Išskleisti meniu

Istorija

Odė pirmajam nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiui – 1990 – 2000 metai

Odė pirmajam nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiui – 1990 – 2000 metai

| 3 komentarai

Viskas prasidėjo 1990 m. kovo 11 d., o gal seniau, kai gimė Sąjūdis. Neregėta tautos vienybė, kai stovėjome Baltijos kelyje ar šimtatūkstantiniuose mitinguose davė vaisių. Paskelbta nepriklausomybė. Jaunai šaliai teko ištverti Rusijos blokadą, kuomet trūko benzino ar karšto vandens, Medininkų žudynes ir pagaliau 1991 m. Sausio 13 d. puolimą, kai žuvo 13 beginklių lietuvių, gynusių svarbiausias Vilniaus vietas. Tuomet atėjo Islandijos pripažinimas, paskui kiti, ir galiausiai 1991 m. nenusisekęs pučas Maskvoje, liepsnojantys balti Rusijos valdžios pastatai – Sovietų Sąjunga žlugo negrįžtamai.

Mus jaudino tolimi karai ir galimybė užsidirbti

Vieno pirmųjų Lietuviškos mafijos tėvų Henriko Daktaro rūmai Užliedžiuose prie Kauno buvo tikras idealas dažnam dešimtojo dešimtmečio pradžioje praturtėjusiajam. Nesvarbu, doram verslininkui ar nusikaltėliui. Tik žmonių galimybės skyrėsi, daug turto pasirodė besąs laikinas ir ne viena pilaitė liko nebaigta statyti.

Vieno pirmųjų Lietuviškos mafijos "tėvų"Henriko Daktaro rūmai Užliedžiuose prie Kauno buvo tikras idealas dažnam dešimtojo dešimtmečio pradžioje praturtėjusiajam. Nesvarbu, doram verslininkui ar nusikaltėliui. Tik žmonių galimybės skyrėsi, daug turto pasirodė besąs laikinas ir ne viena pilaitė liko nebaigta statyti. Patys H. Daktaro rūmai, beje, dabar jau gerokai aptriušę.

Lietuvai jau stojantis ant kojų žinių laidose regėjome karo kančias Bosnijoje, Čečėnijoje. Mums dar nebuvo tas pats ir nuoširdžiai palaikėme dėl nepriklausomybės kovojančias tautas. Vilniuje atsirado Džocharo Dudajevo skveras, Kaune – Čečėnijos aikštė.

Gimė naivus lietuviškas verslas. Purvinose Gariūnų kioskų eilėse arba Kauno Urmo bazėje tūkstančiai pradėjo dirbti sau.

Uždirbtus tūkstančius žmonės kišo į didžiulių nuosavų namų statybas. 1990 – 1995 m. augo nauji rajonai architektūriniu požiūriu mažai vertingų XX a. pilių – Kairėnai Vilniuje ar ties įvažiavimu į Klaipėda nuo Kalotės. Šeimininkai tikėjosi, kad erdviuose kambariuose gyvens ištisos kartos, kaip šimtmečius buvo įprasta: “pastatyti namą, pasodinti medį, užauginti sūnų”… Bet tie pokyčiai, leidę pagaliau teisėtai užsidirbti, pakeitė ir visa kita: vaikai išvykę studijuoti nebegrįždavo. Ką jau kalbėti, kad greiti bankrotai daugybę šitokių statybų įšaldė iki kito dešimtmečio.

Kam nepakako naujam namui skubiai darėsi “euroremontą”. Blokinių daugiabučių nykius fasadus išdabino gausybė įstiklintų balkonų – kiekvienas skirtingais rėmais. Paskui – dar ir palydovinės “lėkštės”.

Į Lietuvos miestų gatves išriedėjo pirmieji vakarietiški automobiliai. Turtingiausi mūsų šalies žmonės važinėjo senais “Ford Sierra” ar “Ford Scorpio”, išmestais viduriniosios klasės vokiečių. Juos į Gariūnus ar Marijampolę uoliai vairavo “varinėtojai”. Kaip ir sunkvežimių vairuotojus juos kartais apiplėšdavo Lenkijos banditai. Pasienyje su šia šalimi Lazdijuose tebesidriekdavo kilometrinės eilės, o į Vokietiją negalėdavai patekti be Šengeno vizos.

Gimė ir mirė lietuviškas masinis reketas

Savivaldybės (dabar - Vinco Kudirkos) aikštėje susprogdintas verslininkas R. Grainys - viena vėlesnių nusikaltėlstamų grupuočių aukų. Nuotraukoje (1995 m.) žiūrovai ir žurnalistai apstoję prabangaus Mercedes nuolaužas.

Savivaldybės (dabar - Vinco Kudirkos) aikštėje susprogdintas verslininkas R. Grainys - viena vėlesnių nusikaltėlstamų grupuočių aukų. Nuotraukoje (1995 m.) žiūrovai ir žurnalistai apstoję prabangaus Mercedes nuolaužas.

Naivų lietuvišką verslą ėmė persekioti lietuviška (su rusišku ar gruzinišku prieskoniu) mafija. Nenugalimomis atrodžiusių grupuočių, kaip Vilniaus Brigada ar Kauno Daktarai, istorijos iki šiol tebėra populiarių knygų temos. Tada reketas atrodė nenugalimas, bet Vilniaus Brigados užsakymu 1993 m. nužudytas žurnalistas Vitas Lingys buvo jam liepto galas. 1995 m. “krikštatėviui” Borisui Dekanidzei įvykdyta mirties bausmė. Į Lietuvą pamažu atėjo saugumas. O mirties bausmės uždraustos, 1998 m. Konstituciniam teismui priėmus labai politinį sprendimą, kurio reikalavo Europos Sąjunga (kartu su prisijungimu prie NATO stojimas į ES buvo didžiausias Lietuvos užsienio politikos tikslas). Ir 2000 m. geri 80% Lietuvos gyventojų tvirtai pasisakė už mirties bausmes.

Vyko privatizacija. Šimtai tūkstančių tapo savo butų savininkais. Kiti valdžios išdalintus investicinius čekius investavo į verslą: parduotuves, gamyklas. Tada paaiškėjo, kad pasenusių ir neekonomiškų sovietinių gaminių žmonėms tiesiog nereikia. Be to, kas yra “marketingas” nesuvokė nei senoji nomenklatūra, nei naujieji verslininkai. Milžiniškos gamyklos bankrutavo, atsirado nedarbas. Daugiausiai žmonių pinigų nusinešęs 10 dešimtmečio verslininkas Gintaras Petrikas apleidęs savo žlungančios EBSW grupės supirktas gamyklas ir pabėgo į JAV. Dar daugiau pinigų nusitempė dviem galingom bangom bankrutavę kaip grybai po lietaus suvešėję bankai: garsioji “Sekundė”, “Litimpex”, “Akcinis inovacinis” ir aibė smulkesnių. Tais laikais mažai kas susigaudė ir vakarietiškame versle, ir paskolų teikime, ir politikoje, bet patirtis pamažu atėjo.

Garsioji “Sekundės” banko televizinė reklama “Reikia pinigų? Pinigų yra” jau gerokai vėliau humoristinėje laidoje išrinkta “dešimtmečio reklama”. Ir daugiau naivių reklamų tada užplūdo naujai užgimusios komercinės televizijos eterį (Amerikos lietuvės Liucijos Baškauskaitės įsteigtosios “Tele 3” ar “Litpoliinter”), komercinių dienraščių dar vis nespalvotus puslapius. Televizijos geriausiuoju vakaro laiku teberodė animaciją “vaikams prieš miegą” (tik jau japonišką ir amerikietišką, nebe rusišką) ir muilo operas. Dėl įvairių Marijų arba Santa Barbaros peripetijų kvaišo, jas aptarinėjo, ne vien namų šeimininkės. Taip nauja visa tai buvo.

Klestėjo kriminalų laidos kaip “Kruvinoji banga”, ir garsusis “Lietuvos ryto” penktas puslapis. Tebebuvo leidžiama rodyti lavonus ir net kiosko vitrinoje nuo kriminalinės “Akistatos” viršelio retsykiais žvelgdavo koks neatpažintas skenduolis.

Godžiai rijome išsvajotą žodžio ir verslo laisvę

Grupės Pompa 1995 m. albumo viršelis dvelkia noru kuo labiau išnaudoti žodžio laisvę, dar neseniai uždraustą. Tai - vienas paskutinių panašių albumų, kurie tapo labai populiarūs ne tik įvairiose pogrindinėse subkultūrose. Vėliau dauguma dešimtojo dešimtmečio radikalių tekstų kūrėjų, kaip SEL ar XXL Junior, baigė specialiai šokiruoti.

Grupės "Pompa" 1995 m. albumo viršelis dvelkia noru kuo labiau išnaudoti žodžio laisvę, dar neseniai uždraustą. Tai - vienas paskutinių panašių albumų, kurie tapo labai populiarūs ne tik įvairiose pogrindinėse subkultūrose. Vėliau dauguma dešimtojo dešimtmečio radikalių tekstų kūrėjų, kaip SEL ar XXL Junior, baigė specialiai šokiruoti.

Centrinėse miestų gatvėse (tarp gausybės apleistų, sovietų valdžios lengva ranka “avariniais” paskelbtų ir likimo valiai paliktų senovinių pastatų) duris atvėrė garsių prekės ženklų parduotuvės. Įkandin sekė nauji restoranai, kaip “Ritos slėptuvė” ir (pagaliau) legendinis vakarietiško gyvenimo simbolis “McDonald’s”. Tada “Big Mac” buvo prie brangesnių patiekalų visame Vilniuje, o “McDonald’s” aplankė net Alanas Ostinas, rašydavęs restoranų apžvalgas į spaudą. Čia jau klientas buvo visada teisus ir pardavėjai ėmė lengvai šypsotis užuot plūdęsi – kitaip nei sovietiniuose gastronomuose ar valgyklose su balomis ant grindų (pastarieji vienas po kito užsidarė). Atsiradus didelei pasiūlai užmarštin nukeliavo deficitai ir kilometrinės eilės.

Pinigų svarba nusvėrė socialistinę asmeninių pažinčių svarbą ir senoji sovietinė “nomenklatūra” labai iš lėto, bet negrįžtamai smuko (tas procesas, tiesa, dar galutinai nesibaigė).

Atsirado žodžio laisvė. Ir dainos ją atspindėjo, kaip pirmieji Lietuvos reperiai “Pompa” ar, paskui, SEL, kurių audiokasetėse netrūko keiksmažodžių. Naujosios žvaigždės tik papildė, bet nepakeitė Povilaičio, Lemano, Hiperbolės ar Foje, tebegirdimų ir sveikinimų koncertuose.

Pasirodė pirmosios savitarnos parduotuvės: “Naktigonė”, “Iki”, “Pas Juozapą”. Savitarna lietuviams buvo tokia beprotiška, kad koncepciją pasiūlę prancūzų brolių Ortizų, įsteigusių “Iki” tinklą, atstovai, gal 1995 m. davė interviu televizijai įrodinėdami, kad, jų nuomone, visų prekių tikrai niekas neišvogs. Neišvogė.

Sužinojome, kas tas kompiuteris, nors nesupratome, kam jis reikalingas

Toks 1990 m. IBM kompiuteris kainavo brangiau, nei dabar atsieina galingas tinklo serveris. Asmeniniai kompiuteriai ilgainiui pigo, bet nešiojami kompiuteriai visą dešimtąjį dešimtmetį net Vakaruose išliko prieinami tik turtingiesiems.

10 dešimtmetis buvo kompiuterijos aušra. Apie 1995 m. pigus asmeninis kompiuteris tebekainavo per 10 000 litų (jo kietojo disko talpa buvo keli šimtai megabaitų, o procesoriaus dažnis – gal 20-40 MHz). Kainos vis krito ir krito, įgalindamos juos įsigyti vis daugiau žmonių. Populiarėjo kompiuteriniai žaidimai. Gal 1994 m. Vilniuje, Latako gatvėje, atsidarė pirmoji kompiuterinių žaidimų parduotuvė. Legalių, angliškų, su didelėmis dėžėmis ir spalvingomis instrukcijomis.

Tuomet turgus užplūdo piratai su 30 Lt kainuojančiais diskais (vėliau pigo iki 25 Lt, 20 Lt, 16 Lt). Legalieji užsidarė. Net Vilniaus senamiesčio širdyje veikė viešos piratinių žaidimų krautuvėlės. Į kryžiaus žygį prieš piratus pakilusios kompanijos patikrinimais ir baudomis kokiais 1998 m. išgujo nelegalius Windows’us ir Office’us iš rimtų įmonių, bet dažno lietuvio asmeniniame kompiuteryje nieko legalaus iki šiol nė su žiburiu nerasi.

Visą 10 dešimtmetį prieš asmeninius kompiuterius vyravo žaidimų kompiuteriai, tokie kaip Žiliton su savo geltonosiomis disketėmis. Klestėjo žaidimų automatų salonai su 5 – 10 metų senumo japoniškais įrenginiais. Vilniuje vienas įsikūrė Gedimino pr. vietoje Bingo namų: po trumpo atolydžio azartiniai žaidimai Lietuvoje vėl buvo uždrausti. Dabar ten stovi Novotel Flagman viešbutis.

Politikoje niekad neišrinkdavome tos pačios partijos du kartus

LDDP agitacija prieš 1996 m. rinkimus. Šiuose rinkimuose buvusioji valdančioji partija patyrė triuškinantį pralaimėjimą ir vėliau tapo Socialdemokratais.

LDDP agitacija prieš 1996 m. rinkimus. Šiuose rinkimuose buvusioji valdančioji partija patyrė triuškinantį pralaimėjimą ir vėliau tapo Socialdemokratais.

Valdžios scenoje tvirtai švytavo “politinė švytuoklė”. 1992 m. žmonės nušlavė iš Seimo Sąjūdžio didvyrius ir grąžino ten buvusius komunistus (LDDP), o pirmuoju atkurtosios šalies prezidentu tapo buvęs komunistų partijos pirmininkas Algirdas Brazauskas. Mat stebuklų, kurių ne vienas laukė, 1990-1992 m. neįvyko: dešimtmečius stekenta ekonomika per kelis metus niekaip negalėjo pavyti Vakarų Europos (nepasivijo ir dabar, 2011 m.).

Bet stebuklų nepadarė ir LDDP ir štai 1996 m. valdžion grįžo Landsbergio pasekėjai, besivadinantys Tėvynės Sąjunga, o prezidentu 1997 m. išrinktas Amerikos lietuvis gamtosaugininkas Valdas Adamkus, nė dienos nepragyvenęs pokarinėje “tarybinėje Lietuvoje”. 1996 m. Seimo rinkimai buvo paskutiniai, kuriuose nugalėjusi partija surinko absoliučią balsų daugumą. Paskui užgimė mažų partijų ir partijėlių, kiekviena jų aplink savą lyderiuką, tokį kaip Artūras Paulauskas, pralošęs Adamkui 1997 m. rinkimus. Partijų skaičius buvo atvirkščiai proporcingas ateinantiems prie balsadėžių rinkėjams: jų aktyvumas buvo beveik 80% 1993 m. ir vos viršijo 50% 2000 m.

Lūžiu tapo kokie 1995-1996 m. revoliucija baigėsi: privatizacija įvyko, gražūs litai pakeitė rublių, ir gyvūnėliais išdabintų “vagnorėlių” šūsnis, ir net butų ar automobilių kainos vis rečiau nurodinėtos JAV doleriais. Negabieji griuvo, o stiprieji liko tvirtėti. Toliau jau buvo ramus augimas. Laukinį kapitalizmą su socializmo nuosėdom pamažu keitė tobulesnė sistema. Kilo atlyginimai, pensijos, mokyklų bei ligoninių finansavimas. Tik per 1999 m. krizę buvo lengvas krestelėjimas.

Užuot pirkę turguose ėjome į prekybos centrus ir vėl atradome kiną

Dešimtąjį dešimtmetį Lietuvos didmiesčių senamiesčiai tebebuvo labai apgriuvę. 1996 m. nuotraukoje esantis pastatas - dabar Artis viešbutis.

Dešimtąjį dešimtmetį Lietuvos didmiesčių senamiesčiai tebebuvo labai apgriuvę. 1996 m. nuotraukoje esantis pastatas - dabar Artis viešbutis.

1995 metais dar nebuvo prekybos centrų. Apsipirkdavome turguose ir mugėse, kartais vykdavusiose Vilniaus Sporto rūmuose ar Litexpo, ar daugybėje ištuštėjusių kino teatrų, kurių sovietmečiu pagal Lenino frazę “Visų menų menas yra kinas” pristatyta gerokai daugiau, nei reikėjo žmonėms. “Vilniaus prekyba”, vėliau virtusi “Maxima”, tebeturėjo tik dvi parduotuves Naugarduko gatvėje Vilniuje; “Norfa” – parduotuvėlę Lakūnų gatvėje.

1997 m. atsidarė pirmoji Maxima Pašilaičiuose, paskui 1998 m. – Mindaugo Maxima su automobilių aikštele ant stogo. Tada “Hyper Maxima” Klaipėdoje ir galiausiai Vilniaus “Akropolis”, pirmasis tikras Lietuvos prekybos centras, su ledo arena. Jis traukė žmones iš visos Lietuvos ir Baltarusijos.

Įrengtas Akropolyje ir kino teatras. Apie 1997 m. kinas Lietuvoje atgimė: dar veikiantys kino teatrai (“Lietuva”, “Vingis”, “Vilnius”, po to ir kitų miestų) ėmė masiškai statyti “Dolby Surround” garso techniką bei naujas kėdes ir susigrąžino klientus nuo televizorių ekranų (prie kurių jie žiūrėdavo rusiškai įgarsintas videokasetes iš artimiausios videonuomos).

“Kino teatrai” paskui virto tiesiog “kinais”, “masinio informavimo priemonės” tapo “žiniasklaida”, “hamburgeriai” – “mėsainiais”, “multiplikaciniai filmai” susigrąžino senąjį vardą “animacija”. Kalba paprastėjo ir lietuviškėjo vedama kalbos komisijos. Nyko rusiškas žargonas: 2000 m. jaunimas jau ne kiekvieną V. Kernagio dainos “Kansaras” žodį suprasdavo. Bet su anglicizmais kalbininkų laukė sunki kova: “printeris” tapo “spausdintuvu”, bet “skaneriui” nei “skaitytuvas”, nei “skaitlys” neprigijo.

Apleistieji senamiesčiai gražėjo, apsilaupiusios sienos gražiai nudažytos. Laisvos rinkos sąlygomis butai ir pastatai čia tapo brangiausiais, todėl “avariniai namai” bemat supirkti ir dauguma jų restauruota. Ten įrengta daug viešbučių, nes barokines Vilniaus bažnyčias atrado vakarų turistai. Vokiečių memelanderiai tuo tarpu grįždavo apžiūrėti gimtinės Klaipėdos.

Keliavome iš didžiausio Pabaltijo oro uosto

Vilniaus oro uostas rekonstruotas 1993 m. pristačius naują stiklinio fasado terminalą. Tai - pirmasis tokio masto projektas, suprojektuotas ir įgyvendintas nepriklausomoje Lietuvoje ir pirmoji modernios architektūros kregždė.

Vilniaus oro uostas rekonstruotas 1993 m. pristačius naują stiklinio fasado terminalą. Tai - pirmasis tokio masto projektas, suprojektuotas ir įgyvendintas nepriklausomoje Lietuvoje ir pirmoji modernios architektūros kregždė. Po dar vienos rekonstukcijos 2007 m. šio pastato nebesimato - iš vienos pusės jį užstoja sovietinis, iš kitos - 2007 m. Vilniaus oro uosto korpusas.

Dar 1993 m. tie patys Ortizai išleido pirmuosius kelionių vadovus “Vilnius in your pocket”. Sėkmė buvo didžiulė ir tokie patys įvairiakalbiai periodiniai leidiniai 2000 m. jau leisti daugybėje Rytų Europos didmiesčių. Šmaikštus stilius kaip diena ir naktis skyrėsi nuo Sovietų propagandos. Štai labiausiai sovietmetyje “pasilikusias” įstaigas “in your pocket” žymėjo Lenino galvomis.

Vakariečiai atrado Lietuvą, o lietuviai – užsienį. Dingo visi sovietiniai keliavimo barjerai ir įsisteigė gausybė kelionių agentūrų, siūlančių savaitgalius Romoje ir Londone, savaites Turkijoje. Užsakomieji raudonai balti “Lietuvos avialinijų” orlaiviai skrido į Antaliją ar Kiprą (reisu Vilnius-Burgasas-Larnaka-Dubajus). Sovietinių Tu-134 iškart atsisakyta, o Jak-42 pamažėle keitė Boeing 737-200, vėliau Boeing 737-300. “Lietuvos avialinijos” tebebuvo didžiausia Baltijos šalyse oro bendrovė, Vilnius – svarbiausias regiono oro uostas. LAL piltous siuntė apmokymams už Atlanto, kad šie galėtų pilotuoti didžiuosius orlaivius, jau netrukus turėjusius raižyti dangų reisu Vilnius-Čikaga. Iš Kauno tebeskraidė dar viena valstybinė aviabendrovė “Aviakompanija Lietuva”, visus reisus dariusi su tarpiniu tūpimu Palangoje.

Latviams išvis nesisekė: jų Aerofloto dalis “Latavia” 1995 m. bankrutavo, o naujai įsteigtasis “Air Baltic” net neturėjo lėktuvų, galinčių pasiekti Paryžių, Amsterdamą ar Londoną. Rygos oro uostas atsiliko ir nuo Vilniaus, ir nuo Talino.

Ant žemės privatūs autobusai vis labiau nukonkuravo valstybinius geležinkelius. Šie liko prie pelningo krovinių verslo, o keleivių maršrutus kasmet karpė: štai nebeliko Didžiasalio, Adutiškio ir Druskininkų, į kuriuos tekdavo važiuoti per Baltarusiją, štai ir Utenos, ir Alytaus, mat šių miestų stotis sovietai buvo iškėlę į keleiviams nepatogius priemiesčius, pagaliau paskutinis sovietinis lokomotyvas (kitokių dar nebuvo) atpūškavo į Tauragę, mat iš jos nebuvo tiesaus geležinkelio į jokį didmiestį, išskyrus Šiaulius.

Mažytį lietuvišką internetą žinojo tik technologijų fanai

Quake - bene pirmasis masiškai išpopuliarėjęs asmeninio kompiuterio žaidimas Lietuvoje. Jam anuomet buvo paskirtas vienas geresnių ir informatyvesnių Lietuvišojo interneto tinklapių, seniai numiręs quake.lt , o pirmosiose kompiuterinėse vykdavo Quake turnyrai

Quake (sukurtas 1996 m.) - bene pirmasis masiškai išpopuliarėjęs asmeninio kompiuterio žaidimas Lietuvoje. Jam ~1999 m. buvo paskirtas vienas geresnių ir informatyvesnių Lietuviškojo interneto tinklapių, seniai numiręs quake.lt , o pirmosiose kompiuterinėse vykdavo Quake turnyrai.

Internetas (šis žodis anuomet rašytas iš didžiosios raidės) 1995 – 1999 m. tebebuvo kūdikystėje. Nebent darbe buvo galima prisijungti. Per lėtą telefono liniją, spaudžiant “Connect” prieš darbą ir “Disconnect” po jo (apie lietuvių kalbą monitoriuje sunkiai galėjai ir svajoti).

Interneto puslapius, tokius paprastus ir mėgėjiškus šiandienos akimis, turėjo tik didžiosios kompanijos ir keli šimtai kompiuterių mėgėjų, o 1999 m. visų lietuviškų tinklapių katalogas tilpo nedidelėje “Smaltijos” išleistoje knygelėje. Tais pačiais metais parsisiųsti 1 MB trukdavo 20 minučių. Daugybė žmonių kompiuterį (net ir asmeninį) suvokė kaip skirtą vien “vaikų žaidimams”. Apie tinklo interaktyvumą, komentarų rašymą ar socialinius tinklus mąstė nebent futuristai.

Tebebuvo neįsivaizduojama, kad mokytojas moksleiviui leistų referatą suvesti kompiuteriu. JAV nuomonė buvo jau visai kita – štai net 1994 m. žaidimą-šaudyklę Doom II amerikiečių kariuomenė panaudojo jūrų pėstininkus mokyti komandinės kovos.

Su anuometinės kompiuterijos menkumu susidūriau ir rašydamas šį straipsnį. Iki pat šiandien internete nėra, pavyzdžiui, nė vienos anuomet šitokio populiaraus žaidimo “Taip ir ne”, į šlovę išsviedusio Arūną Valinską, nuotraukos. Taip pat “pamirštos” ir kitos to meto TV programos, sensacijos, tada spindėjusios “žvaigždės”.

Lietuvius suartino krepšinis ir mobilusis ryšys

Pranešimų gavikliai - turbūt vienintelė technologija, kuri Lietuvoje ir paplito, ir nunyko dešimtajame XX a. dešimtmetyje.

Pranešimų gavikliai - turbūt vienintelė technologija, kuri Lietuvoje ir paplito, ir nunyko dešimtajame XX a. dešimtmetyje.

Kitos komunikacijos plėtojosi sparčiau. Mobilieji telefonai, 10 dešimtmečio pradžioje atėję į turtingiausiųjų verslininkų kišenes (minutė pokalbio kainuodavo toli gražu ne vieną ir ne du litus), 2000 m. jau pradėjo skverbtis į moksleivių kuprines. NMT tinklą pakeitė koduotas GSM, jis padengė visą šalį, o paslaugos teikėjų “Omnitel”, “Bitės” konkurencija mažino kainas. Bet 10 dešimtmetį jiems iššūkį dar metė Neltės pranešimų gavikliai: įtaisai, kuriais galėjai tik priimti žinutes, kito žmogaus balsu sudiktuotas operatorei. Tokie kainuodavo ir po kelis šimtus litų, bet už mobiliuosius vis vien pigiau. Visgi visą 10 dešimtmetį dažniausiai bendravome laidiniais telefonais ir nuoširdžiai nerimavome, kai 1999 m. “Lietuvos telekomą” privatizavo suomiai ir švedai, o skambučiai į tą patį miestą pirmąsyk buvo apmokestinti.

Iš užsienio į Lietuvą ėmė plaukti ir kitos investicijos. Nebe iš Amerikos lietuvių, vedinų tėvynės ilgesio. Nebe vien kontraversiškos privatizacijos, kaip “Mažeikių naftos” pardavimas “Williams” 1999 m., į plačiąją politinę areną išsviedęs Rolandą Paksą. Štai laidų gamyklą “Yazaki” Klaipėdos laisvojoje ekonominėje zonoje pasistatė japonai.

Iš vakarų ėmė atvykti ir muzikos žvaigždės, FBI kompanijos vežtos į Sporto rūmus, Vingio parką. Iš pradžių tik gerokai prigesusios, vėliau – ir tebespindinčios, kurių dainas tebesuko “M-1” ir “Radiocentras”.

Tajusas Ednis, Entonis Būvis - paskui linksniavo visa Lietuva. Kaip ir mecenato Kalmanovičiaus pavardę, jau po daugelio metų nužudyto Maskvoje.

Kauno Žalgirio triumfas 1999 m. FIBA Eurolygoje. Jo legionierių vardus: Tajusas Ednis, Entonis Būvis - paskui linksniavo visa Lietuva. Kaip ir mecenato Kalmanovičiaus pavardę, jau po daugelio metų nužudyto Maskvoje.

Visą 10 dešimtmetį tautą vienijo krepšinis. 1992 m. Barselonoje laimėjome bronzą įveikę NVS komandą ir parodėme pasauliui, kas ta Lietuva. 1995 m. keikėme teisėjus, kad jie atėmė Europos čempionato auksą ir atidavė tradiciniams važovams Jugoslavams. 1996 m. Atlantoje – vėl bronzos medalis. Pagaliau 1999 m. grupės ŽAS dainos “Eurolyga-ga” ritmų lydimas Kauno “Žalgiris” triumfavo dar vis FIBA valdomoje “Eurolygoje” prieš daug turtingesnį Bolonijos “Kinder”.

2000 metai: Atėjome į Vakarus ir naują amžių

Vilniaus dangoraižių rajonas - pirmasis Lietuvoje. Čia įsikūrė ir Vilniaus savivaldybė, vedama A. Zuoko. Vėliau modernios statybos atėjo ir į kitus miestus.

Vilniaus dangoraižių rajonas - pirmasis Lietuvoje. Čia įsikūrė ir Vilniaus savivaldybė, vedama A. Zuoko. Vėliau modernios statybos atėjo ir į kitus miestus.

10 dešimtmetis baigėsi pompastiškai, nes jo pabaiga sutapo su naujojo tūkstantmečio pradžia. Vilniuje pirmąsyk įsižiebė “aukščiausia pasaulio kalėdų eglė” – televizijos bokštas.

2000 metais dešiniajame Neries krante augo gelžbetoniniai naujojo dangoraižių kvartalo karkasai, kur paskui persikėlė ir pati Vilniaus savivaldybė. Modernumo šalininkai įveikė architektus norėjusius Vilnių palikti sostine be stiklinių aukštuolių. Spindinti Europos aikštė ir Konstitucijos prospektas niekuo nebenusileido analogiškiems vakarų centrams.

Tais pačiais 2000 metais Estijos kompanija “Delfi” užgrobė tuomet populiariausią Lietuvos interneto svetainę Online.lt, įsteigtą entuziasto Vlado Palubinsko. Palubinskas laimėjo teismą, bet Delfi.lt spėjo išpopuliarėti ir tapo naujaisiais Lietuvos tinklo vartais. Taip internetas iš laisvalaikio hobio Lietuvoje virto stambiu verslu.

2000 metais atsidarė pirmasis tikras prekybos centras Akropolis, maždaug 2000 metais vaizdo kasetes parduotuvių lentynose iš lėto ėmė stumti DVD.

Ir pagaliau 2000 metų rudenį Sidnėjaus olimpiadoje Lietuvos krepšinio rinktinė pralaimėjo JAV “Dream team” 7 taškų skirtumu, o pusfinalyje galynėjosi kaip lygi su lygia, ir tenusileido 2 taškais. Europos krepšinis pasivijo Ameriką.

O 2000 m. sezono LKL čempionu pirmąsyk tapo Vilniaus “Lietuvos rytas”, pabaigęs Kauno hegemonijos dešimtmetį. Vilniečiai gatvėse sveikino vieni kitus, mygo automobilių klaksonus, o kauniečiai liūdėjo. Pirmąsyk po 1990 m. emocijos dėl krepšinio skirtingose Lietuvos dalyse skyrėsi šitaip smarkiai.

Atėjo naujas dešimtmetis ir naujas amžius. 2001 m. gyventojų surašymas parodė, kad gyventojų sumažėjo nuo 3,65 milijono iki 3,5 milijono. Tačiau dauguma išvykusiųjų buvo rusai – kariai ir karininkai, buvę sovietų valdininkai arba tiesiog norintys gyventi istorinėje tėvynėje.

Lietuvių ir lenkų skaičius mažai tepakito. Masinė emigracija prasidėjo tik po stojimo į ES. 10 dešimtmetyje buvo aktyvūs žaliųjų kortelių loterijų dalyviai, o JAV ambasada baimindamasi nelegalių imigrantų atmesdavo pusę vizų prašymų, bet teišvyko keliasdešimt tūkstančių, o Vakarų Europa dar šitaip netraukė. Tebeturėjome viltį, suverenią savo šalį.

Žvelgiant atgal į 10 dešimtmetį atrodo, kad iki 90% tuomečių pokyčių buvo į gerą: 2000 m. buvo daugeliu požiūriu geresni tiek už sovietinę erą, tiek už nusikaltimų kupinus 1995 m.

Deja, apie vėlesnį dešimtmetį (2000 – 2010 m.) to pasakyti negalėčiau. Bet gal po dar 10 metų viskas atrodys kitaip, todėl ir pastarojo dešimtmečio apžvalgą atidėkime 2021 metams.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,


    3 komentarai

  1. geras postas :)! ačiū

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Vilniaus religijos viename žemėlapyje

Vilniaus religijos viename žemėlapyje

| 0 komentarų

Vilnius nuo viduramžių garsėja kaip religinės tolerancijos miestas. Čia greta gyvena Romos katalikai, stačiatikiai, sentikiai, reformatai, liuteronai, judėjai, karaimai, unitai, musulmonai. Dar XIX a. visos šios bendruomenės turėjo po savo maldos namus, o katalikai, judėjai bei stačiatikiai – ir ne po vienerius. Tuo metu tai Europoje buvo gana reta: migracijos, tokios kaip šiais laikais, nebuvo.

Čia pateikiu žemėlapį, kuriame skirtingų spalvų taškais sužymėti Vilniaus maldos namai – priklausomai nuo religijos, kuriai priklauso. Taip pat nuspalvintas ir visas miestas priklausomai nuo to, kokie maldos namai yra arčiausiai nuo tos vietos.

Kad būtų paprasčiau, be spalvų teritorijas žymi ir raidės. “K” (ir melsva spalva) nurodo, kad iš ten arčiausiai yra Romos katalikų bažnyčia. S (ir gelsva spalva) – stačiatikių cerkvė. R, L, J ir U žymi atitinkamai reformatų, liuteronų, judėjų bei unitų maldos namams gretimas teritorijas. “Kar.” – tai karaimai (kenesa), “Sen.” – sentikiai. M, TŽ bei NAB žymi tris naujas religines bendruomenes, XX a. pabaigoje pasistačiusias Vilniuje bažnyčias: mormonus, Tikėjimo žodį bei Naująją apaštalų bažnyčią.

Šiame žemėlapyje matyti, kad artimiausia vietai šventovė daug pasako apie miesto rajono istoriją. Beveik visuose caro laikais urbanizuotuose rajonuose (Šnipiškėse, Žvėryne, Naujamiestyje, Naujininkuose) artimiausi maldos namai yra cerkvė. Čia bažnyčios taip ir nebuvo pastatytos – nei tarpukariu, nei po nepriklausomybės atkūrimo, kuomet jos statytos sovietiniuose rajonuose. Tik Naujamiestyje lenkai mėgino pastatyti įspūdingą Jėzaus Širdies bažnyčią, tačiau sovietai ją nugriovė. Liko ir kai kurios iki carinės okupacijos tuometiniuose Vilniaus priemiesčiuose statytos bažnyčios: Kalvarijų, Šv. Stepono. Cerkvių kupolais, o ne bažnyčių bokštais, liko padabintas ir senasis LDK laikų Vilniaus “rusų galas” – Bokšto gatvės apylinkės. Sovietiniuose rajonuose cerkvių zonų nėra – jau beveik šimtas metų, kaip Vilniuje nepastatyta nė vieni nauji stačiatikių maldos namai. Gal tai lėmė ir esamų statinių padėtis: kaip matyti žemėlapyje, katalikų bažnyčios yra susigrūdusios senamiestyje ir sunkiau pasiekiamos daugumai vilniečių. Tuo tarpu cerkvės – plačiai pasklidusios teritorijose tarp centro ir naujų rajonų. Jeigu nebūtų pastatytos naujosios bažnyčios Lazdynuose, Viršuliškėse ir Pilaitėje šiandien daugumai vilniečių būtų lengviau atvykti į cerkvę nei bažnyčią.

Tebematyti žemėlapyje ir senieji etniniai Vilniaus rajonai – vokiečių pirklių LDK laikais gyventai Vokiečių gatvei tebėra artimiausia liuteronų bažnyčia. Sentikių rajonu kadaise buvusiems rytiniams Naujininkams – sentikių cerkvė. Tik sinagoga artimiausia yra ne visam buvusiam getui. Nieko nuostabaus – dauguma Vilniaus sinagogų, įskaitant ir Didžiąją, sovietų buvo sugriautos. Deja, tais laikais nugriauta ir Vilniaus mečetė, dėl to nebėra ir atitinkamai nuspalvintos zonos buvusiame Lukiškių priemiestyje, kuriame kadaise gyveno musulmonai totoriai.

Vilniaus pakraščiuose driekiasi naujųjų religinių bendruomenių zonos. Šios bendruomenės negalėjo statyti bažnyčių senamiestyje, kur žemė brangi. Tačiau jų maldos namai aptarnauja visą Vilnių. Įdomu pastebėti, kad kadangi Fabijoniškėse, Šeškinėje bei Pašilaičiuose taip ir nebuvo pastatyta nei bažnyčia, nei cerkvė, šių rajonų gyventojams artimiausi maldos namai yra mormonų šventykla. Taigi, mormonų šventykla yra artimiausieji maldos namai trečioje pagal dydį Vilniaus ploto teritorijoje (po katalikų ir stačiatikių).

Antrajame plane, kurį čia pateikiu, sužymėtos tik katalikų (melsvai) bei stačiatikių (gelsvai) maldos namų zonos. Yra keturios didelės zonos, kuriose cerkvės arčiau už bažnyčias. Trys jų statytos caro valdymo laikais, o viena – senasis LDK laikų “rusų galas”.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Vilniaus istorija viename žemėlapyje

Vilniaus istorija viename žemėlapyje

| 6 komentarai

Vilnius – senas miestas. Nesvarbu, ar laikysime, kad jis – dar Mindaugo laikų sostinė, ar pripažinsime Gediminą jo kūrėju – akivaizdu, kad daugybės Vilniaus pastatų sienos mena šimtmečius.

Per visą savo istoriją (išskyrus kelis karų ir ligų periodus) Vilnius plėtėsi. Ir iki šiol skirtinguose rajonuose pastatai, parkai, jų išdėstymas mums atmena skirtingus laikmečius. Tai – ne tik Senamiestis, bet ir Naujamiestis, Naujininkai, Žvėrynas ar Šnipiškės, pagaliau ir visi Sovietų okupacijos laikų rajonai ar šiuolaikiniai stikliniai dangoraižiai.

Eidami dažnai nesusimąstome, ką mena pastatai aplinkui. Toli gražu ne kiekvienas vilnietis pasakytų, kada pastatytas kuris jo miesto rajonas. Todėl padariau šį žemėlapį. Čia Vilniaus miesto nuotrauka iš palydovo nuspalvinta pagal tai, kokiu laikotarpu statytas konkretus rajonas.

Spalvos reiškia štai ką:

  • ŽALIA – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikai (iki 1795 m.)
  • GELTONA – Rusijos Imerijos laikai (1795 m. – 1918 m.).
  • VIOLETINĖ – Lenkijos Respublikos / Tarpukario Lietuvos laikai (1918 – 1940 m.)
  • RAUDONA – Sovietų Sąjungos laikai (1940 m. – 1990 m.). ŠVIESIAUSIA RAUDONA: 1940 m . – 1959 m., TAMSESNĖ – 1960 m. – 1969 m., DAR TAMSESNĖ – 1970 m. – 1979 m., TAMSIAUSIA RAUDONA: 1980 m. – 1990 m.
  • MĖLYNA – Lietuvos Respublikos laikai (1990 m. ir vėliau). MELSVA Į ŽALSVYMĄ – 1990 – 1999 m., MELSVA – 2000 m. ir vėliau.

Kol kas šis žemėlapis – nebaigtas. Jį aš pildysiu gavęs pastabas iš jūsų. Jeigu yra klaidų, jei žinote, kada statytos dar nenuspalvintos teritorijos – būtinai parašykite.

Vienoje vietoje informacijos apie tikslų visų Vilniaus pastatų statybos laiką, deja, neradau. Ypač sunku surasti kolektyvinių sodų, fabrikų vyraujančią architektūrą. Idealiu atveju kiekvienas namas žemėlapyje būtų nuspalvintas atskirai.

Ateityje tikiuosi padaryti ir panašius Kauno, Klaipėdos planus.

Straipsnio temos: , , , , , ,


    6 komentarai

  1. Šiaip senamiesčio žemėlapį atskirą būtų galima įdėti.
    Yra puikių žemėlapių iki karo, labai detalių, ir jame galbūt būtų galima pažymėti, ko dabar nėra.

    • Jeigu turi skanuotų versijų tokių aeronuotraukų – atsiųsk. Nemanau, kad verta daryti senamiesčio atskirą, nes pakankamai išdidinus esamą žemėlapį galima pamatyti, kurie atskiri namai Senamiestyje kada statyti. Tačiau skirtingų laikų aeronuotraukos padėtų geriau užpildyti šį žemėlapį.

    • Taip, šitą žinau, šiek tiek naudojausi. Tiesa, ten nenurodoma tiksli statybos data, o tik periodas. Pvz. 1940 m. – 1990 m. patenka į du periodus.

      Netrukus jau bus atnaujinta žemėlapio versija, kur daugiau pažymėta atskirų pastatų, sužymėti sovietų išgriauti plotai senamiestyje, bei patikslinti kai kurie rajonai.

  2. sveiki, galbūt galėtumėte sumanimi susisiekti? man labai reikia jūsų patarimo rašant darbą apie vilniaus architektūrą.
    čia mano el.paštas
    labai laukiu laiško
    e.udraite@gmail.com

    • Parašiau jums laišką.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Mayday – aviakatastrofų tyrimai

Mayday – aviakatastrofų tyrimai

| 0 komentarų

„Mayday” – nelaimės signalas, kuriuo orlaivio pilotas praneša dispečeriams, kad jo lėktuvui iškilo pavojus.

Imamas interviu iš NTSB - JAV transporto saugumo tarnybos - tyrėjo

Imamas interviu iš NTSB - JAV transporto saugumo tarnybos - tyrėjo

„Mayday” vadinasi ir tikrai įdomus kanadiečių dokumentinis serialas. Kiekviena jo serija pasakoja apie vieną aviakatastrofą. Aktoriai atkuria lemtingąjį skrydį. Rodomi interviu su liudininkais, taip pat tyrėjais. Kompiuterine grafika atkuriami išorės vaizdai, animacija parodo įvairius fiikos dėsnius bei lėktuvo konstrukcijas Serialas itin didelio biudžeto – interviu imami įvairiose šalyse (JAV, Rusijoje, Egipte, Indonezijoje, Irane, Kroatijoje…), atkuriamos masinės scenos.

Tema įdomi, nes apie orlaivių katastrofas tyrėjai gali sužinoti daug objektyvios informacijos. Iš vadinamųjų „juodųjų dėžių”. Viena jų įrašo, kas dėjosi lėktuvo kabinoje (pilotų pokalbius, garsus), o kita – visų orlaivio sistemų darbą. Todėl įvykių atkūrimas gali būti itin tikroviškas – kitaip nei kitų nelamių ar nusikaltimų atvejais, kai tenka kliautis vien liudininkų parodymais.

Komercinė aviacija – tai ne automobilių transportas, kur dauguma nelaimių kyla dėl neblaivumo ar nesaugaus elgesio. Visi, kam teko skristi, žino, kiek ten daug saugumo procedūrų. Tad jeigu jau įvyksta nelaimė ją paprastai nulemia daugybė sutapusių smulkių atsitiktinumų. Kiekviena nelaimė kruopščiai ištiriama ir išanaliuojama. Paskelbiamos rekomendacijos – ką keisti, kad tai nepasikartotų. Todėl dauguma nelaimių ir nepasikartoja – naujos kyla tik vėl susidėjus tokioms aplinkybėms, kurių iki tol niekas nebuvo numatęs.

Kai kurios serijos labiau primena trilerį. Pasakojama apie laimingai pasibaigusius neįtikėtinus avarinius nusileidimus ar incidentus. Štai „British Airways” skrydžio 5390 pilotas skrydžio metu išdužus stiklui beveik iškrito iš lėktuvo ir tik jį už kojų laikančių kolegų dėka sulaukė nusileidimo. „Aloha Airlines” 243-ias skrydis (1988 m.) sėkmingai nusileido be didelio gabalo stogo, nuplėšto skrydžio metu.

Kitos serijos – tikri detektyvai, pasakojantys, kaip tyrėjai rado atsakymus į visą pasaulio spaudą užplūdusius klausimus. Tai – netikėti eksperimentai ir įžvalgos, nepasiteisinusios teorijos, sudėtinga „juodųjų dėžių” paieška. Pinigų ir žmonių tyrimams niekas negaili: kai kurie tyrimai kainavo dešimtis milijonų ir pareikalavo tūkstančių tyrėjų darbo. Kaip „South African Airways” skrydis 295 (1987 m.), kai juodoji dėžė traukta iš vandenyno dugno net 4900 m gylyje – didžiausiame, koks apskritai iki tol buvo žmonijos ten pasiektas. Kaip garsioji Lokerbio katastrofa ar „United Airlines” skrydis 585 (1991 m.), kurio katastrofos priežastis nustatyta tik po dešimties metų. Mažai kitų bylų susilaukia šitokio dėmesio.

Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Paviliojo Islandija – Teodoro Bieliackino pėdsakais

Paviliojo Islandija – Teodoro Bieliackino pėdsakais

| 0 komentarų

Tarpukaris. Laikai, kai keliauti dar buvo sudėtinga, brangu ir trukdavo ilgai. Retai kas tada nukrypdavo nuo pagrindinių kelių ir laivybos maršrutų – į didžiąsias Europos šalis ar Ameriką.

Bet buvo tarpukariu nuotykių ieškotojų, vykusių į pasaulio užkampius – buvo jų ir tarp Lietuvos gyventojų. Tai – ne kolumbai, vykę dar neatrastais keliais, bet, kita vertus, ir ne šių laikų emigrantai ar turistai, išvykstą žinodami, kad per kelias ar keliasdešimt valandų bet kada galės grįžti į Lietuvą.

Štai Teodoras Bieliackinas, visad žavėjęsis šiaurės kultūra, 1937 m. atsidūrė Islandijoje. Netikėtai – viename Norvegijos uoste pamatęs ten plaukiantį krovininį laivą Norvegijoje spontaniškai apsisprendė juo plaukti.

Toje mažoje šiaurės šalyje jis paliko savo žymą – vedė, studijavo, rašė į vietinę spaudą apie Lietuvą. Tuo pačiu siuntė straipsnius į Lietuvą apie Islandiją. Sovietinė okupacija nebeleido jam susisiekti su Lietuvoje likusia šeima. Mirė jis greitai po karo – 1947 m. , sulaukęs vos 40 metų.

Nebuvo tai žymus politikas, menininkas ar sportininkas, todėl netikėta yra Leono Stepanausko knyga, skirta Teodorui Bieliackinui, “Paviliojo Islandija”. Knygos autorius dar nuo 1993 m. domėjosi šiuo žmogumi, susirašinėjo su tada dar gyvais pažinojusiais Bieliackiną ir pats lankėsi Islandijoje, ieškodamas ten įrodymų apie tai, kuo gyveno šis Lietuvos nuotykių ieškotojas ir inteligentas.

Bet jau buvo prabėgę beveik 50 metų – gyvųjų mažai, ir pati Islandija – kita šalis. Štai Bieliackino laikais itin atokioje šalyje, pasak straispnių, kuriuos jis rašė Lietuvos spaudoje, nebuvo vagysčių. Užsakytus siuntinius pravažiuojantys vairuotojai anuomet palikdavo tiesiog šalikelėje – gavėjai pasiimti jų galėdavo ateiti ir kitą dieną.

Tačiau L. Stepanauskui pavyko rasti dar gyvų liudininkų ar liudininkų palikuonių, straipsnių Islandijos archyvuose ir net Bieliackino ranka prirašytų popieriaus lapų.

Ši istorija ir sudėta į knygą “Paviliojo Islandija”. Ir toks atkaklus bandymas išplėšti paprasto, tačiau neeilinio, žmogaus gyvenimą iš paskutinius prisiminimus apie jį beįtraukiančios užmaršties nagų yra išties įdomus.

Straipsnio temos: , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *