Išskleisti meniu

Vilniaus religijos

Lietuvos religijos – kas vyksta Vilniaus šventovėse

Lietuvos religijos – kas vyksta Vilniaus šventovėse

| 0 komentarų

Šiame tinklaraštyje paprastai rašau apie tolimas užsienio kultūras. Dabar nusprendžiau patyrtinėti gerokai arčiau namų. Vilnius pats juk – daugelio kultūrų žemė. Kai kurios jų ilgainiui asimiliavosi ar sunyko. Tačiau vienas retai patiriams Vilniaus aspektas liko. Tai – daugybė religijų. Vilniuje dar prieškariu stovėjo dešimties skirtingų tikėjimų šventovės. Dauguma jų veikia iki šiol, tęsdamos šimtametę tradiciją. Sudalyvavau pagrindinių bendruomenių apeigose.

Keistas jausmas. Tavo mieste vyksta apeigos, dalyvauja, tiki dešimtys ar šimtai žmonių, savaitė po savaitės, karta iš kartos. Nepaisant to, daugelis žmonių gatvėje, net gyvenantys tų šventovių kaimynystėje, niekad tų apeigų nematė, nė nemėgina įsivaizduoti, kokios ten tradicijos, kuo tie žmonės tiki. Egiptas, Turkija, net Amerika dažnam jų labiau pažįstama nei tai, kas vyksta šalia.

Dabar kaip niekad populiaru pažinti Lietuvą, savo miestą: klesti renginiai ir idėjos kaip “Open House Vilnius“, “Gatvės gyvos” ir pan. Pažįstame Lietuvos gamtą, Lietuvos architektūrą – bet, išskyrus kelias išimtis, Lietuvos kultūrų dar neatradome.

Norint užeiti į Vilniaus šventoves progų nereikia – jos atviros kiekvieną savaitę. Kviečiu išmėginti patiems, bet jei to nedarysite – trumpi mano pasakojimai, kas vyksta už Vilniaus šventovių durų pažvelgus “žmogaus iš šalies” akimis.


Reformatai

Vos užėjus į Vilniaus reformatų bažnyčią krito į akis, koks kuklus jos vidus. Ten nėra jokių skulptūrų, jokių šventų paveikslų. Stalo, prieš kurį sėdasi kunigas, reformatai net nevadina altoriumi. Reformatų kryžius visuomet tuščias, be Kristaus skulptūrėlės (juk šis prisikėlė).

Mat reformatai – vieni “radikaliausių” tarp protestantų. Nusprendę, kad įvairūs katalikų ritualai ir mišių bei bažnyčių puošmenos yra nereikalingos, jie, Jono Kalvino vedami, visu tuo “nusikratė”. Jų tikėjimas – labiau asmeninis santykis su Dievu.

Reformatų mišios tad – laisvesnės, nei katalikų. Ten, kur pas katalikus yra sustabarėjusios, kiekvienose mišiose kartojamos, frazės, pas reformatus kunigas kalba savais žodžiais – savais žodžiais atsiprašo už nuodėmes, savais žodžiais kreipiasi į tikinčiuosius. O tikintieji mišiose beveik nedalyvauja, jų tik klausosi – nereikėjo nei žegnotis, nei klauptis, nei kažko kalbėti ar atsakinėti kunigui. Kai lankiau mišias, nebuvo dalinama iš šventa Komunija, nors paskui sužinojau, kad ji būna dalijama, tik ne kiekvieną sekmadienį. Tačiau išpažinties reformatai neturi.

Biržų reformatų bažnyčios vidus.

Kaip pastebėjo kunigas mišių metu (o ilgametis Vilniaus reformatų kunigas – Tomas Šernas: vienintelis, išgyvenęs Medininkų tragediją), kitose religijose, pavyzdžiui, islame, laikoma, kad Dievas reikalauja iš žmonių įvairių konkrečių ritualų, tuo tarpu krikščionybėje – nežinia, ko jis reikalauja. Sakydamas “krikščionybė” turbūt turėjo omenyje reformatus, nes pas katalikus ar stačiatikius tų “privalomų” ritualų gerokai daugiau.

Pagrindinis būdas, kaip reformatai dalyvauja mišiose – giedodami giesmes. Tai labai akcentuojama. Kiekvienas tikintysis prieš mišias gauna “oficialų” giesmyną, bažnyčioje kabo tose mišiose giedosiamų giesmių numeriai (iš to giesmyno), o prieš kiekvieną giesmę kunigas dar papildomai paskelbia, tarkime, “Giedosime aštuntos giesmės pirmąjį posmą”, kad visi atsvertę giedotų kartu.

Reformatų tikėjimas gali atrodyti pesimistinis. Mat jie tiki, kad Dievas jau nusprendęs, kas iš žmonių pateks į rojų – ir žmonės niekaip to nebepakeis. Ir kunigo pamokslas apie Dievo malonę tą gerai atspindėjo: visi žmonės “prisidirbę” neįsivaizduojamai smarkiai, ir tai Dievo sprendimas, kuriam iš mūsų atleisti, tačiau tas sprendimas niekaip nepriklauso nuo mūsų pačių, nes jokie geri mūsų darbai šiaip ar taip nei atsvers, nei sušvelnins mūsų nuodėmių.

Mišios truko 1 val. 20 min. – ne dėl ritualų, o dėl ilgų kunigo pasakojimų, nebūtinai tiesiogiai susijusių su religija: su pavyzdžiais iš istorijos, gyvenimo.

Beje, Reformatų bažnyčia yra kongregacinė – tai reiškia, kad ją valdo ne koks nors vyskupas, o demokratiškai išrinkta tikinčiųjų taryba.


Liuteronai

Užėjus į Vilniaus liuteronų bažnyčią lengva pamanyti, kad tai – katalikų bažnyčia. Priešingai nei pas reformatus, ten daug skulptūrų, puošnus altorius. Tiesa, pasidomėjus giliau, skirtumų visgi yra. Liuteronai nepripažįsta šventųjų, todėl “modelių” bažnyčią puošiančioms skulptūroms – kur kas mažiau. Ten tegali stovėti iš Biblijos žinomi žmonės, tokie kaip Jėzus, Marija ar Apaštalai.

Bet šiaip Martino Liuterio įkvėpta Liuteronų reformacija buvo kur kas “lengvesnė”, negu reformatų. Atrodo, tarsi Liuteronai tiesiog “išmetė” tas kelias katalikų tradicijas, kurios jiems labiausiai nepatiko (be kita ko, neliko kunigų celibato), kai tuo tarpu Reformatai išmetė viską ir surinko iš naujo tik tai, kas būtina.

Dauguma liuteronų ritualų panašūs į katalikiškus. Kunigas dažniau nei pas reformatus kalba sustabarėjusiomis frazėmis; “laisvas” tik pamokslas, o jis – gana trumpas. Nuo katalikų labiausiai skiriasi liuteronų mišių pabaiga ir šventoji Komunija. Mat liuteronai nepripažįsta išpažinties. Taigi, tam, kad priimti liuteronų komuniją, pakanka tiesiog garsiai prisipažinti kaltam, nevardijant nuodėmių. Tai, kunigo vedami, visi kartu padarėme mišių metu.

Paskui tikintieji atėjo atsiklaupti prie altoriaus, kur kunigas pradžioje dalijo Komunijos plotkelę (Kristaus kūnas), vėliau – ir vyno (Kristaus kraujas). Kai kurie tikintieji suvalgė Komuniją, paskui atsigėrė vyno, o kiti Komuniją visų pirma mirkė į vyną.

Kaip ir pas reformatus, pas liuteronus smarkiai akcentuojamas giesmių giedojimas, kiekvienas tikintysis galėjo pasiskolinti oficialųjį giesmyną ir kunigas taip pat skelbė giesmių numerius.

Apskritai, liuteronų mišių eiga pasirodė jauki. Išeinant kunigas su visais atsisveikino asmeniškai. Tikinčiųjų nebuvo daug (paprastai, tikriausiai, būna dar mažiau, nes kunigas pasidžiaugė jų “gausa”), o mišios buvo trumpiausios iš mano lankytų, truko tik 40 minučių. Po jų žmonės dar ėjo atsigerti arbatos.

Jei kas iš bažnyčios tikisi ne ilgų kunigo pamokslų, ne “nepatogių” užduočių, tokių kaip išpažintis, o gana greito, malonaus ritualo – Liuteronai, manau, tokiam žmogui labai patiktų. Gal todėl Liuteronų procentas tarp 2001 m. ir 2011 m. surašymų Lietuvoje išaugo.

Savo struktūra Liuteronų bažnyčia primena katalikus: turi vyskupus, arkivyskupus. Tačiau, priešingai nei Katalikų bažnyčia, ji neturi popiežiaus, kuris vienytų liuteronišką tikėjimą visame pasaulyje. Todėl skirtingų šalių liuteronai šiais laikais praktikuoja skirtingas tradicijas: vieni nutolę nuo katalikų toliau (pvz. šventina moteris kunigėmis), kiti – mažiau. Lietuvos liuteronai – gana konservatyvūs, “katalikiški”.


Stačiatikiai

Stačiatikius paprastai laikome rusų bažnyčia. Išties, ilgą laiką stačiatikių mišios Lietuvoje vykdavo vien rusiškai, į jas rinkdavosi rusakalbiai. Dažnoje stačiatikių cerkvėje iki pat šiol visi užrašai, skelbimai, vien rusiški (arba, Vilniaus centre, kur ateina turistai – rusiški ir angliški).

Dar ne visi žino, kad nuo 2005 m. Vilniuje stačiatikių pamaldos kiekvieną savaitę vyksta ir lietuviškai. Įsteigta net atskira lietuviška parapija mažoje Šv. Paraskevės cerkvėje Pilies gatvėje. Ten ir apsilankiau.

Šv. Paraskevės cerkvė.

Stačiatikių cerkvių interjeras – ryškesnis ir šiltesnių spalvų, nei kitų Lietuvos religijų (šventuose paveiksluose – ikonose – vyrauja aukso spalva). Stačiatikiai, su kuriais bendravau, yra sakę, kad dėl to cerkvės jiems atrodo “šiltos”, o likusios bažnyčios – “šaltos”.

Kitas akivaizdus cerkvių išskirtinumas – jose nėra suolų, išskyrus keletą cerkvės pakraščiuose gležniems senoliams. Dauguma visų mišių metu stovi. Tai fiziškai nelengva, nes stačiatikių mišios vienos ilgiausių Lietuvoje, truko 2 val.

Stačiatikių mišios, tarsi geras literatūros kūrinys, turi savo įžangą, atomazgą, kulminaciją. “Įžagos” metu kunigas (popas) nė nedalyvauja. Iš pažiūros cerkvėje – vien tikintieji, tačiau iš kažkur girdisi beriami viešpaties šlovinimo ir maldų sakiniai. Kartu su manimi atėjusiems nestačiatikiams tai priminė repą. Man tie ritmiški, į vieną ilgą žodį susilieję sakiniai atrodė turintys meditacinį poveikį.

Tik gerokai vėliau įžanga baigėsi ir šventikai rituališkai išėjo prieš tikinčiuosius su smilkytuvais. Dar vėliau aplink ikonostasą (ikonų pilną sienelę cerkvės priekyje) įžiebtos elektrinės švieselės. Pats altorius – už ikonostaso, jo nesimato. Paskui pro ikonostaso tarpelius išvysti, kaip anapus jo su smilkytuvais kunigas atlieka ritualus prie altoriaus. O galiausiai “kulminacija” – ikonsotasas prasiveria, ir tikintieji pirmąsyk išvysta altorių, apeigos atliekamos jau atvirai. Gražu, kaip cerkvė iš tamsios ir “uždaros” per kokias 40 minučių rituališkai pavirto šviesia, atvira.

Stačiatikių cerkvės (Vilniaus stačiatikių katedros) interjeras. Priekyje - ikonostasas.

Beje, mišių pradžioje cerkvė buvo beveik tuščia, o didžiuma tikinčiųjų susirinko per pirmąsias 30 minučių, taip praleisdami pamaldų pradžią. Kitose lankytose konfesijose nieko panašaus nemačiau.

Priešingai nei protestantai, stačiatikiai nuo katalikų atskilo ne “staiga iš protesto”. Kitokia liturgija ten – tūkstantmečių skirtingo bažnyčios vystymosi Rytuose (stačiatikių) ir Vakaruose (katalikų) rezultatas.

Todėl katalikas gali pas stačiatikius atpažinti tuos pačius dalykus, kurie yra ir “įprastinėse” katalikų bažnyčiose ir mišiose: skaitymą iš Biblijos (skaitinių, evangelijos), pamokslą, bendrą maldą, šventąją Komuniją ir kt. Tik tvarka kita – pavyzdžiui, pamokslas sakomas pačioje mišių pabaigoje. Mišios trunka taip ilgai labiausiai dėl kartojimosi – tarkime, už vyskupus meldžiamasi kelis kartus skirtingose mišių dalyse, o frazė “Viešpatie pasigailėk” dainingai kartojama daugybę dešimčių kartų.

Išsaugoję stačiatikiai ir kai kuriuos dalykus, kurie pas katalikus nunykę – tarkime, priėmę Komuniją, tikintieji eina pas popą antrąsyk – bučiuoti kryžiaus su šventojo relikvijomis, vadinamo pacifikalu. Tokią tradiciją katalikai buvo išlaikę dar iki XX a.

Be šių akimirkų, “dalyvavimo” stačiatikių mišiose mažiau, nei katalikų. Dažniausias veiksmas, kurį turi atlikti tikintieji – nusilenkimai. Kai kurie nusilenkia po kiekvieno “Viešpatie pasigailėk”, kiti rečiau.


Tikėjimo žodis

“Tikėjimo žodis” – turbūt geriausiai Lietuvoje žinoma naujoji religija. Ją ~1990 m. įkūrė lietuviai ir ji gimė kartu su Lietuva. Nepriklausomybės pradžioje “augo kaip ant mielių” – nors nė neturėjo savo bažnyčios, į palapinėje rengiamas jos mišias susirinkę žmonės masiškai atsiversdavo į šią naują krikščionybės atmainą.

Tada oponentai “Tikėjimo žodį” vadino sekta, juo gąsdino. Dabar “Tikėjimo žodis” subrendęs. Ten mačiau vis dar daugiau jaunimo, nei kitose krikščionių bažnyčiose, tačiau daug ir senų žmonių.

Santykis tarp mišių “vedėjų” (vadinamų ne kunigais, o pamokslininkais) ir tikinčiųjų artimesnis – atėjus į bažnyčią jie su manimi pasisveikino, pakalbėjo. Man prisistačius kataliku, neagitavo pereiti į jų tikėjimą. Priešingai – minėjo, kad, jų nuomone, visos krikščionybės atmainos iš esmės yra geros. Tiesą pasakius, “Tikėjimo žodyje” yra pamokslavęs net minėtas reformatų kunigas Tomas Šernas.

“Tikėjimo žodžio” bažnyčia Pilaitėje, Vilniuje – visiškai kitokia, nei esame Lietuvoje įpratę matyti bažnyčią. Tai – paprastas vienaukštis namas su koridoriais, salėmis. Ne sekmadieniais jis tarnauja kaip “Tikėjimo žodžio” krikščioniška mokykla, o sekmadieniais tos mokyklos aktų salėje rengiamos mišios. Salė labai paprasta – su scena, paprastom kėdėm, visiškai be jokių tikėjimo ženklų; net kryžiaus nėra. Bažnyčios tarnai apsirengę paprastais išeiginiais drabužiais.

Bažnyčia čia – ne tiek pastatas, kiek gyva bendruomenė. Užuot pirkus meno kūrinius, tikinčiųjų patogumui išnaudojamos šiuolaikinės technologijos. Yra projektorius, kuris rodo iki pamaldų likusį laiką, paskui – aktualių giesmių tekstus, aptariamas Biblijos citatas. Pamokslininkas turi ant galvos uždedamą mikrofoną, dėl ko gali laisvai vaikščioti po salę, prieiti prie tikinčiųjų, paveikiau išreikšti mintis ne tik balso tembru, o ir judesiais.

Tikėjimo žodžio bažnyčia ne pamaldų metu (per pamaldas automobilių stovėjimo aikštelė prisipildo pilnai.

Pamaldos prasidėjo ~30 minučių dainų-giesmių, kurių metu stovima. Vėliau laukė pamokslas. “Tikėjimo žodyje” įprasta, kad pamokslininkai keičiasi: pusėje pamaldų pamokslauja iš kitų miestų atvykę svečiai. Pamoksle derinta Biblija (Senasis testamentas) su gyvenimiškais, psichologiniais dalykais (bendravimo svarba ir pan.). Po pamokslo tie žmonės, kuriems labiausiai reikėjo maldos už juos, pakviesti išeiti (išėjo maždaug dešimtadalis), ir pamokslininkas meldėsi už kiekvieną priėjęs artyn, sudėjęs ant jo rankas.

Manau, kad būtent dėl apeigų “Tikėjimo žodis” yra atskira bažnyčia, nes, kaip man sakė vienas jos vadovų, tikėjimo tiesose skirtumų tarp “Tikėjimo žodžio” ir, tarkime, reformatų – mažai (keletas jų: “Tikėjimo žodis” krikštija tik sąmoningus suaugusius, abejoja, ar iš anksto yra nulemta, kas pateks į rojų).

Tačiau psichologinis skirtumas po apsilankymo reformatų bažnyčioje ir “Tikėjimo žodyje” – didelis. Jei Reformatų bažnyčia, kad ir gerokai supaprastinta, visgi jaučiasi, kad yra bažnyčia, tai “Tikėjimo žodis” labiau primena bendraminčių susibūrimą. Bažnyčioje įprasta nerodyti emocijų, o “Tikėjimo žodyje” matosi šypsenų, ašarų, giedodami giesmes (kai kurios jų panašesnės į dainas) žmonės linksi į taktą.

Nesunkiai supratau, kodėl Nepriklausomybės pradžioje būta šitiek masinių atsivertimų į “Tikėjimo žodį”. Po sovietinio ateizmo dešimtmečių, kai vienintelė prieinama religija buvo ta užguitoji, į senus, šaltus ir neremontuotus bažnyčių pastatus “suvarytoji” katalikybė su nuo bet kokios viešos visuomeninės veiklos atribotais kunigais, “Tikėjimo žodis” tikrai turėjo atrodyti kažkas naujo, ypatingo, modernaus. Neoficiali aplinka, šiuolaikiškesnė muzika (būgnai ir gitaros vietoje vargonų), lygesnis santykis su bažnyčios vadovais.

Ir šiandien, nors “ant popieriaus”, gyventojų surašymo duomenimis, “Tikėjimo žodžio” narių Vilniuje – keturis-septynis kartus mažiau, nei liuteronų ar reformatų, lankančiųjų pamaldas – kokius keturis-penkis kartus daugiau. “Iš akies” koks trečdalis ar pusė visų Vilniaus “Tikėjimo žodžio” tikinčiųjų susirinko tose eilinio sekmadienio mišiose, kai kitose religijose mišias ne per šventes lanko tik po kelis procentus visų tikinčiųjų.

Pačios pamaldos truko 1 val. 50 min. – beveik tiek, kiek stačiatikių – tačiau neprailgo.


Naujoji apaštalų bažnyčia

Naujosios apaštalų bažnyčios pastatus, tikriausiai, matė kiekvienas. Mat ši Vokietijoje labiausiai išplitusi bažnyčia plečiasi “iš viršaus į apačią”: pastato pastatą, tada kuria bendruomenę, dalina vietos vargšams labdarą. Lietuvoje puiki dirva tam buvo greitai po nepriklausomybės atkūrimo (1990 m.): žemė ir statybos pigios (vokiečiams), daug žmonių, “pamiršusių krikščionišką tikėjimą”, bet siekusių jį vėl rasti.

Teko girdėti, kad kai kurie lietuviai iš pradžių “Naujosios apaštalų bažnyčios” net neskyrė nuo katalikų. Aišu, tam turėjai būti ilgai nelankęs katalikų mišių. Mat nors “Naujoji apaštalų bažnyčia” XIX a. atskilo nuo katalikų, mišios čia visai kitokios.

Naujosios apaštalų bažnyčios mišios – tai vienas ilgas ekspromtu sakomas pamokslas, tarsi paskaita. Be jo, buvo kelios trumpos giesmės, prašymai Dievui pradžioje ir šventoji vakarienė (Komunijos atitikmuo) pabaigoje. Ji duodama visiems – išpažinties nėra nei slaptos, kaip pas katalikus, nei viešos, kaip pas liuteronus. Dar “Tėve mūsų”, kelis kartus “Amen” – o visa kita (mišios truko 1 val. 25 min.) – klausymasis.

Kunigas, vilkintis kostiumu, kalbėjo apie Bibliją, ją aiškino – sklandžiai, uždegančiai, šen bei ten pacituodamas įvairias jos vietas. Nukrypimų į gyvenimiškas istorijas, psichologiją iš esmės nebuvo.

Svarbi pamokslo dalis – Apreiškimas Jonui, apokalipsė, būsimas antras Kristaus atėjimas. “Naujoji apaštalų bažnyčia” ir atskilo nuo katalikų labiausiai dėl savo noro akcentuoti ne praeitį (Kristaus gyvenimą ir mirtį), o ateitį (antrą atėjimą). Oficialiai tai (tą aiškino ir kunigas) – atkurta senoji Kristaus laikų apaštalinė bažnyčia. Todėl vadovai čia vadinami apaštalais. Mišios, kurias lankiau, buvo skirtos mirusisiesiems (ne už mirusiuosius) – jie, NAB tiki, ir anapus gali rinktis, tikėti ar ne.

“Naujoji apaštalų bažnyčia” Vilniuje nėra populiari. Be mūsų, sekmadienio mišiose tebuvo 14 žmonių. O juk pasak tinklapio tą mėnesio sekmadienį į mišias Vilniuje dar atvažiuoja Elektrėnų, Vievio bendruomenės…

Naujoji apaštalų bažnyčia kalba turinti ~5000 tikinčiųjų Lietuvoje. Pasak gyventojų surašymų, tėra ~500. Tą dieną, kai lankiausi, kunigas kaip tik minėjo baigęs rinkti parašus valdžiai su prašymu pripažinti Naująją apaštalų bažnyčią tradicine religine bendromene – parašų surinkta ~1700. Tradicinėmis bendruomenėmis gali būti tik tos religijos, kurios veikia Lietuvoje 75 ir daugiau metų, tačiau NAB šį kriterijų atitinka, mat tarpukariu veikė tarp Klaipėdos krašto vokiečių.

Net ir šiandieninėje Lietuvos bažnyčioje jaučiasi vokiškumas. Bažnyčios tinklapis – lietuviškai-vokiškas, o po pamaldų atsisveikindamas kunigas kalbėjo pradžioje manęs, kad mes – vokiečių turistai (tokių būna).


Baltų tikėjimas (Romuva, pagonys)

Pagal statistiką, pagonių Lietuvoje sparčiai daugėja. 2001 m. gyventojų surašymo duomenimis jų buvo 1270, 2011 m. – jau 5100, arba 0,2% šalies gyventojų. Tai jau – šeštoji pagal dydį religija.

Stebint šiuos skaičius visuomet buvo įdomu, kokia dalis romuvių yra tikintieji, o kokia – žiūri į tai kaip į istorijos rekonstrukciją, panašiai kaip, tarkime, Viduramžių mūšių rekonstrukcijos.

Romuviai neturi reguliariai veikiančių šventovių, o susirenka per pagoniškas šventes. Sudalyvavau Pusiaužiemio šventime sausio mėn. antroje pusėje. Jis vyko Lietuvių tautinės kultūros centre Sereikiškių parke.

Nepaisnat romuvių statistinės gausos, susirinkusiųjų nebuvo daug – apie 50, įskaitant krivę ir vaidilas bei kelis pažiūrėti atėjusius užsienio turistus. Dauguma dalyvių – jaunimas.

Šventės pradžioje.

Šventimas susidėjo iš simbolinio aukuro įkūrimo (kadangi viduje tai – daug žvakių viena šalia kitos), giesmių ir sutartinių giedojimo, ritualizuotų šokių (ėjimo rateliu ar gyvatėle aplink aukurą, ėjimo artyn ir tolyn aukuro nusilenkiant jam, “meškų šokio vyrams”) bei palaiminimo, kurio metu krivė žvake ore braižė Perkūno kryžių iš įvairių kiekvieno dalyvio galvos pusių. Trukmė – apie 1 val. 30 min.

Šie ritualai, kurių prasmės – bičių žadinimas ar kumeluko (mėnulio jaunaties) krikštynos, būdavo daromi pakaitomis su jų paaiškinimais (kodėl jie buvo svarbūs protėviams, kodėl spėjame, kad protėviai vykdė tokius ritualus) – todėl šventė kartu priminė ir paskaitą apie lietuvių pagonių kultūrą. Karts nuo karto krivė pati pasiskaitydavo, kas gi turėtų vykti toliau (ar dėl to pasitardavo su kitais).

Atsižvelgiant į visa tai atrodė, kad didžiajai dalyvių daliai Romuva visgi – labiau istorijos rekonstrukcija ar būdas atrasti baltiškas šaknis nei religija.

Nors Lietuva buvo paskutinė pagoniška Europos valstybė, tada, kai gimė Romuva, senasis tikėjimas jau buvo sunykęs, tik fragmentiškai likęs įvairiose tradicijose. Jis atkurtas XX a. remiantis įvairiais istoriniais šaltiniais. Be abejo, tai sudėtinga – šaltinių išlikę nedaug ir tuos pačius neretai rašė krikščionys, nesupratę ir nenorėję suprasti pagonybės. Todėl internete lengva atrasti pačių baltų tikėjimo sekėjų ginčų, kokie dievai svarbiausi, kokia turi būti tikėjimo struktūra, ar tai išvis tikėjimas/religija. Kai kurie “spragas” linkę užpildyti naujų tradicijų kūrimu ar spėjimais, kiti – ieškodami įkvėpimo vienintelėje tvirtai išlikusioje indoeuropiečių senojoje religijoje – hinduizme (kas “lietuviškesnio tikėjimo” šalininkams atrodo nelogiška ar net šventvagiška).

Iš žvakių ant grindų išdėliota svastika.

Apskritai, baltiškoms apeigoms yra didelis poreikis, ir tą rodo augantys save pagonimis laikančių žmonių skaičiai. Jei čia atsirastų charizmatiškas žmogus/žmonės, norintys ir galintys suvienyti skirtingų požiūrių sekėjus, galbūt šie sekėjai noriau dalyvautų ir šventėse.


Senoji katalikybė

Šiandien ne visi žino, kad iki pat 1962-1965 m. antrojo Vatikano susirinkimo katalikybė Lietuvoje ir pasaulyje atrodė visai kitaip. Kitur buvo dėliojami tikėjimo akcentai, kitaip projektuojamos bažnyčios, kitaip vykdavo ir mišios.

Tose “senosiose katalikų mišiose” dar galima sudalyvauti. Jas Lietuvoje laiko tiek atskilusios vadinamųjų “senkatalikių” grupės, tiek ir, pernelyg jų nereklamuodama, pati Romos Katalikų bažnyčia. Vilniuje sekmadieniais tokios mišios laikomos Šv. Kryžiaus bažnytėlėje – jas ir aplankiau.

Atrodytų, kas gi čia tokio – kitokios katalikų mišios. Tačiau jos ne šiek tiek kitokios – ten nuėjęs jaučiausi tarsi patekęs į kitą religiją. Tiesą pasakius, šiandieninės katalikų mišios pasirodė panašesnės į Liuteronų pamaldas, nei į tas “senąsias katalikų mišias”.

Visų pirma, “senosios” (vadinamos tridentietiškomis, arba ekstraordinarine forma) katalikų mišios laikomos lotyniškai. Maldos, giesmės, kunigo žodžiai ir parapijiečių atsakymai – viskas lotyniška. Lietuviški – tik pamokslai ir skelbimai.

Smarkiai skiriasi ir mišių eiga. “Dalyvavimo” ten labai mažai: net iš maldos “Tėve mūsų” susirinkusieji tepasako tik vieną eilutę, aišku, lotyniškai (“saugok mus nuo pikto” / “Sed libera nos a malo”). Per mišias kunigas didžiąją laiko dalį praleidžia nusisukęs nuo žmonių į altorių (mintis: kunigas vadovauja aukojimui, taigi, stovi Dievo akivaizdoje bendruomenės priešakyje). Didžiosios dalies to, ką jis kalba, neįmanoma išgirsti – o kalba jis daug, ritualai šiose mišiose ilgesni nei įprastose, jos truko 1 val. 40 min. Neretai netgi kunigui kalbant kiti gieda kažką visai nesusijusio. Pasak tokių mišių šalininkų, dalyvauti tose mišiose reikia širdimi.

Vilniaus Šv. Kryžiaus bažnyčia, kurioje vyksta senosios katalikiškos mišios. Kunigas čia iki šiol lipa į sakyklą, o ne kalba per mikrofoną.

Senosios katalikų mišios priminė labiau ne bendruomenės susirinkimą, o vieną ilgą ritualą, kur klausantis giedamų nesuprantamų lotyniškų žodžių lengviau pamedituoti nei suprasti Biblijos prasmę. Tiesa, šiandien visaip stengiamasi, kad atėjusieji suprastų kuo daugiau: kiekvienam buvo padėti lotyniški mišiolai su vertimais, o pirmose eilėse sėdėjo vienuoliai, kuriais “nesuprantantieji mišių eigos” galėjo tiesiog sekti: žegnotis, kai jie žegnojasi, klauptis, kai jie klaupiasi, lenktis, kai jie lenkiasi ir t.t.

O visų šių ritualinių veiksmų “senosiose” katalikiškose mišiose reikia atlikti daug daugiau, nei šiuolaikinėse, įskaitant jau nunykusius “priklaupimus” (trumpam), nusilenkimus. Klūpoti tenka labai ilgai, todėl bažnyčioje tam padarytas specialus paminkštinimas – ir vis tiek kelius mišių pabaigoje skaudėjo.

Tarpukariu, prieškariu, ar tuo laiku, kai pastatytos visos barokinės Vilniaus bažnyčios, tai nebuvo “senosios mišios”, tai buvo įprastos katalikiškos mišios. Ir tada net spausdintų paaiškinimų, o greičiausiai ir klūpojimo paminkštinimų nebuvo. Tie, kas nemokėjo lotyniškai (mokančiųjų būdavo daugiau, nei dabar, tačiau tikrai ne kiekvienas ir ne itin gerai) tiesiog mintinai nuo vaikystės išmokdavo, ką kada sakyti, ir tai darydavo. Šitoks “ritualizuotas sustabarėjimas” buvo viena priežasčių, kodėl nuo katalikų atskilo liuteronai ir reformatai: jie norėjo suprasti tikėjimą, jame dalyvauti.

1962-1965 m. įvykęs Vatikano II susirinkimas, tarsi sekdamas protestantais, iš pagrindų reformavo, supaprastino ir katalikiškas mišias. Kažin, ar kokios dar svarbios religijos ritualai kada istorijoje buvo pakeisti taip greitai.

Tačiau paradoksas. Po šių reformų, “priartinimo arčiau žmonių”, katalikybė ėmė silpti, nuo jos atsimesti vis daugiau žmonių. Tai – lėtas procesas, tačiau nuolatinis. Ir jis nėra unikalus: protestantizmas (liuteronybė, reformatybė), “prie eilinio žmogaus priartinti” dar anksčiau, jau susilpnėjo kur kas labiau – daugelyje anksčiau protestantiškų tautų šiandien jau beveik vyrauja ateistai (Skandinavijoje, Estijoje, Latvijoje, Australijoje, Naujoje Zelandijoje, Anglijoje ir kt.).

Gi stipriausios pasaulio religijos – kaip tik tokios, kuriose svarbu tinkamai atlikti ritualą. Toje pačioje stačiatikybėje ritualo yra daug – ir ji po komunizmo puikiai atgimė. Dar daugiau ritualo – islame, kur, kaip kadaise lotynų kalba katalikybėje, iki pat šiol vartojama viena – arabų – kalba, dargi smarkiai besisikirianti nuo daugelio šiandienių arabiškų dialektų.

Tikriausiai todėl, kad ritualas vienija. Tą patį ritualą – nuo nesuprantamų lotyniškų žodžių kartojimo iki pasninko – nesunkiai gali atlikti kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo tautybės, pažiūrų. Ir gali jaustis dalimi bendruomenės, atliekančios tą patį ritualą. Kai tuo tarpu įvedus į apeigas daugiau “laisvumo”, nuomonės sakymo, “kolektyviškumo”, “demokratiškumo”, atsiranda ir skaldymasis: ne kiekvienam bus priimtina kiekviena kunigo nuomonė, ne kiekvienam patiks kitų bendruomenės narių siūlymai – toks žmogus gali nusivilti religija ar pereiti į kitą tikėjimą / kurti naują. Tikriausiai todėl šiandien turime ne vieną “protestantų” tikėjimą, tačiau daugybę, ir jie skaldosi toliau. Ir po Vatikano II susirinkimo tikėjimą kažkiek mėginusi iš “ritualo” paversti bendruomene su šiomis problemomis susidūrė ir Romos katalikų bažnyčia.

Įdomu ir tai, kad vidutinis “senosiose” katalikiškose mišiose dalyvavusiųjų amžius, sakyčiau, jaunesnis, nei eilinėje Lietuvos bažnyčioje. Tikrai nėra taip, kad šias mišias lankytų tik tie, kas prisimena laikus iki Vatikano II susirinkimo – priešingai, “senelių” beveik nebuvo ir šitokia mišių forma pritraukė jaunimo. Tiesa, iš viso dalyvavo tik ~30 žmonių.

Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *