Išskleisti meniu

Amerikos Valstijų Konfederacija

Pietinės JAV – tikroji, pamirštoji Amerika?

Pietinės JAV – tikroji, pamirštoji Amerika?

| 0 komentarų

To, ką daugelis įsivaizduoja išgirdę „Amerika“, ne(be)įmanoma rasti nei Niujorke, nei Čikagoje, nei Los Andžele. JAV keičiasi viršgarsiniais tempais. Nebepažinsi. 50 ar 100 metų stereotipai negalioja. Netgi daug kas iš to, ką pats mačiau prieš 20 metų, jau sunykę ir persimainę.

Bet JAV dar liko vienas didelis regionas, kur daug kas – kaip po senovei. Kur Biblija, žodžio laisvė, verslo laisvė ir teisė nešiotis ginklą daugeliui šventos – vienodai. Kur paprasti kaimų ir miestelių žmonės dar šimtuskart nusveria hipsterius, o vietoj viso „imigrantų maišymosi katilo“ yra dvi „vietinės“ labai amerikietiškos kultūros: pietiečių baltaodžių ir juodaodžių.

Senieji Čarlstono namai per pietietišką liūtį

Senieji Čarlstono namai per pietietišką liūtį

Tai – didieji JAV Pietūs. Jie neturi didingų nacionalinių parkų, kaip vakarinės valstijos, neturi senųjų dangoraižių, kaip šiaurės rytai. Ten mažiau superverslų ir mažai turistų. Užtat JAV Pietūs pilni tos senosios nostalgiškos Amerikos dvasios.

Vieniems tai ta tikroji, žavioji, jų vaikystės Amerika. Kitiems – pamirština Amerikos gėda.

Nuvykęs pamėginau pažvelgti iš abiejų pusių.

Šiandienos pietietiško gyvenimo būdo dalis - milžiniški pikapai

Milžiniški pikapai – dalis JAV pietų kultūros

Plantacijos: rūmai ir sodai, dvarininkai ir vergai

Plantacijos. Šis paprastas žodis, reiškiantis tiesiog didelį medvilnės ar cukranendrių ūkį, iki šiol skaldo Ameriką. Plantacijos ir pietinių JAV pasididžiavimas, ir gėda.

XIX a. šiaurinės JAV ėjo pramonės ir didmiesčių keliu, kurį statė daugiausiai imigrantai darbininkai, vaikęsi amerikietiškos svajonės.

Tuo tarpu JAV Pietuose viskas ir toliau sukosi aplnink plantacijas. Didingus jų dvarus ir sodus, kilnias tradicijas, ilgas giminių istorijas ir paveldimas žemes. O daugiausiai prakaito ten liejo vergai – tų, kadaise atplukdytų iš Afrikos, palikuonys.

Oak Alley dvaras prie Naujojo Orleano ir jo ąžuolų alėja

Oak Alley dvaras prie Naujojo Orleano ir jo ąžuolų alėja

JAV Pietūs daugeliu atžvilgiu buvo panašesni į Europą nei į JAV Šiaurę. Pavadinimai kiti, bet plantatorių rolė stebėtinai priminė Lietuvos didikų ir bajorų, o vergų rolė – Lietuvos baudžiauninkų. Baudžiauninkai juk irgi ir bajorui priklausė, ir jam dirbti privalėjo, ir juos mušti buvo galima – ir ta dalia taip pat buvo paveldima. Ir vadus nuo valdomųjų skyrė ne tik klasė, bet ir tautybė: ten baltaodžiai ir juodaodžiai, pas mus lenkakalbiai ir lietuviakalbiai. Ir tas „jie mus engė!“ po savęs paliko tokį nesantaikos šleifą, kuris tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje driekiasi iki šiol.

Tiesą pasakius, vaikščiodamas po pietinių JAV plantacijų dvarų rūmus kartais pasijusdavau, lyg vaikščiočiau po kokį Pakruojo ar Kretingos dvarą. Visiškai kitaip, nei kokiame Niujorke ar Čikagoje, į kurių XIX a. dangoraižius, superfabrikus, imigrantų darbininkų milijonus nei Lietuvoje, nei Europoje nieko panašaus nebuvo.

Turistams atverto istorinio JAV Pietų gyvenamojo namo vidus

Turistams atverto istorinio JAV Pietų turtingo laisvo žmogaus gyvenamojo namo vidus

1861 m. JAV Pietūs nutarė atsiskirti nuo dominuojančios Šiaurės kaip nauja valstybė: Amerikos Valstijų Konfederacija. Šiaurė Pietų nepaleido, kilo kruviniausias Amerikos istorijoje karas, žuvo beveik milijonas žmonių. Kadangi Šiaurė laimėjo, šiandien jis vadinamas JAV pilietiniu karu, nors dažnas pietų baltaodis greitai pataisytų – „Tai buvo mūsų nepriklausomybės karas“. Pokariu Šiaurė apgręžė Pietus link ten, kur ėjo pati – link lygių teisių, pramonės. Tiesa, Pietūs tame bėgime Šiaurės niekad taip ir nepavijo.

Konfederatai eina į karą. Paveikslas Konfederacijos prezidento Džefersono Deiviso bibliotekoje Misisipėje

Konfederatai eina į karą. Paveikslas Konfederacijos prezidento Džefersono Deiviso bibliotekoje Misisipėje

Bet jei iki 1861 m. daugelis amerikiečių nelaikė savęs viena tauta (JAV jiems atrodė labiau kaip tarptautinė organizacija, tarsi šiuolaikinė Europos Sąjunga), tai dabar jau ir pietų baltaodžiai negalvotų apie nepriklausomybę: „Mes amerikiečiai“. Ir visgi jiems maga didžiuotis savo istorija, simboliais, paveldu, protėviais. O vienos gražiausių paveldo vietų JAV Pietuose, kaip ir Lietuvoje, yra dvarų rūmai ir sodai.

Neverta mėginti skaičiuoti, kiek dvarų JAV atverti turistams, jų kasmet vis daugėja. Viešbučiai, restoranai, vestuvių erdvės, bet į pačius gražiausius pardavinėjami bilietai vien už pamatymą. Labai verta aplankyti bent kelis tokius: nes tiek jie patys, tiek ten pasakojamos istorijos labai įvairios. Dažnas jų atrodo taip: gali laisvai vaikščioti po iščiustytą sodą, gal dar muziejėlį, o po rūmų vidų vedžioja koks XIX a. rūbais vilkintis gidas, pasakodamas, koks gyvenimas ten virė, apie baldus ir dekoracijas. Dvarininkų dinastijų istorijos dažnai puikiai aprašytos, gi iš daugelio vergų belikę vardai ir kainos turto aprašuose ir pirkimo/pardavimo dokumentuose. Bet save gerbiantis dvaras šiandien mėgina atkurti ir jų gyvenimus, vargus ir džiaugsmus. Daug kur atstatytos „vergų gatvės“ iš medinių namelių (originalūs beveik niekur neišliko).

Atstatytame vergų namelyje Lauros plantacijoje

Atstatytame vergų namelyje Lauros plantacijoje prie Naujojo Orleano. Palyginus su dvarininkais, jie – kuklūs, kita verus, ne blogesni nei tie iš Rumšiškių, kokiuose gyveno Lietuvos valstiečiai. Tuo metu Europoje dar būdavo badmečiai, net laisvi valstiečiai mirdavo iš bado – o Amerika jau buvo tiek ekonomiškai pažengusi, kad net vergai visada turėjo ką valgyti

Žvelgiant juodaodžių pietiečių akimis vergovė buvo tarsi siaubo filmas ar net genocidas. Pasakojant kai kurias „dvarų istorijas“ šiuolaikiniam žmogui nė nereikia aiškinti „kaip baisu“ – faktai kalba už save. Žmonės pardavinėjami aukcionuose: štai išauklėta „namų vergė“ kainavo 1200 dolerių, o 52 metų „senutė“ jau tik 25 dolerius. Sugautas pabėgęs vergas paženklintas šeimininko ženklu įkaitinta geležimi. Už tai, kad išmokė vergą skaityti ar rašyti, į kalėjimus sodinami ar nuplakami vergvaldžiai.

Daugeliui JAV ir pasaulio žmonių kelių tokių istorijų pakanka įspūdžiui susidaryti. Maždaug tiek apie JAV vergovę sužinojau ir per istorijos pamokas Lietuvoje. Tačiau juk dvaruose ir vergų nameliuose šimtmečius virė gyvenimas, milijonai likimų, daugybė kartų, ištisa civilizacija (ar, tiksliau, dvi civilizacijos). Jeigu nori sužinoti daugiau – pietų plantacijos viena retų vietų, kur tai įmanoma.

Vergų pardavimo reklamos - populiarūs muziejų eksponatai

Vergų pardavimo reklamos – populiarūs muziejų eksponatai

Pavyzdžiui, vergai turėdavo ir savo „asmeninius žemės plotus“, kur užaugintom daržovėm galėjo prekiauti. Užsidirbę kai kurie juodaodžiai vergai išsipirkdavo laisvę ir paskui prasigyvenę patys nusipirkdavo vergų. Kai kurie vergvaldžiai su vergėmis susilaukdavo vaikų, bet jų nepripažindavo: taigi, jų pačių sūnūs ir dukros būdavo jų vergais. Daugelis vergvaldžių rūpindavosi vergų maitinimu ir sveikata, samdydavo jiems gerus daktarus: ir tam, kad ilgiau ir geriau dirbtų, ir tam, kad neatneštų į dvarą užkrečiamų ligų.

Stambiausiose plantacijose buvo vergų hierarchija, kur „aukščiausias lygis“ – „namų vergas“, dirbęs dvaro rūmuose – gaudavo gražius rūbus, turėdavo reprezentuoti šeimininką bei kartais tapdavo vergvaldžio draugu. Tada ėjo visokie amatininkai ir žemiausi – laukų vergai, visą dieną triūsdavę po kepinančia saule. Už gerą darbą galėjai būti paaukštintas, už blogą – pažemintas. Tačiau stambių plantacijų apskritai nebuvo daug – nors jos įspūdingiausios ir labiausiai lankomos turistų. Daugelis vergvaldžių šeimų turėdavo tik po vieną vergų šeimą. Tokie vergvaldžiai dirbdavo laukus kartu su savo vergais. Darbo sąlygos skyrėsi, bet, šių dienų akimis, ir vergams, ir „smulkiesiems“ vergvaldžiams jos buvo sunkios: pavyzdžiui, vergų vaikai dirbdavo nuo 5 metų, o vergvaldžių – nuo 10 metų amžiaus.

Dvarininkų nuotraukos ir paveikslai (Lauros dvaras prie Naujojo Orleano)

Stambių dvarininkų nuotraukos ir paveikslai (Lauros dvaras prie Naujojo Orleano). Vergų nuotraukų likę daug mažiau, bet jie būdavo šalia: pvz. vergiukui vaikui galėjo kliūti darbas laikyti vergvaldės sijoną ar vėduoti ją per kepinančias Pietų JAV vasaras

Labai daug kas priklausė nuo vergvaldžio, nuo miesto, nuo valstijos. Tikriausiai kiekvienas teiginys, kurį parašiau aukščiau, aktualus tik daliai dvarų – būtent todėl verta aplankyti ne vieną.

Panaikinus vergovę, kai kurių (matyt, „žiauriųjų“) plantacijų vergai išsilakstė ir šios žlugo, kitose gi vergai pasiliko dirbti – tiesiog už algą.

Kai kurių istorijų niekaip nepaaiškinsi per „vergvaldžiai vien tik išnaudojo vergus“ prizmę: štai viena išsilaisvinusi vergė po mirties savo turtą testamentu paliko buvusiems vergvaldžiams. Ir tomis sąlygomis žmonės buvo žmonės ir klostėsi patys įvairiausi santykiai…

Ąžuolų alėja dvare prie Čarlstono

Ąžuolų alėja plantacijoje prie Čarlstono (į dvaro pastatą užeiti negalima, ten tebegyvena plantatorių palikuonys)

1861 m. net ir daugeliui pietų JAV baltaodžių vergovė atrodė nemorali. Naujus vergus atvežti iš užsienio uždrausta dar 1800 m.: beveik visi vergai buvo jau gimę vergijoj JAV. Buvo „geras tonas“ testamentu vergus paleisti į laisvę ar leisti jiems išsipirkti iki tol. Radosi įstatymų, bent minimaliai gynusių vergų teises: pavyzdžiui, draudžiančių parduoti mamą atskirai nuo vaikų. Dar labiau nuo vergovės gręžėsi jaunoji karta: štai jaunikaitės iš Lauros plantacijos prie Naujojo Orleano memuarai pasakoja apie siaubą išvydus ant vergo kūno randą, kurį kadaise už mėginimą pabėgti išdegino jos senelis, o kitą vietos jaunikaitį tėvai išsiuntė „auklėtis į Prancūziją“, nes pernelyg bičiuliavosi su vergiukais.

Kita vertus, daugelis laisvų pietiečių prieštaravo staigiam ir absoliučiam vergovės panaikinimui. Vyravo nuomonė, kad vergovė tuo metu – „neišvengiamas blogis“, panašiai kaip alkoholis ar neištikimybė, ir situacija gali keistis tik po truputį. Šiaurės JAV vergovę panaikinti buvo paprasta – ten vos keli procentai žmonių buvo vergai, ekonomiką varė pramonė. O kai kuriose pietų JAV apygardose ir net valstijose vergavo dauguma žmonių! To meto baltaodžiai nerimavo: „Kas bus staiga visus paleidus? Neišauklėti, lengvai paveikiami beraščiai, nieko nematę be vienos plantacijos laukų, žmonės rinks valstijos valdžią? Ar jie sugebės bent jau pasirūpinti savimi? Ką valgysime plantacijoms likus be darbo jėgos?“.

JAV Pietų vergovės žemėlapis. Juodai pažymėtose apygardose daugelis žmonių buvo vergai

JAV Pietų vergovės žemėlapis. Juodai pažymėtose apygardose daugelis žmonių buvo vergai

Šiandieniniai pietų baltaodžiai labai pyksta, kai šiauriečiai ar juodaodžiai mėgina visus pietus ar visą Amerikos Valstijų Konfederaciją tapatinti su vergove. „Pas jus, šiaurėje juk irgi buvo vergovė, tik panaikinta kiek anksčiau. Ir JAV „tautos tėvas“ Džordžas Vašingtonas, kurį gerbiate, turėjo 123 vergus“ – sako jie. „Ką, galvojate, jei pietų JAV būtų iškovojusi nepriklausomybę, vergovė čia būtų buvusi amžinai? Juk ji nyko visame žemyne, 1888 m. jos niekur Amerikoje nebeliko. Tiesiog žemės ūkio kraštuose, kaip pietinės JAV, procesas vyko lėčiau“.

Šiaurėje, tuo tarpu, vyrauja nuomonė, kad pilietinis karas vyko beveik vien dėl vergovės: šiauriečiai esą ją norėjo naikinti, o pietų baltaodžiai neįsivaizdavo gyvenimo be vergų.

Garlaiviai Misisipėje - viena romantizuotų JAV Pietų istorijos detalių. Dabar jie negabena medvilnės ar keleivių, tačiau turistams jais vyksta ekskursijos. Viena čia pavadintas pilietinio karo generolo Roberto I. Ly garbei.

Garlaiviai Misisipėje – viena romantizuotų JAV Pietų istorijos detalių. Dabar jie negabena medvilnės ar keleivių, tačiau turistams jais vyksta ekskursijos. Viena čia pavadintas pilietinio karo generolo Roberto I. Ly garbei.

Pietiečiai gi sako, kad tai buvo karas už pietų nepriklausomybę, pietų valstijų teises, už naują valstybę, kurioje pietiečių kultūra nebūtų laikoma antrarūše (o vergovė buvo tik laikinas reiškinys, kaip ir visur Amerikoje). Tas požiūris šiandien vadinamas „Lost Cause“ ir jis puikiai atskleistas filme „Vėjo nublokšti“ (tikroji reikšmė „[A whole civilization] gone with the wind“ – „[Ištisa civilizacija], išskridusi su vėju“).

„Net pilietinio karo metais ir dalyje šiaurinių valstijų buvo vergovė“ – sako pietiečiai – „Vergovę panaikinti šiauriečiai nusprendė tik karui įpusėjus, tikėdamiesi pietų juodaodžius perimti į savo pusę; viskas tik iš išskaičiavimo. Čia panašiai, kaip britai paskelbė apie vergovės Amerikoje panaikinimą tada, kai JAV sukilo dėl nepriklausomybės nuo Britanijos“.

Konfederatų vėliavų parduotuvė reklamuojasi prie kelio

Konfederatų vėliavų parduotuvė reklamuojasi prie kelio

Bet visas JAV elitas iki šiol gyvena šiaurėje. Tarkime, nė vienas iš 10 geriausiai reitinguojamų JAV universitetų nėra Pietuose. Taigi, po pasaulį išplito šiaurietiškas požiūris ir jei ne keli garsūs filmai, pietietiškąjį išvis žinotų tik pietiečiai.

Senieji pietų miestai – Naujasis Orleanas, Čarlstonas ir Savana

Plačiau: Naujasis Orleanas – džiazuojantis vudu miestas

Vienos įspūdingiausių ir geriausiai išlikusių plantacijų yra aplink Naująjį Orleaną: Lauros, Oak Alley.

Pilietinio karo laikais Naujasis Orleanas buvo didžiausias Amerikos Valstijų Konfederacijos miestas: jis stūgso Misisipės žiotyse ir per jį garlaiviais gabenti visi didieji Misisipės baseino derliai. Ir jis pilietinio karo metais krito be šūvio, todėl nesugriautas: nuostabus jo senasis Prancūzų rajonas, kapinės, Sodų rajonas.

Naujojo Orleano Prancūzų rajone

Naujojo Orleano Prancūzų rajone

Viena vertus, Naujasis Orleanas yra tipinis pietų JAV miestas – su gerbiama istorija, su masinės vergovės žaizda, su mažai šiuolaikinių imigrantų (iki 10%) ir daugybe šeimų – tiek baltaodžių, tiek juodaodžių – kurių kartų kartos nuo neatmenamų laikų gyvena ten, Luizianoje.

Bet kartu Naujasis Orleanas ir visai kitoks, nei likę JAV pietūs. Mat Naująjį Orleaną įkūrė ne anglai, o prancūzai – ir, nors 1803 m. nupirko JAV, 5% Luizianos valstijos gyventojų iki šiol kalba prancūziškai. Unikali ir vietos juodaodžių kultūra – Naujajame Orleane itin gajus vudu tikėjimas, čia gimė džiazas. Turi regionas ir savo virtuvę, ir savo mardi gras festivalį, kur krewe komandos dovanoja žiūrovams muziką, įspūdingas skulptūras ir svaido dovanėles. O turistų Naujajame Orleane minių minios, daugelis siaučia Burbonų gatvės baruose ir gėjų klubuose. Konservatyvios pietų JAV negarsėja kaip „klubinėtojų“ rojus, bet Naujasis Orleanas – išimtis.

Naujojo Oreano karnavalo atributai (karnavalai, kiek paprastesni, yra ir kitur aplink pakrantėje)

Naujojo Oreano karnavalo atributai (karnavalai, kiek paprastesni, yra ir kitur aplink pakrantėje)

Taigi, apie Naująjį Orleaną esu parašęs atskirą straipsnį – nes šis miestas tikrai to vertas.

„Klasikinius“ senuosius pietų JAV miestus radau kitoje pakrantėje – tai Čarlstonas ir Savana. Jų centrai kupini puošnių didžiųjų rūmų, o Savana garsėja 22 aikštėm-parkais, supamais gražios XIX a. architektūros. Jas išgelbėjo ir pagarba istorijai, ir turizmas, ir ilgametis skurdas: pietuose žemė niekada nebuvo pakankamai brangi, kad griauti ir perstatyti dangoraižiais, kaip Niujorke.

Senieji namai Čarlstone

Senieji namai Čarlstone

Visi JAV Pietų miestai kupini ir istorijos. Apie pirmąjį iššautą pilietinio karo šūvį Čarlstone (Samterio fortas, kurį, paskelbę nepriklausomybę, perėminėjo konfederatai). Apie Old Exchange valstijos atstovų pasirašytą JAV nepriklausomybės deklaraciją ir rūsyje kalintus nepriklausomybės šalinikus. Kai lankiausi, ten kaip tik vyko „Amerikos Revoliucijos dukterų“ susirinkimas: tai organizacija, kuriai priklauso kovos už JAV nepriklausomybę (~1780 m.) aktyvistų tiesioginės palikuonės. Kaip šiaurinėse JAV populiaru būti įvairių tautinių klubų ir parapijų nariais (tarp jų ir lietuvių klubų, parapijų), nes Šiaurėje daugma arba imigravo į JAV patys, arba atsimena imigrantus tėvus, senelius – tai Pietuose gajos visokios „tikrų amerikiečių“ organizacijos, narystė kuriose įrodo, kad žmogaus giminė gyveno Amerikoje dar tada, kai vyko svarbiausi tautą formavę momentai. Veikia ir „Konfederatų veteranų sūnūs“, „Konfederacijos dukterys“ (dabar jau galėtų persivadinti „proproprovaikaičiai“ ir „proproprovaikaitės“…).

Ekskursija karieta Čarlstone

Ekskursija karieta Čarlstone

Bet įdomiausias pasirodė autentiškas Čarlstono vergų turgus. Sužinojau dar daug naujo: kaip vergų pirkliai ruošdavo „prekes“, padažydami žilus plaukus, pablizgindami odą. Kad vergai pardavime nebuvo tik pasyvūs stebėtojai: kadangi potencialus pirkėjas juos kalbindavo tarsi darbo atrankoje, jie turėdavo galimybę apsimesti prastesniais arba geresniais nei yra – ir taip sumažinti ar padidinti pardavimo šansus. Pavyzdžiui, jei pirkėjas klausdavo, „Ar moki dirbti su medvilne?“, vergams patikdavo, nes medvilnė augo aplink Čarlstoną – reiškia, neparduos į kokias tolimas Naujojo Orleano cukranendrių plantacijas, kur jau niekada negalėtum susitikti su giminėm ir draugais; be to, sklido kalbos, kad ten vergvaldžiai blogi. Taip pat vergai mėgindavo užsitikrinti, kad būtų parduoti kartu su savo šeimomis, o ne atskirai. Vergų pirkliai, savo ruožtu, kartais net mokėdavo vergams dalį jų pačių pardavimo kainos – kad šie būtų suinteresuoti gerai prisistatyti. Tiesa, jei, tarkime, vergas būdavo linkęs bėgti – pirklys privalėdavo pirkėjus apie tai informuoti, tarsi kaip apie “prekės defektą”… Vergai buvo skirstomi į „pirmosios klasės“, „antrosios klasės“. Vos 4,6% visų vergų iš Afrikos nuvežti į JAV – palyginimui, 43% į Karibus, 39% į Braziliją.

Tarp pirkėjų būdavo ir laisvųjų juodaodžių – ne tik tam, kad įsigytų vergų sau, bet ir tam, kad, po ilgų paieškų, išpirktų iš vergovės savo giminaičius. Itin vergai bijodavo vergvaldžio bankroto – juk tai reikšdavo, kad turtas bus išvaržytas, taigi ir vergų kolektyvas. Gerai, jei atsirasdavo koks didelis plantatorius, susiviliojęs reklamomis „Parduodama kartu dirbti įpratusi vergų komanda su savo lyderiu“…

Čarlstono Vergų turgus

Čarlstono Vergų turgus

Didžiausias Naujojo Orleano, Čarlstono, Savanos stebuklas – ten išsaugoti ne pavieniai pastatai, o visas miesto karkasas: vaikštai, dairaisi ir viskas kaip po senovei, eiti tikrai nenuobodu. JAV tokių miestų labai mažai ir todėl jie užgulti turistų. Vietiniai verslininkai verčiasi per galvą ką jiems pasiūlyti – ir greta realių istorinių turų – laivais, karietomis, pėsčiomis, pseudotramvajais – užverčia tokiais, kurie tiesiog gerai parduodami. „Vaiduoklių turas“, „Piratų turas“ (nors piratų ten nelabai buvo) ir pan. Dažnai sunku atskirti realybę nuo fantazijų: pvz. kur baigiasi Holivudo įkvėptos ir gerai parduodamos fantazijos apie Naujojo Orleano vudu ir kur prasideda realybė? Kažkaip atrodo, kad prie tos realybės ir neprisikasiau, nes Joninių išvakarių vudu ceremonija, kurioje vyravo baltaodžiai, atrodė kažkokia mėgėjiška (it istorinė rekonstrukcija), vudu ekskursija buvo labiau kaip paskaita be rodomų vietų, „vudu reikmenų parduotuvė“ iš dalies priminė suvenyrinę turistams…

Ekskursijos pseudotramvajumi metu po Savaną įlipo štai toks piratas. Piratų Savanoje nelabai buvo - užtat yra piratų restoranas, kurį jis reklamuoja. Galėjo susidaryti kitoks įspūdis.

Ekskursijos pseudotramvajumi metu po Savaną įlipo štai toks piratas. Piratų Savanoje nelabai buvo – užtat yra piratų restoranas, kurį jis reklamuoja. Jis veikia 1753 m. pastate, kas JAV mastais labai sena – ir visgi piratų aukso amžius tada jau buvo pasibaigęs.

Birmingamas, Alabama ir kova už pilietines juodaodžių teises

2021 m. Juneteenth (birželio 19-oji) tapo JAV nacionaline švente. Tądien 1865 m. panaikinta vergovė paskutinėje valstijoje – Teksase. Bet tik naivuoliai tiki, kad viskas pasikeitė per naktį. O kas vyko po Juneteenth geriausia suprasti Birmingame (Alabama). Šis miestas įkurtas 1871 m., vergovės ten niekada nebuvo. Įkurtas, kad, Šiaurės pavyzdžiu, taptų pirmuoju pramoniniu miestu JAV Pietuose: su geležinkelių mazgu, anglies kasyklomis, plieno fabrikais.

Didžiulės romėnų ugnies dievo Vulkano statulos – didžiausios ketaus statulos pasaulyje, skirtos parodyti Birmingamo industrinę galią – papėdėje įsikūrusiame muziejuje – ir pasakojimai apie tų laikų darbininkų vargus. Darbas buvo ilgas, sunkus, nuo vaikystės, be atostogų, be saugumo priemonių. Išlaisvinti vergai jį triūsė kartu su naujais imigrantais iš Italijos. Na taip, priešingai nei pas vergvaldį, jie gaudavo algą, turėdavo teisę išeiti iš darbo: bet kad tos algos užtekdavo tik svarbiems poreikiams, o išėjęs iš darbo galėjai rasti nebent kitą panašų. Tiesiog visi nekvalifikuoti darbai pasaulyje tuo metu buvo ne *toks* jau didelis žingsnis į priekį nuo vergovės. Lygiai taip Jungtinėse Valstijose (tiesa, ne Pietuose), skerdyklose ir kasyklose, ~1865-1914 m. triūsė ir šimtai tūkstančių lietuvių: jų akimis ženkliai pasigerino gyvenimą palyginus su pobaudžiavine Lietuva, nors žvelgiant iš dabarties pozicijų, irgi buvo visiški vargšai.

Birmingamo simbolis - Vulkano statula

Birmingamo simbolis – Vulkano statula

Dar mažiau kas pasikeitė tiems vergams, kurie pasiliko plantacijose. Net alga dažnoje jų mokėta ne doleriais, o kuponais, kuriuos turėjai išleisti plantacijos parduotuvėse. Į tą sistemą taip pat pakliuvo ir imigrantai, atvykę pakeisti iš plantacijų pasišalinusius vergus.

Tačiau kur kas reikšmingesni procesai vyko politinėje arenoje. Nukariavusi pietines valstijas, Šiaurė ten paskelbė vykdysianti „Rekonstrukciją“: planą, kurio metu panaikinta vergovė, juodaodžiams suteikta balso teisė, padėta jiems susiderėti dėl algų. Pietų baltaodžiams Rekonstrukcija atrodė tiesiog jų šalies okupacija. Pietus masiškai užplūdo avantiūristai šiauriečiai carpatbagger‘iai ir „darėsi pinigą“ iš pietiečių vargų, karo belaisvių, sugriovimų. Netgi dauguma naujųjų „pietinių valstijų atstovų JAV kongrese“ buvo šiauriečiai.

Po pilietinio karo sugriautas pietų JAV miestas. Nuotrauka iš Čarlstono muziejaus

Po pilietinio karo sugriautas pietų JAV miestas. Nuotrauka iš Čarlstono muziejaus

Visgi, prezidentas Abrahamas Linkolnas mėgino sudaryti susitaikymo įspūdį. Ir 1864 m. rinkimuose kandidatu į viceprezidentus paėmė Endriu Džonsoną. Vienintelį pietietį kuris, Amerikos Valstijų Konfederacijai paskelbus nepriklausomybę, liko dirbti JAV senate, pasisakė už JAV vienybę. Visgi, jis buvo pietų baltaodis, ir jo pažiūros daugeliu klausimu labiau sutapo su Konfederacijos, nei su Linkolno.

1865 m. Linkolną nušovė Konfederacijos šalininkas. Pagal JAV įstatymus viceprezidentas Endriu Džonsonas tapo prezidentu ir iš karto ėmė traukti „stop kraną“ visai Rekonstrukcijai. Ne iš karto pavyko – bet kokiais 1870-1875 m. pietuose jau įsivyravo nauja realybė. Tą realybę atskleidžia Birmingamo pilietinių teisių muziejus. Atskleidžia labiausiai juodaodžių akimis, tačiau faktais, nuotraukomis, videomedžiaga, pavyzdžiais, o ne romantizuotais lozungais.

Nė neketindamas užleisti valstijų parlamentų „beraščiams buvusiems vergams“, pietų baltaodžių politinis elitas prigalvojo visokiausių būdų apriboti jų balsavimą (turto cenzai ir pan.). Galvodamas, kad nėra galimybės abiems skirtingoms rasėms/kultūroms gyventi kartu – bet ir negalėdamas oficialiai diskriminuoti juodaodžių – elitas sugalvojo Segregaciją: visos prekės, paslaugos, buvo prieinamos ir juodaodžiams, ir baltaodžiams vienodai, tačiau skirtingose vietose. Buvo atskiros mokyklos, ligoninės, atskiros vietos autobusuose, atskiri įėjimai kine, atskiri tualetai ir t.t. – Pilietinių teisių muziejuje gausu nuotraukų.

Segreguotos kriauklės spalvotiesiems ir baltiesiems. Nuotrauka iš Birmingemo pilietinių teisių muziejaus

Segreguotos kriauklės spalvotiesiems ir baltiesiems. Nuotrauka iš Birmingemo pilietinių teisių muziejaus

Oficialiai programa skelbė „Skirtingi, bet lygūs“, tačiau realybėje lygybė Birmingame nė iš tolo nepasiekta. Tarkime, kai daugelis rinkėjų buvo baltaodžiai, valdžia buvo suinteresuota proteguoti baltaodžių mokyklas – tad juodaodžių klasės buvo didesnės (1944 m. Birmingame atitinkamai 24 ir 43 moksleiviai klasėje). Autobusuose vietos natūraliai nelygios – gražiausias vaizdas atsiveria nuo pirmų kėdžių; būtent jos buvo rezervuotos baltaodžiams.

Ironiška, bet tiems juodaodžiams, kurie tapo laisvais dar prieš vergovės panaikinimą, tas panaikinimas gyvenimą tik apkartino: anksčiau jie daug kur turėjo beveik tiek teisių, kiek visi laisvi žmonės, o dabar tapo vis labiau diskriminuojami, baltaodžių kaimynų vertinami kaip kažkokia „penktoji kolona“, griaunanti jų kultūrą. Įsikūrė tokių organizacijų, kaip Kukluksklanas, siekęs su šaknim išrauti juodaodžių, katalikų, žydų, „pietiečių kolaborantų“ ir kitų „svetimųjų“ politinę įtaką – ir nesibodėjęs grasinimų, atviro smurto, net žudymų. Tad pietų juodaodžiai – tiek buvę vergai, tiek laisvieji – ėmė masiškai sprukti į nesegreguotą šiaurės JAV (“Didžioji Migracija”), o kai kurie išvyko net į savo protėvių Afriką.

Kita vertus, JAV pamažu tapo galingiausia pasaulio valstybe, ir net ir tokiom sąlygom dalis pietų juodaodžių prasigyveno, tiems turtingiems pradėjo rastis geresnių paslaugų, bet vis tiek tokios pasiūlos, kaip baltiesiems, niekada nebuvo.

Juodaodžių šeima prie automobilio, moteris už vairo. Lietuvoje tais laikais automobilius turėjo tik patys turtingiausieji, o štai JAV ir skurdžiausio šalies regiono labiausiai diskriminuojamose bendruomenėse buvo, kas juos turėjo – tai rodo didelį JAV ekonominį atotrūkį nuo likusio pasaulio. Kai kurie JAV baltaodžiai netgi taip gindavo mintį, neva vergovė galiausiai išėjo juodaodžiams į naudą: „Jeigu jų protėviai nebūtų buvę atvežti į JAV kaip vergai, šiandien afroamerikiečiai gyventų Afrikoje, nepalyginamai skurdžiau, nei Amerikoje“

Juodaodžių šeima prie automobilio tarpukariu, moteris už vairo. Lietuvoje tais laikais automobilius turėjo tik patys turtingiausieji, o štai JAV ir skurdžiausio šalies regiono labiausiai diskriminuojamose bendruomenėse buvo, kas juos turėjo – tai rodo didelį JAV ekonominį atotrūkį nuo likusio pasaulio. Kai kurie JAV baltaodžiai netgi taip gindavo mintį, neva vergovė galiausiai išėjo juodaodžiams į naudą: „Jeigu jų protėviai nebūtų buvę atvežti į JAV kaip vergai, šiandien afroamerikiečiai gyventų Afrikoje, nepalyginamai skurdžiau, nei Amerikoje“

Toks „status quo“ užtruko net iki ~1960 m., kai kilo Pilietinių teisių judėjimas, vedamas Martino Liuterio Kingo. Išgirdę jo ir jo kolegų ugningas kalbas, ilgą laiką ignoravęs situaciją pietuose maždaug „Ai, ten gi Pietūs, ko iš jų tikėtis“, šiauriečių elitas nutarė galutinai ten įtvirtinti savo idealus.

Laukė kova. Nuo Aukščiausiojo teismo koridorių iki Birmingamo miesto autobusų, kur pilietinių teisių aktyvistai specialiai sėsdavosi ne savo rasei skirtoje autobuso pusėje, o autobusų kompanijai nesutikus panaikinti segregacijos, ją išvis boikotavo ir vežiojo vieni kitus į darbą automobiliais.

Waffle House - klasikinis JAV pietų greito maisto tinklas. Šiandien neįsivaizduotum, kad į dalį tokių užkandinių galėtum būti neįleistas, nes jos skirtos kitai rasei - ir kad yra ne taip ir mažai gyvų žmonių, kurie tai prisimena

Waffle House – klasikinis JAV užkandinių tinklas. Šiandien neįsivaizduotum, kad į dalį tokių užkandinių galėtum būti neįleistas, nes jos skirtos kitai rasei – ir kad tai vyko JAV, ir kad yra ne taip ir mažai gyvų žmonių, kurie tai prisimena

Buvo daug barnių, riaušių, šališkų policininkų, ginančių saviškius, bet galiausiai Aukščiausiasis teismas segregaciją uždraudė, o pietūs pamažu pasidavė – ir visi „tik baltiesiems“, „tik spalvotiesiems“ užrašai beliko dabar keistai atrodančiose muziejaus nuotraukose.

~100 km į vakarus nuo Birmingamo Alabamoje stūgso Moundville – toks piliakalnių žiedas, kadaise supiltas Misisipės indėnų civilizacijos. JAV tai buvo viena labiausiai pažengusių indėnų civilizacijų. Ir iš jos teliko tokie piliakalniai – jei nebūtų parašyta, net nebūtum tikras, kad žmonės tai supylė. Savaip ironiška, kad ir pietų baltaodžiai, ir juodaodžiai kovoja čia už teisę būti krašto šeimininkais, bet pirmieji šeimininkai su visa savo kultūra seniai nukeliavo nebūtin…

Moundville piliakalniai

Moundville piliakalniai

Naujieji Pietūs: Atlanta ir JAV pietų pabaiga?

JAV Pietūs nyksta. Po truputį, regionas po regiono. Belieka atvažiuoti į Atlantą, didžiausią Pietų miestą, kuriame vyko „Vėjo nublokštų“ veiksmas. Atlantoje – didžiausias pasaulio oro uostas. Automagistralėje į Atlantą pasitiko ispaniškos, netgi korėjietiškos reklamos: tarsi JAV Šiaurės „tautų katilo“ didmiesčiuose. Dar daugiau Atlantoje vidinių migrantų iš Šiaurės: priviliojo stipri miesto ekonomika.

Tradiciškai JAV pietų baltaodžiai balsuoja už respublikonus, juodaodžiai – už demokratus, bet kadangi pirmųjų Pietuose kažkiek daugiau (priklausomai nuo valstijos, santykis nuo ~55%-40% iki ~75%-20%), respublikonai laimi. Nauji atvykėliai – daug kurių demokratai – svarstykles gali persverti. Štai Džordžijos valstija 2020 m. nubalsavo už demokratus – pirmąkart nuo 1992 m.

Budistai vienuoliai ant Stone Mountain

Budistai vienuoliai ant Stone Mountain prie Atlantos

Ne kokie ten XIX a. dvarai (Atlantoje seniai sudeginti), o didieji šiuolaikiniai verslai ir įvykiai vilioja turistus į Atlantą. CNN štabas, Olimpinio šimtmečio parkas (su paminklais Atlantos olimpiados nugalėtojams) ir turbūt svarbiausias: Coca Cola World. Interaktyvus muziejus, „Coca Cola“ reklamos ir istorija, galimybės ragauti virš šimto „Coca Cola“ produktų ir fanatiški lankytojai, plojantys raudonai apsirengusiai gidei pabandžius pamėgdžioti buteliuko atidarymo garsą. „Coca Cola“ – irgi iš Atlantos. Kiek dar prekių ženklų pasaulyje pavyktų padaryti sau pastatą-reklamą, į kurį lankytojai pirktų nepigius bilietus? Bet 1886 m. Atlantos vaistininko išrasta „Coca Cola“ – Amerikos istorijos dalis ir tikriausiai istoriškiausia, kas dar Atlantoje išliko.

Atlanta – tai Naujieji Pietūs, bet ar tie Naujieji Pietūs dar kuo besiskiria nuo Šiaurės?

Coca Cola World muziejuje

Coca Cola World muziejuje

Na o Floridos rengdamas šį aprašymą apie JAV „giliuosius pietus“ jau ir visai neįtraukiau – tai kitas pasaulis, Lotynų Amerikos elito ir JAV Šiaurės pensininkų žemė – nors savo laiku irgi priklausė Konfederacijai. Virdžinija, kur vyko daugybė svarbiausių pilietinio karo mūšių ir kur buvo Konfederacijos sostinė, savo pažiūromis jau išvis seniai yra Šiaurė. Dabar pakibo ir Džordžija.

Tiesa, išvažiavus anapus Atlantos didmiesčio, viskas vėl pasikeitė. Laukė Stone Mountain kalnas, didingas monolitas, primenantis Australijos Uluru, stypsantis viršum lygių miškų. Atrodo, ištisas meteoras būtų nukritęs į Džordžijos kraštovaizdį – ir ant jo gali užlipti ar pasikelti lynų keltuvu, vaikščioti po tokį mėnulio peizažą dairydamasis į žemę apačioje.

Nuo Stone Mountain viršaus

Nuo Stone Mountain viršaus

Ant Stone Mountain priekio iškalti trys vyrai – didžiausias pasaulyje bareljefas. Tie vyrai – tai Konfederacijos prezidentas Džefersonas Deivisas ir jos didieji generolai Robertas E. Ly ir „Stonewall“ Džeksonas. Jų garbei pavadintos ir vietos gatvės, o kino salėje nuolat rodomas filmas apie pilietinio karo istoriją Džordžijoje – iš tos „senosios“ valstijų teisių pozicijos, tarsi Džordžija būtų atskira šalis.

Jeigu būtų kur Atlantos centre, net ir milžiniškas dydis nebūtų apsaugojęs bareljefo nuo sunaikinimo (šitaip Konfederacijos generolų statulos 2017 m. krito juodaodžių demokratų valdomame Naujajame Orleane). Bet čia priemiestis. Čia dar Senieji Pietūs, baltaodžiai, respublikonai…

Stone Mountain bareljefas

Stone Mountain bareljefas

Kiekvieną vakarą Stone Mountain nutvieskia galingas lazerių šou. Toks superamerikietiškas, superrespublikoniškas: stojiesi išklausyti JAV himno, stojiesi pagerbti JAV veteranus. Bet kartu parodomas ir Martinas Liuteris Kingas bei jo žodžiai – „Lai skamba laisvė nuo Džordžijos Stone Mountain!“. Tai irgi jau didingos JAV istorijos dalis. Ir Kukluksklano kryžių deginimų, kokie vykdavo Stone Mountain XX a. pradžioje, šiandien niekas nebeleistų.

Iš pradžių atrodė keista matyti ant Konfederacijos prezidento ir generolų bareljefų projektuojamą JAV vėliavą, JAV žemėlapį, JAV pajėgų simbolius: juk Konfederacija kariavo prieš JAV, prieš tuos simbolius… Bet paskui supratau, kad tai dėsninga. Pietiečiai šiandien myli JAV. Tiesiog myli JAV taip, kaip jų protėviai mylėjo Konfederaciją ar tiksliau savo valstiją: per istoriją, per savastį, per tai, „kas amžina“. Myli taip, kaip dažnas Europos patriotas myli savo šalį.

Lazerių šou Stone Mountain

Lazerių šou Stone Mountain

Šiaurėje, tuo tarpu, viskas nuolat keičiasi, griūva ir griaunama, o nostalgija – nemadinga. Šiaurietis myli JAV kitaip: kaip savotišką progreso švyturį, kuris nuolat lekia pirmyn ir rodo kelią pasauliui. Tai meilei pernelyg gilus žvilgsnis į istoriją tik kenkia: praeitis juk blogesnė nei dabartis, ja reikia baisėtis, reikia gailėtis, kad ji buvo – o ne ją garbinti ir šlovinti.

Prieš kelionę į pietines valstijas sunku rinkti informaciją

Ruošiantis kelionei po pietines Jungtines Amerikos Valstijas kaip niekur “turtingame pasaulyje” sunku rinkti objektyvią informaciją. Nes JAV yra paskendusi demokratų-respublikonų, baltaodžių-juodaodžių trintyje ir tipinis istorijos mokslas daug kur užleidęs vietą visokiausiems romantizmams: „trinama“ tai, kas nedera prie išankstinės nuostatos ir perdedama tai, kas labiausiai dera. Svarbiausia, kad išvados padėtų šių laikų politinėse kovose…

'Vergų fabrikas' Afrikoje. Taip vadintos vietos, kur Afrikos lyderiai sugaudydavo vergus ir tada parduodavo pirkliams iš Europos ar Amerikos. Ši istorijos dalis 'nepatogi' daugeliui demokratų ir atitinkamose vietose nutylima: siekiant šiandieninių politinių tikslų, tarkime, kad JAV mokėtų kompensacijas už vergovę, nepadeda faktas, kad iš vergovės pelnosi ir Afrikos valstybės

Eksponatas iš Čarlstono Vergų turgaus muziejaus – ‘Vergų fabrikas’ Afrikoje. Taip vadintos vietos, kur Afrikos lyderiai suveždavo savo vergus ir tada parduodavo pirkliams iš Europos ar Amerikos (patys pirkliai vergų negaudydavo; jie tik nusipirkdavo iš afrikiečių vergvaldžių). Ši istorijos dalis ‘nepatogi’ daugeliui demokratų ir atitinkamose vietose nutylima: siekiant šiandieninių politinių tikslų, tarkime, kad JAV mokėtų kompensacijas už vergovę, nepadeda faktas, kad iš vergovės pelnėsi ir Afrikos valstybės. Tuo tarpu labiausiai ‘konfederatiškose’ vietose jau pati vergovė minima tik ‘tarp kitko’, be žiaurių detalių – mat ‘per didelis’ akcentas jai gadina pietiečių baltaodžių politines pastangas saugoti savo paminklus ir simbolius.

Ir jei apie daugelį pasaulio šalių, jų istorijas, gali lengvai išgirsti bent dvi pozicijas – „vietinę“ ir „tarptautinę“, kuriai didžiausią įtaką paprastai turi JAV ir Vakarų pasaulio istorijai – tai JAV to nėra. JAV dominuoja ir pasauliniame angliškame moksle, leidyboje, žiniasklaidoje: tad kitose šalyse tiesiog perspausdinama, išverčiama tai, kas rašoma pačiose JAV.

Tiksliau, kas paplitę JAV Šiaurėje. Būtent Šiaurėje ir „Naujuosiuose Pietuose“ yra beveik visi žymūs JAV universitetai, žiniasklaidos priemonės, verslai. Šiaurės JAV yra pasaulio nuomonės lyderis. O Pietų JAV, „gilieji Pietūs“, kaip ir po senovei – savotiškas užkampis.

Prie paminklo Atlantos olimpiadai

Prie paminklo Atlantos olimpiadai

Tačiau nuvykęs į pačius JAV Pietus jau galėjau rinkti visapusę medžiagą daug paprasčiau. Tik reikia nesitikėti aplankyti vieną kokį istorijos muziejų ir „sužinoti viską“. Visada turi gilintis, kas muziejaus kūrėjai, šeimininkai, ir nueiti į kelis, siejamus su skirtingomis politinėmis grupėmis, rasėmis, nuomonėmis. Daug kas rašoma „tarp eilučių“: pvz. koks „demokratiškas“ kelionių vadovas girs tuos plantacijų dvarus, kur daugiausiai dėmesio skiriama vergų gyvenimams, o „respublikoniškas“ – tuos, kur įspūdingesni pastatai, baldai, sodai (t.y. dvarininkų kultūra). Bet tik tai suvokęs. apsilankęs visur, pamatysi visą vaizdą.

Iš demokratų, juodaodžių pusės istoriją atskleis visos vietos, kurių pavadinimuose rasi žodžius „vergovė“ (slavery) ar „pilietinės teisės“ (civil rights), kaip aukščiau aprašytas Birmingamo muziejus.

Gi norint geriau suprasti respublikonų, baltaodžių poziciją verta paieškoti žemėlapyje žodžių „konfederatų“ (confederate, confederacy), „Lee“, „Jackson“ ir pan. Gera vieta pradėti – Džefersono Deiviso biblioteka Misisipėje. JAV įprasta, kad kiekvienam prezidentui įkuriama tokia biblioteka, kuri kartu yra ir prezidento, ir jo laikmečio muziejus. Džefersonas Deivisas buvo vienintelis Konfederacijos prezidentas ir „Konfederacijos veteranų sūnų“ organizacija įkūrė biblioteką jam: su veteranų kapinaitėmis, su geru filmu apie jo biografiją, supamą tragiškų istorijos vingių.

Stone Mountain

Stone Mountain, kurį supa gatvės ir pastatai pavadinti su Konfederacija susijusiais pavadinimais

Atėjau ten persmelktas JAV žiniasklaidą ir mokslą „uždominavusios“ demokratų idėjos, kad Konfederacija rūpi tik baltaodžiams – ir dar ne šiaip kokiems, o rasistams, homofobams ir dar kokiems „blogiečiams“. Todėl nustebau išvydęs Konfederacijos vėliavas nagrinėjančius juodaodžius, translytį žmogų. Juodaodžių istorijos mėnesio proga Dž. Deiviso biblioteka pastatė stendą, atmenantį juodaodžius Konfederacijos karius.

Juodaodžiai Konfederacijos kariai Džefersono Deiviso bibliotekoje

Juodaodžiai Konfederacijos kariai Džefersono Deiviso bibliotekoje

Šiaip ar taip, JAV pietiečius daug kas vienija. Nepriklausomai nuo rasinio ar lytinio identiteto, amžiaus, visi supratingai linksėjo ir juokėsi, kai gidas po Dž. Deiviso namą pasakojo: „Čia, Biloksyje, mes turime ilgiausią pasaulyje dirbtinį paplūdimį, bet ar kas tai žino? Net orų kanalas mūsų nerodo, o jei pamini, tai sako ne „Misisipės pakrantė“, tačiau „tarp Naujojo Orleano ir Alabamos““…

Misisipė – pati skurdžiausia JAV valstija, ne tiek jau daug turtingesnė net už Lietuvą. Ir kiekvienam misisisipiečiui – o turbūt ir kiekvienam pietiečiui – artimas tas jausmas, kad esi iš „pamiršto užkampio“, iš žemės, apie kurią visi kiti prisigalvoję visokiausių stereotipų ir nesibodėdami juos skleidžia.

Vudu Joninės Naujajame Orleane

Vudu Joninės Naujajame Orleane

JAV Pietūs istorijos vėjuose

JAV pietų istorijos vertinimas juda nuo vieno kraštutinumo prie kito, o „nuomonę diktuoja“ „jankiai“ (JAV Pietuose jankiais vadinami tik šiauriečiai, o ne visi amerikiečiai).

Pilietinio karo laikais Šiaurė žiūrėjo į Pietus kaip į atsilikusį kraštą – plantacijos, luomai, “beveik jokios pramonės ir geležinkelių” – o dar toksai išdrįso griauti JAV vienybę… Po karo visą „pietietišką gyvenimo būdą“ tad rovė su šaknimis.

Vienas šalia kito susispaudę automobiliai NASCARe

Dalis šiandieninės JAV pietų kultūros – NASCAR lenktynės, savotiškas pietų JAV nacionalinis sportas

Paskui pamažu atėjo susitaikymas: Pietūs atsisakė nepriklausomybės siekių, o Šiaurė, gailėdama ano skurdaus krašto, pripažino jų teisę į kitokią kultūrą ir mąstymą, kad jų „narsius karius ir karininkus“ verta gerbti nepaisant to, kad kovojo prieš JAV. Tuo metu pastatyta daug paminklų Konfederacijos lyderiams, muziejų, Konfederacijos simboliai atsidūrė pietinių valstijų vėliavose. „Nebūsim nepriklausomi, bet pagaliau galim didžiuotis, kas esame, didžiuotis savo tėvų ir senelių pasiaukojimu“ – tokia buvo JAV Pietų pozicija ~1900-1950 m.

Bet pastaruoju metu Pietų istorija pamažu vėl tapo Šiaurės – taigi ir viso JAV politinio elito – pykčio taikiniu. Šįsyk dėl vieno vienintelio dalyko – JAV Pietuose ilgiau klestėjusios vergovės. Konfederatų paminklai dėl to verčiami, Konfederacijos vėliavos uždraustos federalinėse žemėse ir jų pamatysi vis mažiau net ir Pietuose. Konfederatų institucijas ir muziejus puola elito palaikomi vandalai. Jos išsilaiko iš privačių rėmėjų, bet remti jas rizikinga, nes gali „gauti boikotą“, būti atleistas iš darbo valdžios įstaigoje ar demokratų valdomoje korporacijoje. Juk į Konfederaciją Šiaurėje vis labiau žiūrima kaip į savotišką Amerikos Nacistinę Vokietiją, kuriai „pateisinimo būti negali“.

Konfederatų karių kapai Džefersono Deiviso bibliotekos prieigose

Konfederatų karių kapai Džefersono Deiviso bibliotekos prieigose su Konfederacijos vėliavomis

Noras ištrinti nemalonią istoriją vietomis pasiekia absurdą: štai neberadau garsiojo turistams atviro Kalhun [Calhoun] dvaro Čarlstone. Pasirodo, 2020 m. pervadintas Viljams [Williams] dvaru kitų jo savininkų garbei. Ne, tarpukariu dvare gyvenusi Sara Kalhun niekuo nenusikalto – tiesiog jos pavardė sutapo su vergovės šalininko Džono Kalhuno, gyvenusio 100 metų anksčiau, pavarde! „Nenorėjau, kad kas nors galvotų, kad dvare gyveno Džonas Kalhunas!“ – pervadinimą argumentavo dabartinis savininkas…

Senas paminklas Savanos aikštėje

Senas paminklas Savanos aikštėje – ne vienas toks, įrašytas net į paveldo sąrašus, griuvo

Kiekvienas žmogus mato istoriją taip, kaip jį patį suformavo dabartis, prisiminimai.

JAV dar gyvi prisiminimai apie itin gajų rasizmą, segregaciją. Ir todėl amerikiečiai linkę dabar jau šitaip nutolusią istoriją matyti išimtinai per to rasizmo, kurį matė patys – ar apie kurį girdėjo iš tėvų, senelių – prizmę.

Mano, kaip lietuvio, istoriniai skausmai kitokie: okupacija, tautinė diskriminacija, masinė cenzūra ir draudimai būti savimi, kelti savas vėliavas ir didžiuotis sava istorija. Gal todėl ir į Pietų JAV istoriją žiūriu kitaip.

JAV Pietuse regiu dvi tautybes – baltaodžių ir juodaodžių. Su savomis istorijomis ir kultūromis, su savo tautiniais romantizmais ir lankytinomis vietomis.

Ir jos abidvi yra pasaulio ir JAV elito nuošalyje, paraštėse. Tokios daug tragedijų patyrusios pėstininkės tolimų generolų valdomose kovose. Jas ši patirtis vienija – bet dar daugiau kas skiria. Ir niekados istorijoje jos neklestėjo abidvi kartu: kai vienai ateidavo kultūrinis pavasaris ar vasara, kitai – ruduo ar žiema. Švytuoklė švytuoja toliau…

Beveik išnykusių JAV Pietų indėnų manekenai Moundville

Beveik išnykusių JAV Pietų indėnų manekenai Moundville

Ar toks mano požiūris teisingas? Nemanau, kad šiuolaikinis žmogus apskritai gali „visiškai teisingai“ suprasti 150-200 metų įvykius. Dabartinė istorija pernelyg nutolusi į priekį nuo kokių 1861 m. Kitos technologijos, kitas suvokimas, kita kultūra, nepažįstame ne tik nieko, kas būtų gyvenęs tais laikais, bet net ir nieko, kas būtų pažinojęs ką nors, gyvenusį tada.

Tad „tikras žinias“ pamažu užgožia ir į lentynėles įkalina labai šiandienės mūsų nuomonės bei tų nuomonių šaukliai.

~1960 m. Coca Cola reklama

~1960 m. Coca Cola reklama

Ypač ten, Šiaurėje, toli nuo Pietų, kur net ir paskutinio dar galimo „gyvo“ ryšio – su vieta, su šeimų legendomis – istorikai, žurnalistai neturi. Aišku, Pietų JAV istorija su Šiaurės JAV istorija turi kažkiek panašumų – bet lygiai taip pat panašumų (tik kitokių) Pietų JAV istorija turi ir su Lietuvos istorija…

Vienintelė vieta, kur dar daug ryšio su JAV Pietų istorija – patys JAV Pietūs. Gyvos atminties fragmentai išlikę dvarų sienose, iš kartos į kartą perduodamose dainose ir vudu tradicijose, visokiose „tikrų amerikiečių“ organizacijose.

Po Amerikos Revoliucijos dukterų susirinkimo Čarlstone

Po Amerikos Revoliucijos dukterų susirinkimo Čarlstone

Ir dabar gal geriausias metas laikas pamatyti JAV Pietus visapusiškai: švytuoklė jau pakankamai pajudėjo, kad jau galėtum lengvai atrasti „pilną“ juodaodžių/demokratų istoriją/požiūrį, bet dar nepakankamai, kad atrasti baltaodžių/respublikonų suvokimo būtų tapę neįmanoma (kaip jau beveik neįmanoma kai kuriose JAV Šiaurės vietose).

 JAV 'Giliųjų pietų' lankytinų vietų žemėlapis. Viliuosi, jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Giliuosius JAV Pietus

JAV ‘Giliųjų pietų’ lankytinų vietų žemėlapis. Viliuosi, jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Giliuosius JAV Pietus


Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai


Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - 4 dienų maršrutas kelionei
Niujorkas-Bostonas - 7 dienų maršrutas kelionei automobiliu
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *