Pagalvojus apie Armėniją dabar akyse stovi kalnų vienuolynai, atlaikę dešimt-penkiolika amžių, jų meniški akmeniniai kryžiai. Ir, visai netoli – šiuolaikinių pastatų griuvėsių laukai. Pirmuosius davė krikščionybė, antruosius – žlugusi sovietinė santvarka. Lankiau visas buvusios TSRS europines šalis ir manau, kad Armėnijoje laikas įstrigo labiausiai.

Armėnų valdovai pirmieji pasaulyje pripažino Kristų ir nuo pat tų 301 m. jų tauta stovi avangarde. Ne “aukštosios mados”, bet “priešakinių mūšio linijų” prasme. Gyvendami pramaišiui su kitatikiais (pagonimis, musulmonais, ateistais) jie trėmė ir buvo tremiami, žudė ir (dažniau) buvo žudomi. Net šiandien dauguma Armėnijos sienų dėl konfliktų uždarytos. Bet per unikalią istoriją kalnų fone gimė ir daug gražių dalykų.

Bažnyčia Noravank vienuolyne.

Armėnijos kurortai: diasporos kova su sovietizmu

Daug metų iki nuvykau į Armėniją kelionėse susidurdavau su armėnais. Jų šeimai priklausė žymusis “Baron” viešbutis Alepe (Sirija), kuriame Agata Kristi parašė “Žmogžudystę rytų eksprese”. Jie vakarietiškiausio Isfahano (Iranas) rajono tikrieji šeimininkai, ypatingos jų rašto sistemos simboliais aprašinėtas bažnyčias regėjau Libane, Tbilisyje.

Armėnai – kaip ir žydai ar čigonai – plačiai pasklidusi tauta. 3 milijonai jų gyvena Armėnijoje, 5 milijonai – užsienyje. XIX a. jų kaimeliai ir kvartalai driekėsi per visus Artimuosius Rytus ligi pat Indijos – bet mažai kur armėnai sudarė daugumą, net dabartinėje Armėnijoje juos lenkė azerbaidžaniečiai, iki šiol žiūrintys į Armėniją kaip į jų žemėse įsteigtą imigrantų valstybę. Anksčiau multikultūrinė Užkaukazė per XX a. stebėtinai kristalizavosi (ir taikiai, ir karais): Armėnijoje armėnų jau 98%.

Koplyčia didingame Kaukaze, pietinėje Armėnijoje. Priklausomai nuo aukščio Armėnijoje yra ir miškų, ir stepių.

Užsienio armėnai visko nemetė, kad persikeltų į (at)gimusią skurdoką Tėvynę. Tačiau diaspora Armėnijai – kaip nafta Azerbaidžanui. Investuoja milijardus vedina jausmais, o ne pelno siekiu. Ir atkeliauti jiems liepia širdis, o ne “100 puikiausių pasaulio vietų” tipo sąrašai.

Jų pluoštams dolerių ir eurų privilioti kurortuose pastatyti modernūs užsienio tinklų viešbučiai, paslaugos ir pramogos. Štai ramus kalnų kurortas Cachkadzoras net vasarą neišjungia slidininkų keltuvų – “skrisdamas” vienu jų, skambant senoms vakarietiškoms dainoms, gerėjausi nuostabiais priekalnių vaizdais. Tyli itališka įranga sukuria kone Šveicarijos iliuziją, bet pasiekus viršutinę stotį šią tuč tuojau išsklaido langų kiaurymės gretimame name.

Piemuo gena avis - vaizdas iš Cachkadzoro keltuvo.

Armėnijoje apleistų pastatų, griuvėsių ir amžiams įstrigusių statybų – gausu kaip niekur. Ir kurortai tokių pilni: buvusių parduotuvių, gyvenamųjų ir poilsio namų, degalinių.

Kaimuose, tokiuose kaip Bžni prie Cachkadzoro, garsėjantis XI a. bažnyčia, dar liūdniau: rūdija likimo valiai paliktos volgos ir žiguliai, sovietiniai traktoriai ir autobusai. Keliais rieda panašūs. Kol nesugenda: mačiau ne vieną grupelę armėnų, šalikelėje mindžikavusią prie atidaryto “Kamaz” ar “PAZ” variklio dangčio.

Sevano ežeras – niūri Armėnijos jūra

Jūrą armėnams atstoja 940 km2 Sevano ežeras – kito kranto nematydami ten zuja laiveliai ir vandens motociklai. Yra ir paplūdimių, šalia pat jų – drėgmės pilnos sovietiškos poilsinės sudegusiomis rozetėmis. Mūsiškė buvo Sevano pusiasalyje, garsėjančiame vienuolynu (Sevanavank) ant kalno. Šis būtų puikiu švyturiu, bet šaltomis (birželį buvo ~8 laipsniai) ir mašalų pilnomis kalnų (~1900 m virš jūros lygio) naktimis ten tamsu nors į akį durk (vienuolynas neapšviestas, žibintų nėra).

Sevano įlankos paplūdimys. Aplink ežerą medžiai beveik neauga - per aukštai.

Iki Stalinas liepė nukreipti ežero vandenį laukų drėkinimui Sevano pusiasalis buvo sala. Laimė, ežeras nebuvo nusausintas tiek, kiek Aralo jūra, ir ekologinė katastrofa čia švelnesnė. Bet iš derlingomis turėjusių virsti “atkovotų žemių” naudos mažai ir Armėnija šimtakilometriniais požeminiais vamzdžiais vėl pildo ežerą. Užtruks dešimtmečius. Mūsiškio paplūdimio baras, kur vakare plyšavo rusiška muzika, jau pusiau apsemtas, kaip ir šimtai kitų postalininių pastatų.

Gražiai sutvarkytos gatvės – reti inkliuzai tarp pusiau užmūrytų daugiabučių balkonų ir dūlančių šiferio stogų. Sevano mieste tokių visai nėra, o gretimame (~30 km į šiaurę) Diližano kurorte, kur “liaudies artistai” ilsėdavosi nuo miestų šurmulio, driekiasi vos viena. Senus namus su ypatingaisiais mediniais balkonais ten iščiustė kilimų magnatas Tufenkianas iš JAV. Už 120 metrų ji vėl įsilieja į (post)sovietines realijas. Tvorų ar sienų nėra: Armėnija saugiausia Užkaukazėje, ir skurdas čia nereiškia pavojaus.

Diližano atnaujintoji gatvė.

Armėnų, kaip ir lietuvių, kryždirbystė – UNESCO paveldas. Armėnų kryžiai – chačkarai – išraižyti akmenyse. Jie tebestatomi kaip antkapiai, vestuvių proga, bažnyčių sienose išraižomi mecenetams atminti; išraižyti gausius ornamentus menininkui užtrunka mėnesį. Didžiausias pasaulyje senų chačkarų laukas – Noratus kaime palei Sevano ežerą. Čia ir dūlantys šimtamečiai meno kūriniai, ir šiuolaikiniai kapai. Tarp jų ganosi avys ir karvės.

Dar piečiau aplankiau Selimo karavansarajų, kuriame kadaise stodavo šilko kelio pirkliai idant storos sienos apgintų nuo banditų.

Nauji chačkarai-antkapiai Noratus kapinėse. Paprastai chačkarai būna atsukti į vakarus.

Armėnams vanduo – labai svarbus. Miestuose, miesteliuose ir šalikelėse – tūkstančiai puošnių vandens kolonėlių, į kurias nukreipti įvairūs šaltiniai. Vanduo ten nuolat srūva, tarsi laukdamas, kol kas prisipils butelį ar atsigaivins prikišęs burną. Jo temperatūra ir skoniai – įvairūs, kai kur vanduo mineralinis. Žymiausios biuvetės – Džermuke kur galima paragauti net penkių rūšių karšto “gydomojo vandens”. Jų aplinka – stalininė sanatorija “Armėnija” – gražiai suremontuota, bet kitur vaizdas liūdnas. Ant įspūdingo skardžio – milžiniškos apleistos gydyklos, o takas prie žymiųjų Džermuko krioklių veda pro aprūdijusių mašinų pilnus sovietinius garažus.

Arenyje pakeliui į Džermuką laukia stipresni gėrimai – vynai. Ten veda kelias į Iraną, tad sunkvežimio vairuotojams alkoholis parduodamas… “Coca Cola” buteliuose.

Pavalgyti Armėnijoje galima kurortų ar pakelės kavinukėse (nebrangu), bet “prabangesnis” vakaro praleidimas – restoranai, kuriuose kiekviena šeima ar kompanija gauna atskirą kambarėlį, o patiekalai nešami paeiliui be meniu (būtina iš anksto suderėti kainą).

Tarpeklis Džermuke, į kurį teką ir žymieji kriokliai, tiesa, ne itin vandeningi.

Vienuolynų ir gamtos meilė

Labiausiai turistus Armėnijon traukia jos atokūs vienuolynai (vank). Kiekvienas jų – kelios nedidukės senutėlės kupoluotos bažnyčios, tamsios, be freskų ar mozaikų. Vieninteliai pagražinimai čia – chačkarai ir akmenyse įrėžtos aukotojų pavardės.

Tikrasis Armėnijos vienuolynų grožis – subtilioje jų “santuokoje” su aplinka. Visuomet kalnuota, bet visgi labai įvairia. Aplankiau net aštuonis religinius kompleksus, ir kiekvienas atsiskleisdavo naujai. Minėtasis Sevanavankas atveria Sevano ežero tolius, o Kečarį supa Cachkadoro slidininkų rojus.

Noravankas “lipa” į nugairintas gelsvas uolas. Gehardas tūno slėnio apačioje ir panašios uolos ten panaudotos tikėjimui: jose išskaptuota bažnyčia, net su kupolo vidumi ir skyle šviesai patekti lubose. Gošavankas driekiasi ant švelnaus šlaito palei kaimą.

Dvi iš Noravanko bažnyčių. Kaip ir daugumoje Armėnijos vienuolynų, iš celių pastatų belikę pamatai.

Chor Virapas žvelgia į plačią lygumą, už kurios – snieguotas Ararato kalnas (5 165 m). Pasakojama, kad ten po Tvano išsilaipino Nojus, o XX a. pradžios ekspedicija net aptiko Arkos liekanas. Armėnams tai jų valstybės simbolis. Neprieinamas: iš Chor Virapo puikiai matosi ir turkų pasieniečių bokštai – uždaryta siena. Karso sutartimi (1921 m.) Sovietų Sąjunga amžiams perdavė Araratą Turkijai. Prekijai žaisdami jausmais siūlo Chor Virapo piligrimams paleisti baltą balandį, kad šis nuskristų tiesiai į Araratą (iš tikro jie grįžta pas pardavėjus).

Atokiausias tarp gražiausiųjų – Tatevas, ir nors pasiekėme jį neasfaltuotu kalnų serpantinu, nuo 2010 m. per platų slėnį neša ir ilgiausias pasauyje dvipusis “lynų keltuvas” (5,7 km ilgiui pakanka vos 3 atramų).

Įtvirtintas Tatevo vienuolynas su populiariausiu Armėnijos automobiliu (žiguliais) greta.

Armėnai – krikščionys, tačiau nei katalikai, nei stačiatikiai, nei protestantai. Jų bendruomenė lėtai nutolo dar VI a. Armėnų kryžiaus kiekvienas galas dvišakas, bažnyčių “prieangis” didesnis nei pagrindinė salė, o altorius primena teatro sceną: pakeltas ir dengiamas užuolaida. Itin mėgstamos žvakutės. Suprasti vienuolynų istoriją nesudėtinga, nes diaspora dovanojo daugiakalbes lentas; įėjimas visur nemokamas.

Armėnų bažnyčios širdis nuo pat 301 m. – Ečmedzinas greta Jerevano (55 000 gyv.). Čia yra savotiškas “Mažasis Vatikanas” su centrine katedra, katoliko (“armėnų popiežius”) rūmais, muziejais, seminarija, chačkarais, masyviais vartais ir paminklais. Aplinkui stūkso ir daugiau senų bažnyčių bei VI a. apvalios Zvarnotso katedros griuvėsiai. Masteliai gana nedideli, o pastolių gausa bei sovietų išgriautos erdvės neleido pajusti Romos didybės. Kai viskas bus suremontuota gal bus kitaip.

Armėnai niekad nepamiršta priminti, kokia sena pas juos krikščionybė, bet didžiuojasi jie ir I a. po Kr. pagoniška Garni šventykla (o gal kapu), įkvėpta graikų ir romėnų, kurių imperijų pakraščiu Armėnija kadaise buvo.

Garni šventykla(?). Į ją žiūrėdamas jautiesi lyg būtum Graikijoje. Pastatą XVII a. sugriovė žemės drebėjimas, bet XX a. jis atstatytas panaudojant pusę originalių detalių (nauji akmenys specialiai kiek kitos spalvos).

Jerevanas: Stalininė sostinė virsta vakarietiška

Jerevanas ne tik Armėnijos sostinė – tai ir milijoninis didmiestis, glaudžiantis per trečdalį šalies žmonių. Jį faktiškai pastatė sovietai, nes 1922 m. Tarybinės Armėnijos žemės buvo visiškai kaimiškos (armėnų didmiesčiai liko Turkijoje). Prieš šimtą metų Vilnius buvo didesnis už Jerevaną penkis kartus, o šiandien jau Jerevanas dusyk lenkia Lietuvos sostinę.

Jerevano širdis – apvali stalininė Respublikos aikštė, žavinti vienodo stiliaus pastatais ir vakare trykštančiais spalvingais “šokančiais fontanais”. Geležinis Leninas nuverstas (krito visi bolševikai nearmėnai), bet ant vyriausybės pastato tebekaba kūjis su pjautuvu, liudijantys unikalų armėnų požiūrį: nusipirktoje knygoje apie Armėnijos istoriją sovietmetis įvardijamas ne kaip okupacija, bet kaip “Antroji Respublika”. O dabartinė “Trečioji Respublika” kartu su Rusija, Baltarusija bei Kazachija kuria Eurazijos Sąjungą. Kitose NVS šalyse prorusiškumo paprastai tiek, kiek ten gyvena rusakalbių, o Armėnija – vienintelė “į Rytus žvelgianti” nesurusėjusi šalis. Rusų ten – tik 0,5% (mažiausiai buvusioje SSRS) ir net sovietinių kartų armėnai sunkokai kalba rusiškai.

Fontanų šou Jerevano Respublikos aikštėje. Tiesa, vėlų vakarą Jerevano pastatų apšvietimas ir net gatvių žibintai išjungiami.

To šaknys gilios. Dar XIX a. rusai pasiekė populiarumo tarp armėnų, taip siekdami atplėšti šias žemes nuo Osmanų Imperijos. Vengdama sukilimo ši Pirmojo pasaulinio karo metais įvykdė “nelojalios armėnų tautos” masinę tremtį toliau nuo fronto su Rusija. ~1 mln. persekiojimų neišgyveno – tai Jerevane atmena Genocido memorialas. Rusiškoji Armėnija vėl atrodė kaip išsigelbėjimas. O ir pats sovietizmas Armėnijoje nebuvo toks antiarmėniškas; į šalį masiškai nesiųsti gyventi rusai naujakuriai, kaip į Pabaltijį, per sovietmetį armėnų procentas ten tik pakilo. Prisiminęs Armėnijos miestelių vaizdus dar geriau supratau sovietinę nostalgiją: modernių naujovių po 1990 m. ten atėjo stulbinamai mažai, užtat, turbūt, dauguma dabartinių griuvenų “prie ruso gyvavo”.

Kaip ten bebūtų, šiandieninis Jerevanas tiek pat vakarietiškas kiek ir rusiškas. Diasporos nuopelnas. Tokių žmonių kaip Kafesdžianas, įspūdingą 112 m. sovietinę laiptų kaskadą pavertęs modernaus meno muziejumi po atviru dangumi. Mažiau kūrybiškas investicijas daro ir nearmėnai – senus namus pakeitusį pėsčiųjų Šiaurės prospektą, sukoncentravusį prabangius Vakarų prekės ženklus, vystė ir lietuviai.

Jerevano laiptų kaskada - Kafesdžiano modernaus meno muziejus. Kaskada iš tolo matosi tiesios gatvės gale. Tokios urbanistinės perspektyvos, kai pastatai mieste išdėlioti ne šiaip sau, priminė Paryžių.

Jerevano atmosfera kardinaliai skiriasi nuo provincijos, čia tuntai jaunų žmonių ir grupelės turistų, o kavinėse net rodė Pasaulio futbolo čempionatą, nors Armėnija jame ir nedalyvavo (miesteliuose barai per svarbias varžybas sukdavo muzikinius klipus).

Armėnijoje sužavėjo autentiška visa ko dermė

Armėnų žemėse turbūt nėra pasaulio stebuklų. Bažnytėlės mažos (tiek pakako kažkada negausioms armėnų bendruomenėms), kalnai didingi (bet būna ir didingesnių), o sugriauti miestai pernelyg skaudūs, kad būtų įtraukiami į įdomiausių pasaulio vietų sąrašus. Tačiau visa ko dermė savaip traukia. Svarbiausia, kad tai tikrai autentiška šalis, kurioje gali pasinerti į konkrečią vieną civilizaciją, jos kultūrą, tikėjimą, gamtą ir istoriją. Šiais globalizacijos laikais vien tai kultūrinėje Europoje jau tapo savotišku stebuklu.

Verti dėmesio Armėnijos ir Kalnų Karabacho turistiniai objektai.

---

Visi kelionių po pietų Kaukazo šalis aprašymai

ĮŽANGA: Užkaukazė - Artima, bet žavingai svetima
1. Azerbaidžanas - Liepsnojanti naftos tėvynė (keliauta 2010 m.)
2. Gruzijos svajonės pabaiga? (keliauta 2012 m.)
3. Armėnija - Amžinasis krikščionybės avangardas (keliauta 2014 m.)