Pasaulio virtuvės

Savo kelionėse visuomet stengiuosi išragauti vietines virtuves.

Koncentruojuosi į tai, ką kasdien valgo kiekvienos šalies žmonės, su kokiais patiekalais neišvengiamai susidurs kiekvienas turistas nuėjęs į tos šalies restoraną. Taip pat aprašau valgymo tradicijas, būdus, maisto patiekimą (kada ir kiek valgoma? Kokiais įrankiais? Kokie restoranų tipai? Kas svarbiausia toje virtuvėje?).

Prastebėjau, kad kitur šią informaciją rasti sunku. “Straipsniai apie užsienio virtuves” dažnai pilni “įdomesnių”, retų arba “vakariečio skoniui pritaikytų” patiekalų, kuriuos iš tikro toje šalyje sunku rasti ir net ne visi vietiniai juos žino. Arba jų autoriai koncentruojasi ne į tai, ką ir kaip galėtum ir turėtum paragauti kelionėse, o į receptus ir gaminimąsi pačiam (tačiau neturėdamas patirties pats vis tiek nepasigaminsi autentiškai…).

Todėl apie kiekvieną įdomesnę užsienio virtuvę parašau po straipsnį. Tame straipsnyje ir trumpai aprašau svarbiausius tos virtuvės patiekalus, ir bendrai tai tos šalies valgymo kultūrą, kurios pasaulyje tikrai smarkiai skiriasi.

Tais straipsniais naudojuosi ir pats – kai, po kažkiek metų pertraukos, vėl keliauju į tą pačią šalį ir noriu prisiminti, ką ten valgyti verčiausia. Paragavęs papildomų patiekalų, straipsnius nuolat pildau.

Visi mano straipsniai apie pasaulio šalių virtuves (sąrašas nuolat pildosi naujais):

---

Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves

* Arabų virtuvė
* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Brazilų virtuvė
* Filipinų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* JAV virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Maldyvų virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Tuniso virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

Kaip paragauti užsienio virtuvių?

Keliaujate ir nežinote “nuo ko pradėti” norint išragauti vietos virtuvę? Aš vadovaujuosi šiais principais:

1.Turėkite sąrašą patiekalų, kuriuos norite paragauti. Tą sąrašą galite susidaryti ir pagal mano straipsnius.

2.Atėję į restoraną žiūrėkite, kurie patiekalai iš to sąrašo yra meniu. Tikrai ne visi patiekalai bus kiekviename restorane, todėl ir verta turėti ilgesnį sąrašą ir „išbraukinėti“ paragavus, o ne, pavyzdžiui, tą dieną visur ieškoti vieno konkretaus patiekalo.

3.Nors patiekalus, kuriuos aprašau aš, rasti paprastai nesunku, nes stengiuosi rašyti apie patiekalus, kuriuos tikrai dažnai valgo vietiniai, kai kurie užsienio virtuvių aprašai labiau koncentruojasi į patiekalus, kuriuos tose šalyse rasti sunkiau – nes tie patiekalai arba garsesni užsienyje (pvz. daugybės patiekalų, parduodamų kinų restoranuose užsienyje, pačioje Kinijoje nerasi), arba itin egzotiški ir vietiniams (kokio nors mažo regiono virtuvė ir pan.). Tikrai nėra taip, kad visus patiekalus pavyksta rasti ir man (arba pavyktų, bet tai užtruktų per daug laiko nes, pvz. tiekiama tik keliuose šalies restoranuose) – tačiau tų patiekalų, kur nerandu, ir neaprašau savo straipsniuose.

4.Geriausia autentiškos vietos virtuvės ragauti tokiuose restoranuose, į kuriuos eina vietiniai „kasdien“. Paprastai tai nebrangūs restoranai. Brangiuose restoranuose dažnai būna visokios „virtuvės interpretacijos“, skirtingų šalių virtuvių „apjungimas“ – tai jau labiau kulinarijos menas, bet ne vietinės tradicijos.

5.Jei norite paragauti autentiškos virtuvės tos šalies, į kurią nekeliausite, tai įmanoma restoranuose, kurie įsikūrę tos šalies emigrantų rajonuose ir aptarnauja daugiausiai tuos emigrantus (pažiūrėkite, kas kiti klientai). Jei restoranas „dirba“ vietiniams, tai virtuvė ar (ypač) tradicijos dažnai būna kažkiek „modifikuotos“. Tarkime, korėjiečių restoranai JAV ar Australijos korėjiečių rajonuose būna labai autentiški, patiekiami kaip ir Korėjoje, o kokiam Kazachstane jau gaudavau patiekalus be įprastų užkandžių bančanų ir pan.

6.Vietinių požiūris į savo virtuvę paprastai priklauso ir nuo šalies turtingumo. „Ekonominiame pirmajame pasaulyje“ (turtingiausiose šalyse) vietos virtuvė paprastai gerbiama, bus lengva gauti rekomendacijų ir bus tiek pigesnių, tiek brangesnių vietos virtuvės restoranų. „Antrasis pasaulis“, tuo tarpu, dažnai negerbia visko, kas „sava“, kokybiškos prekės (taigi, ir patiekalai) jiems – užsieniniai; ten brangesni ar turistams rekomenduojami restoranai būna „užsieniniai“ (picos, burgeriai, spagečiai ar dar kas), turtingesni vietiniai irgi dažniausiai valgo juose. „Trečiasis pasaulis“, tuo tarpu, išvis nelabai žino užsienio virtuvių, ypač anapus didmiesčių – tad valgo tik savąją (ir kai kuriuos kaimyninių virtuvių patiekalus, kurie jau tapo vietos virtuvės dalimi).

7.Rekomendacijų vietos virtuvės restoranams galima rasti „Lonely Planet“ ir pan. kelionių vadovų knygose, taip pat pasiklausti vietinių, ypač dirbančių su turistais (gidų, AirBnB savininkų ir pan.) – bet turėkite omenyje aukštesnį punktą. Kartais gali vertėti kliautis keliais šaltiniais.

8.Kai kuriose šalyse restoranai būna specializuoti, tiekia tik tam tikrus patiekalus, tam tikrą vietos virtuvės dalį (pvz. tik žuvį, tik blynus ar pan.). Dar kitur tam tikri patiekalai valgomi tik ryte, tik vakare, tik tam tikru sezonu ar pan. (ir restoranuose tiekiami atitinkamai). Paprastai tai stengiuosi paminėti straipsniuose. Tad „geras vietinis restoranas“ nebūtinai reiškia, kad ten bus viskas.

9.Kai kurie žmonės prisibijo ragauti vietinius patiekalus nes „gal nepriims skrandis“, bet tai visai nesusiję su virtuve. Taip, būna, kad kai kuriose šalyse daugiau problemų su skrandžiu, tačiau tai lemia ne patiekalai, o žemesnis higienos lygis tose šalyse, dažnesnis pasenusių produktų naudojimas ir pan. Tokiose šalyse esu ir turėjęs problemų su skrandžiu ir po tarptautinių tinklų patiekalų, ir neturėjęs po vietinių. Higienos lygį kažkiek gali pamatyti (na, jei pardavinėja gatvėje, nėra kur plauti rankų – jis garantuotai žemesnis nesvarbu, ar parduoda savą virtuvę, ar kokius tarptautinius hot dogus). Bet, aišku, matai ne visada (pvz. kaip atrodo restorano virtuvė) ir šalyse, kur aukšta higiena neįprasta, net ir didelės restorano kainos, užsienio virtuvė ar tarptautinis vardas nieko negarantuoja.

10.Tačiau, aišku, neprivalote ragauti to, ko nemėgstate iš principo (pvz. yra ingredientų, kurių nevalgote). Keliaujate dėl smagumo, tad savo „vietinių patiekalų“ sąraše galite iš karto pasilikti tuos, kurie „skamba skaniai“.

11.Taip pat, vietos virtuvė neapsiriboja vietiniais restoranais ar „amžių tradicijomis“. Šalyje gali būti ir savi gėrimai, populiarūs kitur nežinomi saldainiai parduotuvės, bandelių paruošimo būdai kepyklose, savos valgymo tradicijos (kada, kaip, ką) ar net papildomi tik toje šalyje siūlomi patiekalai pasauliniuose greito maisto tinkluose. Stengiuosi aprašyti viską.

---

Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves

* Arabų virtuvė
* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Brazilų virtuvė
* Filipinų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* JAV virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Maldyvų virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Tuniso virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

Komentarai

Japonijoje gyvenama kitaip. Ir virtuvė ten visai kitokia. Skiriasi ne tik pavieniai patiekalai.

Visai kitokios valgymo tradicijos, restoranų tipai, kurių nėra kitur. Skiriasi ir technologijos: daug dalykų, išpopuliarėjusių Japonijoje, kitur visai neišplito – ir atvirkščiai.

Praleidęs Japonijoje daugiau nei tris mėnesius, viską sudėjau į vieną straipsnį.

Japonijos restoranai – kuo jie kitokie?

Pirmas dalykas, krentantis į akis japonų restoranuose – kiek visko automatizuota. Prie įėjimo ekranas, kur pasirenki norimą maistą, tuomet ta informacija arba nusiunčiama virėjui automatiškai, arba išspausdinamas čekis, kurį įteiki virėjui. Užsieniečiams tokios sistemos pliusas – nemažai kur gali pasirinkti anglų k., net kur niekas anglų k. nemoka. Bet čia irgi viskas sukurta dėl greičio, patogumo – virėjui daug mažiau užima laiko. Susimokama paprastai irgi ne padavėjui, o išeinant, dažnai metant pinigus į specialų automatą. Yra ir kitokių užsakymo sistemų – pvz. skanuoji QR kodą telefonu ir suvedi skaičius iš meniu į atsidariusią svetainę ir t.t. – dažnai restoranuose rasi instrukcijas „kaip užsisakyti“. Automatizacijos gausu ir kitur: nuo eilių prie staliuko su spausdinamais talonais tarsi kokiam banko skyriuje iki maistą atvežančių konvejerių ar robotų (tik mažumoj restoranų – bet daugiau, nei bet kur kitur pasauly).

Antras dalykas, ypač naudingas turistams – „plastmasiniai meniu“, kur lauke prie restorano išdėliojami plastmasiniai ten patiekiamų patiekalų muliažai – gali suprasti, kas siūloma, ir visai nemokėdamas kalbos. Tų muliažų kūrimas tarsi atskiras menas – Tokijo Kapabašio rajone pilna jų parduotuvių. Tiesa, kiekvieną kartą grįžęs į Japoniją, plastmasinių patiekalų randu vis mažiau – juos keičia nuotraukos užsakymo sistemų LED ekranuose.

Trečias dalykas, būdingas Japonijos restoranams – vietos stoka. Staliukai mažesni nei Europoje (kartais atrodo it skirti vaikams), sustatyti tankiau (kartais tenka nepažįstamiems dalintis stalu). Daug restoranų yra ir vietos prie baro, dažnai puslankiu – įprasta, kad ten sėdi vieni atėję klientai. Tai – ne tik dėl vietos stokos, bet ir dėl patogumo – nes virėjui (dažnai atskirų padavėjų nebūna) patogu iš karto paduoti maistą kuo daugiau klientų. Nemandagu sėdėti ilgiau, nei trunka pavalgyti: kai vieta šitokia brangi, „ateidamas į restoraną paplepėti“ atimi iš restoranų šeimininkų galimą uždarbį, gal kažkas laukia eilėje.

Ketvirtas dalykas – savotiškos užuolaidos iki pusės prie durų. Jos žymi, kad restoranas atidarytas.

Penktas dalykas – vietos sėdėti ant grindų (ar ant kėdžių be kojų prie stalo trumpom kojom). Tiesa, dabar Japonijoje daugiau įprastų kėdžių ir stalų ir tradicinio sėdėjimo ant grindų daugelyje restoranų iš viso nėra, o jei yra, jis paprastai yra pasirenkamasis (t.y. yra galimybė ir sėdėti ant įprastų kėdžių), išskyrus kai kurias tradicines vietas (pvz. tik ant žemės buvo galima sėdėti kai nakvojome šventykloje).

Daug restoranų išdėstyti per kelis aukštus – pvz. pirmame aukšte sodinami pavieniai klientai, o antrame – staliukai didesnėms grupelėms. Gali būti atskirų privačių erdvių, kur žmonės susitinka, nes Japonijoje neįprasta kviesti svečius į gana ankštus namus. Didmiesčiuose neįtikėtinai daug restoranų apskritai įsikūrę, tarkime, 3-iame, 4-ame, 5-ame, net 10-ame aukšte, tarsi būtų kokie butai – tiesiog eini į laiptinę (dažniausiai – liftą), kyli į reikiamą aukštą ir ten randi restoraną, apie kurį sužinojai iš švytinčių reklamų, pakabintų pastato išorėje ir nurodančių aukšto numerį.

Daug Japonijos restoranų specializuojasi konkrečiuose patiekaluose, ar bent jau jų grupėse. Net „Google Maps“, tarkime, yra atskiras ženklas, žymintis rameno restoranus… Vienų restoranų „arkliukas“ – sušiai, kitų – ramenai, trečių – giudonai, ketvirtų – okonomijakiai, penktų – unguriai (unagi) ir t.t. Nors būna atvejų, kad meniu – vos keli įrašai, dažnai „vieno tipo patiekalai“ reiškia, kad tų patiekalų – dešimtys, nes to paties tipo patiekalai ruošiami su įvairiausiais ingredientais.

Tradiciškiausias Japonijos restoranų tipas izakajos. Tai – tarsi barai, bet irgi su savom tradicijom. Tarkime, ten privalomai atenšamas nedidelis valgis otoši, už kurį privaloma susimokėti (tai tarsi staliuko mokestis). Izakajose patiekalai užsakomi bendrai visai grupei.

Modernus, bet labai japoniškas restoranų tipas – teminės kavinės, pavyzdžiui, tarnaičių kavinės (Maid Cafe). Ten atsidūrėme lyg kitame pasaulyje: tarnaitės davė mums naujus vardus, kiekvieną kartą, kai kuriam svečiui atnešdavo patiekalą, reikėjo visiems kartu skanduoti “Moe Moe Kyun” (ir kartais sakydavo visokius “Miau miau, au au” atitikmenis). Ir ne, tai ne vaikų kavinė – ten lankosi suaugę, yra nuolaidos pensininkams, ir tokių kavinių – ištisi tinklai… Tiesa, ne visos teminės kavinės iš tikro yra kavinės – pvz. daug egzotiškesnių gyvūnų kavinių (tarkime, kiaulių kavinės) iš tikro labiau kaip minizoosodai: gali gyvūnus glostyti, bet prie jų nevalgoma (priešingai kačių kavinėms).

Tam tikros etiketo normos galioja visuose Japonijos restoranuose:
*Įprasta po savęs susitvarkyti staliuką, nepalikti apšnerkšto.
*Arbatpinigiai niekada nepaliekami.
*Niekas nesipila gėrimo sau – jei ateini keliese, tai reikia įpilti tiems, su kuriais geri.

Sušiai Japonijoje – kitokie

Sušiai anapus Japonijos, būtent jie yra pirma asociacija išgirdus „japonų virtuvė“. Tai – žuvis (ar kokia kita „jūros gėrybė“, kaip krabas ar krevetė) su ryžiais.

Tiesa, sušiai, populiarūs Vakaruose – Kalifornijos, Filadelfijos ir pan. – kaip jau galite suprasti iš pavadinimų, išrasti ne Japonijoje ir Japonijoje mažai žinomi. Japonijoje sušiai rečiau turi papildomų ingredientų, padažų – dažniausiai būna tik žuvis ir ryžiai, kartais – dumblis ar dar koks ingredientas.

Pagal formą ir ingredientų santykį, sušiai skirstomi į:

Maki – žuvis, įvyniota į ryžius, o šie apvynioti dumbliu.

Nigiri – ryžių „paplotėlis“ su žuvies gabalu ant viršaus.

Gunkanmaki – ryžiai, susukti į dumblį, kaip maki – tačiau žuvis yra ne tarp ryžių, o ant viršaus.

Temaki – į dumblio kūgį sudėta žuvis ir ryžiai (atrodo panašiai kaip tarsi būtų mažas ledų vaflis, tik vietoje vaflio – dumblis).

Inari – tofu su ryžiais viduje.

Visur, kur rašau „žuvis“, gali būti ir kita jūros gėrybė – krabas, ikrai, krevetė… Nors Vakaruose sušiai būna beveik vien iš žuvies / jūros gėrybių ir ryžių, Japonijoje rasi ir sušių be žuvies ar jūros gėrybių, nors tokių mažuma. Jų rūšys tokios pat, kaip sušių su žuvimi, tik žuvis pakeista kažkuo kitu. Pavyzdžiui, nigiris su antiena arba maki su kukurūzais.

Suši konvejeriai, restoranų robotai ir brangiausias žmogiškas prisilietimas

Japonijoje itin mėgiami automatiniai suši, kur suši važiuoja ant konvejerio pro visus stalelius ir klientai gali pasiimti ką nori, o kaina apskaičiuojama pagal lėkšteles, kurias grąžini į specialią angą. Jei kažko „ant konvejerio“ trūksta, gali užsakyti papildomai – tada atvažiuos, tarkime, specialiu greitesniu užsakymų konvejeriu.

Geriausia vieta išmėginti automatinį sušį – tokių sušių milžiniškas tinklas Kure Suši ar jo konkurentas Suširo.

Vis dažniau robotai aptarnauja ir ne tik sušių restoranuose – privažiuoja, atveža patiekalus, pvz. „Bikuri Donkey“ maltos mėsos kepsnių restoranų tinkle.

Tiesa, jei Vakaruose visokie konvejeriai ar robotai dažnai suvokiami kaip kažkoks supermodernumo dalykas, už kurį papildomai susimoki, tai Japonijoje atvirkščiai – tokie restoranai, kur nėra žmogaus prisilietimo, yra pigesnis „greitas maistas“, o brangiausios sušinės tos, kur šefai patys rytais superka ingredientus žuvų turguje ir aptarnauja ir gal net nėra meniu, o patiekalai kasdien skiriasi šefo pasirinkimu „kas geriausia“ (gali būti keli variantai: „pigesnis“, „vidutinis“, „brangesnis“, kurie skirsis ingredientų kaina, o ne dydžiu). Kaina irgi gali būti nenustatyta, priklausanti nuo tos dienos žuvies žaliavų kainų aukcione – bet jei kitose šalyse tai būtų neišvengiamas kelias į apgavystes, tai Japonijoje paprastai to nebūna, tačiau, aišku, kainos pasiklausti verta, nes Japonijoje jos labai varijuoja: įprastai maistas restoranuose pigesnis, nei Lietuvoje, tačiau yra tokių brangių vietų, kurios ir Europą „nukerta“, ir žmogui iš šalies gali būti sunku suprasti iš išorės, vieta brangi ar pigi, nes akcentai – kitur, nei pas mus.

Būna, kad net tas pats produktas tame pat restorane parduodamas dviem skirtingom kainom pagal ingredientų kokybę, pvz. „nigiris su tunu“ arba „nigiris su aukštos kokybės tunu“. Kaina gali skirtis ir dvigubai ar daugiau, nes skirtingai kainavo nupirkti žuvis.

Greito maisto restoranai (giudonų, ramenų tinklai) dažnai dirba net ir visą parą (ar su trumpa pertrauka, pvz. tarp 3 ir 4 valandos nakties), bet brangiųjų restoranų darbo laikas gali būti daug labiau ribotas, ten jau klientas turi prisitaikyti, kad patektų (pvz. dirba tik vakarais ir ne visom dienom; dirba tik apie pietus ir apie vakarienę), gali susidaryti eilės, reikėti rezervacijų.

Bento dėžutės ir rinkiniai

Japonijoje įprasta patiekti maistą dėžutėse (medinėse, plastmasinėse…), kurių skyreliuose rasi viską – mėsos, ryžių, marinuotų garnyrų, gal sašimio ar dar ką. Yra ištisi restoranai, besispecializuojantys maisto rinkiniuose, bento rasi ir kituose restoranuose, bento perkami konbiniuose (kur jie pašildomi mikrobangėse).

Net jei maistas patiekiamas ne tiesiogiai dėžutėje, o induose, jie gali būti sudėti į dėžutę, o indų formos specialiai tokios, kad dėrėtų tarpusavy kaip kompozicija.

Atskira gili bento tradicija – ekiben arba „stočių bento“ , kurie perkami traukinių stotyse ir valgomi traukinuose (tiesa, galima valgyti tik ribotų stotelių ekspresuose ar greituosiuose šinkansensuose, jokiu būdu ne vietinės reikšmės traukiniuose!) jie brangesni, o dėžutės dažnai gražiai apipavidalintos to krašto vaizdais. Yra, kas specialiai išlipa stotyse, kurios garsėja tam tikrais ekibenais…

Konbiniai ir jų patiekalai

Alternatyva restoranams Japonijoje – konbiniai (žodis kilo nuo angliško „convenience“ japoniško perrašymo). Tai – dideli parduotuvių tinklai – 7-11, Daily Yamazaki, FamilyMart, Lawson – kurie labai panašūs vienas į kitą. Visos parduotuvės nedidelės Lietuvos standartais, bet į jų mažas lentynas sugrūdama ne tik maistas ar ūkinės prekės (visko po truputį), bet ir valgyti paruošti produktai. Čia pat juos gali pašildyti mikrobangų krosnelėje, o gausybę užpilamų ramenų – užsipilti iš arbatinuko. Pažįstu ne vien ąžmogų, kurį konbinių patiekalai Japonijoje dar labiau sužavėjo, nei restoranų – galbūt todėl, kad iš jų tikėjosi mažiau.

Tipinis maistas konbiniuose:

Užpilami makaronai (ramenai), įvairių skonių. Užpilami karštu vandeniu.

Onigiri – „trikampiai sušiai“ (nebūtinai su žuvimi), kur ryžiai susukti į dumblį, o ryžių viduje – pagrindinis ingredientas (pvz. tunas).

Šalti sumuštiniai – paprastai trikampiai ir su įvairiais ingredientais, ypač populiarūs su kiaušiniais.

Bento – „dėžutės“, suskirstytos į skirtingas zonas su skirtingais produktais, pvz. vienur ryžiai, kitur tonkatsu ir pan.

Karage – traški vištiena.

Tiesa, valgymo iš konbinių minusas – rasti kur valgyti… Priešingai, tarkim, Pietų Korėjai, Japonijos konbiniuose retai rasi staliukus – priešingai, daug kur užrašai skelbia „Valgyti parduotuvėje draudžiama“. Tuo tarpu japonų kultūroje negalima valgyti ar gerti einant (turistinėse zonose net iškabinėtų pranešimų mačiau: „Don‘t eat or drink while walking“ – japonams toks elgesys atrodo toks barbariškas, kaip mums spjaudyti gatvėse). Taip pat negalima valgyti ir gerti ir viešajam transporte (išskyrus tolimus ekspresinius traukinius, kur valgoma ekiben). Suoliukai lauke nebūtinai būna greta konbinio. Kartais japonai valgo stovėdami prie konbinio, bet tai nepatogu – o stovėti judriame šaligatvyje taip pat nemandagu, kartą policija netgi paprašė pasitraukti į mažiau judrią šoninę gatvę.

Kitos Japonijos patiekalų rūšys

Ramenai – japoniški makaronai sriuboje. Šaukštai nenaudojami: ramenai valgomi pagaliukais, o sriuba išgeriama tiesiai iš indo. Populiariausias ramenų tinklas – „Ichiran“, bet kelis kartus, kuriuos bandėme ten patekti – buvo valandinės eilės.

Giudonas – indas, kurio didžiąją dalį sudaro ryžiai, o pačioje viršuje – papildomas „pagrindinis ingredientas“, pvz. jautiena ar kiauliena. Yra specializuoti giudono restoranai, ištisi jų tinklai – kaip „Yoshinoya“, „Matsuya“, „Sukiya“; kai kurių jų restoranų Japonijoje yra tiek, kad jie – vieni didžiausių pasaulio restoranų tinklų, nusileidžiantys tik Vakarų greito maisto tinklams. Giudono restoranuose pasirenki papildomą giudono ingredientą, o taip pat dydį. Giudonas Japonijoje užima panašią vietą, kaip burgeriai Vakaruose – greitas maistas. Giudono restoranuose dažnai daug „salarimenų“, atėjusių greitai pavalgyti iš darbo.

Okonomijaki vadinami ir japoniškais blynais, ir japoniška pica – jie kepami kaip blynai, restoranuose – ant karšto ploto, kuris yra kiekviename stale, tiesiai klientams prieš akis. Tačiau, tarsi į picą, ten įeina visokie ingredientai, okonomijakių restoranuose gali išsirinkti įvairiausių – ir vietinių, ir ne tik (pvz. valgiau su kiauliena ir kimči). Panašiai kaip sūris, padas ar kečupas picoje, yra ingredientų, kurie iš esmės visuomet – kaip kopūstai ar imbieras, suteikiantis tokį netipinį skonį. Tačiau ar skanus bus okonomijakis daug priklauso nuo pagrindinio ingrediento, kaip ir picos atveju.

Tonkatsu – mėsos kotletai.

Japoniški kariai – padažas, kuriame gali plaukioti kiti ingredientai, o greta – ryžiai. Dažnas ingredientas – Tonkatsu kotletas. Populiarūs japoniškų karių tinklas – „CoCo Ichibanya“. Japoniški kariai – vienas iš retų japoniškų patiekalų, kuris gali būti patiektas ir labai aštriai. Aštrumą pasirenki. Nors šiaip aštriai valgyti mėgstu, bet 2 aštrumo lygio iš 10 „CoCo Ichibanya“ man pilnai pakanka, o kai pirmą kartą lankydamasis tame restorane užsakiau 5-ą aštrumo lygį (na, galvoju, „bus per vidurį“) jau vos galėjau suvalgyti…

Tempura. Traškioje tešloje pamirkytos ir aliejuje skrudintos daržovės ar jūros gėrybės.

Udon – storesni makaronai, nei ramenai.

Jakitori mėsos ant iešmelių. Garsiausias tinklas – Torikizoku Yakitori.

Kaiseki – aukštoji Japonijos virtuvė

Japonijoje daugiau „Michelin“ žvaižgutėmis įvertintų restoranų, nei bet kurioje kitoje šalyje, o nemažai uždirbantys – bet laiko, tarkime, atostogoms beveik visiškai neturintys – japonai mėgsta leisti pinigus brangiems maistams.

„Kaiseki“ patiekimas ne mažiau svarbus, nei pats maistas – patiekalų išdėstymas yra tarsi meno kūrinys, atspindintis metų laikus, prieš valgant reikia tuo pasigėrėti. Iš tiesų, to yra visur japonų virtuvėje – netgi konbinių bento – bet kaiseki tai yra aukščiausiame lygyje.

Nors rasi daug kaiseki restoranų, vienos geriausių vietų paragauti kaiseki… viešbučiai. Tiksliau, tradiciniai japonų viešbučiai riokanai. Japonai į šiuos viešbučius žiūri ne kaip į vietą apsistoti, o kaip į ištisą patirtį, į kurią įeina ne tik kambarys su čiužiniu vietoje vakarietiškos lovos ar maudynės karštame onseno vandenyje, bet ir kaiseki vakarienė ir pusryčiai. Daugelyje riokanų negali apsistoti „be vakarienės ir pusryčių“, o kur tokia galimybė siūloma – „tik nakvynės“ kainos gali būti perpus ir daugiau mažesnės. Riokanai japonams, galima sakyti, yra ne tiek „nakvynė su vakariene ir pusryčiais“, kiek „vakarienė ir pusryčiai su nakvyne“…

Riokanuose maistas gali būti atnešamas į kambarį (ten valgoma ant žemės, staliukas su trumpom kojom, žiemą su šildikliu po juo), gali būti valgoma ir bendroje salėje ar atskirtose jos zonose. Meniu nėra – pagal sezoną viską parenka šefas, bet galima prieš apsistojant parašyti, ko nevalgai (nors Japonijoje turėti per daug reikalavimų maistui nėra mandagu). Labai svarbu ateiti laiku: valgymui numatyti konkretūs laikai ar labai trumpas laiko rėžis (pvz. gali rinktis 18 arba 18:30 val. vakarienę); ne riokanas taikosi prie klientų, o klientai renkasi riokaną, kuris atitinka jų poreikius.

Užsienio ir regioninės virtuvės Japonijoje

Japonijoje viskas savita, net užsienio virtuvės. Yra ištisi „užsienio virtuvių“ tinklai, tik iš dalies panašūs į tai, kas iš tikro valgoma tose šalyse…

Man patinka „Saizeriya“ tinklas – „italų virtuvė“, nors nė viena picos rūšis ten tiesiogiai nesutampa su itališkomis (nebent „Margarita“), be picų ir spagečių rasi ir doriją – unikalus patiekalas, kuris atrodo kaip risoto, užkeptas lazanja.

„Bikkuri donkey“ tinklas siūlo „burgerių mėsą“ (maltos mėsos paplotėlius) be pačių burgerių (be duonos) – kartu su ryžiais ir salotomis (tiesa, bulvytes galima užsakyti atskirai).

Okinavoje, kurią ilgai po Antrojo pasaulinio karo buvo okupavę amerikiečiai, savotišku nacionaliniu patiekalu tapo Tako ryžiai (Taco rice): meksikietiško tako įdaras, sudėtas ne į kokį buritą ar kesadilją, bet išpiltas ant japoniškų ryžių (kartais dar papildomas ir sojos padažu, sake). Šiaip Okinavoje pagrindinis maistas – kiauliena, ir valgoma viskas, pvz. ausys.

Japoniški saldumynai

Japoniški saldumynai vagašiai – gražiai atrodantys įvairiaspalviai ir įvairių formų gabaliukai, dažnai patiekiami su arbata.

Japonijos gėrimai

Japonijoje – tikra gėrimų gausybė! Net begalėje automatų, kurie yra visur visur (kartais, atrodo, net vidury lauko) gali įsigyti ne tik kokius standartinius mineralinius ar „Coca Cola“ – tiesą pasakius, pilna automatų kur tų standartinių pasiūlymų nėra išvis, bet vis tiek yra keliasdešimt skirtingų gėrimų…

Kai kurie prekių ženklai stiprūs tik Japonijoje ar Japonijoje ir kai kuriose kitose šalyse kaip Aquarius ar Pocari Sweat rehidracijos gėrimai (pirmasis man skanus, antrasis – keisto skonio).

Net garsiausi pasaulyje prekių ženklai Japonijos rinkai tiekia gėrimus, kurių kitur nėra – kaip Coca Cola Plus, oficialiai Japonijoje pripažinta sveiku maisto papildu (neva ne tik yra be cukraus, bet ir stabdo cukraus įsisavinimą), keistų skonių „Fanta“ ir t.t.

Daugelyje vietų kartu su maistu nemokamai pateikiamas arba vanduo, arba genmaiča – žalia ryžių arbata, kurios japonai, išvykę svetur, sako ilgisi panašiai, kaip lietuviai juodos duonos.

Pasaulinio garso arbatos gėrimo ceremonijos, tuo tarpu, ilgos ir nėra skirtos tiesiog atsigerti: tai ištisas ritualas su tradicijomis, apie ką kada pagalvoti, kaip sėdėti (bent iš pradžių – seizos poza ant grindų ant sulenktų kojų), puodelio pasukimais ir pan. Įdomu tame sudalyvauti, bet neįsivaizduoju, kad tai taptų kasdienio gyvenimo dalimi.

„Stereotipinis“ alkoholinis gėrimas – sakė, turinti net religinę reikšmę japonų sintoizmo tikėjime, bet taip pat yra ir šoču, išpopuliarėjo ir viskis, alus.

Tiesa, Japonijos restoranuose gėrimų pasirinkimas dažnai ribotas. Nėra, kaip Vakaruose, kad visur gausi tuos pačius gėrimus (pvz. vandenį, kolą, sultis, alų) – vienuose restoranuose gali būti vieni, kituose – kiti gėrimai.

Japonijoje neišplitusi „kavos kavinių“ kultūra, jų – mažai.

---

Visi mano kelionių vadovai po Japoniją

1. Japonija. Moderni! Amžina… - įžanga apie Japoniją bei informacija apie Honšiū salą
2. Okinava – Japonijos tropikai
3. Hokaidas – laukinė Japonija
4. Fudzijama – viskas, ką reikia žinoti kopiant

---

Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves

* Arabų virtuvė
* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Brazilų virtuvė
* Filipinų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* JAV virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Maldyvų virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Tuniso virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

Komentuoti

Meksikos virtuvė garsi visame pasaulyje. Tačiau tipiniai “meksikietiški restoranai” patiekia tik mažą dalį tos virtuvės, o ir tai modifikuotą. Pačioje Meksikoje yra gerokai daugiau patiekalų, daugybė kurių neišplitę net meksikietiškos virtuvės restoranuose svetur.

Antochitai (Antojitos)

Tai, kas kitur pasaulyje vadinama „Meksikos virtuve“, paprastai yra vadinamieji „Antochitos“ – Meksikos greitas maistas.

Daugelio šių patiekalų esmė panaši. Kiekvienas jų susideda iš tokių dalių:
*Duona (tortilja) – kuri gali būti arba įprastinė balta kviečių miltų (harina), arba iš kukurūzų miltų. Pačioje Meksikoje dažnesnė (ir tradiciškiausia) iš kukurūzų miltų, o meksikietiškuose restoranuose užsienyje ji retesnė. Man po kukurūzų miltų tortiljos lieka poskonis, kurio nelabai mėgstu, tad paprastai renkuosi įprastinę mums duoną – jei galima rinktis (ne visur galima).
*Įdaras – paprastai sūris, kokia nors mėsa, daržovės (populiarūs avokadai). Kaip taisyklė, meksikietiškuose restoranuose užsienyje į vieną patiekalą dedama daugiau skirtingų įdarų, tuo tarpu Meksikoje gali būti ir tik viena ar dvi įdaro rūšys. Taip pat žr. žemiau „įdarai“.
*Padažas – Meksikoje paprastai padažai atnešami atskirai arba stovi kur restorano šone, kad kiekvienas galėtų pasiimti. Tai gali būti ir „švelni“ gvakamolė iš avokadų, ir labai aštrūs padažai (tokie vyrauja ir jei jau Meksikoje kas aštru, tai tikrai, tikrai aštru!). Paprastai kiekvienas užsideda jų tiek, kiek nori pats.

Skirtingų pavadinimų patiekalai skiriasi vienas nuo kito dydžiu, forma, įdarais, tortiljos ir įdaro santykiu (pvz. ar įdaras įsuktas į tortilją, ar padėtas tarp dviejų tortilijos gabalų).

Kai kurios populiarios antochitų rūšys:

*Takai maži, maždaug telpa į delną. Juos Meksikoje galima užsakyti ir po vieną, ir rinkiniais. Tai populiariausia antochitų rūšis, yra ištisi restoranėliai – takerijos – orientuoti tik į takus. Paprastai vietos prisėsti ten mažai, dažnai sėdima lauke. Valgoma rankomis. Yra įvairių „sustabarėjusių“ takų rūšių, pavyzdžiui:
–Tacos al pastor (piemens takai) su į kebabą panašia mėsa. Šitie takai atsirado imigrantams iš Artimųjų Rytų į Meksiką atvežus kebabų tradiciją, bet dabar tai vieni populiariausių takų Meksikos sostinėje Meksike.

*Kesadiljos dažniausiai didesnės už takus, viena kesadilja dydžio kaip keli takai (ir kainuoja brangiau).

Šios antochitų rūšys būna Meksikoje, bet retesnės už jos ribų:

*Gringos. Tai takai su labai konkrečiu įdaru – sūriu, al pastor mėsa ir ananasais.

*Gorditos. Kietesnė tortilja, įdaryta takams įprastais ingredientais. Dažnai kiek brangiau už takus, bet man mažiau skanu – nes tortilja kietesnė, nes daugiau riebalų.

*Tlajuda. Kartais pavadinama meksikietiška pica, bet, matyt, turima omeny perlenkta pica. Kaip ir kitur, pagrindas – tortilja su sūriu, pupom ir gali būti papildomų ingredientų.

*Sope. Duona gaminama iš nikstamalizuotų kukurūzų.

*Flautos. Įdaras (paprastai vištiena ar jautiena) įvyniotas į tortilją, o ši užbarstyta sūriu, užpilta padažu ar kitu pagardu.

Meksikietiškų antochitų įdarai

Kai kurie meksikietiškų patiekalų įdarai panašūs, kaip galėtų būti bet kur kitur pasaulyje – vištiena, jautiena ir pan. Bet kai kurie būdingi tik Meksikos virtuvei arba ten neproporcingai populiarūs. Štai jie:

*Rachos [Rajas] – antochitų su tokiu įdaru skonis kažkodėl man primena Indijos virtuvę. Iš tikrųjų tai – kepti čili pipirai.
*Kaktusai [Nopales]. Meksikoje valgomi kai kurie kaktusai.
*Chicharron. Tai riebalinga kiaulienos oda.
*Arančera. Jautiena, taip pat šiek tiek riebalinga.
*Cochinita Pibil. Ji vadinama „meksikietiška plėšyta kiauliena“, nors skonis kiek kitoks. Paprastai patiekiama su marinuotais svogūnėliais. Labiausiai siejama su Jukatanu Meksikos rytuose.
*Trintos pupos (frijoles). Vienas dažnesnių ingredientų antochituose – dažnai pridedamas dar prie kitų ingredientų. Nors užsienyje Meksikos virtuvė paprastai asocijuojasi su takomis, načiomis ar kesadiljomis, pabuvus Meksikoje pirmoji asociacija dažnai – “frijoles” trintos pupos, nes jos dedamos ne tik prie antochitų, bet ir prie kitų, net nemeksikietiškų, patiekalų, kaip užkandis.

*Picadilla. Malta mėsa, kartais malta su pomidorais, alyvuogėmis ar pan., bet dominuoja maltos mėsos skonis.
*Oachakos sūris (Quesillo)

Kai kurie įdarai gali būti pernelyg egzotiški, kad ragautumėte, jei nemėgstate kulinarinių eksperimentų – tada įsidėmėkite, ko neužsisakyti:

*Chapulin – žiogai.
*Uitlakočė [huitlacoche] – grybas, augantis ant kukurūzų burbuolių.

Kiti antochitai

Šie antochitai kiek labiau nutolę nuo „duona su įdaru“ standarto.

*Načios [Nachos]. Atrodo kaip bulvių traškučiai, bet yra gerokai kietesni. Meksikoje dažnai patiekiami kaip pirmas patiekalas nemokamai ir net neužsakius – kartu su padažu ar padažais. Taip pat gali būti kaip garnyras ar įeiti į kitus patiekalus. Tai – vienas populiariausių meksikietiškų patiekalų už Meksikos ribų.

*Čilakilės (Chilaquiles). Kukurūzų tortiljos, primenančios kiek „minkštesnes“ didelias Načias, „plaukiojančios“ padaže (žaliame ar raudoname) ir antochitams būdinguose ingredientuose: pupose ir kt.

*Mojetės [Molletes]. Primena sumuštinį. Storesnis batono gabalas su pupom ir sūriu. Ant viršaus gali būti uždėta čoriso dešros ar koks kitas ingredientas (kaip ir kituose antochituose, tą ingredientą gali būti galima pasirinkti). Dažnai valgomas pusryčiams.

*Torta. Nors pavadinimas gali sufleruoti, kad tai – saldus patiekalas, iš tikro primena sumuštinį.

*Tamalės. Į virtus kukurūzų lapus ar bananų lapus įvyniotas įdaras. Išorinė lapo dalis kieta ir nevalgoma, vidinė gali būti valgoma kartu su įdaru.

Padažai ir pagardai

Meksikiečių virtuvę sunkiai įsivaizduosi be padažų, jie suteikia skonio meksikiečių patiekalams. Paprastai tas skonis – aštrus. Bet ne visi padažai aštrūs, o tie, aštrieji, paprastai atnešami atskirai arba stovi restorano šone ir lankytojai gali užsidėti (arba neužsidėti) jų kiek nori. Be padažų atnešama ir kitų „stipraus skonio“ pagardų – aštrių ir/ar rūgščiai marinuotų – kurių irgi galima dėtis arba ne. Pavyzdžiui, jalapenų (kurie, kaip taisyklė, daug aštresni nei Lietuvoje), kitokių pipirų, aštriai marinuotų svogūnų ar pan.

Ne vienas po visą pasaulį išplitęs aštrus padažas ar pagardas turi meksikietiškus pavadinimus. Pvz. skystas ir aštrus Tabasko padažas pavadintas pagal Meksikos Tabasko valstiją, o Jalapenai – pagal Meksikos Chalapos (isp. Jalapa) miestą.

Du įprasti padažai „raudonas“ ir „žalias“. Dažnai išgirsi klausimą su raudonu ar žaliu padažu nori patiekalo, kartais atnešami jie abu (pvz. su načiomis). Abudu padažai gali būti aštrūs.

Visgi, Meksikoje gausu ir neaštrių padažų. Tarp tokių labiausiai po pasaulį išplitęs gvakamolės padažas iš avokadų.

Taip pat prie daugybės patiekalų, antochitų pateikiamas laimas – jį įprasta išspausti ant tų patiekalų.

Padažą primena ir frijoles – juodos ar tamsiai rudos/pilkos trintos pupos, kurios patiekiamos kartu su daugybe patiekalų.

Meksikietiški pusryčiai

Meksikietiški pusryčiai viešbučiuose (kur jie įeina į kainą) – kitokie, nei amerikietiški ar kontinentiniai.

Įprastai pusryčiams bufete bus načių, pupų padažo (frijoles), kartais vieno kito antochitų įdarų. Saldžių dalykų pakankamai mažai.

Meksikietiški gėrimai

Garsiausias Meksikos alkoholinis gėrimas – Tekila. Tačiau Tekila iš tikro yra tam tikra kito gėrimo – Meskalio rūšis, siejama su regionu aplink Tekilos miestą. Likęs Meskalis ilgą laiką buvo užgožtas tekilos, tačiau dabar išgarsėjo savaime, jo irgi Meksikoje specialiai ragaujama. Tiek tekila, tiek meskalis gaminami iš agavos augalo.

Tekila yra gelsvos spalvos, gali būti patiekiama ir geriama kartu su druska ir laimais, o meskalis – skaidrus ir patiekiamas kartu su apelsinais ir čili pipirais. Meskalio skonis kiek kartesnis, kvapas pasirodė mažiau malonus, tad gal ir nekeista, kad ilgą laiką jis laikytas kaip „prastesne tekilos versija“.

Trečiasis Meksikos alkoholinis gėrimas – pulkė – fermentuotas gėrimas iš raugintų agavos sulčių. Jis labiausiai geriamas centrinėje Meksikoje, o laikais iki ispanų užkariavimo laikytas šventu, jį galėjo gerti ne visi. Tiesa, XX a. jį gerokai nukonkuravo alus.

Meksikoje skanios ir gausios vaisių sultys.

Patiekiant įvairius kokteilius (net ir ne vietinius) dažnai stiklinė pabarstoma pipirais – jie Meksikoje naudojami daug kur.

Saldumynai

Įdomus produktas, Meksikoje patiekiamas parduotuvių saldumynų skyriuose, nors visai nėra saldus – džiovinti vaisiai, aplipę čili pipirais. Skonis išties įdomus, analogų nesu ragavęs – ir vaisius, ir aštroka. Atrodo nederėtų, bet iš tikro visai tinka.

Regioniniai valgiai

Meksika didelė šalis ir skirtinguose regionuose paplitę skirtingi patiekalai. Kartais tai tų pačių patiekalų versijos – pvz. taco al pastor labai siejamas su Meksiku, šalies sostine. Tačiau kartais tai visai kitokie patiekalai.

Unikali menonitų virtuvė – tai vokiečių kilmės tautinė-religinė mažuma, imigravusi į Meksiką XIX-XX a. sandūroje bėgdama nuo persekiojimų kitur. Menonitų kolonijų yra daug kur, o jų patiekalų gali paragauti netoli tų kolonijų, bet didžiausios kolonijos Čihuahua valstijoje prie Kautemoko miesto. Menonitų patiekalai:
Kilkė – makaronai, mėsos gabalas.

Wreakje – man gerokai skanesnis, primena čeburekus su varške, padažui yra ir nesaldus, ir saldi uogienė, kuri visgi visai tinka, nors šiaip saldžiai valgyti nemėgstu.

Menonitų sūris – karštas ir be galo tąsus sūris, valgomas su tortilja.

Menonitų picos – gausiai reklamuojamos, bet nelabai kuo skiriasi nuo įprastų picų. Kaip paaiškino vietiniai, tiesiog “visi produktai yra iš menonitų ūkių”.

Kitokai ir rytinės Meksikos dalis Jukatano virtuvė, kurią gauna išbandyti daug turistų, kadangi būtent ten yra garsiausi Meksikos kurortai. Tradicinis patiekalas ten – “plėšytą kiaulieną” primenanti kočinita pibil, o taip pat:
*Sopa de Lima – sriuba su laimu ir mėsa.
*Queso relleno – pažodžiui tai “įdarytas sūris”, bet dažniausiai labiau primena sriubą, kurioje plaukioja tas sūris ir mėsa.

Meksikos restoranai

Meksikoje restoranai be galo įvairių kategorijų.

Valgyti antochitų restoranuose paprastai pigiau nei Lietuvoje. Tačiau yra ir tokių restoranų, kur, atrodo, parduodami tie patys antochitai, tačiau kainos tikrai didelės.

Tuo tarpu brangesnieji restoranai brangesni nei Lietuvoje. Taip yra todėl, kad Meksikoje didžiulė socialinė atskirtis ir, nors Meksikos vargšai gyvena skurdžiau nei lietuviai, Meksikos “turtingoji klasė” gyvena turtingiau ir jų irgi yra daug. Restoranų kainos smarkiai priklauso ir nuo rajono – itin brangu turtingųjų gyvenamuose rajonuose, kurortuose, o pigiausia – turguose, jų prieigose. Tačiau dabar yra ir “prabangesnių turgų”, labiau orientuotų į turistus – ten irgi brangu.

Visgi, didelės prasmės valgyti brangiuose restoranuose nemačiau, dažnai maistas pigiose antochitų užeigose tik skanesnis.

Meksikos restoranuose įprasta, kad groti siūlosi tradiciniai tradiciškai apsirengę muzikantai – mariačiai. Priešingai Vakarų gatvės muzikantams, jie nepradeda groti negavę užmokesčio (taigi, ne pirma “neprašyti groja” ir paskui renka aukas, bet klausia, ar nori, kad sugrotų). Meksikiečiams ši muzika patinka, be jos neapsieina šventės, jie noriai samdo mariačius. Jei mariačius pasamdys gretimas staliukas, galėsite paklausyti jų nemokamai, bet gali būti verta ir patiems užsisakyti dainą.

JAV ir kinų virtuvė Meksikoje

Kadangi Meksika yra šalia JAV, čia – kaip ir Kanadoje – bene daugiausiai įvairių JAV greito maisto tinklų – jei jau koks tinklas plečiasi anapus JAV, dažnai į Meksiką. Tiesa, „meksikietiško maisto“ tinklams iš JAV sekasi sunkiai, jų čia iš esmės nėra („Taco Bell“, „Del Taco“ ir pan.).

Netikėtai smarkiai Meksikoje paplitusi ir kinų virtuvė. Restoranus čia turi patys kinai, tačiau yra nusistovėjęs labai konkretus Meksikos kinų restoranų standartas. Kaip taisyklė, čia parduodami rinkiniai, susidedantys iš ryžių ir 1 patiekalo, 2 patiekalų arba 3 patiekalų. Visi patiekalai įdedami iš bufeto iš karto, ten jie guli paruošti. Rinkinio iš ryžių ir trijų patiekalų pakakdavo pavalgyti dviems ir išeidavo nebrangiai, nes 3 patiekalai rinkinyje nėra tris kartus brangiau nei vienas patiekalas.

---

Visi mano kelionių po Meksiką vadovai

---

1. Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis
2. Meksikas – baisus didingas metropolis
3. Jukatanas – Meksikos kurortai, džiunglės, piramidės
4. Šiaurės Meksika – Meksikos laukiniai vakarai

---

Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves

* Arabų virtuvė
* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Brazilų virtuvė
* Filipinų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* JAV virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Maldyvų virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Tuniso virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

Komentuoti

Bolivijos virtuvė neatrasta, bet tikrai įdomi, man viena įdomiausių Lotynų Amerikos virtuvių.

Bolivijos patiekalai

Silpancho. Skanus labai plonas, bet didelis mėsos gabalas, uždėtas ant ryžių ir bulvių, o ant mėsos uždėtos smulkiai pjaustytos daržovės, virtas kiaušinis. Būtų panašu į karbonadą, bet mėsa gerokai plonesnė, o gausus garnyras padėtas ne šalia, bet arba po mėsa (bulvės, ryžiai), arba ant jos (pomidorai, kiaušinis).

Salchipapas. Gražiai atrodantis, bet paprastas patiekalas: bulvytės fri su dešrelėmis, kečupu ir majonezu. Kartais atneša ne padarytą patiekalą, bet „resursus“ jį pasidaryti patiems: bulvytes, dešreles, majonezą, kečupą…

Pique macho. Į šį patiekalą sukrauta daug kas – nuo jautienos iki svogūnų, pipirų, pomidorų, bulvyčių fri, kiaušinių. Jis dažnai pagardinamas kečupu, majonezu. Dažnai (bet ne visada) aštrokas. Pasak legendos, patiekalą išrado restoranas, kuris prieš užsidarymą nebeturėjo jokio pilno patiekalo. Kai į jį užsuko išalkę darbininkai ir pasakė valgysiantys bet ką, restorano šeimininkas sudėjo viską, ką turėjo – įvairių patiekalų po truputį. Pique macho ne kiekvienam – galima sakyti, kad sudėti patiekalai nelabai derinasi tarpusavyje, kita vertus, kitiems įvairovė patinka.

Kalapurka. Aštroka skani sriuba iš Potosio regiono, kurios ypatingiausias yra paruošimo būdas. Į sriubą įmetamas įkaitintas akmuo iš garsiojo sidabru turtingo Cerro Rico kalno. Šitaip net padėta ant stalo sriuba dar tarsi verda ir ataušta vėliau. Be akmens, sriuboje yra mėsos (kiaulienos, jautienos), bulvių, svogūnų, česnako ir kt.

Lamiena. Jei didžiojoje pasaulio dalyje dėl populiariausios statuso „konkuruoja“ tos pačios kelios mėsos – jautiena, vištiena ir kiauliena – tai Bolivijos ištisuose regionuose pagrindinė mėsa yra „egzotiška“ lamiena. Ji yra daugelyje restoranų, iš jos daromi įvairiausi patiekalai (kaip ir iš jautienos ar kiaulienos) – kartais net nebolivietiški (pvz. spageti bolognese su lamiena). Jos skonis ir primena jautieną. Bolivijos pietvakariuose, kur lamiena laikosi tvirčiausiai, lamų ganosi daugiau nei kitų gyvūnų ir jos auginamos daugiausiai mėsai (vilnos nukerpamos tik mirusioms, ne taip, kaip avims ar alpakoms, kurios kerpamos ir auginamos dėl vilnų – mat lamos vilnos pigesnės, net ir kerpant tik nužudytas lamas vilnų pakanka).

Čarkekanas (charquekan) pavadinamas bolivietišku džerkiu. Tačiau skirtumų daug: charquekan pateikiamas siaurais mažais gabaliukais, taip pat gerokai labiau sūdytas. Kildinamas iš Oruro, kur yra daug čarkekano restoranų.

Čunjo (Chuño). Liofilizuotos bulvės – tai tikriausiai buvo pirmasis pasaulyje liofilizuotas valgis, jį atrado indėnai dar prieš Inkų imperiją. Bulvės išdžiovinamos jas daug kartų šaldant ir džiovinant saulėje. Rezultatas – bene ilgiausiai pasaulyje galiojantis tradicinis maisto produktas; sakoma, kad jas galima vartoti net po keliasdešimt metų. Čunjo tad itin mėgsta žmonės, bijantys branduolinio karo ar kitokių kataklizmų – teoriškai jų gali „pasiruošti“ visam gyvenimui. Bet jei kitur pasaulyje čunjo ir sutiksi tik tokiems tikslams, tai Bolivijoje čunjo pateikiamas ir kaip garnyras prie patiekalų, kartais net kartu su tiesiog virtom bulvėm. Skonis smarkiai skiriasi ir, nors čunjo nėra „nevalgomas“, nepratusiam iškeisti „šviežesnių“ bulvių į čunjo nesinorėtų.

Kinoja (bolivinė balanda). Bolivija kartu su Peru pagamina 80% pasaulio kinojos kruopų. Kitur kinoja laikoma sveiku maistu, kurį vartoja „nišiniai“ žmonės, o Bolivijoje tai masinis reiškinys, daug patiekalų gaminama iš kinojos ar su kinoja (kinojos sriuba ir pan.).

Sopa de Mani. Riešutų sriuba – man atrodo tokia paprasta „lengvo skonio“ sriuba „kaip močiutė padarytų“, bet žmona sakė, kad labai neskani, tuo tarpu sutikau boliviečių, kuriems tai skaniausias jų virtuvės patiekalas… Matyt, verta paragauti ir susidaryti nuomonę patiems. Sriuboje yra įvairių dalykų – be maltų riešutų, daržovių, taip pat ir mėsos ir dideli makaronai.

Pusryčių maistai ir užkandžiai

Saltenja. Pavadinimas reiškia „Saltietė“ pagal Saltos miestą Argentinoje, bet tai labiau Bolivijos patiekalas. Tačiau jis panašus į argentinietišką empanadą (ar, kas jos nežino – ir į Lietuvos kibiną). Tačiau skirtumas čia tas, kad saltenja – saldi. Man saldus skonis visai nesiderina su jautienos, vištienos įdaru, dar paskanintu kiaušiniais, bet vietiniams tai populiarus pusryčių patikalas – ir jie ją užsigeria ne kava ar arbata, o išimtinai saldžiu limonadu (kola ir pan.)! Saltenjų restoranai dažnai dirba tik rytais, nes tai yra pusryčių maistas (pvz. nuo 7:00 iki 12:00).

Kunjapė (Cunape). “Bandutė” su sūriu iš rytų Bolivijos.

Kokos lapai. Bolivijoje labiau nei kur kitur pasaulyje vartojami kokos lapai. Ne, ne kokainas – narkomanų kaip tik mažiau, nei daug kur Lotynų Amerikoje. Kad pagamintum kilogramą „tikro“ kokaino, reikia 138 kg kokos lapų. Kokos lapai tad daug silpnesni poveikiu, bet, vietinių teigimu, jie suteikia energijos, neleidžia užmigti, be to, padeda prisitaikyti prie aukštumų klimato, deguonies trūkumo. Todėl kokos lapus itin kramto profesijų, kurioms reikia jėgos, atidumo atstovai – vairuotojai, angliakasiai (kai kurie jų, mačiau, būna nuolat užsikišę kokos lapus už žando). Iš kokos lapų daroma ir įvairi produkcija – nuo arbatų iki saldainių. Turistai labiau mėgsta kokos lapus vartoti šitaip, nes daugelyje šalių neįprasta kramtyti lapus. Kokos lapai Bolivijoje legalūs, nors tai ir sukelia tarptautinių nesutarimų su, pavyzdžiui, JAV – tos šalys, kuriose itin paplitę narkotikai (kokainas), norėtų uždrausti kokos lapų auginimą Bolivijoje ir kitur, tokiu būdu dar labiau apsunkinant ir pabranginant kokaino gamybą, tačiau Bolivija su tuo nesutinka ir sako, kad kokos lapai yra sena jų tradicija.

Kitų šalių patiekalai Bolivijoje

Kadangi Bolivija ribojasi su Argentina, o istoriškai Argentina buvo gerokai už Boliviją turtingesnė (t.y. Argentina buvo tarsi “pirmasis pasaulis”, o Bolivija labiau “trečiasis”), tai į Boliviją atėjo daugybė kultūrinių atributų iš Argentinos, tarp jų ir Argentinos virtuvė, kurios patiekalai čia suprantami beveik kaip savi. Tai daugelyje Bolivijos restoranų gali rasti ir argentinietišką milanesą (primena karbonadą), kaip “gatvės maistą” argentinietiškas empanadas, kaip labiau “elitinį” maistą – argentinietišką asado mėsą ir kt. Picos taip pat neretai būna argentinietiško stiliaus.

Tačiau šiaip užsienio virtuvės Bolivijoje mažai paplitusios, mažai užsienio greito maisto. Net “McDonald’s” šią rinką apleido. Daugiausiai užsieninių tinklų ir virtuvių yra ne “tradiciškesnėje” faktinėje sostinėje La Paze, tačiau šalies ekonominėje širdyje Santa Kruze. Mažesniuose miesteliuose, tuo tarpu, yra tik Bolivijos virtuvė su kai kuriais į ją inkorporuotas “inkliuzais” iš Argentinos.

Bolivijoje taip pat populiari Vištiena. Kaip daugelyje skurdesnių šalių, restoranuose populiaru tiekti vištieną su kaulais – ketvirtis viščiuko, pusė viščiuko, visas viščiukas ir pan. Yra tame besispecializuojantys restoranai.

Bolivijos gėrimai

Tarp tradicinių gėrimų – itin stiprus alkoholinis gėrimas singanis gaminamas iš vynuogių ir, sakoma, sukurtas, kad Bolivijos aukščiuose vyno neturintys kunigai turėtų ką naudoti sakramentams. Jis paprastai geriamas kokteiliuose.

Tiesa, vynas Bolivijoje visgi gaminamas – bet tik apie 2 km aukštyje Tarichos apylinkėse, o ne apie 4 km aukštyje kur įsikūręs didžiausias miestas La Pazas. Bolivija didžiuojasi, kad augina aukščiausias pasaulio vynuoges, ir Bolivijos restoranuose visi vynai paprastai bolivietiški. Pats vyno negeriu, bet jį mėgstanti mano žmona sakė, kad, visgi, matyt vynuogėms taip aukštai augti nelemta, nes, kiek ragavo, vynai nekokie.

Čiča (chicha), vadinama kukurūzų alumi, buvo itin populiari Inkų Imperijoje iki ją nukariavo ispanai. Ten čiča naudota ritualams. Tad čičą toliau geria inkų palikuonys kečujai. Tuo tarpu kita pagrindinė tauta aimarai labiau renkasi “vakarietišką” alų.

Ispanų k. turi du žodžius sultims – Ispanijoje sakoma “zumo”, Pietų Amerikoje “jugo”. Tačiau Bolivijoje vartojami abu žodžiai, bet jų reikšmės išsiskyrė – “jugo” paprastai skiestos, tokie sulčių kokteliai, o “zumo” – grynos kokio vaisiaus sultys (pvz. apelsinų), be vandens. Kartais abu variantai būna tame pačiame meniu, bet šiaip “jugo” dažnesnis, tad jei nepatinka skiestos sultys nereiktų jų užsakyti.

Bolivijos padažai

Aji. Žalias, aštrokas skanus padažas, pagardinantis mėsą.

---

Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves

* Arabų virtuvė
* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Brazilų virtuvė
* Filipinų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* JAV virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Maldyvų virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Tuniso virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

Komentuoti

Iš Maldyvų virtuvės nesitikėjau daug, bet ji mane nustebino!

Atrodytų, kas ten galėtų būti ypatingo – juk tai yra vos 400 000 gyventojų šalis, tikrai negarsėjanti savo virtuve. Tiek daug žmonių ten keliauja, bet, priešingai nei iš Tailando ar Vietnamo, neatsiveža idėjos atidaryti savo „Maldyviečių restoraną“, tokių niekur nerasi…

Bet taip yra todėl, kad daugelis Maldyvuose atostogauja privačiose salose, o ten Maldyvų virtuvės beveik nėra: gaminami tarptautiniai patiekalai ir tik kartais bufetan įtraukiamas vienas-kitas maldyvietiškas, kurio turistai net nepastebi.

Maldyvų virtuvė turtingiausia įvairiausiais būdais paruošti tuną – juk tai yra šalis-archipelagas, ir žvejyba čia vienas svarbiausių maisto šaltinių. Tunas Maldyvuose – panašiai kaip kiaulė Lietuvoje; rodos, panaudojama kiekviena dalis, patiekalų prigalvota įvairiausių (dauguma – gana aštrūs). Keli man skaniausi:

Valhomas

Angliškai šis patiekalas vadinamas tiesiog „Maldives fish“ (Maldyviška žuvis). Tai – rūkyto tuno gabaliukai. Jie naudojami ne kaip patiekalas savaime, bet kaip ingredientas visai galybei kitų patiekalų – tiek maldyvietiškų, tiek ir ne: bet kokį patiekalą gali padaryti maldyvietišku, pridėjęs valhomas!

Mas Huni

Tipiškiausias Maldyvų pusryčių patiekalas. Tai – maltas tunas, sumaišytas su kokosais, svogūnais ir pipirais. Paprastai valgomas kartu su roši (maldyvietiška duona). Tunas gali būti tiek valhomas, tiek paprastas.

Rihaakuru

Tuno padažas, gaunamas iš tuno nuoviro. Tai, kas lieka verdant valhomas. Rihaakuru dažnai pagardinamas, pavyzdžiui, svogūnais ar čili pipirais. Rihaakuru valgomas su mldyvietiška duona (roši), ryžiais ir pan.

Sumaldyvinti tarptautiniai patiekalai

Įprasta, kad kiekvieno Maldyvų restorano meniu labai ilgas. Be maldyvietiškų patiekalų, ten yra ir užsieninių, paprastai iš šių labai konkrečių virtuvių:
1.Itališkos picos ir makaronai.
2.Indonezietiški ryžiai (nasi goreng) ir makaronai.
3.Šrilankietiški „kotu roši“ (tradiciškai iš vakarykščių atliekų darytas aštrokaspatiekalas, kuriame – duona, mėsa, sūris ir pan.).
4.Indiški „kariai“.
5.Amerikietiški burgeriai ir submarinai.

Kiekvienas šių patiekalų turi gausybę versijų ir dalis tų versijų – grynai maldyvietiškos. Pavyzdžiui, tiek itališka pica, tiek spagečiai, tiek šrilankietiškas kotu roši dažnai patiekiami su „valhomas“ – tokios versijos nerasi niekur kitur.

Taip pat yra patiekalų, kurie, nors atsirado ne Maldyvuose, ten gal populiaresni nei bet kur kitur, yra daugelyje meniu, nors kitur pasauly rasi retai. Pvz. paruošimo būdas “deviled” aštriame pomidorų padaže.

Maldyvuose populiarus maitinimo būdas – užkandžiai; perkama mažų patiekalėlių. Angliškai tai verčiama “short eats”. Kadangi Maldyvų restoranuose gali būti aptarnaujama labai ilgai, tokie paruošti užkandžiai sutaupo ir laiko.

---

Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves

* Arabų virtuvė
* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Brazilų virtuvė
* Filipinų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* JAV virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Maldyvų virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Tuniso virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

Komentuoti

Tuniso virtuvė ne tokia žymi kaip netolimo Maroko, o be reikalo. Man Tuniso virtuvė skanesnė, įdomesnė ir įvairesnė.

Dauguma Tuniso gyventojų – arabai, tačiau seniau čia gausiai gyveno ir kitos tautos: prancūzai, italai, žydai. Visi jie atnešė kažką į Tuniso virtuvę – bet Tunise jų patiekalai neatpažįstamai pasikeitė.

Nuo aplinkinių arabų šalių Tuniso virtuvė skiriasi tuo, kad ji vienintelė Šiaurės Afrikoje aštri. Aštrumo viskam suteikia harisa padažas/pagardas.

Daugelis Tuniso patiekalų pavadinimų susideda iš dviejų dalių:
1.Patiekalo tipo.
2.Ingredientų/garyro.
Yra išimčių, bet šiaip kone kiekvieno tipo tunisietiškas patiekalas yra daromas su bet kuriuo populiariu tunisietišku ingredientu/garnyru, taigi, yra dešimtys jų versijų.

Užsakydamas patiekalą Tuniso restorane sakai abu žodžius – pirma patiekalo tipą, tada ingredientą, pvz. „Maklub šavarma“ bus maklub sumuštinis su šavarma viduje, „Oža merguez“ bus oža sriuba/troškinys su merguez dešra viduje ir pan. Pasakomas tik pagrindinis ingredientas, bet į patiekalą gali įeiti keli.

Tuniso restoranai ir maisto grupės

Tuniso restoranus (o kartu ir maisto tipus) galima suskirstyti į kelias rūšis.

*„Greito maisto“ restoranai, kuriuose klientų akivaizdoje gaminami ir tiekiami tunisietiški sumuštiniai bei picos. Kai kurie tokių veikia tik išsinešimui, bet kai kurie turi po kelis staliukus. Jie labai pigūs ir norėdami pavalgyti eilinę dieną daugelis vietinių valgo tokį maistą.
*„Lėto maisto“ retoranai, kurie didesni, ten tiekiami sudėtingesni patiekalai, aptarnaujama prie staliukų (bet gali būti ir sumuštinių). Čia einama, pavyzdžiui, pasėdėti su šeima.
*Kavinės, kur galima tik atsigerti nealkoholinių gėrimų (kavos, sulčių) ir gauti saldumynų. Daugelyje tokių paprastai sėdi vien vyrai, leidžia dienas ir vakarus stebėdami gatvę (išskyrus sostinę ar kurortus, kur į kavines eina ir moterys).

Tuniso kurortuose dar yra viešbučių bufetai, barai – bet tai labiausiai turistams ir dvasia ten netunisietiška, o iš Tuniso virtuvės yra nebent šis bei tas.

Tarptautinių restoranų tinklų ar kitų virtuvių restoranų daug yra tik sostinėje Tunise ir aplinkiniuose miestuose, tačiau iš užsienio atėjusių patiekalų (pvz. picų, makaronų) rasi ir kitur, tunisietiškuose restoranuose – tik tie patiekalai bus “sutunisinti”, visai kitokie, nei tikiesi!

Tuniso patiekalų ingredientai / garnyrai

Pradedu straipsnį nuo Tuniso virtuvės ingredientų/garnyrų todėl, kad jie dedami į daugelį patiekalų ir jau užsisakinėdamas visada turi nurodyti, su kokiu pagrindiniu ingredientu nori to patiekalo.

Šavarma mėsa.

Merguez aštrokos ožienos ar avienos dešrelės – skanesnės nei skamba, pats mėgstamiausias mano ingredientas.

Vištiena. Nors šiaip nesu didelis vištienos mėgėjas, Tunise man tai vienas skanesnių ingredientų.

Eskalopas.

Peperoni dešra. Deja, dažnai žemos kokybės. „Vietinis“ merguez beveik visada geriau.

Tunas. Tunisiečiai tuną valgo labiausiai iš visų žuvų ir ji siūloma kaip ingredientas beveik kiekvienam patiekalui.

Daržovės – tunisiečiai daržoves vertina šviežias ar virtas, o kitur regione populiarios marinuotos ar raugintos daržovės Tunise gana retos.

Sūris.

Kelių rūšių padažai, kurie visada patiekiami kartu net jeigu ir nėra pagrindinis ingredientas: aštri harisa.

Tunisietiški sumuštiniai

Dažniausias patiekalas, kurį matydavau Tuniso meniu ir valgydavau yra šie sumuštiniai: tiesiog, greito maisto restoranų Tunise daugiau nei negreito.

Sumuštiniai kelių rūšių, o rūšis priklauso tik nuo duonos: maklub, malfuf ir kt. Į vidų galima dėti kuriuos nori ingredientus (šavarmą, merguez ir t.t.).

Malfufsumuštinyje ingredientas įvyniojamas į plokščią duoną, Mlevi duona kiek kitokia. Kaskrut atrodo labiau kaip submarinas. Maklub sumuštinyje duona gaminama kaip picos pagrindas, tad jis primena nedidelę perlenktą picą.

Unikalesnis Brik kepinys, patiekiamas su kiaušiniu viduje.

Lėkštė – tai nėra sumuštinis, bet dažnai tiekiamas tuose pat restoranuose. Užsakius lėkštę (pvz. „Lėkštė merguez“ ar „Lėkštė šavarma“) tiesiog atitinkamas ingredientas bus patiektas lėkštėje, o be paties ingrediento bus dar gausu visokių garnyrų, kurių šiaip su sumuštiniu nebūtų (daugiau daržovių, daugiau padažų, gal sriuba čorba ir pan.). Lėkštė dažniausiai kainuoja brangiau nei sumuštiniai su tuo pačiu ingredientu, nes maisto gauni daugiau.

Sumuštiniai ir lėkštės dažnai patiekiamos su bulvėmis fri: į lėkštės kainą gali įeiti, o perkant sumuštinį gali reikėti ir primokėti.

Tuniso „lėto maisto“ patiekalų tipai

Kai kurie Tuniso patiekalų yra panašūs kaip Maroko virtuvėje, bet aštresni dėl harisos. Nacionalinis Tuniso patiekalas – kuskusas, ir nors jis valgomas ir Maroke, tunisiečiai giriasi, kad pas juos kuskuso rūšių – kelis kartus daugiau nei Maroke (su įvairiais garnyrais/ingredientais). Kuskusas laikomas šventišku patiekalu.

Tarp grynai tunisietiškų patiekalų – Oža [Ojja], tokia pomidorinė „sriuba“, ar labiau troškinys, kur plaukioja ingredientai.

Čorba yra aštri pomidorinė sriuba su mažai ingredientų, paprastai nešama kaip nemokamas priedas prie didesnių patiekalų (ne sumuštinių). Šiaip „čorba“ reškia tiesiog sriuba, bet kai užsakai čorbą, ar ypač kai ji yra kaip priedas prie patiekalo ar bufete, paprastai patiekia labai konkretų jos variantą.

Kas buvęs Maroke žino, kad Tažin ten yra nacionalinis patiekalas troškinys – bet Tunise tas pats žodis reiškia ką kitą, tokį labiau omletą. Tuo tarpu tai, kas Maroke vadinama tažin, Tunise vadinama Marka [Marqa].

Italų kilmės patiekalai Tunise (tunisietiškos picos ir makaronai)

Iš pradžių stebėjausi, kiek Tuniso restoranų siūlo picas, spagečius. Kol jų neparagavau. Su itališkais jie turi mažai bendro, išskyrus formą.

Tunisietiška pica tai veikiau dar viena tunisietiško sumuštinio versija, paprastai tiekiama tuose pat restoranuose. Ant jos irgi – tie patys ingredientai, kaip ant sumuštinių. Kartu patiekiami ir padažai (tikra šventvagystė italui) ir, kartais, net bulvės fri. Užsakymo būdas irgi tas pats: užuot sakęs kokius pavadinimus, tiesiog sakai „Pica ingredientas“, o paskui papasakoji, ką dar dėti iš turimų papildomų ingredientų (pvz. „Pica mergez, tik nedėkit tiek harisos, kad nebūtų taip aštru“).

Tiesa, keli tradiciniai picų pavadinimai visgi išpopuliarėjo Tunise – pvz. „Pica fromaž“ (Pica sūrio) kartais vadinama ir „Pica Margarita“. O „Keturių metų laikų pica“ tiesiog reiškia, kad skirtinguose picos kampuose bus skirtingi tunisietiški ingredientai – pvz. vienam kampe mergez, kitam šavarma, trečiam tunas, ketvirtam vištiena.

Tunisietiški makaronai, priešingai nei itališki, neturi daug versijų, yra konkretaus recepto, su aštriu padažu. Tiesa, makaronų rūšį neretai galima rinktis (spagečiai ar kiti).

Prancūziški patiekalai Tunise (bandelės)

Tunisas buvo Prancūzijos kolonija ir prancūzai čia atvežė šviežių kepinių madą. Visur pilna kepyklėlių, krosanų, daug kur siūlomi ir krepai (prancūziški blyneliai). Priešingai picoms ar spagečiams, prancūziški patiekalai gana autentiški, nesutunisėjo. Taip pat ir geruose didmiesčių restoranuose gali gauti tikrų prancūziškų patiekalų, tai tebėra „elito kultūra“. Tačiau kadangi Tunise tie patiekalai panašūs, kaip Prancūzijoje, nėra ko čia apie juos daug rašyti – tai nėra Tuniso virtuvė, o labiau Prancūzų parduotuvės ir restoranai Tunise.

Tuniso gėrimai

Tradiciškai susitikus geriama mėtų arbata, kuri Tunise patiekama su labai daug cukraus, labai saldi.

Nors Tunisas – musulmoniška šalis, jį ilgą laiką valdė prancūzai, paskui nereligingi diktatoriai, ir alkoholis čia ne tik leistinas nusipirkti be kokių ten specialių leidimų, alkoholis (vynas, alus) Tunise net gaminami. Tunisietiškas vynas dažniausiai rožinis.

Visgi, skaičius vietų, kur įsigysi alkoholio, ribotas (paprastai tai – didžiausi prekybos centrai ir barai, kuriuose viskas gerokai brangiau nei kitur, o taip pat dalis “lėto maisto” restoranų). Daugelis neturistinių restoranų alkoholio netiekia. Populiariausias nealkoholinis gėrimas, atrodo, vaisių sultys Vaisių užauginama devynios galybės tad pigios įvairiausios sultys, ypač apelsinų: pardavinėjamos ir lėto, ir greito maisto restoranuose, ir tiesiog gatvėje. Ne daug brangiau už „Coca Cola“. O populiariausias tradicinis vietos gėrimas – citronadas. Cukrus, mėtos, citrinų sultis – man per kartus, kad būtų patikęs.

Tuniso saldumynai

Tunisas garsėja saldumynais, primenančiais turkiškus: maži saldumynėliai, perkami atskirai. Jie paprastai nevalgomi kaip desertas, o labiau tarp valgių arba per šventes.

---

Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves

* Arabų virtuvė
* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Brazilų virtuvė
* Filipinų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* JAV virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Maldyvų virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Tuniso virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

Komentuoti