Valdžios sprendimai turi būti priimami tame lygyje (savivaldybių, valstybės, tarptautinių organizacijų), kur juos priimti tikslingiausia: kaip tik įmanomai arčiau žmonių.

Šiais metais Palangoje įvyko du kurioziški įvykiai, puikiai parodę, kiek nuostolių gali atnešti perdėtas valdžios noras viską centralizuoti, užuot palikus spręsti savivaldybėms.

Palanga turbūt vienintelis miestas Lietuvoje, kur norinčių prekiauti viešose vietose vasarą tiek daug, kad visiems neužtenka vietos. Iki šiemt viskas spręsta logišku būdu: aukcionu. Kas sumoka daugiau savivaldybei, tas ir gauna teisę prekiauti.

Tačiau nuo šiemet centrinė valdžia tai daryti uždraudė: esą visiems kainos turi būti iš anksto nustatytos.

Tad Palangos savivaldybė buvo priversta leidimus siūlyti pigiai, ir dalinti juos… loterijos būdu. Taigi, prekiauti galės tie, kam pasiseks, o ne tie, kas galėtų labiausiai paremti miestą ir dirbti efektyviausiai.

Taip išėjo, kad jai siūlomų pinigų valdžia tiesiog atsisakė: juk verslininkai mokėjo ir būtų pasiryžę nesiginčydami mokėti į biudžetą, kad tik gautų prekybos vietas. Tačiau jeigu jie pralaimės loteriją, tai jokie į biudžetą sumokėti mokesčiai nebepadės.

Neseniai Palanga sulaukė dar vieno smūgio iš centrinės valdžios. Šis miestas išskirtinis dėl dar vieno dalyko: kambarių ir butų nuomos verslo. Dauguma palangiškių vasarai dalį savo būstų užleidžia poilsiautojams. Iki šiol jiems verslo liudijimai kainavo skirtingai: priklausomai nuo nuomojamo ploto. Juk yra palangiškių, kurorto svečiams nuomojančių po vieną kambarį ankštuose sovietiniuose butuose, o yra faktiškai pavertusių savo specialiai tam statytus didžiulis namus viešbučiais. Pajamos iš šių verslų irgi skiriasi kaip diena ir naktis.

Dabar centrinė valdžia (mokesčių inspekcija) nurodė suvienodinti verslo liudijimų nuomai kainas. Kai kam legaliai nuomoti savo kambarėlio gal išvis nebeapsimokės, o neįregistruotieji viešbučiai savivaldybės sąskaita neš dar daugiau pelno.

Ar ne logiškiau būtų, jei tokius dalykus būtų palikta spręsti pačioms savivaldybėms? Kas tinka Vilniuje, nebūtinai tinka Mažeikiuose; kas tinka Palangoje, netinka Šalčininkuose. Yra dalykų, kurie atrodo normalūs viename mieste, o kituose gali būti visiškai neteisingi. Noras visus sumauti ant vieno kurpalio neleidžia valdžiai paimti pinigų, net kai jie, atrodo, kabo ant medžio.