Okeanija – kelionių vadovai

Samoa – viena tauta, vienas Ramiojo vandenyno salynas, bet…

Samoa vakaruose ir Samoa rytuose laikas skiriasi 24 valandom! Nuskridęs lėktuvu 130 km, grįžau laiku atgal iš šeštadienio vidurdienio į penktadienio vidurdienį!

Samoa vakaruose vairuojama kaire kelio puse, o Samoa rytuose eismas – dešiniapusis. Samoa vakaruose skaičiuojama kilometrais ir litrais, o rytuose – myliomis ir galonais.

Samoa vakarai – nepriklausoma valstybė, o rytus valdo Amerika.

Bet abiejose pusėse samoiečiai gyvena namuose be sienų, puošia šlaunis ir torsus milžiniškom tatuiruotėm, o norėdamas tapti politiku privalai visų pirma būti išrinktas savosios giminės lyderiu (matai). Vos 250 000 žmonių, o toks atskiras padalintas pasaulis!

Virš Samoa kaimo kyla nauja senovinė bažnyčia

Samoa – spalvingiausia Ramiojo vandenyno šalis

Ramiojo vandenyno valstybės ant gaublio gal tėra vienodi taškeliai, bet vos išlipęs kiekvienoje supranti, kaip smarkiai ta šalis skiriasi nuo visų kitų.

Dar oro uosto kelyje link Apijos dėmesį atkreipė spalvos. Ryškūs ryškūs įvairiaspalviai namai, dar ryškesni autobusai – nuo vieno kėbulo žvelgia tapytas Kristus, tuo kito – peliukas Mikis…

Samoa autobusas

Autobusai neturi langų (tik kiaurymes), o gal pusė visų pastatų neturi sienų – stogą laiko stulpai! Tai – vadinamos falės, ir tarsi kokiam L. Von Triero „Dogvilyje“ važiuodamas per kiekvieną kaimą matai namų viduje verdant gyvenimą: štai giminės susirinkimas, štai mokyklos pamoka…

Samoa falė

Kartą ir mes nakvojome falėje – tai – unikali Samoa patirtis! Paplūdimio krantas, ošia bangos. Nuo vėjo ar liūties tarp stulpų gali ištempti užuolaidas (tradicinės – pintos iš kokosų lapų), bet vis tiek juk nėra jokių raktų, vis tiek skylės, vis tiek naktį suskrenda uodų spiečiai. Tinklas virš lovos juos „atmušė“, bet prie tokio gyvenimo „beveik lauke“ tikrai reiktų pratintis…

Paplūdimio falė, kurioje nakvojome

Virš kuklių falių net mažiausiuose kaimuose kyla puošnios bažnyčios – didingesnės, nei regėjau kur kitur Ramiajame vandenyne. Atrodo it būtų perkeltos iš Europos, ir būtų statytos senovėje, baroko laikais… Bet visi tie spalvingi fasadai ir bokštai, brangūs vitražai – nauji, viskam suaukoja neturtingos Samoa giminės, nes Dievas čia – visų svarbiausia.

Tik koks tas Dievas, kaip tiksliai jį šlovinti – idėjų gausybė. Ir dažname kaime bokštų aukščiais ir architektūros išmoningumu viena kitą mėgina perspjauti kokios trys ar penkios skirtingų misionierių pasėtos bažnyčios. Štai katalikai su Dievo gailestingumo paveikslais šventoriuose (to, esančio Vilniuje, kopijomis). Štai metodistai, štai dainingi sekmininkai, štai mormonai nuosaikiai vienodais – bet be galo gausiais – susitikimų namais. Sekmadienį visa Samoa nurimsta, viskas užsidaro, giminės išsiskirsto į savo bažnyčias.

Apijos katalikų katedra su Dievo gailestingumo paveikslu priešaky

Dvi Samoa valstybės salos

Samoa valstybę sudaro dvi salos. Upolu saloje – ir oro uostai, ir 150 000 žmonių, ir sostinė Apija.

„Sostinė“ tiesa, gal per skambus žodis: tarp visų ministerijų, parlamento, dėmesio vertų kavinių ar paplūdimių suvaikštai per keliolika minučių. Pačiame centre – ant vandenyno kranto – ir miniatiūrinis Samoa liaudies kaimas, kur kasdien demonstruojamos Samoa tradicijos ir išgyvenimo saloje menas: nuo kokosų lupimo ar lėkščių supynimo iš jų lapų iki dainų ir pe’a tatuiruočių, kurios, tarsi tokie „nupiešti šortai“ geometriniais raštais padengia visą kūną nuo bambos iki šlaunų. Tiesa, „vestuvių vedėjo“ stiliaus pokštai amerikietėms turistėms, turbūt, priminė seksualinį priekabiavimą.

Samoa liaudies kaime

Ir net iki Roberto Stevensono muziejaus, kurio jaukiuose užmiesčio rūmuose, įsimylėjęs Samoa ir jos „sveiką orą“, paskutines dienas praleido britas romano „Lobių sala“ autorius, nuėjome pėsčiomis. Tiesa, niekas daugiau tom šalikelėm nevaikščiojo: Samoa žmonės vieni apkūniausių pasaulyje – mažai juda, o dar karštis…

Net kinų parduotuvėse negalėjome rasti Samoa mums tinkamo dydžio rūbų.

Prie Stevensono muziejaus

Ir net geriausiuose Upolu keliuose – kaip tas nuo oro Faleolo uosto – ženklai riboja greitį iki 56 km/h: juk šitiek laukinių šunų, šitiek kiaulių, kurios Samoa pakeliuose ganosi laisvai, knisdamos laukus, palmių miškus ir parkus…

Tradicinė pe’a tatuiruotė – anksčiau panašios buvo paplitusios ir kitur, bet tiek daug žmonių iki šiol jas atkenčia tik Samoa

Savai sala – namai be sienų, bangų geizeriai ir superbažnyčios

Upolu rasi ir krioklių, ir gražių krantų, bet tikra laukinės Samoa dvasia laukė persikėlus lėtu keltu per banguotą sąsiaurį į kitą salą – Savai.

Ten visko daugiau – ir ploto, ir falių, ir šunų, ir kiaulių, ir puošnių bažnyčių palei žiedinį kelią. Tik žmonių mažiau – vos 50 000.

Falės Savai salos pakrantėje

Ten laukė dvi įspūdingiausios Samoa vietos: Alofaaga, kur bangos trankosi į krantus ir tarp uolų šauna į dangų aukštesniais „geizeriais“ nei kitur panašiose pasaulio vietose. Vietiniai siūlo už pinigus mesti tosna skylėsna kokosus, kad juos „iššautų“ aukštyn – bet ne visada pavyksta.

Alofaaga pakrantė

Taip pat Sale’aula 1905 m. lavos užlietas kaimas, juodoje lavoje paskendusi tokia kukli anų laikų bažnytėlė.

Lavos užlieta bažnyčia

Ten dar labiau apsupa ta visą Samoa persmelkusi šeimų, giminių vienybės dvasia. Kiekviena giminė vis renkasi į savo „parlamentą“ kokioje didelėje falėje, ten priskiria verčiausiems giminaičiams matai titulus, perdavinėjamus nuo neatmenamų laikų. „Karo žuvis“ ir pan. – kiekviena giminė turi savus, bet visi skirstomi į dvi kategorijas: ali‘i ir Tulāfale. Pirmieji klausosi ir priima giminei (ar kokiai jos šakai) reikšmingus sprendimus, o antrieji – kalba ir diskutuoja; ir tie, ir tie neretai turtingi, padeda giminaičiams iškilus bėdai ar prireikus vestuvių.

5% Samoa žmonių turi matai titulus, kuriuos prisirašo prie savo vardų. O didžiausi giminės susirinkimų politikos asai, būna, didžiuojasi ir penkiais ar dešimčia titulų – vieno prosenelio giminėje, kito, trečio, ketvirto, vienur ali‘i, kitur tulāfale… Tik gavęs vienoj savo giminių matai titulą gali kandidatuoti į Samoa parlamentą – jei neįgiji patirties giminės politikoj, ir valstybės politikoj tavęs nereikia…

Šis Samoa liaudies kaimo vedėjas prisistatė kaip “vadas” – taip, kad būtų suprantama, užsieniečiams dažnai verčia žodį “matai”

Be titulų, giminių tarybos sprendžia ir konfliktus, net baudžia už smulkius nusikaltimus, o, svarbiausia, paskirsto tarp visokių eilių pusbrolių ir pusseserių giminės paprotinę žemę – tokios žemės sudaro virš 80% valstybės, jos negali būti perkamos ir parduodamos.

Tai reiškia, kad ir daugelis nuostabiausių Samoa vietų – privačios. Deja kai kurie „paprotiniai šeimininkai“ įžūlokai tuo naudojasi, „pagal akis“ iš atvykusių turistų prašinėja niekur neužrašytų „duoklių“: iš vieno 5 dolerių, iš kito 30 dolerių už kokį stabtelėjimą paplūdimyje… Į liūdniausiai tuo pagarsėjusias vietas, kaip Savai Mulinuu kyšulys, net nevažiavome.

Afu Aau krioklys maudymuisi Savai saloje

Kaip skridome į praeitį – ir į alternatyvios realybės Samoa

Keisčiausia ką patyriau tik Samoa – kelionė laiku! Privalomai pasverti įlipome į 19 vietų lėktuvėlį mažajame sostinės Apijos oro uoste, šis nuskrido 130 km į rytus, Tutuilos salą – ir laikrodžius teko persukti lygiai 24 valandas! Abejose Samoa pusėse laikas – vienodas, bet skiriasi data. Kai Upolu ir Savai – penktadienis, tai Tutuiloje – jau šeštadienis. Nes skersai Samoa archipelago driekiasi Datos keitimo linija. Juk keliaudami iš Lietuvos į vakarus nuolat sukam laiką po valanda atgal, o į rytus – po valandą į priekį. Bet žemės planeta gi apvali – tad kažkur, kitoj gaublio pusėj nuo Lietuvos, susiduria teritorijos, kur 12 valandų vėliau nei Lietuvoje (vakarinės Samoa salos), ir kur 12 anksčiau (rytinės Samoa salos). Tie kraštai šalia vienas kito, bet tarp jų laikas skiriasi net 24 valandom.

Lėktuvas – laiko mašina

Lėktuvas pakilo lapkričio 1 d. 10:30, o nusileido spalio 31 d. 11:05. Neskaičiuojant trumpo lapkričio 1 d. ryto, spalio 31 d. mums truko 48 valandas – tą spalio 31 d. dukart valgėme pietus, dukart vakarienę, du kartus gulėme miegoti (skirtingose salose). Aišku, stebuklų nebūna, ir „laiko skolą“ grąžinome grįždami į Upolu: pakilome lapkričio 2 d. 11:00, nusileidome lapkričio 3 d. 11:35: lapkričio antrosios mūsų gyvenimuose beveik nebuvo…

Fatumafuti uola

Tai nebuvo pirmas man datos keitimo linijos kirtimas. Bet kitus kartus skrydžiai būdavo ilgi, skersai vandenyną, per daug laiko juostų – 15 val. iš Čikagos į Taipėjų, 5 val. iš Honolulu į Maršalo salas – tad „stebuklas“ ne taip pasijusdavo. Vienintelėje Samoa gali tą liniją kirsti vos pusvalandžio skrydžiu, nukeliavęs mažiau nei Vilnius-Panevėžys, pasilikdamas tos pačios tautos ir kultūros apsupty.

Tos pačios kultūros – bet ne šalies… XIX a. pabaigoje į „dar niekieno“ Samoa tautą nusitaikė trys didžiosios pasaulio imperijos: Vokietija, Britanija ir JAV. Salyną jie pasidalino draugiškai: vokiečiams atiteko vakarinė dalis, amerikiečiams – rytinė, o britai „atsitraukė“ mainais gavę Saliamono salas.

Ir Amerikos Samoa populiarios Samoa vėliavos

Abiejų Samoa pusių likimas nuo tada tekėjo skirtingom vagom.

Vakarinę dalį per Pirmąjį pasaulinį karą iš vokiečių nukariavo Naujoji Zelandija, o 1961 m. jai suteikta nepriklausomybė. Bet ir po to Samoa žiūrėjo į Okeanijos pusę: įsivedė atitinkamą datą, 2007 m. – kairapusį eismą, į Australiją ir Naująją Zelandiją plūsta jos emigrantai.

Amerikos Samoa sostinė Pago Pago

Tuo tarpu – Amerikos Samoa – iki šiol JAV valdžioje, nors nepriklauso jokiai valstijai.

Amerikos Samoa nedalyvauja JAV rinkimuose ir net JAV vizos norint ten patekti nepakako (turėjome gauti specialų leidimą). Jos gyventojai vadinasi „JAV tautiečiais“ (nationals), bet ne „piliečiais“ (citizens), tačiau tokia „diskriminacija“ kartu reiškia ir papildomas teises tvarkytis savaip (matai, nepardavinėjamos žemės…).

Amerikos Samoa pakrantės kelias

Visgi, perėjus per Amerikos Samoa oro uosto lauko „laukiamąją salę“, tuoj pasijutau kaip Amerikoje. Didesni automobiliai – visureigiai, pikapai. Veteranų reikalų tarybos (iš jokios kitos JAV valstijos ar valdos JAV kariuomenėje netarnauja daugiau žmonių, kaip iš Amerikos Samoa!). JAV paštas, JAV nacionalinis parkas. Didesnės porcijos „McDonald‘s“. Dar apkūnesni žmonės. Ir, kadangi abiejose salose pergyvenome lapkričio 1 d. – pajutome patį didžiausią kontrastą: Amerikos Samoa masiškai švenčiamas Helovynas, „trick or treat‘ai“, persirengėlių minios, o Samoa nemačiau nė vieno tos šventės ženklo.

Tačiau ir Amerikos Samoa stūkso falės, rieda spalvingi atviri autobusai. Ir ten žmonės važinėja pikapų bagažinėse pritvirtintose plastmasinėse kėdėse – Amerikoje neįsivaizduotum. Ir ten laigo laukiniai šunys.

Amerikos Samoa autobusas

Bet dingo palaidos kiaulės. Ir dingo turistai. Ten Amerika, bet nuo JAV žemyninės dalies toliau, nei Europa… Vieninteliai skrydžiai į JAV yra į Havajus, kur „nusėda“ dauguma Amerikos Samoa emigrantų. Paprotinių žemių gausa neleidžia kurti didelių privačių kurortų, būdingų Floridai ar Havajams – nors gal Amerikos Samoa jiems ir per toli, ir per maža (vos 50 000 žmonių).

Helovyną švenčiantis vaikas Amerikos Samoa

Tutuilos sala gal net gražesnė, nei Upolu ar Savai. Statesni žali jos krantai, didesnės į juos besiplakančios bangos, styrančios aukštos uolos – kaip Fatumafuti, kaip Turtle and Shark ir laukinis krantas greta. Sostinė Pago Pago palei aukštų kalnų įrėmintą įlanką, „natūralų JAV laivų uostą“ – tikrai gražesnė nei Apija.

Bet Amerikos Samoa nėra tų „pasaulio stebuklų“, kurie puoštų kelionių bukletus, nėra turistams pritaikytų vietų, tad kelionė ten apsiribojo važinėjimu ir vaikščiojimu gražiais krantais – bet, visgi, išskyrus nebent Vai’ava sąsiaurį, ne tokiais ypatingais, kad dėl jų pirkti brangų skrydį iš Samoa į Amerikos Samoa.

Vai’ava sąsiauris

Samoa – Polinezijos lopšys?

Atėjo laikas išvykti – iš pradžių iš Amerikos Samoa į Samoa, tada, eiliniu naktiniu skrydžiu, kartu su verksmingai gimines po trumpos viešnagės tėvynėje vėl paliekančių samoiečių emigrantų tuntais – iš Samoa į Fidžį. Nes tiesioginių skrydžių iš ten bent jau į Aziją ar Ameriką nėra.

Mano nakvynė oro uoste sudomino samoiečius

Eilinį kartą įsitikinau, kaip smarkiai viena nuo kitos skiriasi Ramiojo vandenyno salos ir šalys.

„Talofa“ – Samoa kalba pasveikino atvykus iš lėktuvo, kai čia nusleidome pirmą kartą – „Sveiki atvykę į Polinezijos lopšį“ (vietiniai tiki, kad polineziečių kultūra pasklido iš Samoa). O dabar jau atsisveikinome.

Lipdukas mirusiam giminaičiui (gimimas ir mirtis vadinami saulėtekiu ir saulėlydžiu)

Jeigu Vakarų Australijos valstija būtų nepriklausoma valstybė, būtų 10-a pagal plotą pasaulyje! Viskas čia didžiau, plačiau, vaiskiau, daugiau… Važiuoji 1000, 2000 kilometrų – parų paras – o vis dar esi toje pat valstijoje.

Tik žmonių nėra – vos 3 milijonai, kaip Lietuvoj! Ir tie patys beveik visi – sostinėj Perte. Pasibaigus jo iščiustytiems priemiesčiams, šiuolaikiniams pasaulis užleidžia vietą bekraštėms fermoms ir rančoms, šios – dykumoms ir aborigenų žemėms, aukštoms vandenynų pakrantėms, kasyklų peizažams.

Vakarų Australijos krantai (Rotnesto sala)

Į Vakarų Australiją – tūkstančiai kilometrų Australijos tuštumom

Kelionė automobiliu iki Perto nuo artimiausio didmiesčio – Adelaidės – užtruko tris paras. Nelabai ką ir sugalvosi kitaip: naktim vienintelį asfaltuotą kelią „okupuoja“ kengūros, jau 6 val. vakaro ima užsidarinėti pakelės namų moteliai ir degalinės. Saulė dar stipriai spigindavo į akis virš kelio į vakarus, o mes tuo Erio plentu jau važiuodavom beveik vieni… O jei ką dar sutikdavome temstant, tai jo ilgųjų šviesų pašvaistė žibėdavo iš už daugybės kilometrų tarsi kokio tolimo miesto-miražo gaisai.

Pakeliui ilgaisiais keliais

Ne tai, kad dieną daug kas ten važiuoja. Tik australiški kelių traukiniai – du-tris kartus ilgesni už bet ką, kas rieda Europos keliais. Dar kemperiai, gyvenamas priekabas prisikabinę pikapai: kas vos išėję pensijon, kas pasiėmę „sabbatical“ nuo darbo, leidžiasi į gyvenimo kelionę skersai (ar aplink) savąjį kontinentą. Galingiausi džipai su keliais atsarginiais ratais ir kuro bakais priklauso australų „offroaderiams“ – jie iš Vakarų Australijos parvažiuos apleistais gyvulių varovų takais. O nedidelius nuomos įmonių kemperius vairuoja Vakarų Europos jaunuoliai, tolimiausiame žemyne praleidžiantys savo „gap year“: padirba, pakeliauja… Visi stabteli nuotraukai, palieka lipdukus ikoniškiausiose vietose, kaip 146,6 km ilgiausias Australijoje tiesaus kelio ruožas…

Keliautojos nuomotu kemperiu iš Europos fotografuojasi prie ilgiausio tiesaus kelio

Lengvųjų automobilių retėja, retėja, tolydžio sulig nykstančiais miesteliais, kaimais, iki kol Nularboro lygumoj tokį pasikeisdami vairuojame tik mes vieni. Užtruko, kol radome Sidnėjuje autonuomos kompaniją, leidžiančią ten važiuoti… Bet Erio plentas puikus, asfaltuotas. Tiesiog toks tolimas, kad eiliniai australai iš Perto visur tik skraido. Ir tai – skrydis Pertas-Sidnėjus ar Pertas-Melburnas trunka ilgiau, nei Pertas-Singapūras ar, juoba, Pertas-Balis…

Nuo šio menko vingio prasideda 146.6 km ilgio tiesus kelias

Dar 500 km iki Vakarų Australijos sienos nebeliko ir kaimų: tik pakelės namai (roadhouse), tas vienas Australijos autbeko simbolių, kas šimtą-kitą kilometrų. Tokiuose rasi minimumą, ko keliautojui reikia: degalų, vandens, maisto, nakvynę (kambarį ar kempingo vietą) ir… neasfaltuotą pakilimo taką, kur, ištikus nelaimei, tave paimtų Karališkosios skraidančių daktarų tarnybos lėktuvas. Jei tik oras leis – jei ne, bandytų leistis ant Erio plento “tiesiosios”. Na, ir dar po golfo duobutę. Čia – “ilgiausias pasaulyje golfo aikštynas”, 18 duobučių per 1365 km. Kad nebūtų nuobodu, kiekvienuose pakelės namuose gali pamosuoti golfo lazda. Man smagiau – pasukti į kairę, kur didžiosios uolos krenta į vandenyną. Vaizdai verti turistų minių – o tu visada vienas.

Eucla – 50 gyventojų kaimas, Ceduna – 3000 gyv. miestelis. Nieko didesnio pakeliui nėra.

Lietuvių atkurtas Australijos kaimas, pilnas Gedimino stulpų

Visi įrašai žaliose atstumų lentelėse – vien tik roadhouse‘ai… Kiekvienas su savo istorija, suvenyrais, pažymėtas Australijos žemėlapiuose.

O pats pirmas roadhouse‘as Vakarų Australijoje – anapus punkto, kur valstijos „pasieniečiai“ atiminėja daržoves, vaisius, ir graikinius riešutus – lietuvių! Virš aukštų uolų iškilęs aukštas pakelės kryžius, „lietuviškesnis už lietuvišką“, su Gedimino stulpus primenančiais saulės spinduliais.

Eucla lietuviškas kryžius

Tas kryžius iškilo dar 1969 m., Eucla roadhouse‘ą dar 1967 m. pastatė Gediminas Patupis, pasitraukęs „be nieko“ nuo sovietų okupacijos, likimo nublokštas į Australiją, ten dirbęs iš pradžių Adelaidės viešbutyje, vėliau vairavęs sunkvežimius dar neasfaltuotu Erio keliu. Kai pamatė skelbimą apie parduodamą žemę moteliui, užsidegė ta idėja. Viską ten statė lietuviai, geriausiais laikais iš Eucla skraidė net „Amber Air“ avialinijos, roadhouse‘as iki šiol priklauso Patupiams. Kiek ten istorijos ir dvasios! Toli apačioje matai vandenyną, prie motelio – Pajautos Patupienės užsodintas sodelis.

Eucla motelis

Iki artimiausio miestelio Sedunos – 500 km, o tas miestelis 2000 gyventojų. Iki artimiausio „miesto“ bent jau su normalia ligonine – Kalgurlio – 900 km, bet ir jis tik 30 000 gyv. Artimiausias didmiestis – Adelaidė už 1267 km, o iki valstijos sostinės Perto – 1340 km. Jokio viešojo transporto. Patupių vaikai mokydavosi nuotoliu „school of the air“, kur mokytojai kalbėdavo per radiją, o namų darbus jiems siųsdavo paštu. Eucla net turi savo laiko juostą. Laikas čia nuo Perto skiriasi… 45 minutėm. Taip laikrodžius „pasukę“ gyvena gal tik 100 žmonių (keli roadhouse‘ai), bet tai – oficialu, net Windows Date and Time rasi ir „Eucla laiką“. Mažiausia laiko juosta pasaulyje!

Patupio gatvėje

Dabartinės Eucla papėdėje – smėlio užpustyta senoji, išgriuvusi telegrafo stotis iš linijos, 1877 m. pirmą kartą sujungusios Vakarų Australiją su likusiu žemynu. Paskui atsirado radijas, tą kaimą apleido – iki jau uolų viršūnėje jį iš naujo įkūrė Patupiai. “Naujosios Eucla kūrėjams” – parašyta ant lietuviško kryžiaus lentelės, o kita – su Gedimino stulpais – skirta pačiam G. Patupiui. Pagrindinė Eucla gatvė pavadinta Patupio garbei.

Kopų ryjama telegrafo stotis

Kalgurlis – aukso ieškotojų smuklės prie duobės-milžinės

Dar diena važiavimo (709 km) – ir Erio plentas ties Norsmanu išsišakoja. Jau yra kaimų, jau nepakaktų vieno tranzitinio plento! Benzino kainos pagaliau persivertė per viršūnę. Motelis priklausė aborigenų tautai. Atokios, bet jau gyvenamos žemės – vienos paskutinių Australijoj, kur gatvėse dar girdi jų kalbas.

Aborigenai

Keliamės penktą ryto, sukam į šiaurę link Kalgurlio. Septintą ryto jau stebime „Super Pit“ duobę, iš kurios 400 tonų svorio sunkvežimiai kiaurą parą aukštyn gabena auksingas rūdas.

Super Pit duobė žvelgiant nuo apžvalgos aikštelės

Sunkiai suskaičiuotum, kiek tokių miestelių-kasyklų pažirę Vakarų Australijos toliuose! Daugelis telkinių tokie atokūs ir nepasiekiami, kad darbininkai ten atskraidinami, padirba ir skrenda namo (FIFO darbas: fly in, fy out)!

Kasyklų bokštai Kalgurlyje

Ne Kalgūrlis. Dar nuo 1893 m. aukso karštinės čia – gyvas miestas, pilnas senučių dviaukščių viešbučių puošniom balkonų baliustradom, daugelis kurių nebeteikia nakvynės paslaugų – bet jų smuklės tebėra gyvos ir pilnos raumeningų vyrų iš kasyklų. Ir menkai apsirengusių skimpių barmenių. Na ir prostitucija čia legali, nors istorinis Questa Casa viešnamis, atrodo, dabar daugiau uždirba iš ekskursijų…

Smuklės Kalgurlio centrinėje gatvėje

Anksčiau kasėjais tapdavo nuotykių ieškotojai, mėnesius plaukę iš Europos ar Azijos, kad pasistatytų „aukso laukuose“ bakūžę ir gal praturtėtų aptikę aukso grynuolį – ant žemės ar šachtoje. Hannan kasykloje dar savo akim matėm tuos laikus, Goldfields muziejuje nustebino išpuoselėtos profsąjungų vėliavas, lipom į kasyklų bokštą… Bet visi grynuoliai seniai iškasti, šachtas supirko stambieji verslininkai, sprogdino ir sprogdina toliau, ištrindami jas iki duobės-milžinės, iš kurios išveža viską, o auksą išgrynina chemija… Sunkvežimių vairuotojams, sprogdintojams dabar tai – eilinis darbas su alga ir atostogom. Bet aukso karštinės dvasios centrinėje Kalgurlio gatvėje vis tiek daug!

Aukso paieškos kaip po senovei šiandien – tik pramoga turistams

Pertas – milijoninis miestas it miražas vidury niekur

Nuo Kalgurlio iki Perto – dar 600 km kelias. Palei didžiulį baltą vamzdį, kuris pumpuoja vandenį į sausąjį Kalgurlį: kol nebuvo nutiestas, Kalgurlyje vanduo buvo brangesnis už alų, o prakutę kasėjai išmesdavo rūbus užuot skalbę – pigiau pirkti naujus…

Kelias Vakarų Australijoje per fermų zoną

Net nuotraukose iš palydovo matosi ta riba maždaug 360 km iki Perto, kur bergždžius medžius pakeičia turtingi ūkiai. Atitverti ilga ilga tvora nuo Australijos ūkininkų siaubo – triušių. „Atokias žemes“, australiškais terminais, pakeičia „Tolimoji provincija“, vėliau, „Artimoji provincija“ – Perto priemiesčiai. Ir netrukus ties horizontu, it miražą, jau regi dangoraižius – Perto centras.

Perto centras naktį

Pertiečiai pasakojo, kad džiaugiasi savo miestu – paplūdimiai čia ilgi, smėlėti, ir lengvai pasiekiami iš privačių namų rajonų, masteliai „žmogiškesni“ nei Melburne ar Sidnėjuje. Bet turistui kažko trūksta: įdomesnių pastatų nei stikliniai daugiaaukščiai ar bungalų eilės, lankytinų vietų… Gal Frimantlio priemiestis kiek gražesnis – tas senasis uostas, kurio kalėjime laikyti Australijon suplukdyti britų nusikaltėliai, per kurio uostą vėliau plūdo imigrantai, kur – žavus nuskendusių laivų muziejus…

Frimantlio kalėjimas

Bet ne miestuose reikia ieškoti Australijos grožio… Sėdam Perte į laivą – ir jau esame Rotnesto saloje, kurios žydrose įlankose zuja delfinai, bet tikroji žvaigždė – kvokos, mažos kengūrų giminaitės, salos atradėjo oldando de Vlamingho vadintos „išsigimusiom dvigalvėm žiurkėm“ (matė vaikus sterblėse) – Rotnest reiškia „žiurkių lizdas“… Bet dabar turistai jas mylėte myli, gaudo išsvajotus žvaigždžių Instagramuose išpopuliarintus selfius su jom, net ant apdergtos žemės greta kvokų gulasi dėl geresnio kadro… Toks performansas-parodija…

Kvoka

Turistas gaudo asmenukę su kvoka

Užtat pavažiavę tik 2 valandas šiauryn Perto stebuklingus Smailių dykumos (Pinnacles Desert) peizažus naršėme jau beveik vieni.

Smailių dykumoje Vakarų Australijoje

Taip, tik 2 valandas… Vietiniai siūlė aplankyti Margaret River vyndarystės regioną, kuris „visai šalia“ Perto. Patikrinus „Google Maps“ tas „visai šalia“ – ~300 km į vieną pusę… Kaip rekomenduoti į Vilnių atvykusiam turistui suvažinėti pirmyn-atgal iki Palangos, juk „visai šalia“!

Perto pakrantės rajonai

Bet mums jau atėjo laikas sukti atgal – vėl Erio keliu, vėl lekiant 110 km/h ne magistrale, miestelius pravažiuojant rečiau, nei keičiasi gamtos peizažai… Nakvynė Eucla prie lietuvišku kryžiaus – ir mes jau vėl Pietų Australijoj. Pasitiko kengūros, laikančios “Vegamite” indą, paminklas Border Village pakelės namuose – kitur tokių net menininkai-mėgėjai nestatytų, o Erio kelio tuštumose jie traukia turistų telefonų kameras lyg kokie Viduramžių šedevrai.

Kengūros paminklas prie Border Village pakelės namų ties Pietų ir Vakarų Australijų siena

Vakaruose dar liko daug ką pamatyti. Liko Brūmas, pagrindinis valstijos kurortas, iki kurio važiuoti nuo Perto – 2000 km. Kažkur ten ilgiausias Australijos paplūdimys, pakeliui – dar daugiau „gyvųjų fosilijų“ stromatolitų, paskui – Purnululu nacionalinis parkas. Galvojome ten važiuoti, paskui – į Darviną. Bet buvo vasara su savo neprognozuojamom liūtim: kartais keliai uždaromi ištisoms dienoms, o ir šiaip dalis pravažiuojami tik australiškai paruoštais visureigiais. Reikės kada ten grįžti su tokiu ir Australiją patirti dar kitaip…

Rotnesto salos paplūdimys

Nauru – viena mažiausių ir keisčiausių valstybių!

Tolimoje Ramiojo vandenyno saloje žmonių – tik 12 000, o turistų per metus teužsuka 500. Automobiliu visą valstybę pakrantės plentu apsukome per 30 minučių, kiti gyrėsi per kelias valandas apėję pėsti…

Dauguma vargsta dėl vizų, perka ilgus skrydžius tik dėl vienos dienos – bet nepasigailėjome praleidę septynias! Kitos tokios šalies tiesiog visame pasaulyje nėra…

Ewa paplūdmys Nauru

Išdraskyta turtingiausia pasaulio šalis?

Nauru sudomino dar prieš daugybę metų. Tiesa, ne grožiu, o liūdnomis istorijomis. „Dar neseniai, kokiais 1980-2000 m., tai buvo turtingiausia pasaulyje šalis“ – prasideda tipinis pasakojimas apie Nauru – „viskas dėl galybės fosfatų, kurių buvo pilna“. Tada Nauru avialinijos skraidė į Aziją ir Ameriką, Nauru valdžiai priklausė aukščiausias Melburno dangoraižis, o valstybės tarnautojai pirko „Lamborghini“ ir „Ferrari“, nors maksimalus greitis vos 26 km ilgio pakrantės plente – 50 km/h.

Bet fosfatai ~2006 m. kone išseko. Visos investicijos, iš kurių Nauru tikėjosi gyventi „kasybos erai pasibaigus“, pasirodė buvusios tik naivus pinigų švaistymas. Nauru avialinijos – turėjusios pakankamai lėktuvų, kad vienu metu susodintų 10% šalies žmonių – „skraidino orą“, o apie Nauru investicinio fondo lėšomis Londone pastatyto miuziklo apie Leonardo da Vinčio ir Mona Lizos meilės trikampį fiasko sklando legendos („beveik niekas nesulaukė premjeros pabaigos!“ ir t.t.).

Nauru nacionaliniame muziejuje – vėliava ir žemėlapis

Tipinio pasakojimo apie Nauru kulminacija tokia: „Bet žiauriausia, kad Nauru ne tiesiog grįžo į pradžią – viskas daug blogiau. Fosfatų kasyba visiškai nusiaubė salą, dabar ten niekas neauga“. Nauru dažniausiai prisimena žalieji, kuriems ta sala – gyvas perspėjimas, koks „likimas laukia“ kitų „gamtą išnaudojančių“ šalių. Galbūt JAE, Kataro ar Saudo Arabijos – kai ir jų naftos ir dujų bumai baigsis.

Fosfatų kasybos pakeistas peizažas

Bet mane šitokia „praeity paskendusi didybė“ savaip traukia… Nepakartojamas jausmas stabtelti vienam tame Nauru „mėnulio peizaže“ tarp dykų gelsvų bergždžių žemių ir rūdijančių kranų – ar stebėti saulėlydį anapus griūvančių uosto konstrukcijų, kuriom kadaise pumpuotas milijardų vertės „Nauru auksas“…

Prie sugriuvusio statinio, pildavusio fosfatus į laivus

Bet kelionės į tokias „pamirštas šalis“ žavios ir todėl, kad tas vietas apskritai gali pažinti tik taip… Turbūt kokie 90-95% baisių istorijų apie Nauru autorių patys net nebuvo saloje, „sugedusiu telefonu“ tiesiog kartojo ir perkartojo, ką „kažkur skaitę ar matę“. Peržiūrėjęs kelis Youtube įrašus, perskaitęs kelis straipsnius apie Nauru galėjau daugiau nebesivarginti: visus faktus(?), „išėjusius į pasaulį“ apie šią šalį, jau žinojau mintinai.

Ir taip, Nauru „širdis“ tikrai liūdnoko vaizdo. Ten jautiesi lyg kokioj Afrikos savanoje – tik medžiai apdžiūvę, tik žvėrių niekados nebuvo (per toli nuo žemyno!)…

Žygio prie apleisto Antrojo pasaulinio karo japonų pabūklo gale

Bet Nauru pakrantės tebėra nuostabios! Ilgi paplūdimiai, išdabinti nuostabių uolinių „kolonų“, atremiančių bangas. Tušti, tušti – vos vieną žmogų besimaudantį mačiau. Jokių masinių viešbučių, beveik jokio turizmo.

Nauru pakrančių “kolonos”

Lėtas, lėtas gyvenimo tempas: visi nauriečiai, atrodo, egzistuoja tokiame „sulėtintame pasaulyje“: nuo paštininko, ėjusio paimti mūsų atvirukus, iki priėmusios viešbučio šeimininkės. Jei kitur pasauly pėsčiojo greitis 5 km/h, Nauru turbūt 2-3 km/h, dvigubai ilgiau trunka ir pašnekovo tyla iki atsako į tavo klausimą, ir problemų sprendimas – kaip tąsyk, kai mus paėmęs iš oro uosto senas viešbučio mikroautobusas, trumpam išleidęs prie vieno vos kelių salos bankomatų, staiga nebeužsivedė. Bet kur skubėti, kai tavo valstybė – o daugybei vietinių ir visas regėtas pasaulis – vos 5 km skersmens, kai visi bendrapiliečiai – iš matymo pažįstami – ir pas bet kurį bet kada iš bet kur gali nuvažiuoti per ne daugiau 15 minučių (na, sulėtintu režimu, ne daugiau 30)?..

Nauru muziejininkas pasakoja, ką aplankyti

Bet kartu ta mažytė tautelė negali nežavėti! Jau ir šiaip „nepriklausoma valstybė, Jungtinių Tautų narė, su 12 000 gyventojų“ skamba stebuklingai, o dar tiek Nauru istorijoje būta tragedijų, pagundų! 1878-1888 m. pilietinio karo, kai – europiečiams užvežus ginklų – žuvo 500 iš 1400 salos žmonių – ir jį sekusios vokiečių kolonijinės valdžios niekas nebeprimena, bet štai japonų Antrojo pasaulinio karo pabūklai ir bunkeriai iki šiol trūnija Nauru peizaže. Japonai Nauru ne šiaip užkariavo – jie ištrėmė 1200 iš ~1800 nauriečių. Iš tų tremtinių 40% mirė, grįžo tik 745 – ir žuvusių, ir grįžusių vardai surašyti naujame Antrojo pasaulinio karo memoriale.

Japonų bunkeris Nauru pakrantėje

Nauru turi valstybinę šventę, kokios neturi jokia kita pasaulio šalis – Angam dieną. Nauriečiai tikėjo, kad jeigu saliečių liks mažiau 1500, tauta pasmerkta išmirti. Dukart nauriečių skaičius nukrito žemiau 1500, dukart nacionaline šeimų pareiga tapo „atgimdyti“ trūkumą ir vėl pagimdyti tą išsvajotą 1500-ąjį naurietį. Ir abu kartus pavyko – 1933 m. po pilietinio karo ir epidemijų, ir 1949 m. po japonų okupacijos ir tremties.

Japonų kalėjimo kameros, įspraustos tapr uolų-kolonų

Vėliau, 1962 m., nauriečiams teko atlaikyti pagundą. „Jūsų salai galas, po fosfatų kasimo iš jos nieko neliks“ – sakė australai ir britai, valdę Nauru pokariu. Australai pasiūlė visus nauriečius perkelti į Australiją, „dovanoti“ Australijos pilietybę – Nauru būtų likusi apleista, kaip „likimo sesė“ fosfatinė Banaba gretimame Kiribatyje, o svajonės apie laisvę būtų amžiams parduotos. Bet nauriečiai nesutiko – „Duokite mums nepriklausomybę šioj saloj, išgyvensim!“. Ir štai jie iki šiol kalba savo kalba (tokia reta, kad net naurietiška Vikipedija buvo uždaryta dėl redaktorių nebuvimo), kai daug didesnių indėnų, aborigenų tautų seniai nuskendo asimiliacijos liūne. Ir iki šiol gimdo daug vaikų – gal ir 15000 nauriečių tuoj bus.

Naurietės moksleivės

Kas keliauja (ir kas nekliauja) į Nauru?

Keliauti į Nauru nelengva. Į kone visas Ramiojo vandenyno šalis europiečiams vizų nereikia – o štai apie Nauru vizos gavimo „kelius ir klystkelius“ tarp keliautojų sklando legendos. „Aš gavau tik po kelių mėnesių skrydžio dieną – tai neišskridau“, „Aš net prezidentui skundžiausi, tada gavau“ – mums pasakojo. Laimė, mums keliaujant, Nauru konsulate Brisbene (per kurį keliauja visi vizos prašymai) dirbo žmogus, matantis prasmę turizme, ir vizą po susirašinėjimo el. paštu gavome per šešias dienas. Vėliau jį sutikome Nauru muziejuje, kur senų nuotraukų eilės, paliktų japonų pabūklų koordinatės ar basi manekenai su prierašu, kad batus apaus kai gaus tokį eksponatą. „Vienu metu atvykdavo tik dešimtys turistų kasmet, dabar jau 500“ – sakė jis.

Su vizą padėjusiu gauti pareigūnu Nauru muziejuje

Bet viza – tik viena kliūčių… Antra – skrydžiai. Per dieną – tik po vieną skrydį, skraido tik „Nauru Airlines“ keletu reisu, o tų skrydžių kainos tokios, kad į Nauru gal dvigubai brangiau atskristi nei į kone visas kitas Ramiojo vandenyno valstybes – tiesą pasakius, vien suskraidyti Fidžis-Nauru-Fidžis atsiėjo brangiau, nei Vilnius-Niujorkas-Vilnius ar Vilnius-Tokijas-Vilnius! Ir dar skrydžius „pakaitaliojo“: turėjome išskristi į Nadį, o pakeitė į Suvą.

Trečia kliūtis – nakvynė. Booking.com tipo svetainės rodė 0 viešbučių visoje šalyje, o parašinėjus „sugūglintais“ el. paštais iš visų teatsakė vienas. „Salos mąstymas“ – taikliai mums pakomentavo vietinis – „Gauna laišką, pagalvoja, atsakysiu penktadienį“. Čia dar sušvelnino – buvo ir kad po dviejų savaičių atsakė… Pirmas įspūdis tame viešbutyje laukė nekoks – viskas suręsta iš jūrinių konteinerių, kaip daug „namų“ toje saloje… Bet apsigyvenę tą vietą pamilome vis labiau: prie mūsų konteinerio „prikalta“ terasa, iš jos matėsi Ramusis vandenynas, nuostabiai ryškių spalvų saulėlydžiai (toks ryškus dangus būna tik ten, kur nėra miestų). Ir vis labiau jautėme Nauru pliusus: jau esant šalyje, visos lankytinos vietos – nemokamos.

Gyvenamo jūrinio konteinerio viduje

„Kas vis dėl to atkeliauja į Nauru?“ – klausėme to konsulato darbuotojo. „Bucket listers“ – nedvejodamas atsakė jis. Ir tikrai: visus keliautojus, kuriuos sutikome Nauru, vedė vienas ir tas pats tikslas: aplankyti visas pasaulio valstybes! Štai iš oro uosto į viešbutį keliavome su tajų pora. „Ai, jūs iš Lietuvos? Buvom ten prieš mėnesį.“ – sakė jie ir čia pat paklausė – „Tai jūs gyvenate Rygoje?“. Tie žmonės išlipa kiekvienoje šalyje 1-2 dienoms, „pasižymi“ savo kelionių žemėlapyje, ir lekia toliau „rinktis taškų“, o visos aplankytos šalys čia pat susimaišo. „Aš išėjau iš darbo ir per metus aplankiau daugiau nei 40 valstybių, iš viso jau esu buvęs 180, dar per metus pasieksiu tikslą ir vėl ieškosiuos darbo“ – pasakojo kitas, auštant apėjęs Nauru pėsčiom ir, nebesugalvojęs ką dar veikti, nuo ryto atsisėdęs laukti vakarinio skrydžio. Nors irgi keliauju daug, kažkaip gana sunku suprasti tą „kelionių sportą“, tad Nauru planavome būti 5 paras, tie „vienadienių turistų“ upeliai tarsi tekėjo pro šalį: štai tą moterį matėme muziejuje, štai jau nuo oro uosto stebyklos matome kaip ji lipa į vienintelį dienos lėktuvą.

Su šalių medžiotoju jūriniame konteineryje, kuriame laukėme kol atsilaisvins mūsiškis

Bet užsieniečių Nauru sutikome netikėtai daug! Tik kad daugelis jų ten dirba, gyvena. Praėjo tie laikai, kai į Nauru, kaip kokias Persijos įlankos valstybes, „gastarbaiteriai“ iš gretimų salų tūkstančiais plūdo kasti fosfatų. Nauriečių procentas pakilo nuo 75% 2002 m. iki 92% dabar. Bet nauriečiai net šaliai nuskurdus pasiliko savotiška „aristokratija“, dirbanti valstybinei biurokratinei mašinai. „Jie ir toliau nenori dirbti paprastų darbų“ – skundėsi fidžietė restorano vadybininkė – „Tai mūsų restorane visi – išeiviai iš kitur, uždarbis jiems Nauru geresnis nei kitose salose“. Daugumą restoranų ir parduotuvėlių valdo kinai, kartu su mumis atskrido mediicinos seselė iš PAR, čia įsidarbinusi metams, sutikome IT specialistą iš Australijos (gyvena kas antrą mėnesį Australijoje, kas antrą – Nauru) ir t.t. Daugelis vakariečių darbuotojų apgyvendinti Menen viešbutyje, kuris vienintelis galėtų puikuotis ir kokiuose kelionių agentūrų kataloguose: paplūdimys, baseinas, baras, vakarietiškas restoranas, numeriai su balkonais į vandenyną…

Menen viešbutis, kur gyvena daug Nauru dirbančių vakariečių

Kaip Nauru uždirba iš… nepriklausomybės?>

Tai iš kur pasibaigus fosfatams Nauru turi pinigų visiems darbininkams iš užsienio? Jie uždirba milijonus iš… savo nepriklausomybės!

Kaip? Mūsų kelionės metu visa Nauru buvo pilna reklamų apie Kinijos statomą sporto centrą, pakrantėje žvilgėjo Kinijos Liaudies Respublikos ambasada. Bet ji veikė tik nuo 2024 m. Nes nuo 1980 iki 2002 m. Nauru teisėta visos Kinijos valdžia pripažino Taivaną. 2002-2003 m. – Kinijos Liaudies Respubliką. 2003-2024 m. – vėl Taivaną. Toliau – dar gražiau. 2008 m. Nauru pripažino Kosovą, 2019 m. pripažinimą atšaukė. 2009 m. pripažino Abchaziją ir Pietų Osetiją. Už kiekvieno sprendimo slypi milijonai – pvz. už Abchaziją ir Pietų Osetiją, sakoma, Rusija skyrė 50 mln. paramos.

Kinijos Liaudies Respublikos remiamo projekto reklama

Gal Nauru tik 12000 žmonių, bet Jungtinėse Tautose šios šalies balsas prilygsta kokiai Vokietijai ar Japonijai. Ir jei 50 mln. yra niekas Rusijai, tai Nauru tai reiškia daugiau nei 4000 dolerių kiekvienam piliečiui. Galit sakyti „Nauru parsidavinėja“, bet, žvelgiant iš tos nutolusios Dievo primirštos salelės, visa geopolitika atrodo kažkokie tolimi dėdžių žaidimai – o čia dar tie keistuoliai siūlo milijonus už tavo vieną-kitą žodį…

Čia Nauru „nepriklausomybės verslas“ nesibaigia. Dar jie pardavinėja pilietybę – tiesa, kainuoja bent 100 000 dolerių. „Iš nusipirkusių nė vienas net nesilankė Nauru“ – skaičiau politiko interviu – „Bet perka norėdami išvengti politinių rizikų ar neturintys pilietybės“.

Eilinė kinų parduotuvėlė

O didžiausias Nauru verslas – su Australija. Australija Nauru įkūrė migrantų stovyklas. Išganingas sprendimas – jei kas nelegaliai atplaukia į Australiją ir prašo ten prieglobsčio, tai Australija jį siunčia į Nauru. Jeigu tikras pabėgėlis – džiaugiasi ir tuo (juk saugu, demokratiška, jokio teroro). Bet ekonominiams migrantams išgirdus apie šį „Ramiojo vandenyno sprendimą“ išvis neapsimoka nelegaliai plaukti Australijon – juk bus apgyvendinti ne turtingoje Australijoje, o skurdokoje Nauru. Aišku, už dalyvavimą šioje schemoje Australija Nauru dosniai atlygina, o ir administracinių darbų stovyklose nauriečiams daug. Tik stovyklų aktyvumas priklauso nuo Australijos politinių vėjų.

Saulėlydis virš jūrinių konteinerių namo, kur gyveno mūsų viešbučio šeimininkai

Beje, šiaip jau ir tas „bucket list“ turizmas juk – „verslas iš nepriklausomybės“. Priklausytų Nauru sala kokiai Australijai – ir niekas iš tų „visų valstybių medžiotojų“ čia nė nosies nekištų.

Dar nauriečiai prisiduria iš žemės, mat ji čia neparduodama užsieniečiams ar įmonėms – kiekvienas verslas turi nuomotis iš senųjų savininkų šeimų. Panaši tvarka daug Ramiojo Vandenyno salų – bet Nauru pliusas, kad, nors žemė privati, čia galėjome vaikščioti laisvai, niekas niekad nekaulijo pinigų „už praėjimą“, kaip kitose Ramiojo vandenyno salose.

Visi Nauru paplūdimiai – laisvai prieinami

Kaip nepavyko išvykti iš Nauru

Po penkių dienų Nauru jau pažinome tarsi penkis pirštus. Nuomotu automobiliu apsukome salą bent keturis kartus. Kiekvieną vietą žinojom mintinai. Čia Koledžas, čia Vidurinė mokykla, čia Gaisrinė, čia Paštas-Bankas, čia Parlamentas-Vyriausybė-Prezidentūra, čia apšviestas vakarais Australiško futbolo stadionas (tai – nacionalinis sportas), čia Olimpinis komitetas, kur išsiunčia į olimpiadas po vieną mėgėją pasportuoti (normatyvai nežiūrimi).

Daug Nauru įstaigų gali rašyti iš didžiosios raidės, nes yra po vieną saloje. Tik bažnytėlių daugybė, įvairių krikščionybės atmainų…

Nauru parlamentas

Parduotuvių – irgi daug, bet prekybos centras (nors kažin, ar jį Lietuvoj taip vadintume) – tik vienas, Capelle šeimos. Ten rasi kone visko: pirmam aukšte maistas, drabužiai, gretimam įėjime alkoholis, viršuj – baldai, net muzikos sintezatoriai. Tik, aišku, markių, modelių mažai, dažnai po vieną – kas atplukdyta, tas, ir ne visada tas pats („gazuoto mineralinio neužvežė“, „salotoms neturime žaliavų“). Ir kainas reikia tikrinti: kai kurios jų – kaip Lietuvoje, bet štai arbūzas gali kainuoti ir 80 eurų, riešutų pakas – 40. Fosfatų kasybos nualintoje saloje niekas neauga, viskas įvežama – o trumpo galiojimo maistą atgabenti itin brangu. Galbūt tai – viena priežasčių, kodėl Nauru žmonės vieni storiausių pasaulyje: čia nutukę 75%, viršsvorį turi per 90%, diabetu serga 40%… Nors vėlgi: gatvėse viskas neatrodė taip baisiai, kaip iš skaičių.

Viena Capelle prekybos centro parduotuvių

Pasukus gilyn į salą, laukia vienintelis ežeras, prie sąvartyno, praėjus pro metalo laužu virtusių mašinų krūvas (jas labai rekomendavo aplankyti muziejaus darbuotojas!) – Antrojo pasaulinio karo japonų pabūklai. Prie oro uosto kelio – kuris kas kartą nusileidus lėktuvui uždaromas, kad lėktuvas galėtų privažiuoti „terminalą“ – vienintelė salos ola (Makva ola). Visur ganosi vištos, gaidžiai, viščiukai, sutikom ir kiaulių – saugu, kur tu slėpsi(es) pavogęs… Gaila tik paukščių fregatų gaudynių neišvydom: vietiniai gaudo tuos paukščius tinklais, prijaukina, o prijaukintieji, demonstratyviai ėsdami jiems numestas žuvis, atvilioja naujus „svečius“.

Metalo laužas – bet numestų mašinų pilna daug kur Nauru

Daug kartų pravažiavom japonų kalėjimą – betonines apleistas kameras, įspraustas tarp Nauru uolinių kolonų. Šlagbaumu uždarytą kelią į aukščiausią salos vietą – kurį, išvydę turistus, mums atidarė. Vienintelį apvalų stadioną be tribūnų, kur net sutemus žaidžiamas nacionalinis sportas – australiškas futbolas. Apgriuvusių fosfatų pramonės liekanų fone.

Australiško futbolo stadionas

Kiekvienas kinų restoranas jau žinomas. Ir žmonės pradeda kartotis. Ir prie to, kad tave nuolat supa „valstybinės reikšmės įžymybės“, jau pripranti. „Tas žmogus – buvęs valstybės prezidentas“ – paminėjo „ekspatas“ iš Australijos kitą jūriniuose konteineriuose įsikūrusio kinų restoranų svečią.

Kinų restorane-kompiuterinėje jūriniame konteineryje

Ir jau laikas išvykti.

Kai atskridome į Nauru naktiniu skrydžiu, viešbučio darbuotojai nuvežė į laukimo konteinerį – kol atsilaisvins mūsiškis gyvenamasis. Ten mes užsnūdome, iki pažadino toks šalis medžiojantis amerikietis, nes jau buvo 10:00, jam jau teko išsiregistruoti iš savojo H6 konteinerio. Įdomiai pakalbėjome – ir štai atėjo 12:00, „check in laikas“, ir H6 konteineryje jau buvome apgyvendinti mes patys. Darbuotoja labai nustebo, kad gyvensime ten dviese: „bucket listeriai“ visuomet keliauja vieni.

Poilsis konteineryje-laukiamajame

Išvykstant istorija kartojosi, tik atvirkščiai: 10:00 išsiregistravimas, kelionė į tą patį laukimo konteinerį, kur aptikome po naktinio skrydžio miegantį visas šalis medžiojantį autistą suomį, stabtelėjusį Nauru 24 valandoms. Poros valandų įdomus pokalbis apie lankytas ir nelankytas šalis, 12:00, ir štai jis jau keliavo į tą patį H6 konteinerį, o mes dar paskutinį kartą pasivaikščiojome ir laukėme skrydžio.

Uždaromas kelias, nes oro uoste juo riedės lėktuvas

Taip ir teka gyvenimas Nauru…

P.S. Oro uoste mažytė eilutė (114 vietų lėktuvu turėjo skristi 28 keleiviai) atidavinėjo lagaminus, bet ties mumis tarnautojas eilė sustabdė. „Lėktuvas sugedo, skrydžio nebus“ – tarė, ir ėmė dalinti jau registruotą bagažą atgal. Europoje tai reikštų, kad išskrisi keliom valandom vėliau. O „Nauru Airlines“ mus perkėlė į reisą lygiai po 48 valandų. Apgyvendino „Menen Hotel“, derino dėl vizos pratęsimo – juk mūsiškė baigė galioti išskridimo dieną. Į viešbutį važiavom kartu su šveicaru, kuris išvis neturėjo būti Nauru – skrido tranzitu Kiribatis-Fidžis ir neteko tolimesnio savo skrydžio Fidžis-Tuvalu – jis keliauja tik į tas šalis, kurių vėliavos jam gražiausios. Nuotykis prasitęsė… Kitą dieną žydas restorano šeimininkas paprašė baltarusio daktaro – anksčiau dirbusio Afrikos ir Afganistano karo zonose – pavedžioti mus po ligoninę. Pasirodo, ta komanda Nauru valstybės užsakymu organizuoja sveikatos sistemos pertvarką, dėl kurios atvyko ir PAR seselė…

Einu oro uostu, kai niekas nekrenda

Naujoji Kaledonija – 16600 km nuo Paryžiaus, ją supa žydros koralinės lagūnos, bet tai – Prancūzija.

Po ilgų klajonių Ramiojo vandenyno salynuose išlipus tvarkingame La Tontouta oro uoste, išsyk pasijutome tarsi Europoje. Autonuomos tinklai, lygūs asfaltuoti keliai, aiškios rodyklės, šviesoforai, prancūzų kalba, boulangerie kepyklos, sūrių skyriai, vynas, Somės ir Verdeno mūšių gatvės, trumpučiai darbo laikai – kartais tik kelias valandas per savaitę. Net gamta, ryte patekėjus saulei, priminė Nicos apylinkes: žalsvos kalvos, palmės.

Bet kartu kažkas ne taip, kažkas nejaukaus… Reti totemų stulpai, trobos aukštais it bokštai stogais, primena, kad senieji šių žemių šeimininkai – kanakai. Jų palikuonys šiandien liūdinai sliūkina sostinės Noumėjos gatvėmis. Kai ten keliavau, daugybė sostinės pastatų buvo supleškinti eilinio kanakų sukilimo.

Naujoji Kaledonija – paskutinė Prancūzijos „naujakurių kolonija“, kur 24% kolonistų prancūzų ir 41% čiabuvių kanakų vis skausmingai tempia virvę į savo pusę: ar šalis taps amžina Prancūzijos dalim – tarsi koks nutolęs gabalėlis Žydrosios pakrantės – ar viena paskutiniųjų stos į laisvų Okeanijos valstybių gretas?

Prancūziška bažnyčia Noumėjoje

Kelionė per Naująją Kaledoniją

Didžioji Naujosios Kaledonijos sala – didžiausia Prancūzijos sala pasaulyje! Tiesą sakant, salos dvasios ten išvis mažai: supa kalvos, miškai, ir tik retsykiais lygusis kelias pasiekia į UNESCO pasaulio paveldą įrašytos koralinės lagūnos krantus. Juk salos ilgis – ~400 km, išilgai jos važiuoti užtrunka ilgiau, nei skersai visą Lietuvą…

Naujosios Kaledonijos lagūna iš malūnsparnio

Tiesa, kuo toliau nuo sostinės Noumėjos, tuo labiau blėso Europos miražai. Magistralė susiaurėjo iki plento, miesteliai retėjo ir menko. Jei pirmuosiuose jų, kaip La Foa, baltaodžių prancūzų pasirodė net daugiau, nei eiliniame šiandieninės Prancūzijos mieste – tai vėliau jau regėjau vis daugiau ir daugiau kanakų. Jie kaip diena ir naktis skyrėsi nuo savo giminaičių nepriklausomose Melanezijos salose. Štai Vanuatu čiabuviai neturi daug – bet jie valdo savo šalį, laimingi didžiuojasi tuo, kas jiems brangiausia: savo šeimomis, savo kiaulėmis ir kiaulių iltimis, naujai išdrožtais kaimų tamtamais…

Bourail miestelio centrinė aikštė

O Naujoje Kaledonijoje kanakai, iš pirmo žvilgsnio, lyg gyvena juos apsupusios modernios Europos paraštėse. Vaikšto it iš skudurynų surinktais vakarietiškais rūbais ir elgetų žvilgsniais palei žibančias prancūziškas parduotuves…

Yra kanakų kaukių parodos menkuose miestelių muziejuose kaip Bourail, yra europietiškai tvarkingai pastatyti kanakiški stulpai-skulptūros ar atkurtos aukštos kanakų trobos palei juos. Bet neapleido toks dirbtinumo jausmas: žiūri eksponatus taip, tarsi pristatytų kokį seniai išnykusį Egiptą ar Romos Imperiją, bet juk kanakų kultūra gyva(?). O dar visas tas paminklų karas: štai prie posūkio į Fariną paminklų-stulpų laukas pirmojo (1878 m.) kanakų sukilimo vadui Atai – kurio vardą kažkas (matyt, prancūzas) nuo lentos nudaužė. Netolimame La Foa mieste – jau paminklas to sukilimo malšintojams.

Paminklinė kompozicija vadui Atai

Labiau už tą „širšių lizdą“ Naujojoje Kaledonijoje sužavėjo patirtis Konoje, kito pailgosios salos galo link. Pirmas gyvenime skrydis malūnsparniu – ne sraigtasparniu, o autožyru. Be stogo, be durų, dviejų vietų (tu ir pilotas), vėjo sukamu sraigtu – jautiesi it sėdėtum apžvalgos aikštelėje, kuri skrenda 300 metrų aukštyje virš žalių kalvų ir – tai įspūdingiausia – žydros žydros lagūnos. Jos vanduo toks skaidrus, kad iš paukščio skrydžio mačiau ne tik įvairiaspalvius koralus, bet net ryklius, net diugonius – visą eilę jų. Ir dar Voh širdį, tokią širdies formos pelkę, išgarsintą prancūzų fotografo Yann Arthus-Bertrand, pavaizdavusio ją ant knygos “Žemė iš paukščio skrydžio” viršelio.

Tuoj kilsim malūnsparniu

Malūnsparnių turizmas ten „įsuktas“ labiau nei kur pasaulyje. „Neseniai skraidė šeši malūnsparniai, turėjom tris prancūzus pilotus“ – pasakojo organizatorė. Bet norą – kaip reklaminiam filme – praskristi dviese su žmona vienas šalia kito tuoj teko pamiršti: „Teliko vienas lakūnas, kiti po pastarųjų riaušių pabėgo atgal į Prancūziją“ – mums sakė. Daugybė žmonių išvyko. Ir turistai dažniausiai būdavom vieninteliai. Bet, kai skaitote šį straipsnį, jau turbūt vėl kitaip. Visada taip: parodo žinios degančius namus, turistai išsilaksto, bet karšta saulė, ryškūs dangūs, dar ryškesni medžių žiedai ir šiltas jūros gėrybių kupinas vanduo metai-kiti-treti ir parvilioja atgal. Ir Didžiųjų paparčių parko europietiškai tvarkingai sužymėtais pasivaikščiojimų takais šiandien gal jau nebežygiuotume vienui vieni.

Lagūna iš malūnsparnio

Iš kur Nauojoje Kaledonijoje tiek prancūzų?

Prancūzai sako „Čia ir mūsų tėvynė“. Juk jie, vadinamieji kaldošai, čia kūrėsi dar XIX a., daugybės šeimų ištisos kartos čia nugyveno. Net jų kultūra pasidarė tokia „vesterniška“: didžiuliai pikapai vietoj mažų Citroenų ar Peugeot, kaimo rančerių dvasia – bent jau anapus Noumėjos. Greitis net nemagistraliniuose keliuose – 110 km/h. Juk ne Europa, juk tuščia.

Kelias per Naująją Kaledoniją

Iš kur toje „Nouvelle Caledonie“ šitiek prancūzų? Visų pirma, prancūzai čia siuntė kalinius – kaip Britai į Australiją. Atkurtame Terembos forto kalėjime išvydom tas akmenines kameras. Net išėję laisvėn nuteistieji neturėdavo teisės palikti „tremties salos“ – bet sėkmingesnieji parsisiuntė iš Europos žmonas, įkūrė ūkius iš kanakų „paimtose“ žemėse.

Terembos fortas

Trėmė prancūzai ir kitų kolonijų nepriklausomybės aktyvistus. Palei pagrindinį kelią yra didelės musulmonų kapinės – bet, išskyrus pusmėnulius ant kapų, tų alžyriečių ar tunisiečių anūkų ir proanūkių nuo prancūzų nebeatskirsi.

Paskui ~1970 m. prisijungė tūkstančiai prancūzų darbininkų, plūdusių į nikelio kasyklas – dar buvo laikai, kai prancūzai nesibodėjo juodų darbų. 10% viso pasaulio nikelio išteklių yra Naujojoje Kaledonijoje…

Didžiųjų paparčių parke

Visgi, dauguma mano pašnekovų prancūzų į Naująją Kaledoniją atvyko patys, amžino karščio ir Ramiojo vandenyno pavilioti. Tokie „(ne)imigrantai“ vadinami zoreilais – ir jie didžiausias galvos skausmas. Kanakams jie atrodo naujieji kolonistai, įrankis amžiams užgniaužti jų nepriklausomybės viltis. Bet zoreilai atkerta patys esantys diskriminuojami: pagal Prancūzijos valdžios ir kanakų kompromisą po vieno sukilimų, naujai atvykstantiems prancūzams atimta balso teisė vietos rinkimuose…

Voh širdis iš malūnsparnio

Noumėja -pranvūziškas Ramiojo vandenyno miestas

Jeigu mažieji Naujosios Kaledonijos miesteliai su baltom bažnyčiom ir vesterniškai prancūziškais fasadais buvo nebent tolimas Europos aidas, tai sostinėj Noumėjoj jau Ramiojo vandenyno platybių dvasia išsisklaidė kaip dūmas.

Milžiniški prekybos centrai kaip Dumbea Mall (kiek jau savaičių Okeanijoj tokio buvom nematę!), Europai masteliais prilygstanti katedra (statė 1897 m. kaliniai), taisyklinga centrinė aikštė-parkas, maudaliai ir bėgikai paplūdimiuose, plyšaujantys barai palei juos (Baie des Citrons pietinėje Noumėjos dalyje), nuostabūs vaizdai nuo Quen Toro kalno.

Noumėjos pakrantės nuo Quen Toro kalno

Bet greta dirbančių, švenčiančių, poilsiaujančių, sportuojančių prancūzų – kanakai, kurių užsiėmimą nusakyti sunku… Kai kurie akivaizdžiai benamiai, kiti gal tik atrodo šitaip. 90% kalinių Naujosios Kaledonijos kalėjimuose – kanakai…

Aplinkui miestą, ypač kanakiškoje šiaurėje – ištisi supleškinti prekybos centrai, verslai nuo apanglėjusio Usine prekybos centro iki betoniniais groblais virtusio „Decathlono“. Riaušių-sukilimo pasekmė…

Suplkeškintas prekybos centras

Tjibaou kultūros centras kažkaip bando sutaikyti tas abi Naujosios Kaledonijos puses. Ten – vienas geriausių Okeanijoje meno muziejų, kurio kolekcijoje – ne tik kanakų, o ir Papua Naujosios Gvinėjos, Australijos aborigenų šedevrai. Prieigose – tradiciniai kanakų namai, liaudies šokiai. Muziejų projektavo pasaulinės reikšmės „starchitektas“ Renzo Piano, o finansavo Prancūzijos valdžia, it duodama kanakams aluyvų taikos šakelę. Bet paskaitai daugiau – ir optimizmas bliūkšta. Muziejus pavadintas ~1980 m. kanakų laisvės judėjimo vado garbei. Nes tas Tjibaou galiausiai su Prancūzijos valdžia pasirašė kompromisinį susitarimą. Bet už tai jį dalis pačių kanakų vadino kolabarantu, patys kanakai jį ir nužudė… Vienybės kanakams trūksta, bet kaip kitaip – juk tai nėra viena tauta, kaip ją suprantam Europoje, jie kalba XXX skirtingų kalbų, o „kanakais“ juos tiesiog praminė prancūzų kolonistai…

Kanakų šokiai Tjibaou centre

Kuo ilgiau buvau Naujojoj Kaledonijoj, tuo mažiau mačiau vilties, galimybių…

Kitur pasauly vienose kolonijose vietinius gyventojus visiškai užgožė kolonistų palikuonys, jos tapo tokiom neginčijamom Europos atplaišom pasaulio toliuose (JAV, Kanada, Australija, Kanarų salos, Sen Pjeras ir Mikelonas, Argentina, Naujoji Zelandija). Kitose kolonijose liko vyrauti čiabuviai – ir tokias Europos imperijos palaipsniui paleido eiti savo keliu. O Naujoji Kaledonija pernelyg padalinta, kad jai tiktų bet kuris sprendimas. Referendumuose dėl nepriklausomybės daugiausiai prancūzų-kaldošų balsais ~55%-45% laimi jos priešininkai.

Spalvingas medis Naujojoje Kaledonijoje

„Jei Naujoji Kaledonija taps nepriklausoma – bus trečiasis pasaulis!“ sako prancūzai ir kai kurie kanakai ir, deja, jie, matyt, teisūs – toks daugybės „paleistų“ kolonijų Okeanijoje likimas. Bet lygiai taip teisi ir kanakų dauguma – šitokia „naujakurių kolonija“ XXI a. negirdėtas dalykas, ir visas kitas panašias europiečiams teko „grąžinti seniesiems šeimininkams“ (Alžyras, PAR, Namibija, Angola, Kenijos aukštumos…).

Tradicinis kanakų namas Tjibaou centre

Kaip ten bebūtų, Naujoji Kaledonija – unikali vieta nesėdus į laiko mašiną savo akim išvysti tokią „koloniją kaip kadais“, kupiną įtampos, žandarų ir kareivių, kur Europos imperija (vis dar) laikosi prieš kylantį čiabuvių laisvės troškimą, o naujakurių palikuonys dar su pasididžiavimu kelia tos didvalstybės vėliavas kaip savas – net jei Naujojoje Kaledonijoje šiandien Prancūzijos trispalvė tik viena iš dviejų oficialių vėliavų.

Karinė mašina Naujosios Kaledonijos miestelio gatvėje

P.S. Išskridimas. Tuščias oro uostas, vos keli skrydžiai per visą dieną. Tačiau ištisos valandos eilėje prie patikros: krausto kiekvieną kuprinę, peržiūri kiekvieną daiktelį, tarsi kokioje Afrikos diktatūroje. Kyla konfliktai – iš retų turistų atima brangius kvepalus, nes nesudėjo į maišelį, o maišelio nusipirkti nebeleidžia, nors jie parduodami čia pat oro uoste. Smulkmena, bet labai sutapo su tuo, ką mačiau.

Autonuomos tuščiame oro uoste. Visos turėjo dirbti, bet dirbo tik ta, kur turėjom rezervaciją – vos atsiėmėm automobilį, darbuotoja išėjo namo

Vanuatu Jasuro ugnikalnio kraterio pragaras, šimtus metų be atvangos šaudantis lavos fejerverkus – vienas labiausiai gyvenime pribloškusių gamtos vaizdų…

Bet Jasuras – tik sudėtingos kelionės finalas! „Skynėmės kelius“ per gamtos kataklizmų talžomą Vanuatu sostinę, atšaukinėjamais pusiau bankrutavusių aviakompanijų reisais, vieškeliais be automobilių. Gyvenau namelyje medyje be elektros – iš tokių vietiniai medžioja šikšnosparnius. Spaudžiau ranką genties vadui, lankiau kaimą, kur moterys šoka nuogom krūtinėm, ir kaimą, kuriame Dievu tapo Amerika – ar, tiksliau, kažkoks amerikietis Džonas Frumas, neva gyvenantis to paties Jasuro ugnikalnio krateryje.

Jasuro ugnikalnis sutemus

Tai – Vanuatu, genčių pasaulis su vos 300 000 žmonių, bet 113 kalbų! Kelionė laiku į epochą prieš visas tautines valstybes ir imperijas – į priešistorę, kurios Europoje nė iš kapų prisikėlę proproproproproproseneliai nebeprisimintų.

Jakelio kaime

Port Vila, katastrofų sutalžyti Vanuatu vartai

Didžiausi Vanuatu stebuklai – tolimose salose, bet jų niekaip nepasieksi nesustojęs mažytėje šalies sostinėje Port Viloje – ir daugelis nori-nenori stabteli bent kelioms dienoms – o kai kurie ir stringa, laiku neįsigiję deficitinių bilietų į „ten, kur įdomiausia“.

Port Vila vietomis – toks kone afrikietiškas lūšnynas. Žmones it krovinius gabena byrantys pikapai, duobėtom gatvėm laksto vaikai ir palaidi šunys. Na, juk Vanuatu – viena skurdžiausių pasaulio šalių…

Metalo laužu virtę lėktuvai Port Vilos oro uoste

Bet vos 50 000 gyv. miestas pakankamai mažytis, kad dažnai regėtum ir kitus jo herojus. Kinijos statybos ir naujas vilas nuomojantys verslininkai. „Ekspatai“ iš tolimų Europos šalių, metams ar penkeriems atvilioti žemų mokesčių ar įdomių galimybių. Australijos ir Naujosios Kaledonijos turistai, kuriems tai – vienas artimiausių užsienių.

Tuo pačiu Port Vila – Vanuatu kultūrų širdis. Vienintelė vieta, į kur dar būna nukeliavę turtingesnieji kitų salų gyventojai.

Port Vila iš lėktuvo

Port Vila – gal geriausia vieta paragauti kavos – to burną „užšaldančio“, raminančio(?) bei „liežuvį atrišančio“ vietinio gėrimo, savo role visuomenėje pakeitusio alkoholį ir turintį ritualinę prasmę. Nes Port Viloje kava bent jau malama – o Tanoje ją „paruošia“ nekalti berniukai – kramtydami ir išspjaudami. Nes Port Viloje kavos baras gali būti bent kažkiek „mūsiškai“ jaukus, o tolimųjų salų Nakamaluose už pasisėdėjimą svarbesnis ritualas, „vyriška politika“ be moterų.

Kavos baro reklama

Port Viloje – ir reta Vanuatu galimybė užeiti į muziejų, kur tau papasakoja apie įvairias šalies kultūras, nors su tais pasakojimais susitapatinti be galo sunku. „Į Nakamalus įleidžiami tik vyrai – o ar moterys turi erdvę tik joms?“ – paklausė darbuotojo australai turistai. Nežinia, ar gido atsakymas juos pradžiugino: „Taip, yra zona, tabu vyrams, kur žmonos slepiasi, kai vyrai nori jas užmušti“. Nuo panašių pasakojimų ausys linkte linko, net sunku buvo atskirti, kas čia dabartis, o kas – praeitis. „Jei, tarkim, tavo žmona būna neištikima su kokiu jaunuoliu, tu gali šitą dalyką padovanoti jaunuolio tėvui ir taip gauti teisę tą jaunuolį užmušti. Tėvas, gavęs tokią dovaną, sūnaus neperspės“.

Port Vilos muziejuje

Daug ką iliustruoja nuotraukos – kaip „bungee“ įkvėpusį „nardymą į žemę“, kuomet Pentekosto salos vyrai šoka nuo bokšto žemyn – pasirišę tokio ilgio savadarbėm virvėm, kad susitrenkia, bet ne užsimuša. Arba eksponatai – visokie mediniai stulpai penkiais veidais, skirti „penktą lygį pasiekusiam vadui“. Skamba kaip iš kokio RPG žaidimo, bet savojo lygio pasikėlimas – ne juokas: lygių yra dvylika, ir už kiekvieną privalai iškelti šventę, skersti kiaules…

„Tai ne stulpai, tai būgnai tamtamai“ – patikslino muziejaus darbuotojas. Visi jie turi skylę – daužomi skleidžia pakankamą garsą, kad iš aplinkinių miškų sukviestų kaimiečius. Arba kiaules.

Port Vilos muziejuje prie tamtamų

Vos pavažiuoji į šoną nuo Port Vilos kinų išgrįstu keliu aplink Efatės salą – ir bet koks miesto miražas tuoj pranyksta. Kaimeliai, mašinų tiek mažai, kad mačetėmis nešini vyrai ar vaikai kiekvienam vairuotojui džiaugsmingai moja…

Deja, sustoti mažai kur yra… Vanuatu kone visa žemė privati ir paveldima: giminėms priklauso ir gražiausi paplūdimiai, ir apžvalgos aikštelės, ir kriokliai, ir Žydroji lagūna… Tai – tikras aukso veršis: žemvaldžiai susikala „pinigų surinkimo būdeles“, renka po 10, 20 eurų. Gal ir nieko jei praleistum visą dieną viename paplūdimyje – bet nuolaidų trumpiems išlipimams nenumatyta ir, jei, kaip bet kurioj kitoj šaly, laisvai stabčiotume, tuoj diena Efatėje būtų kainavusi daugiau už brangiausius pasaulio nacionalinius parkus, o tie vaizdai Okeanijos mastais tikrai ne stebuklingi…

Vyrai su mačetėmis eina Efatės žiediniu keliu

Kai kurie atostogas Vanuatu praleidžia „turistinėse salelėse“ su „viskas įskaičiuota“ kurortais, kurios supa Port Vilą (Iririki, Erakor). Kiti ten nuplaukia bent dienai. Bet man apskritai atrodo geriau į Efatę žiūrėti kaip į „stotį“, „degalinę“, „parduotuvę“ – ir ieškoti pakankamai gero „tramplino“, kad peršoktum visus trukdžius, skiriančius nuo įspūdingesnių salų…

Iririki sala-viešbutis žvelgiant nuo Port Vilos pakrantės

Tana – penkios dienos medyje be elektros

Labiausiai išsvajota Vanuatu sala tiek mums, tiek daugeliui keliautojų – Tana. Ten – aktyviausias pasaulio pasiekiamas ugnikalnis Jasuras, besiveržiantis be atvangos nuo 1774 metų. Ten – nakvynės nameliuose medyje – ką ten nameliuose, ištisuose namuose. Ten – tradicinės gentys, kur vyrai segi tik nambas (penio raiščius), moterys nuogom krūtinėm, o tikėjimai – vienas už kitą keistesni.

Mūsų namas medyje

Bet panorėti ten nuvykti neužtenka! Jau Port Vilos oro uoste sutikome lenką, kuriam svajones apie Taną teko laidoti: „Kai pradėjau ieškoti bilietų, viskas buvo parduota, net vienadienių ekskursijų oro taksi į Jasuro vulkaną nelikę, ką jau kalbėti apie reisinius lėktuvus“.

Mes pradėjome rūpintis gal prieš mėnesį, bet vis tiek per vėlai. Vietoje trijų dienų teko Tanoje praleisti penkias. Nes nebuvo bilietų atgal į šeštadienio-pirmadienio skrydžius, nes kassavaitinį keltą atidėjo iš sekmadienio į trečiadienį, nes jokie oro taksi, neva kartais pardavinėjantys ekskursijų dalyvių neišpirktas vietas, atliekamų kėdžių taip ir nepasiūlė…

Važiuojant nuo oro uosto

Laimė, dirbame nuotoliu – tad papildomą laiką namelyje medyje galėjome išnaudoti darbui… O tas namelis taip aukštai banjanuose, su tokiu nuostabiu vaizdu į dienom rūkstantį, naktim lava rausvai žibantį Jasurą! Jį jauti nuolat nuolat. Štai trenksmas – kaip perkūno – ir jį seka naujas juodų dūmų tuntas. Štai kompiuterius padengia pelenai. „Dėl to daug kas čia neauga, o kur gyvena uošviai dar arčiau vulkano – neauga niekas“ – pasakojo šeimininkas.

Darbas nuotoliu stebint Jasurą

Bet užtruko prisitaikyti, įprasti. Tualetas, dušas – apačioj. Elektra – tik tris valandas per dieną – skubiai lėkdavome krautis kompiuterius ir išorinius akumuliatorius. Šeštadieniais, sekmadieniais nedirbo jokios aplinkinės parduotuvės, o ir kai dirba, pasirinkimas ten – keli daiktai. Tik 2 km nuo namų Jasuro lankytojų centre dar galėjome gauti savaitgalį bent jau gėrimų ir tai tik ne tuomet, kai bažnytėlėse (kurių išoriškai neatskirsi nuo palaikių trobų) – pamaldos. 2 km žygis – purvinu miško keliu, tada kinų išgrįsta gatve, kuria automobilis pralekia kartą į pusvalandį ar valandą. Pikapas, pilnas bagažinėje stovinčių žmonių…

Taip keliaujama Tanoje

Tie seni japoniški pikapai čia superprabanga – tarsi privatūs lėktuvai Europoje. Tik profesionalūs vairuotojai juos turi, jų gal keliolika, jei kam išpuola rimtas reikalas – kviečia. Bet nepiktnaudžiauja. Elektra čia suskaičiuojama kilovatas į kilovatą ir mūsų šeimininkas dyzelgeneratorių jungia tik kai yra turistų: pats mobilų telefoną kraunasi pas kaimyną, turintį saulės bateriją – pigiau, nei dyzelis… Priešingai daugeliui Okeanijos šalių, pakelėse nė šiukšlelė nebolavo. Ne dėl meilės gamtai, o dėl skurdo: kai nieko neturi, maistą užsiaugini (o ne pakeliais perki) – ir kuo teršti neturi…

Didžiausioje regiono parduotuvėje, keli km nuo namelio medyje

Tokia kelionė toli laiku atgal, į deficitinius senelių ar prosenelių laikus, kai šiandieniai „kasdieniai niekniekiai“ būdavo išsvajota prabanga.

Jasuro vulkano pragaras po kojomis

Iš pradžių gailėjomės, kad nenusipirkome laiku bilietų, kad reiks ten būti tiek ilgai – bet paskui, pripratus, prisitaikius, jau palikti tą namą medyje buvo gaila.

Lipant į namą medyje

O kilimai į Jasuro ugnikalnio viršūnę – viena labiausiai gyvenime pribloškusių patirčių. Pirmą kartą išvydau besiveržiančią lavą – tiksliau, ištisą verdantį, šnypščiantį, dundantį pragarą tiesiai po kojom. Sprogsta, šauna it skysti gamtos fejerverkai, paskui iš lėto teka atgal kraterin. Kitur pasauly tau turi pasisekti (kad išsiveržtų kaip tik tada), tenka aukštai kopti. O Jasuras veržias nuolat, jo aukštis vos didesnis nei Lietuvos Aukštojo (361 m), nors žvelgiant nuo namelių medyje ir atrodo aukštesnis.

Jasuro krateris dieną

Svarbiausia – vėjas beveik visad į tą pačią pusę, sprogimai – panašios galios, tad gali saugiai gėrėtis nuo tos pačios kraterio atbrailos. Beveik nepavojinga – tik kelis žmones pražudė akmenys-bombos (bet Vanuatu ne ta šalis, kur, kaip Japonijoje, dėl to kas liptų su šalmais – o ir bombos prie mūsų nekrito).

Prie Jasuro ugnikalnio kraterio temstant

Krateris naktį

Nuostabiausias krateris naktį. Keliavome ir prieš aušrą (teko palikti namelį medyje 3 val. nakties), ir saulėlydžiui. Žmonės ginčijasi, kada įspūdingiau. Mums – per saulėtekį. Bet, manau, priklausė nuo oro: per saulėtekį vėjas visad pūtė dūmus nuo mūsų, vaizdas – puikus. O per saulėlydį užpūsdavo ir į veidą, pelenai skausmingai grauždavo akis. Bet kitu metu Jasurą lankę keliautojai pasakojo priešingą patirtį. Kam nepavydžiu – tai tiems kas lanko vulkaną dieną, kaip tie iš vienadienių ekskursijų privačiais lėktuvais iš Port Vilos. Tie menki lavos mirksniai prie ryškios saulės – tik tolimas šešėlis naktinio Jasuro pragaro…

Užpūtė pelenus į akį

Pirmykštės genys ir keisčiausi tikėjimai

Vanuatu 300 000 gyventojų – ir 113 kalbų. Žinau, jau tai rašiau – bet negaliu nustoti stebėjęsis! Juk visoje Europoje tik 150 kalbų! O čia vien Tanos saloje, kur 30000 žmonių tegyvena – septynios gyvos kalbos, ir be jų dar bislama, ta Vanuatu vienijanti „neutrali niekieno šnekta“. Bislama tekstai savaip primena Lietuvos pirmokėlio mėginimus rašyti angliškai: rašoma kaip tariama, žodžių – mažai, jokių ten sinonimų, daugiskaitų ir kitko, ką reikia sunkiau mokytis. Vietoje „First“ – „Nambawan“, „Second“ – „Nambatu“, vietoje „We“ – „Yumi“ ir t.t. „I dropem praes evri dei“ – skelbia parduotuvės reklama („Nuolaidos kasdien“). Bislama gali įvaldyti per pora savaičių – šitaip skirtingos Vanuatu gentys susikalba tarpusavy.

Namelio medyje vidus

„5000 žmonių moka mūsų kalbą – daug“ – gyrėsi vairuotojas Tanos rytuose. Dauguma Vanuatu kalbų kalba tik šimtai žmonių, vienas kaimas…

Vanuatu kalbos bent gimingos, o kultūros „suėjo iš visų žemynų.. Misionierių pasėtos krikščionybės sėklos čia suaugo su kastom‘o pagoniškom tradicijom, o kas nusveria – priklauso nuo kaimo.

Kaimas Tanoje

Įdomiausia aplankyti tuos, kur „viskas kaip kadaise“, kaip Jakelis, skelbimuose reklamuojamas kaip „Juodosios magijos kaimas“ (na, vanuatiečiai žino, kaip sudominti turistus!). Ten – nambos, krūtinės, šokiai rateliu, į kuriuos kviečia visus. Jausmas dvejopas: jiems šokiai tikri, bet vis tiek jautėmės it grįžę laiku į „laukinių žmonių iš kolonijų zoosodą“, kokie būdavo XIX-XX a. sandūros pasaulinėse Expo parodose. Na, atvyksta turistai, kaimiečiai viską meta, šoka, spaudžia rankas, dėkoja… Kita vertus, jei Vilniaus katedros aikštėje kas pradėtų siūlyti šimtus eurų už kokį „Trijų milijonų“ sudainavimą, irgi daug kas viską dėl to mestume! O dešimtys eurų skurdžiajame Vanuatu – kaip mums šimtai…

Kastomo kaime

Bet marškiniai ir kelnės nereiškia, kad ten nėr kastomo! Visuose Tanos kaimuose laisvai ganosi kiaulės. Jos – ir pinigas, ir „dvasinė valiuta“, ir naminiai gyvūnėliai, ir turto simbolis. Vanuatu vėliavoje atvaizduotas „ragas“ – iltinis kiaulės dantis: jie tokie užauga specialiai išrovus viršutinius dantis ir septynerius metus šeriant kiaulę vien rankomis… „Turiu dvidešimt kiaulių“ – sakė namelio medyje savininkas, paveldėjęs „mažojo vado“ titulą, ir balsu ėmė jas kviesti. Tuoj iš visų miškų pasikriuksėdami ėmė lįsti paršai ir paršeliai – atpažįsta šeimininko balsą! Greičiausios gavo dovanų kokoso riešutą pagraužti.

Namelio medyje šeimininko vaikas ir kiaulės

Ir toliau tradiciniai vadai parenka jaunikius ir jaunąsias, priima sprendimus ginčuose. Baudos, aišku, mokamos kiaulėmis, nuotaka mainoma į kiaules. Tik pakalbink vietinį, paklausinėk ko – ausys links nuo netikėtų atsakymų. O jį taip pat stebins taviškiai – „Tavo žmona teisininkė? Moteris – teisininkė?“ – sunkiai tikėjo pikapo vairuotojas. „Europoje būna, kad lavonus degina???“ – namelio medyje savininkas net pasikvietė savo žmoną, kad išgirstų šitą keistybę…

Prie daugelio kaimų vado bakūžės

Užtat prakeikimai, magija jiems – kasdienybė! Net vakarietiškos technologijos kai kuriems atrodo magija… Kai XX a. pradžioje vietiniai išvydo garlaiviais – o po Antrojo pasaulinio karo lėktuvais – atskraidinamas „stebuklingas prekes“, įtikėjo, kad tai jų protėvių vėlės visa tai siunčia. Matydami, kaip baltaodžiai JAV kariai „pritraukia“ tuos lėktuvus, stengėsi elgtis panašiai: marširuoti su uniformom, girdėjau, net pakilimo takus statė… Karas baigėsi, JAV pasitraukė, naujo krovinio joks „dievas dėdė Semas“ nebeatsiuntė, nuo tų religijų daugelis nusisuko – bet Tanoje vienas Lamankaros kaimas dar kelia JAV vėliavą (kaip darydavo tie kariai), kas penktadienį dainuoja Ameriką šlovinančias dainas. Kai kurie vilki JAV uniformom.

Ameriką šlovinančių dainų vakaras Lamankaroje

O kitam Tanos kaime tikėta, kad Dievas buvo karalienės Elžbietos II vyras princas Filipas. Išgirdęs tai Filipas nusiuntė jiems savo nuotrauką, o jie Filipui atsidėkojo kiaulių žudymo lazda.

Iš pradžių atrodo keista… Bet jei staiga mes išvystume kokias XXIV amžiaus technologijas, kurių negalėtume nei suprasti, nei paaiškinti – ar negimtų ir pas mus nauja religija?.. Tanoje savo akim įsitikinau trečiuoju fantasto Arturo Klarko dėsniu, „Kiekviena pakankamai pažengusi technologija nesiskiria nuo magijos“…

Dyki laukai Jasuro šiaurėje, į kur vėjas nuolat pučia pelenus ir niekas neaauga

Vanuatu – viena paskutinių valstybių, kur dar buvo kanibalizmas. „Išnyko 1960 m. dėl misionierių“ – pasakojo namelio medyje šeimininkas, o kai perklausėm „Tai prieš 60 metų?“ atsakė „Prieš tūkstantį metų“. Skaičiai, laikas, tikslumas ten – išplaukę…

Bet turistams reklamuojamas „Kanibalų kaimas“. „Ten bus siurprizas“ – perspėjo šeimininkas, nes, būna, turistai išsigąsta, apsiverkia, kai juos lazdom puola vaikų būrys šiaudiniais sijonais… Iš tikro ten jau – spektaklis apie praeitį. Tuos pačius vaikus prieš tai matėme vilkinčius marškinėliais ir kelnėmis – “Turist, turist” šaukė bėgdami persirengti. Bet vadas, į kurio bakūžę vedė – tikras. Niekam nešautų į galvą, kad vadą galėtų vaidinti ne vadas…

Kanibalų kaime

Kelionė iš Vanuatu

Skrydžio iš Tanos į Port Vilą laukėm su nerimu. Juk jau po dviejų dienų turėjome keliauti iš Port Vilos į Naująją Kaledoniją.

Kanibalų kaimo spektaklyje puola vaikas

Kiek nusigandome kai pamatėme, kad jokiam grafike mūsų skrydžio nėra. Telefonu avialinijos patikino – „skrisime“. Dėl visa ko paskutinę naktį praleidome apšepusiame viešbutyje prie oro uosto, turėjusiame pretenzijų būti „resortu“ poilsiniams turistams – kad, jei kas, nueitume pėsti. Oro uoste sumokėjom „išvykimo mokestį“ ir širdis nuėjo į kulnus: žiūrim, visus lagaminus iš lėktuvo veža atgal. Kai mums taip buvo Nauru, reisą atšaukė, o kitas buvo tik po dviejų dienų…

Bet „Air Vanuatu“ – bankrutavusios, prisikėlusios it feniksas ir negrąžinusios skolų – atstovas nuramino – „Svoris per didelis, tai kai kurių žmonių lagaminai atskris tik rytoj, bet patys žmonės išskris visi“. Laimė, mes registruoto bagažo neturėjome…

Pikapu paliekame namelį medyje

Lėktuvas skrido apytuštis. Iš kur tas svoris, kaip visi bilietai išparduoti? Vanuatu nustoji kelti tokius klausimus – ir tuojau supranti, kaip šitaip brangiai deficitinius bilietus pardavinėjanti aviakompanija vis tiek nuostolinga…

Paskutines pora dienų praleidžiame Efatėje, vilų kvartale, kuris it perkeltas iš Kinijos. Visi užrašai – kiniški, savininkai – kinai. Langai – normalūs, stikliniai, o ne Okeanijos žaliuzės, kur arba „uždaryta ir aklinai tamsu“, arba „atidaryta ir uodai skrenda“. Po Tanos atrodo toks minididmiestis.

Rajonas kinų turistams Port Viloje

Mintyse – mintys dar kada grįžti į Vanuatu. Gal pamatyti šuolius nuo bokšto prisirišus virve, kur, atrodo, tik centimetrai skiria nuo mirties. O gal kaukolių krūvas Malekuloje, kurias paliko paskutiniai kanibalai…

Fidžis nėra tik dar viena Ramiojo vandenyno platybių salų valstybėlė! Tarp visų tų šalių, Fidžis – didžiausias. Ir smarkiai.

Keliaudamas kitur Ramiajame vandenyne turi prisitaikyti prie to, kas yra ir ko nėra tavo saloje. O Fidžyje rasi visko. Masinių kurortų ir atokių salų. Didmiesčių ir tik upėmis pasiekiamų kaimų. Kalnų, koralų, miškų, kopų, unikalių pramogų, įvairių kultūrų ir virtuvių…

Bet labiausiai fidžiečiai nustebino savo draugiškumu. Jokių arbatpinigių, jokio kaulijimo, be kurio beveik neįsivaizduojame turistinių kraštų – tik „bula bula“, šypsenos, nuoširdus noras išgirsti tave ir parodyti tau savo numylėtą Fidžį!

Plaukimas padangų kameromis Navua upe

Fidžis – Okeanijos vartai (Nadis)

„Lietuva – didžiulė šalis!“ – kartą man pasakė eilinis pašnekovas fidžietis lėtame kelte tarp žalių Fidžio salų. Oi, nesame įpratę to girdėti! Bet logiška. Juk pačiame Fidžyje gyventojų – tik 1 milijonas, plotas – vos kaip trečdalio Lietuvos…

Tačiau jei Lietuva yra didesnių kaimyninių valstybių šešėlyje, tai Fidžis – atvirkščiai! Visos kitos Ramiojo vandenyno tautų valstybės – bent dvigubai-trigubai mažesnės! Okeanijos toliuose ir 300 000 gyventojų – jau daug, bet yra ir šalių, teturinčių vos po keliolika tūkstančių piliečių…

Sostinės Suvos autobusų stotis

Todėl Fidžis – viso to regiono, ploto sulig keliom Europom, širdis ir vartai! Iš Nadžio oro uosto lėktuvai kyla kas 5 ar 10 minučių. Mes atskridome tiesiai iš Tokijo, pilna tiesioginių maršrutų į Ameriką, Australiją. Į kokias pietinio Ramiojo vandenyno salas beskristum, greičiausiai teks persėsti Fidžyje. Maišydami tą regioną Nadyje leidomės keturis kartus – juk netgi skrydžiai iš vieno gretimo salyno į kitą dažniausiai siūlomi tik per Nadį, tik Fidžio avialinijomis.

Nadžio oro uosto tablo

Pats Nadis, tiesa, nykoka, šiukšlinoka vieta. Kas nensukuba į persėdimų eilutę oro uoste, dažniausiai, sustvėrę lagaminus, lekia prie taksi ar autobusų, vežančių į viešbučių kompleksus. Arba į Denarau uostą, kur suplaukia visi laivai iš privačių salų-kurortų.

Denarau uostas

Australams ir Naujosios Zelandijos „kiviams“ Fidžis – kaip lietuviams Turkija ar Egiptas. Netolimas karštų paplūdimių kraštas šeimų atostogoms. Daugelis tokių porų su vaikais mums pasakojo ten atskridę savaitei-dviem – dažniausiai dalį dienų praleidžia mažosiose salelėse, o dalį – „žemyno“ pakrantėse. Tiksliau, pagrindinės Fidžyje Viti Levu salos, kurioje stūkso ir Nadis, pakrantėse: bet kai iš vienos salos pusės į priešingą ten tenka važiuoti net 4 valandas, liežuvis sunkiai apsiverčia ją lyginti su kitom Ramiojo vandenyno salelėm.

Europiečių ten praktiškai nesutikau. Karščio, smėlio, nardymo tarp koralų ir „all inclusive“ viešbučių kompleksų juk gali rasti daug arčiau, kur nereikia, kaip į Fidžį, skristi bent su dviem persėdimais „aukojant“ kokias 24 valandas atostogų…

Natadolos paplūdimys apie valanda kelio automobiliu nuo Nadžio

Miniatiūrinių tropinių salelių-kurortų grandinė

Visgi, jei „žemyno“ paplūdimiai – net garsioji Natadola – pasirodė „nieko ypatingo“, tai štai mažosios Mamanukų salelės nestokojo šarmo! Išlipome į Denarau uostą, susiradome mūsų kurorto laivą, ir, nuo denio stebėdami tolstančius Viti Levu cukraus fabrikų dūmus, plaukėme pro eilę mažyčių „pasakų salelių“, kol iki vienos jų – be jokio uosto, prieplaukos – paleido nubristi ir mus.

Laivu į Mamanukų saleles

Tą salą – anksčiau vadintą Tai, bet turistams vilioti perkrikštytą Beachcomber – lėtu žingsniu paplūdimiais ir pakrantės uolomis apėjome per…. keliolika minučių (per atoslūgį, nes potvynis „pavagia“ krantus, galėtum nebent apibristi). Visa priklauso vienam atostogų kompleksui. Ten yra ir viešbučio numerių, ir atskirų vilų, ir net bendrabučių, kaip hostlyje. Viskas – palei krantą, juk salos skersmuo tik 130 m! Yra ir brangus restoranas, baras (na, juk niekur neišplauksi), baseinas, spa… Gretima „Lobio“ (Treasure) sala ir visa eilė kitų salelų kiekviena turi savo vieną viešbutį-šeimininką.

Beachcomber salelė

Kažkuo priminė Maldyvus… Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Fidžyje nakvynė buvo gerokai pigesnė – bet ir tokių prabangių smagybių, kaip skrydžiai hidroplanais, nerasi. O mėginimų kopijuoti maldyvietiškas vilas ant vandens mačiau nebent pavienėse salose. Teoriškai Beachcomber – „barefoot island“ (sala, kur gali vaikščioti basas), bet mums akmenukai smėlyje per daug badė kojas.

Žvelgiant nuo Beachcomber salos į Lobio (Treasure) salą – o fone Viti Levu, didžiosios salos, kalvos

Ir atmosfera kitokia nei Maldyvuose. Ten – ir daug prabangių pasaulio kurortų – brangiai susimokėję svečiai pagarbiai atskiriami nuo „eilinių viešbučio darbininkų“ – bičiuliautis su klientais šiems net draudžiama. O štai mūsų kurorte po tipinių kasdienių pramogų (trumpas nuplukdymas paviršiniam nardymui, rytinė žvejyba, meke šokiai, virvės traukimo ar tinklinio varžybos) oficialioje programoje būdavo ir „story time“, kur svečiai ir darbuotojai visi kartu gerdavo kavą. Ne, ne tą, mums įprastą, angliškai vadinamą „coffee“, o tą, kuri visom kalbom yra „kava“, su niekuo nepalyginamą Okeanijos svaigalą. Jos skonis – kaip purvino vandens, jį visi gerdavo iš vieno puodelio, o jo gurkštelėjus liežuvis nujautrinamas kaip pas dantistą. Sako, priešingai alkoholiui, kava veikia labiau slopinančiai, bet visgi pakankama problema, kad pardavinėtų knygas „Kaip kava veikia vairuotojus?“… Man nuo jos tiesiog paleido vidurius, bet gal čia higienos klausimas.

Kavos ceremonija Fidžyje

Žmonės ir Fidžyje ir paliko didžiausią įspūdį! Vos kokioje autobusų stotyje pamatydavo, kad kažko ieškome – prieidavo padėti, patarti, klausti kur einam – be jokių ten siekių ką parduoti, įsiūlyti. Darbuotojai itin paslaugiai nunešdavo lagaminus – ir nestovėdavo už durų laukdami atlygio, nes Fidžyje arbatpinigiai neįprasti! Fidžio kultūros esminė dalis – „Talanoa“ – ilgi pokalbiai, kurių metu apsikeičiama patirtim siekiant vienas kitą išgirsti ir suprasti, o ne kažkuo kaltinti ar įtikinti (tokie „anoniminiai alkoholikai“ gerąja prasme). Prie kavos puodo, autobusuose, keltuose – kiek daug jų patyriau vos taręs – ar atsakęs – „bula“!

Einant ratu aplink Beachcomber salą

Beachcomber saloje praleidome pora dienų – ir po tiek laiko jau viskas ėmė kartotis. Tos pačios kasdienės „ekskursijos“ prie baseinėlyje laikomų „išgelbėtų vėžliukų“, tokie patys „vienadieniai turistai“ iš žemyno, atplaukiantys ryte ir išplaukiantis vakare, ir užimantys tam laikui visus gultus… Identiški pusryčiai…

Beachcomber darbuotojai su muzika pasitinka laivą

Mažiau lygių pasaulyje turėjo dienos išvykos į Cloud 9 ar Seventh Heaven platformas – tokias barus-picerijas, sukaltas tiesiog ant koralinio rifo. Ten – plaukiojimas, paviršinis nardymas, šokinėjimas nuo tramplino, braidžiojimas tik per atoslūgį „išnyrančiom“ smėlio salelėm su gėrimu rankose… Bet užvis smagiausias ten tiesiog tas jausmas, kad štai, esi atplukdytas kažkur į žydro žydro vandenyno tolius, ant miniatiūrinės platformos, aplinkui – mažos ir labai mažos žalios salelės, tarp jų – tos, kur filmuotas filmas „Prarastasis“ su Tomu Hanksu ar ištisi realybės šou „Survivor“ sezonai.

Seventh Heaven platforma

Visgi, jei tektų tai daryti kasdien, net ir tai kažkiek pabostų: džiaugiuosi, kad, priešingai daugelio sutiktųjų, mūsų viešnagė Fidžyje neapsiribojo kurortais, nes kultūriniam ir gamtiniam pažinimui ši valstybė irgi – tikras lobynas…

Meke šokiai Beachcomber saloje

Sostinė Suva – didmiestis ar miestelis? Tropinis ar britiškas?

Fidžio sostinė ir didžiausias miestas – ne Nadis. Tai – Suva kitoje Viti Levu salos pusėje (~180 000 gyv.). Nuomotu automobiliu siauriu pakrantės Karalienės keliu ten vingiavome visą dieną: keturios valandos gryno važiavimo, stabtelėjimai prie medžiais įtvirtintų tamsių aukštų Sigatoka pakrantės kopų, kuriom lanksto mangustai, ir Momi pabūklų, Antrojo pasaulinio karo metais turėjusių apginti Fidžį nuo taip ir neišaušusio japonų puolimo (iššovė vos tris kartus: kartą bandymams ir dukart dėl netikro pavojaus)…

Sigatoka kopų take

Suva nuo Nadžio taip toli, kad, nors yra toje pat saloje, tarp jų net skraido lėktuvai, po septynis kasdien! Juk iš Suvos tiesiogiai beveik niekur nenuskrisi, reikia persėsti Nadyje: Fidžis viena tų retų šalių, kur pagrindinis oro uostas labai toli nuo sostinės…

Fidžio vyriausybės rūmai Suvoje

Kodėl? Visų pirma todėl, kad Nadyje dar nuo Antro pasaulinio karo stovi ilgas pakilimo takas, tinkamas bombonešiams – taigi, ir tarpžemyniniams skrydžiams… Bet dar labiau todėl, kad visi didieji Fidžio kurortai – aplinkui Nadį. Suva – daug drėgnesnė. Tenai mus nuolat skalbė lietūs, supo tokia senos britų pietų jūrų kolonijos atmosfera. Puošnus prieškario britų aukštuomenės Grand Pacific viešbutis – plaukdami iš Amerikos į Naująją Zelandiją turtingi anglosaksai čia ant prabangios žemės naktį-kitą pailsėdavo nuo Ramiojo vandenyno bangų. Tarpukariniai vyriausybės rūmai, 1879 m. įveistas britiškas Thurston sodas su įdomiu Fidžio muziejumi anapus laikrodžio bokšto. Muziejaus pažiba – drua, fidžietiška kanoja, kokiom melaneziečių šeimos su savo kiaulėm ir menkais turtais plaukdavo tolyn per wasawasa (vandenyną) ir apgyvendindavo vis naujas ir naujas salas. Ir „kanibalų šakutės“, kokiom dar XIX a. fidžiečiai valgydavo žmones…

Grand Pacific viešbutis

Centrinė aikštė prieš vyriausybę – kartu ir regbio laukas. Daug kur pietiniam Ramiajam vandenyne regbis – nacionalinis sportas, bet tik Fidžis pakankamai didelis, kad jo „Fijian Drua“ komanda žaistų Australijos ir Naujosios Zelandijos Super lygoje, kad būtų iškovojęs tiek olimpinių medalių regbio septynetuose. O „Fijian Drua“ marškinėlių, reklamų visur tiek, kad toli lenkia mūsų krepšinio „Žalgirį“ Kaune.

Drua parduotuvė Denarau uoste

Anapus Suvos kolonijinio centro – toks pusiau didmiestis, pusiau miestelis, imantis „išmirti“ kokią šeštą vakaro – ir, kad ir kaip būtų sunku patikėti po visų malonių „bula“ ir „vinaka“, pagarsėjęs kaip nesaugus – toks, kur tamsiai net mažiausi atstumai važinėjami taksi… „Tik nepalikite nieko automobilyje“, „Čia priimam tik korteles, nes grynus pinigus vogdavo darbuotojai“ – vietinių perspėjimai skatino neužsiliūliuoti fidžiečių draugiškumu…

Thurston sode

Levuka – Laukinių vakarų miestelis Ramiajame vandenyne

Iš tų laikų iki, kai Fidžį valdė britai, Suvoje likę ir nemažai, ir mažai. Senąsias prekybines arkadas vis labiau stelbia šiuolaikiniai daugiaaukščiai. Užtat senojoje Fidžio sostinėje Levukoje dešimtmečiai tarsi įstrigę – ten grįžau gal į dar senesnius laikus…

Bet kol ten patekau, reikėjo pavargti! Nes Levuka – nebe Viti Levu, o gretimoj Ovalau saloje, gi informaciją apie keltus Fidžyje teko rinktis trupinėliais, iš lūpų į lūpas – šitiek kompanijų, plaukiančių, atrodo, atsitiktinėm datom ir kryptim, o gal jau visai bankrutavusių…

Keltų bilietų kasa Suvos autobusų stotyje

Kėliausi 4 valandą rytoj, nes jau 5 valandą iš Suvos turėjo pajudėti autobusas į Natovio uostą, iš ten 7 ryto išplaukti keltas į Levuką. Aišku, Fidžyje viskas vyksta „Fidžio laiku“ – iš patirties, tai reiškia: „gali būti tiksliai pagal grafiką tarsi Japonijoje ar net 5-10 minučių per anksti(!), gali vėluoti keliolika minučių, o gali ir gerą valandą“ – visiems normalu visaip, visi šypsosis, nesiskųs, net nesistebės – ir jokių pranešimų apie pasikeitusį laiką nebus… Tąsyk vėlavome 30 minučių, kartu su manim dideliu keltu plaukė tik 6 keleiviai, o švartavosi jis… konservų fabrike. Paslaugūs darbininkai parodė man kelią išeiti iš to didelio smirdinčio komplekso.

Keltas artėja prie Levukos konservų fabriko

Anapus fabriko – miestelis lyg iš vesternų filmų! Parduotuvės kaip prieš kone šimtmetį, bažnyčia išdužusiais vitražais – bet veikianti. Daugybė apleistų namų, masonų ložė įgriuvusiu stogu, paversta „Taikos parku“. Paminklai, paminklai – ir Fidžio tapimui Britanijos kolonija (1874 m.), ir nepriklausomybei (1970 m.), ir kolonizavimo šimtmečiui (1974 m.) vienas šalia kito. Kolonistų kapinės neįskaitomais vardais ant pavienių likusių antkapių – žemėlapyje tai „Vokiečių kapinės“, nors pavardės angliškos… Tokiuose pietų jūrų užkampiuose „nusėsdavo“ visi: romantikai, verslininkai, iš laivų pamestų gėrybių ieškotojai (tą ir reiškia „beachcomber“). Dabar Levukoje gal 1500-3000 gyventojų, o kadaise vien europiečių ten tiek gyveno, 52 viešbučiai veikė.

Vesterniška Levuka

Istorijos ten daug: būtent Levukoje bazavosi karalius(?) Cakombau, dėl savo skolų atidavęs Fidžį britams. Bet štai turistų – praktiškai nėra. Vietiniai mane kalbino vienas po kito… Juk net fidžiečiai iš kitur net neatplaukia: „Visi didžiuojamės Levuka – senąja sostine, UNESCO paveldu – bet beveik niekas čia nebuvo“ – šypsojosi kelte atgal sutiktas komandiruotas policininkas – „mes nuobodūs žmonės, keliaujame nebent darbo reikalais ar pas gimines“.

Levukos katalikų bažnyčia

Kodėl fidžieičiai nekeliauja – arba brangu ar pigu Fidžyje?

Nesiliovė stebinti, kad, kiek fidžiečių bekalbinau – nė vienas nebuvo lankęs net artimiausių kitų salynų. Bet gal ir nekeista, kai pamatai kelionių kainas. Kasdieninių dalykų kainos Fidžyje net maloniai nustebino: restoranai, net brangieji, gerokai pigesni nei Lietuvoje, pigūs ir masažai pajūryje (ypač anapus didžiųjų kompleksų)… Bet su kelioninėm pramogom ir paslaugom – visai kitaip. Skrydis į gretimą Tongą ir atgal (atstumas – kaip Vilnius-Talinas) kainavo tarsi Vilnius-Dubajus-Vilnius, o 3 valandų skrydis į kiek tolimesnį Nauru – beveik kaip iš Vilniaus į Australiją. Ir viešbučiai Fidžyje nepigūs. Nors Fidžis – viena turtingiausių Ramiojo vandenyno šalių, visgi, gerokai skurdesnis už tą pačią Lietuvą; vietiniams keliauti būtų prabanga; jokios pigių skrydžių bendrovės čia nepagimdė tos tradicijos.

Vietinis autobusas

Taigi, vietinių Fidžis, ir turistų Fidžis retai susikerta. Kokiame ten River Tubing – plaukime su gelbėjimosi ratais sraunia kalnų upe – kartu plaukė dešimtys žmonių, bet visi užsieniečiai – panašiai kai kuriuose viešbučiuose, restoranuose, skrydžiuose. Dažnas užsieio turistas su malonumu pasilieka „saugiai savo pusėje“. Bet tokioje draugiškoje šalyje būdavo tikrai smagu tą ribą kirsti – ir staiga kokiam tarpmiestiniam autobuse, kelte ar vištienos restorane atsidurti jau vien vietinių apsupty.

River tubing

Du (ar daugiau) fidžio veidų: fidžiečiai, indai…

Pasaulio žemėlapyje Fidžis atrodo kaip dviejų salų šalis: Viti Levu ir kiek mažesnė Vanua Levu. Bet iš tikro Fidžis turi 330 salų, 110 jų – gyvenamos, tik per mažos gaubliui… Jei vos 13 km nuo Viti Levu nutolusi Ovalau tokia „Dievo pamiršta“, jau įsivaizduoju, koks „ilgai lauktas svečias“ jaustumeis tolimesnėse salose, salelėse, salynuose… Aišku ir vargo daug išsiaiškinti, kaip ten patekti, kur apsistoti.

Bet norint tų atradimų net plaukti niekur nereikia! Pačioje Viti Levu saloje „įsisavintos“ tik pakrantės, palei Karaliaus (šiaurėje) ir Karalienės (pietuose) kelius. Salos gilumoje nė keliai neasfaltuoti. Buvome kaime, kuris pasiekiamas tik laivu, kur nėra ryšio, o vaikai grįžta tik savaitgaliais, nes darbo savaitei išplukdomi į internatinę mokyklą ta pačia sraunia gelsva upe, kuria paskui plaukėme su gelbėjimosi ratais.

Tik laivu pasiekiamam Fidžio kaime

Atvykdamas į tradicinius Fidžio kaimus privalai atnešti dovanų (už vizitą tinka kava, bet rimčiausiais reikalais dovanojamas banginio dantis – tabua), eidamas per juos – nusiimti kepurę ar skrybėlę, juodus akinius.

Fidžio kaime

Bet kultūrinių atradimų gausu ir Fidžio miestuose! Fidžiečiai – vadinami iTaukei (reikšmė: „šeimininkai“) sudaro tik 62% valstybės gyventojų. Dar 33% – indai! Juos kolonistai britai atgabeno kaip darbininkus į cukraus plantacijas. Tie vadinamieji girmitijos 5 metus atidirbę gaudavo teisę keliauti namo (o po 10 metų net „nemokamą“ bilietą atgal) – bet daugybė Fidžyje taip ir pasiliko, dar pakvietė daugiau tautiečių – net savitas hindi kalbos dialektas šičia atsirado.

Fidžio miestus – ypač vakaruose – puošia spalvingos hinduistų šventovės, indų restoranai, o, kai keliavome indų šviesų šventės divalio metu – indų namai spindėjo tiek lempučių, kiek niekas mūsuose per Kalėdas neužperka…

Divaliui papuoštas indų namas Suvoje

Kokie kontrastai! Kas trečias namas spindi spindi kaip svastikom puošta kalėdinė eglute, o likę – visai tamsūs. „Čia tik indai švenčia“ – apie divalį prasitarė ne vienas „šeimininkas“. Susipriešinimas tvyro ore. Kai Fidžis tapo nepriklausomu, indai jame net sudarė gyventojų daugumą. Fidžiečiai bijojo, kad indai tiesiog demokratiškai atims jų šalį išrinkdami savus (panašiai, kaip kokie latviai ar estai po 1990 m. būgštavo dėl rusų) – tad visokiais būdais „tvirtinosi“ savo poziciją. Ribojo žemės pardavimus, nustatinėjo kvotas parlamento rinkimuose. Kai indus išrinkdavo į aukščiausią valdžią, sekdavo fidžiečių perversmas… Bet laikai pasikeitė: fidžiečiai ligi šiol turi didžiules šeimas (keturi vaikai – norma), o štai indai – tik po vieną-du vaikus. Be to, praradę viltį tapti šalies „bendrasavininkiais“, daug indų emigravo. Nuo 52% jų sumažėjo iki 33%, o tarp vaikų indų jau tik 20%.

Vaizdas iš balkono Beachcomber saloje

Man įstrigo ilgai Fidžyje dirbusios užsienietės pastebėjimas, kad fidžiečiai ir indai – tarsi du šalies veidai ir, be vieno jų, Fidžio negalėtume pažinti. Nes indai atnešė savo verslumą, darbštumą: jie valdo prekybą, be jų kažin ar Fidžis turėtų tokį numylėtą turizmo sektorių. O fidžiečių koziris – bendruomeniškumas, pagalba vienas kitam nesitikint atlygio – kas negali nežavėti! Kai tik kuris nors pradas (komercijos ar bendruomeniškumo) „uždominuoja“, pasak pašnekovės, tuoj kyla nepasitenkinimas, protestai, revoliucija, ir štai vėl Fidžis grįžta balansuoti tarp savųjų jin ir jan.

Kai Fidžis – dvitautis – beveik visi vieši užrašai šalyje – angliški. Senoji kolonistų kalba po nepriklausomybės pasilikta iš reikalo: juk fidžiečiai nemokėjo hindi, o indai – fidžietiškai, užtat angliškai Britanija išmokė visus… Labiausiai iš to išlošė turizmas: Fidžyje lengvai supranti visas rodykles, reklamas, meniu, susišneki ir su jaunu išsilaviniusiu miestiečiu, ir senyvu kaimiečiu iš palaikės bure (trobos).

Suvos kino teatro afišose konkuruoja Holivudo ir Bolivudo filmai

Laimė, fidžiečių kalba nenyksta: net kalbėdami su atvykėliais angliškai, fidžiečiai ja sveikinasi (bula), dėkoja (vinaka), net Fidžio avialinijų lėktuvų ekranuose mokoma paprastų frazių. Niekas po kelionės nelieka neprabilęs bent truputį fidžietiškai! Fidžiečiai didžiuojasi savo šalim: šitiek vėliavų ant palmių, šitiek tautinių žydrų marškinėlių per nepriklausomybės dieną…

Fidžiečiai švenčia nerpiklausomybės dieną

Fidžis – multikultūrinis, bet visiškai kitaip, nei Vakarų miestai… Jis labai religingas, bet tų religijų čia ne viena ir ne dešimt… Daugybė mažų kuklių bažnytėlių, šventyklėlių, mečetėlių.

Kiekvienam svarbu ne tik pasimelsti, bet ir pabrėžti savąjį tikėjimą. Štai vieni tarpmiestiniai autobusai dekoruoti krikščionišku „Pažink Kristų dar iki su juo susitiksi“, štai kiti – sikhišku „Vaheguru“… Vienos religijos atėjo kartu su indais: hinduizmas, sikhizmas, islamas. Kitom religijom persisėmė fidžiečiai: įvairios krikščionybės formos „užvežtos“ ir tebevežamos misionierių (nuo senųjų metodistų iki mormonų). Bet kažkiek prasismelkia ir senoji pagonybė, nors laikai, kai fidžiečiai valgydavo kitus žmones, liko toli praeityje. Kone kiekvieną mėnesį kažkam – svarbiausios šventės, indams metų viršūnė – divalis, fidžiečiams – Kalėdos…

Bula (Labas) oro uoste

Gaila buvo išskristi iš Fidžio. Kiekvieną kartą, kai maloniai užkalbindavo paslaugūs fidžiečiai, kai pigiai pavalgydavau gerame restorane ar plaukdavau stebėdamas tropines saleles ir žydrus koralinius vandenis, nejučia kildavo mintis: „Kodėl gi pas mus apie Fidžį taip mažai kalbama, rašoma?“. Bet tada žvilgteli į žemėlapį ir viską supranti… Nuo Lietuvos iki Fidžio – 15200 km (maksimalus apskritai įmanomas nuotolis žemėje – 20000).

Matyt, europiečiams Fidžis – ir jokia Okeanijos sala – niekad netaps eilinių atostogų kryptimi. Bet bent kartą gyvenime aplankyti Okeaniją labai verta. O, jei jau lankysi, į kurias salas beskrisi, beveik garantuotai pakeliui galėsi atsidurti ir Fidžyje. Svarbu pasilikti jam laiko.

Fidžio tradicinis laivas – drua – Fidžio muziejuje