Išskleisti meniu

Menas mano akimis

Pirmas lietuviškas tinklapis apie valstybių himnus

Pirmas lietuviškas tinklapis apie valstybių himnus

| 1 komentaras

Vienas mano pomėgių nuo pat paauglystės – nacionaliniai himnai. Kartu su herbais ir vėliavomis tai – vienas pagrindinių šalies simbolių. Tačiau herbus ir vėliavas jau seniai tyrinėja ištisi mokslai (heraldika, veksilologija). O domėjimasis himnais – pakankamai naujas reiškinys. Iki interneto atsiradimo gauti jų įrašus buvo sudėtinga.

Tačiau himnas gali pasakyti apie šalį daugiau, nei herbas ar vėliava. Tiek jo žodžiai, tiek ir muzika. Religingos tautos šaukiasi Dievo, revoliucijų ar karų nualintų himnais tampa karo maršai, monarchijose ir diktatūrose giedama karaliui, komunistiniuose režimuose – apie liaudį ir partiją. Himnai atspindi, ar tauta daugiau užkariavo, ar pati kentėjo nuo užkariautojų. Ar labiau save sieja su gamta, ar su miestišku gyvenimu.

Norintiems patogiai vienoje vietoje surasti valstybių himnus bei informaciją apie juos sukūriau tinklapį HIMNAI.LT . Čia yra dedami pasaulio šalių himnų tekstai, jų tikslūs vertimai į leituvių kalbą, garso įrašai ir kita informacija. Garso įrašų ieškau gana ilgai iki aptinku geriausios kokybės.

Komentarai
Straipsnio temos: , , ,


Gray matter – Įspūdingas Džeinės Džensen sugrįžimas

Gray matter – Įspūdingas Džeinės Džensen sugrįžimas

| 0 komentarų

Garsioji adventure žaidimų kūrėja Džeinė Džensen grįžo. Pagaliau dienos šviesą išvydo “Gray Matter”. Jo kelionė į mūsų kompiuterius buvo ilga ir sunki. Jei ne įmonių bankrotai, ekonominės aplinkybės, šį žaidimą būtume turėję dar 2004 m.

Todėl pradėjęs žasiti “Gray matter” ne vienas kiek sunerims. Grafika – nešiuolaikinė. Vaizdo intarpai pateikiami tarsi komiksai. Rodomi pavieniai besikeičiantys piešiniai. Panašiai, kaip pirmajame “Gabrieliuje Naite“, kuris dar 1993 m. išgarsino Dž. Džensen. Bet dabar kiti laikai – tada adventure buvo vienas pagrindinių žanrų, o dabar tik tam tikra niša. Finansavimas nebe tas.

Grafika smarkiai priklauso nuo biudžeto, o štai siužetas, istorija – ne. Tai – kūrėjo talento rezultatas. Ir Džeinė Džensen tai puikiai realizavo. Siužetas, nors prasideda lėtai, netrukus įtraukia vis labiau ir labiau. Jis pilnas netikėtų vingių. Ir nors pradžioje gali pasirodyti, kad jau žinai, kaip viskas baigsis – taip toli gražu nėra. Čia persipina daug siužetinių linijų ir dauguma herojų turi savų paslapčių bei siekių. Nors modernios 3D grafikos nėra, Dž. Džensen meistriškai perteikia atmosferą tomis priemonėmis, kurias gali sau leisti: muzika, užnugariais.

“Gray matter” pasakoja apie Samantą, našlaitę, buvusią gotę, norinčią tapti garsia fokusininke. Ji klajoja po pasaulį ir demonstruoja savo triukus gatvėse, svajodama apie narystę “Dedalo klube”, kuriam neva priklauso garsiausieji iliuzionistai. Ieškoti šios paslaptingos įstaigos ji vyksta į Londoną. Bet pakeliui užstringa Oksforde, kur keisti sutapimai ją įvilioja į gotikinį vieno mokslininko rūmą. Šis mokslininkas pradeda eksperimentą ir jam reikia asistentės…

Plačiau apie “Gray Matter” skaitykite ADVENTURE LIETUVA.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , ,


“Japonų filmas”, arba moralinė fantastika – atskiras kino žanras

“Japonų filmas”, arba moralinė fantastika – atskiras kino žanras

| 0 komentarų

"Karališko mūšio" klasė

"Karališko mūšio" klasė

Vakar buvau filme “Nepaleisk manęs”. Tai – britų filmas, tačiau sukurtas pagal japonų rašytojo Kacuo Išiguro romaną. Jis pasakoja apie vaikų namus, kuriuose auginami klonuoti vaikai. Su vienu tikslu – kad užaugę taptų donorais, ir čia pat, paaukoję gyvybiškai svarbius organus, mirtų. Ir apie kelis vaikus, augančius, bręstančius ir galiausiai mirštančius toje sistemoje.

Nežinojau, kad filmą kūrė ir japonai – bet dar pirmoje jo pusėje supratau, kad jis yra žanro, būdingo vien japonų filmams (ir jų perdirbiniams). Tas žanras ypatingas – tai nėra fantastika grynąja prasme. Tačiau jis labai skiriasi ir nuo Holivudinės tradicijos, kur net neįtikėniausius dalykus stengiamasi bent dėl vaizdo racionaliai paaiškinti. Ne lazeriai ar burtai čia sukuria tą “fantastiškumą” – bet visai kitoks vyraujantis žmonių požiūris į moralę.

Kitas klasikinio “japonų filmo” pavyzdys – “Karališkas mūšis” (“Battle Royale”), pasakojantis apie ekonominę krizę Japonijoje bei jos metu į nusikaltimus likusius vaikus. Jei scenarijaus esmė čia pasibaigtų, toks filmas galėtų būti sukurtas bet kur kitur. Bet scenarijaus esmė kita: bandydama suvaldyti situaciją ir išgąsdinti maištaujančius paauglius valdžia sukuria “Karališko mūšio” programą. Joje priverstos dalyvauti ištisos klasės nepaklusnių moksleivių: jos suleidžiamos į salą, kiekvienas klasiokas gauna po ginklą. Po kelių dienų gali likti tik vienas jų – kitaip specialios sprogstančios apykaklės sunaikins visus…

Čia, kaip ir “Nepaleisk manęs” – scenarijus neįtikėtinas – tačiau įdomiausia yra herojų psihcologija, visa tai, ką jiems reikia pergyventi. Ir visuose moralinės fantastikos scenarijuose galima aptikti kasdienes situacijas: meilę ir netektį, džiaugsmą ir skausmą. Nuo tikrosios fantastikos – nesvarbu maginės (fantasy) ar mokslinės – šį grynai japonišką stilių skiria būtent visa ko panašumas į šiandieninį pasaulį. Mažai čia būna nerealių technologijų ir jos nesudaro siužeto esmės. Magijos išvis nėra.

Vietoje viso to japonai šiek tiek keičia šiandieninę pasaulio aplinką: etiką, moralę ir kitas vertybes. Šie dalykai juk skiriasi skirtingose šalyse, jie buvo kitokie ir praeityje (šeši pavyzdžiai palyginimui: Saudo Arabija, JAV, Sovietų Sąjunga, nacistinė Vokietija, Europa inkvizicijos laikais bei Japonijos Imperija).

Gal ir todėl šio stiliaus japonų filmai kelia tam tikrą psichologinį siaubą – žmonijai nėra neįmanoma sukurti tai, kas ten atvaizduota. Ir tik konformizmas lėmė, kad tikrovėje kultūra išsivystė kitaip.

Galiausiai panašūs dalykai – aišku, ne tokie patys – vyko ir vyksta. Niekas nesukūrė į “Battle Royale” panašios programos – bet daugybėje pilietinių karų ar gatvės muštynių paaugliai žaloja ir žudo bendraamžius.

Šiais globalizacijos laikais filmus pagal japonų romanus (bei, gal net dažniau, pagal senesnius japonų filmus) kuria ir vakariečiai. Ir garsiojo “Battle Royale” vakarietiškų interpretacijų buvo – tiesa, nebe su paaugliais, bet su kaliniais. Tai jau žingsnis vakarietiškojo realizmo link: juk tikėtiniau, kad šiandienos visuomenė, kur ir šiaip vykdomos mirties bausmės, palaimins tokį kalinių mūšį, negu probleminių paauglių.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Pirmasis pasaulinis karas, Australija ir graži daina

Pirmasis pasaulinis karas, Australija ir graži daina

| 0 komentarų

Viena iš Karo atminimo salių, Naujoji Zelandija

Viena iš Karo atminimo salių, Naujoji Zelandija

Jau esu rašęs apie pirmąjį pasaulinį karą. Pamirštą, tačiau formavusį ne vienos šalies kultūrą bei Europos žemėlapį. Pirmąjį modernų karą, kuris užfiksuotas spalvotose fotografijose bei. Ir paskutinįjį „praėjusių dienų” karą, kur valstybėms vadovavo tikri karaliai, o vyras kovėsi prieš vyrą. Vieną didžiausių visų laikų karų, kuriame žuvo daug milijonų žmonių.

Naujoje Zelandijoje kiekviename miestelyje iki šiol yra Karo atminimo salės. Maži nameliai-muziejėliai, kuriuose prisimenami tų kaimų žmonės, prieš šimtą metų išplaukę per pusę pasaulio – į Europą, į šiaurės Afriką, į Artimuosius Rytus – ir nebegrįžę namo. Pirmasis pasaulinis karas mūsuose primitštas – bet jis itin svarbus australų ir Naujosios Zelandijos gyventojų kultūrai. Galima sakyti, būtent jis suformavo šias tautas.

Tie Karo atminimo salių vaizdai man iškilo atmintyje klausantis Eric Bogle dainos „And the band played Waltzing Matilda” („Ir orkestras grojo Valkataujančią matildą”), skirtą šiam karui – o tiksliau Australijos indėliui jame. Arba dar tiksliau – eiliniam australui, grįžusiam iš Galipolio mūšio Turkijoje be kojų ir nūnai stebinčio kasmečius vis senstančių bei retėjančių veteranų paradus.

Viskas. Pirmojo pasaulinio karo veteranų Australijoje dabar jau nebėra.

Šią dainą, galybę nuotraukų ir informacijos galite atrasti šioje svetainėje pirmajam pasauliniam karui atminti. Žr. skyrių “The Green Fields of France, and more WWI Songs

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , ,


Mayday – aviakatastrofų tyrimai

Mayday – aviakatastrofų tyrimai

| 0 komentarų

„Mayday” – nelaimės signalas, kuriuo orlaivio pilotas praneša dispečeriams, kad jo lėktuvui iškilo pavojus.

Imamas interviu iš NTSB - JAV transporto saugumo tarnybos - tyrėjo

Imamas interviu iš NTSB - JAV transporto saugumo tarnybos - tyrėjo

„Mayday” vadinasi ir tikrai įdomus kanadiečių dokumentinis serialas. Kiekviena jo serija pasakoja apie vieną aviakatastrofą. Aktoriai atkuria lemtingąjį skrydį. Rodomi interviu su liudininkais, taip pat tyrėjais. Kompiuterine grafika atkuriami išorės vaizdai, animacija parodo įvairius fiikos dėsnius bei lėktuvo konstrukcijas Serialas itin didelio biudžeto – interviu imami įvairiose šalyse (JAV, Rusijoje, Egipte, Indonezijoje, Irane, Kroatijoje…), atkuriamos masinės scenos.

Tema įdomi, nes apie orlaivių katastrofas tyrėjai gali sužinoti daug objektyvios informacijos. Iš vadinamųjų „juodųjų dėžių”. Viena jų įrašo, kas dėjosi lėktuvo kabinoje (pilotų pokalbius, garsus), o kita – visų orlaivio sistemų darbą. Todėl įvykių atkūrimas gali būti itin tikroviškas – kitaip nei kitų nelamių ar nusikaltimų atvejais, kai tenka kliautis vien liudininkų parodymais.

Komercinė aviacija – tai ne automobilių transportas, kur dauguma nelaimių kyla dėl neblaivumo ar nesaugaus elgesio. Visi, kam teko skristi, žino, kiek ten daug saugumo procedūrų. Tad jeigu jau įvyksta nelaimė ją paprastai nulemia daugybė sutapusių smulkių atsitiktinumų. Kiekviena nelaimė kruopščiai ištiriama ir išanaliuojama. Paskelbiamos rekomendacijos – ką keisti, kad tai nepasikartotų. Todėl dauguma nelaimių ir nepasikartoja – naujos kyla tik vėl susidėjus tokioms aplinkybėms, kurių iki tol niekas nebuvo numatęs.

Kai kurios serijos labiau primena trilerį. Pasakojama apie laimingai pasibaigusius neįtikėtinus avarinius nusileidimus ar incidentus. Štai „British Airways” skrydžio 5390 pilotas skrydžio metu išdužus stiklui beveik iškrito iš lėktuvo ir tik jį už kojų laikančių kolegų dėka sulaukė nusileidimo. „Aloha Airlines” 243-ias skrydis (1988 m.) sėkmingai nusileido be didelio gabalo stogo, nuplėšto skrydžio metu.

Kitos serijos – tikri detektyvai, pasakojantys, kaip tyrėjai rado atsakymus į visą pasaulio spaudą užplūdusius klausimus. Tai – netikėti eksperimentai ir įžvalgos, nepasiteisinusios teorijos, sudėtinga „juodųjų dėžių” paieška. Pinigų ir žmonių tyrimams niekas negaili: kai kurie tyrimai kainavo dešimtis milijonų ir pareikalavo tūkstančių tyrėjų darbo. Kaip „South African Airways” skrydis 295 (1987 m.), kai juodoji dėžė traukta iš vandenyno dugno net 4900 m gylyje – didžiausiame, koks apskritai iki tol buvo žmonijos ten pasiektas. Kaip garsioji Lokerbio katastrofa ar „United Airlines” skrydis 585 (1991 m.), kurio katastrofos priežastis nustatyta tik po dešimties metų. Mažai kitų bylų susilaukia šitokio dėmesio.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


FMV grafika – filmuoti aktoriai kompiuteriniuose žaidimuose

FMV grafika – filmuoti aktoriai kompiuteriniuose žaidimuose

| 0 komentarų

1994 – 1998 metais adventure žanro kompiuterinius žaidimus sudrebino nauja mada. Jos vardas – „FMV grafika”. FMV grafika – tai iš tikro filmuoti kadrai. Užuot sukūrus herojus kompiuteriu yra nusamdomi aktoriai – kaip kine. Filmuojami dialogai ar net epizodai, kai herojus atidaro duris ar stalčių. Ir atėjus šiam momentui žaidime tai parodoma ekrane. O tarp filmuotų epizodų rodoma fotografiškai tiksliai atkurta aplinka.

Gabrielius Naitas 2

Gabrielius Naitas 2

Filmuojama, tiesa, būdavo ne viskas – tik žmonės (aktoriai). Jie filmuoti priešais mėlyną sieną. Vėliau ši siena kompiuteriu būdavo keičiama užnugario vaizdais (kompiuterine grafika arba nuotraukomis). Tokiu būdu likdavo vizualinis ryšys tarp vaizdo intarpų ir likusio žaidimo laiko. Aktoriai, vaidindavę pašnekesį FMV, neretai tikrovėje net nesusitikdavo. Taip būdavo jei abu pašnekovus vaidinantys aktoriai būdavo filmuojami skirtingomis dienomis. Todėl toks darbas reikalavo ypatingo aktoriaus talento ir gebėjimo įsijausti.

Galimybę atsirasti FMV suteikė kompaktiniai diskai – iki tol naudotose disketėse tokiems žaidimams tiesiog nebūtų užtekę vietos. Ir kompaktinių diskų jie užėmė labai daug – nuo keturių iki aštuonių. Tais laikais kalbėta, kad FMV – kompiuterinių žaidimų, bent jau adventure, ateitis. Juk jokia kompiuterinė grafika nenurungs filmuotos realybės. Bet tikrovė pasirodė esanti kitokia, ir vos po 4 metų FMV išnyko iš rinkos pakeista trimatės grafikos.

Tiesa, aktoriai samdomi ir kai kuriems šiuolaikiniams žaidimams. Ne vien įgarsinimui. Dar ir judesiams „pagauti”: aktoriai filmuojami, o vėliau jų judesiai priskiriami kompiuteriniams herojams. Herojai, nors ir sukurti trimate grafika, tuomet juda taip, kaip ir tikri žmonės, atlikdami panašius veiksmus (tokia technika naudota, pavyzdžiui, Deivido Keidžo žaidime „Fahrenheit“).

Tikrieji FMV, nors ir nunykę, užima deramą vietą istorijoje kaip adventure ir filmo hibridai.

1995 m. Džeinės Džensen „The Beast Within – A Gabriel Knight Mystery” – vienas žymiausių FMV kūrinių. O pati mistinė Gabrieliaus Naito trilogija – viena žymiausių adventure žaidimų serjų.

Plačiau apie šį adventure skaitykite “Adventure Lietuva”

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,