Išskleisti meniu

Ar sunku eiti Jokūbo keliu

Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti.

Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti.

| 0 komentarų

Apie garsųjį Šv. Jokūbo kelią (Camino de Santiago) prirašyta begalės tekstų: vien lietuviškai penkios knygos, o kur dar visi tinklaraščiai, filmai! Bet ruoštis savai kelionei nuo to lengva netapo: daugelis šaltinių labai asmeniški, ilgi. Kažkaip trūko vieno bendro straipsnio „apie viską“.

Todėl po kelionės čia tokį parašiau pats. Jame – visi praktiniai dalykai, įspūdinga kelio istorija ir religinė reikšmė, fizinės ir dvasinės patirtys, neigiamos pusės ir kaip jų išvengti. Bei kas tie žmonės, pamilę šį kelią.

Pakeliui į Santiagą prie kelią rodančios rodyklės su kriaukle

Pakeliui į Santiagą prie kelią rodančios rodyklės su kriaukle

Šv. Jokūbo kelių – daug. Kaip pasirinkti?

„Šv. Jokūbo kelias“ iš tikro – tai daugybė kelių. Tačiau visus juos vienija du dalykai. Pirma, visi jie veda į vieną vienintelę šventą vietą – Kompostelos Santiago [Santiago de Compostela] miesto Ispanijoje katedrą. Antra, visais jais einama pėsčiomis. Dienų dienas. Net savaičių savaites. Žygiuojama šimtus ar net tūkstančius kilometrų.

Kai kas, tiesa, dar važiuoja dviračiais, joja arkliais – taip irgi galima. Bet nuvažiavęs panašų maršrutą automobiliu, autobusu ar motociklu nebūsi laikomas Jokūbo kelio piligrimu. Jokūbo kelią reikia „iškentėti“. „Išgyventi“ lėtai.

Akmenimis per upelį Jokūbo kelyje

Akmenimis per upelį Jokūbo kelyje

Yra kas eina į Santiagą net iš savo namų. Pavyzdžiui, sutikome porą, kuri į Santiagą keturis mėnesius ėjo pėsčiomis iš Šveicarijos. Jokūbas Vilius Tūras nuėjo net iš Vilniaus (virš 4000 km) ir apie tai sukūrė filmą bei knygą.

Tačiau daugelis į savo žygio pradžios tašką nuskrenda ar nuvažiuoja. Todėl „tikrieji“ Šv. Jokūbo keliai, sakyčiau, prasideda kažkur ties Ispanijos-Prancūzijos siena. Nes Kelias – tai ir visi juo einantys žmonės, tavo bendrakeleiviai. Ir tik Ispanijoje ar arti jos pavienius piligrimus jau pakeičia šimtai, tūkstančiai kasdien. Be to, visoje Ispanijoje yra aiškiai pažymėtos ėjimo kryptys, atstumai (nepasiklysi ir be GPS!), įrengta gausybė tradicinių piligrimų nakvynės namų (albergų) ir klesti gausybė tradicijų, kurias kūrė ir kuria patys piligrimai-žygeiviai.

Ant kryžiaus piligrimų sukabinti mementai apie 100 km iki Santiago

Ant kryžiaus piligrimų sukabinti mementai apie 100 km iki Santiago

Bet net ir pačioje Ispanijoje yra daug Šv. Jokūbo kelių. Kiekvienas gali pasirinkti savąjį Camino pagal turimą laiką, fizinį pasirengimą ir norus.

Iš visų maršrutų populiariausias Prancūziškasis kelias (Camino Frances), taip pavadintas ir todėl, kad kadaise Ispanijoje visus užsieniečius vadino prancūzais. Pilnas jo ilgis – 790 km, bet apie pusė jį pasirinkusių eina tik paskutinius 115 km nuo Sarijos miestelio. Todėl, kad 100 km – tai trumpiausias atstumas, kurį nuėjęs gali gauti išsvajotąją Kompostelą (apie šį sertifikatą – žemiau). Todėl, kad tokį atstumą nueini per 5-7 d.: taigi, „su viskuo“ pakanka savaitės atostogų. Ir todėl, kad čia kelias vaizdingas, bet paprastas: nėra kalnų, eina ir senukai, sako, ir neįgaliojo vežimėliu galima įveikti. Jokio fizinio pasirengimo nereikia – tad „abejojantiems savo jėgomis“, nežinantiems, ar Kelias jums, tai – puiki pradžia, o jei „užsikabinsite“ – galėsite eiti ir kitus maršrutus.

Šv. Jokūbo kelio pagrindiniai maršrutai (procentai nurodo, kokia dalis piligrimų renkasi tą maršrutą, tačiau ne visi jie eina jį visą)

Šv. Jokūbo kelio pagrindiniai maršrutai (procentai nurodo, kokia dalis piligrimų renkasi tą maršrutą, tačiau daugelis jų nueina tik dalį pasirinkto maršruto)

Vasaromis Prancūziškas kelias, ypač ta paskutinė atkarpa Sarija-Santiagas, labai „užsigrūda“: kam nepatinka masės arba jų sukeliamos problemos (pvz. sunku gauti vietą nakvynei), renkasi kitus Camino. Antrasis pagal populiarumą – Portugališkas kelias iš Portugalijos. Kam reikia didesnio fizinio iššūkio, renkasi Camino Primitivo per kalnus (Prancūziško kelio pradžioje ir viduryje kalnų irgi yra).

Akmeniniame Galisijos kaime prie tradicinio kluono horreo, apie 50 km iki Santiago

Akmeniniame Galisijos kaime prie tradicinio kluono horreo, apie 50 km iki Santiago

Lapkritį, kai ėjome mes, ir Prancūziškame kelyje žygeivių pertekliaus tikrai nebuvo (o vietoje, kur į Prancūziškąjį kelią įsilieja Camino Primitivo, sutiktas piligrimas pasakojo, kad Camino Primitivo tokiu metu ištisuose alberguose jis, būdavo, išvis nakvodavo vienas, tesutiko kelis kitus piligrimus).

Kelio išsišakojimas. Kartais tam tikras atkarpas tuo pačiu maršrutu galima eiti keliais būdais - tokiu atveju paprastai vienas variantų 'trumpesnis, bet sudėtingesnis' arba 'ilgesnis, bet vaizdingesnis'

Kelio išsišakojimas. Kartais tam tikras atkarpas tuo pačiu maršrutu galima eiti keliais būdais – tokiu atveju paprastai vienas variantų ‘trumpesnis, bet sudėtingesnis’ arba ‘ilgesnis, bet vaizdingesnis’

Kas tie žmonės, kurie eina Camino de Santiago?

Vienas žaviausių Camino dalykų yra jo bendrakeleiviai, ypač todėl, kad čia, atrodo, susirenka visas pasaulis. Ne tik kad žmonės iš įvairiausių šalių, tautybių, rasių, amžiaus grupių, turtinių padėčių. Camino sugeba pavilioti pačių įvairiausių kelionių mėgėjus. Neįtikėtina, kaip visiškai skirtingai jie pergyvena tą patį Camino!

Patyrę ir puikiai pasiruošę žygeiviai, testuojantys savo galimybių ribas (60 km per dieną? 80 km?): jie pralėkdavo pro mus lyg pro stovinčius… Ir senoliai, kuriems ir 15 km kasdien jau didelis pasiekimas (kaip abiturientai turi „gap year“ po mokyklos baigimo, tarp kai kurių šalių senjorų populiaru vos išėjus pensijon leistis į Camino)…

Nustebau palei Jokūbo kelią išvydęs daug Šikoku Henro - budistinės piligrimystės Japonijoje - reklamų. Tačiau žygeiviams ar kultūros mylėtojams įprasta vienais metais leistis į katalikišką, kitais - budistinį piligrimystės kelią

Nustebau palei Jokūbo kelią išvydęs daug Šikoku Henro – budistinės piligrimystės Japonijoje – reklamų. Tačiau žygeiviams ar kultūros mylėtojams įprasta vienais metais leistis į katalikišką, kitais – budistinį piligrimystės kelią

Ir „Tikrieji“ krikščionių piligrimai, einantys į Šventąjį Tikslą, apaštalo Jokūbo kapą: juos vienintelius vakarais sutikdavome pakelės bažnytėlių Piligrimų mišiose. Ir visokių naujųjų ezoterinių tikėjimų sekėjai, kuriems Šv. Jokūbo kelias – galinga energetinė linija, o “naiviuose” pakelės bažnytėlių lipdiniuose jie sakosi randantys slaptų mistinių simbolių.

Religingi piligrimai ant tvorų pakeliui kabina kryželius

Religingi piligrimai ant tvorų pakeliui kabina kryželius

Ir jaunuolių pramogautojų kompanijos, kurioms Camino – pretekstas kartu pašėlti, susirasti draugų, išgerti pigaus vyno pakelės kavinukėse. Ir vieniši, tylūs žmonės, kuriems Šv. Jokūbo kelias – kelionė į save, apmąstymo laikas, neretai po visokių sukrėtimų (skyrybos, netektis ir pan.).

Pilgrimų kompanija - gal eina kartu nuo pradžios, o gal susipažino pakeliui

Pilgrimų kompanija – gal eina kartu nuo pradžios, o gal susipažino pakeliui

Ir turistai, žygį Camino nusipirkę kaip eilinį „kelionių paketą“: jie nakvoja agentūros užsakytuose viešbučiuose, o daiktų nesinešioja: nuo vienos nakvynės vietos iki kitos jų kuprines veža specialūs mikroautobusai (net nustebau, kiek tokių daug: kas rytą registratūras nugula ištisos krūvos pervežimui paruoštų krepšių). Ir išsileidusieji į pirmą „tikrą savarankišką ilgą kelionę“, todėl „dėl viso pikto“ susikrovę į milžiniškas kuprines „devynias galybes ir dar truputį“ daiktų ir, beviltiškai nuskaudus pečiams, palikinėjantys kiekviename alberge po vieną-kitą taip ir nepanaudotą rakandą.

Pervežimui į kitą viešbutį ryte paliktos Santiago turistų kuprinės

Pervežimui į kitą viešbutį ryte paliktos Santiago turistų kuprinės

Camino tu gali sutikti visus juos, visus juos išklausyti ir pats jiems išsipasakoti – nes laiko užtenka viskam. Tiesa, daugelis didžiąją dalį Camino eina tylomis. Tyli, net jeigu žygiuoja keliese, kaip aš su žmona. Nes per tiek valandų, dienų, kilometrų kartu, ateina metas, kai viskas, rodosi, jau iškalbėta…

Su pakeliui sutikta piligrime aiškinuosi, kurio keliu eiti

Su pakeliui sutikta piligrime aiškinuosi, kurio keliu eiti

Tos begalinės tylinčių, tarsi užkerėtų žmonių „upės“, judančios viena kryptimi ir niekuomet atgal – vienas stipriausių mano prisiminimų iš Camino.

Net rodyklių daug kur nebereikia: įsilieji į tą upę, seki einančiais prieš tave, o tavim seka kiti, ir taip per amžių amžius.

Piligrimų upė teka per rytinį rūką. Į vieną pusę, nes niekas atgal nebeina: iš Santiago grįžta lėktuvu

Piligrimų upė ‘teka’ per rytinį rūką vos patekėjus saulei. Į vieną pusę, nes ir tie, kurie Camino eina nuo pat savo namų, grįžta paprastai vis tiek lėktuvu…

Visi eina skirtingais tempais, bet vis susitinki tuos pačius žmones. O kitų nebesusitinki, nors atsisveikinai „Iki greito“ tikėdamasis greitai pašnekėti vėl. Kaip gyvenime!

Pakeliui

Pakeliui

Kaip atsirado (ir beveik išnyko) Šv. Jokūbo kelias?

Šv. Jokūbo kelias egzistuoja jau virš 1000 metų! Dar Viduramžiais, sakoma, kasmet juo keliaudavo 250 000 žmonių per metus – tai yra ~700 kasdien, dienos metu – po piligrimą kas minutę. Susidarydavo kamščiai, apie Jokūbo kelią dar ~1138-1145 m. parašytas pirmasis pasaulyje kelionių vadovas „Codex Calixtinus“…

O juk tai buvo visai kiti laikai. Visame pasaulyje žmonių tegyveno 500 mln. Keliauti buvo be galo sunku ir neįprasta. Visi, kas leisdavosi į Jokūbo kelią, eidavo nuo pat savo namų, grįždavo irgi pėsčiomis, viskas užtrukdavo ir kelis metus (tik turtingi turėjo arklius).

Viduramžių katedra Leone, viename didžiausių miestų palei Prancūziškąjį kelią

Viduramžių katedra Leone, viename didžiausių miestų palei Prancūziškąjį kelią

Anais religingais amžiais visus juos viliojo vienas tikslas. Šv. Jokūbo kapas, kurį, sakoma, 813 m. atrado atsiskyrėlis Pajus, „sekdamas žvaigždėmis“. Katalikams labai svarbūs šventųjų kaulai (relikvijos) – o čia juk ne šiaip koks šventasis, o vienas Jėzaus apaštalų, aprašytas Biblijoje. Piligrimai prie jo kapo tikėdavosi stebuklo, nuodėmių atleidimo. Kai kurie eidavo finansuojami kokio turtingo aristokrato (jei jau anas pats pabūgo eiti, pasijusdavo geriau bent jau kokį vargšą savo vardu išsiuntęs į Santiagą). Net kai kuriems banditams leisdavo tokią kelionę pasirinkti vietoje kalėjimo bausmės!

Akmeninis senovinis kryžius (kruzeiras) palei kelią

Akmeninis senovinis kryžius (kruzeiras) palei Kelią

Nieko keisto: kelionė buvo tokia sunki, kad prieš leisdamiesi į kelią piligrimai rašydavo testamentą. Bet visgi ne tokia rizikinga, kaip į kokią Jeruzalę ar Betliejų, kuriuos valdė musulmonai ir ten eiti mažiau kas drįsdavo. Visą Šv. Jokūbo kelią valdė krikščionių valstybės, ir ilgainiui jų valdovai ir vyskupai visaip stengėsi palengvinti sunkią piligrimų dalią: pakelėse statė nakvynės namus, ligonines paliegusiems, riterių tvirtoves pakelės banditų „sutvarkymui“, akmeninius tiltus upių kirtimui, bažnyčias ir kryžius kasdieninėms maldoms…

Prie akmeninio Viduramžių tilto, iki šiol tarnaujančio piligrimams (Melidės priemiesčiai)

Prie akmeninio Viduramžių tilto, iki šiol tarnaujančio piligrimams (Melidės priemiesčiai)

Visa ta istorija, visi tie tūkstančio metų senumo pastatai – kartu su įspūdingais gamtos vaizdais – iki šiol sudaro nuostabų Camino de Santiago foną, dėl kurio Camino atsidūrė UNESCO pasaulio paveldo sąraše. Tiesa, nustebau, kaip daug kas trupa, apleista, sugriuvę…

Dabar jau sunku patikėti, bet Šv. Jokūbo kelias buvo beveik visai išnykęs. Didžiausią smūgį sudavė Reformacija: protestantai prieštaravo tokioms piligrimystėms ir „šventųjų kaulų kultams“, laikė tai kažkokiu stabų garbinimu.

Ilsiname kojas pakeliui

Ilsiname kojas pakeliui

Pusei Europos XVI a. tapus protestantiška, sumažėjo ne tik potencialių piligrimų: neliko ir piligrimams padėjusių vienuolių, kelią saugojusių riterių… Taip Kelias tapo dar pavojingesnis, nemalonesnis, o dėl to piligrimų ėjo tik dar mažiau. Užburtas ratas, kurį XIX-XX a. dar stipriau “įsuko” mažėjantis Europos religingumas. ~1950 m. Šv. Jokūbo keliu tepraeidavo keli piligrimai per metus… Atrodė, iš Camino teliko tik istorija.

Daug senų pastatų palei Camino apleista

Daug senų pastatų palei Camino apleisti

Kaip atgimė Šv. Jokūbo kelias

Camino, koks jis yra dabar, pradėjo kurtis apie ~1982 m., ir didžiausias „atgimimo“ nuopelnas tenka O Cebrero parapijos kunigui Eliasui Valinjai: sakoma, jis pats ieškojo senųjų Camino maršrutų, vežiojosi automobilio bagažinėje geltonus dažus ir tapė dabar taip įprastas geltonas rodykles. Parašė ir ispanišką kelionių vadovą po Camino.

Savo darbo vaisių nesulaukė – 1989 m., kai jis mirė, Šv. Jokūbo keliu tepraėjo 5760 piligrimai. Bet tada Camino jau populiarėjo beveik geometrine progresija… Kelyje pasirodė pirmi užsieniečiai, jie parašė savo kelionių vadovus ir knygas savo kalbomis, kurių apžavėti Kelią išbandė vis nauji ir nauji žmonės. Turbūt jokia kita kelionė neįkvepia daugiau žmonių aprašyti, nufilmuoti, parodyti savo patirtis, kaip Šv. Jokūbo kelias! Vien lietuviškai kiek turime knygų, filmų. Šv. Jokūbo kelią Vakaruose ypač išpopuliarino 2010 m. Holivudo filmas „The Way“ – jo autoriams filmo idėja, aišku, irgi gimė einant Camino.

Geltonas rodykles dabar daug kur pakeitė tokie stulpai, rodantys ne tik kryptį, bet ir iki Santiago likusį atstumą, o piligrimų dar kartais 'dekoruojami' visokias apmąstymų grafičiais

Geltonas rodykles dabar daug kur pakeitė tokie stulpai, rodantys ne tik kryptį, bet ir iki Santiago likusį atstumą, o piligrimų dar kartais ‘dekoruojami’ visokias apmąstymų grafičiais

1990 m. keliu nuėjo ~5 000 piligrimų, 2000 m. – ~50 000, 2009 m. – ~146 000, 2019 m. (pandemijos išvakarėse) – ~348 000. Populiariausi būna „Šventieji metai“ (kai Jokūbo vardadienis išpuola sekmadienį), bet praėjus nepilnam dešimtmečiui po kiekvienerių šventųjų metų jau ir eiliniais metais Jokūbo kelio piligrimų skaičius pralenkia pastaruosius šventuosius metus.

Piligrimai artėja prie miestelio

Piligrimai artėja prie miestelio

Šiuolaikinė Jokūbo kelio patirtis nebūtinai religinė – bet turi savyje kažką stebuklingo net ir ateistams. Visi jie čia vadinami piligrimais. Visi dalyvauja vietos tradicijose ir pamažu gimdo naujas. Gal neša akmenį „su savo nerimais ir kančiomis“ ir palieka jį Cruz De Ferro krūvoje, gal Iračės fontane prisipila nemokamo vyno į kriauklę – tradicinį Šv. Jokūbo keliu einančio simbolį. Gal klijuoja savo lipdukus pakelėse. Gal prie pakelės kryžių palikinėja velionio artimojo, kurio garbei ir išėjo į Šv. Jokūbo kelią, nuotraukas. Eidamas Šv. Jokūbo keliu vis matai ir matai tuos pačius prieš tave ėjusiųjų paliktus ženklus, „išmintingus tekstus“: ima atrodyti, kad tuos žmones jau pažįsti, nors niekada jų nebuvai sutikęs.

Pakelės stulpas su ir lietuvių paliktais lipdukais. Apskritai susidarė įspūdis, kad tarp lietuvių Šv. Jokūbo kelias net populiaresnis, nei tarp daugybės artimesnių šalių žmonių

Pakelės stulpas su ir lietuvių paliktais lipdukais. Apskritai susidarė įspūdis, kad tarp lietuvių Šv. Jokūbo kelias net populiaresnis, nei tarp daugybės artimesnių šalių žmonių

Visi greitai perpranta Kelio simbolius, kodus: ko vertas vien tas visur girdimas „Buen camino“. Tie žodžiai ispaniškai reiškia „Gero kelio“, bet Jokūbo kelyje jie gali reikšti ir „Labas“, ir „Viso gero“, ir „Atsiknisk, jau nusibodo su tavimi šnekėti“, ir „Norėčiau pakalbėti, bet nemoku tavo kalbos“.

Pakeliui paliktos mirusiųjų artimųjų nuotraukos. Kiti spontaniški memorialai atmena žuvusius piligrimus - kasmet kokie 10 jų padeda galvą pakeliui (avarijos, širdies smūgiai...)

Pakeliui paliktos mirusiųjų artimųjų nuotraukos. Kiti spontaniški memorialai atmena žuvusius piligrimus – kasmet kokie 10 jų padeda galvą pakeliui (avarijos, širdies smūgiai…)

Viena labiausiai matomų „naujojo Camino tradicijų“ – štampai. Savojo kelio pradžioje piligrimai įsigija „piligrimo pasus“ (jie parduodami kiekvienam pakelės miestelyje, alberguose ir pan.). Jei nori Santiage gauti Kompostelą – piligrimystės sertifikatą – privalo kas dieną tame pase gauti bent po du štampus į tą pasą (einantys ilgesnį maršrutą – bent po vieną). Įvairiausius savo štampus pasidarę kas tik netingi: kadangi žiemą daug bažnyčių buvo užrakintos, išėjo, kad mūsų pasuose po Camino dominuoja štampai iš visokių pakelės parduotuvėlių ar kavinių…

Piligrimo pasas su štampais

Piligrimo pasas su štampais

Iš pradžių viskas atrodė juokingai komerciška, net disneilendiška. Štai priklaupiu maldai pakelės bažnyčioje, o prižiūrėtojas rėkia „Štampas čia!“, nes ko gi dar čia tas piligrimas užeitų, jei ne išsvajoto štampo? Bet gal tie pasai ir neblogas būdas patikrinti, ar tikrai žmogus ėjo: teoriškai pabaigoje turėtų būti žiūrima, ar štampai sudėti eilės tvarka, ar jų datos atitinka žygio logiką (nėra pvz. „nueita“ 150 km per dieną). Apgauti sistemą, aišku, galima, na, bet judėti automobiliu 20-30 km per dieną greičiu vien tam, kad per apgaulę susiveikti pažymą, kvaila. Be to, tokie štampai – pramoga šiuolaikiniams žmonėms, dalį kurių į Camino nebe Jokūbo kapas traukia.

Bažnyčios prižiūrėtojas pagaliau gavo šansą uždėti štampą...

Bažnyčios prižiūrėtojas pagaliau gavo šansą uždėti štampą…

O šiaip tai yra nuostabu, kaip Šv. Jokūbo kelyje susiduria dvi šitokios skirtingos epochos! „Tamsieji“ Viduramžiai, iš kurių – visos akmeninės bažnyčios, tiltai, ligoninės, „kruzeirai“, tvirtovės. Ir XXI a., iš kurio – visi albergai, barai, rodyklės, motyvaciniai grafičiai, pardavimo automatai nykstančiuose akmeniniuose kaimuose.

Ir šimtai tūkstančių žmonių abiem tom epochom žygiavo (žygiuoja) tais pačiais keliais ir ta pačia kryptim; ir dabar, kaip ir prieš 1000 metų, daugeliui tai – „gyvenimo patirtis“!

Aš, šiuolaikinis piligrimas, priešais freskas su Viduramžių piligrimais kelio pašonėje

Aš, šiuolaikinis piligrimas, priešais freskas su Viduramžių piligrimais kelio pašonėje

Kiek sunkus yra Jokūbo kelias? Ką turėti su savimi?

Šv. Jokūbo kelias daugumai piligrimų – pirma tokia kelionė, ir todėl kyla daug praktinių klausimų. Pamėginsiu į juos atsakyti.

„Ar pajėgsiu fiziškai?“. Taip, manau 98% žmonių pajėgūs, tik svarbu pasirinkti tinkamą maršrutą ir tempą. Nežinant savo galimybių, verta pasilikti dieną ar kelias dienas rezervui „dėl visa ko“ (jei neprireiks, tas dienas iki skrydžio atgal galėsi įdomiai praleisti Santiage). Nustatant tempą, reikia turėti omenyje, kad iš tikro kiekvieną dieną nukulniuosi daugiau, nei atrodytų pagal žemėlapį: juk bus visokie judėjimai pirmyn-atgal į parduotuvę, ieškant nakvynės, gal užsukimas prie kokio gražaus vaizdo pakeliui ir pan. (tarkim, dieną, kai „ant popieriaus“ nuėjome 25 km, realybėje suvaikščiojau 32 km, ~42000 žingsnių). Aš nesu pratęs prie daugiadienių žygių: iš pradžių pasidarė kiek neramu, kai jau pirmą dieną prisitryniau kokias keturias nuospaudas, antrą dieną radosi nepatirti skausmai ties klubo sąnariu („Kas toliau?“). Bet paskui, įsiėjus, niekas nebeblogėjo, klubo skausmai išnyko, pripratau, ir tai būdinga daugeliui: sunkiausia diena paprastai nebūna paskutinė, ji – viena pirmųjų. Psichologinis sunkumas gali būti didesnis, nei fizinis: Kelyje juk esi be modernių technologijų ir šiuolaikinio pasaulio greičių.

Tipinis Šv. Jokūbo kelias. Kartais išvis būna asfaltuotas arba 'šaligatvis' šalia automobilių kelio, bet dažniausiai stengiamasi piligrimus nukreipti ne keliais, o įdomesniais takais per kaimus, miškus ir pan.

Tipinis Šv. Jokūbo kelias per mišką.

“Koks tas Šv. Jokūbo kelias? Kokia danga, įkalnės ir pan.?”. Jokūbo kelias nėra specialiai įrengtas piligrimams ar žygiams, kaip kokie nacionalinių parkų takai. Atvirkščiai: piligrimai ėmė vaikščioti jau egzistuojančiais keliais. Tačiau tuomet šie keliai piligrimų vardan kai kur pagerinti, išplėsti, be to, iš kelių galimų kelių ta pačia kryptimi parinkti “maloniausios” trasos. Taigi, Jokūbo keliai dažnai eina:
1.Vietinės reikšmės keliukais per kaimus, kur važiuoja tik kaimo gyventojai ir retai. Šie keliukai dažnai būna asfaltuoti.
2.Negrįstais pėsčiųjų takais per miškus, laukus.
3.Didesniais automobilių keliais – bet tokiu atveju svarbesniuose Camino maršrutuose piligrimams būna pastatytas specialus negrįstas “šaligatvis”.
4.Miestų gatvėmis, bet, kur piligrimų daug, tos gatvės dažnai skirtos tik pėstiesiems.
Įkalnės priklauso nuo maršruto ir atkarpos, jų gali ir visai nebūti, ir būti gana daug. Tačiau joks Jokūbo kelias nėra alpinizmas ar rimti aukštikalnių žygiai.

Piligrimų šaligatvyje palei didesnį kelią

Piligrimų ‘šaligatvyje’ palei didesnį kelią. Tokie šaligatviai nėra labai malonūs eiti, todėl šitaip Kelias nukreiptas tik ten, kur kitaip neįmanoma, o, vos atsiranda galimybė, rodyklės nukreipia per kokius kaimelius ar miškelius

“Ką pasiimti su savimi?“ Daugelis pasiima gerokai per daug ir paskui gailisi: kai eini šimtus kilometrų, kiekvienas kuprinės kilogramas ima jaustis. Sutikome net vyrą, kuris su savimi kuprinėje tąsėsi… kavos aparatą. Aišku, gailėjosi, „kiek šlamšto prisiėmė“.

Piligrimės Santiage

Piligrimės Santiage su gana įprastu Camino kuprinių dydžiu

Mes pasirinkome radikaliai priešingą kelią: kuprinių neėmėme išvis, nešėmės tik kas tilpo į kišenes! Ir nesigailime; kelias mums buvo ir poilsis nuo prisirišimo prie nuosavų daiktų. Bet toks variantas irgi ne kiekvienam: na, kitą gali demoralizuoti buvimas taip ilgai nesiskutus, be atsarginių drabužių ir batų.

Mes su visais daiktais, su kuriais leidomės į Šv. Jokūbo kelią (mano liemenė su kišenėmis - po neperšlampama striuke)

Mes su visais daiktais, su kuriais leidomės į Šv. Jokūbo kelią (mano liemenė su kišenėmis – po neperšlampama striuke). Be klimatui pritaikytų rūbų, kuriuos šioje nuotraukoje esame apsirengę, turėjome atsarginius apatinius ir kojines, išmaniuosius telefonus (jie tarnavo ir kaip fotoaparatai, žemėlapiai, GPS, knygos, žibintuvėliai), kroviklį, pinigines su dokumentais, minimalius higienos reikmenis (dantų šepetėlį, pastą, dezinfekcinį skystį, nosinių), bei atvirukus, kuriuos atminimui dalinome sutiktiems įdomiems piligrimams

Bet kuriuo atveju, reikia suprasti, kad Camino nėra kopimas į Himalajus, čia didžiąją dalį kelio būsi civilizacijoje, niekada ilgam iš jos neišklysi. Visi pakelės verslai dirba piligrimams. Eiliniame pakelės miestelio supermarkete prie kasos, ten, kur guli visokios kramtomos gumos ir šokoladukai, radau padėtus ir „Compeed“ pleistrus nuospaudoms, „žygeivines kojines“… Ir maisto, gėrimų tikrai įsigysi pakeliui, „rezervai“ reikalingi tik kai kuriose atkarpose.

Maisto, gėrimų ir kitų smulkių prekių automatų salonas kaime palei šv. Jokūbo kelią

Maisto, gėrimų ir kitų smulkių prekių automatų salonas kaime palei šv. Jokūbo kelią (Prancūziškasis kelias)

Taigi, tikrai neverta tąsytis ko „galbūt kada prireiks“ ar kas tik „dėl viso pikto“ – greičiausiai neprireiks, o jei prireiks – nusipirksi (pvz. eigoje pakeičiau beviltiškai peršlapusias ir dėl drėgmės ir šalčio neišdžiūstančias kojines).

Sutikti piligrimai vedasi ir šunelį (tiesa, dažniausiai jį tekdavo nešti)

Sutikti piligrimai vedasi ir šunelį (tiesa, dažniausiai jį tekdavo nešti)

Kada ir kaip pradėti žygį Jokūbo keliu? (klimatas, paslaugos)

“Kokiu metų laiku keliauti?“. Nuo metų laiko priklauso trys dalykai: žmonių kiekiai, atidarytos vietos ir klimatas. Prancūziškame kelyje vasarą, sako, tokios masės, kad reikia keltis 4 val. ryto, idant ateitum į finišą kokią 14 val., kai dar yra lovų alberguose (jei nerezervuoji, bet rezervacijos galimos ne visur). 2019 m. vien rugpjūtį kelią nuėjo 62814 žmonių, lapkritį 8237, sausį 1651. Tai viena priežasčių, kodėl lapkritį pasirinkom kaip „Aukso vidurį“ tarp minių ir vienatvės. Tiesa, lapkritį jau daug vietų pakeliui buvo uždaryta, kai kurie kaimai buvo be galimybės įsigyti maisto (kur vasarą ji būna) ir pan., bet nakvynę lengvai rasdavome net ir atėję prieš saulėlydį. Klimatas priklauso nuo maršruto. Ten, kur sueina visi keliai, Santiage ir aplink, viskas, kas ne vasara, yra labai drėgna, ten lyja kelis kartus daugiau, nei drėgniausią mėnesį Lietuvoje; tokios beveik tropinės liūtys, tik šaltos. Bet su neperšlampamais rūbais, striuke, skrybėle, net ir trys krušos per dieną nesutrukdė. Temperatūra ten pliusinė, nors ir vėsi (pvz. išeinant į kelią ryte būdavo ir +5, bet dieną kartais pakildavo iki +15). Kalnuose žiemą būna ir sniego, bet tų maršrutų nėjome. Vasarą, tuo tarpu, laukia dideli karščiai – bent jau žemesnėse Jokūbo kelio atkarpose.

Orų prognozė paskutiniams šimtui Prancūziškojo kelio kilometrų

Orų prognozė šimtui paskutinių Prancūziškojo kelio kilometrų kai ėjome lapkritį

“Kaip atvykti į starto poziciją?“. Jei, kaip daugelis, eini ne nuo savo namų, logiškiausia nuskristi į artimiausią starto pozicijai oro uostą, į kurį yra tinkamų skrydžių, ir iš ten į starto vietą važiuoti žemės transportu. Vienas dalykas, ko patarčiau nedaryti – neskristi į patį Santiagą, net jei eitumėte tik paskutinę Jokūbo kelio atkarpą ir būtų patogiausia šitaip. Santiagas bus magiškesnis, jei iki ateidamas į jį nebūsi jo matęs. Nebe Viduramžiai, nebepavyks pajusti to, ką pajusdavo į centrinę Santiago aikštę atėjęs piligrimas iš medinės pirkios, bet kai po eilės varginančių dienų mažuose kaimuose išvydau Santiago didybę, dar galėjau pajusti žiupsnelį anos magijos… Na, jei jau skrisite į Santiagą, bent jau nevažiuokite iš oro uosto į patį miestą, pasilikite tai Šv. Jokūbo kelio finišui…

Iki Portomarino nuo čia 3 km. Viską kitaip vertini, kai eini pėsčiomis. Tok kaimą jau vadini dideliu miestu, o asfaltuotą kelią imi nejučia vadinti greitkeliu.

Iki Portomarino nuo čia 3 km. Viską kitaip vertini, kai eini pėsčiomis. Tokį nakvynei tinkamą kaimą jau vadini dideliu miestu, o asfaltuotą kelią imi nejučia vadinti greitkeliu. O 3 km tau – geras gabalas kelio, kone valanda.

Kur nakvoti ir ką valgyti Jokūbo kelyje?

“Kur nakvoti Šv. Jokūbo kelyje?“ Variantų daug. „Klasikinis“ – albergai, kur miegama didelėse dviaukščių lovų pilnose patalpose, tarsi hosteliuose.

Pigiausi albergai – valstybiniai ar religiniai. Į juos įleidžia tik su piligrimo pasais, ten neretai duoda tik paklodę ir, norint užsikloti, reikia miegmaišio. Tokių albergų neįmanoma užsakyti iš anksto. Brangesni (50% ar dvigubai) – privatūs albergai, kur dažniau duoda ir užklotą (miegmaišis net žiemą nebebūtinas), neprivalomas ir piligrimo pasas. Apsistojant alberguose kai kurie siūlo turėti ausų kamštukus (knarkimas…) bei tikrinti lovas, ar nėra blakių.

Piligrimai registruojasi Alberge ir lips į nakvynės kambarius viršuje

Piligrimai registruojasi Alberge ir lips į nakvynės kambarius viršuje

Yra Jokūbo kelyje ir viešbučių, irgi įvairių: nuo kambarių su bendra vonia iki prabangių viešbučių. Neretai privatūs albergai kartu yra ir viešbučiai: turi ir atskirų kambarių. Kambariuose yra visa patalynė. Kai ėjome dviese, kainos skirtumas tarp dviejų lovų privačiuose alberguose ir pigiausių atskirų kambarių buvo labai nedidelis, o miegant vienoje lovoje buvo galima apsikabinti, kas žiemą nešildomose patalpose padėdavo nesušalti. Bet keliaujant vienam lova išeis gerokai pigiau.

Bendroje privataus albergo/viešbučio patalpoje (čia turėjome atskirą kambarį, bet tualetas buvo bendras)

Bendroje privataus albergo/viešbučio patalpoje (čia turėjome atskirą kambarį, bet tualetas buvo bendras)

“Kur ir ką valgyti?“ Galima įsigyti maisto ir gėrimų parduotuvėse, kai kur – automatuose. Yra ir daug kavinių, restoranų, tiesa, jie gana nepigūs, vyrauja vietinės virtuvės maistas. Populiarios (bet brangokos) „piligrimų vakarienės“ iš kelių patiekalų ir vyno.

Apskritai, daug kas palei Jokūbo kelią, bent jau populiariausias atkarpas, įžūlokai komercializuota. Akis bado visokie šūkiai „Jokūbo kelią būtinai eikite su šia apyranke“, geltonos rodyklės į „Piligrimų banką“, alaus reklamos su piligrimais… Dar pasirodė, kad kai kuriems vietiniams trūksta svetingumo: pavyzdžiui, ne vienas išvijo piligrimus iš kavinės į baisią liūtį, nes atėjo laikas siestai; ne vienoje nakvynės vietoje šildymas būdavo įjungtas tik tol, kol piligrimai rinkdavosi nakvynės vietą – greitai po to, kai visi susimokėdavo, šildymą išjungdavo.

Tai - alaus reklama...

Tai – alaus reklama…

Nors gal toks vietinių požiūris nieko keisto: ne kiekvienam turbūt, patiktų, kad per jo kaimą nusikreiptų nesustojanti „piligrimų-žygeivių upė“. Ten, kur piligrimų mažiau, vietiniai buvo daug malonesni: pakeliui į kelio pradžią vienas viešbučio tarnautojas net pusryčius nupirko.

Beje, viešų tualetų palei Kelią nėra; verta turint progą pasinaudoti albergų ar restoranų tualetais, bet šiaip dažniausiai, kaip ir Viduramžiais, tam tarnauja miškai, pievos ir t.t.

Jokūbo kelias eina per kaimą

Jokūbo kelias eina per kaimą

Santiagas, Jokūbo kelio finišas

Daugelis knygų ir filmų apie Jokūbo kelią tiesiog nusikalstamai mažai dėmesio skiria jo finišui – Santiago miestui. Todėl nebuvau pasiruošęs šitokiai didybei! Ne tik Santiago katedros, bet ir visos eilės kitų milžiniškų Viduramžių pastatų: vienuolynų, piligrimų ligoninės, dabar paverstos viešbučiu-muziejumi. Ir apskritai senamiesčio: kai Ispanija liko neutrali per abu pasaulinius karus, ten išliko visi seni pastatai, siauros, pėstiesiems skirtos gatvelės. Yra ten ir pilgrimysčių muziejus.

Ant žemės atsisėdę piligrimai gėrisi Santiago katedra

Ant žemės atsisėdę piligrimai gėrisi Santiago katedra

Net ir nereligingiems verta sudalyvauti katedros mišiose: jos čia irgi ypatingos, jų metu skaitomas sąrašas šalių, iš kur per pastarąsias 24 val. atvyko piligrimai, o per šventines mišias virš maldininkų aštuoni vyrai įsiūbuoja botafumeiro – pasaulyje analogų neturintį milžinišką smilkytuvą.

Botafumeiro ir piligrimų Mišias Santiago katedroje laikantis kunigas

Botafumeiro ir piligrimų Mišias Santiago katedroje laikantis kunigas

Santiagui tikrai verta pasilikti bent pora dienų, kad ir tam, kad besiilsėdamas centrinėje Obradoiro aikštšėje stebėtum šimtus kitų piligrimų, kurie ten ateina, visa širdimi džiūgauja, įgyvendinę savo tikslą. Šypsodamiesi kaip gal niekad gyvenime gulasi tiesiog ant aikštės grindinio, ant kuprinės tarsi pagalvės, ekstatiškai žiūrėdami į didingosios katedros bokštus, klausydamiesi jos varpų ir gatvės muzikantų dūdmaišių.

Obradoiro aikštės vaizdai - kas jau sunkiai paeina, kas rengia pergalingas fotosesijas...

Obradoiro aikštės vaizdai – kas jau nori tik gulėti, kas rengia pergalingas fotosesijas, kas tiesiog ieško, kur pasidėti kuprinę…

Kad ir koks žavus tas momentas, daugybė nori jį atidėti. Ne vienas kalbintas piligrimas nutarė vakare į Santiagą neiti – paskutinį kartą dar nakvoti pakeliui, vos 5 km iki Santiago, kur ant Monte do Gozo kalno, nuo kurio pirmąkart pamatai Santiago katedros bokštus, įrengtas milžiniškas 1500 lovų albergas ir „turistinis miestelis“.

Nuo Monte Do Gozo kalno Prancūzų arba Primitivo keliais einantys piligrimai pirmą kartą pamato Santiago katedros bokštus. Čia stovime būtent toje vietoje, greta paminklo piligrimams

Nuo Monte Do Gozo kalno Prancūzų arba Primitivo keliais einantys piligrimai pirmą kartą pamato Santiago katedros bokštus. Čia stovime būtent toje vietoje, greta paminklo piligrimams

Šiaip ar taip įeidamas į Santiagą išeini iš to „Camino burbulo“ kuriame gyvenai savaitę, mėnesį ar ilgiau. Nebesi įstrigęs aname keistame pasaulyje iš nesibaigiančių žygių per leisgyvius religingus Viduramžius.

Santiago De Kompostelos įvažiavimas, apkaišytas piligrimų žinutėmis ir simboliais: čia dar pėsti eina tik jie, bet netrukus tai pasikeičia

Santiago De Kompostelos įvažiavimas, apkaišytas piligrimų žinutėmis ir simboliais

Santiage pasitiko vaivorykštinės vėliavos, „transfeminisčių“ atsišaukimai, o galiausiai, artėjant prie tos vietos, kur šv. Jokūbo kelias įsilieja į Santiago senamiestį, grafitis su kūju ir pjautuvu bei šūkiu „Tourists go home“ – visi „gyvenimo kelionę“ įgyvendinę piligrimai vietos komunistams tėra nepageidaujami turistai… Priešingai konservatyviems Ispanijos kaimams, Santiage kraštutinių kairiųjų – daug. Tiesa, aną komunistinį grafitį kažkas mėgino nutrinti: nežinia, ar todėl, kad mylėtų piligrimus, ar todėl, kiek pelno jie miestui atneša.

Čia, kur Šv. Jokūbo kelias jau eina per Santiagą, bet iki katedros dar keliasdešimt minučių

Čia, kur Šv. Jokūbo kelias jau eina per Santiagą, bet iki katedros dar keliasdešimt minučių

Aišku, „išėjimas iš Camino burbulo“ turėjo ir savo pliusų. Kol ėjom Šv. Jokūbo keliu, galėjome jaustis tokie šiek tiek nevykėliai: daugelis ėjo greičiau už mus, kasdien nueidavo ilgesnius atstumus, pradėjo savo žygius iš toliau. O Santiage staiga tapome didvyriais: dauguma ten sutiktų turistų į miestą atvažiavo ar atskrido, žygis Šv. Jokūbo keliu jiems atrodė kaip nepasiekama svajonė – „Abejoju, ar drįsčiau ir pajėgčiau“. Taip ir man atrodė, kai apie Jokūbo kelią išgirdau pirmąsyk… Dabar visi jie, išgirdę, kiek nuėjome, sveikino mus, žavėjosi, tarsi būtume padarę kažkokį eiliniam žmogui sunkiai prieinamą žygdarbį… Jokūbo kelias turi tokią aurą.

Ką tik atsiėmėme Kompostelas - lotynų k. išrašyti pažymėjimai kelią įveikusiems piligrimams. Santiage 'eiliniams turistams' buvo smagu pamatyti mūsų pažymėjimus...

Ką tik atsiėmėme Kompostelas – lotynų k. išrašyti pažymėjimai kelią įveikusiems piligrimams. Santiage ‘eiliniams turistams’ buvo smagu pamatyti mūsų pažymėjimus…

Dalis piligrimų Santiage nenori tos auros paleisti. Jie renkasi eiti toliau – ~90 km į Finisterę ar Mušiją, „Pasaulio galą“, Atlanto vandenyno krantą, kur, esą, į savas piligrimines keliones dar iki atsirandant krikščionybei eidavo pagonys, o pagal „naujuosius ritualus“ piligrimai ten sudegina savo smirdinčias kojines ar batus (socialinės reklamos ant šiukšlių konteinerių ragina verčiau patausoti gamtą ir tai išmesti).

Tiems, kas nori pamatyti Finisterę, bet jau turi atgalinius skrydžio bilietus ar yra pernelyg pavargę, pilnas Santiagas siūlymų „vienos dienos ekskursijai autobusu“…

Nulinis kilometras Finisterėje

Nulinis kilometras Finisterėje. Čia jau nėjome – atvažiavome.

Piligrimai išskrenda namo, bet ne vienas pasižada dar grįžti į Jokūbo kelią. Kai kurie „su visam“: įkurs kokį restoranėlį ar albergą palei kelią ir gyvens tame piligrimų pasaulyje…

Pensionas "Du vokiečiai" pakeliui

Pensionas “Du vokiečiai” pakeliui

Mes į kai kurias Šv. Jokūbo kelio vietas irgi paskui grįžome, tiesa, trumpam ir kitaip – automobiliu. Kaip keista tada buvo kokį “savaitės žygio kelią” nuvažiuoti per valandą… Ech, kaip modernios technologijos “sumažino pasaulį”! Bet eidamas Camino dar gali pajusti koks jis didžiulis kliaujantis tik savom kojom, koks jis milžiniškas atrodė kiekvienam iki automobilių, traukinių, lėktuvų išradimo.

Vietoje pabaigos. Ar Jokūbo kapas tikras?

Prieš pradėdami žygį porai dienų apsistojome butuke šalia Jokūbo kelio. Buvo žavu stebėti tą piligrimų upę, į kurią netrukus turėjome įsilieti ir mes, dalyvauti piligrimų mišiose.

Sarijos centrinė gatvė, kur savąjį žygį pradeda ~25% visų Camino Santiago piligrimų. Žiema, todėl tuščia.

Sarijos centrinė gatvė, kur savąjį žygį pradeda ~25% visų Camino de Santiago piligrimų.

Bet kartu kamavo ir klausimas – kiek tikra visa tai, kuo pagrįstas Camino? Šv. Jokūbo kapas? Nėra jokių įrodymų: atsiskyrėlis Pajus „sekė žvaigždėmis“, rado kažkokias puošnias romėniškas kriptas, ir čia pat nusprendė, kad tai Šv. Jokūbo kapas, vien todėl, kad, kaip teigė legendos, Jokūbas apaštalavo Ispanijoje. Tačiau šios legendos nepagrįstos Biblija, atsirado gerokai vėliau, o Jokūbas nužudytas Izraelyje.

Prie šv. Jokūbo kapo po Santiago katedros altoriumi

Prie šv. Jokūbo kapo po Santiago katedros altoriumi

Ilgainiui legendos vis „gražėjo ir gražėjo“. Iš pradžių manyta, kad Jokūbo kūnas buvo parplukdytas iš Izraelio į Ispaniją. Vėliau jau pradėta pasakoti, kad Jokūbo kūnas parskraidintas skraidančiu laivu, kurį dangumi tempė angelai. O kol Jokūbas dar buvo gyvas, jį Ispanijoje aplankė pati Mergelė Marija, atplaukusi į Mušiją akmeniniu laivu…

Tas istorijas greičiausiai kūrė ir „tobulino“ patys piligrimai. Viduramžiais buvo įprasta, kad piligrimai mainais už maistą ar nakvynę pasakodavo visokiems niekad savo kaimo nepalikusiems ūkininkams apie kelionę: ką matė, ką girdėjo, ką sužinojo. Niekas negalėjo nieko patikrinti, tad kodėl neapžavėjus klausytojų kokiom įspūdingom pasakaitėm?

Mušija, kur, pasak legendų, išsilaipino Marija. Akmeninį laivą įsivaizduoti galbūt padėjo uolos-akmenys, į kurias čia dūžta bangos

Mušija, kur, pasak legendų, išsilaipino Marija. Akmeninį laivą įsivaizduoti galbūt padėjo uolos-akmenys, į kurias čia dūžta bangos

Ir šiuolaikiniai piligrimai kuria legendas, tik kitokias! Štai viena legenda pasakoja, neva ant 10 eurų pavaizduotos Melidės bažnyčios durys, ši legenda rašoma net knygose apie Jokūbo kelią kaip tiesa

Ir šiuolaikiniai piligrimai kuria legendas, tik kitokias! Štai viena legenda pasakoja, neva ant 10 eurų banknoto pavaizduotos Melidės bažnyčios durys, taip rašoma net knygose apie Jokūbo kelią. Na, kai lėtai eini, turi daug galimybių daug ką pastebėti, įžvelgti sąsajas, fantazuoti…

Tačiau nuėjus Camino, tokios mintys dingo. Gal ne tiek svarbu, ar ten Jokūbo kapas, ar kokio šiaip garbingo romėno. Svarbu, ką tas kapas įkvėpė. Valdovai ir architektai čia sukūrė pasaulinės reikšmės šedevrus. Čia pasikeitė ir toliau keičiasi milijonų piligrimų gyvenimai. Žmonės jaučiasi pagiję, atradę gyvenimo prasmę. Visuotinė Kelionė, į kurią panašių pasaulyje nėra…

Santiago katedros fragmentas

Santiago katedros fragmentas

Kaip pasakytų dažnas šių laikų krikščionis, bažnyčia – tai ne paauksuoti paveikslai ar sarkofagai, tai – žmonės, bendruomenė. Ir kurgi pasaulyje daugiau žmonių kartu darė ką nors tikėjimo vardan, nei Camino de Santiago? Ir čia eina net ne tik Bažnyčia, čia kažkokia sunkiai apibrėžiama žmonijos dalis, kurią kažkaip suvienijo ir tuo pačiu keliu siunčia tas pats vienas vienintelis įvykis, atsitikęs jau prieš daugiau nei 1200 metų – kai atsiskyrėlis pasakė vietiniam vyskupui radęs Šv. Jokūbo kapą.

Kai pagalvoji – argi čia ne stebuklas?


Visi mano kelionių po Ispaniją vadovai


Kelionės po Ispanijos žemyną

1. Madridas - šėlstantis senovinis didmiestis
2. Barselona - pasakiškiausios architektūros didmiestis
3. Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti
4. Galisija - kitokia Ispanija. Drėgna, vėsi, šventa


Kelionės po Ispanijos salas

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala
7. Maljorka - nuo tradicinių miestų iki kurortų šėlsmo

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *