Įprasta visą šalies ūkį skirstyti į tris dalis – žemės ūkį (kuris apima ir žvejybą, gyvulininkystę bei miškininkystę), pramonę, bei paslaugų sferą.

Pirmasis sektorius – žemės ūkis – daugiausiai skirtas pirminiam žmogaus poreikiui – maistui – patenkinti. Iki maždaug XVIII a. visose pasaulio šalyse dauguma gyventojų dirbo žemės ūkyje. Tai yra, “gamino maistą”. Tiesiog tuo metu technologijos dar buvo tokios neišsivysčiusios, kad tai buvo būtina, mat jei žemės ūkyje būtų dirbę mažiau žmonių, nebūtų pakakę maisto visiems pasaulio žmonėms išmaitinti. Kitaip sakant, pavyzdžiui, milijono žmonių išmaitinimui 900,000 jų turėjo auginti maistą. Kitus reikalingus dalykus (drabužius, baldus) ūkininkai dažniausiai pasigamindavo patys.

Antrasis sektorius – pramonė – tai įvairių daiktų gaminimas. Iki XVIII a. joje dirbo labai mažai žmonių – tai vadinamieji amatininkai. Jie daiktus gamindavo rankomis ir šie daugumai žmonių buvo neįperkami – amatininkų paslaugomis naudojosi tik saujelė kilmingųjų. Tačiau atsiradusios mašinos leido tiek žemės ūkyje, tiek pramonėje tam pačiam darbuotojų kiekiui sukurti daugiau produkcijos. Tada daug buvusių ūkininkų ėmė pereiti dirbti į pramonės įmones, plėtėsi miestai. Tai vadinama pramonine revoliucija – ji pradžioje apėmė Angliją, paskui – visą Europą. Jos paliestos valstybės tapo pramoninėmis – tai yra, dauguma jų žmonių dirbo nebe žemės ūkyje, o pramonės sektoriuje. Reiškia, tuomečių technologijų jau pakako, kad tik mažuma žmonių, dirbančių žemės ūkyje, išmaitintų visus žmones. Todėl buvo galima imtis geresnio kitų daiktinių poreikių tenkinimo, o šituo ir rūpinasi pramonė.

Trečiasis sektorius – paslaugos – apima visas žmonėms teikiamas paslaugas – tai parduotuvės, ligoninės, bažnyčios, restoranai, viešbučiai, mokyklos, sporto klubai, koncertų salės, turizmo įstaigos, policija ir kita. Iki XIX a. šiame sektoriuje dirbo mažai žmonių – Europoje tai daugiausiai buvo bažnyčios darbuotojai, kurie rūpinosi ne tik religija, bet ir gydymu, švietimu. Dar paslaugų sektoriui priklausė kilmingųjų tarnai, pirkliai, teisėjai. Nuo XIX a. žmonių dirbančių paslaugų sektoriuje daugėjo. XX a. technologijos dar pažengė – atsirado kompiuteriai, gamybiniai konvejeriai, robotai. Jos leido visiems žmonėms reikalingą daiktų skaičių pagaminti ir tada, kai pramonėje dirba tik mažuma visų darbuotojų. Taigi paslaugų sektorius svarba aplenkė pramonę – apsirūpinusiems maistu ir daiktais žmonėms svarbiausiu tapo būtent paslaugų (aptarnavimo, mokslo, geros medicinos ir pan.) poreikis. Šalys, kuriose dauguma žmonių dirba paslaugų sektoriuje, vadinamos postpramoninėmis – tokia yra ir Lietuva.

Trumpai pažvelgus į praeitį galima pasvarstyti, kas bus ateityje. Ketvirtuoju sektoriumi dažnai vadinamas mokslas, arba naujų technologijų kūrimas. Prognozuojama, kad ateityje dauguma žmonių tik kurs naujas kompiuterines programas, gamyklų įrangą ir pan., o šie jų kūriniai automatizuotai atlikinės darbus kituose sektoriuose. Pramonėje žmones jau dabar daug kur pakeitė automatika, žemės ūkyje taip pat smarkiai pasitarnauja mašinos. Internetas ir tobulėjantys kompiuteriai įgalina mašinas pakeisti žmones ir paslaugų sektoriuje: jau dabar internetas didele dalimi pakeitė, pavyzdžiui, bibliotekas, paštą, veikia internetinės parduotuvės (o įprastiniuose prekybos centruose – automatinės kasos), internete galima gauti valstybės institucijų paslaugas. Dar seniau mašinos iš namų išstūmė tarnus: štai XIX a. buvo įprasta, kad ne vien patys turtingiausieji juos turėjo, tačiau skalbimo mašinos, šaldytuvai, indaplovės, automobiliai panaikino šių patarnautojų poreikį. Informacinės visuomenės kūrimas, kuris dažnai minimas kaip valstybės tikslas, apima automatizuotos paslaugų sferos plėtrą. Tai – žingsnis pirmyn, nes naujas technologijas kuriantis žmogus sukuria daug daugiau produkto, nei dirbdamas kituose sektoriuose. Pavyzdžiui, per gyvenimą žmogus gali parašyti daug programų, kurios atliks įvairias funkcijas. Jeigu nebūtų šių programų, kiekvieną tų funkcijų turėtų atlikti atskiras žmogus ar žmonės. Maža to, tas pačias programas galima vienu metu naudoti tūkstančiuose ar milijonuose skirtingų vietų.

Koks bus penktasis sektorius? Tęsiant loginę grandinę, turėtų būti sukurtos ir plėtojamos technologijos, kurios pačios gebėtų kurti kitas naujas technologijas (to užuomazgos yra jau dabar). Tai reiškia, kad ir ketvirtajame (naujų technologijų kūrimo) sektoriuje žmogų imtų keisti mašinos. Tada penktasis sektorius galėtų būti vadovavimo – dauguma pasaulio darbuotojų būtų automatizuotų įmonių ar įstaigų vadovais. Be abejo, tai dar būtų tolimoje ateityje, o kaip rodo patirtis, jos prognozuoti dažnai neįmanoma.