Išskleisti meniu

Bankoko lankytinos vietos

Bankokas – rytietiška pasaulio turizmo sostinė

Bankokas – rytietiška pasaulio turizmo sostinė

| 4 komentarai

Bankokas – populiariausias tarp turistų pasaulio miestas! Aplenkė Paryžių, Londoną, Romą, Niujorką…

Palyginus su Vakarų didmiesčiais, Bankokas visiškai kitoks. Jis nė neturi aiškaus centro. Totalinis chaosas, kontrastai tarp purvinų upių ir dangoraižių stogų barų, tarp šaligatvių prekijų ir japoniškų prekybos centrų, tarp tuktukų ir “dangaus traukinių”, tarp vienuolių ir prostitučių – jo žavesio dalis.

Neįprastos ir Bankoko lankytinos vietos: rytietiškos, auksu spindinčios, persmelktos unikalia Tailando kultūra. Bankoko niekada neužkariavo jokia užsienio imperija ir trys Europoje primištos vertybės – “Karalius, religija, tauta” – Tailando sostinėje tave supa nuolatos.

Bankoke praleidau dvi intensyvias savaites ir rajonas po rajono atskleisiu, ką pamatyti – ir patirti – Azijos turizmo sostinėje.

Bankoko panorama iš vieno daugybės dangoraižių

Bankoko panorama iš vieno daugybės dangoraižių

Taip pat skaitykite ir bendrą straipsnį apie Tailandą ir jo kultūrą.

Bankoko senamiestis – šventyklų ir rūmų didybė

Bankoko širdis – Ratanakosin rajonas. Amžiumi jis negali prilygti Europos senamiesčiams, mat iki Tailandas į Bankoką perkėlė sostinę (1782 m.) ten tebuvo kaimas. Tačiau didybe Ratanakosinas gali lygintis su Paryžiumi ar Londonu. Net dabartinis Tailando istorijos periodas Tailande vadinamas Ratanakosino periodu.

Ratanakosine – svarbiausios Bankoko (ir Tailando) šventyklos bei karalių rūmai. Visų pirma. Didieji rūmai milžiniškas pastatų kompleksas. Nors kone Dievui prilyginamas Tailando karalius ten jau 100 metų kaip nebegyvena, didžioji komplekso dalis turistams uždaryta – bet ir to, kas atidaryta pakanka per akis. Įspūdingiausia Smaragdinio Budos šventykla. Tajams svarbiausia, nes ten laikomas “Smaragdinis Buda” (mažytė, bet labai svarbi statulėlė), o turistams – nes viskas taip didinga: auksinės stupos, žalių pabaisų skulptūros, dievaičio Ramos gyvenimą pasakojančios spalvingos freskos…

Smaragdinio Budos šventykloje. Tajų šventyklos - ištisi pastatų kompleksai

Smaragdinio Budos šventykloje. Tajų šventyklos – ištisi pastatų kompleksai

Antra pagal svarbą šventovė Wat Pho garsėja milžiniška gulinčio Budos skulptūra. Verta dėmesio ir Auksinio kalno šventykla – nes nuo viršaus atsiveria gražūs Bankoko vaizdai.

Beje, į visas Bankoko šventyklas gali patekti tik tinkamai apsirengęs: kad nesimatytų pečių, kelių. Pagrindinėse duoda (ar nuomoja) sarongus (tradicinis vietinis rūbas), tačiau geriau ir patogiau po Ratanakosiną vaikščioti taip, kad persirenginėti nereiktų. Karaliaus rūmuose reikalavimai aprangai dar griežtesni: negali būti jokių šortų ir trumpų rankovių.

Sarongai, kuriuos liepia susijuosti karalių rūmuose

Sarongai, kuriuos liepia susijuosti karalių rūmuose

Ratanakosine stūkso ir du svarbiausi Bankoko muziejaiNacionalinis muziejus ir Siamo muziejus. Nacionalinis muziejus – tradicinis, pilnas visų Tailando istorijos laikotarpių meno kūrinių, žadą atimančių “karališkų vežimų” kurias karalius ir Budų statulos per šventes išvežamas į gatves. O Siamo muziejus modernus: vaizdu, garsais, pavieniais daiktais ten mėginama atsakyti į klausimą, “kas yra tajiškumas”. Kitose šalyse tokių vietų autoriai, būna, klysta, rašo turistams nesuprantama kalba. Bet Tailandas prie turistų pripratęs jau daug dešimtmečių ir Siamo muziejus gali sudominti net tą, kas muziejų nemėgsta.

Senasis Tailando menas Nacionaliniame muziejuje. Kartais ten vyksta nemokamos neblogos ekskursijos.

Senasis Tailando menas Nacionaliniame muziejuje. Kartais ten vyksta nemokamos neblogos ekskursijos.

O patys keisčiausi Bankoko muziejai yra Šririradž ligoninėje anapus upės nuo Ratanakosino. Jų ten net šeši ir juose – apsigimę kūdikiai formaline, mirties bausme nuteistų žudikų pajuodusios mumijos, parazitai, nužudymo įrankiai, sumaitotų aukų nuotraukos… Tailando kultūra tiesiog kitokia ir kas Europoje tabu – ten visai normalu. Anapus upės ir baltoji Wat Arun šventovė, dekoruota netgi įmūrytomis lėkštėmis – itin gražiai atrodo per saulėlydį.

Wat Arun šventykla Bankoke

Wat Arun šventykla Bankoke

Khao San kelias – vakariečių jaunimo pramogoms

Populiariausiu tarp turistų pasaulio miestu Bankokas tapo daugiausiai kinų dėka. Mes, europiečiai, esame išlepę nuo daugybės gražių istorinių didmiesčių, į kuriuos galime nuvykti savaitgaliui ar keturioms dienoms. Kinams pasirinkimas mažesnis: Azijoje Bankokas vienas nedaugelio miestų, taip gerai atlaikęs karus, revoliucijas, žemės drebėjimus.

Tačiau iki Bankoką atrado kinai, jis jau dešimtmečius aitrino vaizduotę vakarų “kuprinėtojams“: taupiems jaunuoliams, atvykusiems į Pietryčių Aziją ieškoti gyvenimo nuotykio.

Ir Khao San kelias – iki šiol jų gyvenimo būdo širdis. Jo pigiuose hosteliuose susipažįsta, susidraugauja, net įsimyli prancūzai ar anglai, o paskui vakaroja gausybėje naktinių barų (prieš susiplanuodami kelionę į garsiausią Tailando vakarėlį – Full Moon Party).

Kuprinėtojai Khao San kelyje

Kuprinėtojai Khao San kelyje

Khao San kelią nūnai pamėgo ir kitokie, vyresni ir mažiau taupantys turistai: tiesiog ten viskas pritaikyta vakariečio skoniui. Yra daug galimybių paragauti vietinių tradicijų, bet kartu nepamiršti savųjų pomėgių. Mat daugelyje kitų Bankoko rajonų net barą, kaip mes jį suprantame, rasti sunku: patys tajai “pasisėdėjimų” ten nelabai supranta – jei geria, tai ir valgo.

Čao Prajos upė – purvas ir romantika

Į Bankoko “senamiestį” Ratanakosiną ir Khao San kelią visuomet atvykdavome taip, kaip nuo pat Bankoko įkūrimo atkeliaudavo vietiniai: plaukte Čao Prajos upe. Bankokas turi metro, bet į istronę miesto širdį traukiniai dar neveža. Gal tik geriau: plaukimas maršrutiniu laivu romantiškas, pigus, ir visgi aplenkiantis neregėto baisumo Bankoko kamščius. Pro šalį pakrantėje sklendžia paupio kavinės ir skurdžių namai ant polių, auksiniai šventyklų špiliai, prasilenki su krovininių baržų junginiais ir keltininkais, skersai upės plukdančiais ten, kur trūksta tiltų..

Keltas per Čao Prają. Tokių veikia keliolika, nes tiltai yra ne visur

Keltas per Čao Prają. Tokių veikia keliolika, nes tiltai yra ne visur

Jei ne dangoraižiai – galėtum sakyti “viskas kaip prieš 100 metų”. O ir tie dangoraižiai tajiški: padabinti karaliaus nuotraukomis, jį šlovinančiais šūkiais…

Čao Prajos paupio rajonas į pietus nuo Ratanakosino turi ir daug europietiškų pastatų: Prancūzijos, Portugalijos ambasados, bažnyčios ir katedra. Mat ten XIX a. kūrėsi Europos diplomatai, pirkliai. Priešingai nei daug kur Azijoje, čia buvo svečiai, o ne valdovai – taip niekada ir neužkariavo Tailando. Ir jų pastatus apsupo azijietiški: Harūn musulmonų rajonėlis, kinų rajonas, panašus į vieną didelį turgų.

Senoji Bankoko gaisrinė statyta XIX a., kai Tailando karaliai mėgino imituoti vakarietišką pastatų stilių, ypač ten, kur gyveno dauguma vakariečių paupyje. Dabar ji apleista.

Senoji Bankoko gaisrinė statyta XIX a., kai Tailando karaliai mėgino imituoti vakarietišką pastatų stilių, ypač ten, kur gyveno dauguma vakariečių paupyje. Dabar ji apleista.

Čao Praja ir purvina lyg prieš šimtmetį: mačiau, kaip net brangaus “vakarietiško” restorano šeimininkai upėn pila paplavas. Plaukioja šiukšlės, paupio trobų “kanalizacija” irgi viską pila tiesiai ten. Rekomenduojama gink dieve saugotis, kad kokio praplaukiančio katerio bangos neaptaškytų veido. Tačiau neįtikėtina, bet Čao Praja tiesiog pertekusi žuvimis – pažvelk į bet kurį lopinėlį ir tuoj jas išvysi, netgi nuo kranto.

Saulei sutemus upė persimaino: paupio kavinėse prasideda vakarienių bufetai su koncertais ir liaudies šokiais turistams, o dar daugiau tokių – spindinčiuose Čao Prajos kruizuose. Laivai vos sutalpina norinčiuosius: vien pavadinimu “Čao Prajos princesė” – penki laivai.

Bufetas vakarienės kruize. Apskritai bufetai siūlomi daug kur Bankoke kaip 'priedas' prie vaidinimo ar kitokių pramogų. Dažniausiai geri bufetai.

Bufetas vakarienės kruize. Apskritai bufetai siūlomi daug kur Bankoke kaip ‘priedas’ prie vaidinimo ar kitokių pramogų. Dažniausiai geri bufetai.

Satonas ir prabangieji gyvenamieji dangoraižiai

Pietinis Čao Prajos kruizų ir maršrutinių laivų kelionės galas – Satonas, vienas šiuolaikinių miesto centrų (kartais rašo Sathorn – Tailande įprasi, kad tas pačias vietas iš tajų rašto į lotynų raštą vietiniai kas kartą perrašo skirtingai).

Satoną iš tolo atpažinsi iš State Tower dangoraižio klasicistinių baliustradų. “Jeigu senovės Graikijoje būtų statę dangoraižius, būtų atrodę taip” – girdėjau gerą mintį. State Tower architektas baigė liūdnai (pradėjo statyti kitą panašų dangoraižį “Sathorn Unique” netoliese, vėliau buvo suimtas, o Sathorn Unique iki šiol – apleistų vietų mėgėjus traukiantys “griaučiai”). Bet State Tower viršūnės viešbutis ir baras ant stogo (dangoraižių barai – tikra Bankoko tradicija), jo Michelin** restoranas – tikras Bankoko prabangos simbolis.

State Tower (dešinėje) ir Bankoko katedra

State Tower (dešinėje) ir Bankoko katedra

Mums permokėti už gėrimus viršūnėje nė nereikėjo, nes 41 “State Tower” aukšte išsinuomavome butą. ~100 kv. m butas su nuostabiu vaizdu ir balkonu atsiėjo ~45 eurus už naktį. Vėliau, grįžinėdami iš Bankoko, Paryžiuje už tokią sumą įpirkome tik ankštą viešbčio kambarėlį kažkur priemiestyje… Aišku, ir Bankoke nakvynės verta paieškoti, neimti pirmos pasitaikiusios. Darykite kaip aš: susiraskite patinkančius dangoraižius, “Air BnB” juos pritraukite (zoom) ir pamatysite visus butų siūlymus tame name. Beveik visų to paties dangoraižio būtų išplanavimas – vienodas, o kainos skiriasi net dvigubai… Tačiu jei visgi norėtumėte pasikelti į dangoraižio viršūnės barą – jų Bankoke daugybė, palyginkite vaizdus, kainas, aukščius, rajonus… Mes buvome Baiyoke 2 pastato, kuriame, priešingai daugeliui, nėra privalomos formalios aprangos.

State Tower balkonų eilė iš mūsų balkono - į priekį atsiveriantį vaizdą galite pamatyti pirmojoje šio straipsnio nuotraukoje. Beje, už balkono – vienintelis buto langas: taupant brangią vėsą, Tailande toks išplanavimas įprastas, kad didžioji dalis buto patalpų neturi langų ir net dieną ten būnama su elektra.

State Tower balkonų eilė iš mūsų balkono – į priekį atsiveriantį vaizdą galite pamatyti pirmojoje šio straipsnio nuotraukoje. Beje, už balkono – vienintelis buto langas: taupant brangią vėsą, Tailande toks išplanavimas įprastas, kad didžioji dalis buto patalpų neturi langų ir net dieną ten būnama su elektra.

State Tower – kaip ir daugelio Bankoko dangoraižių – papėdė nėra kažkokia prabangos oazė: ten pigūs “gatvės maistai”, kuriais Bankokas garsėja, prekijai, drabužių nuoma (“mūsų apranga tinka State Tower Sky Bar” – šaukia nuomotoja, ir verslas einasi), drėgmės suėsti eilinių tajų daugiabučiai. Toks jau tas Bankokas: skurdas ir turtas, paprastumas ir prabanga – visad šalia. Kažkada gal kai kas keisis: valdžia žada iš pagrindinių gatvių pašalinti šaligatvius okupavusius prekijus: “Bankokas jau – turtingas didmiestis – ir niekur turtinguose didmiesčiuose tokių dalykų nėra”. Prekijai pyksta – “mes Bankoko veidas, tūkstančiai čia ir skrenda ragauti gatvės maisto”. Jį valgo ir kone visi bankokiečiai, mat namie maisto gamintis neįprasta. Higiena gatvėje gal ir netobuliausia, bet ne taip blogai, kaip atrodo: pavyzdžiui, visi ledukai atvežti centralizuotai, o ne “krano vandens”.

Restoranas "State Tower" papėdėje

Restoranas “State Tower” papėdėje

Kaip galbūt atrodys visi Bankoko centrai ateityje jau šiandien galima išvysti Asiatique (trys Čao Prajos upės prieplaukos nemokamu laivu į pietus nuo Satono). Buvę eksportinio uosto sandėliai ten virto prabangiu prekybos ir restoranų rajonu. Yra ir “gatvės maisto turgus” – bet toks išvalytas, tvarkingas, net vakarietiškas. Ten pardavinėja ir kraštutinai tajiškus patiekalus (kam nors keptų vabzdžių?), tačiau kainos jau – beveik kaip Lietuvoje. Bankokas, atrodo, ties tokiu lūžiu, kaip koks Tokijas 1970 m. – jau pilna modernių, šiuolaikinių, “pasaulinio lygio” vietų, bet vis dar gali rasti ir tūkstančius tradicinių, kur “laikas sustojęs”. Aišku, ne Asiatique.

Asiatique labai vakarietiškai pardavinėjami ir durianai, Tailande vadinami vaisių karaliais, bet dėl aštraus kvapo daug kur net uždrausti. Man jų skonis nepatiko.

Asiatique labai vakarietiškai pardavinėjami ir durianai, Tailande vadinami vaisių karaliais, bet dėl aštraus kvapo daug kur net uždrausti. Man jų skonis nepatiko.

Siamo aikštė – šventyklos, prekyba ir dangaus traukiniai

Pats brangiausias Bankoko rajonas – Siamo aikštė, kur susikerta abidvi miesto dangaus traukinių (Skytrain) linijos. Prislėgtas tų didelių nesibaigiančių geležinkelio tiltų rajonas atrodo savaip niūriai, net distopiškai – bet kartu ir moderniai, tarsi iš mokslinės fantastikos filmo. Tas geležinkelis – keturių aukštų. Ketvirtame jo aukšte (sulig vienuoliktais aplinkinių pastatų aukštais) – viršutinė linija, trečiame – apatinė, antrame – pėsčiųjų takas ir parduotuvės (ten gali vaikščioti po tą rajoną nenulipdamas žemyn, vengdamas perėjų ir šviesoforų), pirmame – gatvė.

Siamo aikštėje – prabangiausi Bankoko prekybos centrai, vienu metu tapę dažniausiai “Instagram” fotografuojamais pasaulio objektais (bankokiečiams labai svarbu pasirodyti). Tačiau tenai ir gyviausios Bankoko šventyklos, dieną naktį pilnos maldininkų. Ypač Eravano šventykla kur tajai laukia gyvoje eilėje idant galėtų vietinę šokėjų trupę nusamdyti ritualiniam šokiui prieš Brahmos statulą.

Eravano šventykla po Dangaus traukinių linijomis

Eravano šventykla po Dangaus traukinių linijomis

Taip, Brahmos, o ne Budos. Dauguma tokių šventovių – hinduistinės, kitos išvis skirtos “sklypo dvasioms”. Jas pastatė gretimų pastatų savininkai: Tailande įprasta vengiant nesėkmių greta naujo pastato įkurti ir šitokią šventovę, nešti jai aukas. Tajai nesuprastų klausimo “juk esate budistai, kodėl meldžiatės hinduistų dievams ir pagoniškoms dvasioms?”. Čia kaip pas mus horoskopai – lyg ir nesusiję su religija, bet daug kas tiki. Sėkmės ar turtų paprašyti hinduistų dievybės paprasčiau nei asketiško Budos….

Ir niekur šis tajų “tautinis religingumas” neatrodo neįprasčiau, nei Bankoko Siamo aikštės prabangos ir supermodernių traukinių apsuptyje.

"Valgyk, melskis, apsipirkinėk" - toks oficialus Siamo aikštės rajono šūkis

“Valgyk, melskis, apsipirkinėk” – toks oficialus Siamo aikštės rajono šūkis

Nuo Siamo aikštės, prislėgtas dangaus traukinių linijos, driekiasi Suchumvitas – prospektas, numylėtas “ekspatų” (turtingų Tailande gyvenančių užsieniečių, kurie dirba tarptautinėse įmonėse ar patys sau). Dauguma užsienio virtuvių restoranų, pramogų – ten. Ten – ir vienintelė didmiesčio žalia erdvė Lumpinio parkas (Bankokas – mažiausiai žalias pasaulio miestas). Smagu ten pasiirstyti valtelėmis: nes tik nuo tvenkinio gali stebėti platesnę Bankoko panoramą; visur kitur artimesni pastatai užstoja tolimesnius, o pagrindinėse gatvėse “dangaus traukiniai” – ir saulę bei dangų. Beje, Lumpinio parke gyvena net laukiniai varanai.

Bankoko dangoraižiai plaukiant išsinuomotu vandens dviračiu Lumpinio parko tvenkinyje

Bankoko dangoraižiai plaukiant išsinuomotu vandens dviračiu Lumpinio parko tvenkinyje

Pratunamas – pigių prekių Meka

Šiauriau nuo prabangiosios Siamo aikštės ir Suchumvito – pigesnis Bankoko centras. Pratunamas. Jo “ašis”, kaip po senovei – kanalas Khlongas. Anksčiau visas Bankokas buvo tokiais išvagotas (tik paskui, įkalbėti Europos pirklių, karaliai nurodė tiesti gatves). Khlongas – vienintelis, kuriuo dar plaukioja maršrutiniai laivai. Kitokie, nei Čao Prajoje: turistus stelbia eiliniai tajų darbininkai, įšokti reikia per kelias sekundes (ktiaip nuplauks!) ir lipti per kėdes pirmyn, vanduo dar purvinesnis.

Maršrutinis laivas Bankoko kanale. Tai nuo kanalų ir prasidėjo bankokas - tik vėliau, dalį užpylus, atrsirado gatvės

Maršrutinis laivas Bankoko kanale – Khlonge.

Palei tą kanalą gyveno vienas garsiausių Tailando vakariečių Džimas Tomsonas, išpopuliarinęs tajišką šilką. Nors jo medinius namus, atsivežtus iš kitų Tailando dalių ir prtaikytus vakarietiškam skoniui, dažnas liaupsina, man jie nė iš tolo neprilygo tajiškoms įdomybėms.

Pratunamas – pigaus apsipirkimo centras. Pigios prekės – tikras Tailando koziris. Nes kas brangu, paženklinta “gerais prekių ženklais” Tailande – ne ką pigiau nei Lietuvoje. Užtat tos pigiosios kiniškos prekės – ir pigesnės, ir pasirinkimas daug didesnis. Štai koks Pantip Mall, šešių aukštų elektronikos turgus, kur pardavinėjama viskas nuo laidų iki sudėtingiausių kompiuterių.

Pratunamas su karalių šlovininčiu plakatu

Pratunamas su karalių šlovininčiu plakatu

Ir greta kiti prekybos centrai, ypač drabužių. Štai viename vien siuvyklų “cosplay” mėgėjams dešimtys – gali pasisiūti kokio nori japonų animacijos herojaus kostiumą. Šitokia didžiulė rinka viskam Bankokas, kad pasiūla, atrodo, kone begalinė. Nelabai mėgstu kelionėse apsipirkinėti, bet pirkau daug: tiesiog, labai apsimoka, į kai kuriuos daiktus net panašių Lietuvoje nėra. Priešingai nei pačioje Kinijoje, Bankoke prekijai bent kažkiek moka angliškai.

Savaitgaliais Bankoke atsiranda dar viena apsipirkimo Meka – Čatučako turgus, besireklamuojantis kaip didžiausias pasaulyje (prie Dangaus traukinio stotelės Mo Čit). Bet jame tos pačios prekės kainuos brangiau, nei Pratuname. Kita vertus, galite rasti išskirtinių, meniškų prekių, kurių Pratuname nebus.

Čatučako turguje

Čatučako turguje

Bankoko Raudonųjų žibintų kvartalai

Daugelis Bankoko “barų rajonų” centruose (išskyrus gal Khao San kelią) kartu yra ir Raudonųjų žibintų kvartalai turistams.

Tailande prostitucija nelegali, bet, kaip ir prieš daugelį niekam žalos nedarančių pažeidimų, tajų policija prieš ją “užmerkia akis”. Ji priimtina ir kultūriškai (~95% tajų vyrų yra miegoję su prostitute, prostitucija užsiimti dukroms kartais pasiūlo net tėvai). Todėl daugybė vakariečių turistų į Bankoką keliauja “romantiškų nuotykių”: dar lėktuve šalia manęs sėdėję vyresnio amžiaus britai dalijosi mintimis apie savo buvusias ir būsimas tajes merginas. Riba tarp “merginos” ir prostitutės gana neaiški, nes prostitutės paprastai samdomos nakčiai ar net savaitei, o daliai jų net pavyksta ištekėti už vakariečių. Aišku, toli gražu ne visos iš tūkstančių tajės-vakariečių šeimų, kurias pamatysite Bankoko gatvėse, prasidėjo taip, bet beveik visose moterį (ir dažnai jos tėvus) išlaiko vyras.

Pagrindiniai Bankoko raudonųjų žibintų kvartalai trys: Soi Cowboy, Patpongas ir Nana Plaza. Čia juos išvardijau nuo “nekalčiausio” (iš bėdos tinkančio net su šeima pasisėdėti bare ir pažiūrėti futbolą) iki “stipriausio”, į kur patenkama pro apsaugą.

Soi Cowboy rajonas Bankoke, pasakojame, pradėtas kažkoko juodaodžio amerikiečio, vadinto kaubojumi.

Soi Cowboy rajonas Bankoke, pasakojame, pradėtas kažkoko juodaodžio amerikiečio, vadinto kaubojumi.

Didžiuma prostitucijos Bankoke prasideda besieniuose baruose, kur jaunos tajės “akimis šaudo” praeivius (kartais šoka ant stalų), o vienišam vyriškiui užėjus vidun čia pat sėdasi šalia, apkabina, leidžiasi graibomos. Buvau su žmona, tad prie manęs “nelindo”. Lindo tik visokių šou siūlytojai – ypač Ping pong šou, kur moterys demonstruoja cirko triukus su savo lyties organų raumenimis. Tai įdomu kaip reiškinys, tačiau kokybiškos vaidybos, šokių nesitikėk, be to, reikia būti atsargiems, nes ten dažnos apgavystės (jei “nemokama” – bus privaloma pirkti brangius gėrimus ir pan., prašys arbatpinigių). Tačiau tiek aš, tiek pažįstami, būdami atsargūs apgavysčių išvengė, sumokėjo tik kiek sutarta – visi, kas internete skalambija, jog “būtinai apgaus”, klysta.

Visas Bankokas pilnas tokių kontrastų. Vienas raudonųjų žibintų rajonų Nana iš esmės yra religingų musulmonų rajone - ir burkomis vilkinčios musulmonės ankštose gatvėse nuolat susiduria su daug laisviau apsirengusiomis merginomis

Visas Bankokas pilnas tokių kontrastų. Vienas raudonųjų žibintų rajonų Nana iš esmės yra religingų musulmonų rajone – ir burkomis vilkinčios musulmonės ankštose gatvėse nuolat susiduria su daug laisviau apsirengusiomis merginomis

Didžiausiame Raudonųjų žibintų kvartale Patponge yra ir gėjų zona: netyčia ten užklydau. Nekreipdamas dėmesio į mano žmoną, vienas vyrukas jau vedėsi paskui į kažkokį klubą žadėdamas “vaikinai geriau nei merginos”. Visi gėjų klubai, tiesa, irgi pastatyti specialiai vakariečiams, mat Tailande gėjų kultūros nėra, ta sąvoka atsirado neseniai. Užtat ten yra sena ir net kaimuose visiškai toleruojama “ladyboy“, arba transvestitų, kultūra.

O “transvestitų kabaretai” yra ne vien Raudonųjų žibintų kvartaluose, ten tajai vedasi ir vaikus. Be to, kad žinai, jog šoka Tailande trečia lytimi vadinami transvestitai – nieko labai ypatingo ir verto dėmesio. Nieko ir nepadoraus.

Spalvingumas, šviesos Bankoke - įprastas dalykas ir, priešingai vakarams, nesiasocijuoja su vaikais. Daugybė tarpmiestinių ir turistinių autobusų atrodo šitiap.

Spalvingumas, šviesos Bankoke – įprastas dalykas ir, priešingai vakarams, nesiasocijuoja su vaikais. Daugybė tarpmiestinių ir turistinių autobusų atrodo šitiap.

Bankoką reikia ne pamatyti, o patirti

Bankokas – patyrimų miestas. Jeigu važiuosite ten kaip į kokią Romą ar Paryžių, žiūrėsite tik pastatus ir gražius vaizdus – nepatirsite nė pusės to, ką Bankokas gali pasiūlyti.

Bankoko gatvė

Bankoko gatvė

Didžiosios, garsiausiai reklamuojamos Bankoko pramogos – tikrai vertos dėmesio, nors ir nepigios. Viena tokių – Marine Park, kuriame reikia praleisti visą dieną, nes kiekvieną valandą vyksta vis kiti šou su gyvūnais ir žmonėmis. Ko vertas vien “šnipų karas”, kur vietoje scenos atkurta ištisai tropinė sala (“blogiečių bazė”) ir “gyvai” lydimi beveik holivudinių spec. efektų, sprogimų, ugnių, prieš akis Džeimso Bondo tipo “šnipai” ją puola. Arba “absurdo komedija” “kaubojų miestelis”, arba kalbančių papūgų šou. Svarbu nepavėluoti, ateiti atidarymo metu: valandą įstrigę kamščiuose praleidome bene garsiausią šou (beždžionių boksą).

Šnipų karo fragmentas Marine Park. Priekyje sėdėti pavojinga - gerokai aptaško.

Šnipų karo fragmentas Marine Park. Priekyje sėdėti pavojinga – gerokai aptaško.

Jei norite tajiškesnės patirties, jūsų dėmesiui Muai Tai (“Tailando boksas”) – nacionalinis sportas, keturias iš septynių savaitės dienų prikaustantis tajų dėmesį Radžamnern stadione. Iš pradžių labiausiai žiūrėsite boksininkus, bet paskui vis labiau dėmesį atkreips žiūrovai – besilažinantys su bukmekeriais vien jiems suprantamais rankų gestais ir staugiantys už tą kovotoją, už kurį pastatė pinigus.

Radžamnerno stadionas. Aišku, ir su karaliaus atvaizdu. Prieš kovas - filmukas apie jį.

Radžamnerno stadionas. Aišku, ir su karaliaus atvaizdu. Prieš kovas – filmukas apie jį.

Tačiau kad visais penkiais pojūčiais patirtumėte Tailandą nereikia didelių pinigų. Pakanka išeiti anksti ryte į gatves ir pasižiūrėti, kaip oranžiniai vilkintys vienuoliai renka aukas, kaip net pardavėjai klaupiasi, atiduoda prekes. Nueiti į pokalbį su vienuoliu šventykloje. Pasimėgauti tajų virtuve, kur visi skoniai išreikšti itin stipriai (saldumas, aštrumas, rūgštumas…): gal Phat Tai makaronais su krevetėmis, gal masaman kariu. O gal dienai “įstoti” į tajiško maisto gamybos mokyklą. Pasidaryti kiek skausmingą tajišką masažą, kurio salonų tikrąja to žodžio prasme pilna visur ir kainuoja jis juokingai (tik eiti reikia ten, kur rašo “massage”, o ne kur “spa”, ir nekreipti dėmesio į galimą kaulijimą “tiiip” – Tailande arbatpinigius palieka nebent nesusipratę amerikiečių turistai).

Vienuolis rytinėje aukų rinkimo misijoje

Vienuolis rytinėje aukų rinkimo misijoje

Ir yra bent viena sritis, kur, netgi jei mėgintume užsidaryti “prabangių gyvenamųjų dangoraižių ir japoniškų prekybos centrų burbule”, nori-nenori patirsite Bankoką. Transportas. Tarp kamščių nardantys mototaksistai, nusigriebę savo “štabuose” win vėluojančius žmogelius. Sudėtingi persėdimai iš dangaus traukinio į metro (reikia pirkti naują bilietą). Tylėjimas laivuose, kad į burną neįtikštų purvinas vanduo. Nuolatiniai šauksmai “laivas taksi!” prie kiekvienos prieplaukos ir “tuktukas!” palei gatves (nevažiavome jais nė karto: vos pamatę baltą veidą, prašo neįtikėtinų kainų ir nesidera iki realių, o jei sako “vešiu už 10 batų”, reiškia, veš į komisinius mokančią parduotuvę). Ir taksi stabdymas – kai stabdai vieną po kito ir kokie keturi atsisako jungti taksometrą, nes, pavyzdžiui, esi su krepšiu ir atrodai kaip nesigaudantis turistas (bet važiuoti be taksometro – kvaila; visuomet prašo dvigubų-trigubų kainų). Gal Bankokas daugeliu atžvilgiu jau pirmojo pasaulio miestas, bet transportas – ne vienas jų.

Vienas nuobodžiaujančių tuktukinikų, kalbinusių mus važiuoti su juo. Bet vos pasiūlai normalią kainą, kokią gautum taksi - bemat nusijuokęs atstoja: geriau jau pagulės, nei sutiks turistus vežti už tiek

Vienas nuobodžiaujančių tuktukinikų, kalbinusių mus važiuoti su juo. Bet vos pasiūlai normalią kainą, kokią gautum taksi – bemat nusijuokęs atstoja: geriau jau pagulės, nei sutiks turistus vežti už tiek

Bankoko priemiesčiai įdomumu prilygsta centrams

Bankoko oro uostas – Tailando ir visos Pietryčių Azijos vartai. Daugelis keliauotojų į Pietryčių Aziją mieste praleidžia bent kelias dienas, o paskui skrenda į Tailando kurortus, į Tailando šiaurę, į Kambodžą ar Vietnamą. Tačiau yra vietų, kurias galima iš Bankoko aplankyti per dienos išvyką, o vakare grįžti – traukiniu (bus lėčiau, bet autentiškiau ir pigiau), (mikro)autobusu (šie važinėja nuolat ir greitai, bet veža ne iki Bankoko centro).

Šios merginos pasitiko visus keleivius Bankoko oro uoste

Šios merginos pasitiko visus keleivius Bankoko oro uoste

Pati žymiausia – Ajutaja, senoji Tailando sostinė. Tai kai ją sugriovė birmiečiai Siamo karaliai persikėlė į Bankoką. Ajutaja, sakoma, buvo milijoninis miestas, vienas didžiausių pasaulyje, stebinęs visus šventyklomis, stupomis, rūmais, Budų statulomis. Griuvėsiai liko, šiandien jie stūkso tarp šiuolaikinių pastatų. Į pagrindinius reikia pirkti bilietus, tačiau mažiau žymių net norėdamas neišvengtum: jie kone šalia kiekvienos gatvės, net gatvių vidury. Nori-nenori lygini Ajutają su Roma: Ajutaja buvo panašaus dydžio, kaip Senovės Roma, o griuvėsių išliko daugiau, nes sugriauta vėliau.

Vienas šimtų Ajutajos griuvėsių

Vienas šimtų Ajutajos griuvėsių

Karo ir kino istorijos mėgėjai traukia į Kančanaburį, prie jo garsiojo tilto per Kvajaus upę. Kodėl jis toks žymus net sunku paaiškinti. Jį išgarsino filmas “Tiltas per Kvajaus upę” apie britų karininką, kartu su savo būriu patekusį nelaisvėn, atvežtą tilto statybvietėn, bei pamažu perėjusį į priešų japonų pusę. Tik tiek, kad tas siužetas – išgalvotas, filmas filmuotas Šri Lankoje, ir net “Kvajaus upė” tada vadinosi kitaip (ją pervadino Tailando valdžia, taip “priderindama prie filmo”). Kaip ten bebūtų, istorija, kad geležinkelį Bankokas-Birma statė tūkstančių belaisvių, kad jų mirė tiek daug, jog geležinkelis pramintas “mirties geležinkeliu” – tikra. Ir vakariečių belaisvių kapinės Kančanaburio centre – tikros (net vieną lietuvišką pavardę radau). Todėl Kančanaburis – puiki vieta puikiam Mirties geležinkelio centrui ir daug prastesniam JEATH karo muziejui. Nors minios turistų, specialiai ant tilto laukiančio retai pravažiuojančio traukinio, atrodo keistokai.

Tiltas per Kvajų Kančanaburyje su iškyšomis turistams stovėti, kai važiuoja traukinys

Tiltas per Kvajų Kančanaburyje su iškyšomis turistams stovėti, kai važiuoja traukinys. Kiti lipa į patį traukinį: vos atvažiavome į stotį prieš tiltą, geležinkelio tarnautojai bemat uždėjo lipdukus ‘specialsu vagonas’ – skirtas žmonėms, kuriems nereikia niekur važiuoti, bet jie tiesiog nori kirsti garsų tiltą sėdėdami traukinyje

Bankokas yra didelės įlankos gale, o šonuose – vieni svarbiausių Tailando kurortų Pataja ir Hua Hinas, į kuriuos irgi galima nuvykti dienai, nors verta ilgesniam laikui.

Bankoko priemiesčiuose – ir daug gražių karaliaus rūmų (it tiesiai iš Vokietijos perkelti Phra Ram Ratčanivet Petburyje, tarpukariniai Mrigadajavano Čaane). Petburio vieninteliai, į kuriuos galima užeiti: kitur nekilmingieji tegali pasivaikščioti po sodą.

Čaano Mrigadajavano rūmai, suderinę tarpuakrio art deco architektūrą su vietinėmis statybos ant polių tradicijomis

Bankoko Mrigadajavano rūmai, suderinę tarpuakrio art deco architektūrą su vietinėmis statybos ant polių tradicijomis

Bankoko priemiesčiuose gausu ir šventyklų, o įspūdingiausia irgi Petburyje: Tam Khao Luang ola, kurioje be didžiulių stalagmitų ir stalagtitų – ir gausybė auksinių Budų. Tačiau Tailande ne mažiau įdomu nei svarbiausias lankyti ir keisčiausias šventyklas, o viena tokių – Budistų pragaro šventykla Čonburyje, kur statulų serijos atkuria, kaip, sekančiame gyvenime atgimę į blogesnį pasaulį, kentės visokiausi nusidėjėliai. Kai kurios skulptūros Europoje apskritai negalėtų stovėti viešumoje (pavyzdžiui, basliu prievartaujama kruvina moteris), bet Tailande supratimas apie padorumą kitoks! Greta kiekvienos skulptūrų kompozicijos – aukų dėžutės ir, kai kur, net reikalingos aukos apskaičiavimo metodai.

Pragaro šventykla Čonburyje

Pragaro šventykla Čonburyje

Neįprasti ir Bankoko priemiesčių turgūs. Tradicija – plaukiojantys turgūs, kaip Damnoen Saduak, kur klientai išsinuomoja valtį ir iš lėto valtininko plukdomi pro prekijų eiles (įžūlesni pristraukia tuos laivelius kabliais, bet būgštavimai, kad ramus valandos pasiplaukiojimas pavirs į nuolatinį pardavėjų įkyrų puolimą, nepasiteisino). Dar keistesnis Maeklongo turgus ant geležinkelio bėgių: vos tik nuskamba pranešimas apie atriedantį traukinį ir prekijai it viesulas sparčiai surenka didesnes, sulenkia stogelius, o mažesnes prekes suguldo ant žemės taip, kad traukinio sąstatas prariedėtų tarp jų. Tikras kasdienis realybės spektaklis! Prieš ten keliaujant būtina patikrinti traukinių grafikus: jie kursuoja retai.

Maeklongo turguje

Maeklongo turguje

Bankoke galima, kas kitur neįmanoma

Bankoke gali patirti dar daug ką, ko negali beveik niekur kitur – bus ką veikti ne vienai savaitei. Ir taip iki smulkmenų.

Pavyzdžiui, pievoje numesti seni lėktuvai, kuriuose apsigyveno žmonės.

Bankoko 'lėktuvų kapinės'

Bankoko ‘lėktuvų kapinės’

Amuletų turgus senamiestyje, kur tajai užsiperka kuo “veiksmingesnių” atributų, tokių kaip Džatuchan Ramatem amuletas, dėl kurio šalis pakvaišo: taip grūdosi prie jų, kad netgi buvo aukų.

Fašistiniai paminklai, nes Bankokas – vienintelė Vokietijos pusėje kariavusios valstybės sostinė, kurios Antrojo pasaulinio karo metais nei užėmė Sąjungininkai, nei įvedė kokią “denacifikacijos” versiją. Iki šiol parkuose, būna, visi sustingsta pasiklausyti per garsiakalbius leidžiamo himno, prekybos centrų apsaugininkai it kariai atiduoda pagarbą ir dar daug panašių menkniekių gali atrasti.

Paminklas pergalei 1941 m. prieš Prancūziją

Paminklas Tailando pergalei 1941 m. prieš Prancūziją, nūnai geriausiai matomas iš Dangaus traukinių linijos. Aišku, paskui Antrojo pasaulinio karo eiga apsisuko, ir Prancūzijos sąjungininkai įveikė Tailandą – bet paminklas liko

Gaidžių peštynės (kažkur priemiesčiuose – ir dviejų savaičių tam pritrūko). Miesto stulpo (lak muang) šventykla, kurioje, laikoma, gyvena Bankoko dvasia ir masiškai nešamos aukos. Cabbages and Condoms restoranas, kur visas dekoras – iš sargių. Ekscentriški projektai, kaip Patajos Tiesos šventovė, dramblio formos Eravano muziejus ar Čonburio Ban Suchavadi, kur milijonieriai švaistosi pinigais šiuolaikine didybe ir prabanga nustelbdami praeities meistrus – ir visa tai rodo turistams.

Tiesos šventovė Patajoje - iš medžio drožiamas milžiniškas pastatas, kurio statyba, manoma, užtruks virš 50 metų

Tiesos šventovė Patajoje – iš medžio drožiamas milžiniškas pastatas, kurio statyba, manoma, užtruks virš 50 metų. Kūrėjas – jau velionis verslininkas Lekas Viriapantas.

Viskam tam reiktų praleisti Bankoke mėnesį. Tačiau ir keleto dienų pakaks atrasti tam, kas ypatingiausia ir kas jums pačiam svarbiausia. Gal pajusti, kaip atrodo miestas, kurio vertybės per šimtmetį mažai keitėsi (“Karalius. Religija. Tauta”) – palyginus su visa revoliucingąja Europa. Gal pasidžiaugti, kad kainos Bankoke – kaip Vilniuje prieš 15 metų. Gal užmesti akį į svarbiausius Azijoje raudonųjų žibintų kvartalus, gal įsijausti į visą to miesto laisvę ir chaosą, su keliaaukščiais keliais, be tvarkos visur išmėtytais dangoraižiais, žmonių miniomis, šaligatvius nusėdusiais prekijais. Gal stebėti žmones: nuo “auksinio jaunimo” moderniais telefonais iki elgetų išluptomis akimis ar šliaužiančių šaligatvių ir stumiančių priešais save bliūdelį aukoms, viskas čia šalia: tarsi į vieną miestą būtų apjungta Japonija ir Indija. Ilgainiui Bankokas siekia būti vien tik naująja Japonija – pavyzdžiui, iš miesto ekonominių centrų pamažu vejami gatvės maisto prekeiviai – bet anos nevaldomo, taršaus chaoso atmosferos užteks dar ilgam.

Vakarui pasiruošę maisto turgaus prekijai Ajutajoje. Pavienių maisto prekijų yra ir šiaip siaurose gatvelėse, už tai užsieniečiai skundžiasi, kad sunku išsinuomoti butą su orkaite - vietiniams jos nereikia

Vakarui pasiruošę maisto turgaus prekijai Ajutajoje. Pavienių maisto prekijų yra ir šiaip siaurose gatvelėse, už tai užsieniečiai skundžiasi, kad sunku išsinuomoti butą su orkaite – vietiniams jos nereikia. Net eilinėse 7-11 parduotuvėse (maždaug “Narvesen” atitikmuo) – gausus šilto maisto pasirinkimas.

Gal stabtelti pakeliui į Tailando salas ar į aplinkines šalis, o gal visas atostogas paskirti Bankokui ir jo priemiesčiams. Ką veikti irgi bus, tik reiks įsigyventi: Bankokas ne toks miestas, kurį įsimyli iš pirmo žvilgsnio. Man užtruko bent kelias dienas.


Visi mano kelionių po Tailandą aprašymai-vadovai

1. Tailandas - šalis visiems, bet ne visų (ĮŽANGA)
2. Bankokas - rytietiška pasaulio turizmo sostinė
3. Tailando kurortai - karštis, pramogos, kultūra
4. Šiaurės Tailandas - neatrasta Tailando siela
5. Full Moon Party - beprotiškiausia Tailando naktis

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,


    4 komentarai

  1. Straipsnis nuostabus! Ačiū jums.:)

  2. Sveiki kokia nuomone apie chinatown bankoke esam patajoj galvojam reiketu aplankyt

    • Man asmeniškai Chinatown nėra viena pačių įdomiausių Bankoko vietų – yra įdomesnių, kaip rūmai ir šventyklos centre. Didieji rūmai, Smaragdinio Budos (Emerald Buddha) šventykla, Wat Pho šventykla, Wat Arun šventykla.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *