Išskleisti meniu

Menas mano akimis

Film Numud – dokumentiniai filmai apie užsienio šalis

Film Numud – dokumentiniai filmai apie užsienio šalis

| 0 komentarų

Prieš keliaujant į užsienį mėgstu pasižiūrėti dokumentinių filmų apie šalis, kurias lankysiu. Lyginant su knygomis, privalumų – daug:

1.Filmai ne tik pasakoja, bet ir parodo. Ypač vertingi filmuoti archyviniai kadrai, autentiški tradicijų vaizdai, kompiuterine grafika atkurta senovė. Perskaityti, tarkime, diktatoriaus kalbos ištraukas ne tas pats, kas pamatyti jos įrašą (su intonacijomis, vaizdu ir t.t.); perskaityti apie religines apeigas ne tas pats, kas pamatyti jų vaizdą.

2.Filmai leidžia pamatyti tai, ko būdamas kelionėje nepamatysi: praeities įvykių, taip pat to, kas neskirta turistams ar vyksta kitu metu. Tačiau to pažiūrėjimas leidžia geriau suvokti tai, ką matysi kelionėje. Pvz. prieš lankantis Berlyne verta pažiūrėti filmus su autentiškais kadrais apie Berlyno padalijimą, sieną, mėginančius per ją pabėgti ir jos griūtį.

3.Filmus galima žiūrėti kartu su žmonėmis, su kuriais keliausi. Kartu aptarti, kelionės metu prisiminti ir lyginti su matomais vaizdais.

Tiesa, dokumentinis filmas nelygus dokumentiniam filmui. Gal išgirdęs šį žodžių junginį kai kas net nusišypsos, nes šiandien “dokumentika” pavadinami ir daugybė propagandinių, politizuotų ar abejotinas sąmokslo teorijas populiarinančių kūrinių. Nors pastarieji dažnai sulaukia didžiausio dėmesio (nes jų rėmėjai labiausiai užsiangažavę), greta jų yra tūkstančiai informatyvių, “tikrų” dokumentinių filmų.

Geras šaltinis dokumentiniams filmams apie įvairias valstybes yra Film Numud (anglų k.). Čia jie išrūšiuoti pagal šalis, tad paprasta pasirinkti jus dominančią. Visur pateikiamos nuorodos į nemokamas filmų peržiūras Youtube ar panašiose svetainėse.

Tam net nebūtina ruoštis kelionei: gal norite kitaip pažvelgti į šalį, kurią jau lankėte, kurioje gyvena jūsų ar tiesiog domina kurio nors pasaulio krašto kultūra, istorija ar dabartis.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , ,


Narcissu – stipri pažintis su vizualiniais romanais

Narcissu – stipri pažintis su vizualiniais romanais

| 0 komentarų

Japonijoje menas labai ypatingas. Ten gausu tik kitokių stilių, bet ir ištisų meno formų. Ne vien senų, tradicinių meno rūšių, kaip origamis ar kabuki, bet ir modernių.

Viena tokių – vizualiniai romanai. Jie sudaro 70% Japonijoje parduodamų kompiuterinių pramogų.

Tai – teksto, vaizdo ir garso sintezė. Kompiuterio ekrane keičiasi teksto eilutės – jas skaitai, kaip knygą. Tačiau greta nuolat rodomi statiški vaizdai, skamba muzika bei garsai. Visa tai nuolat keičiasi – priklausomai nuo romano vietos.

Su vizualiniais romanais susipažinau perskaitęs (peržiūrėjęs?) Tomo Kataokos “Narcissu”. Kūrinys pasakoja apie dviejų jaunų žmonių, sergančių mirtinomis ligomis, pažintį ligoninėje ir ypatingą paskutinę (visomis prasmėmis) jų kelionę kartu. Paskutinis mėginimas(?) pasiimti kažką iš gyvenimo.

Tikrai vertas dėmesio kūrinys. Neryškūs vaizdai ir gerai parinkta muzika minimaliomis priemonėmis sukuria gražią ir stiprią atmosferą. Čia ir niekad neįvardijamos mirtinos ligos realizmas, ir kai kurių siužeto detalių siurrealizmas.

Dviejų žmonių sielų artumas perteikiamas simboliais bei trumpais dialogais, daug jų – apie visokias smulkmenas. “Narcissu” nėra diskusijų apie mirtį ar gyvenimo prasmę, bet nors herojai tai specialiai palieka paraštėse, tikrovė nuolat apie save primena – irgi per smulkmenas. Ir herojų mėginimai savaip viską apeiti tik sustiprina efektą to momento, kai į tiesą nekrepti dėmesio bus nebeįmanoma.

Kūriniui įpusėjus jis atrodė kiek ištęstas, tarp emociškai stiprių scenų yra kasdieniškų, nuolat besikartojančių. Bet rutina juk irgi gyvenimo dalis, kurioje išryškėja asmenybių bruožai. Deimantai atsiskleižia tik ant pilkšvo audeklo. Viskam pasibaigus nė minutes praleisto laiko nebuvo gaila.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , ,


Sugar Man. Apie savo populiarumą svetur sužinojo iš interneto

Sugar Man. Apie savo populiarumą svetur sužinojo iš interneto

| 0 komentarų

2013 m. kino pavasario programoje kol kas didžiausią įspūdį paliko muzikinis-dokumentinis filmas Sugar Man, apdovanotas ir Oskaru.

Čia pasakojama tikra istorija – unikali. Pirmoji jos plotmė – Pietų Afrikos Respublika ~1995 m. Jau dvidešimt metų vienas populiariausių dainininkų PAR – amerikietis Sikstas Rodrigesas (Sixto Rodriguez). Jo prieš sistemą nukreiptą muziką itin mėgo tie baltieji, kuriems nepatiko apartheidas (iki 1994 m. PAR galiojusi santvarka, pagal kurią skirtingų rasių žmonės gyveno atskirose teritorijose). PAR Rodrigesas buvo to paties lygio žvaigždė, kaip Elvis Preslis ar Bitlai. Tik apie jį žinota labai mažai ir tai davė peno daugybei gandų: esą Rodrigesas susidegino ar nusišovė scenoje. To meto PAR toks informacijos badas neatrodė keistai. Dauguma pasaulio šalių, nusiteikusios prieš apartheidą, taikė sankcijas Pietų Afrikai. Todėl jokių užsienio muzikantų koncertų PAR šiaip ar taip nebuvo. O Rodrigeso tekstai dar nepatiko ir valdžiai.

Sugar Man paieskos

Antra filmo plotmė – Detroitas, JAV. Čia gyvena Sikstas Rodrigesas, statybininkas. 1970-1971 m. jis mėgino muzikuoti, įrašė porą plokštelių ir grodavo baruose. Bet, nors prodiuseriai daug tikėjosi, pelno nebuvo ir Rodrigesas grįžo prie fizinio darbo. Apie savo dainų populiarumą PAR  Rodrigesas nieko nė nenuotuokė.

Viskas pasikeitė ~1997 m. Apartheidas jau buvo pasibaigęs.  Dar svarbiau – iš lėto formavosi internetas. Pradėjo rastis pirmi mėgėjiški fanų tinklapiai ir Rodrigeso gerbėjai Pietų Afrikoje sukūrė svetainę/forumą aptiktų faktų apie savo dievuką dalinimuisi. Šį tinklapį kartą rado Rodrigeso duktė. Viskas tęsėsi Detroito statybininko muzikiniu turnė PAR 1998 m., kur jį salėse pasitikdavo tūkstančiai klykiančių gerbėjų, pradžioje dar maniusių, kad koncertuos apsišaukėlis, nes nuoširdžiai tikėjusių, kad tikrasis Rodrigesas miręs.

Interneto aušros era

Mane filmas privertė susimąstyti apie anuos laikus. 1995-2001 m. besiformuojantis internetas buvo nearti dirvonai, dominantys tik nedidelį entuziastų skaičių. Nebuvo galima per paieškos sistemas surasti informacijos apie bet kurį Vakarų pasaulio kraštą. Tekdavo klausinėti, domėtis, tikėtis kad kas nors, kas žino, atsakys. Pats tada atsakiau nemažai panašių klausimų apie Lietuvą.

Štai vienas skautas kolekcionierius, pamenu, buvo įsigijęs atvirukų su skautijos kūrėjo Baden Pauelo apsilankymu Palangoje tarpukariu. Ten buvo matyti Gedimino stulpai – ir žmogui pasidarė įdomu, kas gi tai per simbolis. Savo tinklapyje jis prašė visų bent ką nors žinančių rašyti jam el. laiškus. Parašiau, paaiškinau.

~2001 m. daug prisidėjau prie informacijos apie aukščiausius Lietuvos pastatus rinkimo į pirmą internetinį puslapį (anglišką, architektūros gerbėjų), kur buvo surašyti jų aukščiai ir kita informacija. Dabar tas puslapis, anuomet skyscrapers.com, tapo Emporis ir nebėra pinai viešai prieinamas, bet ta pati informacija yra daugybėje kitų vietų.

Dabar tokia istorija, kaip filme Sugar Man, nebebūtų įmanoma. Įvedęs savo pavardę į Google greitai gali sužinoti, ar nesi kur nors paminėtas, o internetu naudojasi beveik visi vakariečiai. Internete lengvai gali rasti ir informaciją apie visų šalių istoriją, kultūrą, muziką ar sportą. Kitos šalys, kurių atgarsius seniau galėjome pasiekti tik įdėję daug pastangų ar atsitikitinai, šiandien pasiekiamos iš namų keliais mygtuko paspaudimais.

Kai 1998 m. pirmąsyk lankiausi Amerikoje vietos Amerikos lietuviai naujausias išsamias žinias apie Lietuvą dar gaudavo iš keleto savaičių senumo lietuviškų laikraščių, paštu persiųstų per Atlantą. Tai – geri pavyzdžiai, kaip internetas suartino pasaulį.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Taisyklė nr. 1, arba spektaklis apie Vilnių prieš dešimtmetį

Taisyklė nr. 1, arba spektaklis apie Vilnių prieš dešimtmetį

| 0 komentarų

Savaitgalį buvau viename paskutinių Keistuolių teatro spektaklių “Taisyklė nr. 1, arba sapnuoti Vilnių draudžiama”. Spektaklis skirtas parodyti Vilnių per pirmąsyk čia atvykstančios mergaitės akis.

Spektaklis nutrauktas rodyti matyt ir todėl, kad čia atvaizduojamas Vilnius įstrigęs kokiuose 1999 metuose. Vaizdinys – nostalgiškas. Net nuostabu, kiek daug dalykų per dešimtmetį pasikeitė. Juk kurdami vaidinimą Keistuoliai nežinojo, kas liks, o kas pasikeis, temos parinktos atsitiktinai.

Spektaklyje nuolat kartojamas Petro Cvirkos stotelės pavadinimas jau pasikeitė net du kartus (į Islandijos, paskui – Centro poliklinką). McDonald’s pardavėją vaidinanti aktorė kelissyk pamini, kad McDonald’s yra “vaikų restoranas” – o juk būtent taip save rinkoje pozicionavo šis pasaulinis tinklas greitai po atėjimo į Lietuvą.

Tarp atvaizduojamų stereotipinių vilniečių – nūnai nebeaktualios “megztosios beretės” ir komunistinių veikėjų našlės. Užtat dabar turime naujus “sluoksnius” – anarchistus, kraštutinius kairiuosius, daug labiau į visuomenės akiratį pateko ir skinai…

Jei toks spektaklis būtų kuriamas šiandien, matyt, neišvengiamai ten figūruotų ir Akropolis bei didieji prekybos centrai, “nekomercinio” kino teatrai.

Bet režisierius ir aktoriai pasirinko neadaptuoti spektaklio, nepaisant to, kad spektakliai, priešingai nei knygos ar filmai – viena lengviausiai prie šiandieninių realijų “pritempiamų” meno formų.

Toks sprendimas įdomus: netikėtai atrodė disonansas tarp to, kad viskas kuriama (vaidinama) čia ir dabar, scenoje, bei to, kad atvaizduojamas toks jau pasenęs, bet tuo pačiu dar ne istorinis, dar visų prisimenamas, laikmetis. Atvaizduojamas ne iš vaizduotės, kaip kokie masiškai statomi Šekspyro kūriniai, bet išlaikant tą gyvą ryšį su laikmečiu: juk spektaklis pradėtas vaidinti būtent tada, prieš gerą dešimtmetį.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , ,


Kitoks Amerikos kinas – mormonų dominuojamos Jutos valstijos filmai

Kitoks Amerikos kinas – mormonų dominuojamos Jutos valstijos filmai

| 1 komentaras

Lietuvoje įprasta mormonus laikyti sekta. Bet viena įdomi ypatybė Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčią (toks oficialus mormonų pavadinimas) skiria nuo sektų. Sektų nariai visur sudaro mažumą gyventojų (juk žodis „sekta” ir reiškia atskilimą). O mormonai turi kraštą, kuriame būtent jie yra tvirta dauguma – ir taip nuo pat XIX amžiaus.

Jutos valstijoje JAV net 60% žmonių – mormonai. Jos sostinė Solt Leik Sitis – ir mormonų bažnyčios pasaulinis centras.

Brihamas iš filmo "Brihamo miestas" - eilinis idiliškas miestelis retai gyvenamose mormoniškose Jutos priekalnėse

Brihamas iš filmo "Brihamo miestas": eilinis idiliškas miestelis mormoniškosios Jutos priekalnėse.

Kitais atžvilgiais Juta, turinti 2,5 milijono gyventojų – panaši valstija, kaip ir likusios 49. Tai – turtingas, technologiškai pažengęs kraštas, kuriame 2002 m. net surengta žiemos olimpiada.

Turi Juta ir savo kino pramonę, pravardžiuojamą Molivudu. Šie filmai rodomi tik Jutos ar gertimo Aidacho, kur irgi daug mormonų, kino teatruose. Juose pateikiamos situacijos tų vietų žmonėms – be galo artimos ir kasdienės. Bet niujorkiečiui ar lietuviui tai jau – kita kultūra, dar menkiau pažįstama, nei žydų ar arabų.

Vakar pirmąsyk pažiūrėjau „Molivudo” filmą – mormonų kino tėvu vadinamo Ričardo Dačerio (Richard Dutcher) „Brihamo miestą” (Brigham City). Šis detektyas/trileris pasakoja apie atokų Jutos miestelį, kuriame pusantro šimto metų nebuvo žmogžudysčių ir žmonės ten nerakina namų durų.

Bet štai vieną dieną šerifas (kartu, beje, ir mormonų vyskupas) išvysta šalikelėje paliktą raudoną kabrioletą, o medinėje lūšnoje netoliese – merginos kūną. Nužudytosios automobilis paženklintas Kalifornijos numeriais ir šerifas viliasi, kad jo apygardoje nusikaltimas įvyko tik atsitiktinai. Bet ramybės neduoda mintis, kad galbūt visa tai, dėl ko šerifas vos prasidėjus žinių laidai perjungia radijo stotį, jau palytėjo ir Brihamą, o žudiku tapo kažkas iš ramiųjų miestelėnų…

Šerifas (kairėje) ir jo darbuotojai

Šerifas (kairėje) ir jo darbuotojai

„Brihamo miestas” sukurtas tikrai profesionaliai ir įdomiai. Ypač žinant, kad ten, kur Holivudas išleidžia šimtus milijonų, Jutos prodiuseriai turi tenkintis šimtais tūkstančių. Filmas gerai atskleidžia ir mormonų kultūrą. Čia žmonės neturėtų gerti kavos, arbatos ir alkoholio (net per mišias kaip Kristaus kraujas geriamas ne vynas, o vanduo), neturėtų rūkyti ar skaityti pornografijos – ir dauguma šitų priesakų tvirtai laikosi. Parodomos mormonų bažnytinės apeigos bei maldos, kasdienis gyvenimas. Diskusijoje su ateiste FTB agente vyskupas-šerifas argumentuoja, kodėl miestelėnai geriau jaučiasi likdami atokiau nuo šiuolaikinės masinės kultūros.

Nors filmo režisierius – mormonas, kūrinys – jokiu būdu nepropagandinis. Kad jis skirtas mormonams galima suprasti iš to, kad, priešingai Holivudo kinui, čia nesimėgaujama žiaurumu: nerodomas pats nužudymas, nedemonstruojami ryškūs lavonų vaizdai. Nėra ir sekso scenų.

Bus tikrai įdomu pasižūrėti ir kitus du Dačerio „mormoniškus filmus” – „Dievo Armija” (God‘s Army) bei „Malonės rūšys” (States of Grace). Pastarieji kūriniai pasakoja apie žmones, dažnai matomus ir Lietuvoje: kostiumuotuosius mormonų misionierius. Daugybė mormonų vyrų dvejus savo jaunystės metus paaukoja religijos skleidimui. Išvyksta į visai kitą šalį ar net žemyną. Šitie metai – ir labai sunkūs, ir savaip įdomūs, ypač užaugusiems atokiuose miesteliuose, tokiuose kaip Brihamas.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Geriausi adventure žanro žaidimai

Geriausi adventure žanro žaidimai

| 0 komentarų

Adventure žanro žaidimus laikau meno forma. Tai – reta meno forma, palyginus su televizijos filmais, knygomis ar spektakliais. Lietuvoje šiais kūriniais domisi mažiau žmonių. Tačiau pabandyti juos tikrai verta. Bet kaip ir kitur, taip ir tarp adventure žaidimų šiandien vyrauja vidutiniški abejotinos meninės vertės kūriniai. Viliuosi šis sąrašas padės jums pasirinkti aukšto lygio jūsų skoniui priimtiną kūrinį ir nenusivilti.

Keliolika, mano arba kitų kritikų nuomone, geriausių adventure:

Fantastiškas ir prasmingas "The Longest Journey"

Fantastiškas ir prasmingas The Longest Journey

Sąrašą pradėsiu nuo “The Longest Journey“. Istorija apie jauną meno studentę Eipril Rajan, kamuojamą itin tikroviškų sapnų. Visi tie sapnai – apie kažkokį keistą pasaulį. Ir vieną dieną tasai pasaulis pradeda skverbtis į Eiprilės gyvenimą jai ir nemiegant… Šis žaidiams – tikra “Ilgiausia kelionė”, kurios metu Eiprilė pasikeičia kaip asmenybė. Kartu ji suvokia pasaulio prigimtį. Tai – fantastika, tačiau ji sukurta itin išbaigtai. Siužetas neturi “skylių” ir todėl pasaulio, jo prasmės vizija, pateikiama “The Longest Journey”, teoriškai galėtų egzistuoti ir iš tikrųjų. Autorius R. Tornkvistas galėjo sukurti ir analogišką ezoterinį kūrinį pavyzdžiui teigdamas, kad tai, ką patyrė Eiprilė, patyrė jis pats jaunystėje – ir toks kūrinys nenusileistų Karlosui Kastanedai ar Vladimirui Megrė.

Jeigu jums prie širdies Deno Brauno (Dan Brown) kūryba – rinkitės trijų adventure seriją “Gabriel Knight” apie mistinių knygų rašytoją iš Naujojo Orleano Gabrielių Naitą. G. Naito knygos – paremtos tikrais faktais, kuriuos jis ir tiria žaidimų metu. Serijos autorė Džeinė Džensen itin sumaniai supina tikrus istorinius faktus, legendas bei sąmokslo teorijas, ir žaidimų herojų likimus. Iš Gabriel Knight serijos galima daug sužinoti apie įvairias mistinėmis istorijomis apipintas slaptąsias organizacijas, sektas ir apie antgamtiškus reiškinius. Tai gali būti puiki įžanga toliau domėtis šiomis temomis. Beje, visi trys Gabriel Knight žaidimai smarkiai skiriasi grafika: pirmasis yra animacinis, antrasis – su realiai filmuotais aktoriais (FMV), o trečiasis – trimatis. Išties yra iš ko rinktis.

The Dark Eye Edgaro Alano Po motyvais

The Dark Eye Edgaro Alano Po motyvais

Norite psichologinio siaubo? Kažin, ar kas čia prilygsta The Dark Eye. Edgaro Alano Po kūrinių motyvais sukurtas žaidimas tobulai perteikia šio rašytojo kuriamą atmosferą. Grafika įspūdinga ne trimačiu krauju, bet baugumu, kurį kuria vietoj herojų naudojamos plastilininės lėlės įdubusiomis akimis ir tai, ką gali įsivaizduoti liekant už kadro. Arba ko negali įžiūrėti.

Jei jums patinka gražios pasakos, magiškasis realizmas – didelį įspūdį paliks B. Sokalio Syberia. Tikroviškumo joje nereiktų ieškoti – čia daug kas (kultūros, religiniai papročiai, technologijos, gyvūnai) išgalvota ir žaidimo pasaulis tik panašus į mūsiškį. Bet kartu ir nepakankamai nuo jo skiriasi, kad tai būtų gryna fantastika. Amerikietė advokatė Keit Volker čia atvyksta užbaigti sandorio, pagal kurį Voralbergų šeimos šimtmečius valdyta prisukamų žaislų gamykla pereis stambiai korporacijai. Bet gamyklos savininkė ką tik mirusi, o paveldėtojas – išprotėjęs genijus Hansas Voralbergas – kažkur iškeliavo jau seniai seniai. Keitei tenka jį sekti – ir išvysti kitokią Europą, kuri čia mistifikuojama panašiai, kaip kai kurie europiečiai mistifikuoja Indiją ar indėnų kraštus.

Pasaką primena ir “Grim Fandango“, pasakojantis apie Mirusiųjų žemę Vėlinių dienomis. Ir apie Manuelį Kalaverą, neturintį gyvųjų, kuriuos galėtų per šią šventę aplankyti. Jis Mirusiųjų žemėje tik išpirkinėja kaltes. Iš šio trumpo aprašo galėtų pasirodyti, kad siužetas rimtas ir filosofinis – bet taip nėra. Mirusiųjų karalystė sukurta su humoru pasirėmus senais ir šiuolaikiniais Meksikos mitais bei politine padėtimi. Ten veši korupcija, o prieš valdžią kovoja partizanai.

Mėgstate klasikinę literatūrą ir norėtumėte, kad žaidimuose būtų keliami filosofiniai klausimai, atskleidžiama herojų psichologija? Patariu pažaisti “Faust“, dar žinomą kaip “Seven Games of the Soul”. Tai nėra tiesioginė Gėtės Fausto interpretacija – bet žmones įvairiais sandoriais gundantis Mefistofelis čia veikia. Tik Faustas kitas – nebe viduramžių daktaras, o nežinomos praeities juodaodis, XX a. viduryje atvykęs į apleistą atrakcionų parką. Vedamas (manipuliuojamas?) Mefistofelio čionai jis išgyvena septynias istorijas, pastaraisiais dešimtmečiais ištikusias parke gyvenusius žmones ir susijusias su nuodėmėmis bei moralinėmis dilemomis.

Filosofinę problemą kelia ir “Blade Runner“, sukurtas pagal to paties pavadinimo filmą. “Ar robotai, jeigu jie būtų identiški žmonėms, turėtų turėti ir tokias pačias teises, kaip žmonės?” – tarp eilučių klausia šis fantastinis kūrinys. Čia yra daug galimų pabaigų ir jos priklauso nuo žaidėjo veiksmų.

Keli vaizdai rodomi vienu metu - vienas būdų kelti įtampą žaidime Fahrenheit

Fahrenheit” į gilias mintis nepretenduoja, kaip ir į tikroviškumą. Užtat tai yra puikiai sukaltas trileris, prilygstantis milžiniškus biudžetus turintiems Holivudo kūriniams. Įtampa čia palaikoma nuolat ir jūsų sprendimai daro įtaką istorijos eigai.

Norite lengvo, bet tvirtai sukalto nuotykinio kūrinio? Adventure žanras ir čia turi ką pasiūlyti. 1997 m. “Broken Sword” pasakoja apie teisės studentą Dž. Stobartą. Atostogaudamas Paryžiuje jis tampa žmogžudystės liudininku – ir nusprendžia pats viską ištirti. Akcentai čia kiti, nei “Gabriel Knight” – nuotykiai, juokingi sutapimai nusveria realius istorinius faktus (nors pastarųjų irgi yra). “Broken Sword” turi ir tris tęsinius, tačiau jie nė iš tolo neprilygsta originalui.

Jei traukia grynos komedijos, verta atkreipti dėmesį į “Monkey Island” seriją apie nevykėlį piratą Gaibrašą Tripvudą. O jei labiau suprantate humorą apie “antrą galą”, išmėginkite “Leisure Suit Larry” seriją apie plevėsą Larį Laferį (paskutiniai jos žaidimai, tiesa, yra ne adventure žanro ir nebe tų pačių kūrėjų, tad verta žaisti tik žaidimus iki septintojo).

Privatus detektyvas Teksas Merfis

Gal domina detektyvai, “Film noir” stilius, juodas humoras? Puikus pasirinkimas – “Tex Murphy” serija. Privatus tyrėjas Teksas Merfis gyvena pasaulyje po branduolinio karo, kur darbo laikas perkeltas į naktį, o nemažai žmonių – mutavę. Tai sukuria puikią antiutopinę atmosferą, bet fantastika čia nėra kertinis siužeto akmuo. Tiriamos žmogžudystės, keistos savižudybės, žmonių dingimai. T.y. tai, kas vyksta ir šiandieniniame pasaulyje. Trijuose paskutiniuose serijos žaidimuose vaidina tikri aktoriai (FMV), o turbūt geriausias žaidimas apie Teksą Merfį – ketvirtoji dalis “The Pandora Directive“.

Ir pabaigai pasilikau “The Last Express“. Šio žaidimo veiksmas vyksta pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, paskutiniajame “Rytų Ekspreso” (“Orient Express”) reise. Viskas čia atkurta be galo tiksliai – herojai kalba skirtingomis kalbomis ir net dialektais, o traukinio interjeras atvaizduotas pagal realias fotografijas. Jei mėgstate šitokį išbaigtumą, taip pat filmus ir knygas, kurių veiksmas vyksta praeityje, realių istorinių procesų apsuptyje – “The Last Express” kaip tik jums.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , ,