2013 m. kino pavasario programoje kol kas didžiausią įspūdį paliko muzikinis-dokumentinis filmas Sugar Man, apdovanotas ir Oskaru.

Čia pasakojama tikra istorija – unikali. Pirmoji jos plotmė – Pietų Afrikos Respublika ~1995 m. Jau dvidešimt metų vienas populiariausių dainininkų PAR – amerikietis Sikstas Rodrigesas (Sixto Rodriguez). Jo prieš sistemą nukreiptą muziką itin mėgo tie baltieji, kuriems nepatiko apartheidas (iki 1994 m. PAR galiojusi santvarka, pagal kurią skirtingų rasių žmonės gyveno atskirose teritorijose). PAR Rodrigesas buvo to paties lygio žvaigždė, kaip Elvis Preslis ar Bitlai. Tik apie jį žinota labai mažai ir tai davė peno daugybei gandų: esą Rodrigesas susidegino ar nusišovė scenoje. To meto PAR toks informacijos badas neatrodė keistai. Dauguma pasaulio šalių, nusiteikusios prieš apartheidą, taikė sankcijas Pietų Afrikai. Todėl jokių užsienio muzikantų koncertų PAR šiaip ar taip nebuvo. O Rodrigeso tekstai dar nepatiko ir valdžiai.

Antra filmo plotmė – Detroitas, JAV. Čia gyvena Sikstas Rodrigesas, statybininkas. 1970-1971 m. jis mėgino muzikuoti, įrašė porą plokštelių ir grodavo baruose. Bet, nors prodiuseriai daug tikėjosi, pelno nebuvo ir Rodrigesas grįžo prie fizinio darbo. Apie savo dainų populiarumą PAR  Rodrigesas nieko nė nenuotuokė.

Viskas pasikeitė ~1997 m. Apartheidas jau buvo pasibaigęs.  Dar svarbiau – iš lėto formavosi internetas. Pradėjo rastis pirmi mėgėjiški fanų tinklapiai ir Rodrigeso gerbėjai Pietų Afrikoje sukūrė svetainę/forumą aptiktų faktų apie savo dievuką dalinimuisi. Šį tinklapį kartą rado Rodrigeso duktė. Viskas tęsėsi Detroito statybininko muzikiniu turnė PAR 1998 m., kur jį salėse pasitikdavo tūkstančiai klykiančių gerbėjų, pradžioje dar maniusių, kad koncertuos apsišaukėlis, nes nuoširdžiai tikėjusių, kad tikrasis Rodrigesas miręs.

Interneto aušros era

Mane filmas privertė susimąstyti apie anuos laikus. 1995-2001 m. besiformuojantis internetas buvo nearti dirvonai, dominantys tik nedidelį entuziastų skaičių. Nebuvo galima per paieškos sistemas surasti informacijos apie bet kurį Vakarų pasaulio kraštą. Tekdavo klausinėti, domėtis, tikėtis kad kas nors, kas žino, atsakys. Pats tada atsakiau nemažai panašių klausimų apie Lietuvą.

Štai vienas skautas kolekcionierius, pamenu, buvo įsigijęs atvirukų su skautijos kūrėjo Baden Pauelo apsilankymu Palangoje tarpukariu. Ten buvo matyti Gedimino stulpai – ir žmogui pasidarė įdomu, kas gi tai per simbolis. Savo tinklapyje jis prašė visų bent ką nors žinančių rašyti jam el. laiškus. Parašiau, paaiškinau.

~2001 m. daug prisidėjau prie informacijos apie aukščiausius Lietuvos pastatus rinkimo į pirmą internetinį puslapį (anglišką, architektūros gerbėjų), kur buvo surašyti jų aukščiai ir kita informacija. Dabar tas puslapis, anuomet skyscrapers.com, tapo Emporis ir nebėra pinai viešai prieinamas, bet ta pati informacija yra daugybėje kitų vietų.

Dabar tokia istorija, kaip filme Sugar Man, nebebūtų įmanoma. Įvedęs savo pavardę į Google greitai gali sužinoti, ar nesi kur nors paminėtas, o internetu naudojasi beveik visi vakariečiai. Internete lengvai gali rasti ir informaciją apie visų šalių istoriją, kultūrą, muziką ar sportą. Kitos šalys, kurių atgarsius seniau galėjome pasiekti tik įdėję daug pastangų ar atsitikitinai, šiandien pasiekiamos iš namų keliais mygtuko paspaudimais.

Kai 1998 m. pirmąsyk lankiausi Amerikoje vietos Amerikos lietuviai naujausias išsamias žinias apie Lietuvą dar gaudavo iš keleto savaičių senumo lietuviškų laikraščių, paštu persiųstų per Atlantą. Tai – geri pavyzdžiai, kaip internetas suartino pasaulį.

Tinklapį Himnai.lt , kurį čia jau esu minėjęs, papildžiau keliais naujais straipsniais.

Pirmasis straipsnis yra apie himnų muziką ir melodijas. Lietuvoje sakome “Giedoti himną”, bet toks posakis tiktų ne kiekvienam himnui. Be giesmių himnais yra paskelbti ir maršai (kaip Rusijoje ar Prancūzijoje), ir liaudies muzika ar dainos, ir dar keistesni kūriniai.

Antrais straipsnis – apie himnų tekstus. Apie ką gieda pasaulio tautos, kaip tai atspindi jų kultūrą? Himnas – labiausiai su tuo susijęs šalies simbolis. Sužinoję himno žodžių reikšmę daug sužinosite apie šalį.

Ir pagaliau straipsnis apie himnų kūrimą ir keitimą. Kas sukūrė pasaulio šalių himnus? Kas nusprendžia, kad tam tikra giesmė bus šalies himnu? Kodėl kartais nutariama himną pakeisti? Visa tai skaitykite šiame straipsnyje.

Ateityje dar planuoju parašyti straipsnius paaiškinančius, kokiomis kalbomis himnai paprastai giedami (daugiatautėse šalyse pasirinkimas netoks ir lengvas), kokios trukmės kūriniai tai būna. Taip pat – apie teisinius himnų giedojimo niuansus, etiketą ir protokolą skirtingose šalyse.

Be šių straipsnių, Himnai.lt šiuo metu jau yra į lietvuių kalbą išversti 43 valstybių himnai. Galim apasiklausyti visų jų vokalinių įrašų (dauguma – geros kokybės).

Vienas mano pomėgių nuo pat paauglystės – nacionaliniai himnai. Kartu su herbais ir vėliavomis tai – vienas pagrindinių šalies simbolių. Tačiau herbus ir vėliavas jau seniai tyrinėja ištisi mokslai (heraldika, veksilologija). O domėjimasis himnais – pakankamai naujas reiškinys. Iki interneto atsiradimo gauti jų įrašus buvo sudėtinga.

Tačiau himnas gali pasakyti apie šalį daugiau, nei herbas ar vėliava. Tiek jo žodžiai, tiek ir muzika. Religingos tautos šaukiasi Dievo, revoliucijų ar karų nualintų himnais tampa karo maršai, monarchijose ir diktatūrose giedama karaliui, komunistiniuose režimuose – apie liaudį ir partiją. Himnai atspindi, ar tauta daugiau užkariavo, ar pati kentėjo nuo užkariautojų. Ar labiau save sieja su gamta, ar su miestišku gyvenimu.

Norintiems patogiai vienoje vietoje surasti valstybių himnus bei informaciją apie juos sukūriau tinklapį HIMNAI.LT . Čia yra dedami pasaulio šalių himnų tekstai, jų tikslūs vertimai į leituvių kalbą, garso įrašai ir kita informacija. Garso įrašų ieškau gana ilgai iki aptinku geriausios kokybės.

Viena iš Karo atminimo salių, Naujoji Zelandija

Jau esu rašęs apie pirmąjį pasaulinį karą. Pamirštą, tačiau formavusį ne vienos šalies kultūrą bei Europos žemėlapį. Pirmąjį modernų karą, kuris užfiksuotas spalvotose fotografijose bei. Ir paskutinįjį „praėjusių dienų” karą, kur valstybėms vadovavo tikri karaliai, o vyras kovėsi prieš vyrą. Vieną didžiausių visų laikų karų, kuriame žuvo daug milijonų žmonių.

Naujoje Zelandijoje kiekviename miestelyje iki šiol yra Karo atminimo salės. Maži nameliai-muziejėliai, kuriuose prisimenami tų kaimų žmonės, prieš šimtą metų išplaukę per pusę pasaulio – į Europą, į šiaurės Afriką, į Artimuosius Rytus – ir nebegrįžę namo. Pirmasis pasaulinis karas mūsuose primitštas – bet jis itin svarbus australų ir Naujosios Zelandijos gyventojų kultūrai. Galima sakyti, būtent jis suformavo šias tautas.

Tie Karo atminimo salių vaizdai man iškilo atmintyje klausantis Eric Bogle dainos „And the band played Waltzing Matilda” („Ir orkestras grojo Valkataujančią matildą”), skirtą šiam karui – o tiksliau Australijos indėliui jame. Arba dar tiksliau – eiliniam australui, grįžusiam iš Galipolio mūšio Turkijoje be kojų ir nūnai stebinčio kasmečius vis senstančių bei retėjančių veteranų paradus.

Viskas. Pirmojo pasaulinio karo veteranų Australijoje dabar jau nebėra.

Šią dainą, galybę nuotraukų ir informacijos galite atrasti šioje svetainėje pirmajam pasauliniam karui atminti. Žr. skyrių “The Green Fields of France, and more WWI Songs“

2010 m. rugpjūčio 17 d.. Penktadienį lankiausi kantri muzikos festivalyje Visagine – bet šis įrašas bus ne apie muziką. Labiau apie kitą festivalio pusę, apie patį Visaginą.

Atominė elektrinė dabar – tik milžiniškas įspūdingas tuščias pastatas prie miesto. Bet Visaginas vis dar gyvena jos dvasia. Jos neištrinsi – net gatvių šviestuvai juk atomo formos, o turbūt geriausias restoranas vadinasi „Trečiasis blokas”.

Elektrinė, jau uždaryta, buvo ir šio – jau 17 – festivalio, pavadinto „atominiu”, remėjas. Simboliška: didysis jo remėjas – „NUKEM Technologies”. Įmonė, statanti branduolinio kuro kapinyną – paskutinįjį tašką IAE istorijoje.

Festivalį pradėjo trys žmonės. Festivalio idėjos autorė, Visagino meras bei IAE patarėjas eksploatacijos klausimais Viktor Ševaldin. „Patarėjas” skamba silpnokai tokioje draugijoje, bet tik tam, kas nežino šio žmogaus.

Visaginiečiai jo nepamiršo – rusišką V. Ševaldin kalbą lydėjo didžiausi plojimai. Juk jis – ilgametis IAE direktorius. Tik pernai ar šiemet tame poste pakeistas diplomatu. Keitimas suprantamas – dabar ten aktualesnės derybos dėl pinigų IAE uždarymui nei elektros gamyba.

V. Ševaldin buvo ir paskutinysis Lietuvos valstybinės įstaigos vadovas, nekalbėjęs lietuviškai.

Vėlgi ironiška – vos po kelių valandų į sceną išėjo „Nukem Technologies” atstovas. Jo kalba – daugiausiai angliška ir vokiška. Kaip ir V. Ševaldin, kelis žodžius ištarė lietuviškai. Dar šnekėjo ir JAV ambasadorė (lietuviškai) bei dar keli politikai, rėmėjai.

Festivalis vyko miesto stadione. Stadionui – apie 30 – 35 metai, kaip ir visam miestui. Tačiau tualetuose sunkiai bėga vanduo, veikia tik keli surūdijusių apšvietimo stulpų žibintai.

Žmonių pradžioje buvo mažai – prekeivių tubūt daugiau nei klausytojų. Paskui pastarųjų daugėjo, bet sausakimša netapo. Dar dešimtys žmonių sėdėjo ant suoliukų uz stadiono tvoros ir taip klausėsi neprivalėdami įsigyti bilietų. Dauguma klausytojų buvo gana pasyvūs – plojo palyginus mažai.

Seniausias Lietuvoje Visagino festivalis, atrodo, pralaimi konkurenciją kaip grybai po lietaus išdygusiems naujiems festivaliams. O pats Visaginas – miestas, kuris atgyveno savo paskirtį. Buvo statytas atominės elektrinės darbininkams – elektrinės štai nebėra. Vamzdžiai, tiekę iš jos pigią šilumą žiemomis, tušti.

Bet visomis kitomis prasmėmis miestas išliko tarsi kitokio gyvenimo inkliuzas Lietuvoje. Sovietų Sąjungos tęsinys. O gal greičiau – taip ir neįgyvendinta jos vizija. Kaip prieš dvidešimt metų čia – dvikalbystė, ir net lietuvis meras lietuvišką kalbą pakartojo rusiškai. Gatvių pavadinimai – Veteranų, Kosmoso, Partizanų, Santarvės, Draugystės ir netgi Tarybų. Visi gyvenamieji namai – socialistiniai daugiabučiai, senamiesčio nėra. Didžiausias ateistų procentas Lietuvoje. Daugybė skirtingų tautybių žmonių.

Prieš dešimtmetį miestas buvo vienas turtingesnių šalyje – juk IAE mokėjo gerus atlyginimus. Tada kompiuteriai dar buvo savo “vaikystėje” – o Visagine jau kas antras jais naudojosi. Miesto gyventojai vidutiniškai buvo jauniausi.

Ir dabar Visaginas nėra miręs miestas. Jo gatvėmis vaikštinėja žmonės – kai tuo tarpu kai kuriuose kituose nedideliuose Lietuvos miesteliuose daug tuščiau. Bet laikas bėga. Bedarbystė didelė. Kokia jo laukia ateitis? Ar gali jis tapti eiliniu Lietuvos provincijos miestu? Jei nauja atominė elektrinė bus pastatyta, kada tai bus – ar nebus tada jau emigravę, pasenę IAE specialistai?