Lankau pasaulį

Bangladeše žmonės į mus stebeilijosi kaip į ateivius, nes daugybei jų buvome pirmi iš arti regėti užsieniečiai – ir čia ne tik kaimuose, o ir milijoniniuose didmiesčiuose! Drąsesni kvietėsi nakvoti namie, besididžiuodami lydėdavo visą dieną ir vedžiodavo pas draugus bei gimines.

Nieko keisto: statistiškai Bangladešas – mažiausiai turistinė pasaulio šalis! O ir imigrantų čia beveik nėra – 99% gyventojų bengalų tautybės.

Kodėl Bangladešas visų pamirštas? Ką Bangladeše visgi verta pamatyti? Kuo gyvena ši 170 mln. žmonių „per siūles sprogstanti“ tėvynė?

Lalbagho forte Dakoje

Daka – trečiojo pasaulio fantastika!

Bangladešo skaičiai – kaip iš fantastikos filmų! Šalis tik dvigubai didesnė už Lietuvą, o žmonių ten – daugiau negu Rusijoje, daugiau negu Italijoje, Ispanijoje ir Lenkijoje kartu paėmus! Bengalų kalbą pasaulyje moka daugiau žmonių, nei rusiškai ir panašiai tiek, kiek prancūziškai. O šalies sostinė Daka – vienas dešimties didžiausių pasaulio miestų: 22 ar 25 milijonai sielų. Kaip Paryžius ir Londonas kartu sudėjus arba pusantro Niujorko!

Skaityk tą statistiką kiek norėjęs, bet niekas neparuoš Dakos pojūčių apsiausčiai. Na vis tiek nesitiki tokių mastų iš šalies, kurios daugelis težino nebent pavadinimą, kuri tėra toks kreivas taškas ant gaublio!

Dakos sankryža (kairėje – autorikša-narvas)

Tik jei Daka – fantastikos kūrinys, tai kokio žanro? Ne fentezi, ne stympankas ir ne jau tikrai ne kiberpankas – kiberpanką palikim Tokijui ar Seului… Daka – naujas žanras, kurio niekas nesugalvojo, gal todėl, kad turtingi Holivudo kūrėjai dideliu lanku aplenkia tookias vietas. Paimkime tokį stereotipinį trečiąjį pasaulį ir viską padauginkime kartais: eismo betvarkę, beglobius gyvūnus, saulę gesinantį smogą, laidų špūles, šiukšles gatvėse, o bakūžes išauginkime iki purvinų daugiaaukščių – ir turėsime Dakos centrą.

Dakos centre

Autorikšos-narvai čia laksto milžiniškais greičiais ir landžioja tarp autobusų milimetriniais atstumais – kaip kompiuteriniame žaidime, kuriame ir vairuotojai, ir keleiviai turėtų po daugybę gyvybių. Laksto, kol nestringa begaliniuose eismo kamščiuose, nepaskęsta beviltiškų pypimų, piktų vairuotojų apsirėkimų ir muedzinų šauksmų maldai kakafonijoje. Miesto autobusų kėbuluose nerasi nė vienos sveikos vietos, o galinės lempos išimtos it iš bulių kautynių mašinų. Landūs rikšos kamščiuose „apvingiuoja“ ir juos, ir – jei pasiseka – net greitosios pagalbos mašinas su sirenomis!

Sutrankytas Dakos autobusas

„Tik važiuok tvirtai įsispyręs, niekada neiškišk iš rikšos jokios kūno dalies“ – patarė vietiniai. Kodėl? Patyriau savo kailiu: kiekvieną dieną, kai važinėjau Dakoje, patekau į avariją. Na, avarija tai laikytume Europoje: nudaužtas autobuso veidrodėlis ar stiprokas smūgis į autorikšos galą. Dakoje niekas nekreipia dėmesio, važiuoja toliau – gal prieš eismą, gal lįsdamas tarp kitų dviejų autobusų. Atrodo, visi mintyse – tarsi spręsdami mokyklinį matematikos uždavinį – paskaičiavę visų kitų automobilių, pėsčiųjų, rikšų greičius ir lekia taip, tarsi niekas niekada neplanuotai nesustotų, joks pėsčiasis nesukluptų. Iš pradžių buvo baisu. Paskui supratau, kad jų požiūris kitas: Lietuvoje vairuojame taip, kad nesusidaužtume išvis, o Dakoje jeigu automobiliai suremontuojami ir nėra aukų – ne avarija, o kasdienybė, kaip koks priekinio stiklo aptaškymas purvu ar išsitaškęs uodas. „Bet jei bus aukų – minia užmuš dar iki atvažiuos policija“ – aiškina vairuotojai kodėl iš net iš katastrofos vietos būtina sprukti jei tik dar gali.

Autorikšoje-narve (į pagrindinius kelius važiuoja tik tokios, o atviros laikosi mažiau judrių gatvių)

Į Daką atskridome iš Indijos, kur eismas atrodė vienas baisiausių planetoje. „Bet palauk Bangladešo“ – sakė vienas bengalas Mumbajuje, ir vos sėdome lėkti per Ramadano pabaigai pratuštėjusias Dakos gatves supratau kodėl!

Įvažiuojant į Dakos centrą, magistralės perauga į siauras gatves, apsuptas aukštų nenusakomos architektūros „betoninių dėžių“ taip smarkiai, kad grindinio niekados neapšviečia saulė. Grotuotas „karo keliuose“ autorikšas-tankus iš pakeičia atviri puošnūs lėti triračiai: kai kurie dar minami pedalais, bet daugelis jų šeimininkų, net jeigu patys naktimis miega Dakos gatvėse, jau įsigijo ir pritaisė elektrinius variklius.

Deruosi su atviro rikšos vairuotoju

Elektrinis rikša vingiuoja senosios Dakos gatvių labirintais. Bėga kilometrai, o už kiekvieno kampo vis tas pats: mažytės šeimyninės parduotuvėlės, tarsi dirbtinio intelekto „padidintos“ laidų pynės, rodos, atsitiktinėmis kryptimis einantys žmogeliai (kur jiems dėtis, jei šaligatvių nėra ar užstatyti?). Jie gyvena savo gyvenimus, kol pamato tave. Tada įsmeigia tą nenusakomą žvilgsnį, it kokį ateivį, vaiduoklį ir šventąjį būtų pamatę. Jų akys kupinos nuostabos, baimės ir susižavėjimo viename. Kūdikiai kartais pravirksdavo. Suaugusieji dažniausiai tik nulydėdavo žvilgsniu, taip ir nespėję ko ištarti.

Rikša per Dakos centrą

Bet tos „thirdworldpunk“ gatvės priveda prie keleto retų Dakos ministebuklų, kažkaip išsaugotų per negailestingus chaotiškus amžius. Nebaigto statyti Lalbagh forto, iš kur musulmonų mogolų dinastija valdė gerokai daugiau, nei šiandienis Bangladešas. Ahsan Manzil stambaus žemvaldžio (zamindaro) rožinio dvaro. Savaitgalį ten tiršta nuo žmonių. Aišku, visi – bengalai; vyrai, vilkintys kurtomis, moterys šalvar-kamyzais ir skarelėmis. Nes kur Dakoje daugiau gražiau, įdomiau pasivaikščiosi, piknikausi ant žolės istorijos fone? Kai tokiomis vietomis gėrėdavomės mes, stabteldavome pakankamam laikui, kad prieitų kas priliesti, paspausti ranką, pakalbėti, paprašytų kartu nusifotografuoti… „Esi pirmas regėtas užsienietis“ – yra sakę.

Piknikai prie Ahsan Manzil dvaro

Kokių tik kuriozų nebuvo: štai viena mergina Ahsan Manzilio „imperijos užkampio prabangos“ salėse pozavo nuotraukoms, bet vos pastebėjo mus – niekaip nebegalėjo žiūrėti į fotoaparato objektyvą. Štai toks vyras taip užsižiūrėjo, kad vos nenugriuvo. Štai „turistų policininkas“ pasiprašė nusifotografuoti kartu – gal rodys šefui, kad turistų tikrai pasitaiko? Štai Sonargaono tautodailės muziejaus salės didžioji dalis ištuštėjo, nes visa lankytojų minia susispietė aplink mus. Staiga tapome svarbiausiu eksponatu! Gal nieko keisto: Bangladešo muziejai „silpnoki“, o ir tie architektūros bei istorijos stebuklai – stebuklai tik ten, kur akis jų šitaip pasiilgusi…

Policininkas pasiprašė bendros nuotraukos Paneme

Įdomiau tai, kas neįprasta – kaip Panemo apleistas miestas prie Dakos, kurio prabangius XIX a. hinduistų pirklių rūmus šeimininkai paliko gal po 1947 m., kai nepriklausomybę iškovojusi Britų Indijos kolonija padalinta į dvi dalis – hinduistų daugumos Indiją ir musulmonų daugumos Pakistaną. O gal apie 1971 m., kai Bangladešas sukilo už laisvę nuo tolimo ir kitų tautybių dominuojamo Pakistano – o Pakistano armijos atsakė šimtatūkstantinėmis žudynėmis. Tai atmena dar vienas – Išsilaisvinimo karo muziejus – bet ir ten geriau eiti jau pasiskaičius…

Apleistas Panemo miestas.

Tiesa, Bangladeše hinduistų vis dar daug, bet emigracija „į savo pusę“ tęsiasi: 1974 m. jie sudarė 13,5%, dabar mažiau 8%, bet kai kone kilometrus ėjau per nesibaigiančią hinduistų maudynių šventoje upėje šventę, nebūčiau to pasakęs. Juk bangladešo masteliais ir 8% – tai 14 milijonų žmonių!

Hinduistų šventėje

Pačioje Dakoje labiausiai sužavėjo Sadarghat upių uostas. Nes to kitur pasauly nėra! Pusės kilometro ilgio prieplauka, prie kurios stumdosi daugiaaukščiai laivai. Nešikai neša už juos didesnius krovinius, šaukėjai rėkia tolimų upių uostų pavadinimus potencialiems keleiviams, o menkos valtelės nardo tarp tų upių milžinių, tarp nuo svorio beveik skęstančių krovininių baržų, plukdydamos (aišku, be jokių gelbėjimosi liemenių!) miestelėnus į kitą Buringango upės krantą.

Sadarghato laivų fragmentas nuo restorano ant stogo šalia

Bangladešas – viena paskutinių vietų pasaulyje, kur kelionės upėmis – kasdienybė. Nes visas Bangladešas stūkso didžiausioje pasaulio deltoje, kur į Indijos vandenyną įteka šventasis Gangas ir Bramaputra. Upės čia nėra tik vingiuojančios taško A ir B jungtys, jos čia suteka ir vėl šakojasi it greitkeliai: net kanalų nereikia statyti. O užpuolus kasmetiniam musonui (birželis-spalis) ketvirtadalis Bangladešo žemių paskęsta – ištisos miestų gatvės. 1970 m. mirtiniausias Bholos ciklonas paskandino 300 000 žmonių… Bet statyti užtvankų niekas nedrįstų: juk tik dėl tų potvynių Bangladešo žemės šitokios derlingos, kad išmaitina kone 200 milijonų.

Valitininkas, plukdantis po Sadarghatą

O Daką palikome miegamuoju autobusu (tokie paplitę ir Indijoje): ten gavome minkštą „kapsulę“ dviems su langais. Ten snausdamas ar tiesiog minkštai gulėdamas ir stebėdamas anapus stiklo praplaukiančią Daką prisiminiau visas keliones Europos naktinių autobusų nepatogiose kėdėse laukiant kol nuovargis „nulauš“ net ir atrėmus galvą į šaltą virpantį stiklą… Čia jau Bangladešas „nukirto“ Europą, tom akimirkom jau Europa atrodė lyg trečias pasaulis… Bet Pietų Aziją ir Vakarus sieja tiek mažai ryšių, kad ir geri jų išradimai lieka „anoje pusėje“.

Mūsų dvigulė lova miegamajame autobuse

Beje, miegamąjį autobusą pasirinkome netyčia. Norėjau išmėginti upėlaivį – bet kitas miestas maršrute – Komila – vienas retų ne palei upę. Tada ėjom pirkti bilietų į traukinių stotį – bet dar prieš penkias dienas buvo visi išparduoti. Vėliau matėme, kaip negavę bilietų nemokamai važinėja ant traukinių stogų. Be lagaminų būtų buvę įdomu, bet net daugelis vietinių atsisako: „per pavojinga“… O mes traukinio bilietus gavome tik vėlesniems planams ir tai per vargus: kasoje, kaip ir internetu, bilietai parduodami tik bengalams, tad mus pasiuntė pas konsultantą, tas – pas stoties viršininką, kuris bilietus mums nupirko savo vardu. Menko turizmo trūkumas: niekas nepritaikyta užsieniečiams. Bet kai esi „žvaigždė“, visos bėdos išsprendžiamos…

Traukinys atvyksta į stotį su keleiviais ant stogo

Bangladešo koziris – svetingumas?

Pirmas lygis – tasai prilipęs nenusakomas žvilgsnis.

Antras – mandagūs sveikinimaisi ir prašymai fotografuotis (arba nemandagūs „prisilietimai netyčia“, net pliaukštelėjimas per užpakalį žmonai).

O trečias – kvietimai namo.

Su bengalų šeimos vyrais

Nepriklausome „CouchSurfing“, bet susipažinę su vienu „CouchSurfer‘iu“ jau ėjome iš rankų į rankas. Vietiniai ne tik parodydavo savo miestą ar priėmė nakvoti, tačiau… ir sukviesdavo kitus miesto „CouchSurferius“ parodyti, kas šiandien pas juos apsistojo, taip pat – gimines, draugus, vedė į buvusias savo mokyklas ar universitetus. „Čia mano genijus pusbrolis“ – sako, o tas pusbrolis jau veda pas savo dėstytoją… Na, jei pas jus apsistotų koks Holivudo aktorius, gal irgi norėtumėte, kad visi tai sužinotų (statusas), gal irgi, po visko, bėgtumėte paskui nuvažiuojantį traukinį… Tai jautėmės tų aktorių pozicijoje!

Su naujojo pažįstamo pusbrolio dėstytoju – išties inteligentiškas ir puikiai mokantis angliškai

Didžiausias pliusas – galimybė pamatyti šeimų gyvenimą iš vidaus. Kaime prie Komilos nakvojome pas žemvaldžio proproanūkį – bet žemės išdalintos gausybei palikuonių ir jam liko nedaug, porą vištų atnešė parodyti į mums užleistą miegamąjį su Mekos atvaizdais.

Bangladešo kaimo namo kambary

Paprastai bengalų namuose pasitikdavo tik vyrai, bet, po arbatos ir rankomis valgomo maisto, mano žmoną pakviesdavo susipažinti su namų moterimis. Man jos arba nesirodydavo (vyrai įspėdavo, kad eisiu pro šalį, tarkime, į tualetą-skylę), arba su manimi nekalbėdavo, stipriau užsismaukusios skarelę. O kai vienas praeivis nutarė mus per vaizdo pokalbį parodyti savo žmonai, iš paskutiniųjų kreipė telefoną taip, kad jai matytųsi tik jis ir mano žmona – bet jokiu būdu ne aš.

Davėme atviruką CouchSurferiui, kurį pakvietė su mumis susipažinti CouchSurferis, su kuriuo susitikome

Neprireikė nė gidų paslaugų, kurie irgi „neršė“ kaip niekur, siūlydami draugauti „Facebook“, „Instagram“, „Nomadmania“ ir dar kur, vos kažkaip (kaip?) sužinojo, kad esu Bangladeše. Liūdna būti gidu tokioje neturistinėje šalyje, o dar biurokratija spaudžia: būtume užsakę ekskursiją į išgirto grožio Rangamačio genčių teritorijas, bet Bangladešo valdžia buvo nutraukusi leidimų davimą užsieniečiams (beliko pasitenkinti Etnologijos muziejumi Čitagonge). Vizą gavome atvykę oro uoste, bet užtruko tiek, kad savo bagažą jau radome senokai nuimtą nuo konvejerių, o jei nebūtume atsispausdinę viešbučių rezervacijų ar bilieto atgal, būtų atėmusios dar daugiau laiko.

Nykokame Čitagongo Etnografijos muziejuje

Tiesa, keliavome po „pirmosios pasaulyje Z kartos revoliucijos“, kuria visi kaip vienas žavėjosi – „Baigėsi fašizmas, baigėsi diktatūra, dabar bus laisvė, investicijos!“. Miestų sienas puošė perversmą šlovinantys ir jo aukas apraudantys grafičiai. Bet, žinant Bangladešo istoriją, revoliucijos čia taip dažnai suėda savo vaikus: daugybė praeities didvyrių baigdavo gyvenimą kartuvėse gavę mirties bausmę po dar vienos revoliucijos… Bet labai norisi, kad Bangladešas pagaliau atsistotų ant kojų, nes tie darbštūs, svetingi žmonės to verti!

Z kartos revoliucijos freskos ant universiteto tvoros

Gyvenimas Bangladešo mažesniuose miestuose ir kaimuose

Komiloje sustojome dėl daugiau nei 1000 metų senumo budistinių šventovių ir vienuolynų liekanų. Tada Bangladešas sekė Buda, paskui atėjo hinduistų armijos, vėliau – musulmonų, kurie įsitvirtino iki šiol.

Budistinių šventyklų griuvėsiai Komiloje (vietinė pasiprašė nuotraukos su mano žmona)

Paskui – antras pagal dydį Bangladešo miestas Čitagongas, dar vadinamas Čatogramu. Tokia sumažinta Dakos kopija, nepaisant 5-6 milijonų gyventojų (toks Madridas) jau persipynusi su kaimo dvasia. Štai komercinės širdies Agrabado papėdėje prie parduotuvėlių pririštos ožkos, vištos, o „lūšnyno“ žmonės leido karštąją vasarą maudydamiesi tarp šiukšlių Agrabado tvenkinyje; traukinyje sutiktas inteligentiškas bankininkas perspėjo saugotis į miestą iš miško užklystančių dramblių. Ir nors Čitagongas gerokai senesnis už Daką, minėtas net prieš mūsų erą, bet ta senovė ten likusi tik neišverstose istorijos knygose.

Čitagongo verslo rajono papėdėje

Dabartinė Čitagongo – ir daugelio Bangladešo miestų – širdis – pramoninės eksporto zonos. Bangladešas seka Kinijos pramintu taku. Kinai jau kuria savo prekės ženklus, savo technologijas – o pigių prekių gamybą, kurios dėka išvažiavo iš skurdo į pramonines aukštumas, atiduoda kitiems. Bangladešas rimtai nusitaikė į tekstilės pramonę…

Bet Čitagonge už proziškas siuvyklas garsesnės laivų laužymo zonos. Gal 10 km krantai į šiaurę nuo Čitagonto pilni paskutinę kelionę baigusių supertanklaivių, kruizinių laivų, sausakrūvių, RORO keltų… Per potvynį jie išplaukia ant seklumos, per atoslūgį juos apsupa ir laužo darbininkai. Palei kelią Čitagongas-Daka pardavinėjama iš laivų viskas, nuo gelbėjimosi valčių iki metalų.

Laužymui išplukdyti laivai (nuotrauka iš toliau – nuo jūros tilto

Keli metai atgal į tas laužymo zonas vykdavo ekskursijos, bet dabar turistai būna vejami – ypač jei mėgina fotografuoti. Priežastis – vakarų „žmogaus teisų aktyvistai“, kūrę filmus apie pavojingus darbininkų gyvenimus ir spaudžiantys Vakarų šalis nesiųsti laivų į paskutinę kelionę Bangladešan. Bet pabuvus Bangladeše atrodo, kad šios šalies tikrovę jie supranta net mažiau, nei bengalai supranta Vakarų kultūrą. Saugumo Bangladeše nėra ne tik darbe, bet ir gatvėse pakeliui į jį, prasta medicina, ligos (dengė, tuberkuliozė) – dažno sutikto mūsų bendraamžio tėvai jau būdavo mirę. O laivų laužytojo darbas daugeliui išsvajotas, nes geriau apmokamas – gi pagrindinė problema, vietinių žodžiais, kad visiems norintiems neužtenka laivų. Mėginimas primesti Vakarų darbo teisę „anksčiau laiko“ gali tik įkalinti Bangladešą skurdo liūne. Kaip skelbė Dr. Akterio Hamido Kano citata Bangladešo Kaimų vystymosi akademijoje Komiloje – “Šalis negali klestėti vien nuo valdžios pagalbos ir paramos. Kai šalies žmonės pagelbės patys sau, tada ji ims vystytis” – ir bengalai pagelbėti sau nori.

Laivas per upę

Vis dažniau bengalai svajoja ir apie užsienį. Nustebino, kad nemažai jų žino Lietuvą. „Mano draugas studijuoja Lietuvoje“ – sakė vienas ir čia pat įrodė, kad nemeluoja, paminėdamas Vilnių. Dar keli sakė patys padavę pareiškimus stoti į Lietuvos universitetus. Seniai žinau, kad statistiškai Lietuvoje bengalai – viena didžiausių naujų imigrantų grupių (dažnai ką „iš veidų“ vadiname Lietuvos indais iš tikrųjų – bangladešiečiai), bet nesitikėjau, kad 170 mln. gyventojų šalyje sutiksiu tiek atsitiktinių žmonių, norinčių emigruoti Lietuvon ar pažįstančių, kas jau emigravo. Niekur kitur pasaulyje to nepatyriau.

Muziejuje tapome svarbiausiu eksponatu…

Koks Bazaras – ilgiausias planetos paplūdimys?

Paskutinę stotelė Bangladeše – miestas, kurio pavaidinimą jau buvome girdėję nesuskaičiuojamą skaičių kartų. „Ar keliausite ir į Koks Bazarą?“. Bengalams šis didžiausias Bangladešo kurortas – pasakų šalis. Jie tiki, kad ten – ilgiausias smėlėtas paplūdimys visoje planetoje (121 km), nors iš tikrųjų turbūt tik Azijoje. „Bengalams patinka, nes užsienyje nebuvę – o jūs nusivilsit“ – perspėjo pažįstama Švedijos bengalė.

Saulėlydis Koks Bazaro paplūdimyje

Iš pradžių atrodė, kad ji teisi. Karvės, šlamščiančios ištisus pakelės sąvartynus. Dvokiantys paplavų latakai prie vis kylančių naujų vienodų viešbučių. Minios žmonių tiesiog stovinčių paplūdimyje ir, „geriausiu atveju“, su rūbais brendančių trumpam į bangas. Įkyrūs paplūdimio prekeiviai siūlantys viską nuo nuotraukų ant arklių iki lėkimo per smėlį keturračiais motociklais ar vandens motociklais per bangas. Na, paimk baisiausius stereotipus apie Palangą, padidink 10 ar 30 kartų, ir bus Koks Bazaras. Tik viską, kas susiję su alkoholiu, ištrink – jo Bangladeše beveik nėra, tik kaljaną ant mūsų viešbučio stogo siūlė. Naktį Koks Bazaras nušvinta reklamų šviesom – ir čia jos miestą papuošia. Geriau nei nykūs fasadai, o tamsa kiek paslepia laikinus sąvartynus sklypuose, kuriuose, matyt, dar po 5 ar 10 metų stovės nauji viešbučiai.

Koks Bazaro šviesos

Bet antrąją dieną Koks Bazaras paliko jau daug geresnį įspūdį. Nes netyčia išsiaiškinau apie unikalų dviaukštį autobusą, vežantį palei visą ilgąjį paplūdimį. Tokių autobusų be stogo pasaulyje daug, bet šis – tarsi restoranas, su staliukais, su maitinimu. Bengalų išradingumas! Valgai, geri, ir gėriesi nuostabiais peizažais, spalvingais žvejų laivais, traukiamais tinklais. Gražiausiuose paplūdimiuose autobusas sustoja, pasivaikštai, pasėdi ant kokių potvynių stabdymo maišų. Žmonių ten mažai, o kartu su žmonija atsitraukusi ir nešvara. Iškilę net pavieniai „turkiškai egiptietiški“ viešbučių kompleksai.

Iš autobuso žiūriu į žvejų laivus

Kodėl pasiilgstu Bangladešo?

Kaip ir viskas Bangladeše, priklauso nuo požiūrio taško. Ir dirbti nuotoliu savaitę iš Dakos patiko net labiau, nei iš Pietų Europos. Žavus vaidas iš purvino balkono į tą fantastiškai distopinį metropolį. Vakarais, kai šaligatvį užėmė turgus. Naktimis, kai į gatves išrieda tylūs ir rečiau pypiantys sunkvežimiai (vengiant dar didesnių kamščių, dienom į gatves jų neleidžia, tad sunkvežimių vairuotojai pasmerkti amžinai „trečiai pamainai“.

Mūsų balkonas Dakoje su vaizdu į smogo dengiamą miestą

Pasiilgstu ir tų aplamdytų autobusų, ir to adrenalino lekiant autorikša-narvu ar bėgant per gatvę priešais atlekiančias visokiausių dydžių ir formų transporto priemones – dalis kurių „kerta kampą“ prieš eismą. Ir lėkimo motorine valtimi per platų sąsiaurį iš Koks Bazaro į Moheškhali salą, garsėjančia hinduistų šventykla, kuri pati visai neįstrigo atmintin. Kelias svarbiau… Ir Bangladešo žmonių, jų nustebusių žvilgsnių pasiilgau.

Pakeliui iš Moheškhali

Aišku, gal mums ir sekėsi. Ne taip, kaip tos Švedijos bengalės draugei, kuri dar ilgai grįžusi iš Bangladešo naikinosi visą puokštę jos pilvą užkariavusių bakterijų rūšių. Net Tarptautinis Viduriavimo Tyrimų Centras (icddr,b) yra Dakoje (nors turtingesni bangladešiečiai rimtesnių daktarų, pasakojo, ieškosi Indijoje).

Sadarghato laivai Dakoje

„Koks Bangladešo turizmo koziris?“ klausėme vieno bengalo. „Svetingumas“ – sakė. Sunku nepritarti, kita vertus, tam, kad laiko stokojantys vakariečiai rinktųsi tą svetingumą išmėginti, vis tiek reikia, kad kas juos į tą šalį pritrauktų, o Bangladeše aiškių lankytinų vietų mažai. Todėl tikiu, kad šioje šalyje dar ilgai ilgai turistai „skęs“ vietinių jūroje kaip niekur kitur, žavėdami ir baugindami juos vienu metu. Ir net jei Dakoje po daugelio metų rasis tikras „kurpinėtojų rajonas“, net jei vienoje daugybės Koks Bazaro paplūdimio statybviečių iškils vakariečiams priimtinas kurortas – tai bus visa eilė milijoninių didmiesčių, kur ir tada visi rodys pirštais į foreigner, nes daugelis bangladešiečių toliau savo miesto beveik nekeliauja.

Kaimiška pakrantės dalis toliau nuo Koks Bazaro miesto

Iš Dakos išskridome į Kalkutą Indijoje. Kalkuta – irgi bengalų miestas. Per 1947 m. valstybių padalinimą jis liko Indijoje, nes ten gyveno daugiau bengalų hinduistų, nei musulmonų. Maistas ten panašus, kalba ta pati – bet atmosfera ten jau visai kitokia. Pirmom dienom Indijoje taip gąsdinęs eismas dabar atrodė toks tavrkingas. Jokių „įprastų avarijų“, rikšos gal „padaugina“ juostas, bet nelenda „savižudiškai“ į kiekvieną atsiradusį tarpelį tarp sunkiasvorių mašinų. Stikliniai dangoraižiai, daug daugiau anglų kalbos užrašuose, arabiški (o ne bengališki) skaičiai automobilių numeriuose (nors ir bengališkus jau išmokome). Hipsteriniai restoranai. Pasauliniai prekių ženklai – ir prabangūs vietiniai, kaip „Tata“.

Dakos vaizdas

Teisybės dėlei, Bangladeše irgi kažkiek to yra. Dakos Gulšano ar Bananio rajonuose, Čitagongo Agrabade. Bet ten – tik to Vakarų pasaulio tolimi atgarsiai, atspindžiai, pavieniai pavadinimai, o štai Kalkutoje ir kitur Indijoje norėdamas (ir įpirkdamas) jau gali gauti jį visą.

Gulšano rajonas Dakoje

Indijos Goa – ne tik dar vienas masinis kurortas! Goa paplūdimiai, jaukios “hipiškos” trobelės ant smėlio, balti seni portugališki senamiesčiai ir indiškas šurmulys – tokio derinio nėra niekur kitur.

Tačiau ši vieta nėra vien tik atvirukinis rojaus kampelis – Goa pasitinka ir kontrastais: nuo naktim žibančių kazino laivų iki musono potvynių, nuo barokinių bažnyčių iki šiukšlių paplūdimiuose.

Šiame straipsnyje – kelionės įspūdžiai ir kelionių vadovas Goa: ką čia radau ir ką reiškia atostogos „Indijos Portugalijoje“.

Bažnyčia Pandžimo mieste

Goa vizitinė kortelė – hipiai ir paplūdimio trobos

Gyviausias prisiminimas iš Goa paplūdimių – „paplūdimio trobos“ (shack). Tai – tikras Goa atostogų simbolis! Paprasčiausios tų kavinių ir restoranų – tiesiog ant smėlio, kaip Kandolime. Bet ir kur paplūdimiai per siauri, kaip Ardžunoje, Goa „randa vietos“ trobelėms: tada sėdi lyg amfiteatre žiūrėdamas į jūrą, o pirmos-antros eilės kėdės – jau virš tykštančių bangų. Ir net kur bangos tykšta tiesiai į uolas – Arambolyje – pakeliui prie „slapto ežerėlio“ įspraustas kavinukių ir parduotuvėlių supamas takas.

Paplūdimio troboje

Nakčiai trobelės visos nušvinta ryškiausiomis šviesomis ir suskamba pasaulio melodijomis – plačiuoju Arambolio paplūdimiu ėjome tarsi kokia dykuma, kurios pakraščiuose – muzikos festivalio scenos.

Paplūdimio trobos naktį

Anapus paplūdimio trobų – pajūrio kaimai. Negrįstos gatvės, karvių šeimynos. Tai – o ne „paslėpti“ daugiaaukščiai tinklų viešbučiai – tebėra atostogų Goa veidas. Galbūt tai – paskutiniai atgarsiai hipių, kurie „atrado“ Goa, kurie ~1968-1978 m. čia plūdo žemės keliais per Artimuosius Rytus, gyveno komunomis Ardžunoje ar Arambolyje su gamta, laisva meile, savęs paieškom ir narkotikais.

Goa kurorte

Dar yra važiuojančių į Goa hipių dvasios ieškoti, bet jie – dažniausiai nusivilia. Hipiai išsiskirstė Afganistano karui ar Irano islamo revoliucijai uždarius kelius. Kiti išmirė. Šiuolaikinėje masinio turizmo Goa ir ta istorija – verslas. Nepale pasiūtos „Hipiškos“ mados parduotuvėlėse, pacifizmo simbolis eilinėje paplūdimio „troboje“.

Arambolio paplūdimys

Kada keliauti į Goa ir kas ten keliauja?

Bet matydamas Goa kelionių organizatorių bukletuose tikėjausi dar blogiau. Tikėjausi daugiaaukščių viešbučių vienodų balkonų eilėmis – bet jie kažkur paslėpti. Ir apskritai „tarptautinio turizmo Goa“ – dar viena iliuzija. Taip, čia masiškai skraidinami rusai (“buvo portugalų kolonija, dabar rusų” – mačiau tokį indų memą), kažkiek britų, vokiečių, amerikiečių, kazachų, prancūzų – bet čia ne Antalija, ne Puketas, kiekiai mažesni. Ir visus juos totaliai užgožė praturtėjusi Indijos vidurinioji klasė. Skaičiai tokie: kasmet atvyksta 500 000 turistų iš užsienio ir 10 000 000 indų… Tie indų turistai Goa ne kartą mūsų net prašė kartu fotografuotis, mano žmonai davė palaikyti savo vaiką ant rankų. Atvyko iš miestų, kur užsieniečiai neužsuka, o, kadangi buvo sezono pabaiga, musono išvakarės (gegužė), kitų šviesiaodžių „modelių“ aplinkui nematė. Viešbutyje buvom vieninteliai užsieniečiai, tik paplūdimiuose dar vieną-kitą sutikdavom, pasilikusius ten gyventi „su visam“ – itin daug rusų, kurių „Mažojoje Rusijoje“ Mordžime, Arambolyje (Arambolske) net masažų kainas salone mačiau nurodytas rubliais, o kirilicos reklamose daugiau nei indiško devanagario rašto. Bet iš tiesų tai ir tų rusų – mažiau, nei sako stereotipai.

Žmona gavo palaikyti indų vaiką

Turizmo sezonas užsieniečiams Goa – nuo spalio iki kovo. Tada užsakomieji reisai sustoja. „kovas-gegužė – per karšta“ – sako vietiniai. Temperatūros +33 dienom, bet dėl drėgmės „lauko pirtis“ atrodo daug karštesnė. Mano marškinėliai kiaurai mirkdavo, pažvelgęs į daugelio indų veidus išvysdavau prakaito upelius… Garsieji Goa kriokliai (kaip Dudhsagaro) tada – apdžiūvę.

Na o birželio pradžioje smogia musonas. Gavome lengvai jo paragauti – pylė ištisas dienas, o „nebelyja“ reiškė, kad lyja ne taip, kad per 5-10 sekundžių išlipęs iš automobilio permirktum kiaurai. Gatvės vietom „plaukė“ taip, kad pasiekti tikslą neperbridęs geltono purvino vandens laikinos upės galėjai tik pasitelkęs „vaikščiojimo ratais strategiją“. O vairuojant reikėjo atidžiai stebėti automobilius priešais – kiek „ateinančios balos“ semia ratus, ar užteks prošvaisos.

Sakot perdedu? Na, statistika tokia: Lietuvos pajūryje liepos mėnesį iškrenta 67 mm kritulių, o Goa – 995 mm!

Palolemo paplūdimys trumpos pertraukos tarp liūčių metu

Užtat sausį-kovą Goa beveik nelyja išvis.

Goa – Portugalija Indijoje

Goa – ne vienas kurortas, o 1,5 milijono gyventojų Indijos valstija. Dauguma kurortinių kaimų – Goa šiaurėje: Kalangutė, Kandolimas suaugę į vieną miestelį, įrėmintą senais fortais, kupiną visokiausių užsienio šalių – ir Indijos regionų – virtuvių. Dar toliau į šiaurę – “kaimiškesni” Ardžuna, Mordžimas, Arambolis.

Kandolimo paplūdimyje

Labiau „laukiniai“ paplūdimiai – mažiau gultų, retesnės „trobos“, kai kur iš viso nueisi tik žygio takais ar džipu nuvažiuosi – Goa pietuose, į šonus aplink Palolemą.

O per vidurį – nuostabiausios Goa vietos tiems, kam ne (tik) paplūdimiai rūpi. Pandžimas ir Senoji Goa, senoviniai miestai, kuriuos dar XVI a. įkūrė… portugalai, pagaliau radę jūrų kelią į Indiją. Čia buvo visos jų Azijos imperijos širdis – Goa vienu metu gyveno daugiau žmonių, nei Lisabonoje! Indijos turtai per Goa keliavo į Europą, o į Indiją atvyko misionieriai, krikščionybė.

Pandžimo senamiestyje

Pandžimas, o ypač Senoji Goa – lyg kokios Europos atplaišos Indijos krantuose. Nuostabios baltos barokinės bažnyčios – ne mažiau, nei Europos Viduramžių senamiestyje. Šventųjų relikvijos, auksiniai altoriai. Ir… paminkals lietuviui! Nuostabioji Senosios Goa katedra pastatyta 1619 m., o jau 1631 m. čia, kartu su Portugalijos jėzuitais, atvyko tikėjimo skleisti Andrius Rudamina. „Pirmajam lietuviui, išsilaipinusiam Indijoje“ – skelbiama lietuvių ir anglų kalbom ant paminklo lietuviui Goa katedros šventoriuje.

Senosios Goa katedra ir paminklas Andriui Rudaminai

Portugalija iš paskutiniųjų mėgino įsikibus laikytis savo kolonijos: britai paleido Indiją dar 1947 m., o Goa tebešeimininkavo portugalai. Bet laikai keitėsi. Tolima mažytė Portugalija buvo tik atspindys tos imperijos, kuri gebėjo pusę pasaulio apsėti savo fortais ir bažnyčiomis. 1961 m. Indija užtruko tik dvi dienas ir užėmė Goa jėga.

Bažnyčia Senojoje Goa

Kiek daug pasikeitė nuo to meto! Anksčiau 80% Goa žmonių buvo katalikai – dabar tik 25% ir vis mažėja, toliau nuo senamiesčių auga hinduistų šventovės, mečetės. Milijonus turistų aptarnauti sugužėjo šimtai tūkstančių darbininkų iš visos Indijos, net Nepalo. Tik 1% Goa tebekalba portugališkai, tik 40% Goa gyventojų yra „vietiniai“, tik mažumoje restoranų gausi portugališkai-indiško vindalū kario, anapus senųjų miestų tokios vietos kaip kelias tarp Pandžimo ir Senosios Goa ar Palacio do Deao dvaras belikusios tik kaip salos šiuolaikinės Indijos jūroje.

Pandžimo senamiestis

Portugališka dvasia virto išpuoselėtu akmeniniu atviruku. „Draudžiama fotografuotis prie mūsų privataus namo!“, „Draudžiama fotografuotis su privačiais namais fone – numatytos baudos!“ – skelbė nuožmūs užrašai prie portugališkų Pandžimo senamiesčio Fontainhas spalvotų rūmų. Indai-atvykėliai nekreipė dėmesio, rengė begalines fotosesijas tiesiog gatvėse: kur kitur Indijoje gausi „nuotraukų lyg iš Europos“ nenukeliavęs užsienin?

Pandžimo senamiestyje

Kiti Fontainhas namus paliko, užleido hipsteriniams barams, kavinėms su burgeriais, picomis. O Mandovi upėje priešais miestą amžiams prisišvartavo švytintys laivai-kazino: ant žemės lošti draudžiama, bet 100 metrų nuo kranto – prašom…

Laivai kazino upėje

Kelionės į Goa pliusai ir minusai

Į Goa atvykome po Indijoje praleistų 3 mėnesių, tad mano žmoną tai itin džiugino – tikra kava, tikras vynas… Bet Goa – tai Indija, tik su Europos prieskoniu. Ji – visos Indijos svajonių kurortas. Indams brangu – bet dar pakankamai pigu, kad įpirktų ne tik turtingiausieji.

Kavinė sename Pandžimo name

O atvykus iš Lietuvos – pigu. Ir nuostabus langas į Indiją, kur toje pat gatvėje gali paragauti visokiausių Indijos pakraščių patiekalų. Po trijų Indijoje praleistų mėnesių, džiugino „didesnė nei kitur tvarka“ – mažiau pypimų gatvėje, mažiau eismo.

Goa paplūdimyje

Bet jei lyginsi ne su Pietų Azija, o su kitais pasaulio superkurortais – Tailande, Turkijoje, ar dar kur – darosi lengviau suprasti, kodėl Goa konkuruoti gana sunku. Ech, kiek šiukšlių! Karvės ėda šiukšles. Vairuotojai svaido plastikinius buteliukus pro langą. Paplūdimyje apsidairęs bet kuriame taške suskaičiuosi dešimtis, gal šimtus šiukšlių. Vyrai šlapinasi kurorto parkinge ar gatvėje. Gatvės be šaligatvių. Indijoje viskas taip normalu – bet taip toli nuo „hipiško rojaus kampelio“, kaip jį įsivaizduoja Europa…

Karvė Goa pakelėje ėda šiukšles

Na ir apgavystės. Net indų liūdnai išlinksniuota „taksi mafija“ sutartomis kainomis, neįleidžianti „Uber“ ir kitų konkurentų (internete pilna baisokų istorijų, štai indas pasakoja išleidęs savo merginą stotyje – o tada jį pasivijo ir sumušė, nes palaikė „nevietiniu taksistu“).

Kitapus gatvės nuo Mall de Goa prekybos centro

Pavyko to išvengti nuomojantis automobilį (pakeitėme atvykimo stotį į tolimesnę, nes tik ten sutiko atvažiuoti autonuoma). Kiti renkasi motociklą. Apeiti būdų yra viskam – bet kitur apeidinėti nereikia…

Viena vertus, Goa paliko geresnį įspūdį, nei tikėjausi – nuostabios portugališkos bažnyčios ir senamiesčiai, jaukios paplūdimio trobos, jokių masinių betoninių viešbučių-monstrų. Kita vertus, suprantu ir tuos, kam Goa neatrodo to paties kalibro kurortų rinkos žaidėjas, kaip kokia Pataja, Puketas ar Borakajus. Bet jei važiuosi ne tiesiog „šiltų atostogų“, o „atostogų su stipria Indijos dvasia (bet visgi ne pilnai į ją panirus)“ – Goa – pats tas.

Kazino laivų reklamų pilna visa Goa

Fudzijama (Fudžio kalnas) vadinama tuo iš aukščiausių pasaulio kalnų, į kurį įkopti lengviausia. Japonai čia masiškai kopia šimtus metų, nes jiems šita viršūnė – šventa vieta ir šalies simbolis. Todėl kopimas į Fudzijamą – ne tik gamtos, o ir kultūros mylėtojams. Takai į viršų apsupti „stočių“ su trobelėmis su savom tradicijom, kuriame nakvojama panašiai, kaip ir piligrimai prieš šimtmečius. Toks pusiau kalnas, pusiau Šv. Jokūbo kelias…

Įkopėme į Fudzijamą ir mes – mums tai buvo pirmas toks kalnas. Čia surašiau viską, ką verta žinoti kopiant į Fudzijamą: kokie takai, ką pasiimti, kokios tradicijos, kiek tai sudėtinga nepratusiam laipioti.

Prie simbolinių torii vartų tarp 7 ir 8 Jošidos kelio stočių

Kaip atrodo kopimas į Fudzijamą?

Į Fudzijamos viršūnę veda keturi maršrutai – populiariausias Jošidos takas, kuriuo ėjome ir mes, kiek sudėtingesnis Fudzinomijos, dar sudėtingesniais laikomi Subaširio ir Gotembos. Visuose patirtis panaši – palei tolygų kalno šlaitą 10 „stočių“, kurių pirmoji – papėdėje, o dešimtoji – viršūnėje.

Netoli viršūnės, kur Gotembos ir Subaširio takai susilieję į vieną (taigi, abu parašyti rodyklėse)

„Stotis“ – tai dažnai vieta, kur yra galimybė pernakvoti, įsigyti maisto ar gėrimų, tualetai. Senovėje japonų piligrimai kopdavo nuo pat pirmos stoties – Fudzijošidos miestas Jošidos kelio pradžioje būdavo pilnas piligrimų užeigų, ten – ir šventovės, simboliniai Kanadorii vartai į „Fudzijamos pasaulį“ anapus kurių dabar tiesiog kiti miesto rajonai.

Kanadorii vartai su anapus jų regima Fudzijamos viršūne – vienas klasikinių Fudzijamos vaizdų

Tačiau pasivaikščiojęs aplinkui Jošidos tako pradžią per mišką ties Fudzijamai garbinti pastatyta Sengen šventykla ėjau vienas, nes kone visi laipiotojai – kaip ir mes – šiandien savo žygius pradeda nuo penktos stoties (Fudzi-Subaru/Jošidos take ji 2305 m aukštyje, Fudzinomijos – 2380 m, Subaširio – 1970 m, Gotembos – 1440 m). Į visų takų penktąsias stotis šiandien veda keliai, ten galima užkilti autobusais. Iki penktųjų stočių plyti šiuolaikiška Japonija, o nuo ten jau prasideda „tikroji Fudzijama“, mažai pakitusi per šimtmečius, kur gali eiti tik pėsčiomis. Jošidos take nuo penktosios stoties laukia 6,8 km žygis aukštyn ir 7 km žemyn, Fudzinomijos – po 4,3 km, Subaširio take 6,9 km ir 6,2 km, Gotembos take – 10,5 km ir 8,4 km.

Fudzi Subaru penktoji stotis (nuo čia žygį pradeda einantys Jošidos keliu)

Tiesa, tai ne tik laukinė gamta, lavos plotai, būdingi kitiems ugnikalniams… Japonai į šventą Fudzijamą kopdavo dar prieš 800 metų, o kokiais 1700 m. jau kopė masiškai. Čia dar iki gerokai viso Europos alpinizmo! Tad pakeliui į Fudzijamą radosi unikalių tradicijų, kurių žaviausia man – Fudzijamos trobelės stotyse ir kartais tarp jų.

Link septintosios Jošidos tako stoties, pilnos trobelių

Takas aukštyn – iš pradžių tolygiai kylantis, vėliau, anapus medžių linijos, vis dažniau virstantis lengvu „karstymusi uolomis“ (ne, jokios technikos neprireikė – pakako kojų ir rankų) – šen bei ten virsta laiptais. Ženklas, kad artėja „trobelė“, ar, tiksliau, toks ilgas pastatas palei šlaitą. Visos “trobelės” labai panašios: takas ties kiekviena virsta nuostabiu balkonu, kurio vienoje pusėje – pastatas, o kitoje – ilgas suolas su nuostabiais vaizdais. Daugelis pasimėgaudami praeina pro šalį pakeliui aukštyn, kiti prisėda pailsėti, gal užsuka į mokamą tualetą ar pavalgo, atsigeria ant balkono suolo gerėdamiesi apačioje plaukiančiais debesimis ar žibančiais miestais, ežerais… Maistas ir gėrimai trobelėse gerokai brangesni, nei apačioje, tačiau kainos neužkeltos iki tiek, kiek kokiose Europos sporto arenose ar didmiesčių restoranuose.

Trobelės balkonas septintojoje stotyje

Kiti – kaip mes – apsistoja trobelėse nakčiai. Vakare laukė vakarienė (japoniškas karis sėdint ant žemės), tada poilsio laikas (batus liepė sudėti į maišą, o po „savą balkoną“ galėjom vaikščioti specialiom šlepetėm, viduje – tik basom). Paskui – miegas tokioje „medinėje kapsulėje“. Mūsiškė Torii-so trobelėje buvo skirta dviems, pasiekiama kopėtėlėmis (virš kitos „kapuslės“), su langu, pro kurį matėsi trobelės simbolis torii vartai, vaizdas žemyn ir vis plaukianti aukštyn kopikų „upė“. Ji niekad visiškai nesustojo – gal kiek aprimo vakare, bet jau apie vidurnaktį vėl tekėjo pilna jėga, o iš aplinkinių kapsulių girdėjosi besikeliantys, besirengiantys žmonės – daugelio svajonė pamatyti saulėtekį nuo Fudzijamos viršūnės, o apsistojus, kaip mes, žemiau (7 stotyje ar tarp 7 ir 8) dar laukia kokios 4 valandos lipimo aukštyn ryte (bent jau nepatyrusiam).

Vakarienė trobelėje

Išėjome iš trobelės gal 00:30, bet sutikome saulėtekį senojoje aštuntojoje stotyje (kuri – viena didžiausių Jošidos take ir susideda, tarsi kaimelis, iš kelių trobelių). Nes nuo ten jis irgi nuostabus, o lipti iki viršūnės pasirodė smagiau šviesiai: nors buvo giedra naktis, pilnatis, debesys žemiau, vis tiek – ryškiai matyti tik siauro žibintuvėlio lemputės spindulio nutviekstas uolas, kuriom tuoj pat lipsi ir vos akies krašteliu regėti blausius šlaitus ir retsykiais tamsių debesų atidengiamas tolimas Japonijos miestų šviesas – ne tas pats, kas gėrėtis atvirais vaizdais į debesų jūras. Kadangi visi keliasi skirtingu metu, maistą pusryčiams stovykloje davė dar vakare išsinešimui – ryžių kamuoliukai, marinuotukai, žuvis…

Saulėtekis iš Tomoe-Kan trobelės senojoje aštuntojoje stotyje balkono

Saulėtekio vaizdas

Kopdami sutikdavome vis tuos pačius žmones – sutikome ir kitus lietuvius. Kažkaip turistams iš Vidurio-Rytų Europos kopti į Fudzijamą itin populiaru. Tarsi kokiam Šv. Jokūbo kelyje, užsimezga pokalbiai – juk visi eina ta pačia kryptimi. Leidomės nuo viršūnės jau kitu keliu – dirbtiniu, kuris pastatytas „buldozeriais“ vadinamoms vikšrinėms mašinoms, į aukštesnes stotis užvežančioms maistą, gėrimus ir kitką. Ten karstytis uolom nereikia, bet problema – kai kuriuose ruožuose daug akmenukų, matėme daug griūvančių, judėti reikėjo lėtai.

Nusileidimo kelias, pilnas žmonių, skubančių nuo viršūnės po saulėtekio (fotografavau nuo pakilimo tako)

O Fudzijamos viršūnę japonai supranta kiek kitaip, nei kiti. Jiems viršūnė – visas kraterio pakraštys, maždaug 3700 m virš jūros lygio, nuo kurio į vieną pusę matosi šiuolaikinė Japonija, o į kitą – ilgai užgesęs (paskutinis išsiveržimas – 1707 m.) gilus krateris. Visos „summit“ rodyklės rodo laiką ir atstumą iki ten, kur tas užlipimo takas įsilieja į ~1,7 km ilgio taką aplink kraterį. Vienoje tos viršūnės pusėje – tikroji viršukalnė (3776 m), kitoje – faktinė Jošidos tako 10 stotis su Kusuši šventykla (japonai ten meldžiasi, nusilenkia eidami per torii vartus) ir aukščiausiu Japonijos paštu (japonai iš ten siunčia, tarkim, atsiprašymo laiškus…).

Jošidos kelio pabaigos stotis nuo gretimos Džoudžugatake viršūnės (3734 m). Kairėje – krateris, dešinėje – debesų jūra

Įprasti du kopimo į Fudzijamą variantai. Pirmas – per vieną dieną. Antras – su nakvyne trobelėje. Pirmas labiau tinka tvirtiems alpinistams – bet, kadangi Fudzijama ne tik gamtinė, bet ir kultūrinė patirtis (net į UNESCO sąrašą įrašyta kaip kultūrinė vieta), labai rekomenduočiau net ir tiems, kurie gali kitaip, apsistoti pakeliui. Tiesą pasakius, jei lipčiau antrą kartą, apsistočiau trobelėse dviems naktims – kartą pakeliui viršun (tarkim, tarp 7 ir 8 stočių), kartą – pakeliui žemyn (tarkim, senojoje 8 stotyje) – tai leistų dar geriau įsigyventi į kalno dvasią, vaizdus, pamatyti jį prie įvairių oro sąlygų – nes antroji diena, kai skubėjome į paskutinį autobusą nuo penktosios stoties žemyn, pasirodė pernelyg intensyvi.

Gėrimės vaizdais pro langą iš savo trobelės “kapsulės”

Viskas, ką čia rašau apie Fudzijamą, galioja labai trumpai. Kopimo sezonas – nuo birželio pirmos pusės iki rugsėjo pirmos pusės. Aišku, kopti gali ir kitu metu – bet kitu metu tai eilinis kalnas, be prižiūrimų takų. Visos trobelės užsidaro, maistą turi neštis pats – primygtinai siūloma ir nešiojamus tualetus. Rudenį-pavasarį viršūnė ir užsnigta. Ir kopiančiųjų mažai.

Debesys atskleidė Fudzijošidos miestą (vaizdas nuo mūsų trobelės)

O štai sezono metu į Fudzijamą kasdien lipa tūkstančiai, ypač savaitgaliais bei per „didžiąsias japonų vasaros šventes“ Obon. Tų minių norėjome vengti, tad pasirinkome kopti sezono pabaigos link, rugsėjo 8-9 d., pirmadienį-antradienį.

Kopiančiųjų linija vakare sutemus

Kaip ir ką reikia užsakyti ir pasiruošti kopimui į Fudzijamą?

Vienas pirmų dalykų, ką turite užsakyti – trobelė. Jų užsakymas atidaromas dar prieš sezono pradžią – ir reikia paskubėti. Užsakėme prieš pora mėnesių ir tegavome vietą tik tarp 7 ir 8 stočių – o kuo aukščiau tuo geriau, nes tuo tolygiau pasiskirsto kopimo laikas pirmą ir antrą dieną, be to, aklimatizuojiesi aukščiau. Kas užsakinėjo vėliau, pasakojo gavę vietas trobelėse tik dar žemiau (pvz. 7 stotyje), nors buvo ir kam pasisekė gauti geras vietas užsakant likus keletui dienų iki kopimo (matyt, kažkas atšaukė).

Trobelės “kapsulėje”

Reikės susimokėti ir už patekimą į kalną – tai galima daryti ir vėliau, bet kasdien kopiančiųjų skaičius ribotas, ir pouliariausiom dienom pasiekiamos lubos, tad galima ir iš anksto internetu (kur ir kiek ribotas kopiančiųjų skaičius vis keičiasi).

Yra privalomų kopimui daiktų sąrašas. Tinkami batai, drabužiai, žibintuvėlis ant kaktos, neperpučiami ir neperšlampami viršutiniai rūbai (oras nenuspėjamas – laimė, mums prognozuota audra neįvyko), kremas nuo saulės, juodi akiniai (geriausia dengiantys ir iš šonų, nes vėjas pusto dulkes). Teoriškai tai gali patikrinti – ir girdėjau istorijų, kad siuntė kažką nusipirkti naujus rūbus – bet mūsų atveju tiesiog paklausė, ką turime, nes „rūbų atsarga“ dar šiltoje penktojoje stotyje juk būna kuprinėje (atidaryti, parodyti neprašė). Mūsų žygio metu rugsėjo 8 d. temperatūra viršuje buvo +4 naktį ir +11 dieną, kai apačioje dar viršijo +30.

Mūsų apranga. Kai kas liko nepanaudota kuprinėje (pvz. mano neperšlampamos kelnės, nes nelijo)

Maistas, gėrimai nėra būtini – visko galėsi nusipirkti pakeliui (bet reikia grynų pinigų). Tik atsigėrimui tarp stočių / trobelių turi turėti nedidelį rezervą (pvz. vandens buteliuką ar du), kurį suvartojęs čia pat pakeisi stotyse. Nereikia ir miegmaišių – juos duoda trobelėse. Jokia kopimo įranga irgi nėra būtina.

Apleista trobelė 9-ojoje stotyje

Dalis eina su lazdom – įprastom žygeivių arba tradicinėm medinėm, kurias kiekvienoje trobelėje už mokestį galį pažymėti išdegintu simboliu. Tokios lazdos su trobelių simboliais tampa suvenyru – bet tikro ilgio lazdas sunku parsiskraidinti, tad yra sutrumpintos „vien suvenyrinės“. Žmona lipo su lazda, o aš pasirinkau pirštines su neslidžiu paviršiumi – naudojantis ir rankomis, uolomis lipti greičiau.

Trobelėje paėmė lazdą išdeginimui

„Rekomendacijų sąrašuose“ rasi ir ausų kamštukus (nakvynei trobelėse), atsargines kojines ar kelnaites ir dar daug ką – bet vertinkit patys, ko reikia būtent jums (mes dar turėjome vaistų nuo skausmo ir viduriavimo, taip pat Japonijoje populiarias trumpalaikes šildykles, klijuojamas ant rūbų). Kai kuriom rekomendacijom nesinaudoja beveik niekas – pvz. mačiau vos kelis japonus kopikus su šalmais, nors taip patariama kopti ne tik dėl griuvimų, bet ir dėl išsiveržimų metu galinčių kristi akmenų (tik kad paskutinis išsiveržimas – 1707 m…).

Jošidos takas arčiau viršūnės

Fudzijamos „pasaulyje“ negali palikti jokių šiukšlių, trobelėse ar stotyse nėra šiukšliadėžių – viską turi nusinešti žemyn, tad kai kurie kopikai atgal lipo su milžiniškais prie kuprinių prisegtais šiukšlių maišais. Vienintelė išimtis „jokių šiukšlių“ tvarkai – jei kažką perki ir suvartoji trobelėje, gali ten pat palikti ir šiukšlę (atiduoti pardavėjui). Todėl net jei labiau norėdavosi, tarkim, nusipirktą vandenį ar kolą išgerti pakeliui, dažnai stengdavomės išgerti trobelės „balkone“ ir čia pat atiduoti buteliuką, taip taupydami vietą kuprinėse – nes kitoje trobelėje šiukšlės jau nepriimtų, tektų neštis žemyn. Aišku, kai kurie užsieniečiai gąsdina taisykles mylinčius japonus slapta išmesdami šiukšles tualetuose ar dar kur, nepaisydami daugybe kalbų surašytų draudimų (kiti draudimai – „nevemkite tualete“, „nesislėpkite tualete nuo lietaus – bauda 50000 jenų“, „nemeskite į tualetą popieriaus“)… Beje, atlikti „gamtinius reikalus“ šalia kelio ne tualete visai nepriimtina, nuolat juda minios.

Valgau viršutinėje stotyje

Muilo tualetuose įprastai nebūna, dušų trobelėse irgi nėra, apsiplovimas ribotas – tad verta turėti dezinfekcinio skysčio (nors jo bus ir trobelėse). Taip pat to, kad „yra trobelių“ nereikia suprasti, kad ten gausi ką nori. Vandens yra visur, bet kitų gėrimų – kaip kur (o kas yra, gali būti išparduota), maisto variantai – riboti ir kiekvienoje trobelėje po keletą (užpilami makaronai, japoniškas karis, tonkatsu ir pan.). Jei nori konkretaus maisto ar užkandžių, gali būti verta pasiimti. Elektra trobelėse yra – birbia dyzelgeneratoriai – bet išsikraunančiai technikai turėjome ir išorinį akumuliatorių; telefoną naudojome ne vien fotografavimui – ten parsisiuntėme ir žemėlapius – oficialaus kelių plano PDF bei OpenStreetMap internetinį.

Trobelės meniu – daug kas išparduota

Ar kopti į Fudzijamą sudėtinga?

Fudzijama vadinamas lengviausiu užkopti dideliu kalnu. Į jį užkopia ir japonų senukai (Gineso rekordas – 102 metų žmogus!), ir – rečiau – vaikai, sutikome ir mamą su kūdikiu ant nugaros bei japonų „strymerių“, transliavusių savo kopimą tiesiogiai, vienas jų pats pats persirengęs Fudzijama… Bet lai šie faktai neapgauna – reikia ir uolom lengvai pasikarstyti.

Kalnu persirengęs strymeris kalbina kitą kopiką

Sunkiausia man buvo su oro trūkumu – ne, nedusau, kalnų ligos simptomų nebuvo, tiesiog virš kokio 3400 m teturėjau tik mažą dalį „jūros lygio“ jėgų, itin dažnai norėjosi sustoti, pailsėti, smarkiai atsilikome nuo „įprasto“ kopimo grafiko. Kažkiek „aklimatizavausi“ per naktį trobelėje (tiesa, pamiegojau tik 1,5 val.), bet tai ne tas pats, kaip kokioje Bolivijoje, kur savaites praleidau aukštikalnėse (net aukštesnėse už Fudzijamos viršūnę) ir žygiai didesniame 4 km aukštyje atrodė juokų darbas – juk visi Japonijos didmiesčiai daug žemiau, išskyrus Fudzijamą, tipinė kelionė po Japonija – žemumose.

Prisėdau pailsėti netoli viršūnės

Gal nustebsite, bet kai kuriais metais Fudzijamoje žūva daugiau žmonių, nei Evereste… Na, aišku, daugiausiai todėl, kad į Everestą kopia koks 1000 per metus, o į Fudzijamą – gal 300 000, ir daug žuvusių būna vyresnio amžiaus (pvz. pasiklydę). Bet reikšmingas ir perdėtas pasitikėjimas savim tokiame „lengvame kalne“. Tie, kam reiktų kopti per dvi dienas, kopia per vieną ar „per naktį be miego“ (valdžia tai bando kuo labiau riboti, pvz. neįleisdama į takus vakare jei neužsakai trobelės) ir pan. Tai visgi yra kalnas, o ne žygis lygumom.

Pakeliui į Fudzijamą

Visgi, realesnė rizika ne žūti ar nusiversti (sezono metu yra tvorelės ir kt.) ir ne kalnų liga (stotyse pardavinėjamos ir deguonies skardinės, be to, nusileidimas visada „šalia“, o apačioje ligos požymiai išnyksta). Realiausia tiesiog neapskaičiuoti laiko ir jėgų – ir dėl to kopimas nebus toks malonus.

Laiptais virtęs kelias prieš viršūnę

Mums pirmoji diena (iki trobelės) buvo puiki (kirtome penktąją stotį 15:00, pasiekėme trobelę temstant ~18:00 ėję jaukiu tempu „su pasigrožėjimais“), bet antroji – per ilga / intensyvi. Išėję į trasą 00:30 nusileidome į penktąją stotį apie 16:30, bet viršūnėje ar gražiausiose stotyse būtų norėjęsi praleisti daugiau laiko. Lipimas žemyn buldozerių keliu, kur daug kas slidinėjo ant akmenukų ir griuvinėjo (tarp jų ir aš – kartą, Aistė – dukart) pasirodė net sudėtingesnis, nei kopimas į viršų, o turėjome skubėti į autobusą. Leidžiantis skaudėjo kelius. Tiek į viršų, tiek žemyn atsilikome nuo „oficialaus grafiko“ (labiau atsilikome į viršų aukščiui „atėmus jėgas“), nors daug patyrusių kopikų tą grafiką smarkiai aplenkia. Oficialiai Jošidos kelyje turėtų reikti ~6 valandų užkopimui nuo 5-osios stoties ir ~4 valandų nusileidimui iki jos (be ilgesnių sustojimų pasigrožėjimui), kituose keliuose – panašiai +/- valanda.

Brėkštantis rytas

Kai prieš kopimą ėjom dar lygiu, asfaltuotu taku išsyk už 5 stoties, „mūsų kryptimi“ visi ėjo šypsodamiesi, pasitikėdami savim, o tarp ėjusių atgal gera pusė „vos pasivilko“ nuovargio iškreiptais veidais, buvo ir šlubčiojančių. Kitą dieną jau „susikeitėm vietom“ (tiesa, nusileidęs atrodžiau geriau, nei viršūnėje). Pamiršę visas japoniškas kultūros normas, autobuso atgal kopikai laukė sėdėdami ant grindinio, autobuse daug buvo „išlūžę“, paskui persirenginėjo lava ir prakaitu ir vulkanu pradvisusius rūbus automobilių aikštelėje. Matyt, rimti alpinistai pasijuoktų iš tų „sunkumų Fudzijamoje“, bet dėl „lengvos viršūnės“ reputacijos į Fudzijamą kopia daug žmonių, kurie nedrįstų taikytis į jokias kitas garsias viršūnes.

Dar paprastas takas netoli 5-os stoties

Nors Fudzijama toks paprastas kalnas, yra į jį kopiančių su grupėm, vedliais. Nežinau, kodėl jie taip daro, o po pokalbio pakeliui su viena singapūriete pasidarė dar labiau neaišku – ji dabar kopė viena, nes praeitą kartą kopiant su gidu šis ją paliko 7-ojoje stotyje, nes „kopė per lėtai“. Fudzijamą tikrai paprasta, patogu ir smagiausia patirti savo tempu.

Nuostabūs vaizdai žemyn

Ką japonams reiškia Fudzijama?

Japonams Fudzijama nėra tik kalnas, tai – ir sintoizmo dievybė (kami), ir šalies simbolis. Kalnas stūkso atskirai, iškyla virš aplinkinių peizažų – ir Tokijo megapolio, ir Šinkansenų linijų, ir nuostabių septynių ežerų, ir jūros. „Fudzisan!“ – girdėdavome ištariant japonus, kai debesys atidengdavo šventąjį kalną. Ir spragsinčius telefonais nuotraukas. Būna, kad prašo traukiny vietos su vaizdu į kalną „Fudzimi“, o viešbučių pasiūla su vaizdu į Fudzijamą kone begalinė, juk taip gerai jis matosi iš visur, ir, kadangi yra kūginis, iš visur, viena vertus, atrodo labai panašiai, kita vertus, kasdien atrodo vis kitaip – kitaip plaukia debesys, kitaip padengia sniegas… Nuo apačios lauki, kada debesys atidengs kalno viršūnę, o nuo viršaus – kada jie prasiskleis ir parodys Japoniją apačioje – vis kitus, vis kitokius jos fragmentus.

Hakonės lynų keltuvas, nuo kurio – jei pasiseka su oru – matai ir Fudzijamą

Yra japonų, tiesiog pamišusių dėl kalno – apie kokius tik neprisižiūrėjome ruošdamiesi šiai kelionei. Fotografas Okada Kojo, per 40 metų padaręs 400 000 jo nuotraukų (dar laikais iki skaitmeninės fotografijos), mokytojas, sudaręs vietų, iš kur matosi Fudzijama, žemėlapius. Garsiausi Fudzijamos vaizdai – dar 1830-1830 m. dailininko Hokusajaus. Garsusis jo paveikslas su banga uoste irgi iš tikro atvaizduoja Fudzijamą (ji matoma tarp bangos ir valties)…

Fudzijama virš japonų miestelio

Kopimo į Fudzijamą tradicija pradėjo rastis XII a., mat iki tol Fudzijamos išsiveržimai būdavo dažni, žmonės jos prisibijojo. Iš pradžių kopdavo tik atsiskyrėliai šugendo (budizmas su sintoizmo elementais) tikintieji, kalnuose ieškantys dvasingumo. Bet nuo XVI a. piligrimystės aukštyn tapo masiniu reiškiniu. Po Japoniją pristatyta aibė Fudzijamos šventyklų, o kas ne(iš)galėjo kopti patys – sudarydavo „klubus“, kurie finansuodavo savo piligrimus. Arba bent jau užkopdavo į „dirbtines sumažintas Fudzijamas“ (fudzizukas), kurių vien Tokijuje supilti šimtai.

Fudzijamos krateris

Tada radosi ir kalnų trobelės – anuomet jau 80-100 kalnų šventikų oši priimdavo piligrimus pakeliui, suteikdavo ne tik nakvynę, bet ir dvasinius patarimus, tarpininkaudavo tarp pilirimų ir diebybių. Itin įspūdinga žinant, kad į daugelį Alpių viršukalnių Europoje įkopta tik XIX a. – ta tradicija gerokai pranoko laiku Europos alpinizmą. Bet dabar tie užsienio kalnų mylėtojai prisijungė prie japonų – iš pažiūros atrodė gal pusė kopikų užsieniečiai.

Nusileidimo takas nuo Fudzijamos

Pastaba: kalno pavadinimas yra Fudži. “Jama” japonų kalba reiškia tiesiog “kalnas”. Lietuvių kalba galima sakyti tiek “Fudzijama” ar “Fudžijama”, tiek “Fudžio kalnas”, bet sakyti “Fudzijamos kalnas” ar “Fudžijamos kalnas” būtų klaida, “sviestas sviestuotas”. Japonų kalba turi daugiau nei vieną žodį, reiškiantį kalnas – kitas žodis “san”. Abu žodžiai rašomi vienodai 山. Patys japonai šį kalną paprastai vadina “Fudžisan”, o ne “Fudžijama”.

Andamanų salos – tai neatrastos gentys, kurios užmuša kiekvieną atvykėlį, išsilaipinusį jų krantuose!.. Bent jau taip atrodo iš retų žinių nuotrupų, kurios pasiekia Lietuvą apie šį tolimą Indijos salyną…

Pačių indų stereotipai kitokie. Jiems Andamanai – išsvajoti laukiniai medaus mėnesio paplūdimiai. Intelektualesni dar žino ir apleistas britų karo bazes, kalėjimus, kovas už Indijos laisvę.

Kaip gi 100 km spinduliu XXI a. gali „sugyventi“ ir superkurortai, ir augantys miestai, ir nepražengiami miškai, ir „žudikų“ gentis, kurios valdžia nė nemėgina teisti? Nuvykome pasižiūrėti!

Apleistoje britų karo bazėje, kurią atsiėmė džiunglės Roso saloje

Andamanai – genčių karalystė?

Ar tikrai Andamanuse iki pat šiol – akmens amžius? Ir taip, ir ne.

Didžioji dalis salyno iš tiesų „priklauso“ įvairioms „gentims“. Tačiau gentis genčiai nelygu – dalis jų (pvz. nikobariečiai, šompenai) atsivertusios į krikščionybę ar islamą, rengiasi panašiai, kaip mes. Dalis vaikšto beveik nuogi, bet turi kažkokių ryšių civilizacija. O ta „atsiskyrėlių gentis“, patenkanti į viso pasaulio portalų straipsnius, yra iš vienos konkrečios Šiaurės Sentinelio salos. Niekas nežino nė kiek jų yra (50? 500?), nei kokia kalba ten kalbama, nes jie nieko neprisileidžia artyn, apšaudo lankais – jau nemažai atvykėlių taip nužudė: nuo amerikiečio misionieriaus iki gretimų salų žvejų.

Bet Andamanų stebuklas net ne pačios gentys, o „šeimininkės“ Indijos požiūris. Valdžia nusprendė: „Nenori bendrauti su mumis? Ir nereikia“. Ne tik nebando Sentinelio salos gyventojams „primesti“ savo įstatymų, švietimo, kalbos ar bent jų suskaičiuoti – bet ir nebaudžia jų už jokias žmogžudystes. „Patys kalti“ – sako visiems, nusprendusiems ten keliauti. Net visi vandenys 9,3 km spinduliu aplink tą salą paskelbti „draudžiama zona“ visiems – ir turistams, ir indų valstybės tarnautojams, ir antropologams.

Daug Andamanų teritorijų galima pamatyti tik iš lėktuvo

Tai, kad mažytės salelės gyventojai gavo teisę „apginti savo akmens amžių“ – Andamanų žavesys. Bet kartu priežastis, dėl ko daugelis „autentiškų genčių mylėtojų“ geriau jau keliauja į Afriką ar kokią Papua Naująją Gvinėją… Nes ne tik šiaurės Sentinelis „uždrausta zona“. Štai per pagrindines Andamanų salas nutiestas ilgas kelias – bet juo negali keliauti pats vienas, o jei važiuodamas policijos lydimu automobilių konvojumi susitiktum vienos autentiškesnių džaravų genties vyrus ar moteris – neturi teisės jų nei fotografuoti, nei mėginti bendrauti.

Ir visgi net Port Blero – Andamanų ir Nikobarų salų sostinės – Antropologijos muziejuje jaučiausi kažkaip kitaip it galėčiau priešistorę ranka pasiekti… Visokios ietys, pypkės iš krabų, lankai žuvims šaudyti ar įrankiai „blogam kraujui nuleisti“ – kitur būtų priešistorinių žmonių rakandai, o ten viskas naudojama XXI a. Atstumas iki šiaurės Sentinelio „priešistorės“ nuo Port Blero – vos 50 kilometrų! Muziejuje rodomi filmai apie tą gentį nufilmuoti 1971 m. – kai antropologams lesta trumpam priartėti. Skubiai iššoko iš valties, paliko salos paplūdimyje kiaulę dovanų. Tada toldami į jūrą teleobjektyvais nufilmavo Sentinelio salos žmonių grasinamus gestus ir karo šokį…

Port Blero Antropologijos muziejus

Daug etinių, filosofinių dilemų kyla! Kritikai gali sakyti „Kaip drįsta Indija taip elgtis su tom tautom, neduoti joms šiuolaikinės medicinos, jokių socialinių garantijų – ir ar tikrai gali sakyti, kad jos pačios pasirinko neturėti jokių ryšių su pasauliu, kai apie tą išorinį pasaulį net nieko nežino?“.

Pastačius kelią palei jų žemes džaravai, sako, renkasi prie to kelio, prašinėja ko iš pravažiuojančiųjų. Bet prašalaičiams Indijos įstatymai jau galioja – ir įpareigoja juos nekreipti dėmesio į džaravus, tarsi į tuščią vietą…

Bet Indijoje per amžius daug ką lemia tai, kuo tu gimei. Pagal lytį, kastą, *teoriškai* negalima diskriminuoti – bet štai skirtingoms religijoms net oficialiai galioja skirtingos teisinės sistemos.

Miestelis Svaradžo saloje

„Ir tos gentys nepėsčios“ – gali pridėti požiūrio „palikti jas ramybėje“ šalininkai – „Štai manyta, kad per Indijos vandenyno cunamį dauguma jų žuvo, bet, pasirodo, tie ‚pirmykščiai žmonės‘ suprato, kad, atsitraukus jūrai, reikia bėgti aukštyn – kai daugelis mūsų X ar Y kartų atstovų tuo metu paplūdimiuose toliau deginosi ar džiugiai rinko žuvis nuo dugno“.

Vieno atsakymo, kaip čia teisinga, nėra ir nebus – bet įdomu, kad kažkur pasaulyje pasirinktas „Andamanų kelias“…

Prie indiško rikšos kurortinėje saloje Svaradže

Andamanai – Indijos Maldyvai?

40 km į kitą pusę nuo Port Blero – Svaradžo [Havelock] ir Šahido [Neil] salos. Daugelis keliautojų tiesiai iš Port Blero oro uosto autorikšomis skuba į prieplaukas ir greitaeigiais laivais palei miškingus Pietų Andamano krantus lekia į vieną šių salų, stebėdami iš jūros šokinėjančias žuvis skraiduoles.

Laive pakeliui į Svaradžą

Kai išlipome Svaradžo salos Govindnagaro uoste, iš pradžių buvo sunku suprasti kuo ji taip traukia: indiškas chaosėlis, patriušę viešbučiai, šiukšlinokas paplūdimys. Bet nuvykęs į tolimensius Kala Pathar ir – ypač – Radhanagar paplūdimius bemat supratau, kodėl Andamanai vadinami Indijos Maldyvais… Smėlis, ryškios spalvos, bangos. Idilė.

Radhanagar paplūdimyje

Andamanus pasiekiau po daugiau nei mėnesio, praleisto kitur Indijoje, tad galėjau pažvelgti jau ir indo akimis. Na, kaip žavu, kai tiek mažai žmonių! Net Svaradžo miestelyje Govindagare! Gali greit pereiti gatvę, nesispausti minioje…

Saulėlydis ir žvejų laivai Svaradžo saloje

Ir vis tiek nustebino, kad atvykę į Svaradžo paplūdimius, indai beveik neina toliau paskutinių autobusų stotelių ar autorikšų aikštelių. Aplink jas ir visi prekijai, visi fotografai, siūlantys medaus mėnesį švenčiančių (ar norinčių taip jaustis) porelių fotosesijas. Vos paeidavom puskilometrį į šoną – ir paplūdimyje likdavom visiškai vieni (neskaičiuojant tūkstančių įvairiausių smėlyje duobeles rausiančių krabukų ir krabų). Na, po užgrūstų Delių, Kalkutų, Mumbajų indams gal to ir nereikia: ir Svaradžo paplūdimio turgeliuose gal jaučiasi kaip laukinėje gamtoje…

Radhanagaro paplūdimio dalis netoli kelio. Indai maudosi su rūbais, tad užsieniečius atskirsi iš tolo – tik jie su bikiniais ar glaudėmis

Užsieniečių sutikome labai mažai, bet, priešingai Indijos žemyno lankytinoms vietoms, netapome „eksponatu“ patys: nė vienas indas čia neprašė kartu fotografuotis. Nes tie, kas įperka Andamanus, šviesiaodžių jau matę, pakeliavę… Taip, Andamanai – ne Maldyvai, ten radom ir nakvynę už keliolika eurų. Bet atstumas nuo Indijos žemyno iki Andamanų – panašus kaip nuo Ispanijos žemyno iki Kanarų – tad ir indams skrydis jau visai kainuoja, o paskui dar plaukti į Svaradžą…

Port Blero panorama nuo viešbučio stogo

Taigi ir „turtingų oazių“ Svaradže gausu – nuo privačių „resortų“ pietiniuose krantuose (su garsiuoju „Tadž“ priešakyje) iki gausybės prabangiai atrodančių (bet europiečiui nebrangių) įvairių virtuvių skanėstus siūlančių restoranų. „Civilizacijos pakraščio“ dalią juose išduodavo tik vis dingstanti elektra – ir vis girdimi gąsdinimai saugotis 6 metrų ilgio toną sveriančių krokodilų, kurie kartais puola žmones net paplūdimiuose, bet dažniau veisiasi upeliuose ėsdami gyventojų šiukšles. Na, dar labai ankstyvi saulėtekiai, ankstyvi saulėlydžiai, ir keisti viešbučių registracijos laikai (išsiregistravimas – iki 8 val., įsiregistravimas nuo 11 val.): nes visa Indija gyvena Delio laiku, o Andamanai toli rytuose.

Prabangus restoranas Svaradže

Pakeliui iš Svaradžo atgal į Port Blerą greitaeigis laivas stabtelėjo kitoje, Šahido (Neil), „antrą numerį“ Andamanų turizmo šlovės galerijoje. Tiems, kam Svaradžas jau pernelyg „civilizuotas“ – apsistoja tenai. Kai jau ir Šahidas taps tokiu, „turizmo“ avangardas, matyt, „ims“ dar kitas salas, „atnešdamas“ elektrą, internetą. Salų iš viso 572, tad „laidoti“ senuosius Andamanus dar gerokai per anksti.

Kala Pathar paplūdimyje Svaradžo saloje

Port Bleras ir šiuolaikiniai Andamanai

Port Bleras – Panevėžio dydžio Andamanų sostinė – visom prasmėm kybo kažkur tarp Indijos žemyno megapolių ir laukinės gamtos.

Port Blero fragmentas

Kadaise tai buvo tolimas Britanijos Imperijos avanpostas, į kurio Cellular Jail kalėjimą britai trėmė Indijos nepriklausomybės aktyvistus sunkiems darbams. Kalėjimas dabar – muziejus, o štai britų karo bazė gretimoje Ross saloje – romantiškai baugiai apleista. Visi pastatai – net bažnyčios bokštas – perkirsti vešlių medžių šaknimis, tik elniai vaikštinėja.

Cellular Jail kalėjimas

Per Antrąjį pasaulinį kartą Britaniją „išvijo“ japonai – ir jų pusėje Čandra Bosės vedami indų kariai. Čandra Bosė Indijos istorijoje užima panašią rolę, kaip Lietuvoje – K. Škirpa ar birželio sukilimas: tikėjosi išvaduoti Indiją su Ašies valstybių parama. Virš Roso salos iškėlė Indijos trispalvę. Tik Andamanuose ji tada ir plazdėjo: japonai karą pralaimėjo, grįžo britai – bent jau iki taikiai paleido Indiją. Bet tas trumputis indų karinio triumfo epizodas taip audrina indus, kad plaukdami į Roso salą bendrakeleiviai vis plojo, šaukė patriotinius šūkius ir atliepimus gidui-užvedėjui. „Indija motina! Valio!“.

Apleistoje Roso salos bažnyčioje

Gidas kalbėjo hindi kalba. Nauji hindi pavadinimai neseniai galutinai ištrynė iš žemėlapių visokių anglų imperinių didvyrių pavardes. Svaradžo sala – nepriklausomybės (vietoje Havelock – britų generolo garbei). Šahido sala – kankinių (už laisvę) (vietoje Neil – britų brigados generolo garbei). Roso sala tapo Čandra Bosės sala, o Port Bleras – Šri Vidžaja Puramu. Vienur senieji pavadinimai beliko turistų pokalbiuose ir viešbučių pavadinimuose, kitur net ir transporto tvarkaraščiuose žiba senieji.

Cellular Jail kalėjimas

Į pervadintas salas masiškai plūsta vis nauji gyventojai iš visos Indijos. „Galvojau viską mesti ir vykti dirbti į Andamanus“ – pasakojo sutiktas indas Delyje, regėdamas salyne ir žavesį, ir darbo galimybių. Gyventojų skaičius išaugo nuo vos 31 000 žmonių 1951 m. iki kokių 500 000 dabar. Jie – įvairiausių indų tautų (28% bengalai, 15% tamilai, 13% telugai, 13% hindi kalbantieji), bet, neturėdami bendros kalbos, tarpusavy kalba hindi. Tai – tokia „suvienodėjusi Indija“, kurios trokšta Delio valdžia.

Indijos vėliava Svaradžo salos paplūdimyje Andamanų salose

Anksčiau dažnai užsieniečių kelionėms į Andamanus reikėdavo specialaus Indijos leidimo – bet paklausti apie tokį naujieji naujakuriai tik nustebdavo – „Tikrai reikėdavo?“. Atsiveria vis daugiau ir daugiau Andamanų salų, o projektuose jau nupieštos į Maldyvus panašios vandens vilos. Ir visgi nemanau, kad Andamanus „prarytų“ turizmas – jie per daug dideli, per daug toli nuo Europos…

Svaradžo salos miestelyje

Rišikešas vadinamas pasauline jogos sostine. Tad šį mažytį miestą žino kone visi europiečiai, bent kiek mylintys Indijos kultūrą.

Vieni, daugybę metų į ją pasinėrę, čia užsidaro ašramuose, kiti stoja į ilgus jogos mokytojų kursus, o treti tiesiog atvyksta „paragauti“ jogos asanų, ajurvedos, mantrų, meditacijos ar kokio gydymo garsais autentiškoje aplinkoje…

Atvykau į jogos sostinę ir aš. Mokiausi jogos mokykloje, gyvenau ir „nušvitimo keliu einančių“ vakariečių rajone, ir indiškoje miesto širdyje, kur maldininkai maudosi Gange – ir čia parašysiu, ko tikėtis, žmogaus iš šalies akimis.

Grafitis Rišikeše

Rišikešas – išsvajotų stereotipų Indija

Rišikešas gražus! Gangas čia dar sraunus, žydras, gana švarus. Iš Himalajų aukštikalnių jis jau ištekėjęs, bet jį dar supa žalios, žavios kalvos ir kerta aukšti beždžionių tiltai – visom tų žodžių prasmėm…

Indijos bėdos atrodo kažkur toli. Visas didmiesčių smogas, skurdas… „Čia tikrų vargšų nebėra, nes visi gyvena ant milijonų vertės žemės“ – pasakojo vietinėje mokykloje savanoriaujantis lietuvis. Ant tų sklypų stiebiasi tiek naujų viešbučių, restoranų, ašramų, nuomojamų apartamentų kad buvusieji Rišikeše prieš porą dešimtmečių miesto gal nebepažintų. „Tada čia buvo laukai, čia augo medžiai…“ – nostalgiškai į naujus daugiaaukščius mojo ne vienas tų, kurie į Rišikešą ieškoti dvasingumo grįžta kasmet.

Rišikešo turistiniame Tapovano rajone

Visgi Rišikešo gatvėse dar daug tos stereotipinės „išsvajotosios“ Indijos. Daugiau „šventų karvių“ nei regėjau kokiame kitame Indijos mieste. Jokios mėsos ar alkoholio restoranuose (nebent iš „po prekystalio“…). Vingiuotomis gatvėmis pypdami laksto prigrūsti maršrutiniai autorikšos – Vikramai. Motociklai nardo tarp pėsčiųjų, karvių, beždžionių, laukinių šunų.

Susirėmę gatvės buliai sustabdė sunkvežimį pagrindinėje Rišikešo gatvėje

Tačiau Rišikeše – tiksliau, jo turistinėse zonose aplink Lakšmano tiltą ir Ramos tiltą – toji „tikresnė už tikrą Indija“ kažin kaip persismelkus Vakarais. Picos, burgeriai, falafeliai, „tikra kava“ restoranuose, vakarietiškų madų rūbai parduotuvėse, reklamos, kurių nė nesuprastų joks konservatyvus, visam gyvenimui su tėvų jam išrinkta nuotaka sutuoktas indas: „Gėrimai šaltesni už tavo eks“…

Kavinėje ant stogo prie Lakšmano tilto

Daug daugiau nei oranžiniai vilkinčių sadhu gatvėmis vaikšto europiečių, amerikiečių, izraeliečių nešinų jogos kilimėliais. Po ištisų savaičių praleistų šiaurės Indijos tolių miestuose, Rišikeše pirmąkart išvydau trumpus sijonus, šortus, sukneles. Klausiausi kalbų / legendų net apie vietas, kur indai nė neįleidžiami (esą tarp tokių – europiečių krišnaitų renginiai, kai kurie žydų laikomi restoranai).

Kuprinėtojams, autobusais ir geležinkeliais vagojantiems Indiją, Rišikešas – maloni stotelė, kur jie gali jaustis komfortabiliai „tarp savų“ – bet kartu paragauti gražiai įpakuotos indų kultūros ar, bent jau, individualistams vakariečiams artimiausių jos apraiškų.

Rišikešo svečiai

Daugelis jų išvažiuoja tolyn per Indiją tais nematomais, bet visiems žinomais turistiniais maršrutais, tokiais kaip Humuso kelias, numylėtas privalomą 2-3 metų tarnybą armijoje baigusių Izraelio jaunuolių, šitaip ieškančių ramybės ir „ištaškančių“ savo tarnybos pabaigos išmoką (štai kodėl Rišikeše tiek hebrajiškų užrašų ir pavadinimų!).

Bet šimtai, tūkstančiai, gal dešimtys tūkstančių čia „užsikrečia“ Indija visam gyvenimui, susiranda savo dvasinius mokytojus, savo ajurvedos daktarus, nustatančius diagnozę pagal pulsą ir, reikalui esant, skiriančius Pančakarmos procedūras (laisvinamieji, klizmos, vimdomieji, kraujo nuleidimas…). Kai kurie čia ir apsigyvena, kiti – grįžta metai iš metų kelioms savaitėms ar keliems mėnesiams. Jie – tarsi kokia atskira nauja tauta. Vis tiek ne indai – dvasingumą randa kitose vietose, tik maža dalis išmoksta hindi kalbą… Bet kartu jų rūpesčiai, net daugybė vartojamų žodžių būtų sunkiai suprantami tėvynėse likusiems giminėms. Krišnaitų giedojimas, kokia jogos rūšis kam tinkamiausia (bhakti, priya, kundalini, hatha, aštanga…), skirtingų guru išmintys ir kaip mokinių pagarba jiems, ajurvedos vaistų programos…

Beždžionė Rišikeše

Paprastai tai, kad daug pasidomiu šalimi ir kultūra, kur keliauju, padeda bendrauti su vietiniais – tačiau Rišikeše tų žinių prireikė ir palaikyti pokalbiui su vietos lietuviais, su kuriais kartu šventėme kovo 11 d.

Rišikešo jogos mokykla iš vidaus: kaip pasirinkti, ko tikėtis?

Rišikeše jogos reklamų gal daugiau nei visų kitų kartu paėmus. Nuo kasrytinių asanų ant viešbučių stogų stebint viršum Gango tekančią saulę iki ašramų su savais guru, kuriuose „užsidaroma“ savaitėms ar mėnesiams.

Reklama Rišikeše

Išsirinkome „tarpinį variantą“: trijų dienų programą Vidya Mandiram jogos mokykloje. Viskas atrodė taip:

Į kainą įėjo vegetariški pusryčiai, pietūs, vakarienė (mažas bufetas), dvi nakvynės dviviečiuose kambariuose (man su žmona): viskas paprasta, bet pakankama. Taip pat pilna užsiėmimų programa.

Užsiėmimai buvo:
-Keturi asanų (jogos pozų) mokymai (po 1,5 val.) – du iš jų paprastesnės „tradicinės“ hatha jogos, du – sudėtingesnės „judančios“ aštanga vinjasa jogos, sukurtos XX a. labiau kaip treniruotė. Mokymai prasidėdavo „Om šanti šanti“, ilgu apšlimu, tada – saulės pasveikinimo asanų serija, paskui – keliasdešimt pozų, kurių pavykdavo padaryti ne visas.
-Du 1 val. pranajamos (jogos kvėpavimo stipriai įkvėpiant, iškvėpiant ir pan.) mokymai.
-Vienas 1 val. atsipalaidavimo ir meditacijos mokymas.
-Viena įžanginė paskaita (kaip sėdėti medituojant ir pan.) pradžioje ir viena klausimų-atsakymų sesija „po visko“
-1 val. garso „vonia“ kur, atsigulus ant žemės, klausėmės gydomųjų tibetietiškų garsų.
-2 val. ekskursija automobiliu prie Vasištha Gufa olos ir gražių Gango krantų.

Jogos mokykloje

Visa programa prasidėjo nuo simbolinio laužo, o rytais 6:15 susirinkdavome giedoti mantrų. Vakarais viskas baigdavosi ~20 val. su vakariene.

Grupėje buvo 8 žmonės, labai įvairaus amžiaus ir gebėjimų; mažiau lankstiems, silpnesniems, netgi „nemokantiems sėdėti ant žemės europiečiams“ buvo pasiūlyta galybė visokių palengvinimų (diržai, paklotai, pagalvės ir t.t.): tavo pasirinkimas, ką imti. Kai kurios asanos (ypač aštanga vinjasa jogos) rodytos keliom versijom – sudėtingesne ir lengvesne.

Prieš “garso vonią”

Aišku, Rišikeše yra visko – čia tik pavyzdys. Vien jogos rūšių kiek…

Nustebino, kad iš 8 žmonių net 3 buvo indai, du kurių mažai žinojo tiek ką apie jogą, tiek kitas Indijos tradicijas. Vienas – daktaras, su žmona jie gyvena moderniai, bet, kaip sakė, matydami, kiek joga domisi užsieniečiai, ir kai kurie indai atsigręžia į savo tradicijas. Dar buvo viena pora iš Vokietijos ir amerikietė.

Toje pat mokykloje mokėsi ir 200 bei 300 valandų kursus apsiėmę europiečiai bei amerikiečiai: baigę jie taps jogos mokytojais… Iš tų, kuriems joga – gyvenimo kelias, girdėjau kritiškų vertinimų – jogos mokymas juk turėtų būti pašaukimas, o ne greit įgytas amatas… Pakalbėjęs su vienu būsimų mokytojų, supratau, kas turėta omenyje – jis sakė: „Dirbau visai kitą darbą, bet pamačiau, kaip draugai jogos mokytojai smagiai veda pamokas įvairiuose kurortuose, ir aš nusprendžiau tokiu tapti“.

Su “trijų dienų jogos praktikos” diplomais

Na, bet, visokių yra – visokių ir reikia. Joga seniai peržengė visas sienas – Indijos, religijos, filosofijos. Ir kokio Meksikos kurorto viešbučio animatoriui pernelyg filosofinis požiūris tik kenktų – ten svarbiau įtikti klientui, „parsiduoti“ darbdaviui…

O Rišikešo apylinkėse gali net universitete tapti „jogos bakalauru“: tokiais diplomais didžiavosi indai, jogos mokykloje mokę būsimus mokytojus.

Jogos mokykloje

Kokios vietos žavi indus ir kokios – užsieniečius?

Kai kurie „gyvenimo kelią radę vakariečiai“ išvažiuoja tolyn Rišikešo, bet visur Indijoje vietos, svarbiausios indams, ir labiausiai numylėtos Indiją pamilusių užsieniečių, skiriasi.

Hinduizmas – be galo platus. Vakariečiai (ir juos pritraukiantys guru) linkę išsirinkti labiau individualistinius dalykus, kaip joga, meditacija, kur tarsi žmmogus vienas stoja prieš visatą. O patiems indams, atrodo, priimtinesnės masinės apeigos, piligrimystės, daršanai pas dievus, maudynės Gange.

Na, sutikome užsieniečių, mylinčių gangą, net britą, kuris mėgsta ten plaukioti – bet, aišku, ,tai daro Rišikešo turistinėse zonose ir aplink, kur mažai žmonių, gražūs kalnai. O indai nyra į Gangą kitur: Rišikeše svarbiausias Trveni ghatas, kur kas vakarą Gangas pagerbiamas Ganga Aarti apeigom su ugnim. Bet ten aplink jokių vakarietiškų kavinukių, tik didelis nebrangus turgus…

Ganga Aarti vakarinės apeigos Trveni ghate

O šiaip visas Rišikešas indams religiniu požiūriu nė iš tolo neprilygsta švenčiausiems miestams, bent jau tokiems, kaip 25 km nuo Rišikešo stūkstantis Haridvaras ir jo Har Ki Pauri ghatas. Kai Rišikešo viešbutyje pasakiau, kad atvykome iš Haridvaro, šeimininkas labai nustebo – užsieniečiai ten nekeliauja. Ten jau purvina, skurdu… Bet į Gangą vietinių ten nyra minios, tenykštės šventyklos – svarbesnės, ten “nulašėjo amrita iš dangaus”, metų vyksta didžiausia pasaulyje religinė šventė – Kumbh Mela.

Har Ki Pauri ghatas Haridvare

Ašramai, kuriuose europiečiai ieško nušvitimo, ir jų pamiltos jaukios senovinės šventyklos, dažnai būna negirdėti ir neprasmingi indams – o „švenčiausieji“ ghatai, kuriais į Gangą brenda daugiausiai indų giminių, užsieniečiams atrodo atstumiančiai purvini.

Į Rišikešą, tiesa, indai keliauja – bet ne tikėjimo vedini. Ten – kone vienintelė vieta Indijoje išmėginti raftingą, Rišikešo gatvėmis nuolat zuja džipai su raftingo įranga ant stogų.

Bokštas šuoliams su virvėmis Rišikeše

Jogos mokyklos bendramoksliai vokiečiai irgi buvo užsirašę – bet paskui staiga persigalvojo išvydę kaip Gango pakrantėje ruošiamas deginti lavonas. „Galvojau, kad tik Varanasyje taip daro, o pasirodo visur – tokiam vandeny tikrai neplauksime“ – sakė vokietė, geriau pasirinkusi prarasti dalį jau sumokėtų pinigų, nei prisijungti prie tūkstančių kasdien čia į valtis sėdančių indų.

Laidotuvės palei Gangą

Joga ir Rišikešas – nauja ar amžina?

Ir indai, ir Indiją pamilę vakariečiai žavisi indų kultūros, tikėjimo senumu. Viskas čia nuo neatmenamų laikų, nuo neatmenamų laikų karta iš kartos perdavinėtos vedos, iki buvo užrašytos, nesuvokiamoje keistoje praeityje vyko visos tos Ramajanos ar Mahabharatos istorijos.

Bet Rišikešas – tarsi tos amžinybės priešingybė! Viskas čia gana nauja ir vis kyla nauji ir nauji pastatai, net ašramai. Daug populiarių jogos tradicijų susiformavo XX a. ir iki šiol gimsta naujos (pvz ~2006 m. išplitusi oro joga, kur šiaip neįmanomos asanos atliekamos visaip prisikabinus prie įvairių virvių ar hamakų). Taip, jogos tradicija sena – bet iki XX a. ji buvo gana „nišinė“ net pačioje Indijoje, o ir dabar daugybė indų ją atranda „nuo nulio“ ne kitaip, nei vakariečiai.

Rišikešas

Tie, kas nori pabrėžti Rišikešo amžinumą siūlytų aplankyti Vašišta Gufa, olą, kur esą gyveno Vasištha, vienas septynių didžiųjų išminčių, Brahmos sūnus, ir nusiavus batus vis naujos ir naujos minios „siekėjų“ eina pasėdėti tyloje. Bet atriboti tiesą nuo legendos sunku – yra net legenda, kad netoliese buvo atvykęs medituoti Jėzus Kristus.

Trveni Ghatas

Skeptiškesni Rišikešo pradžią sietų su Beatles ašramu – milžinišku pastatų kompleksu ant aukšto Gango kranto, kurį įkūrė vienas „į Vakarų rinką išėjusių“ guru, transcendentinės meditacijos kūrėjo Maharišis Mahešas Jogis. Jis buvo itin populiarus tarp Vakarų pasaulio žvaigždžių ir 1968 m. geram mėnesiui į savo ašramą pritraukė „The Beatles“ grupę, o su jų kūrybingomis sielomis – pasaulio žiniasklaidos dėmesį meditacijai, indiškam dvasingumui, Rišikešui…

Beatles ašrame

Dabar tas ašramas apleistas tarsi kokia Černobylio zona: tušti, niekam nereikalingi, ir daugiaaukščiai, ir meditacijos kupolai iš Gango akmenų, ir paties Maharišio bungalas. Kartu su mumis po „zoną“ vaikštinėjo vyresnio amžiaus japonų grupė, bet vietos valdžia tik neseniai išvis suvokė, kad verta reklamuoti „Beatles“ istoriją, leido griuvėsius ištapyti muzikantų freskomis. Oficialiai tai yra tigrų rezervatas, o ašramo griuvėsiai – tik tarp kitko…

Tarp apleistų Beatles ašramo kupolų

Viskas savaip amžina – bet ir savaip labai laikina.

Galima žiūrėti į Rišikešą kritiškai, kaip į Indijos dvasingumą, transformuotą ir supakuotą vakariečių masėms. Galima žiūrėti garbinančiai – kaip į paprastą, visiems pasiekiamą langą į Indijos tūkstantmetę kultūrą ir išmintį.

Man atrodo ir tai, ir tai, savaip teisinga, o ką rasi – priklauso nuo to, kur tiksliai ieškosi, tad svarbu rasti teisingą kelią, gatvę, pastatą, žmogų ir mintį…

Kalkuta retai kada sudomina keliautojus į Indiją. Nes tiesiog ta šalis turi tiek daug, kad Kalkutai eilė taip ir neateina.

Bet Kalkuta – trečias pagal dydį Indijos miestas, buvusi sostinė – ir gyvenimas ten teka kitaip. Didingi ir griūvantys britų rūmai, senoviniai automobiliai, vieni paskutinių pasaulyje rankomis traukiamų rikšų, daugybė Nobelio premijų, komunistiniai simboliai…

Trupantis spindesys – bet ir lėtai besitraukiatis skurdas.

Ant Hauros tilto – vieno Kalkutos simbolių

Kalkuta kaip Indijos Londonas

Kalkuta – kitokia Indija. Likusi Indija jau seniai nusimetė britišką kolonijinį rūbą, didžiuojasi savo šventyklomis ir Viduramžių valdovų mauzoliejais.

O Kalkutos simbolis iki šiol – paminklas karalienei Viktorijai. Nors sunkiai liežuvis apsiverčia vadinti tai paminklu – ten ištisi Baltieji rūmai. Kaip britai sakydavo, „naujasis Tadž Mahalas“.

Viktorijos memorialas – Kalkutos simbolis

Per dešimtmečius, prabėgusius nuo Indijos nepriklausomybės, lordo Kerzono paminklas patrauktas į šoną, bet karalienė Viktorija, jos palikuonys ir jos lordai, tebestovi iškėlę akmeninius veidus, o Europos dailininkų drobės ir freskos aukština britiškosios Indijos didybę.

Ir net moderniame vakariniame šviesų šou, kurio projekcijos kasdien nutvieskia baltąsias Viktorijos memorialo sienas, kupolą ir bokštus, vienas pagrindinių motyvų buvo ginčas dėl to, ką Indijai davė britai. Badas ir persekiojimai – taip – ir Britanijos premjero Čerčilio frazės apie Antrojo pasaulinio karo metais badaujančią Kalkutą kaip „jie badauja, nes dauginosi kaip triušiai“.

Šviesų šou ant Viktorijos memorialo

„Bet ar būtų tokia indų tapyba, literatūra, be britų?“ – užduoda pagrindinis herojus klausimą, kuris kituose Indijos toliuose atrodytų šventvagiškas.

Bet juk čia Kalkuta. Juk jos aukso amžius ir buvo britų laikais. Nuo 1772 m. iki 1911 m. tai buvo Indijos sostinė. Didžiausios pasaulyje kolonijos širdis. „Antras pagal svarbą Britanijos Imperijos miestas po Londono“ – iki šiandien didžiuojasi kalkutiečiai.

Didingi britų pastatai Kalkutoje

Britų politikai, pirkliai, Kalkutos gatvėse pastatė visą eilę nuostabių rūmų. Tas elitas atgulė South Park Street kapinėse – dabar kruopščiai restauruotose. 200 metų senumo antkapiai stebina savo dydžiu – Indijos darbo jėga buvo pigi, tad ir mažiau turtingos šeimos galėdavo pastatyti lordų vertus obeliskus ir mauzoliejus, paženklintus specialiai jų velioniams parašytais eilėraščiais senąja anglų kalba.

South Park Street kapinės

Skaitydamas tas puošnias epitafijas jaučiausi dviprasmiškai – kaip susidvejinusi visa Kalkuta. Taip, britai čia tapo elitu, o indai – pigiais jų tarnais. Bet peržvelgęs dešimtis XIX a. pradžios antkapinių tekstų nemačiau nė vieno, kuris būtų miręs vyresnis nei 40 metų. „Čia atvykę europiečiai išgyvena tik du musonus“ (t.y. dvejus metus) – tada kalbėdavo indai. Palauždavo maliarija, kitos ligos, tas karštas šlapias klimatas.

Čia – kitas eilinio kolonisto gyvenimo veidas. Pelninga – bet visgi rizika ir kančia. Kaip 1899 m. Rudjardas Kiplingas dviprasmiškai rašė, „baltaodžio dalia“ („White Man‘s Burden“).

Apleistas senas pastatas

Kalkuta kaip Indijos Kuba

Šiandieninės Kalkutos gatvėse to Pietų Azijos Londono vis mažiau ir mažiau: jis skęsta eismo netvarkoje, pypimų jūroje, muedzinų šauksmuose.

Šiandienė Kalkuta man labiau priminė… Kubą.

Apleistas britų laikų namas

Kolonijinė didybė vis labiau trupa, byra, nyksta. Daugybė Britų eros dvarų stūkso apleisti, apaugę vijokliais. Kiti, kaip Havanoje, tik atrodo tušti – o iš tikro gyvenami. Tas Šekspyro gatvės namas, kuriame apsistojome pas iš senelio jį paveldėjusį indą, iš išorės buvo suremontuotas – bet „pavargusi“ laiptinė buvo pilna britų eros daiktų ir baldų. Kalkutoje rasi ir didžiausią pasaulyje senų knygų turgų.

Britiškame name, kur gyvenome

Kalkutos gatvėse mačiau pilna senovinių automobilių – dauguma taksi iki šiol čia „Hindustan Ambassador“, seniai išstumti iš kitų Indijos miestų. Jis pradėtas gaminti dar 1957 m. pagal britiško Morrix Oxford Series III pavyzdį ir iki pat gamybos uždarymo 2014 m. atrodė vienodai. Jokių kondicionierių, toks „senos Volgos“ kvapas viduje…

Hindustan Ambassador Kalkutos centre

Bet labiausiai Kubos paveikslą kuria visi tie karštoje saulėje blunkantys komunistiniai vardai ir simboliai. Štai palei plačias gatves iškabintos vėliavėlės su kūjais ir pjautuvais – tūkstančiai, dešimtys tūkstančių. Štai eilės skirtingų komunistų partijų atsišaukimai. Yra Lenino, Markso-Engelso gatvės, net viena įmonių, kas vakarą išplukdančių turistus į Hoooghly upę pasigrožėti Kalkutos krantais vadinasi „Lenino kruizai“.

O kai ėjome į Kalkutos universiteto biblioteką ieškoti atminimo lentos Antanui Poškai, pirmajam Lietuvos indologui, dar tarpukariu, „Azijos Londono“ laikais ten studijavusiam doktorantūroje – nustebino plakatai ne tik su Markso ar Lenino, bet net Mao Dzeduno veidais savotiškoje „intelektualų galerijoje“.

Prie atminimo lentos Antanui Poškai

Kaip Kalkuta iš Pietų Azijos Londono tapo Pietų Azijos Kuba?

Pirmasis smūgis kliuvo 1911 m., kai britai iškėlė Indijos sostinę į Delį. Kalkutą pražudė jos sėkmė ir protas. Jos mokyklų ir universiteto išlavintas indų elitas bruzdėjo: „indų kultūra ne prastesnė, nei britų“. Sužibėjo ir menas, poezija, mokslas, ir protestai – ypač kai britai mėgino padalinti Bengalijos provinciją į dvi… Tą planą teko atšaukti, bet politikai-vietininkai susikrovė turtus ir su trenksmu išvyko į Delį, kurio „paprastesni“ žmonės buvo įpratę „lenktis“ prieš musulmonų mogolų valdovus.

Kalkutos gatvėje

Tačiau Kalkuta nežlugo staiga. Ten liko verslas, pirkliai – anglų, žydų, armėnų, kurių ištuštėjusios bažnyčios ir sinagogos ligi šiol puošia Kalkutos turgaus rajonų gatves. Ten toliau dygo įspūdingi pastatai, kaip vienas miesto simbolių metalinis Hauros tiltas. Tas pats Viktorijos memorialas pastatytas jau po sostinės iškėlimo…

Kalkutos simbolis – Hauros tiltas

Antrasis smūgis Kalkutai atėjo lėtai, bet buvo stipresnis. Indija – daugybės tautų šalis, o Kalkuta – vienos didžiausių jų, bengalų, širdis. Bet bengalai skilę į du tikėjimus – hinduizmą ir islamą – ir susipriešinimas vis gilėjo. 1946 m. Kalkutoje kilo milžiniškos religinės riaušės, žuvo iki 10000 žmonių. Matydama besiliejančius kraujus, kai Britanija paleido savo diždiąją koloniją, nusprendė ją padalinti į hinduistinę Indija ir musulmoniška Pakistaną. Didžiuma Bengalijos atiteko Pakistanui – ir milijonai hinduistų pabėgėlių iš ten užplūdo Kalkutą ir jos apylinkes.

Trečiasis smūgis laukė 1971 m., kai rytinė Bengalija sukilo už nepriklausomybę nuo Pakistano, tapo Bangladešu. Naujas karas, nauji pabėgėliai…

Kalkutos centre. Turtuolio rūmai (Marble Palace) ir proziškesnis rajonas aplink (kairėje – gatvėje prausiasi žmogus)

Skurdas tapo Kalkutos prekės ženklu. „Penki žmonės iš Kalkutos gavo Nobelio premijas“ – didžiuojasi kalkutiečiai. Bet ne viena tų premijų – už kovą su skurdu mieste… Garsiausia – Motinos Teresės, kuri, sakoma, savo misiją pradėjo išvydusi mirštančius iš bado Kalkutos gatvėse žmones, ir jos piligrimus traukiantis vienuolynas ir kapas tebėra Kalkutoje.

Gatvėje miegantys Kalkutos darbininkai

Čia turbūt ir kiaušinis, ir višta viename: badas ir skurdūs, kalkutiečių nepriimami pabėgėliai paskatino komunistų iškilimą, bet „ilgiausiai kur nors buvusi demokratiškai išrinkta komunistų valdžia“ tada dar labiau nuskurdino Kalkutą. Išsibėgiojo verslas, o visokie leidimai didinguose namuose gyventi už keliasdešimties rupijų per mėnesį „nuomą“ lėmė, kad tų namų niekas nebeprižiūrėjo – „kas visų, tas niekieno“.

Kalkutos autobusai

Kalkutoje, priešingai daugeliui Indijos miestų, išliko rankomis traukiami rikšos (greitis toks pat, kaip pėsčiam eiti, bet, kai lyja, bent ne tavo kojos šlampa…). Išliko vienkartiniai moliniai puodeliai, į kuriuos pilama saldi indiška arbata ir kurie čia pat daužomi, kad jų žiedėjams liktų amžino darbo purvynuose. Kas tai lėmė – skurdas ar meilė tradicijoms? Turbūt ir tai, ir tai.

Traukiamas rikša

Komunistai dar įtakingi, bet jų valdžia baigėsi. Ir Kalkuta šovė į dangų. Kyla nauji daugiabučiai-dangoraižiai, spindi „Tata“ verslų parduotuvės. Nustebino, kiek daug tvarkingų, vakarietiškų kavinių, burgerinių, picerijų, takerijų, naktinių klubų Park gatvėje ir aplink. Kiek daug angliškų užrašų: gal net daugiau nei bengališkų ar hindi. Kalkuta, atrodo, ir toliau bando sekti Londonu – tik jau šiuolaikiniu.

Naktiniame kruize po Kalkutą

Bet viskas dviprasmiška. Iškilimas lemia ir sunykimą. Dar daugiau senųjų britų rūmų virsta dulkėmis. Čia viena, čia kita gatvė pervadinama „indiškiau“. Ekologijos vardan kalbama apie „Hindustan Ambassador“ nurašymą – kai lankysitės Kalkutoje, gal jų neberasite. Uždaromos ir ikoniškos tramvajų linijos. Vis mažiau lieka to, kas iš vienos akimirkos vaizdo, vienos nuotraukos leisdavo ištarti „Čia – Kalkuta!“.

Važiuojant traukiamu rikša

Todėl, kaip ir Kubos atveju, Kalkutą verta lankyti kuo greičiau. Bet tų turistų mažai – vietiniai nuo jų nenuleidžia akių, ypač senuosiuose turguose. „Londonas-Kuba“ nėra tai, ko Indijoje daugelis keliautojų ieško. Didžiausios ir švenčiausios šventovės, jogos mokyklos, musulmonų mogolų mauzoliejai – kitur. Todėl Kalkuta – malonus atradimas ir dar norėčiau čia grįžti, o kartu pakeliauti giliau po Vakarų Bengaliją – didžiausias pasaulio mangroves Sundarbano nacionaliniame parke Gango deltoje, visą eilę kitų buvusių europiečių kolonijų palei Kalkutą pratekančią Hooghly upę – portugalų Bandelį, danų Seramporą, prancūzų Čandanagarą, olandų Činsurą. Britų Kalkuta jas visas nukonkuravo ir „prarijo“, bet kadaise kiekvienas tų miestelių alsavo vis kitos Europos sostinės atgarsiais – Paryžiaus, Kopenhagos, Lisabonos…