Išskleisti meniu

San Paulo lietuvių rajonas

San Paulas – turtas ir skurdas betono džiunglėse

San Paulas – turtas ir skurdas betono džiunglėse

| 2 komentarai

San Paulas yra didžiausias Lotynų Amerikos miestas. Vienas nedaugelio visame pasaulyje, turintis per 20 milijonų žmonių. Iš aukščiau jis primena betoninių daugiaaukščių mišką. Panašių vienas į kitą, pilnų didelių butų, su baseinais ant stogų ir požeminiais garažais.

Tarp šitokių didžiumos San Pauliečių namų – purvinose gatvėse dienas leidžiantys benamių ir narkomanų „miesteliai“. Skurdą nuo turto skiria aukštos tvoros, kiaurą parą budintys apsaugininkai. Kiekvienas San Paulo gyventojas mintyse turi sąrašą rajonų, į kuriuos geriau nekišti nosies – bet pavojus, būna, atslenka ir prie namų.

Turto/skurdo priešprieša galbūt pakeitė kitokią – tautinę. San Paulas pilnas žmonių, kilusių iš visos Eurazijos (ir Lietuvos), bet jokie konfliktai tarp jo senųjų tautinių rajonų nevyksta.

San Paulo pagrindinė gatvė žvelgiant nuo vieno namų stogų.

Avenida Paulista: brangiausia Pietų Amerikos gatvė

San Paulo gyventojai labiausiai didžiuojasi Avenida Paulista. Regi ją kaip tikrą Pietų Amerikos Brodvėjų ar Eliziejaus laukus. Sulaukėme net klausimo „Ar žmonės Lietuvoje žino Avenida Paulista?“.

Tarpukariu Avenida Paulista buvo pilna gražių magnatų rūmų. Vėliau žemės kainos išaugo iki dangaus, ir visos tos dviaukštės „vilos“, išskyrus keletą, naktimis, kai niekas nematydavo, virto dulkėmis. ~1950-1960 m. prospektas apstatytas butų ir biurų pilnais dangoraižiais. Betoniniais, vienas į kitą panašiais – bet kai matai juos visus kartu, tos aukštų pastatų eilės atrodo gana įspūdingai.

Vienas paskutinių istorinių dvarų Avenida Paulista, dabar apleistas. Aplink – dangoraižiai.

Kartą viename jų ir gyvenome – kadangi Avenida Paulista viešbučių kainos didelės, pasirinkome Air BnB butą. Taip buvo ir įdomiau: kaip gi kitaip pažiūrėsi, kaip gyvena San Paulo žmonės?

Daugiabutis, kuriame nakvojome, statytas ~1955 m. ir, kaip visi tokie Brazilijos daugiaaukščiai, turėjo pavadinimą („Trys Marijos“). Liftai jame buvo du – priekinis „socialinis“, galinis „techninis“ (tarnų). To nežinojome, tad nustebinome šeimininkus atėję iš tarnų lifto. Kaip ir beveik visi prabangių XX a. rajonų Brazilijos butai, tas, kuriame nuomojomės kambarį, buvo didžiulis (~180 kv. m.), už virtuvės jame buvo tarno kambarys. Tiesa, šeimininkai sau valgyti darėsi, indus plovė patys: Brazilijos politikai pasukus į kairę, padidinus mokesčius ir socialines garantijas, tarnus turėti tapo labai brangu ir teiginys „Kiekvienas brazilas arba turi tarnų, arba pats yra tarnas“, dar buvęs teisingu kai statybininkai liejo „Trijų Marijų“ betoną, pamažu keliauja į užmarštį.

Tarno kambarys prie tarnų lifto ir virtuvės teturi mažą langelį palubėje.

Kita Brazilijos daugiabučių tradicija liko – poilsio zonos, dažnai – ant stogų. Ant „Trijų Marijų“ viršaus stovi šezlongai, dušai, staliukai iškylauti. Atsiveria puikus vaizdas į Avenida Paulista, mašinų eiles, vakarais ant kitų stogų rengiamas trankias šventes, sraigtasparnių aikšteles, į kurias tiesiai iš savo priemiesčių rezidencijų nuolat skraido patys turtingiausieji, bijodami, kad pakeliui jų nepagrobtų (sraigtasparnių skaičiumi (~500) San Paulas nusileidžia tik Niujorkui).

Didelio nusikalstamumo saugosi ir mažiau prakutę San Pauliečiai – su tuo susiduri kas kartą pareidamas į daugiabutį. Per telefonspynę bendrauji su vietiniu apsaugininku, pasakai į kurį butą eini. Šis skambina šeimininkui ir klausia, ar esi laukiamas. Jei taip, įleidžia į tokį kambarėlį-skaistyklą. Tik užsitrenkus durims į jį iš lauko atsidaro kitos durys į fojė (kad, palikęs duris atviras, nepakviestum paskui save būrio banditų). Atrodo, apsauga veikia, nes „Trijų Marijų“ fojė tvarkingas, ir ne kartą radome, kad šeimininkai sėdėjo bute nė neužsirakinę laukujų durų.

Tačiau iškart anapus įėjimo į pastatą miegojo benamis. Ir net prabangiojoje Avenida Paulista tokių – pilna, vakare nesijauti jaukiai. Net garsusis San Paulo meno muziejus su savo turtingiausia pietų pusrutulyje meno kolekcija – jiems tapęs tiesiog pastoge nuo lietaus.

San Paulo meno muziejus statytas su architektūriniu polėkiu: paveikslai (įskaitant puikiausių Europos meistrų) čia kabo ne ant sienų, o stovuose.

San Paulo meno muziejus statytas su architektūriniu polėkiu: paveikslai (įskaitant puikiausių Europos meistrų) čia kabo ne ant sienų, o stovuose.

Tiesa, dalis benamių yra tiesiog skurdūs, bet dirbti stengiasi: itin populiaru gatvėse rinkti ir traiškyti skardines, paskui nešti priduoti. Šiukšlių perdirbimą San Paulas įnirtingai skatina (net daugiabučiuose yra atskiros šiukšliadėžės pagal atliekų rūšis), pagal šiukšlių deginimą elektros gamyboje miestas pirmauja. Dažnas šiukšlių rinkėjas ir perdirbėjas seniau gyvendavo sąvartyne.

Trijų Marijų daugiabučio fojė. Matosi dvigubos durys, išorinė grotuota siena, tiesiai už jos – benamio palapinė

San Paulo centras 1: narkomanų užgulti didingi pastatai

Kaip ten bebūtų, Avenida Paulista benamiai – tik žiedeliai, palyginus su tuo, kas laukė miesto istoriniame centre. Planuodamas pirmąją kelionę į San Paulą, ketinau ten ir apsistoti – viešbutį radau pigų, šalimais – graži Luz stotis. Tačiau San Paulo gyventojai griežtai patarė nakvoti kur kitur. Pasiskaičiau daugiau – tas rajonas liaudyje vadinamas krakolandija: viena iš zonų, kur gatvėse (ar, tiksliau, įsivaizduojamame kaifo pasaulyje) gyvena(?) narkomanų pulkai.

Kelionių vadovai pataria į istorinį centrą važiuoti tik darbo dienomis, kol dar šviesu. Tuo metu rajonas pilnas ten dirbančių žmonių, tad ne toks pavojingas. Tačiau pirmąkart San Paule buvome tik savaitgalį. „Iki sekmadienio pietų gal dar bus viskas gerai“ – patarė buto, kuriame gyvenome, šeimininkas. Tačiau tąryt turėjome susitikimą, ir Katedros (Se) stotelėje išlipome tik apie penktą valandą po pietų, saulei jau sukant vakarop.

San Paulo centras. Abudu nufotografuoti daugiaaukščiai – apleisti. Dešinėje grafiti, tikriausiai kritikuojantis vaikų dalyvavimą ginkluotose kovose

Geras ar blogas rajonas laukia viršuje San Paule supranti nė neiškišęs nosies iš metro požemių. Visi bilietų kasų langai mieste – šarvuoti, tačiau bloguose rajonuose anksčiau ar vėliau koks „lomkių“ kamuojamas narkomanas vis tiek pamėgina laimę: o gal didžiulis užrašas „BLINDADO“ („šarvuotas“) – melagingas. Todėl tokiose stotelėse, kaip Katedros, bilietų kasų stiklai – sueižėję nuo banditų smūgių ar šūvių.

Vos pakilau eskalatoriumi, kilo mintis apsisukti ir grįžti. San Paulo centras priminė kažkokį postapokaliptinį pasaulį: paprastų žmonių tik vienas-kitas, o visi likę tarsi kokio baisaus zombių viruso paveikti: vaikšto svirduliuodami, daro protu nepaaiškinamus gestus, gulinėja ant šaligatvių. Katedra graži, didinga, joje vyko mišios. Tik tikinčiųjų mažai teatėjo, nors puošnų įėjimo portalą nuo narkomanų ir saugojo apsaugininkai.

Šv. Benedikto vienuolynas (1914 m.) su gražiu interjeru ir grigališkąjį choralą giedančiais vienuoliais

Kas ten eis? San Paulo Centre mažai kas begyvena (nekalbu apie benamius), o atvažiuoti į šį rajoną praleisti laisvalaikio būtų kraupiai keista. Beveik visos parduotuvės ir restoranai sekmadieniais užsidaro. Net McDonald’s buvo paslėptas už tvirtų metalinių žaliuzių.

O pastatai ten gražūs… Dangoraižiai Amerikoje pradėti statyti gerokai seniau, nei Europoje, ir daug jų puošnūs tarsi rūmai. Deja, dalis apleisti. Prie vieno gražiausių – beaux arts stiliaus Edificio Martinelli (1934 m.) – nė nepriėjome artyn. Žingsniavome siaura pėsčiųjų gatve,kai tiesiai priešais vieninteliai du kiti žmonės sukonfliktavo tarpusavyje: vienas išsitraukė peilį, kitas į jį, nueinantį, keikdamasis metė butelį (nepataikė). Nesinorėjo pro tokį eiti, apsisukome.

Šis apleistas daugiaaukštis visas paverstas lindyne. Šitaip užėmusius namą benamius ir narkomanus išvaryti labai sunku. Dėl to kitur San Paule, matėme, laikinai negyvenami namai net aptveriami papildomomis elektrifikuotomis-dygliuotomis tvoromis: kad, gink Dieve, joks piktavalis ten neapsigyventų. Vaizdas fotografuotas per pirmą apsilankymą San Paule 2016 m. San Paulo centre spindi tik bažnyčios (kairėje) ir valdžios pastatai.

Patraukėme pro Šv. Benedikto vienuolyną ir Šv. Ifigenijos pėsčiųjų viaduką – vieną San Paulo simbolių – iki miesto teatro. Karts nuo karto nosį užguldavo baisus šlapimo tvaikas (narkomanai juk tualetų neturi). Ištisos benamių kolonijos gyveno ir ant teatro laiptų. Įjungusi švyturėlius, budėjo policija, bet kol savo akimis nepamato vagystės ar smurto, nieko padaryti ji negali, nes pažeistų narkomanų žmogaus teises. Net į narkotikus krakolandijoje, sakoma, tarnybos jau žiūri pro pirštus: tam pasitarnauja ir narkomafijos kyšiai, ir narkomafijos palaikomi „žmogaus teisių aktyvistai“. Būtent vadovaujantis „žmogaus teisėmis“ prieš kelis dešimtmečius miesto gatvėse ir leista gyventi visiems norintiems (pasak vietinių, tai ir pražudė miesto istorinį Centrą).

Tik paprastų dirbančių žmonių, nebegalinčių nė ramiai nueiti į teatrą, teisių niekas negina. Norintiems aplankyti didingą San Paulo koncertų salę (1938 m.) internete skaičiau patarimų po renginio skubiai šmurkštelėti į metro stotį, pavažiuoti vieną stotelę, ir jau ten galvoti, ką daryti toliau.

San Paulo miesto teatras. Benamiai – dešinėje ir kairėje, policija – kairėje. Kaip pasakojo teatro darbuotoja, išties yra san pauliečių, kurie teatro nelanko vien dėl to, kuriame jis rajone

Po pusantros valandos palikdamas Centrą metro lengviau atsipūčiau. Niekur kitur pasaulyje anksčiau neteko būti vietoje, kur žmonės narkotikų „suėstomis smegenimis“ – ne reta išimtis, bet visuotinė norma. Tai aš pats ten akivaizdžiai iškritau iš konteksto, ir tai nepadėjo jaustis saugiai.

San Paulo centras 2 – darbo dienos kontrastai

Kai keliavau į San Paulą antrą kartą, iškilo ta pati dilema: Centras ar turtingi rajonai. Už tą pačią kainą, kurią mokėjau Avenida Paulista už vieną kambarį, Centre galėjau gauti visą butą su nuostabiu vaizdu… Baisūs prisiminimai neleido atsipalaiduoti, bet nugalėjo Centras. Ir nė kiek nesigailėjau.

Aikštė, šalia kurios stovi pirmoji San Paulo bažnyčia ir paminklas San Paulo kūrėjams

Aikštė, šalia kurios stovi pirmoji San Paulo bažnyčia ir paminklas San Paulo kūrėjams

Mat San Paule svarbu ne tik „koks rajonas“, bet ir „kada“. Darbo metu, San Paulo centrą užplūdus visiems valstybinių įstaigų tarnautojams, atsidarius pusryčių ir pietų užkandinėms su daugelio dešimtmečių istorija, sugužėjus pirkėjams į 25 do Marco gatvės turgų, kur, sako, net provincijos pardavėjai perka prekes, nes nusiderėjus tokios geros kainos, jis išties atrodo gana normalus rajonas. Ir tikrai tas San Paulo rajonas, kur nueiti pėsčiomis yra daugiausiai kur, netenka važinėti piko valandomis užsikemšančiu metro.

San Paulo centre – ir galimybė pakilti į Bansepa ar Edificio Italia dangoraižius (pastarasis – aukštesnis, o į kainą ten dar įeina gėrimas).

Prabangus restoranas Edificio Italia viršūnėje. Mes, pirkę pigesnį bilietą, galėjome būti tik lauko apžvalgos aikštelėje ir į šį restoraną tik žiūrėti pro langus.

Prabangus restoranas Edificio Italia viršūnėje. Mes, pirkę pigesnį bilietą, galėjome būti tik lauko apžvalgos aikštelėje ir į šį restoraną tik žiūrėti pro langus.

Daug lankytinų vietų ten – nemokamos. Kaip Caixa Cultural muziejus, kur galima pažvelgti į ~1950 m. banko interjerą bei įrangą. Po miesto teatrą vyksta nemokamos angliškos ekskursijos, o dar ilgesnės ir įdomesnės yra pėsčiomis po visą centrą (~3:30 h, su nemažai reklamų).

San Paulo teatro interjeras. Beje, prabangiausios erdvės buvo prieinamos tik aukščiausių luomų žmonėms - žemesnio luomo žmonėms net nebuvo galimybių įsigyti bilietus į geresnes vietas net jei išgalėtų ar susitaupytų. "Pirmasis luomas" parašyta net prie įėjimo į geriausių vietų zoną.

San Paulo teatro interjeras. Beje, prabangiausios erdvės buvo prieinamos tik aukščiausių luomų žmonėms – žemesnio luomo žmonėms net nebuvo galimybių įsigyti bilietus į geresnes vietas net jei išgalėtų ar susitaupytų. “Pirmasis luomas” parašyta net prie įėjimo į geriausių vietų zoną.

Yra San Paulo centre užsilikę ir prabangių, brangių restoranų, pramogų vietų. Kaip pasakojo vietiniai, visos jos atsidarė bent jau prieš kokius 40, 60 metų ir tiesiog taip ir neišsikėlė nykstant rajonui – tik nusamdė apsauginius tarsi naktiniai klubai. Turbūt garsiausia – municipalinis turgus, kur pardavinėjamas kokybiškiausias ir brangiausias maistas.

Municipalinis turgus. Šiaip San Paulo centre kainos - mažesnės, nei Lietuvoje. Bet tokių didelių kainų, kaip šiame turguje, Lietuvoje reiktų paieškoti.

Municipalinis turgus. Šiaip San Paulo centre kainos – mažesnės, nei Lietuvoje. Bet tokių didelių kainų, kaip šiame turguje, Lietuvoje reiktų paieškoti.

Darbo metu ir į gražią senąją San Paulo architektūrą, ir į jo grafičius gali dairytis laisviau. Grafičiais brazilai vadina nuostabias prasmingas „freskas“ ant didžiulių plynų sienų – tai tikra „braziliška“ meno forma (didžiausios – prie Via Elevada Joau Goulart gatvės). Be to, mažiau prižiūrimi (pvz. aplkeisti) pastatai dar „išdekoruojami“ pišo – keistais, roko grupių pavadinimų šriftų įkvėptais simboliais, kuriuos skirtingos gaujos stengiasi išpaišyti kuo aukščiau, rizikuodamos gyvybe laipiodamos namų sienomis.

Aišku, visi benamiai, narkomanai ir darbo dienomis niekur nedingę. San Paulo centras stebina sunkiai suvokiamais kontrastais. Štai eina kostiumuoti tarnautojai lyg niekur nieko pro dešimčių ant kieto šaligatvio miegančių benamių „kolonijas“. Nejučia sukirbėjo mintis – o jei kuris jų miręs, po kiek dienų kas nors pastebėtų, kad vaikšto pro lavoną?

San Paulo benamiai, kadangi lyja, persikėlė ten, kur pastatų atsikišimai kiek užstoja lietų. Gamtos sąlygos verčia juos nuolat 'migruoti'

San Paulo benamiai, kadangi lyja, persikėlė ten, kur pastatų atsikišimai kiek užstoja lietų. Gamtos sąlygos verčia juos nuolat ‘migruoti’

„Nemokamoje ekskursijoje po San Paulą“ gidės buvo dvi: viena energingai paskojo apie savo miestą, kita – mėgino kažkaip „užflirtuoti“ dantį visiems „įkyreivoms“, kad pirmosios visi galėtų klausytis. Man ilgesniam laikui išsitraukus telefoną, iš už nugaros pasigirdo komentaras – „Tas vyras prašosi būti apvogtas“.

Rua do Marco 25 prekybinė gatvė darbo metu - ne tiesiog gyva, o ankšta

Rua do Marco 25 prekybinė gatvė darbo metu – ne tiesiog gyva, o ankšta. Būtent šiai nuotraukai išsitraukęs telefoną išgirdau komentarą, kad prašausi būti apvogtas

Ir, aišku, kiekviena diena pasibaigdavo vakaru, kai centras spėriai persimainydavo. Štai apie 10 val. vakaro einant nedidelį atstumą nuo metro stotelės iki buto, nepriklausomai vienas nuo kito „prisikabino“ keturi elgetos. Pro buto langus mačiau ir apsistumdymą. Daugelis pažįstamų Brazilijoje į San Paulo centrą nenorėdavo važiuoti net ir dieną – toks jis esą nesaugus – „Man vyras neleido mūsų mašina važiuoti, dar kas atims“. Per savaitgalį prieš Karnavalą (jį san pauliečiai švenčia ne mažiau aistringai nei Rio de Žaneiro žmonės) centras persimainė į tokią apokaliptinę ateities viziją: tamsu, šmirinėja narkomanai, iš kažkur vis dunkso tranki muzika, jos klauso nedideli ultraseksualiai apsirengę žmonių būriai, nuo jų atitrūkusios porelės mėgaujasi aistra čia pat gatvėje (tiek heteroseksualios, tiek gėjų). Brazilija labai “seksualiai laisva”, bet San Paulas – gal laisviausias: didžiausi pasaulio gėjų paradai, San Paulo centre veikia seksualinės įvairovės muziejus.

Edificio Martinelli - vienas garsiausių San Paulo dangoraižių

Edificio Martinelli – vienas garsiausių San Paulo dangoraižių. Pakilti viršun nebegalima, bet ir iš apačios pasigerėti pakanka

Kaip tai išspręsti? Brazilijoje girdėjau aršiai siūlomus du kelius. Pirmasis: kairiųjų mėgstamas „Kai tie žmonės gaus, ko nori, jie ims elgtis geriau“. „San Paulo centre tiek daug apleistų namų, iš kurių paspruko vidurinioji ir aukštoji klasės, reiktų išdalinti juos benamiams“ – sakė viena sanpaulietė. Panašios mintys ilgą laiką, valdant kairiesiems, vyravo tarp politikų, toleruoti nusikaltimai, mafiją primenančių grupuočių vykdomi pastatų užėminėjimai („okupavusios“ negyvenamą pastatą, jos ten įleidžia vargšus ir renka iš jų nuomą), net dalinti narkotikai narkomanams. Bet „žmonių be tikslų ir vilties“ dėl to nesumažėjo. Užimti „visų, taigi niekieno“ pastatai nubūti, o Viltono Paezo de Almeidos pastatas, pirmasis Brazilijoje stikliniu fasadu, „įspūdingai“ sudegė iki pamatų. Kairiųjų pažiūrų pašnekovė net ir dėl to kaltino viduriniąją ir aukštąją klases, kad „jiems niekas čia nerūpi“ – bet negi „okupuotu“ pastatu turėtų rūpintis jo netekę savininkai, o ne gyventojai ar nuomą iš jų renkanti „grupuotė“ (oficialiai: gyventojų teisių organizacija)?

Pastatas priešais sudegusį ir nugriuvusį Vilton Paez de Almeida pastatą. Ugnis buvo persimetusi ir į jį, jis - irgi 'visų, taigi, niekieno'. Visas jis išdabintas pišo grafičiais. Palei jį voliojosi šiukšlės: lėlės be galvų ir pan.

Pastatas priešais sudegusį ir nugriuvusį Vilton Paez de Almeida pastatą. Ugnis buvo persimetusi ir į jį, jis – irgi ‘visų, taigi, niekieno’. Visas jis išdabintas pišo grafičiais. Palei jį voliojosi šiukšlės: lėlės be galvų ir pan.

Tad per 2018 m. rinkimus nusivylę brazilai kairiuosius pakeitė dešiniaisiais ir naujojo prezidento kryptis kita: pareigūnų grupė ant dažno centro gatvių kampo, daugiau tvarkos, „krakolandija“ pravaikyta. Vienas vietinis teigė tik prie naujo prezidento San Paulo centre drįstantis trauktis fotoaparatą. Ir išdaužytų langų metro 2019 m. nebemačiau. „Žmonės ims elgtis geriau, kai nustosime jiems leisti daryti, ką nori“ – tokia Brazilijos dešiniųjų filosofija.

Pareigūnai patruliuoja po San Paulo centrą

Pareigūnai patruliuoja po San Paulo centrą

San Paulo turtai – miegamuosiuose rajonuose

Viduriniosiosios ir aukštosios klasės atstovai gyvena 10, 20 km nuo centro, toliau į pietus nuo Avenida Paulista. Kartais – individualiuose namuose, bet dažnai – daugiabučiuose, kurių butai tokie milžiniški, kad kiekvienas užima visą aukštą. Iš lifto, būna, pridėjęs piršto antspaudą patenki tiesiai į savo butą.

Aišku, kiekvienas aukštesnių visuomenės klasių namas nesuvokiamai įtvirtintas: dvigubi vartai ir žmonėms, ir automobiliams (atsidaro pirmi, įvažiuoji, tik tada atsidaro antri į parkingą), nuolatinė apsauga prie pastato durų. Kai kurių rajonų gyventojai dar „susimeta“ ir privačios apsaugos postams prie įvažiavimų į rajonus. Posakis „mano namai – mano tvirtovė“ ten turi kitą prasmę…

Irabpueros parkas, viena nedaugelio bent kiek įdomesnių vietų turtinguose San Paulo rajonuose

Irabpueros parkas, viena nedaugelio bent kiek įdomesnių vietų turtinguose San Paulo rajonuose

Vaikščioti po turtingus San Paulo rajonus beveik nėra ko, nebent nori pasigerėti aukštomis sienomis ir elektrifikuotomis tvoromis. Aišku, nėra ten jokių parduotuvių, restoranėlių pirmuose aukštuose (kas gi drįstų į savo pastatą įleisti prašalaičius).

Įdomesnės tik kai kurios zonos – pavyzdžiui, Irabpuera parkas, kur praėję apsaugos postus, pasiturintys sanpauliečiai ateina pabėgioti. Yra tame parke ir daug muziejų, sukurtų žymaus architekto Oskaro Nimejerio.

O pamilusiems braziliškus grafičius tiesiog būtina aplankyti Batmano gatvę miesto vakaruose, kur tokie grafičiai tiesiog supte apsupa kiekvieną svečią.

Batmano gatvės grafičiai. Jie išplitę ir po aplinkines gatves

Batmano gatvės grafičiai. Jie išplitę ir po aplinkines gatves

Toliausiai nuo Lietuvos nutolęs lietuvių rajonas

San Paulas – imigrantų miestas. Jei daugumoje kitų Brazilijos didmiesčių gyvenantys žmonės nė nebepasakytų, iš kur tiksliai ir kada į Braziliją atkeliavo jų protėviai (tai įvyko prieš šimtmečius), tai dažnas sanpaulietis savo giminės istoriją puikiai žino. Pasak vietos universiteto tyrimo, 31% jų yra italų, 14% ispanų, 8% japonų, 6% vokiečių, 2% arabų, 1% žydų kilmės.

Šventė italų rajone. Prie bažnyčios – mugė, kurioje – ir itališki patiekalai

Tiesa, dabar Brazilija gana skurdi, ir imigracijos banga nuslopo – aktyviausia ji buvo prieškariu ir tarpukariu. Neportugalų kalbas išgirsi vis rečiau, bet kaip gaminti savo tėvynių patiekalus imigrantų palikuonys neužmiršo – miestas garsėja gerais užsienio virtuvių restoranais.

Keletoje jų dar gali rasti ir kugelį, barčius [barščius], obuoliu piragą [pyragą] bei (pagal išankstinį užsakymą) cepelinų. Vila Zelinos rajone, kur „nusėdo“ į Braziliją imigravę lietuviai. Jų į miestą atvyko apie 30 tūkstančių, ir, rinkdamas informaciją savo projektui „Gabalėliai Lietuvos“, jau Brazilijoje gimusių vyresnio amžiaus lietuvių padedamas ištyrinėjau jų rajoną. Vietiniai džiaugėsi, kad lietuvybę pavyko išlaikyti ilgai, deja, dabar jos saulė, atrodo, leidžiasi: prieš kelis metus nutrūko paskutinio lietuviško laikraščio leidyba, ir lietuviškose mišiose, vykstančiose lietuviškų užrašų ir dedikacijų dar pilnoje Šv. Juozapo bažnyčioje, kunigas pamokslus skaito portugališkai. Uždarytos ir penkios mieste buvusios lietuviškos mokyklos.

Lietuvės krautuvėlėje Vila Zelinoje – įvairūs lietuviški patiekalai. Atmosferą ten kuria ir margučiai, Lietuvos komandos sportiniai marškinėliai

Kad ir kiek Lietuvos valdžia postringautų apie „Globalią Lietuvą“, visame pasaulyje yra šitaip: net ir didžiausios lietuvių bendruomenės, prasimaišiusios su kitomis, per kelias kartas nunyksta. Pradedant pirma mišria santuoka paprastai nustojama mokyti lietuvių kalbos, dar po kartos-kitos nustojama domėtis ir lietuvių kultūra (lietuviškų šokių klubus keliolika lietuviškai jau tik keletą žodžių mokančių jaunuolių, matėme, dar lankė, nors vietiniai abejojo, ar ir tai ne dėl galimybės iškeliauti į gastroles). Tik pačioje Lietuvoje ir ten, kur lietuviai sudaro gyventojų daugumą ir maišosi mažiau (Lenkijos Punske), yra ilgalaikių vilčių.

Visgi, Vila Zelina dabar dar – lietuviškesnis, nei tikėjausi. Priešingai nei amerikiečiai, brazilai gana sėslūs, todėl lietuvių palikuonys, net jei ir prasimaišę, ir toliau gyvena ten, kur užaugo. „Čia lietuvių namas, čia lietuvių namas, čia gyvena lietuviška-itališka šeima, čia lietuviška-japoniška“ – mus pavedžioti sutikę svetingi lietuviai besdavo pirštu į beveik kiekvieną pastatą. Su kai kuriais vyresnio amžiaus žmonėmis susikalbėdavome lietuviškai – o viena pardavėja kalbėjo taip tarmiškai, kad, atrodė, staiga atsidūrėme kažkur Lietuvos kaime… Vila Zelina reta vieta, kur gali sutikti užsieniečius, mokančius lietuviškai, bet nekalbančius nei angliškai, nei rusiškai.

Laisvės statula ir bažnyčia Vila Zelinos Lietuvos Respublikos aikštėje

Tačiau atmosfera San Paulo lietuvių rajone – braziliška. Palyginus su Lietuva, daugiau optimizmo, daugiau džiaugsmo. Gatvėje susitikę senyvo amžiaus žmonės tarpusavyje sveikinasi, juokiasi. Net bažnyčioje, beprasidedant mišioms, jiems nėra tabu pasakyti garsų pokštą. Parduotuvės savininkas (beje, ne lietuvis) išgirdęs, ko ten atvykome, padovanojo mums lietuviškos juodos duonos (aišku, receptas ne visai tikslus).

Tiesa, braziliškos problemos į Vila Zeliną irgi atėjo. Gyvenamasis dangoraižis „Kaunas“ aptvertas elektrifikuotomis tvoromis (o dar skundžiamės, kad tikrajame Kaune nesaugu!). Gatvėje, mums pasakojo, iš merginos privažiavęs motociklininkas bandė pavogti rankinę – turtą pavyko išgelbėti, bet koja griuvus lūžo.

Lietuviškos bažnyčios viduje. Priekyje – Aušros vartų Marijos, Šv. Kazimiero, Dievo gailestingumo paveikslai. Nors mišios vyko kaip ir Lietuvoje, vienas dalykas skyrėsi: nebuvo ramybės palinkėjimo. Kaip paaiškino vietos lietuviai, jis panaikintas dėl pavojaus apkrėsti ligomis spaudžiant ranką. Vėliau, pasikeitus kunigui, jis grąžintas

Vėliau mus palydėjo iki kapinių, kur koks kas ketvirtas antkapis – lietuvio. Jie – braziliškai prabangūs, net ir ne pačios turtingiausios giminės pasistačiusios nuosavas spalvingas koplytėles. Deja, dabar viskas aplaupyta, o metalinės lentos su mirusiųjų pavardėmis daugiausiai atiduotos į metalo laužą – narkomanų darbas.

Kapinių koplytėlės (kairėje nulaupytos lentelės su vardais)

Lietuviškų pavardžių Vila Zelinos apylinkėse daug ir ant pastatų: štai lietuvis dantistas, štai nekilnojamojo turto agentas. Vyresni lietuviai daug dirba dėl lietuvybės įprasminimo ir oficialiuose pavadinimuose: nuo seno yra Lietuvos Respublikos aikštė, sovietų okupantams nugriovus tikrąją joje pastatyta Kauno laisvės statulos kopija (deja, ją užstoja medžiai, kurių radikalūs ekologai neleidžia genėti ar kirsti), nepriklausomybės metu vietinių aktyvistų dėka atsirado Laisvos Lietuvos skersgatvis. Tik, lietuvių pykčiui, kažin koks rajone apsigyvenęs rusas suorganizavo aikščių pavadinimą Rytų Europos bei Puškino garbei, nors su rusais rajonas neturėjo nieko bendro…

Apskritai Vila Zelinoje savotiškai užkonservuota tarpukario Lietuva. Tiek kalba, tiek problemos: pavyzdžiui, manęs klausė, kodėl, mano nuomone, lenkai okupavo Vilniaus kraštą.

Lietuvių sąjungos pastatas. Jame pilna senų, net tarpukarinių daiktų, laikraščių, žurnalų. Ne tik leistų Brazilijoje, bet ir atsivežtų iš Lietuvos. Deja, lietuviškos veiklos mažiau nei seniau. Vietiniai minėjo, kad kitoms bendruomenėms (italų, ukrainiečių) geriau sekasi išlaikyti tautiškumą, net jų vienuolynai tebesusilaukia naujų vienuolių

Sunku tikėtis, kad tai liks per amžius, bet būtų džiugu, jei, kartoms keičiantis, Vila Zelina liktų kažkuo panašiu, į Liberdade – visas San Paulas jį žino kaip japonų rajoną, ateina ten pavalgyti azijietiško maisto, nusipirkti Rytų Azijos muzikos albumų ir plakatų. Daugelis pardavėjų ir klientų šiandien – juodaodžiai ar baltaodžiai, gal turintys nebent truputį japoniško kraujo. Bet kultūra, tradicija – gyvos ir gerai žinomos visam San Paului, pristatomos turistams. Lietuvius, deja, gerai žino ir prisimena tik turintys Lietuvoje šaknų – net eksponatų, susijusių su lietuviais Imigracijos muziejuje beveik nėra.

San Paulo imigracijos muziejus. Prieš 100 metų pastatas tarnavo kaip „Imigrantų namai“ - po sunkios kelionės jūra į Santoso uostą, imigrantai (ir lietuviai) atvežti čia ir praleisdavo kelias dienas kol juos paimdavo plantatoriai darbams. Čia yra ir archyvas, kur imigrantų kilmės san pauliečiai ieško duomenų apie savo protėvius

San Paulo imigracijos muziejus. Prieš 100 metų pastatas tarnavo kaip „Imigrantų namai“ – po sunkios kelionės jūra į Santoso uostą, imigrantai (ir lietuviai) atvežti čia ir praleisdavo kelias dienas kol juos paimdavo plantatoriai darbams. Čia yra ir archyvas, kur imigrantų kilmės san pauliečiai ieško duomenų apie savo protėvius

San Paule lengviau mąstyti nei grožėtis

San Paulas nėra romantiškai gražus, kaip Rio de Žaneiras. Jis – lyg didelė krovininė mašina: neįspūdingas, bet veikiantis. Ir net tokios vietos, kurios kitur būtų švariai turistinės, San Paule suteikia daugiau peno pamąstymui, nei grožėjimuisi.

Prisimenu, kaip kadaise skaičiau Lietuvą aplankiusios brazilės tinklaraštininkės nusistebėjimą, kad mūsų šalyje turtingi nuo vargšų nesiskiria – pabuvojęs San Paule supratau, kodėl ji taip manė.

Tipinis San Paulo priemiesčio vaizdas Vila Zelinoje. Nutiesus metro liniją, čia tarp mažaaukščių pastatų dygsta daugiabučiai dangoraižiai

Kaip Kaetanas Velosas [Caetano Veloso] dainuoja San Paulo himnui prilygstančioje dainoje „Sampa“, pinigai čia ir kuria, ir naikina. Dažnai daro abu dalykus vienu metu, ir niekas jiems netrukdo: išskyrus keletą ypatingų pasatų, paveldas čia nesaugomas, todėl seni maži gražuoliai greitai keičiami paprastais naujais dangoraižiais. Už pinigus perkamos narkotikų upės, pinigai vagiami ir plėšiami. Bet kartu srūva lėšos didžiausioje Pietų Amerikos akcijų biržoje, perkami ir parduodami vieni brangiausių žemyno butų.

Stebint San Paulą iš lėktuvo, atskirti vietas, kur vyrauja turtas nuo tų, kur klesti skurdas, buvo sunkiau. Iš tarpukariu statyto Kogonjas [Cogonhas] oro uosto netoli miesto centro aš išskridau į kitokią – garsesnę – gamtinę Braziliją. Prie vienų įspūdingiausių pasaulyje Igvasu krioklių.

Vaizdas pro buto kambario langą vakare. Kairėje – daugiaaukštė parduotuvė


Visi straipsniai iš kelionės po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,


    2 komentarai

  1. Laba diena, Planuojame kelione i Brazilija. Skrendame i San Paula. Noreciau gauti patarimu i ka vertetu atkreipti demesi. Visan sudomino Sao Vicente telekabina. Taciau is San Paulo reikia vaziuoti apie tri valandas. Aciu iskart uz patarimus

    • Kokie konkrečiai patarimai domina? Ar verta važiuoti iki San Vinsentės priklauso nuo to, kiek laiko turite San Paule, ką dar esate suplanavę. Tarkime, jei turite galimybę važiuoti ir į Rio de Žaneirą – tikrai geriau ten, ten yra ir labai įspūdingų vaizdų, ir ne vienas lynų keltuvas (telekabina): tačiau važiuoti reikia jau apie 6 val. Kita vertus, jei planuojate būti Brazilijoje tik San Paule (Rio de Žaneiro nelankysite) ir būti ten bent kelias dienas, manau verta vienai dienai nuvykti iki pajūrio, ir artimiausias pajūris yra San Vicente / Santos.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *