Lankau pasaulį

Kelionė į Indiją gali būti ir gyvenimo patirtis, ir didelis nuovylis, nes ši šalis kaip ištisas pasaulis, ten rasi visko: dvasingumo ir purvo, pigumo ir apgavysčių, nuostabių kalnų ir smogo pilnų miestų… Labai svarbu keliauti į tau tinkamas vietas, nepadaryti klaidų.

Indijoje per keletą kelionių praleidau 4 mėnesius, aplankiau daugelį jos valstijų, keliavau įvairiausiais būdais.

Čia į vieną straipsnį sudėjau viską, ką reikia žinoti apie Indiją ir keliones į šią šalį.

Kelionių maršrutai ir vietos – Šiaurės Indija

Indija – labiau žemynas nei šalis. Čia gyvena šeštadalis visų planetos žmonių, kone 500 tautybių ir kalbų, iš kurių 31 – milijoninė. Tuo pat metu, kai pietuose temperatūra virš +30, šiaurėje gali būti žemiau -20… Neįmanoma pamatyti visą Indiją per visą kelionę. Logiška išsirinkti kelionei vieną regioną ar kelis. Štai pagrindiniai maršrutai.

1.Indijos auksinis trikampis. Daugeliui tokia būna pirmoji kelionė į Indiją, dažnam – ir vienintelė. Aš irgi pradėjau nuo to, nes čia gauni stiprią nuostabiausių Indijos vietų – bent jau, gražiausių pastatų – dozę: sostinė Delis, garsiausias pastatas Tadž Mahalio mauzoliejus Agroje, pasakiško dydžio maharadžų fortais garsėjantis Džaipuras. Tobulas maršrutas architektūros, senųjų miestų gerbėjams.

Auksinį trikampį gali apvažiuoti per savaitę ar net mažiau, o kelionės į Indiją paprastai – ilgesnės, tad prie „auksinio trikampio“ prijungiama viena ar kelios iš šių „uodegų“, įveikiamų traukiniu iš Delio. Kiekvienai jų – jei nenori tiesiog išlipti ir apsidairyti pakeliui – reiktų skirti bent 3-4 dienas, bet norintiems pažinti giliau ir tiek atrodo mažoka.

2.Varanasis. Jis paliko tokį įspūdį, kad net sakyčiau, jei nematei jo, nematei Indijos, nes tai tiesiog kitoks miestas. Taip, architektūra – rodos, „seni kaip pats laikas“ ghatai, čia irgi pribloškia – bet svarbiausia – atmosfera, žmonės, šventumas… Gango krantinėse susiduria viskas: vienuose ghatuose kūrenami lavonai, kituose maudomasi, prekijai „stumdo“ prekes, vaikštinėja maldininkai sadhu, jokios mėsos restoranuose, Ganga Aarti ritualai vakarais, upe plukdomi žibintai, išplaukimai saulėtekiui ir saulėlydžiui… Pakeliui į Varanasį iš Delio dar galima aplankyti „šventą Gango ir Jamunos upių santaką“ Prajagradže bei „kamasutros šventyklas“ (pravardė dėl „nešvakių“ skulptūrų) Chadžurahe. Tobula kelionė kultūros mylėtojams – būtent šį „auksinio trikampio“ pratęsimą pasirinkau pirmosios savo kelionės į Indiją metu.

3.Radžastanas. Kelionė gylyn į Indijos dykumą, į vis mažėjančius miestus, kurių kiekvienas garsėja milžiniškais fortais. Po Džaipuro seka Džodpuras, paskui – Džaisalmeris, toks paskutinis Indijos avanpostas, kurio forte galėjome ir apsistoti, o taip pat – joti kupranugariais į dykumą, arti amžino fronto su Pakistanu, kur dangum laksto viršgarsiniai naikintuvai. Nakvynės jaukiame senovės didybe alsuojančiame forte, pasivaikščiojimai po maharadžų rūmus paliko neišdildomą įspūdį, bet štai dykumų kitur pasauly yra ir švaresnių, labiau laukinių – ji labiau žavi kitur nekeliavusius indus. Visgi Radžastanas – tobulas maršrutas romantiškų, pasakiškų vietų gerbėjams.

4.Rišikešas. Jis vadinamas „pasaulio jogos sostine“. Vieni čia atvyksta trumpoms „jogos atostogoms“ (išmėginau ir, jei tik nors kiek domina – patariu), kiti ilgam užsirašo į ašramus, dar kitiems tiesiog vegetariškas Rišikešas – puiki dozė stereotipinės Indijos pernelyg neatsisakant vakarietiškų malonumų. Daugybė karvių, maršrutiniai autorikšos, iš Himalajų ištekantis Gangas – bet kartu ir įvairiausių užsienio virtuvių restoranai, kava, burgeriai, į šortukus ar sijonukus niekas kreivai nežiūri. O indus čia ypač vilioja raftingas, ekstremalios pramogos.

5.Himalajų „kalnų stotys“ [hill stations]. Indai šiuos miestelius myli, nes ten vėsiau – supratau, kad didesniam skaičiui indų svajonių atostogos yra Himalajuose, nei Pietų Indijos paplūdimiuose. Užsieniečius labiausiai žavi gamta, kalnai. Pats renkiesi, kaip aukštai keliausi. Gali „žaisliniu traukiniu“ vadinamu senu lėtu siauruoju geležinkeliu iki Šimlos (britų Indijos vasaros sostinės), gali dar autobusu iki Manalio, o vasarom, kai keliai neužsnigti, kilti ir iki Ladakho… Į Himalajus populiaru keliauti ne tik iš Delio, bet ir Indijos rytuose, ties Dardžilingo. „Kalnų stotys“ – puikus pasirinkimas gamtos, kalnų mylėtojams, norintiems pailsėti nuo Indijos didmiesčių smogo ir šurmulio.

6.Pendžabas. Čia jau užsuka retas užsienio turistas, bet man tai – viena įdomiausių Indijos vietų. Ten daugumą gyventojų sudaro sikhai – tie, kurių vyrai su tiurbanais ir durklais. Kitur jie mažuma, o čia kai kurie rengiasi tarsi Viduramžiais, yra jų švenčiausia Auksinė šventykla, gatvėse leidžiamos giesmės iš jų šventraščio… Jautiesi tarsi kažkokioje kitoje, žemėlapiuose nepažymėtoje šalyje. Geras pasirinkimas tiems, kam patinka „turistų nenuvalkiotos“ unikalios vietos.

Kelionių maršrutai – Pietų Indija

Į žemiau aprašytus regionus patogiausia iš Delio skristi, nes važiuoti žemės transportu užtruktų kone visą dieną. Arba galima į Mumbajų ar Goa atskristi tiesiai iš Europos.

1.Mumbajus ir olų šventyklos. Mumbajus – Indijos pagrindinis miestas, ekonominė širdis. Įdomu pamatyti didingus britų epochos statinius, kontrastus tarp ankštų šiukšlinų „lūšnynų“ ir dangoraižių, aplankyti Bolivudo studiją. Ten geriausia pajusti „šiuolaikinę Indiją“ – bet tikrai pribloškiamų vietų mažoka. Tačiau Mumbajus – puiki pradžia kelionėms į Indijos olų šventyklas – Elefantos olos visai šalia, Adžantos ir Eloros jau reikalauja kelių dienų išvykos. Tos nuostabios šventyklos olose pribloškia ir gal tik todėl, kad yra toliau Auksinio trikampio, jos nėra tokios garsios kaip Agra ar Džaipuras.

2.Goa. Garsiausias Indijoje paplūdimio kurortas, tiksliau – ištisa „kurortinė valstija“. Tokias vietas, kur veža „masinį turizmą“, vertinu kiek skeptiškai, nes dažnai jos tapusios vienodų didžiulių pajūrio viešbučių kompleksais. Bet Goa ne tokia! Jos vizitinė kortelė – paplūdimio „trobos“ (restoranai, kartais plakami bangų), o taip pat unikali istorija: Goa daug šimtmečių buvo Portugalijos kolonija, tad čia daugybė senų bažnyčių, rūmų, netgi primena Europą. Tiesa, tai žavi labiau indus, kurie, nebuvę Europoje, keliauja į Goa sostinės Panadžio senamiestį priešvestuvinėms fotosesijoms.

3.Kerala. Gal įvairiausia Indijos valstija, kur gali patirti daug nepakartojamo. Visų pirma, „gyvenamieji laivai“, kur gali praleisti naktį sklęsdamas Keralos užutėkiais. Antra – tejamai, šiaurės Keralos spektakliai-ceremonijos, kuriuose „hinduistų dievai įsikūnija į žmones“. Taip pat – jaukūs, bet mažiau nei Goa nuvalkioti, kurortai, kaip Varkala su savo taku ant aukštų uolų; unikalus teatras kathakalis; vakarų ghatų kalnai, kuriuose – nacionaliniai parkai, pilni dramblių, sambarų, gaurų; jei pasiseks gal ir tigrą išvysi.

4.Andamanų salos. Labiausiai jas garsina „neatrastos gentys“, viena kurių nužudo visus, kas atvyksta į jos salą – bet tai nebus Andamanai, kuriuos matysite (nebent tik probėkšmiais ar muziejuje). „Pasiekiami“ Andamanai – „Indijos Maldyvais“ vadinami kurortai, kaip Svaradžo ar Šahido salos. Kiek perdėta – bet tikrai paplūdimiai platūs, tušti. Indijos mastais brangūs, bet su Maldyvais nėr ko lyginti.

5.Pudučeris ir Aurovilis. Pudučeris – tokia vieniša kiek trupanti buvusi Prancūzijos kolonija. Tuos, kas keliauja po Indiją ilgai, čia stabtelti skatina „poilsis nuo Indijos“ (vakarų virtuvė, pigus vynas), bet tikroji pažiba – Aurovilis, „tarptautinis taikos miestas“, viena nedaugelio utopinių gyvenviečių, kurios išliko daugybę dešimtmečių. Dauguma gyventojų ten – užsieniečiai, atsisakę senųjų gyvenimų, iškeitę „individualistinį kapitalizmą“ į „dvasingą bendruomeniškumą“, o Aurovilio centre – su niekuo nesulyginamos fantastinės architektūros „Motinos šventykla“ Matrimandiras. Nors Aurovilyje gyvenančių lietuvių beveik nėra, tačiau pažįstu ne vieną, kuris ten važiuoja ilgam laikui, savanoriauja, gerai jaučiasi.

6.Bangaloras ir Maisūras. Bangaloras vadinamas „Indijos Silicio slėniu“ dėl visų IT įmonių, startup‘ų. Ten daug „pirmojo pasaulio“ elementų, kaip modernių daugiabučių mikrorajonai su bendrom erdvėm ant stogų, kompiuterinės tematikos meetup‘ai, tvarkingi prekybos centrai. Bet kol taps tikru „pirmu pasauliu“ dar daug vandens nutekės, o lankytinų vietų praktiškai nėra. Kas kita – gretimas Maisūras, garsėjantis pasakiškai puošniais maharadžos rūmais – tik, kadangi jie taip toli nuo visų kitų Indijos lankytinų vietų, ten mane supo beveik vien turistai iš kitų Indijos miestų.

7.Kalkuta ir Bengalija. Kalkuta – senoji britų Indijos sostinė – turi žavios architektūros, bet netraukia pasilikti ilgiau. Tačiau ji gali būti vartais į Sundarbanų nacionalinį parką (didžiausias pasaulio mangroves) arba keliaujant link Dardžilingo į Himalajus.

Indijos miestai (ir Indijos problemos)

Indijos miestai ir miesteliai tarp keliautojų turi mažai gerbėjų. Juose – didžiausios problemos, dėl kurių kai kurie keliautojai „deda kryžių“ ant Indijos:

Šiukšlės. Nėra ko slėpti – Indija viena šiukšliniausių pasaulio šalių, gal net pati šiukšliniausia kokioje esu buvęs. Tušti sklypai čia bemat virsta minisąvartynais, šiukšlės plaukioja tvenkiniuose, voliojasi paplūdimiuose ir pakelėse ir jų tiek, kad niekaip negali nukreipti žvilgsnio, kad nematytum atliekų. Na, vietinių požiūris kitas, jiems tai taip nerūpi, ir nuolat matai, kaip kas šveičia kokį plastikinį buteliuką pro traukinio ar automobilio langą, ar koks viešbutis išpila savo šiukšliadėžę į gatvę, taksistai stabteli viešai nusišlapinti judrioje didmiesčio gatvėje. Kaimuose požiūris nėra kitas, nei miestuose – bet, kur mažiau žmonių, šiukšlių neprimėtoma tiek, kad, pavyzdžiui, visas kanalo paviršius virstų plūduriuojančių šiukšlių lauku.

Eismas. Jis Indijoje – vienas chaotiškiausių pasaulyje. Dvi juostos tai virsta keturiom, tai penkiom – nelygu, kas važiuoja: motociklas, autorikša, automobilis, autobusas. Normalu kažkiek pavažiuoti magistrale prieš eismą – nes taip arčiau. Ir beveik niekur nėra šaligatvių: turi nardyti tarp judančio transporto, vengti duobių, purvinų balų – vaikštinėti tikrai nėra malonu, ypač eiti per gatvę.

Skurdas. Pastatai nykūs, skurdūs, skubiai pastatyti be pretenzijų į architektūrą, daug kas aplūžę – dažnas Indijos miesto rajonas kitur pasauly būtų vadinamas lūšnynu, bet Indijoje tai norma. Bet daug kas ir tokių namų neturi: autobusų vairuotojai nakvoja autobusuose, rikšų vairuotojai – ant savo rikšų, nes jų namai kažkur tolimam kaime, o mieste, kuriame uždarbiauja, neįperka ar viską siunčia šeimai.

Smogas. Kone visuose didmiesčiuose orų prognozės programėlės – ir gatvėse pastatyti stendai – man rodė, kad oras pavojingai užterštas, bet matydamas pilką panoramą tą ir pats supranti.

Visgi, kai kurie miestai – tie, senesnieji – turi „brangakmenių“, nors iki jų kartais laukia ilgi važiavimai per daug liūdnesnius rajonus. Tai – seni valdovų mauzoliejai, fortai, šventyklos ir mečetės, o taip pat ir didingi britų palikti kolonijiniai universitetai ar traukinių stotys. Taip pat kai kurie praturtėję Indijos miestai turi „naujojo elito“ (programuotojų, verslininkų) pamėgtų zonų su daugiau ar mažiau Vakarus imituojančiais prekybos centrais ar kavinėmis.

Gražiausi man Indijos miestai (tiksliau, turintys labai žavių senovės salų savajame chaose):
*Delis ir Agra su musulmonų dinastijų pasistatytais įspūdingais it rūmai mauzoliejais ir ištisais šitokių kapų parkais, o taip pat fortais, iš kurių tos dinastijos valdė.

*Varanasis ir jo senoji šventoji Gango krantinė, kur nuolat verda gyvenimas – ir mirtis.
*Agra su Tadž Mahaliu ir kitais didingais pastatais.
*Radžastano miestai Džaipuras, Džodpuras, Džaisalmeris su milžiniškais hinduistų maharadžų fortais – „dykumų pilim“ – ir puošniais kapais.

*Mumbajus kaip šiuolaikinės Indijos variklis – o taip pat su didingais britų eros pastatais. Tokių pastatų turi ir britų laikų Indijos sostinės Kalkuta bei Delis, o taip pat Šimla.
*Amritsaras – ypač Auksinė šventykla ir zona aplink.

Indijos gamta

Indija gyvenama be galo tankiai – 10 kartų tankiau, nei Lietuva. Dažnai ji primena tokį nesibaigiantį miestą: namai kartais išretėja, žmonių minios ne tokios didelės, bet vis tiek visur keliai, sunkvežimiai, civilizacija… Net kokia „laukinė dykuma“, į kurią jojome kupranugariais Radžastane, buvo tokia sąlyginė: nuo smėlio kopos į visas puses matėsi kaimai, dangų raižė naikintuvai iš gretimų karo bazių…

Atokesnės gamtinės zonos Indijoje – retos išimtys. Jos keliariopos:

Nacionaliniai parkai, dažnai oficialiai vadinami „tigrų rezervatais“, nes būtent tigrus ten svajoja pamatyti daugelis turistų. Visgi, Indija ne Afrika, garantijos „katiniams“ – nėra, bet štai kitų Azijos žvėrių tose žvėrių zonose tikrai pamatysi dešimtis ar šimtus (antilopių giminaičių sambarų, gaurų, azijinių dramblių). Safariai tokiuose parkuose Indijos mastais gana brangūs, tokių parkų yra visose Indijos pusėse: Nagarholė netoli Keralos pietuose, Ranthamborė Radžastane, Sundarbanai rytuose… Žvėrių proporcijos ir aplinka kiek skiriasi, bet esmė panaši.

Himalajai šiaurėje – ypač Ladakhas, kur žmonija – jau retas svečias tarp kilometrinių kalnų, ar Arunačal Pradešas. O taip pat kai kurios salos Andamanuose. Bet prieš keliaujant į atokiausias vietas reikia pasitikrinti, ar į tuos regionus nereikia specialaus leidimo (tvarkos nuolat keičiasi). Lengviau pasiekiamos „tarpinės zonos“, kaip Himalajų „kalnų stotys“, kur jau daugiau gražios gamtos – bet dar ir civilizacija.

Visgi mane ne mažiau nei ta reta „laukinė Indija“ žavi gyvoji gamta esanti… kiekviename jos mieste. Kai Indijoje draudžiama medžioklė, nėra visokių „šungaudžių“, tai gyvūnų ne tik labai daug, jie ir labai drąsūs prie žmonių – prisileidžia ir patys prieina. Štai valgiau riešutus ant suoliuko Delyje – jaučiu, manimi jau lipa voverės, irgi nori valgyti. Ištisos beždžionių šeimos gyvena senamiesčiuose, turguose, prieina arti. Jau nekalbu apie ypatingas vietas, kaip bišnojų kaimai – tie žmonės tiki po mirties atgimsią kaip elniai, tad myli elnius ir daugybė elnių ten šmirinėja. Aišku, kiekviename mieste ganosi ir „eismą stabdo“ karvės (jos turi šeimininkus), pilna niekieno šunų, žiurkų. Kartais per 10 minučių pamatydavom ne vieną ir ne dvi žiurkes. Pelė irgi mano koja lipo Indijos traukinyje… Yra ir to minusų – trečdalis visų pasaulio mirčių nuo pasiutligės – Indijoje. Aišku, tiek gyvūnų ne visur ir ne visada – bet Lietuvoje to nepatirsi išvis.

Indijos klimatas ir kurortai

Indijos metus apibrėžia musonas – itin šlapias periodas, kai lyja ir dešimt kartų daugiau, nei Lietuvoje, gatvės kartais virsta upėmis. Kada musonas – priklauso nuo vietos, bet pietų Indijai jis smogia gegužės-birželio sandūroje, o galutinai iš paskutinių regionų šiaurės Indijoje pasitraukia iki spalio. Indai mėgsta keliauti ir musono metu – žalia, kriokliai – bet daugeliui užsieniečių tas kiaurai merkiantis nuolatinis lietus visai nepriimtinas, keliauti nepatogu.

Dėl to, kad tie superlietūs kiek atvėsina orą, Indijos vasara labai neįprastu laiku: kovą-gegužę, kai jau karšta, bet dar nelyja. Temperatūros, būna, viršija +40, kitur – +30. Man labai patiko keliauti tuo metu, nes mažai turistų, o karštį toleruoju gerai – bet tai ne kiekvienam, ir kondicionuojama Indijoje tikrai ne viskas. Tik Himalajuose vėsiau – tad ten sezonas tokiu metu.

Pagrindinis turistinis sezonas tad maždaug spalį-vasarį, kai vėsiausia. Pietų Indijoje tas „vėsiausia“ – vis tiek šilta (pvz. Goa ir sausio dienom +32, naktim +20), bet šiaurės Indijoje, ypač vakarais, gali būti šaltoka, ypač sausį (pvz., Delyje naktimis tad a maždaug +13, dienom +20), o Himalajuose būna „gilus minusas“, ten žiema – ne sezonas.

Labiausiai patikę Indijos kurortai:
*Goa, masinio turizmo centras, bet vis tiek turintis savo dvasią su paplūdimio trobelėmis-restoranais ir senomis portugalų bažnyčiomis.
*Varkala Keraloje su aukštu pajūrio taku pėstiesiems, pilnu kavinių.
*Svaradžas Andamanų salose kur, pagaliau, mažai žmonių, bent jau paėjus paplūdimiais toliau nuo vietų, į kurias atveža transportas (indai kažkodėl lieka prie paskutinės stotelės).

Beje, Indijoje nėra įprasta maudytis su glaudėmis ar (ypač) bikiniais, vietiniai maudosi su rūbais. Ten, kur daug užsieniečių, vietiniai pripratę ir prie vakarietiškų maudymosi rūbų.

Indijos kultūra, tikėjimai, joga, maistas…

Daug Indijoje susidūręs ir su vietiniais, ir su užsieniečiais, supratau, kad yra tarsi dvi Indijos kultūros.

Pirmoji – ta stereotipinė Indija, kurios ieško dažnas turistas. Tai – Vakaruose išpopuliarėjusios „asmeninės“ patirtys į kurias veda noras atrasti savo gyvenimo kelią. Pavyzdžiui, visos jogos rūšys su savo asanomis (pozomis) ir pranajamos (kvėpavimo) pratimais. Ar ajurveda – tradicinė indiška medicina su žoliniais vaistais ir gydymu „nuleidžiant skysčius“ (pančakarma). Yra konkretūs Indijos miestai, kur šitų patirčių daug – ir, kai nelanko didžiausių architektūrinių stebuklų, tokiuose miestuose koncentruojasi daugelis „ilgalaikių“ turistų į Indiją. Tuose pavieniuose „turistų placdarmuose“ – ir vakarietiški hosteliai, restoranai, daug kas moka angliškai, o aplink – akį džiuginanti gamta.

Antroji – ta „plačioji“ Indijos kultūra, kurioje tai, ką išvardinau anksčiau, yra tik maža ir tikrai ne svarbiausia gyvenimo dalis. Šita kultūra – labai bendruomeniška – čia svarbi šeima, giminė. Ten daug kas nulemta iš anksto ir vakarietiškas „savęs ieškojimas“ nesuprantamas: kuo tu turi būti lemia tavo kasta (varna) o konkretizuoja pokastis (džati), o taip pat lytis (moterų dirba mažuma). Su kuo turi tuoktis – pasako tėvai, atsižvelgę į horoskopus. Bet net jei rinktumeis pats – pažinčių skelbimuose dominuoja zodiako ženklai, Marso įtaka gimimo metu, kasta ir pokastis… O kitaip juk galėsi gyventi kitame gyvenime – reinkarnacija ne tiesiog tikima – ja neabejojama.

Už jogą tarp vietos hinduistų daug populiaresnės masinės piligrimystės ir religinės šventės, kaip kumbh mela, didžiausia pasaulio šventė, kai šimtai milijonų žmonių panašiu metu panyra į purviną (materialia prasme) Gangą – bet vakariečių Indijos mylėtojų ten beveik nesutikau ir vietiniai į mane taip žiūrėjo, kad keli šimtai (!) jų net prašė kartu nusifotografuoti. Tai – dažna patirtis nukeliavus toliau tų „vakariečių placdarmų“, nes ten daugeliui tu gali būti pirmas gyvai matytas europietis, nes daugelis turistų pamato tik Indijos „paviršiukus“ – ir po to arba į Indiją negrįžta (nes „gi jau buvau“ arba „nė už ką daugiau!“), arba susiradę numylėtas vietas vėl ir vėl keliauja ten pat (t.y., tuos pačius „vakariečių placdarmus“).

Be to, „masinėje“ indų kultūroje hinduizmas – tik viena srovių, tik 80% Indijos. Dar yra islamas su savo unikaliom formom, sufijų kapų garbinimu, šauksmais maldai, griežtu ramadanu ir eilėm prie iftaro vakarienių pasninkui pasibaigus. Yra nepelnytai neatrastas sikhizmas su tiurbanais ir durklais, šventąja guru grant sahib knyga ir nemokamu maitinimu langaruose (laukiami visi). Yra ir unikalios krikščionybės formos, Indijoje gyvuojančios beveik nuo Kristaus laikų. Ir dar visokios adivasių pagonybės… Ir ištisi kaimai, miestai, regionai kur tos mažumos yra dauguma. Tai – tarsi ištisas žemynas…

O ir pats hinduizmas nevienalytis. Stereotipiškai, tarkime, indai – vegetarai. Iš tiesų, yra ištisi miestai, kur beveik negausi mėsos. Bet čia – šiaurės Indijoje. Tarkim, Radžastane net 75% vietinių vegetarai, net kokie „Subway“ ten vegetariški. O štai pietuose ir rytuose daugelyje valstijų vegetarų net mažiau, nei Vakarų Europoje – vos 1-3%. Skanių patiekalų be mėsos gausi ir ten – Indija vienintelė pasaulio šalis, kur galėdavau savaites nevalgyti mėsos ir nesijaučiau ką praradęs. Bet gal net „purvinos“ kiaulienos ar „šventos“ jautienos ten nežymės meniu specialiais simboliais.

Apskritai, skirtumas tarp Indijos šiaurės ir Indijos pietų/rytų – labai didelis. Šiaurėje vyrauja hindi kalba, o pietuose ir rytuose – kitos. Indijos centre jos dar giminingos hindi, bet pačiuose pietuose – jau visai kitokios, dravidų kalbų šeimai priklausančios kalbos, ir pietiečiai pyksta, kai „centras“ mėgina skelbti hindi „visos Indijos kalba“. Skirtingų tautybių indai dažnai tarpusavy kalba angliškai, ypač pietuose… Indiją lengviau suvokti ne kaip šalį, o kaip žemyną: juk ir žmonių ten gyvena net daugiau, nei daugumoje žemynų!

Bet yra kas Indiją sieja, kas vienoda visur – bet skiriasi nuo didžiumos kito pasaulio. Tas tendencijas pastebi pakeliavęs ilgiau. Pavyzdžiui, kad normalu miegoti darbo vietoje „tarp pirkėjų“ – ar nusnūsti kur ant grindinio (tie žmonės ne tik benamiai – gal tiesiog traukinio laukiantys keliautojai ar vizito pas daktarą laukiantys pacientai). Kad vietiniai mėgsta sėdėti sulenkę kojas net ant suoliukų ar kėdžių – lyg ant žemės. Kad valgoma rankomis – kai ką įpratau, bet su ryžiais atrodė sunku. Kad normalu riaugėti, net padavėjas tai gali daryti priimdamas užsakymą. Kad „iš pagarbos“ nusiaunami batai – ne tik einant į šventyklas ar mečetes, bet net į katalikų bažnyčias – ir visai nesvarbu, kad eini ne ant kokio švaraus kilimo, o į paukščių pridergtą šventovės kiemą. Kad visur grūdamasi, stumdomasi, lipama į važiuojančius traukinius ir tikrai jau nepalaukiama, kol išlips esami keleiviai, prieš stumiantis į vidų.

Visur Indijoje paplitusios ir apgavystės, bet kai jas perpranti – neapsigauni. Tiesiog, Indijoje normalu sakyti tai, kas naudinga. Taksistai masiškai apgaudinės, kad viešasis transportas nevažiuoja, o jei kokia parduotuvė ar viešbutis moka komisinius – kad jų nemokantys konkurentai „sudegė“ ar „dabar nedirba“ ar „yra nesaugūs“. Niekada neverta klausti suinteresuoto žmogaus „kiek kainuos?“, „kiek užtruks?“, „ar yra tokia paslauga?“ – klausk tik neutralaus (pvz. praeivio). Taip pat visokie pasiteisinimai kodėl kažkas neveikia, ne laiku ir pan. – beveik visuomet išgalvoti vietoje nenorint spręsti problemos ar kažko aiškintis, turi „spausti“ ir „laikytis savo“ (pvz., viešbutyje sakė „internetą išjungė valdžia“, o reikėjo tik perkrauti modemą; autorikšos vairuotojas sakė „čia toliau važiuoti negalima, išlipkite ir eikite“, o iš tikro tiesiog nežinojo kaip privažiuoti ir t.t.). Kaip pasakojo patys indai, jie ir vienas su kitu taip elgiasi, ne tik su užsieniečiais – tokios „sau naudingos apgavystės“ tiesiog ten nėra tokios nepriimtinos, kaip Lietuvoje.

Kitokia nei Europoje – bet Indiją vienijanti – kūno kalba, kitoks galvos lingavimas „taip“ (pažiūrėkite video internete).

Tas normas verta perprasti. Kad suprastum, ką tau nori pasakyti („taip“, „ne“, „galbūt“, „atsiknisk“?). Kad pats neduotum ne tokių signalų (pvz. dažnas atvejis kai vakariečių turisčių „bendravimas kaip Europoje“ su indais pastarųjų priimamas kaip flirtas ar net „siūlymasis“, nes ten moterys su svetimais vyrais bendrauja daug šalčiau). Kad neįsižeistum kur nereikia – bet kartu sureaguotum, kai reikia.

Kaip keliauti po Indiją? (autobusai, traukiniai, lėktuvai…)

Kelionių po Indiją klasika – geležinkeliai. Su jų keliolika skirtingų klasių, nuo sklidinai perpildomos antros nerezervuotos ir nekondicionuojamų „sleeper“ plackartų iki kondicionuojamų 3AC, 2AC, galiausiai – First AC su atskirais kupė (važiavau visom!). Pigiausiom klasėm gali daugybę šimtų kilometrų nuvažiuoti už kelis eurus, o brangiausios vis tiek pigesnės, nei Europoje. Tiesa, greitųjų geležinkelių nesitikėk (didesnio nei 55 km/h vidutinio greičio traukinys jau vadinamas „supergreitu ekspresu“), prabangos irgi (jokių kupė su tualetais), traukiniai stoviniuoja, o vidutiniams ir esamiems vėlavimams rodyti net yra specialūs apps‘ai. Net labiau nei paslauga skirtingose klasėse skiriasi žmonės – kuo aukštesnė klasė, tuo inteligentiškesni bendrakeleiviai, mažiau triukšmo, „zuikių“, elgetų ar prekijų. Bet geležinkeliai veikia, žinai, ką gausi – kiekvienoj traukinių stotį pakeliavęs taip po Indiją jau imi jaustis kaip namie: peronai, pigiausi (bet sunkiai užsakomi) viešbučiai „retiring room“, daiktų palikimo zonos, saldžios kavos prekijai. Labiausiai patinka traukiniais važiuoti naktį – miegoti patogu, o, jei važiuosi dieną, dažnai tos dienos nebeturėsi. Minusas – traukinių bilietai kartais išparduodami ir prieš mėnesį ar du, juos turi nusipirkti internetu iki kelionės (dabar tai įmanoma) arba kartais tenkintis kokiais “daugiausiai stoviniuojančiais naktiniais reisais“.

Alternatyva traukiniams – autobusai, o jų pagrindinis pliusas, kad dažniausiai gali bilietą nusipirkti „čia ir dabar“ iš konduktoriaus autobuse ar kompanijos agentūros stotyje. Be to, jie gali būti vienintelis variantas jei nėra tiesioginio traukinio maršruto. Autobusai būna dvejopi – vietiniai autobusai (pigūs, aplūžę, bilietai perkami tik vietoje) bei miegamieji autobusai. Pastarieji – viena tų vietų, kur Indija aplenkusi Europą. Vietoje kėdžių ten – lovos, dviem aukštais, ir dvigulės: gali kelionės metu patogiai miegoti. Tiesa, tik jei kelias – magistralė, o ne į šalis svaidantis kalnų keliukas. Bilietus gali pirkti ir internetu, jie brangesni nei traukiniai, bet jais paprastai neapsimoka važiuoti trumpų atstumų, nes moki kaip už tolimą.

Tiek traukiniais, tiek autobusais stengiuosi važiuoti taip, kad būtų pakankamai laiko pailsėti, pvz. reisas prasidėtų 10 val. vakaro, o išlipti turėtum 8 val. ryto (realiai gali būti vėliau dėl vėlavimo). Traukinių bilietus verta pirkti tokius, kurių traukiniai pradeda savo maršrutą iš tos stoties, kur įlipi pats – mažesnė tikimybė, kad vėluos bent jau išvažiuoti. Labai nepatogu lipti į transportą vidury nakties ar tada iš jo išlipti.

Po Indiją dabar pilna ir vidinių skrydžių – jie dažniausiai kainuoja kiek brangiau, nei brangiausios geležinkelių klasės, bet pasitaiko gerų pasiūlymų. Bet trumpiems atstumams neapsimoka – Indijoje itin griežti saugumo tikrinimai, tad oro uoste, būna, susigaišta ir 2 val. Tačiau jei traukiniu reiktų važiuoti ilgiau nei vieną naktį (pvz., naktį + dieną, 12 val. ir daugiau) – tai skrydis yra geriausias variantas ir vienintelis būdas neprarasti visos kelionės dienos.

Indijos miestuose viešasis transportas gana prastas. Kur yra metro – jis stebėtinai tvarkingas, bet linijų mažai, stotelės toli nuo daugelio svarbiausių vietų, kitos linijos tik projektuojamos. Miestų autobusai – prigrūsti, sunku rasti realius jų grafikus ar net maršrutus, kas internete – neatitinka realybės.

Itin pigus taksi, tad daugelis turistų važinėja taip – bet čia yra vienas „bet“, taksistai itin linkę apgaudinėti (ypač svarbu susitarti dėl kainos – bet net ir tada, būna, mėgina pakelti, svarbu nepasiduoti ir duoti kiek sutarta). Problemą sprendžia pavėžėjimo programėlės – bet tik iš dalies, nes net ir jose, pamatę užsienietį ar užsienietišką vardą, kai kurie pavėžėjai bandė prašyti daugiau pinigų (rašo tau per programėlę „kainuos ne 200, o 400“ ir nevažiuoja artyn jei nepatvirtini, prašo telefono numerio ir tą patį sako telefonu ir t.t.). Nepasiduokite ir beveik visuomet rasite neapgaviką. O jei garsiai viešai derėsiesi su kokiu taksistu, net jei su juo nesusitarsi, dažnai prieis kitas ir pasiūlys žemesnę kainą. Geriausia vengti vietų, kur susidarę taksistų karteliai, kaip prie traukinių stočių ar oro uostų – deja, kai kuriuose ištisuose miestuose yra tokie karteliai, nustatę dideles „minimalias kainas“, o taksometrai daug kur išlaužyti, nupuvę.

Dėl pigaus taksi populiaru net į kitą miestą važiuoti su taksi – jei randi neapgaviką, tai tikrai apsimoka, susitaupo daug laiko, bet jei keli iš eilės vairuotojai mėgina apgauti (buvo ir taip), gali likti supratęs, kad važiuodamas autobusu būtum tik sutaupęs laiko.

Beje, taksi būna kelių rūšių. Automobilis – brangesnis variantas, o įprastas ir ženkliai pigesnis – autorikšos, turistų vadinami „tuktukais“. Stebėtina, kiek žmonių ir lagaminų ten gali susigrūsti, bet, aišku, yra riba. Autorikšas irgi gali iškviesti per pavėžėjų programas. Dar yra minami rikšos – be stogo, be durų, nuo jų gražu lėtai važiuojant pasigėrėti aplinka. Taip pat – taksi-motociklai (vienam žmogui, bet padaro išimčių). Saugumo nesitikėk, Indijoje jis apskritai nėra „sudievintas“ kaip Vakaruose.

Kur apsistoti ir kur pavalgyti Indijoje? (kainos ir kokybė)

Indija – viena pigiausių pasaulio šalių. Ypač pigu tai, kas paprasta – eilinis maistas, eilinės nakvynės. Prabangios vietos daugėjant Indijoje turtingų žmonių sparčiai pabrango – bet paieškojęs net maharadžos rūmuose esu apsistojęs nebrangiai.

Ant daugelio prekių jau gamykloje parašytos kainos (MRP) – nelegalu pardavinėti brangiau. Dėl to Indijoje dažnai net tokiose vietose kaip restoranai, oro uostai, prekių (tarkim, gėrimų) kainos neužkeltos ar užkeltos mažai lyginant su eilinėm parduotuvėm. O užsieniečiui tos parašytos kainos – labai gerai, nes iš karto pamatai, jei bando apgauti (kitose panašiose šalyse, kur nėra gamyklinių kainų, parduotuvėse kainų neklijuoja ir tiesiog vietiniam sako vieną, turistui – kitą kainą).

Tačiau lankytinos vietos užsieniečiams išties kainuoja brangiau – kartais net daug kartų. Tai – oficiali šalies politika; tik kai kurios atokesnės, turistų retai lankomos vietos kainuoja vienodai indui ir neindui.

Keliaujant į Indiją, verta pasidomėti programėlėmis, nes, nors ten veikia daug tarptautinių programėlių, yra daug vietinių, kurios gali turėti papildomų viešbučių, transporto galimybių ir kita. Yra puikų programėlių, leidžiančių užsakyti maistą – ne tik į namus ar viešbutį, bet net į tikslią vietą traukinyje, į kurią tau per trumpą sustojimą atneš maistą iš pakelės miesto restorano! O prekes iš parduotuvės didmiesčiuose namo atveža… per 10 min. nuo užsakymo! (emigravusiems į Vakarus indams, būna, šito labai trūksta).

Jei moki derėtis, vietoje užėjęs į viešbutį dažnai gali gauti geresnes kainas, nei internete.

Daugeliui turistų sunkiausia susitaikyti su švaros, tvarkos ir higienos trūkumu. Jis – visur. Nuo aplūžusių lentynų ir nešvarių puodelių ar tekančio tualeto brangiame AirBnB bute iki plaukų ar kraujo dėmių ant daugybės viešbučių paklodžių, praeitų svečių paliktų šiukšlių. Tiesiog indai taip atidžiai į tai nežiūri, jiems nereikia tos vakarietiškos tvarkos.

Kur sunkiausia su tuo susitaikyti – maitinimo įstaigos, nes tai lemia apsinuodijimus. Galėčiau patarti „nevalgyti gatvės maisto“ ar pan., bet čia tokia loterija. Man yra tekę vemti ir po tarptautinių tinklų, o dažnai po gatvės maisto nieko neatsitinka. Tik tikimybių klausimas, nes požiūris į švarą (ar tiksliau nemąstymas apie ją) vienodas visur, pvz. matai kaip kokiame tarptautiniame restorane padavėjas dedasi pirštines maistui priliesti, o paskui paduoda šiaudelį imdamas už galo be pirštinių. Aš vidutiniškai vėmiau Indijoje kartą į du mėnesius – taigi, jei keliauji trumpai, gali ir nieko neatsitikti. Būdavo, matydavau gatvėse, kad vemia kiti, pvz. pro automobilio langą, ar girdėdavau traukiny – tai daug įprasčiau, nei mūsuose. Ko vengiau – vandens iš krano. Su viduriavimu teko susidurti dažniau – bet tikrai ne nuolat.

Indija – mažų šeimos verslų šalis, tad net ir keisčiausiu paros metu paprastai kas nors veikia, nors meniu gali būti ir ribotas.

Indijos istorija

Indijos valstybė – naujiena pasaulio istorijoje. Dar prieš šimtmetį-kitą Indijoje buvo daugiau šalių, nei visame pasaulyje šiais laikais! Kiekvieną jų valdė vis kitas maharadža (hinduistas) ar nizamas (musulmonas). Tos šalys tarpusavy kariaudavo ir prekiaudavo, jose kilo ir smuko įvairios religijos ir filosofijos (budizmas, islamas, hinduizmas, džainizmas, sikhizmas).

Karts nuo karto šimtmečiams kokia viena imperija įsivyraudavo ištisuose Indijos regionuose, kaip Tadž Mahalą pastačiusi Mogolų Imperija šiaurės Indijoje ar hinduistinis Vidžajanagaras pietuose. Karts nuo karto Indijos pakraščius net pasiekdavo svetimi, kaip Aleksandro Makedoniečio vedami graikai 327 m. pr. Kr. ar afganai Viduramžiais, įkurdavo savas šalis.

Bet niekada niekas neužvaldė visos Indijos. Tiksliau, neužvaldė iki XIX a., kai palaipsniui įsigalėjo britai: iš pradžių Britų Rytų Indijos kompanija dominavo prekyboje, vėliau, indams pamėginus sukilti, vis daugiau žemių užkariavo ir tiesiogiai, o likusiųjų valdovus privertė paklusti, lenktis Britanijos karalių vietininkams Delio durbaruose. Britai taip suvienijo ne tik Indiją, bet visą Pietų Aziją: šiandieniai Pakistanas, Bangladešas, Birma, Šri Lanka irgi buvo jų valdos, didmiesčius jie apsėjo europietiškai-indiškais rūmais.

Bet tuomet atėjo Antrasis pasaulinis karas. Šaukdama “Azija azijiečiams”, Japonija ragino indus pagaliau nusimesti britų jungą. Ir nors galiausiai japonai (bei jų sąjungininkai indų sukilėliai) karą pralošė, “nenugalimos Britanijos” autoritetas susvyravo ir jau 1948 m. Indijai suteikta nepriklausomybė.

Tiesa, matydami kruvinas religines kovas, traukdamiesi britai Pietų Aziją padalino – musulmoniški kraštai tapo Pakistanu. Skyrybos buvo kruvinos, hinduistai iš Pakistano traukėsi į Indiją, musulmonai iš Indijos – į Pakistaną (didžiausia migracija pasaulio istorijoje), per milijoną žuvo. Tarp Indijos ir Pakistano nusistovėjusi siena netenkino nė vienų – ir tarp šių šalių konfliktas tęsiasi iki šiol. Kartais jis pratrūksta (vienąsyk, kai lankėmės mes, atšauktas reisas, nes pasienyje uždaryta oro erdvė), bet dažniausiai ramu.

Ar verta keliauti į Indiją?

Indija – kitas pasaulis, kartojau tą ir kartosiu. Ir į jį žmonės reaguoja įvairiai.

Pirmiausia dažnam – kultūrinis šokas.

Bet paskui – vieni žmonės įžvelgia šviesiąsias puses, nori grįžti vėl ir vėl. Daug kas ten paprasčiau, pigiau, net skurde mato pliusų (mažiau priklausomybių nuo visokių prekių ženklų, daugiau – tikėjimo, dvasingumo), kažkas ten sutampa su jų filosofija (pvz. vegetarizmas)…

O kiti ir toliau mato tik minusus, galvodami, kad Indijos mylėtojai tiesiog naivūs: koks ten dvasingumas, kai šitiek apgavikų, dėl pinigo darančių bet ką; kokia ten meilė gamtai, kai šitoks smogas, taip šiukšlinama.

Manau, priklauso nuo paties žmogaus – kas tau svarbiausia, kiek tu esi arti to, kas yra Indija. O ir kurią Indiją tu pamatai – nes Goa kurortai, Ladakho budistiniai vienuolynai, Delio centras, Bangaloro IT ofisų rajonai skiriasi kaip diena ir naktis vienas nuo kito.

Kaip ten bebūtų, aplankyti Indiją patarčiau kiekvienam, nes nepažinęs Indijos – nepažinai pasaulio, juk tai tokia svarbi ir didelė žmonijos dalis. Ir net jei Indija nebūtų „tau“, jei tiesiog per savaitę-dvi aplankysi įspūdingiausias jos vietas – bus įdomu ir prisiminimai liks ilgam.

---

Visi mano kelionių vadovai po Indiją

1. Šiaurės Indija – viduramžiška šalis be taisyklių
2. Delis – Indijos civilizacijos sostinė
3. Radžastanas – karinga Indijos dykuma
4. Pendžabas – tiurbanų ir durklų Indija, sikhų šalis
5. Mumbajus – Indijos maksimumo miestas
6. Kerala – trys akimirkos keisčiausioje Indijos valstijoje
7. Kalkuta – Indijos Londonas, Indijos Kuba…
8. Goa – Indijos Europa, Indijos kurortai
9. Bangaloras – ateities Indija?
10. Aurovilis ir Pudučeris – pasaulio piliečių mieste Indijoje
11. Rišikešas – pasaulio jogos sostinė
12. Andamanai – neatrastų genčių karalystė?
13. Kumbh Mela – 650 milijonų žmonių vienoje upėje!

Kelionių vadovai po Indiją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti

Fidžis nėra tik dar viena Ramiojo vandenyno platybių salų valstybėlė! Tarp visų tų šalių, Fidžis – didžiausias. Ir smarkiai.

Keliaudamas kitur Ramiajame vandenyne turi prisitaikyti prie to, kas yra ir ko nėra tavo saloje. O Fidžyje rasi visko. Masinių kurortų ir atokių salų. Didmiesčių ir tik upėmis pasiekiamų kaimų. Kalnų, koralų, miškų, kopų, unikalių pramogų, įvairių kultūrų ir virtuvių…

Bet labiausiai fidžiečiai nustebino savo draugiškumu. Jokių arbatpinigių, jokio kaulijimo, be kurio beveik neįsivaizduojame turistinių kraštų – tik „bula bula“, šypsenos, nuoširdus noras išgirsti tave ir parodyti tau savo numylėtą Fidžį!

Fidžis – Okeanijos vartai (Nadis)

„Lietuva – didžiulė šalis!“ – kartą man pasakė eilinis pašnekovas fidžietis lėtame kelte tarp žalių Fidžio salų. Oi, nesame įpratę to girdėti! Bet logiška. Juk pačiame Fidžyje gyventojų – tik 1 milijonas, plotas – vos kaip trečdalio Lietuvos…

Tačiau jei Lietuva yra didesnių kaimyninių valstybių šešėlyje, tai Fidžis – atvirkščiai! Visos kitos Ramiojo vandenyno tautų valstybės – bent dvigubai-trigubai mažesnės! Okeanijos toliuose ir 300 000 gyventojų – jau daug, bet yra ir šalių, teturinčių vos po keliolika tūkstančių piliečių…

Todėl Fidžis – viso to regiono, ploto sulig keliom Europom, širdis ir vartai! Iš Nadžio oro uosto lėktuvai kyla kas 5 ar 10 minučių. Mes atskridome tiesiai iš Tokijo, pilna tiesioginių maršrutų į Ameriką, Australiją. Į kokias pietinio Ramiojo vandenyno salas beskristum, greičiausiai teks persėsti Fidžyje. Maišydami tą regioną Nadyje leidomės keturis kartus – juk netgi skrydžiai iš vieno gretimo salyno į kitą dažniausiai siūlomi tik per Nadį, tik Fidžio avialinijomis.

Pats Nadis, tiesa, nykoka, šiukšlinoka vieta. Kas nensukuba į persėdimų eilutę oro uoste, dažniausiai, sustvėrę lagaminus, lekia prie taksi ar autobusų, vežančių į viešbučių kompleksus. Arba į Denarau uostą, kur suplaukia visi laivai iš privačių salų-kurortų.

Australams ir Naujosios Zelandijos „kiviams“ Fidžis – kaip lietuviams Turkija ar Egiptas. Netolimas karštų paplūdimių kraštas šeimų atostogoms. Daugelis tokių porų su vaikais mums pasakojo ten atskridę savaitei-dviem – dažniausiai dalį dienų praleidžia mažosiose salelėse, o dalį – „žemyno“ pakrantėse. Tiksliau, pagrindinės Fidžyje Viti Levu salos, kurioje stūkso ir Nadis, pakrantėse: bet kai iš vienos salos pusės į priešingą ten tenka važiuoti net 4 valandas, liežuvis sunkiai apsiverčia ją lyginti su kitom Ramiojo vandenyno salelėm.

Europiečių ten praktiškai nesutikau. Karščio, smėlio, nardymo tarp koralų ir „all inclusive“ viešbučių kompleksų juk gali rasti daug arčiau, kur nereikia, kaip į Fidžį, skristi bent su dviem persėdimais „aukojant“ kokias 24 valandas atostogų…

Miniatiūrinių tropinių salelių-kurortų grandinė

Visgi, jei „žemyno“ paplūdimiai – net garsioji Natadola – pasirodė „nieko ypatingo“, tai štai mažosios Mamanukų salelės nestokojo šarmo! Išlipome į Denarau uostą, susiradome mūsų kurorto laivą, ir, nuo denio stebėdami tolstančius Viti Levu cukraus fabrikų dūmus, plaukėme pro eilę mažyčių „pasakų salelių“, kol iki vienos jų – be jokio uosto, prieplaukos – paleido nubristi ir mus.

Tą salą – anksčiau vadintą Tai, bet turistams vilioti perkrikštytą Beachcomber – lėtu žingsniu paplūdimiais ir pakrantės uolomis apėjome per…. keliolika minučių (per atoslūgį, nes potvynis „pavagia“ krantus, galėtum nebent apibristi). Visa priklauso vienam atostogų kompleksui. Ten yra ir viešbučio numerių, ir atskirų vilų, ir net bendrabučių, kaip hostlyje. Viskas – palei krantą, juk salos skersmuo tik 130 m! Yra ir brangus restoranas, baras (na, juk niekur neišplauksi), baseinas, spa… Gretima „Lobio“ (Treasure) sala ir visa eilė kitų salelų kiekviena turi savo vieną viešbutį-šeimininką.

Kažkuo priminė Maldyvus… Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Fidžyje nakvynė buvo gerokai pigesnė – bet ir tokių prabangių smagybių, kaip skrydžiai hidroplanais, nerasi. O mėginimų kopijuoti maldyvietiškas vilas ant vandens mačiau nebent pavienėse salose. Teoriškai Beachcomber – „barefoot island“ (sala, kur gali vaikščioti basas), bet mums akmenukai smėlyje per daug badė kojas.

Ir atmosfera kitokia nei Maldyvuose. Ten – ir daug prabangių pasaulio kurortų – brangiai susimokėję svečiai pagarbiai atskiriami nuo „eilinių viešbučio darbininkų“ – bičiuliautis su klientais šiems net draudžiama. O štai mūsų kurorte po tipinių kasdienių pramogų (trumpas nuplukdymas paviršiniam nardymui, rytinė žvejyba, meke šokiai, virvės traukimo ar tinklinio varžybos) oficialioje programoje būdavo ir „story time“, kur svečiai ir darbuotojai visi kartu gerdavo kavą. Ne, ne tą, mums įprastą, angliškai vadinamą „coffee“, o tą, kuri visom kalbom yra „kava“, su niekuo nepalyginamą Okeanijos svaigalą. Jos skonis – kaip purvino vandens, jį visi gerdavo iš vieno puodelio, o jo gurkštelėjus liežuvis nujautrinamas kaip pas dantistą. Sako, priešingai alkoholiui, kava veikia labiau slopinančiai, bet visgi pakankama problema, kad pardavinėtų knygas „Kaip kava veikia vairuotojus?“… Man nuo jos tiesiog paleido vidurius, bet gal čia higienos klausimas.

Žmonės ir Fidžyje ir paliko didžiausią įspūdį! Vos kokioje autobusų stotyje pamatydavo, kad kažko ieškome – prieidavo padėti, patarti, klausti kur einam – be jokių ten siekių ką parduoti, įsiūlyti. Darbuotojai itin paslaugiai nunešdavo lagaminus – ir nestovėdavo už durų laukdami atlygio, nes Fidžyje arbatpinigiai neįprasti! Fidžio kultūros esminė dalis – „Talanoa“ – ilgi pokalbiai, kurių metu apsikeičiama patirtim siekiant vienas kitą išgirsti ir suprasti, o ne kažkuo kaltinti ar įtikinti (tokie „anoniminiai alkoholikai“ gerąja prasme). Prie kavos puodo, autobusuose, keltuose – kiek daug jų patyriau vos taręs – ar atsakęs – „bula“!

Beachcomber saloje praleidome pora dienų – ir po tiek laiko jau viskas ėmė kartotis. Tos pačios kasdienės „ekskursijos“ prie baseinėlyje laikomų „išgelbėtų vėžliukų“, tokie patys „vienadieniai turistai“ iš žemyno, atplaukiantys ryte ir išplaukiantis vakare, ir užimantys tam laikui visus gultus… Identiški pusryčiai…

Mažiau lygių pasaulyje turėjo dienos išvykos į Cloud 9 ar Seventh Heaven platformas – tokias barus-picerijas, sukaltas tiesiog ant koralinio rifo. Ten – plaukiojimas, paviršinis nardymas, šokinėjimas nuo tramplino, braidžiojimas tik per atoslūgį „išnyrančiom“ smėlio salelėm su gėrimu rankose… Bet užvis smagiausias ten tiesiog tas jausmas, kad štai, esi atplukdytas kažkur į žydro žydro vandenyno tolius, ant miniatiūrinės platformos, aplinkui – mažos ir labai mažos žalios salelės, tarp jų – tos, kur filmuotas filmas „Prarastasis“ su Tomu Hanksu ar ištisi realybės šou „Survivor“ sezonai.

Visgi, jei tektų tai daryti kasdien, net ir tai kažkiek pabostų: džiaugiuosi, kad, priešingai daugelio sutiktųjų, mūsų viešnagė Fidžyje neapsiribojo kurortais, nes kultūriniam ir gamtiniam pažinimui ši valstybė irgi – tikras lobynas…

Sostinė Suva – didmiestis ar miestelis? Tropinis ar britiškas?

Fidžio sostinė ir didžiausias miestas – ne Nadis. Tai – Suva kitoje Viti Levu salos pusėje (~180 000 gyv.). Nuomotu automobiliu siauriu pakrantės Karalienės keliu ten vingiavome visą dieną: keturios valandos gryno važiavimo, stabtelėjimai prie medžiais įtvirtintų tamsių aukštų Sigatoka pakrantės kopų, kuriom lanksto mangustai, ir Momi pabūklų, Antrojo pasaulinio karo metais turėjusių apginti Fidžį nuo taip ir neišaušusio japonų puolimo (iššovė vos tris kartus: kartą bandymams ir dukart dėl netikro pavojaus)…

Suva nuo Nadžio taip toli, kad, nors yra toje pat saloje, tarp jų net skraido lėktuvai, po septynis kasdien! Juk iš Suvos tiesiogiai beveik niekur nenuskrisi, reikia persėsti Nadyje: Fidžis viena tų retų šalių, kur pagrindinis oro uostas labai toli nuo sostinės…

Kodėl? Visų pirma todėl, kad Nadyje dar nuo Antro pasaulinio karo stovi ilgas pakilimo takas, tinkamas bombonešiams – taigi, ir tarpžemyniniams skrydžiams… Bet dar labiau todėl, kad visi didieji Fidžio kurortai – aplinkui Nadį. Suva – daug drėgnesnė. Tenai mus nuolat skalbė lietūs, supo tokia senos britų pietų jūrų kolonijos atmosfera. Puošnus prieškario britų aukštuomenės Grand Pacific viešbutis – plaukdami iš Amerikos į Naująją Zelandiją turtingi anglosaksai čia ant prabangios žemės naktį-kitą pailsėdavo nuo Ramiojo vandenyno bangų. Tarpukariniai vyriausybės rūmai, 1879 m. įveistas britiškas Thurston sodas su įdomiu Fidžio muziejumi anapus laikrodžio bokšto. Muziejaus pažiba – drua, fidžietiška kanoja, kokiom melaneziečių šeimos su savo kiaulėm ir menkais turtais plaukdavo tolyn per wasawasa (vandenyną) ir apgyvendindavo vis naujas ir naujas salas. Ir „kanibalų šakutės“, kokiom dar XIX a. fidžiečiai valgydavo žmones…

Centrinė aikštė prieš vyriausybę – kartu ir regbio laukas. Daug kur pietiniam Ramiajam vandenyne regbis – nacionalinis sportas, bet tik Fidžis pakankamai didelis, kad jo „Fijian Drua“ komanda žaistų Australijos ir Naujosios Zelandijos Super lygoje, kad būtų iškovojęs tiek olimpinių medalių regbio septynetuose. O „Fijian Drua“ marškinėlių, reklamų visur tiek, kad toli lenkia mūsų krepšinio „Žalgirį“ Kaune.

Anapus Suvos kolonijinio centro – toks pusiau didmiestis, pusiau miestelis, imantis „išmirti“ kokią šeštą vakaro – ir, kad ir kaip būtų sunku patikėti po visų malonių „bula“ ir „vinaka“, pagarsėjęs kaip nesaugus – toks, kur tamsiai net mažiausi atstumai važinėjami taksi… „Tik nepalikite nieko automobilyje“, „Čia priimam tik korteles, nes grynus pinigus vogdavo darbuotojai“ – vietinių perspėjimai skatino neužsiliūliuoti fidžiečių draugiškumu…

Levuka – Laukinių vakarų miestelis Ramiajame vandenyne

Iš tų laikų iki, kai Fidžį valdė britai, Suvoje likę ir nemažai, ir mažai. Senąsias prekybines arkadas vis labiau stelbia šiuolaikiniai daugiaaukščiai. Užtat senojoje Fidžio sostinėje Levukoje dešimtmečiai tarsi įstrigę – ten grįžau gal į dar senesnius laikus…

Bet kol ten patekau, reikėjo pavargti! Nes Levuka – nebe Viti Levu, o gretimoj Ovalau saloje, gi informaciją apie keltus Fidžyje teko rinktis trupinėliais, iš lūpų į lūpas – šitiek kompanijų, plaukiančių, atrodo, atsitiktinėm datom ir kryptim, o gal jau visai bankrutavusių…

Kėliausi 4 valandą rytoj, nes jau 5 valandą iš Suvos turėjo pajudėti autobusas į Natovio uostą, iš ten 7 ryto išplaukti keltas į Levuką. Aišku, Fidžyje viskas vyksta „Fidžio laiku“ – iš patirties, tai reiškia: „gali būti tiksliai pagal grafiką tarsi Japonijoje ar net 5-10 minučių per anksti(!), gali vėluoti keliolika minučių, o gali ir gerą valandą“ – visiems normalu visaip, visi šypsosis, nesiskųs, net nesistebės – ir jokių pranešimų apie pasikeitusį laiką nebus… Tąsyk vėlavome 30 minučių, kartu su manim dideliu keltu plaukė tik 6 keleiviai, o švartavosi jis… konservų fabrike. Paslaugūs darbininkai parodė man kelią išeiti iš to didelio smirdinčio komplekso.

Anapus fabriko – miestelis lyg iš vesternų filmų! Parduotuvės kaip prieš kone šimtmetį, bažnyčia išdužusiais vitražais – bet veikianti. Daugybė apleistų namų, masonų ložė įgriuvusiu stogu, paversta „Taikos parku“. Paminklai, paminklai – ir Fidžio tapimui Britanijos kolonija (1874 m.), ir nepriklausomybei (1970 m.), ir kolonizavimo šimtmečiui (1974 m.) vienas šalia kito. Kolonistų kapinės neįskaitomais vardais ant pavienių likusių antkapių – žemėlapyje tai „Vokiečių kapinės“, nors pavardės angliškos… Tokiuose pietų jūrų užkampiuose „nusėsdavo“ visi: romantikai, verslininkai, iš laivų pamestų gėrybių ieškotojai (tą ir reiškia „beachcomber“). Dabar Levukoje gal 1500-3000 gyventojų, o kadaise vien europiečių ten tiek gyveno, 52 viešbučiai veikė.

Istorijos ten daug: būtent Levukoje bazavosi karalius(?) Cakombau, dėl savo skolų atidavęs Fidžį britams. Bet štai turistų – praktiškai nėra. Vietiniai mane kalbino vienas po kito… Juk net fidžiečiai iš kitur net neatplaukia: „Visi didžiuojamės Levuka – senąja sostine, UNESCO paveldu – bet beveik niekas čia nebuvo“ – šypsojosi kelte atgal sutiktas komandiruotas policininkas – „mes nuobodūs žmonės, keliaujame nebent darbo reikalais ar pas gimines“.

Kodėl fidžieičiai nekeliauja – arba brangu ar pigu Fidžyje?

Nesiliovė stebinti, kad, kiek fidžiečių bekalbinau – nė vienas nebuvo lankęs net artimiausių kitų salynų. Bet gal ir nekeista, kai pamatai kelionių kainas. Kasdieninių dalykų kainos Fidžyje net maloniai nustebino: restoranai, net brangieji, gerokai pigesni nei Lietuvoje, pigūs ir masažai pajūryje (ypač anapus didžiųjų kompleksų)… Bet su kelioninėm pramogom ir paslaugom – visai kitaip. Skrydis į gretimą Tongą ir atgal (atstumas – kaip Vilnius-Talinas) kainavo tarsi Vilnius-Dubajus-Vilnius, o 3 valandų skrydis į kiek tolimesnį Nauru – beveik kaip iš Vilniaus į Australiją. Ir viešbučiai Fidžyje nepigūs. Nors Fidžis – viena turtingiausių Ramiojo vandenyno šalių, visgi, gerokai skurdesnis už tą pačią Lietuvą; vietiniams keliauti būtų prabanga; jokios pigių skrydžių bendrovės čia nepagimdė tos tradicijos.

Taigi, vietinių Fidžis, ir turistų Fidžis retai susikerta. Kokiame ten River Tubing – plaukime su gelbėjimosi ratais sraunia kalnų upe – kartu plaukė dešimtys žmonių, bet visi užsieniečiai – panašiai kai kuriuose viešbučiuose, restoranuose, skrydžiuose. Dažnas užsieio turistas su malonumu pasilieka „saugiai savo pusėje“. Bet tokioje draugiškoje šalyje būdavo tikrai smagu tą ribą kirsti – ir staiga kokiam tarpmiestiniam autobuse, kelte ar vištienos restorane atsidurti jau vien vietinių apsupty.

Du (ar daugiau) fidžio veidų: fidžiečiai, indai…

Pasaulio žemėlapyje Fidžis atrodo kaip dviejų salų šalis: Viti Levu ir kiek mažesnė Vanua Levu. Bet iš tikro Fidžis turi 330 salų, 110 jų – gyvenamos, tik per mažos gaubliui… Jei vos 13 km nuo Viti Levu nutolusi Ovalau tokia „Dievo pamiršta“, jau įsivaizduoju, koks „ilgai lauktas svečias“ jaustumeis tolimesnėse salose, salelėse, salynuose… Aišku ir vargo daug išsiaiškinti, kaip ten patekti, kur apsistoti.

Bet norint tų atradimų net plaukti niekur nereikia! Pačioje Viti Levu saloje „įsisavintos“ tik pakrantės, palei Karaliaus (šiaurėje) ir Karalienės (pietuose) kelius. Salos gilumoje nė keliai neasfaltuoti. Buvome kaime, kuris pasiekiamas tik laivu, kur nėra ryšio, o vaikai grįžta tik savaitgaliais, nes darbo savaitei išplukdomi į internatinę mokyklą ta pačia sraunia gelsva upe, kuria paskui plaukėme su gelbėjimosi ratais.

Atvykdamas į tradicinius Fidžio kaimus privalai atnešti dovanų (už vizitą tinka kava, bet rimčiausiais reikalais dovanojamas banginio dantis – tabua), eidamas per juos – nusiimti kepurę ar skrybėlę, juodus akinius.

Bet kultūrinių atradimų gausu ir Fidžio miestuose! Fidžiečiai – vadinami iTaukei (reikšmė: „šeimininkai“) sudaro tik 62% valstybės gyventojų. Dar 33% – indai! Juos kolonistai britai atgabeno kaip darbininkus į cukraus plantacijas. Tie vadinamieji girmitijos 5 metus atidirbę gaudavo teisę keliauti namo (o po 10 metų net „nemokamą“ bilietą atgal) – bet daugybė Fidžyje taip ir pasiliko, dar pakvietė daugiau tautiečių – net savitas hindi kalbos dialektas šičia atsirado.

Fidžio miestus – ypač vakaruose – puošia spalvingos hinduistų šventovės, indų restoranai, o, kai keliavome indų šviesų šventės divalio metu – indų namai spindėjo tiek lempučių, kiek niekas mūsuose per Kalėdas neužperka…

Kokie kontrastai! Kas trečias namas spindi spindi kaip svastikom puošta kalėdinė eglute, o likę – visai tamsūs. „Čia tik indai švenčia“ – apie divalį prasitarė ne vienas „šeimininkas“. Susipriešinimas tvyro ore. Kai Fidžis tapo nepriklausomu, indai jame net sudarė gyventojų daugumą. Fidžiečiai bijojo, kad indai tiesiog demokratiškai atims jų šalį išrinkdami savus (panašiai, kaip kokie latviai ar estai po 1990 m. būgštavo dėl rusų) – tad visokiais būdais „tvirtinosi“ savo poziciją. Ribojo žemės pardavimus, nustatinėjo kvotas parlamento rinkimuose. Kai indus išrinkdavo į aukščiausią valdžią, sekdavo fidžiečių perversmas… Bet laikai pasikeitė: fidžiečiai ligi šiol turi didžiules šeimas (keturi vaikai – norma), o štai indai – tik po vieną-du vaikus. Be to, praradę viltį tapti šalies „bendrasavininkiais“, daug indų emigravo. Nuo 52% jų sumažėjo iki 33%, o tarp vaikų indų jau tik 20%.

Man įstrigo ilgai Fidžyje dirbusios užsienietės pastebėjimas, kad fidžiečiai ir indai – tarsi du šalies veidai ir, be vieno jų, Fidžio negalėtume pažinti. Nes indai atnešė savo verslumą, darbštumą: jie valdo prekybą, be jų kažin ar Fidžis turėtų tokį numylėtą turizmo sektorių. O fidžiečių koziris – bendruomeniškumas, pagalba vienas kitam nesitikint atlygio – kas negali nežavėti! Kai tik kuris nors pradas (komercijos ar bendruomeniškumo) „uždominuoja“, pasak pašnekovės, tuoj kyla nepasitenkinimas, protestai, revoliucija, ir štai vėl Fidžis grįžta balansuoti tarp savųjų jin ir jan.

Kai Fidžis – dvitautis – beveik visi vieši užrašai šalyje – angliški. Senoji kolonistų kalba po nepriklausomybės pasilikta iš reikalo: juk fidžiečiai nemokėjo hindi, o indai – fidžietiškai, užtat angliškai Britanija išmokė visus… Labiausiai iš to išlošė turizmas: Fidžyje lengvai supranti visas rodykles, reklamas, meniu, susišneki ir su jaunu išsilaviniusiu miestiečiu, ir senyvu kaimiečiu iš palaikės bure (trobos).

Laimė, fidžiečių kalba nenyksta: net kalbėdami su atvykėliais angliškai, fidžiečiai ja sveikinasi (bula), dėkoja (vinaka), net Fidžio avialinijų lėktuvų ekranuose mokoma paprastų frazių. Niekas po kelionės nelieka neprabilęs bent truputį fidžietiškai! Fidžiečiai didžiuojasi savo šalim: šitiek vėliavų ant palmių, šitiek tautinių žydrų marškinėlių per nepriklausomybės dieną…

Fidžis – multikultūrinis, bet visiškai kitaip, nei Vakarų miestai… Jis labai religingas, bet tų religijų čia ne viena ir ne dešimt… Daugybė mažų kuklių bažnytėlių, šventyklėlių, mečetėlių.

Kiekvienam svarbu ne tik pasimelsti, bet ir pabrėžti savąjį tikėjimą. Štai vieni tarpmiestiniai autobusai dekoruoti krikščionišku „Pažink Kristų dar iki su juo susitiksi“, štai kiti – sikhišku „Vaheguru“… Vienos religijos atėjo kartu su indais: hinduizmas, sikhizmas, islamas. Kitom religijom persisėmė fidžiečiai: įvairios krikščionybės formos „užvežtos“ ir tebevežamos misionierių (nuo senųjų metodistų iki mormonų). Bet kažkiek prasismelkia ir senoji pagonybė, nors laikai, kai fidžiečiai valgydavo kitus žmones, liko toli praeityje. Kone kiekvieną mėnesį kažkam – svarbiausios šventės, indams metų viršūnė – divalis, fidžiečiams – Kalėdos…

Gaila buvo išskristi iš Fidžio. Kiekvieną kartą, kai maloniai užkalbindavo paslaugūs fidžiečiai, kai pigiai pavalgydavau gerame restorane ar plaukdavau stebėdamas tropines saleles ir žydrus koralinius vandenis, nejučia kildavo mintis: „Kodėl gi pas mus apie Fidžį taip mažai kalbama, rašoma?“. Bet tada žvilgteli į žemėlapį ir viską supranti… Nuo Lietuvos iki Fidžio – 15200 km (maksimalus apskritai įmanomas nuotolis žemėje – 20000).

Matyt, europiečiams Fidžis – ir jokia Okeanijos sala – niekad netaps eilinių atostogų kryptimi. Bet bent kartą gyvenime aplankyti Okeaniją labai verta. O, jei jau lankysi, į kurias salas beskrisi, beveik garantuotai pakeliui galėsi atsidurti ir Fidžyje. Svarbu pasilikti jam laiko.

Komentuoti

Išvysti Šiaurės pašvaistę buvo viena gyvenimo svajonių. Ne menkus jos atspindžius mūsų platumose, išryškėjančius tik ilgo išlaikymo nuotraukose – bet tą tikrąjį ryškų žalių-raudonų ūkų šokį danguje, kokį plika akim pamatai tik tolimojoje šiaurėje…

Bet kur, kada keliauti? Mano svajonė po daugelio metų išsipildė šiaurės Švedijoje. Kodėl ten atrodė geriausia, ką dar pamatyti – ir ką reikia žinoti apie šiaurės pašvaistės medžioklę, kur tai bedarytumėte? Savo ilgus ieškojimus ir atradimus sudėjau į šį vieną straipsnį.

Kur ir kada matosi šiaurės pašvaistė?

Kuo šiauryn, tuo šiaurės pašvaistės ryškesnės – iki tam tikros ribos. Tas „ryškiausių pašvaisčių žiedas“ yra maždaug aplink poliarinį ratą. Realūs šansai kelionės metu pasidžiaugti po naktinį dangų lakstančiu šviesų šokiu tad yra vos keliose šalyse ar regionuose. Variantai: Švedijos šiaurė, Norvegijos šiaurė, Suomijos šiaurė, Kanados šiaurė (ne pati tolimiausia), Aliaskos (JAV) šiaurė, Rusijos šiaurė, Grenlandijos pietūs, Islandija.

Aišku, pašvaistės matosi tik tamsią naktį – o daugumoje tų vietų vasaromis saulė arba išvis nenusileidžia, arba niekuomet nestoja aklina tamsa. Taigi, supratau, kad variantai kelionei yra du:
*Aplink viduržiemį, kai poliarinė naktis ar šviesiau vos kelias valandas. Taip pašvaistes gali išvysti (beveik) kiaurą parą, šansų daugiau.
*Žiemos ir rudens arba žiemos ir pavasario sandūra, kai dar ilgos tamsios naktys, bet jau būna ir šviesus paros metas.

Savo kelionei į šiaurės Švediją pasirinkau antrą variantą – vasario pabaigą – nes Šiaurė nėra tik pašvaistė, o kitos pramogos (kelionės sniegomobiliu, šunų kinkiniais, vaizdai nuo kalnų) smagesnės su šviesa.

Šiaurės Švedijoje vasario pabaigoje saulė tekėjo 7 ryto ir, visą dieną prasiritinėjusi pažeme, leidosi 16 val. Bet kuo šiauriau, tuo ilgesnė poliarinė naktis – ir poliarinė diena. Pavyzdžiui, Svalbarde tamsu nuo lapkričio vidurio iki sausio galo. Taigi, kada ta „žiemos-pavasario sandūra“ ar „žiemos-rudens sandūra“ kai dar matai pašvaistes, bet jau turi ir pakankamai dienos, priklauso nuo vietos.

Beje, aplink pietų poliarinį ratą gali išvysti pietų pašvaistę. Jie niekuo nesiskiria nuo šiaurės pašvaistės – tik, kadangi žiema ten kai Lietuvoje vasara, ji matoma atvirkščiu metu laiku. Bėda, kad beveik joks žmogus – išskyrus Antarktidoje žiemojančius mokslininkus – jos nemato. Nes antarktyje – kitaip nei arktyje – nėra gyvenamų šalių, o visas turizmas į Antarktidą apsiriboja vasara, kai naktys itin trumpos ir šviesios.

Kaip pamatyti Šiaurės pašvaistę jau nuskridus?

Ne kartą iš kitų „svajoklių apie pašvaistę“ girdėjau naivoką įsivaizdavimą, kad, pakanka reikiamu metu įsigyti bilietus į tą šalį, užversti galvą į dangų ir pašvaistę pamatai – manęs klausdavo tik „Kuriai dienai pirkti bilietą, kad pamatyčiau?“.

Deja, turėdavau nuvilti. Kelionė į šiaurės Švediją tikrai nebuvo pirmoji mano kelionė į tolimąją šiaurę – bet pašvaisčių anksčiau nemačiau. Buvau Svalbarde pora dienų per poliarinę naktį – bet dangų dengė debesys, tik paskaitą apie pašvaistes girdėjau. Buvau ir Aliaskoje, ir šiaurės Norvegijoje – bet ne visai tinkamu metų laiku, pašvaistės nesiplaikstė.

Debesys – pagrindinis priešas. Svetainėse kaip Windy.com gali pamatyti, kur debesuota, ir debesų prognozę. Deja, skrydžio bilietus ir rezervacijas reikia daryti iš anksto, tad trumpalaikės prognozės nepadės – belieka stengtis rinktis kelionei vietas, kur debesų tikimybė mažesnė. Tai viena priežasčių, kodėl pasirinkau šiaurės Švediją. Antras patarimas – skristi kiek ilgesniam laikui. Šiaurės Švedijoje praleidau keturias naktis – pirmąją buvo debesuota, antrąją tik menkos pašvaistės sužibo, užtat ketvirtąją laukė nuostabus finalas…

Meteorologinės debesų prognozės nepadės nusipirkti skrydžio, bet jos labai padės jau vietoje. Išsinuomojome automobilį ir, debesims padengus šiaip jau giedrais naktiniais dangum garsėjantį Abisko kaimą, galėjome pavažiuoti 100 km iki Kirunos, kur buvo giedra.

Alternatyva autonuomai – šiaurės pašvaistės ekskursijos. Jos – gerokai brangesnės (net palyginus su brangia Šiaurės autonuoma), bet viskas padaroma už tave: gidai seka debesų prasisklaidymo prognozes, veža ten – įprasta, kad net šiltus rūbus duoda, nes kad ir kaip šiltai besirengtų „pietų žmogus“ (taip, Lietuva pagal tuos kraštus – irgi karšti pietūs), stovėjimui vėjuotam lauke prie -25 ar -30 valandą stebint pašvaistes tie į avialinijų bagažą sutalpinti drabužiai ir batai pasirodo naiviai per menki (kai pats stovėjau, kojos pirštų nebejaučiau, vėliau skaudėjo, kol atšilo).

Geriausia laukti pašvaistės toliau nuo miestų, kur mažiau šviesų, nes jos pašvaistes užgožia – kita vertus, kai matai namelius, automobilius, pašvaistė gali būti dar įspūdingesnė, ypač nuotraukose – nes yra su kuo palyginti jos mastus.

Visgi labiausiai man patiko pašvaistes regėti iš savo šiltos lovos stikliniame kupole (iglu), kokiam apsigyvenome porą naktų. Tokių rasi ne vienoje Šiaurės šalyje, bet jie išgraibstomi be galo anksti, nepaisant didžiulės kainos – savąjį vasariui užsakėme dar rugpjūtį; kas užsakinėjo spalį jau gavo ne visoms dienoms, kurioms norėjo… Norinčių daug, nes iš tokio kupolo regi visą Šiaurės Žiemos nuostabumą be jokių nemalonumų… O žymi dalis kitų svečių (ir turistų skrydyje į Kiruną) buvo… jaunos turtingų kinų porelės. Pasirodo, kinai tiki, kad danguje spindint pašvaistei pradėtas vaikelis augs gražus ir laimingas…

Be debesuotumo, svarbu ir pašvaistės aktyvumas. Čia jau sunkiai ką numatysi iš anksto – bet, jau būdamas ten, matai, kuriom valandom bus aktyviausia. Aktyvumas skaičiuojamas nuo 1 iki 9, o mums esant buvo 3-5 (7-9 – čia labai reta). Pašvaisčių aktyvumas tuo pačiu metu vienodas visame pasaulyje. Kuo didesnis aktyvumas, tuo didesniame plote matosi pašvaistės – ir tuo jos ryškesnės „pašvaisčių žiede“. Aišku, kokios ryškios bebūtų, matomos tik jei tuo metu ten naktis ir nėra debesų… Yra programėlių kurios rodo visus veiksnius.

Kadangi pašvaistes nulemia vadinamasis saulės vėjas – jo atneštų dalelių susidūrimas su žemės atmosfera – tai pašvaisčių aktyvumas priklauso nuo saulės aktyvumo. O jis „sukasi ciklais“, tik tie ciklai labai ilgi – ~11 metų. Į Švediją skridome 2026 m. vasarį – nes dar buvo arti vieno ciklų pikas. Tokiais – ar aplinkiniais – metais labiausiai apsimoka keliaut medžioti pašvaisčių. O mažiausiai apsimoka žemiausio saulės aktyvumo metais – maždaug 5-6 metai po piko.

Ar pašvaistės tikros (ir kaip jas nufotografuoti)

Prieš išvystant pirmąją pašvaistę knietėjo, ar jos tikrai tokios įspūdingos kaip nuotraukose, ar tiesiog nuotraukos padarytos galingais objektyvais, ilgu išlaikymu, ir plika akim nematai nė dalelės to grožio?

Tiesa – ir tokia, ir tokia. Fotografuodamas ilgu išlaikymu (shutter speed) nuo stovo (be jo ranka sudrebės ir viskas išplauks) arba telefono režimu „naktis“ gali padaryti nuostabią pašvaistės nuotrauką net tada, kai plika akimi matosi tik kažkoks menkas žalsvas pašviesėjimas dangaus skliaute (aktyvumas mažas). Svarbu tik, kad debesų nebūtų. Daugelis internete randamų pašvaisčių nuotraukų ir yra tokios, apgaulingos… Tas pats ir su timelapse „pagreitintais video“. Pirmom naktim pašvaistės buvo menkos, bet iš mano nuotraukų nepasakytum to…

Bet *tikrai* danguje šokančių ryškių pašvaisčių irgi matėm – tik jos retesnės, mažiau kur matomos, laikinesnės. Žiūri į dangų – ir pasirodo, paskui sklendžia į šoną, po kokių 20 minučių jau trumpėja, jau nebėra… Nufotografuoti pašvaistes galėjome visą tą naktį, gal ketvirtį nakties matėme ir „dangaus pažalėjimus“, bet tikrąjį pašvaisčių šokį plika akimi matėme tik mažą dalį nakties.

Tas „tikrąsias“ pašvaistes nesunkiai gali užfiksuoti net ir filmuodamas video, net telefonu – priešingai nei tuos „pažaliavimus“ danguje. Jei pašvaistės dar nesi matęs ir abejoji ar čia ta „tikroji pilnoji“ – pabandyk pafilmuoti dangų nepagreitintai ir žiūrėk, ar įsirašys kas daugiau, nei tamsuma…

Šiaurės pramogos be pašvaisičų stebėjimo

Kurią šalį bepasirinktum pašvaistės medžioklei, bus panašus ne tik dangus – bet ir pramogos ant žemės. Tipinės Šiaurės pramogos, kurias kiekviename „Šiaurės turizmo“ centre siūlo visa eilė kompanijų:

*Ekskursijos sniegomobiliu. Labai džiaugiuosi išmėginęs – ir lėkti visu greičiu ant užšalusio ežero, ir laviruoti tarp medžių buvo labai smagu. Prieš užsakydami išsiaiškinkite, ar visą laiką vairuosite sniegomobilį jūs, ar dalinsitės dviese vienu sniegomobiliu, taip pat, palyginkite ekskursijos trukmes.

*Ekskursijos šunų kinkiniais.

*Slidinėjimas (kalnų ir lygumų). „Kurortai“ ten apsiriboja vienu-kitu keltuvu, bet kainos gana įkandamos (čia nėra egzotiška pramoga) ir nereikia bijoti per šilto oro, o sniegas tikrai bus tikras.

*Žygiai su sniegbačiais.

*Poledinė žūklė.

Gyvenimas Šiaurėje: šaltis, sniegas ir daugiau

Tiek sniegomobilio, tiek šunų kinkinių ekskursijos gali būti ir šviesiai, ir tamsiai (sujungiamos su „pašvaistės medžiokle“).

Man pasirodė visos išvykos įdomesnės šviesiai, gėrintis vaizdais, užšalusiais ežerais, apšarmojusiais medžiais ir nuo jų byrančiais sniego tuntais. Visa tai irgi vienoda visur Šiaurėje. Kaip ir gyvenimo būdas. Pažvelgi pro langą – ir matai takus, kelius nukasinėjančius žmones, o čia pat viską vėl užsninga. Nuolatinis speigas „kanda žandus“. Net mūsiškis visureigis (tiesa, „parketinis“), buvo, strigo keliuose, reikėjo atsitraukti, įsibėgėti… Net miestų gatvėmis kai kurie važinėjo sniegomobiliais, o daugiabučių kiemuose – specialūs laidai, kuriais prijungus automobilį šildomas variklis – kad ir atšiauriausiom sąlygom užsivestų. “Prieš išvažiuodami ištraukite tą laidą iš variklio” – mus pamokė autonuomoje.

Ten gali nesibaiminti, kad gal ežero ledas bus per plonas. Jau mūsų stiklinių iglu stovyklos apraše tiesiai šviesiai rašė: „iki artimiausios parduotuvės vasarą 2 val. pėsčiom, žiemą 20 minučių“ (per ežerą). Atstumai visur Šiaurėje didžiuliai, milžiniški plotai negyvenami, viešasis transportas apsiriboja keliais koridoriais ir retais maršrutais. Dar vienas autonuomos pliusas.

Temperatūra Kirunoje sukosi apie -20. Pakrantėse žiemos šiltesnės, bet ir vasaros vėsesnės. Tačiau vasaros visur trumpos. Bet, kaip pasakojo vietiniai Švedijoje, „Vasarą – visiškas turizmo štilis“ (bent jau kur nėra įspūdingų kalnų ledynų). Gal ir gražūs pažaliavę kloniai žygeiviams, na, bet tos vasaros pilna pasaulyje, ji ilgesnė, šiltesnė kitur (Šiaurėje vos keli mėnesiai pliusinės temperatūros, o +20 ar +25 jau retokas karštis).

Beveik visos šalys, turinčios savo Šiaurę, ir taip jau brangios – o Šiaurė dažnoje jų dar brangesnė, nei pietiniai jų kraštai. Nes čia sunkiau viską atgabenti, pastatyti, viskas toli nuo visko, dar šildymo kaštai… Šiaurėje restoranuose, viešbučiuose ir kitur palikdavau kelis kartus daugiau, nei už tą patį būčiau mokėjęs Lietuvoje – nesvarbu, ar Norvegijoje, ar Švedijoje, ar Islandijoje, ar Aliaskoje, ar Kanados šiaurėje…

Visa Šiaurė pilna Šiaurės tautų – menkų, prisitaikiusių gyventi tuose šalčiuose ganant kokius šiaurės elnius ar medžiojant banginius. Bet vien išgyvenimas ten reikalauja tiek jėgų, kad nė viena tų tautų nesukūrė civilizacijos ir visas užkariavo, užėmė galingesnės Pietų valstybės. Tačiau tų tautų palikuonių yra dešimtys tūkstančių, ir išgirsti jų išmintį, gėrėtis tuo, kaip dar laikais be jokios technikos išmoko gyventi ten, kur, rodos, joks žmogus negalėtų – vienas Šiaurės žavesių. Samiai Skandinavijoje, inuitai (eskimai) Grenlandijoje ir Kanadoje, nencai, čiukčiai ar jakutai Rusijoje… Maistas, kitur egzotiškas ar neprieinamas, bet *ten* ištisus šimtmečius – gyvybės eliksyras. Elniena Skandinavijoje, banginiena pas inuitus…

Kodėl Šiaurės Švedija ir ką ten dar pamatyti?

Išanalizavęs galimybes, iš visų variantų pajusti Šiaurę, išvist pašvaistę, pasirinkau Kirunos apylinkes – „vartus į Švedijos šiaurę“. Štai ypatingos patirtys, kurios yra tik ten:

*Lankiau pirmąjį (seniausią) pasaulyje ledo viešbutį, kuris kiekvieną rudenį pastatomas iš ledo ir sniego jau nuo 1989 m. Jį dar nuo vaikystės regėdavau žinių laidose – pranešimas „atidarytas ledo viešbutis“ atrodydavo pakankamai beprotiškas, kad rodytų net Lietuvos televizijos, nors su Lietuva nelabai turi ką bendro, o ir nakvynes ten tais laikais mažai lietuvių įpirkti begalėjo. Nenakvojau ir aš – ne tik dėl pinigų (stiklinis iglu atsiėjo tik kažkiek pigiau), bet ir dėl patirties.

Na, užmigti prie -5 laipsnių šiltame miegmaišyje, kurį ten paskolina, įmanoma (nors sutikti svečiai skundėsi kad labai šalta), bet tai tiesiog toks „aš tai padariau!“ pasirodymas sau ar kitiems. Į kambarius įsiregistruoti gali tik vakare, o išsiregistruoti privalai vėlai, ir niekam neleidžiama apsistoti neišsiregistruojant dviejų naktų iš eilės, mat dienos metu ledo viešbutis tarnauja kaip muziejus. Kaip muziejų jį aplankiau, visus kambarius apėjau ir aš.. O apeiti tikrai verta, nes „šalto ledinio pastato“ patirtis tik mažytė visa ko dalis: dauguma kambarių ten yra meno kūriniai, sukurti ledo menininkų iš viso pasaulio (ir Lietuvos), ir tie vaizdai tiesiog pribloškia. Ledinė biblioteka su ledinėm knygom, apuokų parlamentas su lediniais apuokais žibančiom akim, prakiuręs povandeninis laivas ir kas tik ne – ir kiekvienais metais viskas sukuriama kitaip. Išskyrus „nuolatinę dalį“, kur paragauti ledo viešbučio gali kiaurus metus, nes apartamentai (su šildomom voniom greta) įrengti šaldomame sandėlyje…

*Apsižvalgiau Kirunos mieste, kuriame – didžiausia pasaulyje geležies kasykla. Ten kasama 1300 m gylyje ir vis labiau pasikasama po pačiu miestu: taigi, nuspręsta trečdalį miesto… perkelti! Įdomu matyti, kaip griaunami ištisi rajonai – o kitoje pusėje už 3 kilometrų kyla nauji, modernūs, tarsi kokiame didmiestyje. O paveldu pripažinti pastatai – kaip miesto bažnyčia užkeliami ant ratų ir pervelkami! Tiesa. Visas procesas nuo to, kai pastatai uždaromi, iki vėl atidaromi naujoje vietoje, irgi trunka ne vienerius metus ir ne pigesnis, nei griovimas ir perstatymas. Į pačią kasyklą vyksta ekskurijos, bet, kaip ir daug ką ten, verta užsakyti iš anksto.

*Nuvažiavau iki Abisko, garsėjančios kaip viena geriausių vietų pasaulyje stebėti šiaurės pašvaistę dėl dažnai giedro dangaus. Labai norėčiau pakilti ten lynų keltuvu ant kalno ir išvysti žaliąsias šviesas danguje. Deja, lynų keltuvas turi prastą reputaciją: dėl vėjo, speigo dažnai jį uždaro, o pinigų negrąžina (pakeičia pakilimą keltuvu pasivaikščiojimu papėdėje, bet tai juk ne tas pats). Dėl to nepirkau iš anksto, bet atvykus bilietai jau buvo išparduoti (kita vertus, buvo debesuota, tad nežinia, ar pašvaistę būtume pamatę iš ten).

Pagaliau, būtent Kirunos apylinkėse radau geriausią variantą nakvynei stikliniame iglu, pigiausius ir paprasčiausius skrydžius iš Vilniaus (per Stokholmą). Patirtį dar „paskaninio“ samių (o dabar labiau turistų) kaimo Jukkasjärvi (kuriame yra ir ledo viešbutis) sena bažnyčia su spalvingu samių stiliumi nutapytu Kristumi (net elniai nukryžiavimo scenoje yra), gretimas samių muziejus, lynų keltuvas ant Luosavaros kalno (buvome vieninteliai ten kėlęsi be slidžių)…

Kokios alternatyvos Kirunai? Iš Lietuvos lengviausiai pasiekiami Šiaurės oro uostai: Trumsė (Norvegija), Longjerbjenas (Svalbardas), Reikjavikas (Islandija), Kitila (Suomija).

Šiaurės pašvaistė – kelionių į Šiaurę pažiba

Nors šiaurės Švedijoje įdomybių daug, labiau už viską pribloškė Šiaurės pašvaistė. Tai nepakartojamas reginys, „okupuojantis“ visą dangų. Sunku jį su kuo ir palyginti…

Todėl nuskristi į Šiaurę tikrai verta – ir verta keliauti tokiu metu ir taip, kad galimybės pamatyti Šiaurės pašvaistę būtų maksimalios. Nes ten brangu, šilumos mylėtojams – nemalonu (nors tinkami rūbai diskomfortą naikina), tad labai verta jau ten išsiruošus „nusiraškyti“ ir tą unikaliausią kelionių į Šiaurę vaisių.

Kita vertus, Šiaurė žavi ne tik ja, ten – kitoks Šalčio pasaulis… Ryte -27 Kirunoje. Skrydis į Stokholmą – Stokholme -10, atrodo “kaip šilta”. Tada – Vilnius, kuriame 0, dar balta, bet sniegas tirpsta. Net striukės nesirengiu, nešuosi rankose – per šilta. Lietuvos klimatą irgi kitaip įvertini grįžęs ne iš šiltų tropikų…

Komentarai

Hokaide – šiauriausioje Japonijos saloje – visus stereotipus apie Japoniją reikia mesti šalin! Anapus Saporo ten nerasi jokių didmiesčių: tik tankūs miškai, žavūs kalnai, ežerai. Per nepilną savaitę tuščius kelius prabėgo gal 20 lapių, gal 100 elnių.

Hokaide – žalios žalios vasaros, geltonai raudoni rudenys, ir vienos sniegingiausių visame pasaulyje žiemų – tokios baltos baltos, kad specialios virš kelių pakabintos rodyklės rodo kelkraščius, nes stulpeliai kas žiemą paskęstų sniege.

Vietoje greitųjų traukinių čia – baikerių ir kemperių maršrutai, greta japonų kaimuose – senoji barzdotų ainų tauta su savomis legendomis…

Hokaido nacionaliniai parkai

Hokaide gyventojų tankumas – kaip Lietuvoje. Bet po kelių mėnesių Japonijos ankštoje širdyje aplink Tokiją ir Osaką, ir „lietuviška tuštuma“ buvo lyg gaivaus vėjo gūsis. Be to, ir tie skaičiai apgaulingi: dauguma hokaidiečių įsikūrę aplink Saporą, o didžiuosiuose salos nacionaliniai parkuose pasijusdavome tarsi kokioje Amerikos numylėtoje gamtoje.

Didžiausias visos Japonijos nacionalinis parkas Daisecuzanas mus žavėjo kalnais, o metų laikų kaitą mylinčius japonus – anksčiausiai visoje valstybėje pageltusiais medžių lapais.

Bet didžiausią įspūdį paliko Akanas, kur ir nuostabūs ežerai (Akano, Kušaro, Mašu), ir rūkstančios vulkaninės žemės, o, svarbiausia – tai viena paskutinių vietų, kur gyvena ainai senieji Hokaido gyventojai. Ir prie jų „paprasta prisiliesti“, kitaip nei prie panašių čiabuvių kultūrų Amerikoje ar Australijoje: Akano kotane (ainų kaime) lengvai paragavome ruibe (per žiemą sniege pralaikytos įšalusios įšalusios žuvies), išvydome tautinius šokius ir pasiklausėme dainų, kurios kažkodėl švelniai priminė lietuviškas sutartines.

Ten po šimtmečio persekiojimų gaivinamos „čiabuviškos tradicijos“, net Jomante ceremonija, kai ainai, sumedžioję jo mamą, išaugina meškiuką tam, kad jo galvą paverstų savotišku stabu (tai reta, tik filmą Kušaro kotano ainų muziejuje matėme).

Bet kartu niekur Hokaide nepalieka japoniška tvarka, nuoseklumas, modernumas. Tautiniai šokiai pagal grafiką kelis kartus į dieną. Pagal grafiką į Akano ežerą vis pypdamas išplaukdavo didžiulis laivas, plukdė prie marimo vadinamų dumblių gniužulų. Kitur Japonijoje taip daroma, nes turistų visad minios – bet čia mes didžiuoju laivu plaukėme vienui vieni! Masinio turizmo privalumai be masių!

Gal didžiausią įspūdį ainų krašte paliko Kamui lumina: sunkiai nusakomas žygis per baugų naktinį mišką su šviečiančiom lazdom. Ant medžių regėjome projekcijas ir šviesas pagal ainų legendą: „Kilo badas, kadangi žvėrys iškeliavo į kamui (dievų) pasaulį, nes žmonės (ainai) medžiodami tinkamai neišlydėdavo jų sielų anapus – ir dabar reikia gyvūnus prikviesti atgal“. Japoniškas išradingumas, ainiškos tradicijos!

Japoniškų tradicijų, aišku, irgi daug. Akano kaimas susideda iš dviejų dalių – vienoje pusėje – ainų kotanas, priešingoje – onsenų (karštųjų versmių) kurortas su didžiuliais viešbučiais, kuriuose – ir vakarietiški, ir japoniški (miegama ir sėdima ant žemės) kambariai. Maudydamasis karštose versmėse galėjau stebėti ežerą ir vulkaną virš jo.

Japonijos mastais Hokaido gamta laukinė, bet pasaulio – labai jau modernizuota, su gerais keliais, apžvalgos aikštelėm, lynų keltuvais iki nuostabiausių vaizdų.

Japonijos pabaiga ir Ochotsko ledai

Nuo Akano nacionalinio parko kelias į šiaurės rytus darėsi vis vienišesnis ir vienišesnis. Tuoj be mūsų juo važinėjo tik baikeriai, pamilę tą vienintelę Japonijos salą, kur dar gali pajusti tikrą gamtos laisvę.

Iš kairės – plati Ochotsko jūra. Kad pažintum Hokaidą, turėtum čia praleisti ištisus metus, nes kiekvieną mėnesį ši sala vis kitokia (paimkite Lietuvos metų laikų skirtumus ir padauginkite iš dviejų). Ochotsko pakrantės kelyje svarbiausias metas – sausio ir vasario sandūra, nes tada nuo Rusijos Sibiro upių atplaukia ledai, ir japonai džiugiai plaukia jų pasitikti laivais.

Paskui kelias kilo į kalną, pasisuko į rytus. Širetoko pusiasalis ir nacionalinis parkas, Hokaido – ir Japonijos – pabaiga. Neturukus jau savo akim matėm Rusiją – tiksliau, Kunaširio salą Kuriluose.

Tiesa, japonams Kurilai – irgi Japonija. Šiaurės teritorijos…

Kadaise, dar net XIX a., visos šios salos priklausė čiabuviams ainams. Bet iš pietų vis labiau skverbtis japonai, o iš šiaurės – rusai: prekybos nė vieniems nebeužteko, jie norėjo steigti kolonijas.

Iš pradžių geriau sekėsi japonams. 1904 m. jie nugalėjo Rusiją kare, sudrebindami Europos didžiųjų imperijų nenugalimumo iliuziją – pasiėmė sau Kurilus, pietinį Sachaliną. Bet per Antrąjį pasaulinį karą rusai viską iš japonų atėmė – išskyrus patį Hokaidą…

Tad Hokaidas Japonijai – tas pats, kas Sibiras Rusijai, Patagonija Argentinai, prerijos Kanadai, laukiniai vakarai ar Aliaska Amerikai… Ne senoji tėvynė su giliom tradicijom, bet išsvajota atšiauri kolonija, „niekieno“ žemės, XIX a. skubiai išdalintos ūkininkams iš kitur. Net savo „tremtišką“ kalėjimą japonai čia turėjo (Abaširyje).

Saporas ir kitokie Hokaido miestai

1870 m. Hokaide gyveno vos 58 tūkstančiai žmonių, o jau 1910 m. – net 2 milijonai, 1960 m. – 5 milijonai! Salos sostinė Saporas dabar – milijoninis miestas, penktas pagal dydį visoje Japonijoje. Šviesos, restoranai per visus aukštus, pačinko, gačaponai tarsi Tokijuje – bet vos pažvelgęs į jį nuo Okuros kalno Saporo olimpiados šuolių tramplino viršūnės (ten, aišku, kelia lynų keltuvas) žemyn į miestą supratau, kad nieko panašaus Japonijoje nemačiau. Ilgi tiesūs vienpusiai prospektai, kaip Amerikoje… Saporo „auksinis metų laikas“ – žiema, vasaris, kai jo Odori parką išdabina pasaulinio garso ledo skulptūrų festivalis. Beje, vienais metais triumfavo lietuviai!

Dar netikėtesnį pėdsaką lietuviai paliko gretimame Otaru mieste, kur veikia Stasio Eidrigevičiaus muziejus, įkurtas jo kūryba susižavėjusios vietos menininkės Hiroko Mori.

Otaru – dar kitoks miestas. Jo širdis – kanalas, seni uosto sandėliai. Senais laikais tai buvo prekybiniai Hokaido vartai. Dar platesni vartai – pačiuose salos pietuose, Hakodatė, pilna restoranais ir parduotuvėm paverstų raudonaplyčių sandėlių, senų konsulatų ir bažnyčių. Kai po ilgų uždarumo šimtmečių Japonija 1854 m. pagaliau buvo priversta atsiverti pasauliui, Hakodatės uostą nurodė kaip vieną kelių, kuriuose užsieniečiai galėjo prekiauti. Čia dar tada radosi rusų rajonėlis su konsulatu ir cerkve centre, britų rajonėlis (konsulatas dabar – muziejus), olandų rajonėlis, bet užvis labiausiai japonų turistus traukia lynų keltuvas į kalną, nuo kurio matosi „vienas 3 gražiausių Japonijoje naktinių vaizdų“ (japonai mylėte myli tokius sąrašus). Deja, lijo, „keltuvas uždarytas“ – išgirdome peršlapę…

Grįžimas į civilizaciją – pro Niuto nuogas maudynes ir Fukušimos „zoną“

Mums Hakodatė buvo vartai iš Hokaido. Hakodatėje gyvenome prie greitųjų traukinių šinkansenų stoties (kol kas – šiauriausios) ir jais ilgiausiu pasaulyje povandeniniu geležinkelio tuneliu Seikanu pervažiavome į Honšiū salą – tą pačią, kurioje ir Tokijas, Osaka, Nagoja, kiti metropoliai…

Tiesa, Hokaido tuščia didybė neišnyko per akimirką – traukėsi pamažu, traukiniui 300 km/h greičiu lekiant per Honšiū salą į pietus. Vis tankesni kaimai, vis dažnesni didmiesčiai, vis daugiau žmonių ir verslų jų stotyse, vis pilnėjantys šinkanseno vagonai, vis daugiau „besikertančių geležinkelio linijų persėdimui“, kurių pavadinimus prieš kiekvieną stotį pareigingai paskelbia šinkanseno garsiakalbiai.

Bet pasukę į šoną nuo pagrindinės Tohoku linijos kurį laiką dar galėjom pajusti Hokaido tuštumos aidus. Pavyzdžiui, garsiajame Niuto onsenų kurorte, į kurį nuo artimiausios traukinio stoties laukė valandos kelionė autobusu, o jo karštosiose versmėse, kaip pamirštamoje senovėje, miško ar krioklio apsuptyje galėjome maudytis kartu su žmona – nes nuogi vyrai ir nuogos moterys ten maudosi kartu (ilgai ieškojome tokios tradicinės vietos!).

Paskui – Kudžio gintaro kasybos regionas, o jame – Lietuvos muziejus (Kudžis dar nuo 1987 m. susigiminiavęs su Klaipėda, rėmė Lietuvą per sausio 13 d.). Toje Hočinohės linijoje traukiniai be konduktorių, į juos įlipama per vienerias duris, kaip į autobusus, bet tik ilgai pragyvenęs Japonijoje suvoki tai kaip užkampio ženklą…

Paskutinis „tuštumos lopinėlis“ ten atsirado netikėtai tragiškai – aplink Fukušimos branduolinę elektrinę, kurios reaktoriams 2011 m. sprogus, evakuoti ištisi miestai. Dabar ten daug pastatų išgriauti, miesteliai su viešais Geigerio skaitikliais – pusiau apleisti (net nebenaudojami pastatai stebėtinai tvarkingi, kaip ta apleista mokykla, kur iki šiol gražiai sustatyti evakuotų moksleivių batai).

Nors į vis daugiau vietų valdžia leidžia sugrįžti gyventi, daugelis evakuotojų jau susikūrę gyvenimus kitur. O kai kuriuos kaimus bei pačios elektrinės vidų dar ir šiandien galėjome išvysti tik su specialia ekskursija… Bet sunku tą Futabos ar Okunos tuštumą lyginti su Hokaidu – Hokaide gamta laukinė, mažai paliesta, o Fukušimos pakrantėse – tiesiog „nugyventa“, „išdraskyta“ žmogaus.

Dar likus kokiems 130 km iki maršruto pabaigos Tokijuje bėgius jau supo begalinis miestas. Darėsi vis sunkiau patikėti, kad toje šalyje apskritai yra kažkas panašaus į Hokaidą. O išlipus į Tokijo traukinių stoties spūstį Hokaidas atrodė tarsi miražas.

Bet stočių pranešėjai vis skelbė Hajabusa šinkansenus į Hakodatę. Nuo Tokijo minių iki Hokaido platybių už 900 km – mažiau nei 4 val. kelionė greituoju traukiniu…

---

Visi mano kelionių vadovai po Japoniją

1. Japonija. Moderni! Amžina… - įžanga apie Japoniją bei informacija apie Honšiū salą
2. Okinava – Japonijos tropikai
3. Hokaidas – laukinė Japonija
4. Fudzijama – viskas, ką reikia žinoti kopiant

Komentarai

Pagrindinės Japonijos salos driekiasi 2000 kilometrų iš šiaurės į pietus, bet tai tik pradžia. Nes dar 1000 km ištįsusi mažyčių, pasaulio žemėlapyje vos matomų salelių grandinė, beveik siekianti Taivaną.

Tai – Okinavos prefektūra, ir ji tikrai toli. Skrydis iš Tokijo į Okinavą trunka daugiau nei 2 val. – tarsi iš Vilniaus į Milaną. Ten kitoks ir klimatas (tropikai, palmės, karštis, paplūdimiai), ir gamta (koralai, mangrovės), ir istorija (kamikadzės, kruvini mūšiai ir kiniškai-japoniška Riūkiū karalystė).

Keliavau ne tik į pagrindinę Okinavos salą, bet ir dar tolimesnes Išigakio, Iriomotės salas – čia sudėjau viską, ką reikia žinoti ten keliaujant.

Okinavos sostinė Naha – tropinis Japonijos miestas

Jei Tokijas būtų sušių padėklas, tai Okinavos sostinė Naha – kaip vienas mažas gabaliukas… Ten yra visko, bet labai po truputį. Tarp daugiaaukščių vingiuoja modernus vienbėgis metro – bet tik vienintelė linija. Klesti parduotuvių ir restoranų kupini dengti šotengajai (prekybinės gatvės) – bet tik aplink Kokusai prospektą. Oro uoste kas pora minučių kyla ir leidžiasi lėktuvai (kaip nuostabu juos stebėti nuo stebyklos Sengadžimos saloje!) – bet dauguma reisų tik po Japoniją, šiek tiek – po gretimas Azijos šalis.

Bet kuo toliau miesto centro, tuo labiau jauti tropikų kvapą. Vertikalios spindinčios reklamos baigiasi, kelius apsupa palmės.

Turizmo industrija Okinavos šiaurėje

Važiuojant šiauryn, Nahą keitė japonų poilsio ir linksmybių arenos – didžiuliai viešbučiai, „asmenukes“ traukiančios nuostabios pakrantės – fotogeniškiausiose vietose prie didžiojo tilto į Kouri salą ar Širdies uolų tos salelės gale net eilutės laukė.

O daugiausiai „šilumos ištroškusių turistų“ pritraukia Čuraumi akvariumas – vienas didžiausių pasaulyje ir vienas vos kelių, kur plaukioja net beveik 9 m ilgio bangininis ryklys (didžiausia pasaulio žuvų rūšis).

Aišku, yra ir paplūdimių, bet japonams jie nėra išsvajota vasaros detalė, kaip mums: įdegis jiems negražus, daug jų paplūdimiuose nenusirengia, o nuo karštos Okinavos vasaros saulės net veidus dengiasi.

Kruvini žiauriausio mūšio atgarsiai Okinavos pietuose

Gražu ir į pietus nuo Nahos, bet grožį ten užgožia liūdesys: laukė vienos baisiausių Japonijos vietų. Mat Okinava buvo didžiausia Japonijos sala, kurią Antrojo pasaulinio karo metais užėmė amerikiečiai – o japonai buvo pasišventę kovoti iki mirties; jei nebeturėdavo kulkų – eidavo su katanomis (kardais). Viename kruviniausių mūšių žuvo 94000 japonų ir 12500 amerikiečių – daugiau aukų, nei pražudė Hirošimos ir Nagasakio atominės bombos… Žuvo ketvirtis Okinavos gyventojų!

Nežinau, kuri tai menanti vieta baisesnė. Gal Japonijos laivyno požeminio štabo tuneliai, kur užsibarikadavo ir galiausiai susisprogdino japonų kariai (net sprogimų žymės ant sienos matosi). Bet gal visgi baisesnis Himejuri taikos muziejus, pasakojantis apie mergaičių mokyklos moksleives, paimtas dirbti seselėmis mūšio metu. Įrašyti siaubingi jų prisiminimai apie sužalojimus, mirtis, bombardavimus – bet kartu jie savaip atskleidžia japonų kultūrą („Kaip nustebau, kai prieš mirdamas karys nepasakė ‚Tegyvuoja imperatorius‘“).

Karingiausia ar pacifistiškiausia sala?

Amerika 1945 m. ne šiaip užkariavo Okinavą, bet ir ją ilgam okupavo – japonams grąžino tik 1972 m. ir tai tik su ta sąlyga, kad Okinavoje liks JAV karo bazės: joms priklauso 15% Okinavos žemės, o kai kurių JAV karių polinkis nusikalsti dar labiau kursto itin saugios Japonijos žmones prieš tas bazes.

Bet Amerika suteikia Okinavai savų spalvų… Ne tik todėl, kad darbo dienom dangumi vis zujo triukšmingi naikintuvai. Tiesiog Okinavoje daugiau anglų kalbos, daugiau užrašų lotynų raštu, daugiau „vakarietiškų“ prekių ir paslaugų, kaip CBD ar tatuiruočių salonai, daugiau imigrantų laikomų užsienio virtuvių restoranėlių, o viską karūnuoja American Village, „amerikietiškas prekybinis miestelis“ – tiksliau, taip amerikietiškas, kaip amerikietiškumą įsivaizduoja japonai. Ten ir restoranas lodnonietiškame dviaukščiame autobuse, ir amžinas „kalėdų miestelis“, spindėjęs ir kai lankėmės – rugpjūtį. Nors amerikiečių kariai sudaro net 2% Okinavos gyventojų, tame Village jų tik vienas-kitas: ten apsipirkinėja, fotografuojasi japonai, kinai, kuriems Okinava – it Amerika Japonijoje… „Nacionalinis Okinavos patiekalas“ tacorice – amerikietiškai meksikietiški takai su japoniškais ryžiais vietoje tortiljos…

Okinavoje karas kažkaip visada arčiau, nei bet kur kitur Japonijoje… Skaitant apie prie Antrojo pasaulinio karo privedusį sukarintą tarpukarį ir regint naikintuvų eskadriles net civiliniam Nahos oro uoste sunku patikėti, kad dar seniau – XIX a. – tai buvo taikiausias Japonijos kraštas.

Tiksliau, nė ne Japonijos… Visos šitos salos buvo atskira Riūkiū karalystė su savo kalba. Šuri rūmuose ar Šikina-en soduose regėjau gal net daugiau kinų įtakos, nei japonų. Kinų kultūra juk dominavo visame regione, o norėdami parodyti atvykstantiems kinų pasiuntiniams, kad Okinavos sala ne tokia ir maža, jos valdovai Šikina-en parke susitikimams parinko tokią vietą, iš kurios nesimato vandenyno.

Svarbiausia, kad, priešingai samurajiškai, katanomis ginkluotai Japonijai, Riūkiū karalystė… iš viso uždraudė ginklus! Na, negali sakyti, kad konfliktų visai nebuvo – štai karatė sukurta čia, Okinavoje, būtent tam, kad būtų galima kovoti ir „atvira ranka“ be ginklų. Bet karatė nepakako, kai salyną užpuolė kolonijas medžiojanti Japonija – beginklė Riūkiū pralaimėjo be kovos 1872-1879 m. Vietinę kalbą, kultūrą užgožė japoniškoji, per Antrąjį pasaulinį kartą neliko ir daugelio senųjų pastatų (Šikina-en sodas ir Šuri rūmai atkurti). Dabar Okinavą ir kitas salas vienija labiau Antrojo pasaulinio karo kančios bei protestai prieš JAV karo bazes, o ne giliai istorijos užmarštin nugrimzdusi Riūkiū kultūra.

Iš tos kultūros liko gajūs tik pavieniai simboliai. Pavyzdžiui, liūtašunių statulos šisa prie įėjimų į namus: vienoje pusėje uždara burna (kad į namus nepatektų blogis / išliktų gėris), kitoje – atvira (kad dalintųsi gėriu / gąsdintų blogį).

Išigakis – dar atokesnė Japonijos sala

Nors visą salyną kartais pavadina Okinava, kiekviena iš 40 gyvenamų prefektūros salų turi savo dvasią… Visų niekaip neaplankysi per kelionę, tad pasirinkome pamatyti dar kelias – Išigakį ir Iriomotę, toliausiai nutolusias Japonijos salas, vos 180 km nuo Taivano krantų…

Skrydis Okinava-Išigakis užtruko valandą, bet atstumas, nukeliautas „iš centro provincijos kryptimi“, atrodė dar didesnis. Restoranų tinklus beveik galutinai pakeitė vietinės izakajos, vienintelis bent kiek dažniau kursuojantis autobusų maršrutas – iš oro uosto (apie kokius metro ar tramvajus nė nepasvajotum), mūsų viešbučio kambarys – tikras japoniškas, kur sėdima ant žemės. „Grįžimas prie tradicijų“ nereiškia, kad nemodernu: į viešbutį reikėjo įsiregistruoti per kompiuterio terminalą registratūroje, nesutikome jokio darbuotojo. Apskritai atrodė, jų Išigakyje trūko, verslai dėl to atsiprašinėjo. JAV karių nebesimatė – net Antrojo pasaulinio karais amerikiečiai Išigakyje nebandė išsilaipinti, nepasirodė svarbus.

Išsinuomoję automobilį, Išigakyje radome gražių vaizdų nuo kalnų, plaukėme pažiūrėti koralų valtimi su stikliniu dugnu Kabiros įlankoje, o gal įdomiausias pasirodė keistų iš Kobo šisa skulptūrų parkas, įkvėptas šisų. Bet po Okinavos Išigakis kiek nuvylė…

Bet Išigakį atpirko gretimos salos – jos neturi oro uostų, tad Išigakis – vartai į jas.

Pirmiausia – Iriomotė. Ji garsėja savo unikalia kačių rūšimi – bet, kad ir kaip viltį keltų visur sustatyti kelio ženklai, kviečiantys netyčia nenutrenkti tų kačių, šansai pamatyti vieną jų – labai menki (nematėme). Japonus keliautojus ten žavėjo plaukimas laivu po laukines magroves – nes nieko panašaus kitur Japonijoje nėra. Bet atvykusiems iš kitų žemynų, pabuvusiems kokioje Amerikoje, tai neatrodė superįspūdinga – panašiai kaip Nidos kopos brangu lietuviams, bet, turbūt, nenustebintų arabų… Gal todėl mūsų ekskursijoje į Iriomotę – aišku, organizuotoje ir labai japoniškai sustyguotoje („dabar 5 minutės į tualetą ir tada išvažiuosime“) – be mūsų dalyvavo vien japonai. Puiki proga pažinti Japonijos turizmo kultūrą, kur viskas pagal grafiką, niekada nereikia laukti vėluojančių į autobusą, visi viską daro kartu…

Iš tos ekskursijos didžiausią įspūdį paliko kelionė į Jubu salą jaučio traukiamu vežimo per jūros seklumą – nes niekur kitur pasaulyje nieko panašaus neteko patirti.

Bet už Iriomotę ne mažiau žavi pasirodė Taketomi sala, kur stabtelėjome pakeliui į Išigakį. Ten išlikęs senas kaimas – su šuliniais, šventyklėlėmis, senais namais. Juos modernizuoti uždrausta, tad, priešingai kitoms vietoms, „neprastūmė“ visko buldozeriai. Tiesa, kaimo vaizdas pasikeitęs – juk senais laikais čerpes išgalėjo įsigyti tik turtingi, o dabar tos raudonos čerpės tapo kaimo vizitine kortele Dar ta sala garsėja žvaigždės formos smilčių paplūdimiu – bet nei mums, nei japonams, nesisekė tokių smilčių rasti, nebent kokią vieną – atrodo, jos ten retos…

Atėjo laikas grįžti į Išigakį, iš ten – skristi į didžiąsias Japonijos salas… Aišku, pietiniame Japonijos archipelage tokių salų – daugybė. Bet čia nenuvažiuosi greituoju traukiniu šinkansenu, vos kelias artimiausias salas jungia tiltai, daugybės nejungia nė keltai, skrydžiai brangoki, daug salų išvis negyvenamos, kai kurios ginčytinos su Kinija (kiek daug atsišaukimų!)… Tad Okinavos prefektūros nepralėksi taip, kaip kitos Japonijos, ir tenka rinktis – kita vertus, koralai, tropikai, gražūs vaizdai žemyn nuo kalvų, yra daugely salų. Bet, jei grįšiu į šį regioną, gal dar aplankysiu Mijakodžimą…

---

Visi mano kelionių vadovai po Japoniją

1. Japonija. Moderni! Amžina… - įžanga apie Japoniją bei informacija apie Honšiū salą
2. Okinava – Japonijos tropikai
3. Hokaidas – laukinė Japonija
4. Fudzijama – viskas, ką reikia žinoti kopiant

Komentuoti

Aurovilis. Legendomis apipintas miestas, kurio siela – auksaspalvė fantastiška Motinos Šventykla. Modernus, bet mylintis gamtą, stūksantis Indijoje – bet it magnetas traukiantis gyventojus, naujakurius ir svečius-ieškotojus iš viso pasaulio, taip pat – Lietuvos.

Apie Aurovilį prirašytos ištisos knygos, interneto svetainės. Ta dauguma, kurios autoriai – Aurovilio mylėtojai – pasakoja apie jokiai tautai nepriklausantį „ateities miestą“ be pinigų, be religijos, kuris yra visų – bet gyventi ten gali tik tas, kas „savanoriškai tarnauja Dieviškajai Sąmonei“.

Pastaruoju metu Indijoje atsiradę ir kitokių, kritiškų tekstų – apie teisinius-politinius ginčus dėl Aurovilio ar tariamą „paskutinę europiečių koloniją“ šalyje.

Šiame straipsnyje pasistengiau pažvelgti į Aurovilį „iš šalies“, prašalaičio akimis, be išankstinių nuostatų bagažo – nes keliaujant ten pasirodė, kad tokių tekstų trūksta – prieš atvykdamas galėjau nuspėti nebent tai, kad tai bus stipri ir pasaulyje analogų neturinti vieta…

Pudučeris – Indijos Prancūzija ir Aurovilio vartai

Apie Aurovilį neįmanoma papasakoti nepaminėjus Pudučerio – arba Pondičerio, kaip prancūziškai jis iki šiol vadinamas daugelyje turistų bukletų. Šis miestas ~14 km nuo Aurovilio kadais buvo vieniša Prancūzijos kolonija šiauriniuose tamilų krantuose.

Iki pat šiol Pudučeris kitoks: jo baltame senamiestyje bažnyčios didesnės nei hinduistų šventyklos, vynas pigesnis ir kruasanai skanesni nei aplinkinėje Tamil Nado valstijoje. Prancūzija perdavė Pudučerį Indijai 1954 m. ir nors gatvių pavadinimai iki šiol rašomi ir prancūziškai, senamiestį pamažu glemžiasi indiškas chaosas: neturėdami šaligatvių pėstieji nardo gatvėmis tarp motorolerių, karvių ir kaip niekur brangių autorikšų, o žemėlapyje kaip „scenic spot“ pažymėta vieta, kur kanalizacija įteka į jūrą (į mūsų balkoną vis atnešdavo to kvapo dozę). Nuostabi pajūrio promenada šiandien labiau žavi ne keliautojus iš užsienio, bet milijonus vidurinės klasės indų, savoje šalyje siekiančių atrasti romantiškojo Paryžiaus (ar Nicos) aromatų tylius aidus.

Bet Aurovilis traukia ir tuos, ir anuos, ir Pudučeris – jo autobusų stotis, traukinių stotis prie menkos geležinkelio atšakos ir dar mažesnis oro uostas – kaip Aurovilio vartai. Ir nors Aurovilio Motina Mira Alfasa gimė Paryžiuje, „didžioji idėja“ įkurti tarptautinį miestą ją aplankė gyvenant čia, Pudučeryje.

Pudučeryje daug kas pavadinta Motinos vardu, dar daugiau kas – Šri Aurobindo, Motinos kūrybos partnerio, garbei. Šri Aurobindo – kovotojas už Indijos laisvę ir integralios jogos filosofijos kūrėjas (akcentas ten ne asanos ar kvėpavimas, o savianalizė). Aplink Šri Aurobindo ašramą išaugo ištisas tinklas įvairiausių institucijų, visapusiškai perkeitusių miesto gyvenimą. Šri Aurobindo tarptautinis mokymo centras, informacijos centras, tyrimų centras, svečių namai, bendrija, valgykla, leidykla, rankdarbių dirbtuvės, Indijos ir pasaulio studijų centras, transporto įmonė, slaugos namai, auditorija, reklamos agentūra, biblioteka… Net atsitiktinis žmogus, iš kurio nuomavomės butą, buvo baigęs Šri Aurobindo vidurinę mokyklą ir laukujes duris paženklinęs Aurovilio simboliais…

Bet patį Aurovilį Motina įkūrė jau po Šri Aurobindo mirties keliolika km nuo ašramo supirktame žemės sklypų „archipelage“. „Mažiau pasiruošę keliautojai nustemba, kai nuvykę į Šri Aurobindo ašramą neranda Aurovilio, o nuvykę į Aurovilį – jokio ašramo“ – girdėjau mintį.

Bet tokių „masinių“ turistų Aurovilis ir nenori… „Specialiai apsunkiname patekimą čia“ – sakė pasitikusi aurovilietė – „Kad nebūtų spragsinčių fotoaparatais, kaip kokiose Europos katedrose, ar trukdančių kitiems garsiomis mantromis, kaip Indijos šventovėse“.

Rasti informaciją kaip geriausia aplankyti Aurovilį nepaprasta – daug ką sužinojome tik „iš lūpų į lūpas“ ar jau pačiame Aurovilyje. O norint patekti į Aurovilio širdį – Motinos šventyklą – nuvykti ten nepakaks: reikalinga registracija. Nemokami leidimai „ištirpsta“ likus keletui dienų, o jei jo negausi – auksaspalvį Matrimandyrą galėsi pamatyti tik iš išorės.

Ir vis tiek, kai atėjome ankstų rytą į „Sri Aurobindo Auto Care“ transporto štabą, radome ištisas eiles įvykdžiusiųjų visas procedūras. Aurovilio link tąryt pajudėjo keturi autobusai. Nustebino, kad buvome vieninteliai ne indai. Aurovilis nėra nei ašramas, nei – juoba – hinduistų šventykla, bet Indijoje populiaru ieškoti „stiprių vietų“, nesvarbu religija. Net Indijos katalikų kunigai man pasakojo, kad į jų bažnyčias dažnai užsuka pasimelsti hinduistai, tarsi Jėzus ir Marija būtų dar vieni daugybės dievybių…

Aurovilio siela – Matrimandyras

„Matrimandyras yra Aurovilio siela“ – sakė prancūzė, kurios savanorystė Aurovilyje – pasitikti tokius, kaip mes, atvykstančius pirmą kartą – „O sielos juk niekas neatveria iš karto“. Tad nuo išlipimo iš autobuso iki patekimo į Matrimandyro pagrindinę salę prabėgo kelios valandos. Filmas apie Aurovilį su Motinos mintimis Lankytojų centre. Kelionė artyn per Matrimandyrą supantį iščiustytą parką, įrengtą auroviliečių jėgomis. Rymojimas prie didžiulio banjano medžio, esančio pačiame Aurovilio centre. Paskui – prisėdimas tiesiai po Matrimandyro didžiuoju auksiniu rutuliu – ten amžinai čiurlena vanduo.

Tada pagaliau mums atsivėrė Matrimandyro vidus, ne mažiau fantastinis ir neturintis pasauly analogų, nei fasadas. Batai paliekami lauke, bet ir basų kojų nepakanka: reikia apsiauti specialias švarias baltas kojines ir tik tada gali spiralėmis lipti į pagrindinį Matrimandyro kambarį, kur heliostato nukreipta saulės šviesa vienu spinduliu krenta į didžiulį Zeiss kristalą, paskleidžiantį ją po visą baltą salę – kaip koks dieviškumo nusileidimas žemėje.

Daug kas pasakojo tas 15 minučių ten medituojantis, bet „instruktaže“ mums aiškino, kad „Matrimandyras skirtas ne meditacijai, o koncentracijai“ – bet kaip supranti tą frazę, priklauso nuo tavęs.

Vanduo, šviesa, gyvybė – Matrimandyre ir aplink subtiliai susipina visos gamtos jėgos. Daugybės pasaulio religijų pastatai savaip panašūs – (pa)maldos, šventaknygės, šventikai vadinasi kitaip, bet visa tai yra, religijos kartais viena nuo kitos „nusižiūrėdavo“ ir šventovių architektūrą ar meno stilius. Matrimandyre, tuo tarpu, viskas kitaip.

„Tai ne religija – Aurovilyje nėra religijos, itin religingiems žmonėms čia apskritai būtų sunku gyventi“ – girdėjau daug kartų. Net UNESCO tam savaip pritarė, 1966 m. paremdama Aurovilio projektą. Visgi man, kaip „žmogui iš šalies“, ritualai Matrimandyre ir Motinos filosofija priminė religiją – tik smarkiai kitokią, nei pagrindiniai pasaulio tikėjimai. Nes „Kodėl Aurovilio siela būtent toks pastatas ir kodėl jam tiek dėmesio?“, „Kodėl vos 3000 žmonių miestelis skyrė šitiek lėšų ir jėgų jam pastatyti?“, „Kodėl koncentracija apskritai tokia svarbi?“, „Kodėl kristalas? Kodėl spindulys? Kodėl apvali forma? Kodėl vanduo?“ nepaaiškinsi moksliškais įrodymais.

Tokia buvo Motinos vizija, tiesa, įgyvendinta po jos mirties: Motina mirė 1973 m., o Matrimandyro statybas auroviliečiai savom rankom baigė tik 2008 m.

Aurovilio miestelis ir kas tie auroviliečiai

Keturios valandos Aurovilyje ištirpo stebėtinai greitai – vos spėjome į autobusą atgal. Pamačiau Matrimandyrą, išgirdau apie Aurovilio esmę – bet supratau, kad, norėdamas iš tikrųjų suprasti Aurovilį, turiu grįžti ilgesniam laikui. Antrąkart atvažiavau jau nepriklausomai.

Nes kiek beskaičiau apie Aurovilį, sunku buvo įsivaizduoti, kas ir kaip „ant žemės“. Ir pirmąkart ten atvykus klausimų kilo tik dar daugiau.

Tarsi vienos filosofijos žmonių miestas – bet kad ten gausu ir eilinių indiškų kaimų. Tarsi miestas be pinigų – bet kainos daug kur rašomos rupijomis, „Auroville“ pavadinimu puošiasi ir, rodos, eilinės kavinės, tinklų viešbučiai. Tarsi viskas ekologiška – bet „Auro Beach“ vadinamas paplūdimys prie Aurovilio itin šiukšlinas…

Na, visų pirma, „Ne viskas Aurovilis, kas Auroviliu žiba“. Aurovilis – tarsi koks tarptautinis sklypų salynas indiškame vandenyne. Sklypai Auroviliui supirkti laisvoje rinkoje ir ne visi juos pardavė, todėl gali būti, kad vienas namas priklauso Auroviliui, gretimas namas – jau ne, o dar kitas – vėl priklauso. Pavadinimus „Auro“, „Auroville“ apylinkėse naudoja kas nori – nes jie čia padeda parduoti…

„Tikros“ Aurovilio įstaigos surašytos jų interneto puslapyje. Bet ir jos labai įvairios: vienur atsiskaitoma Aurovilio kortelėmis, bet kitur priimamos ir rupijos (ypač prie lankytojų centro, kelių, tako nuo lankytojų centro iki Matrimandyro). Idealizmas turėjo prisitaikyti prie realybės: vienadieniai svečiai neieškos, kaip „pasipildyti“ aurokorteles, o ekologiško maisto ar aurovilietiškų rankų darbo suvenyrų juk norės…

Į realybę atsimušė ir idėja, kad Aurovilis viską, ko jam reikia, užsiaugins ir pasigamins pats. Savanoriškų jėgų trūksta, tad Aurovilis samdo indus iš aplinkinių kaimų. Pačiame Aurovilyje gi apie pusė gyventojų – užsieniečiai (12% – prancūzai, 7% – vokiečiai, 5% – italai, 3% – olandai…), tvyro tokia „dar švaresnės ir ekologiškesnės Europos dvasia“. Kritikai iš kokio Delio čia įžvelgia savotišką kolonializmo eros tęsinį, su baltaodžiais „tikraisiais auroviliečiais“ ir pigiai apmokamais darbininkais indais. Kita vertus, daugelis kaimynystėje gyvenančių ten kaip tik labai džiaugiasi Auroviliu: be jo nebūtų darbų, nebūtų ir nė ketvirčio tiek klientų jų parduotuvėlėse, restoranėliuose, viešbutėliuose… Aurovilio trauka pasinaudojo ir stambesni verslininkai, įkūrę „neparduotuose Auroviliui sklypuose“ europietiško stiliaus verslus.

Pačiame Aurovilyje „verslo sau“ daryti negali. Jei tampi auroviliečiu, niekas ten tau nepriklauso – viskas bendra. Aišku, realybėje kiekvienas aurovilietis turi jam priskirtus namus, savo interesus, savanoriškus užsiėmimus. Daug tų užsiėmimų „išoriniame pasaulyje“ atrodytų keisti, kaip vandens dinamizavimas ar akių joga – o Aurovilyje nėra tokių socialinių stabdžių. Vienas įdomiausių man pasirodė Svaram parkas, kur aurovilietis austras etnomuzikologas Aurelijus Hameris prigaminęs visokių keistų neregėtų muzikos instrumentų – nuo akmeninio „metalofono“ iki besisukančios grandinės – skleidžiančių keistus garsus, vibracijas ar padedančių koncentruotis. Atrodytų, muzikos instrumentų srityje daug naujo nebeišrasi – bet štai.

Ar dar grįšiu į Aurovilį (ir kokį jį rasiu)?

„Tikru auroviliečiu“ tapti nelengva. Turi būti priimtas, turi metus gyventi kaip naujakurys, pilnai išlaikydamas save, įnešti lėšų už namus. Daugiau kas atvažiuoja čia savaitei-kitai, savanoriauja. Dar daugiau kas stabteli tik trumpam, keliaudamas po šiuos tamilų gyvenamus krantus, 1000 metų ir senesnes jų hinduistų šventyklas, kaip Mahabalipurame.

Būna kas užsuka trumpam, o grįžta ilgam. Bet kokį rasiu Aurovilį jei kada nors čia grįžčiau – visiškai nežinau…

Nes viršum miesto-miško prisikaupė daug debesų. 1988 m. įstatymu Indijos valdžia suteikė miestui savotišką autonomiją – pasiliko valdymo tarybos pozicijas sau, bet realiai nesikišo į jo valdymą, duodavo teisę auroviliečiams iš viso pasaulio čia apsigyventi.

~2020 m. tai pasikeitė: nuo valdžios išcenzūruoto auroviliečių spektaklio iki panaikintų vizų tiems, kas prieštaravo valdžios idėjoms dėl Aurovilio ateities. Būtent dėl tos ateities – didžiausios trintys. Valdžia ir kai kurie auroviliečiai nori pagaliau įgyvendinti Motinos viziją: 50 000 gyventojų miestas-galaktika, o ne 3 000 miestelis. Bet kiti pageidautų likti su tuo Auroviliu, kuris juos kadais paviliojo (ar kuriame jie net gimė ir užaugo). Tarp mažų pastatų medžių paunksmėje, prie užplūdus musonui nepravažiuojamų duobėtų vieškelių, su motoroleriais ir dviračiais vietoje automobilių…

Aišku, laimi tas, kieno pusėje įstatymai, politika, teismai – taigi, medžiai šen ar ten kertami, vyksta didelės statybos.

„Miestas, kuris nepriklauso jokiai valstybei“ – lankytojų centre kabo Motinos vizija. Bet visuose žemėlapiuose Aurovilis – Indijos dalis. Daugybę tokių tarptautinių utopijų pasaulyje galiausiai sunaikino ar apgriovė politiniai vėjai – kaip Ošo Radžnišpuramą JAV ar Mandaromą Prancūzijoje. Nugriauti daug lengviau, nei pastatyti, o priimti dekretą kažką sunaikinti mokesčių mokėtojų lėšomis – šimtus kartų lengviau, nei įtraukti tūkstančius savanorių į statybas be atlygio. Jeigu tokių utopijų atsiradimas jau prilygsta stebuklui, tai išlikimas – dar didesniam…

Laimė, naikinti Aurovilio Indija kol kas, atrodo, nesiekia. Šri Aurobindo čia gerbiamas. Visos trintys persipynusios su dar didesnėm trintim tarp hindi kalbančio Indijos politinio centro ir Tamil Nadaus valstijos, itin prisirišusios prie savo tūkstantmetės tamilų kalbos, rašto ir kultūros. Hindi užrašų ten beveik nemačiau išvis, o į siekius įvesti hindi kalbą į vietines mokyklas žiūrima kaip į šiaurės kolonializmą pietuose.

Kur link viskas pasuks, nedrįsiu lažintis, bet esu beveik tikras, kad Matrimandyras, jau puošiantis Pudučerio apylinkių ir Tamil Nadaus turistinius bukletus ir oro uostų sienas, kitos svarbiausios vietos tikrai išliks – nes jos savo populiarumu ir įtaka jau seniai praaugo auroviliečių bendruomenę.

---

Visi mano kelionių vadovai po Indiją

1. Šiaurės Indija – viduramžiška šalis be taisyklių
2. Delis – Indijos civilizacijos sostinė
3. Radžastanas – karinga Indijos dykuma
4. Pendžabas – tiurbanų ir durklų Indija, sikhų šalis
5. Mumbajus – Indijos maksimumo miestas
6. Kerala – trys akimirkos keisčiausioje Indijos valstijoje
7. Kalkuta – Indijos Londonas, Indijos Kuba…
8. Goa – Indijos Europa, Indijos kurortai
9. Bangaloras – ateities Indija?
10. Aurovilis ir Pudučeris – pasaulio piliečių mieste Indijoje
11. Rišikešas – pasaulio jogos sostinė
12. Andamanai – neatrastų genčių karalystė?
13. Kumbh Mela – 650 milijonų žmonių vienoje upėje!

Kelionių vadovai po Indiją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti