Kelionė į Suvą

Fidžis nėra tik dar viena Ramiojo vandenyno platybių salų valstybėlė! Tarp visų tų šalių, Fidžis – didžiausias. Ir smarkiai.

Keliaudamas kitur Ramiajame vandenyne turi prisitaikyti prie to, kas yra ir ko nėra tavo saloje. O Fidžyje rasi visko. Masinių kurortų ir atokių salų. Didmiesčių ir tik upėmis pasiekiamų kaimų. Kalnų, koralų, miškų, kopų, unikalių pramogų, įvairių kultūrų ir virtuvių…

Bet labiausiai fidžiečiai nustebino savo draugiškumu. Jokių arbatpinigių, jokio kaulijimo, be kurio beveik neįsivaizduojame turistinių kraštų – tik „bula bula“, šypsenos, nuoširdus noras išgirsti tave ir parodyti tau savo numylėtą Fidžį!

Fidžis – Okeanijos vartai (Nadis)

„Lietuva – didžiulė šalis!“ – kartą man pasakė eilinis pašnekovas fidžietis lėtame kelte tarp žalių Fidžio salų. Oi, nesame įpratę to girdėti! Bet logiška. Juk pačiame Fidžyje gyventojų – tik 1 milijonas, plotas – vos kaip trečdalio Lietuvos…

Tačiau jei Lietuva yra didesnių kaimyninių valstybių šešėlyje, tai Fidžis – atvirkščiai! Visos kitos Ramiojo vandenyno tautų valstybės – bent dvigubai-trigubai mažesnės! Okeanijos toliuose ir 300 000 gyventojų – jau daug, bet yra ir šalių, teturinčių vos po keliolika tūkstančių piliečių…

Todėl Fidžis – viso to regiono, ploto sulig keliom Europom, širdis ir vartai! Iš Nadžio oro uosto lėktuvai kyla kas 5 ar 10 minučių. Mes atskridome tiesiai iš Tokijo, pilna tiesioginių maršrutų į Ameriką, Australiją. Į kokias pietinio Ramiojo vandenyno salas beskristum, greičiausiai teks persėsti Fidžyje. Maišydami tą regioną Nadyje leidomės keturis kartus – juk netgi skrydžiai iš vieno gretimo salyno į kitą dažniausiai siūlomi tik per Nadį, tik Fidžio avialinijomis.

Pats Nadis, tiesa, nykoka, šiukšlinoka vieta. Kas nensukuba į persėdimų eilutę oro uoste, dažniausiai, sustvėrę lagaminus, lekia prie taksi ar autobusų, vežančių į viešbučių kompleksus. Arba į Denarau uostą, kur suplaukia visi laivai iš privačių salų-kurortų.

Australams ir Naujosios Zelandijos „kiviams“ Fidžis – kaip lietuviams Turkija ar Egiptas. Netolimas karštų paplūdimių kraštas šeimų atostogoms. Daugelis tokių porų su vaikais mums pasakojo ten atskridę savaitei-dviem – dažniausiai dalį dienų praleidžia mažosiose salelėse, o dalį – „žemyno“ pakrantėse. Tiksliau, pagrindinės Fidžyje Viti Levu salos, kurioje stūkso ir Nadis, pakrantėse: bet kai iš vienos salos pusės į priešingą ten tenka važiuoti net 4 valandas, liežuvis sunkiai apsiverčia ją lyginti su kitom Ramiojo vandenyno salelėm.

Europiečių ten praktiškai nesutikau. Karščio, smėlio, nardymo tarp koralų ir „all inclusive“ viešbučių kompleksų juk gali rasti daug arčiau, kur nereikia, kaip į Fidžį, skristi bent su dviem persėdimais „aukojant“ kokias 24 valandas atostogų…

Miniatiūrinių tropinių salelių-kurortų grandinė

Visgi, jei „žemyno“ paplūdimiai – net garsioji Natadola – pasirodė „nieko ypatingo“, tai štai mažosios Mamanukų salelės nestokojo šarmo! Išlipome į Denarau uostą, susiradome mūsų kurorto laivą, ir, nuo denio stebėdami tolstančius Viti Levu cukraus fabrikų dūmus, plaukėme pro eilę mažyčių „pasakų salelių“, kol iki vienos jų – be jokio uosto, prieplaukos – paleido nubristi ir mus.

Tą salą – anksčiau vadintą Tai, bet turistams vilioti perkrikštytą Beachcomber – lėtu žingsniu paplūdimiais ir pakrantės uolomis apėjome per…. keliolika minučių (per atoslūgį, nes potvynis „pavagia“ krantus, galėtum nebent apibristi). Visa priklauso vienam atostogų kompleksui. Ten yra ir viešbučio numerių, ir atskirų vilų, ir net bendrabučių, kaip hostlyje. Viskas – palei krantą, juk salos skersmuo tik 130 m! Yra ir brangus restoranas, baras (na, juk niekur neišplauksi), baseinas, spa… Gretima „Lobio“ (Treasure) sala ir visa eilė kitų salelų kiekviena turi savo vieną viešbutį-šeimininką.

Kažkuo priminė Maldyvus… Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Fidžyje nakvynė buvo gerokai pigesnė – bet ir tokių prabangių smagybių, kaip skrydžiai hidroplanais, nerasi. O mėginimų kopijuoti maldyvietiškas vilas ant vandens mačiau nebent pavienėse salose. Teoriškai Beachcomber – „barefoot island“ (sala, kur gali vaikščioti basas), bet mums akmenukai smėlyje per daug badė kojas.

Ir atmosfera kitokia nei Maldyvuose. Ten – ir daug prabangių pasaulio kurortų – brangiai susimokėję svečiai pagarbiai atskiriami nuo „eilinių viešbučio darbininkų“ – bičiuliautis su klientais šiems net draudžiama. O štai mūsų kurorte po tipinių kasdienių pramogų (trumpas nuplukdymas paviršiniam nardymui, rytinė žvejyba, meke šokiai, virvės traukimo ar tinklinio varžybos) oficialioje programoje būdavo ir „story time“, kur svečiai ir darbuotojai visi kartu gerdavo kavą. Ne, ne tą, mums įprastą, angliškai vadinamą „coffee“, o tą, kuri visom kalbom yra „kava“, su niekuo nepalyginamą Okeanijos svaigalą. Jos skonis – kaip purvino vandens, jį visi gerdavo iš vieno puodelio, o jo gurkštelėjus liežuvis nujautrinamas kaip pas dantistą. Sako, priešingai alkoholiui, kava veikia labiau slopinančiai, bet visgi pakankama problema, kad pardavinėtų knygas „Kaip kava veikia vairuotojus?“… Man nuo jos tiesiog paleido vidurius, bet gal čia higienos klausimas.

Žmonės ir Fidžyje ir paliko didžiausią įspūdį! Vos kokioje autobusų stotyje pamatydavo, kad kažko ieškome – prieidavo padėti, patarti, klausti kur einam – be jokių ten siekių ką parduoti, įsiūlyti. Darbuotojai itin paslaugiai nunešdavo lagaminus – ir nestovėdavo už durų laukdami atlygio, nes Fidžyje arbatpinigiai neįprasti! Fidžio kultūros esminė dalis – „Talanoa“ – ilgi pokalbiai, kurių metu apsikeičiama patirtim siekiant vienas kitą išgirsti ir suprasti, o ne kažkuo kaltinti ar įtikinti (tokie „anoniminiai alkoholikai“ gerąja prasme). Prie kavos puodo, autobusuose, keltuose – kiek daug jų patyriau vos taręs – ar atsakęs – „bula“!

Beachcomber saloje praleidome pora dienų – ir po tiek laiko jau viskas ėmė kartotis. Tos pačios kasdienės „ekskursijos“ prie baseinėlyje laikomų „išgelbėtų vėžliukų“, tokie patys „vienadieniai turistai“ iš žemyno, atplaukiantys ryte ir išplaukiantis vakare, ir užimantys tam laikui visus gultus… Identiški pusryčiai…

Mažiau lygių pasaulyje turėjo dienos išvykos į Cloud 9 ar Seventh Heaven platformas – tokias barus-picerijas, sukaltas tiesiog ant koralinio rifo. Ten – plaukiojimas, paviršinis nardymas, šokinėjimas nuo tramplino, braidžiojimas tik per atoslūgį „išnyrančiom“ smėlio salelėm su gėrimu rankose… Bet užvis smagiausias ten tiesiog tas jausmas, kad štai, esi atplukdytas kažkur į žydro žydro vandenyno tolius, ant miniatiūrinės platformos, aplinkui – mažos ir labai mažos žalios salelės, tarp jų – tos, kur filmuotas filmas „Prarastasis“ su Tomu Hanksu ar ištisi realybės šou „Survivor“ sezonai.

Visgi, jei tektų tai daryti kasdien, net ir tai kažkiek pabostų: džiaugiuosi, kad, priešingai daugelio sutiktųjų, mūsų viešnagė Fidžyje neapsiribojo kurortais, nes kultūriniam ir gamtiniam pažinimui ši valstybė irgi – tikras lobynas…

Sostinė Suva – didmiestis ar miestelis? Tropinis ar britiškas?

Fidžio sostinė ir didžiausias miestas – ne Nadis. Tai – Suva kitoje Viti Levu salos pusėje (~180 000 gyv.). Nuomotu automobiliu siauriu pakrantės Karalienės keliu ten vingiavome visą dieną: keturios valandos gryno važiavimo, stabtelėjimai prie medžiais įtvirtintų tamsių aukštų Sigatoka pakrantės kopų, kuriom lanksto mangustai, ir Momi pabūklų, Antrojo pasaulinio karo metais turėjusių apginti Fidžį nuo taip ir neišaušusio japonų puolimo (iššovė vos tris kartus: kartą bandymams ir dukart dėl netikro pavojaus)…

Suva nuo Nadžio taip toli, kad, nors yra toje pat saloje, tarp jų net skraido lėktuvai, po septynis kasdien! Juk iš Suvos tiesiogiai beveik niekur nenuskrisi, reikia persėsti Nadyje: Fidžis viena tų retų šalių, kur pagrindinis oro uostas labai toli nuo sostinės…

Kodėl? Visų pirma todėl, kad Nadyje dar nuo Antro pasaulinio karo stovi ilgas pakilimo takas, tinkamas bombonešiams – taigi, ir tarpžemyniniams skrydžiams… Bet dar labiau todėl, kad visi didieji Fidžio kurortai – aplinkui Nadį. Suva – daug drėgnesnė. Tenai mus nuolat skalbė lietūs, supo tokia senos britų pietų jūrų kolonijos atmosfera. Puošnus prieškario britų aukštuomenės Grand Pacific viešbutis – plaukdami iš Amerikos į Naująją Zelandiją turtingi anglosaksai čia ant prabangios žemės naktį-kitą pailsėdavo nuo Ramiojo vandenyno bangų. Tarpukariniai vyriausybės rūmai, 1879 m. įveistas britiškas Thurston sodas su įdomiu Fidžio muziejumi anapus laikrodžio bokšto. Muziejaus pažiba – drua, fidžietiška kanoja, kokiom melaneziečių šeimos su savo kiaulėm ir menkais turtais plaukdavo tolyn per wasawasa (vandenyną) ir apgyvendindavo vis naujas ir naujas salas. Ir „kanibalų šakutės“, kokiom dar XIX a. fidžiečiai valgydavo žmones…

Centrinė aikštė prieš vyriausybę – kartu ir regbio laukas. Daug kur pietiniam Ramiajam vandenyne regbis – nacionalinis sportas, bet tik Fidžis pakankamai didelis, kad jo „Fijian Drua“ komanda žaistų Australijos ir Naujosios Zelandijos Super lygoje, kad būtų iškovojęs tiek olimpinių medalių regbio septynetuose. O „Fijian Drua“ marškinėlių, reklamų visur tiek, kad toli lenkia mūsų krepšinio „Žalgirį“ Kaune.

Anapus Suvos kolonijinio centro – toks pusiau didmiestis, pusiau miestelis, imantis „išmirti“ kokią šeštą vakaro – ir, kad ir kaip būtų sunku patikėti po visų malonių „bula“ ir „vinaka“, pagarsėjęs kaip nesaugus – toks, kur tamsiai net mažiausi atstumai važinėjami taksi… „Tik nepalikite nieko automobilyje“, „Čia priimam tik korteles, nes grynus pinigus vogdavo darbuotojai“ – vietinių perspėjimai skatino neužsiliūliuoti fidžiečių draugiškumu…

Levuka – Laukinių vakarų miestelis Ramiajame vandenyne

Iš tų laikų iki, kai Fidžį valdė britai, Suvoje likę ir nemažai, ir mažai. Senąsias prekybines arkadas vis labiau stelbia šiuolaikiniai daugiaaukščiai. Užtat senojoje Fidžio sostinėje Levukoje dešimtmečiai tarsi įstrigę – ten grįžau gal į dar senesnius laikus…

Bet kol ten patekau, reikėjo pavargti! Nes Levuka – nebe Viti Levu, o gretimoj Ovalau saloje, gi informaciją apie keltus Fidžyje teko rinktis trupinėliais, iš lūpų į lūpas – šitiek kompanijų, plaukiančių, atrodo, atsitiktinėm datom ir kryptim, o gal jau visai bankrutavusių…

Kėliausi 4 valandą rytoj, nes jau 5 valandą iš Suvos turėjo pajudėti autobusas į Natovio uostą, iš ten 7 ryto išplaukti keltas į Levuką. Aišku, Fidžyje viskas vyksta „Fidžio laiku“ – iš patirties, tai reiškia: „gali būti tiksliai pagal grafiką tarsi Japonijoje ar net 5-10 minučių per anksti(!), gali vėluoti keliolika minučių, o gali ir gerą valandą“ – visiems normalu visaip, visi šypsosis, nesiskųs, net nesistebės – ir jokių pranešimų apie pasikeitusį laiką nebus… Tąsyk vėlavome 30 minučių, kartu su manim dideliu keltu plaukė tik 6 keleiviai, o švartavosi jis… konservų fabrike. Paslaugūs darbininkai parodė man kelią išeiti iš to didelio smirdinčio komplekso.

Anapus fabriko – miestelis lyg iš vesternų filmų! Parduotuvės kaip prieš kone šimtmetį, bažnyčia išdužusiais vitražais – bet veikianti. Daugybė apleistų namų, masonų ložė įgriuvusiu stogu, paversta „Taikos parku“. Paminklai, paminklai – ir Fidžio tapimui Britanijos kolonija (1874 m.), ir nepriklausomybei (1970 m.), ir kolonizavimo šimtmečiui (1974 m.) vienas šalia kito. Kolonistų kapinės neįskaitomais vardais ant pavienių likusių antkapių – žemėlapyje tai „Vokiečių kapinės“, nors pavardės angliškos… Tokiuose pietų jūrų užkampiuose „nusėsdavo“ visi: romantikai, verslininkai, iš laivų pamestų gėrybių ieškotojai (tą ir reiškia „beachcomber“). Dabar Levukoje gal 1500-3000 gyventojų, o kadaise vien europiečių ten tiek gyveno, 52 viešbučiai veikė.

Istorijos ten daug: būtent Levukoje bazavosi karalius(?) Cakombau, dėl savo skolų atidavęs Fidžį britams. Bet štai turistų – praktiškai nėra. Vietiniai mane kalbino vienas po kito… Juk net fidžiečiai iš kitur net neatplaukia: „Visi didžiuojamės Levuka – senąja sostine, UNESCO paveldu – bet beveik niekas čia nebuvo“ – šypsojosi kelte atgal sutiktas komandiruotas policininkas – „mes nuobodūs žmonės, keliaujame nebent darbo reikalais ar pas gimines“.

Kodėl fidžieičiai nekeliauja – arba brangu ar pigu Fidžyje?

Nesiliovė stebinti, kad, kiek fidžiečių bekalbinau – nė vienas nebuvo lankęs net artimiausių kitų salynų. Bet gal ir nekeista, kai pamatai kelionių kainas. Kasdieninių dalykų kainos Fidžyje net maloniai nustebino: restoranai, net brangieji, gerokai pigesni nei Lietuvoje, pigūs ir masažai pajūryje (ypač anapus didžiųjų kompleksų)… Bet su kelioninėm pramogom ir paslaugom – visai kitaip. Skrydis į gretimą Tongą ir atgal (atstumas – kaip Vilnius-Talinas) kainavo tarsi Vilnius-Dubajus-Vilnius, o 3 valandų skrydis į kiek tolimesnį Nauru – beveik kaip iš Vilniaus į Australiją. Ir viešbučiai Fidžyje nepigūs. Nors Fidžis – viena turtingiausių Ramiojo vandenyno šalių, visgi, gerokai skurdesnis už tą pačią Lietuvą; vietiniams keliauti būtų prabanga; jokios pigių skrydžių bendrovės čia nepagimdė tos tradicijos.

Taigi, vietinių Fidžis, ir turistų Fidžis retai susikerta. Kokiame ten River Tubing – plaukime su gelbėjimosi ratais sraunia kalnų upe – kartu plaukė dešimtys žmonių, bet visi užsieniečiai – panašiai kai kuriuose viešbučiuose, restoranuose, skrydžiuose. Dažnas užsieio turistas su malonumu pasilieka „saugiai savo pusėje“. Bet tokioje draugiškoje šalyje būdavo tikrai smagu tą ribą kirsti – ir staiga kokiam tarpmiestiniam autobuse, kelte ar vištienos restorane atsidurti jau vien vietinių apsupty.

Du (ar daugiau) fidžio veidų: fidžiečiai, indai…

Pasaulio žemėlapyje Fidžis atrodo kaip dviejų salų šalis: Viti Levu ir kiek mažesnė Vanua Levu. Bet iš tikro Fidžis turi 330 salų, 110 jų – gyvenamos, tik per mažos gaubliui… Jei vos 13 km nuo Viti Levu nutolusi Ovalau tokia „Dievo pamiršta“, jau įsivaizduoju, koks „ilgai lauktas svečias“ jaustumeis tolimesnėse salose, salelėse, salynuose… Aišku ir vargo daug išsiaiškinti, kaip ten patekti, kur apsistoti.

Bet norint tų atradimų net plaukti niekur nereikia! Pačioje Viti Levu saloje „įsisavintos“ tik pakrantės, palei Karaliaus (šiaurėje) ir Karalienės (pietuose) kelius. Salos gilumoje nė keliai neasfaltuoti. Buvome kaime, kuris pasiekiamas tik laivu, kur nėra ryšio, o vaikai grįžta tik savaitgaliais, nes darbo savaitei išplukdomi į internatinę mokyklą ta pačia sraunia gelsva upe, kuria paskui plaukėme su gelbėjimosi ratais.

Atvykdamas į tradicinius Fidžio kaimus privalai atnešti dovanų (už vizitą tinka kava, bet rimčiausiais reikalais dovanojamas banginio dantis – tabua), eidamas per juos – nusiimti kepurę ar skrybėlę, juodus akinius.

Bet kultūrinių atradimų gausu ir Fidžio miestuose! Fidžiečiai – vadinami iTaukei (reikšmė: „šeimininkai“) sudaro tik 62% valstybės gyventojų. Dar 33% – indai! Juos kolonistai britai atgabeno kaip darbininkus į cukraus plantacijas. Tie vadinamieji girmitijos 5 metus atidirbę gaudavo teisę keliauti namo (o po 10 metų net „nemokamą“ bilietą atgal) – bet daugybė Fidžyje taip ir pasiliko, dar pakvietė daugiau tautiečių – net savitas hindi kalbos dialektas šičia atsirado.

Fidžio miestus – ypač vakaruose – puošia spalvingos hinduistų šventovės, indų restoranai, o, kai keliavome indų šviesų šventės divalio metu – indų namai spindėjo tiek lempučių, kiek niekas mūsuose per Kalėdas neužperka…

Kokie kontrastai! Kas trečias namas spindi spindi kaip svastikom puošta kalėdinė eglute, o likę – visai tamsūs. „Čia tik indai švenčia“ – apie divalį prasitarė ne vienas „šeimininkas“. Susipriešinimas tvyro ore. Kai Fidžis tapo nepriklausomu, indai jame net sudarė gyventojų daugumą. Fidžiečiai bijojo, kad indai tiesiog demokratiškai atims jų šalį išrinkdami savus (panašiai, kaip kokie latviai ar estai po 1990 m. būgštavo dėl rusų) – tad visokiais būdais „tvirtinosi“ savo poziciją. Ribojo žemės pardavimus, nustatinėjo kvotas parlamento rinkimuose. Kai indus išrinkdavo į aukščiausią valdžią, sekdavo fidžiečių perversmas… Bet laikai pasikeitė: fidžiečiai ligi šiol turi didžiules šeimas (keturi vaikai – norma), o štai indai – tik po vieną-du vaikus. Be to, praradę viltį tapti šalies „bendrasavininkiais“, daug indų emigravo. Nuo 52% jų sumažėjo iki 33%, o tarp vaikų indų jau tik 20%.

Man įstrigo ilgai Fidžyje dirbusios užsienietės pastebėjimas, kad fidžiečiai ir indai – tarsi du šalies veidai ir, be vieno jų, Fidžio negalėtume pažinti. Nes indai atnešė savo verslumą, darbštumą: jie valdo prekybą, be jų kažin ar Fidžis turėtų tokį numylėtą turizmo sektorių. O fidžiečių koziris – bendruomeniškumas, pagalba vienas kitam nesitikint atlygio – kas negali nežavėti! Kai tik kuris nors pradas (komercijos ar bendruomeniškumo) „uždominuoja“, pasak pašnekovės, tuoj kyla nepasitenkinimas, protestai, revoliucija, ir štai vėl Fidžis grįžta balansuoti tarp savųjų jin ir jan.

Kai Fidžis – dvitautis – beveik visi vieši užrašai šalyje – angliški. Senoji kolonistų kalba po nepriklausomybės pasilikta iš reikalo: juk fidžiečiai nemokėjo hindi, o indai – fidžietiškai, užtat angliškai Britanija išmokė visus… Labiausiai iš to išlošė turizmas: Fidžyje lengvai supranti visas rodykles, reklamas, meniu, susišneki ir su jaunu išsilaviniusiu miestiečiu, ir senyvu kaimiečiu iš palaikės bure (trobos).

Laimė, fidžiečių kalba nenyksta: net kalbėdami su atvykėliais angliškai, fidžiečiai ja sveikinasi (bula), dėkoja (vinaka), net Fidžio avialinijų lėktuvų ekranuose mokoma paprastų frazių. Niekas po kelionės nelieka neprabilęs bent truputį fidžietiškai! Fidžiečiai didžiuojasi savo šalim: šitiek vėliavų ant palmių, šitiek tautinių žydrų marškinėlių per nepriklausomybės dieną…

Fidžis – multikultūrinis, bet visiškai kitaip, nei Vakarų miestai… Jis labai religingas, bet tų religijų čia ne viena ir ne dešimt… Daugybė mažų kuklių bažnytėlių, šventyklėlių, mečetėlių.

Kiekvienam svarbu ne tik pasimelsti, bet ir pabrėžti savąjį tikėjimą. Štai vieni tarpmiestiniai autobusai dekoruoti krikščionišku „Pažink Kristų dar iki su juo susitiksi“, štai kiti – sikhišku „Vaheguru“… Vienos religijos atėjo kartu su indais: hinduizmas, sikhizmas, islamas. Kitom religijom persisėmė fidžiečiai: įvairios krikščionybės formos „užvežtos“ ir tebevežamos misionierių (nuo senųjų metodistų iki mormonų). Bet kažkiek prasismelkia ir senoji pagonybė, nors laikai, kai fidžiečiai valgydavo kitus žmones, liko toli praeityje. Kone kiekvieną mėnesį kažkam – svarbiausios šventės, indams metų viršūnė – divalis, fidžiečiams – Kalėdos…

Gaila buvo išskristi iš Fidžio. Kiekvieną kartą, kai maloniai užkalbindavo paslaugūs fidžiečiai, kai pigiai pavalgydavau gerame restorane ar plaukdavau stebėdamas tropines saleles ir žydrus koralinius vandenis, nejučia kildavo mintis: „Kodėl gi pas mus apie Fidžį taip mažai kalbama, rašoma?“. Bet tada žvilgteli į žemėlapį ir viską supranti… Nuo Lietuvos iki Fidžio – 15200 km (maksimalus apskritai įmanomas nuotolis žemėje – 20000).

Matyt, europiečiams Fidžis – ir jokia Okeanijos sala – niekad netaps eilinių atostogų kryptimi. Bet bent kartą gyvenime aplankyti Okeaniją labai verta. O, jei jau lankysi, į kurias salas beskrisi, beveik garantuotai pakeliui galėsi atsidurti ir Fidžyje. Svarbu pasilikti jam laiko.