Kelionė su draugais ar pažįstamais gali būti labai smagi, o gali tapti košmaru – kelionė, ypač ilgesnė, kaip niekas išbando santykius ir net geriausius draugus. Tarp „geriausios gyvenimo kelionės“ ir „tos, kurios nesinori prisiminti“ kartais – tik vienas žingsnis.

Keliavęs kartu su labai įvairiais žmonėmis rašau, kaip tinkamai pasirinkti kelionės partnerius, suderinti kelionę ir kartu keliauti taip, kad visiems būtų įdomu ir smagu, o konfliktai nekiltų.

Kaip pasirinkti kelionės draugus?

Svarbiausia yra tinkamai pasirinkti kelionės partnerius. Žmonės skirtingi ir su kai kuriais tiesiog nepavyks smagiai keliauti kartu. Na, visada galima „tolerantiškai prisitaikyti“, bet juk iš kelionės tikiesi ne nuolatinių ginčų ir nusileidinėjimų…

Neverta rinktis kelionės partnerių pagal tai, koks tai jums artimas žmogus. Rinkdamasis vien pagal tai gali būti, kad baigsi kelionę susipykęs su geru draugu ar artimuoju… Nes tai, kad jums įdomu pabendrauti ar smagu, tarkime, nueiti kartu į kiną, nereiškia, kad bus smagu ir kartu keliauti savaitę ar dvi.

Kur kas svarbiau yra tai, koks tas žmogus keliautojas. Keliautojus skirstau į 12 tipų ir jeigu jūsų su bendrakeleiviais tipai nesutampa, kartu keliauti bus labai sunku. Kokia bus kelionė į Austriją jei, tarkime, jūs norėsite lankyti istorines vietas, muziejus, miestus, o jūsų draugas – slidinėti ir apsipirkinėti (arba atvirkščiai)? Taip, galite pusę laiko daryti tą, pusę – aną, ar net ilgam atsiskirti vienas nuo kito, bet ar ne geriau tada susirasti kelionės partnerį, kuris yra to paties tipo keliautojas, kaip jūs?

Ne kartą esu labai smagiai kartu keliavęs su žmonėmis, su kuriais iki tol apskritai buvau praleidęs mažai laiko kartu – jei tik mūsų kelionių poreikiai sutapdavo. Ir, savo ruožtu, kelionės su kur kas artimesniais žmonėmis gali virsti konfliktų serija, jeigu tie poreikiai išsiskiria.

Vien tai, kad kas nors *labai nori* su tavimi keliauti, nereiškia, kad kelionė bus smagi. Deja, dalis *labai norinčių* žmonių nemąsto, ar keliauti kartu bus gera – pvz. tiesiog jus gerbia kaip draugą ar patyrusį keliautoją. Kita dalis tikisi, kad kelionė bus tokia, kaip nori jie patys (“nes kodėl gi kas nors norėtų keliauti kitaip?”) ir jums turint kitokių poreikių pyks ar galvos, kad esate keistas. Iš tikrųjų mano kelionėse su kitais daugiausiai “trinčių” ir būdavo kaip tik su žmonėmis, kurie labiausiai norėjo keliauti kartu.

Į ilgesnes (savaitės ar kelių) keliones verta kviesti tik tuos, kuriuos jau išbandei trumpesniuose (bet ne vieno vakaro) pabuvimuose kartu (vienos dienos, savaitgalio kelionėse, kad ir po Lietuvą, į Latviją, ar savaitgalyje kokiame mieste). Tada paprastai pasimato, kiek suderinami esame. Per dieną, savaitgalį išties galima prisitaikyti ir daug neprarasi net jei poreikiai nesutaps – užtat to pakaks priimti sprendimui nekeliauti kartu ilgiau.

Na ir, savo ruožtu, keliauti kartu, tarkime, kelis mėnesius, galėčiau pasirįžti tik išmėginęs su žmogumi 1-2 savaičių kelionę. Bet šiaip leistis su kuo nors į labai ilgas keliones nerekomenduoju išvis, nebent to reikalauja kelionės pobūdis (pvz. ekspedicija). Dažniausiai nėra tikslo siūlyti kam nors pvz. “kartu praleisti žiemą Kanaruose ar Tailande išsinuomavus bendrą namą”. Jeigu atsiras trintys, niekam nebus smagu, o kuo daugiau laiko kartu, tuo didesnė jų tikimybė (nes daug paprasčiau rasti bendros veiklos ar prisitaikyti dienai nei savaitei, o savaitei – nei mėnesiui). Geriau net jei ir praleistumėte kažkur visą žiemą, kitus pakviesti prisijungti kažkuriai kelionės daliai.

Prieš sutardami keliauti aptarkite, kur ir ko keliaujate

Dar prieš sutardami keliauti pakalbėkite kaip ta kelionė atrodytų.

Pagrindinius objektus ir veiklas, ką darysite, kokiu būdu keliausite (pvz. ar nuomositės automobilį). Pasimatys, ar tai smagu visiems, be to, bus mažiau ginčų ir neaiškumų kelionės metu („Galvojau, kainuos pigiau…“, „Labiausiai norėjau pamatyti šitą, o mes ten net neužsukome…“ ir pan.)

Aišku, neįmanoma visko suplanuoti iš anksto. Daug galimybių atrasite tik pačios kelionės metu, keisis kainos ir pasiūlymai, tad nėra tikslo leistis į konkretybes – pvz. geriau sutarti, kad „Apsistotume viešbučiuose maždaug po 30-50 eurų“ nei „Apsistotume štai šiuose viešbučiuose“.

Pasikartosiu, labai svarbu, kad kelionės aptarimas vyktų dar prieš galutinai nutarus kartu keliauti. Labai gali būti, kad kai kuriems kelionės partneriams viską konkretizavus kelionė ims nebepatikti – gal taps per brangi, gal ne jo stiliaus ir pan. Bet jeigu jau bus sutarta keliauti kartu, toks žmogus gali nenorėti pasakyti „ai, aš gal nekeliausiu“, ypač jei jis bus draugas ir nenorės gadintis santykių. Ką jau kalbėti, jei bus nusipirkti bilietai… Bet keliauti kartu su juo bus sunku, ypač po kelių dienų ar savaitės.

Todėl mano kelionių (dar tik potencialių) aptarimai vyksta maždaug taip:

„Gal būtų įdomu kartu keliauti į Keniją? Pusę laiko praleistume gyvūnų parkuose su organizuotu safariu, pusę – tyrinėdami Kenijos kultūrą“.

„Gal ir įdomu. O kiek kainuotų? Taip pat, jei važiuotume į Keniją, dar norėčiau aplankyti Kenijos kurortus, pakeliauti tradiciniais mikroautobusais matatu – draugai pasakojo, kad įdomu“

„Ok, galime važiuoti matatu, o tą savaitę, skirtą pažinti Kenijos kultūrai, praleisti būtent Kenijos pakrantėje, užsukti ir į kurortus. Kainas pažiūrėsiu ir atsiųsiu“

Tik po tokių ir panašių pokalbių, susirašinėjimų (kurie gali trukti ir savaitę ar pora) nutariame keliauti kartu – o tada jau ir būna aišku, kad kelionė abiems priimtina. Bet jei kažkuriuo pokalbių metu kažkuris žmogus suprastų, kad kelionė jam ne visai tinka (pvz. kainos pasirodo per didelės), galėtų mandagiai pasitraukti, nes dar nieko nebūtų prižadėjęs.

Niekada nesutarsiu keliauti taip (nebent jau labai gerai žinočiau, kad žmogaus kelionių pomėgiai labai panašūs į mano, tai būtų ne pirma ir ne trečia kelionė kartu):

„Keliaujam kartu į Keniją dviem savaitėms! Gera bilietų akcija!“
„Keliaujam!“
(Nusiperkam bilietus)
„Ok, tai ką mes toj Kenijoj veiksim?“

Dar prieš nutariant keliauti, reikia pažiūrėti ir aptarti:
a)Ką maždaug lankysite? (svarbiausias vietas, patirtis)
b)Kiek apytiksliai kainuos? (nakvynė, transportas, bilietai)
c)Koks intensyvumas? (kiek laiko per dieną ilsėsitės ar būsite „be planų“; kiek eisite pėsčiomis; kiek reikės nuvairuoti)
d)Ar reikia papildomų sugebėjimų? (fizinio pasirengimo, pvz. lipant į kalnus, mokėjimo nardyti ir pan.)
e)Kas organizuos kelionę (pvz. užsakys bilietus ir t.t.)? (žr. žemiau skyrelį „Aiškiai pasiskirstykite pareigomis“)
f)Praktiniai gyvenimo aspektai (valgis restoranuose? Gyvenimas viename numeryje ar keliuose?)

Kelionės – neįsivaizduojamai platus hobis ir skirtingų žmonių keliavimo būdai skiriasi kardinaliai – ties kiekvienu iš šių punktų. Nesusidūręs su kitaip keliaujančiais dažnas keliautojas net neįsivaizduoja, kad galima keliauti ir taip. Todėl būtina aptarti konkrečiai, o ne abstrakčiai.

Įsivaizduokite, tarkime, į Aziją kartu keliauja kuprinėtojas ir prabangos ieškotojas. Kuprinėtojas paprastai nakvoja palapinėse ar pigiausiuose hosteliuose ir galvoja „na, gerai, šį kartą prisitaikysiu, nakvosiu viešbučiuose, bus kokie maks. 40 eurų nakčiai, brangiau juk nebus, juk brangesniuose viskas taip pat, kaip pigesniuose, tik brangiau, tai ten apsistoja nebent kokie kvaili naujieji rusai“. Gi prabangos ieškotojas paprastai nakvoja 5* „botikiniuose“ viešbučiuose po 400 eurų ir galvoja – „Na, šįkart prisitaikysiu, nakvosiu 4* viešbučiuose tik po 150 eurų, prastesniuose juk neteks, juk joks europietis prastesniuose neapsistotų, ten gyvena tik vietiniai“.

Tokiems žmonėms tikriausiai kartu keliauti ne pakeliui, net jeigu jie ir būtų kokie artimi giminės. Ir net jei galiausiai prieis kompromiso, po kelionės liks kartėlis: gyvenęs viešbučiuose po 70-100 eurų, vienas galvos „Nesąmonė, šitiek pinigų ištaškiau vien dėl bendrakeleivių kvailo prabangos vaikymosi!“, o kitas „Nesąmonė, tokiuose prastuose viešbučiuose gyvenime negyvenau, ir viskas per tą skupų bendrakeleivį!“.

Aiškiai pasiskirstykite pareigomis

Kelionę turi kažkas planuoti. Jei keliaujate su ekskursija, problemų nėra – kelionę planuoja už jus ir visi klauso gido.

Bet jei organizuojatės kelionę patys, vis viena reikalingas “lyderis”-organizatorius (lyderiai-organizatoriai), priimantis galutinius sprendimus. Lyderis gali būti visą kelionę tas pats, o gali būti skirtingi lyderiai skirtingiems dalykams (pvz. vienas užsako viešbučius, kitas planuoja maršrutą; arba vienas planuoja pirmą savaitę, kitas – antrą savaitę). Bet svarbu, kad visi kelionės draugai suprastų, kas yra tie lyderiai-organizatoriai, ir tai pripažintų.

Visą šitą irgi reikia aptarti dar prieš apsisprendžiant kartu keliauti.

Nesant lyderio/planuotojo, bus atviras kelias į papildomus konfliktus dėl to, kam ką daryti ar ko nedaryti. Pvz. „Kodėl tu užsakei viešbutį, o ne aš?“, „Kodėl čia važiuojam? Kodėl tu parenki maršrutą, o ne aš?“. „Kodėl niekas neužsakė ekskursijos? Galvojau tu užsakysi…“ ir pan.

Svarbu – “Lyderis” nereiškia “vadas”, kuris viską “nuspręs pats”. Lyderis turi įsiklausyti į visų nuomones ir priimti galutinį sprendimą savo srityje.

Atsakomybės sritys, kurių kiekvienoje gali būti po atskirą lyderį, arba vienas bendras:
1.Kelionės planavimas. Pasiskaitymas, ką lankyti, papasakojimas to bendrakeleiviams, maršruto parinkimas.
2.Viešbučių, autonuomų, lėktuvo bilietų, traukinio bilietų, ekskursijų ir kt. užsakymas (čia jei norima važiuoti, nakvoti kartu).
3.Daiktų krovimas (jei yra bendrų daiktų, lagaminų).
4.Vairavimas (autonuomos atveju).

Logiška, kad lyderis yra žmogus, patyręs toje srityje – pvz. maršrutą planuoja daugiausiai keliavęs, arba mokantis vietos kalbą ir pan. Lyderio pareigos negali būti „primestos paskutinę minutę“ – maždaug „ai, tu planuok viską“ – antraip bus nekokia kelionė ir konfliktų. Jau nuo pat pradžių, prieš nusprendžiant keliauti, turi būti aišku, kad yra žmogus, norintis tuo užsiimti.

Pats dažnai esu tas kelionės lyderis, nes dažnai esu labiausiai patyręs iš bendrakeleivių grupės. Tačiau esu ir atidavęs lyderio vaidmenį kitam – pvz. kai su draugu kinu keliavau po Kiniją, buvo logiška, kad viską sprendė jis. Ir net jeigu kažkas buvo kitaip, nei būčiau daręs pats, tai irgi buvo įdomu (pamačiau, kaip mąsto ir tvarkosi vietiniai).

Visgi reikia suprasti, kad kelionės lyderis – ne samdomas gidas. Jis neprivalo visiems bendrakeleiviams tarnauti ar visko išmanyti “kaip profesionalas”. Jam tai irgi kelionė, o ne darbas. Todėl nereikia ant jo pykti už vieną ar kitą nesklandumą ar klaidą: pvz. jei pasirodys, kad muziejus, į kurį atvykote, pirmadieniais nedirba, ir pan. Geriau padėkite užbėgti klaidoms už akių: žvilgtelkite į maršrutą, darbo laiką ir pats, jei tik galite, prisidėkite prie kelionės kūrimo.

Nebijokite (ar ir planuokite) trumpam išsiskirti

Kad ir keliaujate kartu, nesate vienas prie kito prisirišę. Dažnai niekas geriau neišsprendžia atsiradusių problemų ar trinčių, kaip ilgesnis ar trumpesnis išsiskyrimas. Toks išsiskyrimas yra ir labai logiškas, jeigu skirtingi žmonės nori iš kelionės šiek tiek skirtingų patirčių.

Išsiskirti paprasčiausia tada, kai kartu esate viename mieste – dieną galite lankyti skirtingas vietas, o vakare vėl susitikti. Arba atvirkščiai: dieną būti kartu, o nakvoti skirtinguose gretimuose viešbučiuose (pvz. vieni pigesniame, kiti – brangesniame).

Tačiau įmanoma net ir planuoti kelionę taip, kad, išsiskirtumėte kelioms dienoms – vieni bendrakeleiviai važiuotų vienur, kiti – kitur.

Ilgesnius išsiskyrimus reikia aptarti ir suplanuoti dar aptariant kelionę namuose: tai puikiausias sprendimas tiems atvejams, kai bendrakeleivių kelionių poreikiai didžiąja dalimi sutampa, bet kažkur smarkiau išsiskiria. Pavyzdžiui, vienas bendrakeleivis nori pailsėti tris dienas kurorte, o kiti nenori. Tai dar nereiškia, kad jums nepakeliui ir negalite kartu keliauti – tiesiog, galite kelioms dienoms išsiskirti (t.y. kol vienas ilsėsis kurorte, kiti apvažiuos papildomas lankytinas vietas nuomotu automobiliu ar leisis į žygį).

Trumpesnius išsiskyrimus galima pasiūlyti ir jau vietoje, jeigu, tarkime, mieste vieni nori lankyti vienas lankytinas vietas, kiti – kitas. Arba vieni nori apsipirkinėti, o kiti – pailsėti. Arba nacionaliniame parke vieni nori leistis į vieną žygį, kiti – į kitą. Arba vienas nori supietauti kokių nors “vietinės virtuvės valgomųjų žiurkių”, o kitas tokiai egzotikai nepasiruošęs. Iškilus bet kokiam tokiam „minikonfliktui“ visada trumpas išsiskyrimas yra paprasčiausias ir logiškiausias pasiūlymas – sutaupysite laiko, nervų ir bus visiems smagiau. Atostogos juk yra kiekvienam ir kiekvienam jo laikas brangiausias – tad te jį leidžia, kaip nori. O susitikti, pakalbėti laiko dar bus.

Kad kiti nesijaustų įpareigoti būti kartu, kai jaučiu, kad kitiems nebūtinai su manimi pakeliui, esu įpratęs sakyti ne, pavyzdžiui, „Einam rytoj visi į meno muziejų!“, o labiau „Aš planuoju eiti į meno muziejų“, papasakoju kas ten bus – žiūriu, kam iš kitų tai įdomu, kas (ar ir visi) prisijungs.

Kai kurie žmonės neatsakingai linkę vėluoti, todėl išsiskyrimo atveju visada numatau ir tai: mažai kas sukelia didesnį „tylų pyktį“, kaip kai vieni bendrakeleiviai, užuot leidę smagiai laiką, priversti pusvalandį ar valandą laukti vėluojančių savo draugų (ypač kai tai būna ne po kartą ir vis su tais pačiais kelionės draugais).

Todėl iš karto pasirūpinu, kad, jei kas vėluos, niekam nereikėtų laukti. Užuot sakęs pvz. „Susitinkame 2 val. centrinėje aikštėje“ (be jokių komentarų, kas gi bus, jei kas nors neateis), galiu sakyti „Susitinkame 2 val. centrinėje aikštėje, bet jei kas nenorės tada ateiti, tai mes po ten vaikščiosime po senamiestį ir 5 val. eisime į koncertą filharmonijoje, o paskui pavakarieniausime ir į viešbutį“. T.y. duodama suprasti, kad niekas pusvalandį ar valandą centrinėje aikštėje nelauks vėluojančiųjų – kita vertus, vėluojantiesiems tai ne tragedija, nes jie žinos, kur galės prisijungti vėliau (5 val.), jei norės, arba, jei taip norės, visą dieną leis atskirai.

Išsiskiriant visada kiekvienas turi turėti savo svarbiausius daiktus (pasus, bilietus, telefonus ir t.t.).

Aišku, išsiskyrimas ne visada įmanomas sprendimas. Jei keliaujate bendrai išnuomotu automobiliu ir kitokio transporto toje vietoje nėra tai gali būti neįmanoma. Bet dažnai tai įmanoma, ypač suplanavus iš anksto. Be to, jaučiant, kad gali tekti skirtis, verta atitinkamai rinktis ir viešbučius, transportą (nelogiška apsistoti viešbutyje “toli nuo visko” jeigu žinai, kad tu kitą rytą norėsi ilsėtis ar dirbti, tačiau bendrakeleivis norės vykti prie lankytinų vietų, o turite tik vieną automobilį nuvažiavimui į centrą).

Keturi elgesio būdai išsiskyrus poreikiams: du geri, vienas abejotinas ir vienas bjaurus

Taigi, kelionėje paaiškėja, kad jūs norite daryti vieną dalyką, o kas nors kitas – kitą dalyką. Kaip elgtis?

Geri keliai:

(1)”Darysiu, kaip nuspręs lyderis”. Tai logiška, jei norite būti su lyderiu (pvz. jis yra vietinis ir daug papasakos) ir/arba interesų išsiskyrimas nedidelis (pvz. tą, ką siūlo lyderis, jūs irgi norėtumėte patirti, tik mažiau).
(2)”Laikinai išsiskirkime – aš darysiu tą, jūs tą” (jei tai įmanoma). Tokiu būdu visi iš kelionės gaus daugiausia.

Blogas, destruktyvus, kelias:
(3)”Darykime *visi* ką siūlau aš!”. Toks siūlymas, ypač jei kartą jau buvo bent vieno bendrakeleivio atmestas, veda į konfliktus – kodėl kiti turėtų daryti tai, ką norite jūs, o ne kas įdomu jiems? Net jeigu jūs esate lyderis – neturėtumėte nurodinėti ar primygtinai siūlyti kitiems būtinai būti su jumis. Jei tik situacija tai leidžia, žmonės turi turėti teisę bent jau laikinai atsiskirti: tai padės konfliktui užgesti dar neįsižiebus, nes verčiamas daryti ko nenori žmogus nebus laimingas.

Su žmonėmis, kurie linkę nuolat stengtis “priversti” visus daryti tą patį, ką ir jie (tiek tiesiogiai to reikalauti, tiek paskui “prikišinėti” kad darei ne taip), stengiuosi nekeliauti išvis. Deja, kartais sunkiau, nei atrodo: iš pradžių žmogus gali pritarti kelionės planui, o paskui kelionės eigoje pradėti “spausti” daryti ką nors kitą.

Abejotinas kelias:
(4)”Pakalbėkime ir susitarkime”. Šitas kelias *kartais* suveikia: jei interesų skirtumai nedideli, arba galima rasti būdą patenkinti visų poreikius (pvz. vietoje kurorto gamtoje ar kurorto-didmiesčio rinktis vidutinio dydžio kurortą). Bet kartais jis priveda prie ilgų diskusijų-ginčų, kurios tik degina brangų kelionės laiką ir nėra niekuo geriau už (3). Jei tokios diskusijos kyla, verta pereiti prie (1) ar (2) elgesio variantų. Be to, kas iš to, jei gamtos mylėtojas ir muziejų mylėtojas sutartų “šiandien einame į gamtą, rytoj – į muziejų”? Viena diena atrodytų iššvaistyta vienam, kita – kitam. Gal geriau tą pačią dieną muziejų mylėtojui eiti į muziejų, gamtos mylėtojui – į gamtą, o “sutaupytąją” antrąją dieną rasti kažką, kas patinka abiems ir tai nuveikti kartu?

Kaip kelionės lyderis gali švelninti trintis

Idealiu atveju aukščiau surašytų patarimų turėtų pakakti, bet kartais situacija pasidaro keblesnė. Taip gali būti, pavyzdžiui, kai keliaujama su vaikais ar paaugliais. O gal tiesiog išvažiavote į kelionę su žmonėmis, su kuriais, kaip supratote, nereikėjo važiuoti (bent jau į tokią kelionę).

Kai esu „kelionės lyderis“ ir planavimo našta gula ant mano pečių, tai suteikia ir galimybių suvaldyti kai kuriuos potencialius konfliktus.

Kai kurie žmonės turi problemų dėl perdėtos baimės, patiklumo. Tai dažnai būna kelionių „pradinukai“, bet nebūtinai. Dėl tokių dalykų jie gali prisidaryti bėdų sau (pvz. pasimauti ant apgavikų) ar sukelti konfliktus su bendrakeleiviais (pvz. garsiai reikšdami perdėtas baimes, gąsdindami kitus, skatindami dėl tų baimių atsisakyti planų). Aišku, visų pirma stengiuosi tokiems žmonėms gražiai viską paaiškinti – dažnai pakanka vien to, kad aš, patyręs keliautojas, sakau „nieko baisaus“, „tuo žmogum nepasitikėk, čia standartinė apgavystė“ ar pan. Bet kartais prisieina tokius žmonės nuo kai kurios informacijos „dengti“. Pavyzdžiui jei eilinis apgavikas kokioje Indijoje puola aiškinti „Nevažiuokite į tą viešbutį, jis labai nesaugus! Geriau apsistokite pas mane!“ tai gal geriau to „bailiems“ bendrakeleiviams neišversti / neperduoti, kalbėti ne prie jų ir pan.: antraip gali kilti bereikalingas konfliktas: „O gal tikrai ten nesaugu? Gal nevažiuojam? Jis gi vietinis, jis gi žino!“.

Jei yra patologiškų „pramiegotojų“, sakau, kad būtina išvažiuoti anksčiau, nei iš tikrųjų esu suplanavęs – pramiegos, tai vis tiek išvažiuosime suplanuotu laiku.

Jeigu yra žmonių, nuolat pervertinančių savo galimybes (pvz. “užsigriebiančių” padaryti per dieną per daug, bet paskui dėl nuovargio ar kitų priežasčių siūlančių “mažinti” planus), stengiuosi per pirmąsias kelionės dienas pats įvertinti tų bendrakeleivių tempus/galimybes, ir nuo tada jau siūlyti tik “mažesnių apsukų” dienos planus, kuriuos ir jie gali spėti įgyvendinti. Tokiu būdu nelieka bendrakeleivių “tylaus nepasitenkinimo” – “Ir vėl tie pavargo, ir vėl nespėsim ką aptarėm”.

Kitais atvejais tiesiog išsiskiria žmonių poreikiai – nė vienas poreikis nėra klaidingas, bet jie – kitokie. Jei matau, kad žmonių pozicijos kažkuriais klausimais smarkiai išsiskiria ir rasti kompromisų nebepavyksta arba tai kainuoja daug laiko ir nervų, stengiuosi panaikinti situacijas, kur dėl to galėtų kilti konfliktai. Pavyzdžiui, jei kažkas iš keliautojų linkęs „užstrigti“ apsipirkime, o kitiems tai laiko švaistymas, „pakoreguosiu“ maršrutą taip, kad nuo autobuso stotelės iki lankytinos vietos eitume ne pro ten, kur daug parduotuvių. Jei matau, kad yra nesutarimų dėl viešbučių kainos, „nekelsiu į diskusiją“ pačių brangiausių ar pigiausių variantų, kad už jų „neužsikabintų“ tie žmonės, kuriems tai svarbu, ir nesueitų į konfliktą su priešingai nusistačiusiais žmonėmis. Galbūt pats pasiūlysiu vidutinišką viešbutį, kuris dar turėtų „iš bėdos tikti visiems“.

Tačiau tai jau yra „švelnios apgavystės“ ir savotiškas gaisro gesinimas. Geriausia yra pasistengti, kad to gaisro nebūtų – pasirenkant tinkamus bendrakeleivius, tinkamai aptariant kelionę dar prieš pasišvenčiant kartu keliauti, sutariant kur ir kada reikia išsiskirti ir pan.

Po kelionės aptarkite, kas buvo ne taip

Po kelionių su kitais žmonėmis verta parašyti kiekvienam jų el. laišką, kuriame atvirai klausti tokių dalykų:
a)Kas labiausiai patiko, kas labiausiai nepatiko?
b)Ką kitą kartą darytum kitaip?
c)Gal liko kokių klausimų, kodėl aš dariau kažką taip, o ne kitaip?
Ir pan.

Klausti reikia po kelionės, kai viskas pasibaigė, mintys susigulėjo, be to, žmonės gali nebijoti sakyti tiesos nenorėdami pakenkti kokiam mikroklimatui.

Labai svarbu klausti ne tik teigiamų dalykų, bet ir neigiamų, sudaryti įspūdį, kad norite išklausyti, o ne susipykti ar tik susilaukti pagyrų/padėkų. Aišku, turite pasiruošti, kad sulauksite ne vien teigiamų komentarų – bet juk tai normalu, visi žmonės skirtingi. Jei atsakymas bus „Oi, viskas labai patiko!!!“, tai tikriausiai žmogus tiesiog jums neatsivėrė. Už jūsų akių, su savo draugais, jis kalbės kitaip…

Paprastai iš nuoširdžių atsakymų į tokius laiškus sužinau daug dalykų, kurių net nebūčiau tikėjęsis. Kartais būna, pavyzdžiui, matai, kad kitam gal kažkas nelabai patinka, gal jis nesijaučia gerai – tada pradedi spėlioti, kodėl taip galėtų būti, ir dažniausiai neatspėji, nors galvoji, kad atspėji. Manydamas, kad atspėjai, kažkaip reaguoji (pvz. siūlai mažiau vaikščioti galvodamas, kad žmonės pavargo), kai problema buvo visiškai kita. Tokia, kuri išvis gal neįsivaizdavai, kad kam nors galėtų būti problema.

Po kelionės paprastai gali sužinoti tikrąsias priežastis, o tai padeda planuojant kitas keliones su tais ar kitais žmonėmis.

Bet svarbiausia, tai „užgesina“ konfliktus su tais žmonėmis ateityje. Nes tai, apie ką nekalbi, niekur nedingsta. Tokiais atvejais, kai tiesiai nepaklausi, kas buvo ne taip, galiausiai gali išgirsti apkalbas iš trečiųjų asmenų – kažkokiais kelionės aspektais bendrakeleiviai kažkam skundėsi, taip ir liko jiems kažkas nesuprasta, keista, kvaila. Kai negauna paaiškinimo, kodėl viskas taip buvo, tai prisigalvoja savų. Kas buvo nesusipratimas tada gali būti suvedama į kito asmens tariamą piktavališkumą, kvailumą, nemokšiškumą, keistumą ar pan.

Man taip nebuvo, bet girdėjau istorijų, kad kelionė net išskyrė draugus – nes kiekvienas pamato negeriausias kito puses ir nesistengia suprasti, o tiesiog puola smerkti.

Visai kitaip, kai tiesiai pašneki, išsiaiškini, parodai, kad nori suprasti vienas kitą.