Ispanija

Ispanijoje esu praleidęs daugiau nei kitose užsienio šalyse.

Čia į vieną straipsnį surinkau informaciją, kaip keliauti po Ispaniją ir ką ten labiausiai verta pamatyti bei patirti.

Ispanijos regionai

Ispanija – didžiulė ir nesutikau žmonių, kurie būtų per vieną kelionę pasiryžę aplankyti visą ją. Verta pasirinkti kelionei vieną arba keletą regionų, o nuo to priklausys viskas: karšta ar šalta, miestai ar gamta, kurortai ar žygiai, net į kokį oro uostą skrisite.

Štai Ispanijos regionai ir ko (kaip) keliaujama į kiekvieną jų:

Andalūzija ir pietų Ispanija. Čia – saulėčiausi Ispanijos krantai, karščiausios vasaros ir populiariausi kurortai. Čia – turtingiausi senosios Ispanijos miestai, anksčiau buvę paskutinėmis arabų tvirtovėmis Europoje – tad juose rasi ir lygių pasaulyje mažai turinčius musulmoniškus rūmus, ir superpuošnias katedras, dalis kurių perstatytos iš Viduramžių mečečių. Daugelis turistų atskrenda į Malagos oro uostą, bet mažai kas apsistoja pačioje Malagoje: daugelį privilioja į abi puses ištįsusios „Costa del Sol“ kurortų grandinės (Toremolinosas, Marbelja, Fuengirola…). Atostogas juose „paskanina“ „arabiškai ispaniški“ didmiesčiai (Sevilija, Kordoba, Granada), baltieji Andalūzijos kalnų miesteliai (Ronda, Setenil de las Bodegas), Siera Nevados kalnai (Caminito del Rey kalnų takas).

Barselona ir Katalonija. Barselona tiek numylėta „savaitgalinių“ turistų, kad vietiniai net protestuoja prieš jų minias… Didžioji dalis nuopelnų čia tenka vieninteliam žmogui – architektui Antonijui Gaudžiui, kurio pasakiški pastatai ir niekad nebaigiama statyti Šv. Šeimos katedra tapo miesto veidu. Bet ir fonas Gaudžio šedevrams puikus: ilgos pakrantės (vėsesnės nei Andalūzijoje, bet mažiau paveiktos „masinio turizmo“), Katalonija – darbščiausias, turtingiausias Ispanijos regionas, turintis ir savo kalbą.

Madridas ir Ispanijos giluma. Gal dėl to, kad čia nėra jokios jūros, o gal dėl superkarštų vasarų ir vėsių žiemų, Madridas iki pat „pigių skrydžių eros“ buvo turistų dėmesio nuošalyje. Bet Madridas – Ispanijos sostinė, kurios didinga architektūra ir turtingi meno muziejai tikrai verti bent savaitgalio kelionės. Be to, jei istorija jums įdomesnė nei paplūdimiai, sužavės ir aplinkinės „Ispanijos širdies“ vietos: Segovija su romėnų akveduku, Avila, apjuosta nuostabiom Viduramžių sienom, Toledas su arabišku senamiesčiu, El Eskorialio vienuolynas ir „Kritusiųjų slėnio“ Ispanijos pilietinio karo memorialas.

Kanarų salos. Jos yra daug arčiau Afrikos nei Ispanijos žemyno, tad džiaugiasi „amžinom vasarom“ ar, tiksliau, itin šiltom žiemom, kurios čia vilioja žiemotojus iš visos Europos. Taip pat Kanaruose žavi gamta, kur kiekviena sala turi savų kozirių: Tenerifė su aukščiausiu Teidės vulkanu, Gran Kanarija su Maspalomas kopomis, gelsva dykuminė Fuerteventura, juoda vulkaninė Lanzarotė su uolom-tuneliais, aukšti laukiniai Hierro krantai be turistų.

Maljorka ir Balearų salos. Priešingai Kanarams, čia – labai aiškūs sezonai; žiemai šių salų turizmas „išmiršta“, daug kas masiniuose kurortuose užveria duris. Užtat vasarom Balearai dūzgia, garsėja ne tik poilsio zonom, bet ir vienu „karščiausių“ Europoje pramoginiu šėlsmu (ypač Ibiza). Visgi, gamta Balearai nusileidžia Kanarams ir, nors istorinių vietų čia yra senesnių (pvz. Palmos katedra), visa tai – labiau prieskonis poilsinei-pramoginei kelionei, o ne atvirkščiai. Priešingai Andalūzijai, jeigu ne karštas klimatas, manau, į Maljorką mažai kas skristų.

Šiaurės Ispanija (Galisija, Baskija) ir Jokūbo keliai. Pamirškite stereotipus apie Ispaniją – šios vietos vėsios ir drėgnos, ypač ne vasarą; Galisijoje lyja trigubai daugiau, nei Lietuvoje, o žiemą kritulių daugiau penkiagubai. Tad užsienio turistai vengia šiaurės Ispanijos kurortų ir pakrančių – bet nuostabių miestų yra ir čia. Atgimęs pramoninis Bilbao, romėnų sienom aptvertas Lugo, La Korunja su seniausiu tebenaudojamu pasaulio pastatu (romėnų švyturiu). O ypač šventasis Santiago de Kompostela, į kurį populiaru, kaip gerą tūkstantmetį piligrimams, eiti daugybę dienų pėsčiomis Šv. Jokūbo keliais per akmeninius kaimus, miškus, kalnus, pro Viduramžių bažnytėles, nakvojant albergėse, susirandant draugų ir bendraminčių. Dar viena „tipinė kelionė į Ispaniją“, bet totaliai skirtinga nei paplūdimiai. Šiaurės Ispanijoje – ir atskiros baskų ir galisų tautos su savo kalbomis, vėliavomis (užgožiančiomis ispaniškąją), nepriklausomybės siekiais.

Seuta ir Melilja. Tikra anomalija – du Ispanijos miestai Afrikos žemyne! Jie turi žavesio: tvirtovės, Meliljos XX a. pradžios atmosfera, ispanų ir arabų kultūrų „frontas”. Bet poreikis skristi ar keltis keltu iš likusios Ispanijos – ir tiesioginių skrydžių iš kitur Europoje nebuvimas – „nukerta“ turistus: tad, ypač jau pakeliavus po Ispaniją daugiau, ne mažiau žavi ir tiesiog galimybė patirti Ispanijos miestus be turistų: tušti paplūdimiai, muziejai, mažai automobilių (ypač Meliljoj).

Kaip keliauti į Ispaniją

Į Ispaniją pilna pigių skrydžių iš visos Europos – į kurį Ispanijos kraštą bekeliautum, rasi oro uostą, į kurį bus paprasta nuskristi.

Pagrindiniai oro uostai, į kuriuos verta ieškoti bilietų: Madridas, Barselona, Maljorka, Malaga, Alikantė, Gran Kanarija, Tenerifė (pietinis / Sud), Valensija, Ibiza, Lanzarotė.

Antrasis oro uostų dešimtukas (verta patikrinti, bet tikimybė gauti gerų pasiūlymų mažesnė): Sevilija, Bilbao, Tenerifė (šiaurinis / Norte), Fuerteventura, Menorka, Santiagas, Astūrija, Žirona (rašoma Barselona – Žirona), La Palma, La Korunja.

Į kai kuriuos miestus yra skrydžiai tiesiai iš Lietuvos, bet ir kitur gali nuvykti su persėdimais. Tiesa, dažniausiai pigiausias būdas nukeliauti į Ispaniją, ypač mažesnius jos oro uostus (kaip, tarkime, Kanarų salos) – ne oficialus persėdimas, tačiau pirkti du atskirus Ryanair, Wizzair ar kitų pigių skrydžių bendrovių bilietus (pvz. skridau Vilnius-Milanas ir Milanas-Lanzarotė). Tik reikia arba turėti tinkamą draudimą (pirmo skrydžio vėlavimo atvejui) arba pasilikti pakankamai laiko tarpiniame mieste – ir kartu dar apžiūrėti jį.

Taip pat sezono metu būna skrydžių į kurortus su kelionių organizatoriais – paprastai įeina ir nakvynės, maitinimas.

Yra važiuojančių į Ispaniją automobiliu, bet iš Lietuvos tikrai toli – beveik 3000 km iki sienos (per Lenkiją, Vokietiją ir Prancūziją). Jei neturite planų aplankyti daug vietų pakeliui Europoje, jei jūsų nežavi ilgos kelionės automobiliu savaime – dažniausiai neverta, nes Ispanijoje išsinuomoti automobilį patogu ir pigu.

Kaip keliauti po Ispaniją?

Gal nustebsite, bet Ispanija turi antrą pagal ilgį pasaulyje greitųjų traukinių tinklą – pralenkė Japoniją, Vokietiją ir nusileidžia tik Kinijai. Keliauti jais labai greita ir patogu (310 km/h greičiai) – ir net gali būti nebrangu, jei „pamedžiosi“ bilietus iš anksto (jų kainos nuolat varijuoja kaip skrydžių, yra konkuruojančios greitųjų geležinkelių įmonės).

Visgi, „nepagavus“ geležinkelių akcijos ar norint keliauti toliau ir greičiausias, ir pigiausias būdas dažniausiai – vidiniai skrydžiai, kurių Ispanijoje pilna. Juos siūlo tiek Ispanijos, tiek užsieninės pigių skrydžių bendrovės, tarp daugybės miestų porų lėktuvai skraido kone kas valandą ar kelias. Skrydžiai – ir vienintelis realus būdas keliauti į Ispanijos salas ar net tarp salų (keltai ir lėtesni, ir dažniausiai brangesni). Tačiau net ilgesnius nuotolius Ispanijos žemyne dažniausiai skrendu, nes logiškos alternatyvos nebūna (pvz. Malaga-Kompostelos Santiagas).

Mieliausias būdas keliauti po Ispaniją man asmeniškai – automobiliu. Nes Ispanijoje „pagrindinius grožius“ tobulai papildo (kartais net nusveria) visokie jaukūs neatrasti pakelės miesteliai, pamiršti akmeniniai kaimai, stabtelėjimai ties gražiais vaizdais nuo aukštų kalnų kelių: jokiu viešuoju transportu keliaudamas šito nepatirsi. Ispanijoje esu už autonuomą mokėjęs mažiausiai gyvenime, bent nesezono metu, o mokamų kelių – nedaug. Didžiausias minusas – parkingas. Jo Ispanijos miestuose trūksta kaip niekur: beveik visuomet apsimoka pastatyti kokioje daugiaaukštėje aikštelėje ir apeiti centrą pėsčiom, užuot mėginus važiuoti kokius 2 km „nuo katedros prie pilies“, nes beveik garantuotai daugiau laiko sugaiši ieškodamas vietos automobiliui ir paskui eidamas nuo vis tiek gana atokaus naujo parkingo.

Bet gyviausi atsiminimai – iš daugiadienio žygio pėsčiomis Šv. Jokūbo keliu. Šimtai tūkstančių žmonių ten tomis pačiomis „piligrimų upėmis“ aibe skirtingų vagų teka į Santiago de Kompostelos miestą. Pradžią tam davė religija – šv. Jokūbo kapas – tačiau dabar į tuos žygius leidžiasi ir gamtos mylėtojai, nuotykių (ar savęs) ieškotojai, ar tiesiog norintieji atrasti Ispaniją iš lėto, kaip senovėje, žingsniuojant per kiekvieną kaimą, miegant kas kokius 20-30 km pakelės namuose… „Camino de Santiago“ įkvėpė daugybę panašių kelių pasaulyje, bet niekur kitur keliautojų nėra šitiek daug, atmosfera ir istorija tokia gili.

Kur apsistoti Ispanijoje?

Daug turistų apsistoja didžiuliuose viešbučiuose Ispanijos kurortuose palei paplūdimius. Net jeigu kelionė nėra vien poilsinė, tokie viešbučiai gali būti „bazė“ kur grįžti nakvoti, o dieną, tarkime, nuomotu automobiliu važinėji po nuostabias apylinkių vietas. Minusas: tokie viešbučiai ne tik patys vienodi, bedvasiai, bet ir kurortai, kuriuose jie stovi, tokie „poilsio fabrikai“: viskas, ko reikia, bet nieko, kas tikrai įdomu…

Tikresnę Ispaniją patirsi apsistodamas jos miestuose ir miesteliuose – rasi viešbučių istoriniuose pastatuose, nors ten gal bus savų problemų (parkingo stoka, ribotas registratūrų darbo laikas).

Ypač garsi – nors nepigi – Parador sistema, kur prabangiais, antikvarinių interjerų ir baldų kupinais viešbučiais paversta visa eilė nuostabiausių senovinių Ispanijos pilių, rūmų, vienuolynų. Visą kelionę į Ispaniją praleisti Paradoruose man būtų savaip „per daug“ net ne tik dėl kainos (jausčiausi patekęs į kokį Lotynų Amerikos serialą apie arogantiškus turtuolius) – bet pernakvoti vieną ar kelias naktis tikrai patariu, nes kitur pagyventi tokio lygio pastatuose sunkiai gausi, kitur jie tapę muziejais arba praradę autentiką per karus…

Paprastai mane žavi galimybė pagyventi autentiškuose vietinių butuose – bet, deja, Ispanija yra paskelbusi tikrą karą Airbnb ir panašioms sistemoms: vienuose miestuose tai draudžiama, kitur išradingai ribojama (pvz. „Galima tik jei šeimininkas pats perduoda raktą“ ar „Galima nuomoti tik butus pirmame aukšte“) – kas panaikina gerą pusę smagumo ir pasiūlos įvairovės. Butams būdingą didesnį plotą gali rasti ir visokiuose kurortų apartamentuose, kurie veikia kaip viešbučiai – bet daug dvasios ten neieškok.

Kelionių į Ispaniją sunkumai: siesta, minios

Ispanija – viena sudėtingesnių Europos vietų organizuotis intensyvią nepriklausomą kelionę, bent jau anapus kurortų ir didmiesčių.

Viena priežasčių: keisti darbo laikai, „siestos“. Ispanų diena labai „sustatyta į rėmus“: yra laikas pusryčiams [~07:00-10:00], pietums [~12:30-14:30], vėlyvai vakarienei [~19:00-22:00], o tarp tų laikų restoranai masiškai užsidaro. Pusryčių metu apskritai mažai kas būna atidaryta, o kur atidaryta – be galo ribotas meniu (pvz. tik „bokadilos“ – tokie paprasti sumuštiniai iš duonos ir dešros ar duonos ir sūrio, kokius namie pasigamintum per keliolika sekundžių, bet kainuojantys kaip restorane). Be pertraukų veikia tik didžiųjų prekybos centrų restoranai, populiarių kurortų restoranai ar pasauliniai greito maisto tinklai (bet pastarųjų Ispanijoje mažiau nei daugely Europos šalių).

Kitur Europoje esu įpratęs sustoti pavalgyti, kada noriu (juk kelionės metu visko nesuplanuosi: gal kamštyje užstrigai, gal kokia vieta buvo įdomesnė nei tikėjaisi ir ten praleidai valanda ilgiau). Ispanijoje taip nepavyks: nepataikęs į tą poros valandų „visuotinį langą valgymui“, dažnai likdavau alkanas arba graužti kokius čipsus. Tačiau net tai nevisad pavykdavo: mažesniuose miesteliuose panašiai siestai užsidaro ir visos parduotuvės (jų pertrauka ~14:00-17:00), turi būti pasirūpinęs maistu ir gėrimais iš anksto, arba važiuoti kokius 15 km „iš kelio“ kur „pagal Google Maps kažkas veikia“ (ir neretai nusivilti supratus, kad „tą dieną kažkodėl vis tiek neveikia“).

Mažai Ispanijoje ir užsienio virtuvių restoranų. Jei patinka kumpis, pigus vynas – tai pliusas, gausi visur, o jūros gėrybes gausi visur pakrantėse. Bet jei myli kokius sušius, kebabus ar geras itališkas picas – tokie variantai anapus didžiųjų kurortų bus gerokai retesni nei toje pačioje Lietuvoje.

Ispanai neprisitaiko prie turistų, bet to jiems ir nereikia, nes dėl klimato, lankytinų vietų Ispanija vis tiek – viena populiariausių pasaulyje šalių tarp turistų. Ir čia – dar vienas minusas: daugybę pagrindinių Ispanijos vietų gali aplankyti tik įsigijęs bilietus iš anksto, kai kurias – net prieš kelias savaites! Tarp tokių: Alhambra Granadoje, Šv. Šeimos bažnyčia Barselonoje, Caminito del Rey takas ir kt. Ten negali ryte nuspręsti „Šiandien važiuosiu ten ir ten“, viską valandų tikslumu turi būti suplanavęs iš anksto, gal net iš Lietuvos… „Menkesnėse vietose“ rezervacija nebūtina, bet net ir dalį jų eilės sezono metu vingiuoja ištisom aplinkinėm gatvelėm.

Nemaža dalis ispanų nemėgsta turistų. Kaltina juos ir dėl išaugusių kainų, ypač būsto. Tai iššaukia tokius ribojimus kaip AirBnB.

Kita vertus, jei keliausi tik į pagrindinius kurortus, gyvensi daugiaaukščiuose viešbučiuose anapus plento nuo Viduržemio jūros ar Atlanto vandenyno – su šiomis problemomis nesusidursi…

Ispanijos miestai ir istorija

Miestai Ispanijoje – vienas labiausiai mane žavinčių dalykų… Nes Ispanija visuomet buvo vienu svarbiausių pasaulio civilizacijos centrų, tad čia pilna kvapą gniaužiančių pastatų. Dar svarbiau, visa tai išliko: nes Ispanija liko neutrali per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus (jokių bombardavimų), nes Ispanija „nepasinešė“ ant jokių socialistinių ar kapitalistinių „miestų perstatymo“ madų.

Labiausiai pribloškia, turbūt, tai, ką paliko Ispanijos Imperija, vienu metu didžiausia pasaulyje, valdžiusi didžiąją dalį Amerikos. Iš tų turtų – milžiniškos katedros, rūmai. Ypač Imperijos centruose: Sevilijos uoste, į kurį plukdytas Amerikos auksas, sostinėje Madride. Bet ir provincijos miestams, jų bažnyčioms, universitetams, miestų sienoms užteko, ypač jei buvo svarbesni: kaip Salamankos universitetas, kaip Santiago de Kompostelos piligrimų miestas, kaip Kasereso ar Avilos miestai-tvirtovės.

Bet nemažiau žavi ir ankstesnių civilizacijų ženklai – jie pavieniai, bet milžiniški…

Arabų civilizacijos, kuri Ispaniją valdė ~711-1200 m., o pietus – iki 1492 m.: Granados „beveik marokietiškas bet tvarkingas“ senamiestis su Alhambros rūmais, Kordobos katedra-mečetė.

Romėnų civilizacijos, kuriai Ispanija ~II a. pr. Kr. – V a. po Kr. buvo viena širdžių. Romėnų provincijos sostinėj Meridoj tarp vėlesnių pastatų iki šiol pilna romėniškųjų: tiltai, šventyklos, kapai… Taip pat Segovijos akvedukas, Lugo miesto sienos, Heraklio švyturys La Korunjoje, iki šiol naudojamas pagal paskirtį.

Ne mažiau nei didmiesčiai garsiais vardais traukia mažieji miesteliai, kurių – per daug, kad išvardinčiau ar kad kas visus prisimintų. Puošnios bažnyčios, jaukios gatvelės, „neprašienautos“ jokių bombonešių ir buldozerių…

Nors Ispanija prarado savo valdas Amerikoje dar XIX a. pradžioje, ilgai po to ji liko svarbi, statė nuostabius pastatus, kaip Gaudžio architektūriniai stebuklai Barselonoje ar didžiosios parodos kompleksas Sevilijoj. Tik XX a. viskas „pasuko žemyn“: tuo laikotarpiu statyti kurortai ir rajonai tokie vienodi, masiniai, neįdomūs… Iškilus turizmui, Ispanijos miestai ieškojo naujų simbolių samdydami „starchitektus“ tokius kaip Santiago Kalatrava: kai kurie tų pastatų tikrai išgarsėjo (kaip Bilbao Gungenheimo muziejus), bet tai tik mažytis lašelis Ispanijos įdomių vietų jūroje. Šiuolaikinei Ispanijai labiausiai dėkingi turime būti ne už tai, ką pastatė ar sukūrė, o už tai, ko nesugriovė…

Ispanijos kultūra, tradicijos ir šventės

Kiekvienam žmogui, esančiam Ispanijoje trumpam – vienoms atostogoms, vienam savaitgaliui didmiesty – atrodo, rasi bent vieną tokį, kuris Ispaniją pamilo, ten grįžta metai iš metų, o gal persikėlė gyventi.

„Žiemotojus“ gal labiau traukia klimatas, bet ne mažiau svarbi ir Ispanijos kultūra. Kas ten labiausiai žavi? Nesu tarp tų „paviliotų Ispanijos“, tad atsakyti ne taip paprasta, bet turbūt visuma: temperamentas, „karštumas“, ekstravertiškumas, siestos dieną ir naktinis siautulys.

Tačiau Ispanijoje gausu konkrečių kultūrinių stebuklų, atlaikiusių šimtmečius.

Vienos įspūdingiausių man – ispaniškos šventės. Kiekvienas miestas čia turi savas tradicijas.

Yra vietinės šventės garsios visame pasaulyje, kaip bėgimas su buliais Pamplonoje (San Ferminas), kurį turistai stebi iš balkonų susimokėję ir šimtus eurų, ar La Tomatina pomidorų mūšis.

Ir yra visos Ispanijos šventės – kaip Didžioji Velykų savaitė ar Karnavalas – tas tradicijas pamatysi kiekviename mieste, bet ypatingiausiai švenčiamos konkrečiuose miestuose. Velykų savaitė Sevilijoje su begaliniais šventųjų statulų paradais į katedrą ir atgal į rajonus (irgi parduodamos vietos balkonuose!) arba Kadiso karnavalas.

Kada bekeliautumėte į Ispaniją, verta patikrinti, kokios šventės aplinkui kelionės vietą tuo metu bus.

Na ir yra „amžinos tradicijos“, kaip flameko šokis. Dėl turizmo rinkos, labai lengva tai pamatyti – visokios flamenko vakarienės kuriose, tiesa, būsi tarp kitų turistų…

Bet ne į visas Ispanijos tradicijas turistai veržiasi… Koridos arenoje regėjau tik ispanus, daugiausia vyresnius. Dar būna, kad koks turistas ryžtasi eiti išvysti tas mirtinas „kovas su jaučiais“, bet ir tokiems, paprastai, vieno karto pakanka.

Ispanijos gamta

Ispanija tarsi pasidalijusi. Yra didžiuliai, tankiai gyvenami miestai bei kurortai – sprogstantys nuo žmonių, turistų, automobilių. Ir yra provincija – daug tuštesnė, nei įprasta Vakarų Europoje. Ten – tik ūkiai, lygumos, kalnai, nykstantys kaimai be jaunimo ir pilni apleistų pastatų. Tai – viena priežasčių, kaip Ispanija sugebėjo taip greitai nutiesti greitųjų geležinkelių tinklą: bepigu, kai tiek tuščių žemių…

Visgi, didžiosios Ispanijos dalies gamta tokia proziška – lygumos, lygumos. Viskas gelsva, nes sausa (sausros vasaromis net vandenį verčia riboti). Tik šiaurėje jau žalia, miškai.

Įspūdingiausios vietos – ten, kur kalnai. Pirėnai, skiriantys Ispaniją nuo Prancūzijos, Siera Nevada Andalūzijoje.

Bet labiausiai pribloškia vulkaninės Kanalų salos, it stebuklingai prasišovusios iš jūros. Beveik visose jų – nuostabūs aukšti uoliniai krantai, pakrantės keliai. Bet taip pat dažna jų turi ir „savo spalvas“: geltono smėlio Fuerteventura, juodos lavos Lansarotė… O Teidė Tenerifėje – viena įspūdingiausių pasaulio vulkaninių zonų. Žavu ir eiti pėsčiom, ir dviračiais, ir automobiliais nuostabiais kalnų serpantinais.

Ispanijos pakrantės, kurortai, sezonai ir klimatas

Saulė ir paplūdimiai – vienas labiausiai turistus traukiančių Ispanijos veidų…

Ispanijos kurortai – nesvarbu, ar Kanaruose, ar Andalūzijoje, ar Maljorkoje – viena į kitą panašios „turizmo mašinos“. Yra dideli viešbučiai, iš jų pėsčiom pasiekiami įvairiausių virtuvių restoranai (su mažiau siestų), klubai, paplūdimiai, o automobiliu ar autobusu – pramogų parkai, prekybos centrai, oro uostai su skrydžiais po Europą.

Bet daug kas skubiai statyta kokiais 1960-1980 m., kai Ispanija nusprendė masiškai vilioti atostogautojus iš visos Europos. Pakankamai nauja, kad nebūtų įdomu savaime – bet kartu jau pakankamai sena, kad kai kas aplūžę, apnykę, smarkiai pranokta vėliau iškilusių kurortų kokioje Azijoje.

Jeigu kelionės tikslas – karštis ir pakrantė, o visa kita – tiesiog atostogų fonas, tiesiog turi netrukdyti, būti patogu, pasiekiama – tuomet Ispanijos kurortai bus tobula vieta atostogoms. Kita vertus, jei norisi vietos dvasios, kultūros – tai kurortai gali palikti nykų įspūdį, nebent bus tik patogi bazė nakvynėms.

Tiesa, priešingai nei galėtų pasirodyti iš reklaminių bukletų, Ispanijoje paplūdimiai nėra „norma“: didžioji dalis krantų yra uolėti. Jie – statūs, gražūs, bet jų gausa reiškia, kad viešbutis prie jūros nebūtinai bus prie paplūdimio. Net kai kurie esami paplūdimiai užpildyti smėliu, atvežtu iš kitur. Taip pat gal dėl paplūdimių „deficito“ (kurį paaštrina ir superdidelis turizmas) Ispanijoje sunkiau rasti tikrus viešbučius ant jūros kranto, kur galėtum patekti prie jūros vien per viešbučio teritoriją. Dažniausiai viešbutį nuo paplūdimio bent jau skirs kelias, o turbūt reiks eiti ir iš dar toliau.

Žemyninėje Ispanijoje ir Balearų salose yra aiškūs turizmo sezonai: poilsiaujama vasarą ir aplink ją (vėlyvą pavasarį, ankstyvą rudenį), o žiemą per šalta. Andalūzijoje sezonas kiek ilgesnis, nei šiauriau, ir daugiau „žiemotojų“ iš šiaurės Europos.

Apie Kanarų salas jų mylėtojai mėgsta sakyti „ten visada geras oras“ (žr. temperatūras žemiau), visgi, mylintiems karštį, žiemą ten maudytis ar džiaugtis paplūdimiais bus per šalta (tikrų „karščių kiaurus metus“ reiktų ieškoti dar piečiau – kokioje Gambijoje ar Žaliajame Kyšulyje). Bet aiškaus turizmo sezono Kanaruose nėra: žiemom salyną užplūsta užsieniečiai iš Europos šiaurės, norintys „peržiemoti kuo šilčiau, bet Europos kultūroje“, o vasaromis – ispanai, kuriuos Kanaruose džiugina ir ne tokie žiaurūs karščiai, kaip kokiam Madride.

Visi ~4500 km ilgio žemyninės Ispanijos krantai išdalinti į kostas – vardines pakrantes. Internete rasi žemėlapių su net 15 tokių „Costa“, bet poilsiauti keliaujama tik į kelias jų (nes nedaug kas norėtų mirkti Galisijos krantų liūtyse).

Tas populiariausias – o taip pat salų kurortus – ir aprašau (bei klimatą ten)

Costa Del Sol (Andalūzijos regionas) – pietinė, karščiausia ir saulėčiausia Ispanijos pakrantė. Tikėtina temperatūrą sausį dieną – +17, naktį – +8. Liepos dieną – +31, naktį – +21. Į vieną miestą suaugusi kurortų grandinė palei krantą – Marbelja, Toremolinos, Fuengirola.

Costa Blanca garsėja didžiausiu Ispanijos kurortu Benidormu – aukštų viešbučių čia tiek daug, kad pagal dangoraižių kiekį šis miestas konkuruoja su didžiausiais Europos megapoliais. Tikėtina temperatūra sausį dieną – +17, naktį – +7. Liepos dieną – +31, naktį – +22.

Costa Dorada, Costa Barcelona, Costa Brava Katalonijoje aplink Barseloną. Tikėtina temperatūra sausį dieną – +14, naktį – +6. Liepos dieną – +28, naktį – +21.

Kanarų salų pakrantės. Pagrindiniai kurortai: Plaja de Las Amerikas (Tenerifė), Maspalomas (Gran Kanarija) ir į šonus nuo jų ištįsusios miestų grandinės. Daug kurortų – salų pietuose, nes šiaurėje oras lietingesnis (debesys „stringa“ ant kalnų). Tikėtina temperatūra Plaja de las Amerikas Tenerifėje: sausį dieną – +22, naktį – +16. Liepos dieną – +29, naktį – +21.

Balearų salų pakrantės. Vienas pagrindinių kurortų – Magalufas Maljorkoje. Tikėtina temperatūra sausį dieną – +16, naktį – +9. Liepos dieną – +30, naktį – +22.

Ar Ispanija – jums?

Ispanija – antra pagal populiarumą pasaulyje šalis tarp turistų… Jai „sukrito daug kortų“: šiltas oras (ir netoli vėsesnio oro kraštai), ilgos pakrantės, palanki istorija (daug pastatyta nuostabaus – ir mažai sugriauta), kalnai ir ugnikalniai.

Pamatyti čia yra daug ką ir kartą-kitą atvykti rekomenduočiau kiekvienam. Ne kartą atvykti į Ispaniją, bet kartą atvykti į kiekvieną pagrindinį šalies kraštą – nes kelionė prie Kanarų vulkanų, į didinguosius arabų-ispanų Andalūzijos miestus, savaitgalis Gaudžio Barselonoje ar savaitės-mėnesio žygis Šv. Jokūbo keliu – visiškai skirtingos patirtys, tarsi skirtingose šalyse…

Bet ar jūs pateksite tarp tų „paviliotų Ispanijos“ kurie čia nori grįžti ir grįžti, žiemoti? Jau nebūčiau toks tikras, labai priklauso nuo žmogaus. Daug Ispanijoje ir minusų – ir ne vieno jų šaknys, deja, slypi tame pačiame masiniame turizme…

---

Visi mano kelionių po Ispaniją vadovai

---

Kelionės po Ispanijos žemyną

1. Madridas - šėlstantis senovinis didmiestis
2. Barselona - pasakiškiausios architektūros didmiestis
3. Andalūzija – didingi miestai ir karšti kurortai
4. Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti
5. Galisija - kitokia Ispanija. Drėgna, vėsi, šventa
6. Baskija – seniausia Europos tauta
7. Korida Ispanijoje – viskas, ką reikia žinoti

---

Kelionės po Ispanijos salas

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala
7. Maljorka - nuo tradicinių miestų iki kurortų šėlsmo

---

Kelionių vadovai po Ispaniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti

Baskijos nerasi jokiame Europos žemėlapyje. Ją valdo Ispanija. Bet Ispanijos vėliavų čia nedaug – o ir tos perbrauktos (ant lipdukų, agituojančių už Baskijos laisvę)…

Kirtus Baskijos “sieną”, pasikeitė daug. Greta ispaniškų iškabų ir kelio ženklų matėsi parašyti itin keista, nematyta kalba. Ši baskų kalba ne tik nėra ispanų kalbos tarmė – istoriškai daugiau bendro tarp ispanų ir lietuvių kalbų, nei ispanų ir baskų! Manoma, kad baskai – seniausia Europos tauta, čia įsikūrusi anksčiau visų indoeuropiečių…

Ir nors laisvės jie neturėjo ir neturi, kelionė į Baskiją smarkiai skiriasi nuo kelionės į Ispaniją.

Vėsūs, bet didingi Baskijos kurortai

Nors į Baskiją atvažiavome liepą, stereotipiniai ispaniški karščiai liko toli už nugaros – Andalūzijoje, Madride. Baskijos pakrantė – žalia ir vėsoka. Kurortai vos išsitenka siauram lygesniam plote tarp kalvų ir Atlanto vandenyno paplūdimių: siauros gatvės, aukšti pastatai. Didžiausias ir garsiausias – San Sebastianas, kaip ir daugelis Baskijos miestų, greta “valstybinio“ ispaniško, žymimas ir visai kitokiu baskišku vardu – Donostija.

San Sebastiano / Donostijos didingi viešbučiai ir brangūs pakrantės restoranai skaičiuoja virš šimtmečio. Bet žalių kalvų įrėmintas Konča (Kontxa) paplūdimys maudytis visai netraukė: vėsu, nors vidurvasaris… Visgi, pakrantės promenada ankšta nuo turistų, maudalių irgi buvo, kiti išsirengę „deginosi“ prieš už debesų pasislėpusią saulę. Ne, priešingai Andalūzijai ar Ispanijos saloms, niekas čia pilnų užsakomųjų reisų neskraidina – kaip į kokią Palangą ar Sopotą, suvažiuoja savaitgaliams žmonės iš aplinkinių kraštų. Baskai, ispanai. Daug skamba ir prancūzų kalbos, juk Prancūzija – išsyk anapus Pirėnų.

Priešingai nykiai vienodiems karščiausiems Ispanijos krantams čia – gausu istorijos. Viena įdomiausių vietų man – Biskajos tiltas-keltas prie Bilbao miesto. Sunku paaiškinti, reikia pamatyti: to tilto “kelias” driekiasi tik virš dalies upės! Taigi, viskas vyksta taip: kol „kelias“ jų pusėje, žmonės užlipa, automobiliai užrieda. Tada kelio platforma, nešama sunkių trosų, kelia keleivius į kitą pusę, tarsi keltas! Tiltą išrado Gustavas Eifelis, jis statytas 1893 m., jų pasaulyje niekad nebuvo daug, dabar liko vos keli. Tikslas – kad dideli laivai galėtų įplaukti į anais laikais pramonės apsuptą upę (tam trukdytų įprastinis tiltas), bet kartu kertantiems upę tiltu žmonėms nereiktų lipti aukštyn. Tiesa, dabar užlipau ir į viršų, ant visų konstrukcijų, ten – pasivaikščiojimo takas.

Baskų didmiestis Bilbao ir Gugenheimo efektas

Kadaise pramone turtingas didžiausias Baskijos miestas Bilbao XX a. smuko žemyn, tapo Ispanijos mastais nykiu užmiesčiu: senamiestyje yra gražių namų, bet kur Ispanijoje jų nėra?

Tačiau ~1997 m. jis staigiais smūgiais įsirašė į pasaulio turizmo žemėlapius. Garsiausiose pasaulio architektų studijose užsakė visą eilę drąsių architektūrinių eksperimentų: Santiago Kalatravos Zubizuri Zubia tiltas, Normano Fosterio metro sistema ar Alhodinga vyno sandėlis, perstatytas taip, kad ant jo stogo – baseinas stikliniu dugnu, o iš vestibiulio gali matyti braidžiotojų kojas ir plaukikų pilvus…

Bet visa tai tikriausiai būtų tik eilutės iššvaistytų lėšų lentelėse, jei ne tikrai pavykęs šūvis: Gugenheimo muziejus. Šis iš pirmo žvilgsnio atpažįstamas nenusakomos formos pastatas net įkvėpė atskirą terminą: Gugenheimo efektas. Kai vienas „superpastatas“ staiga „ištraukia“ miestą į turizmo olimpą.

Būtent pastatas. Kaip muziejus, Bilbao Gugenheimas „Google Maps“ ir panašiose sistemose vertinamas netikėtai prastokai. Tiesiog, turbūt, po tokio fasado, po nemokamai apžiūrimų skulptūrų lauke (“Maman” daugiakojo, fontanų, milžiniško šuns iš gėlių) tikiesi kaži ko, o visgi tai tik Niujorko Gugenheimo padalinys, didieji šedevrai – Niujorke, o Bilbao labiau garsėja laikinosiomis parodomis.

Pamplona – rizikingųjų bulių bėgimų miestas

Baskija baigiasi, bet Baskija nesibaigia… Oficiali Baskija sudaro tik dalį tos šalies, kur kalbama baskų kalba ir keliamos Baskijos – bei, solidarumo vardan, visos eilės kitų nepriklausomybės stokojančių šalių – vėliavos.

Baskų „šalyje“ – ir šiaurinė Navara, jos garsusis Pamplonos miestas, baskiškai – Iruna. Didžiąją metų dalį ten – tik „eilinis“ gražus senamiestis, bet liepos 6-14 dienomis į Pamploną nukrypsta visų pasaulio žinių laidų kameros, o vietiniai laikraščiai tam skiria kokį ketvirtį savo turinio. San Fermino festivalis – garsieji bulių bėgimai, kai kasryt gatvėmis paleidžiami šeši laukiniai buliai, o tūkstančiai nutrūktgalvių bėga nuo jų vengdami jų ragų ir kanopų – nors kai kurie, atrodo, specialiai lenda į „rizikos zoną“, muša bulius laikraščiais… Bėga ne tik kaimų bernai, bet ir vyrai ir moterys iš viso pasaulio: itin Pamploną pamilę… australai. Koks kas ketvirtas San Fermino metu Pamplonoje sutiktas turistas buvo iš tolimosios Australijos. Jie net papildomų girtų pramogų ten išrado, kaip šokinėti nuo Navarreria (bask. Nabarreriko) fontano į gaudančių draugų rankas. Irgi būna aukų, “naujai iškeptų” neįgaliųjų…

Bet San Ferminas – ne tik bulių bėgimas! Miestas pasikeičia. Kone visi vietiniai ir turistai tą savaitę vilki baltais rūbais su raudonais akcentais – bėga jie ar nebėga. Kodėl? Niekas nebeatmena, tokios senos tos tradicijos.

Bėgimų metu buliai genami į koridos areną – o ten juos erzina ir kartais „ant ragų paskraido“ dar kitos nutrūktgalvių ordos (jas stebi bilietus specialiai tam įsigiję turistai). Vakare vyksta tikra korida – buliai ceremoniškai nužudumi taikliu dūriu į galvą. Aišku, ir kasnakčiai fejerverkai, išgertuvės iki ryto, gigantiškų nešiojamų skulptūrų (Gigantes) paradai…

Ir visgi „stipriausia“, „unikaliausia“ adrenalino dozė – bėgimas nuo bulių. Net stebint iš balkono apėmė tikra įtampa, ore tvyrojo baimė, panika (ne veltui daugiau sužeistųjų sumindo ne buliai, o – parkritusius – „kolegos“ bėgikai).

Balkonus – tiksliau vietas balkonuose – turistams nuomoja eiliniai pamploniškiai ir tos vietos gali atsieiti šimtą, du šimtus, dar daugiau eurų! Viskas – vos už ~10 sekundžių, kurias trunka, kol buliai ir visa juos supanti svita prabėga ta siaura senamiesčio gatve. Na ir už pusantros valandos ruošimosi, policijos manevrų, bėgikų statymo į vieną „bandą“ kad paskui išsiskirstytų ir pasirinktų sau tašką nuo kurio bėgti. Šiaip ar taip, buliai juos pralenks, kiekvieno kova (ar ruletė) su buliumi tetruks keletą sekundžių, jei išvis buliai neprabėgs kur tolumoj ir paskui tie nutrūktgalviai savo draugams nesiskųs “bulių nė nemačiau” (girdėjau ir tokių!).

Bet žmonės perka vietas balkonuose, bėga, grįžta antrai dienai, kviečiasi draugus, metai iš metų keliauja San Fermino metu į Pamploną net iš Australijos. Daugybę sutikome kurie ten jau ne pirmą sykį. „Uždraustas, kitoks vaisius“ pakeri. Jei ne sena tradicija, to negalėtų būti, lauktų kritikos lavinos už elgesį su gyvūnais, už beprasmę mačistinę riziką ir medikų, pareigūnų, bei šiukšlių rinkėjų laiko eikvojimą. Bet čia tradicija, čia „taip buvo per amžius“, kaip viskas baskų krašte…

Jau virš tūkstantmečio per Baskiją teka piligrimų upės: visą šalį vagoja Šv. Jokūbo keliai. Pagrindinis “dvasiškiausias” prancūziškasis daugeliui ėjikų čia ir prasideda. Tie, kam Kelyje svarbiau žygis, gamta, „pramynė“ savus, pavydžiui Camino del Norte žaliosiomis pakrantėmis. Kuprinėtus – pavargusius, bet pakylėtus – piligrimus sutikdavome ir pajūrio uolų viršūnių serpantinuose, ir Pamplonos centre, nardančius tarp raudonai-baltų apgirtusių San Fermino šventėjų.

Tolstantis(?) Baskijos laisvės žiburys

„Baskija – tai ne Ispanija“ skelbia atsišaukimai paeiliui. Vien iš solidarumo pakabintų okupuotos Palestinos vėliavų mačiau daugiau, nei ispaniškų: visos „nelaisvos tautos“ baskams – likimo sesės. O kai vieno Baskijos miestelių bare žiūrėjau Europos futbolo čempionato finalą, kurį laimėjo Ispanija, negalėjau patikėti savo ausimis: ispanams įmušus įvartį vos pora žmonių kaip nors reaguodavo, po pergalės – jokių reakcijų išvis. Kai mušė ispanų varžovai irgi tyla – jiems tiesiog buvo tas pats, daug kas tik kartais žvilgteldavo į televizorių, tarsi būtų rodę kokį Okeanijos čempionatą… Ispanija baskams – užsienio šalis – ir gana priešiška. O tikroji baskų rinktinė – Bilbao „Atletico“ klubas, kuris iš principo neperka legionierių ir samdo tik užaugusius Baskijoje. Ir, nepaisant to, yra viena vos trijų komandų (greta pasaulio žvaigždynu pertekusių Madrido „Real“ ir „Barcelona“), nuo pat 1929 m. metų neiškritusi iš Ispanijos pirmos lygos (La Liga).

„Juodžiausias metas“ Baskijai buvo XX a. vidurys: net baskų kalba buvo ispanų uždrausta. Tuomet baskai sukilo už nepriklausomybę, o ETA judėjimo sprogdinimai skambėdavo per Europos žinias tarsi musulmonų teroristų išpuoliai šiais laikais. Bet laikai keitėsi, Ispanijos politika atlaisvėjo, baskų kalba atėjo į iškabas ir mokyklas, o pati Baskija dabar – turtingiausias Ispanijos regionas. Daugybei baskų to pakako tam, kad baigtų rizikuoti vardan „laisvės svajonės“ ir nepriklausoma Baskija, nepaisant visų gatvės lozungų ir grafičių, atrodo toliau nei anksčiau. Net pati ETA 2017 m. sudėjo ginklus. Stebėdamas baskiškus sumuštinukus pinčos ramiai valgančius vietinius ir turistus, dabar sunkiai galėtum patikėti, kad čia dar neseniai aidėjo sprogimai.

Rytų Europoje didžiosios Imperijos griuvo – Rusija, Osmanai, Austrija-Vengrija – net mažiausios tautos iškovojo laisvę. Vakarų Europoje gal žiaurumai buvo mažesni – bet turbūt todėl mažosios tautos iki šiol gyvena didžiųjų (anglų, prancūzų, ispanų) valdžioje. Genocidų, persekiojimų Vakaruose nėra – sakytų optimistas – galima gyventi, kam lieti prakaitą ir kraują? „Bet Baskija iš lėto skęsta“ – sakytų pesimistas. Gimstamumas – vienas mažiausių Europoje, ekonominė migracija – didžiulė. Praturtėjusioje Baskijoje vis daugiau ir „tikrų“ ispanų, ir afrikiečių nelegalų. Ir jie baskų kalbos nesimoko. Kam? Juk išmokęs ispaniškai, susikalbėsi ir visoje Ispanijoje, ir Lotynų Amerikoje, ir su visais „kaimynais baskais“, kurie vis tiek išmokomi valstybinės kalbos… O dar ta baskų kalba tokia sunki: priklausomai nuo apibrėžimo, 22 linksniai (daugiau nei kone bet kurioj kitoj kalboj)… Miestuose aplinkui girdėjau beveik vien ispanų kalbą ir tik vienoje kaimo degalinėje net į „Buenas tardes“ man atsakė baskiškai.

Ateitis, kurios bijoma – anapus sienos, Prancūzijoje. Ten – irgi dar Baskija. Bet jei Ispanijos Baskijoje baskiškai moka 55% iš 2 mln. žmonių, tai Prancūzijos Baskijoje – vos 20%. Prancūzijoje “visi prancūzai”, o prancūzai turi kalbėti prancūziškai. Ispanijos pusėje kelio nuorodos į Prancūzijos Baskijos sostinę seną jaukų Bajonės miestą – baskiškos „Baiona“, Prancūzijoje jau tik prancūziškos – „Bayonne“. Jei Ispanijos Baskijoje jaučiausi lyg patekęs į kitą šalį, tai Prancūzijos pusėje nežinodamas nebūčiau atkreipęs dėmesio.

Ką žada ateitis – niekas nežino, bet šiandien Baskija tikriausiai – pati tikriausia ir išskirtiniausia šalis tarp tų, kurios nepažymėtos jokiuose Europos žemėlapiuose. Ji įtakinga nuo neatmenamų laikų: baskų banginių medžiotojai kadaise dominavo pasaulinėje banginių rinkoje, o laikais iki romėnai visur pasėjo lotynų kalbą, baskai gyvavo didelėje šiuolaikinės Ispanijos, Prancūzijos dalyje.

---

Visi mano kelionių po Ispaniją vadovai

---

Kelionės po Ispanijos žemyną

1. Madridas - šėlstantis senovinis didmiestis
2. Barselona - pasakiškiausios architektūros didmiestis
3. Andalūzija – didingi miestai ir karšti kurortai
4. Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti
5. Galisija - kitokia Ispanija. Drėgna, vėsi, šventa
6. Baskija – seniausia Europos tauta
7. Korida Ispanijoje – viskas, ką reikia žinoti

---

Kelionės po Ispanijos salas

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala
7. Maljorka - nuo tradicinių miestų iki kurortų šėlsmo

---

Kelionių vadovai po Ispaniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti

Andalūzija – pietų Ispanija – turi viską!

Andalūzijoje – ir saulėčiausi Ispanijos paplūdimiai bei populiariausi kurortai (Costa del Sol aplink Malagą), ir aukščiausi kalnai.

Andalūzijoje – ir vieni nuostabiausių Europos senamiesčių, pilni bažnyčių ir rūmų (Granada, Kordoba, Sevilija…), ir žavūs balti kalnų miesteliai ir kaimai.

Andalūzijoje praleidau daug mėnesių ir visa tai aplankiau pats. Nebuvo lengva, bet pasistengiau „sutalpinti“ visą Andalūziją į vieną kelionių vadovą.

Seni arabiški Andalūzijos didmiesčiai (Sevilija, Kordoba, Granada)

Prieš 1000 metų Andalūzijos miestai buvo patys didžiausi ir turtingiausi visoje Europoje, gal net pasaulyje. Paryžiuje ir Londone gyveno po 20 000 žmonių, o Kordoboje – trečdalis milijono! Ir Andalūzijoje tokios svarbos miestai yra dar du: Sevilija, Granada.

Tiesa, visus šiuos miestus pastatė ne ispanai, o… arabai „maurai“. Viduramžiais Andalūzija buvo tokia pat islamiško pasaulio dalis, kaip ir Marokas ar Tunisas. Tačiau 1236-1492 m. ispanai vieną po kito užėmė didinguosius Andalūzijos didmiesčius (Rekonkista). Ne šiaip okupavo: per kelis dešimtmečius išvijo ar priverstinai apkrikštijo visus musulmonus ir žydus, o 1609 m. ištrėmė net ir arabus katalikus.

Taip gimė unikali Andalūzija. Baltose siaurutėlėse „arabiškose“ senamiesčių gatvėse – ispaniška tvarka, čurų kavinės, vyninės ir flamenko teatrai. Minaretai, virtę bažnyčių varpinėmis ir mečetės, virtusios barokinėmis katedromis. Piliakalnių viršūnėse – ir arabiški, ir ispaniški mūrai.

Kiekvienas iš „Didžiojo trejeto“ Andalūzijos didmiesčių turi savą „kozirį“:

Kordobos koziris – „Mečetė-katedra“. Rodos, nesibaigiančios salės, skliautai, arkos, kolonų eilės: vien iš romėniškų pastatų „surinktų“ kolonų daugiau, nei bet kuriame išlikusiame romėnų pastate… Nes Kordoba ~1000 m. po Kr. buvo didžiausias pasaulio miestas! Taigi, tam, kad kartu melstis tilptų visi jos musulmonai, reikėjo mečetės, dydžiu nusileidusios tik Mekai. Kordobą užkariavę ispanai mečetę pavertė katedra – bet, kai Kordoboje net šiandien žmonių mažiau nei anais laikais, tai ta katedra užima tik patį mečetės vidurį, aplinkui barokinius jo grožius – tuščios salės, kurių grindyse sulaidoti ispanų didikai… Kitos Kordobos vietos: dar romėnų pradėtas statyti tiltas, maža sena sinagoga.

Granados koziris – Alhambra – „miestas mieste“, kurios puošnieji Nasiridų rūmai ir Generalifės sodai – pati populiariausia visos Ispanijos lankytina vieta apskritai! Čia pamatai, kokioj rytietiškoj prabangoj gyveno arabiški Andalūzijos valdovai: ir tai nepaisant to, kad viskas statyta marų civilizacijos žlugimo metu, kai Granada buvo likęs paskutinis neprarastas arabų didmiestis Europoje. Ir Alhambra Granadoje – ne viskas. Anapus tarpeklio – žavus Granados senamiestis Albayzin pilnas arabų didikų rūmų carmen. Kaip dera musulmonams, iš gatvės tematai plyną sieną, o visa prabanga – vidaus soduose. Granados pietuose – Sakromontės rajonas, kur gyvenama olose. Seniau taip gyveno čigonai, dabar – hipiai. Izabelė ir Ferdinandas – ispanų monarchai, nukariavę Andalūziją – irgi palaidoti Granadoje.

Sevilijos koziris – Sevilijos katedra. Iš „mečetės laikų“ čia liko tik „varpinė“ – tūkstančio metų senumo 105 m aukščio minaretas Giralda, „karūnuotas“ barokiniu špiliu. Viską kitą ispanai perstatė „nuo nulio“ ir auksine didybe mažai Europos katedrų galėtų jai prilygti! Nes Sevilija buvo pagrindinis visos Ispanijos uostas būtent tada, kai ispanų konkistadorai užkariavo Ameriką. Ech, kiek daug prisiplėšto inkų ar actekų aukso nusėdo Sevilijos bažnyčiose, rūmuose… Sevilija ir šiandien – didžiausias Andalūzijos miestas (1,3 mln. gyv.), tad statybos čia niekad nenutrūko: 1928 m. buvusių Ispanijos kolonijų Amerikoje parodai pastatytas Plaza de Espana ir Plaza de America kompleksas iš visos eilės rūmų ir parkų didybe beveik „nukerta“ net Sevilijos senamiestį.

Kiekviename iš arabiškai-ispaniškų Andalūzijos didmiesčių gali praleisti visą dieną ir daugiau! Ir iki kiekvieno – 1,5-2,5 valandų kelio nuo pagrindinių Costa del Sol kurortų.

Costa del Sol – Andalūzijos pakrantė ir kurortai

Visi didingiausi Andalūzijos didmiesčiai – toliau nuo Viduržemio jūros. Bet 95% tų, kurie keliauja į Andalūziją ar Pietų Ispaniją, didžiąją atostogų dalį praleidžia pajūryje. Nesibaigiančioje kurortų grandinėje, ištįsusioje 150 km į rytus ir vakarus nuo Malagos miesto. Ji vadinama Costa del Sol – Saulėtoji pakrantė.

Ten – karščiausia Ispanijos saulė, giedriausios dienos. Liepą vidutinė dienos temperatūra +31, sausį – +17, balandį – +21, spalį – +24. Beveik jokio lietaus, jokių debesų. Tik 42 dienos per metus, kai bent kažkiek lyja – o per visą vasarą tokių tik 2, per visą pavasarį – 13, per visą rudenį – 12! Kai gyvenau prie Malagos, išvažiuodavau pakeliauti po Ispaniją – kituose miestuose, būdavo, pasitikdavo liūtys, žieminė vėsa, bet, kai sugrįžusio į Costa del Sol manęs visada laukdavo ryški saulė ir žydri dangūs…

Bet patys Andalūzijos kurortai – tai labiau tokios „poilsio mašinos“. Viskas veikia, viskas kaip iš vadovėlio „ko reikia masiniam turistui-poilsiautojui“ – bet ne daugiau. Palei jūrą – paplūdimys su barais. Už jo – automobilių gatvė privažiavimui. Kitapus gatvės – vienaukštės beveidės parduotuvės ir restoranai ir daugiaaukščiai viešbučiai vienodais balkonais, į kuriuos nuolat zuja mėlyni TUI autobusai, pilni turistų iš „šaltosios Europos“. Tolesniuose kvartaluose – pigesni viešbučiai, daugiabučiai, vienas-kitas svingerių klubas. Už jų – magistralė, o anapus jos – aukštyn į kalną lipančios vilos, kurias gali pasiekti tik automobiliu. Vienos nuomojamos, kitas nusipirkę kokie vokiečiai ar švedai praleidžia ten ištisas žiemas (paplūdimys jiems jau pabodęs, pakanka privataus baseino).

Čia aprašiau seniausią kurortą Toremolinosą, bet iš esmės visa Costa del Sol tokia, kurortų dvasia skiriasi tik tam tikrais niuansais (tarkime, Marbelja laikoma prabangesne, ten daugiau rusų). Visur daug kas pastatyta labai seniai, mat Costa del Sol ne šiaip „dar vienas Europos kurortas“ – tai bene pirmoji pasaulyje „tarptautinė“ kurortų zona! Ji gimė dar ~1959 m., Ispanijos diktatoriui Fransiskui Frankui nusprendus „uždirbti iš saulės ir jūros“.

Tai buvo tikra pasaulinė turizmo revoliucija! Iki tol daugelis europiečių išgalėdavo keliauti nebent į savo tėvynės pajūrį (tikėdamiesi, kad bent tą vasaros savaitę lis mažiau). O Costa del Sol tapo pirmąja pasauly vieta, kur ir „eiliniai Vakarų Europos darbininkai“ galėjo įpirkti karštas giedras atostogas. Apie kurortų grožį jie nė nesvajojo – atostogos prie Viduržemio jūros jiems savaime prilygo stebuklui – tad viskas statyta kuo paprasčiau, pigiau, masiškiau. Costa del Sol tada traukė ne vien turistus – nuo teismų ten slapstėsi naciai, Toremolinose gyvenimą baigė ir bene garsiausias Amerikos lietuvių mafijozas Alvinas Karpis.

Laikai keitėsi. Ispanija pabrango, o jos išrastą „šiltų atostogų pramonės“ modelį nukopijavo dar pigesni Turkijos ir Egipto kurortai. Bet Costa del Sol trauka neblėsta: prie vokiečių, britų, skandinavų, olandų griuvus geležinei uždangai prisijungė lenkai, rusai, čekai – o ir lietuviai.

Gulėjimo kurorte ar aukštais Andalūzijos standartais gana vidutiniško Malagos senamiesčio daugeliui nebepakanka – ypač kai grįžta metai iš metų. Bazuodamiesi viename kurortų, jie apkeliauja visas Andalūzijos grožybes. Juk viskas pasiekiama per dienos išvyką: ryte išvažiuoji, vakare grįžti, 1-2 val. kelio į vieną pusę. Vieni „tradiciškai“ važiuoja kelionių organizatorių autobusais, kiti – nuomojasi automobiliukus, kad ir kiek prisibijodami raitytų kalnų kelių ir ankštų gatvelių (bet pagrindinius miestus dabar jungia magistralės ir visada galima automobilį palikus parkinge apvaikščioti pėsčiam).

Andalūzijos kalnai, uolos ir baltieji kalnų miesteliai

Andalūzijoje gražių vietų šitiek, kad net kasdien kur nors važiuodamas, per eilines atostogas visko neaplankysi…

Ne mažiau už didmiesčius ir kurortus numylėti Andalūzijos Sierra Nevada kalnai, jų aštrios uolos ir žavūs balti miesteliai.

Caminito del Rey uolų šlaituose pakabintas takas. 1905 m. jis pastatytas užtvankų darbininkams, vėliau griuvo, trupėjo, tapo „pavojingiausiu Europos žygių taku“, kuriuo dėl nuostabių vaizdų, nepaisydami dažnų žūčių, vis tiek eidavo nuotykių ieškotojai. O galiausiai, 2015 m., kaip viskas Andalūzijoje, pritaikytas masiniam turizmui: „dėl vaizdo“ išdalinami šalmai, bet takas klotas lygiom lentutėm, einama grupėmis paskui gidą, iš anksto nusipirkus bilietus. Bet gilusis tarpeklis, upė jo gilumoj nuo to nepasidarė negražesnė!

Rondos „baltasis miestelis“, garsėjantis savo 98 metrų aukščio 1793 m. tiltu per Gvadalevino upės tarpeklį, statytu 34 metus: įspūdinga, kaip tais laikais, be jokios technikos, išmūrijo šitokį tiltą! Kone kiekviena „gražiausia Rondos vieta“ su juo susijusi: vaizdas nuo tilto, vaizdas į tiltą iš šono, vaizdas į tiltą iš apačios… Bet sužavėjo ir viena seniausių Ispanijoje koridos arenų.

Gibraltaras, kuris, Andalūzijos žmonių pykčiui, iki pat šiol yra Britanijos kolonija. Tai – tikras britiškas miestelis palei į Viduržemio jūrą išsišovusią uolą. Su urvais, nuostabiais vaizdais, fish and chips, svarais sterlingų ir net vienintelėm Europos beždžionėm. Gibraltaras toks mažas, kad oro uosto pakilimo takas kerta pagrindinį kelią ir, kai leidžiasi lėktuvai, tas kelias uždaromas.

Aišku, gražių kalnų miestelių yra daug daugiau – visų nesuskaičiuosi. Andalūzijoje nevyko pasauliniai karai, todėl čia niekas nesugriauta, o „gražiai išlikęs senamiestis“ – ne išimtis, bet taisyklė. Tarp įdomiausių – Setenil de las Bodegas, kur baltieji namai stovi it „prispausti“ uolų, Baeza šlaito viršūnėje.

Turistų minios – daug pliusų, bet dar daugiau minusų

Malagos oro uostas yra ketvirtas pagal keleivių skaičių Ispanijoje – po Madrido, Barselonos ir Maljorkos – nors pati Malaga yra tik šeštasis šalies miestas. Lėktuvai iš čia skrenda į 120+ Europos miestų, vien Costa del Sol įsimylėjusioje Didžiojoje Britanijoje yra reisai į 20 skirtingų oro uostų!

Viena vertus, atskristi labai paprasta – ir su kelionių organizatoriais, ir su aibe pigių skrydžių bendrovių reisų.

Kita vertus – nors paprastai nesiskundžiu turistų miniom, bet Andalūzijoje jų jau tiek, kad net trukdo keliauti laisvai… Daugybė eilių net nepagrindinėse vietose – pvz. prie Pikaso muziejaus Malagoje. O į garsiausias lankytinas vietas gali patekti tik pirkdamas bilietą iš anksto, ypač sezono metu (t.y. nežiemą). Į Alhambrą balandį teko pirkti bilietą prieš tris savaites – ankstesniam laikui tiesiog nebuvo. Ir net su tais išankstiniais bilietais prie Nasiridų rūmų stojomės į ilgą eilę! Iš anksto teko pirkti bilietus ir į Caminito del Rey, Sevilijos Alkazarą ir daug kitų vietų.

Tie turistai, kurie, kaip normalu 99% pasaulio vietų, atskrenda į Malagą ir tik tada ima galvoti ką čia aplankius, lieka „it musę kandę“, nepamatę didžiausių Andalūzijos grožybių.

Net kelionė automobiliu Andalūzijoje nė iš tolo nėra tokia patogi kaip daugelyje pasaulio vietų. Didmiesčių gatvėse laisvų vietų pastatyti automobilį nebūna beveik niekada, nuolat matau su įjungtais avariniais „antroje juostoje“ beviltiškai lūkuriuojančius vairuotojus. Net į prekybos centrą Malagoje, būdavo, sezono metu negalėjau patekti, nes parkingas pilnas, norintieji apsipirkti po jį suko ratus… Išeitis miestų centruose – brangūs daugiaaukščiai parkingai. Atvažiuoji į tokį, palieki automobilį visai dienai ir visur kitur vaikštai. Nes jei mėginsi pavažiuoti kokius du kilometrus Granadoje „iš vieno rajono į kitą“, parkingo paieškos ir ėjimas nuo naujo parkingo iki vietos dažniausiai užtruks ilgiau, nei tiesiog tuos du kilometrus suvaikščioti pėsčiom.

Ir viešbučių, restoranų kainos Andalūzijoje nemažos, bent jau gražiausiuose senamiesčiuose ir populiariausiuose kurortuose: juk vis tiek visi pirks. Džiaugiasi tik vyno mėgėjai, nes dėl mažesnių mokesčių jis Ispanijoje pigesnis.

Na ir dar vietinių požiūris į turistus… Andalūzija iš jų gyvena, gyveno, gyvens. Tik vyriausi senoliai dar prisimena laikus, kai masinio turizmo nebuvo. Andalūziečiams turistai taip pat „savaime suprantama“, kaip saulė ir jūra. Stengtis dėl jų nereikia… Tad Andalūzijoje nerasi Azijai būdingos „pagarbos svečiui“. Pirmenybė čia – visada vietiniams. Daugely pasaulio turistinių vietų gyvenimas plaka turistų ritmu – Indonezijoje, Turkijoje, Egipte gausu „pasaulinių“ restoranų, parduotuvių, su pasauliniais darbo laikais, maistu, higiena, užsienio kalbom ir kt., ko turistams bereiktų – vietiniai pasiūlys. Bet ne Andalūzijoje. Pavyzdžiui, dauguma restoranų čia dirba ispaniškai trumpai, atsidaro vėlai, dar dirba su ilga pietų pertrauka (siesta) – ryte rasti kur pavalgyti tikrai sudėtinga, ypač jei nori gauti ne paprastą sumuštinį su dešra ant batono (už normalaus patiekalo kainą), pavakarę – ne ką lengviau. Mažoka ir užsienio virtuvių, tinklų. Tiesa, kurortuose kiek paprasčiau – bet vis tiek ne tas pats, kas daugelyje „masinių kurortų“ svetur.

Na, masinis turizmas (ir jo pinigai) – tai kaip karšta +37 saulė. Tie, kas to neturi, svajoja apie tai ir labai stengiasi, kad tai gautų, o gavę – džiūgauja. Bet tie, kas taip užaugo ir taip kasdien gyvena, neretai tai keikia ir tikrai jau nejaučia už tai jokio dėkingumo…

Andalūzijos kultūros grožybės ir spalvingiausios šventės

Kai Ispanijoje baigėsi diktatūra (~1975 m.), demokratinė valdžia suteikė autonomijas „Ispanijos tautoms“ – katalonams, baskams, galisams… Andalūzai tuoj pat pasipiktino: „Kodėl ne mums, mes juk irgi buvom atskira šalis, turim savo kultūrą?“. Valdžia atlyžo, andalūzus irgi pripažino atskira tauta.

Tauta jie ar ne tauta, pasakyti sunku. Jie kalba ispaniškai – nors ir turi savo tarmę. Istoriškai ten gyveno arabai musulmonai – jie neabejotinai buvo atskira tauta – bet gi jie ištremti. DNR tyrimai rodo, kad andalūzai neturi daugiau arabiško kraujo nei kiti ispanai – jie kilę iš kolonistų, atsiųstų iš likusios Ispanijos. Jeigu šiandien sutinki Andalūzijoje gyvenantį musulmoną – tai imigrantas ar imigrantų vaikas, bet net ir jų Andalūzijoje mažiau nei turtingesnėje šiaurės Ispanijoje.

Tačiau Andalūzija visgi turi savą dvasią – ne tik dėl oro ar ankštų baltų senamiesčių. Arabiškos kilmės pavadinimai – alcazar vadinamos tvirtovės (nuo arab. al kasr – pilis) ar upėvardžiai, prasidedantys gvadal(…), kaip Gvadalkivyras (nuo arab. wadi – upė). Ugningas flamenko šokis su trypimais ir kastanječių plakimu – čia, tarp Andalūzijos čigonų, jis gimė, Andalūzijos miestuose daugiausiai Ispanijoje flamenko vakarų, flamenko šokėjai atvežami net į didžiuosius Costa del Sol viešbučius.

Įdomiausia kelionę į Andalūziją suderinti su garsiausiomis jos šventėmis.

Viena jų – Velykų savaitė (Semana Santa), čia švenčiama su nuostabiausiomis brolijų procesijomis, miestų gatvėmis vingiuojančiomis kilometrus: dešimčių kostalerų įraudusiais kaklais komandos neša ir tonos svorio šimtametes religinių skulptūrų kompozicijas paso, juos lydi šimtai keistais rūbais vilkinčių nazarėnų, orkestrai „palaiko“ profesionalia muzika, o kostiumuoti aplinkiniai žegnojasi, mėgina paliesti statulas… Garsiausia Semana Santa – Sevilijoje. Ten ne tik nuomojamos kėdės – tarsi tribūnos – viskam stebėti, bet „strateginėse vietose“ gyvenantys vietiniai nuomoja vietas savo balkonuose. Pabandėme, tikrai verta!

Kita Andalūzijos šventė – Karnavalas (sutampa su Užgavėnėmis), kai daugelyje miestų vyksta įspūdingi paradai. O turistų dar nelabai atrastas Kadiso miesto karnavalas – vienas spalvingiausių visoje Europoje. Paradas ten irgi yra, bet esmė ne jis. Esmė: šventė gatvėse kurios, ypač pagrindinį šeštadienį, virsta tarsi kokia filmavimo aikštele, nes persirengia kone visi ir dažniausiai – šeimos ir draugų kompanijos vienodai. Štai Adamsų šeimynėlė, štai karių būrys, štai viduramžių lankininkai, štai visi „Sucide Squad“ herojai… Kitas akcentas – gatvės muzikos konkursas. Visą miestą užplūsta muzikos grupės ir visų jų nariai irgi vilki pagal vieną stilių. Tiesa, tai ir vienas labiausiai „pašėlusių“ Ispanijos renginių, kai žmonės „nutrūksta nuo grandinės“: tiek šiukšlių, viešai besišlapinančių, girtų ar apkvaišusių žmonių vienoje vietoje kitur Europoje nemačiau.

Ar verta keliauti į Andalūziją?

Andalūzija buvo viena tų pasaulio civilizacijos viršūnių, kaip Britanija, Italija ar Konstantinopolis – tik kitu laiku ir trumpiau. Pamatyti tuos Kordobos Kalifato, Granados emyrų pastatytus grožius verta kiekvienam, kurį tik žavi senieji miestai ir miesteliai, istorija. Ypač tiems, kam dėl kokių nors priežasčių leistis “gilyn į arabų kraštus”, Maroką, Tunisą, mažiau jauku (pavyzdžiui, nepatinka tenykštė “nešvara”).

Andalūzijos kalnų miesteliai, kalnų vaizdai irgi gali apžavėti, o giedri dangūs, karšta saulė ir paplūdimiai žada vieną geriausių Europoje klimatų pajūrio atostogoms.

Kita vertus, jei esi žmogus, kuriam masinis turizmas kelia stiprią atstūmimo reakciją – tai, turbūt, Andalūzija nebe tau. Turistų minios sekančios gidus su vėliavėlėmis, sausakimšos automobilių ir autobusų aikštelės, eilės prie lankytinų vietų ir būtinybė pirkti bilietus prieš kelias dienas ar savaites – viso to Andalūzijoje be galo daug, ypač ilgojo sezono metu. Juk Ispanija – antra populiariausia turistų tarpe šalis, o Andalūzija – vienas populiariausių jos regionų…

Kainos ir kokybės santykį irgi gali rasti daug geresnį – anapus Europos atostogauti ir pigiau, ir viskas neretai naujau, labiau pritaikyta šiuolaikinėms atostogautojų užgaidoms. Lengviau rasti, pavyzdžiui, viešbutį ant jūros kranto kuris nebūtų anapus kelio nuo paplūdimio, kaip įprasta Costa del Sol.

Taigi, ar Andalūzija ir Costa del Sol tau – turi atsakyti pats, nes tai priklauso nuo to, kas svarbu tau. Kokia jūsų nuomonė apie Andalūziją ir patirtis tenai? Rašykite į komentarus.

---

Visi mano kelionių po Ispaniją vadovai

---

Kelionės po Ispanijos žemyną

1. Madridas - šėlstantis senovinis didmiestis
2. Barselona - pasakiškiausios architektūros didmiestis
3. Andalūzija – didingi miestai ir karšti kurortai
4. Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti
5. Galisija - kitokia Ispanija. Drėgna, vėsi, šventa
6. Baskija – seniausia Europos tauta
7. Korida Ispanijoje – viskas, ką reikia žinoti

---

Kelionės po Ispanijos salas

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala
7. Maljorka - nuo tradicinių miestų iki kurortų šėlsmo

---

Kelionių vadovai po Ispaniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentarai

Ar žinote, kad Ispanija iki šiol valdo du miestus Afrikoje?

Tai – Seuta ir Melilja. Unikalios vietos, kur susiduria du žemynai. Europos tvarka ir architektūros didybė – bet labiau Afrikos kainos. Puošnios senos bažnyčios ir mečetės šalimais. Tačiau beveik jokių turistų!

Lankėme tiek Seutą, tiek Melilją, ir manome, kad laiko klausimas, kol jos bus atrastos!

Melilja – Barselona be turistų?

Melilja pavadinama „Antrąja Barselona“. Ne be reikalo: Meliljos centrą kūrė garsiojo Barselonos architekto Gaudžio mokinys Enrikė Nieto, taigi čia pilna nuostabių XX a. pradžios pastatų. Centrinė Ispanijos aikštė, nuo jos it vėduoklės sparnai atsišakojančios tiesios puošnios gatvės su didingais teatrais, kazino, valdžios rūmais… Dar oro uoste gavome nemokamą bukletą su visais garsiausiais modernistiniais pastatais, kad galėtume jų ieškoti.

Tik jeigu šmirinėdamas Barselonos centre vietom teko kone stumdytis su kitais turistais, o į svarbiausias lankytinas vietas bilietus turi pirkti prieš daug dienų – tai Meliljoje per dieną jokių užsieniečių nesutikome, gatvės tuščios, automobilių mažai, retose lauko kavinėse sėdi tik su vietiniais. Sunku patikėti, kad čia dar ta pati Ispanija, kurią kasmet aplanko kone 100 milijonų keliautojų! Ispanijos žemyne ar Kanaruose ne kartą patyriau, kad turistai ispanams jau pabodę. O Meliljoje laukė tik svetingumas, būdingas turistų nemačiusioms šalims. Ilgi klausinėjimai iš kur atvykome („Lietuvos? Taip toli!“), palydėjimai ir patarimai, ką lankyti toliau. Maža to, net visi Meliljos muziejai ir lankytinos vietos – nemokami!

O tų vietų – gausu. Galingais mūrais įtvirtintas Meliljos senamiestis pradėtas statyti dar ~1497 a. Tada, kai krikščionys ispanai atkariavo Ispanijos pusiasalį nuo musulmonų. Žadėjo nesustoti, persikėlė į Afriką – Melilja ir Seuta turėjo būti tik Afrikos užkariavimo pradžia. Bet Kolumbas kaip tik panašiu metu atrado Ameriką ir Ispanija verčiau nutarė steigti kolonijas ten. Šitaip Melilja ir Seuta iki pat šių dienų liko vienišomis Ispanijos tvirtovėmis anapus Viduržemio jūros…

Tarp įdomiausių vietų Meliljos senamiestyje – Cuevas del Conventico požemiai, kur miesto gyventojai slėpdavosi karų metu, taip pat sienų viršūnės, nuo kurių atsiveria Viduržemio jūros vaizdai (karo muziejaus bastionas, švyturys).

Afrika ir Europa viename mieste?

Vaikščiodamas po Melilją sunkiai galėjau justi, kad esu Afrikoje. Europietiška architektūra, švarūs ir tvarkingi parkai (Parque Hernandez)… Tačiau „egzotikos prieskonis“ nuolat justi. Nors Meliljoje, kaip ir Seutoje, dauguma žmonių – ispanai, musulmonai čia sudaro beveik pusę gyventojų. Greta ispanų kalbos nuolat girdisi Afrikos kalbos: Meliljoje – berberų, Seutoje – arabų. Grafičiai rašomi ir arabų raštu, daug moterų su skarelėmis,.

Tie žmonės – tai tikrai nebūtinai imigrantai. Daugelio jų protėviai atvyko dar XIX a. ar XX a. pradžioje, kai Seuta ir Melilja sparčiai plėtėsi. Atvyko ne tik musulmonai, bet ir Afrikos žydai, tad Meliljoje – nuostabi sena Centrinė Meliljos mečetė, Or Zaruah sinagoga. Visi jie įsiliejo į vietos gyvenimą. Dar kiti marokiečiai gyvena Maroke, bet kasdien važinėja dirbti į Ispanijos miestus.

Kur kas didesnis skaudulys – naujieji nelegalūs migrantai. Tiesa, jiems Seuta ir Melilja – tik stotelės pakeliui. Atkeliauja jie kur nors iš Afrikos tolių į Maroką vien tam, kad pamėgintų laimę „perlipti tvorą į Ispaniją“, o tada jau tolyn į ES. Juk Maroko-Ispanijos sienos Seutoje ir Meliljoje yra vienintelės apskritai sienos tarp Afrikos šalių ir Europos Sąjungos – visur kitur Afriką nuo ES skiria jūra ar vandenynas, plaukti rizikinga.

Todėl tvora – galinga. Kai Seuta ir Melilja tokie maži miestai, kad viską nesunkiai apėjau pėsčiomis – tas tvoras ir Maroko kalnus anapus mačiau ne kartą. Į Melilją galėjau atvykti neparodęs jokio paso – užtat prieš lipant į lėktuvą atgal į Malagą jau laukė pasų kontrolė. Tikrino, ar nesu vienas tų perlipusių sieną nelegalų – jei būčiau, bent jau gilyn į Ispaniją, turbūt, būtų nepraleidę, sulaikę…

Iki pat šiol Seutoje ir Meliljoje budi ir daugybė Ispanijos karių, legionierių. Mat Marokas laiko, kad šie miestai – tai paskutinės negrąžintos Ispanų kolonijos ir Ispanija turėtų jas atiduoti Marokui. Beje, nors Ispanija yra NATO narė, NATO sutartis Seutai ir Meliljai negalioja: jei Marokas pultų tik šiuos miestus, NATO neprivalėtų ginti…

Seuta – miestas-tvirtovė

Seuta pasirodė dar labiau įtvirtinta, nei Melilja. Dar gausiau senų mūrinių sienų, fortų, o ir visas miesto reljefas – pusiasalis su vieninteliu įėjimu per siaurą sąsmauką, perkastą kanalu.

Ta sąsmauka dalina miestą į dvi dalis – labiau ispanišką senamiestį rytuose ir labiau musulmoniškus naujus rajonus vakaruose, anapus kurių – žalios erdvės ir įtvirtinta siena su Maroku.

Gražios XX a. pradžios architektūros Seutoje gerokai mažiau, nei Meliljoje, bet kažkiek yra – pavyzdžiui, 19005 m. Drakonų namas.

Kaip atvykti į Seutą ir Melilją (ir kodėl mažai kas keliauja)?

Nors abu Ispanijos miestai Afrikoje panašaus dydžio (~85 000 gyv.), jų pasiekiamumas smarkiai skiriasi.

Seuta yra anapus siauro Gibraltaro sąsiaurio – tad persikelti ten keltu iš Andalūzijos užtrunka 1 valandą, keltų daug. Seutą aplankėme, kai keliavome į Maroką – persikėlėme iš europinės Ispanijos į Seutą ir tada važiavome per sieną. Tiesa, persikelti į Seutą buvo brangiau, nei būtų buvę keltis tiesiai į Maroką – taigi, už šią papildomą vietą teko primokėti. Seutoje nėra oro uosto – galima nebent skristi reisiniu sraigtasparniu, bet tai brangu ir, kai yra keltas, nelabai logiška.

Melilja, tuo tarpu, gerokai atokiau: plaukti iš Europos ten truktų 4-7 val. į vieną pusę, kainos irgi atitinkamos. Todėl skridome lėktuvu – iš Malagos reisų itin daug, galėjome nuskristi į Melilją anksti ryte, o grįžti vakare. Tiek Seutai, tiek Meliljai apžiūrėti, keliautojui pakanka dienos, o miestai tokie maži, kad lengva apeiti pėsčiomis (net nuo Meliljos oro uosto iki centro ir atgal nukulniavome).

Didžiausias barjeras, kuris trukdo šiuos miestus atrasti turistams – atvykimo kainos. Į Melilją neskraido jokios pigių skrydžių bendrovės – o skrendant su „Iberia“ Malaga-Melilja-Malaga „suskraidymas“ neretai gali atsieiti panašiai, kaip Lietuva-Ispanija-Lietuva (pigiau pirkti iš anksto). O dar plius laiko gaišimas: atvykę į Ispaniją turistai verčiau jau pravažiuoja daugiau gražių miestelių ir kaimų Europoje, todėl jie ir perpildyti keliautojų, o Melilja, nepaisant dalinamų turizmo skatinimo bukletų – tuščia. Na, juk ir aš pats Seutą ir Melilją aplankiau tik per savo n-tąsias keliones į Ispaniją…

Bet galbūt tai tik laiko klausimas. Gal tik laiko klausimas, kada į Melilją atidarys reisus koks „Ryanair“ iš Europos didmiesčių. Ir pirmųjų pigių bilietų prisipirkę pirmieji keliautojai-atradėjai papasakos apie unikalius „Ispanijos miestus Afrikoje“ draugams ir Facebook sekėjams.

Juk Meliljoje yra ir karštis, ir paplūdimiai, ir lankytinų vietų, ir dar kainos mažesnės – kodėl daliai poilsiautojų neskristi ten vietoje Malagos?

Be to, Melilja yra Afrika. Tai gali imponuoti tiems, kas nori pagaliau aplankyti tą žemyną – tačiau „pirmam kartui“ prisibijo nepriklausomų Afrikos šalių dėl skurdo, nešvaros ar nesaugumo.

Bet kol kas nukeliavęs į Melilją dar galėjau jaustis savotišku atradėju – viena paskutinių Ispanijos vietų, kur dar tvyro ta atokumo dvasia.

Komentuoti

Galisija yra šiaurės Ispanijoje. Bet ten jautiesi kaip visai kitoje šalyje!

Galisija labai žalia, lietinga ir vėsi, o jos pakrantės miestai neatrasti turistų.

Galisija net turi savo kalbą – panašesnę į portugalų, nei ispanų. Ten – unikali architektūra, savita virtuvė ir senovės keltų legendos.

O Galisijos sostinė – religingai spindintis Santiago de Kompostelos miestas – garsėja visame pasaulyje. Šimtai tūkstančių piligrimų, žygeivių, nuotykių ieškotojų ar šiaip turistų kasmet pėsti leidžiasi į Camino Santiago, daugiadienį žygį į Galisiją. Jokia kita pasaulio žemė negali pasigirti niekuo panašiu!

Galisija – ne Ispanija?

Kone visi žino, kad Ispanijoje dar gyvena katalonai ir baskai. Dvi atskiros tautos, kurių aktyvistai siekia nepriklausomybės…

Bet trečiasis toks „neispaniškas“ Ispanijos regionas, Galisija, nepelnytai primirštas – nors tai milžiniška tauta, net 2,5 mln., arba 5%, Ispanijos piliečių, yra galisai (daugiau nei baskų)! Pasaulio dėmesio Galisija neatkreipė turbūt todėl, kad neturėjo savo partizanų ar teroristų, nerengė referendumų dėl laisvės. Tačiau „Nepriklausomos Galisijos“ vėliavų ar atsišaukimų „Laisvę Galisijos Respublikai“ pabuvęs Galisijoje išvydau ištisas dešimtis.

Na, bet Galisijoje ir šiaip jaučiausi tarsi man naujoje Europos šalyje. Štai kas ją skiria nuo Ispanijos:

*Kalba. Užrašai Galisijoje dviem kalbom – ispanų ir galisų. Kaimuose ir miesteliuose aplinkiniai žmonės kalbės vien ta „niekur kitur negirdėta“ kalba. Didmiesčiuose galisų kalbos jau kiek mažiau: imigrantai ar atvykėliai iš kitų Ispanijos regionų moka ar mokosi tik ispaniškai. Galisijos aktyvistai visaip stengiasi stabdyti tą kalbos traukimąsi ir kol kas galisų kalba labai gyva, ja rodomos TV programos, leidžiami laikraščiai, knygos… Galisų kalba – tai savotiškas portugalų ir ispanų kalbų mišinys; kadaise galisai kalbėjo portugališkai, bet jau nuo 1095 m. juos valdo ispanai: taigi, jų kalba „apispanėjo“.

*Klimatas ir gamta. Galisijoje teko mesti šalin visus stereotipus apie „karštąją Ispaniją“! Čia lyja beveik 200 dienų per metus, o žiemą lyja net penkis kartus daugiau nei Lietuvoje! Tik vasaros kiek sausesnės (panašios į lietuviškas). Klimatas labai permainingas. Galinga liūtis su vėjais, trumpas atokvėpis su žiupsneliu saulės, vėl galinga liūtis, ilgas lengvas lietus, tada vėl liūtis. Vieną dieną net tris kartus smogė kruša… Viskas labai žalia, o seni pastatai nuo drėgmės bemat apauga samanom, kerpėm. Nuolatinėje drėgmėje išskalbti rūbai niekaip nedžiūvo… Galisijoje itin mažas gimstamumas (vienas mažiausių Europoje), gyventojų skaičius krenta. Valdžia bando privilioti naujų žmonių, bet, kiek pasakojo vietiniai, vos pamato, koks Galisijoje klimatas, dažnas bemat atsisako planų čia įsikurti. Geriau jau renkasi sausras: štai tą kartą, kai ėjau šv. Jokūbo keliu ir nakvynės vietas ateidavau permirkęs, Ispanijos žinisklaida liūdnai rašė, kad „Barselonoje dėl sausros tenka riboti vandens tiekimą“… Tiesa, Galisijoje bent jau šilčiau, nei Lietuvoje – rugpjūčio dienomis Santiage vidutiniškai +25, naktimis +13, o sausio dienmomis – atitinkamai +11 ir +4.

*Architektūra. Ji padiktuota klimato. Senieji miestų pastatai su ilgomis lodžijomis viršutiniuose aukštuose: padeda saugoti vidų nuo drėgmės ir vėjo. Akmeniniuose kaimuose ant polių pastatyti „kluonai“, vadinami horreo. Akmeniniai kryžiai-stulpai kruzeirai, per visus drėgnus šimtmečius užaugę samanų miškais. Aišku, daug Galisijoje ir to, kuo stebina visa Ispanija: didingų bažnyčių, pilių, senų vienuolynų, miestų sienų.

*Virtuvė. Daugelyje miestelių restoranėlių rasi galisiškus patiekalus:
Pimiente padron: pipirų „rusiška ruletė“: daugelis saldoki, pavieniai – aštrūs.
Pulpo a feira: sukapotas ir aštriai įtrintas aštuonkojis.
Caldo gallego: galisiška sriuba.
Bet užvis keisčiausias – „raganų gėrimas“ queimada. Perskaičius šio gėrimo sudėtį gali atrodyti, kad vien paragauti reikia drąsos (sudėtyje – alkoholis, kavos pupelės, citrinų lupynos, cukrus, cinamonas). O dar visa mistinė jo prasmė: jį gaminant skaitoma galisiškų užkeikimų serija, besibaigianti prašymu, kad ir „išėjusių draugų dvasios“ kartu su visais susirinkusiais dalinsis ta queimada.

*Keltiška priešistorė. Galisiją iki mūsų eros valdė keltai (škotų ir airių giminaičiai). Iš anų laikų – dūdmaišių muzika, skambanti didmiesčių aikštėse. Iš anų laikų ir daug priešistorinių gyvenviečių, dolmenų, kuriais nusėtos žaliosios Galisijos kalvos.

Santiagas de Kompostela ir visos grožybės šventame kelyje į jį

Galisijos sostinė – Santiago de Kompostelos miestas – unikalus ne tik Ispanijoje, bet ir visame pasaulyje. Kasmet pusė milijono žmonių į šį miestą eina pėsti – kas nueina 100 kilometrų per 5 dienas, kas 1000 kilometrų per pusantro mėnesio nuo pat Prancūzijos sienos, o kas žygiuoja mėnesių mėnesius nuo pat savo namų.

Tai – garsusis Camino Santiago arba Šv. Jokūbo kelias. Jį pradėjo Viduramžių piligrimai, kurie eidavo per kančias idant išvystų Santiago de Kompostelo katedrą, tiksliau, Šv. Jokūbo kapą joje, pasimelstų prie jo ir gautų nuodėmių atleidimą. Tai buvo laikai, kai daugelis nekeliaudavo išvis – o į šį žygį pėsčiomis net ir tada išsileisdavo kokie 250 000 žmonių kasmet.

Ir šiandien daug einančių – religingi krikščionys, bet eina visokiausio plauko žmonės: „save išbandyti“ mėginantys aistringi žygeiviai, dvasinėse paieškose po gyvenimo sukrėtimų paskendę vidutinio amžiaus žmonės, pensijos laisve besimėgaujantys senoliai… Aš irgi ėjau Camino Santiago, ir ta patirtis atsidurti tarp tų viena kryptimi geltonas rodykles sekančių piligrimų, eiti per akmeninius kaimus, pro Viduramžių pilis ir bažnyčias, bendrauti su žmonėmis iš viso pasaulio – su niekuo nepalyginama.

Apie Šv. Jokūbo kelią esu parašęs atskirą straipsnį – jis to tikrai vertas, ir ne visas jis eina per Galisiją. Bet Galisijoje yra jo tikslas, prasmė, pabaiga. Tiksliau, *visų Šv. Jokūbo kelių* pabaiga – šiandien piligrimai į Santiagą eina skirtingais maršrutais, bet visi jie pažymėti geltonomis kriauklėmis ir rodyklėmis, pilni nakvynės namų ir piligrimų vakarienes siūlančių restoranų, bažnyčiose laikomos piligrimų mišios, parduotuvės pilnos pleistrų nuo nuospaudų, kurie sudėti prie saldainių palei kasas… Ir net jei neini šv. Jokūbo keliu, verta pasinerti į tą „pakelės“ atmosferą užsukus į tokius pakelės miestelius netoli „finišo“, kaip Portomarinas ar Sarija .

Sarijoje savo Camino Santiago pradeda daugiau piligrimų, nei bet kur kitur: jie įsilieja į „piligrimų upę“ it gyvatė vingiuojančioje centrinėje gatvėje. Portomarino senamiestis paskendo didžiulėse mariose, bet naujas miestelis ant kalno pastatytas tik jaukesnis: su jaukiom alėjom, nuo paskendimo išgelbėta Portomarino bažnyčia.

Pabuvę ten, gal bent vienos dienos atstumą Camino Santiago susigundysite nueiti? Arba grįžti kitais metais ir žygiuoti rimtai?

Bet, aišku, užvis nuostabiausia vieta Camino Santiago – jo finišas, pats Santiagas, su nuostabia ištisus šimtmečius plėsta katedra ir centrine aikšte, kurioje tiesiog griuvę ant asfalto piligrimai gėrisi katedros bokštais, su visa eile didingų vienuolynų, su 1501 m. statyta piligrimų ligonine, dabar paversta viešbučiu. Jis kartais laikomas seniausiu veikiančiu viešbučiu pasaulyje, nes Viduramžiais nebuvo didelio skirtumo tarp ligoninės ir viešbučio: tai buvo vieta piligrimams kelias dienas pailsėti, atsigauti: kai kam pakakdavo pavalgyti ir pamiegoti, bet daugelio ir sveikata būdavo sušlubavusi. Viduje, kaip muziejuje, gali apeiti, tarkime, patalpas, kur mirštantys piligrimai būdavo guldomi, kad galėtų girdėti šv. Mišias ligoninės koplyčioje…

Santiage – ir nuostabus senamiestis su aukštais namais, siauromis gatvelėmis. Miestas mane taip pribloškė gal ir todėl, kad jo nesitikėjau: daugelyje pasakojimų apie „Camino Santiago“ patirtį miestui skiriama mažai dėmesio, nes piligriminio žygio kančios ir džiaugsmai tai užgožia.

Laukinės Galisijos pakrantės – legendinis „pasaulio galas“

Ispanija garsėja ilgomis pakrantėmis – ir Galisija ne išimtis. Bet vietoje visų Viduržemio kurortų čia – laukiniai, kalnuoti krantai, į uolas dūžtančios didžiulės bangos.

Viena labiausiai „apdainuotų“ Galisijos pakrančių – vakarinė, vadinama „Mirties krantu“ (Costa da Morte) dėl daugybės čia sudužusių laivų (rūkai, audros…). Tenai stūkso Finisterre švyturys. Pavadinimas reiškia „Žemės galas“ – nes iki buvo atrasta Amerika, iki buvo įrodyta, kad žemė – apvali, žmonijai atrodė, kad Finisterė – paskutinė žemė prieš begalinį vandenyną… Sakoma, kad tai buvo šventa vieta pagonims, vėliau čia eidavo Viduramžių katalikai piligrimai (daugelis jų čia pirmąkart pamatydavo vandenyną), o ir dabar dažnas, praėjęs Camino Santiago žygį, dar prasitęsia savo „gyvenimo patirtį“ ėjimu į Finisterę.

Dar žavesnis pasirodė krantas ties Mušija [Muxia]. Pasak vienos daugybės legendų, kurias tikriausiai sukūrė iš Santiago grįžtantys Viduramžių piligrimai, kai Šv. Jokūbas apaštalavo Galisijoje, Mušijoje jį aplankė Mergelė Marija, atplaukusi akmeniniu laivu… Jai pastatyta bažnyčia. Istorija mažai įtikima, abejojama net ar apskritai Šv. Jokūbas buvo Galisijoje – bet ar ne žavu būti žemėje, apie kurią sukurta tiek legendų? Gal tik Izraelis/Palestina ar Roma lenkia Galisiją „šventom istorijom“…

Legendomis neapipinti – bet ne mažiau gražūs – krantai Galisijos šiaurės rytuose, Rias Altas regione. Žaviausias ten man buvo važiavimas Mirador keliu. “Rias”, beje, vadinamos G|alisijai būdingos įlankos, kiek primenančios fjordus. Apjungus tai su vėsiu ir lietingu klimatu, Galisijoje ne taip retai jausdavausi, tarsi būčiau Norvegijoje…

Galisijos didžiausias uostamiestis La Korunja kur kitur pasaulyje turbūt žavėtų savo senamiesčiu – bet išlepintam Santiago didybės, man atrodė, kad La Korunjai kažko trūko. Užtat viską atpirko Heraklio bokštas [Torre de Hercules] pakrantėje. Tai yra pagal paskirtį be pertraukos naudojamas pastatas visame pasaulyje! Šį švyturį pastatė dar romėnai ir iki pat šių dienų – jau ~2000 metų(!) – jis padeda pro Mirties krantą praplaukusiems laivams. Deja, į romėnišką vidų man užeiti nepavyko: „laikinai neveikia dėl vėjo“…

Lugo romėnų sienos ir kiti Galisijos stebuklai

Galisijos istorija – labai gili. Daugybėje epochų tai buvo svarbi žemė, ir tų epochų paveldas šiandien dažnai stovi greta. Pavyzdžiui, Lugo miestas, aptvertas romėnų statyta miesto siena. Ji stovi jau beveik 1800 metų ir iki šiol galėjome apeiti visą senamiestį jos viršumi! Netoliese – Lugo katedra iš laikų, kai Ispanija buvo radikaliai katalikiška (karai su kitatikiais, vėliau – inkvizicija). Visur aplink – XIX a., XX a. namai ilgomis stiklinėmis lodžijomis. O kur dar keltų kultūra…

Šiandien Galisija kiek pasitraukė į antrą planą. Jei būtų nepriklausoma šalis, tikriausiai jos vardas skambėtų garsiai, daug kas ten keliautų. Bet dabar, be Camino Santiago piligrimų, ten užsuka tik maža dalis tų, kas keliauja į Ispaniją. Jie galvoja „Ispaniją jau mačiau, dabar vyksiu dar kur“ arba „Jei jau keliauti į Ispaniją, tai ten, kur šilčiausia – Andalūziją ar Kanarus“.

Bet Ispanija labai įvairi. Kai kurie jos regionai, kaip Galisija – tarsi atskiros šalys. Ir sunkiai gali sakyti pažinęs Ispaniją, jei nematei šitos jos pusės: žalios, lietingos, laukinės, šventos, istorinės, jau virš tūkstantmečio traukiančios šimtus tūkstančių „kitokių“ keliautojų.

---

Visi mano kelionių po Ispaniją vadovai

---

Kelionės po Ispanijos žemyną

1. Madridas - šėlstantis senovinis didmiestis
2. Barselona - pasakiškiausios architektūros didmiestis
3. Andalūzija – didingi miestai ir karšti kurortai
4. Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti
5. Galisija - kitokia Ispanija. Drėgna, vėsi, šventa
6. Baskija – seniausia Europos tauta
7. Korida Ispanijoje – viskas, ką reikia žinoti

---

Kelionės po Ispanijos salas

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala
7. Maljorka - nuo tradicinių miestų iki kurortų šėlsmo

---

Kelionių vadovai po Ispaniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti

Maljorka maloniai nustebino!

Dar vaikystėje buvau girdėjęs, kad tai viena garsiausių salų poilsiui. Kai keliauju į tokias masinio turizmo zonas, sunku išvengti išankstinių nuostatų: „Ai, tai ten bus tik saulė, jūra ir daug turistų, o daugiau mažai ką veikt“.

Laimė, Maljorka visai kitokia, su vienais gražiausių Europos miestelių ir unikalia vietos dvasia!

Nuostabieji Maljorkos miestai – vieni žaviausių Europos kalnuose

Didžiausias Maljorkos žavesys – toli nuo jos kurortų. Tai – nuostabūs senieji miesteliai Maljorkos kalnuose.

Nuo kalnų viršūnių jie atrodo it žaisliniai: senoviniai namukai, siauros siauros gatvelės, kuriose vos prasilenkia automobiliai (atrodo vienpusės, bet ne!), jaukios viduramžiškos aikštės, šen bei ten – kokia bažnytėlė ar pilaitė. O pažvelgęs tolyn, į gatvės galą, matai Maljorkos kalnus.

Svarbiausia, viskas kaip po senovei! Ištisuose miesteliuose – nė vieno šiuolaikinio pastato! Esame nuo to taip atpratę… Europoje labai jau dažnai taip būna: esi kokiam nuostabiam senamiestyje, kol žiūri „reikiama kryptim“ – vaizdas atvirukinis, bet tik pasisuki į šoną – ir tuoj pat visą „Viduramžių pasaką“ sugriauna koks nors daugiaaukštis parkingas, stiklinis ofisų pastatas ar prekybos centro „dėžutė“. Ne Maljorkoje!

Neįmanoma išvardyti visų tų „senovinių miestelių“ – daugelis Maljorkoje tokie. Bet keli iš man žaviausių:
–Arta, su San Salvador tvirtove-bažnyčia kalno viršūnėje centre, nuo kurios atsiveria puikus vaizdas į kalnus ir slėnius.
–Valjdemosas, kuriame džiovą gydėsi garsusis lenkų kompozitorius Frederikas Šopenas ir yra jo muziejus.
–Fornalutx ant kalno šlaito – į viršų kylančios jo gatvės paverstos laiptais, ten galima lipti tik pėsčiomis.
–Alkudija, apsupta Viduramžių siena, kurios kuorais smagiai vaikščiojome dairydamiesi žemyn į jaukias gatveles miestelyje ir kalnus anapus jo.
–Soljes, per kurio senamiestį driekiasi unikalaus tarpmiestinio tramvajaus bėgiai, o XIX a. menantys jo traukinukai it sliekai vinguriuoja tarp centrinės aikštės lauko kavinių staliukų.

Šitaip nuostabiai Maljorkos miesteliai išliko ir todėl, kad čia jau daug šimtmečių nebuvo jokių karų. Ispanija nekariavo nei Pirmajame pasauliniame kare, nei Antrajame pasauliniame kare, o kruvinasis Ispanijos pilietinis karas (1936-1939 m.) iš esmės aplenkė Maljorką, mat Maljorka iš pat pradžių palaikė tą karą laimėjusį diktatorių Fransiską Franką.

Patys žaviausi miesteliai Maljorkos vakaruose, nes į UNESCO sąrašą Tramuntanos kalnai gatvių panoramose jiems suteikia seniems miesteliams dar daugiau dvasios.

Palma – Maljorkos sostinė su viena didžiausių Europos katedrų

Maljorkoje – apie milijoną gyventojų, o apie pusę jų gyvena salos sostinėje Palmoje. Palmos senamiestis – tarsi peraugęs kalnų miestelis. Čia gatvės irgi siauros, visi pastatai – labai seni, bet visi jie – gerokai didesni: 4, 5 aukštų. O pirmuose aukštuose vietoje apsimiegojusių kavinukių – restoranai, įvairiausių pasaulinių prekės ženklų parduotuvės.

O užvis nuostabiausia Pamos senamiestyje – Palmos katedra. Iš išorės ji atrodo kiek keistai, nes neturi bokštų – bet užėjus į vidų užgniaužė kvapą: nava čia 44 m aukščio, viena aukščiausių pasaulyje. Net sunku patikėti, kad erdvė tokia milžiniška, viršutinius vitražus vos užvertęs galvą matai. O kur dar visos nuostabios koplyčios šonuose, garsiojo architekto Gaudžio sukurtos dekoracijos.

Palmos katedra statyta dar 1229-1601 m. Bet jos vietoje iki tol stovėjo arabų mečetė, o dar prieš tai – romėnų tvirtovė. O gretimuose Almudanos rūmuose, kur iki šiol, kai lankosi Maljorkoje, dirba Ispanijos karalius, gali rasti ir arabų pirties liekanas. O patys rūmai atsiduoda Viduramžių kariniais įtvirtinimais, o ne prabanga.

Palmoje supranti, kokia Maljorka sena, kiek civilizacijų čia susidūrė ir kaip tai dar puikiai matosi. Čia karaliavo ir musulmonai arabai (902-1229 m.), ir Romos Imperija (123 m. pr. Kr. – 427 m. po Kr.), o iki jos vyravo priešistorinė talajotų kultūra (~1000 m. pr. Kr.), stačiusi tokius apvalius akmeninius bokštus. Valdė ten ir Bizantija, ir fikinikiečiai…

Tiesa, Romos griuvėsių ar talajotų Maljorkoje nedaug, jie nedideli, daug kas slypi po pamatais. Dauguma Palmos ir Maljorkos miestelių didybės yra iš Ispanijos ir kataloniško Aragono valdžios šimtmečių.

Pavyzdžiui, dar vienas Palmos simbolis – apvali Belverio pilis, statyta 1311 m. Arba Plaza Mayor, centrinė aikštė, apsupta vienodais XIX a. pastatais ir labai jau primenanti centrinę Madrido aikštę, vadinamą taip pat.

Jei Maljorkos miesteliai tarsi „užmiega“ nakčiai ir kelioms valandoms aplink vidurdienį (siesta), tai Palma gyva visada.

Maljorkos kurortai – kokie jie, koks ten oras ir kada poilsiauti geriausia?

Tiek, kiek Maljorkos miesteliai žavūs, tiek Maljorkos „vizitinė kortelė“ – jos kurortai – labai eiliniai. Dideli daugiaaukščiai viešbučiai-dėžutės su vienodų langų ir balkonų eilėmis (laimė, nemažai jų su vaizdais į jūrą). Ne mažiau vienodi restoranai palei paplūdimius. Dvasios šen bei ten mėginama suteikti pastačius kokią nors viešbučio siena lipančios pabaisos skulptūrą ar kičinę „nepaliečių šventyklą“, nuo kurios lupasi dažai (kam kitaip viešbutis vadintųsi „Katmandu“)?

Daug kur Maljorkos kurortuose viskas švelniai apšiurę. Mat Maljorka ne šiaip sau „dar viena Viduržemio jūros kurortinė sala“, tai – viena pirmųjų tokių salų. „Masinis poilsinis turizmas“ čia ir gimė. Į Maljorką dar ~1950-1960 m. užsakomieji reisai pradėjo gabenti vokiečius, britus, skandinavus – tada ir pastatyta daug viešbučių, restoranų. Ispanija dar nebuvo tokia turtinga, turistai anais laikais apskritai džiaugėsi, kad kelionės tapo prieinamos kiekvienam, ir nereikalavo kokios ten „vietos dvasios“. Taigi, viskas statyta kuo greičiau ir pigiau, išbujojo ištisi kurortiniai miestai, kaip Magalufas ir Portales salos vakaruose ar Kala Rachada [Cala Ratjada] rytuose.

Vieni pirmųjų Europoje, galėjusių sau leisti poilsiauti „kur šilta“, buvo vokiečiai. Iki šiol Maljorka juokais net vadinama „septynioliktaja Vokietijos žeme“… Kai kuriose Maljorkos parduotuvėse vokiškų laikraščių mačiau daugiau, nei ispaniškų (nuo „Frankfurter Allemagner“ iki „Mallorca Zeitung“), o iš 10 populiariausių tarptautinių reisų į Maljorką net 8 – į įvairius Vokietijos miestus. Apie daugybę Maljorkos vietų internete daugiau informacijos vokiškai nei ispaniškai ar angliškai…

Šiandien daugelis vokiečių Maljorkoje – seni. Kai kurie, kaip mums pasakojo, dar prieš 30 ar 40 metų išsipirko pajūrio daugiaaukščiuose „timeshare‘us“ ir atvažiuoja kiekvieną žiemą. ~20000 vokiečių persikėlę į Maljorką su visam. Bet ilgainiui tokių mažėja: ana karta išmiršta, o naujos kartos jau vis dažniau renkasi kokius egzotiškesnius Balius, Tailandus.

Vokiečių pramintais keliais į Maljorkos kurortus pasuko ir skandinavai, britai. Bet iš ten atvyksta ir visai kitokie keliautojai: šėlstantis jaunimas, geriantis iki žemės graibymo, „bernvakariaujantis“ po striptizo klubus ir sugalvojęs tokią „naują vietinę pramogą“ – šokinėti iš viešbučių balkonų į baseinus (tai jie vadina balkoningu). Tokio šėlsmo centras – Magalufas, o rytiniai Maljorkos kurortai ramesni.

Tiesa, Maljorkos kurortai pulsuoja dviem skirtingais rimtais. „Aukščiausias“ sezonas – nuo birželio iki rugsėjo. Tempeatūra liepą vidutiniškai +29 dienom ir +22 naktim ir būtent tik vasarą yra visas tas šėlsmas. Žiemą Maljorkos kurortai tušti tarsi Palanga: atvykome štai lapkričio pradžioje, temperatūra dar buvo +26, bet garsiajame Magalufe beveikė vos keli restoranai. Mažesni kurortai, kaip Kala Meskida [Cala Mesquida], išvis „numirę“. Kaip pasakojo Magalufo viešbučio animatorė, pramogos žiemą irgi kitokios: kartu nusenusi „chebra“, ten žiemojanti nuo viešbučio pastatymo ištisus dešimtmečius, žaidžia bingo, viktorinas, klauso džiazo ir pan., o “vasariniam” jaunimui tai nė kiek neįdomu. Sausio mėnesį Maljorkoje temperatūra vidutiniškai +15 dienom, +8 naktim – daug šilčiau, nei kokioje Švedijoje, bet ne kokie nors „amžinai šilti ir maudynėms tinkami“ Kanarai. Net perspėjimai saugotis vagių Magalufe turi savo „terminą“: mačiau užklijuotą įspėjamąjį lipduką „Vagys paplūdimyje ir gatvėse veikia nuo 12 nakties iki 7 ryto, nuo balandžio iki spalio“.

Žiemą geresnės ir kainos, ypač autonuomos – automobilį numavomės vos už 7 eurus per dieną. Tiesa, Maljorkos kalnų keliai ir ankštas parkingas palei kokį seną miestelio namą – ne kiekvienam, ir kuo mažesnis automobilis – tuo geriau (didelių automobilių Maljorkoje beveik nepamatysi). Bet, palyginus su viešojo transporto kainomis, automobiliu apsimoka keliauti labiausiai. Svarbu nepasimauti ant apgavikų, kurie kaltina, esą apdaužėte automobilį, nors jis jau buvo apdaužytas: verta atsiimant automobilį gerai jį apžiūrėti, nes liūdnų istorijų internete daug.

O išvažiuoti iš kurortų tikrai verta, nes Maljorkoje kurortai sau, o gražūs miesteliai – sau. Joks Maljorkos kurortas neturi gražaus senamiesčio. Tačiau šiais laikais turistų poreikiai, svajonės kiek pasikeitė. Ir dažname iš žaviųjų Maljorkos miestelių – dešimtys nekilnojamojo turto agentūrų, pardavinėjančių butukus kokiame sename name centrinėje aikštėje priešais barokinę bažnyčią, kad ir 20 km nuo artimiausio paplūdimio… Kai kurie ten apsigyvenę vakariečiai visiškai įaugę į vietos kultūrą. Štai, galvojau, Polensos aikštės lauko kavinėje šalia mūsų atsisėdo pora ispanų senukų – o staiga išgirstame, kad tarpusavy jie bendrauja angliškai…

Tiesa, dauguma imigrantų į Maljorką šiandinen – iš Lotynų Amerikos ir Afrikos. Imigrantų skaičiumi Maljorka lenkia beveik visas kitas Ispanijos teritorijas: kas trečias Maljorkos gyventojas yra imigrantas. Daug tų imigrantų dirba turistų aptarnavime.

Jauki Maljorkos gamta ir žavi istorija

Maljorkos miestai ir miesteliai žavesni nei Kanaruose, o istorija daug gilesnė – tačiau Maljorkos gamta nuo Kanarų kiek atsilieka. Kalnai čia žemesni (iki 1436 m), nėra vulkanų. Ir, visgi, yra tikrai nuostabių vietų. Ypač gražūs vaizdai atsiveria nuo kalnų kelių palei jūrą salos vakaruose, kelio į Formentoro pusiasalį, tokią Maljorkos uodegą, kurios gale stovi senas švyturys.

Pilna jaukių žygių takų, pavyzdžiui, Maljorkos rytuose, kur jie jungia visokius atokius paplūdimius ir įlankėles – Kala Meskida [Cala Mesquida], Kala Torta [Cala Torta].

Tiesa, Maljorka labai tankiai gyvenama sala – 3640 km2 plote čia išsitenka milijonas žmonių, tai yra, gyventojų tankumas Maljorkoje net penkis kartus didesnis nei Lietuvoje. Taigi, „laukinių zonų“ Maljorkoje mažai, kita vertus, koks kalno viršūnėje stovintis miestelis – su sena bažnyčia aukščiausiame taške – tik pagražina gamtinį jos peizažą.

Maljorkos peizažo neįsivaizduočiau ir be tūktstančių malūnų – kartais būdavo, kad apsidairęs kokioje lygumoje pamatydavau penkis ar septynis malūnus. Daugelis dabar neveikia, aplūžę, bet vis tiek labai žavūs – kadaise jie traukdavo požeminį vandenį…

O Maljorkos pajūrio kalvų viršūnėse stypso Viduramžių bokštai, iš kurių maljorkiečiai neramiais laikais (~1500 m.) stebėdavo, ar neatplaukia arabų piratai.

Kur nors giliau miškuose rasi ir dar senesnius talajotus – akmenines priešistorines gyvenvietes, kurioms jau virš 3000 metų (pvz. Ses Païses) – bei kuklių romėnų miestelių griuvėsius (pvz. Pollentia).

Maljorka – unikalesnė nei spėtum iš bukleto!

Išvydus Maljorkos nuotraukas „TUI“ kelionių bukletuose, lengva ją įsivaizduoti kaip dar vieną eilinę Ispanijos Viduržemio jūros kurortų eilę, kurios vienintelis pliusas – tai sala, todėl pakrančių daugiau.

Bet iš tikro Maljorka yra unikalus kraštas su savo kultūra ir dvasia. Žavūs seni kalnų miesteliai ir bokštai, malūnai, talajotai… Dauguma vietinių kalba net ne ispanų kalba: Maljorkoje vyrauja katalonų kalba, ja parašytos ir daugelis iškabų, viešų užrašų.

Tad nors Maljorkoje lengva kaitintis saulėje ar šėlsmingai pramogauti, yra ir daug galimybių pažintinei kelionei, žygiams, o galima suderinti viską vienoje kelionėje į Maljorką.

Po kiekvienos kelionės peržiūriu nuotraukas ir atrenku geresnes, įdomesnes. Maljorkoje kone pusė nuotraukų išėjo geros ir įdomios: nes saulė ir nuostabūs vaizdai buvo visur.

---

Visi mano kelionių po Ispaniją vadovai

---

Kelionės po Ispanijos žemyną

1. Madridas - šėlstantis senovinis didmiestis
2. Barselona - pasakiškiausios architektūros didmiestis
3. Andalūzija – didingi miestai ir karšti kurortai
4. Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti
5. Galisija - kitokia Ispanija. Drėgna, vėsi, šventa
6. Baskija – seniausia Europos tauta
7. Korida Ispanijoje – viskas, ką reikia žinoti

---

Kelionės po Ispanijos salas

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala
7. Maljorka - nuo tradicinių miestų iki kurortų šėlsmo

---

Kelionių vadovai po Ispaniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentarai