Išskleisti meniu

Sveikatos draudimas

Kaip gydytis kelionėje? Vaistai, ligoninės, draudimas…

Kaip gydytis kelionėje? Vaistai, ligoninės, draudimas…

| 9 komentarai

Laiko klausimas, kada kelionės metu susirgsite, prireiks vaistų, daktaro, ar net ligoninės.

Nesvarbu, ar jus jau dabar ištiko liga ar nelaimė kelionėje, ar tiesiog norite pasiruošti, kad žinotumėte – šis straipsnis padės.

Kadangi užsienyje praleidžiame daugiau nei pusę gyvenimo, esu susidūręs su įvairiais negalavimais daugybėje šalių: nuo Turkijos ar Ispanijos iki Brazilijos ar Meksikos iki Korėjos ar Mikronezijos. Tad viską rašau ir iš savo patirties.

Kokius vaistus turėti ir kaip jų rasti?

Geriausia, jei pavyks pasigydyti pačiam su turimom priemonėm: mažiausiai gaišis kelionė, bus pigiausia ir t.t.

Tradicinė rekomendaciją gydant daugybę ligų – ilsėtis. Mano kelionės aktyvios, tad tai kartais neįmanoma. Visgi, susirgęs tempus apmažinu: kas svarbiausia – vis tiek padarau, be, pavyzdžiui grįžtu į viešbutį keliom valandom anksčiau. Šiaip ar taip, daugelis ligų praeis gydomos ar ne, bet vaistai tam gali padėti (ar panaikinti simptomus, trukdančius džiaugtis kelione).

Todėl visuomet vežiuojuosi į keliones visus sau reikalingus vaistus. Verta paimti tokius vaistus, kokių tik yra reikėję per pastaruosius 5 metus (ir gali prireikti vėl), taip pat:
*Nuo temperatūros.
*Nuo viduriavimo.
*Nuo skausmo.
*Antibiotikų.
*Termometrą.

Kaip rodo patirtis, užsienyje vaistų vaistinėje gauti, iškilus reikalui, nebūtinai lengva. Skiriasi, kurie vaistai receptiniai – kas pas mus parduodama be recepto nebūtinai bus ir ten. Bet, dar svarbiau, skiriasi patys vaistų pavadinimai ir net sudėtys: daugybė vaistų pavadinimų, parduodami Lietuvoje, ir yra parduodami tik Lietuvoje ir aplinkiniame regione (Baltijos šalyse, Lenkijoje ir pan.). Tad jei žinote kokį pavadinimą, nereiškia, kad gausite, ar kad vaistininkas išvis tokį žinos ir sugebės parekomenduoti panašų vaistą – geriau turėti su savimi.

Apsipirkimas vaistinėje Brazilijoje pagal daktaro receptą

Apsipirkimas vaistinėje Brazilijoje pagal daktaro receptą

Gali atrodyti: „Tai juk tiesiog paprašysiu vaistinėje vaistų nuo to ir to, ir duos“. Gali suveikti (jei bus nereceptiniai), bet irgi ne visur, nes pasaulyje daug šalių, kur vyrauja visokia mokslu neįrodyta tradicinė medicina, kuri man, kiek bandžiau, niekada neveikė. Dar toliau nuo “civilizacijos” gali pasiūlyti ir užkeikimus…

Kada ir kaip ieškoti daktaro?

Daktaro pagalbos verta ieškoti jei:
1.Pagal simptomus gali būti liga, kuri yra pavojinga gyvybei ar ilgalaikei sveikatai, jei tinkamai negydoma – ir reikia tyrimų nustatyti tai ligai arba receptinių vaistų (pvz. apendicito simptomai; įkando galimai pasiutęs šuo; galimai encefalitu užkrėsta erkė). Tikslas tokiu atveju: nustatyti, ar nėra to pavojaus ar jam sukliudyti (taip pat sužinoti, ar gali toliau keliauti, ar tai pernelyg rizikinga).
2.Simptomai trukdo keliauti ir turimi (ar kiti nereceptiniai) vaistai nepadeda (pvz. didelis danties skausmas). Šiuo atveju tikslas – sumažinti tuos simptomus bent jau iki kelionės pabaigos.
3.Dėl sveikatos patirsite nuostolių (pvz. negalėjote skristi lėktuvu, pirkote brangius vaistus) ir reikės tai įrodyti draudimo kompanijai. Šiuo atveju tikslas – gauti reikiamus popierius, įrodančius, kad sirgote.

Iš pirmo žvilgsnio, beveik visur pasaulyje nelaimės ar ligos atveju galima daryti tą patį, ką Lietuvoje:
1.Kviesti greitąją pagalbą (ar daktarą į namus), jei skubu.
2.Važiuoti į ligoninę / polikliniką, jei ne taip skubu ir simptomai neaiškūs.
3.Jeigu reikalas gana konkretus važiuoti pas speacializuotą gydytoją (pvz. dantistą, ginekologą).

Pavyzdžiai:
*Pietų Korėjoje žmonai prasidėjo pilvo skausmai. Iš pradžių į ligoninę važiuoti nenorėjo, bet skausmai stiprėjo. Kitą dieną autobuso stotelėje nualpo. Įtarė apendicitą. Miestelis gana atokus ir sunkiai pasiekiamas, automobilio „po ranka“ neturėjome. Taigi, iškvietėme greitąją, nuvežė į ligoninę, kur padarė tyrimus, išrašė vaistų. Apendicito nebuvo – tačiau geriau tokiais atvejais nerizikuoti ir paskubėti.

Aistė ligoninėje. kadangi korėjietiški vardai iš trijų skiemenų, vardo lentelėje virš jos lovos tebuvo parašyta "A-i-su".

Aistė Korėjos ligoninėje.

*Mikronezijoje, atokioje, automobiliais nepasiekiamoje vietoje susilaužiau kojos pirštą. Nusigavę iki kelio, kur buvo mūsų nuomotas automobilis, grįžome į viešbutį ir ten klausėme, ką daryti (nes šalis atoki, skurdi, tvarka gali būti kitokia). Nukreipė į vienintelę salos ligoninę. Ten jokių gydymo priemonių, gipso neturėjo, bet rentgenu nustatė, kad lūžis – nepavojingas. Pasirišome sukarpytais marškiniais ir toliau keliavau, stengdamasis ta puse neminti, nors, aišku, netyčia mynus, labai skaudėjo: bet negi dėl to nekeliausi? Toje pačioje kelionėje po Ramiojo Vandenyno salas vėliau kaip tik stojome JAV valdoje Guame, kur “civilizacijos daugiau”: ten įsigijau specialų batą itin kietu padu. Su juo vaikščioti buvo daug geriau, nes grindinio nelygumai “nepersidavė” kojos pirštams ir todėl ne taip skaudėjo. Tada jau, buvo, nueidavau kokius 30 km per dieną.

Su specialiu batu

Su specialiu batu

*Brazilijoje žmoną ištiko rimtas lėtinės ligos priepuolis. Kadangi jau buvo aišku, kokia problema, o dar buvo COVID laikai ir nesinorėjo į bendrą ligoninę, susiradau atitinkamo daktaro kliniką tame mieste ir ten nuėjome; išrašė reikiamų vaistų.

*Brazilijoje nakvojome džiunglėse ir įsisiurbė dvi erkės. Jas žmona išėmė, bet vienas įkandimas skaudėjo ir buvo paraudęs. Norėdamas užkirsti kelią galimoms nežinomoms tropinėms erkių ligoms, po keleto dienų, grįžęs į San Paulo didmiestį, užsukau į bendro pobūdžio kliniką, rekomenduotą pažįstamo brazilo, kur padarė atitinkamus testus.

Erkės įsisiurbimas

Erkės įsisiurbimas po erkės ištraukimo

Tiesa, yra keli „bet“:
1. Kalba: kaip susišnekėti su daktaru?
2. Priėmimas: ar kiekvienas daktaras jus, užsienietį, priims?
3. Kaina: kiek kainuos, kada reiks mokėti, ar galioja draudimas?

Priėmimas: ar mane priims – juk aš ne vietinis, nesiregistravau?

Lietuvoje, atrodo, daktarai superužsiėmę – net privačiose įstaigose mėgindamas registruotis kartais vietą gausi tik po savaitės ar mėnesio.

Tačiau iš ~10 savo ir aplinkinių patirčių su medikais užsienyje to niekada nepatyriau: visur mane ar mano žmoną priėmė iš karto (ar luktelėjus kokią valandą) nepaisant to, kad esu užsienietis, registracijos nebuvau daręs.

Ligoninės priimamajame Brazilijoje. Teko užpildyti paraišką medicinos kortelei ir laukti, kol pakvietė. Po tyrimų susimokėti.

Ligoninės priimamajame Brazilijoje. Teko užpildyti paraišką medicinos kortelei ir laukti, kol pakvietė. Po tyrimų susimokėti.

Taigi, dėl šito pergyventi nebūtina – o net jei koks daktaras ir nepriimtų ar būtų užsiėmęs, jei pasiklausite, nurodys jums kitą.

Aišku, jei, tarkime, norite registruotis planinei procedūrai (dantų protezavimui ar pan.) – tuomet jau tikrai reikėtų susitarti iš anksto. Bet prie skubesnių atvejų (skausmas, temperatūra, pykinimas ir pan.) tai paprastai nebūtina.

Kalba. Ar susišnekėsiu su daktaru?

Labai svarbu su daktarais susikalbėti – idant pasakytumėte simptomus ir kita. Tačiau dažniausiai keliausite po šalis, kurių kalbos nemokate.

Laimė, daugybėje šalių tarptautinė kalba anglų ir rasis ją mokančių daktarų. Ir Lietuvoje jau beveik pusė žmonių moka angliškai. Jei ir jūs mokate angliškai puikiai – puiku. Jei keliaujate su kuo nors, kas moka angliškai geriau už jus – pasiimkite tą žmogų kartu (net į procedūras).

Visgi, tikrai ne visose šalyse net ir angliškai mokančių daktarų yra daug. Būdai juos atrasti:
1.Paprašyti, kad daktarą iškviestų viešbutis. Jei apsistojate tarptautiniame viešbutyje (kuris priima turistų grupes), jie dažnai turi daktarus, su kuriais bendradarbiauja. Tačiau tai bus tik bendrosios praktikos gydytojas, bet jis gali išrašyti vaistus, pamatuoti pulsą, nukreipti kitur.

2.Rinktis privačią, tarptautinę ligoninę – tokios, skirtos turistams, dažnai būna įvairiose turistinėse vietose, nors vien iš pavadinimo sunkiai pasakysi, ar ji tikrai tokia (būna, kad ligoninė vadinasi angliškai, nes „tai cool“, bet angliškai ten niekas nekalba). Verta pažiūrėti ir komentarus internete. Minusas: tokios ligoninės brangios (žr. žemiau apie kainas).

3.Turėti vertėją – pavyzdžiui, pažįstamą vietinį. Tai – geriausias sprendimas, bet ne visiems įmanomas. Šis vertėjas lai visur eina su jumis arba būna pasiekiamas telefonu. Jei tai neįmanoma, bent jau tegul išverčia rašytinį tekstą (su simptomais), kad parodytumėte daktarui.

Aistė Kujabos klinikoje. Susikalbėti su daktaru padėjo portugališkai ir angliškai kalbanti pažįstama, kuriai paskambinome (Aistės telefonas - daktaro rankose)

Aistė specializuoto daktaro klinikoje Kujaboje. Susikalbėti su daktaru padėjo portugališkai ir angliškai kalbanti pažįstama, kuriai paskambinome (Aistės telefonas – daktaro rankose)

4.Atsarginis variantas – naudotis automatine vertykle telefone – pvz. Google Translate. Jei vertimas į/iš anglų kalbos – veikia geriau, nei tikitės. Su lietuvių kiek sunkiau.

Kaina. Kiek kainuoja daktarai užsienyje?

Nebūdamas šalies pilietis ar gyventojas, už visas medicinines paslaugas greičiausiai turėsite mokėti – nesvarbu, ar eitumėte į valstybines (vietiniams nemokamas), ar privačias klinikas. Išimtis – Europos Sąjunga, kur medicina valstybinėse klinikose gali būti nemokama su Europos sveikatos draudimo kortele. Šią kortelę galite pasiimti ligonių kasose.

Medicininių paslaugų kainos skiriasi labiau nei kieno nors kito pasaulyje! Gali prisieiti mokėti nuo „grašių“ kokioje Azijos valstybinėje ligoninėje iki dešimčių tūkstančių dolerių Amerikoje už, atrodo, nieką.

Kainos ne tik priklauso nuo šalies, bet ir labai skiriasi šalies viduje – nelygu į kokį daktarą ar ligoninę kreipsies. Šalyse, kur jos itin įvairuoja, vietiniai gali patarti, kur jos – žmoniškesnės (pvz. mums Guame teisingai patarė viešbutyje, bet nebūtinai tuo reikėtų kliautis, nes viešbutis gali gauti komisinius). Atvykus iš Lietuvos gali atrodyti neįprasta, kad, kritiniu atveju, dar reikia domėtis kainomis – bet, gavus kai kurių ligoninių sąskaitas, net ir apyrimtė liga gali pasirodyti visai nieko. Čia ne 10% ar 20% klausimas – net jeigu šiaip esate nelinkęs derėtis ar taupyti, šioje vietoje gali būti verta, nes tiesiog neįsivaizduojate, kiek, tarkime, medicina gali atsieiti kokioje Amerikoje.

Dažniausiai valstybinės ligoninės būna pigesnės už privačias, kai kada gerokai (bet ten gali būti daugiau biurokratijos ir mažiau anglų kalbos).

Ligoninės kaina dar ne viskas. Kai kuriose šalyse, ypač privačiose ligoninėse, įprasta „brukti“ beveik nereikalingas procedūras labai panašiai, kaip Lietuvoje elgiasi bankai ar mobiliojo ryšio telefonų bendrovės, siūlydamos įvairias papildomas paslaugas. Esmė visada labai panaši: ligoniui daktaras gražiai suokia, kad tam tikra procedūra būtų reikalinga, neminėdamas jokių kainų. Iš tikro ta procedūra brangi, o jos nauda maža (pvz. galėtų nustatyti kažkokią labai retą ligą, kuri labai mažai tikėtina, o dar nepadaryti paprastesni tyrimai dėl tikėtinesnių ligų).

Tarkime, Brazilijoje, kur toks elgesys įprastas, apsinuodijus (viduriavimas) mėgino įsiūlyti kartu su kraujo tyrimais padaryti ir… kompiuterinę tomografiją (tai – labai brangus ir radioaktyvus organizmo peršvietimas). Kai atsisakiau, pripažino, kad “Gal iš tikro pirma padarykime kraujo tyrimus ir, jei rezultatai kels abejonių, tada tomografiją”. Aišku, nieko įtartino kraujo tyrimuose nebuvo – jei būčiau sutikęs su tomografija, būčiau ją pasidaręs be reikalo, o tai ir kenksminga sveikatai.

Paskui, radę dengės viruso antikūnių, siūlė gultis į ligoninę ir pastatyti lašelinę, kad nepritrūktų skysčių. Tačiau, mano patraukti už liežuvio, patys pripažino, kad, šiaip jau, tam pakanka daug gerti – ir puikiai galima daryti tai namuose. Dar daugiau – galiausiai paanalizavęs kraujo tyrimo rezultatus pamačiau, kad, nors yra dengės viruso antikūnių, antigenų nėra: o tai reiškia, kad liga prasidėjo prieš nuo 7 iki 90 d. (ir greičiausiai jau baigėsi). Iš tiesų, galiausiai, atėjus dar vieno tyrimo rezultatams, diagnozavo ne dengės karštinę, o rotavirusą, o denge, panašu, jau buvau persirgęs…

Čia svarbu „nepasimauti“ – patys „Google‘inkite“ procedūras prieš sutikdami ir *visuomet* klauskite kainų.

Tiesa, nereikia suprasti, kad daugelis daktarų užsienyje panašūs į Egipto prekeivius. Net ir jei siūlo kažkokį vaistą, kurio Lietuvoje nesiūlytų, arba tyrimą, kurio Lietuvoje nesiūlytų, tai gali būti ir dėl skirtingų medicinos tradicijų ar technikos turėjimo. Tarkime, Pietų Korėjoje, Aistei dėl minėto pilvo skausmo irgi darė kompiuterinę tomografiją – toks diagnostinis testas esant dideliam pilvo skausmui Pietų Korėjoje įprastas. Tačiau tai buvo valstybinėje ligoninėje ir dar pigiau, nei Lietuvoje. Itin atsargiems reikia būti dviejų tipų šalyse: arba tokiose, kur ir šiaip gausu apgavikų ir “turistų melžėjų”, arba tokiose, kur yra amerikietiško “laukinio kapitalizmo” elementų.

Primygtinai pasodino į neįgaliojo vežimėlį, nors puikiai galėjau vaikščioti, sirgau į gripą panašia liga. Čia, Turkijoje, tai tebuvo paslaugumas, bet kitose šalyse už tokią papildomą paslaugą, tikėtina, prirašytų ir nemenką sumą pinigų. Todėl, jei galite - atsisakykite.

Primygtinai pasodino į neįgaliojo vežimėlį, nors puikiai galėjau vaikščioti, sirgau į gripą panašia liga. Čia, Turkijoje, tai tebuvo paslaugumas, bet kitose šalyse už tokią papildomą paslaugą, tikėtina, prirašytų ir nemenką sumą pinigų. Todėl, jei galite – atsisakykite.

Draudimas. Ar turite draudimą? Koks tinka?

Neskubėkite atsakyti į klausimą „Ar turiu draudimą“ – manau, dauguma žmonių suklystų.

Sakysite „Neturiu kelionės draudimo, juk nepirkau jokio kelionės draudimo“? Bet jei turite kreditinę kortelę, gali būti, į jos sąlygas įeina ir kelionių draudimas. Paskaitykite sąlygas. Jos varijuoja labai smarkiai.

Be to, Lietuvos piliečiai turi „valstybinį“ draudimą gydytis kitose ES šalyse. O gal jus apdraudęs darbdavys (pvz. komandiruotės)? O gal kelionės organizatorius, pramogos organizatorius (pvz. jei susižeidėte pramogos metu)?

Jei visgi draudimo neturite, jį nesunku įsigyti ir internetu.

Sakysite „Turiu kelionės draudimą, juk pirkau“? Paskaitykite to draudimo sąlygas. Kiekvienas draudimas apima ne viską. Tarkime, gali būti nustatyta, kad apdraudžiamos tik kelionės iki 21 d. trukmės – tai štai, jei leidžiatės ir į ilgesnes, jos neįeis. Reiktų toms dienoms pirkti papildomą draudimą. Taip pat būna ir draudimo sumos (jei išleisite daugiau, nei suma, nekompensuos). Taip pat būna išskaitos (arba frančizės): tokiu atveju draudimas nedengs sumos iki tos išskaitos dydžio, o dengs tik tą dalį, kuri viršys išskaitą (arba, jei išskaita procentinė – draudimas dengs tik dalį sumos). Sumos, išskaitos dažnai būna numatytos skirtingiems dalykams atskiros. Pvz. nors gali būti numatyta labai didelė suma pačiam gydymui, gali būti daug menkesnė netektų lėktuvo bilietų kompensavimui.

Žinoti sąlygas verta ir dėl to, kad žinotumėte, kada priklauso išmoka – daug žmonių, nežinodami, kokį draudimą turi, tiesiog nesikreipia dėl išmokos, ar galvoja “Ai, čia draudimas turbūt rimtiems įvykiams, o ne tiesiog vizitui pas daktarą dėl temperatūros” ar pan.

Be to, jeigu draudimas dengia ne viską (ne visas išlaidas pripažįsta draudiminėmis), o esate apsidraudęs dviejose vietose (pvz. turite dvi kreditines korteles su draudimu), tada bandykite kreiptis į abi draudimo kompanijas – gal jos abi kartu paėmus padengs viską (man taip yra buvę).

Turint draudimą labai svarbu rinkti visus įrodymus – sąskaitas, čekius ir kita. Jei jų neduoda – visur prašyti. Taip pat, vos „įvykus draudiminiam įvykiui“ (jums susirgus) – pranešti draudimo įmonei. Geriau būti atsargiam – jei įmanoma, užklausti draudimo įmonės dėl ligoninių ir pan., ar viskas tinka, nes paskui jos gali būti linkusios išsisukinėti nuo išmokų.

Tiesa, įprasta tvarka, kad susirgęs užsienyje už gydymą turėsite susimokėti pats, o jau tada atsiimti iš draudimo. Kai kuriose šalyse vietiniai, turintys privatų draudimą, ligoninėje net nieko nemoka: už juos sumoka draudimas. Bet tai dažniausiai neprieinama užsieniečiams. Todėl jei jūsų klausia “Ar turite draudimą?”, net jei ir pasakysite “Turiu”, galiausiai, tikriausiai, nuspręs, kad neturite, nes tikras klausimas yra “Ar mokėsite pats, at į ligoninės sąskaitą perves draudimas?”.

Mano asmeninės patirtys su sveikatos draudimu kelionėse teigiamos: dar nebuvo atvejų, kad draudimas išsisukinėtų nuo išmokos išmokėjimo ten, kur išmoka priklauso.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


    9 komentarai

  1. Geras net nežinojau, kad tiek nuotykių turėjot ir Korėjoj, ir in the middle of nowwhere lūžūsių pirštų:) Bet, ne gi tai atbaidys nuo kelionių. 😉#keliautivistiekreikia

    • Spėčiau, kad piršto lūžis greičiausiai apskritai klasikinis namudinės traumos pavyzdys 😅😅

  2. Paskaitau ir pradedu visko bijoti

  3. Labai vertingas straipsnis! Mano patirtys kuklesnės, europinės, bet pasidalinsiu. Prieš kokius 10 metų Londone supūliavo dantis netikėtai, teko skubiai ieškoti klinikos – perėjom privačias rajone, trečia ar tai ketvirta priėmė. Paėmė varganus 30 svarų (+dar vaistinėje sumokėjau). Kitą kartą Vokietijoje vaistinėje nepardavė įprasto mūsuose nereceptinio vaisto, sako, turi pirma pas gydytoją eit.

    • danties skausmas išvis, ko gero, iš pačių nemaloniausių serijos…. taip, o su receptiniais/nereceptiniais, ir apskritai tais vaistais, kuriuos laikom labai įprastiniais, tai ilgainiui išaiškėja, kad kitose šalyse jais išvis neprekiaujama ar teisinis statusas kitas… net koks “aspirinas” daugely šalių gali būti išvis negirdėtas daiktas …. pamenu, kai Kinijoj buvo reikalų su pilvais, tai visų imodiumų ir panašių instrukcijas išsigooglinom, naudos jokios o jokios nebuvo – viskas vaistinėse tik kinų ir kiniška, kiniškai aprašyta ir vaistininkai nei vienas jokio kito žodžio ne kinų, net nesuprato, ko norim, kai galiausiai kažką su jų pagalba nusipirkom ir parsinešus draugas kinas perskaitė nuo ko tai 😂

      • Aistė Žemaitienė – pagal veiklią medžiagą

        • Gytis Baranausks ilguoju tekstu bandžiau pasakyt, kad nei jiem mūsų buvo veikliosios medžiagos žinomos, nei mum jų 🙂

  4. Gal jau judu keliaukit kur..😀
    Nes labai idomu jus sekti.❤️🌹🌹🌹

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Biurokratiniai Sodros klystkeliai

Biurokratiniai Sodros klystkeliai

| 0 komentarų

Kai kuriose srityse laikas ir technologijos Lietuvoje, deja, atrodo, eina atgal. Užstrigimu ~1995 m. garsėja Sodra.

Naujosios Sodros pajamų deklaracijos

Aš vykdau individualią veiklą. Nuo šio gegužio man – kaip ir visiems vykdantiems individualią veiklą – atsirado nauja pareiga: reikia kas mėnesį pildyti deklaracijas Sodrai.

Gegužį reikia užpildyti deklaraciją už visus praėjusius metus. Bet juk tokią deklaraciją jau pateikiau Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI). Jei vienai įstaigai pateiktos deklaracijos kita įstaiga negalėtų matyti – jau ir tai XXI a. būtų nesuvokiama. Bet čia yra dar blogiau: Sodra mato mano VMI deklaraciją. Paskambinau į Sodrą – pasakė, kiek pagal tą deklaraciją reikia mokėti. Patvirtino, kad visus duomenis žino, bet vis tiek reikia deklaraciją atvežti ir jiems.

Taip, būtent atvežti į Sodros rūmus Karoliniškėse. Prisijungimas per elektroninę bankininkystę – kuris atrodo pakankamai saugus VMI, kitoms valdžios įstaigoms, bankams, elektroninėms parduotuvėms – Sodrai netinka. Tie patys duomenys, kuriuos Mokesčių inspekcija priima per elektroninę bankininkystę, Sodrai privalo būti pasirašyti elektroniniu parašu. Toks gali kainuoti ~75 Lt metams. Papildomos bereikalingos išlaidos ir sugaištas laikas. Be to, pažįstu žmonių, kuriems nepavyko pateikti ir su elektroniniu parašu.

Sodros deklaracijoje, lyginant su VMI, reikia įvesti daugumą tų pačių duomenų ir tik vieną papildomą: pajamas parašyti ne bendrai, bet išskirstyti pamėnesiui. Nėra jokios priežasties, kodėl šituo duomeniu tiesiog negalėjo būti papildyta VMI deklaracija. Maža to, Sodros deklaracija kompiuteriniu požiūriu visiškai atsilikusi. Nors yra galimybė ją užpildyti kompiuteryje, priešingai nei VMI deklaracijoje, ten nėra suprogramuota jokių formulių. Tai reiškia, kad suvedus, pavyzdžiui, pajamas ir tarifą, vis tiek pats su kalkuliatoriumi ar ant lapelio turėsi apskaičiuoti mokėtiną mokestį (t.y. sudauginti abu dydžius). Taip padarius už visus dvylika mėnesių dar reikia įrašyti metinius dydžius (taip, tuos pačius, kuriuos jau sykį pateikiau VMI deklaracijoje ir kuriuos Sodra šiaip ar taip žino). Elementarios sudėties ir daugybos formulės, kurias moka suprogramuoti devintokai per informatikos pamokas, Sodrai per sudėtingos, ką jau kalbėti apie informacijos paėmimą iš VMI duomenų bazės.

O kas vyksta mums palikus Sodroje surašytus ar atspausdintus dokumentus? Sodros darbuotojai juos rankomis vėl suvedinėja į kompiuterį! Nedrįsiu spėti, kiek bereikalingų darbo valandų šitam sugaištama, bet aišku, kad tam reikia daugybės papildomų etatų. Turbūt suprantate, kad atlyginimus šiems papildomiems valdininkams sumokame visi mes, mokesčių mokėtojai. Kad Sodros darbuotojai vėl iš naujo padarytų tą darbą, kurį mes patys du kartus padarėme (pildydami VMI ir Sodros deklaracijas). Natūralu, kad Sodros biudžetai skylėti. Bet kai pritrūksta pinigų užuot efektyvinus veiklą siūloma įvesti naujus mokesčius. Socialdemokratija.

Kiti biurokratizmai Sodroje

Ir visa tai tik biurokratinio Sodros ledkalnio viršūnė. Iš kitų žmonių, vykdančių individualią veiklą, esu prisiklausęs visko: nuo dažno atjungimo nuo sistemos, kai visa deklaracija užpildyta ir spaudžiama “siųsti” (duomenys prarandami) iki skambučių iš Sodros “Jūs neprimokėjote vieno cento, prašom pervesti vieną centą”.

“Juokas pro ašaras” pobūdžio patirčių su Sodra turėjau ir pats. Štai nuėjęs poliklinikon sužinojau, kad nesu draustas sveikatos draudimu, mat kelias dienas buvo susidariusi nedidelė (iki 100 Lt) skola, kurią Sodra čia pat panaikino nusirašydama pinigus nuo mano sąskaitos. Dar geriau: sveikatos draudimas po tokio atvejo vėl atsiranda tik po 3 mėnesių. Man kosulys nesiliauja nuo sausio ir jaučiuosi kaip šalyje be jokių socialinių garantijų – tik kad mokesčius kažkodėl valdžia ima europietiškus. Suprasčiau, jeigu galėtum, kaip Amerikoje iki B. Obamos, pasirinkti nesidrausti sveikatos draudimu: nemokėti PSD ir rizikuoti, kad susirgus teks pirkti privačios medicinos paslaugas. Bet pas mus PSD privalomai paima, o sveikatos draudimą atima.

O normalios galimybės pasitikrinti internete, kiek esu skolingas valstybei, nėra – jeigu būtų, be abejo, kad niekada nebūčiau įsiskolinęs (o kitiems nereiktų skambinėti dėl vieno cento trūkumo). Nors Sodros darbuotojai visas skolas savo kompiuteriuose mato. Tiesa, kaip suprantu, jie irgi pamato ne iš karto: paklausus telefonu ar vietoje, kiek esi skolingas, tenka laukti, kol suskaičiuoja.

Kai tokia tvarka nenuostabu, kad verslumas Lietuvoje menkas. Aš esu teisininkas – bent jau seku, kada pasikeičia, tarkime, minimalus atlyginimas, po kurio kiekvieno pasikeitimo autoamtiškai keičiasi kas mėnesį mokėtinų mokesčių dydžiai ir, to nežinant, lengva prarasti sveikatos draudimą. O kaip visame šitame susigaudyti smulkųjį verslą norinčiam pradėti vyresnio amžiaus žmogui? Aš jo vietoje nepradėčiau.

Ir vėlgi, viską patobulinti pakanka mokyklinių informatikos žinių – parašyti kelis el. laiškus su naujais tarifais ir kiekvieną jų automatiškai išsiųsti visiems, kam tie tarifai aktualūs. Bet niekas to nedaro, o net ir pačioje Sodros svetainėje viską surasti be galo sunku…

Gal kada nors Sodra paskelbs konkursą tobulesnės sistemos suprogramavimui. Bet, matyt, tik tada, kai į valdžią ateis žmogus, turintis sąsajų su kuria nors programavimo įmone. Nes tik tada bus kam tą konkursą laimėti.

Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *