Ispanija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Ispanijoje esu praleidęs daugiau nei kitose užsienio šalyse.

Čia į vieną straipsnį surinkau informaciją, kaip keliauti po Ispaniją ir ką ten labiausiai verta pamatyti bei patirti.

Ispanijos regionai

Ispanija – didžiulė ir nesutikau žmonių, kurie būtų per vieną kelionę pasiryžę aplankyti visą ją. Verta pasirinkti kelionei vieną arba keletą regionų, o nuo to priklausys viskas: karšta ar šalta, miestai ar gamta, kurortai ar žygiai, net į kokį oro uostą skrisite.

Štai Ispanijos regionai ir ko (kaip) keliaujama į kiekvieną jų:

Andalūzija ir pietų Ispanija. Čia – saulėčiausi Ispanijos krantai, karščiausios vasaros ir populiariausi kurortai. Čia – turtingiausi senosios Ispanijos miestai, anksčiau buvę paskutinėmis arabų tvirtovėmis Europoje – tad juose rasi ir lygių pasaulyje mažai turinčius musulmoniškus rūmus, ir superpuošnias katedras, dalis kurių perstatytos iš Viduramžių mečečių. Daugelis turistų atskrenda į Malagos oro uostą, bet mažai kas apsistoja pačioje Malagoje: daugelį privilioja į abi puses ištįsusios „Costa del Sol“ kurortų grandinės (Toremolinosas, Marbelja, Fuengirola…). Atostogas juose „paskanina“ „arabiškai ispaniški“ didmiesčiai (Sevilija, Kordoba, Granada), baltieji Andalūzijos kalnų miesteliai (Ronda, Setenil de las Bodegas), Siera Nevados kalnai (Caminito del Rey kalnų takas).

Barselona ir Katalonija. Barselona tiek numylėta „savaitgalinių“ turistų, kad vietiniai net protestuoja prieš jų minias… Didžioji dalis nuopelnų čia tenka vieninteliam žmogui – architektui Antonijui Gaudžiui, kurio pasakiški pastatai ir niekad nebaigiama statyti Šv. Šeimos katedra tapo miesto veidu. Bet ir fonas Gaudžio šedevrams puikus: ilgos pakrantės (vėsesnės nei Andalūzijoje, bet mažiau paveiktos „masinio turizmo“), Katalonija – darbščiausias, turtingiausias Ispanijos regionas, turintis ir savo kalbą.

Madridas ir Ispanijos giluma. Gal dėl to, kad čia nėra jokios jūros, o gal dėl superkarštų vasarų ir vėsių žiemų, Madridas iki pat „pigių skrydžių eros“ buvo turistų dėmesio nuošalyje. Bet Madridas – Ispanijos sostinė, kurios didinga architektūra ir turtingi meno muziejai tikrai verti bent savaitgalio kelionės. Be to, jei istorija jums įdomesnė nei paplūdimiai, sužavės ir aplinkinės „Ispanijos širdies“ vietos: Segovija su romėnų akveduku, Avila, apjuosta nuostabiom Viduramžių sienom, Toledas su arabišku senamiesčiu, El Eskorialio vienuolynas ir „Kritusiųjų slėnio“ Ispanijos pilietinio karo memorialas.

Kanarų salos. Jos yra daug arčiau Afrikos nei Ispanijos žemyno, tad džiaugiasi „amžinom vasarom“ ar, tiksliau, itin šiltom žiemom, kurios čia vilioja žiemotojus iš visos Europos. Taip pat Kanaruose žavi gamta, kur kiekviena sala turi savų kozirių: Tenerifė su aukščiausiu Teidės vulkanu, Gran Kanarija su Maspalomas kopomis, gelsva dykuminė Fuerteventura, juoda vulkaninė Lanzarotė su uolom-tuneliais, aukšti laukiniai Hierro krantai be turistų.

Maljorka ir Balearų salos. Priešingai Kanarams, čia – labai aiškūs sezonai; žiemai šių salų turizmas „išmiršta“, daug kas masiniuose kurortuose užveria duris. Užtat vasarom Balearai dūzgia, garsėja ne tik poilsio zonom, bet ir vienu „karščiausių“ Europoje pramoginiu šėlsmu (ypač Ibiza). Visgi, gamta Balearai nusileidžia Kanarams ir, nors istorinių vietų čia yra senesnių (pvz. Palmos katedra), visa tai – labiau prieskonis poilsinei-pramoginei kelionei, o ne atvirkščiai. Priešingai Andalūzijai, jeigu ne karštas klimatas, manau, į Maljorką mažai kas skristų.

Šiaurės Ispanija (Galisija, Baskija) ir Jokūbo keliai. Pamirškite stereotipus apie Ispaniją – šios vietos vėsios ir drėgnos, ypač ne vasarą; Galisijoje lyja trigubai daugiau, nei Lietuvoje, o žiemą kritulių daugiau penkiagubai. Tad užsienio turistai vengia šiaurės Ispanijos kurortų ir pakrančių – bet nuostabių miestų yra ir čia. Atgimęs pramoninis Bilbao, romėnų sienom aptvertas Lugo, La Korunja su seniausiu tebenaudojamu pasaulio pastatu (romėnų švyturiu). O ypač šventasis Santiago de Kompostela, į kurį populiaru, kaip gerą tūkstantmetį piligrimams, eiti daugybę dienų pėsčiomis Šv. Jokūbo keliais per akmeninius kaimus, miškus, kalnus, pro Viduramžių bažnytėles, nakvojant albergėse, susirandant draugų ir bendraminčių. Dar viena „tipinė kelionė į Ispaniją“, bet totaliai skirtinga nei paplūdimiai. Šiaurės Ispanijoje – ir atskiros baskų ir galisų tautos su savo kalbomis, vėliavomis (užgožiančiomis ispaniškąją), nepriklausomybės siekiais.

Seuta ir Melilja. Tikra anomalija – du Ispanijos miestai Afrikos žemyne! Jie turi žavesio: tvirtovės, Meliljos XX a. pradžios atmosfera, ispanų ir arabų kultūrų „frontas”. Bet poreikis skristi ar keltis keltu iš likusios Ispanijos – ir tiesioginių skrydžių iš kitur Europoje nebuvimas – „nukerta“ turistus: tad, ypač jau pakeliavus po Ispaniją daugiau, ne mažiau žavi ir tiesiog galimybė patirti Ispanijos miestus be turistų: tušti paplūdimiai, muziejai, mažai automobilių (ypač Meliljoj).

Kaip keliauti į Ispaniją

Į Ispaniją pilna pigių skrydžių iš visos Europos – į kurį Ispanijos kraštą bekeliautum, rasi oro uostą, į kurį bus paprasta nuskristi.

Pagrindiniai oro uostai, į kuriuos verta ieškoti bilietų: Madridas, Barselona, Maljorka, Malaga, Alikantė, Gran Kanarija, Tenerifė (pietinis / Sud), Valensija, Ibiza, Lanzarotė.

Antrasis oro uostų dešimtukas (verta patikrinti, bet tikimybė gauti gerų pasiūlymų mažesnė): Sevilija, Bilbao, Tenerifė (šiaurinis / Norte), Fuerteventura, Menorka, Santiagas, Astūrija, Žirona (rašoma Barselona – Žirona), La Palma, La Korunja.

Į kai kuriuos miestus yra skrydžiai tiesiai iš Lietuvos, bet ir kitur gali nuvykti su persėdimais. Tiesa, dažniausiai pigiausias būdas nukeliauti į Ispaniją, ypač mažesnius jos oro uostus (kaip, tarkime, Kanarų salos) – ne oficialus persėdimas, tačiau pirkti du atskirus Ryanair, Wizzair ar kitų pigių skrydžių bendrovių bilietus (pvz. skridau Vilnius-Milanas ir Milanas-Lanzarotė). Tik reikia arba turėti tinkamą draudimą (pirmo skrydžio vėlavimo atvejui) arba pasilikti pakankamai laiko tarpiniame mieste – ir kartu dar apžiūrėti jį.

Taip pat sezono metu būna skrydžių į kurortus su kelionių organizatoriais – paprastai įeina ir nakvynės, maitinimas.

Yra važiuojančių į Ispaniją automobiliu, bet iš Lietuvos tikrai toli – beveik 3000 km iki sienos (per Lenkiją, Vokietiją ir Prancūziją). Jei neturite planų aplankyti daug vietų pakeliui Europoje, jei jūsų nežavi ilgos kelionės automobiliu savaime – dažniausiai neverta, nes Ispanijoje išsinuomoti automobilį patogu ir pigu.

Kaip keliauti po Ispaniją?

Gal nustebsite, bet Ispanija turi antrą pagal ilgį pasaulyje greitųjų traukinių tinklą – pralenkė Japoniją, Vokietiją ir nusileidžia tik Kinijai. Keliauti jais labai greita ir patogu (310 km/h greičiai) – ir net gali būti nebrangu, jei „pamedžiosi“ bilietus iš anksto (jų kainos nuolat varijuoja kaip skrydžių, yra konkuruojančios greitųjų geležinkelių įmonės).

Visgi, „nepagavus“ geležinkelių akcijos ar norint keliauti toliau ir greičiausias, ir pigiausias būdas dažniausiai – vidiniai skrydžiai, kurių Ispanijoje pilna. Juos siūlo tiek Ispanijos, tiek užsieninės pigių skrydžių bendrovės, tarp daugybės miestų porų lėktuvai skraido kone kas valandą ar kelias. Skrydžiai – ir vienintelis realus būdas keliauti į Ispanijos salas ar net tarp salų (keltai ir lėtesni, ir dažniausiai brangesni). Tačiau net ilgesnius nuotolius Ispanijos žemyne dažniausiai skrendu, nes logiškos alternatyvos nebūna (pvz. Malaga-Kompostelos Santiagas).

Mieliausias būdas keliauti po Ispaniją man asmeniškai – automobiliu. Nes Ispanijoje „pagrindinius grožius“ tobulai papildo (kartais net nusveria) visokie jaukūs neatrasti pakelės miesteliai, pamiršti akmeniniai kaimai, stabtelėjimai ties gražiais vaizdais nuo aukštų kalnų kelių: jokiu viešuoju transportu keliaudamas šito nepatirsi. Ispanijoje esu už autonuomą mokėjęs mažiausiai gyvenime, bent nesezono metu, o mokamų kelių – nedaug. Didžiausias minusas – parkingas. Jo Ispanijos miestuose trūksta kaip niekur: beveik visuomet apsimoka pastatyti kokioje daugiaaukštėje aikštelėje ir apeiti centrą pėsčiom, užuot mėginus važiuoti kokius 2 km „nuo katedros prie pilies“, nes beveik garantuotai daugiau laiko sugaiši ieškodamas vietos automobiliui ir paskui eidamas nuo vis tiek gana atokaus naujo parkingo.

Bet gyviausi atsiminimai – iš daugiadienio žygio pėsčiomis Šv. Jokūbo keliu. Šimtai tūkstančių žmonių ten tomis pačiomis „piligrimų upėmis“ aibe skirtingų vagų teka į Santiago de Kompostelos miestą. Pradžią tam davė religija – šv. Jokūbo kapas – tačiau dabar į tuos žygius leidžiasi ir gamtos mylėtojai, nuotykių (ar savęs) ieškotojai, ar tiesiog norintieji atrasti Ispaniją iš lėto, kaip senovėje, žingsniuojant per kiekvieną kaimą, miegant kas kokius 20-30 km pakelės namuose… „Camino de Santiago“ įkvėpė daugybę panašių kelių pasaulyje, bet niekur kitur keliautojų nėra šitiek daug, atmosfera ir istorija tokia gili.

Kur apsistoti Ispanijoje?

Daug turistų apsistoja didžiuliuose viešbučiuose Ispanijos kurortuose palei paplūdimius. Net jeigu kelionė nėra vien poilsinė, tokie viešbučiai gali būti „bazė“ kur grįžti nakvoti, o dieną, tarkime, nuomotu automobiliu važinėji po nuostabias apylinkių vietas. Minusas: tokie viešbučiai ne tik patys vienodi, bedvasiai, bet ir kurortai, kuriuose jie stovi, tokie „poilsio fabrikai“: viskas, ko reikia, bet nieko, kas tikrai įdomu…

Tikresnę Ispaniją patirsi apsistodamas jos miestuose ir miesteliuose – rasi viešbučių istoriniuose pastatuose, nors ten gal bus savų problemų (parkingo stoka, ribotas registratūrų darbo laikas).

Ypač garsi – nors nepigi – Parador sistema, kur prabangiais, antikvarinių interjerų ir baldų kupinais viešbučiais paversta visa eilė nuostabiausių senovinių Ispanijos pilių, rūmų, vienuolynų. Visą kelionę į Ispaniją praleisti Paradoruose man būtų savaip „per daug“ net ne tik dėl kainos (jausčiausi patekęs į kokį Lotynų Amerikos serialą apie arogantiškus turtuolius) – bet pernakvoti vieną ar kelias naktis tikrai patariu, nes kitur pagyventi tokio lygio pastatuose sunkiai gausi, kitur jie tapę muziejais arba praradę autentiką per karus…

Paprastai mane žavi galimybė pagyventi autentiškuose vietinių butuose – bet, deja, Ispanija yra paskelbusi tikrą karą Airbnb ir panašioms sistemoms: vienuose miestuose tai draudžiama, kitur išradingai ribojama (pvz. „Galima tik jei šeimininkas pats perduoda raktą“ ar „Galima nuomoti tik butus pirmame aukšte“) – kas panaikina gerą pusę smagumo ir pasiūlos įvairovės. Butams būdingą didesnį plotą gali rasti ir visokiuose kurortų apartamentuose, kurie veikia kaip viešbučiai – bet daug dvasios ten neieškok.

Kelionių į Ispaniją sunkumai: siesta, minios

Ispanija – viena sudėtingesnių Europos vietų organizuotis intensyvią nepriklausomą kelionę, bent jau anapus kurortų ir didmiesčių.

Viena priežasčių: keisti darbo laikai, „siestos“. Ispanų diena labai „sustatyta į rėmus“: yra laikas pusryčiams [~07:00-10:00], pietums [~12:30-14:30], vėlyvai vakarienei [~19:00-22:00], o tarp tų laikų restoranai masiškai užsidaro. Pusryčių metu apskritai mažai kas būna atidaryta, o kur atidaryta – be galo ribotas meniu (pvz. tik „bokadilos“ – tokie paprasti sumuštiniai iš duonos ir dešros ar duonos ir sūrio, kokius namie pasigamintum per keliolika sekundžių, bet kainuojantys kaip restorane). Be pertraukų veikia tik didžiųjų prekybos centrų restoranai, populiarių kurortų restoranai ar pasauliniai greito maisto tinklai (bet pastarųjų Ispanijoje mažiau nei daugely Europos šalių).

Kitur Europoje esu įpratęs sustoti pavalgyti, kada noriu (juk kelionės metu visko nesuplanuosi: gal kamštyje užstrigai, gal kokia vieta buvo įdomesnė nei tikėjaisi ir ten praleidai valanda ilgiau). Ispanijoje taip nepavyks: nepataikęs į tą poros valandų „visuotinį langą valgymui“, dažnai likdavau alkanas arba graužti kokius čipsus. Tačiau net tai nevisad pavykdavo: mažesniuose miesteliuose panašiai siestai užsidaro ir visos parduotuvės (jų pertrauka ~14:00-17:00), turi būti pasirūpinęs maistu ir gėrimais iš anksto, arba važiuoti kokius 15 km „iš kelio“ kur „pagal Google Maps kažkas veikia“ (ir neretai nusivilti supratus, kad „tą dieną kažkodėl vis tiek neveikia“).

Mažai Ispanijoje ir užsienio virtuvių restoranų. Jei patinka kumpis, pigus vynas – tai pliusas, gausi visur, o jūros gėrybes gausi visur pakrantėse. Bet jei myli kokius sušius, kebabus ar geras itališkas picas – tokie variantai anapus didžiųjų kurortų bus gerokai retesni nei toje pačioje Lietuvoje.

Ispanai neprisitaiko prie turistų, bet to jiems ir nereikia, nes dėl klimato, lankytinų vietų Ispanija vis tiek – viena populiariausių pasaulyje šalių tarp turistų. Ir čia – dar vienas minusas: daugybę pagrindinių Ispanijos vietų gali aplankyti tik įsigijęs bilietus iš anksto, kai kurias – net prieš kelias savaites! Tarp tokių: Alhambra Granadoje, Šv. Šeimos bažnyčia Barselonoje, Caminito del Rey takas ir kt. Ten negali ryte nuspręsti „Šiandien važiuosiu ten ir ten“, viską valandų tikslumu turi būti suplanavęs iš anksto, gal net iš Lietuvos… „Menkesnėse vietose“ rezervacija nebūtina, bet net ir dalį jų eilės sezono metu vingiuoja ištisom aplinkinėm gatvelėm.

Nemaža dalis ispanų nemėgsta turistų. Kaltina juos ir dėl išaugusių kainų, ypač būsto. Tai iššaukia tokius ribojimus kaip AirBnB.

Kita vertus, jei keliausi tik į pagrindinius kurortus, gyvensi daugiaaukščiuose viešbučiuose anapus plento nuo Viduržemio jūros ar Atlanto vandenyno – su šiomis problemomis nesusidursi…

Ispanijos miestai ir istorija

Miestai Ispanijoje – vienas labiausiai mane žavinčių dalykų… Nes Ispanija visuomet buvo vienu svarbiausių pasaulio civilizacijos centrų, tad čia pilna kvapą gniaužiančių pastatų. Dar svarbiau, visa tai išliko: nes Ispanija liko neutrali per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus (jokių bombardavimų), nes Ispanija „nepasinešė“ ant jokių socialistinių ar kapitalistinių „miestų perstatymo“ madų.

Labiausiai pribloškia, turbūt, tai, ką paliko Ispanijos Imperija, vienu metu didžiausia pasaulyje, valdžiusi didžiąją dalį Amerikos. Iš tų turtų – milžiniškos katedros, rūmai. Ypač Imperijos centruose: Sevilijos uoste, į kurį plukdytas Amerikos auksas, sostinėje Madride. Bet ir provincijos miestams, jų bažnyčioms, universitetams, miestų sienoms užteko, ypač jei buvo svarbesni: kaip Salamankos universitetas, kaip Santiago de Kompostelos piligrimų miestas, kaip Kasereso ar Avilos miestai-tvirtovės.

Bet nemažiau žavi ir ankstesnių civilizacijų ženklai – jie pavieniai, bet milžiniški…

Arabų civilizacijos, kuri Ispaniją valdė ~711-1200 m., o pietus – iki 1492 m.: Granados „beveik marokietiškas bet tvarkingas“ senamiestis su Alhambros rūmais, Kordobos katedra-mečetė.

Romėnų civilizacijos, kuriai Ispanija ~II a. pr. Kr. – V a. po Kr. buvo viena širdžių. Romėnų provincijos sostinėj Meridoj tarp vėlesnių pastatų iki šiol pilna romėniškųjų: tiltai, šventyklos, kapai… Taip pat Segovijos akvedukas, Lugo miesto sienos, Heraklio švyturys La Korunjoje, iki šiol naudojamas pagal paskirtį.

Ne mažiau nei didmiesčiai garsiais vardais traukia mažieji miesteliai, kurių – per daug, kad išvardinčiau ar kad kas visus prisimintų. Puošnios bažnyčios, jaukios gatvelės, „neprašienautos“ jokių bombonešių ir buldozerių…

Nors Ispanija prarado savo valdas Amerikoje dar XIX a. pradžioje, ilgai po to ji liko svarbi, statė nuostabius pastatus, kaip Gaudžio architektūriniai stebuklai Barselonoje ar didžiosios parodos kompleksas Sevilijoj. Tik XX a. viskas „pasuko žemyn“: tuo laikotarpiu statyti kurortai ir rajonai tokie vienodi, masiniai, neįdomūs… Iškilus turizmui, Ispanijos miestai ieškojo naujų simbolių samdydami „starchitektus“ tokius kaip Santiago Kalatrava: kai kurie tų pastatų tikrai išgarsėjo (kaip Bilbao Gungenheimo muziejus), bet tai tik mažytis lašelis Ispanijos įdomių vietų jūroje. Šiuolaikinei Ispanijai labiausiai dėkingi turime būti ne už tai, ką pastatė ar sukūrė, o už tai, ko nesugriovė…

Ispanijos kultūra, tradicijos ir šventės

Kiekvienam žmogui, esančiam Ispanijoje trumpam – vienoms atostogoms, vienam savaitgaliui didmiesty – atrodo, rasi bent vieną tokį, kuris Ispaniją pamilo, ten grįžta metai iš metų, o gal persikėlė gyventi.

„Žiemotojus“ gal labiau traukia klimatas, bet ne mažiau svarbi ir Ispanijos kultūra. Kas ten labiausiai žavi? Nesu tarp tų „paviliotų Ispanijos“, tad atsakyti ne taip paprasta, bet turbūt visuma: temperamentas, „karštumas“, ekstravertiškumas, siestos dieną ir naktinis siautulys.

Tačiau Ispanijoje gausu konkrečių kultūrinių stebuklų, atlaikiusių šimtmečius.

Vienos įspūdingiausių man – ispaniškos šventės. Kiekvienas miestas čia turi savas tradicijas.

Yra vietinės šventės garsios visame pasaulyje, kaip bėgimas su buliais Pamplonoje (San Ferminas), kurį turistai stebi iš balkonų susimokėję ir šimtus eurų, ar La Tomatina pomidorų mūšis.

Ir yra visos Ispanijos šventės – kaip Didžioji Velykų savaitė ar Karnavalas – tas tradicijas pamatysi kiekviename mieste, bet ypatingiausiai švenčiamos konkrečiuose miestuose. Velykų savaitė Sevilijoje su begaliniais šventųjų statulų paradais į katedrą ir atgal į rajonus (irgi parduodamos vietos balkonuose!) arba Kadiso karnavalas.

Kada bekeliautumėte į Ispaniją, verta patikrinti, kokios šventės aplinkui kelionės vietą tuo metu bus.

Na ir yra „amžinos tradicijos“, kaip flameko šokis. Dėl turizmo rinkos, labai lengva tai pamatyti – visokios flamenko vakarienės kuriose, tiesa, būsi tarp kitų turistų…

Bet ne į visas Ispanijos tradicijas turistai veržiasi… Koridos arenoje regėjau tik ispanus, daugiausia vyresnius. Dar būna, kad koks turistas ryžtasi eiti išvysti tas mirtinas „kovas su jaučiais“, bet ir tokiems, paprastai, vieno karto pakanka.

Ispanijos gamta

Ispanija tarsi pasidalijusi. Yra didžiuliai, tankiai gyvenami miestai bei kurortai – sprogstantys nuo žmonių, turistų, automobilių. Ir yra provincija – daug tuštesnė, nei įprasta Vakarų Europoje. Ten – tik ūkiai, lygumos, kalnai, nykstantys kaimai be jaunimo ir pilni apleistų pastatų. Tai – viena priežasčių, kaip Ispanija sugebėjo taip greitai nutiesti greitųjų geležinkelių tinklą: bepigu, kai tiek tuščių žemių…

Visgi, didžiosios Ispanijos dalies gamta tokia proziška – lygumos, lygumos. Viskas gelsva, nes sausa (sausros vasaromis net vandenį verčia riboti). Tik šiaurėje jau žalia, miškai.

Įspūdingiausios vietos – ten, kur kalnai. Pirėnai, skiriantys Ispaniją nuo Prancūzijos, Siera Nevada Andalūzijoje.

Bet labiausiai pribloškia vulkaninės Kanalų salos, it stebuklingai prasišovusios iš jūros. Beveik visose jų – nuostabūs aukšti uoliniai krantai, pakrantės keliai. Bet taip pat dažna jų turi ir „savo spalvas“: geltono smėlio Fuerteventura, juodos lavos Lansarotė… O Teidė Tenerifėje – viena įspūdingiausių pasaulio vulkaninių zonų. Žavu ir eiti pėsčiom, ir dviračiais, ir automobiliais nuostabiais kalnų serpantinais.

Ispanijos pakrantės, kurortai, sezonai ir klimatas

Saulė ir paplūdimiai – vienas labiausiai turistus traukiančių Ispanijos veidų…

Ispanijos kurortai – nesvarbu, ar Kanaruose, ar Andalūzijoje, ar Maljorkoje – viena į kitą panašios „turizmo mašinos“. Yra dideli viešbučiai, iš jų pėsčiom pasiekiami įvairiausių virtuvių restoranai (su mažiau siestų), klubai, paplūdimiai, o automobiliu ar autobusu – pramogų parkai, prekybos centrai, oro uostai su skrydžiais po Europą.

Bet daug kas skubiai statyta kokiais 1960-1980 m., kai Ispanija nusprendė masiškai vilioti atostogautojus iš visos Europos. Pakankamai nauja, kad nebūtų įdomu savaime – bet kartu jau pakankamai sena, kad kai kas aplūžę, apnykę, smarkiai pranokta vėliau iškilusių kurortų kokioje Azijoje.

Jeigu kelionės tikslas – karštis ir pakrantė, o visa kita – tiesiog atostogų fonas, tiesiog turi netrukdyti, būti patogu, pasiekiama – tuomet Ispanijos kurortai bus tobula vieta atostogoms. Kita vertus, jei norisi vietos dvasios, kultūros – tai kurortai gali palikti nykų įspūdį, nebent bus tik patogi bazė nakvynėms.

Tiesa, priešingai nei galėtų pasirodyti iš reklaminių bukletų, Ispanijoje paplūdimiai nėra „norma“: didžioji dalis krantų yra uolėti. Jie – statūs, gražūs, bet jų gausa reiškia, kad viešbutis prie jūros nebūtinai bus prie paplūdimio. Net kai kurie esami paplūdimiai užpildyti smėliu, atvežtu iš kitur. Taip pat gal dėl paplūdimių „deficito“ (kurį paaštrina ir superdidelis turizmas) Ispanijoje sunkiau rasti tikrus viešbučius ant jūros kranto, kur galėtum patekti prie jūros vien per viešbučio teritoriją. Dažniausiai viešbutį nuo paplūdimio bent jau skirs kelias, o turbūt reiks eiti ir iš dar toliau.

Žemyninėje Ispanijoje ir Balearų salose yra aiškūs turizmo sezonai: poilsiaujama vasarą ir aplink ją (vėlyvą pavasarį, ankstyvą rudenį), o žiemą per šalta. Andalūzijoje sezonas kiek ilgesnis, nei šiauriau, ir daugiau „žiemotojų“ iš šiaurės Europos.

Apie Kanarų salas jų mylėtojai mėgsta sakyti „ten visada geras oras“ (žr. temperatūras žemiau), visgi, mylintiems karštį, žiemą ten maudytis ar džiaugtis paplūdimiais bus per šalta (tikrų „karščių kiaurus metus“ reiktų ieškoti dar piečiau – kokioje Gambijoje ar Žaliajame Kyšulyje). Bet aiškaus turizmo sezono Kanaruose nėra: žiemom salyną užplūsta užsieniečiai iš Europos šiaurės, norintys „peržiemoti kuo šilčiau, bet Europos kultūroje“, o vasaromis – ispanai, kuriuos Kanaruose džiugina ir ne tokie žiaurūs karščiai, kaip kokiam Madride.

Visi ~4500 km ilgio žemyninės Ispanijos krantai išdalinti į kostas – vardines pakrantes. Internete rasi žemėlapių su net 15 tokių „Costa“, bet poilsiauti keliaujama tik į kelias jų (nes nedaug kas norėtų mirkti Galisijos krantų liūtyse).

Tas populiariausias – o taip pat salų kurortus – ir aprašau (bei klimatą ten)

Costa Del Sol (Andalūzijos regionas) – pietinė, karščiausia ir saulėčiausia Ispanijos pakrantė. Tikėtina temperatūrą sausį dieną – +17, naktį – +8. Liepos dieną – +31, naktį – +21. Į vieną miestą suaugusi kurortų grandinė palei krantą – Marbelja, Toremolinos, Fuengirola.

Costa Blanca garsėja didžiausiu Ispanijos kurortu Benidormu – aukštų viešbučių čia tiek daug, kad pagal dangoraižių kiekį šis miestas konkuruoja su didžiausiais Europos megapoliais. Tikėtina temperatūra sausį dieną – +17, naktį – +7. Liepos dieną – +31, naktį – +22.

Costa Dorada, Costa Barcelona, Costa Brava Katalonijoje aplink Barseloną. Tikėtina temperatūra sausį dieną – +14, naktį – +6. Liepos dieną – +28, naktį – +21.

Kanarų salų pakrantės. Pagrindiniai kurortai: Plaja de Las Amerikas (Tenerifė), Maspalomas (Gran Kanarija) ir į šonus nuo jų ištįsusios miestų grandinės. Daug kurortų – salų pietuose, nes šiaurėje oras lietingesnis (debesys „stringa“ ant kalnų). Tikėtina temperatūra Plaja de las Amerikas Tenerifėje: sausį dieną – +22, naktį – +16. Liepos dieną – +29, naktį – +21.

Balearų salų pakrantės. Vienas pagrindinių kurortų – Magalufas Maljorkoje. Tikėtina temperatūra sausį dieną – +16, naktį – +9. Liepos dieną – +30, naktį – +22.

Ar Ispanija – jums?

Ispanija – antra pagal populiarumą pasaulyje šalis tarp turistų… Jai „sukrito daug kortų“: šiltas oras (ir netoli vėsesnio oro kraštai), ilgos pakrantės, palanki istorija (daug pastatyta nuostabaus – ir mažai sugriauta), kalnai ir ugnikalniai.

Pamatyti čia yra daug ką ir kartą-kitą atvykti rekomenduočiau kiekvienam. Ne kartą atvykti į Ispaniją, bet kartą atvykti į kiekvieną pagrindinį šalies kraštą – nes kelionė prie Kanarų vulkanų, į didinguosius arabų-ispanų Andalūzijos miestus, savaitgalis Gaudžio Barselonoje ar savaitės-mėnesio žygis Šv. Jokūbo keliu – visiškai skirtingos patirtys, tarsi skirtingose šalyse…

Bet ar jūs pateksite tarp tų „paviliotų Ispanijos“ kurie čia nori grįžti ir grįžti, žiemoti? Jau nebūčiau toks tikras, labai priklauso nuo žmogaus. Daug Ispanijoje ir minusų – ir ne vieno jų šaknys, deja, slypi tame pačiame masiniame turizme…

---

Visi mano kelionių po Ispaniją vadovai

---

Kelionės po Ispanijos žemyną

1. Madridas - šėlstantis senovinis didmiestis
2. Barselona - pasakiškiausios architektūros didmiestis
3. Andalūzija – didingi miestai ir karšti kurortai
4. Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti
5. Galisija - kitokia Ispanija. Drėgna, vėsi, šventa
6. Baskija – seniausia Europos tauta
7. Korida Ispanijoje – viskas, ką reikia žinoti

---

Kelionės po Ispanijos salas

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala
7. Maljorka - nuo tradicinių miestų iki kurortų šėlsmo

---

Kelionių vadovai po Ispaniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!