Pietų Amerika – kelionių vadovai

Buenos Airės… Jei noriu sužinoti, kiek žavus miestas, pažiūriu, kokio dydžio jis buvo prieš 100 metų: žaviausių pastatų ir menų eroje. Buenos Airėms čia mažai lygių: tai buvo trečias pagal dydį visos Amerikos miestas, aštuntas visame pasaulyje. Ir vienas turtingiausių.

Buenos Airės vadintos pietų Paryžiumi, bet miesto elitui to nepakako. Jie Paryžių norėjo pranokti: pastatų didingumu, teatrų ir kavinių puošnumu, tiesų bulvarų platumu.

Paryžiui nenusileido ir Buenos Airių bohema, sukūrusi tango šokį, kuris dešimtyse šokio teatrų kas vakarą ligi šiol džiugina miestelėnus ir turistus.

Tie laikai negrįžtamai prabėgę. Jau geri 70 metų kaip Buenos Airės „važiuoja žemyn“, turtais konkuruoja nebe su Paryžiumi ar Londonu, bet su Minsku ar Teheranu. Bet ta nostalgiška „geresnių laikų dvasia“ tebetvyro – pastatuose, muziejuose, tango teatruose, net lietuvių imigrantų palikuonyse, kurių seneliai Buenos Airėse dar rado turtingą gyvenimą.

Šitas straipsnis – apie kelionę į Buenos Aires ir jį lankytinas vietas. Bendras straipsnis apie Argentiną, jos kultūrą, praktinius patarimus keliaujant į Argentiną yra čia.

Buenos Airių centre – praklestėjusi didybė

Daugelyje miestų žaviausias yra centras, senamiestis. Bet kur Buenos Airių centras? Dešimtis kilometrų driekiasi seni didingi pastatai, bulvarai. Juk dar tarpukariu mieste gyveno 5 milijonai žmonių.

Miesto širdys yra dvi. Jo simbolis – Obeliskas. Jis – toks paprastas baltas stulpas, užtat jo aplinka – tikras XX a. pradžios Buenos Airių ambicijų veidrodis! „Plačiausia pasaulio gatve“ vadinama Liepos 9 d. gatvė, kurioje 18 važiavimo juostų (keturios jų – autobusų, po tris į kiekvieną pusę – skirta nusukimams ir net turi pavadinimus kaip atskiros gatvės). Per vieną žalią pėsčiųjų šviesoforo signalą ją gali tik bėgte perbėgti… Tai – pirmasis Buenos Airių smūgis Paryžiui: gatvė – kaip Eliziejaus laukai, tik dvigubai platesnė!

Šalimais – antrasis smūgis Paryžiui. Kolumbo teatras, tikriausiai puošniausias teatras, kokį kur gyvenime mačiau. Visos medžiagos – iš Europos, architektūros stiliai – irgi, kaip ir kompozitoriai, kurių biustai puošia „žemišką prozą“ ir „meniškai dangišką poeziją“ turinčių priminti teatro aukštų palubes.

Nes Buenos Airėse beveik visi žmonės – europiečių kilmės. Ir prieškario elitas čia statė supereuropietišką miestą – kaip Europoje, tik geresnį. Gal arogantiškiausias „spjūvis Europai“ – Palacio Barolo dangoraižis (1923 m.). Puošnus it kokie Europos karalių rūmai, bet aukštesnis už visus to meto Europos dangoraižius. Įkvėptas Dantės „Dieviškosios komedijos“ ir su paruoštu mauzoliejumi rašytojo Dantės palaikams. Nes Europai – Argentinos elitas tikėjo – galas, ir tada Buenos Airės gelbės jos kultūrą ir simbolius.

Juk Europą griovė pasauliniai karai ir komunizmas, o Argentina buvo viso to nuošalyje. Ji ėmė trupėti iš lėto ir daugelis argentiečių sunkiai gali paaiškinti kaip ir kada (sako: „korupcija“, „blogi politikai“ – bet negi galėjo tai staigiai pablogėti?). Dalis mini maždaug 1950 metus ir pirštais beda į Casa Rosada, „Rožinius rūmus“ pagrindinėje Buenos Airių aikštėje, kur dirba Argentinos prezidentai.

Pastatą – ir istoriją, ties kuria, galbūt, Argentina pasuko žemyn – išgarsino Endriu Loido Vėberio miuziklas „Evita“. Apie prezidentą Chuaną Peroną ir jo žmoną Ev(it)ą. Užsienio kairieji juos vadino fašistais, dešinieji – komunistais, kol galiausiai jų charizmatiškai šeimyninei valdžiai prigijo „nuosavas“ terminas – peronizmas. Fanatiška Chuano ir (ypač) Evos kalbų pasiklausyti aikštę užplūsdavusių skurdžių „bemarškinių“ parama leido Chuanui nacionalizuoti stambųjį kapitalą, o Evitai per savo vardo fondą dalinti mokesčių mokėtojų pinigus tarsi savus. Pasak vietinių, su kuriais bendravau, Peronai taip apie 10 milijonų žmonių “išėmė” iš darbo rinkos: jiems išmokos geriau, nei algos. Užuot toliau kūrę ekonomikos progresą, dirbantys argentiniečiai dabar privalo išlaikyti šiuos „dykaduonius“.

Buenos Airių Plaza do Mayo aikštė, kurioje stovi Casa Rosada – antroji miesto širdis. Ar antiširdis, pertverta metalinėmis tvoromis, kurias policija čia pat perstumia, vienas ar kitas aikštės dalis uždaro. Mat aikštė numylėta visokiausių protestuotojų. Peronistai, komunistai, čavistai, profsąjungos, prieš dešimtmečius nužudytų politinių kalinių artimieji ir kas tik ne su savo vėliavomis marširuoja į aikštę ir iš jos daužydami metalinius puodus (kai gyvenau tame rajone aštuonias dienas – aikštėje ir aplink vyko bent keturi protestai).

Buenos Airių nykimas atsispindi pastatuose net aplink centrinę aikštę. Jie – dvejopi. Puošnūs iš to „aukso amžiaus“. Arba visiškai nykūs daugiabučiai, kone sovietiniai. Pokariu pamažu išgaravo pinigai ir norai kurti kažką gražaus, bet reikėjo apgyvendinti tūkstančius iš kaimų į sostinę atsikeliančių žmonių. Daug pastatų-gražuolių išgriauta, pakeista didesniais nykuoliais. Ta pati plačioji Liepos 9 d. (9 de Julio) gatvė, kai pradėta statyti 1925 m. metais, perkirto daugybę nuostabių rajonų, šimtai gražiausų „aukso eros“ pastatų virto dulkėmis. Aišku, miesto elitas tikėjosi pastatyti aplink dar gražesnius – bet aukso amžius praėjo, ir plačioji gatvė – pabaigta tik ~1960 m. – šiandien stokoja tikriesiems Eliziejaus laukams būdingos gražios architektūros. Atrodo gerokai per plati nykiems aplinkiniams namams, juk jie turėtų būti dvigubai puošnesni, didesni ir didingesni, nei Paryžiuje….

Paryžietišką didybę Buenos Airėse galima rasti, bet kad ją jaustum „visur aplink“ vietų mažai. Viena tokių – Roque Saenz Pena gatvė, jungianti Plaza do Mayo su Obelisku. Graži ir prekybinė Florida gatvė, jos prabangus Galerias Pacificas prekybos centras su Buenos Airių menininkų 1945 m. freskomis puoštu kupolu: darbininkais, viliokėmis, mitiniais personažais.

Bet praeities Buenos Airių centre nebūtina ieškoti keliose iščiustytose “tarptautinėse lankytinose vietose”! Tiesiog užeik į bet kurį seną pastatą, gal net viešbutį ar, juoba, AirBnB – ir atsidursi 1920 ar 1930 metuose. Liftai šimto metų, nė vieno buto durys nekeistos, nebent koks kosmetinis remontas laiptinėj padarytas. Baldai, santechnika daug kur irgi alsuoja prabanga – tik ne šiuolaikine, o tarpukario ar pokario laikų. Ekonomikai važiuojant žemyn nebuvo pinigų ką keisti – be to, turtingiausi iš centro išsikėlė.

Ko Buenos Airėse beveik visai nepamatysi – šiuolaikinių, modernių architektų-žvaigždžių pastatų, stiklinių dangoraižių. Vienintelis „šūvis į tą pusę“ – Puerto Madero rajonas, pastatytas per vienintelį trumpą pakilimo atokvėpį pastaraisiais Argentinos dešimtmečiais – apie 1989-2001 m. Tiesa, tas „atokvėpis“ buvo finansuojamas skolintais pinigais ir 2001 m. Argentinai jų negebėjus grąžinti smogė dar neregėta krizė. Bet Puerto Madero tebestovi, su gerokai brangesniais restoranais nei kitur mieste (ir daug neišnuomotų erdvių). Ten visai gali jaustis kaip Europoje.

Palyginus su likusia Lotynų Amerika, europietiška dvasia visame Buenos Airių centre. Aišku, Buenos Airėse nesaugiau, nei Europoje, daugiau elgetų, o ypač automobilių stiklų valytojų, nosinaičių ir kojinaičių pardavėjų sankryžose ir traukiniuose. Jei į Buenos Aires pirmąkart būčiau atvykęs tiesiai iš Europos, gal įspūdis būtų kitoks. Bet kadangi į miestą atvykau po mėnesio Rio de Žaneire, San Paule, Paragvajuje ir Urugvajuje – man Buenos Airės buvo tikra Europa.

Buenos Airėse skurdas, turtas ir pramogos – greta

Buenos Airių centras apsuptas be galo skirtingais rajonais, kurių kiekvienas akį traukia savaip. Visuose gyvena tokie patys argentiniečiai: nėra imigrantų zonų, nes Argentinoje mažai tų imigrantų (ir daugelis tų, kurie yra – iš gretimų ispanakalbių Lotynų Amerikos šalių). Nėra ir rasinių ar religinių getų. Užtat socialiniai skirtumai – milžiniški.

Praeik Puerto Madero prabangiąja paupio promenadą iki galo ir dar šiek tiek paskui, iki didingosios Retiro traukinių stoties, ir atsiremsi į Villa 13, vieną daugybės villa miseria – pažodžiui „apgailėtinų rajonų“, liaudiškai – lūšnynų. Nelegaliai žemę užėmę tūkstančiai skurdžių ten pasistatė mūrinius namus, vagia elektrą ir vandenį, bei, pasak vietinių, eina medžioti į centrą turistų piniginių ir fotoaparatų – bet valdžia nuo Perono laikų bijo ar tingi ką daryti. Tik apstatė Villa 13 aukštom tvorom, kad miesto įvaizdį ne taip gadintų – bet nuo geležinkelio, nuo greitkelio puikiai matosi vis tiek.

Į pietus nuo centro plyti San Telmas, miegantis dieną ir prabundantis naktį, kuomet žibantys jo klubai ir restoranai (net naktim nėra problemos rasti veikiančią virtuvę) į istorinių pastatų pirmus aukštis traukia „auksinį jaunimą“, o tango teatrai – turistus.

Tikras kelionės į Buenos Aires ritualas yra sudalyvauti tokiame „vakarienės šou“, kur apie 21 val. patiekiamas maistas, o nuo kokios 22 iki vidurnakčio į sceną išeina šokėjai. Pasirinkimas – milžiniškas: nuo klasikinių šokių iki „tango spektaklių“, šokiu ir dainomis perteikiančių Argentinos istoriją. Pigiausių ir brangiausių kainos skiriasi apie 20 kartų. Ir čia tik „paprastų bilietų kainos“: dar yra visokiausių VIP vietų, skirtingų lygių vakarienių, atvežimo ir nuvežimo paslaugų, tango pamokų (viso to užsakyti nebūtina – daug tango teatrų siūlo ir „tik šou“ bilietą be vakarienės).

Patys argentiniečiai tango džiaugiasi kitaip, pigiau: šoka patys rajonų milongose, gerai įvaldę visokiausius “pakvietimo trims šokiams” ženklus.

Tango, sakoma, gimė dar piečiau San Telmo, Bokos rajone, ir savo gyvavimą pradėjo kaip nepadorus (šitaip susiglaudus šokti!) visokių padugnių ir gangsterių užsiėmimas, ir tik paskui, į žanrą atkreipus dėmesį garsiems kompozitoriams, kaip Astorui Piacolai, tango tapo Argentinos kultūros vizitine kortele.

Tango iš pogrindžio barų perėjo į prabangias pokylių sales ir viso pasaulio šokių mokyklas bei arenas, bet Boka liko tokia panaši į anuos laikus, kad daugelis kelionių vadovų šiukštu rekomenduoja ten nekišti nosies. Išskyrus Kaminitą, „gatvelę“, kurios apleistus pastatus ~1960 m. spalvingai nudažęs dailninkas Kinkela Martinas pavertė savotišku Buenos Airių Monmartru (ar Užupiu). Tokia oficiali istorija. Realybėje Kaminitas nepalieka abejingų, bet tik daliai jis – „gatvelė iš pasakų“, kitiems – tiesiog spąstai turistams, lunaparkas neturtingo rajono vidury ar pan. Kai pirmąkart lankiausi vakarėjant (Kaminite viskas anksti užsidaro), nejaukumo man buvo kiek daugiau, nei žavesio. Dieną buvo geriau, bet vietoj išreklamuotų gatvės tango šokėjų sutikau daug šiaip jau retų Buenos Airėse įkyrių pardavėjų. Bet Boka, kaip ir kiekvienas senas rajonas, turi ir gilesnę dvasią: conventillo namai aplink kiemus, kur kadaise “argentinietiškos svajonės” siekė imigrantai iš Europos, keliese dalindamiesi ta pačia lova. Ar tarp namų įspraustas vienas garsiausių pasaulyje Bombonera stadionas, kur namų mačus žaidžia mėlynai-geltoni rajono “vėliavnešiai” “Boca Juniors” klubas. Visus 57000 vietų užpildo klubo nariai su abonementais, jokių varžovų sirgalių tame pragare…

Daug mažiau garsi, bet ne mažiau žavi “senųjų Buenos Airių” tradicija – Fileteado Porteno, kaligrafiškai užrašyti, taisyklingi, simetriškai “pergamentuose” įrėminti “grafičiai”, pradėti piešti daug dešimtmečių iki tol, kol visoks gatvės menas išplito Amerikoje ar Britanijoje… Sakoma, kad jie gimė kaip reklamos ant arklių vežimų (vėliau – kavinių, parduotuvių, autobusų), mat mokestis už reklamą buvo apskaičiuojamas pagal raidės dydį, taigi, fileteadorai įsigudrino rašyti mažesnes raides, bet dėmesį atkreipti papuošimais.

Buenos Airių elitas dar apie 1871 m. išsikraustė iš miesto pietų į miesto šiaurę – mat siautė geltonojo drugio epidemija ir norėjosi gyventi kuo toliau nuo visokių šlapynių. Tenykščiai Rekoletos ir Palermo rajonai nuo tada smarkiai pasikeitė, ir stebuklingus milijonierių rūmus (kaip Palacio Paz) bei didelį Palermo parką užgožė nykūs daugiabučiai, bet dar yra viena vieta, kur gali būti – tikrąja to žodžio prasme – apsuptas XIX a. Buenos Airių elito. Rekoletos kapinės. Mirusiųjų – turtingiausiųjų mirusiųjų – miestas. Kiekviena giminė čia turi savo koplyčią – įvairiausių architektūrinių stilių, su giliu rūsiu karstams ir žymiausiu – arba naujausiu – negyvėliu palaidotuoju viršuje. Tos koplyčios vadinamos brangiausiu Argentinos nekilnojamuoju turtu, paveldimos iš kartos į kartą (pavyzdžiui, teisė spręsti, ką koplyčioje laidoti, paliekama šeimos pirmagimiui). O giminės šakai nusigyvenus, parduodamos už šimtatūkstantines sumas. Štai vienoje koplyčioje nudaužyta šeimos pavardė – „koplyčia parduota“ – paaiškino gidė. Buvę šeimininkai turės išsivežti savo protėvių kūnus – gal kremuoti ar laidoti kur pigiau – o naujieji savininkai galės didžiuotis tapę Buenos Airių elito dalimi. Gal paliks puošniąją koplyčią nepaliestą, o gal nugriaus ir perstatys – todėl nors dauguma koplyčių yra puošnių XIX a. stilių, yra ir labai modernių.

Buenos Airėse tiek senos didybės, kad ji niekad netilps į jokias ekskursijas ar kelionių vadovus. Daugybę kartų užėjęs į “eilinę nebrangią kavinę ar piceriją” rasdavau 100 metų ir senesnį interjerą. Ir kapines Buenos Airės turi ir kitas, dešimt kartų didesnes – Čakaritos kapines. Ten laidodavosi skurdesni miestelėnai – bet niekada nebūčiau to atspėjęs pagal senųjų koplyčių-mauzoliejų neobarokinę, art nouveau, ar deco didybę! O kur dar “didieji mauzoliejai-šventyklos”, kur laidodavosi profsąjungos ar imigrantų tautos. Armijos mauzoliejus, policijos mauzoliejus, net Boca Juniors futbolininkų mauzoliejus… Deja, viskas nyksta: daugelis bronzinių lentų (kurias argentiniečiai prikabina mirties metinių progomis) pavogtos, iškeistos į narkotikus, kapai išlaužti, karstai išmėtyti, vitražai išdaužyti… Buenos Airės jau kitos, o nauji velioniai Čakaritoje laidojami begalinėse vienodų požeminių nišų karstams eilėse.

Galvoji, “ech, kad tiek nuostabių pastatų būtų Lietuvoje” – o štai Buenos Airių jaunimui tai atrodo įprasta, savaime suprantama. Jie siaučia šiuolaikiniuose hipsteriškuose baruose, ypač Palerme, jį perstačiusių nekilnojamojo turto vystytojų padalintame į zonas reklaminiais vardais – “Palermo-Hollywood”, “Palermo-Soho”…

Begalinėse gatvėse – laiko dulkėmis padengtos grožybės

Geriausiai tikrąjį Buenos Airių dydį pajunti važiuodamas į vakarus nuo Buenos Airių centro – tiesiomis, rodos begalinėmis gatvėmis. Atrodo, viskas nauja – bet štai pamatai eiliniame kvartale kokį nuostabų pastatą-pilį, seną kino teatrą ar kavinę „Las Violetas“ su tarpukario vitražais ir supranti, kad visi tie rajonai stovėjo jau prieš 100 metų, tada, kai daugelis šiuolaikinio pasaulio didmiesčių buvo mažyčiai.

Vakarinė miesto dalis galbūt – tikrosios „gyvosios“ Buenos Airės: nei turtingos, nei perdėm skurdžios, kur verda gyvenimas, stovi nuostabus parlamentas, o kiekvieną pirmadienį vyksta La Bomba del Tiempo būgnų fiesta.

Po ilgosiom gatvėm driekiasi metro linijos – seniausio Lotynų Amerikos metro ir vieno pirmųjų pasaulyje, įkurto 1913 m. Dar vienas buvusios Buenos Airių šlovės atspindys! Senutės stotys primena tokius tarpukario geležinkelio peronus. Naujų metro linijų beveik nėra: 1960 m., Argentinos ekonomikai pasukus žemyn, sustojo ir metro plėtra. Todėl į daug rajonų (tarp jų pvz. Kaminitą) galima nuvykti tik lėtais autobusais, kas tokio dydžio mieste reiškia ištisas prarastas valandas. Visokeriopai gerindama situaciją miesto valdžia autobusus į pagrindinius maršrutus pasiuntė kas dvi minutes. Atrodo komiškai: štai trys to pat maršruto autobusai važiuoja vorele – pirmas pilnas, du tušti – paskui kuris laikas nė vieno autobuso. Sekundžių tikslumu kelių transporto nesuplanuosi…

Buenos Airių priemiesčiuose – ir Lietuvos dvasia

Oficialiai Buenos Airėse gyvena tik 2,9 mln. žmonių, bet realiai – 14 mln. Daugelis nakvoja „priemiesčiuose“, kurie seniai įaugo į miestą, pailguose “čoriso namuose”, kurių tik siauras fasadas atsiveria į gatvę. Metro ten taip ir nenutiestas. Išganymas vietiniams – traukiniai. Savo aukso eroje, Argentina turėjo vieną penkių ilgiausių pasaulyje geležinkelių tinklų – 47000 km. Ir nors laikai kai iš didingųjų Buenos Airių stočių galėjai traukiniais nuvykti į bet kurį civilizuotą šalies tašką praėjo, aplinkui miestą esančios linijos tarnauja ir toliau, kasdien atveždamos iš priemiesčių darbininkus.

Nevietiniam tie priemiesčiai – nuobodūs. Vieno, dviejų aukštų panašių namų linijos. Man, kaip lietuviui, įdomesni pietiniai priemiesčiai Avežaneda, Lanusas, mat ten tarpukariu kūrėsi imigrantai iš Lietuvos. Į Buenos Aires jų atvyko gyventi gal 15 ar 25 tūkstančiai: Argentina buvo ženkliai turtingesnė už Lietuvą. Šiandien, iš skerdyklų, kuriose triūsė jų seneliai, belikus puošniems vartams, dažnas tų imigrantų palikuonis siekia Lietuvos paso. Ne kad grįžtų į Lietuvą, o kad jam atsidarytų durys į kokią išsvajotą Ispaniją. Nors, jei Lietuva nepriklausytų Europos Sąjungai ir lietuviškas pasas neatvertų visos ES, manau, daug daugiau „grįžtų“ ir Lietuvon – dabar Lietuvoje didesnės algos, nėra begalinės infliacijos, saugiau.

Tačiau lietuvybė pietiniuose Buenos Airių priemiesčiuose gyva, yra net lietuviškai mokančio jaunimo (nors su kiekviena karta ir vis mažiau). Vakarojimas vyksta šeštadieniais: vos pasakėme esantys iš Lietuvos – durys kaip mat atsivėrė, galėjome pasigėrėti įdomia lietuviška architektūra Lietuvių centre, tarpukario Lietuvą pristačiusių atvirukų kolekcija Susivienijime lietuvių Argentinoje. Viską aprašiau savosvetainėje apie lietuvišką paveldą užsienyje „Gabalėliai Lietuvos“.

Sunkiau buvo su lietuvių bažnyčia – lietuvybe alsuojantis jos interjeras per mišias atsiveria, bet į gretimą lietuvių muziejų patekti pasirodė „aukštasis pilotažas“ – parapijoje šeimininkauja nebe lietuviai, nebe lietuvis ir kunigas, ir vietoj džiaugsmingo lietuviško „O, jūs iš Lietuvos! Sėskit, sėskit, pašnekėsim“ skambėjo ispaniškas „Gal galite ateiti po poros dienų?“ (po poros dienų, beje – vėl tas pats, kol neradau, kas patarpininkautų).

Vienintelis tikrai „turistinis“ Buenos Airių priemiestis – Tigrė Paranos upės deltoje. Aštuntoji pagal ilgį pasaulio upė ten išsišakojusi į begalę upelių ir tuo labirintu iš gražaus priemiesčio plukdo laiveliai, o turtingi buenos airiečiai plaukia į savo atokias vilas. Kai kurie tuose aptvertuose rajonuose gyvena nuolat, retai kada beužsukdami į miestą.

Bet klestinčios Buenos Airės – tik salos tarp jau praklestėjusių. Į Tigrę važiavau Pakrantės traukiniu (tren de la costa): iš pradžių jis tarnavo pramonei, vėliau su trenksmu „pritaikytas turistams“. Bet keleivių gretos vis seko ir seko. Daugelis stočių dabar – tuščios, lyg apleistos: be klientų užsidarė restoranai, kavinukės, parduotuvės.

Arba Tierra Santa pakeliui į Tigrę. Idėja įdomi ir labai tinkanti Lotynų Amerikai: gyvasis muziejus, paremtas Biblija. Dioramos perteikia Senąjį ir Naująjį testamentus, per vidurį Golgotos kalnas, iš kurio kas valandą išnyra milžniška Kristaus statula (prisikėlimas), o visokios automatizuotos figūros atkuria Paskutinę vakarienę, Kristaus gimimą, net Pasaulio sutvėrimą… Ir visgi daug kas atrodo pigiai, kičiškai (iš kažkur atsiradusi mečetė, kurios vienintelis panašumas į tikrą – reikalavimas nusiauti batus; vienuolėmis ar romėnų kariais apsirengę valytojai ir gidai). Žmonės balsuoja kojomis: parkas teveikia penktadieniais-sekmadieniais, ir penktadienį aš buvau vienas kokių keliolikos lankytojų (darbuotojų, viltingai stebėjusių nuo savo „artimųjų rytų virtuvės restoranėlių“ ar „biblinių suvenyrų parduotuvėlių“ tuščią parką, buvo daugiau). Įsivaizduoju, kaip puikiai panašų parką pastatytų amerikiečiai, net kinai (tuo Kinijoje ne kartą įsitikinau)…

Buenos Airės – vis dar Miestas iš didžiosios M

Negali sakyti, kad Buenos Airės sunyko, nusivažiavo. Šiandienės Buenos Airės turtingesnės, nei tarpukariu, ir turistų jas lanko daugiau. Tiesiog Buenos Airių, kaip ir visos Argentinos, kilimas buvo daug lėtesnis, nei didžiojoje pasaulio dalyje. Ir kai kažką naujo Buenos Airės pastatydavo prieš 100 ar 130 metų, tai žavėdavo visą pasaulį. O kai ką naujo pasiūlo šiais laikais – tai atrodo lėkšta, pigu, neišskirtina, gal tinkama kokios užkampių valstybės sostinei, bet ne Argentinos.

Bet turistai vis tiek plūsta į Buenos Aires – daugiausiai pamatyti to, kas buvo prieš 100 ar 130 metų. Deja, vientiso tų laikų miesto išvysti nepavyks – per daug sugriauta. Bet kai miestas šitoks milžiniškas, kai jo su žeme niekad nesulygino joks karas, jis kupinas atradimų. Netgi žmogus, kuris gyvenimą praleido Buenos Airėse, niekad nepažins jų visų.

P.S. Vieną garsiausių Astoro Piacolos tango kūrinių “Marija iš Buenos Airių” pirmąkart girdėjau 10 metų atgal Lietuvoje ir tada jis man nepaliko didelio įspūdžio. Nes Buenos Airės tada mano sąmonėje dar tebuvo kažkoks eilinis Lotynų Amerikos miestas: tikriausiai nuobodokas, su daug vienodų pastatų ir lūšnynų, ir viena kita gražia bažnyčia centre. Kūrinys pasirodė kaip kažkoks egzotiškas pasakojimas apie pasaulio užkampio prostitutes. Bet kai, praleidęs Buenos Airėse savaitę, išgirdau tą patį kūrinį tango spektaklio metu, dainininkei užtraukus “de Buenos Aires” kas kartą jaučiau lengvą šiurpuliuką. Kiek daug istorijos, kiek kultūros, kiek ištisų gyvenimų tame miesto pavadinime! Tarsi žodžiuose “Paryžius“, “Londonas“, “Roma“, “Niujorkas“… Buenos Airės irgi – Miestas iš didžiosios M.

---

Visi mano kelionių po Argentiną aprašymai

1. Argentina - tropikų ir ledynų tango (bendra informacija apie Argentiną)
2. Buenos Airės - nusigyvenęs pietų Paryžius
3. Argentinos Patagonija - kalnai, ledynai, vandenynai
4. Argentinos antroji širdis - pampos ir kurortai
5. Igvasu – nuostabiausias krioklių pasaulis
6. Argentinos virtuvė - patiekalai ir tradicijos
Taip pat skaitykite straipsnius apie kaimynines Urugvajų, Paragvajų, Braziliją, Čilę, bei lietuvišką paveldą Argentinoje, lietuvišką paveldą Urugvajuje

---

Kelionių vadovai po Argentiną žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentarai

Argentina – tai vieni nustabiausių pasaulio kraštovaizdžių. Nuo tropinių Igvasu krioklių iki įspūdingiausių pasaulio ledynų, nuo vienų aukščiausių pasaulio kalnų iki laukinių žvėrių pilnų pievų. O kur dar kadaise turtingi Argentinos miestai, kultūra.

Bet pamatyti, suprasti visą Argentiną – nelenkugva. Tai – milžiniška, aštunta pagal dydį pasaulio šalis. Skrydis iš sostinės Buenos Airių į jos pakraščius užtrunka 3 valandas, tarsi per visą Europą, o automobiliu vien važiuoti reikia kelias paras.

Praleidau Argentinoje daugiau nei mėnesį ir aplankiau daugelį svarbiausių lankytinų vietų. Šiame straipsnyje informacija apie Argentiną, jos kultūrą, lankytinas vietas ir praktinius reikalus – vienoje vietoje.

Argentinos gamta – nuo tropikų iki ledynų

Argentina – gigantiška, gigantiška ir jos gamtos įvairovė.

Unikaliausia Argentinos žemė neabejotinai yra Patagonija – milžiniškas ir tuščias pietinis gyvenamo pasaulio pakraštys. „Tuščias“ jis tik nuo žmonių: ilguose tiesiuose keliuose dešimtis kilometrų gali nesutikti kitos mašinos, bet kelią perbėgs ištisos laukinių žvėrių kaimenės – gvanakai, keistieji šarvuočiai, nandu, milžiniški graužikai maros, lapės, kiškiai. O atokius Atlanto vandenyno paplūdimius nugulę tūkstančiai ruonių ir jūrų liūtų, šimtai tūkstančių pingvinų. Ir, jei metų laikas bus tinkamas, nuo aukštų pakrantės uolų lengvai pastebėsi delfinus, orkas, išplaukiančius į krantą jūrų liūtų medžioklei, net banginius – ypač Valdeso nacionaliniame parke.

Visa ko masteliai Patagonijoje didesni. Nuo beveik nuolatinių stipriausių gyvenamo pasaulio vėjų ežerai banguoja tarsi jūros (įspūdingiausi – aplink Bariločę). Atstumai iki artimiausių miestelių ar net degalinių skaičiuojami šimtais kilometrų. Danguje naktį sužiba stebuklinga galybė žvaigždžių (juk nėra jokių dirbtinių šviesų!). O miestelių muziejėlių kuklias sales puošia didžiausi pasaulio dinozaurų skeletai (Argentinoje iškasama 10% planetos dinozaurų).

Bet užvis įspūdingiausias gamtos stebuklas – pačioje Patagonijos pabaigoje. Patagonijos ledynai, ypač Perito Moreno: vienintelis toks pasaulio ledynas, kurio amžiną slinkimą ir tirpsmą galima stebėti nuo lengvai prieinamų pasivaikščiojimo takų, suolelių.

Perito Moreno ledynas, mano nuomone, neabejotinai patenka tarp 10 įspūdingiausių pasaulio gamtos vietų, bet vis tiek nesu tikras ar jis – įspūdingiausia vieta Argentinoje. Mat kitoje šalies pusėje ošia Igvasu kriokliai, stebuklingas dešimčių krioklių ir krioklelių pasaulis, kuriame nesunkiai gali praleisti ne vieną dieną: gėrėtis kriokliais nuo aibės pasivaikščiojimo takų, bokštelių, iš sraigtasparnio, iš laivo, iš Argentinos ir iš gretimos Brazilijos. Gamta ten visai kitokia – vešlios džiunglės, tropikai.

Šiaurės Vakarų Argentina – dar kitokia: gelsvos stepės ir dykumos, peraugančios į Andų kalnus, už kuriuos aukštesni pasaulyje – tik Himalajai.

Ir pagaliau Argentinos pampos aplink Buenos Aires, Lietuvą primenančios derlingos lygumos, kur tradicines karvių ir jaučių rančas vis labiau keičia sojų pasėlių plotai. Nieko ten labai įspūdingo, išskyrus kaimo turizmo „estancijose“ galimybes (romantizuota, bet nepigu). Bet dauguma argentiniečių gyvena ten. Ir legendinių Argentinos kaubojų gaučų, ant arklių ganančių savo galvijų kaimenes, dar pamatysi.

Buenos Airės ir Argentinos miestai

Beveik galima sakyti, kad Argentina turi tik vieną tikrą miestą – Buenos Aires. Užtat kokį! Iš 44 milijonų Argentinos žmonių, 14 milijonų – trečdalis – gyvena Buenos Airėse.

Prieš 100 metų Buenos Airės buvo vienas dešimties didžiausių ir turtingiausių pasaulio miestų, todėl iki šiol stebina didingais ano meto teatrais, turtuolių kapinėmis, puošniais it katedros dangoraižiais, čia gimusia tango kultūra. Buenos Airės tada kopijavo Paryžių – bulvarų platumu ir pastatų masteliais Paryžių net pranoko ir iki šiol yra populiariausias tarp turistų Pietų Amerikos miestas.

Tiesa, nuo Paryžiaus ir Europos visi Argentinos miestai skiriasi tuo, kad paveldas ten nesaugomas. Įprasta nugriauti kokius turtingų XIX a. argentiniečių rūmus ir pastatyti nuobodų daugiabutį. Tad labai trūksta vietų, kur galėtum pažvelgęs matyti didingą miesto istoriją: didžių pastatų daug, bet jie stovi pavieniui ar grupelėmis, geriausiu atveju – keli iš eilės.

Argentiniečiai menkai vertina senovę, turtingieji palieka „nugyventus“ namus ir keliasi į naujus ir naujus rajonus. Bent jau tiek, kad “senovė”, kuri lieka, be galo autentiška: viskas nuo butų durų ir liftų iki baldų dažname bute nekeista dešimtmečius.

Didžiausi Argentinos miestai – aplink Buenos Aires. Daugelis jų – kaip Rosarijas – it sumažintos Buenos Airės: nuostabūs pastatai ir nykūs daugiabučiai keičia vienas kitą, gatvės tiesios ir kone begalinės, pavadintos vis tų pačių didvyrių vardais (Kristupas Kolumbas, Argentinos išvaduotojas San Martinas, Argentinos laivyno įkūrėjas admirolas Braunas, prezidentas Peronas…). O atstumas nuo vienos vietos iki kitos matuojamas kvartalais: nes visi jie kvadratiniai, taisyklingi. Daugiausiai istorijos – šalies Šiaurės Vakarų miestuose (Salta, Kordoba) – ten bažnyčias statė dar vieni pirmųjų ispanų kolonistų.

Kuo toliau į pietus, Patagoniją, tuo miestai retėja, mažėja. Darosi įprasta, kad daugelis miestelio gatvių – net neasfaltuotos. Patagonijoje pirmieji miestai atsirado XIX a. antroje pusėje, tad kokių 1890 m. namas ten gali būti „pirmojo miesto namo muziejus“. Daugelis tenykščių miestų pavadinti visokiausių Ispanijos Imperijos ir indėnų sąskaita Argentiną įkūrusių ir plėtusių generolų ir pulkininkų vardais ir įdomūs tik kiek, kiek juose gali pavalgyti, prigulti, įsipilti degalų ar nusipirkti gerti (jei tik rasi kokią įstaigą padabintą užrašu „abierto“, nes ten įprasta dirbti ir kelias valandas per parą: vietiniai žino kada). Apsilankyti – įdomu, bet kaip toje nykumoje tarp sulaukėjusių šunų gyventi – įsivaizduoju sunkiai.

Argentinos klimatas ir kurortai

Argentinoje, kaip visame pietų pusrutulyje, žiema būna birželį-rugpjūtį, o vasara – gruodį-vasarį.

Šiaurinės Argentinos klimatas – gerokai karštesnis nei Lietuvoje. Šiaurės Vakaruose žiemos beveik tokios karštos, kaip Lietuvos gegužė, o vasara primena Turkijos vasaras. Buenos Airėse tik keliais laipsniais vėsiau.

Nepaisant tokio oro, šiaurinė Argentina netapo užsieniečių poilsio Meka. Net patys turtingi argentiniečiai neretai renkasi poilsiauti Urugvajuje. Visgi, savą kurortų ruožą Argentina turi, ir dar kokį.

Mar del Plata – argentinietiško kurorto sinonimas – turi daugiau gyventojų, nei Vilnius, o vasarą jos prekybos centrus primenantys paplūdimiai prisigrūda neįsivaizduojamai. Užtat ir pramogų, prekybos Mar del Platoje vasarą – it viename svarbiausių pasaulio miestų – o ir žiemai ji nemiršta.

Aplink Mar del Platos kurortą-didmiestį daugybė mažesnių – nuo skirtų turtuoliams (neasfaltuotomis gatvėmis, nes turtuoliams su džipais to nereikia) iki jaunimo Vilja Geselio, šeimų Miramaro.

Kaip ir Argentinos miestai, kurortai į pietus retėja, mąžta – darosi per šalta. Patagonijoje jau joks argentinietis maudytis į jūrą nelys. Žiemos net pačiuose Argentinos pietuose ne tokios šaltos, kaip Lietuvoje (temperatūra paprastai nekrenta žemiau -10, išskyrus kalnus), bet ir vasaros – ne tokios karštos (giliau Patagonijoje temperatūra retai siekia ir kokius +25). O labiausiai Patagonijoje šaldo kone nuolatinis vėjas (ypač vasaromis): kas pas mus skaitytųsi uraganas vietiniams – gana eilinė diena.

Argentinos kultūra ir maistas

Beveik visi argentiniečiai yra europiečių palikuonys. Indėnų tuščiose pampose daug negyveno, o ir tų, kurie buvo, daugybę argentiniečiai išžudė per Dykumos (Patagonijos) užkariavimą XIX a. pabaigoje, todėl šiandien indėnų Argentinoje rasi tik pasieniuose su kaimyninėmis šalimis. Juodaodžių vergų į Argentiną irgi neatvežta daug, ir jų genai karta iš kartos “ištirpo”. Todėl Argentinoje gali jaustis labiau kaip Viduržemio jūros pakrantėje. Tarkime Ispanijoje, kurios kolonija iki 1811 m. buvo Argentina. Neispaniškai net susikalbėti sunku.

Aišku, virš 200 nepriklausomybės metų Argentinai suteikė unikalų prieskonį. Radosi, išplito Argentinos simboliai: aistringas tango šokis, demonstruojamas gausybėje tango teatrų, karti ir stipri matės arbata, gurkšnojama argentiniečių pakelėse, pagarba libertadorams, išvadavusiems Argentiną ir visą žemyną nuo ispanų jungo (Argentinos “pirmasis libertadoras” – San Martinas), asado (mėsos kepimo) ritualas. Argentina garsėte garsėja galvijų mėsa, kuri čia itin kokybiška ir pigi.

Argentina – katalikiška (bažnyčia netgi nėra oficialiai atsieta nuo valdžios) ir įspūdingos krikščioniškos vietos čia dar kuriamos. Bet kartu Argentinos šalikelės nusėtos šventyklėlėmis jokios bažnyčios nepripažintiems “šventiesiems”, tokiems kaip Gaučito Gilas ar Negyvėlė Korėja (Difunta Correa). Gaučito Gilas buvo Argentinos “Robinas Hudas”; nuteistas myriop, budeliui jis tarė: “Kai, mane nužudęs, grįši į miestą, sužinosi, kad man buvo suteikta malonė, o tavo sūnus smarkiai sirgs. Bet, jei melsiesi man, sūnus pagis”. Taip ir buvo: Gaučitui įvykdyta mirties bausmė, o budelis mieste rado malonės raštą, sergantį sūnų; atgailaudamas jis meldėsi Gaučitui ir sūnus pasveiko. Negyvėlės Korėjos mitas dar keistesnis: esą ji mirė, bet jos vaikas išgyveno žįsdamas lavoną.

Visa tai kūrė ne tik ispanų kolonistų palikuonys, o ir imigrantų milijonai: XIX-XX a. sandūroje Argentina imigracijos tempais nusileido tik JAV. Itin daug atvyko italų – kartu atsivežė picą, makaronus, nors šie maistai Argentinos virtuvėje ir kiek pasikeitė. Atvyko ir ~30000 lietuvių, kitos tautos iš Vidurio ir Rytų Europos. Tų imigrantų anūkai, proanūkiai itin didžiuojasi kilme, kiekviename didesniame mieste vyksta imigrantų šventės, kurių metu pardavinėjami tų šalių patiekalai, demonstruojami šokiai. Daug Argentinos lietuvių, gimusių Argentinoje, vis tiek puikiai kalba lietuviškai – Argentinoje svarbu išlaikyti kilmę.

Atmetus tai, kas Argentinoje išvis savita, Argentina kultūriškai labiau Europa, nei Lotynų Amerika, ir vystėsi panašia kryptimi: X, Y, Z kartos, hipiai ir kitokie “neformalai”, “vakarietiškos kokybės” viešbučiai ir “vakarietiškos prabangos” restoranai su garsiais šefais ir t.t.

Kaip keliauti Argentinoje – autonuoma, lėktuvai, autobusai

Argentina – viena tolimiausių valstybių nuo Lietuvos. Pigiai ten nenuskrisi – visgi, tarp Pietų Amerikos šalių, skrydžiai į Buenos Aires būna vieni pigesnių.

Argentina – aštunta pagal dydį pasaulio šalis ir atstumai ten – didžiuliai. Nuo Buenos Airių iki ledynų ~3000 km, arba kaip nuo Viniaus iki Madrido. Nuo Buenos Airių iki Igvasu krioklių yra 1300 km – kaip nuo Vilniaus iki Kroatijos.

Važiuoti tuos atstumus – smagu, romantiška: kiekvieną dieną – vis kitokia gamta, aplinka. Kone kasdien į panašų žygį automobiliais ir motociklais leidžiasi visokiausios įvairiausių keliautojų ekspedicijos, su savo tinklapiais ir savo lipdukais, kuriuos klijuoja pakelės degalinėse, moteliuose, muziejuose – ištisos jų sienos ten tokiais nuklijuotos. Nuvažiuoti 1000 km Argentinoje, ypač Patagonijoje, paprasčiau, nei Europoje: nėra gyventojų, miestelių, kitų mašinų, judi daug greičiau (oficialūs limitai 110 km/h, bet pikapais “apsiginklavę” vietiniai tuščiuose keliuose jų neklauso). Tik žvėrių reikia saugotis, ypač naktimis.

Tačiau važiavimas vis tiek užima laiko. Išsinuomoti automobilį vienoje Argentinos pusėje, o grąžinti kitoje – labai brangu, todėl tenka apvažiuoti visą ratą. Pavyzdžiui, mūsiškis ratas iš Buenos Airių iki ledynų 40 keliu palei Andus, o atgal 3 keliu palei vandenyną užtruko apie tris savaites.

Daugelis pagrindinių kelių dabar asfaltuoti (vietomis – geri, vietomis – pilni it meteoritų išdužtų duobių, upeliais po lietaus virstančių sunkvežimių išmaltų vėžių). Tačiau nusukimai į lankytinas vietas gali būti prastais žvyrkeliais (ypač Patagonijoje), kur akmenukai daužys ar net lies nevisureigio dugną (štai kodėl Argentinoje šitiek visureigių!). Dėl šito, taip pat dėl pomėgio parkuoti automobilius “atrėmus”, Argentinos automobiliai labai apdaužyti – net mūsų išsinuomotasis turėjo nudaužtą veidrodėlį, neveikiančią lempą, girgždančią sankamą, keistus garsus leidžiantį variklį ir t.t. Argentinoje tai normalu, nes ten nėra techninės apžiūros. Todėl keliuose galima pamatyti ir tokių 50 ar 70 metų senumo trantų, kurie išvis nesuprasi, kaip važiuoja: prarūdijusios skylės duryse, segtukais užkabintas (kad neatsidarytų) kapotas, nuimtas bagažinės dugnas ir t.t. Kai paminėjome, kad mums išnuomojo techniškai netvarkingą automobilį, vietiniai nesuprato – juk toks normalus atrodo. Kai jau visai nebevažiuoja ar susidaužo, argentiniečiai automobilį tiesiog “numeta” kur šalikelėje – jos pilnos tokių “griaučių”.

Alternatyva ilgam važiavimui – vidiniai skrydžiai. Internete dar pilna informacijos, kad jie – labai brangūs ir išties, kai 2016 m. pirmąkart svarsčiau kelionę į Argentiną, pažiūrėjęs perskridinimų kainas minties atsisakiau – vos keli skrydžiai būtų kainavę gerokai brangiau, nei skrydžiai Vilnius-Argentina-Vilnius. Taip buvo todėl, kad Argentinos avialinijos užsieniečiams tuos pačius bilietus pardavinėdavo brangiau, nei vietiniams. Dabar konkurencija išaugo, atsirado pigių skrydžių aviakompanijos ir viskas kitaip: lėktuvu skristi Argentinoje gal dar kiek brangiau nei Europoje, bet nebežymiai.

Tarptautiniai skrydžiai Pietų Amerikoje – vis dar brangūs. Sumanius į vieną kelionę sujungti Argentiną ir Braziliją, mums labiau apsimokėjo skristi iš Rio de Žaneiro į pasienio miestą prie Igvasu krioklių, pereiti sieną, ir tada iš pasienio miesto Argentinos pusėje skristi į Buenos Aires – taip gerokai pigiau, nei tiesioginis Rio-Buenos Airių skrydis, o dar ir Igvasu pamatai.

Viešasis transportas Argentinoje gana “silpnas”, o Patagonijoje jo beveik išvis nėra. Vienintelis miestas su metro – Buenos Airės, kitur tenka kliautis sunkiai išsiaiškinamais ir apmokamais autobusais (daug kur negali pirkti bilietėlio, turi pirkti miesto kortelę, ją pildytis), kurie net nebūtinai yra (pvz. gerokai nustebome sužinoję, kad į Igvasu oro uostą iš miestelio centro nėra jokio autobusų maršruto – tik vienas privatus neoficialus mikroautobusas, kuris neturi grafiko ir nuvežė laiku tik todėl, kad susidarė grupelė). Tarpmiestiniai autobusai logiški tik ten, kur miestai didesni. Argentina prieš gerą šimtmetį turėjo vieną didžiausių pasaulyje geležinkelių tinklų, kurį iki šiol primena didingos traukinių stotys – bet, kaip ir daug kas Argentinoje, jos geležinkeliai pamažu “nusivažiavo”, nebuvo gerinami, keleivinių reisų vis mažėjo ir dabar traukiniu logiška važiuoti jau mažai kur.

Net daugelyje miesteliūkščių yra turizmo informacija, bet tai kas kita, nei mes įpratę. Informacinės medžiagos ten beveik nerasi, užtat gausu darbuotojų, kurių kone visi kalba tik ispaniškai.

Argentinos kainos ir amžinas ekonomikos smukimas

Kone kiekvienas argentinietis, su kuriuo apie jo šalį išsišnekėdavome giliau, galiausiai paminėdavo, kad XX a. pradžioje Argentina buvo viena turtingiausių pasaulio šalių – turtais lenkė Vakarų Europą, nusileido (nežymiai) tik JAV.

Taip išties buvo. Bet tada kažkas atsitiko ir nuo kokių 1950 m. Argentina iš lėto, bet užtikrintai “važiuoja žemyn” ar, tiksliau, neauga tokiais tempais, kaip likęs pasaulis. Periodiškai Argentiną ištinka krizės – per vieną didžiausių, 2001 m. krizę, prasiskolinusi ir skolas atsisakiusi grąžinti Argentina pirmą kartą istorijoje tapo skurdesne už Lietuvą. Dabar jau Lietuva turtingesnė už Argentiną tiek, kiek Jungtinė Karalystė – už Lietuvą. 2010 m. turtingumu Argentiną aplenkė Turkija, 2013 m. – Rumunija, 2016 m. – jau ir Iranas. Kitų Lotynų Amerikos gyventojų teigimu, argentiniečiai tebėra “pasikėlę” ir manosi esą geresni už kaimynus, nors jau jų šalis net nėra turtingiausia Pietų Amerikoje.

Dėl šito Argentinoje lengviau nei daug kur pamatyti “praėjusių laikų didybę”. Argentinoje daug ilgiau, nei Europoje, nekeičiami seni baldai, automobiliai. O kadangi Argentina prieš 70 ar 100 metų buvo turtinga, kadangi jos nesugriovė jokie karai, jokios okupacijos, gerų baldų, automobilių, interjerų Argentinoje buvo gausu – ir daug kas išliko. Užtat trūksta šiuolaikinių modernių dalykų – pavyzdžiui, stiklinių dangoraižių.

Kai Argentiną ištinka eilinė krizė ir Argentinos pesas nuvertėja, ji staiga tampa labai pigia šalimi. Kai keliavome 2019 m., Argentina buvo dvigubai pigesnė už Lietuvą, mat pesas kasmet netekdavo pusės savo vertės. Kainos irgi kyla: Argentinoje beveik nerasi spausdintų kainų meniu – kainos įrašomos ir nuolat perrašomos pieštuku, kreidele, perklijuojamos su lipdukais. Visgi, kainos dažnai “nespėja” su valiutos kurso kritimu ir kartais susidaro kurioziška situacija, kai tą patį daiktą vienur gali nusipirkti už dešimtadalį ar ketvirtį tos kainos, už kurią jis parduodamas kitoje panašioje parduotuvėje (ne, turistai nėra apgaudinėjami, Argentinoje derėtis neįprasta – tiesiog, vienur kaina pakeista seniai, kitur – ką tik).

Infliacija Argentinoje dabar jau užprogramuota. Indėlių palūkanos siekia 60%, darbo sutartyse iš karto numatoma, kiek kils algos (ir kyla smarkiai), kituose susitarimuose irgi įrašoma, pavyzdžiui, kad už butą mokėsi sumą X pirmais metais, 50% brangiau antrais metais ir t.t. 2019 m. už vieną eurą galėjai gauti ~50 pesų, kai 2017 m. – 20 pesų, 2011 m. – 6 pesus, tuo tarpu iki 2001 m. pesas buvo pririštas prie JAV dolerio santykiu vienas pesas – vienas JAV doleris…

Keliaujant po Argentiną, peso kursas krito tiesiog akyse: kitose šalyse apsimoka, radus gerą kursą, išsikeisti daug pinigų iš karto, bet ne Argentinoje. Kas buvo “geras kursas” kelionės pradžioje, jos pabaigoje (po mėnesio) jau buvo labai blogas kursas. “Infliacija kyla liftu, o algos kopėčiomis” – populiarų argentinietišką pokštą mums sakė vietinis.

Visgi tais momentais, kai Argentinos “amžina krizė” kiek aprimsta ir infliacija aplenkia peso kurso kritimą, Argentina netrunka per pora metų tapti gana brangia šalimi (bent jau tokia brangia, kaip Lietuva). Viskas priklauso nuo to, kada keliauji. Tiesa, mėsa ir vynas visada lieka gana pigūs ir kokybiški.

Dar vienas niuansas – Argentinoje “tikras valiutos kursas” ir “oficialus valiutos kursas” dažniausiai nesutampa! Tikrąjį nustato rinka, o oficialų paskelbia valdžia “iš lempos”, jis gerokai prastesnis turistams. Jei keisi banke arba atiskaitinėsi kortele – bus taikomas oficialus kursas; taip gali permokėti ir dvigubai, trigubai, Argentina dažnai atrodys labai brangi šalis. Vienintelis būdas gauti “tikrą kursą” – keistis pinigus pas “gatvės keitikus”, kurių pilna šūkauja “Keitimas!”. Tik saugokitės padirbtų banknotų! Šitie “du kursai” kaip rekiant “užknisa”, nes atima daug galimybių: sunkiau rezervuotis viešbutį ir pan.

Dar viena Argenitnos “piniginė keistenybė” – cubierto mokestis už naudojimąsi indais restoranuose (kai kurie jau reklamuojasi jo neimantys, kitur jis visai didelis). Ketvirtoji keistenybė: arbatpinigiai. Eiliniuose restoranuose jų neįprasta palikti, užtat brangesniuose jų kaulija įkyriai kaip niekur: “Čia, žinokit, arbatpinigiai neįskaičuoti”, “O arbatpinigiai?” ir pan.

Argentinos politinės kovos ir Peron dvasia

Dėl savo šalies ekonominio žlugimo argentiniečiai su kuriais bendravau, kaltino tris dalykus. Pirma – korupciją. Antra – biurokratiją. Ir trečia – pašalpų kultūrą, kai milijonai žmonių karta iš kartos nedirba ir jiems viską apmoka mokesčių mokėtojai.

Pašalpų kultūra atsirado kartu su prezidentu Chuanu Peronu ir jo žmona Eva, romantizuota ir išgarsinta visame pasaulyje miuzikle Evita. Kairieji šią porą vadino fašistais, dešinieji – komunistais, galiausiai prigijo terminas “peronizmas”, kuris apvienijo visa tai, kas tuo metu pasaulyje buvo populiaru: komunistinius “kovos prieš kapitalą” lozungus, demokratinį balso teisės moterims suteikimą, nacių karo vadų slėpimą, kurį Peronas suprato ir kaip žmogaus teisių reikalą (“nužudyti karo pralaimėtojus, kaip Niurnbergo procese – viduramžiška”). Svarbiausias peronizmo ramstis visgi buvo pagalba “bemarškiniais” (descamisados) vadintiems vargšams, labai populistinė – kartais Evitos fondas tikrąja to žodžio prasme svaidydavo jiems dovanas, neva asmenines, bet nupirktas už mokesčių mokėtojų pinigus.

Peronizmas iki šiol suskaldęs Argentiną ir kone kas antras jos vadovas būna peronistas, kas antras – neperonistas. Ir tų, ir tų rėmėjai eina į gatves su mušamaisiais instrumentais, paišo grafitį po grafičio, o politiniame lygyje kovojama dėl gatvių pavadinimų, net banknotų dizaino. Pavyzdžiui, 2012 m. peronistai ant 100 pesų banknoto vietoje indėnų žemes užkariavusio generolo Chulijo Rokos atvaizdavo Evą Peron, o 2018 m. vėl valdžioje atsidūrę neperonistai banknotą padarė neutralų: nupiešė gvanaką.

Klesti ir daug kitų radikalių ideologijų – Buenos Airėse matėme komunistų, net čavistų (Venesuelos Hugo Čaveso gerbėjų) protestus, pilna grafičių su komunistiniais lozungais. Argentinos nuomonių įvairovę nesunkiai gali pamatyti… suvenyrų parduotuvėse, kur vienas greta kito sudėti atvirukai su žymiausių argentiniečių atvaizdais. Katalikų popiežiumi Pranciškumi. Komunistu Če Gevara. Peronizmo “bendraautore” Evita Peron. Ir Diego Maradona, Lajoneliu Mesiu – meilė futbolui vienija visas Argentinos ideologijas ir net prie visų krizų bilietą į milžiniškus stadionus gauti sunku ir brangu.

Vienas didžiausių Argentinos politinių skaudulių, irgi vienijančių visas ideologijas – Malvinų (Falklando) salos. Tos poliarinės salos – viena paskutinių Britanijos kolonijų – teturi 3000 gyventojų, beveik visi kurių yra britų kilmės, o jų protėviai atvyko į tuomet negyvenamas salas dar XIX a. Bet, pasak argentiniečių, tos salos dar nuo seno priklausė Ispanijai, taigi, Argentinai XIX a. pradžioje tapus nepriklausoma, turėtų priklausyti Argentinai, o visi britų palikuonys ten – neteisėti kolonistai. 1982 m. argentiniečiai užėmė Malvinus jėga tikėdamiesi, kad dekolonizacija užsiėmę ir “pasaulinės armijos” nebeturintys britai juos tiesiog atiduos – bet Britaniją valdžiusi “geležinė ledi” Margaret Tečer siuntė per pusę pasaulio lėktuvus, skandino pasenusius Argentinos laivus ir, didelėmis pastangomis, salas atsiėmė atgal (žuvo 633 argentiniečiai ir 255 britai). Dabar ir maži Argentinos miesteliai statosi ir statosi naujus ir naujus memorialus karui ir Malvinams – rodykles į Malvinų salas, atstumus iki jų (nors nuvažiuoti keliu šiaip ar taip būdų neįmanoma), šūkius “Malvinai buvo ir per amžius bus argentiniečių” ir aibę viešų žemėlapių, kurių dėka po kelionės į Argentiną Malvinų salų kontūrus įsimins net visiškas geografijos profanas.

Antrasis akivaizdus Argentinos skaudulys – dingusieji (desparecidos), apie 30 000 paskutinės iš daugybės Argentinos karinių diktatūrų (1976-1983 m.) aukų, paminimų tūkstančiuose nuotraukų, vardų sąrašų daugelyje Argentinos miestų (“Nešvarusis karas”). Diktatūra atsirado, kai armija nuvertė peronistų (trečiosios Chuano Perono žmonos Izabelės) režimą. Tuo metu po Lotynų Ameriką siautė sovietų propaguojamos komunistinės idėjos, komunistai buvo nuvertę valdžią Kuboje, tad Argentinos diktatoriai nutarė suduoti jiems smūgį pirmieji: įtariamus komunistus tiesiog “pradangindavo”. Daugelio jų taip ir nerado – įtariama, kad jų kūnus sumetė į plačiąją La Platos upę palei Buenos Aires. Dingusiųjų vaikai, tuo tarpu, vėliau atsirado – kažkieno jau įvaikinti. Beje, tai ta pati diktatūra, kuri pradėjo ir Malvinų karą.

Nunca Mas (“Niekada daugiau!”) skelbia aibė šūkių ant grafičių ir oficialių paminklų, bet man, atvykėliui iš Europos, toks “užsidegimas” Malvinų ir dingusiųjų klausimais buvo puikiausias įrodymas, kokia iš tikro nepaliesta skaudžių tragedijų yra Argentina – karų, genocidų, terorizmo, stichinių nelaimių. Palyginus su 44 mln. Argentinos žmonių, net 30 tūkstančių nėra tiek daug – palyginkite su dešimtimis milijonų Antrojo pasaulinio karo, sovietinio ir nacionalsocialistinio genocidų aukų Europoje. O dar ir žymi dalis pražudytų argentiniečių išties dalyvavo antivalstybinėje veikloje, vykdė rimtus nusikaltimus: plėšimus, pagrobimus, žudymus; nekaltų, “ne vietoje ir nelaiku pasitaikiusių” dar mažiau – aišku, irgi tūkstančiai…

Argentinos saugumas ir socialinė atskirtis

Argentiniečiai sako, kad Argentinoje nesaugu (“Ne Europa – tiesa, ir ne Irakas”). Vietiniai kuprines nešiojasi priekyje, gąsdina šiukštu nepalikti nieko automobilio salone. Tiesa, tai galioja tik Buenos Airėms ir didmiesčiams. “Patagonijoje Buenos Airių gyventoją atpažinsi pagal tai, kad važiuodamas visada užsirakina automobilį” – pasakojo vietinis – “O kai Patagonijos viešbutyje paklausiau, ar automobilių aikštelė saugoma, manęs nesuprato”.

Kita vertus, kadangi buvau ką tik apiplėštas Brazilijoje, Argentinoje atrodė saugu: nėra piktų nepilnamečių gaujų gatvėse, mažiau gatvėse gyvenančių benamių, narkomanų. Aišku, jei būčiau atskridęs tiesiai iš Lietuvos, gal būtų atrodę kitaip.

Nepaisant visų peronistų pašalpų, Argentina netapo lygybės šalimi. Argentinos muilo operose rodomi rūmų turtuoliai ir lūšnynų vargšai gal kiek šaržuoti – realybėje vidurinė klasė irgi didžiulė. Bet yra Argentinoje ir ultrabrangių rajonų bei restoranų, ir ištisi raudonaplyčiai nelegalių namų lūšnynai villa miseria išaugę aplink didmiesčius. Pasak vietinių, būtent iš ten žmonės, gyvenantys iš valdžios pašalpų, vagiantys elektrą ir vandenį, dar eina prisidurti “medžiodami” turistų pinigines ir fotoaparatus. Pažįstami pasakojo istorijas, kaip su ginklu apiplėšė taksistu apsimetęs argentinietis ir pan. – bet, vėlgi, tos istorijos nebuvo tokios gausios, kaip Brazilijoje.

Toliau į pietus, elgetos pranyksta išvis.

Argentinos biurokratija ir nusikalstamumas

„Kai tik reikia kokio valdžios parašo, reikia važiuoti į vieną įstaigą, į kitą“ – mįslingai sakė pažįstami argentiniečiai ir tada dar nesupratau, kas gi ta Argentinos biurkoratija – atrodė kad ir Lietuvoje tas pats. Jei būčiau keliavęs tik savaitę ar tik po Buenos Aires, taip ir būčiau likęs nesupratęs. Bet smulkmena po smulkmenos “akys atsivėrinėjo”. Argentinoje mokant kortele reikia rašyti paso numerį. Argentinoje net tarp šalies provincijų yra savotiškos “muitinės”, kur gali “kratyti” bagažinę. Prie Argentinos bankų ir valdžios įstaigų nusidriekusios sovietmetį primenančios eilės.

Bet galutinai pakeičiau nuomonę kai teko susidrurti su Argentinos policija, mat dingo mobilusis telefonas. Niekur pasaulyje nemačiau nekompetentingesnės ir biurokratiškesnės policijos.

Atėjęs į skyrių, kur, kaip rašoma, kalbama angliškai, gavome užpildyti pareiškimą. Paklausėme, ar neįmanoma surasti telefono per tinklą, nes jis – neišjungtas. Atsakymas pribloškė: „Net kai žmonės turi programėles, kurios tiksliai parodo telefono koordinates, tai nepadeda. Sužinome tik kokiame pastate yra telefonas, bet kas žino, pirmame ar antrame aukšte?“. Pareigūnai tada grįžo prie tarpusavio plepalų (aišku, ne apie darbą).

Supratau – policija Argentinoje nė piršto nepajudina, kad tirtų vagystes net jei viskas padėta ant lėkštutės! Kaip tada policininkai leidžia savo darbo laiką? Netrukus supratau.

Man liepė laukti nuovadoje ir atvažiavo dar du pareigūnai. Įsisodino mus į policijos automobilį, nuvežė į savo nuovadą už kokių 2 km („Gal veža į įvykio vietos komisariatą“ – dar mėginau kurtis sau paaiškinimus).

Kartu nusivežė ir mūsų pareiškimą, rodė kolegoms. Įvykiu nė kiek nesidomėjo nė vienas jų – užtat visiems labai rūpėjo, kad pareiškimas atitiktų biurokratinius reikalavimus. Paprašė patikslinti mano adresą Argentinoje, parašyti draudimo kompanijos pavadinimą.

Galiausiai, praėjus jau kokioms 2 valandoms, pakvietė į tokią kabiną, kur viską per telekonferenciją sudiktavo nuo nulio dar kitai pareigūnei. „Aš policininkas toks ir toks, pažymėjimo numeris toks ir toks“, paskui skaitė mano pareiškimą, o kita pareigūnė viską vėl iš naujo rašė, šen bei ten įterpdama tokius klausimus kaip „Koks, koks tavo pažymėjimo numeris?“ ar „O kas tai yra Air BnB? Čia reikia rašyti viešbutį, kur apsistojęs!“.

Ryšys nuolat strigo. Nutrūko – mane išprašė iš kabinos. Kol atsiras vėl ir tęsime – „biurokratinį akmenį“ reikėjo nuvilkti iki galo. Dar duoti pirštų atspaudus, parašą. Tada printeris atspausdino moters ispaniškai sursašytą pareiškimą… „Augustinas ?emaitis, Argentinos pilietis“… „Aš Lietuvos pilietis“ – sakau (juk dar taip ilgai pareigūnas diktavo „Lituania“!). „Sistema neleidžia keisti“ – man paaiškina. Toliau pareiškimo nė neskaičiau.

O technika moderni, moderni… Tik ją užsakiusių mąstymas – akmens amžiaus. Užuot persiuntus el. paštu, diktuoti viską per telekonferenciją? Užuot viską apiforminus iš pirmos nuovados, vežti policijos automobiliu į antrą tik tam, kad iš jos skambinti vaizdo ryšiu į trečią? Kažkas, turbūt, gavo gerą „atkatą“ iš technikos tiekėjo.

Galiausiai beje, telefoną atgavau. Ne per policiją, aišku. Skambinėjom, skambinėjom kelias valandas, kol kažkas pakėlė, sakė radęs gatvėje. Policija, tiesa, biurokratinei atitikčiai reikalavo pareiškime nurodyti ir mano telefono numerį – bet, nors kartojau, kad telefonas įjungtas, praleistų skambučių iš policijos neradau. Nenorėdamas vėl papulti į biurkoratijos mašiną, policijos neinformavau ir apie atgavimą. Kam? Telefonu toliau sėkmingai naudojuosi – niekas jo nei ieškojo, nei blokavo IMEI.

Sugaišau 2,5 valandos. Pareigūnai, kartu paėmus, gal kiek mažiau, nes daug laiko tiesiog šnekučiavosi tarpusavy. Ir visgi, ir per 1,5 val. tie septyni(!) su manimi dirbę pareigūnai galėjo padaryti daaaaaug daugiau…

Argentina pavergė net skeptiką

Argentina mano sieloje paliko labai stiprų gerą poskonį. Nesitikėjau. Prieš keliaujant atrodė, kitos Lotynų Amerikos šalys daug egzotiškesnės, autentiškesnės – o Argentina “tokia jau beveik Europa”. Brangi, įprasta. Na ir lankytinos vietos – nesu tas užkietėjęs gamtos fanas, kuris gali džiaugtis daugiadieniu žygiu per pievas, miškus, ir kalvas. O kalnus, vandenyną, ežerus, net ledynus juk kažkur jau mačiau.

Na, bet į daug kitų Lotynų Amerikos šalių (pvz. Peru, Meksiką, Braziliją, Čilę) jau keliavau seniau, be to, skrydžiai į Argentiną palyginus su kitomis Pietų Amerikos šalimis pigūs, ten tvarkinga, sąlyginai saugu, iš ten gali dirbti per internetą – tad mėnesio odisėjai pasirinkau šią šalį.

Tačiau Argentina praskleidė paslaptis ir supratau, kad daug ko apie šią šalį nežinome. Nesitikėjau, kad laukinių žvėrių tiek daug. Kad ledynai tokie dideli, kad prie jų galima prieiti taip arti. Kad kriokliai tokie milžiniški ir visa stelbiantys. Kad ežerų kraštas toks laukinis.

Patiko ir tango – nors nemėgstu šokio. Ir skanioji mėsa, nors šiaip nevalgau kepsnių. O kur dar visos “smulkmenos” – pakelės šventyklėlės, dinozaurų kaulai, neužgožti žvaigždynai danguje, didingi didmiesčių pastatai ir vėjo nugairinti miesteliai, lietuviška istorija, tūkstantkilometrės kelionės vienišais žaviais keliais…

Nieko keisto, kai šalis patinka dėl to, ką ir taip myli: kai gurmaną pribloškia virtuvė, poilsiautoją – kurortai, o “klubinėtoją” – naktinis gyvenimas.

Bet kai šalis sugeba pavergti tuo, kas šiaip kelionėse tau nėra prioritetas – tai jau yra kitas lygis. Ir Argentina yra to lygio šalis.

Argentinos lankytinų vietų žemėlapis

---

Visi mano kelionių po Argentiną aprašymai

1. Argentina - tropikų ir ledynų tango (bendra informacija apie Argentiną)
2. Buenos Airės - nusigyvenęs pietų Paryžius
3. Argentinos Patagonija - kalnai, ledynai, vandenynai
4. Argentinos antroji širdis - pampos ir kurortai
5. Igvasu – nuostabiausias krioklių pasaulis
6. Argentinos virtuvė - patiekalai ir tradicijos
Taip pat skaitykite straipsnius apie kaimynines Urugvajų, Paragvajų, Braziliją, Čilę, bei lietuvišką paveldą Argentinoje, lietuvišką paveldą Urugvajuje

---

Kelionių vadovai po Argentiną žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentarai

Urugvajus – ne ta Lotynų Amerika iš knygų ir serialų. Didžiausias pirmas nustebimas, laukiantis Urugvajuje atvykėlio – kokia neegzotiška tai šalis. Beveik Europa!

Indėnų Urugvajuje nėra išvis, skurdo ir nusikaltimų – mažai, keliai – geri, kainos – didesnės, nei Lietuvoje. Prabangų restoraną ten rasi daug greičiau, nei kokią netvarkingą užeigėlę, o brangią pajūrio vilą – nei lūšną.

Bet pabūk Urugvajuje ilgiau ir šalis atsiskleis kitaip. Urugvajus kartu – ir tikras pasaulio užkampis. Geraja prasme. Kur kaubojai-gaučai gano gyvulius begalinėse pievose, mėsa skani ir natūrali, važinėja daug 40-70 metų amžiaus automobilių, o tušti smėlėti paplūdimiai siekia horizontą.

Urugvajus – tarsi nuo Europos atplyšusi sala, nudreifavusi iki pat pasaulio krašto, kur mažai žmonių.

Montevidėjas – didingų pastatų pilna sostinė

Žemėlapyje Urugvajus atrodo mažas tik todėl, kad yra šalia milžiniškų Brazilijos ir Argentinos. Iš tikro Urugvajus – tris kartus didesnis už Lietuvą. O jo sostinė Montevidėjas turi tris kartus daugiau gyventojų, nei Vilnius (~1,5 mln.).

Montevidėjaus senamiestyje jaučiausi kaip kokioje Vienoje. Gražūs ir didingi XX a. pradžios pastatai, gatvės muzikantai ir mimai, anglakalbiai turistai, savo knygas praeiviams siūlantys „pradedantys rašytojai“, gausybė meno muziejų – Urugvajus turėjo ne pagal svarbą daug žymių dailininkų ir menininkų.

Impresionistas Figaris, dideles figūras iš mažų piešęs Gurvičus, pats garsiausias Blanesas, romantiškai vaizdavęs XIX a. Urugvajų…

Ir dar Uosto turgus, iš vidaus toks panašus į seną Europos traukinių stotį, kad net gidai įtikinėja legenda, neva interjeras iš Anglijos „atsiųstas Bolivijos geležinkeliams, bet boliviečiai neturėjo pinigų už jį susimokėti“. Vietoje pigių rankdarbių ar suvenyrų, kokius rastum panašiame turguje Paragvajuje ar Peru, ten laukia vieni brangiausių Montevidėjo restoranų ir patiekalų.

Bet paeik nuo senamiesčio į vakarus, į Montevidėjo centrą, pažvelk aukštyn ir suprasi, kad Montevidėjas – (ir) Amerikos miestas. Kai Europoje šešių aukštų pastatas dar skaitydavosi aukštas, Montevidėjuje – kaip JAV – jau statyti dangoraižiai. Todėl ten gausu senovinių stilių aukštuolių, puoštų kolonomis, kupolais. Neprilygstamas tarp jų – miesto simbolis Palacio Salvo. „Pamatęs Eifelio bokšto kontūrus supranti, kad tai – Paryžius; pamatęs Gizos piramidžių – kad Kairas. O pamatęs Palacio Salvo formą supranti – Montevidėjas“ – pasakojo vietinis.

Realybėje, aišku, Montevidėjas nėra tiek pažįstamas pasauliui, kad jo ilgas pavadinimas išvis asocijuotųsi su kokiu simboliu. Bet Palacio Salvo išties vertas pripažinimu prilygti ikoniškiausiems planetos pastatams.

Montevidėjo pastatų didybė primena, kad 1920-1950 m. Urugvajus buvo toks turtingas, kaip Vakarų Europa.

Deja, pokariu Urugvajaus ekonomika pradėjo buksuoti. Net sunku pasakyti, kada: nebuvo jokių karų, okupacijų: viskas tiesiog kilo gerokai lėčiau, nei didžiumoje likusio pasaulio. Ir štai dabar net Lietuva už Urugvajų turtingesnė, ir Čilė.

Todėl Montevidėjo centre pamatysi ir neigiamą Lotynų Amerikos pusę: įkyrius benamius, narkomanus, nesaugumą. Visgi ne vienas urugvajietis gyrėsi, kad jų sostinė – saugiausia Lotynų Amerikoje, kad ir naktį gali vaikščioti po miestą (jei nedemonstruoji brangių daiktų ar telefonų). Lankęsis kitose žemyno šalyse, o ypač Brazilijoje galiu patikėti: ten visų šių problemų gerokai daugiau. Sutemus San Paulo centras išmiršta, o po Montevidėją vaikšto net šeimos su vaikais. Brazilijoje daugiabučių laiptinių dvigubas duris tau atrakina tik jei įtikini durininką, o Montevidėjuje net Palacio Salvo durys visada atviros, durininkas – tik dėl vaizdo.

Prabėgusių laikų didybė nyko: Lotynų Amerikoje nėra paveldosaugos, tad kai kurie didingi pastatai nugriauti, pakeisti paprastais ir nuobodžiais, kokius labiau tikėtumeis sutikti Afrikoje ar komunistinėje šalyje.

Bet ta didybė, kuri Urugvajuje išliko – labai autentiška. Kai ekonomika nekilo, pinigų pertstayti senus namus irgi trūko (dalis – apleisti, kiti – gyvenami skurdesnių urugvajiečių ir viduje viskas likę kaip po senovei). Praėjusių amžių didybę išvysi net automobiliuose: pagal keliais riedančių didžiulių 1950 m. ar 1970 m. gamintų automobilių skaičius su Urugvajumi galėtų konkuruoti nebent Kuba ir Argentina.

Urugvajus – šalis, kurios neturėjo būti?

Tik ar yra Montevidėjuje kas urugvajietiška? Atsakyti sunkiau, nei tikėtumeis, nes Urugvajus – valstybė, kurios neturėjo būti. Iki Urugvajaus įsteigimo visoje šalyje tegyveno vos 75 000 žmonių – europiečiai kolonistai ir afrikiečiai vergai. Ir net vietinis libertadoras (valstybės išvaduotojas) Chosė Artigas Ispanijos Imperijos pajėgas įveikė kovodamas ne už Urugvajaus, o už kur kas didesnės jungtinės Pietų Amerikos valstybės (kurios dalimi būtų buvęs ir Urugvajus) nepriklausomybę.

Pietų Amerika tapo nepriklausoma, bet sienas tarp naųjųjų valstybių nustatyti sekėsi sunkiau. Į Urugvajų pretenzijas reiškė ir Argentina, ir Brazilija – iki priėjo saliamoniško sprendimo: padaryti Urugvajų nepriklausomu ir neutraliu. Libertadoras Artigas tuo taip pasibaisėjo, kad iki mirties atmetinėjo kvietimus grįžti į Urugvajų. Urugvajus „atgavo“ tik jo palaikus, kuriuos palaidojo požeminiame mauzoliejuje po Montevidėjo Nepriklausomybės aikšte, dieną-naktį sergimus garbės sargybos. Valstybės didvyris, kuris nė nenorėjo tokios valstybės…

Aišku, 200 Urugvajaus istorijos metų pagimdė ir grynai urugvajietiškas legendas. Pagrindinė, aišku, futbolas. Įspūdingame art deco stiliaus Montevidėjo Šimtmečio stadione (dabar – ir futbolo muziejus) 1930 m. įvyko pirmasis pasaulyje Pasaulio futbolo čempionatas – kurį ir laimėjo Urugvajus. Šį pasiekimą dar pakartojo 1950 m. Brazilijoje.

Iki šiol Urugvajus – mažiausia šalis, laimėjusi svarbiausią pasaulio futbolo trofėjų. Tiesą, tai buvo seniai ir futbolas buvo kitas: 1930 m. čempionate galėjo dalyvauti visos norinčios komandos, o daugelis Europos rinktinių jį ignoravo (šitaip toli plaukti!). Kažin, ar Urugvajus begalėtų laimėti pasaulio čempionatą šiais laikais – bet tos skambios praeities rinktinių pergalės virto tikru Urugvajaus herojiniu epu.

Antrasis Urugvajaus „herojinis epas“ – daug keistesnis. Pasakojimas apie 1972 m. Anduose sudužusį lėktuvą su Urugvajaus jaunimo regbio komanda. Be galo atšiauriomis sąlygomis, nepaisydami sužeidimų, šalčio, išretėjusio oro, sniego lavinų, 16 iš 45 žmonių išgyveno 72 dienas išradingai „iš nieko“ konstruodami sau miegmaišius, sniego tirpintuvus ar akinius nuo saulės ir valgydami mirusių draugų lavonus. Praradęs viltį, pasaulis jų nebeieškojo, jie turėjo patys pereiti Andus, kad primintų pasauliui apie save.

Urugvajiečiams ta komanda įkūnija jų šalies dvasią, kovingumą. Net nesuskaičiuočiau, kiek kartų iš visiškai skirtingų šaltinių girdėjau tą istoriją: štai net dokumentinis filmas apie Urugvajaus futbolą šalies rinktinių gebėjimą įveikti didesnes šalis kažkaip siejo su to Anduose sudužusio lėktuvo keleivių gebėjimu įveikti kalnus. Ir daugybė urugvajiečių netrunka paminėti, kad tuo lėktuvu skrido ir koks draugas, giminaitis, draugo draugas ar giminaičio giminaitis. Montevidėjuje įkurtas net labai įdomus Andų katastrofos muziejus.

Trečiasis Urugvajaus „herojinis epas“ tebėra rašomas. Apie prezidentą Chosė Muchiką, valdžiusį 2010-2015 m. – tokį vietinį Šustauską, atsisakiusį kostiumo, prezidento rezidencijos ir net algos, važinėdavusį į darbą iš skurdžios kaimo fermos. Dar jis pagarsėjęs tuo, kad 12 m. kalėjo už dalyvavimą kraštutinių kairiųjų teroristų veikloje, o tapęs prezidentu staiga įteisino abortus, gėjų santuokas ir marihuaną. Marihuaną, tiesa, formaliai gali nusipirkti tik Urugvajaus piliečiai (net Muchika nenorėjo „narkoturistų“ iš Brazilijos) – bet ne kartą vietiniai benamiai mane „kabino“, kad perpirkčiau „žolę“ iš jų. O parduotuvės angliškai reklamuoja marihuanos sėklas.

Atmetus tas įspūdingas istorijas, Montevidėjas – ir visas Urugvajus – primena kaimyninę Argentiną. Ispanų kalba (net tarmė ta pati), ant šaligatvių gurkšnojama matė (stipri argentinietiška arbata), tango, puiki mėsa ir barbekiu vakaronės (asado). Net vėliava labai panaši.

Pažvelgęs giliau, rasi skirtumų: be visų argentinietiškų patiekalų, Urugvajaus restoranai siūlo ir „nacionalinį“ čivitą (toks burgeris su kiaušiniu), o Montevidėjas didžiuojasi ilgiausiu pasaulyje karnavalu – trunka 40 dienų, apima ir būgnininkų trupes kandombe, ir komedijas-parodijas murga (aplink vasarį; kitu metu belieka tik ne itin įspūdingas Karnavalo muziejus).

Na, ir kainos Urugvajuje – kone dvigubai didesnės nei Argentinoje, Brazilijoje ar didžiumoje Lotynų Amerikos. Nenorėdamas prarasti turistų, Urugvajus priėmė precedentų neturintį įstatymą: jei turistai moka savo šalyse išduotomis mokėjimo kortelėmis, jiems restoranuose, viešbučiuose, autonuomoje netaikomas PVM. Nuo, tarkime, restorano meniu parašytų kainų, beveik 20% automatiškai sugrįžta į sąskaitą. Urugvajus turbūt – vienintelė pasaulio šalis, kurioje turistas gali “išsisukti” pigiau, nei vietinis (daugybėje šalių kaip tik užsienio turistams taikomi papildomi antkainiai).

Urugvajaus kurortai – turtingiausi Lotynų Amerikoje

Išvažiuoti iš Montevidėjo palei vandenyną į rytus užtrunka taip ilgai, tarsi tai būtų 4-5 mln. gyventojų miestas. Nes Montevidėjas tįso ir tįso į tą pusę: ten, palei 22 km ilgio žavią pasivaikščiojimų krantinę (rambla) ir šen bei ten įsiterpusius paplūdimius kūrėsi šių laikų Montevidėjaus elito rajonai.

Praždioje ten buvo kurortai, kur montevidėjiečiai tik vasarodavo. Vėliau, išplitus automobiliams, vasarnamius pakeitė vilos ir dangoraižiai ir turingesnieji apsigyveno „su visam“. Dabartiniai Urugvajaus kurortai prasideda už Montevidėjo, išsidėstę palei mokamą Interbalneario („Tarpkurortinė“) magistralę.

Urugvajaus kurortų linija vadinama pagal patį žymiausią iš jų – Punta Del Este. Tai – tikra Lotynų Amerikos elito žaidimų aikštelė, kur „garbės reikalas“ atostogauti visokioms telenovelių žvaigždutėms ir lotynų muzikos atlikėjams, o pasirodyti regiono paparaciams (taigi, ir Lotynų Amerikos gerbėjams) kartais užsuka net pasaulinės įžymybės, kaip Naomi Kempbel, Džordžas Klūnis, Šakira, Ispanijos karališkoji šeima.

Kainos vietomis – sunkiai suvokiamos, reklamos skelbia naujus ir naujus „ekskliuzyvinus butus“ (vieną dangoraižį neseniai pastatė ir Donaldo Trampo šeima). Punta Del Estės pakrantė – paplūdimiai, aukštų daugiabučių linijoje atsispindinti besileidžianti saulė – tikrai žavi. Bet klausimas „už ką tiek mokėti?“ plevena ore – juk ir dar gražesnių kurortų Lotynų Amerikoje yra daugybė.

Lotynų amerikiečiams Punta Del Estės koziris – saugumas. Ten nereikia, kaip Rio de Žaneire, nuolat bijoti, kad kokios favelos banditai surengs eilinį paplūdimio reidą, nugriebdami šalia besideginančių poilsiautojų krepšius ir drabužius. Saugumas pritraukė turtinguosius, turtingieji – prestižines parduotuves, viešbučius ir restoranus, šie – dar daugiau turtingųjų.

Tiesa, dabar turtingiausieji ilsisi jau nebe pačioje Punta del Estėje, o toliau į rytus (Chosė Ignacio ir pan.), kur nakvynės kainos skaičiuojamos ir tūkstančiais dolerių.

Ten, rytuose, paplūdimiai vadinami „laukiniais“ (brava), arba atviro vandenyno. Į rytus nuo Punta Del Estės kyšulio, tuo tarpu, paplūdimiai vadinami upės paplūdimiais. Tiesa, tariama La Platos upė čia – jau 200 km pločio, jos kito kranto nesimato net Montevidėjuje. Kiti geografai ją vadina ne upe, tačiau įlanka. Vienas skirtumas – kuo gylyn į žemyną palei upę, tuo rudesnis paplūdimių vanduo.

Įdomiausi, seniausi kurortai – būtent prie „upės“, Punta Del Estės vakaruose. Pavyzdžiui, Piriapolis, dar tarpukariu pastatytas alchemiją įsimylėjusio verslininko Pirijos. Tenykštis viešbutis „Argentina“ kadaise – didžiausias Pietų Amerikoje. Gatvės ir tarpukarine baliustrada nuo jūros atskirta krantinė išdėstytos pagal kažkokius mums nebesuprantamus energetinius ir geometrinius principus, ir net Pirijos pilis (dabar – miesto muziejus) keista: toks pusiau kvadratas, pusiau piramidė. Dar yra taip ir nebaigta statyti Pirijos bažnyčia, vietinės faunos zoologijos sodas su kapibaromis, jaguarais, pekariais ir kita Urugvajaus gyvūnija (beje, nemokamas).

Dar beprotiškesnis pastatas stūkso tarp Piriapolio ir Punta Del Estės Casapueblo. Jį vietinis menininkas Karlosas Paezas Vilaro statė 36 metus be jokių projektų lipdydamas baltą aukštą ant balto aukšto. Kaip ir visa Punta Del Estė, Casapueblo smarkiai komercializuota (faktiškai perki bilietus į Vilaro paveikslų galeriją-pardavimą, yra kavinė, viešbutis), bet saulėlydžiai nuostabūs.

Egzotiškiausias gabalėlis Lietuvos

Nuo 75 000 1811 m. iki 3,5 mln. šiandien Urugvajaus gyventojų skaičius pakilo daugiausiai imigrantų dėka, kurie atvyko ~1870-1930 m. triūsti rančose, skerdyklose, fabrikuose. Didelė dalis – į Sero [Cerro] rajoną Motevidėjaus vakaruose, iki šiol išlaikiusį tokią anarchišką, skurdžią prieškario darbininkų rajono dvasią ir smarkiai besiskiriantį nuo visos rytų Montevidėjo prabangos. Vienintelė tikra lankytina vieta ten – sena tvirtovė kalno viršūnėje.

Greta italų, rusų, graikų ir kitų, Urugvajuje atsikliuvo ir iki 10 000 lietuvių. Taip gimė viena neįtikėtiniausių ir egzotiškiausių lietuvių bendruomenių. Šalyje 12500 km nuo Lietuvos kuri ilgą laiką turėjo mažiau gyventojų, nei pati Lietuva, ~1930 m. atsikliuvę lietuviai sukūrė sau tikrą tėvynės gabalėlį: lietuviškus pastatus, skulptūras, freskas… Aš jį tyrinėjau savo internetinei lietuviško paveldo enciklopedijai „Gabalėliai Lietuvos“, bet tai verta išvysti kiekvienam.

Užėjęs į išoriškai kuklią Sero lietuvių bažnyčią, pasijunti tarsi barokinėje Vilniaus senamiesčio šventovėje. Tik visas menas – ne vien religinis, o ir tautinis: vitažuose Vytis, trispalvė, Kauno, Vilniaus herbai, Gedimino pilis ir dar gausybė kitų simbolių; freskose – tautiniai raštai ir t.t. 1954 m. kai, prisidėjus JAV lietuviams, pastatyta bažnyčia, visa tai buvo labai svarbu: juk Lietuva buvo okupuota ir jos laisvinimas užsienio lietuviams turėjo kone religinę prasmę.

Montevidėjo lietuviai tada išrūpino ir Lietuvos aikštę netoli centro. Nors lietuvių bažnyčioje mišios šiuo metu vyksta tik ispaniškai, Sero lietuvių klubo durys tebėra atviros kasdien norintiems išmokti kalbos, užsiimti šokiais, dainavimu, veikia baras. Ir lietuviškai kalbančio jaunimo dar yra: sutikome net žmogų, puikiai kalbantį lietuviškai, nors į Urugvajų iš Lietuvos imigravo tik du iš aštuonių jo prosenelių.

Tiesa, Urugvajus dabar – emigrantų, o ne imigrantų šalis. Ir dažnas Urugvajaus lietuvis pasuka į Ispaniją arba „atgal į tėvynę Lietuvą“, kurioje nei jis pats, nei jo tėvai ar net seneliai nebūna gyvenę.

Iš fabrikų, į kuriuos atvyko tie seneliai ar proseneliai, Sero belikę griuvėsiai. Urugvajaus kairieji, kuriuos rėmė nemaža dalis lietuvių darbininkų, atėjo į valdžią. Bet kažkas iš esmės nepasikeitė. Tiksliau, keitėsi daug kas – štai Sero tvirtovė kalno viršūnėje virto muziejumi, dauigelis dabar įperka automobilius. Bet keitėsi ne tiek, kiek Europoje.

Kolonija ir jaukūs Urugvajaus miesteliai

Anapus Montevidėjo ir kurortų, Urugvajus perauga į idiliškas lygumas pilnas karvių ir vynuogynų, šen bei ten „praskaidrinamas“ kokio miestelio, nė vienas kurių nėra didesnis už Panevėžį, kuriuose viskas dirba trumpai, o vietinio rekomenduota „gatvė, kur pilna restoranų“ reiškia kone vienintelę gatvę, kur apskritai gali pavalgyti.

Žymiausias tų mažųjų miestelių – Kolonija del Sakramentas. Ne vien dėl savo gražaus senamiesčio, dėl kurio dar prieš 300 metų konkuravo Ispanija ir Portugalija.

Tiesiog Kolonija – ir Urugvajaus vartai. Ten atplaukia dauguma keltų iš Argentinos. Ir jais atvyksta ne vien dienai ar savaitgaliui „pakeisti aplinką“ plaukiantys argentiniečiai, bet ir kone visi Urugvajų lankantys vakariečiai. Nes skrydžiai į Urugvajų brangūs – dažnai pigiau skristi į Argentiną ir plaukti.

Tiesa, pats kelto bilietas kainuoja brangiau nei dažnas „Ryanair“ ar „Wizzair“ skrydis, o ir tvarka panaši – reik atvykti anksčiau, registruotis, priduoti bagažą, eiti pro pasieniečius, muitininkus.

Be bilietų į Koloniją, iš Buenos Airių plaukia ir kiek brangesnis tiesioginis keltas į Montevidėją – viršijantis 100 km/h, jis vaidnamas greičiausiu keltu pasaulyje, o, gal siekiant pabrėžti kelto prabangą, visiems keleiviams jo viduje privaloma dėvėti antbačius. Bet bent į vieną pusę važiuojant verta pamatyti ir Koloniją.

Praieties miglų istorijų mėgėjams ten – Real De San Karlos priemiestis, kuriame vietos verslininkai pastatė didingus viešbučius, baskų pelotos salę ir koridos areną – tik kad po 1912 m. Urugvajaus valdžia uždraudė koridą. Dabar ten daug kas apleista ar pritaikyta naujoms reikmėms.

Urugvajus – sala, atskilusi nuo Europos

Taip, Urugvajus – tarsi nuo Europos atskilusi sala, kartu su savo gyventojais nudreifavusi į pasaulio kraštą. Kai kas ten liko „kaip kadais Europoje“, kai kas – perimta iš Amerikos (ypač Argentinos), bet per 200 metų jau gimė ir kai kas visai naujo.

Tuo pačiu Urugvajus palaimingai pamiršo Europą. Dailininko Chosė Gurvičiaus – iš Lietuvos atvykusio žydo – muziejuje rašoma, neva jis „emigravo iš Lietuvos 1927 m., Antrojo pasaulinio karo pradžioje“. Apsiriko gerais 13 metų su ta karo pradžia… Bet kas Urugvajui tas Antrasis pasaulinis karas, kai Urugvajus ne tik, kad jame nedalyvavo išvis, bet ir visos Lotynų Amerikos šalys jame arba nedalyvavo išvis, arba prisijungė tik simboliškai karo baigčiai jau pasidarius aiškiai.

Visgi, Urugvajus nenori būti „vien Amerika“ ir, palyginus Urugvajų su panašiai skambančio pavadinimo Paragvajumi, daug urugvajiečių, sakoma, kiek įsižeidžia. Pabuvojęs abiejose šalyse, suprantu kodėl – nors ir negaliu sakyti, kad Urugvajus visomis prasmėmis aukščiau ar net kad man labiau patiko, pripratusiems prie vakarietiško komforto ir gyvenimo būdo, tikrai atrodys taip.

Urugvajaus lankytinų vietų žemėlapis

Komentuoti

Paragvajus nėra pirma į galvą šaunanti šalis nusprendus keliauti į Lotynų Ameriką. Jis nedidelis, jis toli.

Bet būtent Paragvajuje be galo stipri ta senoji Lotynų Amerikos dvasia, kurią žemyne rasti vis sunkiau.

Paragvajuje rasi ir indėniškai kalbėti mokančią gyventojų daugumą ir XIX a. Europos rūbais vilkinčius kolonistų palikuonis. Į visokiausių šventųjų ir generolų ilgais vardais pavadintus miestus čia tebeveda vėjo nugairinti ir liūčių skandinami neasfaltuoti keliai. Alma kriokliai, stūkso senos barokinės bažnyčios ir dar senesnių griuvėsiai.

Taip, pasaulio stebuklų Paragvajuje nėra, UNESCO pasaulio paveldo objektai tik keli, o vietoje vandenyno krantų – paupio kurortai. Bet užtat nėra ir turistų minių bei jas sekančių banditų ir apgavikų. Turto ir skurdo skirtumai irgi taip nebado akių.

Siudad Del Estė – Paragvajaus vartai, pamiršti kriokliai

Į Paragvajaus sostinę nuskristi brangu ir nepatogu, tad tikrieji šalies vartai, per kuriuos atvykau ir aš – Siudad Del Este miestas Brazilijos ir Argentinos pasienyje. Iš 1,2 mln. turistų, kasmet aplankančių Paragvajų, net 1 mln. yra brazilai ir argentiniečiai, ypač ieškantys pigių prekių. Vos perėję tiltą į Siudad Del Estę nusiperka kokį neapmuitintą iPhone ir grįžta juo džiaugtis.

Vos 180 000 žmonių kasmet į Paragvajų atkeliauja iš toliau, bet ir jiems kelionės pradžioje labiausiai apsimoka „sekti daugeliu“: skristi į San Paulą, tada Foz do Igvasu, tada kirsti sieną. Ir, palikus apsipirkinėtojų minias, važiuoti daug toliau Siudad Del Estės.

Nes Siudad Del Estė miestas įkurtas 1957 m. ir primena didžiulį turgų (pasienyje) ar prekybos centrą (kiek atokiau). Gražios architektūros ten ieškoti neverta. Tačiau net ne kiekvienas turistas Paragvajuje žino apie Mondajaus krioklius esančius beveik Siudad Del Estėje.

Jei tokie kriokliai būtų Europoje, tikriausiai šimtmečius juos lankytų turistai. Bet Mondajaus krioklių vieta labai nedėkinga: jie yra vos 20 km nuo Igvasu krioklių tarp Brazilijos ir Argentinos, kurie ne tik žemyne, bet ir pasaulyje lygių neturi. Bendrakeleivį net buvo sunkoka įkalbinti išlipti prie Mondajaus: praleidus porą dienų Igvasu, nebesinorėjo dar vieno įspūdingo (bet gerokai kuklesnio) krioklio.

Igvasu yra taip arti sienos (31 km nuo pasienio punkto), kad jie netgi aprašomi kelionių vadovuose po Paragavajų tarsi būtų Paragvajuje. Išties, net jei keliauji tik po Paragvajų, tiesiog nuodėmė dienai-dviems nekirsti sienos į Braziliją ar Argentiną prie Igvasu krioklių. O prie Mondaujaus krioklio sustatyti liftai, keltuvai nebeveikia, išdraskyti: taip ir nepavyko jų paversti turistų traukos tašku ir, nors keliavome vasarą, kai prie Igvasu – eilės ir minios, visą laiką prie Mondajaus buvome vieninteliai lankytojai.

Beje, jei ne politikų sprendimai, Paragvajus šiandien tebeturėtų krioklį, pranokstantį visus pasaulio krioklius! Gvairos kriokliai (apie 200 km į šiaurę nuo Siudad Del Estės) buvo septynis kartus vandeningesni už Igvasu – bet politikai pasirinko pastatyti hidroelektrinę ir 1982 m. paskandino krioklius marių dugne. Itaipu hidroelektrinė, beje, yra galingiausia pasaulyje, tenkina net 70% Paragvajaus elektros poreikių – taigi, Gvairos užliejimas nebūtinai buvo eknominė klaida, tačiau, manau, didėjant turizmo, ekologijos reikšmei, paragvajiečiai graušis nagus.

Dabar jų šalis daugeliui atrodo tinkama tik apsipirkimui, o juk galėjo būti tikras gamtos mylėtojų perlas! Juk galėjo milijonai turistų plūsti į Gvairą, ir jau Igvasu tebūtų podukros vietoje. „Paguoda“ gali būti nebent apsilankymas Itaipu elektrinėje – tokioje distopiškai milžiniškoje, su begaliniais koridoriais ir betono mase, perkirtusia aštuntą pagal ilgį pasaulio upę Paraną.

Ir vis tiek: vos pamatęs Gvairos krioklių nuotraukas ir videoįrašus supratau, kad tai yra ta išnykusi pasaulio vieta, kurios labiausiai gaila, kad niekada nebepamatysiu „gyvai“.

Jėzuitų misijos – kitokie indėnų griuvėsiai

Paragvajus – atokus, apsuptas kitų valstybių, bet jo istorija – viena įdomesnių ir keistesnių Pietų Amerikoje.

Čia gyvenę indėnai nesukūrė didžių civilizacijų, bet užtat ir atvykę Europos kolonistai jų taip žiauriai nenaikino. Vietoje aukso plėšikų, atvyko inteligentai jėzuitų vienuoliai. Į krikščionybę atsivertusiems indėnams gvaraniams jie padėjo pasistatyti miestus, suorganizuoti armiją ir gintis nuo į vergovę juos grobdavusių brazilų bandeirantų. Ir, svarbiausia, išskyrus religiją, Jėzuitai nenaikino indėnų kultūros: pagrindinė kalba buvo gvaranių (o ne ispanų), Jėzuitai jai net pritaikė lotynų raštą.

Apie tas Jėzuitų misijas, vadinamas redukcijomis, išlikę gausybė romantiškų istorijų: esą tai buvo tikra nepripažinta indėnų valstybė su išsirinktais vadais, kuriai Jėzuitai nevadovavo – o tik savotiškai konsultavo. Pirmoji pasaulyje teritorija, kur raštingumas pasiekė 100% (Jėzuitai itin rūpinosi indėnų mokymusi), dirbti pakakdavo 6 val. per dieną. Paragvajaus Jėzuitų misijų šlovės aidai pasiekė net Europą, net antireliginių pažiūrų to meto filosofai Volteras, Ruso jas laikė tikru progreso švyturiu. Tai priblėso, bet neišblėso galutinai: Holivudas pastatė filmą “Misija”.

Aukščiausiame savo taške, redukcijose gyveno apie 140 000 žmonių, bet 1768 m. viskas staiga baigėsi: Ispanijos karalius išvijo Jėzuitus iš savo teritorijų ir, netekę užnugario, misijų indėnai teatsilaikė keletą dešimtmečių: dalį jų vergovėn išvežė brazilai, dalį išžudė kiti indėnai, prisiklausę istorijų apie Jėzuitų paslėptus lobius, likusieji misijas apleido.

Tad Paragvajaus Jėzuitų misijos šiandien – tik romantiški griuvėsiai: La Santissima Trinidad de Parana, Jesus de Travangue, San Cosme y Damian. Bažnyčiose nukirstais stogais dar rasi puošnias krikščioniškas statulas, frizus, sukurtus indėnų menininkų ir amatininkų. Tebeįžvelgsi ir milžinišką lygią centrinę aikštę – kiekvienos misijos širdį – supamą indėnų „daugiabučių“. Ir nesunkiai įsivaizduosi, kaip aikštės centre stovėdavo kryžius ir šventojo globėjo statula, kaip po ryto mišių giedodami giesmes indėnai eidavo dirbti laukų: čia atsiskirdavo vienas, čia kitas, kol galiausiai keli paskutiniai pasiekdavo savo tolimiausius laukus. Paskui visi bendrai dalindavosi darbo vaisiais, perteklių eksportuodavo, tuo keldami pavydą ir gandus apie paslėptus turtus…

Išvysti, kaip puošniai drožinėti buvo Jėzuitų bažnyčių interjerai, dar yra viena vieta – Jaguarono Šv. Buenaventūros bažnyčia netoli sostinės Asunsjono, išoriškai eilinis didelis namas, o viduje – įspūdingas meno kūrinys, netelpantis į europietiškus architektūros stilių rėmus.

Viena Paragvajuje liko kaip Jėzuitų laikais. Gvaranių kalba. Jokia kita indėnų kalba jokioje Lotynų Amerikos šalyje nėra suprantama visuotinai – o gvaraniškai moka 90% paragvajiečių, koks 10% – tik gvaraniškai. Gvaranių kalba – ir oficiali. Tiesa, antroji oficiali Paragvajaus kalba – kolonistų ispanų. Besitikėjusiam pamatyti „paskutinę indėnų valstybę“ man teko kiek nusivilti: kone visi užrašai ten – vien ispaniški, tik Jėzuitų misijose ir muitinėse šis bei tas simboliškai parašyta ir gvaraniškai.

Bet išsaugotąja gvaranių kalba paragvajiečiai didžiuojasi, jos mokoma mokyklose. Ji tarnauja kaip koks slaptas kodas, kai reikia, kad niekas kitas nesuprastų: sakoma, kad 1933 m. karą prieš Boliviją Paragvajus laimėjo dėl to, kad paragvajiečių šnipai lengvai suprato Bolivijos karininkų per radiją aptariamas strategijas (ispanų k.), gi Bolivijos šnipai irgi girdėjo Paragvajaus kariuomenės radijo pašnekesnius, tik kas iš to – paragvajiečiai šnekėjosi gvaranių kalba.

Aišku, Jėzuitai paliko ir katalikybę. Paragvajus tiki. Sekmadieniais daug kas nedirba, automobiliai dabinami religiniais vaizdais. Bet net tokių įspūdingų bažnyčių, kokias turėjo Jėzuitai, paragvajiečiai nepasistatė – pagrindinė sostinės Asunsjono katedra primena Lietuvos miestelio bažnyčią, o “švenčiausia šalies vieta” (kiekviena Lotynų šalis turbūt tokią turi) – Kaakupės Stebuklingosios Mergelės Marijos katedra – didesnė, bet nykoka.

Keistos imigrantų kolonijos ir begaliniai Paragvajaus toliai

Po Jėzuitų, XVIII-XIX a. sandūroje, Paragvajus pasiliko viena labiausiai išsivysčiusių Lotynų Amerikos šalių. Jis vienas pirmųjų paskelbė nepriklausomybę nuo Ispanijos (1811 m.), jame atidarytas pirmasis Pietų Amerikos geležinkelis, jo armija apsiginklavo moderniausiais ginklais.

Deja, Paragvajaus diktatorių ambicijos pasirodė per didelės, tarsi kokio Hitlerio. 1864 m. diktatorius Lopezas ėmė kariauti su… Brazilija, Argentina ir Urugvajumi vienu metu. Prie tokios dydžio persvaros jokie Paragvajaus ginklai nepadėjo: karo būta vieno kruviniausių pasaulio istorijoje, žuvo apie pusę milijono žmonių, Paragvajus sutriuškintas, neteko daugybės žemių, daugiau nei pusės žmonių, 85% vyrų…

Taip niekada Paragvajus galutinai ir neatsigavo, liko viena skurdžiausių Lotynų Amerikos šalių. Mėgino stotis ant kojų pakviesdamas atvykti imigrantus. Begalinės atokios Paragvajaus stepės pritraukė turbūt keisčiausią pasaulyje imigrantų derinį, kurie, vedini idealistinių tikslų, neištirpo Paragvajaus tautų katile, statė savo kaimus ir miestelius. Ir tų imigrantų palikuonių bendruomenės šiandien – viena Paragvajaus pažibų tiems, kam eilinės turistinės vietos jau pabodo.

Paragvajuje – ir Australijos komunistų statyta „Naujoji Australija“, ir vokiečių nacių kurta „Naujoji Germanija“ (abi apnykusios), o labiausiai į akį krenta menonitai – itin religingi vokiečiai, pasirinkę gyventi panašiai, kaip XIX a. imigravę jų protėviai: jie rengiasi rūbais tarsi iš istorinių dramų, kalba protėvių atsivežta vokiečių kalba, augina po keturis ar šešis vaikus. Tiesa, technologijomis naudojasi: įdomu buvo pamatyti tokią „XIX a. šeimą“ lipančią į apynaujį Mercedes’ą.

Daugiausia tokių bendruomenių gyvena Gran Čake – begaliniuose Paragvajaus „laukiniuose vakaruose“, sudarančiuose 60% šalies teritorijos, bet glaudžiančiuose tik 2% jos žmonių. Tačiau jų yra ir kitur palei šimtus kilometrų nuo vieno didmiesčio iki kito besidriekiančius kelius. Visas Paragvajus gyvenamas retai: plotu ši šalis lenkia Vokietiją, o gyventojų – tik 7 mln.

Mažai šviesų reiškia gražius saulėlydžius ir žvaigždėtą Pietų dangų, tačiau šiaip Paragvajaus gamta gana proziška, lygi. Garsiausias šalyje Ybykujaus nacionalinis parkas priminė eilinį mišką, kiek kalvotesnį, nei Lietuvoje, o jo krioklelių nė nepavyko pasiekti – medžiai kažin kada užvirtę taką. Šalies neturistiškumas turi ir pliusų, ir minusų.

Po Paragvajų patogiausia keliauti automobiliu (viešasis transportas nėra patogus), tačiau čia koją kiša itin prasti Paragvajaus keliai. Pagrindiniame trikampyje tarp Siudad Del Estės, Enkarnasjono ir sostinės Asunsjono jie dar normalūs (tiesa, mokami). Dažnas miestas turi bent vieną grįstą į jį vedantį kelią, bet ką daryti, jei ten reikia atvažiuoti iš kitos pusės, arba nori pamatyti atokesnę lankytiną vietą? Likę Paragvajaus keliai “grįsti purvu” – raudono molio, su mediniais tiltais, po dažnų liūčių tuoj pat tampantys nepravažiuojamais. Lauki nesulauki akmenų dangos – ji rodo arti esant miestelį. Bet gali pasisekti mažiau, prastas kelias virsti į tragišką su jo viduryje tyvuliuojančiais “ežerėliais”. Tik skrybėlėti gaučai joja, gyvulius gena. Kažkur ten ir automobilio bamperį pametėme…

Paragvajaus kurortai, turtas ir tikrovė

Paragvajiečiai neturi vandenyno ar jūros, tad poilsiauja prie ežerų ar upių. 45 km į rytus nuo Asunsijono stūgso San Bernardinas – vokiečių įkurtas miestelis (centre – vokiškas viešbutis Hotel del Lago), vasaromis, kalbama, virstantis jaunimo pasilinksminimų zona. Kai lankėmės mes, jis buvo tuščias, o menki paplūdimėliai priminė kokius Žaliuosius ežerus prie Vilniaus.

Kas kita – Enkarnasjonas tarp visų Jėzuitų misijų pietuose ir jo paupio paplūdimys. Upė, kaip ir šalis, vadinasi Paragvajus. Ten, stebėdamas dangoraižius Argentinos pusėje, jaučiausi tarsi Jungtinėse Valstijose: viskas tvarkinga, gražu, palei upę pilna visokiausių restoranų: nuo greito maisto tinklų (McDonald’s ir pan.) iki prabangių.

Tiesa, su ta prabanga Paragvajuj sunku. „Prabangus“ ten tiesiog reiškia, kad moki daug (daug Paragvajaus mastais – Lietuvoje tiek mokėtum daugelyje vidutinių restoranų). Kiek beragavau – maisto kokybė tarsi pačiam namie pasiruošus (kai nesi patyręs virėjas). Skaniau buvo „pakelės užeigoje“, į kurią užsukome paragauti tradicinių empanadų (paplotėlių su įkepta mėsa), marinaros. Ir kelis kartus pigiau. „Prabangiame Asunsjono restorane“ padavėjas, gal prisižiūrėjęs Holivudo filmų, bandė reikalauti „tip, tip, tiiiiip“ (šiaip arbatpinigiai Paragvajuje neįprasti), kai tuo tarpu tos pakelės užeigos šeimininkai dar padovanojo desertų – turbūt pirmąkart istorijoje ten sustojo turistas.

Keliaudamas Paragvajuje gali pats pasirinkti, kiek mokėti: geresniuose viešbučiuose ir restoranuose mokėsi kiek Lietuvoje, o pigesniuose – ir perpus ar ketvirtį tos kainos. Būtent dėl pastarųjų Paragvajus vadinamas viena pigiausių pasaulio šalių. Bet tų pigiųjų vietų nerasi „Tripadvisor“, „Lonely Planet“ ar net „Booking.com“ – Paragvajuje viešbučių gausu kiekviename miestelyje (ir svečių namų hospedaje, labiau pasimylėti norinčioms poroms skirtų motel), tačiau pamėginęs rezervuoti per internetą pagalvosi, kad daugelyje miestų viešbučių neva nėra išvis. Turi atvykti “gyvai”. Ypač verta ieškoti ten, kur susikerta pagrindiniai keliai.

Beje, norint taupyti, geriau keistis valiutą iš dolerių – eurų kursas daug kur prastas, o bankomatai taiko mokesčius.

Asunsjonas – pageltęs diktatorių miestas

Paragvajaus sostinė Asunsjonas, kaip ir visa šalis, persmelkta ta senąja, romantizuota „lotyniška dvasia“ – dainingo pasaulio užkampio, kuriame mainosi geltona (senų vienaukščių pastatų), chaki (karo) ir juoda (pastatus apėdusios dėgmės) spalvos, šen bei ten ryškiai užspalvintos politinės agitacijos šūkiais (vietoj rinkiminių plakatų).

Įspūdingiausias pastatas ten – Prezidento rūmai, saugomi karių. Nedaug atsilieka Parlamento rūmai, priešais kuriuos plytinčioje centrinėje Ginklų aikštėje mums lankantis buvo išdygęs ištisas kartoninių namelių ir palapinių miestelis (protestuotojai).

Netoliese – medeliai „dingusiems be žinios“ diktatoriaus Alfredo Štriosnerio oponentams (valdė 1954-1989 m., kvietė Paragvajuje slėptis nacių karo nusikaltėlius, tarp jų daktarą Mengelę ir, pasak sąmokslo teorijos, priglaudė net patį Hitlerį), o Nepriklausomybės namuose, kur rinkdavęsi intelektualai 1811 m. paskelbė Paragvajaus nepriklausomybę – atminimo lenta pačiam Štriosneriui.

Apskritai Asunsjonas glaudė nesuvokiamai daug diktatorių – vien nuo 1902 m. iki 1954 m., per 52 metus, prezidentas pasikeitė 41 kartą. Daug ekscentrikų valdė šią šalį: be avantiūristo Lopezo ir Štriosnerio, dar Francija, uždraudęs baltaodžiams tuoktis su baltaodžiais, kad maišytųsi rasės (išties, grynų rasių Paragvajuje praktiškai nėra, išskyrus vokiečius menonitus; dauguma gyventojų daugiausiai turi baltaodžių kraujo, bet bent truputį indėnų). Francijos namas – irgi Asunsjono lankytina vieta. Ir daugiau lankytinų vietų tie diktatoriai pasatė – primojo Lotynų Amerikos geležinkelio stotis (dabar paversta muziejumi – iki 1999 m. važinėję traukiami garvežių, Paragvajaus geležinkeliai „sustabdė ratus“, o apleisti vagonai iki šiol riogso išrikiuoti netoli stoties), botanikos-zoologijos sodas, buvęs Lopeso dvaro parku. Nuvykau ten pamatyti vietinės faunos – nes laukinėje gamtoje jos nėra daug. Gražūs į kiaules panašūs pekariai, įdomūs tapyrai – tik kapibaros, didžiausio pasaulio graužiko, sodas neturėjo. “Kapibara?” – nesuprato prižiūrėtojai – “Eikite geriau žiūrėti liūtų, dramblių”. Kai kurie žymiausių diktatorių ilsisi Nacionaliniame panteone – Lopesas jį statė kaip koplyčią, bet pasistatė sau kapą.

Asunsjono klimatas – drėgnas. Ir per kiekvieną liūtį gamta netrunka pasiglemžti miestą. Asunsjone, kaip ir kituose Paragvajaus miestuose, daug kur nėra gatvių drenažo, tad vos palijus, gatvės tikrąja to žodžio prasme virsta upėmis, kuriomis, it kokie vandens motociklai taškydamos vandenį aukštai į šalis, „plaukia“ mašinos. Dar vienas senosios Lotynų Amerikos vaizdas…

Senąją Lotynų Ameriką mena ir Rekoletos kapinės. Lotynų Amerikos sostinės ir jų elito šeimos, atrodo, konkuruoja kapinėmis ir kriptų grožiu – ir Asunsjonas čia atrodo geriau, nei galėtum tikėtis pagal jo dydį ir atokumą.

Dar viena neparagvajietiškai gera vieta – Itau meno muziejus, apimantis viską – ir indėnų liaudies meną, ir krikščioniškas statulas (tokias kitokias nuo mums įprastų), ir šiuolaikinį meną, ir alegorinius Paragvajaus dailininkų darbus. Ir jis nemokamas. Pasidarė gaila, kad Lietuvoje nieko panašaus – pristatančio visą lietuvišką meną – neturime.

Tik neispaniškų užrašų nesitikėk. Paragvajiečiams atrodo, kad ispaniškai moka visas pasaulis – nė nenustebdavo, kai prabildavome ir mes.

Paragvajus – šalis tiems, kas myli atradimus

Kelionės į Paragvajų negalėčiau rekomenduoti tiems, kam kelionių esmė – pasaulio stebuklai, puošiantys „100 įdomiausių pasaulio vietų“ tipo sąrašus. Ir tiems, kas nori leisti atostogas geruose kurortuose.

Tačiau tiems, kam svarbesnė šalies dvasia, ką erzina turistų minios ir visos paskui jas sekančios blogybės (aukštos kainos, nesaugumas) – tiems Paragvajus pats tas.

Paragvajuje irgi gali pamatyti senovinius griuvėsius – ir naršyti juos beveik vienas, o ne su turistais iš dešimčių autobusų, kaip Meksikoje ar Peru. Paragvajuje irgi gali pamatyti krioklius – ir niekas neužstos jų vaizdo, kaip Brazilijoje ar Argentinoje. Ir Paragvajuje dar gali džiaugtis kelionės atradimais, o tavo užsienietiškas veidas dar pritrauks daugiau norinčių pakalbėti vietinių nei norinčių apgauti turistą.

Paragvajaus lankytinų vietų žemėlapis

Komentarai

Rio de Žaneiro karnavalas vadinamas didžiausiu šou planetoje. Sunku ginčytis: 5-6 milijonai dalyvių, 500 gatvės koncertų ir „karūnos deimantas“ – sambos paradai su 30 000 atlikėjų (masteliais viršija net Olimpiados atidarymus).

Net ir besitikintį stebuklo, Rio de Žaneiro karnavalas mane nustebino.

Deja, karnavalas nėra paprastas renginys turistams. Beveik visa informacija yra tik portugališkai, užsieniečiams mėginama bilietus parduoti keleriopai brangiau (ir nebūtinai tikrus), o dar siaučia banditai (deja, apiplėšė ir mane).

Praleidau Rio de Žaneiro karnavale visą savaitę, pasistengiau suprasti daugiau: parado taisykles, karnavalo kultūrą, o taip pat praktinius dalykus. Supratau, kad Karnavalas – labai rimtas renginys su šimtais taisyklių ir tradicijų ir pasidarė keista, kiek mažai apie visa tai žinome.

Todėl jaučiuosi beveik įpareigotas tai aprašyti ir lietuviškai.

Pribloškiami Rio de Žaneiro karnavalo masteliai

Rio de Žaneiro karnavalo žymiausia dalis – sambos mokyklos paradai, kurių fragmentėlius parodo net Lietuvos TV žinių laidos.

Būtent „fragmentėlius“. Neįmanoma parado įspūdžio sukišti į trumpus vaizdelius ar sakinius.

Skaičiai kalba už save. Į specialiai šiems renginiams pastatytą 700 metrų ilgio sambodromą prieš 90 000 žiūrovų tribūnas vienu kartu išeina 3000-4000 atlikėjų, pasidabinusių fantastiškiausiais kostiumais: jie šoka, muša būgnus ir, svarbiausia, stumia platformas, kiekviena kurių – kokių 9 metrų aukščio ir 30 m ilgio meno kūrinys su savais šokėjais, muzikantais, aktoriais… Ir visa tai per 65-75 minutes perteikia vieną konkrečią – bet paprastai rimtą ir labai brazilišką – temą. Nuo literatūros kūrinių iki gyvenimo prasmės, nuo politinės satyros apie į miesto tarybą išrinktą ožį iki protestų prieš sambos komercializaciją.

Ir tai – tik viena sambos mokykla (klubas)! Per vieno vakaro paradą mokyklų pasirodo septynios, kiekviena su savo tema, istorija, platformom ir tūkstančiais atlikėjų: nuo 9 val. vakaro jos žygiuoja iki 4-5 val. ryto (iš pradžių galvojau, gal tai klaida, gal tiesiog pasirodymas gerokai vėluos: bet ne, jis tęsiasi visą laiką be jokių pertraukų). Net ir be galo priblokštus turistus, būna, po kokių keturių-penkių mokyklų „užlaužia“ miegas, jie prasiskirsto. O brazilų sektoriai lieka perpildyti, jie visus pasirodymus žiūri stovėdami, šoka, dainuoja numylėtų mokyklų dainas.

Ir tokių kiaurą naktį trunkančių paradų – ne vienas ir ne du! Dviejuose pagrindiniuose, sekmadienį ir pirmadienį, žygiuoja 14 „aukščiausios lygos“ mokyklų – ten aukščiausias lygis, brangiausi bilietai, į ten krypsta visos Brazilijos akys, ausys ir televizijų kameros. Tačiau tokių lygų – penkios. Pagal sporto principus kasmet žemesnių lygų lyderiai perkeliami į aukštesnes lygas, o aukštesnių pralaimėtojai – iškrenta į žemesnes. Savaitę po karnavalo dar pražygiuoja „nugalėtojų paradas“ – į sambodromą sugrįžta geriausios mokyklos. Iš viso kiekviename Karnavale taip pasirodo šimtai tūkstančių atlikėjų, dažnas rio de žaneirietis priklauso kokiai sambos mokyklai, ilgus mėnesius repetuoja.

Kaip patekti į Rio de Žaneiro karnavalą

Pirmą kartą karnavalo poskonį pajutau dar pora metų iki jame apsilankydamas. Keliaudami po Braziliją, Rio de Žaneire nuėjome į vienos garsiausių sambos mokyklų Salgeiro repetciją. Tokios repeticijos, vykstančios kas savaitę kone pusmetis iki Karnavalo parado – įspūdingos tarsi geri šokio pasirodymai. Tada žmona man ir pasakė, kad būtinai nori aplankyti ir patį karnavalą.

Prisiruošėme po poros metų. Tada ir pastebėjau, kad apie karnavalą ne tik lietuviškos, bet ir angliškos informacijos beveik nėra – net kaip įsigyti bilietus. Keli egzistuojantys puslapiai – perpardavinėtojų reklamos, siūlančios „Karnavalo paketus“ už kainas, panašias į 400 eurų – ir į tai įeina tik paprastas vieno vakaro bilietas į tribūną ir nuvežimas į sambodromą.

Realybė kur kas smagesnė: bilietas į geriausių sambos mokyklų pasirodymą kainuoja 40-60 eurų. Brangiausi – ties parado centru (tiesa, kai sambodromas toks ilgas, ir parado pradžios, ir pabaigos, vis tiek nematysi, bet iš ten matosi geriau). Be šių bilietų, kokius perka daugelis, dar yra gerokai brangesnių bilietų į ložes ar kėdes prie pat karnavalo trasos. Ne vienas pažįstamas rio de žaneirietis bent kartą gyvenime žygiavęs su kuria mokykla sambodromu: turistams neišeis pusmetį prieš karnavalą reguliariai repetuoti, bet daug mokyklų prisiduria pajamų siūlydamos nedideliam skaičiui turistų teisę pražygiuoti sambodromu kartu su jomis (tam reikia pirkti iš jų brangų kostiumą).

Iš paprastų tribūnų, brangiausias 9 sektorius, dar vadinamas „turistų sektoriumi“ – tačiau turistams neprivaloma pirkti bilietus į jį, o, dalies karnavalo gerbėjų nuomone, ir nerekomenduotina – atmosfera ten ne ta.

Kad gautum įvardytas kainas, pirkti reikia iš oficialios su LIESA sambos lyga bendradarbiaujančios svetainės. Aišku, pirkimo porcesas portugališkas. Tai lengva perprasti, bet yra problema – prašė Brazilijos mokesčių mokėtojo numerio. Su vienu numeriu galima įsigyti tik 4 bilietus – taip organizatoriai kovoja su perpardavinėtojais, kurie, būdavo, akimirksniu išpirkdavo visus bilietus ir paskui „stumdydavo“ kelis kartus brangiau. Deja, apie turistus nepagalvota. Mums bilietus nusipirkti padėjo kodą turinti Brazilijos gyventoja, bet vėliau skaičiau, kad kodą kiekvienas užsienietis gali nemokamai gauti Brazilijos ambasadoje ar konsulate.

Tiesa, bilietų internetu neatsiunčia – prieš karnavalą juos reikėjo atsiimti atstovėjus eilutę nustatytoje vietoje Rio de Žaneire. Padavė gražiai įpakuotus, prigrąsino saugoti kaip savo akį – dar pavogs, perparduos. „Ingreso!“ („Bilietai!“) šaukiančių perpardavinėtojų gausu ir prie oficialios parduotuvės, ir prie sambodromo, bet gausu ir istorijų, kad parduoda netikrus bilietus.

Be dviejų pagrindinių („specialiosios grupės“) pasirodymų sekmadienį-pirmadienį, pigesni bilietai į „antros lygos“ („pretendentų grupės“) paradus dienomis prieš tai – tačiau, jei perki bilietus oficialiomis kainomis, parado bilietai sudaro tik mažą dalį kelionės į Rio de Žaneirą kainos, tad, turbūt, taupyti 20-30 eurų šioje vietoje neverta, geriau matyti patį įspūdingiausią reginį.

Dar svarstėme pirkti bilietus į „Nugalėtojų paradą“ savaitę po oficialaus karnavalo: jie pigesni, o kokybė – pati aukščiausia, juk pasirodo tik geriausiai įvertintos mokyklos. Tačiau sambodromo pasirodymai juk – tik dalis Karnavalo, o kitų renginių tą savaitgalį jau mažiau, nuotaikos nebe tokios šventiškos. Tačiau jei „masinė beprotybė“ nežavi, o norite tik „civilizuočiau“ pamatyti „kas įspūdingiausia“, „nugalėtojų paradas“ – geras pasirinkimas.

Turint bilietą į pagrindinius paradus, verta ateiti anksčiau (durys atsidaro apie 3 val. iki pradžios) – išskyrus brangiausią turistinį 9 sektorių, vietos ant bilietų nesužymėtos (tik tribūnos), galioja principas „kas pirmesnis – tas gudresnis“ (nors visos vietos neblogos).

Ėjome į abudu geriausių mokyklų paradus. Pirmą vakarą atėjome vos 20 minučių iki renginio (ir teko tenkintis vietomis gale). Planavome anksčiau, bet metro buvo toks sausakimšas, kad prie stotelių įėjimų būriavosi ištisos minios, jas savo kūnais blokavo pareigūnai, įleisdami į stotelę tik atvykus traukiniui (kad nebūtų pavojingų susistumdymų perone), bet vienas-kitas prasiverždavo ir šiaip. Grūstynės traukiniuose – sunkiai įsivaizduojamos, orą teko gaudyti nuo ventiliacinės angos. Traukiniai vis stojo ir stojo, ne vien stotelėse: įlipimas, išlipimas, grūdimasis, durų uždaryms trukdavo ilgai, tad visa linija ženkliai vėlavo. Dar ir išlipome ne toje stotelėje: sambodromas milžiniškas ir gatvės aplink jį karnavalo metu uždaromos, tad į pusę sektorių patenkama išlipus vienoje stotelėje, į pusę – kitoje (nes apeiti aplink trunka ilgai).

Patirtis – įdomi, bet nors metro karnavalo metu kursuoja 24 valandas, visi pažįstami brazilai patarė verčiau važiuoti „Uber“ – ypač atgal namo, ypač dėl saugumo. Ypač naktį aplink sambodromą gausu apsvaigusių vietinių, vagių, plėšikų. Mane tuo metu jau buvo apiplėšę (žr. žemiau), tad bendrakeleivis, antrąją dieną į karnavalą atvykęs vėliau, net nedįso lipti iš „Uber“ automobilio.

Geriausia grįžti paryčiais, jau švintant, viskam besibaigiant, su minia – tik tam būtina gerai išsimiegoti dieną prieš (pirmą dieną neišsimiegojau – buvo sunku).

Rio karnavalo taisyklės – kaip rimto sporto

Mačiusiems tik Karnavalo paradų fragmentus per televiziją gali atrodyti, kad tai – kažkokia kakafoniška ekstravagancija, kurioje vieni kitus tiesiog stengiasi „pranokti“ spalvomis, ryškumu ir nuogybėmis.

Tačiau iš tikro Rio de Žaneiro karnavalas yra sportas – bent jau tiek pat, kiek dailusis čiuožimas ar šuoliai nuo tramplino. „Mokyklos“ yra komandos, turinčios rėmėjus, net savo ultras, mojuojančius vėliavomis ir dainuojančius oficialias dainas. 36 teisėjai jų pasirodymus vertina už konkrečius 9 elementus, kurie privalo būti kiekviename pasirodyme.

Visų pirma, tema ir jos išpildymas (enredo). Temos – rimtos, aktualios: pavyzdžiui, gyvenimo prasmė, miesto istorija, kandomblės religija, žmonių polinkis meluoti. Pilnas filosofinis temos aprašymas gali užimti kelis puslapius – deja, jie LIESA puslapyje teprieinami portugalų kalba, bet labai verta juos išsiversti (kad ir automatiškai) – tada Karnavalą žiūri kitaip. Mąstai, ką norima pasakyti kiekvienu elementu, ir peno mąstymams ten ne mažiau, nei žiūrint rimtą spektaklį (aišku, jei nenori, gali ir nemąstyti: pasirodymas priblokš ir taip).

Antra, daina (samba-enredo). Viso pasirodymo metu skamba viena ir ta pati tos mokyklos tiems metams parengta daina. Dainos tekstas irgi atspindi pasirodymo temą. Dainą dainuoja visi, bet labiausiai skamba mokyklos vokalisto, žygiuojančio kartu su paradu, balsas – nes jis leidžiamas per garsiakalbius. Daugelis vokalistų save vadina „sambos interpretuotojais“, nes nuo jų dainavimo priklauso ir žygio tempas, žiūrovų įsitraukimas.

Trečia, harmonija: kaip tarpusavyje dera skirtingi pasirodymo elementai.

Ketvirta – evoliucija. Mokyklos sambodromu nežygiuoja tiesiog tam, kad jas geriau pamatytų visi žiūrovai. Dalis kiekvieno pasirodymo elementų kartojasi, bet pasirodymas kartu yra ir pasakojimas, jis turi „evoliucionuoti“: štai kodėl geriausios tribūnos yra ties viduriu, kur gali bent kažkiek matyti ir pradžią, ir pabaigą.

Penktas-devintas elementai – tai visokie privalomi kiekvieno pasirodymo dalyviai.

Avangardas – žengia priešais visus kitus mokyklos atstovus ir “užveda” palaikyti mokyklą.

Vėliavnešė ir ceremonmeisteris – vyras ir moteris, kurie šoka duetu, pagerbdami ir pademonstruodami sambos mokyklos vėliavą. Tokių porų gali būti ir kelios, bet vertinama tik pirmoji.

Fantazijos – taip vadinami įspūdingieji karnavalo kostiumai. Vienodomis fantazijomis apsirengusių žmonių būriai sudaro sparnus. Iš sparnų svarbiausiu (ir privalomu) laikomas Bahjiečių sparnas – iš bent 70 vyresnių moterų sudarytas sparnas, simbolizuojantis Bahjos valstijos vergus, tarp kurių ir gimė samba.

Platformos ir rekvizitai – turbūt pati įspūdingiausia karnavalo pasirodymų dalis – milžiniškos, meniškai pagamintos, judančios platformos (kiekviena mokykla jų turi apie šešias), ant kurių irgi vaidina/šoka aktoriai-šokėjai. Jų plotis ir aukštis – iki maždaug 9 m.

Baterija – bent 200 būgnininkų komanda, mušanti ritmą. Priešais eina baterijos meistras (dirigentas), o solo priešais bateriją šoka baterijos karalienė. Šie žmonės laikomi vienais svarbiausių ir jų vardai skelbiami pasirodymo metu ekranuose, būna, jie tampa žvaigždėmis. Kai kurios mokyklos turi ir baterijos karalių, krikštamotę, princesę ir t.t.

Be oficialiai vertinamų elementų, yra ir neprivalomi, bet taip pat dažni: pavyzdžiui, senoji gvardija – vyresni mokyklos nariai, apsirengę kiek paprastesniais rūbais.

Viskam vadovauja karnavaleskas, „pasirodymo režrisierius“. Brazilijoje šios specialybės net mokoma universitetuose.

Milijoniniai Rio de Žaneiro gatvės paradai

Kas vyksta sambadarome – įspūdingiausia, garsiausia, bet tik nedidelė karnavalo dalis. Sambodromo paradai išaugo iš populiariausiųjų gatvių paradų – jie taip išpopuliarėjo, kad iš pradžių (~1960 m.) imta į juos pardavinėti bilietus, paskui (1984 m.) pastatytas sambodromas – tiesią gatvę supančios tribūnos – kuris neseniai dar išplėstas.

Tačiau gatvių paradai (o taip pat nejudantys koncertai) išliko ir jie – nemokami kaip visuomet. Jų, vadinamų bloco, kasmet vyksta apie 500, jie įsišurmuliuoja dar kelios savaitės iki karnavalo ir baigiasi pora savaičių po jo. Aišku, apogėjus, kuomet paradų daugiausia – karnavalo savaitgalis, bet paradai būna ir karnavalo ketvirtadienį-penktadienį, pirmadienį-antradienį, o taip pat savaitgaliais prieš ir po.

Kiekvienas gatvės paradas turi savo įprastinį maršrutą, simboliką, pavadinimą, tradicijas, istoriją, bei dainą, kuri skamba viso jo metu (ir skamba ausyse dar ilgai po to). Paradai kartojasi kasmet – dešimtmečius, net šimtmetį. Pavyzdžiui, „Karmelitų“ paradas neva prasidėjo vienai vienuolei pasprukus pro celės langą idant prisijungtų prie šventinės beprotybės. „Bola preta“ paradas – pats populiariausias, ten ateina apie milijoną žmonių ir jis laikomas oficialiu karnavalo atidarymu. Rengimosi stilius – juodi taškai. „Banda do Ipanema“ – greta įžymiojo Ipanemos paplūdiimio žygiuojantis pučiamųjų orkestras. Vis atsiranda nauji paradai – pvz. vienas užsieniečių labiausiai pamėgtų „Sargento pimenta“ sambos ritmu atlieka „The Beatles“ dainas.

Verta pasižiūrėti gatvės renginių grafiką, bet neverta prie jo labai prisirišti: parašyta renginio pradžia gali būti 1 ar 2 valandom ankstesnė, nei reali, o vienas renginys, kur ketinome eiti, nė neįvyko. „Karmelitų“ paradas vėlavo apie valandą, bet jau iš jo išeidami matėme, kad į tą gatvę plūsta ir plūsta nauji žmonės – matyt, tikėjosi, kad vėluos dar labiau. Karnavalo savaitgalį nereikia ieškoti bloco – tiesiog vaikščiok po miestą ir rasi jį savo kelyje.

Rio karnavalo apranga – seksuali ir iššaukianti

Vienas įspūdingiausių dalykų karnavale – net ne jo renginiai, o milijonų eilinių rio de žaneiriečių apranga. Daugelis tiesiog rengiasi kuo iššaukiančiau, kuo seksualiau. Itin daug vyrų, persirengusių moterimis, moterų vaikštančių gatvėmis vien su liemenėlėmis (viena ėjo net be jos) ir pan. Populiaru persirengti policininkais, angelais, velniais, bet pasitaiko ir ypatingesnių herojų – pavyzdžiui, robotas.

Šeštadienį-pirmadienį taip apsirengę žmonės nėra mažuma – jie yra dauguma. Tokių žmonių daug pamatysi ir aplinkinėmis savaitėmis – ypač vakarais, savaitgaliais.

Seksuali ne tik apranga. Kaip pasakojo pažįstama brazilė, devyni mėnesiai po karnavalo išauga Brazilijos gimstamumas. Todėl net prie sambodromo nemokamai dalijami prezervatyvai (kurie, panaudoti, paskui visur sumėtomi). Oraliniu seksu užsiimančią porą po eilinio gatvės mačiau net paplūdimyje, kokią 18 val., po eilinio gatvės parado aplink šmirinėjant praeiviams. Ilgi vieši bučiniai – išvis norma.

Mieste veikia karnavalo kostiumų parduotuvės, pigiau apsipirkti siūloma „Uruguaiana“ stotelės turguje (tiesa, labai daug gerų karnavalinių dalykų ten neradome). Pasiruošti drabužius tikrai verta – taip galėsi jaustis karnavalo dalimi, be to, kada gi daugiau gali taip paišdykauti su savo išvaizda (ir nebūti laikomas idiotu)?

Liūdonoji Rio karnavalo pusė – nusikaltėliai, nuo kurių nukentėjau ir aš

Rio de Žaneiro karnavalas turi ir liūdnąją pusę. Tai – neabejotinai nesaugiausiais renginys, kuriame buvau. Policija – ant kiekvieno kampo, net skraido sraigtasparniais, stovi po dešimt, bet, kaip pasakojo vietiniai, iš to mažai naudos, nes Brazilijos įstatymai labai silpni, ypač prieš nepilnamečius: jie iškart paleidžiami ir vėl grįžta gaujomis plėšikauti.

Mane šešių banditų gauja užpuolė tiesiog minios centre. Pastojo kelią, griebė už kišenių. Man ištrūkus, parvertė ant žemės, toliau plėšė, o atsistojus blokavo kelią. Kai pasitraukiau kiek toliau, mėgino apiplėšti mano žmoną, kuriai suklykus tarsi pastraukė, vėliau bandė plėšti vėl. Dešimtys ar šimtai aplinkinių viską matė ir nereagavo, tik džiaugėsi, kad ne juos plėšia (viena paskui man pakomentavo: „koks nesaugus mūsų miestas!“).

Tos pačios dienos vakare mačiau ir dar vieną apiplėšimą, muštynes, o turistinės policijos nuovada buvo pilna užsieniečių panašiomis istorijomis: indai, rusė, ispanai… Jie skundėsi, kaip bejausimiškai ir biurokratiškai policija viską „tvarko“ ir nė nesistengia ko nors tirti: pasakė ispanai policininkams gatvėje, kad „penkiolikos banditų gauja štai ten plėšia paplūdimio lankytojus“, o jie tik linktelėjo galva ir tiek. Bet Brazilijoje gyvenanti vokietė pamokė, kad jų kančios menkos.

Brazilus aptarnaujančios nuovados esą tokios perpildytos, kad ten tenka laukti valandų valandas, kol užpildysi pareiškimą. Jei policija nieko nepamato savo akimis, nesulaiko vagies nusikaltimo metu – tai nieko ir nedaro, kad ir kiek daug policininkų – ženkliai mažiau nei nusikaltėlių.

Iš tikro, sunku kažką patarti. Man kažkiek padėjo, kad turėjau daug kišenių, o svarbiausius daiktus laikiau gilesnėse – todėl pavogė ne tokius svarbius (ne piniginę, pasą ar telefoną). Greičiausiai stebėjo mane kurį laiką, nes išplėšė kišenę esančią virš tos, į kurią nufotografavęs aplinką dėjausi mobilųjį telefoną.

Be abejo, karnavale gali ir nieko neatsitikti – bet šiaip tai yra anarchijos laukas, kuriame ir banditai daro ką nori.

Būna patarimų, tarkime, nesinešti fotoaparatų ar telefonų – na, bet juk norisi turėti iš karnavalo prisiminimą. Tad teko pasitenkinti kitais patarimais, kurie nepadėjo: nei šviesus paros metas (apie 11 val.), nei miesto centras, nei minios aplinkui, nei policija netoliese, nei du bendrakeleiviai (tiesiog, plėšikų buvo daugiau). Pažįstama brazilė vėliau išreiškė apgailestavimą, kad neatsiuntė mums “saugesnių gatvės paradų sąrašo” – nors, kai kurių nusikaltimų aukų, su kuriomis bendravau, nuomone, ir tas saugumas tėra iliuzija: kai kurie rajonai, kaip Ipanema, atrodo saugesni, nes turtingesni, bet nusikaltėliai ten siaučia lygiai taip pat.

Rio karnavalas – būtinas keliautojo atradimas

Net ir su šia liūdna patirtimi, ne tik kad nesigailiu aplankęs Rio de Žaneiro karnavalą, bet ir rekomenduoju ten apsilankyti kiekvienam, kuris tik gali.

Norisi lyginti šį renginį su garsiausiais pasaulio renginiais. Žmona palygino su Eurovizija (taškų skyrimas, rodomas per televiziją, panašus). Bet karnavalo masteliai didesni šimtus kartų, dainų (ir pasirodymų) temos daaaaaug rimtesnės. Gal karnavalas arčiau kokio sporto pasaulio čempionato, Olimpiados, bet ir tai tik iš dalies…

Su kuo belygintum – kažko panašaus pasaulyje už Brazilijos ribų tiesiog nėra. Taip, karnavalai yra daug kur – bet tik ta masinė dalis, gatvių paradai. Tik Brazilijoje tai apjungė sportą, teatrą, cirką ir dar daug ką, atsirado kovos ir čempionatai. Ir Rio karnavalo aukščiausioji lyga, pagal pasirodymų lygį, skiriamas lėšas, mastelius ir dėmesį jam – tarsi tokio renginio pasaulio čempionatas.

Visa tai žinant, dar nuostabiau, kiek mažai pasaulis apie tai žino. Į kiekvieną karnavalą teatvyksta dešimtys tūkstančių turistų iš svetur, ir tie patys dažniausiai tepasigėri spalvomis ir garsais. Tai tas pats, kas žiūrėti futbolą ar krepšinį, nežinant jo taisyklių. Anglų kalba net karnavalo rezultatų niekur nerasi. Net Vikipedijos straipsniai apie konkrečius karnavalus tik portugalų kalba…

Bet nuo to karnavalą aplankyti tik žaviau. Tai vis dar yra atradimas, kokių domėdamasis pasauliu, jo renginiais, jau nebesitiki atrasti. Atrodo, vyksta globalizacija, jau viską visi žino, įdomiausiose vietose turistai seniai užgožė vietinius ir nebent kur Afrikos gilumoje dar gali atrasti ką nors nesuprasto. Bet štai dar imi ir atrandi ką naujo 12 milijonų gyventojų mieste. Visi žino faktą, kad būna toks karnavalas – bet nuo to jis nepasidaro atrastas ar nuvalkiotas.

Komentarai

Rio de Žaneiras! Platūs geltono smėlio paplūdimiai. Tarsi tiesiai iš žemės gelmių išdygę aštrūs aukšti žali kalnai. Dangoraižių eilės palei jūrą ir chaotiškos favelos ant šlaitų.

Panoramų, gražesnių už Rio de Žaneiro, pasaulyje mažai. Ir nors tai yra 12 milijonų gyventojų glaudžiantis miestas, labiausiai jame žavi būtent gamta. Dauguma pastatų, net garsioji Kristaus atpirkėjo statula, perkelti į eilinę lygumą atrodytų nykiai. Bet didingoje kalnuotoje Rio de Žaneiro pakrantėje ir skurdžiausi rajonai, ir nykiausi daugiabučiai – romantiškai žavūs.

O kai saulė nusileidžia ir gražiąsias Rio de Žaneiro panoramas uždengia tamsa, miestas pakyla į tikrą fiestą. Gyva muzika pasipila iš visų paplūdimio kavinių, sambos mokyklos ištisus mėnesius repetuoja karnavalui, o futbolo fanai kyla į kovą tribūnose. Būdamas Rio de Žaneire dienomis galėjau gerėtis gamta, o kiekvieną vakarą – vis kitokia braziliška kultūra.

Rio paplūdimiuose – savos taisyklės

Rio de Žaneirą galima pavadinti didžiausiu pasaulio kurortu. Gyvenimas čia sukasi aplink paplūdimius, ir vietiniai į juos eina ne mažiau mielai, nei turistai. Net dviejų iš Rio de Žaneiro paplūdimių pavadinimų muzikos dėka žinomi visame pasaulyje – Kopakabana ir Ipanema.

Abudu panašūs: banguota jūra, smėlio juosta, paplūdimio kavinės, plati gatvė, prestižinių dangoraižių eilė. ~1950 m. Rio de Žaneiro grietinėlė rinkdavosi Kopakabanoje, ~1970 m. ji persikėlė į Ipanemą, bet skirtumų rasti sunku. Turistui sudėtinga atskirti ir įvairias neformalias paplūdimių zonas, kurios paprastai įvardijamos pagal gelbėtojų postų numerius. Prie vienų postų poilsiauja šeimos su vaikais, kitur diskutuoja intelektualai, dar kitur – vieni į kitų treniruotus kūnus žvalgosi gėjai. Visa tai išduoda nebent subtilios detalės (pvz. paplūdimio kavinė „Rainbow“ / „Vaivorykštė“), bet vien išgirdę, prie kelinto gelbėtojų posto saulutėje kaitinasi rio de žaneirietis, kiti miestelėnai jau daug apie jį sužino.

Paplūdimiuose verda gyvenimas. Vyrai sportuoja – lyg ir tinklinį, tačiau kamuolį vien spardo it futbole (nebūtų Brazilija). Moterys kaitinasi su tokias menkais bikiniais, kad net kitų Brazilijos miestų gyventojams atrodo nepadoru. Nesibaigiančios pardavėjų eilės siūlo viską nuo maisto iki drabužių ir kamuolių. Meniškesni elgetos stato smėlio pilis ir renka už šį meną praeivių aukas. Tykšta didelės bangos, bet ne vasarą maudosi mažai kas: nors, tiesa, Palangoje niekada nebūna net tokio šilto vandens, kaip giliausią Rio de Žaneiro žiemą. Bet maudymasis tėra tik maža Rio de Žaneiro paplūdimių kultūros dalis; netgi tie paplūdimiai arčiau Centro, kaip Botafogas ar Flamengas, kur dėl taršos beveik nesimaudoma, vasaromis susilaukia lankytojų.

Turint laiko, verta aplankyti kiekvieną paplūdimį – vien jau dėl vaizdų į Rio kalnus ir įlankas, kurie visur vis kitokie, bet visur įspūdingi. O jei paplūdimių pasivaikščiojimams pritrūktų, dar yra Rodrigo de Freiteso lagūnos (ežero) pakrantės prie Ipanemos, atveriančios ne mažiau nuostabius vaizdus. Šalimais – ir Botanikos sodas su didingom palmių alėjom, ir Parque Lago su rūmais ir vaizdu į Kristų. Daugelyje miestų geriausias vaizdas pro langą – tai vaizdas į jūrą; bet kai gyvenau name tarp Ipanemos paplūdimio ir Rodrigo de Freiteso ežero, vaizdas į ežerą buvo ne mažiau nuostabus. Rio fotogeniškas visas!

Pats ilgiausias Rio de Žaneiro paplūdimys prasideda už Ipanemos – Bara de Tižuka [Barra de Tijuca]. Į jos aukštus įtvirtintus daugiabučius miesto turtingieji kėlėsi pastaraisiais dešimtmečiais, ir tai jau visai kitoks rajonas: be restoranų ir parduotuvėlių pirmuose aukštuose, skirtas ne pėstiesiems, o automobiliams, kuriais važiuojama pramogauti į didžiuosius prekybos centrus. Pailsėti žmonės iš kitur ten nevažiuoja ir daug kavinių ne sezono metu neveikia. Būtent Tižukoje vyko didžioji dalis 2016 m. Olimpiados rungčių (ir krepšinis). Olimpinis parkas dabar aptvertas ir tuščias.

Rio de Žaneiro kalnai – neprilygstamas fonas miestui

Rio de Žaneiro paplūdimius ir rajonus skiria kalnai. Ne šiaip sau kalnai, o stačios uolos, į dalį kurių įlipti gali tik su specialia įranga ir rimtu fiziniu pasirengimu (toks laipiojimas – populiarus).

Laimė, eiliniams keliautojams Rio de Žaneiras pastatė lynų keltuvus, liftus, traukinukus, kelius…

Dviejų lynų keltuvų junginys skrenda virš „bedugnės“ ant įspūdingų formų Cukraus kalno (Pao de Acucar; alternatyvų ten patekti nėra, ir net kroviniai keliami tuo pačiu keltuvu).

Dar gražesni vaizdai atsiveria nuo paties garsiausio, Korkovado kalno, kuris primena bažnyčios bokštą, o Kristaus atpirkėjo statula viršuje – kryžių. Kai Rio de Žaneiras šitoks didelis, laiminantis Kristus iš tolimesnių rajonų gali pasirodyti mažesnis, nei tikėtasi, bet stovint (ar atsigulus specialiose vietose) ant kalno, jo papėdėje, statula atrodo pribloškiamai didelė. Ji statyta tarpukariu, tad yra saikinga, tačiau, nepaisant to, ne mažiau paveiki.

Nuo statulos papėdės matosi visas miestas, visi jo paplūdimiai ir visi žemesni kalnai. Vienas minusas – gražusis Kristaus atpirkėjo statulos kompleksas įrengtas tada, kai automobilius mažai kas turėjo ir turizmas buvo menkas, tad užkilti į viršų gana sudėtinga (tenka du-tris kartus perlipti į kitą transporto priemonę) ir brangu.

Tačiau ratuotiems turistams yra nemokama Mirante Dona Marta. Tiems su dviračiais – Vista Chinesa. Dar kitokie, bet ne ką prastesni vaizdai.

Užvis įspūdingiausi (bet ir brangiausi) Rio de Žaneiro vaizdai – iš sraigtasparnio, kurie iš dviejų aikštelių nuolat kyla į septynių trukmių ir brangumų skrydžius: Ipanema, Kopakabana, Cukraus kalnas, Jėzaus statula… Kelios minutės, bet paliekančios įspūdį visam gyvenimui.

Favelos – nuo beviltiškų iki madingų

Dauguma kitų gražiausių Rio de Žaneiro vaizdų yra visiškai nemokami, o jais gėrisi… patys skurdžiausi miestelėnai. Taip jau susiklostė, kad XX a. viduryje miestą užplūdę atvykėliai iš skurdžių Brazilijos šiaurės rytų valstijų, neradę prieinamo būsto, nelegalius namus sau dažniausiai susiręsdavo ant tuščių kalnų šlaitų. Šitaip gimė favelos – lūšnynai.

Priešingai daugeliui miestų, kur skurdieji gyvena atokiuose priemiesčiuose, Rio de Žaneiro favelos visada bado turtingųjų akis. Viena yra kalne tarp Centro ir Kopakabanos, kita – tarp Kopakabanos ir Ipanemos, trečia – tarp Ipanemos ir Bara de Tižukos…

Favelos atėmė iš Rio de Žaneiro Holivudo garsenybių numylėto miesto statusą, mat miestą užplūdo nešvara, nusikaltimai. Tiesa, ryšys tarp favelų ir „asfalto“ (turtingųjų rajonų) kartais naudingas abiems pusėms: faveliečiai dirba mažai apmokamus darbus, tarkime, viešbučių kambarinėmis. Bet kiti faveliečiai žemyn leidžiasi vogti, plėšti (ypač daiktus reikia saugoti paplūdimiuose). Nuo plėšikų Rio de Žaneire nukentėjau ir aš: puolė miesto centre, dieną, šešiese, pagriovė ant žemės, plėšė kišenes. Viską matė dešimtys žmonių – ir nieko nedarė, visi pripratę.

Dar neseniai visas Rio de Žaneiro favelas tikrąja to žodžio prasme valdė narkomafija: kontroliavo vienintelius įvažiavimus (atvykstant policijai, mafijai tarnaudavę vaikai perspėdavo fejerverkais), laisvai gatvėse prekiaudavo narkotikais („apsipirkti“ atvažiuodavo ir turtingas jaunimas). Ruošdamasi Rio de Žaneiro Olimpiadai valdžia svarbiausias favelas atsiėmė (tai prilygo vidaus karui su daugybe žuvusių pareigūnų, mafijozų ir prašalaičių). Vadinamoji „pacifikacija“ (nuraminimas) patiko ne visiems faveliečiams, nes dabar reikia laikytis painių įstatymų (darbų saugos, gaisro saugos), mokėti mokesčius (tiesa, tai vis tiek daro tik nedaugelis). „Biblijai – taip, Konstitucijai – ne“ – toks vienoje favelų matytas grafitis puikiai apibrėžia dažno „doro“ faveliečio nuomonę apie pacifikaciją.

Susilaukusi protestų, kad Olimpiadai ruošiamasi eilinių piliečių sąskaita, valdžia stengėsi, kad infrastruktūros gerinimai, skirti turistams, būtų naudingi ir skurdžiausiesiems. Viena tokių vietų – Mirante da Paz liftas: gretimos favelos gyventojai juo gali grįžti namo iš Ipanemos, o turistai nuo viršaus – pasigėrėti nemokamais vaizdais. Deja, nepanašu, kad suderinti abu dalykus būtų pavykę: nors liftas atrodo moderniai, buvome vieninteliai turistai tarp faveliečių – užsukus į apžvalgos aikštelę paaiškėjo kodėl: ten viskas nudrengta, prišiukšlinta, voliojosi net išmatos.

Dar nuvažiavome iki naujo lynų kelio, kuris statytas kaip viešasis transportas favelos Complexo do Alemão gyventojams; jiems jis turėjo būti nemokamas, o turistams už pinigus leisti gėrėtis Rio priemiesčių vaizdais. Deja – 2011 m., prieš pasaulio futbolo čempionatą, už 50 mln. eurų pastatytas keltuvas vos pora mėnesių po olimpiados 2016 m. sustingo amžiams – nutrauktas finansavimas. Toks likimas ištiko dar ne vieną čempionato/olimpiados projektą.

Visgi, keletas favelų, apvaduotos nuo narkomafijos, pakilo iš skurdo liūno, ir tokios gentrifikacijos pažiba – Vidigalis. Ant fotogeniško kalno tarp Ipanemos ir Bara de Tižukos stovintis siaurų gatvių rajonėlis iš pirmo žvilgsnio išvis jau primena turistinį rajoną: įeinančius pasitinka angliški užrašai, siūlantys užvežti aukštyn (Brazilijoje neportugališki skelbimai – labai reti), pilna daugmaž tvarkingų viešbučių ir restoranų (kai kuriuos labai rekomenduoja net kelionių vadovų knygos), pačioje viršūnėje su vaizdu – hipsteriškas burgerių baras (pardavinėja net marškinėlius su užrašais „Mano vardas – favela“), o turistų ramybę saugo, atrodo, ištisas policijos batalionas. Tik šiukšlių gerokai daugiau ir, atokiau nuo policijos, automatu ginkluotą paauglį dar mačiau – bet, kaip sakė vietiniai, jei nefotografuosi – nieko turistams nedarys, nes iš turistų uždirba visa favela. Apsistoti Vidigalyje – vis dar pigiausia Rio pajūryje (praeities šleifas), bet turbūt jau greitai tai bus tiesiog madinga. O juk dar prieš keletą metų turistus griežtai gąsdindavo nekišti nosies į Vidigalį be gido…

Bet favelų Rio de Žaneire – šimtai, ir toms toliau nuo gražiųjų pakrantės kalvų pasisekė mažiau. Idant galėtų užsidirbti, jų gyventojams tenka laipioti per greitkelių tvoras, rizikuoti gyvybėmis siūlant pravažiuojantiems vairuotojams visokius sausainėlius.

Garsiai reklamuojamos nepigios ekskursijos po favelas paprastai veda ne ten, o į tas, „ramiąsias“ favelas, kaip Vidigalis. Vieniems užsieniečiams ekskursijos labai patinka, kitiems atrodo kažkoks nesusipratimas („kelionė pamatyti skurdą“). Išmėginęs manau, kad geriau, užuot ėjus į tokią ekskursiją, tiesiog pažiūrėti gerą dokumentinį filmą apie favelas (pvz. „Welcome to Rio“) ir pavaikščioti ten pačiam, nusipirkti vieną kitą prekę skurdžiuose kioskuose: ir pačiam pigiau, ir pinigai pasieks tuos kam labiau reikia, ir pamatysi ne mažiau. Gal ekskursijų būna ir geresnių, bet mūsiškėje angliškai vos kalbantis gidas daugiausiai rodė visokius Vidigalyje augančius medžius („čia avokadas, čia bananas, čia vėl avokadas“).

O šiaip dauguma “eilinių” Rio de Žaneiriečių gyvena nei favelose, nei paplūdimių rajonuose. Miestas kone be galo ištįsęs į šiaurės vakarus, kur “darbininkų rajonas” seka “darbininkų rajoną”, o kas rytą lėta, dešimtmečius normaliai negerinama miesto traukinių sistema jie važiuoja į pagrindinius rajonus, vakarais, atstovėję ilgas eiles metro stotelėse – atgal. Į tuos šiaurės vakarus jau neužsuka jokie turistai, nėra ko. “Sveiki atvykę į Rio!” – pavymui man šaukė vietiniai, gal pirmąkart išvydę savo stotelėje užsieniečius. Užsieniečiai po Rio dažniau keliauja “Uber” – jis ten toks nebrangus ir patogus, kad keliaujant keliese dažnai net pigiau, nei viešu transportu.

Rio de Žaneiro centrą verta lankyti konkrečiu metu

Rio de Žaneiras taip asocijuojasi su paplūdimiais, kad lengva pamiršti, jog portugalai šį miestą įkūrė ne prie paties vandenyno, o prie įlankos, natūralaus uosto. Galvojo, kad ta įlanka – upė (miesto pavadinimas reiškia „Sausio upė“). Tenai iki šiol – Rio de Žaneiro centras. Kaip ir visur Brazilijoje, centras nėra prestižinis rajonas, bet, jei nekreipti dėmesio į daugybę benamių ir narkomanų (tai paprasčiausia šurmuliuojant darbo dienai), bei istorinius pastatus užgožusius XX a. vidurio daugiaaukščius, ten yra kuo pasigrožėti.

Tarp gražiausių pastatų – Candellaria Mergelės Marijos bažnyčia (šimtmetį statyta prabangiausia Brazilijos imperijos šventykla), Portugališkos literatūros skaitykla (tikra XIX a. mokslo šventovė), Centrinis teatras (būna ekskursijos), Senoji katedra, Šv. Benedikto vienuolynas (daugiausiai dėl interjero).

Kiek pasakojo vietiniai, Rio centras jau daug dešimtmečių lėtoje agonijoje. Pirmasis smūgis buvo 1960 m. įvykęs sostinės perkėlimas į Brazilijos miestą: Rio centrą paliko Brazilijos valdžia. Pamažu “nukraujuoja” ir verslas: kas kyla į prabangesnius pajūrio rajonus, kas – į ekonominę sostinę San Paulą. Mažėjant darbuotojų, didėja benamių, nusikaltėlių, narkomanų dalis. Naktimis, savaitgaliais jie jau daug kur sudaro daugumą. Kartą apsistojau miesto centre: viešbučio registratūros tarnautoja slėpėsi už neperšaunamo stiklo, o ryte pro langą regėjome tokį vaizdą: kažkoks vyras mušė moterį, o kokie penki žiūrovai stebėjo. Kiek supratau, pardavėjas auklėjo kažkokią benamę, gal vagilę. Valdžia mėgina centrą išsaugoti, gaivinti: pavyzdžiui, didžiausiu vieno asmens sukurtu grafičiu, grafitisto Eduardo Kobros duokle olimpiadai. Ją ir savaitgalį saugo pareigūnai – ir turistai drįsta trauktis fotoaparatus.

Paėjęs į pietus nuo centro pro modernią katedrą, patenki į Lapa rajoną, kurio simbolis – buvęs akvedukas, nūnai tapęs tramvajų, kylančių į Santa Tereza rajoną ant kalno, trasa. Dabar tai – menininkų, muzikantų kvartalai. Tačiau atėję po pietų, ten radome kaip niekur Rio de Žaneire daug narkomanų ir benamių, o dauguma kavinių buvo užvėrusios sunkias žaliuzes. Bent jau 125 m Selarono laiptais pasigerėjome – juos įrengė čilietis menininkas 1990-2013 m. (tikriausiai būtų ir toliau gražinęs rajoną, bet 2013 m. ant tų pačių laiptų jis, prieš tai susilaukęs grasinimų, rastas negyvas).

O šiaip Brazilijoje nusprendus aplankyti kokį rajoną (išskyrus pačius prestižiškiausius) verta pasidomėti, kada geriausia ten eiti. Kada ten „vyksta veiksmas“, sueina minios eilinių žmonių ir praskiedžia vietinius „gatvės gyventojus“. Istoriniuose centruose tai – darbo metas, Lapoje ir Santa Terezoje – vakarai. Tiesa, sutemus į tuos rajonus nebevykome – visi vakarai jau buvo suplanuoti, veiklos Rio de Žaneire vakarais – ne mažiau nei dienomis.

Muzika ir sportas: Rio de Žaneiras atgyja sutemus

Pirmąjį vakarą Rio de Žaneire pasiklausėme bosa novos melodijų. Sunkiau, nei atrodo: muzikos stilius, tapęs tikru Brazilijos prekės ženklu („Merginą iš Ipanemos“ iki šiol groja net mūsų radijo stotys, o autoriaus Tomo Žobimo garbei pavadintas Rio oro uostas), pačiame Rio de Žaneire seniai nebepopuliarus. Kasdieną jo gyvos muzikos vakarai, kiek ieškojau informacijos, vyksta tik viename Ipanemos bare („Vinicius“), ir ten susirinko beveik vien senukai (įskaitant dainininkus ir muzikantus).

Brazilams ~1960 m. kurta bosa nova – praeities muzika, kaip mums koks Šabaniauskas ar Dolskis, ir naujos jų kartos klauso vis naujų stilių. Tačiau Vakarų šiuolaikinė Brazilijos muzika nepasiekė, vakariečių fantazijoje Rio de Žaneiras liko naivokos bosa novos žemė.

Kito garsaus braziliško stiliaus – Rio de Žaneiro karnavalų išgarsintos sambos – toli ieškoti nereikėjo. Jis, tarsi klasika, populiarus visuomet, ir, daugiau nei pusmetis iki karnavalo, sambos „mokyklos“ (t.y. klubai) kiekvieną savaitę rengia viešas repeticijas (tiksliau – pasirodymus/šokių naktis). Dauguma sambos mokyklų – iš favelų; štai važiuoji pro kokią favelą vėlų šeštadienio vakarą, ir ant kelio puola vaikai, ragindami ten sustoti pažiūrėti sambos. Mes aplankėme Salgeiro sambos mokyklą: pasirodymas be galo ugningas, tiesa, kamerinis, be visų superspalvingų karnavalinių platformų. Rėmėjų reklamų gausa rodė, kad samba rio de žaneiriečiams – ne tik šokis, bet ir sportas, juk kasmetis karnavalas – sambos konkursas, kuriame reikia palaikyti saviškius. Kiekviena mokykla karnavalui sukuria himną, ir savo „repeticijų“ metu moko jo lankytojus tarsi kokia politinė partija kala visiems savo programą.

Rio De Žaneiro karnavalo pagrindiniai pasirodymai vyksta sambodrome prie miesto centro, yra ten ir „Sambos miestas“ kur visos mokyklos turi savo atstovybes. Nekarnavalo metu Sambos miestas „miegojo“, bet didingos platformos ir sambos mokyklos repeticijos atminimas įkvėpė grįžti į Rio antrą kartą specialiai dėl karnavalo. Ir žodžių neturiu apsakyti tam, ką pamačiau – miestas iš labai gražaus, bet, visgi, miesto, virsta kažkokia beprotybės zona (šimtai gatvės koncertų ir paradų, milijonai persirengėlių, seksualūs rūbai), o sambodromo pasirodymų masteliai primena kokio fantastinio filmo specialiuosius efektus. Pribloškiamo įspūdžio nėra su kuo palyginti visame pasaulyje.

Dar vieną vakarą aplankėme Brazilijos futbolo šventovę – Marakanos stadioną. Vietinė Fluminense komanda priėmė svečius iš Salvadoro miesto – Vittoria. Brazilija – galingiausia pasaulyje futbolo šalis – ir futbolas čia tikra šventė: prieš kelias valandas aplink stadioną dainuodami renkasi sirgaliai, girdisi petardų šūviai (susprogdina, ko neleido įsinešti?), svečiai atvyksta autobusais su klubo vėliavomis. Riba tarp „ultrų“ ir „neultrų“ ištirpusi: rungtynių metu dainavo, grojo, praleidus įvarčius griebėsi už galvų, keikėsi, ar verkė kone visi. „Ultros“ išsiskiria radikalumu, o ne užsidegimu: jų klubai ne tik mušasi, bet net ir šaudosi tarpusavyje, vėliau savo salėse kabina žuvusių „kankinių“ nuotraukas.

Tiesa, iš 75 tūkstančių Marakanos vietų užimta buvo tik 20 tūkstančių (lankytojų ir pajamų statistiką skaidrumo dėlei privaloma viešai skelbti ekrane). Ir čia geriau, nei vidurkis: šituo Brazilija panaši į Lietuvą, sportą jie labiau mėgsta žiūrėti per televizorių, nei stadione ir smarkiai atsilieka nuo vakarų europiečių.

Savaitgalių vakarais tūkstančius lankytojų pritraukia ir Šiaurės rytų tradicijų centras. Iš tiesų tai – didelis turgus, šeštadieniais ir sekmadieniais veikiantis kiaurą parą; toks populiarus, kad net parduodami įėjimo bilietai. Be prekijų ten – pora scenų su muzikantais ir daug restoranų. Aplinkui klientų ieškosi prostitutės, kai kurios – beveik nuogos (Brazilijoje prostitucija legali).

Rio valstija: nuo vasaros sostinės iki aukso uosto

Rio de Žaneiras iki 1960 m. buvo Brazilijos sostinė. Pradžioje – Portugalijos kolonijos. Vėliau, kitų šalių kolonijoms Amerikoje sukilus dėl laisvės, Portugalijos karaliai suprato, kad Brazilijos nebeapgins ir sužaidė meistriškai: suteikė Brazilijos Imperijai nepriklausomybę, tačiau į imperatoriaus sostą pasodino savo giminaičius.

Šitaip portugalai valdovai imperatoriavo iki 1889 m., kai, panaikinę vergovę, buvo nuversti. Jie mėgino gyventi europietiškai ir tą „europiečių valdomos Amerikos valstybės“ skonį dar galima pajusti kalnų priemiestyje Petropolyje, imperatorių vasaros rezidencijoje. Ten – didinga neogotikinė katedra, vilos (atminimo lentos primena, kokie žymūnai kur gyveno) ir rūmai – menkesni, nei galima tikėtis, visgi dar buvo laikai, kai gražiausi ir didingiausi dalykai buvo prieinami tik Europoje.

Rio de Žaneiras tada buvo ir svarbiausias uostas, iš kurio plukdydavo Minas Žeraiso auksą. Kaip tada jis atrodė galima įsivaizduoti nuvažiavus į Paratį (36 000 gyv.), „aukso uostą“ iki to laiko, kai Rio de Žaneirą pasiekė pirmasis kelias per kalnus. Praradęs savo pagrindinę misiją, Paratis sustingo laike: tiesias jo gatves tebesupa maži balti nameliai ir XVIII a. bažnytėlės. Viena buvusi baltaodžių, viena rudaodžių, viena juodaodžių. Kai lankėmės, kaip ir per kiekvieną pilnatį, Paračio gatveles užliejo siurealistiškas potvynis, o prekeiviai turistams pastatė laikinus tiltelius.

Tų turistų nemažai, nes Paratis yra pusiaukelėje tarp Rio de Žaneiro ir San Paulo važiuojant vaizdingąja Žaliąja pakrante. Kai Brazilija tokia milžiniška, atstumas nuo didmiesčių lemia labai daug.

Jie važiuoja ne tik pažiūrėti miestelio: aplinkui Paratį – ir įstabus Trinidade paplūdimys, ir kriokleliai kur galima maudytis (ar šliuožti ant užpakalio nugludintu akmeniu), ir tradicinio Brazilijos alkoholinio gėrimo kašasos fabrikai.

Ištįsę Rio de Žaneiro valstijos kurortai

Kai Rio de Žaneiras turi dešimtis kilometrų plačių paplūdimių, atrodo, kam dar kariokoms (taip vadinami rio de žaneiriečiai) poilsiauti kur kitur? Bet aplinkui Rio de Žaneirą kurortų tiek, kad geografijos neišmanantis pamanytų, kad Rio, tikriausiai, išvis neturi savų pakrančių! Kariokos nori praleisti aplinką ar pasiilsėti saugiau: galioja bendras Brazilijos dėsnis, kad kuo mažesnis miestas – tuo saugiau.

Netoli Paračio plyti Ilha Grande sala. Be automobilių. Iš vienintelio “tikro” miestelio po salą tegali eiti ilgais pėsčiųjų takais (ilgiausiems ir dienos neužteks). Arba plaukti laivais. Kasdien perpildytos “ekskursinės programos”, kur įlipi į greitąjį katerį ir 5-6 valandas plauki aplink salą, išlaipinamas čia į vieną, čia į kitą paplūdimį: didingą Lopes Mendes, Paranajoka su bažnytėle ir kapinėmis, Aventureiro su turistiniu kaimeliu tiems, kam Ilha Grande miestelis – per mažai atokus.

O trankiausias Rio žemių kurortas – Buzios 175 km į rytus nuo miesto. Viską pradėjo paparacių persekiojama Bridžit Bardo: nusibodus dėmesiui Rio, patraukė į Buzios žvejų kaimelį. Brazilams parūpo, ką gi ten tokio rado B. Bardo, ir jie sekė iš paskos. Kaimelis virto dideliu, trankiu pramoginiu kurortu, kur daug pagrindninės gatvės kavinių turi vaizdus į jūrą. Centre – ir statula B. Bardo, jos garbei pavadinta ten daug kas.

Rio de Žaneiras abejingų nepaliks

Kartais būna, kad labiausiai išreklamuotos pasaulio vietos nuvilia: lūkesčiai būna milžiniški, o visos pagyros gali pasirodyti buvusios tiesiog geras turizmo rinkodaros įdirbis. Tačiau garsiausia Brazilijos vieta Rio de Žaneiras šio vardo nusipelnė. Tai tikrai vienas gražiausių pasaulio miestų.

Svarbiausia, tai retas miestas, kuris paliks didžiulį įspūdį ir gamtos mylėtojams, ir kultūros ar naktinio gyvenimo fanams.

---

Visi straipsniai iš kelionių po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės
8. Brazilijos pietūs: turtingieji Brazilijos krantai
9. Pantanalis: Pietų Amerikos žvėrynas
10. Resifė ir Olinda: Brazilijos autentika
11. Salvadoras: auksinė Brazilijos vergų sostinė
12. Brazilijos virtuvė: patiekalai ir tradicijos
13. Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

---

Kelionių vadovai po Braziliją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentarai