Iš visų komunistų valdytų šalių Slovėnija – pati turtingiausia. Dar Jugoslavijos laikais ji žvalgėsi pokyčių, o nuo baisiųjų karų ją “savo kūnu” uždengė Kroatija.

Stipri ne tik Slovėnijos ekonomika, bet ir įdomybės. Trumputė Adrijos pakrantė su apmūrytais siauragatviais italų pirklių miesteliais. Idiliškas Bledo ežeras. Tokios gilios olos, kad jose net driekiasi turistinis geležinkelis. Ir sostinė Liubliana – paprasti ir žavūs pagrindiniai šalies vartai.

Sala su bažnyčia Bledo ežere - Slovėnijos pažiba

Aplink šiuos didžiuosius perlus – kalvotas kaimiškas peizažas. Slovėnija – vienintelė ES valstybė, kur miestuose dar gyvena mažiau žmonių, nei kaimuose. Galbūt todėl net sostinėje neapleido jausmas, kad esu savotiškame užkampyje. O turistai šalį atrado tik neseniai.

Piranas ir venecijietiška pakrantė

Slovėnijos pajūris – vienas trumpiausių pasaulyje (47 km), bet kartu ir vienas mieliausių. Anapus įlankos už 100 kilometrų – Venecija. Tenykščiai dožai čia statėsi nuostabius miestelius siauromis gatvelėmis, laibomis bažnyčių varpinėmis ir puošniais rūmais.

Piranas atrodo it viena Venecijos salų, kažin kaip perplaukusi Adriją ir atsirėmusi į Slovėnijos krantus. Automobiliai čia paliekami dideliame priemiesčio parkinge, po senamiestį vaikštoma tik pėsčiomis. Kanalų su gondolom nėra – bet gatvės labai siauros, o Senamiesčio iškyšulį supa laivelių ir jachtų pilna jūra.

Pirano bažnyčia kyla virš centrinės aikštės. Aikštė - tai užpilta senoji prieplauka, kur švartuodavosi pirklių laivai

Kelionių knygos skundžiasi, esą Piranas toks užgrūstas turistų, kad gal geriau važiuoti į kaimyninį Koperį. Bet mes Pirane vaikštinėjome beveik vieni: ruduo daro savo. Gal todėl Koperis paskui nuvylė. Ten irgi siauros gatvės, puošnūs Venecijos pirklių pastatai – bet nesupa jūra, o Senamiesčio burtus išsklaido keli naujesni daugiaaukščiai. Portorožo istorinis kurortas didžiuojasi milžinišku 1909 m. viešbučiu, prieškariu vadintu “gražiausiu Adrijoje”.

Koperio panorma iš 'miesto bokšto' (katedros varpinės)

Iki pat Antrojo pasaulinio karo ši pakrantė priklausė Italijai ir čia gyveno beveik vien italai (1910 m. 96% piraniečių buvo italai). Panašiai kaip vokiečiai iš Karaliaučiaus jie buvo “išprašyti”, jų žemes užkariavus komunistams – Jugoslavijai, kuri čia apgyvendino slovėnus. Senosios kultūros nemėginta “rauti su šaknimis”. Kaip pagarbos istorijai ženklas Slovėnijos pajūryje nuorodos rašomos ir itališkai, nors ta kalba kalbančių mažai belikę. Anuos laikus mena “padalintas miestas” Goricija: jo senamiestis likęs Italijoje, o jugoslavai pastatė savą Nova Goricą (dabar abi šalys Šengene, tad sienos nėra).

Į rytus nuo pakrantės, viename paprastų Slovėnijos kaimų Hrastovlėje – nedidelė bažnyčia, išoriškai įdomi nebent tuo, kad primena akmeninę pilaitę. Kol neužeini vidun (tam dar teko iš kaimo prikviesti prižiūrėtoją) ir nepamatai didžiulės 1490 m. Danse Macabre (Mirties šokio) freskos, rodančios, kaip mirtis išsiveda kiekvieną – nuo popiežiaus iki elgetos. Tai – nuostabus Viduramžių socialinių grupių paveikslas.

Hrastovlės bažnytėlė

Bledo ežeras ir žymioji sala su bažnyčia

Važiuodamas per tvarkingus, tačiau labai žemiškus ir neišreklamuotus Slovėnijos kaimus nesitiki išvysti kažko “dangiško” – galbūt todėl tokie šalies perlai, kaip Bledo ežeras, šitaip pribloškia.

“Atvirukinių” vaizdų Blede nemažai: iš laivelio pakeliui į žymiąją bažnyčią saloje (pasiekiamą barokiniais laiptais), iš pačios salos, nuo pilies ant gretimo kalno.

Bledo ežero su bažnyčia vaizdas nuo pilies ant gretimo kalno

Bledo ežerą supa to paties pavadinimo kurortas. Nauja jame nustelbė seną, bet netoli – istorinis Radovlicos [Radovljica] miestelis.

Tolyn į Vakarus, kylant į Alpes laukia atokesnis Bohino ežeras, viršum jo – Triglavo (“Trigalvis”) kalnas, pavaizduotas Slovėnijos vėliavoje ir esantis šalies simboliu (dažnai sakoma “Nesi slovėnas, jei neįkopęs į Triglavą”).

Radovlicos miestelio centras

Slovėnijos olose – net geležinkelis

Beveik pusėje visos Slovėnijos vyksta karstiniai reiškiniai ir šalyje yra 10 000 olų – didžiausios jų savo stalagtitais ir stalagmitais kasmet žavi šimtus tūkstančių turistų.

Postojna – turbūt įspūdingiausia ola, kurią esu kur pasaulyje lankęs. Į daugumą olų gidai įveda, parodo pakraščius, geriausiu atveju paplukdo požemine upe ir pasako, kad ten, toliau, olos, menkai neištyrinėtos, driekiasi daugybę kilometrų. O Postojnoje pro tavo akis lėkte pralekia 5 kilometrai, mat čia važiuoji… atviru bestogiu traukiniu, primenančiu atrakcioną. Bėgiai įrengti dar 1872 m. tuo metu valdžiusios Austrijos-Vengrijos. Tiesa, net ir tai tėra penktadalis viso Postojnos gylio.

Postojnos viduje. Įvairiausių spalvų stalagtitai ir stalagmitai.

Postojnos pabaigoje – 10 000 žmonių talpinanti puikios akustikos natūrali “koncertų salė”, kurioje, be visų renginių, traukti 2013 m. Europos krepšinio čempionato burtai. Tokio dydžio požemiuose net yra endeminių gyvūnėlių, vadinamų olmais – primena žmogaus odos spalvos kirmėlę su kojytėmis (truistams pastatytas jų terariumas).

Netoli Postojnos – Predjamos pilis, pastatyta pusiau oloje, kurią išvydome jau sutemus, vis žaismingai ir paslaptingai mainantis apšvietimo spalvoms.

Predjamos pilis prie naktinio apšvietimo atrodo mistiškai

Liubliana: maža žavi sostinė

Slovėnijos sostinė Liubliana – mažesnė už Kauną (280 000 gyv.). Paeik truputį nuo paties centro – ir jau vienaukščiai namai, beveik kaimiškas gyvenimas.

Senamiestis nėra didingas, bet žavus. Jo širdyje – Trigubasis tiltas (Tromostovje). Kadaise paprastą ir seną jį miesto simboliu pavertė architektas Jožė Plečnikas, pristatęs greta du papildomus tiltelius pėstiesiems, sudarančius trikampį. Kaip ir Barselonos Gaudis, Plečnikas turėjo savo stilių kurį sunkiai su kuo supainiosi: svajingą, romantišką, savaip keistą. Jo projektų pilnas centras, Žalė kapinės.

Trigubasis tiltas ir 'rožinė bažnyčia' anapus jo - Liublianos širdis

Po Senamiestį vaikštinėjome su “nemokama” ekskursija (už arbatpinigius) – pastarosios ten dažnos ir populiarios, net viešbučiai pilni jų reklamų. Gidė pasakojo ne tik apie miestą, bet ir apie Jugoslaviją. Dažnam vakariečiui kelionė čia būna pirma į “Rytų bloką” ir ana “egzotiška” praeitis labai domina. Aišku, “Rytų bloku” Slovėniją gali vadinti tik dėl vyravusios socialistinės santvarkos, nes šiaip Jugolsavija buvo nusisukusi nuo Sovietų Sąjungos ir žmonės čia gyveno laisviau. Bet kam iš dar tolimesnių rytų Slovėnija ir tada, ir dabar atrodė “Vakarai”.

Liublianos senamiesčio fragmentas. Viršum jo kyla kalva su pilimi

Gera šalis turiningam savaitgaliui

Liubliana – ne iš tų miestų, į kuriuos verta skristi savaitgaliui. Bet Slovėnija trumpo atokvėpio kelionei pasirodė puiki šalis: Piranas, Bledas, Postojna – labai stiprūs įspūdžių užtaisai. Tiesa, nors atstumai nėra milžiniški, visko taip greit “paragauti” galėjome tik išsinuomavę automobilį.

Kita problema – sudėtingas nusigavimas (skridome nusipirkę atskirus bilietus iki Šarlerua ir iš ten į Liublianą).

Plečniko projektuotas namas Liublianoje (kairėje)

Todėl, matyt, Slovėnija dar ilgai nesutrauks lietuvių minių. Bet tiems, kam tai pliusas, o kelionės organizavimasis nėra vargas, tai netrukdys.

Slovėnijos turistinis žemėlapis su mano nuomone apie kelionėje aplankytinas vietas. Pagal jį galite planuoti ir savo kelionę į Slovėniją.


Visi straipsniai iš kelionių po buvusią Jugoslaviją

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje – naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas