Okeanija – kelionių vadovai

Fidžis nėra tik dar viena Ramiojo vandenyno platybių salų valstybėlė! Tarp visų tų šalių, Fidžis – didžiausias. Ir smarkiai.

Keliaudamas kitur Ramiajame vandenyne turi prisitaikyti prie to, kas yra ir ko nėra tavo saloje. O Fidžyje rasi visko. Masinių kurortų ir atokių salų. Didmiesčių ir tik upėmis pasiekiamų kaimų. Kalnų, koralų, miškų, kopų, unikalių pramogų, įvairių kultūrų ir virtuvių…

Bet labiausiai fidžiečiai nustebino savo draugiškumu. Jokių arbatpinigių, jokio kaulijimo, be kurio beveik neįsivaizduojame turistinių kraštų – tik „bula bula“, šypsenos, nuoširdus noras išgirsti tave ir parodyti tau savo numylėtą Fidžį!

Fidžis – Okeanijos vartai (Nadis)

„Lietuva – didžiulė šalis!“ – kartą man pasakė eilinis pašnekovas fidžietis lėtame kelte tarp žalių Fidžio salų. Oi, nesame įpratę to girdėti! Bet logiška. Juk pačiame Fidžyje gyventojų – tik 1 milijonas, plotas – vos kaip trečdalio Lietuvos…

Tačiau jei Lietuva yra didesnių kaimyninių valstybių šešėlyje, tai Fidžis – atvirkščiai! Visos kitos Ramiojo vandenyno tautų valstybės – bent dvigubai-trigubai mažesnės! Okeanijos toliuose ir 300 000 gyventojų – jau daug, bet yra ir šalių, teturinčių vos po keliolika tūkstančių piliečių…

Todėl Fidžis – viso to regiono, ploto sulig keliom Europom, širdis ir vartai! Iš Nadžio oro uosto lėktuvai kyla kas 5 ar 10 minučių. Mes atskridome tiesiai iš Tokijo, pilna tiesioginių maršrutų į Ameriką, Australiją. Į kokias pietinio Ramiojo vandenyno salas beskristum, greičiausiai teks persėsti Fidžyje. Maišydami tą regioną Nadyje leidomės keturis kartus – juk netgi skrydžiai iš vieno gretimo salyno į kitą dažniausiai siūlomi tik per Nadį, tik Fidžio avialinijomis.

Pats Nadis, tiesa, nykoka, šiukšlinoka vieta. Kas nensukuba į persėdimų eilutę oro uoste, dažniausiai, sustvėrę lagaminus, lekia prie taksi ar autobusų, vežančių į viešbučių kompleksus. Arba į Denarau uostą, kur suplaukia visi laivai iš privačių salų-kurortų.

Australams ir Naujosios Zelandijos „kiviams“ Fidžis – kaip lietuviams Turkija ar Egiptas. Netolimas karštų paplūdimių kraštas šeimų atostogoms. Daugelis tokių porų su vaikais mums pasakojo ten atskridę savaitei-dviem – dažniausiai dalį dienų praleidžia mažosiose salelėse, o dalį – „žemyno“ pakrantėse. Tiksliau, pagrindinės Fidžyje Viti Levu salos, kurioje stūkso ir Nadis, pakrantėse: bet kai iš vienos salos pusės į priešingą ten tenka važiuoti net 4 valandas, liežuvis sunkiai apsiverčia ją lyginti su kitom Ramiojo vandenyno salelėm.

Europiečių ten praktiškai nesutikau. Karščio, smėlio, nardymo tarp koralų ir „all inclusive“ viešbučių kompleksų juk gali rasti daug arčiau, kur nereikia, kaip į Fidžį, skristi bent su dviem persėdimais „aukojant“ kokias 24 valandas atostogų…

Miniatiūrinių tropinių salelių-kurortų grandinė

Visgi, jei „žemyno“ paplūdimiai – net garsioji Natadola – pasirodė „nieko ypatingo“, tai štai mažosios Mamanukų salelės nestokojo šarmo! Išlipome į Denarau uostą, susiradome mūsų kurorto laivą, ir, nuo denio stebėdami tolstančius Viti Levu cukraus fabrikų dūmus, plaukėme pro eilę mažyčių „pasakų salelių“, kol iki vienos jų – be jokio uosto, prieplaukos – paleido nubristi ir mus.

Tą salą – anksčiau vadintą Tai, bet turistams vilioti perkrikštytą Beachcomber – lėtu žingsniu paplūdimiais ir pakrantės uolomis apėjome per…. keliolika minučių (per atoslūgį, nes potvynis „pavagia“ krantus, galėtum nebent apibristi). Visa priklauso vienam atostogų kompleksui. Ten yra ir viešbučio numerių, ir atskirų vilų, ir net bendrabučių, kaip hostlyje. Viskas – palei krantą, juk salos skersmuo tik 130 m! Yra ir brangus restoranas, baras (na, juk niekur neišplauksi), baseinas, spa… Gretima „Lobio“ (Treasure) sala ir visa eilė kitų salelų kiekviena turi savo vieną viešbutį-šeimininką.

Kažkuo priminė Maldyvus… Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Fidžyje nakvynė buvo gerokai pigesnė – bet ir tokių prabangių smagybių, kaip skrydžiai hidroplanais, nerasi. O mėginimų kopijuoti maldyvietiškas vilas ant vandens mačiau nebent pavienėse salose. Teoriškai Beachcomber – „barefoot island“ (sala, kur gali vaikščioti basas), bet mums akmenukai smėlyje per daug badė kojas.

Ir atmosfera kitokia nei Maldyvuose. Ten – ir daug prabangių pasaulio kurortų – brangiai susimokėję svečiai pagarbiai atskiriami nuo „eilinių viešbučio darbininkų“ – bičiuliautis su klientais šiems net draudžiama. O štai mūsų kurorte po tipinių kasdienių pramogų (trumpas nuplukdymas paviršiniam nardymui, rytinė žvejyba, meke šokiai, virvės traukimo ar tinklinio varžybos) oficialioje programoje būdavo ir „story time“, kur svečiai ir darbuotojai visi kartu gerdavo kavą. Ne, ne tą, mums įprastą, angliškai vadinamą „coffee“, o tą, kuri visom kalbom yra „kava“, su niekuo nepalyginamą Okeanijos svaigalą. Jos skonis – kaip purvino vandens, jį visi gerdavo iš vieno puodelio, o jo gurkštelėjus liežuvis nujautrinamas kaip pas dantistą. Sako, priešingai alkoholiui, kava veikia labiau slopinančiai, bet visgi pakankama problema, kad pardavinėtų knygas „Kaip kava veikia vairuotojus?“… Man nuo jos tiesiog paleido vidurius, bet gal čia higienos klausimas.

Žmonės ir Fidžyje ir paliko didžiausią įspūdį! Vos kokioje autobusų stotyje pamatydavo, kad kažko ieškome – prieidavo padėti, patarti, klausti kur einam – be jokių ten siekių ką parduoti, įsiūlyti. Darbuotojai itin paslaugiai nunešdavo lagaminus – ir nestovėdavo už durų laukdami atlygio, nes Fidžyje arbatpinigiai neįprasti! Fidžio kultūros esminė dalis – „Talanoa“ – ilgi pokalbiai, kurių metu apsikeičiama patirtim siekiant vienas kitą išgirsti ir suprasti, o ne kažkuo kaltinti ar įtikinti (tokie „anoniminiai alkoholikai“ gerąja prasme). Prie kavos puodo, autobusuose, keltuose – kiek daug jų patyriau vos taręs – ar atsakęs – „bula“!

Beachcomber saloje praleidome pora dienų – ir po tiek laiko jau viskas ėmė kartotis. Tos pačios kasdienės „ekskursijos“ prie baseinėlyje laikomų „išgelbėtų vėžliukų“, tokie patys „vienadieniai turistai“ iš žemyno, atplaukiantys ryte ir išplaukiantis vakare, ir užimantys tam laikui visus gultus… Identiški pusryčiai…

Mažiau lygių pasaulyje turėjo dienos išvykos į Cloud 9 ar Seventh Heaven platformas – tokias barus-picerijas, sukaltas tiesiog ant koralinio rifo. Ten – plaukiojimas, paviršinis nardymas, šokinėjimas nuo tramplino, braidžiojimas tik per atoslūgį „išnyrančiom“ smėlio salelėm su gėrimu rankose… Bet užvis smagiausias ten tiesiog tas jausmas, kad štai, esi atplukdytas kažkur į žydro žydro vandenyno tolius, ant miniatiūrinės platformos, aplinkui – mažos ir labai mažos žalios salelės, tarp jų – tos, kur filmuotas filmas „Prarastasis“ su Tomu Hanksu ar ištisi realybės šou „Survivor“ sezonai.

Visgi, jei tektų tai daryti kasdien, net ir tai kažkiek pabostų: džiaugiuosi, kad, priešingai daugelio sutiktųjų, mūsų viešnagė Fidžyje neapsiribojo kurortais, nes kultūriniam ir gamtiniam pažinimui ši valstybė irgi – tikras lobynas…

Sostinė Suva – didmiestis ar miestelis? Tropinis ar britiškas?

Fidžio sostinė ir didžiausias miestas – ne Nadis. Tai – Suva kitoje Viti Levu salos pusėje (~180 000 gyv.). Nuomotu automobiliu siauriu pakrantės Karalienės keliu ten vingiavome visą dieną: keturios valandos gryno važiavimo, stabtelėjimai prie medžiais įtvirtintų tamsių aukštų Sigatoka pakrantės kopų, kuriom lanksto mangustai, ir Momi pabūklų, Antrojo pasaulinio karo metais turėjusių apginti Fidžį nuo taip ir neišaušusio japonų puolimo (iššovė vos tris kartus: kartą bandymams ir dukart dėl netikro pavojaus)…

Suva nuo Nadžio taip toli, kad, nors yra toje pat saloje, tarp jų net skraido lėktuvai, po septynis kasdien! Juk iš Suvos tiesiogiai beveik niekur nenuskrisi, reikia persėsti Nadyje: Fidžis viena tų retų šalių, kur pagrindinis oro uostas labai toli nuo sostinės…

Kodėl? Visų pirma todėl, kad Nadyje dar nuo Antro pasaulinio karo stovi ilgas pakilimo takas, tinkamas bombonešiams – taigi, ir tarpžemyniniams skrydžiams… Bet dar labiau todėl, kad visi didieji Fidžio kurortai – aplinkui Nadį. Suva – daug drėgnesnė. Tenai mus nuolat skalbė lietūs, supo tokia senos britų pietų jūrų kolonijos atmosfera. Puošnus prieškario britų aukštuomenės Grand Pacific viešbutis – plaukdami iš Amerikos į Naująją Zelandiją turtingi anglosaksai čia ant prabangios žemės naktį-kitą pailsėdavo nuo Ramiojo vandenyno bangų. Tarpukariniai vyriausybės rūmai, 1879 m. įveistas britiškas Thurston sodas su įdomiu Fidžio muziejumi anapus laikrodžio bokšto. Muziejaus pažiba – drua, fidžietiška kanoja, kokiom melaneziečių šeimos su savo kiaulėm ir menkais turtais plaukdavo tolyn per wasawasa (vandenyną) ir apgyvendindavo vis naujas ir naujas salas. Ir „kanibalų šakutės“, kokiom dar XIX a. fidžiečiai valgydavo žmones…

Centrinė aikštė prieš vyriausybę – kartu ir regbio laukas. Daug kur pietiniam Ramiajam vandenyne regbis – nacionalinis sportas, bet tik Fidžis pakankamai didelis, kad jo „Fijian Drua“ komanda žaistų Australijos ir Naujosios Zelandijos Super lygoje, kad būtų iškovojęs tiek olimpinių medalių regbio septynetuose. O „Fijian Drua“ marškinėlių, reklamų visur tiek, kad toli lenkia mūsų krepšinio „Žalgirį“ Kaune.

Anapus Suvos kolonijinio centro – toks pusiau didmiestis, pusiau miestelis, imantis „išmirti“ kokią šeštą vakaro – ir, kad ir kaip būtų sunku patikėti po visų malonių „bula“ ir „vinaka“, pagarsėjęs kaip nesaugus – toks, kur tamsiai net mažiausi atstumai važinėjami taksi… „Tik nepalikite nieko automobilyje“, „Čia priimam tik korteles, nes grynus pinigus vogdavo darbuotojai“ – vietinių perspėjimai skatino neužsiliūliuoti fidžiečių draugiškumu…

Levuka – Laukinių vakarų miestelis Ramiajame vandenyne

Iš tų laikų iki, kai Fidžį valdė britai, Suvoje likę ir nemažai, ir mažai. Senąsias prekybines arkadas vis labiau stelbia šiuolaikiniai daugiaaukščiai. Užtat senojoje Fidžio sostinėje Levukoje dešimtmečiai tarsi įstrigę – ten grįžau gal į dar senesnius laikus…

Bet kol ten patekau, reikėjo pavargti! Nes Levuka – nebe Viti Levu, o gretimoj Ovalau saloje, gi informaciją apie keltus Fidžyje teko rinktis trupinėliais, iš lūpų į lūpas – šitiek kompanijų, plaukiančių, atrodo, atsitiktinėm datom ir kryptim, o gal jau visai bankrutavusių…

Kėliausi 4 valandą rytoj, nes jau 5 valandą iš Suvos turėjo pajudėti autobusas į Natovio uostą, iš ten 7 ryto išplaukti keltas į Levuką. Aišku, Fidžyje viskas vyksta „Fidžio laiku“ – iš patirties, tai reiškia: „gali būti tiksliai pagal grafiką tarsi Japonijoje ar net 5-10 minučių per anksti(!), gali vėluoti keliolika minučių, o gali ir gerą valandą“ – visiems normalu visaip, visi šypsosis, nesiskųs, net nesistebės – ir jokių pranešimų apie pasikeitusį laiką nebus… Tąsyk vėlavome 30 minučių, kartu su manim dideliu keltu plaukė tik 6 keleiviai, o švartavosi jis… konservų fabrike. Paslaugūs darbininkai parodė man kelią išeiti iš to didelio smirdinčio komplekso.

Anapus fabriko – miestelis lyg iš vesternų filmų! Parduotuvės kaip prieš kone šimtmetį, bažnyčia išdužusiais vitražais – bet veikianti. Daugybė apleistų namų, masonų ložė įgriuvusiu stogu, paversta „Taikos parku“. Paminklai, paminklai – ir Fidžio tapimui Britanijos kolonija (1874 m.), ir nepriklausomybei (1970 m.), ir kolonizavimo šimtmečiui (1974 m.) vienas šalia kito. Kolonistų kapinės neįskaitomais vardais ant pavienių likusių antkapių – žemėlapyje tai „Vokiečių kapinės“, nors pavardės angliškos… Tokiuose pietų jūrų užkampiuose „nusėsdavo“ visi: romantikai, verslininkai, iš laivų pamestų gėrybių ieškotojai (tą ir reiškia „beachcomber“). Dabar Levukoje gal 1500-3000 gyventojų, o kadaise vien europiečių ten tiek gyveno, 52 viešbučiai veikė.

Istorijos ten daug: būtent Levukoje bazavosi karalius(?) Cakombau, dėl savo skolų atidavęs Fidžį britams. Bet štai turistų – praktiškai nėra. Vietiniai mane kalbino vienas po kito… Juk net fidžiečiai iš kitur net neatplaukia: „Visi didžiuojamės Levuka – senąja sostine, UNESCO paveldu – bet beveik niekas čia nebuvo“ – šypsojosi kelte atgal sutiktas komandiruotas policininkas – „mes nuobodūs žmonės, keliaujame nebent darbo reikalais ar pas gimines“.

Kodėl fidžieičiai nekeliauja – arba brangu ar pigu Fidžyje?

Nesiliovė stebinti, kad, kiek fidžiečių bekalbinau – nė vienas nebuvo lankęs net artimiausių kitų salynų. Bet gal ir nekeista, kai pamatai kelionių kainas. Kasdieninių dalykų kainos Fidžyje net maloniai nustebino: restoranai, net brangieji, gerokai pigesni nei Lietuvoje, pigūs ir masažai pajūryje (ypač anapus didžiųjų kompleksų)… Bet su kelioninėm pramogom ir paslaugom – visai kitaip. Skrydis į gretimą Tongą ir atgal (atstumas – kaip Vilnius-Talinas) kainavo tarsi Vilnius-Dubajus-Vilnius, o 3 valandų skrydis į kiek tolimesnį Nauru – beveik kaip iš Vilniaus į Australiją. Ir viešbučiai Fidžyje nepigūs. Nors Fidžis – viena turtingiausių Ramiojo vandenyno šalių, visgi, gerokai skurdesnis už tą pačią Lietuvą; vietiniams keliauti būtų prabanga; jokios pigių skrydžių bendrovės čia nepagimdė tos tradicijos.

Taigi, vietinių Fidžis, ir turistų Fidžis retai susikerta. Kokiame ten River Tubing – plaukime su gelbėjimosi ratais sraunia kalnų upe – kartu plaukė dešimtys žmonių, bet visi užsieniečiai – panašiai kai kuriuose viešbučiuose, restoranuose, skrydžiuose. Dažnas užsieio turistas su malonumu pasilieka „saugiai savo pusėje“. Bet tokioje draugiškoje šalyje būdavo tikrai smagu tą ribą kirsti – ir staiga kokiam tarpmiestiniam autobuse, kelte ar vištienos restorane atsidurti jau vien vietinių apsupty.

Du (ar daugiau) fidžio veidų: fidžiečiai, indai…

Pasaulio žemėlapyje Fidžis atrodo kaip dviejų salų šalis: Viti Levu ir kiek mažesnė Vanua Levu. Bet iš tikro Fidžis turi 330 salų, 110 jų – gyvenamos, tik per mažos gaubliui… Jei vos 13 km nuo Viti Levu nutolusi Ovalau tokia „Dievo pamiršta“, jau įsivaizduoju, koks „ilgai lauktas svečias“ jaustumeis tolimesnėse salose, salelėse, salynuose… Aišku ir vargo daug išsiaiškinti, kaip ten patekti, kur apsistoti.

Bet norint tų atradimų net plaukti niekur nereikia! Pačioje Viti Levu saloje „įsisavintos“ tik pakrantės, palei Karaliaus (šiaurėje) ir Karalienės (pietuose) kelius. Salos gilumoje nė keliai neasfaltuoti. Buvome kaime, kuris pasiekiamas tik laivu, kur nėra ryšio, o vaikai grįžta tik savaitgaliais, nes darbo savaitei išplukdomi į internatinę mokyklą ta pačia sraunia gelsva upe, kuria paskui plaukėme su gelbėjimosi ratais.

Atvykdamas į tradicinius Fidžio kaimus privalai atnešti dovanų (už vizitą tinka kava, bet rimčiausiais reikalais dovanojamas banginio dantis – tabua), eidamas per juos – nusiimti kepurę ar skrybėlę, juodus akinius.

Bet kultūrinių atradimų gausu ir Fidžio miestuose! Fidžiečiai – vadinami iTaukei (reikšmė: „šeimininkai“) sudaro tik 62% valstybės gyventojų. Dar 33% – indai! Juos kolonistai britai atgabeno kaip darbininkus į cukraus plantacijas. Tie vadinamieji girmitijos 5 metus atidirbę gaudavo teisę keliauti namo (o po 10 metų net „nemokamą“ bilietą atgal) – bet daugybė Fidžyje taip ir pasiliko, dar pakvietė daugiau tautiečių – net savitas hindi kalbos dialektas šičia atsirado.

Fidžio miestus – ypač vakaruose – puošia spalvingos hinduistų šventovės, indų restoranai, o, kai keliavome indų šviesų šventės divalio metu – indų namai spindėjo tiek lempučių, kiek niekas mūsuose per Kalėdas neužperka…

Kokie kontrastai! Kas trečias namas spindi spindi kaip svastikom puošta kalėdinė eglute, o likę – visai tamsūs. „Čia tik indai švenčia“ – apie divalį prasitarė ne vienas „šeimininkas“. Susipriešinimas tvyro ore. Kai Fidžis tapo nepriklausomu, indai jame net sudarė gyventojų daugumą. Fidžiečiai bijojo, kad indai tiesiog demokratiškai atims jų šalį išrinkdami savus (panašiai, kaip kokie latviai ar estai po 1990 m. būgštavo dėl rusų) – tad visokiais būdais „tvirtinosi“ savo poziciją. Ribojo žemės pardavimus, nustatinėjo kvotas parlamento rinkimuose. Kai indus išrinkdavo į aukščiausią valdžią, sekdavo fidžiečių perversmas… Bet laikai pasikeitė: fidžiečiai ligi šiol turi didžiules šeimas (keturi vaikai – norma), o štai indai – tik po vieną-du vaikus. Be to, praradę viltį tapti šalies „bendrasavininkiais“, daug indų emigravo. Nuo 52% jų sumažėjo iki 33%, o tarp vaikų indų jau tik 20%.

Man įstrigo ilgai Fidžyje dirbusios užsienietės pastebėjimas, kad fidžiečiai ir indai – tarsi du šalies veidai ir, be vieno jų, Fidžio negalėtume pažinti. Nes indai atnešė savo verslumą, darbštumą: jie valdo prekybą, be jų kažin ar Fidžis turėtų tokį numylėtą turizmo sektorių. O fidžiečių koziris – bendruomeniškumas, pagalba vienas kitam nesitikint atlygio – kas negali nežavėti! Kai tik kuris nors pradas (komercijos ar bendruomeniškumo) „uždominuoja“, pasak pašnekovės, tuoj kyla nepasitenkinimas, protestai, revoliucija, ir štai vėl Fidžis grįžta balansuoti tarp savųjų jin ir jan.

Kai Fidžis – dvitautis – beveik visi vieši užrašai šalyje – angliški. Senoji kolonistų kalba po nepriklausomybės pasilikta iš reikalo: juk fidžiečiai nemokėjo hindi, o indai – fidžietiškai, užtat angliškai Britanija išmokė visus… Labiausiai iš to išlošė turizmas: Fidžyje lengvai supranti visas rodykles, reklamas, meniu, susišneki ir su jaunu išsilaviniusiu miestiečiu, ir senyvu kaimiečiu iš palaikės bure (trobos).

Laimė, fidžiečių kalba nenyksta: net kalbėdami su atvykėliais angliškai, fidžiečiai ja sveikinasi (bula), dėkoja (vinaka), net Fidžio avialinijų lėktuvų ekranuose mokoma paprastų frazių. Niekas po kelionės nelieka neprabilęs bent truputį fidžietiškai! Fidžiečiai didžiuojasi savo šalim: šitiek vėliavų ant palmių, šitiek tautinių žydrų marškinėlių per nepriklausomybės dieną…

Fidžis – multikultūrinis, bet visiškai kitaip, nei Vakarų miestai… Jis labai religingas, bet tų religijų čia ne viena ir ne dešimt… Daugybė mažų kuklių bažnytėlių, šventyklėlių, mečetėlių.

Kiekvienam svarbu ne tik pasimelsti, bet ir pabrėžti savąjį tikėjimą. Štai vieni tarpmiestiniai autobusai dekoruoti krikščionišku „Pažink Kristų dar iki su juo susitiksi“, štai kiti – sikhišku „Vaheguru“… Vienos religijos atėjo kartu su indais: hinduizmas, sikhizmas, islamas. Kitom religijom persisėmė fidžiečiai: įvairios krikščionybės formos „užvežtos“ ir tebevežamos misionierių (nuo senųjų metodistų iki mormonų). Bet kažkiek prasismelkia ir senoji pagonybė, nors laikai, kai fidžiečiai valgydavo kitus žmones, liko toli praeityje. Kone kiekvieną mėnesį kažkam – svarbiausios šventės, indams metų viršūnė – divalis, fidžiečiams – Kalėdos…

Gaila buvo išskristi iš Fidžio. Kiekvieną kartą, kai maloniai užkalbindavo paslaugūs fidžiečiai, kai pigiai pavalgydavau gerame restorane ar plaukdavau stebėdamas tropines saleles ir žydrus koralinius vandenis, nejučia kildavo mintis: „Kodėl gi pas mus apie Fidžį taip mažai kalbama, rašoma?“. Bet tada žvilgteli į žemėlapį ir viską supranti… Nuo Lietuvos iki Fidžio – 15200 km (maksimalus apskritai įmanomas nuotolis žemėje – 20000).

Matyt, europiečiams Fidžis – ir jokia Okeanijos sala – niekad netaps eilinių atostogų kryptimi. Bet bent kartą gyvenime aplankyti Okeaniją labai verta. O, jei jau lankysi, į kurias salas beskrisi, beveik garantuotai pakeliui galėsi atsidurti ir Fidžyje. Svarbu pasilikti jam laiko.

Komentuoti

Mažose Šiaurės Marianų salelėse pasikeitė pasaulio istorija! Tai iš čia pakilo bombonešiai numesti pirmąsias branduolines bombas – ant Hirošimos, Nagasakio.

Aplankyti tų kadaise didžiausių pasaulyje – o dabar visiškai apleistų – oro bazių vykome ir mes.

Ten nerasi muziejų ir memorialų – neapsimoka statyti! Tos vietos taip sunkiai pasiekiamos, kad net didžiausi karo istorijos fanai randa ką aplankyti arčiau… Užtat Šiaurės Marianuose, kaip niekur, dar galėjom po pasaulinės reikšmės vietas šmirinėti vienui vieni!

Apskritai, Šiaurės Marianai – tikras apleistų vietų mylėtojų rojus! Čia, rodos, toks „amžinų nesėkmių kraštas“. Kas pastatoma, greitai žlunga ir virsta griuvėsiais: nuo milžiniškų kazino ir prekybos centrų iki karinių radarų ir vadaviečių. Ir daugelis griuvėsių atviri, neužrakinti, be jokių ten „no trespassing“ – ir vis tiek langai neišdaužyti, grafičių mažai! Net vandalams iki čia per toli…

Saipanas – nykstantys miesteliai ir karo žiaurumų aidai

Šiaurės Marianai priklauso JAV, bet nuo JAV iki čia dvigubai toliau, nei iki Lietuvos… Net Amerikoje mažai kas žino Šiaurės Marianų šalies pavadinimą. Į mažytį Saipano salos oro uostą iš Amerikos žemyno nė lėktuvai neskraido – atskridome iš Korėjos, bet ir skrydžių Azijon mažėja, mažėja, o kartu su jais – turistų. Eilių prie „ne JAV pasų“ nebuvo ir jau netrukus iš amerikietiškai pilno konkuruojančių įmonių autonuomos pastato išvažiavome dideliu amerikiniu sedanu.

Saipanas – žalias. Galingos tropinės liūtys vis mainėsi su ryškia kepinančia saule – bet ore tvyro tokia slegianti nostalgiška nykuma. Šitiek apleistų pastatų! Rodos, kas antras sostinės Garapano restoranas, parduotuvė – uždaryta. Vienintelis prekybos centras – ir tas nebeveikia. O viršum miestelio stypso milžiniškas kazino – toks paauksuotas, spindintis, tarsi perkeltas iš Las Vegaso… Bet jis taip ir pilnai neužbaigtas, o jau apgriuvęs. Limuzinas turėjęs vežioti VIP svečius – surūdijusiais šonais.

Miestelis tuščias – tik keli gal girti, gal narkotikų paragavę žmonės šmirinėjo po nykius pokerio salonus. Palei paplūdimį išdygę keli didžiuliai viešbučiai – kainos ten amerikinės ir ne mums vieniems sunku suprasti, už ką čia tokias mokėti… Apsistojome kinų laikomame motelyje. Vienintelė kita ilgalaikė viešnia, berods, buvo prostitutė, vedėsi savo kambarėlin vis kitus vyrus – o tada jau nuo aimanų skambėdavo visas katinų pilnas koridorius.

Apie Šiaurės Marianus joks rimtas kelionių vadovas neparašytas, tad informaciją apie lankytinas vietas rinkau trupiniais visokiuose „Atlas Obscura“. „Senasis japonų švyturys, ilgai stovėjęs apleistas, virto restoranu“ – radau parašyta ten. Pamėginom nuvažiuoti. „Restoranas nebeveikia“ – pasakė šeimininkas(?). Matyt, vėl grįš į tą žlugimo fazę, į kurią vis panyra visos Saipano vietos…

Iš pradžių ta nykuma gąsdino, bet pamažu pradėjo žavėti. Štai nuvažiavome prie PACBAR III radaro, statyto 1989 m. ir turėjusio stebėti Sovietų Sąjungos raketų paleidimus – bet, pasibaigus Šaltajam karui, čia pat tapusio nereikalingu. Viskas apleista, bet kažkaip didinga. Niekas nenusiaubta – nors visur galėjome eiti į vidų… Net kokioj Černobylio zonoj, teoriškai uždaroje, vandalai padirbėjo daug labiau.

Tas pats tarpukario japonų kalėjime, kur laikyti ir Antrojo pasaulinio karo belaisviai. Bet labiausiai pribloškė La Fiesta Mall prekybos centras – uždarytas dar 2004 m. ir paliktas džiunglėms. Medžių šaknys prakirtusios jo betonines konstrukcijas. Viskas atlapa, jokių „no trespassing“ ženklų – bet net veidrodžiai buvusiuose restoranuose neišdaužyti! Grafičiai – tik šen ten. Pažaidė vietos vaikai ir nusibodo – kiek čia tų vaikų tėra, o kiek apleistų pastatų!..

Pasiknisimas „Google“ privedė prie baisesnių istorijų… Štai 2012 m. to prekybos centro tualete rastas išprievartautos moters lavonas – pora savaičių po jos dingimo, kai kažkas sumanė patikrinti *tą* apleistą pastatą. Kažkaip nejauku pasidarė eiti į tamsius apleistus tualetus – vis kamavo mintis „ar šitame?“… Tas nusikaltimas atrodė toks artimas, nes, vos perskaitęs, supratau, kad visas bylai reikšmingas vietas jau mačiau: ir „Godfather‘s“ barą, iš kurio lemtingą vakarą išėjo auka, ir didįjį brangųjį viešbutį, į kurį buvo nuvežta taksistu apsimetusio recidyvisto, ten išžaginta ir nužudyta. Toks mažas Garapanas – viskas keli šimtai metrų spinduliu aplink mūsų motelį…

Bet užvis baisiausių tragedijų aidai laukė Saipano šiaurėje. Nes Saipanas buvo ta vieta, kur apsivertė visa Antrojo pasaulinio karo istorija. Nes tai buvo pirmoji amerikiečių užimta sala pakankamai arti Japonijos, kad B-29 bombonešiai pakiltų bombarduoti Tokijo, Osakos, Hirošimos.

Saipano paplūdimiuose išsilaipinus JAV jūrų pėstininkams, japonai, likę be pastiprinimo, traukėsi šiauryn ir šiauryn. Palei paskutinę jų vadavietę betonuotoje oloje (saipanietiškai apleistą, bet atlapą) – artilerijos pabūklų, mažų Antrojo pasaulinio karo tankų liekanos. Bet siaubingiausia vieta dar toliau – savižudybių ir banzai uolos. Tokios „puošia“ daugybę salų Ramiajame vandenyne. Praradę viltį, japonai ten žudėsi tūkstančiais. „Mamos mesdavo vaikus, tada šokdavo pačios“ – Amerikiečių memorialinio parko muziejuje Garapane girdėjome tai regėjusių JAV karių įrašytus pasakojimus. Kas priėjo vandenyną – šoko į bangas, kas atsirėmė į uolos šlaitą – liuoktelėjo nuo jo. Patekti nelaisvėn – baisiau už mirtį, net civiliui… Kariams uolų nereikėjo, jie tiesiog šokdavo į savižudiškus puolimus – net su kardais prieš kulkosvaidžius… „Banzai!!!“…

Dabar banzai uolos tylios, bangos daužosi į krantą apačioj. Viršuje – toks memorialų miškas. Keli – su Japonijos imperatoriaus eilėraščiais – „Po šia uola / daugybė gyvenimų / kuriuos žmonės prarado / kur vandenynas toks gilus / ir jūros žydros ir ryškios“ ar „Kai galvoju apie karą / mintys prisipildo kareivių atvaizdų / kurie taip tvirtai paaukojo gyvybes tautai“.

Graži iliustracija, kad dabar tarp JAV ir Japonijos – tikra draugiška taika, ir net suprasti anuos laikus sunku. Kitaip, nei Europoje…

Tinianas – džiunglės, iš kurių kilo atominiai bombonešiai į Hirošimą

Saipanas – kalnuotas. Vaizdas nuo aukščiausio saloje Tapočao kalno tad atsivėrė nuostabus – bet oro bazių pakilimo takams vietos trūko. Užtat gretima Tiniano sala – lygi. Ten amerikiečiai ir pastatė didžiausią pasaulyje oro uostą tuo metu – su daugybe kilimo takų. Iš ten subombardavo Tokiją, iš ten pakėlė atomines bombas į Hirošimą, Nagasakį…

Bet nors Tinianą puikiai matėme nuo Tapočao kalno – ir net nuo Garapano paplūdimių – patekti ten buvo iššūkis! Joks laivas neplaukia per tą vos 5 km pločio sąsiaurį – teko skristi lėktuvu! Trumpiausias mano gyvenime reisinis skrydis – vos 15 minučių, beveik visas kurių „suėdė“ pakilimas, sukinėjimasis, leidimasis. Kartu – ir brangiausia tokia trumpa kelionė – į nuolaidas „čerokiams, navahams ir vietiniams“ pretenduoti negalėjome, bet kad net ir tinianiečiams nuolaidos neįtikėtinai mažos. Užtat kokia patirtis! „Oro uosto terminalas“ pastatytas iš jūrinių konteinerių. Lėktuvas šešių vietų, įlipti reikėjo statant koją ant sparno. Skrendant į priekį „geriausia vieta“ – šalia piloto – kliuvo žmonai, grįžtant atgal – man.

Pro stiklą regėjom tropines liūtis, rodos, kybančias virš vieno taško, ir visus tuos North Field branduolinės oro bazės kilimo takus, apsuptus džiunglių – mūsų pagrindinį tikslą Tiniane.

Jei atvykus iš Seulo Saipanas atrodė it visiškas kaimas, tai atsidūręs Tiniane Saipaną jau prisiminiau kaip didmiesčių salą… Vieninteliame Tiniano kaime – vos 3000 žmonių. Pietų metą reikėjo derinti prie to, kada dirba bent viena iš vietų, duodančių maisto… Picerijoje ant sienos kabojo grafikai, kada salą lankys koks daktaras, o autonuomoje – įspėjimai, kad sekmadieniais užsidaro vienintelė salos degalinė.

Ir visgi Tinianas sužavėjo ne vien karo bazėm. Čia susipina visos Šiaurės Marianų epochos!

Miestelio centre – latė akmenys (Tagos namas). Tokios „milžinų suneštos“ kolonos, kurios – be sienų – laikydavo tradicinių čamorų namų stogus. Deja, čamorai – senoji salyno tauta – dabar besudaro ketvirtį jo gyventojų. Jiems teko nelaimė būti užgožtiems visų žemynų galingiausių imperijų.

Visų pirma atėjo ispanai – XVII a., pasėjo katalikybę, ispaniškas pavardes, ispaniškus žodžius čamorų kalboje (Buenas tåtdes, uno, dos, tres, kuatro…).

1889 m. salas iš ispanų nusipirko į kolonijų varžybas pavėlavę vokiečiai. Jų pastatytos bažnyčios bokštas tebepuošia Tinianą – bet pati bažnyčia griuvo per Antrąjį pasaulinį karą, vietoj jos stūkso kažkoks angaras.

Tuomet smogė Pirmasis pasaulinis karas – Šiaurės Marianus 1914 m. nukariavo japonai. Jie pirmieji užtvindė salyną „saviškiais“ – taip spėriai, kad jau 1939 m. japonų vien Tiniane gyveno 15 000 – penkis kartus daugiau, nei dabar iš viso ten yra žmonių! Bet iš to laikmečio belikę rūdijantys pabūklai, apleistas komunikacijų pastatas – kur, prabridę aukštą žolę, lankstėmės po didžiulių vorų tinklais – nugriuvę sintoistų šventovės vartai ir Cukranendrių plantacijos griuvėsiai.

Nes ir Tinianas turi savo savižudybių uolą. Ir čia tūkstančiai japonų civilių 1944 m. išsilaipinus amerikiečių jūrų pėstininkams masiškai šoko į mirtį – Azijos valdžios periodas baigėsi dar staigiau nei prasidėjo, beveik nepalikdamas žymės…

Pagaliau nuomotu automobiliu (jų vienu metu turėjome net du: vieną palikom Saipane prie oro uosto, kitą pasiėmėme Tiniane…) pasukome į salos šiaurę pažiūrėti to, ką pastatė dabartiniai salyno valdovai – Amerika. North Field oro bazė, iš kurios kilo bombonešiai į Hirošimą, Nagasakį, tada buvo didžiausia pasaulyje… O dabar tiesiog laisvai važinėjome džiunglių apsuptais, nykstančiais kilimo takais, landžiojome po bunkerius ir karkasus administracinių pastatų, kurių laikas, jau, atrodo, suskaitytas – daugybės laikančiųjų kolonų nebėra, tik armatūra styro…

Bet, aišku, niekas neaptverta. Ir neaprašyta. Ir bilieto jokio nereikia. Tik ten, kur į B-29 bombonešius įdėtos atominės bombos – „Little Boy“, „Fat Man“ – radome kelis stendus su istorinėmis nuotraukomis… Sunku patikėti, kad čia – JAV valda – juk amerikiečiai šitaip stebina puikiais muziejais, pagarba savo karinei istorijai… Kiekvieną menką istorijos vingį jie parodo taip, kad nugara eina šiurpuliukas, o čia šitokios svarbios vietos nerūpi niekam…

Na bet kas gi Amerikoje turi laiko, kad skristų į Aziją, tada į Saipaną, tada į Tinianą? Per visą kelionę sutikome vos kelis svečius iš JAV – ir tie ne turistai, o komandiruoti valstybės tarnautojai… Dauguma Šiaurės Marianų žmonių – imigrantai iš gretimų (t.y. „vos už 3-5 val. skrydžio esančių“) valstybių – Filipinų (35%), Kinijos (7%), Korėjos (4%) – čia siekiantys „amerikietiškos svajonės“ spindulių. Mat į Šiaurės Marianus jiems teisėtai imigruoti daug paprasčiau nei į JAV – bet ir galimybės, algos daug mažesnės, darbo teisė silpnesnė. Tą apleistą Saipano kazino statė ir „prekybos žmonėmis“ aukos. Tiniano kaime didžiausias pastatas, beje, irgi – apleistas kazino, šešių aukštų, prie žavaus tuščio Taga paplūdimio, kur turėjo maudytis to Dynasty Hotel and Casino svečiai…

O dabar salos grožybių, atrodo, niekam nereikia – net bangas spjaudančio “uolų geizerio” (blow hole), iki kurio teko važiuoti palei aptvertus, nesprogusių bombų esą pilnus laukus.

Kas visgi Marianuose gražaus – ir kodėl jiems taip nesiseka?

„Kodėl Šiaurės Marianams taip nesiseka? Kodėl tiek daug kas apleista?“ – mėginau rasti atsakymą, bet vietiniams net šį klausimą suprasti sunku – daugelis jų nematė, kad gali būti kitaip.

Marianų salyno istorija kaip niekur kitur „pulsuoja“ tarp iliuzijų ir krizių. Buvo tapę japonų „pietų jūrų cukranendrių plantacijom“ – bet plantatorių šeimos baigė gyvenimą nušokę nuo uolų. Buvo tapę svarbiausiu JAV kariniu placdarmu – bet atėjo taika ir bazes „nukariavo“ džiunglės.

O kur dar visi tie griuvėsiais virtę mėginimai tapti Ramiojo Vandenyno Las Vegasu… Ar „kinišku fabriku Amerikoje“ – vienu metu, kai JAV taikė didelius muitus Kinijai, verslininkai buvo įsigudrinę čia įsteigti „kinų fabrikus“ – net kinus darbininkus tūkstančiais susivežė, kad „gamintų kiniškas prekes Amerikoje“. Muitai išnyko – staigiai neliko ir gamyklų, ir darbininkų, Šiaurės Marianuose 2000-2020 m. gyventojų sumažėjo nuo 69 iki 47 tūkstančių…

Už neįsivažiuojantį turizmą vietiniai keikia visokias skrydžius „apkarpiusias“ japonų ar korėjiečių avialinijas, bet, turbūt tikrasis atsakymas jų nepaguostų – salynas tiesiog per toli nuo visko… Nuo artimiausių turtingų didmiesčių – Kinijoje, Korėjoje, Japonijoje – skristi 4 valandas; ir kazino, ir paplūdimių, ir tropinio klimato visada rasi arčiau, paprasčiau, pigiau…

Parskridome iš Tiniano į Saipaną. Paskutinę dieną lankėme ir gražesnes, jaukesnes jo vietas. Paukščių salos panoramą. Uolų apsuptą užutėkį Grotą – kur sutikome nardančią vienintelę grupę užsienio (Azijos) turistų ir matėme ženklus „įėjimas mokamas“, bet niekas pinigų nerinko…

Buvo liepos ketvirtoji. JAV – nepriklausomybės diena, bet Šiaurės Marianuose – „išlaisvinimo diena“ – nes būtent 1944 m. liepą JAV pajėgos perėmė Šiaurės Marianus iš japonų.

Pavadinimas kitas bet švenčiama su tokiais pat paradais, barbekiu pietum ir ilgais triukšmingais fejerverkais, kaip Niujorke ar Kalifornijoje – tik dalyvių veidai azijietiški, o mūsų kitoniška išvaizda traukė visų žvilgsnius, tarsi kokiam Azijos užkampy.

Keistokai skamba ta „išlaisvinimo diena“, kai tas salynas JAV niekad anksčiau nepriklausė…

Bet likti „su Amerika“ vietiniai jau pasirinko patys. Kitos panašaus likimo kolonijos (Palau, Mikronezija, Maršalo salos) pasuko nepriklausomybės keliu.

Todėl Šiaurės Marianų net nėra su kuo palyginti… Iš vienos pusės – tokia aptrupėjus Amerika. Vienas kitas „McDonald‘s“ ar „Subway“, pikapai, Amerikos didmiesčio geto atmosfera Garapane, reikia JAV vizos ar ESTA.

Iš kitos – dar stipriai „prasišauna“ čamorų kultūra. Čamorai šokėjai išlaisvinimo dienoje. Skanus nacionalinis patiekalas kelaguenas, kurį šiaip ne taip radome vienoje Saipano kavinėje (po takų, filipinietiško adobo, kimči ir burgerių…). Parodomieji užrašai ne tik čamorų, bet ir karoliniečių (kadaise persikėlusių žmonių iš Mikronezijos) kalbomis. Håfa Adai!!!

Bet labiausiai atmintin įstrigo griuvėsiai, griuvėsiai, griuvėsiai – o tiksliau, kokie jie atviri ir – nepaisant to – puikiai išlikę, bet kartu paslaptingi, „be paaiškinimų“.

Nes muziejų pasaulyje pilna. Nugriautų ar nusiaubtų vietų – irgi. Uždarytų lankytojams, aptvertų aukštom sienom – dar daugiau.

O kad būtų ir atvira, ir išlikę, ir nepaversta muziejumi – niekur gyvenime nemačiau to daugiau, nei Šiaurės Marianuose!

Komentuoti

Guame po ilgų klajonių Ramiojo Vandenyno giluma vėl atsidūrėme Vakarų civilizacijoje. Su neoninėmis lempomis, dideliu oro uostu, greito maisto restoranais, milžiniškais viešbučiais…

Bet ore ten jau tvyrote tvyrojo Rytų dvelksmas. Tolimoji JAV kolonija Guamas gyvena iš Azijos turistų. Tuntai Tokijo madas sekančių jaunų japonų zujo nedidelių jo miestų gatvėmis, prekybos centrų ir oro uosto koridoriais, o japoniški užrašai beveik nustelbė angliškus.

Priešingai nei Havajuose, Guame nėra pasaulio stebuklų. Į Guamą, kaip į Kanarus ar Maljorką, milijonai keliautojų ten skrenda visų pirma dėl puikaus klimato ir šilto vandenyno. Juk visa tai – vos kelios valandos skrydžio nuo daugiamilijoninių didmiesčių smalkių ir tvankumos.

Kelios bent kiek įdomesnės Guamo vietovės smarkiai apvilktos turistine drobule. Prie sostinės Aganijos (Hagatnos) – Dviejų įsimylėjėlių uolos, nuo kurių esą Anapilin nušoko vietiniai Romeo ir Džuljeta. Gražiai sutvarkytos senųjų ispanų fortų liekanos ir latė akmenys, praeituose amžiuose laikydavę vietinės čamorų tautos namų stogus.

Neturėdami gamtos didybės ar istorinių paminklų guamiečiai kuria naujas pramogas. Aganijos akvariume ėjome stikliniu tuneliu, virš kurio plaukiojo rykliai, rajos ir gigantiški gruperiai. Vėliau už panašaus stiklo jau regėjome tikrą vandenyną. Ten įrengta Povandeninė observatorija: nusileidi žemyn palangiškį primenančio jūros tilto gale ir štai už lango matai žuveles bei… nardytojus.

Bet labiausiai iššaukiantis turizmo pramonės ir vietinės gamtos susidūrimas mums pasirodė Tafalofo kriokliai. Šiuos Guamui milžiniškus, bet pasauliniu mastu vidutiniškus upės sklenksčius apsupo keistas pramogų parkas – jame ir siaubo kambarys, ir pornografinės skulptūros, ir Budų atvaizdai, ir kopija olos, kurioje gyveno dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo pabaigos tebekariavęs japonų seržantas (link jos veža vaikiškas traukinukas)…

Pirmoji diena Guame, kai lankėme Aganijos apylinkes, buvo ir sunkiausia mano peršalime – per ašaras ne visada galėjau atsimerkti, o nosinaites šnarpščiau blokais. Tačiau Guamas turėjo normalią ligoninę, kur man išrašė batą tvirtu padu – juo minant nebebuvo pavojaus pakenkti kaulo tiesiam suaugimui. Tad kai antrąją dieną Guame apvažiavome salą, vėl galėjau vaikščioti negrįstais takeliais ir dar labiau džiaugtis kelione – deja, jau pasukusia į pabaigą…

Guamo istorija:
~4000 m. pr. Kr. – Iš Azijos į Guamą atvyksta pirmieji gyventojai, čamorų protėviai.
1521 m. – Guamą atranda Ferdinandas Magelanas. Ispanija pareiškia į jį pretenzijas (taip pat ir į kitas Marianų salas).
1668 m. – Kartu su kitomis Marianų salomis tampa ispanų Marianų salų kolonija, pavaldžia Naujosios Ispanijos kolonijai (dabartinė Meksika).
1817 m. – Marianų salų kolonija tampa pavaldžia kitai Ispanijos kolonijai – Filipinams.
1898 m. – JAV-Ispanijos karo metu salą užima JAV, ją tiesiogiai ima valdyti JAV laivynas.
1941 m. – Antrojo pasaulinio karo metu okupuoja Japonija. 1944 m. JAV susigrąžina salą.
1949 m. – Guamas tampa JAV teritorija (kolonija), nebepavaldžia kariškiams. Jo gyventojai netrukus gauna JAV pilietybę. Dar po dešimtmečio į salą pradedami įleisti turistai.

 

Kovo 8 d.

---

Grįžimas į civilizaciją

Viršum tupiančio į savo namų oro uostą “salų šoklio” sparno jau regėjau miesto šviesas. Seniai išsiilgtas civilizacijos spindesys po, rodos, begalinių Ramiojo vandenyno tolių. Guamas. Jungtinių Amerikos Valstijų kolonija prie Azijos krantų, arba, jei jau kalbėti visai oficialiai, neinkorporuota organizuota JAV teritorija (unincorporated organized territory).

Atogrąžų saloje pasitikęs oro uostas būtų kuklus pasauliniam didmiesčiui, bet mums tada atrodė milžiniškas. Su “rankovėmis” keleiviams, parduotuvėmis ir ilgais koridoriais. Su daugybe pasų tikrinimo punktų erdvioje salėje – o ne vienu menkučiu koridoriaus šone, kaip trijose pastarosiose mūsų “stotelėse”.

Mums stojus eilėn į terminalą ėmė plūsti jauni japonai. Daugybė jų vilkėjo ryškiais, madingais drabužiais – tik tos mados Tokijuje nuo Paryžiaus, Milano ar Niujorko skiriasi kaip diena ir naktis.

Oficiali kalba anglų, reklamos – japoniškos

Aistė paso tikrinimo laukė neramiai. San Francisko liūtys jos JAV vizos nuotraukoje buvo išplovusios pusę veido. Pareigūnas nusiuntė į atskirą kambarėlį, kur uždavė papildomų klausimų, bet po keliolikos minučių jau ėjome į erdvią atvykimo salę.

Iš autonuomos punkto paimtame turistiniame planelyje hiragana, katakana ir kandzi (trys japonų vartojamos rašto sistemos) aiškiai nusvėrė lotyniškas raides ir anglų kalbą. “Restaurant” – vienas žodis oficialia kalba, o greta galybė reklaminių hieroglifų.

Neįtikėtina žinant, kad vos du procentai iš 175 000 guamiečių – japonai. Užtat keturi iš penkių turistų čia atskrenda tais didžiuliais ir dažnais oro laineriais iš Tokijo, Osakos, Nagojos, Saporo, Fukuokos, Hirošimos, Sendajaus, Niigatos ar Nahos – kiekvienas didesnis Tekančios Saulės šalies miestas turi tiesioginį reisą į Guamą. O štai į už keliolikos valandų oro kelio per vandenyno bangas tūnančią dominiją skrydžių maža – net į Vašingtoną ar Niujorką tektų keliauti su persėdimais.

Sutvarkę formalumus jau riedėjome per lietaus skalbiamą Tamuningą – pagrindinį Guamo kurortą, kartu su kitais dviem miestais, Aganija (Hagatna) ir Tumonu, supantį dvi įlankas. Šalikelėse miegojo uždarytų greito maisto restoranų vitrinos, o centrinę Pale San Vitores gatvę tvieskė neonų šviesos. Vos kelias minutes tetruko kelionė iš A. B. Von Pato oro uosto iki didelio pakrantės viešbučio su baseinu ir visu kitu, be ko neįsivaizduojate “viskas įskaičiuota” tipo kurorto. Nemažame kambaryje vis šnarpšdamas nosį užmigau ir sapnuodamas laukiau, kol Jungtinių Valstijų žemę palies pirmieji ryto saulės spinduliai. “Kur prasideda Amerikos diena” – toks yra taiklus Guamo šūkis, nes kai ta pati septinta ryto pagaliau pasieks sostinę Vašingtoną, Tamuningą vėlei dengs dvidešimt pirmos valandos sutemos.

 

Kovo 9 d.

---

Guamo Romeo ir Džuljeta, ir kodinės spynos meilei pažymėti

Jei ieškotumėt Guamui analogų Europoje – tai būtų Kanarų salos. Nėra čia senųjų civilizacijų griuvėsių ar meistriško grožio gotikos bei baroko statinių, nėra ir gamtos didybės, kaip Havajuose. Keliautojus į šį JAV laivyno forpostą vilioja visuomet šiltas oras, nedaug vėsesnis vandenynas ir vos kelios valandos skrydžio nuo didmiesčio tvankumos.

Kaip ir Kanaruose, kiekviena menka įdomybė Guame pateikta tarsi pasaulinė retenybė, apsupta suvenyrų parduotuvėlių nesustojančioms turistų upėms aptarnauti. Tenerifėje šitų srovių “vanduo” – londoniečiai ar Reino-Rūro aglomeracijos gyventojai, o čia – japonai, su nedideliu korėjiečių prieskoniu. Likusi Azijos dalis švaistytis pinigais atostogoms tropikuose dar negali (arba ir patys gyvena amžinoje vasaroje).

Pirmoji iš susvarbintų Guamo lankytinų vietų mums buvo Dviejų Įsimylėjėlių taškas (Two Lovers Point), nuo kurio aukštos uolos į Tumono įlankos bangas, esą, nušoko legendinė pora (savaime suprantama, juos tokiai lemčiai pastūmėjo jų meilei priešgyniavę tėvai). Dabar uolėtą 122 metrų aukščio krantą karūnuoja grakšti apžvalgos aikštelė kur nebūtume patekę be tris dolerius kainavusio bilieto. Į seklią įlanką bei žydrą debesėliais nusagstytą dangų galima pažvelgti ir pro teleskopus (įmetus monetų). Dar ten – neaišku, ar kada gyvenusius Guamo Romeo ir Džuljetą atmenančios mozaikos. Bei jau labai tikrų porelių prikabinti japoniški įrašai apsilankymui čia pažymėti bei širdelių formos kodinės spynutės.

Įspūdingame jūrų muziejuje – ir jūros gėrybių restoranas

Palikę Įsimylėjėlų Tašką keliems kitiems įsimylėjėliams nuvykome į Underwater World jūrų muziejų. Vietoje mažų akvariumų čia – viena didžiulė vandens talpa, kurios dugne vinguriuoja stiklinis oro pilnas tunelis. Juo eidamas mačiau iš šonų ir virš galvos plevenančias rajas, smėlyje tarp koralų sustingusius ryklius, ir vis praplaukiančius gigantiškuosius gruperius, kurių per pusę tonos sveriantis beveik 3 metrų ilgio kūnas primena prabėgusius dinozaurų laikus – jas išvydus visai nekeista, kad šios milžinės minta ir rykliais.

Antrame aukšte – kiti baseinėliai, kur boluoja medūzos ar iš dugno “olų” galvas kaišioja morenos. Pirmosios Aistei itin patinka, o antrosios – itin šlykščios. Trečiame pastato aukšte esantis prabangus jūros gėrybių restoranas tikrai nesukeltų apetito gamtos mylėtojui.

Su specialiu batu vaikščioti tapo lengviau

Deja, tą trečiadienį manoji sloga visai įsismarkavo ir visus gražiuosius vaizdus regėjau pro tekančias ašaras bei nuolat aukštyn keliamas vienkartines nosinaites, kurių, jau panaudotų, buvo pilnos kišenės. Laimė, daug problemų tądien pavyko išspręsti. Ryte pirmąsyk aplankėme viešbučio rekomenduotą Daktaro kliniką. Priešingai nei gretimoje didžiojoje Memorialinėje ligoninėje, čia noriai priimami žmonės iš šalies – nors spartietiškas laukiamasis buvo pilnas, ilgai sėdėti neteko. Mane apžiūrėjo, pasvėrė, išmatavo (juk nežinojau savo matmenų pėdomis ir svarais). Davė baltą kaukę ant veido (Azijoje nemandagu sergant šitokių nedėvėti ir leisti į orą bacilas) ir liepė sugrįžti vakarop.

Antrąsyk į kliniką nuvykome jau po didžiojo akvariumo ir pietų. Peršvietė koją rentgeno spinduliais – kaulas nepasislinko, bet lūžis nelabai gražus. Dovanojo specialaus binto (mat vaistinėje buvo pasibaigęs), pardavė batą su nelanksčiu padu. Kelionėje jis itin pravertė, nes nebereikėjo stengtis statyti kojos atsargiai, galėjau ramiai žingsniuoti net ir per akmenis, kurių nelygus paviršius nebegrasė perskirti piršto lūžio vietoje. Už viską sumokėjom mažiau, negu tikėjomės, prisiklausę apie be galo brangią JAV sveikatos apsaugos sistemą.

Kadangi medicininiai reikalai neleido nutolti nuo šalies sostinės, tą dieną apžiūrėjome patį miestą, likusią Guamo dalį pasilikdami rytdienai.

Kuklios, bet tvarkingos Aganijos įžymybės

Pradėjome nuo senojo ispanų Aguedos forto griuvėsių ant kalvos prie sostinės Aganijos. Priešingai didžiajai Okeanijos daliai, kurią dar 1850 m. valdė įvairūs karaliukai, Guamas kolonizuotas dar XVII a., kai pro čia Ispanijos karaliaus vardu plaukė Ferdinandas Magelanas, netoliese, Filipinuose, gavęs galą, ir savo padėjėjui baskui Chuanui Sebastianui Elkanui bei jūreiviams palikęs garbę tapti pirmaisiais apkeliavusiais pasaulį žmonėmis.

Kaip ir visos Jungtinės Valstijos, Guamas daugiatautis, bet kas trečias tenykštis žmogus yra čamoras. Tai – dar viena Mikronezijos tautų, pasklidusi po ilgąjį Marianų salyną: Guamą ir šiauriau plytinčią kitą nutolusią JAV valdą – Šiaurės Marianus. Istorijos girnos pasigailėjo čamorų labiau nei havajiečių ir apie pusė jų (deja, dažniau vyresnieji nei jaunimas) tebekalba senąja savo kalba. Nebe visai tokia, kokią ją girdėjo Magelanas: tris amžius trukęs ispaniškasis periodas pakeitė net čamoriškus skaitvardžius: seniau jie skaičiuodavo gyvus ir negyvus, ilgus ir trumpus daiktus skirtingai, o dabar viskam sako “Unu”, “Dos”, “Tres”, “Kuåttro'”, “Singko'”…

Čamorų simbolis, besipuikuojantis Šiaurės Marianų herbe ir vėliavoje – latė akmuo (latte). Tiksliau – du akmenys: storas riedulys, uždėtas ant ilgo ir plonesnio. Senųjų Guamo “trobų” šiaudiniai stogai laikydavosi ant bent šešių šitokių akmeninių stulpų, mat sienų jos neturėdavo. Stogai, gindavę senovės čamorus nuo liūčių, nupuvo, o patvarūs latė akmenys liko riogsoti laukuose, panašiai, kaip Nan Madolas ar Velykų Salos moai sklulptūros, taip ryškiai primindami senąją civilizaciją, neatpažįstamai pakeistą vis naujų kolonizatorių ordų, kad net šių dienų archeologai Guamo priešistorėje išskiria “ikilatė”, “tradicinį ikilatė” (1 – 1000 m. po Kr.) ir “latė” (1000 – 1521 m.) periodus.

Aštuoni latė “stulpai” simboliškai perkelti į sostinę Aganiją ir stūkso Latė akmenų parke ispaniškojo forto papėdėje. Menkas parkelis vienintelis rodė čamorišką šio miesto prigimtį. Netolimoje aikštėje, kurios pavadinimas (Plaza de España) tebeprimena iki 1945 metų ją puošusius Ispanijos gubernatoriaus rūmus – balta katalikiška Dulce Nombre de María arkikatedra, priešais – paminklas Popiežiui Jonui Pauliui II. Guame katalikų – 85%. Jei JAV religija skaldo net tas pačias rasines grupes, tai čia ji vienija kardinaliai skirtingas. Kovo 9-oji buvo Pelenų trečiadienis, todėl daugybės žmonių – nuo klinikos darbuotojų iki sporto žinių vedėjo televizijos ekrane – kaktas dabino juodi kunigo ranka nubraižyti kryžiai.

Eidami arčiau vandenyno atsidūrėme čamorų turguje, garsiai šurmuliuojančiame kiekvieną trečiadienį. Skambėjo dainos, minios apsuptoje scenoje šoko merginų grupė. Aplinkui – prekybos nameliai ir pavieniai ant lauko stalų gėrybes išsidėstę prekeiviai. Tik, deja, daugiau nei čamoriškų dirbinių ten įprastinių suvenyrų bei kiniškų prekių. Nusipirkau daugiafunkcį “šveicarišką” peiliuką, mat jis tekainavo dolerį.

 

Kovo 10 d.

---

Turistai laukia žuvų, o už lango priplaukia… nardytojai

Saulėtą (ir vėl) kovo 10 dieną išsileidome į kelionę aplink 541 km² ploto (maždaug kaip Vilniaus miestas) salą. Piečiau sostinės jūros tiltu sujungta su krantu aplankėme Povandeninę observatoriją (Undersea observatory). Kartu su japonų mokyklinukų grupe sraigtiniais laiptais nulipusius į pastato “rūsį” 11 metrų gylyje už 24 panoraminių langų žiedo pasitiko žuvelių kolonijos, melsvi vandens toliai ir gelsvas smėlio dugnas. Kaip zoologijos sode – tik ne gyvūnėliai čia įkišti į akvariumą: tai žmonės užsidarę stikliniame narve, o žuvims priklauso visas vandenynas. Be to, stebėjimas čia abipusis: gretimose seklumose mokoma nardyti ir naujai iškepti narai itin mėgsta iš kitos vitrinų pusės pažvelgti į Observatorijos klientus. O patyrę plaukikai čia barsto maistą – kad žuvelės priplauktų arčiau žiūrovų.

Netolimi paplūdimiai mena Antrąjį pasaulinį karą, kai amerikiečių pajėgos 1945 m. sugrįžo į 1941 m. japonų okupuotą Guamą, tuomet pervadintą Omija Džima (Didžiosios Šventyklos Sala). Asane ir Agate likę menki skerdynių likučiai: kelios olos, vandenyno link nukreipti pabūklai. Viskas tvarkingame nacionaliniame parke su gražiais takeliais, paminklais. Ramiai ir visiškai vieni pasivaikščiojome tomis tykiomis pakrantėmis.

Fortų liekanos iš auksinės ispanų galeonų eros

Pietinė Guamo dalis – erdvūs tušti plotai, kur tarp kalvų pajūryje įsispraudę keli kaimai. Viena šitokių gyvenviečių – Umatakas. Čia 1521 m. išsilaipino Ferdinandas Magelanas. Išvydęs, kaip valtelėmis priplaukę čamorai siaubia jo laivą, legendinis keliautojas praminė Marianus Vagių salomis (Islas de Los Ladrones). Nepaisant negarbingo pirmojo kontakto su Europa, palei įlanką stovi nedidelis obeliskas ekspedicijos aplink pasaulį kapitonui.

Viršum įlankėlės dunkso ispaniškai tebevadinami Nuestra Señora de la Soledad forto griuvėsiai. Į vandenyną nukreipti patrankų vamzdžiai sužadino vaizduotę: štai čia prieš tris šimtus metų bangas skrosdavo didieji Ispanijos galeonai, gabendavę brangius krovinius tarp Meksikos ir Filipinų. Budrūs sargybiniai iš kuorų stebėdavo, kad joks korsaras nepasigvieštų Burbonų dinastijos nuosavybės. Guamas tada valdytas iš Mechiko, kurio barokinis senamiestis ir Vėliavos aikštė nuo šito forto ne ką arčiau, nei patys karalių rūmai Madride. Bet vandenynų prekybos eroje atstumas skaičiuotas ne kilometrais ir ne myliomis, o jūroje praleistomis savaitėmis. Meksikon, anapus Ramiojo vandenyno, didieji burlaiviai keliaudavo tiesiai, o į Seviliją ar kitus indėnų auksu finansuotus Ispanijos uostus tekdavo sukti aplink visą Afriką.

Paskui atėjo 1815 metai: Napoleonas palaužė jau gana trapią Ispanijos galybę, ir jos keturios vicekaralystės Amerikoje pasuko savais keliais, nepalikdamos Burbonams nė kolonijinio perlo – Naujosios Ispanijos, virtusios Meksika. Didžiausią planetos vandenyną raižantys galeonai liko tik praeities miražas, Umatako fortas nunyko. Dabar priešais – tik vandenys, tik gražus tiltas per upelį ir švento Dionizijaus bažnyčia.

JAV tapimas supervalstybe prasidėjo Guame

Guamas regėjo XVI a. galingiausios pasaulio Imperijos galutinį žlugimą ir kartu – pagrindinės XX a. supervalstybės iškilimą. 1898 metų birželio 20 d. JAV jūrų pėstininkų kurioziška invazija nė nesulaukė atsakomųjų šūvių: mažytis ispanų garnizonas manė, kad amerikiečiai patrankomis tik saliutuoja. Ispanijos galybė tada buvo jau tokia sutrūnijusi, kad paskutinę žinią savo valdiniams Guame karalystės valdžia buvo perdavusi tik balandį, kai joks karas dar nevyko.

Tą karštą vasaros dieną JAV prisijungė prie kolonijinių šalių. Iki tol ji tik pagal dar 1831 m. mirusio prezidento Džeimso Monro doktriną sergėjo Amerikos žemyną nuo Europos bandymų vėl jį pasiglemžti sau. Ir su ispanais 1898 m. kariauti ėmė dėl jų represijų prieš Kubos kovotojus už laisvę. Bet štai Guamas tapo pirmąja užjūrio kolonija, pirmąja gyvenama valda toliau to, ką valdyti buvo JAV “prigimtinis likimas” (Manifest destiny). Po metų Manilos mūšyje krito ispaniškieji Filipinai, dar po metų JAV prisijungė Havajus.

Naujai užimtas valdas stebėjusioje Salų tarnyboje dirbo ir kapitonas Džonas Peršingas. Kai po dviejų dešimtmečių, 1918 m., šio žmogaus vadovaujama JAV “ekspedicinė kariuomenė” Prancūzijos mūšių laukuose padėjo tašką Pirmajam pasauliniam karui, tai buvo tik Guamo įvykių tąsa. Iš grupelės buvusių kolonijų, nežinia kaip gebėjusių išsilaisvinti nuo Britanijos, iš pasaulio periferijos, JAV tada tapo vienu jo centrų, gebančių veikti bet kurioje pasaulio vietoje neprasčiau, nei patys britai.

Kriokliai, siaubo kambarys, japonų partizano ola – su vienu bilietu

Pietinė Guamo pakrantė – labiau čamoriška, šiek tiek primenanti likusią Mikronezijos dalį. Pietavome chaotiškame dešrainių “restorane” netoli varganai atrodančio kaimelio. Aišku po Čiuko viskas atrodė tvarkinga.

Palikome automobilį prie Talafofo krioklių, tarp besiganančios kiaulių šeimynėlės. Patys dviejų kaskadų kriokliai čia supami keisto pramogų parko. Į kainą įeina “skrydis” virš upės mažuose lynų keltuvo vagonėliuose. Apačioje ramiai pasivaikščiojome prie šniokščiančių vandenų.

Greta žemutinės kaskados aplankėme mažą muziejėlį, kurio eksponatai – ant rankų pirštų suskaičiuojamos freskos, kiekviena atspindinti skirtingą salos epochą.

Paskutiniosios sienos išdabintos įnirtingais Antrojo pasaulinio karo mūšiais sausumoje ir vandenyje. Paskui patys nukėblinome iki vietos, teoriškai atmenančios tą karą: olos, kurioje Šoičis Jokojus (Šoiči Jokoi), Antrojo pasaulinio karo japonų seržantas, gyveno iki pat 1972 m. Imperinės Japonijos kultūroje pasiduoti buvo nesuvokiamai negarbinga – geriau jau žūti kare ar bent pasidaryti galą sau. Šitaip negarbinga, kad Imperijai kapituliavus šimtai jos kareivių likę už fronto linijos tęsė konfliktą. Kas kovėsi tarsi partizanai, o kas tiesiog slapstėsi, manydami, kad Imperatoriaus Hirohito kalba, kurioje jis atsisakė savo dieviškumo – daugų daugiausia eilinė amerikiečių propaganda. Tokie atskalūnai svajonėse regėjo laiką, kai niekuomet kare nenugalėta Japonija atsities, frontas vėl pasistums į pietryčius, ir jų pagalbos labai reikės išsilaipinusiems desantininkams, kad virš Omija Džimos skambant “Kimigajo” melodijai vėl suplazdėtų tekančios saulės vėliava.

Tiesa, tikrąją seržanto slėptuvę jau seniai nuplovė taifūnas, o mes teaplankėme jos kopiją. Džiunglių tankmę, kurioje japoną tik po dvidešimt aštuonerių spartietiško gyvenimo, žolių valgymo ir primityvios medžioklės metų, aptiko vietos gyventojai, ten pakeitė takelis, greta jo – mažas traukinukas tiems, kas pavargtų žingsniuodami tuos kelis šimtus metrų.

Lynų vagonu, pakeliui stabtelėjusiu dėl dingusios elektros, grįžome į aukštutinę parko terasą. Nuo apžvalgos bokšto pasigėrėjome kalvotu peizažu ligi pat toliuose tyvuliuojančio vandenyno. Dar šalimais – siaubo kambarys su praeiviams iš garsiakalbių skambančiais žodžiais “Laikykite vaikus prie savęs, jie maži ir būtų puikus užkandis”.

Tarp gyvatvorių skulptūros demonstruoja Kamasutros pozas

Bet užvis labiausiai Tafalofe pribloškė meilės parkas: palei gyvatvorėmis įrėmintus takelius ten išrikiuotos baltos skulptūros. Tarsi kokios klasikinės romėnų ar graikų deivės – bet daug atviresnės. Vienur moteris gašliai išsiskėtusi, kitur atvaizduota tik apatinė jos dalis. Einame toliau – gipsinės figūros štai jau mylisi įvairiausiomis pozomis. Čia ir 69, ir du vyrai su viena moterimi, ir tai, ką europiečiai vadina iškrypimais.

Kai jau galvojau, kad viską matėme, priėjome paaugliškas fantazijas primenančius aparatus. Čia lankytojai suka specialią rankenėlę, o dvimatė metalinė vyro figūrėlė tuomet kiša savąjį organą į geležinę moterį. Greičiau suki – ir seksas greitesnis. Na ir pagaliau link išėjimo iš parko – du vienodi antropomorfiški šunys, galbūt japonų animacijos herojai. Jie nesimyli – likau nesupratęs, kaip jie čia susiję. O Aistė išvis nesuvokė, kas į tokią vietą gali eiti: juk nepilnamečiai bent oficialiai čia neįleidžiami (tiesa, prižiūrėtojai prie įėjimo nebudi).

Japonai su vakariečiais turbūt ir čia visai “pasiklydę vertime”. Juk net sintoistų šventyklose yra penių skulptūros, o kasmečiame “Plieninio falo festivalyje” (Kanamara macuri) religinė procesija per Kavasakio miestą Japonijoje neša didžiulę lyties organo imitaciją.

Smagiai pasijuokę grįžome automobilin. Tafalofo krioklių parkas – tikras Guamo veidrodis. Į vieną vietą čia gebėta suplakti tai, ką tesieja vienas vienintelis faktas: tai gali privilioti turistus. Bet per ten praleistas pusantros valandos lankytojų matėme vos keliolika…

Į JAV kariuomenę uoliausiai stoja neamerikiečiai

Jei išgirdus žodį “Amerika” prieš akis iškyla baltaodžių pilni miestai su getais, hiphopo ritmu gyvenamais juodaodžių – tuomet Guamas ne tik geografiškai, bet ir kultūriškai – nebe Amerika. Europos kilmės žmonių čia – vos 7 procentai, Afrikos kilmės – nėra net vieno procento. Be silpną daugumą sudarančių čamorų saloje vyrauja filipiniečiai (26,3% gyventojų) – juk archipelagas anapus Filipinų jūros irgi buvo ispanų, amerikiečių, ir tik kai 1946 m. jis tapo nepriklausomu salų keliai išsiskyrė. Dar 11,3% guamiečių (ar jų tėvai, seneliai…) imigravę į šią turtingiausią Mikronezijos dalį iš kitų Ramiojo Vandenyno salų. Daug jų čia atvyksta studijuoti, mat Guamo universitetas, kurio triaukščius bendrabučius regėjome Mongilao miestelyje rytų pakrantėje – prestižiškiausias Mikronezijoje. Atmenant moksleivius iš gretimų salų it magnetas traukiančią Čiuko Xavier mokyklą – tai tikras Ramiojo Vandenyno Oksfordas, nūnai turintis 3000 studentų. Paskutinė didesnė Guamo bendruomenė – ne Filipinų kilmės azijiečiai (6,3%).

Kiti salos demografiniai rodikliai irgi neprimena šiuolaikinių Jungtinių Valstijų: štai viena moteris čia susilaukia vidutiniškai net keturių vaikų.

Nepaisant šitokių skirtumų, didesnė dalis Guamo vyrų pasišvenčia ginti Dėdę Semą JAV kariuomenėje nei bet kurios iš 50 valstijų piliečių. Visa šiaurinė salos dalis – ją aplankėme paskiausiai – išdalinta karo bazėms. Ir laivynas, ir oro pajėgos čia turi savas. Iš už debesų atsklindantis naikintuvų eskadrilių reaktyvinių variklių gausmas Guame nieko nestebina.

Iki XX a. vidurio dėl savo karinės reikšmės Guamas net buvo uždara teritorija – turizmas draustas. Ir šiandien tūkstančių karių aptarnavimas – antrasis pagal svarbą ekonomikos ramstis, tad vietos verslininkai įnirtingai stengiasi, kad kuo daugiau iš federalinio biudžeto valstybės gynėjams mokamų atlyginimų pasiliktų saloje. Prie vienų vartų į Anderseno oro pajėgų bazę pastatytas McDonald’s restoranas, prie kitų – Pizza Hut.

Įspūdingas Guamo kapines turistiniai bukletai užmiršę

Grįžę trimiestin išlipome prie Laisvės statulos kopijos. Aišku, mažytės, pastatytos skautų berniukų, žvelgiančios į vandenin besileidžiančią saulę ir ore dūzgiantį karinį sraigtasparnį atlapomis durimis. Visi monumentai ir paminklai Guame – mikroneziškai mažučiai (tai ne visada nuspėtum pagal didingus jų aprašymus turistams).

Bene vienintelis statinys, kuris įspūdingai atrodytų ir didmiestyje, buklete turistams kaip tik neaprašytas. Tai – Aganijos katalikų kapinės ties vakariniu išvažiavimu, netoli gubernatoriaus būstinės. Jų baltas kolumbariumų eiles, nuo gatvės pusės iščiustytas masyviomis šventųjų statulomis, klasicistinėmis kolonomis ir frontonais, išvydome dar ryte, ir negalėjome negrįžti aplankyti jau temstant.

 

Kovo 11 d.

---

Tolimoji JAV valda Guamas tęsė gyvenimą lėtu turistiniu ritmu. Pale San Vitores gatvėje žibėjo neoniniai hieroglifai. Japonės moksleivės turškėsi blausiai apšviestame viešbučio baseine. O mes, lydimi Irako kare galvas sudėjusių guamiečių žvilgsnių iš oro uoste iškabintų didžiulių memorialinių nuotraukų ir supami tų, kuriems trumpos atostogos, deja, jau baigėsi, po trumpo miego kulniavome į “Continental Airlines” lėktuvą Guamas-Tokijas. Dar valandėlė ir štai orlaivio važiuoklė jau paliko “Nenuskandinamojo Amerikos lėktuvnešio” (tokia Guamo pravardė) paviršių.

---

Kiti straipsniai iš medaus mėnesio kelionės po Ramųjį Vandenyną

1.Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį (įžanga)
2.San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas
3.Havajai – stebuklinga gamtos didybė
4.Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis
5.Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų
6.Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis
7.Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka
8.Guamas: Azijos Kanarai
9.Tokijas: drebantys 37 milijonų japonų namai

Komentuoti

Čiuke praleistos trys dienos – neabejotinai nykiausios mūsų Medaus mėnesio akimirkos.

Purvinomis ir sklidinomis balų gatvėmis automobiliai čia juda ne ką greičiau už pėsčiuosius. Apie nusikalstamumą bei klestintį alkoholizmą trimituoja ir vietiniai, ir turistai.

Prieš 70 metų Čiukas buvo viena svarbiausių Antrojo pasaulinio karo japonų tvirtovių. Pagrindinėje Veno saloje aplankėme jų ryšių centrą – nūnai prabangiausią Mikronezijos mokyklą, kurios visi mokytojai – užsieniečiai, bet pamokos vyksta Lietuvos kaimo mokyklų lygio nesiekiančiose klasėse. Dar – nešvankiais grafičiais išrašinėtą švyturį, pabūklą oloje. Sumokėjome ne vieną dešimtį dolerių, kuriuos spėriai renka paveldo netausojantys jo šeimininkai.

Kitose salose yra daugiau nykstančio karo paveldo, bet minčių ten vykti teko atsisakyti – su anais žemvaldžiais susikalbėti net vietiniams nepavyksta.

Turtingus vakariečius į Čiuką traukia tai, kas po vandeniu. Ramūs didelės jo lagūnos vandenys slepia ištisą Antrojo pasaulinio karo japonų laivyną. Dugne taip pat rymo tankai, naikintuvai, boluoja kaukolės…

Bet man prie sulaužyto piršto prisidėjo stiprėjantis peršalimas, tad jau ir sausumoje laipioti nuo liūčių pažliugusiomis kalvomis buvo iššūkis. Reti skrydžiai lėmė, kad būtent Čiuke turėjome praleisti tris dienas. Daug ilsėjomės.

Dėl to sau skirto “Nardymo po nuskendusius laivus sostinės” titulo viešbučiai – ne pagal kokybę brangūs. Ten nėra baseinų ar sporto salių, o restoranai dirba tik tam tikromis dienos valandomis. Mūsiškiame pagrindinė pramoga (be nardymo) buvo videonuoma.

 

Kovo 5 d.

---

Skurdo, korupcijos ir nusikaltimų lagūna

Jei kas prasiveržia į platųjį internetą apie tolimąjį Čiuką tai – žinios apie skurdą ir nusikaltimus. Ir dar apie paskandintą japonų laivyną jo didelėje lagūnoje, it laimės žiburys viliojantį turtingus nardymo gerbėjus į šį Dievo pamirštą užkampį.

Paieškokite keliautojų forumuose informacijos apie tokius žiniasklaidos baubus kaip Iranas ir įsitikinsite, kad dauguma komentarų – teigiami. Išdrįsę ten nuvykti, jei tik nusiteikia tam tikriems nepatogumams, gauna begalę teigiamų įspūdžių, o terorizmo rizika daug menkesnė nei įsivaizduoja įpratusieji užsienio šalis regėti pro turistinių autobusų langus. Pats esu savarankiškai keliavęs ir toje pačioje Bašaro Al Asado tvirtos rankos gniaužiamoje Sirijoje, ir “religijų katile” Libane ar niekaip etninių skirtumų neperkopiančiame Kosove. Visur pasitikdavo turizmo nenugairintas įdomių vietų grožis, žmonių draugiškumas.

Apie Čiuką mūsiškė žiniasklaida nepraneša nei blogo, nei gero – per toli ir per menka ši rifų apsupta didžiulė lagūna su pabirusiomis keliasdešimčia gyvenamų salų. Bet internetas – pasaulinis.  Visų kaip vieno – nuo turistų iki Mikronezijos piliečių – pasisakymai ten tik blogi, geriausiu atveju neutralūs, kupini gailesčio ir teisinimų čiukiečiams. Štai vakarietis savanoris dirbęs žymioje Xavier mokykloje pasakojo, kaip Čiuko aukščiausiojo teismo pirmininkas organizavo teismo inscenizaciją, kurioje mokiniai galėjo pasijusti advokatais – esą net ir šiame vaikų žaidime nugalėtoją nulėmė korupcija. Mikroneziečiai šaukia apie kitas jų salas siaubiančius nusikaltėlius iš Čiuko.

Pirmasis įspūdis patvirtino internetinius skundus

Jeigu kas iš bendrakeleivių dar turėjo kažkokių iliuzijų, dulkėtas oro uostas ir purvu padengta aikštelė priešais jas vis labiau naikino. Važiuojant viešbučio mikroautobusu, keleiviams teko laikyti neužsidarančias duris. Tai – ne taip pavojinga, kaip atrodo: juk neįtikėtinai duobėtomis, purvu apneštomis Čiuko sostinės Veno gatvėmis jis riedėjo nė kiek ne greičiau, nei bėga žmogus. Jungtinių Valstijų finansuojamas pagrindinės gatvės dangos keitimas stringa.

“Truk Stop Hotel” laukė dar vienas nusivylimas. Paklausti apie galimybes aplankyti japonų karinius įtvirtinimus, nusėjusius šį kadaise puikiai įtvirtintą salyną, šio verslo šeimininkai tik šyptelėjo. “Čia – Mikronezija” – sakė (nors turbūt turėjo sakyti “Čia – Čiukas”, nes Ponpėjuje tvarkos daugiau). Viskas privatu, o savininkai kiekvieną kartą iš turistų reikalauja vis kitos pinigų sumos: dešimčių, kartais šimtų dolerių. Derybos trunka itin ilgai. Vien plaukimas į tas salas daug kainuotų, o ir šitiek sumokėję keliautojai, būna, lieka nieko nepešę. O Mikronezijos turistiniuose bukletuose jos pristatomos kaip įdomybės, apie kliūtis patekti nė žodeliu neužsimenama…

Dešimtys paskandintų japonų laivų – vienintelis Čiuko turtas

Visa Čiuko laimė, kad kai kūrėsi jų teisės sistema, vietiniai nė nesvajojo apie SCUBA nardymą ir niekaip neišsidalijo tų vandenyno dugno vietų, kurių joks atoslūgis neatidengia. Todėl visos japoniško “Perl Harboro” – JAV operacijos “Hailstone” – pasekmės viešos. Armada plieninių skenduolių, kur iškabos tebekaba ir net puodeliai stovi kur stovėję. Ką japonai 1941 m. pradėjo, amerikiečiai čia 1944 m. vasario 17 dieną pabaigė, pasiglemždami 45 laivus bei 270 lėktuvų, pražudydami per 2000 japonų karių – ne visi jie spėjo suvokti, kas vyksta, ir vos kelis iš pagrindinio Imperijos salyno atplukdytus naikintuvus spėjo paruošti skrydžiui. Dalis istorikų teigia, kad būtent tądien Čiuke nulemtas liūdnas Japonijos likimas Antrajame pasauliniame kare.

Deja, nuo manęs aną laivyną paslėpė lagūnos bangelės – sveikata neleido pasvajoti apie mokymąsi nardyti. Sekmadieniais parduotuvės uždarytos ir binto nusipirkti nebuvo kur – teko paaukoti marškinėlius, juos suplėšyti ir taip sutvarstyti sutinusį ir pajuodusį pirštą. Maža to, pradėjo kibti sloga ir viešnagei šioje “Ramiojo vandenyno kloakoje” slenkant tolyn jaučiausi vis blogiau.

Ne pagal jo spartietiškumą nepigiame viešbutyje praleidome tris dienas: šitame pasaulio krašte skrendi ne tada, kada nori, bet tada, kai skrenda lėktuvai. Tai buvo ramus laikas, kurį leidome viešbučio numeryje bei kiemelyje, tokiame skurdžiame Lietuvos standartais, bet šitokiame turtingame palyginus su už pastato sienos plytinčia purvo dykyne.

 

Kovo 6 d.

---

Prapliupus lietui gatvės virto ežerėliais

Vieną dieną užsirašėme į ekskursiją išklibusiu mikroautobusu po salą. Vienintelę kelionę, kurią viešbutis galėjo pasiūlyti, nes su Veno salos žemvaldžiais jie dar palaiko šiokį tokį ryšį. Sudaužytas mikroautobuso veidrodėlis rėkte rėkė, jog tik labai ribotą: kaip pasakojo vairuotojas Pis (vairuodamas vis darinėjęs dureles, kad nusispjautų), mašiną apdaužė kelią pastoję švyturio, kurį turėjome lankyti ekskursijos metu, savininkai, mat už turistų apsilankymą buvo sumokėta tik vienam šeimininkų, o yra dar du.

Lietus gatves buvo pavertęs upėmis ir ežerais – kanalizacija, Europoje išrasta dar senovės romėnų, čiukiečiams mažai žinoma, o ir ten, kur ji įrengta, nuolat užsikemša ir dvokia (net mokyklos kartais dėl to uždaromos). Šalikelėse bolavo dar daugiau metalo laužu virtusių mašinų nei kitur Mikronezijoje, ir net ištisa tokiom pat atliekom tapusi degalinė.

Pirmoji lankytina vieta, į kurią mus atvežė – Xavier vidurinę mokykla, įrengta tarp bunkeriškų baltų buvusio japonų karo ryšių centro sienų. Liūties pabaigos laukėme tamsioje sporto salėje, kur ant apsilaupiusių sienų kabojo vienišas krepšinio lankas nuplyšusiu tinkleliu. Bet ne, tai ne ta mokykla, kurion žygiuoja eilinių čiukiečių vaikai. Xavier katalikiška mokykla-internatas – itin prestižinė, čia savo atžalas siunčia visos Mikronezijos ir net Maršalo salų turtingieji. Bet užsieniečiai mokytojai angliškas pamokas veda atokių Lietuvos kaimų pradines mokymo įstaigas primenančiose klasėse. Turistams parodoma freska “Karas rojuje” (“War in paradise”) ir vaizdas iš balkono į kalvos viršūnėje tarp medžių stūksantį japonų švyturį (“Čiukas”, beje, reiškia “Kalnas”).

Žemvaldžiai pinigus renka, bet paveldo netausoja

Į tą statinį, tą prakeiktąją 1944 m. vasario naktį rodžiusį kelią visiems japonų krovininiams ir kariniams laivams artyn būsimo jų negilaus kapo, ir nuvažiavome. Jei taip galima pasakyti, mat vairuotojas automobilį paliko pakalnėje, o toliau kopėme šlapiu, vos pramintu takeliu per džiungles. Sunku buvo – ne tiek skausmas kliudė, kiek baimė pakeisti piršto kaulo padėtį, dėl ko kelionės pabaiga būtų pasunkėjusi. Laimė, padėjo vairuotojas.

Pusiaukelėje stovinčioje troboje susimokėjome dvidešimt dolerių, dar išvydome bunkerį ir seną patranką. Pats švyturys labai apleistas, aprašinėtas nešvankiais užrašais – turbūt tų tuntų vaikų, laipiojusių šlaitu aplink mus. Bet vaizdas iš viršaus – nuostabus, regėjome artėjančią nuają tropinę liūtį (to pliaupimo ribos buvo be galo ryškios), o paskui pirmame švyturio aukšte laukėme jos pabaigos.

Aplankėme ir dar vieną panašiai apleistą vietą, kurios savininkui labiausiai rūpėjo susirinkti dolerius – japonų pabūklą, besiilsintį ant surūdijusių statinių oloje, anais laikais slėpusioje Tekančios Saulės šalies karius. Beje, prieš ekskursiją, už kurią viešbučiui sumokėta atskirai, niekas neįspėjo, kiek dar papildomai reikės mokėti už įdomybių lankymą jų savininkams.

Čiuko turizmo pramonės kainos panašios į Havajų, o kokybė prastesnė, nei dauguma keliauti mėgstančių Lietuvos žmonių galėtų įsivaizduoti. Ak, tas keistasis išteklius, tie žuvę laivai lagūnoje, dviejų štai jau prieš 70 metų besigalynėjusių imperijų palikimas, iš kurio didybės dabar neįdėdami jokių pastangų pinigus kraunasi vietos žemvaldžiai. Kraunasi ir, deja, dažnai čia pat prageria – ir doleriai vėl iškeliauja užsienin, o alkoholizmas dar labiau karaliauja lagūnoje.

O kadaise Čiuke gyveno daugiausiai japonai…

Nežinia koks dabar būtų šitas salynas, jei istorijos vingiai būtų kitaip pasisukę ir vietoje keturių baltų žvaigždžių vandenyno mėlio fone virš jo plazdėtų vėliava su raudona saule baltame fone – “hinomaru”. Japonijos kolonizacijos čia būta tokios intensyvios, kad per keliolika metų japonai skaičiumi Čiuke buvo pralenkę čiukiečius. Sunku įsivaizduoti, kaip tuomet čia viskas atrodė, turbūt buvo daug tvarkingiau. Bet štai Imperiją sudraskė karas ir jos valdiniams teko grįžti tris tūkstančius kilometrų į vakarus (žvelgiant iš Okeanijos salynų, Japonija yra vakarai, o Amerika – rytai).

Be rūdijančių pabūklų ir trūnijančių bunkerių japonus Čiuke dar atmena už žmogų žemesnis paminklėlis pakrantėje, prie kurio mikroautobusas stabtelėjo važiuodamas link viešbučio. Jis neįsivaizduojamą galybę kartų menkesnis už panašų skaičių gyvybių pasiglemžusio tikrojo Perl Harboro memorialus. Havajai – JAV, vienas civilizacijos centrų, o Čiukas – gilus jos užkampis.

Tiesa, Okeanijos kultūros ir šiaip neteko neįtikėtinos daugybės žemių: ne tik Havajai šiais laikais – grynos JAV su egzotikos prieskoniu, bet ir didžiausiose Naujosios Zelandijos salose maorius pakeitė anglų palikuonys, Naujojoje Kaledonijoje ar Taityje gausu išeivių iš Prancūzijos, Fidžyje pusė žmonių – indai, o Taivane, kurio stačius uolėtus krantus prieš du tūkstantmečius paliko Okeanijos tautų protėviai, dabar – beveik vien kiniški veidai. Todėl tikriausiai džiugu, kad Mikronezija pilnai grąžinta patiems mikroneziečiams.

 

Kovo 7 d.

---

Kaip pėsčiomis po Veną vaikščiojome

Pirmadienį ekskursiją pėsčiomis sau suorganizavome patys. Aistė nejaukiai jautėsi, matydama į savo krepšelį įbestus aplinkinių žvilgsnius. O gal jie tiesiog mintyse juokėsi iš mano šlubčiojimo. Aplankėme dvokiančią parduotuvę, kur pirmąjį paimtą sulčių buteliuką teko nešti atgal lentynon kai išvydome, jog galiojimo laikas jau seniai pasibaigęs. Dar – kinų restoraną: stebėtinai padorų, su vaizdu į mažytį uostą. Ilgųjų katerių ten plaukiojo dar daugiau, nei Madžūre ar Ponpėjuje, nes juk Čiukas yra ne viena didelė sala, apsupta salelių, o kelių didesnių salų grupė. Beje, po didelių liūčių veikiausiai kiekvienas namas tampa savotiška sala, juk štai ir dabar, praėjus jau nemažai laiko po paskutinio lietaus, gatvėmis buvo sunku žingsniuoti dėl milžiniškų purvino vandens sklidinų duobių. Apie šaligatvius, aišku, nėra ko nė svajoti.

 

Kovo 8 d.

---

Sugedus lėktuvui sėdėjome prie pakilimo tako

Antradienio rytą turėjome palikti Čiuką – Aistė šio momento nekantriai laukė. Bet koją pakišo lėktuvo gedimas ir amerikiečių įgulos pareigingumas. Jau sulipusiems į “salų šoklį” pilotas pranešė, kad sugedo indikatorius, rodantis, ar išsiskleidę užsparniai. Skristi galima – bet nesaugu, juk jei užsparniai leidžiantis neišsiskleis, pilotas to nesužinos. “Gal šiame oro uoste bus reikiama detalė” – tarė lakūnas, o mes tik šyptelėjome. Aišku, atsarginių dalių Čiuke nebuvo ir keleiviai vėl išlipo – dar 7 valandoms, kol “Continental Micronesia” suorganizavo naują lėktuvą ir atskraidino jį iš savo bazės Guame.

Čiuko oro uoste nėra nė vienos parduotuvės, prekeivio ar net gėrimo automato, todėl čia aviakompanijų pareiga rūpintis atidėto reiso keleiviais turi ne tik piniginę, bet ir tiesioginę prasmę: jei ne iš lėktuvo suneštos skardinės, būtų tekę kęsti troškulį. Čiukietė darbuotoja be jokio vakarietiško subtilumo apramino dėl atidėjimo sunerimusius į skurdų oro uosto pastatą grąžintus keleivius: “Ką, jūs norite, kad lėktuvas sudužtų?”.

Skaitėme knygas ir ėjome į lauką – saugumo reikalavimai Čiuke nėra perdėti ir iki jau sutemus danguje tarp žvaigdžių sužibo mūsų pasiimti atskriejančio orlaivio navigacinės lempos, galėjome vaikščioti net po lėktuvų aikštelę (joje, aišku, tebestovėjo vienintelis mūsiškis sugedęs Boeing’as). Kiti keleiviai susėdo ant žolės. Vieną grupelę sudarė kostiumuoti mormonų misionieriai – gal penkiolika. Tikriausiai jie grįžinėjo iš misijų, kuriose kiekvienam mormonų vyrui rekomenduojama tarnauti porą metų. Vaikšto misionieriai poromis po du, už tūkstančių kilometrų nuo gimtųjų miestelių, esančių kur nors Jutoje ar Aidache, ir pasakoja aplinkiniams apie savo tikėjimą, apie pranašą Mormoną ir Džozefą Smitą, esą atradusį senuosius Mormono raštus. Ir į Lietuvą misionieriai keliauja, bet mūsuose jų  labai mažai lyginant su Okeanija. Dar prieš gerą savaitę Polinezijos kultūros centre Aistė gailėjosi ten triūsiančių mormonų studentų – o dabar jau sakė, kad tikrai daugybę kartų geriau išvažiuoti į Laję nei vargti čia.

Džozefo Smito ir Brihamo Jango pasekėjai puikia proga aiškinti apie mėlynosios Mormono knygos sąsajas su Biblija pabėgti kur neturintiems keleiviams nepasinaudojo – šnekučiavosi tik tarpusavy. Galiausiai mėnesienos šviesoje spindėjusios geltonos gaisrinės, parūpintos JAV Federalinės aviacijos administracijos lėšomis, išlydėjo “Continental Micronesia” orlaivį su mumis viduje atgal į Guamą.

Kaip Čiuko parlamentas sudegė

Balandžio 30 d., praėjus porai mėnesių nuo mūsų grįžimo į Lietuvą, supleškėjo Čiuko parlamentas. Vienintelė vaizdo medžiaga internete yra įkelta į Youtube svetainę – ugnies šėlsmą filmavęs čiukietis įgarsino džiaugsmingais muzikiniais ritmais. Informatyvesnis Ponpėjaus laikraščio “Kaselehlie Press” straipsnis, parašytas gegužės 9 d., o pasaulinio tinklo platybes išvydęs tik birželio 1-ąją, pasakoja, kad čiukiečiai, užuot padėję gesinti, plėšė pastato kondicionierius ir nešė į metalo laužą. Ta atliekų aikštelė uždaryta savaitei – bet ne dėl šios, o dėl kitos bylos tyrimo – rašo laikraštis. Be to, vos prieš dvejus metus Čiuke pastatyti nauji “tada gražūs” parlamento rūmai, kurie taip ir liko trūnyti, nes iki jų neveda joks įmanomas pravažiuoti kelias. Straipsnio rašymo metu ten buvo išdaužyti langai, išlaužytos durys, o kambariai čiukiečiams atstojo tualetus. Gaisrinių automobilių saloje irgi nėra, tad gesinimo darbams pasiskolintos geltonosios oro uosto gaisrinės strigo dėl didžiulio savo aukščio.

Atrodo, šioje Ramiojo vandenyno “žlugusioje saloje” į gera niekas greit nepasikeis. Nesvarbu, ar žuvis pūva nuo galvos, ar nuo uodegos, nes čiukietiško rifų ryklio vienodai supuvusios ir ta, ir ana.

---

Kiti straipsniai iš medaus mėnesio kelionės po Ramųjį Vandenyną

1.Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį (įžanga)
2.San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas
3.Havajai – stebuklinga gamtos didybė
4.Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis
5.Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų
6.Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis
7.Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka
8.Guamas: Azijos Kanarai
9.Tokijas: drebantys 37 milijonų japonų namai

Komentuoti

Pirmąsyk apie Ponpėją (dar vadinamą Ponape) sužinojau paauglystėje, perskaitęs apie Nan Madolą. Tie milžiniški senoviniai griuvėsiai ant 92 dirbtinių salų tikrai nuostabūs, o dar labiau – paslaptingi. Deja, laimės man jie neatnešė, nes į jų masyvius akmenis susilaužiau kojos pirštą.

Šis incidentas kiek pakoregavo planus ir užuot išvydę salos krioklius susipažinome su vietine ligonine. Jos darbuotojai įspėjo – Nan Madolas apsėstas piktųjų dvasių ir ten geriau jau būčiau nėjęs. Mano nelaimė jiems tik sustiprino šį tikėjimą…

Kad ir ką vietiniai galvoja apie savo protėvių sostinės griuvėsius, ją aplankyti leidžia. Bet idant galėtum nubristi į pirmąją salą, privalai sumokėti trims žemvaldžiams. Juk ir pats Nan Madolas, ir prie jo vedantys takeliai – privatūs.

Turizmas Ponpėjoje tebėra įstrigęs tarpukario keliautojų-atradėjų, kaip mūsiškis Matas Šalčius, eroje. Rodyklių beveik nėra, žemėlapiai netikslūs, o vietiniai dar neišmokę elgtis su užsieniečiais. Takelio ant Sokeh uolos, pasitinkančios kiekvieną besileidžiantį lėktuvą, net su aplinkinių namelių gyventojų pagalba rasti nepavyko.

Užtat aplankėme Mikronezijos sostinę Palikyrą, stūksančią džiunglėse – vos kelių dešimtmečių senumo vienaaukščius valdžios pastatus jau smarkiai apėdė drėgmė.

Dar niūresnį vaizdą regėjome nuplaukę į Lengerio salą, kur kadaise šurmuliavo japonų karinė oro bazė. Dabar ten iš betono liekanų kyšo didžiuliai džiunglių medžiai ir niekaip nebepasakytum, iš kur anuomet kildavo lėktuvai. Ne ką mažiau įdomu nei išvysti šį gamtos triumfą buvo suvokti, kad Lengeris tebėra gyvenamas…

 

Kovo 3 d.

---

Mikronezijai pelną neša… jos nepriklausomybė

Pro lėktuvo iliuminatorių žaliasis Ponpėja atrodė įspūdingai didelė. Apaugę kalnai ir stačioji Sokeh uola, pasitinkanti keliautojus – viskas šitaip masyvu palyginus su išsirangiusiomis koralinėmis Maršalo salelėmis, plytinčiomis kelių Europų dydžio vandenyno platybėse ryčiau.

Ir Ponpėjos tarptautinis oro uostas tapo atgaiva akims po Maršalo salų Amata Kabua aerodromo. Kuklus, tačiau suremontuotas, naujai nudažytas, apynaujais bagažo vėžimėliais ir net turizmo informacija, kur dalinami salos planai (spalvoti!) bei parduodama plona knygelė su lankytinų vietų nuotraukomis ir aprašymais. Tik geriau įsižiūrėjęs pamačiau, kad prie beveik visko ten – nuo keleivių registravimo punktų iki minėtų vežimėlių, ir net iki laikrodžio, kabančio išvykimo salėje – mažomis raidelėmis kažkas parašyta. “Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios parama”, “Japonijos dovana”, “Kinijos pagalba” – štai tų užrašų esmė.

Suverenitetas – didžiausias tokių šalių, kaip Mikronezijos Federacija, ekonominis turtas. Tai – vos 107 000 gyventojų turintis kraštas, kurio viena keturių valstijų yra Ponpėja. Suverenitetas leidžia pardavinėti pašto ženklus filatelistams ir prekiauti interneto domenų vardais (Mikronezijos interneto plėtinys .fm itin populiarus tarp radijo svetainių, o į pietus plytinčios Tuvalu .tv – tarp televizijų). Suverenitetas – tai ir galimybė teikti diplomatinį pripažinimą, teisė balsuoti Jungtinių Tautų generalinėje asamblėjoje. Okeanijos valstybės geopolitikoje nedalyvautų, užtat šitie balsai labai svarbūs didiesiems pasaulinio politikos teatro aktoriams. Štai todėl Kinijos Liaudies Respublika ir Kinijos Respublika (Taivanas) dosniai dalija savo paramą šitoms atokioms saloms ir atolams – abi šalys siekia būti pripažintos vienintele teisėta visos Kinijos valdžia. Mikronezija pripažįsta komunistinę Liaudies Respubliką, o kaimyninės Maršalo Salos – Taivaną.

Nepamiršta Okeanijos nė Rusija, sugebėjusi “įtikinti” net dvi regiono šalis (Nauru bei Vanuatu) pripažinti Abchazijos bei Pietų Osetijos nepriklausomybę nuo Gruzijos (tiesa, Vanuatu po kelių mėnesių savąjį pripažinimą atšaukė). Nesnaudžia ir JAV: pačiais kontraversiškiausiais Artimųjų Rytų politikos klausimais vos trys valstybės JT generalinėje asamblėjoje balsuoja taip, kaip Amerika: tai Izraelis, Mikronezija bei Maršalo salos.

Viešbučio nameliai – virš džiunglių

Viešbučio mikroautobusas, kaip ir kiekvieną iš tų šešių savaitės dienų, kai salon atskrenda lėktuvas – surinko turistus. Vežė per salos sostinę Koloniją, paskui kaip visa “Sodų sala” žaliu pajūriu (Ponpėja – viena drėgniausių vietų pasaulyje ir mums ten viešint ne kartą pliaupė). Vykome į “The Village” viešbutį – ant polių suręstų palaikių pastatėlių kaimelį, kur vietoje kondicionierių ant lubų sukasi dideli ventiliatoriai, o vietoje langų – tinkleliai, neužkirtę kelio vidun ne tik mašalams, tačiau net ir driežiukams. Daug ką atpirko nuostabus vaizdas nuo kalno į vandenyną bei į Ponpėją apsupusias mažesnes saleles.

Viešbučio savininkai – kaip čia įprasta, baltaožių imigrantų šeimyna – padovanoję medaus mėnesio proga šampano butelį sujungė mus su autonuomos kompanija ir už kokio pusvalandžio greta mūsų prie tolimiausiame mediniame paviljone, aukštai kybančiame virš šlaito, stovinčio staliuko, jau sėdėjo šios firmos darbuotoja. “Nežymėsime esamų apdaužymų” – sakė ji – “ir nieko tokio, jeigu ir jūs apdaužysite automobilį, visi čia apdaužo”.

Didi Sokeho uola, kur japonų kariai nesulaukė amerikiečių

“Ratuoti galėsime viską apžiūrėti” – naivokai galvojome. Apsipirkę parduotuvėlėje pravažiavome Koloniją ir nuvykome prie žymiosios Sokeh uolos. Pasak spalvingosios knygelės turistams į jos viršūnę turėtų vesti takas, greta kurio išlikusios japonų bunkerių liekanos. Antrojo pasaulinio karo metais apie 8000 japonų karių ten laukė JAV invazijos – tačiau amerikiečiai nutarė Ponpėją bombarduoti tik iš oro. Sala perimta tik po 1945 m. rugpjūčio 15 d., kai begalės pralaimėjimų ir dviejų atominių bombų išvargintas Imperatorius kreipėsi į žmones fonografu įrašytu savo „bangakmenio balsu“ senovine rūmų kalba pranešdamas, kad „laikas ir likimas“ verčia „ištverti kas neištveriama“ – taip Japonija kapituliavo.

Deja, netrukome įsitikinti kad ta gražioji knygutė ir tebuvo vienintelis dalykas, skiriantis turizmo lygį Ponpėjoje nuo gretimų salų. Paaiškėjo, kad ten ne tik nėra rodyklių, bet žemėlapis netikslus. Net paklausus vietinių sunku buvo suprasti, kurgi tas takelis link uolos. Nuo kelio Sokeho pusiasalio gilumon vedančių takelių – daug, bet visi jie – panašūs į bet kuriuos žmonių pramintus takelius, vedančius nuo vienos gryčios prie kitos.

Oro uostą „prarijo“ drėgnasis miškas

Pasisukinėję gretimame žvyrkelyje ir pasižvalgę į uolą iš apačios, nutarėme verčiau plaukti į Lengerio salą – vieną tų, kurios supa Ponpėją. Ten buvo japonų karinė oro bazė, pokariu ligi pat 1970 m. veikusi ir kaip civilinis salos aerouostas. Pasak netiksliosios knygelės turistams ten galima už vieną dolerį nuvykti vandens taksi iš turgaus prieplaukos. Nuvykus į vietą, kur neva turėtų švartuotis šie samdomi laiveliai, laukė eilinis netikėtumas: sėdi daug vyrų ir apie jokią galimybę plaukti nežino – kam reikia, tie patys turi valtis arba pažįsta, kas jas turi. Patarė keliauti į gretimą prieplauką – bet ir čia nieko panašaus neradome.

Mikroneziečiai – turbūt vieni mažiausiai verslių žmonių pasaulyje. Arabų kraštuose vietiniai įkyriai lenda prie turistų siūlydamiesi būti gidais, vertėjais, ar nuvesti į savo giminaičio, draugo parduotuvę. Amerikoje emocijų mažiau: bet sienos apkaišytos reklamomis, bukletais, telefonų numeriais, interneto adresais ir niekada neliksi nežinodamas, kaip kur nors nuvykti. Japonijoje, kaip įsitikinome vėliau, santykiai su turistais grįsti ne ekonomine nauda, bet paslaugumu – tavimi ten visada bus pasirūpinta ir visai nesvarbu, esi turtingas ar stokoji lėšų.

O štai Kolonijos prieplaukoje regėjome tokį vaizdą: daug gulinčių žmonių, kramtančių betelį, plūduriuoja jų valtys. Paklausėme vieno jų – tokio apkūnaus vyro, Aistės pasišlykštėjimui spjaudžiusio raudonai nusidažiusias seiles – kaip nuplaukti į Lengerį. Kelis kartus jis siūlė pakalbėti su kuo nors kitu, galbūt grįžtančiais į tą salą gyventojais. Galiausiai nutarė tarpininkauti. Pradžioje norėjo neįtikėtinai didelės pinigų sumos, galiausiai sutarėme dėl 15 dolerių, kas Ponpėjoje irgi yra milžiniški pinigai.

Plukdė mus kokių šešiolikos metų paauglys tėvo motorine valtimi. Vėjelis smagiai pūtė į veidą. Po kelių minučių jau stovėjome apleistoje betoninėje prieplaukoje. Aplink – nė gyvos vasios. Parodžiau jaunajam „gidui“ japonų aerodromo liekanų nuotrauką ir jis liepė sekti paskui jį į tankmę. Tarp tų brūzgynų ir medžių išties buvo visokių pastatų, betoninio grindinio liekanų. Bet atpažinti juos jau labai sunku. Džiunglės labai greitai atkovoja tai, ką žmonės apleido. Ten, kur prieš keliasdešimt metų virė gyvenimas, nūnai – tik tuščias drėgnasis miškas. Ir visi anuometiniai statiniai – tų džiunglių pakloto dalis. Šis gamtos pergalės prieš kultūrą greitis ir paliko didžiausią įspūdį Lengeryje.

„Negyvenamoje saloje“ – pasitikimas su mačete

Toliau, žingsniuodami siauru takeliu salos pakrante, regėjome ir vėliau statytų apleistų pastatų. Dar prieš kelis metus ten gyveno žmonės – sakė „gidas“. Paminėjo ir jam svarbesnį faktą, kaip su draugais ten iškylavo. Kalbos barjeras neleido pernelyg išsiplėsti. Todėl į kiekvieną žodį atkreipdavau didesnį dėmesį. Štai vieną aukštą uolą jis įvardijo tiesiog „Bloga vieta“ – taip ir nesupratau, ar dėl tariamai ją apsėdusių dvasių (kuo čia labai tikima), ar dėl ten gyvenančių nusikaltėlių.

Aistei jau seniau Lengeryje buvo nejauku, bet labiausiai ji išsigando kai išvydome iš džiunglių ateinantį berniuką su mačete rankose ir šuniu greta. Mūsų gidas su juo ėmė kalbėtis ponpėjiečių kalba (taip, kiekviena Mikronezijos Federacinė valstija turi savo kalbą). Visgi, priešingai Aistės nuogąstavimams, ne kaip atimti mūsų pinigus bei daiktus, tačiau kaip mus nuvesti prie amunicijos sandėlio, kurį irgi rodžiau savo knygutėje. Berniukas gali nuvesti – mums jie pasakė – bet ten tamsu ir toli. Padėkojome ir atsisakėme. Galiausiai mus palydėjo ten, kur gyvena sutiktasis angliškai nekalbantis berniukas. Labai įdomu buvo išvysti tokį gyvenimą. Ne pagrindinėje valstijos saloje, bet mikroneziškame „priemiestyje“. Ten – viena palaikė troba. Vos už kelių metrų nuo jos – trūnijantys pilki senųjų šeimos kartų kapai. Laisvai ganėsi paršelis, kišo knyslę į kokoso kevalą. Atokiau moteris (šeimos tėvas dirbo kitoje saloje) džiaustė rūbus – į mus dėmesio nekreipė. Tai vis nesiliovė stebinti – juk paprastai kuo vietovė atokesnė, kuo mažiau turistų ją aplanko, tuo labiau vietiniai įsistebeilija į svečius, bando juos kalbinti ar kviestis namo.

Abu jaunieji nauji pažįstami išėjo ir pažadėjo atplaukti valtimi, tad greta tos sodybos praleidome keliolika ar keliasdešimt minučių. Vanduo geba stebuklingai atskirti bendruomenes. Buvo sunku patikėti, kad vos už nepilno kilometro, Ponpėjoje, yra civilizacija: parduotuvės, kavinės, automobiliai. Lengerį modernus gyvenimas pasiekęs tik atskirų daiktelių, šiukšlių, kitų džiunglių svetimkūnių pavidalu. Čia tegyvena kelios šeimos ir visos – skirtinguose salos galuose, jungiamos tik praskintų takelių. Bet juk Mikronezijoje yra ne vien tokie savotiški „priemiesčiai“, iš kur motorine valtimi paprasta pasiekti valstijos centrą. Yra ir galybė atokesnių salų, kaip štai už 300 km esantis Pingelapo atolas, tarp kurio 250 gyventojų dėl kraujomaišos itin išplito daltonizmas, ir nūnai kas dešimtas neskiria spalvų. Ten gyvenimas teka dar senesne vaga ir tik valstijoms priklausantys laivai, tokie kaip tuo metu sugedęs ir netoli Ponpėjos oro uosto prišvartuotas „Micro Glory“, tokius kraštus retkarčiais aplanko.

Beplaukiant atgal, paauglys valtininkas pabandė mus apgauti. Sulėtino variklį ir ėmė sakyti, neva baigiasi kuras ir tam reikia papildomų pinigų. Nors buvome aiškiai sutarę, kad į kainą įeis ir benzinas. Kvailiausia buvo tai, kad akivaizdu, jog vienintelė degalinė galėjo būti tik pačioje Ponpėjos saloje – t.y. kaip tik ten, kur mums ir reikėjo. Pernelyg nereagavome į apgavystę, juoba, valties „kapitonas“ nelabai gebėjo angliškai paaiškinti ką turi omenyje. Galiausiai jam pačiam nusibodo žaisti ir laivelis vėl maksimaliu greičiu nuplaukė ten, kur prasidėjo „ekskursija“. Aistė manęs paprašė pažadėti, kad su panašiais žmonėmis nebeprasidėsime. Išties, priešingai nei arabų kraštuose, saugiai ten nesijautėme.

Trūnijanti sostinė ir tuščias prekybos centras

Jau vieni nuvykome į visos Mikronezijos Federacijos sostinę Palikyrą. Tai ne miestas, o valstybinių pastatų kompleksas, 1989 m. pastatytas už 14 km nuo valstijos centro Kolonijos. Kelio teko teirautis ir vieno praeivio, bet Aistės prognozei, kad ir prie pačios sostinės nebus jokių ženklų, nebuvo lemta išsipildyti. Federalinė sostinė – išdidžiai skelbė didžiulis stendas. Vienaaukščių rausvų mūrų džiunglių apsuptyje statytojai norėjo, kad jų kūrinys keltų įspūdį. Bet drėgnasis Mikronezijos klimatas nepagailėjo net šalies valdžios buveinės. Prabėgus vos 22 metams, namus, glaudžiančius nacionalinę biblioteką, keturiolika deputatų turintį parlamentą ir kitus valdžios ramsčius, sujungtus „havajietiškais“ besieniais „koridoriais“, jau smarkiai paženklino rūdys ir laikas. Stendai su planais, aiškinančiais kaip pasiekti tą ar kitą įstaigą – sunkiai beįskaitomi. Bent jau vakarėjant, kai pasibaigęs darbas ir aplink – nė vieno žmogaus, Palikyras atrodė niūrus ir negyvas.

Kelyje iš Kolonijos į Palikyrą stūkso prekybos centras „Sokeh“. Pažymėtas turistiniame žemėlapyje tarp svarbesnių įžymybių, tad ten nebuvusiam gali atrodyti, jog čia kokia kompaktiška „Akropolio“ versija, salos prekybinė širdis tarp abiejų sostinių. Iš tikro jis labiau primena eilinę „Norfą“, o prekių pasirinkimas – dar skurdesnis. Abu kartus, kai ten užsukome, plati automobilių aikštelė buvo tuštutėlė, o apšviestoje salėje vaikščiojo tik darbuotojai. Gretimas kinų restoranas – irgi be klientų, o stende reklamuojamas sporto klubas – uždarytas. Bandymas perkelti bent žiupsnelį vakarietiškosios prekybos į Okeaniją čia patyrė visišką fiasko.

 

Kovo 4 d.

---

Už pabraidymą – mokesčiai trims žemvaldžiams

Kitą rytą išsiruošėme į Nan Madolą, neabejotinai didžiausią Ponpėjos įžymybę, „Ramiojo vandenyno Veneciją“. „Venecija“ šiandien nuvalkiotas žodis – turime jas Šiaurės, Rytų, Amerikos ir dar kokias tik nori. Nan Madolas kitoks: tai ne ramus miestelis su kanalais, bet kvadratinį kilometrą užimančio V a. Saudeleurų dinastijos valdžios centro, iš kur anuomet valdytas ne tik Ponpėja, griuvėsiai. Ne kanalai čia iškasti, bet visos mažne 100 salų – dirbtinės, išmūrytos ant kieto koralinio dugno.

Vienas mūsų viešbučio savininkų ten plukdė laivu, bet ekskursijos – brangios. Nutarėme verčiau važiuoti automobiliu, apsukti visą už Vilniaus miestą mažesnę salą ratu, aplankydami ir Keprohio bei Sahvartiko krioklius, pasižvalgydami į paprastų ponpėjiečių gyvenimą.

Važiuodami į Nan Madolą pasijutome tarsi būtume tarpukario keliautojai, tarsi Riplis, jau prieš dvi savaites San Franciske lankyto muziejaus įkvėpėjas. Anais laikais su tuo, ką patyrėme, tekdavo susidurti daug kur už Europos ribų: siekdamas išvysti egzotiškuosius pasaulio stebuklus turėdavai derinti su vietiniais šeichais, radžomis ar genčių vadais… XXI a. turizmo paprastumas, kai viską sužinai iš interneto, randi pagal tikslius žemėlapius ir nusiperki spausdintą bilietą su spalvingu informaciniu bukletėliu, į Mikroneziją nė neketina ateiti.

Paskutinius dar pravažiuojamus kilometrus iki Nan Madolo vedė žvyrkelis, paskui – tik išvažinėtos vėžės pro namelius ir savo vadą paršiukų maitinančią kiaulę. Pasiklausę vietinių pasukome į reikiamą šoninį keliuką. To keliuko savininkas čia turėjo iš mūsų paimti po dolerį – bet jis, matyt, kažkur išvykęs… Kelias netruko pasibaigti ties viena aplūžusia sodyba džiunglių viduryje – greta namo sėdėjo moteris, o jos vyras ar sūnus rinko jau po tris dolerius. Jie – žemės sklypo tarp kelio ir Saudeleurų griuvėsių šeimininkai. Kaip ir kitur Mikronezijoje, Ponpėjoje visa žemė, netgi ir pats Nan Madolas – privati. Ši įžymybė, kurią norint sausuma pasiekti tenka susimokėti trims žemvaldžiams, niekaip nesugebantiems, o turbūt ir nesistengiantiems susikooperuoti ir pardavinėti vieno bilieto, kalbama, dėl to net neįtraukta į UNESCO sąrašą. Nan Madolas – bene svarbiausias pasaulio istorinis objektas, dar nesantis tame nuolat besipučiančiame paveldo rinkinyje. [po mūsų apsliankymo Nan Madolas pagaliau į UNESCO sąrašą įtrauktas]

Toliau iki akmeninio miesto dirbtinių salų vedė gražus medinis takelis per džiungles. Nežinia, ar savo lėšomis jį nutiesė sklypo savininkai, ar tai jau Ponpėjos valdžios iniciatyva. Takelis atsirėmė į vanens „kanalą“. Anapus – jau Nan Madolo rūmai. Reikėjo bristi. Bent jau dugnas kietesnis ir kojos nesmigo. Šiltutėlis vanduo siekė vos šlaunų vidurį – bet vėliau bus potvynis, todėl viešbučio kateris čionai atplaukti turėjo tik tuomet, kai nebebus taip seklu. Užtat vos persikėlę kiton pusėn išvydome iš tolių atirkluojamą mažesnę valtelę, pilną vietinių žmonių. Tai – Madolenihmo savivaldybės vado, Nan Madolo savininko, atstovai. Jie surinko paskutinę mokesčio už apsilankymą dalį – dar po tris dolerius – ir nuplaukė savo keliais.

Kaip Nan Madole pirštą susilaužiau

Akmenine siena apjuostos salos centre – spėjamas Saudeleurų kapas su stogeliu. Architektūra – paprasta, be raižinių ar lipdinių, bet jau vien pats didžiulių akmeninių mūrų, atplukdytų iš kitų salų, vaizdas čia, Ramiojo vandenyno viduryje, pakankamai įspūdingas, kad suteiktų Nan Madolui tokią paslapties aurą, kokia gaubia ir Velykų Salos statulas. Bet priešingai pastarosioms, Nan Madolas – nekomercializuotas, vis dar “pasislėpęs” toli nuo turistinių kelių, nepakankamai tyrinėtas archeologų. Ir net šiandieniniai ponpėjiečiai į jį žiūri su baime.

Apėjome salą visiškai vieni. Tai yra, be kitų žmonių: tarp griuvėsių šmirinėjo kitokie maži rudi kailiuoti padarėliai. Aistė pelių labai bijo, todėl ėmė kone verkdama raginti skubėti atgal. Dar apžvelgiau apylinkes nuo kraštinės sienos viršaus ir grįžome į „žemyną“.  Aistė luktelėjo, kol aš nubridau į kitą dirbtinę salą. Į ją nevedė pramintas povandeninis takas, kojos strigo smėlyje – bet šiaip ne taip pasiekiau anuos labiau apgriuvusius rūmus. Deja, ten ištiko nelaimė: jau krante, bandydamas įveikti kliūtis, tvojau koją į akmenį. Pasigirdo trakštelėjimas – lūžo mažasis kojos pirštelis. Mintyse nusikeikiau pagalvojęs, kad dabar keliauti bus sunkiau, ir kiek luktelėjęs ėmiau šlubčioti uolomis kanalo link.

Kaip tik tą vasario 4 d. Ponpėjoje lankėsi ir „Vinstonas“ iš Taivano (kinai įpratę prisistatydami vakariečiams savo „neištariamus“ vardus pakeisti angliškais, verslaudami Rusijoje – rusiškais ir t.t.). Kaip dar vakar mes, jis nerado kelio prie Sokeh uolos, bet pasiekti tikslą jam padėjo du mikroneziečiai. Dabar šie žmonės atlydėjo Vinstoną iki didžiausios įžymybės Nan Madolo. Taivanietis, metus dirbęs turizmo agentūroje Madžūre, o nūnai keliaujantis po aplinkines valstybes, užuot bridęs, perplaukė jau patvinusį kanalą vietinių mergaičių valtele. Jos ir parplukdė mane į krantą. Vėliau tas nuolat fotoaparatu spragsėjęs vyras padėjo man grįžti netrumpą kelią iki automobilio.

Ligoninėje: „Pats kaltas: sužalojo piktosios dvasios“

Ligoninėje, į kurią mus nukreipė viešbučio savininkai, viskas truko ilgai. Registracijos biurokratija (reikėjo užvesti kortelę), daktaro, kuris dar ilgai šnekučiavosi su kitu pacientu, laukimas. Aistę tai kiek nervino, bet aš buvau ramus, jau pripratęs. Skubiai mane pasodino tik į invalido vežimėlį, ligoninei dovanotą mormonų.

Žinojau, kad Mikronezijoje tikima dvasiomis. Bet netikėta buvo su tuo susidurti ne viename atokesnių kaimų, o pagrindinėje šalies ligoninėje.  Aistei pildant biurokratinius formalumus, registratorius pasiteiravo, kur susižeidžiau. Nan Madole – pasakiau tiesą. Gal nereikėjo, nes tuomet jis ir patalpoje buvęs apie penkiasdešimties metų pacientas (beje, iš išvaizdos turintis ir baltaodžių kraujo) ėmė kalbėti apie piktąsias dvasias. Esą būtent jos lėmė mano traumą. Ypač jie kamantinėjo, ką aš veikiau Nan Madole ir negi tikrai nieko iš ten nepaėmiau – viskas, kas ten pakeliama, turi būti ten ir palikta, o jei išvežama – privalo būti nuvežta atgal. „Nan Madolą net ir pastatė piktosios dvasios“, – tęsė pasakojimą ligoninės registratorius. Paskui jis nuoširdžiai pasipiktino to akmeninio griuvėsių miesto šeimininku: kaip jis gali tik surinkti pinigus ir paleisti turistus vaikščioti vienus piktųjų dvasių apsėstoje vietoje? Apytiksliai trisdešimtmetis ponpėjietis ligi tol manė, kad vadas už tuos tris dolerius skiria ir „palydą“. Gal kada praeityje taip ir būdavo. Paklausiau, ar patys mikroneziečiai lankosi Nan Madole – anas pacientas iškart pasakęs, kad ne, piktas išėjo. Tuomet ligoninės darbuotojas kiek atlyžo: klausė, ar fotografavau ir pasidžiaugė, kad turėsiu atminimą iš tos vietos. Panašūs griuvėsiai yra ir Kosrajės saloje – rekomendavo turistinį objektą jis. Mikroneziečių santykiai su dvasiomis – įvairūs.

Daktaras pasirodė šviesus žmogus, deja, priverstas verstis su menku inventoriumi. Ir piršto įtvirtinti, kaip siūlė, jis neturėjo kuo, tad tik subintavo jį su gretimu. Išgirdęs, kad keliausime į Čiuką, davė savo draugo, dirbančio ten daktaru, kontaktus: gal tenykštė ligoninė turtingiau gyvena?

Pernelyg nesitikėdami šitokio stebuklo grįžome ilsėtis. Iš viršum džiunglių įrengtos medinės terasos stebėjome saulėlydį. Labai norėjosi, kad patirtas sužeidimas nesugadintų kelionės.

 

Kovo 5 d.

---

Per skausmą – į vokiškas bažnyčias

Kitą rytą kęsdamas skausmą, ištikdavusį kas kartą prilietus lūžusį pirštą prie žemės, apžiūrėjau Koloniją (nelygus gruntas buvo ypač sunkiai neskausmingai įveikiamas – bet negi dėl tokios menkos traumos turėjau keisti planus, nepabuvoti vietose kurias, tikriausiai, būčiau regėjęs pirmą ir paskutinį kartą savo gyvenime?).

Priešingai daugeliui Okeanijos miestelių Ponpėjos sostinėje tarp daugybės vienaukščių palaikių namelių ir priplėkusių parduotuvėlių yra ir žilą senovę – prieškarį, net devynioliktąjį amžių – menančių statinių. Seniausia – ispaniškoji siena, įrėminanti beisbolo aikštelę. Ją pastatė pirmieji kolonistai, galutinai teises į salyną jas visuomet ginčijusiems vokiečiams pardavę 1899 metais.

Bet pilka akmeninė siena nė iš tolo neprilygsta vokiečių statytai bažnyčiai – deja, po Antrojo pasaulinio bombų iš jos teliko varpinė ir apsidė. Laimė, kita ne ką mažiau graži neogotikinė protestantų bažnytėlė ištvėrė istorijos vingius ir tebestovi prie prieplaukos.

Prieš palikdami Sodų salą nuvykome į Kolonijos rajoną, esą, garsėjantį rankdarbiais, bet radome ten tik vieną parduotuvėlę, neprilygstančią nė toms, kurios Maršalo salose papildomai nereklamuojamos.

Prie nedidelio raudonastogio Ponpėjaus oro uosto – neįprastai daug rezervuotų vietų. Ne invalidams, kurie čia, matyt, neskraido, bet svarbiausiems valstijos ir valstybės žmonėms: Ponpėjos aukščiausiojo teismo pirmininkui, Federacijos prezidentui… Kiekvienai pareigybei – atskira vieta, ir visos tuščios.

Šiuose kraštuose oro uostuose sutinki vis tuos pačius žmones. Kai šitiek mažai lėktuvų skydžių, daugybė skrenda „šokuodami per salas“, apsistodami kiekvienoje toms pačioms kelioms dienoms, kurių pakanka viskam apžiūrėti. Tad Ponpėjos oro uoste vėl sutikome ir viską fotografuojantį taivanietį, ir tamsaus gymio amerikietę, keliaujančią darbo reikalais. Abu išvydome paskutinį kartą: jie skrido tiesiai į Guamą, o mes dar tris dienas ketinome praleisti Čiuke. Liūdnai pagarsėjusiame kaip nusikalstamumo, korupcijos ir nekompetencijos žemė. Deja, visos pranašystės, regėtos radus menkas informacijos dozes internete apie tą tankiausiai apgyvendintą Mikronezijos valstiją, netruko išsipildyti, o ir mano sveikata pablogėjo…

---

Kiti straipsniai iš medaus mėnesio kelionės po Ramųjį Vandenyną

1.Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį (įžanga)
2.San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas
3.Havajai – stebuklinga gamtos didybė
4.Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis
5.Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų
6.Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis
7.Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka
8.Guamas: Azijos Kanarai
9.Tokijas: drebantys 37 milijonų japonų namai

Komentuoti

Pro lėktuvo iliuminatorių Madžūras atrodė kaip rojaus kampelis. Siaurutė 60 kilometrų ilgio pasaga, iškylanti iš Ramiojo Vandenyno žydrynės. Tai – koralų rifas, užaugęs per daugybę amžių šiems jūrų gyvūnams vis prisitvirtinant prie mirusių savo protėvių kūnų ir šitaip karta po kartos stiebiantis aukštyn.

Nusileidus pasitiko ir skurdas bei netvarka. Tarp žalutėlių palmių – išmesti jūriniai konteineriai, surūdiję automobilių kėbulai ir sulaukėjusių šunų gaujos. Ir net drabužiai, sudžiaustyti ant… antkapio.

Dauguma madžūriečių gyvena miestelyje salos rytuose. Čia mes ir apsistojome vakariečių valdomame viešbutyje. Stambesnis verslas Maršalo salose – užsieniečių rankose. Viešbučiai – baltaodžių, restoranai ir turgaus tipo parduotuvėlės – kinų. Vietiniai į viską žiūri ramiai ir niekur neskuba.

Madžūre nėra jokių rodyklių, kelio ženklų, ar šviesoforų, o vienintelį salos kelią kartkartėm aptaško bangos – kaip ir oro uosto pakilimo taką. Sala tokia siaurutė, kad statyti toliau vandenyno nebuvo vietos.

Per porą dienų spėjome aplankyti salos įžymybes, retai reginčias turistus. Alele muziejų, įrengtą viename aptrūnijusio pastato kambaryje (kitame yra nacionalinė biblioteka). Labai autentišką kopros gamyklą. Kuklų memorialą japonų kariams. Regėjome ir mažus, tačiau modernius valdžios rūmus.

Likusiu laiku keliavome po salą, mirkome Lauros paplūdimyje vakariniame jos gale. Išstovėti ant jūros dugno ten – be galo sunku, mat galinga srovė nuolat neša į šiaurę. Pasroviui plaukia palmių šakos ir šiukšlės…

Vakarais stebėdavome lagūną nuo suoliukų prie viešbučio. Saulėlydžio vaizdas būdavo užburiantis. Man Madžūre labiausiai įstrigo gamtos grožis, Aistei – skurdas.

Maršalo salų istorija:
1526 m. – Salas atranda ispanas Alonso de Salazaras, paskelbia jas Ispanijos valda.
1788 m. – Iš naujo atranda britas Džonas Maršalas, pavadina savo garbei.
1859 m. – Vokietija įkuria nuolatinius prekybos postus.
1885 m. – Ispanija už pinigus galutinai atsisako teisių į salas Vokietijos naudai. 1886 m. Vokietija paskelbia protektoratą. 1906 m. prijungia prie Vokiečių Naujosios Gvinėjos kolonijos.
1914 m. – Per pirmąjį pasaulinį karą iš vokiečių perima Japonija. 1920 m. Tautų Sąjunga patvirtina Japonijos mandatą valdyti teritoriją, pavadintą Pietų Jūrų Salomis.
1944 m. – Per Antrąjį pasaulinį karą iš japonų nukariauja JAV. 1947 m. Jungtinės Tautos patvirtina JAV teisę valdyti teritoriją, pavadintą Ramiojo Vandenyno Patikėtąja Teritorija.
1986 m. – Mikronezijos Federacinės Valstijos tampa nepriklausoma kaip laisvai su JAV asocijuota valstybė. 1990 m. tai patvirtina JT saugumo taryba.

 

Vasario 28 d.

---

Su JAV atsisveikinome dar Honolulu oro uoste

Iš Honolulu oro uosto lėktuvai tolimiesiems reisams visuomet pakyla popiet. Rytais aviakompanijos savuosius aliuminio paukščius atgena priešinga kryptimi – iš bazių Amerikoje ar Azijoje į šį rojaus salyną. Jokio turisto nežavi “raudonų akių skrydžiai” – taip Amerikoje vadinami naktiniai reisai – o suspėti pirmyn-atgal dienos metu galima tik šitaip.

Bet yra vienas reisas, vienas skrydis kuris Havajų sostinę palieka ketvirtą nakties. “Continental” avialinijų (dabar – “United” avialinių) 957-asis stoja piestu ne tik prieš didžiausio Havajų oro uosto tvarką, bet ir prieš šiuolaikinę aviacijos verslo sistemą. Mat šie lėktuvai neskrenda iš taško A tiesiai į tašką B. Pakeliui jie leidžiasi neįtikėtinus penkis kartus ir tik po 14 valandų 25 minučių (iš kurių pusketvirtos valandos stovi nusileidęs ant žemės) pasiekia septintąjį savo oro uostą, galutinį tikslą – Guamo salą netoli Azijos krantų. Kaip tais senaisiais užmirštais laikais, dar iki reaktyvinio amžiaus, iki Antrojo pasaulinio karo, kai tiesioginiai tarpžemyniniai skrydžiai tebebuvo tolima svajonė.

Paskutiniąją 2011 metų vasario dieną “Salų šokliu” (“Island hopper”), kaip pravardžiuojama ši aviacijos verslo fosilija, pirmąsyk skridome ir mes. Dar tą neišaušusį rytą prieš akis užsivėrė Jungtinės Valstijos. Oro uoste keli amerikiečiai darbuotojai pranyko tarp daugybės to paties reiso laukusių keleivių, tarp kurių – gal tik pora baltaodžių. Likusieji – daugiausiai skurdžių valstybėlių, per kurias “šokavo” CO 957, gyventojai, dirbantys turtinguosiuose Havajuose. Jie laukė su daugybe lagaminų, maisto pilnais kelioniniais šaldytuvais, iš gėlių supintais kryžiais, turbūt skirtais giminaičio laidotuvėms kokiame atokiame salyne. Kokiam daiktui nukritus bemat ištraukavo pėdą iš įsispiriamos basutės ir spėriai pakeldavo jį kojų pirštais. Dauguma atvyko ne valandą ir ne dvi, o tris ar keturias iki pakilimo ir kantriai laukė eilėje prie uždaryto oro uosto. Skrydis dar buvo ir valandą atidėtas, mat vėlavo atskristi: kai pakeliui tenka leistis šešiuose oro uostose, neatsilikti nuo grafiko – be galo sunku.

Jau praėję saugumo patikrinimą išvydome, kad tik vienintelė “Starbucks” kavinė tedirba iš visos galybės įstaigų ir įstaigėlių, popietėmis taip maloniai pasitinkančių tūkstančius turistų. Tik vienas dešimčių ženklų aiškiai rodžiusių: dabar kitas metas ir skrydis į visiškai kitokią žemę. Antroji medaus mėnesio pusė – taip, būtent čia kelionė persirito į antrąją savo dalį – bus ne tik nepanaši, bet net ir priešinga pirmajai.

Ant A4 lapo atspausdintas grafikas, pakabintas “Boeing 737-800” prieš akis stiuardesėms, priminė naudojamus maršrutinių autobusų vairuotojų. Trijų raidžių kodai žymėjo Honolulu, Madžūro, Kvadžaleino, Kosrajės, Ponpėjaus, Čiuko ir, pagaliau, Guamo aerodromus, o greta jų surašyti tikslūs tūpimo ir kilimo laikai, kurių taip sunkiai “Salų šoklio” pilotams sekėsi laikytis. Mūsų tikslas – pirmoji “stotelė”, Madžūras, Maršalo salų sostinė. Kai po 5 valandų pro iliuminatorius išvydome tą nuostabų vaizdą: 60 km ilgio siaurutėlę pasagos formos koralinę salą (atolą) žydrame beribiame vandenyne, jau buvo aišku, kad iš Vakarų pusrutulio perskridome į rytinį. Iš gyvenimo nežinia kur “dingo” ištisos 23 valandos – būtent tiek čionykštis laikas “pirmavo” prieš havajietiškąjį. Kirtome datos keitimo liniją ir paskutinė vasario diena, nespėjusi išaušti, tapo kovo 1-ąja.

 

Kovo 1 d.

---

Autonuoma: “Atsiprašome, vienintelis automobilis sugedo”

Madžūras iš oro mums, žemės vaikams lietuviams, atrodė kaip rojus. Bet kai lėktuvas jau riedėjo bangų taškomu kilimo taku, vos sutalpintu į siaurąjį atolą, vizija ėmė blėsti. Galutinai ji sunyko aptriušusiame oro uosto pastate. Lagaminus krovikai čia padavė mėtydami per skylę žemoje sienelėje, vežimėliai – aprūdiję, reklaminiai plakatai kaip diena ir naktis skiriasi nuo Amerikos spindesio ir jų dizainas veikiau primena Vilniaus skelbimų stulpų turinį Sovietų Sąjungos laikais. Pirmasis, kurį pamačiau, išdidžiai kybantis greta pasų tikrinimo posto, skatino naudoti prezervatyvus ir stabdyti ŽIV plitimą.

Galbūt Aistė nebūtų patyrusi lengvo šoko Madžūre ir sakiusi, jog jau norėtų išvykti, jei nebūtume atskridę iš JAV. Kontrastas – sunkiai suvokiamas. Vietoje daugybės tarptautinių autonuomos agentūrų – vienas langelis, kurio tarnautoja kažkam paskambinusi mums išlemeno, jog jų automobilis sugedo, ir, savąjį punktą čia pat uždariusi, išėjo namo. Vietoje visos ekologiško gyvenimo mados mikroautobusu vežami viešbutin regėjome senų automobilių kiuženas “išmestas” čia pat, greta vienintelio salos plento, jungiančio abu ilgojo atolo galus (sąvartyno ar laužyno Madžūre nėra). Mieste būriais valkatavo mišrūnai šunys, kartais puldinėjantys ir žmones – kiek skaičiau, tokia padėtis susidarė, gyvūnų teisių gynėjams įtikinus maršaliečius atsisakyti šungaudžių.

Ir visgi Maršalo salos nėra tokios tolimos JAV kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Iki 1986 metų tai buvo JAV kolonija, dar Antrojo pasaulinio karo metais atkariauta iš Japonijos. Užuot tapę visai nepriklausomais, maršaliečiai pasirinko “laisvai asocijuotos valstybės” statusą. Iš Amerikos jie gauna paramą, naudoja kaip valiutą JAV dolerį. Maršaliečiai gali laisvai dirbti JAV, o amerikiečiai – Maršalo salose, be to, salos savo krašto apsaugą patikėjusios JAV kariuomenei. Net ir į klausimą, ar lietuviams Maršalo salose reikia vizos, man atsakė JAV ambasada.

Atvykome gedulo dieną branduoliniams bandymams atminti

Mūsų viešbutis stovėjo kitapus automobilių aikštelės nuo turgaus ir netoli degėsių – ano gaisro nuotraukos buvo vieni pirmųjų Google parodytų paveikslėlių, kai kadaise ieškojau informacijos apie Madžūrą. Tų žinių net šiuolaikinio interneto platybėse labai trūko, todėl apsidžiaugiau iš išorės nudrengto viešbučio registratūroje išvydęs žalsvus paprasto A4 popieriaus lapus, ant kurių vietinė valdiška turizmo agentūra nespalvotai atspausdinusi trumpą informaciją apie svarbiausias salyno įžymybes.

Vidinis viešbučio kiemas, pilnas vasarnamių šiaudiniais stogais, grožiu nustelbė aplinkinį miestą. Čia palikę daiktus išsinuomojome automobilį ir ramiai luktelėjome, kol viešbučio tarnautojas lape sužymėjo visus keliolika tos nebenaujos “Toyotos” prirūkytu salonu apdaužymų. Seniau svarstėme, ar nuomotis verta: tačiau pagrindinis paplūdimys Laura yra kitame atolo gale, už 45 kilometrų, viešasis transportas – keli mikroautobusai per dieną, o taksistai iš turistų mėgsta “pasipelnyti”. Šunų ordos ir karštis vaikštinėti po miestą irgi neviliojo. Tas karštis čia nebe toks kaip Havajuose: pusiaujas jau driekiasi šalia ir nė Didysis vandenynas negeba atvėsinti oro žemiau trisdešimties laipsnių. Net naktį temperatūra tekrinta tik ligi kokių +28 – ir taip ištisus metus.

Planavome tądien aplankyti atolo centro, vadinamo DRD (Daridas – Rita – Djerapas), įdomybes. Alele muziejų, vienintelį šalyje. Įsikūrusį tokio mėlyno aplūžusio namo antrajame aukšte kartu su nacionaline biblioteka. Užtruko, kol jį radome – šiuose kraštuose iškabų keliautojams beveik nėra. Kaip ir rodyklių, kelio ženklų ar šviesoforų (o kam, kai tėra vienas kelias?). Medinės durys į ekspozicijų salę (tiksliau – kambarį) užrakintos, nors pagal laiką įstaiga turėjusi dirbti. Greta pastato sėdintys vietiniai irgi tvirtino, kad muziejus turįs veikti. Tik vėliau sužinojome, kad kovo 1 d. Maršalo salose – nacionalinė šventė, Atomo aukų atminimo diena. Skirta nukentėjusiems nuo branduolinių bandymų: juk būtent Maršalo salose yra garsusis Bikinio atolas, kur ankstyvuoju pokariu “dygo” JAV branduoliniai grybai, pažeidę aplinkinių salų žmonių sveikatą, ir kurio garbei pavadintas moteriškas maudymosi kostiumėlis, išpopuliarėjęs kaip tik anais besaikio masinio naikinimo ginklų tobulinimo laikais.

Liūdnos atminimo dienos proga uždaryta buvo ir turizmo informacija, įrengta vienaaukštyje pastatėlyje kartu su pasauline audito įmone “Deloitte”. Sutikau jos darbuotoją, kuri sakė tik grįžusi pasiimti pamiršto daikto ir pasiūlė sugrįžti rytoj. Tad kelionės planus pakoregavome: pavalgę kinų restoranėlyje ir nusipirkę šlepetes (koralinis dugnas žeidžia pėdas) bei kremo nuo saulės, išvykome per visą atolą į kitą jo galą, į Lauros paplūdimį.

Ant palmių apsupto kelio ganosi kiaulės

Retai kada gali sakyti pamatęs “visą miestą” ar “visą salą”, bet kiekvienas Madžūro lankytojas, pravažiavęs ilguoju atolo keliu, šitaip pasigyręs smarkiai neperdės. Vandenynas čia dažnai regimas abiejuose šonuose, o kartą, ten, kur į siaurąją salą įspraustas pakilimo takas, bangos net aptaškė mūsų automobilio langus. Išvykus iš DRD, daugumos iš 20 000 madžūriečių namų (skaičius tik iš pažiūros mažas, nes visose Maršalo salose žmonių tėra 60 000: mažiau, negu Alytuje), peizažas pasikeičia: vandenynas tebesupa, bet palaikius namelius keičia palmių giraitės. Gyvūnų kaimenės jose nelaigo: salos pernelyg atokios, kad čia būtų atkeliavę žvėrys. Užtat yra šunys ir kiaulės: taip, Madžūre kriuksės ganosi laisvai, ne viena ir ant kelio išturseno.

Kai prabėgus dar geroms dviems savaitėms namie žiūrėjome čia filmuotus vaizdus, medžių žalumas, jūros žydrynė ir dangaus vaiskumas nustelbė visą skurdą ir šiukšles. Prie Madžūro reikia priprasti, ypač vykstant iš Amerikos – bet tai vis tiek labai gražus kraštas. Šalikelėse kur nekur boluoja antkapiai: kiekviena giminė čia turi savas kapinaites. Tokie mirusiųjų miesteliai, kur visut visutėliai paminklai – balti – statomi šeimos sklypuose, kurie jai neišmirus niekada neatiteks kitiems. Mat žemės sklypų šituose kraštuose negalima nei pirkti, nei parduoti, nei dovanoti ir beveik visi jie – privatūs, paveldimi pagal sudėtingus teisinius papročius. O perleidžiami jie gali būti tik pagal dar keistesnius: pavyzdžiui, sklypą galima dovanoti tam, kuris išgelbėjo tavo kanoją.

Greta paminklų tįso ir baltos plokštės – po jomis ilsisi velioniai, kurių čia niekas į žemę nekasa. Laidojimo vietos Maršalo salose neįtikėtinai susipynusios su gyvenimo realijomis: vienur regėjome ant kapų sudžiaustytus rankšluosčius, o kitur antkapyje įtvirtintoje nuotraukoje mirusysis vilkėjo NBA krepšininko sportine apranga.

Stipri srovė neša ir turistus, ir šakas

Pagaliau pasiekėme Laurą, kuri tarpukariu ir buvo Madžūro centras, o dabar, palyginus su DRDu – tik palmėmis užaugęs kaimas. Čia, kaip ir aname gale, atolas išplatėja: vietoje vieno kelio driekiasi “net” dvi lygiagrečios gatvės. Susimokėjome paplūdimio prižiūrėtojams po vieną dolerį. Virš vandenyno, iš trijų pusių apsupusio šią vietą, rymojo pasvirusios palmės. Ties horizontu žibėjo baltos didžiųjų bangų keteros, mat jos dar ten, tolumoje, sudūžta į koralų rifus, antruoju žiedu supančius atolą. Į savo namus kelme skuba maži kriauklėti gyvūnėliai. Žmonių – mažai, tik keli vaikučiai, vėliau mandagiai pasisveikinę ir tęsę savo žaidimus (Ramiojo vandenyno salų gyventojų tikrai negali kaltinti įkyrumu). Ir dar pora turistų atokiau. Nusirengusių ir puolusių vandenin mūsų laukė siurprizas: plūduriuoti vietoje Ramiajame Vandenyne ties Laura neįmanoma. Mat srovė, kaip tie “prekybiniai vėjai”, kadaise smarkiai gelbėdavę burlaivių kapitonams, nuolat nešė į šoną. Jei tik pakeli abi kojas šuoliui per bangą – nusileidi jau gerokai šiauriau. Keli tokie šuoliai ir gali apsižvalgęs suprasti, kad už nugaros nebėra salos – reikia nepamiršti vis žengtelėti kelis žingsnius prieš srovę.  Neša nerimstanti srovė ir medžių šakas, ką ten šakas – ištisus kamienus, ir šiukšles – vienkartinius puodelius, gal išmestus jūron saliečių ar laivo įgulos. Nors nebuvo jokio vėjo, viskas nenuilstamai keliavo tolyn.

Į DRDą grįžome vakarop. Pavakarieniavę viešbučio restorane, prisijungėme prie interneto ir parašėme į vietą už 12 500 km: Lietuvą. Mano ir Aistės laiškai skyrėsi kardinaliai: ji pasakojo apie skurdą ir plaukiančias šiukšles, aš – apie palmes, giedrą orą ir neįsivaizduojamą ilgojo atolo siaurumą. Pasėdėjome ant medinių suolelių prie lagūnos. Valanda po saulėlydžio čia – nuostabi. Dangus ramiai temsta virš turtingų keliautojų jachtų, krovininių laivų, aplink vis prabirbiančių madžūriečių katerių. Jie šiuose kraštuose – ne mažiau reikalingi, nei automobiliai. Juk ne tik ši ilgoji sala gyvenama, bet ir aibė mažesniųjų anapus lagūnos. Ten nei nuvažiuosi, nei pėsčias nueisi.

 

Kovo 2 d.

---

Kuklus muziejus, graži vyriausybė ir kiniškas verslas

Antrąją dieną važiavome tuo pat keliu (o kur gi kitur?), bet lankėme kitas vietas. Ryte – Alele muziejų, kurio rusvas interjeras ir stendai primena gūdų sovietmetį. Ten – seni atspausdinti lapai, negausūs eksponatai bei prižiūrėtoja, vis įkišanti nosį pažiūrėti, ar vieninteliai klientai dar neišėjo. Nepaisant visko, tai išvysti man buvo tikrai įdomu: senąsias vokiečių misionierių darytas nuotraukas, sudėtingą žemės perleidimo teisinę tvarką ar branduolinių bandymų pasekmių aprašus. Juk internetas Okeanijoje dar ne visagalis ir neapsilankęs šiame muziejuje to tiesiog nebūčiau sužinojęs.

Buvome ir teisme, kurio oranžiniai mūrai virš havajietišku stiliumi perpučiamo pirmojo aukšto – antras pagal švarą ir modernumą pastatas saloje po stiklinio Vyriausybės rūmo. Matėme kino teatrą – jo salelėse, deja, sukosi tie patys Holivudo “blokbasteriai”, o ne pirmasis Maršalo salų filmas “Ña Noniep”, susuktas mokyklos direktoriaus Džeko Nydentalio (Jack Niedenthal) ir pasakojantis apie trylikametį, burtininko prakeiktą apiplėšti kioską (kerais šiuose kraštuose labai tikima).

Yra Madžūre ir boulingo salė, ir keli restoranai bei parduotuvės. Tokie verslai dažniausiai kinų rankose. Darbštieji imigrantai iš Azijos laiko ir daugumą kavinių, ir vietinius “Viskas po vieną eurą” atitikmenis. Į vakariečius besiorientuojantys viešbučiai čia valdomi baltaodžių: tas, kuriame apsistojome, priklausė Reimersų šeimai. Vietiniai gyventojai – itin neverslūs, tikra amerikiečių priešingybė.

Nuo medinio prekystalio šalimais teismo rūmų pora jaunų maršaliečių pardavinėjo kažką, įvyniotą į foliją. Paklausiau ką – pasirodo, keptos mėsos gabalus. Dėl higienos ji nelabai viliojo, todėl pietaudavome kinų restoranuose. Bet net ir pasauline tapusi kinų virtuvė pateikė Aistei kultūrinį šoką. Užsisakydavusi vištienos ji gaudavo vištą, sukapotą į rytiečiams įprastus mažus gabaliukus – bet kartu su visais kaulais. Aš, kaip jautienos fanas, to išvengiau. Ir nors ir vienaukštis betoninis pastatėlis pirmąją dieną, ar mums skirtas atskiras kambarys dideliu stalu antrąją buvo savaip maršalietiški, juose jautėsi ir Kinijos dvasia. Štai ant sienos kabojo toks pats kičiškai elektroninis laikrodis su švytinčiu kriokliu, vietiniu ir Pekino laiku, kokį mačiau ir kinų restorane Briuselyje…

Didžiausia šalies gamykla, kurios nežino net vietiniai

Nors per pusantros dienos, rodos, jau pažinome miestelį, gerokai pavargome, kol radome tokį svarbų vietinei ekonomikai objektą: kopros fabriką. Spartietiškasis lapas su informacija turistams skelbė, kad čia rengiamos ekskursijos turistams. Turizmo informacijos darbuotoja, prižiūrinti darbe ir vaiką, apie tai papasakoti negalėjo. Tik nurodė apytikslę vietą “Ramiojo vandenyno perlo” (šitoks Madžūro devizas) plane, bet net ir ten nuvykus tik trečiasis vyras, toks jau senyvo amžiaus, gebėjo parodyti, kur gi yra ta “Tobolar” gamykla. Kitiems, rodos, neįdomu, kas visai netoli jų namų, o ir mes patys nepasirodėme įdomūs. Jau slampinėjančius po gamyklos teritoriją darbininkai tik nulydėjo mus žvilgsniu. Lietuvoje iškart prisistatytų apsauga…

Šiaip ne taip suvokėme, kad mūrinis vienaaukštis – ne kas kita, kaip šios vienintelės salų pramonės administracinis pastatas. Čia, biure apsilaupiusiomis sienomis, sutikome kelis darbuotojus, tarp jų inteligentiškesnį viršininką, kurio veide ryškėjo ir japoniški bruožai. Vos pasakėme, kad mes – iš Lietuvos – ir jis gestais imitavo kamuolio varymą bei metimą į krepšį. Maršalo salose nėra televizijos, tad, turbūt gamyklos direktoriaus kuklius namus (kitokių saloje nėra) puošia palydovinės antenos “lėkštė”. Malonu, kad net tokiame tolimame ir jūrų nuo pasaulio izoliuotame krašte yra, kas žino Lietuvą.

Direktorius parodė ant sienos sukabintus lapus su nuotraukomis – aišku, paprastu spausdintuvu atspausdintomis. Ten – kopros gamybos kelias.

Kopra – tai džiovinti kokosai. Didieji riešutai atvežami iš įvairių atolų ir čia perdirbami. Gamyklos darbuotojai, kelissyk “perleidinėję” mus vienas kitam, pagaliau atrado tokį, kuris ir pravedė per šį industrinį objektą, ir pasakojo tiek, kiek jam leido ribotos anglų kalbos žinios. Ta gamykla – visiškai autentiška. Ne koks nors iščiustytas kampelis turistams, o vieta, kur kažin ar laikomasi darbų saugos bei higienos rekomendacijų, su kvapais. Kur sunkvežimiai tebenaudojami ir sudužus jų lempoms, o senesnieji, jau seniai pavirtę metalo laužu, tiesiog išstumti už gamyklos teritorijos vartų. Grįžę suvenyrams nusipirkome nacionalinio produkto: kopros šampūno už keliasdešimt centų, kuris, kaip grįžęs iš kelionės pamačiau, lietuviškoje kambario temperatūroje… užšąla. Biuro pasieniais nuvirvenusi pelytė iš karto atėmė iš Aistės norą  likti ten nors kiek ilgiau.

Beje, darbininkas-gidas arbatpinigių atsisakė – supažindinimas su šiuo pramonės “paveldu” griežtai nemokamas. Investuodami į tokias pramogas maršaliečiai nė neketina pastatyti rodyklių ar išleisti tikslių žemėlapių. Vakarietišką ir vietinį supratimą apie tai, kas aktualu turistams, skiria mylios, gal šimtai mylių. Maršaliečiui, gimusiam ir visada gyvenusiam atole, mažesniame už Vilniaus centrą, juk nė į galvą  nešaus, kad galima čia ko nors nerasti. “Kiek savaičių būsite Madžūre?” klausė mus lydėjęs gamyklos darbininkas. Atskrendančiųjų “Salų šokliu” kelioms dienoms jis nesuprastų.

Šalia kopros gamyklos, skelbė bukletai, dar yra autrigerių dirbtuvės. Tokių kanojų, kokiomis, dėl stabilumo turinčiomis papildomą šoninį “minikorpusą”, mikroneziečiai kadaise atplaukė į Madžūrą.

Kopros pramonės dulkes nusiplovėme Lauroje. Grįždami sustojome prie vienų kapinaičių – šiuos velionius nuo gyvų giminaičių skyrė Plentas.

Taikos parkas – Maršalo salose žuvusiems japonams

Išlipome ir kitoje vietoje, atmenančioje sudėtingą salų istoriją: Taikos parke – betoniniame amfiteatre, japonų suręstame Antrojo pasaulinio karo aukoms. Mažutis jis lyginant su Honolulu Pančboulo baltaisiais memorialiniais monolitais. Nublanktų daugelyje kitų šalių, bet tik ne Madžūro, kurio aukščiausia vieta vos keli metrai virš jūros lygio, lagūnos pakrantėje. Jis neleidžia pamiršti, kad milžinišką Ramiojo Vandenyno regioną, besidriekiantį nuo Maršalo Salų rytuose iki pat Palau (nuo kurio Filipinai ir Indonezija ranka pasiekiami) vakaruose, nuo Šiaurės Marianų šiaurėje ligi fosfatų pramonės nugairintos vienišos Nauru salos pietuose, 1914 m. užėmė Japonija.

Iki tol tai buvo Vokietijos valda, po Pirmojo pasaulinio karo – formaliai Tautų Sąjungos mandatinė teritorija, pavesta valdyti japonams, bet faktiškai – Japonijos kolonija. Visa plačioji Ramiojo Vandenyno šiaurė tuomet priklausė vos dviems šalims: Japonijai ir JAV. Įsivaizduojama siena tarp šitokių skirtingų imperijų driekėsi kažkur tarp Maršalo Salų ir Havajų. Individualistai amerikiečiai ir kolektyvistai japonai niekad nepasitikėjo vieni kitais ir 1941 m. kilo karas. Po kelių pergalingų rytų drakono smūgių santūrusis JAV “Demokratijos arsenalas” (taip savo šalį tada įvardijo prezidentas Ruzveltas) atsigavo ir stūmėsi į vakarus, ir štai 1944 m. sausio 30 d. užėmė Madžūrą, dar po kelių mėnesių Imperatoriaus Hirohito dalinių nebeliko visose Maršalo salose. Nebeliko ir japonų kolonistų – nežuvusiems kare greit po jo įsakyta grįžti į gimtąją šalį. Bet niekas neišvijo vaikų, azijiečių spėtų sugyventi su vietos moterimis. Jų palikuonys, kaip buvęs šalies prezidentas Kesajus Notė – neabejotina Maršalo salų elito dalis.

Ramiojo Vandenyno platybėse – ir gabalėlis Vilniaus

Grįžę į DRDą aplankėme vietos katalikų bažnyčią. Tai apynaujis žemas mūrinis pastatas. Lietuvoje sakytume – kokia kukli bažnytėlė – bet Madžūre ir toks statinys didingas. Altoriaus šone stovėjo “Dievo gailestingumo” paveikslas – nutapytas pagal Vilniuje, Dievo Gailestingumo Šventovės (kurioje, beje, prieš porą savaičių mes ir buvome priėmę Santuokos sakramentą) altoriuje kabantį  šv. Faustinos 1931 m. vizijų pagrindu sukurtą originalą. 2011 metus Vatikanas paskelbė Dievo Gailestingumo metais tad ši maža Vilniaus istorijos dalelė kaip niekad anksčiau pasklido po pasaulį, po jo didmiesčius ir atokiausiąsias salas.

Vilnietės vienuolės vizija dabar regima visur, kur tik yra katalikų. Maršalo salose jų nedaug: maždaug 8,4% vietos gyventojų. Kaip ir daugumoje Ramiojo vandenyno salynų, tuose tolimuose atoluose religijų – gausybė. Pusę gyventojų į krikščionybę atvertė kongregacininkų misionieriai, ketvirtį – sekmininkų. Itin smarkiai Okeanijoje dabar veikia mormonų bažnyčia: kiekvienoje aplankytoje saloje matėme po kelis naujus jų “susitikimų namus”, net atokiausiuose kaimeliuose. Turint omeny, kad šį tikėjimą išpažįsta mažuma, tai gana įspūdinga. Bet Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia (tikrasis mormonų pavadinimas), kalbama, yra antroji pagal turtą pasaulio religinė organizacija, ir jos pastangos Ramiajame Vandenyne duoda vaisių: štai jau 8% maršaliečių – mormonai, kai 1999 m. tokių dar buvo 4%. Už mormonų statistinėse lentelėse – tikras tikėjimų žolynas: ir Jehovos liudytojai, ir egzotiškieji bahajai.

Priešais bažnyčią mažoje trobelėje senutė gamino rankdarbius ir čia pat jais prekiavo. Buvo nebrangu ir Aistė kai ką nupirko. Ant sienos kabėjo verslo liudijimas, kurio galiojimas baigėsi prieš gerą pusmetį.

 

Kovo 3 d.

---

Mūsų lėktuvas leidosi JAV karo bazėje

Sutemus atolo “didmiesčio” gatvių linksmi žmonės neapleido, o mes vakarieniavome traškučiais stebėdami lagūną iš medinių pavėsinių. Trumpas nuotykis šalyje, kurios ne tik sostinės, bet ir paties pavadinimo nežino dauguma lietuvių, baigėsi. Atidavėme automobilį, o kitą dieną mus nuvežė į oro uostą. Susipažinome su tamsaus gymio amerikiete, kuri darbo reikalais irgi skrido “Salų šokliu” stabteldama salelėse kelioms dienoms. Iš eilinio Fabijoniškių buto dydžio kambario, kurio kampe kabojo televizorius, stebėjome, kaip geltonos oro uosto gaisrinės švyturėliais sveikino iš Honolulu atskridusį lėktuvą, kaip saugumo dėlei išlaipinami vienoje pusėje sėdėję jo keleiviai, kaip jie susėda patalpėlės priekyje, o tada sulipa atgal orlaivin pirmieji. Paskui link aliumininio paukščio keliavome mes: kaip ir visuose regiono oro uostuose – tik pėsti. Laukė skrydis į Ponpėjų, vienos iš keturių Mikronezijos Federacinių Valstijų centrinę salą. Ten ir visos valstybės sostinė Palikyras ir, svarbiausia, tai, kas liko iš “Ramiojo vandenyno Venecijos” Nan Madolo, įkvėpusio siaubo klasiką H. F. Lavkraftą (H. P. Lovecraft) parašyti “Cthulhu šauksmą” (Call of Cthulhu). Tie ciklopiški akmeniniai griuvėsiai lig šiol kelia vietiniams pagarbią baimę.

Lėktuvas paliko Madžūrą, bet vietoje vakarų pilotas jį dar nukreipė šiauriau. Tūpė Kvadžaleine – štai ten ir pažvelgėme paskutinįsyk į Maršalo salų žemę. Tas atolas – vienas didžiausių pasaulyje ir net iš lėktuvo sunkiai matėsi to 97 salelių žiedo, įrėminusio per 2000 kvadratinių kilometrų ploto lagūną, pabaiga. Net jei ir būtumę norėję ten išlipti niekas nebūtų leidęs. Juk Kvadžaleine tebėra JAV karo bazė, didžiausias vienos keturių pasaulyje atolų valstybių (o tiksliau – vietos žemvaldžių) pajamų šaltinis ir kartu – ginčų objektas.

Paskutinį kartą anglų kapitono Džono Čarlzo Maršalo, čionai atplaukusio 1788 m., pavardę rašėme pildydami Lietuvos gyventojų surašymo anketą. Juk tame internetu pildomame klausimyne teirautasi – “Kur buvote 2011 m. kovo 1 dieną?”.

---

Kiti straipsniai iš medaus mėnesio kelionės po Ramųjį Vandenyną

1. Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį (įžanga)
2. San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas
3. Havajai – stebuklinga gamtos didybė
4. Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis
5. Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų
6. Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis
7. Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka
8. Guamas: Azijos Kanarai
9. Tokijas: drebantys 37 milijonų japonų namai

Komentuoti