam laiko tiek, kiek patys norite, ir turėti gerą kelionę! Jei norite susiplanuoti keliones efektyviau, vadovaukitės šiais patarimais – galima susiplanuoti kelionę net ir jau skrendant lėktuvu. Tačiau galbūt ir to atrodo per daug, per sudėtinga? Tuomet galite samdyti gidą / ekskursiją, o kaip tai padaryti pigiai ir efektyviai, pasakoju čia.

3.Vizos, skiepai ir kt.. Galvojate, kad su kelione susiję daug varginančios biurokratijos? Į daugumą šalių keliauti paprasta, kitur visos problemos nesunkiai sutvarkomos (žr. Straipsnius apie vizas, skiepus), o jei vis tiek nenorite tvarkyti pats – pilna agentūrų, kurios tą padarys už jus.

4.Daiktų krovimasis. Daiktus susikrauti užtrunka be galo ilgai? Neįsideda kažko, ko prireikia? Prisikraunate ko nereikia ir tenka tąsytis su savimi? Daiktų per daug, kad priimtų avialinijos? Viskas išsprendžiama vieną kartą susidaryti kelionėse reikalingų daiktų sąrašą ir į kiekvieną kelionę krautis daiktus pagal jį: kaip tą padaryti (ir kokius daiktus į tą sąrašą įrašyti) siūlau čia.

5.Skrydžiai. Ilgi skrydžiai lėktuvu, laukimai ir persėdimai oro uoste labai vargina ar net gąsdina (“Ar spėsiu į lėktuvą?”, “Ar suprasiu ką daryti oro uoste?”)? Viskas apeinama! Paskaitykite, prieš kiek laiko atvykti į oro uostą, taip pat, ką veikti oro uoste, kad nenusibostų, o jei lėktuvu apskritai esate skridęs mažai, kaip skristi lėktuvu.

6.Aklimatizacija. Nusigavęs į tolimą šalį jaučiatės pavargęs, nes pasikeitė laiko juosta? Kaip įveikti aklimatizacijos sunkumus, rašau čia.

7.Transportas kelionės vietoje. Pavargstate važiuodami automobiliu, autobusu, vaikščiodami gamtoje ar kt.? Tiesiog reikia pasirinkti jums tinkamą kelionės būdą, o taip pat tinkamą kelionės tempą: čia nėra teisingo varianto, svarbu, kas tinka ir patogu jums, o ne kaip keliauja jūsų draugai ar kokie influenceriai.

8.Nakvynės vietos. Esate pavargęs nuo mažų ir nepatogių viešbučių kambarių, toli nuo centro esančių viešbučių, purvinų viešbučių, viešbučių be parkingo, kai keliaujate su automobiliu ir t.t.? Visur yra visokių nakvynės vietų, netgi nebūtina apskritai rinktis viešbutį (yra AirBnB butai ir t.t.). Kaip tinkamai pasirinkti nakvynės vietą, rašau čia. Tai tikrai nebūtina, bet jei nuspręstumėte nakvoti oro uoste, automobilyje ar kitur – net ir taip galima patogiau išsimiegoti, jei žinai kaip.

9.Saugumas. Kelionės metu jaučiatės neramus, galvojate, kad nesaugu – bijote katastrofos, nusikaltėlių, apgavikų, ligų? Visų pirma, tai yra labai reta (didesnė rizika yra pvz. Žūti autoavarijoje pakeliui į darbą Lietuvoje nei patekti į kokį teroro aktą). Be to, galima išvengti tinkamai pasirenkant šalį ir tinkamai elgiantis: paskaitykite straipsnius kaip keliauti saugiai: kaip vengti nusikaltėlių, apgavikų, kaip elgtis susirgus, kada reikia ir nereikia skiepytis – ir jauskitės ramiau.

10.Kaina. Kelionėje nesijaučiate gerai, nes nuolat jaudinatės, kiek išleidžiate pinigų, dažnai išleidžiate daugiau, nei tikėjotės? Čia rašau, kaip keliauti pigiau – ir vis tiek patogiai.

11.Ilgalaikės kelionės, darbas iš kelionės. Gal pačios kelionės nekelia baimės, bet dar nedrįstate dirbti per atstumą iš užsienio, keliauti ilgiau nei savaitę-kitą, nes „Nežinia, ar bus internetas“, „Nežinia, ar be manęs išgyvens bendradarbiai, manęs staiga neprireiks“ ir t.t.? Kaip keliauti ilgą laiką ir dirbti iš užsienio, pasakoju čia.

Daugelis keliautojų renkasi kelionių kryptis vienu iš šešių būdų.

Jei keliauti dar tik pradedate, savąjį metodą iš šitų šešių galite pasirinkti ir jūs: kiekvienu šių būdų galima smagiai keliauti ne vienerius metus.

Tiesa, kiekvienas metodas turi ir nemažai trūkumų, ir galiausiai daugelis keliautojų pradeda jausti, kad jiems „kažko trūksta“. Vieniems taip atsitinka po 3 metų, kitiems po 10 metų.

Jei taip jau atsitiko jums, straipsnio pabaigoje rašau, kaip kelionių kryptis renkuosi aš pats ir daugelis patyrusių keliautojų – jie derina visus šiuos būdus.

Kaip daugelis žmonių nusprendžia, kur keliauti?

Šeši populiariausi keliautojų tipai pagal tai, kaip jie nusprendžia, kur keliauti:

1.Akcijų medžiotojas. Jie seka vieną dalyką: skrydžių kainas. Užtat kaip seka! Atranda visokiausias programėles, metodus, šaltinius vadinamosioms „error fare“ (avialinijų bilietų sistemų klaidoms). Kai tik pamato kokią „stebuklingą kainą“ – tuojau pat perka bilietą ir tik tada žiūri, ką gi ten veiks. Akcijų medžiotojai visada turi visą eilę neįtikėtinų pasakojimų apie „didžiausius gyvenimo laimikius“, kaip Europoje skrido už kokį eurą, o į tolimus žemynus – už šimtą-kitą eurų ir, atrodo, rungtyniauja vienas su kitu „Kas pigiau?“. Tiesa, savo socialinėje žiniasklaidoje rašo ne viską. Kai išsikalba, kartais išgirsti ir „nuostolingesnių“ patirčių. Bilieto kainos juk ne viskas: jei pigus skrydis bus į labai brangią šalį, iš/į tolimo oro uosto, be bagažo (kurį tu imsi), galutinė kelionės kaina nebūtinai bus tokia maža. Be to, pirkdamas bilietus prieš daug mėnesių, ne vienas „akcijų medžiotojas“ dalį jų yra praradęs, kai dėl darbų ar gyvenimo aplinkybių skristi nebegalėjo. Kaip ten bebūtų, daugelis Akcijų medžiotojų iš tiesų keliauja daug pigiau už visus likusius keliautojus. Tačiau juk ir pinigai – dar ne viskas. Jeigu kažkiek primokėjęs gali aplankyti įdomesnę vietą, gal verta?

2.Sofos svajotojas. Idėjų kelionėms jie prisigaudo atsitiktinai: iš spaudos, televizijos, kino, knygų. Vieni nori pamatyti vietas, aprašytas numylėtame romane („Nekaltybės muziejus“ Stambule?), kiti – vietas, kur filmuoti nuostabiausi filmai („Sostų karų“ Dubrovnikas? „Žiedų valdovo“ Naujoji Zelandija?). Treti kokia nors šalimi susidomi kai jos grožybės šmėžuoja ekranuose dėl kokio renginio (Olimpiada?) arba ten lankantis kokiai žvaigždutei. Yra ir tokių, kurie trokšta savo akimis pamatyti žiniose matytus „karštuosius taškus“ (Ukraina? Irakas?). Pačių kelionių metu tokiems keliautojams labai rūpi pamatyti kiekvieną „kur nors girdėtą“ vietą – net jei šaltinis neturi nieko bendro su vietos grožybėmis (pvz. Jamaikoje – Montego Bėjų, nes Kernagis dainavo, nors pats ten nė nebuvo). Kadangi kasmet „labai užkabina“ tik nedaug „netyčia nugirstų“ vietų, o anksčiau girdėtos vietos „prisimiršta“ ir taip nebeaitrina vaizduotės, tai kiekvienu metu Sofos svajotojai turi gana nedaug vietų, kurias trokšta pamatyti. Užtat yra pasiryžę paaukoti daug laiko ir pinigų, kad nuvyktų būtent ten, alternatyvų neieško ir nesvarsto. Dažnai galiausiai gailisi: „Ech, taip noriu į šalį X, bet tokie brangūs bilietai, ir kaip kiti sugeba keliauti pigiai?“ arba „Ech, apie tokią nuostabią vietą vakar perskaičiau, ir ji buvo visai šalia ten, kur keliavau užpernai – kaip galia, kad tada nieko apie tai tada nežinojau…“.

3.Ištikimas bendrakeleivis. Jis keliauja visada su tomis pat draugų kompanijomis ir/arba su tais pačiais kelionių organizatoriais (gidais). Kelionių krypčių jis beveik nesirenka išvis. Tiesiog žiūri, kur jo atostogų metu veža jų numylėtas kelionių organizatorius. Arba keliauja ten, kur nusprendė jo draugų kompanija – o toje kompanijoje keliones planuoja ir kryptis parenka kas nors kitas. Jei jau kažkada pradėjo taip „sekti kitais“, tikriausiai, „biolaukai sutampa“, kartu smagu. Bet kiek bepakalbu su žmonėmis, jau daug metų keliaujančiais šitaip, išgirstu ir tam tikrą nusivylimą: „Ech, gaila, kad mūsų gidas neveža į Kolumbiją, labai norėčiau“, „Ech, gaila, kad mano draugai nemėgsta keliauti aktyviai“ ir t.t. Tiesa, išdrįsti „keliauti savaip“ dažnam Ištikimam bendrakeleiviui vis tiek sunku. Nes barjerų daug: ne tik reikia išmokti pačiam rasti, kur ir kaip keliauti, bet ir keliauti be įprastų bendrakeleivių ar gido, jau tapusių „kelionių sinonimu“. O dar ta mintis „Ką bendrakeleiviai pagalvos, jei atostogausiu be jų?“. „Ai, gal vėliau“ – dažnas atideda pokyčius vėl. Iki tol, kol nebegalės atidėti…

4.Rekomendacijų vergas. Jei kokios nors vietos nėra aplankę ir išgyrę bent keli draugai ar sekami „kelionių influenceriai“ – keliauti į tokią vietą jis nė nesvarsto. „Ten niekas nevažiuoja, matyt neįdomu, tikriausiai nesaugu“ ir pan. Dažniausiai Rekomendacijų vergai keliauja į vietas, kurios „dabar ant bangos“ – tarp visų lietuvių arba bent jo kolektyve. Tačiau pasaulis didelis ir tik mažytėje, miniatiūrinėje dalelėje įdomių vietų bus neseniai lankęsis kas iš pažįstamų… Be to, pati „turistų banga“ savaime sunaikina daugelį vietos privalumų, dėl kurių pirmieji keliautojai-influenceriai ja taip džiaugdavosi: pakyla kainos, atsiranda eilės, turistų minios ir t.t. „Rekomendacijų vergų“ be galo daug, tai rodo net aviakompanijų elgesys: kai atidaro naują reisą, aviakompanijos bilietus parduoda pigiai, bet vis tiek skraido mažai kas (pvz. „Akcijų medžiotojai“). Tuomet pirmieji keliautojai pradeda pasakoti ten buvę – ir jais seka draugai, Facebook sekėjai. Aviakompanijos kainas pakelia, taigi, „Rekomendacijų vergai“ už lygiai tą patį susimoka daugiau. O juk vieta per tą laiką nepasidaro gražesnė! Dažniausi skundai, kuriuos girdžių iš rekomendacijų vergų – „Kiek visur pasaulyje pilna turistų“, „Kaip viskas kelionėse brangu“ ir pan. Taip ir norisi pasakyti, „O tai kodėl tu apskritai keliavai TEN??? Kodėl nekeliavai į vietą X, vietą Y ar bent jau vietą Z, kur ir pigiau, ir geriau?“. Atsakymai laukia patys išradingiausi – „Baik tu, ten turbūt nesaugu“, „Ar ten išvis yra normalių viešbučių?“, „Ten man būtų per sunku keliauti“ ir pan. Aišku, visi tie teiginiai neturi nieko bendro su realybe, o vienintelė tikra priežastis, dėl kurios ir išsigalvojamos visos tos abejonės, lieka nepasakyta: „Tai kad ten niekas iš mano pažįstamų (be tavęs) nėra buvęs!!!“.

5.Sąrašo braukytojas. Aplankyti visas Europos sostines? Septynis naujuosius pasaulio stebuklus? Visus Turkijos kurortus, kur veža „Novaturas“? Sąrašų braukytojai turi tokius ir panašius sąrašus (angl. „bucket list“) ir stengiasi, kad kiekviena kelionė išbrauktų bent vieną ar kelis objektus. Šiaip turėti sąrašus yra gerai – jei susidarai juos pats, pagal save. Sąrašo braukytojai kelionėmis neretai nusivilia todėl, kad savo sąrašų jie nesusidaro: tiesiog paima kokius nors sąrašus, kuriuos sudarė kiti. Kai kurie tų sąrašų neturi nieko bendro su vietų įdomumu kelionėms: pvz. daug Europos sostinių grožiu nusileidžia daugybei nesostinių, tad pasišovęs trūks plyš aplankyti visas sostines praleisi daug įdomaus ir būsi priverstas lankyti neįdomius miestus. Net ir tie sąrašai, kurie sukurti keliautojams, nebūtinai padeda, nes žmonėms rūpi skirtingi dalykai: tai, kad kažkokiam internetiniame balsavime žmonės kažkokį sąrašą patvirtino septyniais naujaisiais pasaulio stebuklais nereiškia, kad tai – pačios įdomiausios pasaulio vietos būtent Tau. Nes argi, pavyzdžiui, kiekviena daina, kuri laimi Eurovizijoj, tau atrodo pati geriausia? Negi norėtum klausyti vien dainų, kurios kada nors laimėjo Euroviziją? Arba žiūrėti vien filmus, kurie laimėjo bent vieną Oskarą?

6.Keliaujantis vienodai. Kai paprašai papasakoti, kada ir kodėl čia nukeliavo pirmą kartą, dažnas jų ilgai suka galvą. Nes tai buvo seniai ir nesvarbu. Svarbu, kad į tą pačią vietą jis grįžta metai iš metų, per kiekvienas atostogas: tą pačią šalį, dažnai – tą patį miestą ar kurortą, kartais net tą patį viešbutį. Jis nebesirenka kur keliauti, jis jau žino. Kai kuriuos Keliaujančius vienodai mintis tai pakeisti gąsdina – juk čia jau viskas įprasta, žinoma… Kiti tiesiog seniai nebemąsto, kad galėtų keliauti ir kitur. Tačiau, kai pasakoju Keliaujantiems vienodai apie savo lankytas vietas dažnai jaučiu šiokį tokį pavydą. Juk joks vienas miestas, kurortas ar šalis nėra tobula, visada bus daugybė gražių dalykų, kurių ten nėra, bet gali patirti kitur. Kur nors visuomet bus geresnis oras, skanesnė virtuvė, žemesnės kainos, gražesnė gamta ir t.t. Be to, ilgai ko nors neturėdamas, ypač pasiilgsti, o tai, ką turi, pamažu pabosta. Tačiau Keliaujantiems vienodai potencialius atradimus nusveria potencialūs praradimai: „O kas, jei ten bus blogiau, nei čia?“. Tačiau tinkamai renkantis kelionių kryptį „nesėkmės“ tikimybę galima sumažinti iki minimumo…

Beje, bent žiupsnelį Keliaujančio vienodai savyje turi dauguma keliautojų! Nė nesusimąstydami, savo keliones jie įspraudžia į rėmus ir, net jei keliauja po skirtingas šalis, daug ką kaskart daro vienodai. Vieni sako: „Keliauju tik po Europą, kiti žemynai ne man“. Kiti keliauja visada tik automobiliu arba visada tik dviračiu arba visada tik kruizais… Gerai, jei žmogus daug ką išbandė ir pasirinko tai, kas jam tinka labiausiai. Bet daugelis nė nebando kitaip, arba pabando kokį vieną variantą – ir jei tas nepasiseka, tai nebebando nieko (pvz. po vienos nesėkmingos kelionės į Egiptą „nurašo“ visas musulmonų šalis ar net visas nevakarietiškas šalis). Galiausiai, beje, kai kurie Keliaujantys vienodai netyčia atranda tai, ko nesitikėjo išbandysią (gal tai bus kelionės kemperiu, gal kelionės po Pietų Ameriką ar koks nardymas). Labai tuo džiaugiasi – bet kartu gailisi, kad neišmėgino to seniau. Kiti taip ir lieka neatradę to, kas gal taptų jų didžiausiu gyvenimo hobiu – nes nė karto neleidžia sau pamėginti keliauti kitaip nei visada!..

Kaip kelionių kryptis renkasi patyrę keliautojai?

Taigi, kaip geriausia rinktis kelionių kryptis? Galima visus aukščiau aprašytus metodus sujungti į vieną! Jau daug metų taip darau pats ir aplankau visas man įdomias vietas už tai nepermokėdamas.

Susidarykite savo asmeninį įdomių pasaulio vietų, trokštamų kelionių patirčių sąrašą. Ne, jo nereikia surašyti dabar pat – jį pildykite nuolat.

Kokia nors kelionės kryptis, idėja labai sudomina? Užsirašyk į savo asmeninį sąrašą. Nesvarbu kodėl sudomina – ar todėl, kad rekomendavo draugai, ar kad rodė per žinias, ar žiūrėjote apie ją įdomų filmą ar kokio influencerio pasakojimą.

Į savo asmeninį sąrašą galite įtraukti ir vietas iš kitų sąrašų (visokių ten „100 pasaulio stebuklų“ ir pan.) – bet neperrašinėkite ištisų sąrašų, pagalvokite, kurios iš tų vietų ir patirčių įdomios būtent jums.

Taip pat savąjį sąrašą pildykite ir kelionių metu: kai sužinosite apie įdomias galimybes, kurioms toje kelionėje neliks laiko, arba kai kokia nors patirtis taip patiks, kad norėsite po kelerių metų ją vėl pakartoti.

O geriausia, jei idėjas į sąrašą trauksite net ne pagal vieną šaltinį, bet pagal kelis. Pvz. kokią nors vietą ir rekomendavo draugai, ir apie ją įdomiai skaitėte knygoje, ir dar ji dažnai būna visokiose “100 gražiausių” knygose. Nes jei šaltinis tik vienas – galima ir suklysti. Bet jei tą kryptį nurodo keli geri šaltiniai – klaidos tikimybė daug mažesnė.

Jei skaitote šį straipsnį, tikėtina, esate keliavę jau ne vienerius metus, ir jau jaučiate, kas jums patinka, o kas ne. Keliautojus skirstau į keliolika tipų – kiekvienam jų reikia skirtingų patirčių. Vieniems reikia žygių gamtoje, kitiems – poilsio, tretiems – nuotykių su kitais keliautojais ir t.t. Pažiūrėkite, koks jūs keliautojas, ir sąrašą sudarinėkite pagal tai. Jei, pavyzdžiui, jums rūpi tik gamta – nėra tikslo į savo sąrašą traukti daug miestų, kad ir koks draugas labai rekomenduotų. Savo ruožtu, ilgainiui pajusite, kurie informacijos šaltiniai *jums* tinka: pavyzdžiui, vieni draugai keliauja panašiai kaip jūs, kas jiems patinka paprastai patinka ir jums, tai jų rekomendacijas galbūt norėsite greičiau įrašyti į savąjį sąrašą – o kiti gali keliauti visai kitaip, nei jūs.

Svarbu viską tikrai nuoširdžiai užsirašyti į sąrašą, negalvoti „Ai, šitą ir taip prisiminsiu“, „Šitą žurnalą turėsiu su savimi“. Nes sąrašas nėra tik „šiems metams“, kai kurias tų idėjų gal įgyvendinsite po 5 metų, 10 metų ar 15 metų, nes tada atsiras galimybė (laiko, pinigų, geri bilietai ir kt.). Taigi, į sąrašą rašykite ne tik tai, kam „Dabar turiu pinigų“ ar „Užtektų atostogų dabartiniame darbe“ – rašykite visas svajones, nes bent dalis jų kada nors tikrai priartės prie realybės!

Va turint tokį sąrašą jau galima užsiimti akcijų medžiojimu – ar bent bilietų paieška. Galite skristi kur pigu – bet tik jei ta vieta jums pakankamai įdomi, o ne šiaip bet kur. Tačiau pigių skrydžių į įdomias vietas tikrai bus daug – nes jūsų asmeninis įdomių kelionių/patirčių sąrašas jau bus labai ilgas, ypač kai jį būsite pildę keletą metų. Bent į vieną tų vietų bus gerų pasiūlymų visada!

Užuot savaitė iš savaitės tikrinę, tarkime, kokius skrydžio bilietus į Kanarus, nes dabar „pasirinkote Kanarus“ (dėl draugų, influencerių ar dar ko), ir kaskart nusivylę (nes maža tikimybė, kad pasitaikytų akcijų būtent jūsų pasirinkta viena kryptimi, jūsų pasirinktom datom), galite vieną kartą prisėsti ir paeiliui patikrinti galimybes į įvairias vietas iš jūsų ilgo sąrašo, iki prieisite tinkamą pasiūlymą.

Ir tai bus pasiūlymas į nuostabią kelionę, kurią kažkada patys įtraukėte į savo sąrašą – o ne šiaip į kokią nors atsitiktinę vietą, kur skristumėte tik dėl to, kad pigu, kaip daro „Akcijų medžiotojai“. Aišku, vertindami kainą, įvertinkite visą kainą – ne tik skrydžio, bet ir nusigavimo iš oro uosto, bagažo ir t.t.

Lygiai taip galite skristi ir kur pasiūlo draugai – tačiau irgi tik jei ta kelionė būtų įdomi ir šiaip. Aišku, kai sąrašas bus ilgas beveik visuomet kurie nors draugai norės keliauti bent į vieną tų vietų, kur ir jūs. Arba savo jau apgalvotą pasiūlymą pateiksite jūs – ir jie sutiks. Kartais tai nebus “nuolatiniai bendrakeleiviai”, bet pakeliauti su “naujais žmonėmis”, kurie iš tos kelionės norės to paties, kaip ir jūs, gali būti tik įdomiau.

Baltijos jūroje reklamuojami “Minikruizai”, “Kruiziniai keltai” – kas tai ir kada verta taip keliauti?

Internete gausu ir besidžiaugiančių tokiom kelionėm, ir labai jomis nusivylusių.

Kaip ir visur, svarbiausia žinoti, ko tikėtis. Plaukęs daug Baltijos jūros keltų, čia pamėginsiu viską paaiškinti, ką daryti, kad kelionė keltu per Baltijos jūrą nenuviltų.

Keltai Klaipėdos uoste

Kruizinis keltas – kas tai?

“Kruiziniais keltais” vadinami didžiausi ir įdomiausi Baltijos jūrą kertantys keltai. Baltijos jūros dydis toks, kad daugelis maršrutų skersai ją užtrunka kokį pusdienį ar dieną. Taigi, kruiziniai keltai paprastai būna naktiniai: išplaukia dieną ar vakare ir atplaukia kitą rytą ar dieną. Svarbiausia: jie tokie dideli, kad dažname jų yra pakankamai pramogų, poilsio vietų, kad ten praleistas laikas būtų smagus ir įdomus (ar bent taip sako jų reklamos).

Aišku, kaip ir kiekvienas keltas, kruiziniai keltai gabena automobilius ir sunkvežimius. Aplinkui Baltijos jūrą važiuoti be galo toli. Taigi, automobilių ir sunkvežimių vairuotojams kruiziniai keltai padeda sutaupyti daug laiko ir pinigų. Tarkime, Klaipėda-Karlshamnas nuplaukti užtrunka 12 val., o važiuoti per Daniją reikėtų 21 val.; benzinas kainuotų brangiau, nei keltas.

Tiesa, kai kurie Baltijos keltai plaukia palei krantus ir jais plaukti gali užtrukti net ilgiau, nei vairuoti: pvz. Klaipėda-Kylis plaukia 19 val., o nuvažiuoti be sustojimų būtų 16 val. 30 min. (jei važiuoji iš Vilniaus, kelionė keltu atitinkamai 24 val. “su viskuo” ir tik 15 val. 30 min. vairuojant). Bet juk plaukdamas keltu gali ilsėtis, o ne vairuoti!

Pagrindiniai Baltijos jūros keltų uostai pažymėti raudonais taškais

Priešingai nei mažieji keltai, tokie, kaip plaukioja iš Klaipėdos į Smiltynę, kruiziniai keltai – tai ne tik denis mašinoms sustatyti ir salonas su kėdėmis. Ten yra ir kajutės nakvynei, bent vienas restoranas – o didesniuose rasi ir daug restoranų, kazino, barus su gyva muzika ir t.t. Būtent iš čia ir yra žodis „kruizinis“: tokiame kelte gali pasijusti tarsi kaip kruiziniame laive, bent jau vieną naktį. Na, jei plauksi pirmyn-atgal – dvi naktis.

Įmanoma po Baltijos jūrą susidurstyti ir ilgesnius “kruizus” skirtingais keltais: Talinas-Stokholmas-Marienhamnas-Helsinkis-Talinas ir pan. Todėl daug keleivių kruiziniais keltais plaukia be automobilio. Dalis plaukia dėl pramogų kelte ir krante mažai ką daro (ypač jei kelte dėl mažesnių mokesčių pigus alkoholis…).

Gyva muzika kelte Marienhamnas-Turku

Tačiau ne kiekvienas Baltijos keltas vertas to kruizinio kelto vardo…

Kruizinis keltas keltui nelygu

Perskaitęs internete „Kaip patiko plaukti Baltijos keltu!“ ar „Tie Baltijos kruizai – tikra apgavystė, fūristų laivas ir tiek“ iš karto galiu nuspėti, kokiu keltu kas plaukė.

„Tikrieji kruiziniai keltai“ – dideli, talpina ~2000-3500 keleivių, o dėl tiek jau būna ir pramogų bei kito, dalis keleivių jais plaukia specialiai dėl patirties. Tuo tarpu Baltijos jūroje gausu ir mažesnių naktinių keltų, kuriuose, be techninių patalpų ir automobilių denio, rasi tik kajutes ir kokį vieną restoraną, jais plaukia ~300 keleivių. Tokiais paprastai plaukiama tik „iš reikalo“, dažniausiai taip gabenami sunkvežimiai, ir pavieniai turistai, ten atsidūrę, gali pasijusti kiek ne savo vietoje ar bent jau neturintys ką veikti. Ypač jei jie patys dar plaukia be automobilio (taigi, jiems kaip ir nebūtina plaukti, skristi būtų greičiau/patogiau).

“Silja”linijų Baltic Princess keltas, talpinantis 2800 keleivių

Koks laukia keltas galima sužinoti internete – paieškokite jo pavadinimo ir pamatysite, koks jo dydis. Deja, iš Lietuvos „didžiųjų keltų“ plaukia mažai. Nes Klaipėda nėra superdidmiestis, o didžiausi keltai jungia didžiausius Baltijos jūros pakrantės miestus: ypač Stokholmą, Helsinkį, Taliną, bet kažkiek ir Rygą, Turku ir kt. Nemažai Suomijos-Švedijos ar Estijos-Švedijos keltų pakeliui stoja Alandų salose – tai dėl mokestinių priežasčių (kadangi Alandų salos yra ne Europos Sąjungoje, tai, jei keltas ten stoja, reikia mažiau mokėti mokesčių). Didžiausi iš Lietuvos plaukiantys keltai šiuo metu (2023 m.) – Klaipėda-Karlshamnas, ir tai jie talpina tik ~600 keleivių. Visi kiti keltai iš Klaipėdos tikrai nėra tikra kruizinių keltų patiritis.

Trys keltai Klaipėdoje. Didžiausias 600 vietų Luna Seaways, mažesnis ~300 vietų Optima Seaways, plaukia ~400 vietų Huckleberry Finn.

Įprasta, kad tam tikra linija plaukioja tik vienas keltas, arba du vienodi tos pačios kompanijos keltai. Taigi, nėra taip, kad galėtum, tarkime, pasirinkti, kur keliausi, o tada jau rinktis geresnį keltą. Realiai reiktų daryti atvirkščiai: rinktis, kur keliausi, tik iš tų maršrutų, kuriais plaukioja jus tenkinantys laivai. Būtent laivas svarbiausia, o ne laivų kompanija: ta pati kompanija neretai turi labai skirtingų laivų su labai skirtingu kokybės standartu. Tik pačiuose populiariausiuose maršrutuose (kaip Helsinkis-Stokholmas) plaukioja kelių skirtinų kompanijų keltai.

Įvairios ir kruizinių keltų kainos. Jos nepriklauso nuo kelto kokybės. Kaip tik priešingai – pigiausiai keliavau pačiais geriausiais keltais (Turku-Marienhamnas). Girdėjau, taip yra todėl, kad geriausi keltai didelę dalį pajamų gauna iš pramogų (kazino, alkoholio pardavimų), ir todėl gali sau leisti pardavinėti bilietus labai pigiai. Bendrai paėmus, yra ir tokių keltų maršrutų, kur pamačius kainą pirma mintis „geras, kaip pigu!“, ir kur pirma mintis „apiplėšimas vidury baltos dienos – kas čia gali plaukti?“ (na, plaukia sunkvežimiai, prekes gabena – tai verslas, pigiau, nei apvažiuoti).

Atplaukiu į Alandų salas

Be laivų ir kainų, skiriasi ir grafikai. Populiariausiomis linijomis keltai plaukia kasdien, bet kitomis – keliskart per savaitę, tad ten kelionę suplanuoti sunkiau.

Bendrai visi šie dalykai susiję. Poopuliariausiose keltų linijose dažniausiai (a)Plaukioja didžiausi laivai (b)Geriausios kainos ir (c)Geriausi grafikai (daugiausiai išplaukimų).

Kruizinio kelto patirtis, kajutės

Plaukimas Baltijos jūros keltu atrodo taip:
1. Registracija baigiasi apie 1 val. – 1:30 min. iki išplaukimo: taigi, reikia atvažiuoti iš anksto ir stoti į eilę, panašiai kaip oro uoste.
2. Automobiliai ir sunkvežimiai įvažiuoja į vidų, dengtą denį. Tame denyje būti laivui plaukiant negalima – privalai išlipti į bendras laivo erdves.

Automobilių denyje

3. Bendros laivo erdvės susidaro iš atvirų denių, barų, restoranų, kazino, parduotuvių ir kt. Laivuose, plaukiančiuose iš Suomijos, dar yra ir saunos ir pan.
4. Tavo nakvynės vieta priklauso nuo bilieto. Galimos vietos nakvynei:
a) Sėdimasis salonas – nakvoji kėdėje, nors realybėje tokį variantą pasirinkę keleiviai neretai tiesiog leidžia naktį laivo baruose, atviruose deniuose ar dar kur (miegoti priskirtoje vietoje – nebūtina). Tai – pigiausias bilietas.
b) Kajutės. Jos būna keturvietės ir dvivietės. Taip pat – su langu arba be. Tiesa, palyginus su daug kruizinių laivų, kajutės mažokos, langas paprastai – nedidelis iliuminatorius, o ne koks kruiziniams laivams būdingas balkonas. Kajutės su langu brangesnės nei be lango. Priešingai kruiziniams laivams, keltuose galima pirkti ne tik visą kajutę, bet ir vietą kajutėje – vieną lovą. Tokiu atveju kajute teks dalintis su nepažįstamaisiais.
Plaukdamas kruiziniu keltu, atskirai moki už automobilį bei už jo keleivius.
5. Prieš laivui atvykstant, bus pranešta, kad vairuotojams ir automobilių keleiviams jau reikia grįžti į automobilius, kad, vos atsidarys kelto vartai, galėtų paeiliui išvažiuoti. Keleiviai be automobilių išlips atskirai.

Vienas žaviausių dalykų kruiziniuose keltuose – vaizdai iš jo denių. Baltijos jūros pakrantės labai gražios: daugybė Švedijos ar Suomijos salų ir salelių, paplūdimiai, kopos, maži nameliai. Maršrute Helsinkis-Marienhamnas-Stokholmas beveik visada plauksi tarp salų, o ne atviroje jūroje, galėsi gėrėtis vaizdais.

Kruizinio kelto denyje

Kruizinio kelto alternatyvos: plaukti, skristi ar važiuoti?

Ar apsimoka keliauti kruiziniu keltu? Tai priklauso ir nuo žmogaus. Alternatyvos tokios:

1.Srydis lėktuvu. Lėktuvu ne tik gerokai greičiau – šiais laikais tai neretai ir pigiau, nei keltu, ypač jei imtum kajutę. Bet nebūtinai. Reikia lyginti kainas komnkrečiame maršrute. Bet, net jeigu konkrečiu maršrutu ir yra pigiausia bei patogiausia nukeliauti keltu (pvz. Klaipėda-Karlshamnas), klausimas, ar tokiu maršrutu iš tikro geriausia keliauti? Gal jums iš tikro būtų aktualiau / įdomiau Vilnius-Stokholmas. Tiesa, lėktuvu nenusigabensi automobilio – jei nori „anoje pusėje“ pakeliauti automobiliu, teks jį nuomotis. Be to, kadangi keltai plaukia naktį, tai, priklausomai nuo to, kada būtų skrydis, sutaupote vieną nakvynę viešbutyje. Taip pat plaukiant keltu yra neribotas ar mažai ribotas bagažas.

2.Vairavimas visą kelią. Tai logiška altenatyva keltams ten, kur keltų maršrutas driekiasi palei krantą, pvz. Lietuva-Vokietija, bet mažai logiška ten, kur keltas kerta Baltijos jūrą, pvz. Latvija-Švedija. Palyginus su keltu, vairuodamas tikriausiai labiau pavargsi – o kaip bus pigiau, priklauso nuo maršruto bei to, kiek žmonių važiuoja (nes vairuojant išlaidos nuo keleivių skaičiaus nepriklauso, tuo tarpu keliantis keltu už kiekvieną keleivį tenka primokėti papildomai). Esu išbandęs ir tokį variantą: į vieną pusę plaukti su automobiliu keltu, o į kitą – parvairuoti (Klaipėda-Kylis). Tokiu būdu nereikia dukart važiuoti panašiu keliu.

3.Autobusas. Įmanoma ne visur, nebūtinai pigiau nei keltas. Nenusigabensite automobilio, bagažas labiau ribotas, miegoti ne taip patogu, nėra pramogų. Sunku sugalvoti autobuso privalumų prieš keltą, bet paprastai jie tarpusavy ir nekonkuruoja: daugeliu maršrutų, kur kelia kruiziniai keltai, nėra autobusų, ir atvirkščiai.

4.Tikras kruizinis laivas. Po Baltijos jūrą plaukioja ir tikri kruiziniai laivai. Ten perki visos savaitės kelionę su sustojimais įvairuose Baltijos jūros uostuose. Įeina pilnas maitinimas, pramogų – daugiau nei kruiziniame kelte, visi turi kajutes ir, kartą į kajutę susinešęs daiktus, gali juos laikyti visą kruizą (nereikia išlipti su visais daiktais kas rytą). Kainos priklasuo nuo to, su kokiu keltu lyginsi. Minusai – pirkdamas „pilną kruizą“ negali rinktis uostų (sunku rasti kruizą, kur būtų sustojimai tik ten, kur pats nori), negali gabentis automobilio, neretai turi pradėti ir baigti kelionę tam pačiam uoste (ir tai niekada nebūna Klaipėda). Bendrai paėmus, jei ryšitės keliauti kruizu, siūlyčiau geriau pagalvoti plaukti ne Baltijos jūra, kur, tikriausiai, ne vieną miestą (Rygą, Taliną, Gdanską ar pan.) jau būsite matę. Vieni geriausių ir populiariausių kruizų, o ir vieni pigiausių – Karibuose.

Turtinga Baltijos kruizinių keltų istorija: jie turi savo kultūrą

Keliaudamas bet kokiu būdu, mėgstu pasidomėti tokių kelionių istorija. O kruizinių keltų istorija ir reikšmė Baltijos jūros regiono kultūrai didžiulė! Tiesa, Lietuva prie šito reikalo prisijungė per vėlai, tad kruiziniai keltai labiausiai prie širdies suomiams ir švedams.

Mat ~1970-1980 m., kai didžioji dalis Baltijos krantų dar buvo valdomi komunistų (ir Lietuva), pirmosios populiarios kruizinių keltų linijos pasaulyje sujungė būtent Suomiją ir Švediją (Turku-Stokholmas, Helsinkis-Stokholmas ir pan.). Pasaulis – o ypač Suomija – tada dar nebuvo toks turtingas, lėktuvų bilietai – brangūs, ir tokie keltai dažnam suomiui buvo pirmoji kelionė į užsienį.

Kruizinio kelto bilietai

Maža to, “naktis kelte” tapo “audringos nakties” sinonimu. Kadangi keltai plaukė tarp šalių, alkoholis ten pardavinėtas be muitų, pigiau, tad ten rengta daugybė vakarėlių. Keltai švedams ir suomiams ėmė asocijuotis net su vienos nakties nuotykiais: plauki keltu ir ieškai sau laikino vyro ar moters, juk žinai, kad visi, kas plaukia kartu, irgi naktį leis kelte. O dar daug kas bus be kajučių, miegos kur denyje apgirtę…

Su anų laikų kruiziniais keltais Suomija-Švedija susiję daug mistinių istroijų – juose vyko neištirtos žmogžudystės, dingo be žinios keliasdešimt žmonių (iškrito ar išmesti per bortą?) ir t.t. O kur dar 1994 m. kelto “Estonia” tragedija su visom sąmokslo teorijom (dauguma žuvusių ten irgi buvo švedai, plaukę pigiai pasiausti neseniai išsivadavusioje nuo Sovietų Estijoje).

Kruizinio kelto bare

Ir nors šiandien pasaulis visai kitoks, švedai ir suomiai pinigų nestokoja ir gali sau leisti žiemas ir kur Tailande, keltas dažnam jų vis dar asocijuojasi su tokia linksma, pašėlusia naktimi, linksmu savaitgaliu, ir dažname Baltijos kruiziniame kelte dar gali pamatyti siaučiančių suomių ar švedų kompanijas.\

Bet kas tik nevyksta šiuolaikiniuose kruiziniuose keltuose – įprasta, kad diesnieji, pavyzdžiui, turi konferencijų sales, ir ten kompanijos organizuoja kokius seminarus savo darbuotojams: kelionė ir darbas kartu.

Keltas – ne kiekvienam, bet išbandyti verta

Bendrai paėmus, kelionę Baltijos jūra kruiziniu keltu (tikru), rekomenduočiau išmėginti kiekvienam. Gal susidurstyti kokį „netikrą kruizą“ su keliais sustojimais, o gal į vieną pusę persikelti su automobiliu, o atgal parvairuoti.

Bet tokiai kelionei reikia pasiruošti. Kainos čia varijuoja smarkiai, o keltas nelygu keltui. Ne viskas, kas garsiai reklamuojama, verta dėmesio. Pirma verta susirasti norimą keltą ir bilietus į jį ir tik tada apsispręsti taip keliauti – o ne pirma nuspręsti iš kur į kur keliauti ir tada jau žūtbūt “veržtis” į vienintelį keltą, kuris plaukia panašiu maršrutu.

Kruiziniame kelte

Vaikystėje sunkiai galėdavau užmigti ne lovoje, ne tyliai ir ne tamsoje.

Bet šiandien moku užmigti praktiškai bet kur ir visur puikiai pailsiu. Čia nėra kažkoks “įgimtas sugebėjimas”: to galima išmokti ir čia rašau kaip. Metodų daug – reikia išsirinkti tinkamus sau.

Gebėjimas miegoti bet kur kelionėse labai svarbus. Puikiai pailsiu skrydžiuose ar transporte ir kitą dieną esu pilnas jėgų. Pailsiu kiekviename viešbutyje: kad ir prie judrios magistralės ar naktinio klubo iš kurio plyšauja muzika. Be to, nė nereikia “būtinai ieškoti viešbučio”, kai tai nelogiška (pvz. kai turi iš viso 8 val. tarp skrydžių, ar kai keliauji automobiliu ir viešbučiai toli iš kelio): galiu nusnūsti bet kur ir sutaupyti laiko.

Išmokti miegoti bet kur gali beveik kiekvienas. Kitose kultūrose tai įprasta, čia tik europiečiai/vakariečiai nuo vaikystės migdomi patogiai ir todėl to neišmoksta. Bet niekada nevėlu pradėti. Būtinai perskaitykite straipsnį iki galo – ne viskas tinka visiems žmonėms.

Japonijos traukinyje, kur masiškai miegama taip: japonai užmiega nepaisant garsų, šviesų ir nepatogios padėties

Afrikoje miegama ir taip…

Kas labiausiai trukdo miegoti (ir kaip sumažinti nepatogumą)?

Pirmiausiai verta suprasti, kas tau iš tikrųjų trukdo miegoti. Lengva tiesiog numoti ranka “Aš negaliu užmigti ne viešbutyje”, bet iš tikro yra konkretūs dalykai, kurie trukdo labiausiai. Pasimėginkite. Kai kuriuos iš labiausiai trukdančių dalykų galima panaikinti ar apriboti.

Tipiniai žmonių miegui trukdantys dalykai (ir būdai tuos trukdžius “nuimti”):
Šviesa. Padeda akių raištis.
Garsas. Dažnai rekomenduojami ausų kamštukai, bet jie garsą uždengia ribotai. Kur kas geriau – geros garsą neutralizuojančios ausinės (arba ausinės ir kamštukai). Ausinėse galima paleisti ir raminančią muziką, jei padeda.
Nepatogi poza. Neretai net ir blogomis sąlygomis galima rasti šiek tiek geresnę pozą, patogesnę vietą (kaip tą padaryti rašysiu žemiau). Yra specialiai tam sukurtų daiktų (pvz. pripučiamos pagalvėlės), bet patogumą galima pasididinti ir panaudojus eilinius daiktus: pvz. pakišus po galva sulankstytą minkštą rūbą ar pan. Kai kurios nepatogios pozos diskomfortą sukelia ne iš karto, bet po truputį (pvz. nutirpsta koja ar įskausta nugara). Tokiose pozose gali užmigti – tikėtina, po valandos-kitos nubusi, ir tada galėsi pozą pakeisti (bet žr. žemiau skyrelį “Kaip vėl užmigti netyčia nubudus?”). Nuskaudusi vieta atsigaus, o jei per tą laiką nuskaus kita vieta – bus galima grįžti į pirminę pozą. Gali būti, kad bus pozų, miegant kuriose kas nors įskaus ilgam – įsidėmėkite jas ir jų venkite, bet tų, kur nuskausta trumpam, vengti nereikia.
Baimė, ypač būti apvogtam. Tai sprendžiama pasirinkus saugesnę vietą bei susidėjus daiktus taip, kad jų būtų neįmanoma paimti nepažadinus (apsivyti kuprinės petnešas aplink koją ar ranką, piniginę ir telefoną persidėti į vidinių rūbų kišenes (ant kurių dar aprengtas kitas rūbas) ir pan.). Jei keliauji keliese, galima miegoti “pamainomis”.
Šalta, karšta. Pasirinkti tinkamą aprangą. Miegui reikia šiltesnės aprangos, nei, tarkime, vaikščiojimui prie tokios pat temperatūros.

Šiam žmogui turbūt sunku užmigti kiečiau, tad vežiojasi pagalvėlę. Čia – oro uostas.

Aišku, visus trukdžius galima susimažinti pasirinkus tinkamą vietą. Pvz. jei miegate viešbutyje – kambarį su langais į kiemą (dėl garso) ar su kondicionieriumi (dėl karščio).

Man asmeniškai, tiesa, jokių čia specialių priemonių nebereikia. Lazda turi du galus: jei nuolat naudosi akių raištį, tai niekada neišmoksi miegoti prie šviesos. Aišku, jeigu visada ir galėsi vežiotis tą akių raištį – gal mokytis nė nereikia… Bet aš nenoriu apsikrauti papildomais daiktais, todėl išmokau bet kur miegoti ir be jų.

Miegu oro uoste

Korėjiečiai įpratę miegoti tradicinių pirčių čimdžilbangų prieigose ant žemės – taio prilyginama savotiškam viešbučiui, nusiperki bilietą nakčiai, nors daugeliui europiečių tai neatrodytų patogu

Kaip užmigti sudėtingom sąlygom? Ir kaip to išmokti?

Ar bus lengva užmigti labiausiai priklauso nuo nuovargio. Net ir lovoje juk užmigti vidury dienos gali būti sunku. Tačiau jei esate labai pavargęs, ilgai nemiegojęs, tai galite imti “knapsėti” net tokiom sąlygom, kai nė už ką to nenorėtumėte (giminių susitikime, teatre, už vairo ar pan.). Na o nemiegojus labai liga jau *neužmigti* pasidaro sunku, nesvarbu kur.

Nuovargio limitai kiekvienam žmogui skirtingi. Bet principas tas pats: kuo labiau esi nuvargęs, tuo nepatogesnėm sąlygom gali užmigti.

Taigi, jei numatai, kad tą naktį reikės miegoti tau nepatogiai, pasistenk susiorganizuoti dieną taip, kad būtum tuo metu kuo labiau pavargęs.

Nuovargis priklauso nuo trijų dalykų: laiko, kurį esi nemiegojęs; kiek miegojai naktį prieš tai; bei ką veikei dieną (rimtai sportavai? Tiesiog žiūrėjai televizorių?). Tu kontroliuoji visus šiuos dalykus – t.y. nuovargį gali bet kada pasididinti.

Tarkim, tau sunku miegoti lėktuve, o nusimato naktinis skrydis. Tai pasistenk skrydžio dieną atsikelti kuo anksčiau – gal 3 nakties, net jei tai būtų savaitgalis. Kai į lėktuvą įlipsi nemiegojęs beveik 24 val., bus tikrai paprasčiau užmigti, nei jei būtum atsikėlęs normaliu metu.

Tikslaus recepto, “Kiek nuvargti?”, nėra, kaip ir “Kas ta nepatogi nakvynė?”. Jūs save žinote geriausiai ir, kelis kartus pabandę, gerai pajusite savo organizmą.

Dabar linksmiausias dalykas! Kiekvieną kartą miegoti tomis pat sąlygomis bus vis paprasčiau! Tarkim, dar visai neseniai nemokėjau užmigti ant važiuojančio automobilio priekinės sėdynės, buvo praktiškai neįmanoma, bet kokie posūkiai ar stabdymai trukdydavo. Miegoti eidavau ant galinės sėdynės, kur jau buvau išmokęs išsimiegoti – bet ji juk ne visada laisva.

Pirmus kartus ant priekinės sėdynės pavyko užmigti ir išsimiegoti tik kai buvau labai labai pavargęs. Bet su kiekvienu kitu kartu to nuovargio tam reikėjo vis mažiau. Nes organizmas priprato, kad tokia padėtis miegui tinkama, “saugi”. Analogiškai su miegu lėktuve, su šviesa, su garsais ir t.t. – tik prie šito prisipratinau daug seniau.

Dar yra dalykų, prie kurių nepripratau. Pavyzdžiui knarkimas. Kodėl nepripratau? Nes nesitreniravau. Tiesiog aplinkoj nėra knarkiančių žmonių, o tuos kartus, kai teko tarp jų miegoti, nebuvau pakankamai pavargęs. Tuo tarpu ten, kur dažnai tekdavo užmigti labai pavargus – prie lėktuvų garso, traukinių garso, automobilių garso, muzikos garsų iš gretimo naktinio klubo, šokių – dabar miegu puikiai ir kai esu mažai pavargęs.

Kaip vėl užmigti netyčia nubudus?

Įprastas atvejis, kad nepatogiai miegodamas nubusi – gal koja bus nuskaudus, nes prispausta, o gal lėktuve ims garsiai kalbėti per garsiakalbį ir pan.

Tokiu atveju reikia *iš karto* vėl stengtis užmigti (pvz. pakeitus poziciją, jei buvo nepatogu), net neatsimerkti. Kol dar esi “įsimiegojęs”, vėl užmigti bus daug paprasčiau. Tačiau jeigu bent kiek “išsibudinsi” (pvz. nutarsi pasitikrinti Facebook ar ko užkąsti ar net tiesiog ką nors pasakyti bendrakeleiviui), tai tomis pačiomis sąlygomis vėl užmigti gali ir nebepavykti, kadangi jau būsi šiek tiek pasnaudęs, reiškia, šiek tiek mažiau pavargęs, “nebepakankamai pavargęs” tokiam nepatogiam miegui. Aišku tas “nepakankamai pavargęs” yra apgaulingas jausmas: gerai išsiilsėjęs tikrai nesijausi bei kitą dieną jausi nuovargį, bus sunku atlaikyti neužmigus (nes pvz. dar būsi miegojęs tik 2 val.).

Gera treniruotė išmokti “vėl užmigti” – tiesiog eilinę naktį nustatykite žadintuvą, kad skambėtų dviem valandom per anksti. Kai suskambės – atidėkite pusvalandžiui ir iškart užmiginėkite vėl. Vėl suskambės – dar pusvalandžiui. Iš pradžių gali būti sunku vėl užmigti, galiausiai po tokių treniruočių imsite po kiekvieno suskambėjimo užmiginėti iš karto.

Kaip miegoti lėktuve?

1.Pasirinkite reikiamas lėktuvo vietas. Kai kuriose avialinijose tai mokama, kitose oficialiai pasirinkimo nėra išvis, bet paprašęs registracijos stalelio darbuotojo net ir ten dažnai gali gauti tam tikras vietas. Miegui gali padėti šie variantai:
-Vieta prie avarinio išėjimo – daugiau vietos kojoms, kas aktualu, jei jums jos nuskausta / nutirpsta.
-Vieta prie lango – atsiranda papildoma galimybė dėti galvą ant lango.
-Vieta kartu su artimaisiais – galite dėti galvą vienas ant kito.
-Aukštesnė klasė – ten sėdynės didesnės, o geriausiose klasėse/avialinijose atsilenkia horizontaliai tarsi lovos. Bet tai kainuoja labai brangiai, tokiose vietose skridęs nesu ir viskas, ką čia rašau, galioja ekonominei klasei. Kadangi ekonominėje klasėje miegu puikiai, tai mokėti brangiau ir nėra reikalo.

2.Galimos miego pozos lėktuve:
-Atlenkti sėdynę iki galo atgal ir atsilošti. Tiesa, ekonominėje klasėje labai smarkiai ji neatsilenks. Kartais galvos atlošas išsilanksto taip, kad galėtum padėti galvą šonu. Kitu atveju tam galima panaudoti pripučiamą pagalvėlę, jei turite.
-Galvą (kaktą) atremti į priekinę sėdynę, gal pasidėjus paminkštinimui striukę ar kokį rūbą.
-Galvą atremti šonu į langą, gal pasidėjus paminkštinimui kokį rūbą (įmanoma tik sėdint prie lango).
-Atlenkti staliuką ir galvą padėti ant staliuko (tinka tik ten, kur daug vietos kojoms arba žemesnio ūgio žmonėms).
-Galvą padėti ant bendrakeleivio, kuris sėdi šalia (aišku tik jei bendrakeleivis – tavo draugas ar artimasis 😊 )
-Jeigu pasiseka ir sėdynės greta jūsų laisvos – galite išsitiesti per kelias sėdynes tarsi lovoje (paprastai tam reikia trijų sėdynių, taigi, tai reta).

Miegas galvą atrėmus į priekinę sėdynę – skrybėlė suteikia šiek tiek minkštumo

Miegas atsirėmus į langą (aš) ar į bendrakeleivį (Aistė)

Įsidėmėkite, kurios pozos jums patogiausios. Dažniausiai per skrydį pakeičiu kelias iš šių pozų: būna, kad kas nors nuskausta ar nutirpsta, atsibudęs pereinu į kitą. Pripratus tokie atsibudimai visiškai netrukdo – iš karto užmiegu vėl ir pailsiu. Šiaip ar taip net ir lovoje miegodami daug kas bent kelis kartus per naktį atsibunda (nebūtinai tai ryte prisimena). Tik svarbu iš karto vėl užmigti! (žr. aukščiau “Kaip vėl užmigti netyčia nubudus?”)

Kaip miegoti autobuse?

Miegas autobuse panašus į miegą lėktuve (perskaitykite skyrių “Kaip miegoti lėktuve”), tik čia atsiranda papildomas trukdis – autobusas nėra stabilus. Jis stabdo, sukinėjasi, o prastame kelyje dar ir dreba.

Dėl to, tarkime, atsirėmus į langą autobuse miegoti ne visada išeina – kartais krato per smarkiai, langas virpa. Dar jis šaltas, drėgnas (nors tai sprendžiama pasidėjus ką nors tarp galvos ir lango, pvz. drabužį).

Bendrai paėmus, miegui autobuse dažniausiai reikia būti labiau pavargusiam, nei miegui lėktuve.

Vienas geras dalykas: jeigu autobuse, ypač kalnų keliuose, jus pykina, tai tikrai nereiškia, kad negalėsite autobuse miegoti. Neretai žmonių, kuriuos pykina, miegant nepykina: svarbu tik užmigti laiku (pvz. prieš prasidedant kalnų keliui). O trumpam nubudus dar svarbiau nei kam kitam vėl greitai užmigti.

Atkreipkite dėmesį, kad autobusas autobusui nelygui ir kartais tuo pat maršrutu gali važiuoti patogesni autobusai su patogesnėm, didesnėm vietom. Tiesa, tikrai miegamieji autobusai yra reti, ir dažniausiai vis tiek tose vietose nėra taip patogu miegoti, kaip lovoje.

Miego padėtis autobuse (aš atsirėmęs į langą, Aistė į mane). Skara tarp mano galvos ir lango suteikia pakankamai paminkštinimo – bet tik Korėjos keliams. Panašiai Filipinų keliuose užmigti buvo sunkiau, nes autobusas labiau kratė dėl nelygaus kelio ir nedidelis paminkštinimas nekompensavo kratymo

Patogesniame miegui naktiniame autobuse Indonezijoje

Patogesniame Korėjos autobuse

Taip pat, ypač jei turite išlipti nepaskutinėje stotelėje – nepamirškite nusistatyti žadintuvą net jei galvojate, kad “tikrai nubusite”.

Kaip miegoti traukinyje?

Miegas traukinyje panašus į miegą lėktuve (žr. skyrių “Kaip miegoti lėktuve”). Tik traukinyje daugiau vietos, nei lėktuve, ir gali būti daugiau galimybių patogesnėms sėdynėms – išanalizuokite jas. Pavyzdžiui gali būti:
-Vietos su didesniu stalu, ant kurio gali padėti galvą.
-Miegamosios vietos, miegamieji vagonai (ten jau miegi tarsi lovoje). Tokias paprastai reikia užsisakyti už priemoką, bet priemoka dažniausiai mažesnė, nei už verslo klasę lėktuve.

Kazachijos traukinio plackarte – miegamajame vagone

Miegas traukinio miegamajame vagone

Priešingai nei autobusas, traukinys važiuoja gana stabiliai – taigi, jei yra galimybė rinktis, ar naktinis autobusas, ar naktinis traukinys, paprastai visada verta rinktis traukinį, net jei miegotumėte kėdėje.

Kaip ir autobuse, ypač jei turite išlipti nepaskutinėje stotelėje – nepamirškite nusistatyti žadintuvą net jei galvojate, kad “tikrai nubusite”.

Miegu pasidėjęs galvą prie stiklo Tailando traukinyje

Kaip miegoti automobilyje?

Miegoti stovinčiame automobilyje – panašu, kaip lėktuve ar traukinyje (žr. skyrelius aukščiau), o važiuojančiame automobilyje – kaip autobuse (žr. “Kaip miegoti autobuse?”). Tik atsiranda papildomos galimybės:
-Miegoti smarkiai atsilenkus priekinę sėdynę: automobilio sėdynės atsilenkia labiau nei ekonominės klasės bet kokiam lėktuve ar autobuse.
-Miegoti ant šono ant galinės sėdynės. Ten gali normaliai atsigulti tarsi trumpoje lovoje. Man miegoti ant galinės sėdynės – patogiau, nei priekinės, bet kiek patogu labai priklauso nuo automobilio dydžio. Didesni yra ir platesni, o maži – siauri, tad ant galinės sėdynės mažai išsitiesi. Aišku, galimybė išsitiesti priklauso ir nuo ūgio: žemiems žmonėms paprasčiau.
-Miegoti nulenkus galines sėdynės (galioja universalams, visureigiams) ir galbūt ten pasidėjus čiužinį. Išeina toks “minikemperis”, miegas primena lovą – kaip tai atrodo, rodome šiame Youtube video.

Miegame sustojusiame automobilyje

Miegas ant priekinės sėdynės ją atsilenkus (Aistė miega kol aš vairuoju).

Aistė miega ant galinės sėdynės. Čia nėra optimalus variantas, nes reiktų pasidėti ką po galva, bet Aistė, kaip ir aš, moka užmigti bet kokiom sąlygom, tai to nebereikia

Miegas nulenkus galines sėdynes ir pasidėjus čiužinį (aš jau atsikėlęs)

Jei miegosite stovinčiame automobilyje, svarbu tinkamai pasirinkti sustojimo vietą. Kokia geriausia vieta – asmeniška. Aš mėgstu rinktis vietas, kur šviesu, prie judresnių gatvių (bet ne barų) – nes taip saugiau, visą naktį daug kas aplinkui vaikščios, važinės. Tačiau kam trukdo šviesa, garsas, gali rinktis kitokias vietas. Plačiau apie vietos nakvynei pasirinkimą rašau straipsnyje apie kemperius – miegant automobilyje galioja tie patys principai.

Jei miegosite sustoję, nueikite prieš tai į tualetą ar pastatykite netoli viešo tualeto ir/arba pasistenkite daug prieš miegą negerti. Priešingai nei stoty ar lėktuve, automobilyje tualeto neturėsi. Moterims mėnesinių metu reikia atitinkamai laiku pasirūpinti tinkamomis priemonėmis.

Jei miegosite važiuojančiame automobilyje, verta pagalvoti ir apie saugumą avarijos atveju. Ant galinės sėdynės pavojingiau (negalėsite prisisegti; be to, pagalvokite apie smūgį iš to šono, kur bus jūsų galva). Miegant ant priekinės saugiau neatsilenkti pernelyg smarkiai, kad tinkamai veiktų saugos diržas, oro pagalvė. Aišku, viskas yra kompromisai: labai gali būti, kad “itin saugioje padėtyje” užmigti nepavyks, ką gi, būna, miegu ir ne taip saugiai (ypač seniau, kai nemokėjau, tarkime, miegoti ant priekinės sėdynės).

Kaip miegoti oro uoste ar stotyje?

1.Skirkite laiko kuo patogesnės miego vietos suradimui. Vertindamas patogumą atsižvelkite į tai, kas labiausiai trukdo užmigti. Jei garsas – kur mažiau garso; jei šviesa – mažiau šviesos ir pan. Variantų bus daug, nes stočių ir oro uostų dideli. Dažna klaida: žmonės gulasi miegoti pirmoje pasitaikiusioje vietoje (pvz. pasidairę tik minutę-kitą) arba ten, kur jiems reikės būti ryte (pvz. prie vartų, kur laipins į jų lėktuvą). Verčiau prieš miegą apvaikščiokite visa pastatą, pažiūrėkite kas ir kaip, ir rasite, kur mažiau žmonių, daugiau vietos, patogesni miegojimo variantai. O jau ryte galėsite eiti, kur reikia.

2.Variantai miegui nuo patogiausių man iki mažiausiai patogių:
-Specialiai miegui skirtos kėdės, beveik lovos (būna tik kai kuriuose oro uostuose).
-Kelios kėdės viena šalia kitos be ranktūrių tarpe – miegoti išsitiesus.
-Dvi kėdės viena priešais kitą – miegoti pasidėjus kojas ant kėdės priešais.
-Ant grindų palei sieną.
-Vienoje kėdėje.

Vieni gausybės įvairiausių patogių fotelių Singapūro oro uoste. Deja, tokie oro uostai reti – bet viena-kita “miegamoji kėdė” kartais būna kur užslėpta net ir kai nesitiki

Kiek patogesnėje kėdėje nei įprasta – tokių jau būna daugiau oro uostų, bet ne visur

Daugelyje oro uostų ar stočių gali rasti kelias laisvas kėdes be ranktūrių tarpe

Vienas būdų išsitiesti oro uoste – padėjus kojas ant kėdės priešais

Miegas ant oro uosto grindų

3.Pasiruoškite vietą – jei reikia, pasidėkite po šonais kokią striukę, kad būtų minkščiau, po galva kitų rūbų ar pan. Daugelis nakvynės vietų oro uoste labai kietos (metalinės kėdės, apie miegojimą ant žemės nė nekalbu) ir tai anksčiau man būdavo problema – bet pripratau ir prie to.

4.Į oro uostų bendrąją zoną ir ypač stotis gali užeiti visokio plauko žmonės, tad svarbu saugumas, ypač mažiau saugiose šalyse. Miegokite taip, kad daiktų nebūtų galima pavogti jūsų nepažadinus (kuprinės petnešos apsivijusios apie kojas, brangūs daiktai vidinėse kišenėse ir pan.).

5.Nusistatykite žadintuvą net jei galvojate, kad “tikrai nubusite”.

Atkreiptinas dėmesys, kad kai kuriose pasaulio vietose stotyse miegoti gali būti draudžiama, bet tai reta.

Beje, oro uostuose ir kai kuriose stotyse dažnai būna patalpos, vadinamos “lounge”, kur miegoti patogiau. Tiesa, jos neretai mokamos. Bet galbūt jums įeina į kainą, jei skrendate ar važiuojate aukštesnėmis klasėmis.

Oro uostuose ir stotyse taip pat paprasčiau ir su tualetu, prausimusi.

Kaip miegoti lauke?

Laukas (“ant suoliuko mieste”, “ant smėlio paplūdimyje” ir pan.) – viena sudėtingiausių vietų miegoti, nes čia susdeda daug galimų problemų: šaltis, nusikaltimai, draudimai, uodai, valkataujantys gyvūnai… Todėl, jei įmanoma, dažniausiai geriau užeiti, tarkime, į traukinių stotį ir apsimesti, kad lauki kažkokio traukinio. Taip pat nakvynių lauke verta vengti nesaugiose šalyse, ypač jei esi vienas. Jei visgi miegosite lauke:

1.Pasirinkite tinkamą pagal temperatūrą aprangą, kad nebūtų šalta, jei yra galimybė – miegmaišį, ką pasitiesti ir pan.

2.Pasidomėkite įstatymais – ar tai ten nedraudžiama (jei draudžiama ir vis tiek nuspręsite miegoti, reikia vengti lengvai matomų vietų).

3.Pasirinkite vietą. Geriausia vieta labai priklauso nuo situacijos ir dažnai “lazda turi du galus”. Pvz. atokesnė vieta reikš, kad jūsų daug kas nepastebės, gal nebus ir šviesos, garso. Kita vertus, jei kas nors visgi “prisikabins” – gali nebūti galimybių rasti pagalbos. Nebloga vieta gali būti tokia, kurios šiaip jau nesimato, bet “vos už kampo” kokia judresnė gatvė ar šiaip žmonių srautas (aišku, naktį jis vis tiek išseks).

4.Itin svarbu saugumas. Miegokite taip, kad daiktų nebūtų galima pavogti jūsų nepažadinus (kuprinės petenšos apsivijusios apie kojas, brangūs daiktai vidinėse kišenėse ir pan.). Verta turėti priemonių gintis (nebūtinai nuo žmonių – gal ir šunų; tikimybė, kad puls vabzdžiai, lauke irgi didesnė).

Žmonės miega paplūdimyje. Tiesa, čia po Full Moon Party vakarėlio Tailande – alkoholis, matyt, palengvino

Rytas Nidos kopose – buvom pasirinkę vietą kiek žemiau viršūnės, kur žmonės nevaikšto

Kelionės jų mėgėjams – smagiausias gyvenimo metas. Bet grįžus pasidaro liūdna: viskas jau praeityje. Ir stipriausi prisiminimai pamažu nyksta.

Kaip užfiksuoti keliones, kad jas prisimintumėte, galėtumėte parodyti draugams ir visiems būtų įdomu ir naudinga, o ne nuobodu?

Iš pradžių irgi darydavau daug klaidų, bet po šimtų kelionių supratau, kaip geriausia jas užfiksuoti. Dalinuosi patarimais.

Žmonės užvertę galvas fotografuoja aukščiausią pasaulio pastatą Burž Chalifa Dubajuje

Kelionių nuotraukos

Kone kiekvienas, kas keliauja, fotografuoja, bet retas tai daro taip, kad nuotraukas būtų malonu žiūrėti ir pačiam, ir kitiems. Kad nereiktų nei gailėtis neužfiksavus to, kas svarbu, nei “pervetinėti” šimtus “išplaukusių” kadrų, kur užfiksuota daugmaž tas pats.

Mano patarimai:

1.Supraskite, ką verta fotografuoti, o ko ne, ir to laikykitės. Verta fotografuoti:
*Save prie įvairių vietų.
*Gražius vaizdus, įspūdingas vietas (be savęs pačių kadre). Jos atspindi vietas būtent tokias, tokiu oru ir pan., kokias jas patyrėte būtent jūs – o ne kažkoks profesionalus fotografas, kurių nuotraukas galite rasti internete.

Igvasu kriokliai (nuotrauka iš Brazilijos pusės)

*Įdomias ar ypatingas kelionės akimirkas. Netgi ir tuo metu ne visai malonias (pvz. kaip vėjas nugriovė palapinę ar blaškėtės po miestą atšaukus skrydį)
*Šalies kultūros atributus. Vietinį maistą, religines tradicijas ir t.t.
Taip pat, jei keliaujate keliese, verta padaryti bent kelias nuotraukas, kuriose matytumėtės jūs visi kartu (paprasčiausia ko nors paprašyti, kad nufotografuotų).

Jangerio šokis Balyje

Ypač kelionės praždioje gali norėtis fotografuoti “bet ką”, nes kelionė, smagu – bet verta susilaikyti, žiūrėti nebus įdomu. Pasidžiaukite kelione ir ne pro objektyvą. Nėra tikslo padaryti kuo daugiau nuotraukų – svarbu, kad jos įdomiai atspindėtų kelionės esmę. Nėra tikslo fotografuoti tą patį patiekalą ar pribloškusį gamtos vaizdą tuo pačiu rakursu dešimtis kartų, nebent pirma nuotrauka nepavyko.

Banfo nacionaliniame parke

2.Supraskite, kada jūsų technika neveikia kokybiškai ir tokiu metu nefotografuokite, arba supraskite kokiais režimais galite apeiti trūkumus. Pvz. daugelis telefonų nekokybiškai fotografuoja naktį, arba tam reikia įjungti specialų režimą. Taip pat nors, tarkime, oficialiai gal telefonas artina iki 10x, bet neprarasdmas kokybės tik iki 3x – tai tada neverta artinti toliau 3x.

Raketos paleidimas Kanaveralo kyšulyje – priartinimas numušė kokybę, bet stebėti buvo galima tik iš taip toli, tai geriau nei nieko

Kelionių vaizdo įrašai

Filmuoja keliones mažiau žmonių, nei jas fotografuoja. Turbūt todėl, kad kartą-kitą nufilmavo ir nusivylė: kokybė prasta, video kadrų patys nelabai žiūrėjo, o viską nufilmuoti užtrunka ilgiau, nei nufotografuoti. Norint kokybiškų video reikia daugiau technikos, nei kokybiškų nuotraukų, o tokią techniką vežiojasi paprastai tik tie, kuriems video reikalingas dar kažkam (turi Youtube kanalą ir pan.), arba kam video itin svarbus hobis. Kita vertus, net ir su mažiau ar jokios technikos, nedarant klaidų, galima pasidaryti gerų kadrų. Svarbu kokybė, o ne kiekybė!

Filmuoti verta tik vaizdus, kuriuose turi reikšmę judesys ir garsas. Vadovaukitės principu: “Jeigu filmuotas kadras nepasakys bent trigubai daugiau nei nuotrauka – nefilmuok, o fotografuok”. Tinka filmavimui:
*Vietinės tradicijos ir/ar savo dalyvavimas jose. Šventės, šokiai, dainos, neaišku kaip valgytinų vietos patiekalų ragavimas ir t.t.
*Judantys gyvenimo vaizdai, glaudžiai susiję su ta šalimi ir perteikiantys jos atmosferą (gal pralekiantis greitasis traukinys Japonijoje ar turgaus šurmulys arabų kraštuose).

Paplaukus po Niagaros kriokliu

*Judantys gamtos vaizdai (neįprastai smarki audra, krioklys, į aukštą uolą dūžtančios bangos ir pan.).
*Gyvūnų elgesys ir jūsų santykis su jais (pvz. safariuose).
*Svarbūs ir/ar netikėti kelionės momentai ir jūsų reakcijos. Verta filmuoti net nevisai malonius dalykus (pavyzdžiui, pasiklydote džiunglėse ir ieškote kelio) – tuo metu atrodys “kam?”, bet paskui šiuos dalykus prisiminsite gal net labiausiai iš visos kelionės.

Rio de Žaneiro karnavale

Dažniausios filmavimo kelionėse klaidos:

1.Prasta kokybė. Mobilieji telefonai – ir net fotoaparatai bei videokameros – kokybiškai filmuoja daug mažiau aplinkybių, nei kokybiškai fotografuoja. Net jei pritemus ar priartinus dar fotografuoja normaliai, filmuos jau nekokybiškai.

Naktinis kadras tam nepritaikytu telefonu.

2.Kameros (fotoaparato) drebėjimas (pvz. nes operatorius vaikšto), nuolatinis kameros sukinėjimas. Geriausia filmuoti viena kryptimi ir sustojus vietoje – antraip žiūrėti nemalonu (aišku, kiekvienai taisyklei yra išimčių – veiksmo kameros ir pan.).

3.Labai ilgi video. Kelionėje smagu, gali norėtis laikyti įjungtą kamerą ir 5 minutes, bet žiūrėti paskui bus nuobodu. Geriausia – 10-40 sekundžių įrašai, atskleidžiantys esmę. P.S. Labai trumpi video (kameros įjungimas 2-3 sekundėms) ne ką geriau – tada jau geriau daryti nuotrauką.

Formulės 1 trasoje. Užfiksuoti 30 sekundžių dalyvavimo tame video – logiška. Nufilmuoti visą ar gerą gabalą varžybų – tikrai ne (vis tiek galėsi parsisiųsti geresnių įrašų iš interneto, o greičiausiai išvis antrąsyk nenorėsi žiūrėti)

Kelionių nuotraukų saugojimas

Telefonu ar fotoaparatu darytas nuotraukas visada persikopijuoju į saugesnę vietą. Tai darau kas kelias dienas dar kelionės eigoje. Ne tik kad, šiaip ar taip, visos gyvenimo nuotraukos į telefoną netilps, bet telefoną rizikinga ir prarasti: vagystė, gedimas, sušlapimas ir taip toliau.

Tuo tarpu, jei bus antra duomenų kopija, nuotraukos išliks.

Perrašau nuotraukas

Kitas variantas – „debesis“ („Google Photos“, „One Drive“ ir pan.). Yra galimybė tiesiai iš mobilaus telefono automatiškai kelti nuotraukas į „debesį“, kur jos atsidurs serveryje internete ir bus pasiekiamos iš visur. Tiesa, daug debesų yra mokami kas mėnesį, ypač jei kalba pasisuka apie daug nuotraukų ar videoįrašus. Be to, reikia nustatyti, kad nuotraukos nebūtų keliamos ne per WiFi, antraip gali kainuoti labai brangiai.

Šiaip ar taip, net ir laikant nuotraukas debesyje, verta turėti ir kopijas pas save.

Kai kas saugo nuotraukas tik socialiniuose tinkluose (Facebook, Instagram), o pas save ištrina, bet tai nėra saugu, nes socialiniai tinklai, kaip rodo istorija, nėra amžini, be to, įkeliant nuotraukos kokybė suprastinama.

Plačiau, kaip saugoti, rūšiuoti, atrinkti nuotraukas, rašau čia.

Kelionių nuotraukų, videoįrašų ir kt. atrūšiavimas

Jei keliausite daug, fotografuosite ir filmuosite nemažai, ateis toks momentas, kad, norint surasti gerų nuotraukų (pvz. darant kokią peržiūrą su draugais ar savo prisiminimui), sunku tą padaryti. Jei taip atsitinka, nuotraukų turi daug, bet jų nelabai žiūri ir naudoji…

Kad to išvengčiau, visų pirma nuotraukas (jau perrašytas į kompiuterį) rūšiuoju į katalogus pagal kelionės etapus. Tarkime, yra katalogas „Brazilija“, o jame – „Rio de Žaneiras“, „Salvadoras“, „Pantanalis“, „Santaremas ir Amazonė“ ir pan. Taip bus paprasčiau rasti ko reikia, nereikia peržiūrėti tūkstančių visos kelionės nuotraukų. Tai ir paprasta padaryti.

Tada po kelionės ar jos eigoje geriausias tos kelionės nuotraukas atrenku ir įsirašau atskirai – jei prireikia pažiūrėti ar parodyti įdomiausius būtent tos kelionės vaizdus, pakanka atsidaryti tą katalogą, o ne visų nuotraukų katalogą. Rinkdamas „geriausias“ atmetu ne tik nekokybiškas, bet ir ne tokių įdomių vietų nuotraukas, taip pat, jei daug nuotraukų yra panašios (tos pačios vietos ir pan.) tai palieku vieną geriausią. Beje, jokių nuotraukų netrinu (na, nebent kišenėje nusispaudė…) – tiesiog prastesnių neatrenku į geriausių katalogą. Šiais laikais trinti neapsimoka – vieta labai pigi, o, kaip rodo patirtis, net ir kai kurios mažiau kokybiškos nuotraukos kada nors praverčia (nes reikia nufotografuoto būtent to, kas ten užfiksuota).

Kai kuriems azijiečiams kelionių fiksavimas ir dalinimasis neretai atrodo net svarbesnis, nei pats keliavimas – jie gali ir valandų valandas foografuotis, pozuoti

Iš šių geriausių kiekvienos kelionės nuotraukų dar atrenku geriausias „gyvenimo kelionių“ nuotraukas apskritai ir jas laikau „One Drive“ debesyje, kur jos man pasiekiamos iš bet kur. Kai prireikia kam nors parodyti gražiausių vaizdų iš kelionių apskritai, nesunku tai padaryti.

Greitam kadrų rūšiavimui padeda kai kurios programėlės, kaip “ImageGlass” ar “Q-Dir”.

Taip pat sukeliu kelionių nuotraukas į „Google Photos“. Ši sistema turi funkciją, leidžiančią paprastai ieškoti pagal vietą, datą, ar net objektus, kurie užfiksuoti nuotraukose. Todėl, tarkime, draugams paprašius parodyti nuotraukų iš Indijos, ar iš kelionių automobiliu, ar iš paplūdimių, nesunku įvedus vieną žodį į „Google Photos“ tai rasti.

Mano žemėlapis iš Google Photos (kur darytos nuotraukos)

Plačiau, kaip saugoti, rūšiuoti, atrinkti nuotraukas, rašau čia.

Kelionių timelapse, sulėtintas filmavimas, speciali technika ir t.t.

Norite dar geresnių, įvairesnių, malonesnių žiūrėti nuotraukų ar video? Įmanoma, nors čia reikės daugiau laiko arba technikos ir tuo paprastai užsiima tik maža keliautojų dalis:
-Timelapse (pagreitintas filmavimas). Taip verta filmuoti ilgus procesus, kurie būtų nuobodūs filmuojant įprastu greičiu.
-Sulėtintas filmavimas. Tinka greitai judantiems dalykams.
-Dronas ir nuotraukos bei video iš viršaus.
-Stovai, stabilizatoriai, kabikliai, leidžiantys pastatyti kamerą ar fotoaparatą ant žemės, stalo, prikabinti prie automobilio stiklo ir pan.

Stabtelėjome pasigerėti spalvingu Albertos prerijų saulėlydžiu. Nuotrauka iš drono.

Kelionių dienoraščiai, tinklaraščiai, aprašymai

Visų pirma, tai skirta sau pačiam: išdėstyti mintis, viską apmąstyti, paskui – prisiminti. Bet jeigu seksis gerai, galėsite ir publikuoti draugams ar plačiau – bloge, Facebook, Youtube ar pan.

Kelionės videodienoraštis. Filmuojatės save ir pasakojate įspūdžius, savijautą. Kažkiek tai darau savo Youtube kanale. Teoriškai videodienoraštį daryti paprasčiau, nei rašyti – kita vertus, ir gerokai sunkiau prireikus rasti pažiūrėti, kas aktualu.

Darau videodienoraštį prie ant uoų kabančių karstų Sagadoje, Filipinuose

Kelionės rašytinis dienoraštis (tinklaraštis, Facebook įrašai) Rašote įspūdžius, apie šalį, į kurią keliaujate. Tradiciškai į kokią knygelę, bet kur kas patogiau į kompiuterį. Galite parašyti ir greitai grįžę, jei nenorite tam gaišti kelionės laiko. Man dienoraštį atstoja šis tinklapis, nors čia jau rašau specialiai skaitytojui – t.y. atrenku tas patirtis ir informaciją, kuri būtų naudinga ir kitiems. Kai rašai vien sau, tai nesvarbu. Daug kas šiais laikais tokius įrašus deda į Facebook – jie ir vieši, ir laikini, nes paprastai niekas metų senumo Facebook įrašų nebežiūri (bet pats gali prisiminti – tiesa, saugoti kelionių prisiminimus vien tokiose platformose, kaip Facebook ar Instagram, atrodo nelabai saugu, nes platformos neretai keičiasi, senus duomenis ištrina (ne viena kadaise populiari socialinių tinklų platforma taip išnyko). Jei norėsite prisiminti po 5 metų ar 10 metų – gali būti, kad tų įrašų nebebus.

Kelionių žemėlapis. Susižymite, kur esate buvę (siūlymai, kaip tą padaryti – čia).

Mano nuvažiuotų ir nuplauktų kelių pasaulyje žemėlapis, sudarytas aukščiau aprašytu būdu (iki 2022 m. birželio)

Kelionių išlaidos, skkrydžių duomenys ir kita informacija

Kelionės metu fiksuojame ir jų išlaidas. Tokiu būdu galima paskaičiuoti, kiek atsiėjo kelionė, be to, dažnai ir draugai klausia, kiek kainavo tas ar kitas dalykas (autonuoma, viešbutis ar pan.), o prisiminti po kiek laiko jau būna sunku. Aišku, tai tikrai nėra būtina – tai gali užimti nemažai laiko ar, jei nesate rimtai nusiteikę to daryti, šiaip ar taip būti netikslu, nes fiksuotos tik kai kurios išlaidos. Kai kuriems žmonėms tai įdomu ar naudinga, kitiems – erzinantis laiko gaišimas; jei taip atrodo jums, neužsiimkite.

Išlaidas rašome į „Access“ duomenų bazę, bet galima naudoti ir „Excel“ programą. Kiekvienoje eilutėje reikėtų įrašyti bent jau išlaidos dydį, vietą, tipą (pvz. „nakvynė“ ar „restoranas“ ar „skrydžio bilietai“), datą. Jei išlaidos dydį rašote vietos valiuta, reikėtų ir konvertavimo į pagrindinę valiutą, nes kursai irgi užsimirš, jie keičiasi. Pagal tipus galima automatiškai paskaičiuoti, kiek iš viso kainavo nakvynės ar maistas, kiek kainavo per kelionės dieną ir pan.

Taip pat visus gyvenimo skrydžius susirašau į my.flightradar24 platformą, bei susirašau į atskirą Access duomenų bazę, kiek laiko kokioje šalyje praleidau – šitaip galiu pamatyti visai įdomią statistiką ir informaciją, palyginti keliones.

Mano skrydžių žemėlapis (iki 2022 m. bižrelio) iš my.flightradar24 – platforma tokius žemėlapius sudaro ir paskaičiuoja pagal įvestus skrydžių duomenis

Be kita ko, katalogus su kiekvienai kelionei reikalingais dokumentais (skrydžių bilietais, vizom, viešbučių rezervacijom ir t.t.) irgi po kelionės saugau kompiuteryje – neužima daug vietos, o neretai kam nors prireikia (pvz. kai kas nors paklausia, kokiame viešbutyje buvai apsistojęs).

Aišku, kad ir kaip fiksuotumėte keliones, nuotraukų peržiūra nebus tas pats, kas iškeliauti iš naujo. Tad keliaukite!

Visi straipsniai apie kelionių fiksavimą

1. Kaip fotografuoti keliones?
2. Kaip filmuoti keliones?
3. Dronas kelionėse
4. Kaip kelionėse fotografuoti save?