Išskleisti meniu

Adventure žaidimai

Kompiuterinis žaidimas – menas? A. Rumiancevo interviu

Kompiuterinis žaidimas – menas? A. Rumiancevo interviu

| 0 komentarų

Ar kompiuterinis žaidimas gali būti suvokiamas kaip menas? Kiek žaidimui svarbus siužetas? Kaip skiriasi požiūris į kompiuterinius žaidimus Lietuvoje ir užsienyje? Kokios galima tikėtis adventure žanro ateities?

Šiomis ir kitomis temomis – interviu su kompiuterinių žaidimų apžvalgininku Arturu Rumiancevu, blogo dievorezimas.lt bendraautoriumi, tinklapio games.lt administratoriumi.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , ,


Vudu ir “Gabriel Knight – Sins of the Fathers”

Vudu ir “Gabriel Knight – Sins of the Fathers”

| 0 komentarų

Kas iškyla prieš akis išgirdus žodį „vudu”? Turbūt smeigtukais badomos lėlės ir zombiai?

Tokį šios religijos įvaizdį sukūrė Holivudas, dar 1932 m. pastatęs filmą „Baltasis zombis”. Iš tikrųjų vudu – įdomi tikėjimų sistema, krikščionybės ir Afrikos vergų atvežtų religijų mišinys. Joje veikia nuo pasaulio reikalų atitolęs Dievas bei savotiški jo atstovai žemėje – įvairios dvasios, vadinamos Loa, kurios yra garbinamos, kurių pagalbos yra prašoma. Zombiai ir lėlės irgi ten yra, bet tai tik menkos visumos dalys.

Žmogžudystė Gabriel Knight (1993 m.) žaidime. Grafika gali pasirodyti prasta, bet svarbiausia - siužetas. Vėlesnių serijos žaidimų ir grafika buvo geresnė.

Žmogžudystė Gabriel Knight (1993 m.) žaidime. Grafika gali pasirodyti prasta, bet svarbiausia - siužetas. Vėlesnių serijos žaidimų ir grafika buvo geresnė.

Gana gerai tikrąją vudu atskleidžia mistinis Džeinės Džensen adventure žaidimas „Gabriel Knight: Sins of the Fathers” (1993 m.). Tai – pirmasis Džeinės Džensen sukurtas adventure ir bene pirmasis kompiuterinis žaidimas, orientuotas išimtinai į suaugusiuosius. Ne todėl, kad būtų persmelktas smurto ar sekso (to čia nedaug), bet dėl to, kad nagrinėjamos sudėtingos temos. Iš ilgų pokalbių ir pagrindinio herojaus tyrinėjimų galima daug sužinoti apie tikrąjį vudu tikėjimą, jo istoriją Amerikoje.

„Gabriel Knight” mane paskatino daugiau pasidomėti šia religija.

„Gabriel Knight” pasakoja apie Naujojo Orleano rašytoją Gabrielių Naitą. Mieste prasidėjus žiaurių žmogžudysčių serijai Gabrielius nutaria apie jas parašyti knygą. Bylą tiriantis policininkas – jo vaikystės draugas. Tačiau Gabrielius nesuprato, į ką įsivelia – jį praeda kamuoti keisti sapnai, jis sulaukia keisto skambučio iš Vokietijos, o močiutė pasiūlo peržiūrėti kadaise tragiškai žuvusio Gabrieliaus tėvo daiktus. Atrodo, Gabrielių su Naujojo Orleano legendomis sieja šis tas daugiau nei jo rašoma knyga…

Tai – garsios trijų adventure žaidimų serijos „Gabriel Knight” pradžia. Ši serija – vienas nedaugelio atvejų, kai dauguma fanų pripažįsta puikiais visus žaidimus, ir tęsinių nelaiko prastesniais už originalą. O Džeinė Džesnen – viena gerbiamiausių adventure kūrėjų.

Daugiau apie šį žaidimą skaitykite čia

Daugiau apie autorę Džeinę Džensen skaitykite čia

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Antiutopija, bet kitokia – “The Moment of Silence”

Antiutopija, bet kitokia – “The Moment of Silence”

| 0 komentarų

Skaitant, žiūrint ar žaidžiant antiutopijos žanro fantastinius kūrinius dažnai pasirodo, kad daug kas juose „pritempta”, sunkiai galėtų būti tikrovėje. Tai yra, viskas sukurta taip, kad atrodytų kuo baisiau ar dramatiškiau – autorius neklausia savęs, ar tokia sistema galėtų išlikti, ar nėra logiškesnių variantų atskiroms jos detalėms. Maža to, antiutopijos žanras turi kelias „klišes” kuriomis naudojasi daugybė autorių. Labai dažna – „Totalitarinis kapitalizmas”, kur pasaulį užvaldo stambiosios korporacijos. Dar yra „Nežmonių totalitarizmas” (pvz. robotų, ateivių), kur nukariautoje žemėje saujelė žmonių bando išlikti.

M. Gantefioro (Ganteföhr) adventure žanro žaidimas „The Moment of Silence” sužavėjo įspūdinga istorija, vengiančia šitų klišių. Jo pasaulis – visai įtikėtinas ir tam tikros tamsios jo kertelės nėra visiems akivaizdžios. Maža to, čia nėra labai tvirto „gėrio” ir „blogio”, kaip daugybėje antiutopijų. Kai yra toks aiškus „blogis”, kad kiekvienam žmogui akivaizdu, kad tai – blogis, man dažnai iškyla klausimas, kaip jis galėjo įsigalėti. O „The Moment of Silence” visos pusės turi savų argumentų.

Dialogai dažnai yra intelektualūs ir veikėjų pozicijos pagrįstos. Jų psicholgija puikiai atkurta. Pradedant nuo pagrindinio herojaus, teroro akto metu netekusio šeimos ir dabar visokeriopai bandačio padėti kaimynų šeimai, kurios tėvą netikėtai išsivedė į policijos specialųjį dalinį panašūs žmonės. Ir baigiant valkata, buvusiu profesoriumi, pasirinkusiu gyvenimą praleisti apleistuose metro požemiuose.

Žaidime paliečiami aktualūs klausimai – žmogaus ir technikos santykis, bendravimas internete ir jo santykis su realybe, terorizmas ir kova su juo, ar žmonių saugumu galima pateisinti cenzūrą ir t.t.

Bet M. Gantefioras turbūt yra žmogus, kuris yra geresnis rašytojas, negu žaidimų kūrėjas. Ir pats jis prisistato kaip interaktyvus rašytojas. Todėl „The Moment of Silence” iš žaidybinės pusės turi trūkumų – kartais dialogų metu tenka pakartoti tą patį, būna, kad reikia nuspausti ant konkretaus mažo ekrano lopinėlio, idant lieptum herojui paimti tam tikrą daiktą ir pan.

„The Moment of Silence” aprašymas tinklapyje „Adventure Lietuva”: http://adventurelt.awardspace.com/db.php?adventure=29

Informacija apie autorių M. Gantefiorą tinklapyje „Adventure Lietuva”: http://adventurelt.awardspace.com/db.php?autorius=24

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Du nauji aprašymai Adventure Lietuva tinklapyje

Du nauji aprašymai Adventure Lietuva tinklapyje

| 0 komentarų

Į „Adventure Lietuva” tinklapį įdėjau naują adventure žaidimo „Agentas: Ypatinga užduotis” aprašymą. Jis patenka tarp tų adventure (kvestų) kokių pradėjęs kurti tinklapį žadėjau vengti. Čia siužetas nelabai svarbus, svarbesnės – užduotys. Tačiau šis rusų autorių žaidimas buvo pirmasis adventure (o ir apskritai kompiuterinis žaidimas), išleistas ir lietuvių kalba. Pastebėjau, kad žmonės internete iki šiol dažnai ieško apie jį informacijos, tad nutariau jos suteikti. Aprašymo nuoroda: http://adventurelt.awardspace.com/db.php?adventure=27

Kitas neseniai aprašytas adventure: „Žiaurios gatvės” („Mean Streets”). Tai pirmasis žaidimas iš Kristoferio Džounso serijos apie Teksą Merfį, 1989 m. Žaidimas ne gryno adventure žanro – reikia ir pašaudyti, ir paskraidyti oromobiliu. Čia mažai linijiškumo, gana didelė laisvė pasirinkti, kada ir kaip elgtis. Žaidimas nėra labai garsus, bet gali būti įdomus tiems, kuriems patinka detektyvai ar Tekso Merfio serija. Adventure Lietuvos svetainėje jau aprašyti trys Tekso Merfio žaidimai. Aprašymo nuoroda: http://adventurelt.awardspace.com/db.php?adventure=28

Komentuoti
Straipsnio temos:


Senas geras detektyvinis žaidimas – Kriso Džounso “Martian Memorandum”

Senas geras detektyvinis žaidimas – Kriso Džounso “Martian Memorandum”

| 0 komentarų

Papildžiau „Adventure Lietuva” tinklapį nauju aprašymu – „Martian Memorandum” („Marso memorandumas”): http://adventurelt.awardspace.com/db.php?adventure=26 . Tai – klasikinis žaidimas iš puikiais siužetais pasižyminčios detektyvų apie Teksą Merfį serijos.

Išplėčiau ir šio žaidimo autoriaus, vieno garsiausių adventure kūrėjų Kristoferio Džounso (Christopher Jones, Chris Jones) biografiją: http://adventurelt.awardspace.com/db.php?autorius=8 .

GOG.com (http://www.gog.com/en/frontpage/ ), besispecializuojantis senų žaidimų, pritaikytų šiuolaikinėms operacinėms sistemoms, perleidime, išleido „Martian memorandum”, todėl jį įsigyti ir paleisti paprasta. Išbandyti tikrai verta – nors grafika jau atgyvenusi, siužetas ir jo pateikimas įdomus. Kaip ir kituose Tekso Merfio adventure, tai – intriguojantis klasikinis detektyvas. Labai įdomus pasirodė ir platus teksto panaudojimas. Kiekvieną kartą pagrindiniam herojui atvykus į naują vietą, susipažinus su nauju žmogumi ekrane pasirodo paragrafo ar net puslapio ilgio tekstas tarsi iš grožinės literatūros kūrinio, kuriame atpasakojama, kaip pagrindinis herojus atvyko į tą vietą, kokie buvo jo įspūdžiai. Kalba raiški, įdomi. Tai tikrai dėmesio vertas sprendimas, nes žaidėjas gali įsivaizduoti tai, kas neatvaizduojama, geriau įsijausti į atmosferą – tarsi skaitydamas romaną. Kadangi kompiuterinė grafika tada dar negalėjo tikroviškai atkurti vaizdinių, tai svarbu. O ir šiaip yra žmonių, kuriems skaityti ir patiems įsivaizduoti įdomiau, nei pamatyti.

Tokios geros teksto ir vaizdo sintezės adventure žaidimuose daugiau matyti neteko.

„Martian memorandum” turėtų patikti detektyvų, juodojo humoro mėgėjams.

Kompiuterijos istorijai „Martian memorandum” svarbus dar ir dėl to, kad tai pirmasis rimtas žaidimas, kuriame herojai įgarsinti, panaudotos tikrų žmonių nuotraukos. Nemenkas pasiekimas, mat tais laikais informacijai įrašyti dar nenaudoti kompaktiniai diskai, žaidimai ir programos platinti diskeliuose, todėl labai trūko vietos.

Komentuoti
Straipsnio temos:


Syberia – adventure žaidimas magiškojo realizmo stiliumi

Syberia – adventure žaidimas magiškojo realizmo stiliumi

| 0 komentarų

Jau rašiau apie adventure žanro žaidimus (http://mn.blogas.lt/adventure-zaidimai-nuotykiu-zaidimai-kvestai-ir-tinklapis-apie-juos-32.html ) – dabar apžvelgsiu vieną jų,  “Syberija” (orig. “Syberia”). Lietuvoje tai – vienas žinomiausių adventure žaidimų. Faktus apie šį žaidimą, screenshot’us ir scenarijaus aprašymą (be spoilerių) galite paskaityti čia: http://adventurelt.awardspace.com/db.php?adventure=25 .

O čia galite paskaityti apie Syberijos kūrėją Benua Sokalį (Benoit Sokal), tikrai talentingą žmogų, dailininką, sukūrusį ir daugiau žaidimų bei kitokių kūrinių, kurių stilius dažnai panašus: http://adventurelt.awardspace.com/db.php?autorius=22 .

“Syberija” yra apie amerikietę teisininkę Keitę Volker, kuri atvyksta į Valadileną, išgalvotą miestelį Prancūzijos Alpėse, sudaryti sutarties. Pagal tą sutartį jos klientai – didelė žaislų gamybos kompanija – įsigis Voralbergų šeimos verslą, kurį šie vystė 800 metų. Tas verslas – prisukamų žaislų ir mechanizmų gamyba. Tačiau vos atvykusi Keitė sužino, kad senutė Ana Voralberg – gamyklos vadovė – mirė, o paveldėtojas yra jos brolis Hansas, dar tarpukariu išvykęs kažkur į Sibirą.

Tik paleidus “Syberiją” pirmas įspūdis buvo žaidimo grožis. Vaizdai iš tikro nuostabūs. Čia kalbu ne apie grafikos kokybę (ji irgi gera), o apie dailininko darbą. Jo vaizduotė – puiki, Valadilenas atvaizduotas labai romantiškai ir įspūdingai. Pastatai – nenusakomo ir tikrovėje neegzistuojančio, tačiau tikrai gražaus architektūrinio stiliaus, spalvos užburiančios. Puiki dailininko vaizduotė pasireiškia ir vėliau. Ji sukuria žaidime vienišą, savotiškai siurrealistinę atmosferą. Benua Sokalis – dalininkas, komiksų kūrėjas, o jo žaidimai pasižymi puikiais grafiniais sprendimais.

Už apipavidalinimą skirčiau 10 balų

Žaidimo eigą geriausiai apibūdina stilius “magiškasis realizmas”. Visos vietovės išgalvotos, daug keistenybių, kurias veikėjai suvokia kaip normalų dalyką. Važiavimas prisukamu traukiniu per Europą nieko nederinus su jokiais geležin. Prisukamas žaislas, protingesnis už bet kokį robotą. Visur labia mažai žmonių, visos vietovės vienišos ir apleistos, regėjusios geresnius laikus. Turbūt tai pirmasis kūrinys, kurį matau, kuriame taip mistiškai pavaizduota Europa, ir dar sukurtas europiečio. Paprastai vakariečiams įprasta mistifikuoti Indiją, Tibetą ar indėnų kultūrą, tačiau čia per panašią prizmę pateikiamas Senasis Žemynas. Europa su beveik tūkstantmečio istoriją turinčiomis giminėmis ir verslais. Su senais universitetais. Su didžiule metaline siena, skiriančia Vakarus nuo Rytų. Su apleistais industriniais miestais buvusioje Sovietų Sąjungoje, kur tegyvena po kelis keistus žmones.

Istorijos eiga tokia – Keitė vyksta ten, kur kadaise buvo Hansas, ir vis daugiau apie jį sužino, ir vis labiau įsitraukia į jo paiešką. Taip pamažu ji keliauja į rytus, artėja prie paskutiniojo Voralbergo. Ir žaidėją Hansas matyt sudomins – psichiškai nesveikas, bet genijus, išvykęs į Sibirą ieškoti mamutų. Visgi, Keitės elgesys neatrodo labai motyvuotas, kaip ir kai kurių kitų herojų, kai kurie istorijos vingiai gana nuspėjami. Veikėjai vienaplaniai (pvz. materialistas bosas, vien apie apsipirkimą kalbant draugė ir pan.) ir todėl nėra psichologiškai įdomūs. Aiškiai parodoma, kur gėris, o kur blogis – štai komapnija, kuriai atstovauja Keitė, jau pirmame laiške Anai Voralberg primena, kad ji yra “multinacionalinė monopolininkė”.

Galimybės liepti pagrindinei herojei pažiūrėti į daiktus ir išgirsti jos mintis nebuvimas apsunkina jos psichologijos atskleidimą. Tačiau tai iš dalies komepnsuoja jos pokalbiai telefonu su Amerikoje likusiais pažįstamais, kurių metu sužinome apie jos santykį su vaikinu, mama, geriausia drauge, bosu, taigi, ir apie ją pačią.

Už istoriją skirčiau 6 balus

Užduočių nemažai ir tai nėra stipriausia žaidimo pusė. Daug yra scenų ir nėra žemėlapio, todėl norint, pavyzdžiui, iš vienos miestelio pusės nueiti į kitą, tai užtrunka ilgai. Daug užduočių realiai remiasi tam tikrų daiktų paėmimu ir panaudojimu kitoje vietoje. Dalis nelabai logiškos.

Už realizaciją skirčiau 4 balus

Pagaliau visa ką apibendrinanti idėja – ji tikrai įdomi ir atskleidžia Sokalio talentą. Manau, ją buvo galima realizuoti geriau, bet žaidimas vertas vadintis klasikiniu. Paprastai adventure fanai Syberiją mėgsta, nors dažnai ir teigia, kad lyginant su senesniais žaidimais, tokiais kaip “Ilgiausia kelionė” (“The Longest Journey”) ar “Gabriel Knight”, ji jiems neprilygsta. Deja, Lietuvoje pastarieji senesni adventure žaidimai mažiau žinomi.

Už idėją skirčiau 8 balus.

Bendras įvertinimas – 7 balai.

Komentuoti
Straipsnio temos: