Lankau pasaulį

Ispanijoje esu praleidęs daugiau nei kitose užsienio šalyse.

Čia į vieną straipsnį surinkau informaciją, kaip keliauti po Ispaniją ir ką ten labiausiai verta pamatyti bei patirti.

Ispanijos regionai

Ispanija – didžiulė ir nesutikau žmonių, kurie būtų per vieną kelionę pasiryžę aplankyti visą ją. Verta pasirinkti kelionei vieną arba keletą regionų, o nuo to priklausys viskas: karšta ar šalta, miestai ar gamta, kurortai ar žygiai, net į kokį oro uostą skrisite.

Štai Ispanijos regionai ir ko (kaip) keliaujama į kiekvieną jų:

Andalūzija ir pietų Ispanija. Čia – saulėčiausi Ispanijos krantai, karščiausios vasaros ir populiariausi kurortai. Čia – turtingiausi senosios Ispanijos miestai, anksčiau buvę paskutinėmis arabų tvirtovėmis Europoje – tad juose rasi ir lygių pasaulyje mažai turinčius musulmoniškus rūmus, ir superpuošnias katedras, dalis kurių perstatytos iš Viduramžių mečečių. Daugelis turistų atskrenda į Malagos oro uostą, bet mažai kas apsistoja pačioje Malagoje: daugelį privilioja į abi puses ištįsusios „Costa del Sol“ kurortų grandinės (Toremolinosas, Marbelja, Fuengirola…). Atostogas juose „paskanina“ „arabiškai ispaniški“ didmiesčiai (Sevilija, Kordoba, Granada), baltieji Andalūzijos kalnų miesteliai (Ronda, Setenil de las Bodegas), Siera Nevados kalnai (Caminito del Rey kalnų takas).

Barselona ir Katalonija. Barselona tiek numylėta „savaitgalinių“ turistų, kad vietiniai net protestuoja prieš jų minias… Didžioji dalis nuopelnų čia tenka vieninteliam žmogui – architektui Antonijui Gaudžiui, kurio pasakiški pastatai ir niekad nebaigiama statyti Šv. Šeimos katedra tapo miesto veidu. Bet ir fonas Gaudžio šedevrams puikus: ilgos pakrantės (vėsesnės nei Andalūzijoje, bet mažiau paveiktos „masinio turizmo“), Katalonija – darbščiausias, turtingiausias Ispanijos regionas, turintis ir savo kalbą.

Madridas ir Ispanijos giluma. Gal dėl to, kad čia nėra jokios jūros, o gal dėl superkarštų vasarų ir vėsių žiemų, Madridas iki pat „pigių skrydžių eros“ buvo turistų dėmesio nuošalyje. Bet Madridas – Ispanijos sostinė, kurios didinga architektūra ir turtingi meno muziejai tikrai verti bent savaitgalio kelionės. Be to, jei istorija jums įdomesnė nei paplūdimiai, sužavės ir aplinkinės „Ispanijos širdies“ vietos: Segovija su romėnų akveduku, Avila, apjuosta nuostabiom Viduramžių sienom, Toledas su arabišku senamiesčiu, El Eskorialio vienuolynas ir „Kritusiųjų slėnio“ Ispanijos pilietinio karo memorialas.

Kanarų salos. Jos yra daug arčiau Afrikos nei Ispanijos žemyno, tad džiaugiasi „amžinom vasarom“ ar, tiksliau, itin šiltom žiemom, kurios čia vilioja žiemotojus iš visos Europos. Taip pat Kanaruose žavi gamta, kur kiekviena sala turi savų kozirių: Tenerifė su aukščiausiu Teidės vulkanu, Gran Kanarija su Maspalomas kopomis, gelsva dykuminė Fuerteventura, juoda vulkaninė Lanzarotė su uolom-tuneliais, aukšti laukiniai Hierro krantai be turistų.

Maljorka ir Balearų salos. Priešingai Kanarams, čia – labai aiškūs sezonai; žiemai šių salų turizmas „išmiršta“, daug kas masiniuose kurortuose užveria duris. Užtat vasarom Balearai dūzgia, garsėja ne tik poilsio zonom, bet ir vienu „karščiausių“ Europoje pramoginiu šėlsmu (ypač Ibiza). Visgi, gamta Balearai nusileidžia Kanarams ir, nors istorinių vietų čia yra senesnių (pvz. Palmos katedra), visa tai – labiau prieskonis poilsinei-pramoginei kelionei, o ne atvirkščiai. Priešingai Andalūzijai, jeigu ne karštas klimatas, manau, į Maljorką mažai kas skristų.

Šiaurės Ispanija (Galisija, Baskija) ir Jokūbo keliai. Pamirškite stereotipus apie Ispaniją – šios vietos vėsios ir drėgnos, ypač ne vasarą; Galisijoje lyja trigubai daugiau, nei Lietuvoje, o žiemą kritulių daugiau penkiagubai. Tad užsienio turistai vengia šiaurės Ispanijos kurortų ir pakrančių – bet nuostabių miestų yra ir čia. Atgimęs pramoninis Bilbao, romėnų sienom aptvertas Lugo, La Korunja su seniausiu tebenaudojamu pasaulio pastatu (romėnų švyturiu). O ypač šventasis Santiago de Kompostela, į kurį populiaru, kaip gerą tūkstantmetį piligrimams, eiti daugybę dienų pėsčiomis Šv. Jokūbo keliais per akmeninius kaimus, miškus, kalnus, pro Viduramžių bažnytėles, nakvojant albergėse, susirandant draugų ir bendraminčių. Dar viena „tipinė kelionė į Ispaniją“, bet totaliai skirtinga nei paplūdimiai. Šiaurės Ispanijoje – ir atskiros baskų ir galisų tautos su savo kalbomis, vėliavomis (užgožiančiomis ispaniškąją), nepriklausomybės siekiais.

Seuta ir Melilja. Tikra anomalija – du Ispanijos miestai Afrikos žemyne! Jie turi žavesio: tvirtovės, Meliljos XX a. pradžios atmosfera, ispanų ir arabų kultūrų „frontas”. Bet poreikis skristi ar keltis keltu iš likusios Ispanijos – ir tiesioginių skrydžių iš kitur Europoje nebuvimas – „nukerta“ turistus: tad, ypač jau pakeliavus po Ispaniją daugiau, ne mažiau žavi ir tiesiog galimybė patirti Ispanijos miestus be turistų: tušti paplūdimiai, muziejai, mažai automobilių (ypač Meliljoj).

Kaip keliauti į Ispaniją

Į Ispaniją pilna pigių skrydžių iš visos Europos – į kurį Ispanijos kraštą bekeliautum, rasi oro uostą, į kurį bus paprasta nuskristi.

Pagrindiniai oro uostai, į kuriuos verta ieškoti bilietų: Madridas, Barselona, Maljorka, Malaga, Alikantė, Gran Kanarija, Tenerifė (pietinis / Sud), Valensija, Ibiza, Lanzarotė.

Antrasis oro uostų dešimtukas (verta patikrinti, bet tikimybė gauti gerų pasiūlymų mažesnė): Sevilija, Bilbao, Tenerifė (šiaurinis / Norte), Fuerteventura, Menorka, Santiagas, Astūrija, Žirona (rašoma Barselona – Žirona), La Palma, La Korunja.

Į kai kuriuos miestus yra skrydžiai tiesiai iš Lietuvos, bet ir kitur gali nuvykti su persėdimais. Tiesa, dažniausiai pigiausias būdas nukeliauti į Ispaniją, ypač mažesnius jos oro uostus (kaip, tarkime, Kanarų salos) – ne oficialus persėdimas, tačiau pirkti du atskirus Ryanair, Wizzair ar kitų pigių skrydžių bendrovių bilietus (pvz. skridau Vilnius-Milanas ir Milanas-Lanzarotė). Tik reikia arba turėti tinkamą draudimą (pirmo skrydžio vėlavimo atvejui) arba pasilikti pakankamai laiko tarpiniame mieste – ir kartu dar apžiūrėti jį.

Taip pat sezono metu būna skrydžių į kurortus su kelionių organizatoriais – paprastai įeina ir nakvynės, maitinimas.

Yra važiuojančių į Ispaniją automobiliu, bet iš Lietuvos tikrai toli – beveik 3000 km iki sienos (per Lenkiją, Vokietiją ir Prancūziją). Jei neturite planų aplankyti daug vietų pakeliui Europoje, jei jūsų nežavi ilgos kelionės automobiliu savaime – dažniausiai neverta, nes Ispanijoje išsinuomoti automobilį patogu ir pigu.

Kaip keliauti po Ispaniją?

Gal nustebsite, bet Ispanija turi antrą pagal ilgį pasaulyje greitųjų traukinių tinklą – pralenkė Japoniją, Vokietiją ir nusileidžia tik Kinijai. Keliauti jais labai greita ir patogu (310 km/h greičiai) – ir net gali būti nebrangu, jei „pamedžiosi“ bilietus iš anksto (jų kainos nuolat varijuoja kaip skrydžių, yra konkuruojančios greitųjų geležinkelių įmonės).

Visgi, „nepagavus“ geležinkelių akcijos ar norint keliauti toliau ir greičiausias, ir pigiausias būdas dažniausiai – vidiniai skrydžiai, kurių Ispanijoje pilna. Juos siūlo tiek Ispanijos, tiek užsieninės pigių skrydžių bendrovės, tarp daugybės miestų porų lėktuvai skraido kone kas valandą ar kelias. Skrydžiai – ir vienintelis realus būdas keliauti į Ispanijos salas ar net tarp salų (keltai ir lėtesni, ir dažniausiai brangesni). Tačiau net ilgesnius nuotolius Ispanijos žemyne dažniausiai skrendu, nes logiškos alternatyvos nebūna (pvz. Malaga-Kompostelos Santiagas).

Mieliausias būdas keliauti po Ispaniją man asmeniškai – automobiliu. Nes Ispanijoje „pagrindinius grožius“ tobulai papildo (kartais net nusveria) visokie jaukūs neatrasti pakelės miesteliai, pamiršti akmeniniai kaimai, stabtelėjimai ties gražiais vaizdais nuo aukštų kalnų kelių: jokiu viešuoju transportu keliaudamas šito nepatirsi. Ispanijoje esu už autonuomą mokėjęs mažiausiai gyvenime, bent nesezono metu, o mokamų kelių – nedaug. Didžiausias minusas – parkingas. Jo Ispanijos miestuose trūksta kaip niekur: beveik visuomet apsimoka pastatyti kokioje daugiaaukštėje aikštelėje ir apeiti centrą pėsčiom, užuot mėginus važiuoti kokius 2 km „nuo katedros prie pilies“, nes beveik garantuotai daugiau laiko sugaiši ieškodamas vietos automobiliui ir paskui eidamas nuo vis tiek gana atokaus naujo parkingo.

Bet gyviausi atsiminimai – iš daugiadienio žygio pėsčiomis Šv. Jokūbo keliu. Šimtai tūkstančių žmonių ten tomis pačiomis „piligrimų upėmis“ aibe skirtingų vagų teka į Santiago de Kompostelos miestą. Pradžią tam davė religija – šv. Jokūbo kapas – tačiau dabar į tuos žygius leidžiasi ir gamtos mylėtojai, nuotykių (ar savęs) ieškotojai, ar tiesiog norintieji atrasti Ispaniją iš lėto, kaip senovėje, žingsniuojant per kiekvieną kaimą, miegant kas kokius 20-30 km pakelės namuose… „Camino de Santiago“ įkvėpė daugybę panašių kelių pasaulyje, bet niekur kitur keliautojų nėra šitiek daug, atmosfera ir istorija tokia gili.

Kur apsistoti Ispanijoje?

Daug turistų apsistoja didžiuliuose viešbučiuose Ispanijos kurortuose palei paplūdimius. Net jeigu kelionė nėra vien poilsinė, tokie viešbučiai gali būti „bazė“ kur grįžti nakvoti, o dieną, tarkime, nuomotu automobiliu važinėji po nuostabias apylinkių vietas. Minusas: tokie viešbučiai ne tik patys vienodi, bedvasiai, bet ir kurortai, kuriuose jie stovi, tokie „poilsio fabrikai“: viskas, ko reikia, bet nieko, kas tikrai įdomu…

Tikresnę Ispaniją patirsi apsistodamas jos miestuose ir miesteliuose – rasi viešbučių istoriniuose pastatuose, nors ten gal bus savų problemų (parkingo stoka, ribotas registratūrų darbo laikas).

Ypač garsi – nors nepigi – Parador sistema, kur prabangiais, antikvarinių interjerų ir baldų kupinais viešbučiais paversta visa eilė nuostabiausių senovinių Ispanijos pilių, rūmų, vienuolynų. Visą kelionę į Ispaniją praleisti Paradoruose man būtų savaip „per daug“ net ne tik dėl kainos (jausčiausi patekęs į kokį Lotynų Amerikos serialą apie arogantiškus turtuolius) – bet pernakvoti vieną ar kelias naktis tikrai patariu, nes kitur pagyventi tokio lygio pastatuose sunkiai gausi, kitur jie tapę muziejais arba praradę autentiką per karus…

Paprastai mane žavi galimybė pagyventi autentiškuose vietinių butuose – bet, deja, Ispanija yra paskelbusi tikrą karą Airbnb ir panašioms sistemoms: vienuose miestuose tai draudžiama, kitur išradingai ribojama (pvz. „Galima tik jei šeimininkas pats perduoda raktą“ ar „Galima nuomoti tik butus pirmame aukšte“) – kas panaikina gerą pusę smagumo ir pasiūlos įvairovės. Butams būdingą didesnį plotą gali rasti ir visokiuose kurortų apartamentuose, kurie veikia kaip viešbučiai – bet daug dvasios ten neieškok.

Kelionių į Ispaniją sunkumai: siesta, minios

Ispanija – viena sudėtingesnių Europos vietų organizuotis intensyvią nepriklausomą kelionę, bent jau anapus kurortų ir didmiesčių.

Viena priežasčių: keisti darbo laikai, „siestos“. Ispanų diena labai „sustatyta į rėmus“: yra laikas pusryčiams [~07:00-10:00], pietums [~12:30-14:30], vėlyvai vakarienei [~19:00-22:00], o tarp tų laikų restoranai masiškai užsidaro. Pusryčių metu apskritai mažai kas būna atidaryta, o kur atidaryta – be galo ribotas meniu (pvz. tik „bokadilos“ – tokie paprasti sumuštiniai iš duonos ir dešros ar duonos ir sūrio, kokius namie pasigamintum per keliolika sekundžių, bet kainuojantys kaip restorane). Be pertraukų veikia tik didžiųjų prekybos centrų restoranai, populiarių kurortų restoranai ar pasauliniai greito maisto tinklai (bet pastarųjų Ispanijoje mažiau nei daugely Europos šalių).

Kitur Europoje esu įpratęs sustoti pavalgyti, kada noriu (juk kelionės metu visko nesuplanuosi: gal kamštyje užstrigai, gal kokia vieta buvo įdomesnė nei tikėjaisi ir ten praleidai valanda ilgiau). Ispanijoje taip nepavyks: nepataikęs į tą poros valandų „visuotinį langą valgymui“, dažnai likdavau alkanas arba graužti kokius čipsus. Tačiau net tai nevisad pavykdavo: mažesniuose miesteliuose panašiai siestai užsidaro ir visos parduotuvės (jų pertrauka ~14:00-17:00), turi būti pasirūpinęs maistu ir gėrimais iš anksto, arba važiuoti kokius 15 km „iš kelio“ kur „pagal Google Maps kažkas veikia“ (ir neretai nusivilti supratus, kad „tą dieną kažkodėl vis tiek neveikia“).

Mažai Ispanijoje ir užsienio virtuvių restoranų. Jei patinka kumpis, pigus vynas – tai pliusas, gausi visur, o jūros gėrybes gausi visur pakrantėse. Bet jei myli kokius sušius, kebabus ar geras itališkas picas – tokie variantai anapus didžiųjų kurortų bus gerokai retesni nei toje pačioje Lietuvoje.

Ispanai neprisitaiko prie turistų, bet to jiems ir nereikia, nes dėl klimato, lankytinų vietų Ispanija vis tiek – viena populiariausių pasaulyje šalių tarp turistų. Ir čia – dar vienas minusas: daugybę pagrindinių Ispanijos vietų gali aplankyti tik įsigijęs bilietus iš anksto, kai kurias – net prieš kelias savaites! Tarp tokių: Alhambra Granadoje, Šv. Šeimos bažnyčia Barselonoje, Caminito del Rey takas ir kt. Ten negali ryte nuspręsti „Šiandien važiuosiu ten ir ten“, viską valandų tikslumu turi būti suplanavęs iš anksto, gal net iš Lietuvos… „Menkesnėse vietose“ rezervacija nebūtina, bet net ir dalį jų eilės sezono metu vingiuoja ištisom aplinkinėm gatvelėm.

Nemaža dalis ispanų nemėgsta turistų. Kaltina juos ir dėl išaugusių kainų, ypač būsto. Tai iššaukia tokius ribojimus kaip AirBnB.

Kita vertus, jei keliausi tik į pagrindinius kurortus, gyvensi daugiaaukščiuose viešbučiuose anapus plento nuo Viduržemio jūros ar Atlanto vandenyno – su šiomis problemomis nesusidursi…

Ispanijos miestai ir istorija

Miestai Ispanijoje – vienas labiausiai mane žavinčių dalykų… Nes Ispanija visuomet buvo vienu svarbiausių pasaulio civilizacijos centrų, tad čia pilna kvapą gniaužiančių pastatų. Dar svarbiau, visa tai išliko: nes Ispanija liko neutrali per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus (jokių bombardavimų), nes Ispanija „nepasinešė“ ant jokių socialistinių ar kapitalistinių „miestų perstatymo“ madų.

Labiausiai pribloškia, turbūt, tai, ką paliko Ispanijos Imperija, vienu metu didžiausia pasaulyje, valdžiusi didžiąją dalį Amerikos. Iš tų turtų – milžiniškos katedros, rūmai. Ypač Imperijos centruose: Sevilijos uoste, į kurį plukdytas Amerikos auksas, sostinėje Madride. Bet ir provincijos miestams, jų bažnyčioms, universitetams, miestų sienoms užteko, ypač jei buvo svarbesni: kaip Salamankos universitetas, kaip Santiago de Kompostelos piligrimų miestas, kaip Kasereso ar Avilos miestai-tvirtovės.

Bet nemažiau žavi ir ankstesnių civilizacijų ženklai – jie pavieniai, bet milžiniški…

Arabų civilizacijos, kuri Ispaniją valdė ~711-1200 m., o pietus – iki 1492 m.: Granados „beveik marokietiškas bet tvarkingas“ senamiestis su Alhambros rūmais, Kordobos katedra-mečetė.

Romėnų civilizacijos, kuriai Ispanija ~II a. pr. Kr. – V a. po Kr. buvo viena širdžių. Romėnų provincijos sostinėj Meridoj tarp vėlesnių pastatų iki šiol pilna romėniškųjų: tiltai, šventyklos, kapai… Taip pat Segovijos akvedukas, Lugo miesto sienos, Heraklio švyturys La Korunjoje, iki šiol naudojamas pagal paskirtį.

Ne mažiau nei didmiesčiai garsiais vardais traukia mažieji miesteliai, kurių – per daug, kad išvardinčiau ar kad kas visus prisimintų. Puošnios bažnyčios, jaukios gatvelės, „neprašienautos“ jokių bombonešių ir buldozerių…

Nors Ispanija prarado savo valdas Amerikoje dar XIX a. pradžioje, ilgai po to ji liko svarbi, statė nuostabius pastatus, kaip Gaudžio architektūriniai stebuklai Barselonoje ar didžiosios parodos kompleksas Sevilijoj. Tik XX a. viskas „pasuko žemyn“: tuo laikotarpiu statyti kurortai ir rajonai tokie vienodi, masiniai, neįdomūs… Iškilus turizmui, Ispanijos miestai ieškojo naujų simbolių samdydami „starchitektus“ tokius kaip Santiago Kalatrava: kai kurie tų pastatų tikrai išgarsėjo (kaip Bilbao Gungenheimo muziejus), bet tai tik mažytis lašelis Ispanijos įdomių vietų jūroje. Šiuolaikinei Ispanijai labiausiai dėkingi turime būti ne už tai, ką pastatė ar sukūrė, o už tai, ko nesugriovė…

Ispanijos kultūra, tradicijos ir šventės

Kiekvienam žmogui, esančiam Ispanijoje trumpam – vienoms atostogoms, vienam savaitgaliui didmiesty – atrodo, rasi bent vieną tokį, kuris Ispaniją pamilo, ten grįžta metai iš metų, o gal persikėlė gyventi.

„Žiemotojus“ gal labiau traukia klimatas, bet ne mažiau svarbi ir Ispanijos kultūra. Kas ten labiausiai žavi? Nesu tarp tų „paviliotų Ispanijos“, tad atsakyti ne taip paprasta, bet turbūt visuma: temperamentas, „karštumas“, ekstravertiškumas, siestos dieną ir naktinis siautulys.

Tačiau Ispanijoje gausu konkrečių kultūrinių stebuklų, atlaikiusių šimtmečius.

Vienos įspūdingiausių man – ispaniškos šventės. Kiekvienas miestas čia turi savas tradicijas.

Yra vietinės šventės garsios visame pasaulyje, kaip bėgimas su buliais Pamplonoje (San Ferminas), kurį turistai stebi iš balkonų susimokėję ir šimtus eurų, ar La Tomatina pomidorų mūšis.

Ir yra visos Ispanijos šventės – kaip Didžioji Velykų savaitė ar Karnavalas – tas tradicijas pamatysi kiekviename mieste, bet ypatingiausiai švenčiamos konkrečiuose miestuose. Velykų savaitė Sevilijoje su begaliniais šventųjų statulų paradais į katedrą ir atgal į rajonus (irgi parduodamos vietos balkonuose!) arba Kadiso karnavalas.

Kada bekeliautumėte į Ispaniją, verta patikrinti, kokios šventės aplinkui kelionės vietą tuo metu bus.

Na ir yra „amžinos tradicijos“, kaip flameko šokis. Dėl turizmo rinkos, labai lengva tai pamatyti – visokios flamenko vakarienės kuriose, tiesa, būsi tarp kitų turistų…

Bet ne į visas Ispanijos tradicijas turistai veržiasi… Koridos arenoje regėjau tik ispanus, daugiausia vyresnius. Dar būna, kad koks turistas ryžtasi eiti išvysti tas mirtinas „kovas su jaučiais“, bet ir tokiems, paprastai, vieno karto pakanka.

Ispanijos gamta

Ispanija tarsi pasidalijusi. Yra didžiuliai, tankiai gyvenami miestai bei kurortai – sprogstantys nuo žmonių, turistų, automobilių. Ir yra provincija – daug tuštesnė, nei įprasta Vakarų Europoje. Ten – tik ūkiai, lygumos, kalnai, nykstantys kaimai be jaunimo ir pilni apleistų pastatų. Tai – viena priežasčių, kaip Ispanija sugebėjo taip greitai nutiesti greitųjų geležinkelių tinklą: bepigu, kai tiek tuščių žemių…

Visgi, didžiosios Ispanijos dalies gamta tokia proziška – lygumos, lygumos. Viskas gelsva, nes sausa (sausros vasaromis net vandenį verčia riboti). Tik šiaurėje jau žalia, miškai.

Įspūdingiausios vietos – ten, kur kalnai. Pirėnai, skiriantys Ispaniją nuo Prancūzijos, Siera Nevada Andalūzijoje.

Bet labiausiai pribloškia vulkaninės Kanalų salos, it stebuklingai prasišovusios iš jūros. Beveik visose jų – nuostabūs aukšti uoliniai krantai, pakrantės keliai. Bet taip pat dažna jų turi ir „savo spalvas“: geltono smėlio Fuerteventura, juodos lavos Lansarotė… O Teidė Tenerifėje – viena įspūdingiausių pasaulio vulkaninių zonų. Žavu ir eiti pėsčiom, ir dviračiais, ir automobiliais nuostabiais kalnų serpantinais.

Ispanijos pakrantės, kurortai, sezonai ir klimatas

Saulė ir paplūdimiai – vienas labiausiai turistus traukiančių Ispanijos veidų…

Ispanijos kurortai – nesvarbu, ar Kanaruose, ar Andalūzijoje, ar Maljorkoje – viena į kitą panašios „turizmo mašinos“. Yra dideli viešbučiai, iš jų pėsčiom pasiekiami įvairiausių virtuvių restoranai (su mažiau siestų), klubai, paplūdimiai, o automobiliu ar autobusu – pramogų parkai, prekybos centrai, oro uostai su skrydžiais po Europą.

Bet daug kas skubiai statyta kokiais 1960-1980 m., kai Ispanija nusprendė masiškai vilioti atostogautojus iš visos Europos. Pakankamai nauja, kad nebūtų įdomu savaime – bet kartu jau pakankamai sena, kad kai kas aplūžę, apnykę, smarkiai pranokta vėliau iškilusių kurortų kokioje Azijoje.

Jeigu kelionės tikslas – karštis ir pakrantė, o visa kita – tiesiog atostogų fonas, tiesiog turi netrukdyti, būti patogu, pasiekiama – tuomet Ispanijos kurortai bus tobula vieta atostogoms. Kita vertus, jei norisi vietos dvasios, kultūros – tai kurortai gali palikti nykų įspūdį, nebent bus tik patogi bazė nakvynėms.

Tiesa, priešingai nei galėtų pasirodyti iš reklaminių bukletų, Ispanijoje paplūdimiai nėra „norma“: didžioji dalis krantų yra uolėti. Jie – statūs, gražūs, bet jų gausa reiškia, kad viešbutis prie jūros nebūtinai bus prie paplūdimio. Net kai kurie esami paplūdimiai užpildyti smėliu, atvežtu iš kitur. Taip pat gal dėl paplūdimių „deficito“ (kurį paaštrina ir superdidelis turizmas) Ispanijoje sunkiau rasti tikrus viešbučius ant jūros kranto, kur galėtum patekti prie jūros vien per viešbučio teritoriją. Dažniausiai viešbutį nuo paplūdimio bent jau skirs kelias, o turbūt reiks eiti ir iš dar toliau.

Žemyninėje Ispanijoje ir Balearų salose yra aiškūs turizmo sezonai: poilsiaujama vasarą ir aplink ją (vėlyvą pavasarį, ankstyvą rudenį), o žiemą per šalta. Andalūzijoje sezonas kiek ilgesnis, nei šiauriau, ir daugiau „žiemotojų“ iš šiaurės Europos.

Apie Kanarų salas jų mylėtojai mėgsta sakyti „ten visada geras oras“ (žr. temperatūras žemiau), visgi, mylintiems karštį, žiemą ten maudytis ar džiaugtis paplūdimiais bus per šalta (tikrų „karščių kiaurus metus“ reiktų ieškoti dar piečiau – kokioje Gambijoje ar Žaliajame Kyšulyje). Bet aiškaus turizmo sezono Kanaruose nėra: žiemom salyną užplūsta užsieniečiai iš Europos šiaurės, norintys „peržiemoti kuo šilčiau, bet Europos kultūroje“, o vasaromis – ispanai, kuriuos Kanaruose džiugina ir ne tokie žiaurūs karščiai, kaip kokiam Madride.

Visi ~4500 km ilgio žemyninės Ispanijos krantai išdalinti į kostas – vardines pakrantes. Internete rasi žemėlapių su net 15 tokių „Costa“, bet poilsiauti keliaujama tik į kelias jų (nes nedaug kas norėtų mirkti Galisijos krantų liūtyse).

Tas populiariausias – o taip pat salų kurortus – ir aprašau (bei klimatą ten)

Costa Del Sol (Andalūzijos regionas) – pietinė, karščiausia ir saulėčiausia Ispanijos pakrantė. Tikėtina temperatūrą sausį dieną – +17, naktį – +8. Liepos dieną – +31, naktį – +21. Į vieną miestą suaugusi kurortų grandinė palei krantą – Marbelja, Toremolinos, Fuengirola.

Costa Blanca garsėja didžiausiu Ispanijos kurortu Benidormu – aukštų viešbučių čia tiek daug, kad pagal dangoraižių kiekį šis miestas konkuruoja su didžiausiais Europos megapoliais. Tikėtina temperatūra sausį dieną – +17, naktį – +7. Liepos dieną – +31, naktį – +22.

Costa Dorada, Costa Barcelona, Costa Brava Katalonijoje aplink Barseloną. Tikėtina temperatūra sausį dieną – +14, naktį – +6. Liepos dieną – +28, naktį – +21.

Kanarų salų pakrantės. Pagrindiniai kurortai: Plaja de Las Amerikas (Tenerifė), Maspalomas (Gran Kanarija) ir į šonus nuo jų ištįsusios miestų grandinės. Daug kurortų – salų pietuose, nes šiaurėje oras lietingesnis (debesys „stringa“ ant kalnų). Tikėtina temperatūra Plaja de las Amerikas Tenerifėje: sausį dieną – +22, naktį – +16. Liepos dieną – +29, naktį – +21.

Balearų salų pakrantės. Vienas pagrindinių kurortų – Magalufas Maljorkoje. Tikėtina temperatūra sausį dieną – +16, naktį – +9. Liepos dieną – +30, naktį – +22.

Ar Ispanija – jums?

Ispanija – antra pagal populiarumą pasaulyje šalis tarp turistų… Jai „sukrito daug kortų“: šiltas oras (ir netoli vėsesnio oro kraštai), ilgos pakrantės, palanki istorija (daug pastatyta nuostabaus – ir mažai sugriauta), kalnai ir ugnikalniai.

Pamatyti čia yra daug ką ir kartą-kitą atvykti rekomenduočiau kiekvienam. Ne kartą atvykti į Ispaniją, bet kartą atvykti į kiekvieną pagrindinį šalies kraštą – nes kelionė prie Kanarų vulkanų, į didinguosius arabų-ispanų Andalūzijos miestus, savaitgalis Gaudžio Barselonoje ar savaitės-mėnesio žygis Šv. Jokūbo keliu – visiškai skirtingos patirtys, tarsi skirtingose šalyse…

Bet ar jūs pateksite tarp tų „paviliotų Ispanijos“ kurie čia nori grįžti ir grįžti, žiemoti? Jau nebūčiau toks tikras, labai priklauso nuo žmogaus. Daug Ispanijoje ir minusų – ir ne vieno jų šaknys, deja, slypi tame pačiame masiniame turizme…

---

Visi mano kelionių po Ispaniją vadovai

---

Kelionės po Ispanijos žemyną

1. Madridas - šėlstantis senovinis didmiestis
2. Barselona - pasakiškiausios architektūros didmiestis
3. Andalūzija – didingi miestai ir karšti kurortai
4. Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti
5. Galisija - kitokia Ispanija. Drėgna, vėsi, šventa
6. Baskija – seniausia Europos tauta
7. Korida Ispanijoje – viskas, ką reikia žinoti

---

Kelionės po Ispanijos salas

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala
7. Maljorka - nuo tradicinių miestų iki kurortų šėlsmo

---

Kelionių vadovai po Ispaniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti

Jeigu Vakarų Australijos valstija būtų nepriklausoma valstybė, būtų 10-a pagal plotą pasaulyje! Viskas čia didžiau, plačiau, vaiskiau, daugiau… Važiuoji 1000, 2000 kilometrų – parų paras – o vis dar esi toje pat valstijoje.

Tik žmonių nėra – vos 3 milijonai, kaip Lietuvoj! Ir tie patys beveik visi – sostinėj Perte. Pasibaigus jo iščiustytiems priemiesčiams, šiuolaikiniams pasaulis užleidžia vietą bekraštėms fermoms ir rančoms, šios – dykumoms ir aborigenų žemėms, aukštoms vandenynų pakrantėms, kasyklų peizažams.

Į Vakarų Australiją – tūkstančiai kilometrų Australijos tuštumom

Kelionė automobiliu iki Perto nuo artimiausio didmiesčio – Adelaidės – užtruko tris paras. Nelabai ką ir sugalvosi kitaip: naktim vienintelį asfaltuotą kelią „okupuoja“ kengūros, jau 6 val. vakaro ima užsidarinėti pakelės namų moteliai ir degalinės. Saulė dar stipriai spigindavo į akis virš kelio į vakarus, o mes tuo Erio plentu jau važiuodavom beveik vieni… O jei ką dar sutikdavome temstant, tai jo ilgųjų šviesų pašvaistė žibėdavo iš už daugybės kilometrų tarsi kokio tolimo miesto-miražo gaisai.

Ne tai, kad dieną daug kas ten važiuoja. Tik australiški kelių traukiniai – du-tris kartus ilgesni už bet ką, kas rieda Europos keliais. Dar kemperiai, gyvenamas priekabas prisikabinę pikapai: kas vos išėję pensijon, kas pasiėmę „sabbatical“ nuo darbo, leidžiasi į gyvenimo kelionę skersai (ar aplink) savąjį kontinentą. Galingiausi džipai su keliais atsarginiais ratais ir kuro bakais priklauso australų „offroaderiams“ – jie iš Vakarų Australijos parvažiuos apleistais gyvulių varovų takais. O nedidelius nuomos įmonių kemperius vairuoja Vakarų Europos jaunuoliai, tolimiausiame žemyne praleidžiantys savo „gap year“: padirba, pakeliauja… Visi stabteli nuotraukai, palieka lipdukus ikoniškiausiose vietose, kaip 146,6 km ilgiausias Australijoje tiesaus kelio ruožas…

Lengvųjų automobilių retėja, retėja, tolydžio sulig nykstančiais miesteliais, kaimais, iki kol Nularboro lygumoj tokį pasikeisdami vairuojame tik mes vieni. Užtruko, kol radome Sidnėjuje autonuomos kompaniją, leidžiančią ten važiuoti… Bet Erio plentas puikus, asfaltuotas. Tiesiog toks tolimas, kad eiliniai australai iš Perto visur tik skraido. Ir tai – skrydis Pertas-Sidnėjus ar Pertas-Melburnas trunka ilgiau, nei Pertas-Singapūras ar, juoba, Pertas-Balis…

Dar 500 km iki Vakarų Australijos sienos nebeliko ir kaimų: tik pakelės namai (roadhouse), tas vienas Australijos autbeko simbolių, kas šimtą-kitą kilometrų. Tokiuose rasi minimumą, ko keliautojui reikia: degalų, vandens, maisto, nakvynę (kambarį ar kempingo vietą) ir… neasfaltuotą pakilimo taką, kur, ištikus nelaimei, tave paimtų Karališkosios skraidančių daktarų tarnybos lėktuvas. Jei tik oras leis – jei ne, bandytų leistis ant Erio plento “tiesiosios”. Na, ir dar po golfo duobutę. Čia – “ilgiausias pasaulyje golfo aikštynas”, 18 duobučių per 1365 km. Kad nebūtų nuobodu, kiekvienuose pakelės namuose gali pamosuoti golfo lazda. Man smagiau – pasukti į kairę, kur didžiosios uolos krenta į vandenyną. Vaizdai verti turistų minių – o tu visada vienas.

Lietuvių atkurtas Australijos kaimas, pilnas Gedimino stulpų

Visi įrašai žaliose atstumų lentelėse – vien tik roadhouse‘ai… Kiekvienas su savo istorija, suvenyrais, pažymėtas Australijos žemėlapiuose.

O pats pirmas roadhouse‘as Vakarų Australijoje – anapus punkto, kur valstijos „pasieniečiai“ atiminėja daržoves, vaisius, ir graikinius riešutus – lietuvių! Virš aukštų uolų iškilęs aukštas pakelės kryžius, „lietuviškesnis už lietuvišką“, su Gedimino stulpus primenančiais saulės spinduliais.

Tas kryžius iškilo dar 1969 m., Eucla roadhouse‘ą dar 1967 m. pastatė Gediminas Patupis, pasitraukęs „be nieko“ nuo sovietų okupacijos, likimo nublokštas į Australiją, ten dirbęs iš pradžių Adelaidės viešbutyje, vėliau vairavęs sunkvežimius dar neasfaltuotu Erio keliu. Kai pamatė skelbimą apie parduodamą žemę moteliui, užsidegė ta idėja. Viską ten statė lietuviai, geriausiais laikais iš Eucla skraidė net „Amber Air“ avialinijos, roadhouse‘as iki šiol priklauso Patupiams. Kiek ten istorijos ir dvasios! Toli apačioje matai vandenyną, prie motelio – Pajautos Patupienės užsodintas sodelis.

Iki artimiausio miestelio Sedunos – 500 km, o tas miestelis 2000 gyventojų. Iki artimiausio „miesto“ bent jau su normalia ligonine – Kalgurlio – 900 km, bet ir jis tik 30 000 gyv. Artimiausias didmiestis – Adelaidė už 1267 km, o iki valstijos sostinės Perto – 1340 km. Jokio viešojo transporto. Patupių vaikai mokydavosi nuotoliu „school of the air“, kur mokytojai kalbėdavo per radiją, o namų darbus jiems siųsdavo paštu. Eucla net turi savo laiko juostą. Laikas čia nuo Perto skiriasi… 45 minutėm. Taip laikrodžius „pasukę“ gyvena gal tik 100 žmonių (keli roadhouse‘ai), bet tai – oficialu, net Windows Date and Time rasi ir „Eucla laiką“. Mažiausia laiko juosta pasaulyje!

Dabartinės Eucla papėdėje – smėlio užpustyta senoji, išgriuvusi telegrafo stotis iš linijos, 1877 m. pirmą kartą sujungusios Vakarų Australiją su likusiu žemynu. Paskui atsirado radijas, tą kaimą apleido – iki jau uolų viršūnėje jį iš naujo įkūrė Patupiai. “Naujosios Eucla kūrėjams” – parašyta ant lietuviško kryžiaus lentelės, o kita – su Gedimino stulpais – skirta pačiam G. Patupiui. Pagrindinė Eucla gatvė pavadinta Patupio garbei.

Kalgurlis – aukso ieškotojų smuklės prie duobės-milžinės

Dar diena važiavimo (709 km) – ir Erio plentas ties Norsmanu išsišakoja. Jau yra kaimų, jau nepakaktų vieno tranzitinio plento! Benzino kainos pagaliau persivertė per viršūnę. Motelis priklausė aborigenų tautai. Atokios, bet jau gyvenamos žemės – vienos paskutinių Australijoj, kur gatvėse dar girdi jų kalbas.

Keliamės penktą ryto, sukam į šiaurę link Kalgurlio. Septintą ryto jau stebime „Super Pit“ duobę, iš kurios 400 tonų svorio sunkvežimiai kiaurą parą aukštyn gabena auksingas rūdas.

Sunkiai suskaičiuotum, kiek tokių miestelių-kasyklų pažirę Vakarų Australijos toliuose! Daugelis telkinių tokie atokūs ir nepasiekiami, kad darbininkai ten atskraidinami, padirba ir skrenda namo (FIFO darbas: fly in, fy out)!

Ne Kalgūrlis. Dar nuo 1893 m. aukso karštinės čia – gyvas miestas, pilnas senučių dviaukščių viešbučių puošniom balkonų baliustradom, daugelis kurių nebeteikia nakvynės paslaugų – bet jų smuklės tebėra gyvos ir pilnos raumeningų vyrų iš kasyklų. Ir menkai apsirengusių skimpių barmenių. Na ir prostitucija čia legali, nors istorinis Questa Casa viešnamis, atrodo, dabar daugiau uždirba iš ekskursijų…

Anksčiau kasėjais tapdavo nuotykių ieškotojai, mėnesius plaukę iš Europos ar Azijos, kad pasistatytų „aukso laukuose“ bakūžę ir gal praturtėtų aptikę aukso grynuolį – ant žemės ar šachtoje. Hannan kasykloje dar savo akim matėm tuos laikus, Goldfields muziejuje nustebino išpuoselėtos profsąjungų vėliavas, lipom į kasyklų bokštą… Bet visi grynuoliai seniai iškasti, šachtas supirko stambieji verslininkai, sprogdino ir sprogdina toliau, ištrindami jas iki duobės-milžinės, iš kurios išveža viską, o auksą išgrynina chemija… Sunkvežimių vairuotojams, sprogdintojams dabar tai – eilinis darbas su alga ir atostogom. Bet aukso karštinės dvasios centrinėje Kalgurlio gatvėje vis tiek daug!

Pertas – milijoninis miestas it miražas vidury niekur

Nuo Kalgurlio iki Perto – dar 600 km kelias. Palei didžiulį baltą vamzdį, kuris pumpuoja vandenį į sausąjį Kalgurlį: kol nebuvo nutiestas, Kalgurlyje vanduo buvo brangesnis už alų, o prakutę kasėjai išmesdavo rūbus užuot skalbę – pigiau pirkti naujus…

Net nuotraukose iš palydovo matosi ta riba maždaug 360 km iki Perto, kur bergždžius medžius pakeičia turtingi ūkiai. Atitverti ilga ilga tvora nuo Australijos ūkininkų siaubo – triušių. „Atokias žemes“, australiškais terminais, pakeičia „Tolimoji provincija“, vėliau, „Artimoji provincija“ – Perto priemiesčiai. Ir netrukus ties horizontu, it miražą, jau regi dangoraižius – Perto centras.

Pertiečiai pasakojo, kad džiaugiasi savo miestu – paplūdimiai čia ilgi, smėlėti, ir lengvai pasiekiami iš privačių namų rajonų, masteliai „žmogiškesni“ nei Melburne ar Sidnėjuje. Bet turistui kažko trūksta: įdomesnių pastatų nei stikliniai daugiaaukščiai ar bungalų eilės, lankytinų vietų… Gal Frimantlio priemiestis kiek gražesnis – tas senasis uostas, kurio kalėjime laikyti Australijon suplukdyti britų nusikaltėliai, per kurio uostą vėliau plūdo imigrantai, kur – žavus nuskendusių laivų muziejus…

Bet ne miestuose reikia ieškoti Australijos grožio… Sėdam Perte į laivą – ir jau esame Rotnesto saloje, kurios žydrose įlankose zuja delfinai, bet tikroji žvaigždė – kvokos, mažos kengūrų giminaitės, salos atradėjo oldando de Vlamingho vadintos „išsigimusiom dvigalvėm žiurkėm“ (matė vaikus sterblėse) – Rotnest reiškia „žiurkių lizdas“… Bet dabar turistai jas mylėte myli, gaudo išsvajotus žvaigždžių Instagramuose išpopuliarintus selfius su jom, net ant apdergtos žemės greta kvokų gulasi dėl geresnio kadro… Toks performansas-parodija…

Užtat pavažiavę tik 2 valandas šiauryn Perto stebuklingus Smailių dykumos (Pinnacles Desert) peizažus naršėme jau beveik vieni.

Taip, tik 2 valandas… Vietiniai siūlė aplankyti Margaret River vyndarystės regioną, kuris „visai šalia“ Perto. Patikrinus „Google Maps“ tas „visai šalia“ – ~300 km į vieną pusę… Kaip rekomenduoti į Vilnių atvykusiam turistui suvažinėti pirmyn-atgal iki Palangos, juk „visai šalia“!

Bet mums jau atėjo laikas sukti atgal – vėl Erio keliu, vėl lekiant 110 km/h ne magistrale, miestelius pravažiuojant rečiau, nei keičiasi gamtos peizažai… Nakvynė Eucla prie lietuvišku kryžiaus – ir mes jau vėl Pietų Australijoj. Pasitiko kengūros, laikančios “Vegamite” indą, paminklas Border Village pakelės namuose – kitur tokių net menininkai-mėgėjai nestatytų, o Erio kelio tuštumose jie traukia turistų telefonų kameras lyg kokie Viduramžių šedevrai.

Vakaruose dar liko daug ką pamatyti. Liko Brūmas, pagrindinis valstijos kurortas, iki kurio važiuoti nuo Perto – 2000 km. Kažkur ten ilgiausias Australijos paplūdimys, pakeliui – dar daugiau „gyvųjų fosilijų“ stromatolitų, paskui – Purnululu nacionalinis parkas. Galvojome ten važiuoti, paskui – į Darviną. Bet buvo vasara su savo neprognozuojamom liūtim: kartais keliai uždaromi ištisoms dienoms, o ir šiaip dalis pravažiuojami tik australiškai paruoštais visureigiais. Reikės kada ten grįžti su tokiu ir Australiją patirti dar kitaip…

Komentuoti

Nauru – viena mažiausių ir keisčiausių valstybių!

Tolimoje Ramiojo vandenyno saloje žmonių – tik 12 000, o turistų per metus teužsuka 500. Automobiliu visą valstybę pakrantės plentu apsukome per 30 minučių, kiti gyrėsi per kelias valandas apėję pėsti…

Dauguma vargsta dėl vizų, perka ilgus skrydžius tik dėl vienos dienos – bet nepasigailėjome praleidę septynias! Kitos tokios šalies tiesiog visame pasaulyje nėra…

Išdraskyta turtingiausia pasaulio šalis?

Nauru sudomino dar prieš daugybę metų. Tiesa, ne grožiu, o liūdnomis istorijomis. „Dar neseniai, kokiais 1980-2000 m., tai buvo turtingiausia pasaulyje šalis“ – prasideda tipinis pasakojimas apie Nauru – „viskas dėl galybės fosfatų, kurių buvo pilna“. Tada Nauru avialinijos skraidė į Aziją ir Ameriką, Nauru valdžiai priklausė aukščiausias Melburno dangoraižis, o valstybės tarnautojai pirko „Lamborghini“ ir „Ferrari“, nors maksimalus greitis vos 26 km ilgio pakrantės plente – 50 km/h.

Bet fosfatai ~2006 m. kone išseko. Visos investicijos, iš kurių Nauru tikėjosi gyventi „kasybos erai pasibaigus“, pasirodė buvusios tik naivus pinigų švaistymas. Nauru avialinijos – turėjusios pakankamai lėktuvų, kad vienu metu susodintų 10% šalies žmonių – „skraidino orą“, o apie Nauru investicinio fondo lėšomis Londone pastatyto miuziklo apie Leonardo da Vinčio ir Mona Lizos meilės trikampį fiasko sklando legendos („beveik niekas nesulaukė premjeros pabaigos!“ ir t.t.).

Tipinio pasakojimo apie Nauru kulminacija tokia: „Bet žiauriausia, kad Nauru ne tiesiog grįžo į pradžią – viskas daug blogiau. Fosfatų kasyba visiškai nusiaubė salą, dabar ten niekas neauga“. Nauru dažniausiai prisimena žalieji, kuriems ta sala – gyvas perspėjimas, koks „likimas laukia“ kitų „gamtą išnaudojančių“ šalių. Galbūt JAE, Kataro ar Saudo Arabijos – kai ir jų naftos ir dujų bumai baigsis.

Bet mane šitokia „praeity paskendusi didybė“ savaip traukia… Nepakartojamas jausmas stabtelti vienam tame Nauru „mėnulio peizaže“ tarp dykų gelsvų bergždžių žemių ir rūdijančių kranų – ar stebėti saulėlydį anapus griūvančių uosto konstrukcijų, kuriom kadaise pumpuotas milijardų vertės „Nauru auksas“…

Bet kelionės į tokias „pamirštas šalis“ žavios ir todėl, kad tas vietas apskritai gali pažinti tik taip… Turbūt kokie 90-95% baisių istorijų apie Nauru autorių patys net nebuvo saloje, „sugedusiu telefonu“ tiesiog kartojo ir perkartojo, ką „kažkur skaitę ar matę“. Peržiūrėjęs kelis Youtube įrašus, perskaitęs kelis straipsnius apie Nauru galėjau daugiau nebesivarginti: visus faktus(?), „išėjusius į pasaulį“ apie šią šalį, jau žinojau mintinai.

Ir taip, Nauru „širdis“ tikrai liūdnoko vaizdo. Ten jautiesi lyg kokioj Afrikos savanoje – tik medžiai apdžiūvę, tik žvėrių niekados nebuvo (per toli nuo žemyno!)…

Bet Nauru pakrantės tebėra nuostabios! Ilgi paplūdimiai, išdabinti nuostabių uolinių „kolonų“, atremiančių bangas. Tušti, tušti – vos vieną žmogų besimaudantį mačiau. Jokių masinių viešbučių, beveik jokio turizmo.

Lėtas, lėtas gyvenimo tempas: visi nauriečiai, atrodo, egzistuoja tokiame „sulėtintame pasaulyje“: nuo paštininko, ėjusio paimti mūsų atvirukus, iki priėmusios viešbučio šeimininkės. Jei kitur pasauly pėsčiojo greitis 5 km/h, Nauru turbūt 2-3 km/h, dvigubai ilgiau trunka ir pašnekovo tyla iki atsako į tavo klausimą, ir problemų sprendimas – kaip tąsyk, kai mus paėmęs iš oro uosto senas viešbučio mikroautobusas, trumpam išleidęs prie vieno vos kelių salos bankomatų, staiga nebeužsivedė. Bet kur skubėti, kai tavo valstybė – o daugybei vietinių ir visas regėtas pasaulis – vos 5 km skersmens, kai visi bendrapiliečiai – iš matymo pažįstami – ir pas bet kurį bet kada iš bet kur gali nuvažiuoti per ne daugiau 15 minučių (na, sulėtintu režimu, ne daugiau 30)?..

Bet kartu ta mažytė tautelė negali nežavėti! Jau ir šiaip „nepriklausoma valstybė, Jungtinių Tautų narė, su 12 000 gyventojų“ skamba stebuklingai, o dar tiek Nauru istorijoje būta tragedijų, pagundų! 1878-1888 m. pilietinio karo, kai – europiečiams užvežus ginklų – žuvo 500 iš 1400 salos žmonių – ir jį sekusios vokiečių kolonijinės valdžios niekas nebeprimena, bet štai japonų Antrojo pasaulinio karo pabūklai ir bunkeriai iki šiol trūnija Nauru peizaže. Japonai Nauru ne šiaip užkariavo – jie ištrėmė 1200 iš ~1800 nauriečių. Iš tų tremtinių 40% mirė, grįžo tik 745 – ir žuvusių, ir grįžusių vardai surašyti naujame Antrojo pasaulinio karo memoriale.

Nauru turi valstybinę šventę, kokios neturi jokia kita pasaulio šalis – Angam dieną. Nauriečiai tikėjo, kad jeigu saliečių liks mažiau 1500, tauta pasmerkta išmirti. Dukart nauriečių skaičius nukrito žemiau 1500, dukart nacionaline šeimų pareiga tapo „atgimdyti“ trūkumą ir vėl pagimdyti tą išsvajotą 1500-ąjį naurietį. Ir abu kartus pavyko – 1933 m. po pilietinio karo ir epidemijų, ir 1949 m. po japonų okupacijos ir tremties.

Vėliau, 1962 m., nauriečiams teko atlaikyti pagundą. „Jūsų salai galas, po fosfatų kasimo iš jos nieko neliks“ – sakė australai ir britai, valdę Nauru pokariu. Australai pasiūlė visus nauriečius perkelti į Australiją, „dovanoti“ Australijos pilietybę – Nauru būtų likusi apleista, kaip „likimo sesė“ fosfatinė Banaba gretimame Kiribatyje, o svajonės apie laisvę būtų amžiams parduotos. Bet nauriečiai nesutiko – „Duokite mums nepriklausomybę šioj saloj, išgyvensim!“. Ir štai jie iki šiol kalba savo kalba (tokia reta, kad net naurietiška Vikipedija buvo uždaryta dėl redaktorių nebuvimo), kai daug didesnių indėnų, aborigenų tautų seniai nuskendo asimiliacijos liūne. Ir iki šiol gimdo daug vaikų – gal ir 15000 nauriečių tuoj bus.

Kas keliauja (ir kas nekliauja) į Nauru?

Keliauti į Nauru nelengva. Į kone visas Ramiojo vandenyno šalis europiečiams vizų nereikia – o štai apie Nauru vizos gavimo „kelius ir klystkelius“ tarp keliautojų sklando legendos. „Aš gavau tik po kelių mėnesių skrydžio dieną – tai neišskridau“, „Aš net prezidentui skundžiausi, tada gavau“ – mums pasakojo. Laimė, mums keliaujant, Nauru konsulate Brisbene (per kurį keliauja visi vizos prašymai) dirbo žmogus, matantis prasmę turizme, ir vizą po susirašinėjimo el. paštu gavome per šešias dienas. Vėliau jį sutikome Nauru muziejuje, kur senų nuotraukų eilės, paliktų japonų pabūklų koordinatės ar basi manekenai su prierašu, kad batus apaus kai gaus tokį eksponatą. „Vienu metu atvykdavo tik dešimtys turistų kasmet, dabar jau 500“ – sakė jis.

Bet viza – tik viena kliūčių… Antra – skrydžiai. Per dieną – tik po vieną skrydį, skraido tik „Nauru Airlines“ keletu reisu, o tų skrydžių kainos tokios, kad į Nauru gal dvigubai brangiau atskristi nei į kone visas kitas Ramiojo vandenyno valstybes – tiesą pasakius, vien suskraidyti Fidžis-Nauru-Fidžis atsiėjo brangiau, nei Vilnius-Niujorkas-Vilnius ar Vilnius-Tokijas-Vilnius! Ir dar skrydžius „pakaitaliojo“: turėjome išskristi į Nadį, o pakeitė į Suvą.

Trečia kliūtis – nakvynė. Booking.com tipo svetainės rodė 0 viešbučių visoje šalyje, o parašinėjus „sugūglintais“ el. paštais iš visų teatsakė vienas. „Salos mąstymas“ – taikliai mums pakomentavo vietinis – „Gauna laišką, pagalvoja, atsakysiu penktadienį“. Čia dar sušvelnino – buvo ir kad po dviejų savaičių atsakė… Pirmas įspūdis tame viešbutyje laukė nekoks – viskas suręsta iš jūrinių konteinerių, kaip daug „namų“ toje saloje… Bet apsigyvenę tą vietą pamilome vis labiau: prie mūsų konteinerio „prikalta“ terasa, iš jos matėsi Ramusis vandenynas, nuostabiai ryškių spalvų saulėlydžiai (toks ryškus dangus būna tik ten, kur nėra miestų). Ir vis labiau jautėme Nauru pliusus: jau esant šalyje, visos lankytinos vietos – nemokamos.

„Kas vis dėl to atkeliauja į Nauru?“ – klausėme to konsulato darbuotojo. „Bucket listers“ – nedvejodamas atsakė jis. Ir tikrai: visus keliautojus, kuriuos sutikome Nauru, vedė vienas ir tas pats tikslas: aplankyti visas pasaulio valstybes! Štai iš oro uosto į viešbutį keliavome su tajų pora. „Ai, jūs iš Lietuvos? Buvom ten prieš mėnesį.“ – sakė jie ir čia pat paklausė – „Tai jūs gyvenate Rygoje?“. Tie žmonės išlipa kiekvienoje šalyje 1-2 dienoms, „pasižymi“ savo kelionių žemėlapyje, ir lekia toliau „rinktis taškų“, o visos aplankytos šalys čia pat susimaišo. „Aš išėjau iš darbo ir per metus aplankiau daugiau nei 40 valstybių, iš viso jau esu buvęs 180, dar per metus pasieksiu tikslą ir vėl ieškosiuos darbo“ – pasakojo kitas, auštant apėjęs Nauru pėsčiom ir, nebesugalvojęs ką dar veikti, nuo ryto atsisėdęs laukti vakarinio skrydžio. Nors irgi keliauju daug, kažkaip gana sunku suprasti tą „kelionių sportą“, tad Nauru planavome būti 5 paras, tie „vienadienių turistų“ upeliai tarsi tekėjo pro šalį: štai tą moterį matėme muziejuje, štai jau nuo oro uosto stebyklos matome kaip ji lipa į vienintelį dienos lėktuvą.

Bet užsieniečių Nauru sutikome netikėtai daug! Tik kad daugelis jų ten dirba, gyvena. Praėjo tie laikai, kai į Nauru, kaip kokias Persijos įlankos valstybes, „gastarbaiteriai“ iš gretimų salų tūkstančiais plūdo kasti fosfatų. Nauriečių procentas pakilo nuo 75% 2002 m. iki 92% dabar. Bet nauriečiai net šaliai nuskurdus pasiliko savotiška „aristokratija“, dirbanti valstybinei biurokratinei mašinai. „Jie ir toliau nenori dirbti paprastų darbų“ – skundėsi fidžietė restorano vadybininkė – „Tai mūsų restorane visi – išeiviai iš kitur, uždarbis jiems Nauru geresnis nei kitose salose“. Daugumą restoranų ir parduotuvėlių valdo kinai, kartu su mumis atskrido mediicinos seselė iš PAR, čia įsidarbinusi metams, sutikome IT specialistą iš Australijos (gyvena kas antrą mėnesį Australijoje, kas antrą – Nauru) ir t.t. Daugelis vakariečių darbuotojų apgyvendinti Menen viešbutyje, kuris vienintelis galėtų puikuotis ir kokiuose kelionių agentūrų kataloguose: paplūdimys, baseinas, baras, vakarietiškas restoranas, numeriai su balkonais į vandenyną…

Kaip Nauru uždirba iš… nepriklausomybės?>

Tai iš kur pasibaigus fosfatams Nauru turi pinigų visiems darbininkams iš užsienio? Jie uždirba milijonus iš… savo nepriklausomybės!

Kaip? Mūsų kelionės metu visa Nauru buvo pilna reklamų apie Kinijos statomą sporto centrą, pakrantėje žvilgėjo Kinijos Liaudies Respublikos ambasada. Bet ji veikė tik nuo 2024 m. Nes nuo 1980 iki 2002 m. Nauru teisėta visos Kinijos valdžia pripažino Taivaną. 2002-2003 m. – Kinijos Liaudies Respubliką. 2003-2024 m. – vėl Taivaną. Toliau – dar gražiau. 2008 m. Nauru pripažino Kosovą, 2019 m. pripažinimą atšaukė. 2009 m. pripažino Abchaziją ir Pietų Osetiją. Už kiekvieno sprendimo slypi milijonai – pvz. už Abchaziją ir Pietų Osetiją, sakoma, Rusija skyrė 50 mln. paramos.

Gal Nauru tik 12000 žmonių, bet Jungtinėse Tautose šios šalies balsas prilygsta kokiai Vokietijai ar Japonijai. Ir jei 50 mln. yra niekas Rusijai, tai Nauru tai reiškia daugiau nei 4000 dolerių kiekvienam piliečiui. Galit sakyti „Nauru parsidavinėja“, bet, žvelgiant iš tos nutolusios Dievo primirštos salelės, visa geopolitika atrodo kažkokie tolimi dėdžių žaidimai – o čia dar tie keistuoliai siūlo milijonus už tavo vieną-kitą žodį…

Čia Nauru „nepriklausomybės verslas“ nesibaigia. Dar jie pardavinėja pilietybę – tiesa, kainuoja bent 100 000 dolerių. „Iš nusipirkusių nė vienas net nesilankė Nauru“ – skaičiau politiko interviu – „Bet perka norėdami išvengti politinių rizikų ar neturintys pilietybės“.

O didžiausias Nauru verslas – su Australija. Australija Nauru įkūrė migrantų stovyklas. Išganingas sprendimas – jei kas nelegaliai atplaukia į Australiją ir prašo ten prieglobsčio, tai Australija jį siunčia į Nauru. Jeigu tikras pabėgėlis – džiaugiasi ir tuo (juk saugu, demokratiška, jokio teroro). Bet ekonominiams migrantams išgirdus apie šį „Ramiojo vandenyno sprendimą“ išvis neapsimoka nelegaliai plaukti Australijon – juk bus apgyvendinti ne turtingoje Australijoje, o skurdokoje Nauru. Aišku, už dalyvavimą šioje schemoje Australija Nauru dosniai atlygina, o ir administracinių darbų stovyklose nauriečiams daug. Tik stovyklų aktyvumas priklauso nuo Australijos politinių vėjų.

Beje, šiaip jau ir tas „bucket list“ turizmas juk – „verslas iš nepriklausomybės“. Priklausytų Nauru sala kokiai Australijai – ir niekas iš tų „visų valstybių medžiotojų“ čia nė nosies nekištų.

Dar nauriečiai prisiduria iš žemės, mat ji čia neparduodama užsieniečiams ar įmonėms – kiekvienas verslas turi nuomotis iš senųjų savininkų šeimų. Panaši tvarka daug Ramiojo Vandenyno salų – bet Nauru pliusas, kad, nors žemė privati, čia galėjome vaikščioti laisvai, niekas niekad nekaulijo pinigų „už praėjimą“, kaip kitose Ramiojo vandenyno salose.

Kaip nepavyko išvykti iš Nauru

Po penkių dienų Nauru jau pažinome tarsi penkis pirštus. Nuomotu automobiliu apsukome salą bent keturis kartus. Kiekvieną vietą žinojom mintinai. Čia Koledžas, čia Vidurinė mokykla, čia Gaisrinė, čia Paštas-Bankas, čia Parlamentas-Vyriausybė-Prezidentūra, čia apšviestas vakarais Australiško futbolo stadionas (tai – nacionalinis sportas), čia Olimpinis komitetas, kur išsiunčia į olimpiadas po vieną mėgėją pasportuoti (normatyvai nežiūrimi).

Daug Nauru įstaigų gali rašyti iš didžiosios raidės, nes yra po vieną saloje. Tik bažnytėlių daugybė, įvairių krikščionybės atmainų…

Parduotuvių – irgi daug, bet prekybos centras (nors kažin, ar jį Lietuvoj taip vadintume) – tik vienas, Capelle šeimos. Ten rasi kone visko: pirmam aukšte maistas, drabužiai, gretimam įėjime alkoholis, viršuj – baldai, net muzikos sintezatoriai. Tik, aišku, markių, modelių mažai, dažnai po vieną – kas atplukdyta, tas, ir ne visada tas pats („gazuoto mineralinio neužvežė“, „salotoms neturime žaliavų“). Ir kainas reikia tikrinti: kai kurios jų – kaip Lietuvoje, bet štai arbūzas gali kainuoti ir 80 eurų, riešutų pakas – 40. Fosfatų kasybos nualintoje saloje niekas neauga, viskas įvežama – o trumpo galiojimo maistą atgabenti itin brangu. Galbūt tai – viena priežasčių, kodėl Nauru žmonės vieni storiausių pasaulyje: čia nutukę 75%, viršsvorį turi per 90%, diabetu serga 40%… Nors vėlgi: gatvėse viskas neatrodė taip baisiai, kaip iš skaičių.

Pasukus gilyn į salą, laukia vienintelis ežeras, prie sąvartyno, praėjus pro metalo laužu virtusių mašinų krūvas (jas labai rekomendavo aplankyti muziejaus darbuotojas!) – Antrojo pasaulinio karo japonų pabūklai. Prie oro uosto kelio – kuris kas kartą nusileidus lėktuvui uždaromas, kad lėktuvas galėtų privažiuoti „terminalą“ – vienintelė salos ola (Makva ola). Visur ganosi vištos, gaidžiai, viščiukai, sutikom ir kiaulių – saugu, kur tu slėpsi(es) pavogęs… Gaila tik paukščių fregatų gaudynių neišvydom: vietiniai gaudo tuos paukščius tinklais, prijaukina, o prijaukintieji, demonstratyviai ėsdami jiems numestas žuvis, atvilioja naujus „svečius“.

Daug kartų pravažiavom japonų kalėjimą – betonines apleistas kameras, įspraustas tarp Nauru uolinių kolonų. Šlagbaumu uždarytą kelią į aukščiausią salos vietą – kurį, išvydę turistus, mums atidarė. Vienintelį apvalų stadioną be tribūnų, kur net sutemus žaidžiamas nacionalinis sportas – australiškas futbolas. Apgriuvusių fosfatų pramonės liekanų fone.

Kiekvienas kinų restoranas jau žinomas. Ir žmonės pradeda kartotis. Ir prie to, kad tave nuolat supa „valstybinės reikšmės įžymybės“, jau pripranti. „Tas žmogus – buvęs valstybės prezidentas“ – paminėjo „ekspatas“ iš Australijos kitą jūriniuose konteineriuose įsikūrusio kinų restoranų svečią.

Ir jau laikas išvykti.

Kai atskridome į Nauru naktiniu skrydžiu, viešbučio darbuotojai nuvežė į laukimo konteinerį – kol atsilaisvins mūsiškis gyvenamasis. Ten mes užsnūdome, iki pažadino toks šalis medžiojantis amerikietis, nes jau buvo 10:00, jam jau teko išsiregistruoti iš savojo H6 konteinerio. Įdomiai pakalbėjome – ir štai atėjo 12:00, „check in laikas“, ir H6 konteineryje jau buvome apgyvendinti mes patys. Darbuotoja labai nustebo, kad gyvensime ten dviese: „bucket listeriai“ visuomet keliauja vieni.

Išvykstant istorija kartojosi, tik atvirkščiai: 10:00 išsiregistravimas, kelionė į tą patį laukimo konteinerį, kur aptikome po naktinio skrydžio miegantį visas šalis medžiojantį autistą suomį, stabtelėjusį Nauru 24 valandoms. Poros valandų įdomus pokalbis apie lankytas ir nelankytas šalis, 12:00, ir štai jis jau keliavo į tą patį H6 konteinerį, o mes dar paskutinį kartą pasivaikščiojome ir laukėme skrydžio.

Taip ir teka gyvenimas Nauru…

P.S. Oro uoste mažytė eilutė (114 vietų lėktuvu turėjo skristi 28 keleiviai) atidavinėjo lagaminus, bet ties mumis tarnautojas eilė sustabdė. „Lėktuvas sugedo, skrydžio nebus“ – tarė, ir ėmė dalinti jau registruotą bagažą atgal. Europoje tai reikštų, kad išskrisi keliom valandom vėliau. O „Nauru Airlines“ mus perkėlė į reisą lygiai po 48 valandų. Apgyvendino „Menen Hotel“, derino dėl vizos pratęsimo – juk mūsiškė baigė galioti išskridimo dieną. Į viešbutį važiavom kartu su šveicaru, kuris išvis neturėjo būti Nauru – skrido tranzitu Kiribatis-Fidžis ir neteko tolimesnio savo skrydžio Fidžis-Tuvalu – jis keliauja tik į tas šalis, kurių vėliavos jam gražiausios. Nuotykis prasitęsė… Kitą dieną žydas restorano šeimininkas paprašė baltarusio daktaro – anksčiau dirbusio Afrikos ir Afganistano karo zonose – pavedžioti mus po ligoninę. Pasirodo, ta komanda Nauru valstybės užsakymu organizuoja sveikatos sistemos pertvarką, dėl kurios atvyko ir PAR seselė…

Komentuoti

Naujoji Kaledonija – 16600 km nuo Paryžiaus, ją supa žydros koralinės lagūnos, bet tai – Prancūzija.

Po ilgų klajonių Ramiojo vandenyno salynuose išlipus tvarkingame La Tontouta oro uoste, išsyk pasijutome tarsi Europoje. Autonuomos tinklai, lygūs asfaltuoti keliai, aiškios rodyklės, šviesoforai, prancūzų kalba, boulangerie kepyklos, sūrių skyriai, vynas, Somės ir Verdeno mūšių gatvės, trumpučiai darbo laikai – kartais tik kelias valandas per savaitę. Net gamta, ryte patekėjus saulei, priminė Nicos apylinkes: žalsvos kalvos, palmės.

Bet kartu kažkas ne taip, kažkas nejaukaus… Reti totemų stulpai, trobos aukštais it bokštai stogais, primena, kad senieji šių žemių šeimininkai – kanakai. Jų palikuonys šiandien liūdinai sliūkina sostinės Noumėjos gatvėmis. Kai ten keliavau, daugybė sostinės pastatų buvo supleškinti eilinio kanakų sukilimo.

Naujoji Kaledonija – paskutinė Prancūzijos „naujakurių kolonija“, kur 24% kolonistų prancūzų ir 41% čiabuvių kanakų vis skausmingai tempia virvę į savo pusę: ar šalis taps amžina Prancūzijos dalim – tarsi koks nutolęs gabalėlis Žydrosios pakrantės – ar viena paskutiniųjų stos į laisvų Okeanijos valstybių gretas?

Kelionė per Naująją Kaledoniją

Didžioji Naujosios Kaledonijos sala – didžiausia Prancūzijos sala pasaulyje! Tiesą sakant, salos dvasios ten išvis mažai: supa kalvos, miškai, ir tik retsykiais lygusis kelias pasiekia į UNESCO pasaulio paveldą įrašytos koralinės lagūnos krantus. Juk salos ilgis – ~400 km, išilgai jos važiuoti užtrunka ilgiau, nei skersai visą Lietuvą…

Tiesa, kuo toliau nuo sostinės Noumėjos, tuo labiau blėso Europos miražai. Magistralė susiaurėjo iki plento, miesteliai retėjo ir menko. Jei pirmuosiuose jų, kaip La Foa, baltaodžių prancūzų pasirodė net daugiau, nei eiliniame šiandieninės Prancūzijos mieste – tai vėliau jau regėjau vis daugiau ir daugiau kanakų. Jie kaip diena ir naktis skyrėsi nuo savo giminaičių nepriklausomose Melanezijos salose. Štai Vanuatu čiabuviai neturi daug – bet jie valdo savo šalį, laimingi didžiuojasi tuo, kas jiems brangiausia: savo šeimomis, savo kiaulėmis ir kiaulių iltimis, naujai išdrožtais kaimų tamtamais…

O Naujoje Kaledonijoje kanakai, iš pirmo žvilgsnio, lyg gyvena juos apsupusios modernios Europos paraštėse. Vaikšto it iš skudurynų surinktais vakarietiškais rūbais ir elgetų žvilgsniais palei žibančias prancūziškas parduotuves…

Yra kanakų kaukių parodos menkuose miestelių muziejuose kaip Bourail, yra europietiškai tvarkingai pastatyti kanakiški stulpai-skulptūros ar atkurtos aukštos kanakų trobos palei juos. Bet neapleido toks dirbtinumo jausmas: žiūri eksponatus taip, tarsi pristatytų kokį seniai išnykusį Egiptą ar Romos Imperiją, bet juk kanakų kultūra gyva(?). O dar visas tas paminklų karas: štai prie posūkio į Fariną paminklų-stulpų laukas pirmojo (1878 m.) kanakų sukilimo vadui Atai – kurio vardą kažkas (matyt, prancūzas) nuo lentos nudaužė. Netolimame La Foa mieste – jau paminklas to sukilimo malšintojams.

Labiau už tą „širšių lizdą“ Naujojoje Kaledonijoje sužavėjo patirtis Konoje, kito pailgosios salos galo link. Pirmas gyvenime skrydis malūnsparniu – ne sraigtasparniu, o autožyru. Be stogo, be durų, dviejų vietų (tu ir pilotas), vėjo sukamu sraigtu – jautiesi it sėdėtum apžvalgos aikštelėje, kuri skrenda 300 metrų aukštyje virš žalių kalvų ir – tai įspūdingiausia – žydros žydros lagūnos. Jos vanduo toks skaidrus, kad iš paukščio skrydžio mačiau ne tik įvairiaspalvius koralus, bet net ryklius, net diugonius – visą eilę jų. Ir dar Voh širdį, tokią širdies formos pelkę, išgarsintą prancūzų fotografo Yann Arthus-Bertrand, pavaizdavusio ją ant knygos “Žemė iš paukščio skrydžio” viršelio.

Malūnsparnių turizmas ten „įsuktas“ labiau nei kur pasaulyje. „Neseniai skraidė šeši malūnsparniai, turėjom tris prancūzus pilotus“ – pasakojo organizatorė. Bet norą – kaip reklaminiam filme – praskristi dviese su žmona vienas šalia kito tuoj teko pamiršti: „Teliko vienas lakūnas, kiti po pastarųjų riaušių pabėgo atgal į Prancūziją“ – mums sakė. Daugybė žmonių išvyko. Ir turistai dažniausiai būdavom vieninteliai. Bet, kai skaitote šį straipsnį, jau turbūt vėl kitaip. Visada taip: parodo žinios degančius namus, turistai išsilaksto, bet karšta saulė, ryškūs dangūs, dar ryškesni medžių žiedai ir šiltas jūros gėrybių kupinas vanduo metai-kiti-treti ir parvilioja atgal. Ir Didžiųjų paparčių parko europietiškai tvarkingai sužymėtais pasivaikščiojimų takais šiandien gal jau nebežygiuotume vienui vieni.

Iš kur Nauojoje Kaledonijoje tiek prancūzų?

Prancūzai sako „Čia ir mūsų tėvynė“. Juk jie, vadinamieji kaldošai, čia kūrėsi dar XIX a., daugybės šeimų ištisos kartos čia nugyveno. Net jų kultūra pasidarė tokia „vesterniška“: didžiuliai pikapai vietoj mažų Citroenų ar Peugeot, kaimo rančerių dvasia – bent jau anapus Noumėjos. Greitis net nemagistraliniuose keliuose – 110 km/h. Juk ne Europa, juk tuščia.

Iš kur toje „Nouvelle Caledonie“ šitiek prancūzų? Visų pirma, prancūzai čia siuntė kalinius – kaip Britai į Australiją. Atkurtame Terembos forto kalėjime išvydom tas akmenines kameras. Net išėję laisvėn nuteistieji neturėdavo teisės palikti „tremties salos“ – bet sėkmingesnieji parsisiuntė iš Europos žmonas, įkūrė ūkius iš kanakų „paimtose“ žemėse.

Trėmė prancūzai ir kitų kolonijų nepriklausomybės aktyvistus. Palei pagrindinį kelią yra didelės musulmonų kapinės – bet, išskyrus pusmėnulius ant kapų, tų alžyriečių ar tunisiečių anūkų ir proanūkių nuo prancūzų nebeatskirsi.

Paskui ~1970 m. prisijungė tūkstančiai prancūzų darbininkų, plūdusių į nikelio kasyklas – dar buvo laikai, kai prancūzai nesibodėjo juodų darbų. 10% viso pasaulio nikelio išteklių yra Naujojoje Kaledonijoje…

Visgi, dauguma mano pašnekovų prancūzų į Naująją Kaledoniją atvyko patys, amžino karščio ir Ramiojo vandenyno pavilioti. Tokie „(ne)imigrantai“ vadinami zoreilais – ir jie didžiausias galvos skausmas. Kanakams jie atrodo naujieji kolonistai, įrankis amžiams užgniaužti jų nepriklausomybės viltis. Bet zoreilai atkerta patys esantys diskriminuojami: pagal Prancūzijos valdžios ir kanakų kompromisą po vieno sukilimų, naujai atvykstantiems prancūzams atimta balso teisė vietos rinkimuose…

Noumėja -pranvūziškas Ramiojo vandenyno miestas

Jeigu mažieji Naujosios Kaledonijos miesteliai su baltom bažnyčiom ir vesterniškai prancūziškais fasadais buvo nebent tolimas Europos aidas, tai sostinėj Noumėjoj jau Ramiojo vandenyno platybių dvasia išsisklaidė kaip dūmas.

Milžiniški prekybos centrai kaip Dumbea Mall (kiek jau savaičių Okeanijoj tokio buvom nematę!), Europai masteliais prilygstanti katedra (statė 1897 m. kaliniai), taisyklinga centrinė aikštė-parkas, maudaliai ir bėgikai paplūdimiuose, plyšaujantys barai palei juos (Baie des Citrons pietinėje Noumėjos dalyje), nuostabūs vaizdai nuo Quen Toro kalno.

Bet greta dirbančių, švenčiančių, poilsiaujančių, sportuojančių prancūzų – kanakai, kurių užsiėmimą nusakyti sunku… Kai kurie akivaizdžiai benamiai, kiti gal tik atrodo šitaip. 90% kalinių Naujosios Kaledonijos kalėjimuose – kanakai…

Aplinkui miestą, ypač kanakiškoje šiaurėje – ištisi supleškinti prekybos centrai, verslai nuo apanglėjusio Usine prekybos centro iki betoniniais groblais virtusio „Decathlono“. Riaušių-sukilimo pasekmė…

Tjibaou kultūros centras kažkaip bando sutaikyti tas abi Naujosios Kaledonijos puses. Ten – vienas geriausių Okeanijoje meno muziejų, kurio kolekcijoje – ne tik kanakų, o ir Papua Naujosios Gvinėjos, Australijos aborigenų šedevrai. Prieigose – tradiciniai kanakų namai, liaudies šokiai. Muziejų projektavo pasaulinės reikšmės „starchitektas“ Renzo Piano, o finansavo Prancūzijos valdžia, it duodama kanakams aluyvų taikos šakelę. Bet paskaitai daugiau – ir optimizmas bliūkšta. Muziejus pavadintas ~1980 m. kanakų laisvės judėjimo vado garbei. Nes tas Tjibaou galiausiai su Prancūzijos valdžia pasirašė kompromisinį susitarimą. Bet už tai jį dalis pačių kanakų vadino kolabarantu, patys kanakai jį ir nužudė… Vienybės kanakams trūksta, bet kaip kitaip – juk tai nėra viena tauta, kaip ją suprantam Europoje, jie kalba XXX skirtingų kalbų, o „kanakais“ juos tiesiog praminė prancūzų kolonistai…

Kuo ilgiau buvau Naujojoj Kaledonijoj, tuo mažiau mačiau vilties, galimybių…

Kitur pasauly vienose kolonijose vietinius gyventojus visiškai užgožė kolonistų palikuonys, jos tapo tokiom neginčijamom Europos atplaišom pasaulio toliuose (JAV, Kanada, Australija, Kanarų salos, Sen Pjeras ir Mikelonas, Argentina, Naujoji Zelandija). Kitose kolonijose liko vyrauti čiabuviai – ir tokias Europos imperijos palaipsniui paleido eiti savo keliu. O Naujoji Kaledonija pernelyg padalinta, kad jai tiktų bet kuris sprendimas. Referendumuose dėl nepriklausomybės daugiausiai prancūzų-kaldošų balsais ~55%-45% laimi jos priešininkai.

„Jei Naujoji Kaledonija taps nepriklausoma – bus trečiasis pasaulis!“ sako prancūzai ir kai kurie kanakai ir, deja, jie, matyt, teisūs – toks daugybės „paleistų“ kolonijų Okeanijoje likimas. Bet lygiai taip teisi ir kanakų dauguma – šitokia „naujakurių kolonija“ XXI a. negirdėtas dalykas, ir visas kitas panašias europiečiams teko „grąžinti seniesiems šeimininkams“ (Alžyras, PAR, Namibija, Angola, Kenijos aukštumos…).

Kaip ten bebūtų, Naujoji Kaledonija – unikali vieta nesėdus į laiko mašiną savo akim išvysti tokią „koloniją kaip kadais“, kupiną įtampos, žandarų ir kareivių, kur Europos imperija (vis dar) laikosi prieš kylantį čiabuvių laisvės troškimą, o naujakurių palikuonys dar su pasididžiavimu kelia tos didvalstybės vėliavas kaip savas – net jei Naujojoje Kaledonijoje šiandien Prancūzijos trispalvė tik viena iš dviejų oficialių vėliavų.

P.S. Išskridimas. Tuščias oro uostas, vos keli skrydžiai per visą dieną. Tačiau ištisos valandos eilėje prie patikros: krausto kiekvieną kuprinę, peržiūri kiekvieną daiktelį, tarsi kokioje Afrikos diktatūroje. Kyla konfliktai – iš retų turistų atima brangius kvepalus, nes nesudėjo į maišelį, o maišelio nusipirkti nebeleidžia, nors jie parduodami čia pat oro uoste. Smulkmena, bet labai sutapo su tuo, ką mačiau.

Komentuoti

Milanas. Mados sostinė. Italijos ekonominė širdis.

Ir dar Europos pigių skrydžių centras. Kai tik ieškau kur žemiausių kainų iš Lietuvos, dažniausiai geriausi pasiūlymai būna per Milaną, ypač su viena-kita nakvyne tenai…

Nors Milaną sunkiau pamilti iš pirmo žvilgsnio, nei Romą, kiekvieną kartą čia stabtelėjęs čia randu ką pamatyti.

Didingas ir turtingas Milano centras

Kai prisimenu Milaną, pirmas vaizdas prieš akis – jo 579 metus statyta katedra, nuo skulptūrų sprogte sprogstantis jos fasadas. Ir Viktoro Emanuelio II galerijos šalia – lyg prekybos centras, bet puošnus kaip rūmai – ir kupinas brangiausių ir madingiausių prekės ženklų, kuriuos pirktų turtingosios Italijos šeimos, jei gyventų šiais laikais.

Kaip Sforcos, valdę Renesanso laikais, kai Milano apylinkės buvo atskira hercogystė. Bona Sforca iš legendų apie Žygimantą Augustą ir Barbora Radvilaitę irgi gimė čia – Italijos didikų turtai, reputacija, polėkis raizgė visą Europą. Bet kokį ten žiupsnelį Italijos į Europos užkampius nusiveždavo ten nutekėjusios hercogaitės – ar pastatydavo nusisamdę italų architektai – toks menkniekis, palyginus su tuo, ką sukūrė tų šeimų galvos savojoje tėvynėje.

Belieka pažvelgti į Sforcų pilį Milano centre – ir neliks abejonių. Mūrai, bokštai, kiemai, muziejai, parkas aplink… Ar nueiti pažiūrėti Leonardo Da Vinčio Paskutinės vakarienės, kurią 1495-1498 m. užsakė Liudvikas Sforca… Tiesa, tai man pavyko tik iš kelinto karto Milane: bilietai išgraibstomi mėnesiams į priekį vos atidarius prekybą. Liūdna remti perpardavinėtojus (kurie ir iššluoja oficialius bilietus), bet dažnai vienintelė galimybė – tų perpardavinėtojų agentūrų ekskursijos už kelis kartus brangiau. Grupės į vienuolyną eina konvejeriu – nes kažkas nepakartojamo gyvai išvysti freską, matytą šitiekoje reprodukcijų, atvirukų, memų, parodijų… To Santa Maria delle Grazie vienuolyno bažnyčioje susiduria gotika ir renesansas – stilius, po pasaulį plitęs iš Sforcų Milano.

Milane žavi didybė, modernumas ir mados

Ir visgi Milanas ne toks, kaip daugelis nuostabiųjų senųjų Italijos miestelių. Čia nėra romėnų obeliskų, koliziejų, šventyklų – ar Viduramžių grožių. Milano veidas – iš naujesnių laikų: platūs bulvarai, dideli parkai, taisyklingų formų kvartalai.

„Triumfo arka“ irgi to veido dalis. Tiksliau, Taikos arka. Ir pastatė ją ne romėnai, o Napoleonas. 1796 m. užkariavęs Milaną, Prancūzijos valdovas pavertė jį Italijos sostine. Įsteigęs Brera pinakoteką, suvežė ten meno šedevrus (vienas gerųjų Italijos meno muziejų), o prieš įėjimą pastatė skulptūrą sau pačiam kaip romėnų dievui Marsui – ji ten stovi iki šiol.

Nors XIX a. suvienijus Italiją Milanas tapo tik vienu jos miestų, ekonomine svarba Roma jo taip ir neaplenkė. Milane iki šiol Italijos akcijų birža, iš Milano trijų oro uostų daugiau skrydžių, Milane – aukščiausi Italijos dangoraižiai (Allianz bokštas, UniCredit bokštas) ir bene moderniausias šiuolaikinis rajonas (Porta Nuova) su augalais apaugintais Bosco verticale daugiabučiais. Kai sėdėjau to rajono apvalioje Gae Aulenti aikštėje, supamas švytinčių biurų visuose dangoraižiuose, likau apžavėtas modernybės, o ne senovės: toks retas jausmas Italijoje!

Italija pasidalinusi į dvi dalis. Jos šiaurė – turtingesnė, darbštesnė. Šiaurės Italijos centre Milane tad, viena vertus, jaučiuosi panašiai kaip Vokietijos ar Šveicarijos miestuose, su pramone, įmonių štabuose plušančiais ofisų darbuotojais ir daug mažiau Dolce far niente („Saldaus nieko neveikimo“).

Kita vertus, tas Milano mados ir stiliaus pojūtis išvis neturi analogų! Čia nekalbu apie prabangias parduotuves Auksiniame mados keturkampyje (Quadrilatero d‘Oro) ir jų dabitas pardavėjus… Kalbu apie eilinius milaniečius: nuo jaunuolių iki senelių, vyrus ir moteris. Nesu mados mėgėjas, bet žavu sėdint kur Milano gatvėje ar palei kone venecijietiškus Naviglio kanalus stebėti šitaip žaviai apsirengusius miestelėnus: suderintos spalvos, stiliai, net kokia senelių pora štai, atrodo, it nuo podiumo nužengusi – ne dėl prekių ženklų, o dėl bendro vaizdo.

Imigrantų rajonuose – liūdnesnis Milanas

Ne, tikrai ne visi Milane stileivos – gal tik mažuma – bet ją nuolat matai! Sakyti „visi milaniečiai“ iš viso sunku, nes turtingasis Milanas – ir imigrantų miestas. Iš 1,4 milijono jo žmonių tik trys ketvirčiai – italai. Atvykėliai iš rytų Europos (~3%), Afrikos (~5%), Azijos (~9%), Lotynų Amerikos (~3%) gyvena kitaip ir kitur. Akis atvėrė pagyvenimas pietiniame Gratosoglio rajone, kurio sovietinius mikrorajonus primenantys daugiabučiai pokariu statyti į Milaną plūdusiems skurdiems pietų italams – bet galiausiai atiteko imigrantams iš Afrikos ir Azijos.

„Nepsistokite ir neikite niekur piečiau Naviglio kanalų“ – skaičiau įspėjimus internete (Gratosoglio – gerokai piečiau). Bet vyko olimpiada, pigių būstų pasiūla mažesnė, o dar buvau vienas… Kai registravausi viešbutyje, kartu atėjusi turistė skundėsi ką tik buvusi apiplėšta (atėmė kuprinę) – registratūros darbuotojas tik pasijuokė „Milanas – labai nesaugus miestas!“. Panašias reakcijas buvau matęs tik Brazilijoje. Viešbučio komentaruose buvo pilna pranešimų tokių kaip „60 metrų nuo viešbučio įėjimo mane apiplėšė su peiliu“ ar „Prie viešbučio išdaužė mūsų mašinos langą, sargas viską matė ir nieko nedarė, policija sakė kad į tokius iškvietimus net nevažiuoja“.

Darėsi nelabai jauku – ypač kai į oro uostą iš ten turėjau išvykti tramvajumi 5:40 ryte, paskui persėsti į metro, tada į traukinį. Bet netrukus supratau, kad… manęs ten bijo labiau, nei aš bijau! Vienas stilingas milanietis, kažin kodėl atsikliuvęs Gratosoglio vakare, baimingai dairėsi per petį galvodamas, kad jį seku, ėjo sparčiau (o man tiesiog reikėjo eiti ta pačia kryptim). Kai įžengiau naktį į tramvajaus stotelę, ten laukęs vyras pasitraukė tolyn – geriau stovėjo lietuje, nei šalia manęs. Matyt aš, apsirengęs „bet kaip“, milaniečių akyse pats buvau vienu tų „pavojingų svetimųjų“. Juk daugelis turtingų turistų čia irgi stilingi, prabangių apsipirkimų atvilioti – ar bent jau Didžiojo Meno, Didžiosios Operos legendiniame La Scala teatre…

Milanas ir Bergamas – Italijos ir pasaulio vartai

Bet kiekvienam turistui, siekiančiam Milano meno ar mados, šiandien yra keli, kuriems Milanas – vartai.

Vieniems Milanas – vartai į šiaurės Italiją. Ne kartą pro Milaną ir aš tyrinėjau šį regioną, kupiną nuostabių ežerų, apsuptų žaviais miesteliais ir rūmais: Komo ežeras, Madžiorės ežeras: išsinuomoji automobilį Milano oro uoste ir leidiesi į kelią. Gali važiuoti ir tolyn, pro garsius senus Italijos miestus, kaip Veroną ar Boloniją, užsukti į Crespi d‘Adda seną pramoninį miestą.

Bet vis daugiau kam Milanas – vartai į kažkur kitur, durstantis „Ryanair“ jungimus į atokesnius Europos kraštus (Vilnius-Milanas, Milanas-XXX). Tarkime, skristi į Graikiją man buvo pigiausia per Milaną. Bet net į kitus žemynus skristi dažnai pigiausia visų pirma nukeliavus į Milaną: tarkime, kai skridau į Kolumbiją pigiausias variantas buvo su nakvyne Milane.

Daug tokių „pigių skrydžių medžiotojų“ stengiasi išskristi iš Milano kuo greičiau – bet, jei persėdimo laikas trumpas, rizikuoja. Kiti nakvoja oro uostuose – esu ir aš nakvojęs Bergamo oro uoste ant grindų, kur naktį kartu leido benamiai. Bet tikrai verta stabtelti ir Milane. Arba net Bergame, kuriame veikia vienas trijų didžiųjų Milano oro uostų. Nesuskaičiuosiu, kiek kartų skaičiau atsiliepimus „Neverta važiuoti į Milaną, nes Bergamas dar gražesnis“, „Bergamas nustebino labiau nei Milanas!“. Tiesa, kad Bergamas su savo siena apjuostu senamiesčiu ant kalno – tiesiog kitoks, be to, jis nė iš tolo nėra tiek garsus, kiek Milanas: tad žmones, kurie ten atvyksta „užmušti kelias valandas tarp skrydžių, nes Bergamas arčiau oro uosto ir nėra laiko važiuoti į Milaną“, netikėtai pribloškia.

Aišku, savaip gaila, kad Europos pigių skrydžių centras yra Milanas, ne Roma. Aišku, Romoje ką veikti atrasčiau daugiau – o Milane per kelis stabtelėjimus jau tai, ką labiausiai norėjau pamatyti – pamatyta. Bet žiūriu į Milaną ne tik kaip į miestą, o kaip į galimybę ir vėl, po pertraukos, paragauti išsiilgtos Italijos kultūros.

Kad ir pavalgyti skanios tikros neapolietiškos picos – taip, geriau būtų Neapolyje, bet Neapolis, palyginus su Milanu, skrydžių pasaulio užkampis, ten neatsidursi netyčia… O į ekonominę širdį Milaną juk suplaukė visa Italija – ir visos Italijos kultūra.

Komentuoti

Vanuatu Jasuro ugnikalnio kraterio pragaras, šimtus metų be atvangos šaudantis lavos fejerverkus – vienas labiausiai gyvenime pribloškusių gamtos vaizdų…

Bet Jasuras – tik sudėtingos kelionės finalas! „Skynėmės kelius“ per gamtos kataklizmų talžomą Vanuatu sostinę, atšaukinėjamais pusiau bankrutavusių aviakompanijų reisais, vieškeliais be automobilių. Gyvenau namelyje medyje be elektros – iš tokių vietiniai medžioja šikšnosparnius. Spaudžiau ranką genties vadui, lankiau kaimą, kur moterys šoka nuogom krūtinėm, ir kaimą, kuriame Dievu tapo Amerika – ar, tiksliau, kažkoks amerikietis Džonas Frumas, neva gyvenantis to paties Jasuro ugnikalnio krateryje.

Tai – Vanuatu, genčių pasaulis su vos 300 000 žmonių, bet 113 kalbų! Kelionė laiku į epochą prieš visas tautines valstybes ir imperijas – į priešistorę, kurios Europoje nė iš kapų prisikėlę proproproproproproseneliai nebeprisimintų.

Port Vila, katastrofų sutalžyti Vanuatu vartai

Didžiausi Vanuatu stebuklai – tolimose salose, bet jų niekaip nepasieksi nesustojęs mažytėje šalies sostinėje Port Viloje – ir daugelis nori-nenori stabteli bent kelioms dienoms – o kai kurie ir stringa, laiku neįsigiję deficitinių bilietų į „ten, kur įdomiausia“.

Port Vila vietomis – toks kone afrikietiškas lūšnynas. Žmones it krovinius gabena byrantys pikapai, duobėtom gatvėm laksto vaikai ir palaidi šunys. Na, juk Vanuatu – viena skurdžiausių pasaulio šalių…

Bet vos 50 000 gyv. miestas pakankamai mažytis, kad dažnai regėtum ir kitus jo herojus. Kinijos statybos ir naujas vilas nuomojantys verslininkai. „Ekspatai“ iš tolimų Europos šalių, metams ar penkeriems atvilioti žemų mokesčių ar įdomių galimybių. Australijos ir Naujosios Kaledonijos turistai, kuriems tai – vienas artimiausių užsienių.

Tuo pačiu Port Vila – Vanuatu kultūrų širdis. Vienintelė vieta, į kur dar būna nukeliavę turtingesnieji kitų salų gyventojai.

Port Vila – gal geriausia vieta paragauti kavos – to burną „užšaldančio“, raminančio(?) bei „liežuvį atrišančio“ vietinio gėrimo, savo role visuomenėje pakeitusio alkoholį ir turintį ritualinę prasmę. Nes Port Viloje kava bent jau malama – o Tanoje ją „paruošia“ nekalti berniukai – kramtydami ir išspjaudami. Nes Port Viloje kavos baras gali būti bent kažkiek „mūsiškai“ jaukus, o tolimųjų salų Nakamaluose už pasisėdėjimą svarbesnis ritualas, „vyriška politika“ be moterų.

Port Viloje – ir reta Vanuatu galimybė užeiti į muziejų, kur tau papasakoja apie įvairias šalies kultūras, nors su tais pasakojimais susitapatinti be galo sunku. „Į Nakamalus įleidžiami tik vyrai – o ar moterys turi erdvę tik joms?“ – paklausė darbuotojo australai turistai. Nežinia, ar gido atsakymas juos pradžiugino: „Taip, yra zona, tabu vyrams, kur žmonos slepiasi, kai vyrai nori jas užmušti“. Nuo panašių pasakojimų ausys linkte linko, net sunku buvo atskirti, kas čia dabartis, o kas – praeitis. „Jei, tarkim, tavo žmona būna neištikima su kokiu jaunuoliu, tu gali šitą dalyką padovanoti jaunuolio tėvui ir taip gauti teisę tą jaunuolį užmušti. Tėvas, gavęs tokią dovaną, sūnaus neperspės“.

Daug ką iliustruoja nuotraukos – kaip „bungee“ įkvėpusį „nardymą į žemę“, kuomet Pentekosto salos vyrai šoka nuo bokšto žemyn – pasirišę tokio ilgio savadarbėm virvėm, kad susitrenkia, bet ne užsimuša. Arba eksponatai – visokie mediniai stulpai penkiais veidais, skirti „penktą lygį pasiekusiam vadui“. Skamba kaip iš kokio RPG žaidimo, bet savojo lygio pasikėlimas – ne juokas: lygių yra dvylika, ir už kiekvieną privalai iškelti šventę, skersti kiaules…

„Tai ne stulpai, tai būgnai tamtamai“ – patikslino muziejaus darbuotojas. Visi jie turi skylę – daužomi skleidžia pakankamą garsą, kad iš aplinkinių miškų sukviestų kaimiečius. Arba kiaules.

Vos pavažiuoji į šoną nuo Port Vilos kinų išgrįstu keliu aplink Efatės salą – ir bet koks miesto miražas tuoj pranyksta. Kaimeliai, mašinų tiek mažai, kad mačetėmis nešini vyrai ar vaikai kiekvienam vairuotojui džiaugsmingai moja…

Deja, sustoti mažai kur yra… Vanuatu kone visa žemė privati ir paveldima: giminėms priklauso ir gražiausi paplūdimiai, ir apžvalgos aikštelės, ir kriokliai, ir Žydroji lagūna… Tai – tikras aukso veršis: žemvaldžiai susikala „pinigų surinkimo būdeles“, renka po 10, 20 eurų. Gal ir nieko jei praleistum visą dieną viename paplūdimyje – bet nuolaidų trumpiems išlipimams nenumatyta ir, jei, kaip bet kurioj kitoj šaly, laisvai stabčiotume, tuoj diena Efatėje būtų kainavusi daugiau už brangiausius pasaulio nacionalinius parkus, o tie vaizdai Okeanijos mastais tikrai ne stebuklingi…

Kai kurie atostogas Vanuatu praleidžia „turistinėse salelėse“ su „viskas įskaičiuota“ kurortais, kurios supa Port Vilą (Iririki, Erakor). Kiti ten nuplaukia bent dienai. Bet man apskritai atrodo geriau į Efatę žiūrėti kaip į „stotį“, „degalinę“, „parduotuvę“ – ir ieškoti pakankamai gero „tramplino“, kad peršoktum visus trukdžius, skiriančius nuo įspūdingesnių salų…

Tana – penkios dienos medyje be elektros

Labiausiai išsvajota Vanuatu sala tiek mums, tiek daugeliui keliautojų – Tana. Ten – aktyviausias pasaulio pasiekiamas ugnikalnis Jasuras, besiveržiantis be atvangos nuo 1774 metų. Ten – nakvynės nameliuose medyje – ką ten nameliuose, ištisuose namuose. Ten – tradicinės gentys, kur vyrai segi tik nambas (penio raiščius), moterys nuogom krūtinėm, o tikėjimai – vienas už kitą keistesni.

Bet panorėti ten nuvykti neužtenka! Jau Port Vilos oro uoste sutikome lenką, kuriam svajones apie Taną teko laidoti: „Kai pradėjau ieškoti bilietų, viskas buvo parduota, net vienadienių ekskursijų oro taksi į Jasuro vulkaną nelikę, ką jau kalbėti apie reisinius lėktuvus“.

Mes pradėjome rūpintis gal prieš mėnesį, bet vis tiek per vėlai. Vietoje trijų dienų teko Tanoje praleisti penkias. Nes nebuvo bilietų atgal į šeštadienio-pirmadienio skrydžius, nes kassavaitinį keltą atidėjo iš sekmadienio į trečiadienį, nes jokie oro taksi, neva kartais pardavinėjantys ekskursijų dalyvių neišpirktas vietas, atliekamų kėdžių taip ir nepasiūlė…

Laimė, dirbame nuotoliu – tad papildomą laiką namelyje medyje galėjome išnaudoti darbui… O tas namelis taip aukštai banjanuose, su tokiu nuostabiu vaizdu į dienom rūkstantį, naktim lava rausvai žibantį Jasurą! Jį jauti nuolat nuolat. Štai trenksmas – kaip perkūno – ir jį seka naujas juodų dūmų tuntas. Štai kompiuterius padengia pelenai. „Dėl to daug kas čia neauga, o kur gyvena uošviai dar arčiau vulkano – neauga niekas“ – pasakojo šeimininkas.

Bet užtruko prisitaikyti, įprasti. Tualetas, dušas – apačioj. Elektra – tik tris valandas per dieną – skubiai lėkdavome krautis kompiuterius ir išorinius akumuliatorius. Šeštadieniais, sekmadieniais nedirbo jokios aplinkinės parduotuvės, o ir kai dirba, pasirinkimas ten – keli daiktai. Tik 2 km nuo namų Jasuro lankytojų centre dar galėjome gauti savaitgalį bent jau gėrimų ir tai tik ne tuomet, kai bažnytėlėse (kurių išoriškai neatskirsi nuo palaikių trobų) – pamaldos. 2 km žygis – purvinu miško keliu, tada kinų išgrįsta gatve, kuria automobilis pralekia kartą į pusvalandį ar valandą. Pikapas, pilnas bagažinėje stovinčių žmonių…

Tie seni japoniški pikapai čia superprabanga – tarsi privatūs lėktuvai Europoje. Tik profesionalūs vairuotojai juos turi, jų gal keliolika, jei kam išpuola rimtas reikalas – kviečia. Bet nepiktnaudžiauja. Elektra čia suskaičiuojama kilovatas į kilovatą ir mūsų šeimininkas dyzelgeneratorių jungia tik kai yra turistų: pats mobilų telefoną kraunasi pas kaimyną, turintį saulės bateriją – pigiau, nei dyzelis… Priešingai daugeliui Okeanijos šalių, pakelėse nė šiukšlelė nebolavo. Ne dėl meilės gamtai, o dėl skurdo: kai nieko neturi, maistą užsiaugini (o ne pakeliais perki) – ir kuo teršti neturi…

Tokia kelionė toli laiku atgal, į deficitinius senelių ar prosenelių laikus, kai šiandieniai „kasdieniai niekniekiai“ būdavo išsvajota prabanga.

Jasuro vulkano pragaras po kojomis

Iš pradžių gailėjomės, kad nenusipirkome laiku bilietų, kad reiks ten būti tiek ilgai – bet paskui, pripratus, prisitaikius, jau palikti tą namą medyje buvo gaila.

O kilimai į Jasuro ugnikalnio viršūnę – viena labiausiai gyvenime pribloškusių patirčių. Pirmą kartą išvydau besiveržiančią lavą – tiksliau, ištisą verdantį, šnypščiantį, dundantį pragarą tiesiai po kojom. Sprogsta, šauna it skysti gamtos fejerverkai, paskui iš lėto teka atgal kraterin. Kitur pasauly tau turi pasisekti (kad išsiveržtų kaip tik tada), tenka aukštai kopti. O Jasuras veržias nuolat, jo aukštis vos didesnis nei Lietuvos Aukštojo (361 m), nors žvelgiant nuo namelių medyje ir atrodo aukštesnis.

Svarbiausia – vėjas beveik visad į tą pačią pusę, sprogimai – panašios galios, tad gali saugiai gėrėtis nuo tos pačios kraterio atbrailos. Beveik nepavojinga – tik kelis žmones pražudė akmenys-bombos (bet Vanuatu ne ta šalis, kur, kaip Japonijoje, dėl to kas liptų su šalmais – o ir bombos prie mūsų nekrito).

Nuostabiausias krateris naktį. Keliavome ir prieš aušrą (teko palikti namelį medyje 3 val. nakties), ir saulėlydžiui. Žmonės ginčijasi, kada įspūdingiau. Mums – per saulėtekį. Bet, manau, priklausė nuo oro: per saulėtekį vėjas visad pūtė dūmus nuo mūsų, vaizdas – puikus. O per saulėlydį užpūsdavo ir į veidą, pelenai skausmingai grauždavo akis. Bet kitu metu Jasurą lankę keliautojai pasakojo priešingą patirtį. Kam nepavydžiu – tai tiems kas lanko vulkaną dieną, kaip tie iš vienadienių ekskursijų privačiais lėktuvais iš Port Vilos. Tie menki lavos mirksniai prie ryškios saulės – tik tolimas šešėlis naktinio Jasuro pragaro…

Pirmykštės genys ir keisčiausi tikėjimai

Vanuatu 300 000 gyventojų – ir 113 kalbų. Žinau, jau tai rašiau – bet negaliu nustoti stebėjęsis! Juk visoje Europoje tik 150 kalbų! O čia vien Tanos saloje, kur 30000 žmonių tegyvena – septynios gyvos kalbos, ir be jų dar bislama, ta Vanuatu vienijanti „neutrali niekieno šnekta“. Bislama tekstai savaip primena Lietuvos pirmokėlio mėginimus rašyti angliškai: rašoma kaip tariama, žodžių – mažai, jokių ten sinonimų, daugiskaitų ir kitko, ką reikia sunkiau mokytis. Vietoje „First“ – „Nambawan“, „Second“ – „Nambatu“, vietoje „We“ – „Yumi“ ir t.t. „I dropem praes evri dei“ – skelbia parduotuvės reklama („Nuolaidos kasdien“). Bislama gali įvaldyti per pora savaičių – šitaip skirtingos Vanuatu gentys susikalba tarpusavy.

„5000 žmonių moka mūsų kalbą – daug“ – gyrėsi vairuotojas Tanos rytuose. Dauguma Vanuatu kalbų kalba tik šimtai žmonių, vienas kaimas…

Vanuatu kalbos bent gimingos, o kultūros „suėjo iš visų žemynų.. Misionierių pasėtos krikščionybės sėklos čia suaugo su kastom‘o pagoniškom tradicijom, o kas nusveria – priklauso nuo kaimo.

Įdomiausia aplankyti tuos, kur „viskas kaip kadaise“, kaip Jakelis, skelbimuose reklamuojamas kaip „Juodosios magijos kaimas“ (na, vanuatiečiai žino, kaip sudominti turistus!). Ten – nambos, krūtinės, šokiai rateliu, į kuriuos kviečia visus. Jausmas dvejopas: jiems šokiai tikri, bet vis tiek jautėmės it grįžę laiku į „laukinių žmonių iš kolonijų zoosodą“, kokie būdavo XIX-XX a. sandūros pasaulinėse Expo parodose. Na, atvyksta turistai, kaimiečiai viską meta, šoka, spaudžia rankas, dėkoja… Kita vertus, jei Vilniaus katedros aikštėje kas pradėtų siūlyti šimtus eurų už kokį „Trijų milijonų“ sudainavimą, irgi daug kas viską dėl to mestume! O dešimtys eurų skurdžiajame Vanuatu – kaip mums šimtai…

Bet marškiniai ir kelnės nereiškia, kad ten nėr kastomo! Visuose Tanos kaimuose laisvai ganosi kiaulės. Jos – ir pinigas, ir „dvasinė valiuta“, ir naminiai gyvūnėliai, ir turto simbolis. Vanuatu vėliavoje atvaizduotas „ragas“ – iltinis kiaulės dantis: jie tokie užauga specialiai išrovus viršutinius dantis ir septynerius metus šeriant kiaulę vien rankomis… „Turiu dvidešimt kiaulių“ – sakė namelio medyje savininkas, paveldėjęs „mažojo vado“ titulą, ir balsu ėmė jas kviesti. Tuoj iš visų miškų pasikriuksėdami ėmė lįsti paršai ir paršeliai – atpažįsta šeimininko balsą! Greičiausios gavo dovanų kokoso riešutą pagraužti.

Ir toliau tradiciniai vadai parenka jaunikius ir jaunąsias, priima sprendimus ginčuose. Baudos, aišku, mokamos kiaulėmis, nuotaka mainoma į kiaules. Tik pakalbink vietinį, paklausinėk ko – ausys links nuo netikėtų atsakymų. O jį taip pat stebins taviškiai – „Tavo žmona teisininkė? Moteris – teisininkė?“ – sunkiai tikėjo pikapo vairuotojas. „Europoje būna, kad lavonus degina???“ – namelio medyje savininkas net pasikvietė savo žmoną, kad išgirstų šitą keistybę…

Užtat prakeikimai, magija jiems – kasdienybė! Net vakarietiškos technologijos kai kuriems atrodo magija… Kai XX a. pradžioje vietiniai išvydo garlaiviais – o po Antrojo pasaulinio karo lėktuvais – atskraidinamas „stebuklingas prekes“, įtikėjo, kad tai jų protėvių vėlės visa tai siunčia. Matydami, kaip baltaodžiai JAV kariai „pritraukia“ tuos lėktuvus, stengėsi elgtis panašiai: marširuoti su uniformom, girdėjau, net pakilimo takus statė… Karas baigėsi, JAV pasitraukė, naujo krovinio joks „dievas dėdė Semas“ nebeatsiuntė, nuo tų religijų daugelis nusisuko – bet Tanoje vienas Lamankaros kaimas dar kelia JAV vėliavą (kaip darydavo tie kariai), kas penktadienį dainuoja Ameriką šlovinančias dainas. Kai kurie vilki JAV uniformom.

O kitam Tanos kaime tikėta, kad Dievas buvo karalienės Elžbietos II vyras princas Filipas. Išgirdęs tai Filipas nusiuntė jiems savo nuotrauką, o jie Filipui atsidėkojo kiaulių žudymo lazda.

Iš pradžių atrodo keista… Bet jei staiga mes išvystume kokias XXIV amžiaus technologijas, kurių negalėtume nei suprasti, nei paaiškinti – ar negimtų ir pas mus nauja religija?.. Tanoje savo akim įsitikinau trečiuoju fantasto Arturo Klarko dėsniu, „Kiekviena pakankamai pažengusi technologija nesiskiria nuo magijos“…

Vanuatu – viena paskutinių valstybių, kur dar buvo kanibalizmas. „Išnyko 1960 m. dėl misionierių“ – pasakojo namelio medyje šeimininkas, o kai perklausėm „Tai prieš 60 metų?“ atsakė „Prieš tūkstantį metų“. Skaičiai, laikas, tikslumas ten – išplaukę…

Bet turistams reklamuojamas „Kanibalų kaimas“. „Ten bus siurprizas“ – perspėjo šeimininkas, nes, būna, turistai išsigąsta, apsiverkia, kai juos lazdom puola vaikų būrys šiaudiniais sijonais… Iš tikro ten jau – spektaklis apie praeitį. Tuos pačius vaikus prieš tai matėme vilkinčius marškinėliais ir kelnėmis – “Turist, turist” šaukė bėgdami persirengti. Bet vadas, į kurio bakūžę vedė – tikras. Niekam nešautų į galvą, kad vadą galėtų vaidinti ne vadas…

Kelionė iš Vanuatu

Skrydžio iš Tanos į Port Vilą laukėm su nerimu. Juk jau po dviejų dienų turėjome keliauti iš Port Vilos į Naująją Kaledoniją.

Kiek nusigandome kai pamatėme, kad jokiam grafike mūsų skrydžio nėra. Telefonu avialinijos patikino – „skrisime“. Dėl visa ko paskutinę naktį praleidome apšepusiame viešbutyje prie oro uosto, turėjusiame pretenzijų būti „resortu“ poilsiniams turistams – kad, jei kas, nueitume pėsti. Oro uoste sumokėjom „išvykimo mokestį“ ir širdis nuėjo į kulnus: žiūrim, visus lagaminus iš lėktuvo veža atgal. Kai mums taip buvo Nauru, reisą atšaukė, o kitas buvo tik po dviejų dienų…

Bet „Air Vanuatu“ – bankrutavusios, prisikėlusios it feniksas ir negrąžinusios skolų – atstovas nuramino – „Svoris per didelis, tai kai kurių žmonių lagaminai atskris tik rytoj, bet patys žmonės išskris visi“. Laimė, mes registruoto bagažo neturėjome…

Lėktuvas skrido apytuštis. Iš kur tas svoris, kaip visi bilietai išparduoti? Vanuatu nustoji kelti tokius klausimus – ir tuojau supranti, kaip šitaip brangiai deficitinius bilietus pardavinėjanti aviakompanija vis tiek nuostolinga…

Paskutines pora dienų praleidžiame Efatėje, vilų kvartale, kuris it perkeltas iš Kinijos. Visi užrašai – kiniški, savininkai – kinai. Langai – normalūs, stikliniai, o ne Okeanijos žaliuzės, kur arba „uždaryta ir aklinai tamsu“, arba „atidaryta ir uodai skrenda“. Po Tanos atrodo toks minididmiestis.

Mintyse – mintys dar kada grįžti į Vanuatu. Gal pamatyti šuolius nuo bokšto prisirišus virve, kur, atrodo, tik centimetrai skiria nuo mirties. O gal kaukolių krūvas Malekuloje, kurias paliko paskutiniai kanibalai…

Komentuoti