Okeanija – kelionių vadovai

Okeanija, Ramiojo vandenyno salos – egzotiškiausias, sunkiausiai pasiekiamas pasaulio kraštas! Bet įdomybių ten tikrai daug, o miniatiūrinės salų valstybės – be galo skirtingos!

Kaip susiorganizuoti kelionę į Okeaniją, kaip ten keliauti, ką ten pamatyti, kur apsistoti, kokios kainos?

Pats aplankiau beveik visas Okeanijos valstybes – ir į visus šiuos ir daugiau klausimų atsakau šiame straipsnyje.

Okeanijos šalys ir valstybės

Ramiojo vandenyno plotą sunku suvokti! Nuo rytinių Okeanijos salų iki vakarinių atstumas – daugiau nei 12000 km, kaip nuo Lietuvos iki Australijos! Kelionės trunka ilgai, skrydžiai tarp salų reti ir jų mažai, o kainos – didžiulės, tad negali tikėtis aplankyti labai daug šalių. Bet nesiūlysiu ir pasirinkti vienos: kai atvyksti taip toli nuo Lietuvos, juk norisi pamatyti regioną išsamiai…

Ramiajame vandenyne yra 21 šalis, iš kurių 12 nepriklausomos valstybės, 9 – „kolonijos“. Dar keli salynai neturi net užjūrio valdos statuso ir priklauso tiesiogiai kitų žemynų šalims.

Visų pirma, surašysiu, kuo kiekviena Okeanijos šalis ar valda yra išskirtinė ir labiausiai įstrigo atmintin (kraštai išrikiuoti pagal abėcėlę, ne įdomumą):

*Amerikos Samoa (JAV valda) – 20% Amerika, 80% Samoa (žr. žemiau), bet įspūdingiausia man buvo atskristi iš Samoa kertant datos keitimo liniją: skrydis truko 30 min., o laikrodį sukau 24 val. – ir radau tą pačią – bet ir kitokią – kultūrą.
*Fidžis – pietinio Ramiojo vandenyno „vartai“ (daug skrydžių, nemaži miestai), kurortai privačiose salose ir masiškesnis poilsinis turizmas.

*Guamas (JAV valda) – tokie „Azijos Kanarai“, viliojantys masinius turistus iš Japonijos ir Korėjos (didžiulis akvariumas, pramogų parkas ir pan.)

*Havajai (JAV valstija) – aktyvūs ugnikalniai, Mauna Kea kalnas su observatorijom (nuo papėdės aukštesnis už Everestą), didinga kalnuota gamta, Honolulu didmiestis-kurortas. Daugeliu klausimų ten jautiesi kaip bet kur kitur JAV, tik oras – tropinis, o dauguma žmonių – Azijos kilmės (su havajiečių mažuma, išlikusiomis havajiečių šventyklomis).

*Maršalo salos – ilgos siaurutės salos be jokių kalvų ar kalnų (archetipinė koralų šalis). Žaviausia ten būnant tiesiog justi tą tavosios salelės siaurumą, menkumą…

*Mikronezija – tai tarsi keturios valstybės vienoje. Ponpėja – tai Nan Madolas, paslaptingas apleistas tūkstantmetis miestas tarp džiunglių ir vandens. Čiukas – paskendęs japonų laivynas nardytojams. Japas – akmeniniai pinigai-paminklai.

*Nauru – fosfatų pramonės nualinta gamta, koralų „kolonos“, buvusi viena turtingiausių pasaulio šalių – ir pamokanti „nusigyvenimo“ istorija.

*Naujoji Kaledonija (Prancūzijos valda) – paskutinė tokia „naujakurių kolonija“, kur 24% gyventojų – prancūzai, 41% – kanakai, ir nuolat vyksta sukilimai dėl nepriklausomybės. Tai lyg pietų Prancūzija Ramiajame vandenyne su parodomuoju Okeanijos prieskoniu.

*Naujoji Zelandija – toks „beveik žemynas“ su milijoniniu miestu, snieguotais kalnais, žalia gamta ir Norvegijai prilygstančiais fjordais. Dauguma gyventojų – baltaodžiai kolonistų palikuonys, „Europos provincijos“ atmosfera.

*Samoa – falės (nameliai be sienų), superįspūdingos bažnyčios, superspalvingi autobusai (ir ne tik), gyva vadų (matei) kultūra, geizeriais šaudančios bangos ir dar populiarios tradicinės tatuiruotės nuo torso iki kelių.

*Šiaurės Marianai (JAV valda) – apleistos Antrojo pasaulinio karo atominių bombų bazės, radarai ir visa eilė kitų apleistų vietų, po kur gali šmirinėti laisvai.

*Tonga – vienintelė Ramiojo vandenyno karalystė su viena seniausių pasaulio dinastijų, aristokratinės tradicijos, plaukimas su banginiais.

*Vanuatu – itin autentiškos gentys su baugiai gražiom tradicijom, bene aktyviausias planetos ugnikalnis, nakvynė nameliuose medyje.

*Velykų sala (Čilės valda) – paslaptingos akmeninės statulos, neįtikėtina atokiausioje pasaulio saloje gimusios civilizacijos istorija čia traukte traukia paslapčių ieškotojus – ir sukelia kainas. Bet dabar dauguma žmonių – čiliečiai.

Keliose valstybėse nesu buvęs: Palau, Kiribatyje, Tuvalu ir Saliamono salose. Jas aplankęs papildysiu šį straipsnį. Tačiau šių valstybių nesirinkau kelionėms todėl, kad, pasidomėjus, man jos pasirodė mažiau įdomios už tas, kurias lankiau.

Kartais Australija irgi suvokiama kaip Okeanijos dalis, bet tai jau visiškai kitokia šalis – ištisas žemynas su keliasdešimt milijonų žmonių, tad apie jį – atskiras straipsnis. Panašiai ir su Naujosios Gvinėjos sala – joje vienoje gyventojų, tautų, kalbų daugiau, nei visose Okeanijos salynuose kartu paėmus.

Koralinės ir vulkaninės Ramiojo vandenyno salos

Daugelis Ramiojo vandenyno šalių susideda iš dešimčių, net šimtų salų ir salelių. Vienos šalies salelės tarpusavy kartais skiriasi labiau, nei valstybės. Salos būna dviejų tipų – verta pamatyti ir tokias, ir tokias:

Koralinės salos – siauri ilgi atolai, it nerijos, supamos vandenynų. Čia niekada nebūsi daugiau nei koks kilometras iki kranto. Salų pagrindas – žuvę koralai, o jie neauga smarkiai aukščiau vandens, tad čia nėra jokių kalnų. Koralinėse salose žavi tas amžinas vandenyno artumo jausmas, buvimas tokiam žemės šapely vandenyno toliuose. Ištisos valstybės taip plyti vos iškilusios virš vandens.

Vulkaninės salos išaugo veržiantis ugnikalniams. Tiesa, daugelis jų jau seniai užgesę – tokie žali kalnai, dovanojantys nuostabius vaizdus žemyn, aukštas uolėtas pakrantes. Bet tie, aktyvūs, kaip Havajų Kilauea ar Vanuatu Jasūras – yra vieni aktyviausių visame pasaulyje, ir vieni nuostabiausių Okeanijos vaizdų. Savaip nejaukūs, savaip žavūs pajuodijusios lavos užlieti kaimai ir miesteliai.

Tai, kad sala vulkaninė, nereiškia, kad koralų ten nėra. Tokias salas irgi supa koralinės lagūnos – tokio žydrumo, kurio niekad nepamatysi Europoje. O kur dar visos spalvos, toks skaidrus vanduo, kad net iš lėktuvo galėjau pamatyti ryklius, diugonus, rajas. Tobulos vietos nardymui ir paviršiniam nardymui. Bangos dūžta toli nuo kranto – kur baigiasi koralai.

Tiesą pasakius, koralinės salos kadaise irgi buvo vulkaninės, tiesiog jų vulkanai per milijonus metų prasmego vandenyne, palikdami tik juos kadaise apaugusių koralų žiedą.

Okeanijos gamtos stebuklai ir grožybės

Stipriausi prisiminimai iš Okeanijos – tai didieji jos gamtos stebuklai. Havajų ir Vanuatu aktyvūs ugnikalniai, Naujosios Zelandijos fjordai. Tai – pagrindinis kelionės tikslas, kurį paskui galima “aplipdyti” kitom grožybėm.

Stebuklai yra ne visur, o štai nuostabios pakrantės – daugelyje salų. Okeanijoje įprasta, kad niekada nesi toliau nei koks kilometras nuo vandenyno, dažnai pėsčiom gali prieiti vandenyną į dvi ar visas keturias puses. Būna oro uostai vos telpa į salą: štai Nauru atskridus lėktuvui uždaromas kelias, Maršalo salose pakilimo taką taško bangos. O krantų ten – tikras kaleidoskopas. Nuo aukštų uolinių krantų iki smėlėtų paplūdimių, nuo aukštų serfingo vertų bangų iki ramių spalvingų koralinių lagūnų. Visuomet – daugybė kitų salelių tolumoje aplink horizontą, nuostabūs ryškūs saulėlydžiai.

Man Okeanijos pakrantėse žaviausios blowholes – vietos, kur bangos taip galingai trenkiasi į uolas, kad šoka aukštyn tarsi geizeriai. Sėdi ant kranto, lauki aukščiausio… Gražiausias regėjau Samoa, bet nuostabių radau ir Tongoje, Šiaurės Marianuose.

Didesnėse salose ir gilyn nuo krantų rasi malonių grožybių atsipalaidavimui, žygiams – kriokliai su baseinais, kuriuose maudomasi, paparčių miškai, upės.

Kas gali nemaloniai nustebinti – šiukšlių gausa. Ir dėl kultūros, ir todėl, kad jas išvežti sudėtinga, ypač dideles: sudaužytus automobilius, jūrinius konteinerius. O salelės mažos, paslėpti irgi mažai kur. Vietiniams akių nebado – Nauru muziejininkas net siūlė mums aplankyti metalo laužą, kaip įdomią lankytiną vietą…

Ramiojo vandenyno augalai, gyvūnai ir koralai

Reikėjo (ne)didelių stebuklų, kad į šitokias nutolusias salas galėtų apskritai atkeliauti gyvūnai ir augalai… Su kai kuriais viskas aišku: kokoso riešutus srovės plukdo tolyn – ir jie sudygsta tolimose salose, išauga palmės. Bet dėl kitų mokslininkai suka galvas, kuria teorijas: gal kokius gyvūnėlius pakėlė uraganai ir jie per stebuklą paskui nenukrito į vandenyną, o „nutūpė“ negyvenamoj saloj.

Kaip ten bebūtų, stebuklai reti. Augalija ir gyvūnai plito iš vakarų (Papua Naujosios Gvinėjos) į rytus, taigi, kuo toliau į rytus – tuo skurdesnė gyvūnija ir (kažkiek) augalija. Bet tos rūšys, kurioms pavyko „kolonizuoti“ naujas salas, suvešėjo kaip niekur.

Dar kitus gyvūnus atsivežė žmonės. Sulaukėjusių didelių šunų gausa erzina: jų pilna, dažnas – piktas. O štai laisvėje – po kaimus, net po kai kurių sostinių gatves – besiganančios kiaulės savaip mielos, kai kur net traukiančios turistus (Tongoje, kur „paršai-žvejai“ per atoslūgius knisa jūros gėrybes).

Bet įspūdingiausia gyvūnija – po vandeniu. Spalvingiausi koralai traukia nardytojus. Banginius gali ne tik stebėti, bet (Tongoje) net su jais plaukioti.

Ramiojo vandenyno istorija ir karo palikimas

Žmonių pasklidimas Okeanijos salose – ne mažiau stebuklingas nei gyvūnų ar augalų! Juk tai vyko prieš 1000, 2000, 3000 metų, kai europiečiai dar nebuvo atradę nutolusių žemynų ir plaukiojo tik aplinkui Europą. O štai Okeanijoje žmonės jau turėjo vandenynų kanojas: sulipdavo į tokią dešimtys jų, pasiimdavo kiaules, ir plaukdavo į neištirtus vandenyno tolius ieškodami naujų salų, ir, orientuodamiesi pagal žvaigždes ir danguje pasirodžiusius paukščius (reiškia, netoli krantas), išsilaipinę „pradėdavo“ naujas tautas… Per pora tūkstantmečių vandenyne neliko nė vienos didelės negyvenamos salos!

Jie gyveno, kalbėjo, medžiojo, valgė ir gimdė – bet apie tuos šimtmečius mažai kas byloja, nes palaikiai jų nameliai virto dulkėmis. Vos keliose vietose pastatyta kas daugiau iš akmens, užtat kokios tai vietos! Kadangi jokia Ramiojo vandenyno tauta nepaliko istorijos knygų, viskas iki šiol taip paslaptinga…

Garsiausia Velykų sala (Čilės valda) ir jos moai statulos – statytos neaišku kodėl, neaišku kam, ne visai aišku kaip paskui pačių čiabuvių paeiliui nuverstos – ir vėl atstatytos istorijos entuziastų.

Bet negali nepriblokšti ir Nan Madolas, kaip galvą nukirsti galėjo duoti vietiniai, „dvasių pastatytas“ miestas ant vandens Mikronezijos džiunglių gilumoje.

O prisiliesti prie gyvos, nepamirštos istorijos labiausiai patiko Tongoje. Tą šalį – vienintelę – dar valdo karalius ir ta dinastija klesti per 1000 metų (tik japonų senesnė) – ir Viduramžiais ji valdė vandenynų plotus didesnius už Europos imperijas. Bet dabar valstybė mažytė, ir pats mačiau, kaip per sekmadienio pamaldas karalius visiems tautiečiams spaudžia ranką. Aišku, yra ir pastatų: rūmai, ir senųjų valdovų kapai-minipiramidės, ir „Ramiojo Vandenyno Stounhendžas“).

Išskyrus Tongą, visas Ramiojo Vandenyno salas XIX a. „susirinko“ užjūrių imperijos (Ispanija, JAV, Japonija, Vokietija, Prancūzija, Britanija). Jos statė kuklias bažnyčias ir plantacijas, bet nieko labai įspūdingo, nes joms visoms joms „Pietų jūrų salos“ buvo paskutinis jų valdų užkampis. Bet galiausiai vis tiek dėl tų salų imperijos „susipjovė“ tarpusavy.

Ne mažiau nei „čiabuvių“ istorija žavi Antrojo pasaulinio karo palikimas… Ramiajame vandenyne jo „frontas“ stūmėsi daug didesnius atstumus, nei Europoje. Tik tas frontas buvo nematomas: japonai ir amerikiečiai įsitvirtindavo įvairiose salose, su lėktuvnešiais, linijiniais laivais, naikintuvais perėminėjo salas-tvirtoves vieni iš kitų. 1941-1942 m. į priekį sala po salos stūmėsi japonai, 1942-1945 m. – jau amerikiečiai. Ir tie, ir tie paliko po savęs nesuskaičiuojamą galybę pabūklų, ištisų karo bazių. Ir giliai džiunglėse, ir po vandeniu randi to karo istoriją, randi kitaip, nei Europoje, kur viskas „įrėminta“ muziejuose ar pažymėta ženklais „nelaipioti“: Ramiajame vandenyne nerasi lentelių su paaiškinimais, bet vaikščiosi laisvai.

Įspūdingiausios Antrojo pasaulinio karo vietos:

Tinianas (Šiaurės Marianai) ir karo bazės, iš kurių pakilo bombonešiai mesti vienintelių istorijoje atominių bombų (ant Hirošimos ir Nagasakio), kadaise didžiausia pasaulyje oro bazė, atiduota džiunglėms.

Perl Harboras (Havajai, JAV), kurį užpuolus japonams į Antrąjį pasaulinį karą buvo įtraukta Amerika. Tiesa, kadangi Havajai – JAV valstija, čia jau tvyro JAV dvasia: muziejus, patriotiškos ekskursijos, o ne apleistos vietos.

Čiukas (Mikronezija), „japonų Perl Harboras“, kur jau amerikiečiai paskandino japonų laivyną (žuvo panašiai žmonių) ir jis guli pasiekiamas nardytojams jūros dugne.

Bet kokių pavienių priešlėktuvinių ar priešlaivinių pabūklų rasi visur, per kur driekėsi „vandenyninis frontas“ – arba net toli anapus to fronto, britų ir kitų kolonistų pastatytus laukiant japonų puolimo.

Okeanijos kurortai, paplūdimiai ir viešbučiai

Bet kuri Okeanijos sala nuotraukose atrodys ir rojus žemėje – smėlėti paplūdimiai, uolos ir į jas tykštančios bangos „geizeriais” šaudančios aukštyn, žali medžiai… Todėl stebina, kiek palyginus mažai ten tikrų kurortų. Kita vertus, gal ir ne keista: juk nuskristi ten toli ir brangu…

Tik keli salynai garsėja kurortų gausa: Havajai (JAV), Fidžis, Prancūzų Polinezija, Guamas (JAV). Kai kuriuose kituose rasi pavienius turizmo avanpostus: vieną-kitą įvairiai pavykusį mėginimą sukurti „tarptautinę“ turistų oazę ir daug vietinių prieskonių (Tonga, Samoa, Vanuatu). Bet ištisose salose nieko panašaus į kurortą iš viso nėra, arba tik daigai.

Paplūdimiai – tiek kurortų, tiek ne – neretai nuotraukose stebina labiau, nei pamėginus bristi: būna, pėdas pjauna akmenys (verta turėti šlepetes). Bangų daugumoje beveik nėra, nes jos dūžta į koralų liniją toli nuo kranto – maudymasis tokioje žydroje lagūnoje primena maudynes ežere.

Ten, kur yra, Ramiojo vandenyno kurortai – kelių rūšių, svarbu pasirinkti jums tinkamiausią:

1.Masiniai tarptautinių tinklų „viskas įskaičiuota“ viešbučiai, kur visos atostogos gali praeiti jų ribose. Didžiausiuose turizmo bastionuose (Havajai, Fidžis…) tokių daugybė, kitur būna po vieną kitą valstybėje. Patirtis ten panaši, kaip kokioj Antalijoj ar Hurghadoj – tik ekskursijos kitokios ir kitur, o daugiaaukščius viešbučius kiekiais nustelbia visokie „bungalų kaimai“. Keliauti iš Lietuvos ten mažai prasmės, nes, jei reikia tik saulės, jūros ir maisto bufeto – rasi daug arčiau. Dauguma keliautojų ten iš gretimų žemynų: pietuose – iš Australijos, vakaruose – iš rytų Azijos, Havajuose – iš vakarų JAV. Nes jiems tai vieni artimiausių tokių kurortų.

2.Privačios salos. Viena mažytė salelė čia – vienas viešbutis, ar, tiksliau, namelių kompleksas. Savaip primena Maldyvus, tik vilų ant vandens mažiau. Su vietiniais ten visai nesusidursi (nebent per kokius animatoriaus surengtus tautinius šokius), galimybės išvykti bus ribotos, kainos – didelės. Dažnas keliautojas tokioje saloje praleidžia kelias dienas, o likusias atostogas – kitur. Privačių salų gausu Fidžyje, Prancūzų Polinezijoje, bet pavienių rasi ir aplink Vanuatu, Tongą ir kitur.

3.Nepriklausomi kurortai. Paplūdimiai, palei kuriuos susispietę kažkiek nedidelių viešbutėlių, valdomų vietinių ar Ramiojo vandenyno svajonės paviliotų atvykėlių. Tokius rasi ten pat, kur ir „viskas įskaičiuota“ kurortus – tik gali būti prie kitų paplūdimių; bet mažai turistinėse šalyse jų nėra.

4.Kurortai-didmiesčiai. Toks praktiškai yra tik vienas – užtat koks! Havajų Honolulu su Vaikiki paplūdimiu ir viešbučiais-dangoraižiais palei jį. Ten jau – Amerikos, ne Ramiojo vandenyno dvasia.

5.Nekurortai. Ten juk tropinės mažos salos – tai saulė ir vandenynas visur šalia – tai gali apsistoti bet kuriame kaime, miestelyje ar net sostinėje ir tuo irgi džiaugtis. Tokiuose paplūdimiuose nesutiksi turistų (dažnai – ir vietinių). Rojus? Gal ir taip, bet „nekurortinis paplūdimys“ paprastai reiškia ir daug netvarkomų šiukšlių, nėra gelbėtojų, reikalingų prekių ir paslaugų (kad ir kremo nuo saulės). Viešbučiai dažniausiai bus arba primenantys pigius Vakarų motelius, arba keistos improvizaijos (Nauru apsistojome jūriniame konteineryje), arba visai tradiciniai (pvz. Samoa nakvojome paplūdimio falėje be sienų, Vanuatu – namelyje medyje). Tokios tradicinės nakvynės – vienas smagiausių prisiminimų iš Okeanijos… Jei nakvynės vieta toliau kranto reikia pasidomėti transporto galimybėmis (gali tekti nuomotis automobilį), jei prie kranto – reikia išsiaiškinti, ar ten maudymuisi tinkamas paplūdimys.

Anapus pagrindinių salų, viešbučių pasiūla ribota, ir daugelis jų gali nebūti internetinėse platformose – tenka ieškoti kontaktų, susisiekti tiesiogiai, nebūtinai pavyksta iš pirmo karto. Konkurencija ten maža, pernelyg stengtis nereikia, lėtas salų tempas…

Okeanijos gentys, tautos ir tradicijos

Nesiliauja stebinti, kokios skirtingos yra Ramiojo vandenyno salų tautos ir kultūros! Tradiciškai jos skirstomos į Melaneziją, Polineziją ir Mikroneziją, bet net tarp gretimų salų skirtumai – didžiuliai, daug didesni nei tarp gretimų Europos tautų. Izoliacija daro savo…

Štai nusileidome Samoa ir iš karto pribloškė ryškios spalvos – autobusų, namų – bei bažnyčios it perkeltos iš barokinės Europos – krikščionybė atėjo ir kitur, bet tik Samoa net mažuose kaimuose statomos tokios superpuošnios. O kur dar visos falės – namai be sienų; kai kuriuose kaimuose tokių daugiau nei „normalių“ namų – to irgi kitur n(eb)ėra.

Nusileidi Tongoje ir negali nepastebėti visų „Tegyvuoja karalius!“ šūkių ir didžiavimosi viena seniausių pasaulio monarchijų.

Bet gal nė vienas salynas neprilygsta Vanuatu,kur išvis – vos 300 000 žmonių, bet 138 kalbos. Kiaulių ir jų ilčių kultas, tradiciniai vadai, tik varpą dengiantys „drabužiai“, „nardymas į žemę“ šokinėjant nuo bokštų, Amerikos garbinimas tarsi dievų žemės – ko pamatysi, priklauso nuo salos ir tautos.

Yra ir kas Ramųjį vandenyną vienija. Didžiavimasis savo šalim ar bent sala – kiek daug ten automobilių su milžiniškom savo vėliavom. Vietiniai žodžiai „Labas“, kurie tarsi antros vėliavos: jie visur parašyti, jie sakomi net kalbant angliškai, juos išmoksta kiekvienas turistas (Fidžio Bula, Nauru Ekamawir Omo – iki šiol pamenu, tiek matyta…). Krikščioniškas religingumas – kad sekmadieniais neveiks parduotuvės ir restoranai daugumoje salų nėra klausimo, bet kai kur ir uždaromi oro uostai, draudžiama važinėti taksi… Chorų giesmės įvairių krikščionybės atmainų (itin populiarūs metodistai, sekmininkai, mormonai, katalikai) pamaldose įstringa net nereligingiems turistams – gal ir dėl to, kad alternatyvų sekmadieniais mažai… Deja, išskyrus kelias šalis – didžiausias pasaulyje vidutinis viršsvoris, sergamumas diabetu.

Vienas „nepatogiausių“ keliautojui kultūrinių aspektų – daugybėje salų kone visa žemė privati ir paveldima. Net už gražių vietų aplankymą renka pinigus tų vietų savininkai. Tai ne tas pats, kas oficialūs „valstybiniai bilietai“, nes kaina gali priklausyti „pagal akis“ ar būti nepagrįstai didelė, be to, mokėjimo tvarka neaiški; kai kurias vietas savininkai, būna, išvis uždaro.

Tiesa, visus salynus (išskyrus gal Tongą) valdė kolonistai – o daug salynų iki šiol valdo. Ir vienas didžiausių kultūrinių klausimų Ramiajame vandenyne – kiek tą salą paveikė „baltaodžių kultūra“?

Yra salynų, kur atvykėliai jau sudaro daugumą žmonių – kaip Havajai, Naujoji Zelandija. Ten vietinė kultūra pusiau prarasta ir vėl atrandama, pusiau „sudėta“ į parodomuosius kaimus turistams – o masinė kultūra labiau europinė / amerikinė.

Yra Naujoji Kaledonija ar Fidžis, kur atvykėlių ir vietinių maždaug per pusę ar 60%-40% – tad vyksta nuolatinis „virvės traukimas“ į vietinę ir tarptautinę pusę (kartais kruvinas).

Ir yra salų, kur beveik visi gyventojai – vietiniai. Tokiose kultūra gali būti autentiškiausia, bet irgi ne visuomet. Jeigu šalis tebevaldoma iš užjūrio (Prancūzijos, Britanijos, JAV), tai vis tiek dominuos „užjūrio kalba“, o Ramiojo vandenyno „ekscesai“ bus apriboti (pvz. ir sekmadieniais daug kas veiks, lankytinose vietose lauks valdiški bilietai, o ne žemės savininko paieškos). Kai kurios šalys, nors ir tapo nepriklausomomis, liko smarkiai paveiktos kolonijinės kultūros – pvz. Nauru, kur dauguma užrašų iki šiol anglų, o ne vietine kalba, ja mokoma mokyklose. Bet kitose iki šiol gyvi senoviniai papročiai: išeiginiai tautiniai rūbai – tokie pinti sijonai – Tongoje, tatuiruotės Samoa.

“Civilizuotos“ ir išorinės Okeanijos salos

Dauguma valstybių valdo daug salų, ir yra didžiulis skirtumas tarp sostinės („pagrindinės salos“) ir išorinių salų (outer islands). Juk jei į sostinę dažniausiai kasdien (didžiausiuose užkampiose – kas antrą dieną) skrenda lėktuvai iš užsienio, tai į pačias atokiausias gyvenamas salas gal kartą į mėnesį atplaukia laivas, o dauguma salelių išvis negyvenamos… Lendant gilyn į tolimas salas pamažu nyksta visi civilizacijos atributai. Skirstyčiau Ramiojo vandenyno salas į tokias kategorijas pagal „civilizacijos įsiskverbimo lygį“:

1.Ramiojo vandenyno centrai, kuriuose jautiesi kaip įprastose pasaulio šalyse. Šimtų tūkstančių žmonių didmiesčiai, prekybos centrai, tinklų restoranai, didelės aviakompanijos, daugybė skrydžių kasdien į daug užsienio šalių. Tokios vietos yra „regiono vartai“: per jas skrendi į kitas valstybes. Pavyzdžiai: Fidžio Viti Levu sala, Havajų Oahu ir Didžioji sala, Naujosios Zelandijos šiaurinė ir pietinė salos, Naujosios Kaledonijos Didžioji sala, Guamas.

2.Atokesnių šalių sostinės. Kokie 10 000-100 000 gyventojų saloje, jos širdyje – Lietuvos rajono centro dydžio miestas. Skrydžiai tik į kelis kitus oro uostus (dažnai Ramiojo vandenyno centrus). Vietoj prekybos centrų – kinų laikomos nemažos parduotuvės, kur „gausi bet ką, bet nebūtinai tiksliai kokio norėtum“, yra bankomatai ir pan. Sostinių salos – ir vartai į kitas šalies salas.

3.Pagrindinės nutolusios salos. Jos turi oro uostus, į kuriuos yra reguliarūs skrydžiai iš sostinės (kelis kartus per dieną ar bent kas antrą dieną). Deja, tie reisai mažiau patikimi, nei tarptautiniai – kartais būna ir mėnesiams atšaukia kokiai aviakompanijai bankrutavus, žmonės stringa. Tokiose salose jau gausi ne viską, ko reikia, o kas bus ir ko nebus turi išsiaiškinti iš anksto – pvz. ar bus valiutos keitykla, bankomatas.

4.Artimiosios (pakrantės) salos. Tai mažesnės salos esančios greta didesnių (sostinės ar pagrindinių), tose pačiose lagūnose – matosi nuo kranto. Į jas vieninteles Okeanijoje paprasta patekti laivu – per valandą ar kelias. Visgi, paprasta tik mums, keliautojams iš toli – nors salos netolimos, vietiniams dažniausiai tai „kitas pasaulis“ ir jie tarp salų neplaukia, nebent darbo reikalais ar dėl šeimos, o ir turistų plaukia mažiau, tad koks 3 val. plaukimas iš sostinės į jos pakrantės salą kaip reikiant „numuša“ tarptautinės civilizacijos kiekį. Kai kur yra keltų grafikai (kaip į Samoa Savai salą iš salos-sostinės Upolu), bet kitur juos gali nebent išsiklausinėti ar jie nuolat keičiasi, dėl ko sunku planuoti (taip buvo su Ovalau sala Fidžyje). Dalis pakrantės salų „parduotos“ (išnuomotos ilgam laikui) viešbučiams ir tapusios tarsi privačiomis, kur gyvena tik tų viešbučių darbuotojai ir svečiai – transportą į tokias dažnai organizuoja patys viešbučiai.

5.Atokios nutolusios salos. Pasiekiamos tik ilgais plaukimais retais laivais (para ir pan., kartą į savaitę ar kartą į mėnesį). Ten jau daugelio modernios civilizacijos aspektų gali nebūti ar jie būti sunkiai pasiekiami, turistų irgi beveik nėra (kam aukoti atostogas dėl vienos salos?). Kai kurių šalių net sostinės neturi oro uostų ir priklauso šiai kategorijai: Pitkerno salų, Tokelau.

6.Negyvenamos salos. Tokių – absoliuti dauguma, nors daugelis jų mažytės, kai kurios iškyla į paviršių tik per atoslūgius ir yra tarsi smėlio kopos (sandbank). Į kai kurias plukdo turistus („trumpas palikimas negyvenamoje saloje“), kai kurias nuomoja visokiems „Robinzonų“ realybės šou… Paprastai tai – negyvenamos salos, kurios yra gana netoli didžiųjų salų, ypač sostinių.

Kaip ten bebūtų, net pačios didžiausios salos (išskyrus gal Havajus ir Naująją Zelandiją) – juokingos dydžiu pasaulio mastu. Visose kai pasakydavom, kad esame iš Lietuvos, kurioj gyvena 3 milijonai žmonių, laukdavo nustebimas – „Kokia milžiniška jūsų šalis!“. Net Fidžyje, viename Ramiojo vandenyno centrų – juk net ir ten gyventojų tik milijonas, bet ir tai kartais daugiau nei beveik visose kitose regiono šalyse…

Kaip keliauti į Okeaniją ir po ją? (laivai ar lėktuvai?)

Okeanijos salos per toli nuo kitų žemynų, kad į ten per eilines atostogas galėtum svajoti keliauti kaip nors kitaip, kaip tik lėktuvu – ir tai skrydis į „pirmąją salą“ nuo artimiausio žemyno gali užtrukti 4 ar 6 valandas, o nuo Lietuvos – daugiau nei parą, įskaičiuojant beveik neišvengiamus du persėdimus pakeliui (pirmas – kažkuriame Europos didmiestyje, antras – kur nors Azijoje arba Amerikoje).

Atstumai tarp Okeanijos salų irgi paprastai įveikiami tik lėktuvais – na, štai koks Kiribatis turi tik 130 000 gyventojų, bet nuo jo sostinės Taravos iki rytinių salų net lėktuvu tenka skristi 4 val., kaip nuo Vilniaus iki Malagos. Deja, skrydžiai itin brangūs: koks 2 val. skrydis tarp salų valstybių neretai atsieina tiek, kiek esu suskraidęs Vilnius-Niujorkas. Be to, tarp daugelio Okeanijos valstybių tiesioginių skrydžių nėra: turi skristi per vieną bazinių oro uostų. Pietiniame Ramiajame vandenyne pagrindinė tokia bazė – Fidžis; jo Nadžio tarptautiniame oro uoste savo pastarojoje kelionėje po Ramųjį vandenyną leidausi keturis kartus. Nauru-Fidžis-Tonga, Tonga-Samoa-Fidžis, Samoa-Fidžis-Vanuatu… Alternatyva – daryti „didelį lanką“ per Naująją Zelandiją ar Australiją. Taip pat – kai kurias šalis jungia „salų šokliais“ (Island Hopper) vadinami maršrutai, kur tas pats lėktuvas paeiliui leidžiasi daugybėje salų, tarsi į autobusą į jį įlipa ir išlipa keleiviai. Taip, pavyzdžiui, keliavome po Mikroneziją ir Maršalo salas: mūsų „salų šoklys“, pakilęs iš Honolulu, leidosi Madžūre (Maršalo salos), Kvadžaleine (Maršalo salos), Ponpėjoje (Mikronezija), Čiuke (Mikronezija) iki atvyko į Guamą; beveik kiekvienoje saloje pakeliui išlipome porai dienų ir vėl į kelią.

Kaip ten bebūtų, kelionę į Okeaniją verta pradėti planuoti nuo skrydžių maršrutų, o ne atvirkščiai: kai kurios salos paprastai ir pigiai „susijungia“ į vieną kelionę (pvz. yra retas tiesioginis reisas), o kai kurias mėginti sugrūsti į vieną savaitę ar pora atrodo beviltiška ir kvaila. Ten daug turistų, kurie šalyje nori tik „atsižymėti“, pasilieka salai vieną dieną – nors kartais tiek užtenka, labai didelė rizika, nes Okeanijoje ne tik visokie taifūnai, bet ir nepatikimos avialinijos, kurios savosiose salose neturi nei atsarginių dalių, nei pakaitinių lėktuvų. Štai Nauru atšaukus skrydį priverstinai pasilikome 2 papildomoms paroms, Čiuke – 7 valandoms… Mums – nieko, bet kitus bilietus „pirmyn“ turėję bendrakeleiviai privalėjo mokėti už bilietų keitimą.

O ar galima į (ir po) Okeaniją keliauti laivu? Galimybių yra. Kai kurias itin artimas salas jungia keltai, į pakrantės saleles iš pagrindinių gabena laivai Būna ir vienas-kitas naktinis keltas tarp labiau nutolusių gretimų salų – bet tokie reti (pvz. kartą per savaitę), jų grafikai nestabilūs, tad jie labiau pritaikyti vietiniams ar kroviniams, o ne turistams.

Į artimiausias Australijai salas (Naująją Kaledoniją (Prancūzija), Vanuatu) dar rasi poros savaičių kruizų iš Australijos (tiesa, tokiam kruize lauks kokios 6 dienos gryno plaukimo ir vos 3 dienos su išlipimais krante). Jeigu turi laiko, gali mėginti plaukti ir kitur: yra „ilgalaikiai kruizai“, 100, 150 dienų ir panašūs, iš JAV į Australiją ar dideliu žiedu iš JAV, stojantys ir tolimose valstybėse. Tiesa, tokių kruizų mažai (jei į kokią šalies sostinę atplaukia vienas-kitas per mėnesį – jau gerai), jie labai brangūs, o kur išvysdavome tokius laivus – jais plaukė beveik vien turtingi JAV pensininkai. Dar kiti plaukia nuosavom ar nuomotom jachtom. Kainoms ten jau nėra ribų, laikui, kurį tam turi skirti – irgi – bet kai kurias salas logiška pamatyti tik taip, nes ten nėra oro uostų.

Nors daug salų nedidelės, išskyrus privačias salas-viešbučius, pėsčias visko neapeisi (atstumai 10-30 kilometrų ir pan.). O viešasis transportas ten – retai kur būna (tik didesnėse salose) ir tas, kuris yra, dažnai neturi oficialių grafikų, o net jei jie ir yra – juos gali nebent išsiklausinėti. Be to, viskas baigia važinėti anksti, sekmadieniais nevažinėja išvis. Taksi daugelyje salų itin brangūs, kai kur sekmadieniais irgi nevažinėja. Taigi, dažnoje saloje pasirinkome nuomotis automobilį – tiesa, dažniausiai tarptautinių tinklų ten nerasi, reikia ieškoti internete vietinių agentūrų ir susirašinėti, ar teirautis per viešbutį. Kuria puse vairuojama priklauso nuo tą salą valdžiusios imperijos: kur valdė britai, važiuojama kairėje, kur prancūzai ar JAV – dešinėje. Keliai gali būti blogi (ar bent dalis jų) tad dažnai salose nuomojami džipai.

Ramiojo vandenyno kainos ir lankytinos vietos

Į Ramųjį vandenyną brangu nuskristi ir brangu keliauti iš salos į salą (žr. aukščiau), bet kainos pačiose salose labai įvairios.

Kokiame Fidžyje daug kas (ypač maistas) pigiau nei Lietuvoje. Dažnoje saloje maistas nebrangus. Brangiausia Naujoje Zelandijoje ir užjūrio valstybių „kolonijose“, kaip Havajai ar Naujoji Kaledonija. Taip pat mažiausiose salose kainos gali būti neproporcingos – kai kas gali būti labai brangu vien todėl, kad reta ir sunkiai nuvežama: pvz. Nauru, kur dėl fosfatų kasybos nualintos gamtos niekas neauga, itin brangūs švieži vaisiai. Taip pat daug kur brangesnės, nei galėtum tikėtis pagal maisto kainas, paslaugos turistams: autonuoma, viešbučiai.

Apie lankytinų vietų kainas išvis sunku ką pasakyti: nuo Nauru, kur viskas nemokama ar Šiaurės Marianų, kur mačiau tik vieną mokamą lankytiną vietą (ir toje kažkodėl niekas iš mūsų pinigų neėmė), iki Vanuatu, kur už gražų vaizdą į jūrą žemės savininkui gali mokėti ir dešimtis eurų, o patekimas prie Jasuro ugnikalnio užsieniečiams atsieina kone šimtą. Viskas priklauso nuo to, kiek vietiniai išmokę „melžti“ turistus…

Išskyrus pagrindinius „centrus“ (Havajai, Naujoji Zelandija…) žmogaus sukurtos lankytinos vietos (muziejai ir pan.) silpnos (kokie ten ant A4 lapo paspausdinti aprašai ir pablukusios nuotraukos). Išimtis – liaudies kaimai, kur gyvai parodomos vietos tradicijos (išmoksi nusilupti kokosą, susipinti lėkštę, išvysi vietos šokios ir pan.) – tokių yra ne vienoje saloje-sostinėje.

Visgi garsiausios – gamtinės vietos, jų kokybė priklauso nuo salos. Nuo Tongos Tangatapu, kur viena svarbiausių lankytinų vietų yra „palmė dviem viršūnėm“, iki Vanuatu Tanos su Jasūro ugnikalniu. Dažnai tai, kas po vandeniu, įspūdingiau nei kas virš jo.

Kur turizmas gausesnis, radosi populiarių „vietinių turistinių pramogų“. „Vietinių“ ne todėl, kad jomis naudojasi vietiniai (priešingai – taip pramogauja tik atvykėliai), bet todėl, kad jos taip plačiai siūlomos tik ten. Pavyzdžiui, skrydis malūnsparniu-autožyru (ne sraigtasparniu) virš Naujosios Kaledonijos lagūnų, plaukimas su padangų kamerom upe (river tubing) Fidžyje, plaukimas su banginiais Tongoje, žygiai į „kanibalų kaimus“ Vanuatu (nors Ramiajame vandenyne kanibalizmas išnyko vėliausiai pasaulyje – tik XX a. – iš tikro tai spektaklis). Tokias pramogas lengva gauti ir nė viena nelikau nusivylęs: kainos kartais nemažos, bet prieinamos, o didelė patirtis organizavime lemia aukštą kokybę, nesklandumų nebuvo.

Ramiojo vandenyno virtuvė

Daugelis Ramiojo vandenyno šalių turi ir savo virtuvę, bet ją paragauti ne visur paprasta: kavinėse, restoranuose dominuoja užsieninė: europietiška, amerikietiška (burgeriai), kiniška (daug kinų verslininkų). Vietinės turi specialiai ieškoti.

Paprasčiau gauti kokoso riešutus bei kavą. Ne, ne tą, kurią geriame mes – „kava“ tai gėrimas, į kurį nieko panašaus neragavau pasaulyje. Vaizdas – kaip purvinas vanduo, panašus ir skonis, tik atsigėrus dar ir burna užtirpsta kaip pas dantistą. Sako, turi raminamąjį ar „liežuvį atrišantį“ poveikį, lyginama su alkoholiu, nors jo neturi nė lašo. Ją geria beveik visur, kur tvirtai laikosi vietinė kultūra, bet tikslios tradicijos skiriasi: ką padaryti prieš atsigeriant, kada geriama, kaip įpilama. Niekur neatrodo labai higieniškai, bet yra itin „ekstremalių“ paruošimo variantų: kai kuriose Vanuatu salose svaigiojo pipiro šaknis berniukų sukramtoma ir išspjaunama, tada kiti geria.

Ar verta keliauti į Ramiojo vandenyno salas?

Ar verta keliauti į Ramiojo vandenyno salas, priklauso nuo to, koks esi keliautojas…

Jeigu ieškai tik saulės, paplūdimių, poilsio – galbūt nusivilsi, nes visa tai – net ir atokias salas – galima rasti ir daug arčiau, ir daug pigiau.

Jeigu kelionėse svarbiausia gamta – tuomet Okeanijoje tikrai rasite “būtinų patirti stebuklų”, kaip Havajų ar Vanuatu ugnikalniai, Naujosios Zelandijos fjordai, įvairios povandeninės grožybės. Savų stebuklų ras ir “keistų genčių ieškotojai”. Tik svarbu pasirinkti tinkamas salas: toli gražu ne kiekvienoje šalyje gamta pribloškiama, toli gražu ne kiekvienoje rasi menkai civilizacijos paliestų tautų.

O jeigu domitės pasaulio kultūromis, gyvenimo būdu norite aplankyti kuo įvairesnius kraštus – tai Okeanija, ypač atokesnės jos “čiabuvių” šalys, bus puikus potėpis pasaulio paveiksle. Tiesa, matyt, ne vienas pirmųjų – gera jį pasilikti pabaigai, kai jau esi pamatęs lengviau pasiekimus kraštus Europoje, Amerikoje, Azijoje.

Jeigu kelionė jums turi būti patogi, be nesklandumų rizikos – turbūt geriausia apsiriboti pagrindiniais centrais, kaip Naujoji Zelandija ar Havajai. Bet jei nuotykiai, menkai pramintų takų ieškojimas, jus žavi – vėlgi, Okeanijai pasaulyje mažai lygių, bent jau anapus visokių karo zonų.

Komentuoti

Ar žinojote, kad Tonga seniau valdė imperiją, didesnę už visą Europą? Kad Tongos niekas niekada neokupavo ir nekolonizavo, o jos karališkoji dinastija klesti ilgiau 1000 metų – nusileidžia vienintelei Japonijai?

Žemėlapyje šiandien Tonga – dar viena Ramiojo vandenyno salelių grandinė. Ji žavi koralais, ryškiais saulėlydžiais ir galimybe plaukti su banginiais. Bet jei aplinkinės salų valstybės – naujos, tai Tongai istorijos galėtų pavydėti didžiuma pasaulio. Vėliavos, tautiniai pinti sijonai, tūkstantmečiai kapai-piramidės.

Kaip paskutinė Ramiojo vandenyno karalystė (visas kitas sunaikino europiečiai) atrodo iš vidaus? Praleidome ten savaitę…

Nuostabioji, ryškioji Tongos salynų gamta

Tonga – ir maža, ir visai didelė. Maža, nes jos atolų ir vulkaninių salų sausumos plotas – tik 748 kvadratiniai kilometrai, o žmonių ten gyvena 100 000. Didelė, nes nuo Tongatapu salos, kurioje – sostinė ir nusileido mūsų lėktuvas – iki šiaurinių archipelagų 650 km. Psichologiškai – dar toliau. Skrydžių nedaug, o ir tie dažnai atšaukiami, „įkalina“ turistus atokiose salelėse. Skrydžių grafikas, įspraustas į rankas liūdnai pagarsėjusių Tongos avialinijų darbuotojos (autobuso stotį primenančiame Nukualofos vietinių skrydžių terminale), skyrėsi nuo oficialaus grafiko aviakompanijos svetainėje, o šis – nuo grafikų nepriklausomose svetainėse. Bet alternatyvų nėra: laivai net tarp didžiausių Tongatapu ir Vavau salų teplaukia kartą-du į savaitę ir užtrunka visą parą. Tongai priklausančios vandenyno ekonominės zonos plotas – 700 000 kvadratinių kilometrų.

Pro lėktuvo iliuminatorių atvykdamas į Tongą regėjau bekraštį tamsiai mėlyną vandenyną, šen bei ten iškilusias koralines salas, kurių geltono smėlio žiedai supa žydras žydras lagūnas ir – rečiau – styrančius žalius užgesusius vulkanus.

Toji Gamta, kuri Tongon ir pritraukia daugelį turistų.. Banginių stebėjimas iš laivo nieko nenustebins, bet štai šokti ir plaukti šalia jų gali beveik vien Tongoje. Nors banginiais itin garsėja šiaurinis Vavau archipelagas, Nukualofoje sezono metu (liepa-spalis) irgi gali su jais paplaukioti.

Tačiau spalvingais koralais, žuvelių tuntais, paveikslo vertais saulėtekiais ir saulėlydžiais, tykštančiom bangom didžiuojasi daugelis Ramiojo vandenyno salynų. Tačiau, po ilgų klajonių Okeanijos toliuose, tik vienintelėje Tongoje apsupo tokia Senos Valstybės dvasia, kokią jauti mažose Vakarų Europos karalystėse.

Karalius-Dievas ir paslaptingos piramidės

Tongoje niekada neužmirši, kad čia – karaliaus valda. „Tegyvuoja karalius!“ – skelbė plakatai virš kelio Nukualofos pakrantėje, o kiti transparantai šventė konstitucijos priėmimo metines. Yra kuo didžiuotis, juk Tongos konstitucija galioja nuo 1875 m. – tik JAV ir septynios Europos šalys turi senesnes! Tongos himnas – irgi vienas seniausių – ir vėlgi, beveik vieninteliai „konkurentai“ – europiečių įkurtos valstybės.

Tongos Imperijos laikais šita pati valdovų dinastija dominavo ištisuose archipelagų archipelaguose nuo Fidžio iki Samoa, nuo Vanuatu ir Prancūzijos Polinezijos – Ramiojo vandenyno plotą sulig keliom Europom, kur atstumas nuo vakariausių salynų iki ryčiausių prilygo atstumui nuo Vilniaus iki Kinijos.

Tada valdovai Tu‘i Tonga laikyti dievais, o mirusiems saliečiai iš koralinių akmenų mūrydavo piramides (langi). Tiesa, jų aukštis – ne daugiau keliolikos metrų – toli iki egiptietiškų, bet negali nepriblokšti pats faktas, kad visa tai pastatyta vidury vandenyno, tūkstančiai kiloemtrų iki artimiausių kitų civilizacijų, neišradus net rato, su tuo, kas prieinama salelėse… Deja, iš anos didybės laikų ir liko tik tos minipiramidės ir dar toks XII a. paslaptingas akmeninis paminklas Haʻamonga ʻa Maui, paramintas Ramiojo vandenyno Stounhendžu (labiau tiktų „Stounhendžo gabalėlis“).

1875 m., po Ramųjį vandenyną siaučiant Europos ir Amerikos karo laivams, Tongos karalius apsikrikštijo, apsivilko vakarietiškus rūbus, priėmė konstituciją, patvirtino himną. Taip tarsi sakė „laukinius“ niekinusiam pasauliui: „mūsų valstybė – civilizuota, kaip ir jūsų, prašome mūsų nepulti ir bendrauti kaip lygūs su lygiais“. Neįtikėtina, bet jam pavyko: visas kitas salas europiečiai ir amerikiečiai užėmė, o Tonga, niekieno neužpulta, liko senųjų karalių valdžioje…

Ir karalius iki šiol savaip sudievintas… Pajutau vos išvažiavom sekmadienį į gatves! Sekmadieniais Tongoje įstatymu uždrausta dirbti: uždaromas oro uostas, nevažinėja taksi… Ir sportuoti negalima. Juk šventa diena! Visi kulniuoja į bažnyčias. Mėginome patekti į Šimtmečio koplyčią, kur meldžiasi karalius – bet ją remontavo. Tačiau Nukualofa mažytė, ir pagrindinėje gatvėje tuoj išvydome karaliaus kortežą: visureigis su karališka vėliava, policijos motociklai, vis blokuojantys šoninius kelius… Sekėme iš paskos. Jokių sirenų, jokių švyturėlių, bet vos išvydę karaliaus automobilį atvažiuojantys iš priekio akimirksniu stodavo šalikelėje.

Aišku, karalius važiavo bažnyčion. Šv. Pauliaus. Atsisėdo šalia altoriaus. Klausėsi, kaip ir mes, nuostabaus tongietiško giedojimo – gal pusė parapijiečių priklauso chorui, choras užėmė pusę bažnyčios. Pamaldoms pasibaigus visi tongiečiai išsirikiavo į eilutę. Kaip katalikai eitų priimti komunijos, jie ėjo paspausti karaliui rankos…

Taip, Tonga, kad išliktų, perėmė kai ką iš Vakarų – bet tai leido jai itin daug ir išsaugoti. Pavyzdžiui, išeiginiai rūbai… Tongietis gali vilkėti vakarietišką kostiumą, bet kelnes siaus tupenu „sijonas“… Taip jie eina į bažnyčią („be to sekmadienį jausčiausi nuoga“ – sakė viena tongietė), o dirbantiems valstybės tarnyboje taip rengtis privaloma. Kitur Okeanijoje dažnai yra „arba taip, arba taip“ – „moderni vakarietiška sostinė“ ir „priešistorėje įstrigusios salos“ – o Tongoje tai derinama.

Nukualofa, Tongos „didmiestis“ su karalių rūmais ir kiaulėm

Įvažiuojant į Nukualofą visad stebino kamščiai: visoje Tongatapu saloje vos 75 000 žmonių, bet eismas sustringa tarsi didmiestyje… Pravažiavęs kinų parduotuvėles, metalo laužu virtusias mašinas – dar važiuojančias ir jau paliktas pakelėse – visą eilę nakčiai girliandomis apšviečiamų kapinių atsiremi į pakrantę, jaukų senamiestį, kuriame – 1867 m. Karaliaus rūmai, primenantys kelis kartus padidintą medinę Druskininkų vilą, kinų dovanotas parlamentas, statulomis puošti karalių kapai, kuriuos „paprasti mirtingieji“ gali pamatyti tik pro vielinę tvorą, prieš daugybę metų eilinio ciklono apgriauta ir apleista Šimtmečio bažnyčia ir “Friends“ kavinė, kur tie reti, kitur Tongoje tarp vietinių ir palmių paskęstantys užsieniečiai, kažkaip visuomet sudaro svečių daugumą.

Vieną mūsų savaitės Tongoje dieną prisišvartavo kruizinis laivas – ir senamiestį užplūdo Amerikos pensininkai. Bet kruizai reti – kai kuriais mėnesiais nė vienas neatplaukia. Tonga šitaip toli nuo visų žemynų: tas kruizas, kurį sutikome, truko virš 50 dienų. Į išsvajotą-laisvą-turtingą amerikinę pensiją išėjusieji ir gali sau leisti…

Iš pastatų Tongoje labiausiai žavėjo tie didžiuliais pusapvaliais stogais: taip Tongoje pastatytos ir ištisos bažnyčios, ir net Tongos parlamentas, kuriame posėdžiauja ir demokratiškai išrinkti nariai, ir aristokratijos atstovai. Tuos stogus įkvėpė falės: tradiciniai liaudies namai be sienų (šitokį stogą laikydavo poliai). Falių Tongoje nė vienos nemačiau, bet užuot tradicijas pamiršę, tongiečiai jomis „nuspalvino“ šiuolaikinius miestus ir kaimus…

Kai kurios iš tvarkingose lentelėse turistams surašytų Tongos lankytinų vietų, švelniai tariant, keistokos. „Trigalvis kokosas“ – daugybę kilometrų veda nuorodos prie kokosų palmės trimis viršūnėmis. Ji – vienintelė tokia saloje ir, vietiniai duotų kirsti galvą, Ramiajame vandenyne! „Žvejojančios kiaulės“ – siunčia nuorodos į Talafo’ou kaimą, kuriame, vandenynui nuslūgus, kaimiečių kiaulės eina į paplūdimio purvus „prisikinisti“ jūros gėrybių. Iš tikro tai kiaulės taip daro ne tik ten, o ir… Nukualofos krantinėje: taip, sostinė pilna laisvai besiganančių kiaulių!

Tongoje gyvūnų rūšių gal mažai, bet kokie jau atvyko į tuos tolimus krantus, užsiveisė kaip reikiant. Šunys, vištos, gaidžiai, kiaulės – o medžiuose it kokie didžiuliai juodi vaisiai kybo skraidančiom lapėm vadinami šikšnosparniai, niekur pasauly jų tiek lauke nemačiau. Žiūri į medį – štai vienas prasklendžia, grįžta. Juos privalo gerbti, jie visi priklauso karaliui…

O palmių čia – begalė… Gaila, salos keliai driekiasi toliau krantinių, bet ten, kur privažiuoji vandenyną, vaizdai – užburiantys. Ypač ties Mapu’a, kur bangos daužosi į aukštus uolinius krantus, spjaudydamos aukštyn „šaltus geizerius“. Ar Hufangalupės arkos. Ar ties Anahulu stalaktitų ir stalagmitų ola, kur vietos jaunimėlis maudosi ir garsiai leidžia muziką it kokiam klube. Pagrindinis paplūdimys – Ha’atafu vakaruose, bet jis atrodo visai kitaip, nei turistų numylėtose salose: ten dauguma svečių – vietiniai, “padoriai” maudosi su marškiniais, ištisom giminėm susirenka valgyti paplūdimio pastogėse. Atvažiavę kokio pikapo ar sunkvežimio kėbule – kuriame dar nuolat vežiojama ir milžiniška Tongos vėliava (bent jau tokia, kaip kabotų prie namo per nacionalinę šventę).

Kaip tongiečiai salelėje randa viską ko reikia – ir kodėl jie žino Lietuvą

Kartais ne mažiau nei gamta ar – juoba – pastatai Tongoje žavėdavo tai, su kiek mažai jie sugeba išsitekti, iš tų kuklių salelės gėrybių išradingai gauti ir maisto, ir dažų, ir vaistų, ir drabužių, susiręsti namus… Ancient Tonga „kaimelyje“ per pora valandų parodė viską. Kaip gaminama kava ir kaip, suplojus rankomis, jos atsigeriama per atitinkamas ceremonijas (ne ta mūsiška kava, o toks abejotinos higienos raminantis gėrimas, „Ramiojo vandenyno (anti)alkoholis“). Kaip daužant medžio lapą jis tampa pakankamai platus, kad tiktų drabužiams. Kaip pinami kilimai. Kiek daug galima pagaminti iš kokoso riešuto…

O didžiausias stebuklas, turbūt, kaip žmonės čia išvis atvyko, įsikūrė: prieš 3000 metų, kai Europoje niekas nė nesvajojo apie plaukimą per vandenyną. Prieš kone 1000 metų valdė imperiją, sakoma, platesnę nei atstumas nuo Europos iki Amerikos.

Tiesa, nors tongiečių šeimos – krikščioniškai didelės, žmonių Tongoje nedaugėja jau nuo kokių 1970 m. Masinė emigracija. Dabar jau vien Australijoje kone tiek tongiečių, kiek pačioje Tongoje. Ir dar Naujojoje Zelandijoje panašiai. Ir Amerikoje.

Kiekviename Tongos kaime – po keturias-penkias bažnyčias. Skirtingų denominacijų misionieriai konkuruoja dėl tongiečių sielų. 33% Veslio bažnyčia (karaliaus bažnyčia), 13%% – katalikai, 11% – Laisvoji Tongos bažnyčia, 7% – Tongos bažnyčia… Net mūsų viešbučio garaže veikė bažnyča: atėjo sekmadienis, automobiliai pasitraukė į kiemą, suvažiavo išsipuošę miestelėnai. Bet įdomiausia, kad bent 20% – mormonai. Tongoje jie sudaro didesnį procentą žmonių, nei bet kurioje kitoje valstybėje, jų balti susitikimo namai boluoja kas kelis kilometrus. Patys jie sako, kad jų net 65% – tiek tongiečių apsikrikštijo mormonais. Bet tongiečiai, atrodo, nepaliauja šokinėti nuo vienos bažnyčios prie kitos, Jėzus juk visur tas pats… Tiksliau, Sīsū Kalaisi: taip tongiečiai vadina Jėzų Kristų, nes jų kalboje nėra nei Z, nei J, nei R raidžių…

Labiausiai nustebino, kad bene dažniausias Jėzaus atvaizdas Tongoje – Vilniuje kabančio Dievo gailestingumo paveikslo kopija! Tokia tapyba puošia katalikų bažnyčias, o jų šventoriuose stūkso Dievo gailestingumo statulos. Dievo gailestingumo plakatai kabinami kapinėse ant antkapių – greta visokių transparantų „Sveikinu su motinos diena!“, kuriuos įprasta artėjant tai datai palikti ant mamų kapų.

Štai vienas suvenyrų pardavėjas paklausė „Iš kur tu?“ „Iš Lietuvos“, sakau, ir jis iš karto prabilo apie Dievo gailestingumo paveikslą – „Kitais metais važiuosiu į Lietuvą, į Dievo gailestingumo kongresą!“. Nesitikėjau to Tongoje!

Atėjo laikas keliauti toliau per ramųjį vandenyną. Taip ir nešvykome į kitas Tongos salas: gal kitą kartą… Būtų reikėję grįžti vėliausiu šeštadienio reisu – dideli šansai skrydį eilinį kartą atšaukus strigti bent jau visam „maldų, giesmių ir miego sekmadieniui“ tolimoje salelėje.

Komentuoti

Samoa – viena tauta, vienas Ramiojo vandenyno salynas, bet…

Samoa vakaruose ir Samoa rytuose laikas skiriasi 24 valandom! Nuskridęs lėktuvu 130 km, grįžau laiku atgal iš šeštadienio vidurdienio į penktadienio vidurdienį!

Samoa vakaruose vairuojama kaire kelio puse, o Samoa rytuose eismas – dešiniapusis. Samoa vakaruose skaičiuojama kilometrais ir litrais, o rytuose – myliomis ir galonais.

Samoa vakarai – nepriklausoma valstybė, o rytus valdo Amerika.

Bet abiejose pusėse samoiečiai gyvena namuose be sienų, puošia šlaunis ir torsus milžiniškom tatuiruotėm, o norėdamas tapti politiku privalai visų pirma būti išrinktas savosios giminės lyderiu (matai). Vos 250 000 žmonių, o toks atskiras padalintas pasaulis!

Samoa – spalvingiausia Ramiojo vandenyno šalis

Ramiojo vandenyno valstybės ant gaublio gal tėra vienodi taškeliai, bet vos išlipęs kiekvienoje supranti, kaip smarkiai ta šalis skiriasi nuo visų kitų.

Dar oro uosto kelyje link Apijos dėmesį atkreipė spalvos. Ryškūs ryškūs įvairiaspalviai namai, dar ryškesni autobusai – nuo vieno kėbulo žvelgia tapytas Kristus, tuo kito – peliukas Mikis…

Autobusai neturi langų (tik kiaurymes), o gal pusė visų pastatų neturi sienų – stogą laiko stulpai! Tai – vadinamos falės, ir tarsi kokiam L. Von Triero „Dogvilyje“ važiuodamas per kiekvieną kaimą matai namų viduje verdant gyvenimą: štai giminės susirinkimas, štai mokyklos pamoka…

Kartą ir mes nakvojome falėje – tai – unikali Samoa patirtis! Paplūdimio krantas, ošia bangos. Nuo vėjo ar liūties tarp stulpų gali ištempti užuolaidas (tradicinės – pintos iš kokosų lapų), bet vis tiek juk nėra jokių raktų, vis tiek skylės, vis tiek naktį suskrenda uodų spiečiai. Tinklas virš lovos juos „atmušė“, bet prie tokio gyvenimo „beveik lauke“ tikrai reiktų pratintis…

Virš kuklių falių net mažiausiuose kaimuose kyla puošnios bažnyčios – didingesnės, nei regėjau kur kitur Ramiajame vandenyne. Atrodo it būtų perkeltos iš Europos, ir būtų statytos senovėje, baroko laikais… Bet visi tie spalvingi fasadai ir bokštai, brangūs vitražai – nauji, viskam suaukoja neturtingos Samoa giminės, nes Dievas čia – visų svarbiausia.

Tik koks tas Dievas, kaip tiksliai jį šlovinti – idėjų gausybė. Ir dažname kaime bokštų aukščiais ir architektūros išmoningumu viena kitą mėgina perspjauti kokios trys ar penkios skirtingų misionierių pasėtos bažnyčios. Štai katalikai su Dievo gailestingumo paveikslais šventoriuose (to, esančio Vilniuje, kopijomis). Štai metodistai, štai dainingi sekmininkai, štai mormonai nuosaikiai vienodais – bet be galo gausiais – susitikimų namais. Sekmadienį visa Samoa nurimsta, viskas užsidaro, giminės išsiskirsto į savo bažnyčias.

Dvi Samoa valstybės salos

Samoa valstybę sudaro dvi salos. Upolu saloje – ir oro uostai, ir 150 000 žmonių, ir sostinė Apija.

„Sostinė“ tiesa, gal per skambus žodis: tarp visų ministerijų, parlamento, dėmesio vertų kavinių ar paplūdimių suvaikštai per keliolika minučių. Pačiame centre – ant vandenyno kranto – ir miniatiūrinis Samoa liaudies kaimas, kur kasdien demonstruojamos Samoa tradicijos ir išgyvenimo saloje menas: nuo kokosų lupimo ar lėkščių supynimo iš jų lapų iki dainų ir pe’a tatuiruočių, kurios, tarsi tokie „nupiešti šortai“ geometriniais raštais padengia visą kūną nuo bambos iki šlaunų. Tiesa, „vestuvių vedėjo“ stiliaus pokštai amerikietėms turistėms, turbūt, priminė seksualinį priekabiavimą.

Ir net iki Roberto Stevensono muziejaus, kurio jaukiuose užmiesčio rūmuose, įsimylėjęs Samoa ir jos „sveiką orą“, paskutines dienas praleido britas romano „Lobių sala“ autorius, nuėjome pėsčiomis. Tiesa, niekas daugiau tom šalikelėm nevaikščiojo: Samoa žmonės vieni apkūniausių pasaulyje – mažai juda, o dar karštis…

Net kinų parduotuvėse negalėjome rasti Samoa mums tinkamo dydžio rūbų.

Ir net geriausiuose Upolu keliuose – kaip tas nuo oro Faleolo uosto – ženklai riboja greitį iki 56 km/h: juk šitiek laukinių šunų, šitiek kiaulių, kurios Samoa pakeliuose ganosi laisvai, knisdamos laukus, palmių miškus ir parkus…

Savai sala – namai be sienų, bangų geizeriai ir superbažnyčios

Upolu rasi ir krioklių, ir gražių krantų, bet tikra laukinės Samoa dvasia laukė persikėlus lėtu keltu per banguotą sąsiaurį į kitą salą – Savai.

Ten visko daugiau – ir ploto, ir falių, ir šunų, ir kiaulių, ir puošnių bažnyčių palei žiedinį kelią. Tik žmonių mažiau – vos 50 000.

Ten laukė dvi įspūdingiausios Samoa vietos: Alofaaga, kur bangos trankosi į krantus ir tarp uolų šauna į dangų aukštesniais „geizeriais“ nei kitur panašiose pasaulio vietose. Vietiniai siūlo už pinigus mesti tosna skylėsna kokosus, kad juos „iššautų“ aukštyn – bet ne visada pavyksta.

Taip pat Sale’aula 1905 m. lavos užlietas kaimas, juodoje lavoje paskendusi tokia kukli anų laikų bažnytėlė.

Ten dar labiau apsupa ta visą Samoa persmelkusi šeimų, giminių vienybės dvasia. Kiekviena giminė vis renkasi į savo „parlamentą“ kokioje didelėje falėje, ten priskiria verčiausiems giminaičiams matai titulus, perdavinėjamus nuo neatmenamų laikų. „Karo žuvis“ ir pan. – kiekviena giminė turi savus, bet visi skirstomi į dvi kategorijas: ali‘i ir Tulāfale. Pirmieji klausosi ir priima giminei (ar kokiai jos šakai) reikšmingus sprendimus, o antrieji – kalba ir diskutuoja; ir tie, ir tie neretai turtingi, padeda giminaičiams iškilus bėdai ar prireikus vestuvių.

5% Samoa žmonių turi matai titulus, kuriuos prisirašo prie savo vardų. O didžiausi giminės susirinkimų politikos asai, būna, didžiuojasi ir penkiais ar dešimčia titulų – vieno prosenelio giminėje, kito, trečio, ketvirto, vienur ali‘i, kitur tulāfale… Tik gavęs vienoj savo giminių matai titulą gali kandidatuoti į Samoa parlamentą – jei neįgiji patirties giminės politikoj, ir valstybės politikoj tavęs nereikia…

Be titulų, giminių tarybos sprendžia ir konfliktus, net baudžia už smulkius nusikaltimus, o, svarbiausia, paskirsto tarp visokių eilių pusbrolių ir pusseserių giminės paprotinę žemę – tokios žemės sudaro virš 80% valstybės, jos negali būti perkamos ir parduodamos.

Tai reiškia, kad ir daugelis nuostabiausių Samoa vietų – privačios. Deja kai kurie „paprotiniai šeimininkai“ įžūlokai tuo naudojasi, „pagal akis“ iš atvykusių turistų prašinėja niekur neužrašytų „duoklių“: iš vieno 5 dolerių, iš kito 30 dolerių už kokį stabtelėjimą paplūdimyje… Į liūdniausiai tuo pagarsėjusias vietas, kaip Savai Mulinuu kyšulys, net nevažiavome.

Kaip skridome į praeitį – ir į alternatyvios realybės Samoa

Keisčiausia ką patyriau tik Samoa – kelionė laiku! Privalomai pasverti įlipome į 19 vietų lėktuvėlį mažajame sostinės Apijos oro uoste, šis nuskrido 130 km į rytus, Tutuilos salą – ir laikrodžius teko persukti lygiai 24 valandas! Abejose Samoa pusėse laikas – vienodas, bet skiriasi data. Kai Upolu ir Savai – penktadienis, tai Tutuiloje – jau šeštadienis. Nes skersai Samoa archipelago driekiasi Datos keitimo linija. Juk keliaudami iš Lietuvos į vakarus nuolat sukam laiką po valanda atgal, o į rytus – po valandą į priekį. Bet žemės planeta gi apvali – tad kažkur, kitoj gaublio pusėj nuo Lietuvos, susiduria teritorijos, kur 12 valandų vėliau nei Lietuvoje (vakarinės Samoa salos), ir kur 12 anksčiau (rytinės Samoa salos). Tie kraštai šalia vienas kito, bet tarp jų laikas skiriasi net 24 valandom.

Lėktuvas pakilo lapkričio 1 d. 10:30, o nusileido spalio 31 d. 11:05. Neskaičiuojant trumpo lapkričio 1 d. ryto, spalio 31 d. mums truko 48 valandas – tą spalio 31 d. dukart valgėme pietus, dukart vakarienę, du kartus gulėme miegoti (skirtingose salose). Aišku, stebuklų nebūna, ir „laiko skolą“ grąžinome grįždami į Upolu: pakilome lapkričio 2 d. 11:00, nusileidome lapkričio 3 d. 11:35: lapkričio antrosios mūsų gyvenimuose beveik nebuvo…

Tai nebuvo pirmas man datos keitimo linijos kirtimas. Bet kitus kartus skrydžiai būdavo ilgi, skersai vandenyną, per daug laiko juostų – 15 val. iš Čikagos į Taipėjų, 5 val. iš Honolulu į Maršalo salas – tad „stebuklas“ ne taip pasijusdavo. Vienintelėje Samoa gali tą liniją kirsti vos pusvalandžio skrydžiu, nukeliavęs mažiau nei Vilnius-Panevėžys, pasilikdamas tos pačios tautos ir kultūros apsupty.

Tos pačios kultūros – bet ne šalies… XIX a. pabaigoje į „dar niekieno“ Samoa tautą nusitaikė trys didžiosios pasaulio imperijos: Vokietija, Britanija ir JAV. Salyną jie pasidalino draugiškai: vokiečiams atiteko vakarinė dalis, amerikiečiams – rytinė, o britai „atsitraukė“ mainais gavę Saliamono salas.

Abiejų Samoa pusių likimas nuo tada tekėjo skirtingom vagom.

Vakarinę dalį per Pirmąjį pasaulinį karą iš vokiečių nukariavo Naujoji Zelandija, o 1961 m. jai suteikta nepriklausomybė. Bet ir po to Samoa žiūrėjo į Okeanijos pusę: įsivedė atitinkamą datą, 2007 m. – kairapusį eismą, į Australiją ir Naująją Zelandiją plūsta jos emigrantai.

Tuo tarpu – Amerikos Samoa – iki šiol JAV valdžioje, nors nepriklauso jokiai valstijai.

Amerikos Samoa nedalyvauja JAV rinkimuose ir net JAV vizos norint ten patekti nepakako (turėjome gauti specialų leidimą). Jos gyventojai vadinasi „JAV tautiečiais“ (nationals), bet ne „piliečiais“ (citizens), tačiau tokia „diskriminacija“ kartu reiškia ir papildomas teises tvarkytis savaip (matai, nepardavinėjamos žemės…).

Visgi, perėjus per Amerikos Samoa oro uosto lauko „laukiamąją salę“, tuoj pasijutau kaip Amerikoje. Didesni automobiliai – visureigiai, pikapai. Veteranų reikalų tarybos (iš jokios kitos JAV valstijos ar valdos JAV kariuomenėje netarnauja daugiau žmonių, kaip iš Amerikos Samoa!). JAV paštas, JAV nacionalinis parkas. Didesnės porcijos „McDonald‘s“. Dar apkūnesni žmonės. Ir, kadangi abiejose salose pergyvenome lapkričio 1 d. – pajutome patį didžiausią kontrastą: Amerikos Samoa masiškai švenčiamas Helovynas, „trick or treat‘ai“, persirengėlių minios, o Samoa nemačiau nė vieno tos šventės ženklo.

Tačiau ir Amerikos Samoa stūkso falės, rieda spalvingi atviri autobusai. Ir ten žmonės važinėja pikapų bagažinėse pritvirtintose plastmasinėse kėdėse – Amerikoje neįsivaizduotum. Ir ten laigo laukiniai šunys.

Bet dingo palaidos kiaulės. Ir dingo turistai. Ten Amerika, bet nuo JAV žemyninės dalies toliau, nei Europa… Vieninteliai skrydžiai į JAV yra į Havajus, kur „nusėda“ dauguma Amerikos Samoa emigrantų. Paprotinių žemių gausa neleidžia kurti didelių privačių kurortų, būdingų Floridai ar Havajams – nors gal Amerikos Samoa jiems ir per toli, ir per maža (vos 50 000 žmonių).

Tutuilos sala gal net gražesnė, nei Upolu ar Savai. Statesni žali jos krantai, didesnės į juos besiplakančios bangos, styrančios aukštos uolos – kaip Fatumafuti, kaip Turtle and Shark ir laukinis krantas greta. Sostinė Pago Pago palei aukštų kalnų įrėmintą įlanką, „natūralų JAV laivų uostą“ – tikrai gražesnė nei Apija.

Bet Amerikos Samoa nėra tų „pasaulio stebuklų“, kurie puoštų kelionių bukletus, nėra turistams pritaikytų vietų, tad kelionė ten apsiribojo važinėjimu ir vaikščiojimu gražiais krantais – bet, visgi, išskyrus nebent Vai’ava sąsiaurį, ne tokiais ypatingais, kad dėl jų pirkti brangų skrydį iš Samoa į Amerikos Samoa.

Samoa – Polinezijos lopšys?

Atėjo laikas išvykti – iš pradžių iš Amerikos Samoa į Samoa, tada, eiliniu naktiniu skrydžiu, kartu su verksmingai gimines po trumpos viešnagės tėvynėje vėl paliekančių samoiečių emigrantų tuntais – iš Samoa į Fidžį. Nes tiesioginių skrydžių iš ten bent jau į Aziją ar Ameriką nėra.

Eilinį kartą įsitikinau, kaip smarkiai viena nuo kitos skiriasi Ramiojo vandenyno salos ir šalys.

„Talofa“ – Samoa kalba pasveikino atvykus iš lėktuvo, kai čia nusleidome pirmą kartą – „Sveiki atvykę į Polinezijos lopšį“ (vietiniai tiki, kad polineziečių kultūra pasklido iš Samoa). O dabar jau atsisveikinome.

Komentuoti

Jeigu Vakarų Australijos valstija būtų nepriklausoma valstybė, būtų 10-a pagal plotą pasaulyje! Viskas čia didžiau, plačiau, vaiskiau, daugiau… Važiuoji 1000, 2000 kilometrų – parų paras – o vis dar esi toje pat valstijoje.

Tik žmonių nėra – vos 3 milijonai, kaip Lietuvoj! Ir tie patys beveik visi – sostinėj Perte. Pasibaigus jo iščiustytiems priemiesčiams, šiuolaikiniams pasaulis užleidžia vietą bekraštėms fermoms ir rančoms, šios – dykumoms ir aborigenų žemėms, aukštoms vandenynų pakrantėms, kasyklų peizažams.

Į Vakarų Australiją – tūkstančiai kilometrų Australijos tuštumom

Kelionė automobiliu iki Perto nuo artimiausio didmiesčio – Adelaidės – užtruko tris paras. Nelabai ką ir sugalvosi kitaip: naktim vienintelį asfaltuotą kelią „okupuoja“ kengūros, jau 6 val. vakaro ima užsidarinėti pakelės namų moteliai ir degalinės. Saulė dar stipriai spigindavo į akis virš kelio į vakarus, o mes tuo Erio plentu jau važiuodavom beveik vieni… O jei ką dar sutikdavome temstant, tai jo ilgųjų šviesų pašvaistė žibėdavo iš už daugybės kilometrų tarsi kokio tolimo miesto-miražo gaisai.

Ne tai, kad dieną daug kas ten važiuoja. Tik australiški kelių traukiniai – du-tris kartus ilgesni už bet ką, kas rieda Europos keliais. Dar kemperiai, gyvenamas priekabas prisikabinę pikapai: kas vos išėję pensijon, kas pasiėmę „sabbatical“ nuo darbo, leidžiasi į gyvenimo kelionę skersai (ar aplink) savąjį kontinentą. Galingiausi džipai su keliais atsarginiais ratais ir kuro bakais priklauso australų „offroaderiams“ – jie iš Vakarų Australijos parvažiuos apleistais gyvulių varovų takais. O nedidelius nuomos įmonių kemperius vairuoja Vakarų Europos jaunuoliai, tolimiausiame žemyne praleidžiantys savo „gap year“: padirba, pakeliauja… Visi stabteli nuotraukai, palieka lipdukus ikoniškiausiose vietose, kaip 146,6 km ilgiausias Australijoje tiesaus kelio ruožas…

Lengvųjų automobilių retėja, retėja, tolydžio sulig nykstančiais miesteliais, kaimais, iki kol Nularboro lygumoj tokį pasikeisdami vairuojame tik mes vieni. Užtruko, kol radome Sidnėjuje autonuomos kompaniją, leidžiančią ten važiuoti… Bet Erio plentas puikus, asfaltuotas. Tiesiog toks tolimas, kad eiliniai australai iš Perto visur tik skraido. Ir tai – skrydis Pertas-Sidnėjus ar Pertas-Melburnas trunka ilgiau, nei Pertas-Singapūras ar, juoba, Pertas-Balis…

Dar 500 km iki Vakarų Australijos sienos nebeliko ir kaimų: tik pakelės namai (roadhouse), tas vienas Australijos autbeko simbolių, kas šimtą-kitą kilometrų. Tokiuose rasi minimumą, ko keliautojui reikia: degalų, vandens, maisto, nakvynę (kambarį ar kempingo vietą) ir… neasfaltuotą pakilimo taką, kur, ištikus nelaimei, tave paimtų Karališkosios skraidančių daktarų tarnybos lėktuvas. Jei tik oras leis – jei ne, bandytų leistis ant Erio plento “tiesiosios”. Na, ir dar po golfo duobutę. Čia – “ilgiausias pasaulyje golfo aikštynas”, 18 duobučių per 1365 km. Kad nebūtų nuobodu, kiekvienuose pakelės namuose gali pamosuoti golfo lazda. Man smagiau – pasukti į kairę, kur didžiosios uolos krenta į vandenyną. Vaizdai verti turistų minių – o tu visada vienas.

Lietuvių atkurtas Australijos kaimas, pilnas Gedimino stulpų

Visi įrašai žaliose atstumų lentelėse – vien tik roadhouse‘ai… Kiekvienas su savo istorija, suvenyrais, pažymėtas Australijos žemėlapiuose.

O pats pirmas roadhouse‘as Vakarų Australijoje – anapus punkto, kur valstijos „pasieniečiai“ atiminėja daržoves, vaisius, ir graikinius riešutus – lietuvių! Virš aukštų uolų iškilęs aukštas pakelės kryžius, „lietuviškesnis už lietuvišką“, su Gedimino stulpus primenančiais saulės spinduliais.

Tas kryžius iškilo dar 1969 m., Eucla roadhouse‘ą dar 1967 m. pastatė Gediminas Patupis, pasitraukęs „be nieko“ nuo sovietų okupacijos, likimo nublokštas į Australiją, ten dirbęs iš pradžių Adelaidės viešbutyje, vėliau vairavęs sunkvežimius dar neasfaltuotu Erio keliu. Kai pamatė skelbimą apie parduodamą žemę moteliui, užsidegė ta idėja. Viską ten statė lietuviai, geriausiais laikais iš Eucla skraidė net „Amber Air“ avialinijos, roadhouse‘as iki šiol priklauso Patupiams. Kiek ten istorijos ir dvasios! Toli apačioje matai vandenyną, prie motelio – Pajautos Patupienės užsodintas sodelis.

Iki artimiausio miestelio Sedunos – 500 km, o tas miestelis 2000 gyventojų. Iki artimiausio „miesto“ bent jau su normalia ligonine – Kalgurlio – 900 km, bet ir jis tik 30 000 gyv. Artimiausias didmiestis – Adelaidė už 1267 km, o iki valstijos sostinės Perto – 1340 km. Jokio viešojo transporto. Patupių vaikai mokydavosi nuotoliu „school of the air“, kur mokytojai kalbėdavo per radiją, o namų darbus jiems siųsdavo paštu. Eucla net turi savo laiko juostą. Laikas čia nuo Perto skiriasi… 45 minutėm. Taip laikrodžius „pasukę“ gyvena gal tik 100 žmonių (keli roadhouse‘ai), bet tai – oficialu, net Windows Date and Time rasi ir „Eucla laiką“. Mažiausia laiko juosta pasaulyje!

Dabartinės Eucla papėdėje – smėlio užpustyta senoji, išgriuvusi telegrafo stotis iš linijos, 1877 m. pirmą kartą sujungusios Vakarų Australiją su likusiu žemynu. Paskui atsirado radijas, tą kaimą apleido – iki jau uolų viršūnėje jį iš naujo įkūrė Patupiai. “Naujosios Eucla kūrėjams” – parašyta ant lietuviško kryžiaus lentelės, o kita – su Gedimino stulpais – skirta pačiam G. Patupiui. Pagrindinė Eucla gatvė pavadinta Patupio garbei.

Kalgurlis – aukso ieškotojų smuklės prie duobės-milžinės

Dar diena važiavimo (709 km) – ir Erio plentas ties Norsmanu išsišakoja. Jau yra kaimų, jau nepakaktų vieno tranzitinio plento! Benzino kainos pagaliau persivertė per viršūnę. Motelis priklausė aborigenų tautai. Atokios, bet jau gyvenamos žemės – vienos paskutinių Australijoj, kur gatvėse dar girdi jų kalbas.

Keliamės penktą ryto, sukam į šiaurę link Kalgurlio. Septintą ryto jau stebime „Super Pit“ duobę, iš kurios 400 tonų svorio sunkvežimiai kiaurą parą aukštyn gabena auksingas rūdas.

Sunkiai suskaičiuotum, kiek tokių miestelių-kasyklų pažirę Vakarų Australijos toliuose! Daugelis telkinių tokie atokūs ir nepasiekiami, kad darbininkai ten atskraidinami, padirba ir skrenda namo (FIFO darbas: fly in, fy out)!

Ne Kalgūrlis. Dar nuo 1893 m. aukso karštinės čia – gyvas miestas, pilnas senučių dviaukščių viešbučių puošniom balkonų baliustradom, daugelis kurių nebeteikia nakvynės paslaugų – bet jų smuklės tebėra gyvos ir pilnos raumeningų vyrų iš kasyklų. Ir menkai apsirengusių skimpių barmenių. Na ir prostitucija čia legali, nors istorinis Questa Casa viešnamis, atrodo, dabar daugiau uždirba iš ekskursijų…

Anksčiau kasėjais tapdavo nuotykių ieškotojai, mėnesius plaukę iš Europos ar Azijos, kad pasistatytų „aukso laukuose“ bakūžę ir gal praturtėtų aptikę aukso grynuolį – ant žemės ar šachtoje. Hannan kasykloje dar savo akim matėm tuos laikus, Goldfields muziejuje nustebino išpuoselėtos profsąjungų vėliavas, lipom į kasyklų bokštą… Bet visi grynuoliai seniai iškasti, šachtas supirko stambieji verslininkai, sprogdino ir sprogdina toliau, ištrindami jas iki duobės-milžinės, iš kurios išveža viską, o auksą išgrynina chemija… Sunkvežimių vairuotojams, sprogdintojams dabar tai – eilinis darbas su alga ir atostogom. Bet aukso karštinės dvasios centrinėje Kalgurlio gatvėje vis tiek daug!

Pertas – milijoninis miestas it miražas vidury niekur

Nuo Kalgurlio iki Perto – dar 600 km kelias. Palei didžiulį baltą vamzdį, kuris pumpuoja vandenį į sausąjį Kalgurlį: kol nebuvo nutiestas, Kalgurlyje vanduo buvo brangesnis už alų, o prakutę kasėjai išmesdavo rūbus užuot skalbę – pigiau pirkti naujus…

Net nuotraukose iš palydovo matosi ta riba maždaug 360 km iki Perto, kur bergždžius medžius pakeičia turtingi ūkiai. Atitverti ilga ilga tvora nuo Australijos ūkininkų siaubo – triušių. „Atokias žemes“, australiškais terminais, pakeičia „Tolimoji provincija“, vėliau, „Artimoji provincija“ – Perto priemiesčiai. Ir netrukus ties horizontu, it miražą, jau regi dangoraižius – Perto centras.

Pertiečiai pasakojo, kad džiaugiasi savo miestu – paplūdimiai čia ilgi, smėlėti, ir lengvai pasiekiami iš privačių namų rajonų, masteliai „žmogiškesni“ nei Melburne ar Sidnėjuje. Bet turistui kažko trūksta: įdomesnių pastatų nei stikliniai daugiaaukščiai ar bungalų eilės, lankytinų vietų… Gal Frimantlio priemiestis kiek gražesnis – tas senasis uostas, kurio kalėjime laikyti Australijon suplukdyti britų nusikaltėliai, per kurio uostą vėliau plūdo imigrantai, kur – žavus nuskendusių laivų muziejus…

Bet ne miestuose reikia ieškoti Australijos grožio… Sėdam Perte į laivą – ir jau esame Rotnesto saloje, kurios žydrose įlankose zuja delfinai, bet tikroji žvaigždė – kvokos, mažos kengūrų giminaitės, salos atradėjo oldando de Vlamingho vadintos „išsigimusiom dvigalvėm žiurkėm“ (matė vaikus sterblėse) – Rotnest reiškia „žiurkių lizdas“… Bet dabar turistai jas mylėte myli, gaudo išsvajotus žvaigždžių Instagramuose išpopuliarintus selfius su jom, net ant apdergtos žemės greta kvokų gulasi dėl geresnio kadro… Toks performansas-parodija…

Užtat pavažiavę tik 2 valandas šiauryn Perto stebuklingus Smailių dykumos (Pinnacles Desert) peizažus naršėme jau beveik vieni.

Taip, tik 2 valandas… Vietiniai siūlė aplankyti Margaret River vyndarystės regioną, kuris „visai šalia“ Perto. Patikrinus „Google Maps“ tas „visai šalia“ – ~300 km į vieną pusę… Kaip rekomenduoti į Vilnių atvykusiam turistui suvažinėti pirmyn-atgal iki Palangos, juk „visai šalia“!

Bet mums jau atėjo laikas sukti atgal – vėl Erio keliu, vėl lekiant 110 km/h ne magistrale, miestelius pravažiuojant rečiau, nei keičiasi gamtos peizažai… Nakvynė Eucla prie lietuvišku kryžiaus – ir mes jau vėl Pietų Australijoj. Pasitiko kengūros, laikančios “Vegamite” indą, paminklas Border Village pakelės namuose – kitur tokių net menininkai-mėgėjai nestatytų, o Erio kelio tuštumose jie traukia turistų telefonų kameras lyg kokie Viduramžių šedevrai.

Vakaruose dar liko daug ką pamatyti. Liko Brūmas, pagrindinis valstijos kurortas, iki kurio važiuoti nuo Perto – 2000 km. Kažkur ten ilgiausias Australijos paplūdimys, pakeliui – dar daugiau „gyvųjų fosilijų“ stromatolitų, paskui – Purnululu nacionalinis parkas. Galvojome ten važiuoti, paskui – į Darviną. Bet buvo vasara su savo neprognozuojamom liūtim: kartais keliai uždaromi ištisoms dienoms, o ir šiaip dalis pravažiuojami tik australiškai paruoštais visureigiais. Reikės kada ten grįžti su tokiu ir Australiją patirti dar kitaip…

Komentuoti

Nauru – viena mažiausių ir keisčiausių valstybių!

Tolimoje Ramiojo vandenyno saloje žmonių – tik 12 000, o turistų per metus teužsuka 500. Automobiliu visą valstybę pakrantės plentu apsukome per 30 minučių, kiti gyrėsi per kelias valandas apėję pėsti…

Dauguma vargsta dėl vizų, perka ilgus skrydžius tik dėl vienos dienos – bet nepasigailėjome praleidę septynias! Kitos tokios šalies tiesiog visame pasaulyje nėra…

Išdraskyta turtingiausia pasaulio šalis?

Nauru sudomino dar prieš daugybę metų. Tiesa, ne grožiu, o liūdnomis istorijomis. „Dar neseniai, kokiais 1980-2000 m., tai buvo turtingiausia pasaulyje šalis“ – prasideda tipinis pasakojimas apie Nauru – „viskas dėl galybės fosfatų, kurių buvo pilna“. Tada Nauru avialinijos skraidė į Aziją ir Ameriką, Nauru valdžiai priklausė aukščiausias Melburno dangoraižis, o valstybės tarnautojai pirko „Lamborghini“ ir „Ferrari“, nors maksimalus greitis vos 26 km ilgio pakrantės plente – 50 km/h.

Bet fosfatai ~2006 m. kone išseko. Visos investicijos, iš kurių Nauru tikėjosi gyventi „kasybos erai pasibaigus“, pasirodė buvusios tik naivus pinigų švaistymas. Nauru avialinijos – turėjusios pakankamai lėktuvų, kad vienu metu susodintų 10% šalies žmonių – „skraidino orą“, o apie Nauru investicinio fondo lėšomis Londone pastatyto miuziklo apie Leonardo da Vinčio ir Mona Lizos meilės trikampį fiasko sklando legendos („beveik niekas nesulaukė premjeros pabaigos!“ ir t.t.).

Tipinio pasakojimo apie Nauru kulminacija tokia: „Bet žiauriausia, kad Nauru ne tiesiog grįžo į pradžią – viskas daug blogiau. Fosfatų kasyba visiškai nusiaubė salą, dabar ten niekas neauga“. Nauru dažniausiai prisimena žalieji, kuriems ta sala – gyvas perspėjimas, koks „likimas laukia“ kitų „gamtą išnaudojančių“ šalių. Galbūt JAE, Kataro ar Saudo Arabijos – kai ir jų naftos ir dujų bumai baigsis.

Bet mane šitokia „praeity paskendusi didybė“ savaip traukia… Nepakartojamas jausmas stabtelti vienam tame Nauru „mėnulio peizaže“ tarp dykų gelsvų bergždžių žemių ir rūdijančių kranų – ar stebėti saulėlydį anapus griūvančių uosto konstrukcijų, kuriom kadaise pumpuotas milijardų vertės „Nauru auksas“…

Bet kelionės į tokias „pamirštas šalis“ žavios ir todėl, kad tas vietas apskritai gali pažinti tik taip… Turbūt kokie 90-95% baisių istorijų apie Nauru autorių patys net nebuvo saloje, „sugedusiu telefonu“ tiesiog kartojo ir perkartojo, ką „kažkur skaitę ar matę“. Peržiūrėjęs kelis Youtube įrašus, perskaitęs kelis straipsnius apie Nauru galėjau daugiau nebesivarginti: visus faktus(?), „išėjusius į pasaulį“ apie šią šalį, jau žinojau mintinai.

Ir taip, Nauru „širdis“ tikrai liūdnoko vaizdo. Ten jautiesi lyg kokioj Afrikos savanoje – tik medžiai apdžiūvę, tik žvėrių niekados nebuvo (per toli nuo žemyno!)…

Bet Nauru pakrantės tebėra nuostabios! Ilgi paplūdimiai, išdabinti nuostabių uolinių „kolonų“, atremiančių bangas. Tušti, tušti – vos vieną žmogų besimaudantį mačiau. Jokių masinių viešbučių, beveik jokio turizmo.

Lėtas, lėtas gyvenimo tempas: visi nauriečiai, atrodo, egzistuoja tokiame „sulėtintame pasaulyje“: nuo paštininko, ėjusio paimti mūsų atvirukus, iki priėmusios viešbučio šeimininkės. Jei kitur pasauly pėsčiojo greitis 5 km/h, Nauru turbūt 2-3 km/h, dvigubai ilgiau trunka ir pašnekovo tyla iki atsako į tavo klausimą, ir problemų sprendimas – kaip tąsyk, kai mus paėmęs iš oro uosto senas viešbučio mikroautobusas, trumpam išleidęs prie vieno vos kelių salos bankomatų, staiga nebeužsivedė. Bet kur skubėti, kai tavo valstybė – o daugybei vietinių ir visas regėtas pasaulis – vos 5 km skersmens, kai visi bendrapiliečiai – iš matymo pažįstami – ir pas bet kurį bet kada iš bet kur gali nuvažiuoti per ne daugiau 15 minučių (na, sulėtintu režimu, ne daugiau 30)?..

Bet kartu ta mažytė tautelė negali nežavėti! Jau ir šiaip „nepriklausoma valstybė, Jungtinių Tautų narė, su 12 000 gyventojų“ skamba stebuklingai, o dar tiek Nauru istorijoje būta tragedijų, pagundų! 1878-1888 m. pilietinio karo, kai – europiečiams užvežus ginklų – žuvo 500 iš 1400 salos žmonių – ir jį sekusios vokiečių kolonijinės valdžios niekas nebeprimena, bet štai japonų Antrojo pasaulinio karo pabūklai ir bunkeriai iki šiol trūnija Nauru peizaže. Japonai Nauru ne šiaip užkariavo – jie ištrėmė 1200 iš ~1800 nauriečių. Iš tų tremtinių 40% mirė, grįžo tik 745 – ir žuvusių, ir grįžusių vardai surašyti naujame Antrojo pasaulinio karo memoriale.

Nauru turi valstybinę šventę, kokios neturi jokia kita pasaulio šalis – Angam dieną. Nauriečiai tikėjo, kad jeigu saliečių liks mažiau 1500, tauta pasmerkta išmirti. Dukart nauriečių skaičius nukrito žemiau 1500, dukart nacionaline šeimų pareiga tapo „atgimdyti“ trūkumą ir vėl pagimdyti tą išsvajotą 1500-ąjį naurietį. Ir abu kartus pavyko – 1933 m. po pilietinio karo ir epidemijų, ir 1949 m. po japonų okupacijos ir tremties.

Vėliau, 1962 m., nauriečiams teko atlaikyti pagundą. „Jūsų salai galas, po fosfatų kasimo iš jos nieko neliks“ – sakė australai ir britai, valdę Nauru pokariu. Australai pasiūlė visus nauriečius perkelti į Australiją, „dovanoti“ Australijos pilietybę – Nauru būtų likusi apleista, kaip „likimo sesė“ fosfatinė Banaba gretimame Kiribatyje, o svajonės apie laisvę būtų amžiams parduotos. Bet nauriečiai nesutiko – „Duokite mums nepriklausomybę šioj saloj, išgyvensim!“. Ir štai jie iki šiol kalba savo kalba (tokia reta, kad net naurietiška Vikipedija buvo uždaryta dėl redaktorių nebuvimo), kai daug didesnių indėnų, aborigenų tautų seniai nuskendo asimiliacijos liūne. Ir iki šiol gimdo daug vaikų – gal ir 15000 nauriečių tuoj bus.

Kas keliauja (ir kas nekliauja) į Nauru?

Keliauti į Nauru nelengva. Į kone visas Ramiojo vandenyno šalis europiečiams vizų nereikia – o štai apie Nauru vizos gavimo „kelius ir klystkelius“ tarp keliautojų sklando legendos. „Aš gavau tik po kelių mėnesių skrydžio dieną – tai neišskridau“, „Aš net prezidentui skundžiausi, tada gavau“ – mums pasakojo. Laimė, mums keliaujant, Nauru konsulate Brisbene (per kurį keliauja visi vizos prašymai) dirbo žmogus, matantis prasmę turizme, ir vizą po susirašinėjimo el. paštu gavome per šešias dienas. Vėliau jį sutikome Nauru muziejuje, kur senų nuotraukų eilės, paliktų japonų pabūklų koordinatės ar basi manekenai su prierašu, kad batus apaus kai gaus tokį eksponatą. „Vienu metu atvykdavo tik dešimtys turistų kasmet, dabar jau 500“ – sakė jis.

Bet viza – tik viena kliūčių… Antra – skrydžiai. Per dieną – tik po vieną skrydį, skraido tik „Nauru Airlines“ keletu reisu, o tų skrydžių kainos tokios, kad į Nauru gal dvigubai brangiau atskristi nei į kone visas kitas Ramiojo vandenyno valstybes – tiesą pasakius, vien suskraidyti Fidžis-Nauru-Fidžis atsiėjo brangiau, nei Vilnius-Niujorkas-Vilnius ar Vilnius-Tokijas-Vilnius! Ir dar skrydžius „pakaitaliojo“: turėjome išskristi į Nadį, o pakeitė į Suvą.

Trečia kliūtis – nakvynė. Booking.com tipo svetainės rodė 0 viešbučių visoje šalyje, o parašinėjus „sugūglintais“ el. paštais iš visų teatsakė vienas. „Salos mąstymas“ – taikliai mums pakomentavo vietinis – „Gauna laišką, pagalvoja, atsakysiu penktadienį“. Čia dar sušvelnino – buvo ir kad po dviejų savaičių atsakė… Pirmas įspūdis tame viešbutyje laukė nekoks – viskas suręsta iš jūrinių konteinerių, kaip daug „namų“ toje saloje… Bet apsigyvenę tą vietą pamilome vis labiau: prie mūsų konteinerio „prikalta“ terasa, iš jos matėsi Ramusis vandenynas, nuostabiai ryškių spalvų saulėlydžiai (toks ryškus dangus būna tik ten, kur nėra miestų). Ir vis labiau jautėme Nauru pliusus: jau esant šalyje, visos lankytinos vietos – nemokamos.

„Kas vis dėl to atkeliauja į Nauru?“ – klausėme to konsulato darbuotojo. „Bucket listers“ – nedvejodamas atsakė jis. Ir tikrai: visus keliautojus, kuriuos sutikome Nauru, vedė vienas ir tas pats tikslas: aplankyti visas pasaulio valstybes! Štai iš oro uosto į viešbutį keliavome su tajų pora. „Ai, jūs iš Lietuvos? Buvom ten prieš mėnesį.“ – sakė jie ir čia pat paklausė – „Tai jūs gyvenate Rygoje?“. Tie žmonės išlipa kiekvienoje šalyje 1-2 dienoms, „pasižymi“ savo kelionių žemėlapyje, ir lekia toliau „rinktis taškų“, o visos aplankytos šalys čia pat susimaišo. „Aš išėjau iš darbo ir per metus aplankiau daugiau nei 40 valstybių, iš viso jau esu buvęs 180, dar per metus pasieksiu tikslą ir vėl ieškosiuos darbo“ – pasakojo kitas, auštant apėjęs Nauru pėsčiom ir, nebesugalvojęs ką dar veikti, nuo ryto atsisėdęs laukti vakarinio skrydžio. Nors irgi keliauju daug, kažkaip gana sunku suprasti tą „kelionių sportą“, tad Nauru planavome būti 5 paras, tie „vienadienių turistų“ upeliai tarsi tekėjo pro šalį: štai tą moterį matėme muziejuje, štai jau nuo oro uosto stebyklos matome kaip ji lipa į vienintelį dienos lėktuvą.

Bet užsieniečių Nauru sutikome netikėtai daug! Tik kad daugelis jų ten dirba, gyvena. Praėjo tie laikai, kai į Nauru, kaip kokias Persijos įlankos valstybes, „gastarbaiteriai“ iš gretimų salų tūkstančiais plūdo kasti fosfatų. Nauriečių procentas pakilo nuo 75% 2002 m. iki 92% dabar. Bet nauriečiai net šaliai nuskurdus pasiliko savotiška „aristokratija“, dirbanti valstybinei biurokratinei mašinai. „Jie ir toliau nenori dirbti paprastų darbų“ – skundėsi fidžietė restorano vadybininkė – „Tai mūsų restorane visi – išeiviai iš kitur, uždarbis jiems Nauru geresnis nei kitose salose“. Daugumą restoranų ir parduotuvėlių valdo kinai, kartu su mumis atskrido mediicinos seselė iš PAR, čia įsidarbinusi metams, sutikome IT specialistą iš Australijos (gyvena kas antrą mėnesį Australijoje, kas antrą – Nauru) ir t.t. Daugelis vakariečių darbuotojų apgyvendinti Menen viešbutyje, kuris vienintelis galėtų puikuotis ir kokiuose kelionių agentūrų kataloguose: paplūdimys, baseinas, baras, vakarietiškas restoranas, numeriai su balkonais į vandenyną…

Kaip Nauru uždirba iš… nepriklausomybės?>

Tai iš kur pasibaigus fosfatams Nauru turi pinigų visiems darbininkams iš užsienio? Jie uždirba milijonus iš… savo nepriklausomybės!

Kaip? Mūsų kelionės metu visa Nauru buvo pilna reklamų apie Kinijos statomą sporto centrą, pakrantėje žvilgėjo Kinijos Liaudies Respublikos ambasada. Bet ji veikė tik nuo 2024 m. Nes nuo 1980 iki 2002 m. Nauru teisėta visos Kinijos valdžia pripažino Taivaną. 2002-2003 m. – Kinijos Liaudies Respubliką. 2003-2024 m. – vėl Taivaną. Toliau – dar gražiau. 2008 m. Nauru pripažino Kosovą, 2019 m. pripažinimą atšaukė. 2009 m. pripažino Abchaziją ir Pietų Osetiją. Už kiekvieno sprendimo slypi milijonai – pvz. už Abchaziją ir Pietų Osetiją, sakoma, Rusija skyrė 50 mln. paramos.

Gal Nauru tik 12000 žmonių, bet Jungtinėse Tautose šios šalies balsas prilygsta kokiai Vokietijai ar Japonijai. Ir jei 50 mln. yra niekas Rusijai, tai Nauru tai reiškia daugiau nei 4000 dolerių kiekvienam piliečiui. Galit sakyti „Nauru parsidavinėja“, bet, žvelgiant iš tos nutolusios Dievo primirštos salelės, visa geopolitika atrodo kažkokie tolimi dėdžių žaidimai – o čia dar tie keistuoliai siūlo milijonus už tavo vieną-kitą žodį…

Čia Nauru „nepriklausomybės verslas“ nesibaigia. Dar jie pardavinėja pilietybę – tiesa, kainuoja bent 100 000 dolerių. „Iš nusipirkusių nė vienas net nesilankė Nauru“ – skaičiau politiko interviu – „Bet perka norėdami išvengti politinių rizikų ar neturintys pilietybės“.

O didžiausias Nauru verslas – su Australija. Australija Nauru įkūrė migrantų stovyklas. Išganingas sprendimas – jei kas nelegaliai atplaukia į Australiją ir prašo ten prieglobsčio, tai Australija jį siunčia į Nauru. Jeigu tikras pabėgėlis – džiaugiasi ir tuo (juk saugu, demokratiška, jokio teroro). Bet ekonominiams migrantams išgirdus apie šį „Ramiojo vandenyno sprendimą“ išvis neapsimoka nelegaliai plaukti Australijon – juk bus apgyvendinti ne turtingoje Australijoje, o skurdokoje Nauru. Aišku, už dalyvavimą šioje schemoje Australija Nauru dosniai atlygina, o ir administracinių darbų stovyklose nauriečiams daug. Tik stovyklų aktyvumas priklauso nuo Australijos politinių vėjų.

Beje, šiaip jau ir tas „bucket list“ turizmas juk – „verslas iš nepriklausomybės“. Priklausytų Nauru sala kokiai Australijai – ir niekas iš tų „visų valstybių medžiotojų“ čia nė nosies nekištų.

Dar nauriečiai prisiduria iš žemės, mat ji čia neparduodama užsieniečiams ar įmonėms – kiekvienas verslas turi nuomotis iš senųjų savininkų šeimų. Panaši tvarka daug Ramiojo Vandenyno salų – bet Nauru pliusas, kad, nors žemė privati, čia galėjome vaikščioti laisvai, niekas niekad nekaulijo pinigų „už praėjimą“, kaip kitose Ramiojo vandenyno salose.

Kaip nepavyko išvykti iš Nauru

Po penkių dienų Nauru jau pažinome tarsi penkis pirštus. Nuomotu automobiliu apsukome salą bent keturis kartus. Kiekvieną vietą žinojom mintinai. Čia Koledžas, čia Vidurinė mokykla, čia Gaisrinė, čia Paštas-Bankas, čia Parlamentas-Vyriausybė-Prezidentūra, čia apšviestas vakarais Australiško futbolo stadionas (tai – nacionalinis sportas), čia Olimpinis komitetas, kur išsiunčia į olimpiadas po vieną mėgėją pasportuoti (normatyvai nežiūrimi).

Daug Nauru įstaigų gali rašyti iš didžiosios raidės, nes yra po vieną saloje. Tik bažnytėlių daugybė, įvairių krikščionybės atmainų…

Parduotuvių – irgi daug, bet prekybos centras (nors kažin, ar jį Lietuvoj taip vadintume) – tik vienas, Capelle šeimos. Ten rasi kone visko: pirmam aukšte maistas, drabužiai, gretimam įėjime alkoholis, viršuj – baldai, net muzikos sintezatoriai. Tik, aišku, markių, modelių mažai, dažnai po vieną – kas atplukdyta, tas, ir ne visada tas pats („gazuoto mineralinio neužvežė“, „salotoms neturime žaliavų“). Ir kainas reikia tikrinti: kai kurios jų – kaip Lietuvoje, bet štai arbūzas gali kainuoti ir 80 eurų, riešutų pakas – 40. Fosfatų kasybos nualintoje saloje niekas neauga, viskas įvežama – o trumpo galiojimo maistą atgabenti itin brangu. Galbūt tai – viena priežasčių, kodėl Nauru žmonės vieni storiausių pasaulyje: čia nutukę 75%, viršsvorį turi per 90%, diabetu serga 40%… Nors vėlgi: gatvėse viskas neatrodė taip baisiai, kaip iš skaičių.

Pasukus gilyn į salą, laukia vienintelis ežeras, prie sąvartyno, praėjus pro metalo laužu virtusių mašinų krūvas (jas labai rekomendavo aplankyti muziejaus darbuotojas!) – Antrojo pasaulinio karo japonų pabūklai. Prie oro uosto kelio – kuris kas kartą nusileidus lėktuvui uždaromas, kad lėktuvas galėtų privažiuoti „terminalą“ – vienintelė salos ola (Makva ola). Visur ganosi vištos, gaidžiai, viščiukai, sutikom ir kiaulių – saugu, kur tu slėpsi(es) pavogęs… Gaila tik paukščių fregatų gaudynių neišvydom: vietiniai gaudo tuos paukščius tinklais, prijaukina, o prijaukintieji, demonstratyviai ėsdami jiems numestas žuvis, atvilioja naujus „svečius“.

Daug kartų pravažiavom japonų kalėjimą – betonines apleistas kameras, įspraustas tarp Nauru uolinių kolonų. Šlagbaumu uždarytą kelią į aukščiausią salos vietą – kurį, išvydę turistus, mums atidarė. Vienintelį apvalų stadioną be tribūnų, kur net sutemus žaidžiamas nacionalinis sportas – australiškas futbolas. Apgriuvusių fosfatų pramonės liekanų fone.

Kiekvienas kinų restoranas jau žinomas. Ir žmonės pradeda kartotis. Ir prie to, kad tave nuolat supa „valstybinės reikšmės įžymybės“, jau pripranti. „Tas žmogus – buvęs valstybės prezidentas“ – paminėjo „ekspatas“ iš Australijos kitą jūriniuose konteineriuose įsikūrusio kinų restoranų svečią.

Ir jau laikas išvykti.

Kai atskridome į Nauru naktiniu skrydžiu, viešbučio darbuotojai nuvežė į laukimo konteinerį – kol atsilaisvins mūsiškis gyvenamasis. Ten mes užsnūdome, iki pažadino toks šalis medžiojantis amerikietis, nes jau buvo 10:00, jam jau teko išsiregistruoti iš savojo H6 konteinerio. Įdomiai pakalbėjome – ir štai atėjo 12:00, „check in laikas“, ir H6 konteineryje jau buvome apgyvendinti mes patys. Darbuotoja labai nustebo, kad gyvensime ten dviese: „bucket listeriai“ visuomet keliauja vieni.

Išvykstant istorija kartojosi, tik atvirkščiai: 10:00 išsiregistravimas, kelionė į tą patį laukimo konteinerį, kur aptikome po naktinio skrydžio miegantį visas šalis medžiojantį autistą suomį, stabtelėjusį Nauru 24 valandoms. Poros valandų įdomus pokalbis apie lankytas ir nelankytas šalis, 12:00, ir štai jis jau keliavo į tą patį H6 konteinerį, o mes dar paskutinį kartą pasivaikščiojome ir laukėme skrydžio.

Taip ir teka gyvenimas Nauru…

P.S. Oro uoste mažytė eilutė (114 vietų lėktuvu turėjo skristi 28 keleiviai) atidavinėjo lagaminus, bet ties mumis tarnautojas eilė sustabdė. „Lėktuvas sugedo, skrydžio nebus“ – tarė, ir ėmė dalinti jau registruotą bagažą atgal. Europoje tai reikštų, kad išskrisi keliom valandom vėliau. O „Nauru Airlines“ mus perkėlė į reisą lygiai po 48 valandų. Apgyvendino „Menen Hotel“, derino dėl vizos pratęsimo – juk mūsiškė baigė galioti išskridimo dieną. Į viešbutį važiavom kartu su šveicaru, kuris išvis neturėjo būti Nauru – skrido tranzitu Kiribatis-Fidžis ir neteko tolimesnio savo skrydžio Fidžis-Tuvalu – jis keliauja tik į tas šalis, kurių vėliavos jam gražiausios. Nuotykis prasitęsė… Kitą dieną žydas restorano šeimininkas paprašė baltarusio daktaro – anksčiau dirbusio Afrikos ir Afganistano karo zonose – pavedžioti mus po ligoninę. Pasirodo, ta komanda Nauru valstybės užsakymu organizuoja sveikatos sistemos pertvarką, dėl kurios atvyko ir PAR seselė…

Komentuoti

Naujoji Kaledonija – 16600 km nuo Paryžiaus, ją supa žydros koralinės lagūnos, bet tai – Prancūzija.

Po ilgų klajonių Ramiojo vandenyno salynuose išlipus tvarkingame La Tontouta oro uoste, išsyk pasijutome tarsi Europoje. Autonuomos tinklai, lygūs asfaltuoti keliai, aiškios rodyklės, šviesoforai, prancūzų kalba, boulangerie kepyklos, sūrių skyriai, vynas, Somės ir Verdeno mūšių gatvės, trumpučiai darbo laikai – kartais tik kelias valandas per savaitę. Net gamta, ryte patekėjus saulei, priminė Nicos apylinkes: žalsvos kalvos, palmės.

Bet kartu kažkas ne taip, kažkas nejaukaus… Reti totemų stulpai, trobos aukštais it bokštai stogais, primena, kad senieji šių žemių šeimininkai – kanakai. Jų palikuonys šiandien liūdinai sliūkina sostinės Noumėjos gatvėmis. Kai ten keliavau, daugybė sostinės pastatų buvo supleškinti eilinio kanakų sukilimo.

Naujoji Kaledonija – paskutinė Prancūzijos „naujakurių kolonija“, kur 24% kolonistų prancūzų ir 41% čiabuvių kanakų vis skausmingai tempia virvę į savo pusę: ar šalis taps amžina Prancūzijos dalim – tarsi koks nutolęs gabalėlis Žydrosios pakrantės – ar viena paskutiniųjų stos į laisvų Okeanijos valstybių gretas?

Kelionė per Naująją Kaledoniją

Didžioji Naujosios Kaledonijos sala – didžiausia Prancūzijos sala pasaulyje! Tiesą sakant, salos dvasios ten išvis mažai: supa kalvos, miškai, ir tik retsykiais lygusis kelias pasiekia į UNESCO pasaulio paveldą įrašytos koralinės lagūnos krantus. Juk salos ilgis – ~400 km, išilgai jos važiuoti užtrunka ilgiau, nei skersai visą Lietuvą…

Tiesa, kuo toliau nuo sostinės Noumėjos, tuo labiau blėso Europos miražai. Magistralė susiaurėjo iki plento, miesteliai retėjo ir menko. Jei pirmuosiuose jų, kaip La Foa, baltaodžių prancūzų pasirodė net daugiau, nei eiliniame šiandieninės Prancūzijos mieste – tai vėliau jau regėjau vis daugiau ir daugiau kanakų. Jie kaip diena ir naktis skyrėsi nuo savo giminaičių nepriklausomose Melanezijos salose. Štai Vanuatu čiabuviai neturi daug – bet jie valdo savo šalį, laimingi didžiuojasi tuo, kas jiems brangiausia: savo šeimomis, savo kiaulėmis ir kiaulių iltimis, naujai išdrožtais kaimų tamtamais…

O Naujoje Kaledonijoje kanakai, iš pirmo žvilgsnio, lyg gyvena juos apsupusios modernios Europos paraštėse. Vaikšto it iš skudurynų surinktais vakarietiškais rūbais ir elgetų žvilgsniais palei žibančias prancūziškas parduotuves…

Yra kanakų kaukių parodos menkuose miestelių muziejuose kaip Bourail, yra europietiškai tvarkingai pastatyti kanakiški stulpai-skulptūros ar atkurtos aukštos kanakų trobos palei juos. Bet neapleido toks dirbtinumo jausmas: žiūri eksponatus taip, tarsi pristatytų kokį seniai išnykusį Egiptą ar Romos Imperiją, bet juk kanakų kultūra gyva(?). O dar visas tas paminklų karas: štai prie posūkio į Fariną paminklų-stulpų laukas pirmojo (1878 m.) kanakų sukilimo vadui Atai – kurio vardą kažkas (matyt, prancūzas) nuo lentos nudaužė. Netolimame La Foa mieste – jau paminklas to sukilimo malšintojams.

Labiau už tą „širšių lizdą“ Naujojoje Kaledonijoje sužavėjo patirtis Konoje, kito pailgosios salos galo link. Pirmas gyvenime skrydis malūnsparniu – ne sraigtasparniu, o autožyru. Be stogo, be durų, dviejų vietų (tu ir pilotas), vėjo sukamu sraigtu – jautiesi it sėdėtum apžvalgos aikštelėje, kuri skrenda 300 metrų aukštyje virš žalių kalvų ir – tai įspūdingiausia – žydros žydros lagūnos. Jos vanduo toks skaidrus, kad iš paukščio skrydžio mačiau ne tik įvairiaspalvius koralus, bet net ryklius, net diugonius – visą eilę jų. Ir dar Voh širdį, tokią širdies formos pelkę, išgarsintą prancūzų fotografo Yann Arthus-Bertrand, pavaizdavusio ją ant knygos “Žemė iš paukščio skrydžio” viršelio.

Malūnsparnių turizmas ten „įsuktas“ labiau nei kur pasaulyje. „Neseniai skraidė šeši malūnsparniai, turėjom tris prancūzus pilotus“ – pasakojo organizatorė. Bet norą – kaip reklaminiam filme – praskristi dviese su žmona vienas šalia kito tuoj teko pamiršti: „Teliko vienas lakūnas, kiti po pastarųjų riaušių pabėgo atgal į Prancūziją“ – mums sakė. Daugybė žmonių išvyko. Ir turistai dažniausiai būdavom vieninteliai. Bet, kai skaitote šį straipsnį, jau turbūt vėl kitaip. Visada taip: parodo žinios degančius namus, turistai išsilaksto, bet karšta saulė, ryškūs dangūs, dar ryškesni medžių žiedai ir šiltas jūros gėrybių kupinas vanduo metai-kiti-treti ir parvilioja atgal. Ir Didžiųjų paparčių parko europietiškai tvarkingai sužymėtais pasivaikščiojimų takais šiandien gal jau nebežygiuotume vienui vieni.

Iš kur Nauojoje Kaledonijoje tiek prancūzų?

Prancūzai sako „Čia ir mūsų tėvynė“. Juk jie, vadinamieji kaldošai, čia kūrėsi dar XIX a., daugybės šeimų ištisos kartos čia nugyveno. Net jų kultūra pasidarė tokia „vesterniška“: didžiuliai pikapai vietoj mažų Citroenų ar Peugeot, kaimo rančerių dvasia – bent jau anapus Noumėjos. Greitis net nemagistraliniuose keliuose – 110 km/h. Juk ne Europa, juk tuščia.

Iš kur toje „Nouvelle Caledonie“ šitiek prancūzų? Visų pirma, prancūzai čia siuntė kalinius – kaip Britai į Australiją. Atkurtame Terembos forto kalėjime išvydom tas akmenines kameras. Net išėję laisvėn nuteistieji neturėdavo teisės palikti „tremties salos“ – bet sėkmingesnieji parsisiuntė iš Europos žmonas, įkūrė ūkius iš kanakų „paimtose“ žemėse.

Trėmė prancūzai ir kitų kolonijų nepriklausomybės aktyvistus. Palei pagrindinį kelią yra didelės musulmonų kapinės – bet, išskyrus pusmėnulius ant kapų, tų alžyriečių ar tunisiečių anūkų ir proanūkių nuo prancūzų nebeatskirsi.

Paskui ~1970 m. prisijungė tūkstančiai prancūzų darbininkų, plūdusių į nikelio kasyklas – dar buvo laikai, kai prancūzai nesibodėjo juodų darbų. 10% viso pasaulio nikelio išteklių yra Naujojoje Kaledonijoje…

Visgi, dauguma mano pašnekovų prancūzų į Naująją Kaledoniją atvyko patys, amžino karščio ir Ramiojo vandenyno pavilioti. Tokie „(ne)imigrantai“ vadinami zoreilais – ir jie didžiausias galvos skausmas. Kanakams jie atrodo naujieji kolonistai, įrankis amžiams užgniaužti jų nepriklausomybės viltis. Bet zoreilai atkerta patys esantys diskriminuojami: pagal Prancūzijos valdžios ir kanakų kompromisą po vieno sukilimų, naujai atvykstantiems prancūzams atimta balso teisė vietos rinkimuose…

Noumėja -pranvūziškas Ramiojo vandenyno miestas

Jeigu mažieji Naujosios Kaledonijos miesteliai su baltom bažnyčiom ir vesterniškai prancūziškais fasadais buvo nebent tolimas Europos aidas, tai sostinėj Noumėjoj jau Ramiojo vandenyno platybių dvasia išsisklaidė kaip dūmas.

Milžiniški prekybos centrai kaip Dumbea Mall (kiek jau savaičių Okeanijoj tokio buvom nematę!), Europai masteliais prilygstanti katedra (statė 1897 m. kaliniai), taisyklinga centrinė aikštė-parkas, maudaliai ir bėgikai paplūdimiuose, plyšaujantys barai palei juos (Baie des Citrons pietinėje Noumėjos dalyje), nuostabūs vaizdai nuo Quen Toro kalno.

Bet greta dirbančių, švenčiančių, poilsiaujančių, sportuojančių prancūzų – kanakai, kurių užsiėmimą nusakyti sunku… Kai kurie akivaizdžiai benamiai, kiti gal tik atrodo šitaip. 90% kalinių Naujosios Kaledonijos kalėjimuose – kanakai…

Aplinkui miestą, ypač kanakiškoje šiaurėje – ištisi supleškinti prekybos centrai, verslai nuo apanglėjusio Usine prekybos centro iki betoniniais groblais virtusio „Decathlono“. Riaušių-sukilimo pasekmė…

Tjibaou kultūros centras kažkaip bando sutaikyti tas abi Naujosios Kaledonijos puses. Ten – vienas geriausių Okeanijoje meno muziejų, kurio kolekcijoje – ne tik kanakų, o ir Papua Naujosios Gvinėjos, Australijos aborigenų šedevrai. Prieigose – tradiciniai kanakų namai, liaudies šokiai. Muziejų projektavo pasaulinės reikšmės „starchitektas“ Renzo Piano, o finansavo Prancūzijos valdžia, it duodama kanakams aluyvų taikos šakelę. Bet paskaitai daugiau – ir optimizmas bliūkšta. Muziejus pavadintas ~1980 m. kanakų laisvės judėjimo vado garbei. Nes tas Tjibaou galiausiai su Prancūzijos valdžia pasirašė kompromisinį susitarimą. Bet už tai jį dalis pačių kanakų vadino kolabarantu, patys kanakai jį ir nužudė… Vienybės kanakams trūksta, bet kaip kitaip – juk tai nėra viena tauta, kaip ją suprantam Europoje, jie kalba XXX skirtingų kalbų, o „kanakais“ juos tiesiog praminė prancūzų kolonistai…

Kuo ilgiau buvau Naujojoj Kaledonijoj, tuo mažiau mačiau vilties, galimybių…

Kitur pasauly vienose kolonijose vietinius gyventojus visiškai užgožė kolonistų palikuonys, jos tapo tokiom neginčijamom Europos atplaišom pasaulio toliuose (JAV, Kanada, Australija, Kanarų salos, Sen Pjeras ir Mikelonas, Argentina, Naujoji Zelandija). Kitose kolonijose liko vyrauti čiabuviai – ir tokias Europos imperijos palaipsniui paleido eiti savo keliu. O Naujoji Kaledonija pernelyg padalinta, kad jai tiktų bet kuris sprendimas. Referendumuose dėl nepriklausomybės daugiausiai prancūzų-kaldošų balsais ~55%-45% laimi jos priešininkai.

„Jei Naujoji Kaledonija taps nepriklausoma – bus trečiasis pasaulis!“ sako prancūzai ir kai kurie kanakai ir, deja, jie, matyt, teisūs – toks daugybės „paleistų“ kolonijų Okeanijoje likimas. Bet lygiai taip teisi ir kanakų dauguma – šitokia „naujakurių kolonija“ XXI a. negirdėtas dalykas, ir visas kitas panašias europiečiams teko „grąžinti seniesiems šeimininkams“ (Alžyras, PAR, Namibija, Angola, Kenijos aukštumos…).

Kaip ten bebūtų, Naujoji Kaledonija – unikali vieta nesėdus į laiko mašiną savo akim išvysti tokią „koloniją kaip kadais“, kupiną įtampos, žandarų ir kareivių, kur Europos imperija (vis dar) laikosi prieš kylantį čiabuvių laisvės troškimą, o naujakurių palikuonys dar su pasididžiavimu kelia tos didvalstybės vėliavas kaip savas – net jei Naujojoje Kaledonijoje šiandien Prancūzijos trispalvė tik viena iš dviejų oficialių vėliavų.

P.S. Išskridimas. Tuščias oro uostas, vos keli skrydžiai per visą dieną. Tačiau ištisos valandos eilėje prie patikros: krausto kiekvieną kuprinę, peržiūri kiekvieną daiktelį, tarsi kokioje Afrikos diktatūroje. Kyla konfliktai – iš retų turistų atima brangius kvepalus, nes nesudėjo į maišelį, o maišelio nusipirkti nebeleidžia, nors jie parduodami čia pat oro uoste. Smulkmena, bet labai sutapo su tuo, ką mačiau.

Komentarai