Šilko kelias! Kiek romantikos telpa šiuose žodžiuose: ištisus tūkstantmečius kupranugarių vilkstinės juo tarp Europos ir Azijos nešdavo prabangiausias prekes, o iš pirklių turtų pakelėje pastatyti vieni įspūdingiausių pasaulio miestų ir šventovių.

Dažniausiai kelionė į Šilko kelią – tai kelionė į musulmoniškas žemes, Vidurinę Aziją (ypač Uzbekiją), jos mečetes, medreses ir karavansarajus.

Tačiau Šilko kelias prasidėdavo Kinijoje, ir vienos įdomiausių kelio atkarpų – būtent šioje šalyje, įspraustos tarp Himalajų ir Gobio dykumos. Žymi dalis tenykščių turtų “sugulė” į budistines olas: pribloškiamas kalnuose išgremžtas sales su 500, 1000, 1500 metų amžiaus freskomis ir skulptūromis. Tokių olų ten – tūkstančiai ir jokia nuotrauka neperteiks jų atmosferos ir didybės! O viską gynė eilė kiniškų pilaičių ir, aišku, didžioji kinų siena, kuri ir baigiasi Šilko kelyje.

Šimtų kupranugarių karavanus pakeitė tūkstantinės Azijos turistų vilkstinės. Europiečiai regiono dar neatrado, bet jis, kaip įsitikinau, tikrai vertas dėmesio.

Turistai kupranugariais joja per dykumą Šilko kelyje taip, kaip kadaise prekybiniai karavanai

Šilko keliu – iš miestų į gamtą

“Šilko kelias” prasidėdavo Siano mieste. Prieš 2000 metų tai buvo Kinijos sostinė. Tuo metu visame pasaulyje tebuvo dvi didžiulės imperijos – Kinijos ir Romos. Ir du kone lygiaverčiai miestai: Roma ir Sianas. Juos ir jungė Šilko kelias, kuriuo abi imperijos mainėsi savo prekėmis. Svarbiausias buvo šilkas, iš Kinijos keliavęs į Europą.

Norint rimtai pažinti Kiniją, Sianą aplankyti tiesiog būtina – tačiau Šilko kelias – tik nedidelė šio miesto istorijos dalis. Kaip kitaip, juk prieš 1500 m. tai buvo didžiausias pasaulio miestas. Užtat miesteliuose toliau į šiaurės vakarus Šilko kelio atmosfera dar tvyro visur aplink.

Siane Šilko kelio dvasią geriausiai pajunti kai kuriuose rajonuose: pavyzdžiui, prie būgnų bokšto, kur vakarais musulmonai prekeiviai siūlo savo virtuvės patiekalus. Islamas iki Siano irgi atkeliavo Šilko keliu

“Šilko kelias” nebuvo joks kelias – tik kryptis. Kupranugarių karavanai iš miesto į miestą keliaudavo tiesiog per dykumą. Miestuose vieni pirkliai perduodavo prekes kitiems, išmanantiems sekančią atkarpą. Šitaip prekės Romą ar Sianą pasiekdavo išbrangusios daugybę kartų, o pinigai atlikdavo pakelės miestuose.

Dykuma, supanti tuos miestus, iki šiol begalinė. Ir iki šiol ja jojama kupranugariais – tiesa, tai daro tik turistai, tik kaip pusvalandžio ar valandos pramogą. Sulig visu Kinijos šilko keliu nutiestas ir greitasis geležinkelis, kur traukiniai lekia 250 km/h greičiu. Per 5 minutes nuvažiuoja tiek, kiek šilko kelio kupranugarių vilkstinės nueidavo per parą (~21 km)!

Greitasis geležinkelis driekiasi pro didžiąsias Šilko kelio smėlio kopas. Kone begaliniu viaduku – kad traukiniui nereiktų kopti aukštyn, leistis žemyn, kaip tekdavo kupranugarių vilkstinėms

Pirmoji didesnė greitojo geležinkelio stotelė už Siano – Landžou, ~2 mln. gyventojų glaudžiantis miestas. Gana eilinis, pilnas aukštų vienodų daugiabučių. Šilko kelio dvasia ten likusi tik gausioje musulmonų mažumoje ir jos mečetėse, restoranuose: juk šilko keliu keliavo ne vien prekės, bet ir idėjos, todėl visus pakelės miestus pasiekė islamas. Musulmonai čia – tokie patys kinai, kaip ir visi kiti: tiesiog jų protėviai kažkada, pasiklausę kokių arabų, persų ar uzbekų pirklių pasakojimų, tapo Mahometo sekėjais.

Seniausias tiltas per Geltonąją upę Landžou mieste. Geltonoji upė – vienas Kinijos simbolių

Tolydžio miestams mažėjant, auga gamtos didybė: tai Gansu provincija, viena atokiausių Kinijoje (gyventojų tankumas čia – ne didesnis, nei Lietuvoje). Prie Džangjė miesto esantis Džangjė geoparkas garsėja unikaliu reiškiniu – įvairiaspalviais dryžuotais kalnais. Dar kokiais 2010 m. jais galėjai gerėtis tarsi Šilko kelio pirklys – leisdamasis į žygį takeliais. Viskas pasikeitė kardinaliai ir staigiai, kaip visa Kinija: palei geoparką išaugo viešbučių ir restoranų miestelis, į vidų patenkama tik nusipirkus bilietą milžiniškame lankytojų (kartu – prekybos) centre, o nuo išlipimo punkto prie punkto vežioja parko autobusai. Šilko keliu praturtėję masiškai patraukė kinų turistai, o didmiesčio kinams modernumas, pramogų įvairovė ne mažiau svarbi, nei pati gamta.

Džangje geoparko įvairiaspalviai kalnai

Šilko kelyje gamta ir istorija pritaikyta turistams

Keliaudamas Kinijos šilko keliu turi susitaikyti – vienas niekur, kur įdomu, nebebūsi, o ypač sezono metu. Kita vertus, vietos kultūrą vis tiek patirsi, nes tarp keliautojų – beveik vien kinai. Taigi, ir daugelis vietos restoranų – įvairiausių Kinijos regionų virtuvių, ir pramogos – azijietiškos, kiniškos, ir angliškai kone niekas nemoka (nors pagrindinėse vietose yra anglakalbių gidų).

Tačiau jei nesate tas, kurį žavi kažkokie sudūlėję griuvėsiai su užrašu, skelbiančiu, jog kadaise tai buvo svarbus prekybos postas, Kinijos šilko kelias jums patiks. Svarbiausios vietos čia atstatytos. Tarp jų – Džiajuguano fortas, ties kuriuo baigiasi didžioji kinų siena, besiraitanti 21000 km nuo pat Rytų Kinijos jūros pakrantės netoli Pekino. Būtent ten baigdavosi Kinijos valdos prie Mingų dinastijos, klestėjusios vėlyvaisiais viduramžiais.

Džiajuguano fortas – Kinų sienos pabaiga. Priekyje matosi patranka, skirta turistams – gali šaudyti į taikinį. Netoliese – galimybė dykuma pasivėžinti keturračiais motociklais. O ir pats fortas gerokai atstatytas: bet kinams tokia ‘sušiuolaikinta’ istorija, kurios aplinkoje gali papramogauti – labai žavi.

Hanai, kurie prekiavo su Romos Imperija, valdė toliau – paskutinis jų įtvirtinimas atstatytas netoli Dunhuango miesto, nors vieta tikriausiai ne visai tiksli. Šalimais – išlikęs tikras Hanų sargybos bokštas. Kai pamatydavo begalinėmis dykumomis artinantis priešą, dūmais perspėdavo fortą. Priešingai daugeliui didžiųjų imperijų (tarp jų – Romos), Kinija nesiekė nuolat plėstis toli toli savo sienų: verčiau gerai įsitvirtino sienomis ir fortais, o “barbariškoms” užsienio žemėms nebent pardavinėjo savo produkciją.

Paskutinis Hanų imperijos postas. Iš šio bokštelio dūmais pranešdavo artimiausiam fortui apie pavojų, ateinantį Šilko keliu iš anapus Kinijos sienų

Budistinės Šilko kelio olos – viso pasaulio stebuklas

Dunhuangas – vienas pagrindinių kelionių į Kinijos šilko kelią centrų, o didžiausia apylinkių pažiba – Budistinės olos. Sunku žodžiais apsakyti Mogao grotų (budistinių olų) didybę tuo momentu, kai užeini į vieną jų ir, užvertęs galvą aukštyn, pamatai viduje stūksant 40 m aukščio Budos statulą. Arba dešimtis statulų ir tūkstančius tikrų asmenybių ir mitinių figūrų freskų. Ir kai išgirsti, kad daugybei jų – net ir 1500 metų.

Įėjimas į vieną žymiausių Mogao grotų – tą, su 40 m aukščio Buda. Grotų viduje fotografuoti negalima, todėl daugelis vaizdų, kuriuos rasite – išorės, nė iš tolo neperteikiantys olų didybės.

Sausas klimatas, tamsa leido išlikti vieniems nuostabiausių tokio mažiaus darbų. Bergždžia ieškoti nuotraukų internete – nuotraukos tegali apimti vieną ar kitą ankštos olos sieną, bet ne visą tą atmosferą, kai užeini į tamsią erdvę ir privalomas gidas vieną po kitos žibintuvėliu paryškina nuostabiai ištapytas scenas, uolų mecenatus su tūkstančio metų senumo madų drabužiais ir makiažu, ištisus to meto Kinijos miestus, Bodisatvas, Budas ir budizmo demonus. Kai supranti, kad tokios grožybės tave supa iš visų pusių, net viršaus. Beje, gidas puikiai kalbėjo angliškai: juk Mogao olos viena Kinijos turizmo pažibų. Net bilietus ten tenka pirkti iš anksto: “vietoje” neparduodami. Ir kasdien gidai atrakina vis kitas olas, kad turistų ordos nenubūtų tų pačių. Pasirinkimas pribloškiamas: 492 olos su 2100 spalvintų statulų ir 45000 kvadratinių metrų freskų!

Netoli Dunhuango yra ir kitos, Julino grotos. Jos – mažesnės, bet dėl to meno šedevrus galėjome panagrinėti iš arčiau. Daugelį olų finansavo vietinės giminės ir kiekvienoje melsdavosi jų palikuonys. Statyti, perstatyti olas buvo net savotiška vietinė pramoga. Tačiau svarbiausioms detalėms, kaip lubų dekorui, samdydavo meistrus.

Tarpeklis, kuriame – Julino grotos.

Prie Dunhuango pagaliau gali pamatyti ir stereotipinį Šilko kelio vaizdą – milžiniškas smėlio kopas. Iš tikro, jos retos: didžiuma dykumos nykoka, akmenuota. Todėl tos kelios, kurios arti Dunhuango, pačios savaime paverstos eiline turistine zona. Ir dar kokia! Be pasijodinėjimų kupranugariais ar slydimu “ant užpakalio” – ir galimybė važiuoti bagiu, skristi oro balionu, net parasparniai ir ultralengvieji orlaiviai nuolat kyla iš kopų kilimo/tūpimo tako. Jei nenori, kad į batus prikristų smėlio – gali išsinuomoti specialius batų antvožus.

Suprantu, kad daugybei vakariečių gamtos mylėtojų iš tokių vietų norėsis sprukti, bet man jos pasirodė savaip žavios: juk visose šalyse yra šitiek “eilinių” pasivaikščiojimo takų po laukinę gamtą, bet kiek mažai kitur kažko panašaus į tai, kas siūloma Kinijoje: turistui pritaikytos gamtos.

Pūkuoti Vidurinės Azijos kupranugariai (juk šiame regione, priešingai nei pas arabus – žiemos labai šaltos) laukia, kol prižiūrėtojas, užsodinęs ant jų turistus, išves į žygį po kopas

Kinija turi per daug žmonių, kad gamta ten liktų laukinė, ir net jei Šilko kelio provincijos retai gyvenamos, tuščios jų žemės tarnauja kitoms, pilnesnėms žmonių. Ne tik kaip lankytinos vietos turistams, bet ir kaip energijos gamyklos: sunkvežimiai be perstojo veža ir veža naujas vėjo jėgaines. Koks šimtas pravažiavo pro šalį vien kol keliavome. Gansu provincijos šalikelėse – ir tokių “malūnų” fermos, ir saulės jėgainės, “pakinkančios” kaitrias regiono vasaros dienas.

Dar atokesnės Vakarų Kinijos provincijos

Už Dunhuango politinė Kinija tęsiasi dar gerokai virš tūkstančio kilometrų ir ten tolyn driekiasi šilko kelias. Bet kultūriškai ten jau Vidurinė Azija. Tiurkų kalba, musulmonų religija, islamiška architektūra… Sindizango regionas. Tai – kur kas įprastesnis šilko kelias, matytas daugelyje atvirukų. Bet tikriausiai tą Šilko kelią geriau lankyti Vidurinės Azijos šalyse, ypač Uzbekijoje, kur viskas dar įspūdingiau. Tačiau Kiniškoji šilko kelio pusė abejonių nepaliko: kitur nieko panašaus tiesiog nėra.

Autentiški įėjimai į Mogao grotas. Dauguma Budistų grotų šiandien turi pristatytus betoninius fasadus ir atrodo labiau kaip kokios Šaltojo karo branduolinės slėptuvės. Nuo to tik dar įspūdingiau, ką randi užėjęs į vidų

Nieko panašaus nėra ir į Činghajaus provinciją, į kurią veda vieniša magistralė į pietus nuo Dunhuango. Ten susiduria tibetiečių, mongolų ir kinų kultūros, ten daugeliu atžvilgiu dar – Kinija kaip kadaise – su kalnais, vienuolynais, druskos ežerais, baltaodžių nemačiusiais vietiniais ir skylėmis vietoje tualetų. Ir tikrai ne visos įspūdingiausios gamtinės vietos ten “pakinkytos turizmui”.

Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai

Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį

Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą

1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija

Kelionių vadovai po Kiniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Kinijos įvaizdžių daug. “Pasaulio fabrikas”, kurio užguiti darbininkai šešias dienas per savaitę gamina centus kainuosiančius niekučius – ir kartu ekonominis stebuklas, tuoj tuoj aplenksiantis JAV. Komunistinė diktatūra – ir kartu “laukinio kapitalizmo” rinka, kur milijonai uždirbami per naktį.

Pusketvirtos dienos iš penkių, kurias buvau Pekine, tvyrojo smogas. Toks, kad saulė ne ryškesnė už mūsų mėnulį vakarėjant – į ją galėjau žiūrėti plika akimi. Toks, kad kitoje didžiausios pasaulio aikštės – Tiananmenio – pusėje stovinčių pastatų tiesiog nesimatė. Kai jis pagaliau išsisklaidė išvydome kitokį miestą. Ryškų. To nesugebėsi įvertinti, kol nepraleisi smoge kelių parų. Net kiekviena Pekino vieta dvilypė: kartais nykiai pilka, kartais spalvinga.

Žymiojo Pekino Uždraustojo miesto šonas skendi smoge

Pramoninė revoliucija ir XXI a. technologijos

Technologijos Kinijoje ultramodernios, bet socialine prasme tai kelionė laike. Pekinas – lyg XIX a. Londonas. Šimtai tūkstančių naujų miestelėnų plūsta į fabrikus, palikdami šeimas kaimuose, kurias teaplankys per visuotines Naujųjų metų atostogas, ir tai ne visi. 400 milijonų kinų per 30 metų persikėlė į miestus – daugiau, nei iš viso yra gyventojų JAV ir beveik tiek, kiek Europos Sąjungoje. Darbas bus sunkus ir ilgas – bet lengvesnis, nei ūkiuose. Fabrikai taršūs, apie ekologiją tešaukia pavieniai aktyvistai – juk ir Londone anuomet tvyrojo smogas, poetiškai vadintas rūku.

Kitu atžvilgiu Pekinas – lyg Senovės Roma. Milžiniška milžiniškos valstybės širdis. Daugelis skursta – bet niekas nebadauja. Saugu: mažai žudymų, plėšimų, vagysčių. Milžiniški pinigai metami visuomeninių pastatų ir sporto didybei. Vien “Paukščių lizdo” stadionas Pekino olimpiadai atsiėjo pusę milijardo JAV dolerių. Neregėtais mastais plečiama infrastruktūra, tik vietoje romėniškų kelių šiandien – greitieji geležinkeliai. Nuo Pekino iki Honkongo (2475 km) ilgiausias pasaulyje toks geležinkelis nugabens per 10 valandų – prieš dešimtmetį reikėjo 25.

Aptarnavimas dar atsilieka. Traukiniu vykau į Badalingą, iščiustytą turistams Kinų sienos atkarpą. Pilkšvas mūrinis sliekas, kone 3000 metų vingiuojantis Mongolijos pasienio kalvomis išties palieka neišdildomą įspūdį. Kelionė atgal nebuvo tokia maloni: minios žmonių laukė prie bilietų kasos traukinių stotyje. Laikas išvykti artėja – o bilietų pardavėjo nėra. Likus 15 minučių jis ateina ir iš lėto štampuojasi bilietus. Tampa aišku, kad paskutiniai žmonės nespės. Eilėje riksmai, sienos daužymas. Po 5 minučių pradėjus prekybą visi puola grūstis, mėgina prakišti savo juanius pro grotas: spaudimas toks, kad pirmieji kojomis vos beliečia žemę. Buvau priekyje, tad su bilietu nubėgau į peroną. Traukinys vis neatvažiuoja. Kitas – po pusantros valandos. Matyt, reisas atšauktas, bet niekam nepranešta. Išėjau pasivaikščioti į jau užmigusį turistinį miestelį.

Didžioji Kinų siena smoge. Ji driekiasi per 20 000 km, kai kur sugriuvusi, bet populiariausia ši XV a. atkarpa Badalinge.

Senas ir naujas Kinijos menas

Nors lėktuve skaitytas oficiozinis angliškas Pekino laikraštis vedamajame rašė, kad Kinija ir Indija – vienintelės pasaulio kultūros, išlaikiusios tęstinumą tūkstantmečius – Kinijoje daug ką pakeitė Kultūrinė revoliucija. Komunistinės revoliucijos lyderio Mao Dzeduno siekis sunaikinti keturias “senybes” – senąsias mintis, kultūras, tradicijas ir papročius. Daužyti ir deginti vienuolynai, rūmai, dvarai, uždrausti visi Pekino operos pastatymai išskyrus penkis naujus apie darbo liaudį, armiją ir Mao (parašytus Mao žmonos). Šiandien kai kas atstatoma turistams, bet per daug sunykę.

Norėjau išvysti akrobatiką, kuria garsėja kinai. Deja, akrobatikos teatrai atrodė tušti, gal neveikiantys. Pasirinkome Lao Še arbatinę: gal kiek turistams išlaižytą Kinijos vaidinamųjų menų pristatymą. Daugybė menų suklestėjo dar tada kai įveikę Kinų sieną šalį užėmė Kublai Chano mongolai (valdė 1271-1368 m.) – jie ir įkūrė Pekiną. Kinų inteligentai, pašalinti iš politikos, atrado kūrybinę gyslelę.

Šiuolaikinis menas klesti 961 meno rajone, rytų vokiečių statytoje nebeveikiančioje gamykloje. Nesitikėjau išvysti to, ką pamačiau: štai Mao Dzedunas atvaizduotas kaip panda, štai magnetukas su “Pig Guevarra” (Kiaule Gevara). Senasis komunistinis panteonas per dantį traukiamas gana atvirai. Vietą turbūt mėgsta “auksinis jaunimas”: kainos čionykštėse stilingose kavinėse europinės.

Modernus Pekino menas 961 meno rajone: kiek apsinuoginusios karės maudosi ordinuose.

Hutongai prieš dangoraižius

Aplink Tiananmenį nuo seno plyti hutongų jūra. Tai siauros gatvelės su mažais vienaukščiais nameliais, specialiai išplanuotais dvasioms paklaidinti. Jų pastatyta begalė: juk 1800 m. Pekinas buvo milijoninis miestas – didžiausias pasaulyje.

Bet hutongai griūva masiškai. Štai vienas ištisas rajonas – daugybės hektarų, su dešimtimis gatvelių – aptvertas statybine tvora, ant kurios – dangoraižių, baseinų vizijos. Pekine buvau 2011 m., tad šiandien tų hutongų jau turbūt nebėra, šimtai kitų sunyko dar iki man atvykstant. Požiūriai panašūs kaip į Vilniaus Šnipiškes: kai kam tai – progresas, juk hutongų nameliuose trūksta patogumų.

Hutongas

Paradoksalu, kad imituodamas Vakarus Pekinas išlaiko mažiau autentikos nei patys Vakarų didmiesčiai – juk Romos ar Londono senamiesčius modernizavo, o ne griovė. Ir visgi tradicinių rajonų per daug, kad visus būtų galima nušluoti per dešimtmetį, dar regėjau daug jų, nors ir perkirstų plačiais prospektais.

Šiandieniniam kinui jo šalies istorija jau svarbi, turistų minios plūsta į Pekiną. Keli hutongai iš lėto čiustijami – ypač aplink varpų ir būgnų bokštus. Tokie bokštai stovėdavo kiekviename Kinijos mieste ir pranešdavo apie nelaimes; šiandien Pekino būgnininkai kasdien rodo teatralizuotus šou.

Aplink zuja kitur išnykę rikšos, o parduotuvėlės įdomios: pavyzdžiui, visų pasaulio įžymybių lėlės. Kinai labai išradingi, o tapti “kopijuotojų tauta” juos privertė aplinkybės. Tai keičiasi: Kinija patentų paraiškų skaičiumi jau aplenkė Ameriką. Ir suvenyrų čia galima rasti unikalių.

Ir išradingojo Pekino širdis nebe hutongai, o Čaojano ofisų rajonas, kuriame stūgstantis valstybinės televizijos CCTV štabas, atrodo, paneigia fizikos dėsnius. Tiesa, ekonominės Kinijos širdies reikia ieškoti Šanchajuje, ne čia.

CCTV štabas.

Kiniška prekyba – ne visai stereotipinė

Auksinių resursų (Golden Resources) prekybos centras – didžiausias pasaulyje: kiekvienas iš penkių jo aukštų – Vilniaus Akropolio dydžio. Pavadinimas keistokas, bet su anglų kalba ten sunku: net prabangios lauko reklamos pilnos klaidų.

Prekės ženklai – daugiausiai vietiniai, penktame restoranų aukšte – tradicinis “maisto turgus” po stogu. Pigu, bet savo porcijoje radau iškepusį tarakoną. Pažįstamas kinas dievagojosi, kad, nors ir koks būtų abejotinas higienos lygis Kinijoje, tai – reta.

Požiūris į mandagumą ten kitoks. Ant šaligatvio valytis dantis ten normalu, kaip ir vaiką apmauti kelnėmis su skyle gamtiniams reikalams. Užtat šnirpšti nosį ar krapštytis dantis – “purvina” (snargliai traukiami į save).

Tokie vaizdai dažnesni tradiciniuose chaotiškuose prekybos rajonuose – kurie (bent jau Pekine, bent jau baltaodžiams) nėra stebuklingai pigūs. Centre yra ir kitokių, prabangių gatvių, kurių lankytojai kitų kinų pravardžiuojami bananais (“geltoni išorėje, balti viduje”).

Čianmen - viena naujų prabangių Pekino gatvių, atkurtų senuoju stiliumi. Gale - autentiški miesto vartai, vienas retų miesto sienos reliktų.

Pekinas – imperatorių rūmų miestas

Iki XX a. Kinija tūkstantmečius valdyta monarchų. Besikeitusios žymios dinastijos gyveno rūmuose: ne pavieniuose pastatuose, o ištisuose kompleksuose riestastogių pastatėlių ir menių, koridorių ir bokštelių, nuo liepsnų sergimų drakonų skulptūrėlių. Žymiausias čia – Pekino Uždraustasis miestas. Taisyklingas stačiakampis kvadratinis kilometras, į kurį paprastam mirtingajam įžengti buvo nevalia.

Uždraustajame mieste

Uždraustąjį miestą pastatė Mingų dinastija – ta pati, kurios eunuchas Čang He parplukdė žirafą iš Afrikos, ir, pasak sąmokslų teoretikų, pasiekė Europą bei Ameriką. Kaip ten bebūtų, didybės demonstravimas, o ne kolonizacija buvo didžiųjų ekspedicijų tikslas. Mingams jų Kinija buvo pasaulio centras, kitų kraštų nereikėjo.

1644 m. Mingus nuvertė Čingai. Jų rūmai – Vasaros rezidencija šiauriau centro – paliko dar didesnį įspūdį. Ypač vieta: tvenkinys su puošniu arkiniu tilteliu ir lėtais turistiniais laivais, už nugaros – kalnas. Ir marmurinis “laivelis”, kuriam, pasakojama, imperatorienė Ciši ištaškė Kinijos karo laivyno biudžetą. XIX a. Kinija tebebuvo milžiniška ir nekolonizuota, bet europiečiai ją jau dalinosi įtakos sferomis. Galios centras pasitraukė į Pasiuntinybių rajoną – vakarietiško stiliaus uždarą “miestą mieste”, kur dirbo “Kinijos virvutes tampiusios” britų, prancūzų, vokiečių atstovybės.

Tiltas vasaros rezidencijoje

Atmindamas prabėgusias Kinijos dinastijas supranti, kad straipsnio pavadinimas vadinantis Pekiną “XXI a. Roma” dvelkia europietiška arogancija. Juk tuo pat metu, kai klestėjo Senovės Roma, kinai turėjo savą Hanų imperiją, nenusileidusią romėnams nei plotu, nei gyventojų skaičiumi. Daugybę amžių kinai gyveno turtingiau nei europiečiai, ir tik po Europos geografinių atradimų, pramonės revoliucijos (XV – XX a.) iš lėto pasitraukė į antrą planą. Gal amžinybės akivaizdoje trumpas Europos proveržis baigiasi ir galios centras grįžta į Rytus?

Komunistinės Kinijos širdis

Ir Čingų laikais, ir dabar Pekinas – administracinis miestas. Pažįstamas kinas sakė – pernelyg politinis, kad jam patiktų. Prieš Uždraustąjį miestą stovėjusios viduramžių ministerijos Mao laikais nugriautos, kaip ir galinga miesto siena. Dabar ten – plyna Tiananmenio aikštė. Jos šone – parlamentas, centre – Mao Dzeduno memorialinė salė. Tiksliau – mauzoliejus, ar net šventykla.

Eilė prie Mao Dzeduno mauzoliejaus

Rytinėje eilėje stovėjau pusantros valandos. Viskas konvejeriu. Prie saugumo patikros pardavinėjamos gėlės. Jų dėti prie paties Mao negalima – tik kitame kambaryje. Skaičiau esą ten jos surenkamos ir parduodamos vėl. Leniną Maskvoje galima apeiti iš visų pusių, o čia taupant erdvę srautas skyla į dvi dalis: pusė keliolikai sekundžių išvysta dešinę, pusė – kairę “Didžiojo Kinijos vairininko” pusę. Sunku buvo suprasti, kuri dalis ėjo mauzoliejun iš pagarbos Vadui, kuri – kaip į turistinį objektą, kuri – privalomai su valstybinėmis ekskursijomis.

Įrašius “Tiananmen” į Kinijos Google Images išvysite gražius vaizdus: vieni paskutinių nenugriautų miesto vartų, Uždraustojo miesto siena su Mao nuotrauka. Tą patį padarę bet kur užsienyje pamatysite jaunuolį, žengiantį priešais tanką. 1989 m. Tiananmenio studentų mitingai ir žudynės, blokuojamos “Didžiosios kinų ugniasienės” (interneto cenzūros sistemos). Net prie bevielio (Wifi) McDonald’s tinklo Pekine neprisijungsi neįrašęs asmens duomenų. O pažįstamas kinas žodį “Tibet” asmeniniuose el. laiškuose visada specialiai rašo su klaidom (automatiniams tikrintuvams apgauti) – nors jis ir remia Kinijos politiką Tibete.

Kariai Pekino plakate.

Kitas šiandieninės Kinijos simbolis – didžiosios pandos. Nesvarbu kur gimusios jos laikomos kinėmis, skolinamos draugiškoms šalims (“pandų diplomatija”) ir bet kurį kokios įžymybės dėmesį pandoms spauda interpretuoja kaip prielankumą Kinijai. Ir Pekino zoologijos sode jos privilegijuotos – tingiai drybso tarp modernių joms sukurtų žaidimų aikštelių, stebimos tik papildomus bilietus nusipirkusiųjų. Kai kuriems kitiems žvėrims liūdniau: galvojau, kad tapyrų namas apleistas, kol užėjęs į vidų nepamačiau, kad jo purvinos betoninės grindys pilnos šių gyvūnų.

Pekinas – ir Kinijos tikėjimų sostinė

Kinijos sostinėje tikėjimų – gausybė. Vakaruose multikultūralizmas – tai daugybė mažumų rajonėlių aplink savas šventyklas. O Kinijoje vienas ir tas pats žmogus gali laikytis skirtingų apeigų: budizmo, taoizmo, konfucianizmo. Riba tarp religijos ir filosofijos dažnai ginčijama; oficialiai dauguma ateistai.

Šventovės, kaip ir rūmai, yra ne pastatai, o jų kompleksai – ir Pekine jie milžiniški. Parko supamoje Dangaus šventykloje – labiau taoistinėje – Dievą garbindavo imperatoriai. Konfucijaus šventykla – tai ir buvęs “universitetas”, kuriame valstybės tarnybos siekę visų provincijų kinai imperijos laikais privalėdavo laikyti Konfucijaus raštų egzaminą.

Vienas Dangaus šventyklos paviljonų

Čonhe yra didžiausia Tibeto budistų šventovė už Tibeto ribų: čia milžiniškas Buda, smilkalus kūrena maldininkai, einama į kiemą po kiemo pro tolydžio didėjančius pastatus. Matosi Pančin Lamos atvaizdas – tai antrasis Tibeto budizmo žmogus po Dalai Lamos, bet dabartinį pripažįsta tik Kinijos valdžia, nustačiusi, kad jis inkarnavosi į dviejų komunistų sūnų (Tibeto valdžios tremtyje atrastą Pančin Lamą “dėl jo paties saugumo” kinai paslėpė).

Įdomi Donjue šventykla, kur impozantiškos skulptūros atskleidžia visus 73 biurokratiško taoistų Dangaus departamentus: miško dvasių, ligų paskyrimo, yra net parašo departamentas, tvirtinantis laiškus, siunčiamus tarp kitų departamentų. Beje, šventovė veikia ir kaip “liaudies buities muziejus”; kai kurių skulptūrų aprašymai prasideda frazėmis “Prietaringi žmonės tikėjo, kad…”. Veikianti šventykla ir ateizmo muziejus kartu? Tik Kinijoje, tik šiandien.

Vandens dvasių departamentas Donjue šventovėje

Hutonguose būta daug mažų šventyklėlių, bet dauguma jų sunaikintos per Kultūrinę revoliuciją. Liko kompleksėliai tokie kaip XV a. Fajuano Mahajanos budistų šventykla ir… Niučie mečetė. Pirma mečetė čia pastatyta dar X a. ir dabartinė šventovė jau visiškai kiniška: vienas pastatas maldų salė moterims, kitas – maldų salė vyrams…

Yra ir XIX a. bažnyčios, gražiausia jų – Atpirkėjo katedra. Šios jau tarsi perkeltos iš Europos, tik Jėzus su Marija dalyje paveikslų – mongolidai Kinijos imperatorių drabužiais. Oficiali “Kinijos patriotinė katalikų bažnyčia” pavaldi ne Vatikanui, o valdžiai ir negali kritikuoti abortų ar kontracepcijos, būtinų vieno vaiko politikai. Daugybė krikščionių renkasi maldą nelegaliose “namų bažnytėlėse”, kurių skaičiaus niekas nežino. Teko net girdėti, esą Kinijoje sekmadieniais krikščioniškas mišias lanko daugiau žmonių, nei visoje Europos Sąjungoje.

Pabaigai

Šiandien madinga peikti Kiniją. Bet ji dabar eina tą patį kelią, kurį jau nuėjo Europa. Eina labai sparčiai. Lietuvoje ~1990 m. pirma buvo politinis pokytis, tada – ekonominis, Kinijoje – atvirkščiai. Būdamas Pekine jaučiau kažkokią ore tvyrančią viltį. Juk dar prieš 30 metų kinai išvis negalėjo vykti užsienin, o šiandien jie vieni dažniausių turistų. Prieš 30 metų Kinija gamino perpus mažiau automobilių nei Lenkija – o šiandien gamina daugiau nei JAV, Vokietija, Prancūzija ir Italija kartu paėmus. Žinau, kad jei grįžčiau ten po 10 metų, viskas turbūt bus smarkiai pasikeitę į gera: žmonės turtingesni, politinių laisvių daugiau. Optimizmas, kurio man taip trūksta Europoje. Vakarų starto linija daug toliau, bet ar tikrai bėgam visada į tą pusę?

Dažnas kontrastas: sena šventykla ir komunistinis daugiabutis. Visgi tokie namai netapo tokiu Pekino veidu, kaip Vilniaus ar Maskvos, nes tais laikais miestas plėtėsi gana nedaug, o sparčiai augti ėmė tik 1990 m. plieno ir stiklo eroje.

Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai

Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį

Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą

1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija

Kelionių vadovai po Kiniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!