Lankau pasaulį

Mumbajus vadinamas „Maksimumo miestu“. Nes čia maksimalu viskas! Turtas ir skurdas. Bolivudo spindesys ir šiukšlių laukai. Minios, smogas, traukiniai, kriketas, eismo kamščiai, viltis ir neviltis… Kolonijinių pastatų megalomaniška didybė ir naujausių dangoraižių vis dygstantys „miškai“.

Dažnas pasakojimas apie Mumbajų apsistoja ties vienu ar dviem „maksimumais“, nes per trumpą vizitą nepatirsi daugiau. Bet aš į didžiausius pasaulio miestus mėgstu „įsigyventi“, tad Mumbajuje apsistojau kelioms savaitėms…

Garsusis Tadž viešbutis Mumbajaus centre

Kasdienis Mumbajus – dangoraižių, lūšnų ir geležinkelių Gordijaus mazgas

Mumbajus – toks ilgas, ilgas pusiasalis. Tasai Britų Imperijos laikais pastatytas „atvirukų Mumbajus“ iš UNESCO pasaulio paveldo sąrašo – tik pats pats pietinis pusiasalio galas.

Dauguma mumbajiečių, kaip aš tada, gyvena be atvangos tįstančioje į šiaurę rajonų grandinėje. Nuo mūsiškio daugiabučio iki Mumbajaus „širdies“ tekdavo važiuoti… 40 kilometrų. Dieną ar naktį greičiau būdavo su pavėžėjais, kurių kainos įkandamos, bet per piko valandas belikdavo grūstis į liūdnai pagarsėjusius Mumbajaus priemiestinius traukinius. 7,5 milijono mumbajiečių kasdien keliauja jais į tolimas darbovietes ir atgal. Sistema plyšta per siūles, griebtasi radikalių sprendimų… Traukiniai stotyse stovi tik 10 sekundžių, o didelės vagonų durys niekad neuždaromos: nesuspėję keleiviai įšoka ir iššoka traukiniams jau pajudėjus.

Mumbajaus priemiestinis traukinys

Prisižiūrėjau ten galvas vyrams glostančių „translyčių“ hidžrų, teko sprukti ir nuo kišenvagių gaujos. Na, durys atdaros, lengvai iššokau iš „keleivių su bagažu“ pusvagonio (be reikalo įlipom ten naktį, ne veltui vietinių mažai) ir, pabėgėjęs peronu, stryktelėjau antrosios klasės vagoną…

Klijų reklama Mumbajuje

Svarbu lipti, kur turi teisę: nes yra moterų vagonai, senelių vagonai, neįgaliųjų ir vėžininkų vagonai (ant tokių nupieštas vėžys). Ir pirmosios klasės vagonai, kur kėdės su paminkštinimais, bet piko metu vis tiek negausi kur sėstis (nes visokie Mumbajaus IT startuoliai duoda mėnesinius pirmosios klasės bilietus kaip darbo „perk“).

Tuščiame vagone naktį

Ir pro traukinių durų kiaurymes, ir pro savo buto langą, matydavau vis besikartojantį identišką vaizdą. Dangų raižo aukšti daugiabučiai – čia visai nauji, čia kokių 10 metų, bet jau aptrūniję – o net menkiausios erdvės tarp jų užgrūstos palaikiais vienaukštėm-triaukštėm bakūžėm. Kai atvykau į Mumbajų, dar pusantros valandos kelio iki legendinės Čatrapati Šivadži Maharadž stoties jau prasidėjo šitokie peizažai…

Dangoraižiai (gyvenome tame iš kairės) ir lūšnynai

Tuos „daugiabučių papėdžių rajonus“ bukletuose turistams vadina lūšnynais. Po didžiausią jų – filmo „Lūšnynų milijonierius“ išgarsintą Daravį – kasdienės ekskursijos. Bet po kelių mėnesių, praleistų Indijoje, man liežuvis neapsiverčia sakyti “lūšnynas”. Ten – eiliniai darbštūs Indijos rajonai su šeimyninėmis parduotuvėmis, gamyklėlėmis, net kelionių agentūromis, kuriose vietiniai perka atostogas Goa ar Himalajuose. Kartą prireikus nusipirkti įvairių daiktų (traškučių, vyno, vaistų, lipdukų, lagaminą) viename naujųjų Mumbajaus prekybos centrų (prabangiam, bet su įėjimu „pro sandėlius“) likome „it musę kandę“ (atstumai – dideli, to nėra, kito nėra…) – užtat viską, ko reikia, labai greitai surinkome mažytėse „mūsiškio“ „lūšnyno“ parduotuvėlėse.

Vaizdas pro mūsų buto langą. Apačioje – ‘lūšnynas’, kuriame rasdavome įsigyti visko, ko reikia

Tie rajonai kadaise išaugo „niekieno žemėse“, pelkynuose, skyrusiuose Mumbajaus salas. Indiškas džugad sprendimas: NT vystytojai griauna tokius rajonus, stato dviejų tipų daugiabučius: paprastesniuose butus nemokamai išdalina „lūšnynų“ gyventojams (už nugriautus jų namus), o geresniuose parduoda, uždirbdami lėšų visam projektui. Turtas ir skurdas amžiams lieka greta. Kaip prie Dhobi ghato, kur didžiausia „rankinė skalbykla“ veikia aukštų dangoraižių papėdėje.

Dhobi ghatas (apačioje) ir dangoraižiai

Bolivudas, kriketas ir kiti Mumbajaus superturtai

Bet ne visi “lūšnyniečiai” nori tų butų, kad ir kokie prigrūsti, nešvarūs, per musonines liūtis užliejami būtų jų dabartiniai namai… Tokios siauros gatvės, kad su praeiviais susidauži pečiais („Turistai iš Amerikos čia, būna, neprasilenkia“…). Į lauką išvesti kanalizacijos vamzdžiai, iš kurių atliekų kriokliai pilasi į šiukšlių laukais virtusius kanalus – kasdienybė, prie kurios jie pratę. Ji labai bado akis tiems, kas atskrido tiesiai į Mumbajų iš kokios Europos – bet po mėnesių Indijoje jau gebėjau įžvelgti abi medalio puses.

Šiukšlėm užverstas kanalas prie Daravio rajono

Yra Mumbajaus šiauriniuose rajonuose ir tokių tvarkingų zonų, kurių kitur Indijoje labai mažai: Bandros restoranai, „auksinė“ Global Vipassana budistų pagoda, naujieji Sea Link tiltai, „apsukantys“ prigrūsčiausius rajonus, modernios (bet dar labai trumpos) dangumi skriejančio metro linijos…

Global Vipassana pagoda

Arčiau centro – Marine Drive pakrantės kelias ir Girgaon paplūdimys. Ir Wankhede kriketo stadionas, kuriame lankiau Indijos kriketo premjerlygos varžybas: ši lyga savo turtais lenkia ir NBA ar Anglijos futbolo premjerlygą – ir bilietų kainos panašios!

Kriketo stadione

Taip, didžioji Mumbajaus dalis skursta, bet kai gyventojų 23 mln., tai net ir tokiom sąlygom pakanka turtuolių 33 000 vietų stadionui sausakimšai užpildyti. O didžiausi miesto turtai apskritai analogų neturi: pavyzdžiui, milijardierius Mukešas Ambanis, pasistatęs aukščiausią pasaulyje vienos šeimos namą (27 aukštų!).

Tiesa, jei eini į visas šias vietas pėsčias nuo artimiausios traukinių stoties, vis tiek praeisi visą miesto kaleidoskopą, visus „maksimumus“…

Kelias į traukinių stotį per vieną vadinamųjų lūšnynų

O kartais tie maksimumai ima ir susiduria… Kaip Bolivude, Mumbajaus kino pramonėje, kuri kasmet paleidžia į pasaulį daugiau filmų, nei Holivudas. Megažvaigždžių algos ir spindesys čia nemažesni, ekskursijų po studijas kainos irgi vakarietiškos, bet tose studijose chaosas – labai indiškas! „Kaip galima siūlyti tokias ekskursijas, pilna šiukšlių, užkliūsi, nugriūsi“ – rašė piktus komentarus kažkokie, turbūt, ką tik į Indiją atskridę vakarieičiai.

Su Indijos serialų aktorėmis

Bolivudo užkulisiuose (vienas darbuotojų, kaip Indijoje įprasta, miega ant žemės rekvizitų kambary)

Tik prieš kamerų įjungimą „turtingų jaunikių namai“ spėriai sutvarkomi. Ir gimsta pats įperkamiausias „opiumas liaudžiai“: Mumbajaus tarpukariniame “Regal“ kine už bilietą į naują „blokbasterį“ mokėjau mažiausiai gyvenime, bet salė suskambėjus (kaip prieš kiekvieną filmą) Indijos himnui buvo beveik visiškai tuščia: Mumbajuje „multipleksų“ perteklius…

Istoriniame art deco “Regal” kino teatre

Britų Bombėjaus didybė

Mumbajaus centrą pastatė britai. Tiksliau – Bombėjaus centrą. Tas senasis angliškas miesto pavadinimas iki šiol puošia garbingai istorinių organizacijų pastatus. Britanija XIX-XX a. sandūroje buvo galingiausia pasaulio imperija, o Indija – svarbiausia jos kolonija.

Mumbajaus žmonės

Tad Bombėjaus Viktorijos traukinių stotis (pervadinta Maharaštros didvyrio čatrapačio Šivadžio garbei) didybe lenkia net Londono stotis, ji net įrašyta kaip atskiras objektas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Mumbajaus centre

Užvertęs galvą Mumbajaus centre dažnai negalėdavau atsigėrėti ta britiškai indiška „Vitorijos gotika“ – Mumbajaus universitetas, Aukštasis teismas, Indijos vartai, Velso princo muziejus (dabar – čatrapačio Šivadžio muziejus).

Mumbajaus panorama su universiteto bokštu

Dar anais laikais britams iššūkį metė indų elitas, ypač legendomis apipinti parsiai, į kurių „ugnies šventyklas“ ir „tylos bokštus“ neįleidžiami kitatikiai. Jų magnatas Tata, sakoma, „nepriimtas į britų viešbutį“, dar 1903 m. pastatė Taj Palace, vieną garsiausių pasaulio viešbučių, kurio pilyje irgi praleidau naktį. Ten tokia visiška „prabangios tylos“ oazė: langai atsiveria į miestą, beveik nesigirdi tų nesibaigiančių pypimų, riksmų, stebi tokį nutilusį chaosą. O tarnautojai nuolat stebi tave – pavyzdžiui, valgantį pusryčius. Besiprausiant vakare vonioje į kambario duris skambino kambarių tvarkytojas – atėjo pakloti prieš miegą lovos… Vakarietiško privatumo ir Mumbajaus elitui nereikia.

Viena senųjų išlikusių parsių kavinių

Šventyklos olose – prie pat Mumbajaus

Mumbajaus metropolis skaičiuoja kelis šimtmečius, bet Maharaštros valstija – daug, daug senesnė. Ji turi savo kalbą (maratų), o žmonių čia gyvena 125 mln. – daugiau nei dvigubai daugiau, nei Didžiojoje Britanijoje!

Didžiausia Maharaštros pažiba – olos-šventyklos ar olos-vienuolynai, pilnos 1000 ar net 2000 metų senumo hinduistų dievų ar Budų skulptūrų. Į vienas jų, Elefantos olas, gali nuplaukti laiveliu tiesiog nuo Indijos vartų. Bet ten iš esmės – tik viena oloje išgremžta hinduistų šventovė (su keliom mažesnėm).

Vienoje Maharaštros olų-šventyklų

Tikra didybė – keli šimtai kilometrų traukiniu ir paskui autorikša ar džipu tolyn į rytus. Adžantos olos, su 30 tokių šventovių. Ir Eloros olos, atstovaujančios trims tikėjimams – hinduistų, budistų, džainų – su pasaulyje lygių neturinčia 16-ąja ola, tiksliau, šventyklos pastatu, pastatytu ne iš viršaus į apačią, bet iš apačios į viršų, “nugremžiant” uolienas.

16-oji Eloros ola

Kiekvienam komplekse praleidome valandų valandas. Juk dar reikėjo fotografuotis su daugybe indų iš įvairiausių tolimų miestelių – „Tik vieną nuotrauką, šypsokis“, „Tik su mano dukra“, „Palaukite, dar ateis brolis“…. Mumbajuje apie tuos “prašymus fotografuotis” jau buvome pamiršę, ten užsieniečiai visiems jau spėję pabosti.

Vaikų grupė paprašė nuotraukos (Eloros olos)

Žemėlapis – apgaulingas. Maharaštra ten – tik Indijos dalis. Bet pabuvęs Indijoje ilgiau jauti kiekvienos valstijos „prieskonį“, ypač kai valstija turi savo tautą, kalbą. Palei Maharaštros kelius nuolat žygiavo oranžinėm vėliavom nešini hinduistų piligrimai, su dainom einantys nuo šventyklos iki šventyklos. Plazdėjo vėliavos su čatrapčiu Šivadžiu, tuo maratų didvyriu, kurio gimtadienis – valstijos šventė. Gatvės valgyklos siūlė „Vada pav“ – vegetarišką Mumbajaus burgerį.

Piligrimų kelionė

Tik tvyrojo ore įtampa. Maharaštra – toks nematomas pietų Indijos ir šiaurės Indijos frontas. Pietų Indijoje visąlaik vyravo hinduistai, o šiaurę ilgai valdė musulmonai mogolai. Tokie miestai kaip Aurangabadas (prie Eloros ir Adžantos olų) buvo gyvenami musulmonų: ten buvo jų sostinė, stūkso jų Daulatabado fortas ir Bibi Ka Maqbara kapas, „mažasis Tadž Mahalas“. Bet dabar juos nusvėrė iš kaimų suvažiavę hinduistai, musulmonų tik 30%. Ir net miestą jie parvadino – nebe mogolų valdovo Aurangzebo, o to paties Aurangzebo nurodymu nužudytų hinduistų vado, čatrapačio Šivadžio sūnaus, čatrapačio Sambadžio garbei. Žemėlapyje dabar tai „Čatrapati Sambadži Nagaras“…

Bibi Ka Maqbara mauzoliejus

Hinduistai didžiuojasi pagaliau atsiimdami istoriją iš “musulmonų-barbarų” – „Hinduizmas yra tikrasis Indijos kelias, o islamas – užkariautojų primestas“. Bet musulmonai – irgi vietiniai, palikuonys tų, kurie atsivertė į islamą – kaltina hinduistus bereikalingu įtampos kėlimu – „Indas gali būti bet kurio tikėjimo“ – sako jie. Man keliaujant, viename Maharaštros miestų vyko hinduistų ir musulmonų riaušės, bet praeitis dar žiauresnė: ten ir pogromai prieš musulmonus, ir musulmonų rengti teroro aktai, kai 2008 m. šaudyti žmonės ir Tadž viešbutyje, ir Viktorijos stotyje pačiame Mumbajuje.

Dautalabado forte

Aplankėme ir Maharaštros krikščionis. Nes tarp misionierių, pasėjusių šį tikėjimą, buvo ir lietuviai – kai kurių vietiniu šventuoju laikomas Donatas Slapšys, kurio stebuklingų laiminimų prašydavo ir kitatikiai. Ševgaono kaimo bažnyčia, kur jis nenuilstamai dirbo ir kur palaidotas, visiškai įaugusi į Maharaštos peizažą: tarsi mečetėje ar hinduistų šventovėje, užeidamas nusiauni batus ir per Mišias sėdi ant žemės…

Donato Slapšio kapas (gulintis prie kapo žmogus tiesiog laukia, kol priims daktaras gretimoj ligoninėj)

Bažnyčia, kur sėdima ant žemės

Kito lietuvio – Mykolo Zaleskio – kapą radome Punoje, seminarijoje, kurią jis įkūrė. Tiesa, tos seminarijos autorikšų vairtuotojai nežinojo – užtat visi žino Ošo meditacijos kurortą, amžinai pilną bordiniais rūbais apsirengusių vakariečių sanjasinų, čia mokančių didelius pinigus už Ošo meditacinį „išsiliejimą“ tvarkingoje erdvėje.

Bolivudo studijoje

Kodėl dar norėčiau grįžti į Mumbajų

Daugybėje Indijos miestų ir po kelių dienų jaučiuosi viską pamatęs, bet ne Mumbajuje. Čia dar norėčiau grįžti, ištyrinėti daugiau jo rajonų, pagyventi unikaliu jo ritmu.

Taip, jis turi sunkumų – gatvės be šaligatvių, „ant kojų“ lekiantys rikšos. Bet kažkaip taip prie jų pripratau, kad, išėjęs į balkoną vieną pirmųjų dienų pagalvojau „O, smogo nelabai yra“ – nors iš tikro smogas buvo toks, kad į saulę galėjai žiūrėti neužsimerkęs…

Indija – kitas pasaulis, o Mumbajus – turbūt svarbiausias ir atviriausias to kito pasaulio centras.

Reklama Mumbajuje

Kas nematė sikhų?.. Vyrai su tiurbanais, nesiskutantys ir nekerpantys plaukų bei privalantys nešiotis durklą… Bet už to „nuožmaus“ įvaizdžio slypi vienas unikaliausių ir mažiausiai pažintų pasaulio tikėjimų.

Visų sikhų tėvynė viena – Pendžabo valstija Indijoje. Tik čia jie sudaro gyventojų daugumą, čia jiems nereikia kovoti už teisę rengtis pagal tikėjimą, čia nieko negąsdina spalvingi Viduramžių karių rūbai ir kasdien dėvimi kardo dydžio kirpanai, čia stūkso jų švenčiausioji Auksinė šventykla, įspūdžiu pranokstanti daugybę garsiausių katedrų, sinagogų ir mečečių…

Atvykau pažinti sikhų kultūros į Pendžabą, Indijos valstiją – tačiau savitenę, nei daugelis pasaulio valstybių…

Auksinė šventykla Amritsare

Amritsaras, šventasis sikhų miestas

Šventieji didžiųjų religijų miestai – tiesiog kitokie! Meka, Medina, Jeruzalė, Varanasis, Roma (su Vatikanu)… Kiekvienas jų neišvengiamai plaka savojo tikėjimo ritmu, tarsi susiliejęs su juo į amžiną santuoką.

Sikhas nihangas, nemokamai dalijantis vandenį

Sikhų Amritsaras – irgi „to paties kalibro“ tikėjimo užtaisas! Net ir atokiame Amritsaro priemiestyje, kur gyvenome, kasryt 4 valandą pažadindavo giesmės iš gretimos gurdvaros – sikhų šventyklos. Anksti atsikėlę tiurbanuoti rajono vyrai, atnešę iš šventą knygą Guru Grant Sahib iš jos “miegamojo”, vieną po kito giedojo jos tekstus, vėduodami ją iš viršaus, kaip kokį maharadžą, kad nesukaistų. Nes Guru Grant Sahib visad gerbiama kaip žmogus – vienuoliktasis sikhizmo guru. Pirmieji dešimt guru ir buvo žmonės, bet dešimtasis guru Gobindas Singhas ~1700 m. pasakė, kad po jo mirties vienintelis sikhų vedlys liks ši knyga.

Amritsaro centre ekranuose transliuojamos giesmės iš Auksinės šventyklos

Kiekvieną dieną ta knyga, kaip dera Indijos guru, duoda atsakymus ieškantiesiems: atverčiama ir perskaitoma atstitiktinė jos giesmė (šabadas) ir, tų žodžių įkvėpti, sikhai priima dienos sprendimus.

Kuo arčiau centro, tuo daugiau tikėjimo. Gurdvarų kupolai, trikampės sikhų vėliavos (nišan sahib). Restoranų televizoriuose, paskui – ir milžiniškuose gatvių monitoriuose nuolat rodomi vaizdai iš šventų švenčiausios sikhų pasaulio vietos – Auksinės šventyklos. Karta iš kartos paveldimos parduotuvėlės – ką ten parduotuvėlės, ištisos turgaus gatvės – skirtos prekėms, kurių nepamatysi niekur kitur, bent jau XXI a. Kirpanai (durklai, kardai), kuriuos čia sikhai nešiojasi atvirai, net gali pasiimti į “Air India” skrydžius. Aišku, tiurbanai. Kangha šukos, paprastai įsmeigtos į plaukus po tiurbanu. Senoviniai sikhų karių rūbai, kuriuos iki šiol dėvi sikhai nihangai, sekantys savo giminių tradicijomis. Metaliniai indai – nes sikhai valgo iš tokių.

Sikhas pardavėjas prekiauja kirpanais

Turgų netrukus pakeičia neindiškai tvarkingos pėsčiųjų gatvės iščiustytais fasadais. Religingiausi sikhai čia jau eina basi – Šventykla taip arti, už kampo jau matosi jos komplekso kupolai, baltos sienos už kurių jau tuoj-tuoj-tuoj laukia tas iš ežero kylantis auksinis rūmas!

Turistai (daugelis jų – iš kitų Indijos valstijų), paklausę prekijų „Kitaip jūsų neįleis į šventyklą“, perka skareles.

Gatvė pakeliui į Auksinę šventyklą

Bet iš tikro skareles prie šventyklos skolina nemokamai, ir batus pasaugo, ir vandens gerti duoda. Ir net pamaitina! Ir mes pavalgėme ten, Langare, „didžiausioje pasaulio valgykloje“, toks maisto konvejeris: nusiplovėm rankas, davė metalinį padėklą su įgilinimais, sėdomės ant žemės į eilę, pro kurią vienas po kito ėjo sikhai, kiekvienas su kitu maistu. Kas šliopteli dalio, kas meta į rankas indiškos duonos, kas įberia ryžių. Tada rankomis, kaip visi, valgėme. Pavalgę stojomės, ėjome pro milžinišką virtuvę kur niekad nepaliauja savanorių darbas, pro užpirktų maisto produktų sandėliais virtusius didingus koridorius – o sikhai vandens žarnomis nuplovė nubyrėjusį maistą, nes į tą kambarį jau veržėsi kiti šimtai valgytojų, ir taip nuolat, diena iš dienos. Švelniai primena kokį kalėjimą – bet be galo efektyvu, maistas nešvaistomas, pamaitinami šimtai tūkstančių…

Auksinės šventyklos langare

Jei skaitant šitą jums kyla noras klausti, „Ar negėda valgyti labdaros valgykloje?“ arba „Taigi jūs kito tikėjimo“, tai tik rodo, kiek skiriasi mūsų ir sikhų kultūros… Tai, kad visi čia valgo kartu, ir yra Langaro esmė! Tikslas – ne tik pavalgydinti vargšus, bet kad ir tie vargšai (ir jokia visuomenės grupė) nesijaustų atstumta, kaip atstumti neliečiamųjų kastų atstovai hinduizme (kuriems net valgyti tekdavo iš atskirų indų). Todėl sikhų langare kartu tą patį maistą ant žemės valgo vargšai ir turtingi, sikhai ir kitatikiai – pagal vieną pasakojimų, kai pas sikhų trečiąjį guru Amar Das atvyko musulmonų mogolų imperatorius Akbaras, sikhai visų pirma jam liepė sėstis kartu su visais ant žemės valgyti langare…

Ir mes, kai paskome sutiktiems pendžabiečiams, kad buvome Amritsare, sulaukiame klausimų: „Ar buvote Auksinėje šventykloje? Ar valgėte langare?“.

Prie Auksinės šventyklos su ten privalomu galvos apdangalu

Sikhizmas gimė iš dalies kaip atsakas Pendžabą supančioms hinduistų ir musulmonų kultūroms. Hinduizme yra kastos, o sikhams visi lygūs. Hinduizme daug dievų, o sikhizme – tik vienas (nors ir ar jis Dievas, ar Deivė, ar tiesiog Jėga – diskusijų dalykas, nes pendžabių kalba čia daugiaprasmė). Musulmonai turi kelias žmonas, o sikhai – tik vieną. Musulmonai valgo tik halal mėsą, o sikhams toks skerdimo būdas atrodo pernelyg žiaurus.

Jei hinduistų šventyklos kyla viršum miestų – jų mitologinėm skulptūrom išdabintas vimanas ar gopuramus pamatai iš tolo – tai Auskinę šventyklą gali išvysti tik nusileidęs laiptais į didelį jos kiemą, nes ji stūkso net žemiau Amritsaro žemės lygio, ežero centre, iš visų pusių užstota baltų komplekso pastatų… Jokia kita religija neturi panašių šventovių… Ir visgi sikhizmas vystėsi Pietų Azijos fone, tad religijos ir pynėsi: tai, kaip sikhai neria į ežerą aplinkui Auksinę šventyklą, labai jau primena tai, kaip hinduistai neria į jiems šventą Gangą. Ir tie, ir tie atitinkamą vandenį semia, vežasi namo… Jei indai tuoktuvių metu vaikšto aplink ugnį, tai sikhai – aplink Guru Grant Sahib knygą.

Išorinės Auksinės šventyklos komplekso sienos

Aplink Auksinę šventyklą, sikhizmo paslaptingas šydas vis labiau prasiskleidė. Atvykėliams Guru Grant Sahib giesmės čia subtitruojamos hindi bei anglų kalbom. Ir tos giesmės – kažkokios savos, bendros, apie visatą ir gyvenimą, apimančios Alachą ir Krišną – net kiti tikėjimai čia savaip apimami, suvokiant viską kaip alternatyvas ar metaforas.

Net keista, kad sikhizmas, priešingai kokiam krišnaitų išpopuliarintuam vaišnavizmui, beveik neturi sekėjų anapus pendžabių tautos – gal tie tiurbanai gąsdina… Tiesa, visų „penkių K“ (nekirpti plaukai, specialūs durklas, apyrankė, šukos ir apatiniai) ir pendžabe laikosi tik religingesnieji, mačiau daug žmonių, kurie, pavyzdžiui, nusikirpę plaukus, bet nešioja kirpaną ar metalinę apyrankę karą, tarnaujančią ir kaip kastetas.

Auksinė šventykla ežero centre, apsupta baltų komplekso pastatų

Mums jie be galo įdomūs, o mes įdomūs jiems, nes turistų iš užsienio ten dar labai mažai. Atrodo, kaip čia paprašyti kokio tradiciniais rūbais vilkinčio sikho nuotraukos, o štai jis pats paprašo nusifotografuoti su tavim…

Tačiau todėl ten viskas pritaikyta saviems: koks Centrinis sikhų muziejus pilnas tiurbanuotų lyderių paveikslų, o taip pat mūšių ar kankinimų – religinių ir istorinių – scenų, kurias, net kai parašyti jų pendžabiški pavadinimai, užsieniečiui perprasti labai sunku.

Sikhų dailė

Tačiau Auksinės šventyklos atmosfera įkvėpė perskaityti knygą apie sikhų tikėjimą, kuri viską – ir dar daugiau, sudėjo į savo vietas. Kiek ten unikalių tradicijų! Štai visų sikhų vyrų pavardė Singh, o moterų – Kaur (tai suvienodinta, nes antraip Indijoje iš pavardės matosi kasta).

Amritsaro gatvėje

Indijos-Pakistano kruvino padalijimo atgarsiai – ir kasdieniame šou

Viena tema Pendžabo memorialuose, muziejuose, mene kartojasi ir kartojasi labiau nei bet kur kitur Indijoje. Karas, žiaurumai… Centrinio sikhų muziejaus paveiksluose. Milžiniškame Indijos karo muziejuje su didžiausia pasaulyje kardo statula. Gobind Ghar forto „gyvajame muziejuje“ kur, be visos Indijos širdis užkariavusios pendžabių bhangros šokių, nuolat rodomas 7D filmas apie sikhų kruvinas kovas su afganais ir britais (kažin ar būtų pavykę suskaičiuoti, kiek žmonių nužudoma per tas keliolika minučių). Kovas vedė nacionalinis didvyris maharadža Randžitas Singhas. Jo milžiniška statula pradeda pėsčiųjų gatvę Auksinės šventyklos link. Jis valdė vienintelę sikhų valstybę, sugebėjo trumpam „atmušti“ britus, jo karinių triumfų laikai sikhams – aukso amžius.

Maharadžos Randžito Singho paminklas Amritsare

Ech, kaip smarkiai sikhizmas skiriasi nuo pacifistinių Indijos religijų, kaip džainistų, kurių vienuoliai pasišluoja priešais save taką, kad šiukštu vabalėlio nenumintų…

Sikhai dėl to ir gerbiami, ir nesuprasti. Kitataučiams jie – „nuožmūs kariai“. Kaip tokius juos samdė britai savo Indijos kolonijinėms armijoms, ir šiais laikais visoje Indijoje pilna sikhų apsaugininkų ar policininkų. Po 2001 m. rugsėjo 11 d. atakų Amerikoje sikhai buvo tapę „keršto išpuolių“ taikiniais, nes su savo tiurbanais, ūsais, barzdom, jie atrodė dar panašesni į „stereotipinius teroristus“, nei daugelis musulmonų.

Amritsaro parduotuvėlėje

Kita vertus, girdėjome posakį – „Jei kur Indijoje patenki į bėdą, ieškok vyro su tiurbanu“. Sikhai myli teisingumą ir už jį visada kovoja. Ir, kai traukinyje į Amritsarą kažkokie indai „zuikiai“ buvo užėmę mūsų išpirktas traukinio vietas, bemat bendrakeleivis ginkluotas tiurbanuotas sikhas susodino visus į savo vietas. Pagalbos iš sikhų sulaukėme ir daugiau – tarkime, keliskart teko klausinėti, kur reikiamas autobusas, tai kiti indai (net bilietų pardavėjas!) tiesiog atsakydavo „nežinau“, o „žmonės su tiurbanais“ palydėjo kur reikia, patys išsiaiškindavo, kad paaiškintų mums, nors pagal pareigas jiems nepriklausė.

Tradicinis šokis bhangra

Bet kartais kas vienam kova už tiesą, kitam – kova už blogį. Tarp tokių kontroversijų – kova už nepriklausomą sikhų šalį Chalistaną. Nepriklausomybės šalininkai 1982 m. įsitvirtino Auksinėje šventykloje, tuomet ją šturmavo ir apgriovė Indijos valdžia, pražudydama šimtus religingų sikhų.

Bet pačios skaudžiausios istrorijos – iš 1947 m. abipusio genocido, vaizdžiai parodyto Padalijimo muziejuje Amritsare. Sikhai žudė musulmonus, o musulmonai – sikhus. Ne tik žudė: degino namus, prievartavo moteris.

Šiame britų statytame komplekse – ir Padalijimo muziejus

Kai britai nusprendė suteikti nepriklausomybę savo Indijos kolonijai, jie suprato, kad nauja šalis bus pasmerkta amžinam pilietiniam karui, tad nutarė prieš laisvės suteikimą koloniją padalinti į musulmonų Pakistaną bei hinduistų Indiją. Kitur dalinti buvo paprasčiau, nes vienos tautos (kaip sindžiai ar balučai) buvo musulmoniškos, o kitos – hinduistinės. Bet pendžabių būta įvairių tikėjimų: musulmonai, hinduistai, sikhai. Taigi, Pendžabas „perpjautas“, musuloniškas Pendžabas šiandien – Pakistano provincija, o sikhiškas – Indijos vasltija.

Sikhų simbolis Karo muziejuje Amritsare

Bet iš pradžių padalinimas tik dar labiau atsuko „kraujo kranus“. Vyko pogromai prieš „ne savo pusėje gyvenančius“, prasidėjo didžiausias pasaulio istorijoje pabėgėlių judėjimas – 10 ar 20 milijonų nusprendė bėgti iš savo namų, kuriuos Indijos-Pakistano sienos nustatymo komisija paliko „kitos religijos tėvynėje“. Bet net ir pabėgti daugeliui nepavyko. Daugybė traukinių į galutines „saugias stotis“ atriedėdavo sausakimši nuo lavonų: vyrų, moterų, vaikų. Nes sikhai puldinėdavo musulmonų traukinius ir pabėgėlių vilkstines, o musulmonai – sikhų ir hinduistų. Visi skelbėsi taip kovojantys už tiesą – tik keršijantys už tai, ką „priešai“ daro su tikėjimo broliais. Bet kas ir kaip visa tai pradėjo iš tikro – nebepasakysi. Matyt, viskas įsisuko po truputį: gerokai supaprastinius, už vieną nužudytą kiti nužudė du, už tuos du – keturis ir t.t. Itin tragiška, kai visa tai vienas su kitu darė ta pačia kalba kalbantys tautiečiai pendžabiai.

Kita vertus, jei ne tos tragedijos, sikhai neturėtų „savo“ krašto, nes seniau jie buvo pasklidę po daug didesnes žemes ir net šventajame Amritsare nesudarė gyventojų daugumos.

Amritsaro gatvėje

Indijos-Paksitano konfliktas Pendžbe justi iki šiol. Dangų raižė naikintuvai, o viena keisčiausių pramogų, be paliovos reklamuojama Amritsaro gatvėse turistams – Atario-Vagos pasienio punkto uždarymas. Tai kažkas siurrealaus – kas vakarą Indijos ir Pakistano pasieniečiai teatrališkai „konkuruoja“, nuleisdami vėliavas, o visa tai nuo milžiniškų amfiteatrų stebi tūkstančiai žiūrovų, mėgindami „priešų sirgalius“ perrėkti savo patriotiniais šūkiais. Užvedinėtojas – „Indija motina“, visi – „Tegyvuoja“, užvedinėtojas – „Šlovė“, visi – „Tėvynei“. O kitoje sienos pusėje rėkiama tas pats, tik vietoj Indija – Pakistanas („India Zindaban“ / „Pakistan Zindaban“…). Nes net pagrindinės abiejų šalių kalbos – hindi ir urdu – iš esmės nesiskiria (tik urdu rašoma arabų raštu, o hindi – devanagariu). Grėsmingai atrodantys pasieniečiai šoka, žygiuoja kojas pakeldami iki nosies, mėtosi ginklais. „Gąsdina priešus“, bet, kita vertus, ir savaip parodo bendrą istoriją, kultūrą, nes kur kitur dvi priešų šalys galėtų susitarti dėl tokio spektaklio kas vakarą?

Atario-Vagos sienos uždarymo fragmentas

Greta didžiojo Indijos pusės amfiteatro, tarp visų už rupijas išdažyiti veidą Indijos vėliavomis siūlančių prekijų, stūkso paminklas „neapdainuotoms Padalijimo aukoms“… Tarp aukų – net muziejinės vertybės! Štai būta archeologinių radinių, iškastų priešistoriniame Mohendžo Daro mieste, kurie tiesiog padalinti Indijai ir Pakistanui perpus.

Indijos pusės amfiteatras Atario-Vagos pasienyje

Čandigarhas – modernios architektūros “šedevras”?

1947 m. Pendžabas padalintas. Senoji jo sostinė Lahoras, iš kurio didingų rūmų valdė maharadža Randžitas Singas, liko Pakistane. Indijos pusėje atsikliuvę miestai sprogte sprogo nuo pabėgėlių lūšnynų ir nė vienas neatrodė vertas sostinės vardo…

Ką daryti? Pastatyti naują miestą ir valdžiai, ir pabėgėliams! Taip iš kilo Čandigarhas, į kurį dabar dabar plūsta modernios architektūros piligrimai. Mat tą miestą išplanavo garsusis Le Korbiuzjė, dėl to Čandigarhas net įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldą…

Čandigarho mikrorajone

Atvykusiam iš Vidurio/Rytų Europos, šedevrą ten sunku įžvelgti. Ten kaip sovietinė architektūra kvadratu. Kvadratiniai mikrorajonai neturintys net pavadinimų (tik numerius), pilni vienodų brutalistinių betoninių daugiabučių… Bet ilgai pakeliavęs po Indiją jau galėjau suprasti, kuo Čandigarhas indams – magiškas, numylėtas pensijon išeinančių turtuolių… Žaliais plačiais pėsčiųjų kiemais eidavau didelius atstumus nebijodamas, kad partrenks autorikša ar motociklas. Daugiau tvarkos, daugiau turto: vienas didžiausių Indijoje prekybos centrų – it perkeltas iš Vakarų pasaulio (Nexus Elante Mall), įvairių virtuvių restoranai.

Emigracijos į Kanadą ir kitur reklamos (sikhai Kanadoje jau sudaro net didesnį procentą žmonių, nei Indijoje)

Viską „išlaiko“ biurokratų armija, mat padalinus indiškąją Pendžabo valstiją – į sikhišką Pendžabą ir hinduistinę Harjaną – dabar čia nebe vienos, o dviejų valstijų sostinė! Jau vien šis faktas niekais pavertė dalį Le Korbiuzjė utopijos: dabar vienu parlamento pastatu turi dalintis dviejų valstijų deputatai, abi valstijas aptarnauja vienas aukštasis teismas. Daugybės Čandigarho vietų realybė kitokia, nei atvaizduota Architektūros muziejaus nuotraukose, maketuose, planuose… Štai Le Korbiuzjė baseinas, kurio vandeny atsispindėdavo Aukštasis teismas, tuščias: „Ten veisdavosi uodai, skrisdavo į teismo sales, platindavo ligas“ – aiškino nemokamas gidas, vedžiojęs po valdžios kompleksą, kurio šiaip iš miesto net pamatyti negali, nes jis uždengtas dirbtiniu kalnu.

Aukštasis teismas Čandigarhe su tuščiu baseinu priešaky

„Suplanuotas“ Čandigarho simbolis – valdžios komplekse stūksantis rankos paminklas, simbolizuojantis taiką, vienybę ir atvirumą. Bet gyvo miesto istorijos į ateities tolius nenumatysi, ir dar populiaresne lankytina vieta staiga tapo Uolų sodas [Rock Garden], kurį, su dirbtiniais kriokliais ir lėlių muziejais, savom rankom sukūrė valstybės tarnautojas Nekas Čandas, rinkęs reliktus iš Čandigarho vietoje kadais stovėjusių Pendžabo kaimų. Jaunavedžiai geriau fotografuojasi prie tų dirbtinių krioklių ir uolų, o ne bedvasiuose parkuose, aikštėse, sankryžose…

Ši skulptūra – vienas Čandigarho simbolių

Šimla – kalnų oras ir britiškosios Indijos sostinė

Į Čandigarhą gal nė nebūtume užsukę, jei ne Kalkos priemiestis. Dar nykesnis – bet būtent ten prasideda „žaisliniu traukiniu“ vadinamo siauruko kelionė aukštyn į Himalajus, į legendinę Šimlą, britų Indijos „vasaros sostinę“. Kiekvieną pavasarį, Delį sukausčius karščiui, visas britiškasis elitas riedėdavo ten, į Šimlą, kur bent kiek vėsiau. Iš tikro Šimla buvo net tikresnė sostinė, nei Delis, nes Indija iš Šimlos valdyta 7 mėnesius per metus, kai iš Delio – tik 5!

Didingi britų laikų pastatai Šimloje

Atstumas nu Kalkos iki Šimlos – tik 85 km, grįždami taksi įveikėme per 2:30 val., bet traukinys, kaip senais laikais, pūškavo net 5:20 val. Tačiau kelionė turistiniais vagonais (ar persisvėrus pro atdaras duris) neprailgo: anapus didelių langų slinko stotelės su mojojuojančiais vėliavėlėmis viršininkais, maisto pardavėjais bei vis didesniais aukštį nurodančiais skaičiais, 100 tamsių tunelių, o paskui prasidėjo ir vaizdai žemyn, kol galiausiai traukinukas įriedėjo į senovinę stotį viršūnėje. Aukštis – 2276 m, iki Himalajų viršūnių dar labai toli, bet ir siaurasis geležinkelis toliau jau nebenutiestas – lieka tik keliai, iš pradžių dar pravažiuojami visus metus, o paskui, link Ladakho, jau užpustyti kasmet iki pat vėlyvo pavasario…

Traukinys į Šimlą

Šimla – toks keistas Europos bastionas Himalajų priekalnėse, su didingais pastatais, tarsi perkeltais iš kokio Britanijos užmiesčio. Teatras, bažnyčia, Britanijos vicekaraliaus rūmai, kuriuose, beje organizuotas Indijos kolonijos padalijimas į Indiją ir Pakistaną… Pagrindinė Mall gatvė – visiškai pėsčiųjų, kaip ir Ridge aikštė pačioje to kalno viršūnėje, iš kur galėjau dairytis į abi puses. Aišku, senstančią Britaniją vis labiau supa šiuolaikinė Indija: ech, kaip reikėjo grūstis į liftą tarp skirtingų Šimlos terasų, kiek daug palaikių namelių supa prieškario ir tarpukario didybę ir kokie įkyrūs rikšų vairuotojai prie stoties (taip buvo ir Pendžabe). Ir virš bažnyčios ant kalvos pasiekiama lynų keltuvu – milžiniška beždžionių dievo Hanumano skulptūra.

Šimlos panorama nuo Ridge

Tačiau Šimla vis tiek vienas europietiškiausių Indijos miestų. Siauruku kartu atvažiavo senyvų britų pora, kurių sena svajonė buvo pamatyti kur gyveno XXX, XXX, XXX – bet juk Europą europiečiai gali rasti ir Europoje, tad didžiausi Šimlos angliškai-indiškų saulėlydžių mylėtojai šiandien – patys indai čia randantys Europos aidus savoje šalyje…

Ridhe aikštė su anglikonų bažnyčia Šimloje

Šimla buvo Pendžabas – bet dabar irgi nebėra, ji – dar vienos naujos Himačal Pradešo valstijos sostinė. Sikhų tiurbanų dar matėsi – bet kuo toliau nuo Pendžabo, tuo jų mažiau, o dar toliau, į rytus, Utarakande, iš ženklios daugumos sikhai vėl virto egzotiška mažuma, Pendžabo atsiminimai teliko tarsi kokia skaityta pasaka.

Pro traukinio į Šimlą langą

Pendžabas – kaip sikhų Izraelis

Sikhų istorija ir padėtis kažkuo panaši į žydų. Unikali kultūra ir tikėjimas – bet kartu ir trintys su kaimynais, persekiojimai. Net žodį “holokaustas” sikhai vartoja savoms istorinėms tragedijoms… Tik nors sikhų pasaulyje – net daugiau nei žydų, informacijos apie juos – labai maža.

Amritsaro gatvėje

Esu įsitikinęs, kad, jei Pendažabas, kaip koks Izraelis, būtų atskira valstybė, šį unikalų kraštą trokštų pažinti milijonai užsieniečių: toks unikalus tikėjimas, įdomios tradicijos, atskira tauta, kalba, net sava rašto sistema… Bet dabar Pendžabas žemėlapiuose vaizduojamas tik kaip Indijos kampas. Keliautojai Indijoje aplanko Delį, Džaipūrą, Agrą, Varanasį – savaitės-dviejų atostogos baigiasi ir jie skrenda namo, kitais metais ieškodami kitų krypčių atostogoms, nes „Juk Indijoje jau buvo“. Tad Pendžabu grožisi daugiausiai keliautojai iš kitų Indijos valstijų.

Amritsaro turguje

Tačiau jei tau, kaip man, rūpi ne „užspalvinti“ nukeliautų valstybių žemėlapį ar siekti kažkokio aplankytų valstybių rekordo – o norisi pamatyti ką unikalaus, neatrasto – tai Pendžabas tam tikrai puiki vieta ir dabar puikus metas, kol dar kiti neatrado Pendžabo.

Laukinis Indijos Radžastanas! Spalvoti mietai, balti mauzoliejai tarsi iš rytų pasakų. Kalnų fortai tokie milžiniški, kad atrodo kompiuterine grafika išdidinti kokiam “Žiedų valdovo” tęsiniui. Vis dar turtingos karingų maharadžų radžputų dinastijos. Plačiosios dykumos, kuriom žygiuodami kupranugarių karavanai su prieskonių ir šilko kroviniais į dabartinį Pakistaną, kuris – čia pat, anapus fronto.

Radžastanas – Indija, bet visai kita, nei Varanasio ghatai, Tadž Mahalis ar Goa paplūdimiai. Leidomės traukiniais, džipais ir kupranugariais gylyn į Radžastaną.

Radžastano dykumoje

Džaipuras, jo rožinės pilys ir balti kapai

Džaipuras – didžiausias Radžastano miestas, bet tuo pačiu paskutinis, kurį dar pasiekia daugelis keliautojų į Šiaurės Indiją. Jis – dalis garsiojo “Auksinio trikampio” su Deliu, Tadž Mahaliu. Kaip ir kiekvienas save gerbiantis Radžastano miestas, turi savo spalvą. Džaipūras – rožinis, visi pastatai taip dažomi, toks įstatymas.

Maharadžų rūmai Džaipuro mieste

Pasakiškiausi tų pastatų – Amerio [Amber] fortas, baltieji Gaitore Ki Chhatriyan kenotafai, maharadžų Miesto rūmai. Fortas pribloškia savo dydžiu, kapai – radžputų architektūrinių raižinių kruopštumu, o rūmai, kuriuose ligi šiandien gyvena maharadžos – ir tuo, ir tuo.

Amerio fortas

Unikaliausi Džaipūro brangakmeniai – Jal Mahal rūmai, it plūduriuojantys ant ežero paviršiaus. Ir sunkiai nusakomas Hawa Mahal pastatas, primenantis kokį rožinį tortą: iš už jo langų-širmų miesto gyvenimą stebėdavo pernelyg viešai rodytis negalėdavusios kilmingos damos. Ir Džantar Mantar gigantiškų (iki 27 m aukščio!) atsronominių prietaisų kompleksas, kurį įkūrė XVII a. žvaigždėmis domėjęsis radžputas Džai Singas.

Hawa Mahal fasadas

Kai į Indiją keliavome pirmą kartą, Radžastane irgi apsiribojome Džaipuru. Bet – net specialiai neieškodamas – internete, avialinijų žurnaluose, viktorinų klausimuose vis išvysdavau ir išvysdavau nuostabių pasakiškų kitų Radžastano miestų. Auksinis Džaisalmeris, žydrasis Džodpūras, Udaipūras, Puškaras, Bikaneris… Kai į Indiją grįžau trims mėnesiams buvau apsisprendęs daug daugiau laiko skirti Radžastanui.

Radžastano muzika

Džodpuras – žydrasis miestas superforto papėdėje

350 km – arba viena naktis traukinyje – į vakarus nuo Džaipuro pasitiko “mėlynasis miestas” Džodpuras. Kaip visur Radžastane (ar net Indijoje) laukė du pirmi įspūdžiai: blogas ir geras.

Blogesnis įspūdis – traukinių stotyje. Su besistumdančiom miniom, ant žemės išsidrėbusiom vėluojančių traukinių laukiančiom šeimom. Anapus stoties vartų šiukšlių jūroje vienas per kitą rėkė autorikšų vairuotojai, mums pagaliau susiradus iškviestąjį “Uber” dar mėginę apgaulingai gąsdinti “Su jais nevažiuokit, tik rikša jus nuveš kur reikia, kitaip jus apiplėš”. Taip, ir Džaipure to buvo, tik nerašiau: didesnės nei sutarta kainos, miesto centre šiukšlių krūvoj gyvenančios kiaulės. Radžastanas – irgi Indija, bet dabar, “po visko”, atmintyje prisiminus Radžastaną stoja tik geri vaizdai, taip smarkiai jie nustelbia visus minusus!

Prie turgaus vartų Džodpuro centre

Džodpūras pirmąsyk pritrenkė užlipus ant mūsiškio, rodos, tokio neypatingo, siaurų šiukšlinų ir laukinių šunų pilnų gatvių supamo viešbučio stogo (kambariai ten kainavo 8 eurus). Staiga visos grožybės iškilo prieš akis! Galingas XXXX fortas, it įaugęs į kalną. Kitoje pusėje toli tarsi koks Tadžmahalas spindėjo iš miglos – ten 1928-1943 m. statyti Umaid Bhawan rūmai, kurių trečdalyje ir šiandien gyvena Džodpūro maharadžos (likę du “trečdaliai” – muziejus ir prabangus viešbutis).

Umaid Bhawan rūmai

Ir čia dar ne viskas – pasivaikščiodami nuėjome ir prie Džasvant Tada maharadžų kapų, ir prie rajono anapus forto su džodpūrietiškais mėlynais indigo dažais dažytais namais (“Kad būtų šviesūs ir neįkaistų, bet ir akių neerzintų”), ir prie puošnaus baodžio (senovinės vandens kaupyklos) miesto centre. O pasivaikščiojimas forte ir maharadžų rūmuose kaip niekur atskleidė unikalią Radžastano istoriją: anksčiau šiame rgeione buvo dešimtys šalių, kiekviena jų turėjo sostinę kokiame nors Džodpūre, kiekvienos jų maharadžos-radžputai ir brahminų bei priklių elitas lobo iš prekybos, bet kartu nuolat jautė kitų Indijos valdovų keliamą pavojų, tad statėsi neįveikiamus fortus.

Džodpuro fortas valgant ant viešbučio stogo

Viskas atėjo į pabaigą XIX a. Indijoje įsivyraujant britams. „Garbingus“ durklus radžputai pakeitė šautuvais, o galiausiai vienas po kito sutiko su britų sąlygomis: jie ir toliau turės savo šalis, bet tų šalių užsienio politiką, saugumą kontroliuos britai. Tai turėjo ir pliusų: „amžinas tarpusavio karas“ Radžastane baigėsi ir maharadžos galėjo statyti architektūrinius stebuklus it Europoje bet su indišku prieskoniu, kaip Džodpuro laikrodžio bokštas ir aplinkinis turgus, galėjo išsikelti iš storų forto sienų į didingus modernius rūmus. Galutinai valdžią maharadžos-radžputai prarado tik 1947 m. Indijai tapus nepriklausoma ir vieninga valstybe – tačiau turtai iš jų niekad nebuvo atimti, kaip ir miestelėnų pagarba jiems ir greta oficialaus mero Džodpūras ligi šiol turi ir savo „karalių“.

Žydrosiose Džodpuro gatvėse

Pagarba valdovams pagrįsta ir tikėjimu, kastomis, kurias daugelis čia mums pasakydavo jau pirmo pokalbio metu. Bet „tikėjimas“ čia nevienalytis: maharadžos-radžputai – hinduistai, atlaikę musulmonų antpuolius; bet kai sėdėdavau ant Džodpuro stogo, Indijos dievybių šlovninimo dainos (raga) nuolat mainydavosi su muedzinų šauksmais maldai ir penktadieninias islamiškais pamokslais, o keisčiausios patirtys laukė priemiesčiuose, pas Bišnojų tikėjimo atstovus. Jie vadinami pirmaisias pasauly radikaliais ekologijos aktyvistais: ne tik nevalgo mėsos (Indijoje daugelis nevalgo), bet ir tiki, kad po mirties reinkarnuosis į elnius, tad juos gerbia, jie laisvai laigo aplink bišnojų kaimus. Tokius kaip Kedžarlis, kurio pažiba – memorialas 363 kankiniams. Tuos kankinius nužudė, kai jie prisirišo prie medžių, kad maharadža jų nenukirstų.

Džasvant Tada maharadžų kapai

Kuo tolyn į Radžastaną, tuo labiau ore tvyro vieno aršiausių šiuolaikinių tarptautinių konfliktų dvasia. Indija prieš Pakistaną… Gal kas dvidešimtas Džodpūro gyventojas – Indijos karys. Anapus maharadžų rūmų – švytinčių karinių bazių miestas, paženklintas šūkiais kaip “Jei mirtis ateitų pas mane kol dar neįrodžiau savo vertės, aš nužudysiu pačią mirtį”.

Džodpuro fortas

Į vakarus nuo Džodpūro geležinkelio bėgiai driekėsi per Pokraną, garsėjantį kaip Indijos branduolinių bandymų vieta (sakoma, ten iki šiol gausu vėžio susirgimų), o viršum traukinio vis dažniau girdėdavosi viršgarsinių naikintuvų dundesys. Į Pakistaną bėgiai neveda – jie baigiasi Džaisalmeryje, stebuklingame „auksiniame mieste“, paskutinėje stotelėje prieš „fronto“ dykumą.

Prižiūrėtojas tradicine apranga Džodpuro forte

Džaisalmeris – turtinga Radžastano pabaiga

Džaisalmerio uola-fortas vadinamas „Didžiausia pasaulyje smėlio pilimi“. Čia ne muziejus – čia ištisas gyvenamas miestas, pradėtas statyti dar XII a. Fortas pilnas tradicinių namų havelių nuostabiais raižiniais.

Džaisalmerio fortas

Mes gyvenome 400 metų senumo havelyje, „įaugusiame“ į miesto sienas – įtvirtinto kambario langelis atsivėrė į Džaisalmerio forto papėdę, naujesnius rajonus, kuriuose anais „dykumų prekybos posto“ laikais gyvendavo – ir ne mažiau įspūdingus havelius pasistatė – turtingi džainų pirkliai.

Havelio kambaryje

Kaip ir daugelį, forto havelį karta iš kartos paveldi brahminai, kadaise gyvenę forte „arti maharadžos“, kurio rūmai – įspūdingiausias forto pastatas. Tiesa, havelio šeimininkai šiandien gyvena kažkur kitur, o savo tėvoniją užleido turistams, palikę ją prižiūrėti kšatrijui tarnautojui.

Virš miesto vartų – maharadžų rmai

Kartais apie vietą daugiau pasako ne tai, kas joje yra, o tai, ko nėra – ir štai Džaisalmerio forte nėra tos Indijai būdingos „netvarkos“, kažin kaip jis paverstas jaukiu, gana švariu miesteliu, su nuostabiom kavinėm ant havelių stogų – ir mūsų havelio-viešbučio kambarys buvo jaukus. Bet ir vietos dvasia niekur nepasitraukė – „vieši kvietimai į vestuves“ su drambliagalviu dievu Ganeša, puošiantys havelius. Senos džainistų šventyklos, į kurias – apsaugotas sienomis – jie lipdavo iš papėdės. Praeities tragedijų atgarsiai – kaip raudoni rankų įspaudai ant maharadžų rūmų, palikti žuvusių žmonų. Anais radžputų tarpusavio ir radžputų-musulmonų karų laikais buvo įprasta, kai miesto apgultis tapdavo nepakeliama, visoms moterims kartu susideginti skambant muzikai džauhare – kad užėję priešai jų neišprievartautų. Tuomet miesto vyrai leisdavosi į bevilitišką lemiamą puolimą.

Forto gatvėje

Kaip ten bebūtų, po kiekvieno džauharo Džaisalmeris atgimdavo vėl, vedamas dykumose slėptų žuvusio maharadžos giminių. Pernelyg svarbi jo vieta ant nematomų smėlėtų prekybos magistralių!.. Bet tada atėjo britai. Kupranugarių karavanus pakeitė laivai, traukiniai, Radžastano maharadžos pamažu pripažino taiką garantuojančio Britanijos karaliaus viršenybę. O galutinį tašką padėjo Britų Imperijos žlugimas. Didžioji Indijos valda virto dviem atskirom priešiškom valstybėm – Indija ir Pakistanu – o jų siena – prekėms neįveikiamu amžinu frontu. Džainistai ir kiti pirkliai apleido Džaisalmerio fortą, bet tikriausiai tai jį ir išgelbėjo: havelių niekas negriovė, neperstatė moderniais namais. Iki išaušo turizmo era – ir šiandien tiek Džaisalmerio maharadžų palikuonims, kildinantiems save iš dievo Krišnos (tai “įrodo” genealoginis medis jų rūmuose), tiek forto havelius paveldėjusiems brahminams aišku: paveldą saugoti pelninga, net nauji namai statomi senovinės architektūros.

Džaisalmerio havelis forto papėdėje

Kelionė gylyn į Radžastano dykumą

Džaisalmeris daugybei turistų – ir tarpinė stotelė kelionėje gilyn į Didžiąją Indijos (taro) dykumą. Prekijai verčiasi per galvą siūlydami visokiausias ekskursijas – nuo „turistinių“ su šokiais ir nakvyne palapinėje iki „neturistinių“ kur, pasigaminus valgyti, tiesiog miegama ant žemės dykumoje.

Pakeliui į dykumą

Radžastano šokius jau matėme Džaipure, taip pat Džaisalmeryje apsilankėme tradiciniame Katputli lėlių teatre, tad dykumoje pasirinkome būti vieni. Laukė važiavimas automobiliu, paskui – džipu iki tokio menko kaimelio, paskui – virš valandos jojimo kupranugariais, kol pasiekėme smėlio kopas ir tarp jų sulaukėme saulėlydžio, praleidome naktį.

Laukiu saulėlydžio

Aišku, „atokumas“ Indijoje visada sąlyginis. Tolumoje nuo smėlio kopos matėsi kaimų šviesos, dangumi vis skraidė naikintuvai. Pakistanas jau tik už 20 km… Radžastano plotas ir gyventojų skaičius – panašus kaip Vokietijos, gyventojų tankumas Radžastane net keturiskart didesnis, nei Lietuvoje. Bet indams Radžastanas – vienintelis „savas“ dykumos skonis, o būti „visai be kitų žmonių“ jie ir nepratę. Pakeliui į dykumą gausu alkoholio parduotuvių, o dykumoje primėtyta butelių, kitų šiukšlių. „Tai turistai iš Gudžarato“ – pasakojo vietiniai. Toje valstijoje draudžiamas alkoholis, tad gudžaračiai keliauja išgerti į Radžastano dykumas…

Dykumoje su kupranugariais

Indijos dykumos patirtis gal kiek kitokia, nei tikėjausi – bet įdomi!

Tai, ką aprašiau, tik maža dalelė Radžastano, ir dar tikiuosi kada į šią valstiją grįžti.

Nakvynė dykumoje

Juk dar liko neaplankytas Puškaras su garsiuoju kupranugarių festivaliu, Bikaneris su Karni Matos „žiurkių šventykla“ (ten laisvai ganosi žiurkės į kurias, tikima, įsikūnijusios protėvių sielos) ir dar visa eilė kitų „maharadžų fortų“ miestelių, kiekvienas savaip gražus ir romantiškas…

Delį sunku pamilti iš pirmo žvilgsnio – jis smogia visiems penkiems pojūčiams iš karto…

Bet Delis ne šiaip sau Indijos sostinė, jis – ištisos civilizacijos sostinė! Civilizacijos, davusios pasauliui keturias didžias religijas, ištisas filosofijas, imperijas…

Kiekviena jų pastatė savą Delį, todėl Delyje ne vienas senamiestis – o septyni. Visur pilna „akmeninių praeities šmėklų“ – mauzoliejų, mečečių ir šventyklų, tūkstantmečio senumo išminčių kapų. O tarp jų – gyva, chaotiška, bet sava, visų Indijos pakampių dvasia.

Daugelis turistų Delyje stabteli tik trumpam ir lekia gilyn į Indiją – bet aš pasirinkau pažinti šį miestą giliau, skyręs daugiau nei savaitę.

Delio Didžioji mečetė

Skeletas spintoje: pirmieji Delio įspūdžiai…

AŽ kelionių vadovus mėgstu pradėti nuo geriausių dalykų, gražiausių vaizdų, bekraštės didybės – ir Delis jos pilnas! Bet iki tų grožybių čia tenka stumtis pro minias, grūstis sausakimšuose autobusuose, riedėti birbiančiais geltonai-žaliais autorikšom, kedenant šaltam žiemiškam vėjui arba kepinant vasaros saulei…

Turgus prie Hazrat Nizamudin kapo

Delį sunku pamilti iš pirmo žvilgsnio – ir jau po šito pirmo įspūdžio dalis keliautojų taria „daugiau niekada“. Tai toks „skeletas spintoje“, jei nepradėčiau nuo šito, straipsnis apie Delį atrodytų kažkoks netikras…

Kai į Delį atvykau pirmą kartą, akimirką suabejojau, ar tai tikrai ta pati skurdi Indija: oro uostas modernus, metro linija į centrą, atrodytų, perkelta iš kokio Europos didmiesčio… Bet paskutinėje stotelėje pabaigoje, ties Naujojo Delio stotimi, miesto realybė smogė su kaupu. Apsupę autorikšų vairuotojai, vienas per kitą rėkiantys beprotiškas kainas. Purvinas „viešbučių centras“ Pahargandžo gatvė, kur nakvynės ieškojome žengdami per šiukšlių krūvas ir apeidami palaidus šunis, vieną kurių štai kažkoks vietinis daužė lazda. Bet didžiausias „kultūrinis šokas“ laukė Naujojo Delio stotyje. Ant grindinio miegojo tiek žmonių, kad, atrodo, ištisą miestelį žemės drebėjimas būtų nugriovęs. Neįmanoma atskirti, kurie jų – benamiai, o kurie tiesiog laukia vieno tų traukinių, apie kuriuos stoties pranešėjas skelbė „Vėluoja 5 valandom“, „Vėluoja 7 valandom“… Viską karūnavo bilietų kasa: ant jos staliuko, tarp mūsų ir pardavėjo, staiga atėjo didelė žiurkė. Pardavėjas tiesiog nustūmė ją lazda ir, kaip niekur nieko, kalbėjo toliau…

Delio centras netoli Naujojo Delio stoties

Kai keliavau į Delį antrą kartą, iš oro uosto važiavau su pavėžėjais: visokių „Uber“ ir „Ola“ dėka taksistai-apgavikai pagaliau pastatyti į vietą… Aplamdytas, kaip visi ten, automobiliukas riedėjo pro surūdijusia spygliuota viela įtvirtintas gyvenamųjų namų kolonijas, pro ne mažiau nutriušusias karines bazes grėsmingais užrašais „Užėję be leidimo bus sušaudyti“, pro sausros iškamuotus apdžiūvusių medžių bulvarus, pro šiukšles ėdančias “šventas karves”, pro tiesiog miesto gatvėje besišlapinančius taksi vairuotojus. Vienoje sankryžoje vaikai neprašyti puolė plauti langus, kitoje jau daug „indiškesnė“ patirtis: pinigus rinko hidžros, moterimis persirengę vyrai, tiksliau, „trečioji lytis“: indai jiems moka už palaiminimus, kviečia juos laiminti jų naujagimius. „Beautiful“ – man sako, o taksistas vengdamas tų „kabinimų“ užsidarė langą.

Karvės ėda šiukšles

Eismą sunku apibūdinti žodžiais: per pypimus sunku susikalbėti, trijose eismo juostose visi vairuotojai kažkodėl įžvelgia 4 ar 5 – nors iš tikrųjų neįmanoma pasakyti kiek, nes tas skaičius nuolat keičiasi, priklausomai nuo to, ar tą „laikiną juostą“ tuo metu „pasiėmę“ automobiliukai, ar siauresni autorikšos, ar motociklai – o gal rieda koks ištisas dviaukštis miegamasis autobusas… Visa tai – vien per tą valandą kelio iš oro uosto iki išnuomoto buto, kuriame tąsyk praleidom savaitę. Nes, nepaisant viso chaoso, į Delį po pirmo vizito norėjosi grįžti ilgesniam laikui!

Delio eismas

Septyni Deliai arba Delio didybė

Delį sunku „įpakuoti“ į turistinius bukletus, daugeliui keliautojų jis tik trumpa neišvengiama stotelė pakeliui prie Tadž Mahalio (Agros), šventojo Varanasio, jogų numylėto Rišikešo ir kitų Šiaurės Indijos grožybių.

Bet Delis turtingas nuostabių dalykų – problema tik, kad jie it karoliukai pabirę po visą 20+ mln. gyventojų didmiestį. Kelionė nuo vieno prie kito trunka ir daugiau valandos: tik renkiesi ar sėdėsi eismo kamščiuose, arba žingsniuosi per šiukšlių ir purvinų balų (kas ten per skysčiai?) pilnas gatves iki metro stotelės, kurios kažin kodėl pastatytos ir po kilometrą ar daugiau nuo tų garsių objektų, kurių garbei pavadintos, o susikertančios linijos dažnai neturi stotelių persėdimui.

Gatvėje

Mat Delis neturi vieno senamiesčio, mat Delyje miestų buvo net septyni – viena kitą keitusios dinastijos ir valstybės pastatydavo po naują Delį. Gyvenamieji pirmųjų penkių Delių namai virtę dulkėmis, šeštojo Delio kai kurie riogso apleisti, bet štai net 1000 metų senumo valdovų ir didikų kapai pasiekė mūsų dienas ir dabar styro tarp chaotiškų Delio rajonų tarsi kokios akmeninės buvusių miestų šmėklos…

Akmeninės praeities šmėklos

Nuostabiausias – Humajūno kapas, turistinių bukletų pramintas „Mažuoju Tadž Mahalu“, met jį pastatė ta pati mogolų dinastija 60 metų iki garsiojo kapo Agroje (XVI a.). Bet Humajūno kapas to palyginimo vertas! Jį supa mažesni kapai, kaip Isa Chano ar Humajūno kirpėjo. Yra daugiau tokių kapų zonų, virtusių gražiais parkais – Lodžių kapai ar Khas Hauz aplinkui tvenkinį. Be Firozo Šacho kapo (XIV a.) ten ir apleista medresė. Tuos griuvėsius labiausiai myli jaunimo porelės, kapuose randančios vietą be pašalinių akių apsikabinti, net pasibučiuoti: konservaus Delio gatvėse tai neįsivaizduojama. Khas Hauz kiekvienoj tamsioj akmeninėj salėj sutikdavom po tokią porą… Visų kapų nė nesuskaičiuosi, jie visad džiugina akį kai važiuoji Delio lėtaisiais greitkeliais ar virš miesto iškeltom metro linijom, jie suteikia miestui tokios mistinės auros… Paslaptingas ir vandens rezervuaras, tokie puošnūs laiptai skradžiai į žemę.

Porelė Haus Kaz

Ugrasen Ki Baoli rezervuaras

Bet paslaptingiausia iš „akmeninių šmėklų“ turbūt – Kutb minar, XIV a. statytas iki šių dienų aukščiausias plytinis minaretas pasaulyje, ir gretima geležinė kolona – tokios grynos geležies, kad šiandieninis mokslas nežino, kaip tai sukurta prieš 800 metų, Delio sultonato laikais, ar galbūt net dar anksčiau, nes galvojama, kad musulmonai Delio sultonai tą koloną atsigabeno iš kokios dvigubai anksčiau statytos hinduistų šventyklos, 27 kurių nugriovė ir panaudojo Qutb Minar minaretui mūryti.

Qutb Minar minareto fragmentas

Seniausias tebegyvas Delis – šeštasis, paprastai vadinamas Senuoju Deliu, pastatytas XVII a. mogolų (ne mongolų!), musulmoniškos valstybės, valdžiusios visą šiaurės Indiją. Mogolai karaliavo iš Raudonojo forto, pasirodydavo kasdien jo balkone savo valdiniams (Džaroka Daršan). Siaurų it kokioj Venecijoj gatvelių labirintai priešais tą fortą iki šių dienų – pagrindinis Delio turgus, kur gali nusipirkti visko ir „smūgis pojūčiams“ didžiausias. Šūkauja rikšos-dviratininkai ir kviesliai į restoranus, štai vienas vyras šlapinasi netoli ant žemės sukrautų nelegalių prekijų prekių. Vieni elgetos kabinasi į skverną, kiti demonstruoja nupuvusias kojas. Jei neturėsi psichologinio šarvo, žlugsi, nes visiems nepadėsi, o atskirti apgavikus nuo nelaimėlių neįmanoma. Štai ką regėjau per vieną eilinį pasivaikščiojimą senajame Delyje: rankomis „vaikšto“ kojas ant galvos užsidėjęs elgeta (trauma, apsigimimas ar tiesiog akrobatika?), ant žemės guli išdvėsęs, paraudonavęs šuo (gyvas ar nugaišęs?), už kokio šimto metrų voliojasi vyras, seilėmis tepdamas purviną grindinį – o visi aplink vaikšto lyg niekur nieko, beveik peržengdami tuos gatvių herojus (na, ankšta gatve kitaip nepraeisi). Bet vien „sušaldyti širdį“ nepakaks, Senasis Delis ir kūno ramybėje nepaliks! Štai kartą siaurose gatvėse ant galvos nukrito cemento gabalai – pasirodo, juos į mane metė beždžionės, kurių ištisos gaujos čia karstosi laidų špūlėm, šokinėja nuo stogo ant stogo. O kai ėjau per prieskonių turgų įprastinį „čiaudulio priepuolį“ staiga „papildė“ netikėtas skausmas vienoj aky – kažką aštraus, matyt, įpūtė. Trintis ar nesitrinti purvinom rankom? Laimė, po kelių minučių skausmas atlėgo.

Senojo Delio turguose

Užtat septintajame Delyje – Naujajame Delyje – jaučiuosi kaip visai kitam mieste. Jį tarpukariu pastatė britai, kurių kolonijos sostine Delis tada buvo. Pagrindinis Kartavya kelias, besidriekiantis nuo Parlamento iki Indijos vartų, triumfo arkos Pirmajame pasauliniame kare už Britaniją žuvusiems indams, išvis – kaip iš kokio Paryžiaus. Tik pastatai visai kitokie, architektas Lutjensas juose subtiliai supynė XX a. pradžios imperinės Europos didybę, art deko, musulmonišką mogolų, hinduistinę radžputų architektūras -, sukūrė naują indosaracėnų stilių…

Prie Indijos vartų

Paėjus plačiu bulvaru tarp pageltusių medžių iki Connaught ir Radživo žiedų – komericnė Naujojo Delio širdis, žibančios reklamos, pasauliniai tinklai nuo „McDonald‘s“ (dėl draudimo valgyti jautieną Big Mac‘ą čia pakeitęs Maharaja Mac) iki Hard Rock Cafe.

Į Delį britai perkėlė savo kolonijos sostinę dar 1911m., perkėlė su neregėra pompastika, viena didžiausių švenčių pasaulyje iki tol: Durbaru. 250 000 žmonių. Visi indų maharadžos ir nizamai turėjo čia atvykti nusilenkti britų valdžiai.

Radživo žiede

Bet legenda sako „Kas Delyje pastato naują miestą – tuoj pat jį praranda“, ir britai nepasidžiaugė Naujuoju Deliu nė 20 metų, jau 1947 m. Indija tapo nepriklausoma.

Karūnavimo parkas, kur vyko legendinis durbaras, šiandien toks pusiau apleistas, britų didikų statulų nosys nudaužytos, lentelės su jų vardais ir titulais kažkur dingusios…

Apnykęs Karūnavimo parkas

Delis – gyvos civilizacijos sostinė!

Delis – Indijos sostinė, o Indija – ne šiaip šalis, tai tarsi ištisas žemynas, ištisa civilizacija… Indijoje – 780 kalbų, iš jų 16 kalba daugiau žmonių nei lietuviškai. Nors iš tikrųjų net nepasakysi, kiek kalbų ten yra, kur brėžti ribą tarp kalbų ir dialektų – ne lengviau pasakyti ir kiek religijų, bet viską, kaip sakė pirmasis Indijos premjeras Džavavrhalalas Nehru, kažkokie nematomi siūlai tarsi laiko surišę…

Kirpykla turistiniame rajone

Ir Delis – viso to sostinė. Jis kalba hindi (neįtikėtina, kiek mažai Delio gyventojų moka angliškai, žinant, kad tai buvo britų kolonija…), bet sutraukia žmones iš visos Indijos. Nuo politikų iki maisto išvežiotojų ar pavėžėjų, čia besitikinčių bent truputį geresnio gyvenimo. Štai vienas tų, kurie moka angliškai, išsipasakojo: „Atvykau iš Biharo, žmona bengalė. Bihare nėra darbo. Čia vairuoju Uber nuo 7 valandos ryto iki 10 vakaro kasdien, nes išlaikau 12 žmonių šeimą – du vaikus, tėvus, senelius, brolį, kuris studijuoja, seserį“. Tipinė, tipinė Delio istorija…

Delio metro

Bet kiekvienas lakhas (100000) į Delį atvykusių indų atsiveža ir savo kultūras, tikėjimus, ir tai „Indijos civilizacijos sostinėje“ man buvo gražiausios patirtys.

Čia aplankiau Gandž Sahib sikhų gurdvarą – aišku, reikėjo prisidengti plaukus (sikhai, kurių širdis Pendžabo valstija, jų išvis nesikerpa, vaikšto su tiurbanais). Prisidėjome prie maisto gaminimo masinei valgyklai, kur, pagal sikhų papročius, sėdėdami ant žemės maitinami ir vargšai, ir turtuoliai (tokiu būdu pabrėžiant lygybę). Ši gurdvara pastatyta ten, kur musulmonų mogolų valdžios nužudytas devintasis sikhų guru Tah Bahaduras: draugiška taika ir tarpreliginė trintis Indijoje per amžius keičia viena kitą ar net būna šalia viena kitos.

Žmona ruošia maistą sikhų langarui

Delyje aplankiau ir Šri Digambar džainistų šventyklą, kur ties kiemo vartais tenka palikti ne tik batus ir kojines, bet ir odinius rūbus. Gyvūnus myli ir hinduistai, nemedžioja (todėl Delyje žmonių jie nebijo ir, pavyzdžiui, kai prisėdau ant suolelio pavalgyti, voverės tiesiog kopė mano kūnu, kad pavogtų maistą). Bet džainistai čia neprilygstami. Jie net svogūnų ar bulvių nevalgo, kad nepakenktų “žemėje gyvenantiems organizmams”, o jų vienuoliai vaikšto nuogi ir pasišluoja prieš save povo plunksnom (nes jas patys povai nusimeta), kad nenumintų kokio vabaliuko… Šri Digambar šventykloje jie turi paukščių ligoninę, kur gydomi sužeisti miesto paukšteliai.”

Nuogų džainistų vienuolių ir gydomų paukštelių nuotraukos Šri Digambar šventykloje

Delyje buvau didžiausioje Indijoje Džamė mečetėje – musulmoniškoje, bet visgi labai indiškoje, nes batus teko nusiauti ne, kaip pas arabus ar persus, žengiant ant švaraus kilimo, o jau vaikštant purviname, paukščių pridergtame kieme. Buvome ir prie Hazrato Nizamudino, sufijų „šventojo“, kapo, kur „batų saugotojai“ mėgino įtikinti batus nusiauti turguje ir palikti pas juos (iš tikro aunamasi tik prie kapo, bet dažnas užsienietis pasiduoda, nesuprasdamas tos civilizacijos papročių!).

Delyje lankiau bahajų Lotoso žventyklą kur parymoti kviečiami visų tikėjimų žmonės, bet daugelis labiau nori pasigerėti tvarkingu sodu ir modernia architektūra (kaip retai kur, ji čia įdomi).

Bahajų Lotoso šventykla

Delyje pusę dienos praleidau Aškardame, vienoje didžiausių pasaulyje hinduistų šventyklų, vietomis primenančioje kažkokį „religinį Disneilendą“ – stebėtinai kokybiški animatronai, šokantys fontanai, IMAX kino teatras čia atskleidė gyvenimą ir mintis Nilkanto – Švaminaraino – vieno nesuskaičiuojamos gausybės jogių, iškeistusių materialų gyvenimą į dvasinį. Dar paauglystėje jis leidosi pėsčiom per Indiją. Būtent juo seka Aškardamo statytojai, jo sekėjų pasaulyje apie 5 milijonai – didysis hinduizmas susideda iš gausybės tokių grupių, grupelių ir, kai kurių „šiuolaikiškų“ Delio politikų siaubui, kastų ir subkastų, kur „kaip turėtum gyventi“ tau nurodo tai, kokioje šeimoje esi gimęs. Yra Indijoj vietų, kur jau pirmame ilgesniame pokalbyje vietinis ir neklaustas tau pasakys savo kastą, bet Delyje daug kas nori „pakilti virš to“.

Delio žmonės

Delis juk – didžiausios pasaulio demokratijos sostinė. Pusantro milijardo žmonių (šeštadalis visos žmonijos!) balsuoja tuose pačiuose rinkimuose, kad išrinktų “gyventojus” Naujojo Delio britiškai indiškiems rūmams. Kai stebi kokius už smėlio maišų ar parūdijusių metalinių skydų įsitvirtinusius kariškius prie strateginių objektų, tos demokratijos dvasios gal nelabai jauti – bet gerai ją pajutau Madžnu Ka Tila tibetiečių rajone, kur, po Antrojo pasaulinio karo Kinijai užėmus Tibetą, prieglobstį gavo tūkstančiai tibetiečių. Ir jų jaunosios kartos tuokiasi vienas su kitu, niekur neišsikelia – nors rajonas toks ankštas, kad priešingų pastatų balkonai susiliečia, o gatvės primena koridorius… Ir jis vis tiek neatrodo kaip lūšnynas, jis pilnas viešbutėlių, tibetietiškų kavinių su tibetietiškais užrašais. Gatvėe prasilenkinėja vienuolyno vienuoliai ir tą Kinijoje jiems uždarytą dvasią norintys pajusti turistai… Dalai Lama, tiesa, Delyje neapsigyveno, jis įsikūrė Indijoje arčiau Tibeto.

Tibetiečių rajone

Aštuntasis Delis: dangoraižiai, porelės

„Yra septyni Deliai“ – iškaltus senus faktus sako gidai, bet man norisi nesutikti. Jau yra aštuoni. Aštuntasis kyla į pietus – Noidos, Gurugramo priemiesčiuose. Su prekybos centrais, su dangoraižiais, su hipsterinėmis barų-restoranų zonomis…

Noidos dangoraižiai

Tik, kaip visur Delyje, „importuotas modernumas“ ir „savas chaosas“ – šalia. Štai kartą apsistojome Supernova komplekse su vienais aukščiausių Delio dangoraižių, 25 aukšte. Modernūs liftai su iškvietimo ekranais – bet nors pastatams vos 5 metai, apdaužutos, atsilupusios laiptinės, buto sienos. Šeimininkas pasakė patekimo kodą – bet jį reikėjo įvesti ne į telefonspyne, o kas kartą žodžiu pasakyti apsaugininkams. Dangoraižių prieigos tvarkingos – bet į metro reikėjo eiti per statybvietę prasispraudžiant pro tarpelį užkabintuose vartuose. Greta komplekso laukė šiukšlių pilna gatvė, niekad neišdžiūstančios paplavų balos. Vaizdas iš 25 aukšto balkono į miestą, į šventąją Jamunos upę – nuostabus. Bet ta upė laikoma užterščiausia pasaulyje, kartais net putojaa, vietos portalai pranešė apie 6400 kartų normas viršijančius fekalijų kiekius. O kiek toli matydavome priklausydavo nuo to, koks tądien smogas. Jis niekad niekur nesitraukė – ko norėti, kai žmonės net, kartą patys matėme, gatvėse degina šiukšles – orų prognozė visuomet rodė „miglą“.

Oro prognozė Delyje

Kartais ryškiai matydavosi tik amžinai užsikišęs automobilių tiltas per Jamuną (ir „strigusios“ greitosios su nieko nepadedančiais švyturėliais). O kartais galėdavome matyti net Lotoso šventyklą už beveik 5 kilometrų, nors ir tom „migla“ saulę pakankamai prigesindavo, kad stebėtume saulėlydžius plika akimi. Laimė, nesame jautrūs – kiti užsieniečiai ir su kaukėm vaikščiojo, ir sakė, kad nuolat graužia gerklę – man tik būdavo keista, kad išėjus į balkoną ryte, skambant tolimam muedzino šauksmui į priešaušrio maldą, pasitikdavo dūmų kvapas – tarsi kur netoliese vyktų gaisras. Keista ir kad dingdavo elektra (bet mažiau nei dyzelgeneratoriais apsiginklavuose pigiuose Pahargandžo viešbutėliuose), ir kad kartais pelių bijančiai mano žmonai ramybės neduodavo turbūt ventiliacijos angom zujančios žiurkės… Užtat savininkas sunkiai suprato, kodėl nenorime, kad butą kasdien tvarkytų tarnaitė, o gretimame prabangiam restorane padavėjas pasibaisėjo, kai atsidariau kolos skardinę pats – juk turėjo patarnauti jis…

Vaizdas iš balkono

Smogo saulėlydis

Daugeliui keliautojų tai ir būna visa „Delio chaoso dozė“ – nes nuo vienos „turistinės salos“ prie kitos jie važiuoja taksi. Daugiau pamatai jei, kaip mes, judi ir metro, ir sausakimšais miesto autobusais, ir vaikštai kilometrus pėsčiomis. Taip supranti, kokios mažos yra tos „aštuntojo Delio salelės“, nors jos nuolat auga. Štai didžiąją kelio dalį nuo Saket metro stoties iki Čampa Gali „modernios restoranų zonos“ žmona klausinėjo, „Kur ir kodėl čia išvis atvažiavome?“, bet tikrai, štai paskutinis garažas ir jau dega šviesos, meniški grafičiai, skamba gyva muzika – galėtų būti ir koks Balis, na gal užgesusių neoninių raidžių ar mozaikas imituojančių linoleumų per daug.. Na ir Balyje padavėja nebūtų rodžiusi kažkokio atsitiktinio Europos didžėjaus nuotraukos ir rimtai klaususi, ar čia kartais nebūsiu aš…

Ateiname į Čampa Gali

Dar didesnis, gražesnis panašus rajonas – Khas Hauz Village. Vieni tą „Vakarų tvarką“ imituoja tiksliau, kitur prasišauna daugiau vietinės realybės… Štai viename Noidos prekybos centrų reikėjo žengti per kažin kodėl koridoriuose išvedžiotus vamzdžius, užtat koks Citywalk jau galėtų visai identiškas stovėti ir Vilniuje, tik išėjus į lauką tiek elgetų nebūtų…

Pora Čampa Gali restorane

Bet keliaudamas į Delį turi būti tolerantiškas ir kelti klausimus sau. Taip, yra dalykų, kurie ten – dėl skurdo. Bet kartu ir kultūros tiesiog skiriasi – ir net turtingiausi netampa ir nenori tapti „kaip europiečiai“. Visoks ten iščiustijimas, „ką svečiai pagalvos“ tvarkymasis namie ir aplink juos vietiniams tiesiog ne tokia svarbi, numesta šiukšlė ar užgesusi iškaba akių nebado – jei kažką gali apeiti, peržengti, neproblema… Užtat yra „europiečiams menkniekių“, kurie ten be galo svarbūs – kas ką valgo (priklauso ir nuo kastos, ir nuo tikėjimo), kas su kuo, kada ir kaip tuokiasi, kokius dievus ir kaip garbina…

Pahargandžo gatvė su viešbučiais

Tiesiog Delis – kitoje civilizacijoje. Nedaug pasauly didmiesčių, apie kuriuos šiais supanašėjimo laikais gali pasakyti šiuos žodžius – bet Delis neabejotinai vienas jų. Ir jis ne šiaip kitos civilizacijos miestas – jis tos civilizacijos sostinė, daugybę šimtmečių. Kiek tik kas bandydavo sostinę iškelti iš Delio – tiek kartų ją paskui ir vėl grąžino. Ir todėl, nepaisant visų ypatumų, į Delį norisi grįžti, kas kartą vis atrandu jame ką naujo, netikėto – nors gyventi Delyje visą laiką manau tikrai nenorėčiau.

Vaikai prie lietuvių ir sanskrito kalbų ryšius rodančia freska paženklintos savo mokyklos

Beje, Delyje tu – svečias iš kitos civilizacijos – vietiniams ne ką mažiau įdomus, nei jie tau. Vien prie Humajūno kapo keturios skirtingos vietinių grupelės prašė nusifotografuoti su jais ar jų vaikais, tas pats kartojosi prie Indijos vartų: atrodo, šitokios turistinės vietos, jau viską turėtų būti matę? Bet daugelis turistų ten vietiniai, daug europiečių Delio dar prisibijo – ypač dėl smogo, higienos… Tame yra tiesos: kartą Delyje jau pirmą dieną gavau vieną baisiausių apsinuodjimų savo kelionių metu (viduriavimas, vėmimas…). Bet tai ir sėkmės reikalas – kitus kartus praleidau mieste daug ilgiau be viso to… Ir ne, tikrai nėra „nevalgyk gatvės maisto ir viskas bus gerai“, nes kaip tik apsinuodijau pasauliniame „Nando‘s“ tinkle, o pigesniuose buvo gerai. Savotiška „rusiška ruletė su maistu“, kurią žaidžia ir vietiniai: jų vemiančių gatvėse ar atsidarius automobilio dureles irgi matydavau.

Humajūno kapas

Važiuodamas į Delį turi susitaikyti, kad važiuoji kitus, į kitokį miestą, kad tai bus kelionė, kokiom prieš 100 metų gal buvo visos, bet dabar tokios jau yra tik nedaugelis, nes daug kur pasauly lengva norint gauti viską „kaip namie“… Ir visgi Delis tėra Indijos, bent jau šiaurės Indijos, vartai, o mažesniuose miestuose nuo to, kas įprasta, nutoli dar labiau.

Budapeštas – toks ypatingas, kad po daugelio trumpų apsilankymų, nutariau grįžti ilgesniam laikui.

Kodėl manau, kad šis miestas – vienas gražiausių ir įdomiausių Europoje? Visas ypatingas jo vietas ir patirtis sudėjau į vieną straipsnį…

Budos senamiestyje ant kalno

Budos ir Pešto didybės viena už kitą gražesnės

Kokia būtų viena vieta, kurioje Budapešto dvasios daugiausia? Prispaustas prie sienos ištarčiau: Žvejo bastionas ant Budos kalno. Nes kai stovi jo viršūnėje, tau už nugaros – Budos senamiestis su Motiejaus bažnyčia, Budos pilimi. O prieš akis – galingas Dunojus ir įstabūs vaizdai į Peštą. Kadaise ties Vengrija susidurdavo du pasauliai – valdomi krikščionių ir musulmonų – o Budos įgula stebėdavo žemumas, ar neateina priešai. Kadaise Buda ir Peštas buvo atskiri miestai. Ir ligi šiol jie turi savo veidus, vienas už kitą gražesnį.

Vaizdas nuo Žvejo bastiono

Buda – kalvota, o Peštas – lygus. Budos senamiestyje – viduramžiškai ankštos gatvelės, kur ribojamas automobilių eismas, o Pešte – ilgi, tiesūs bulvarai, gigantiški puošnūs daugiabučiai-rūmai, statyti XIX-XX a. sandūroje. Tada buvo Budapešto – ir Vengrijos – aukso amžius. Tada Vengrija iškovojo autonomiją nuo Austrijos ir siekė, kad Budapeštas prilygtų Vienai. Tada pastatė vieną didžiausių pasaulyje parlamentų, pranokstantį net Londono. Tada – 1896 m. – įrengė Varosliget parką su viduramžiškai pasakiška Vaidahuniado pilimi. Ir pirmąją metro liniją žemyninėje Europoje, tarp kurios stotelių metalinių kolonų dar galiu pasijusti it grįžęs šimtmečiu atgal. Visa tai sukurta Vengrijos tūkstantmečiui – mat būtent 896 metais vengrai, „paskutinė Europos tauta“, galutinai nustoję būti klajokliais, įkūrė savo valstybę…

Budapešto parlamentas

Bet man net labiau nei garsiausieji Pešto pastatai aną didybę atskleidžia eiliniai daugiabučiai, kino teatrai, universalinės parduotuvės, mokyklos. Lietuvoje tais laikais nebent bažnyčios statytos tokios didžiulės – o ten kiekvienas pastatas toks. Labai smagu vaikštinėti užvertus galvą į bareljefus, į vengrų mitologijos įkvėptas skulptūras fasaduose, į spalvingomis Zsolnay plytelėmis puošus stogu. Kai daugelis gatvių gerokai per siauros aukštiesiems pastatams, tuos stogus normaliai mato nebent paukščiai (ir dronai) – bet joks save gerbiantis Vengrijos aukso amžiaus architektas nebūtų palikęs jų neišbaigtų vien dėl šito… Net senosios „apleistos“ reklamos, kabančios pagrindinių Pešto prospektų daugiabučių, traukia akį. Šiuolaikinės reklamos, uždengusios ištisus fasadus, net langus, tiesa, erzina.

Reklamomis uždengti senieji Pešto pastatai

Labai mėgstu Budapešte apsistoti Airbnb viename tų vengriškos secesijos stiliaus pastatų, kuriais garsieji Vengrijos architektai Iodionas Lechneris [Ödön Lechner], broliai Vago, bandė “nukirsti” Vieną, Paryžių ir praeities didybę. Štai kartą savaitei apsistojome šešių aukštų Gutenbergo pastate, kurį 1907 m. pasistatė Budapešto spaustuvininkai. Viskas ištobulintai – grindyse pastato herbai, vitražai duryse, lauko koridoriai su durimis į butus… Aišku, istorija viską „mėtė ir vėtė“ – 1948 m., kai Vengriją valdė komunistai, 38 prabangūs butai išdalinti į mažus siaurus, puošniojo teatro nebėra, fasadas aptrupėjęs… Kai koks nors miestas teturi vieną tokį didingą pastatas, jis puoselėjimas, bet kai Budapešte tokių tūkstančiai – visiems dėmesio neužteks. Bet užtat gali pasijusti atradėju – smagu, kad ir tik vienas buto kambarys buvo šildomas…

Gutenbergo pastato vidinio kiemo koridoriuose (įprastuose to laiko Budapešto daugiabučiams)

Budapeštas vis dar diktuoja Europos madas

Tų senųjų pastatų Budapešte tiek daug, kad daugybė iki šiol iš viso apleisti. Ypač buvusiame Žydų gete netoli didžiausios Europoje sinagogos. Daug žydų išžudyti per holokaustą, kiti paskui emigravo į Izraelį, o ten gyvenę vengrai irgi apleido tą trupantį rajoną…

Pro sugriuvusio daugiabučio lango kiaurymę

Bet po to, kai 1989 m. Vengrija išsilaisvino iš diktatūrų pančių, tasai rajonas atgimė naujai, netikėtai. Apleisti daugiabučiai vienas po kito virto… griuvėsių barais, (romkocsma, „ruin bar“). Naujieji tokių pastatų, kaip legendinis Szimpla Kert, šeimininkai nieko neremontavo – tiesiog prinešė visokių senų baldų, rakandų, išmestų daiktų – ir ėmė prekiauti gėrimais. Iš pradžių, ~2002 m. Vengrijoje, tokį išradingumą diktavo ir skurdas – bet dabar tai tiesiog mada. Kiti Vengrijos miestai, net kitos Europos šalys ją mėgdžioja, o turas po Budapešto „griuvėsių barus“, jų slaptus kiemelius ir praeities vaiduoklių kupinus kambarėlius – keliautojo-pramogautojo, bernvakarių, mergvakarių kelionės į Budapeštą ašis. Spalio mėn. nuėję į Szimpla Kert radome jį tokį sausakimšą, kad net nelabai malonu būti… Bet pasiūla didelė: kitame „griuvėsių bare“ jau iš pradžių buvome vieninteliai svečiai, į LEDais nutviekstą apgriuvusį kiemą mus priviliojo tokiomis nuolaidomis gėrimams, kad išėjo pigiau, nei parduotuvėje…

Prie vieno griuvėsių barų

Būtent Budapešto Žydų rajono pigiuose apleistuose rūsiuose atsirado ir pirmieji pasaulyje pabėgimo kambariai – dar ~2010 m. juos įrengė vienas vengras, žaisdavęs tokius žaidimus kompiuteriu. Kai pirmą kartą apie juos išgirdau, norėjau keliauti į Budapeštą vien tam, kad išmėginčiau šią pramogą – tačiau neprireikė, nes jau 2015-2017 m. pabėgimo kambarių Lietuvoje atsidarydavo po vieną per savaitę. Ir tai tikrai ne pirmas „pasaulį sudrebinęs“ vengrų išradimas: 1974 m. vengras Ernio Rubikas išrado Rubiko kubą, iki šiol populiarų Budapešto suvenyrinėse. Sakoma, taip tapo pirmuoju Rytų bloko milijonieriumi, nes pardavė idėją į Vakarus.

Tuščias griuvėsių baras

Galima sakyti, kad net vandens pramogų parkai išrasti Budapešte – du didieji Sečenis ir Gelertas čia jau per 100 metų tūkstantinėm miniom traukia vietinius ir turistus. Tik ten pliuškenamasi ir kaitinamasi ne tarp plastikinių vandens atrakcionų, o didingiausios architektūros rūmuose. Sečenyje dauguma baseinų lauke, Gelerte – viduje, bet visų vandenys šilti arba karšti. Natūraliai, mat Budapeštas stūkso virš gausybės vandeningų olų.

Sečenio vandens pramogų kompleksas (maža jo dalis)

Budapeštas ir Vengrija visad mane žavėjo tuo išradingumu, gebėjimu rasti „savo kelią“ net šiais laikais, kai Vakarų pasaulis supanašėjęs, visi kopijuoja kelis „centrus“, kaip kokį Londoną ar Los Andželą. Tik nedaug šalių geba kurti naujas idėjas ir tradicijas ir dauguma jų Azijoje – Japonija, Pietų Korėja. Maža 9 mln. gyv. Vengrija čia tikrai muša „aukščiau savo svorio kategorijos“, tarsi kokia „Europos Japonija“. Ir senųjų kultūrinių išskirtinumų čia gausu: pavyzdžiui, pavardės rašomos prieš vardą, o sudėtinga kalba (18 linksnių!) nėra nė kiek gimininga jokių aplinkinių šalių kalboms, mat vengrai, kaip klajokliai, tik ~900 m. po Kr. atjojo iš Azijos stepių ir „su visam“ pasiliko vidurio Europoje, slavų ir germanų apsupty.

Vaidahuniado pilis

Vienas naujų Budapešto “polėkių” – žavios natūralaus dydžio žmonių skulptūros ir miniskulptūrėlės, kurių ieško tie turistai, kuriems “standartinių lankytinų vietų” nebepakanka.

Prie statulos Ronaldui Reiganui, kaip praeiviui

Tarptautinis ar tautinis Budapeštas?

Vengrija – viena patriotiškiausių Europos šalių. Čia galingos tautinės minties partijos, pasisakančios prieš masinę imigraciją, iš užsienio ateinančių idėjų diegimą ir už tradicijų saugojimą.

Tačiau Budapeštas – stebėtinai tarptautinis. Gerąja preasme. Čia – puikiausi visokių virtuvių restoranai. Dešimtys vietų paragauti neapolietiškų picų ar korėjietiškų kimči džigė, įvairių indų ar Kinijos regionų virtuvių. Turbūt geriausias miestas Europoje išragauti pasaulio virtuves už prieinamą kainą ir autentiškai! Už kiekvieno tokio restorano, parduotuvėlės stovi imigrantų šeimos. Bet dirbančių, triūsiančių – o ne besitikinčių pašalpų. Jie Budapešte laukiami ir čia dar nėra su imigrantų rajonais Vakarų Europoje siejamų blogybių: nesaugumo, nedarbo. Imigrantai, gėjų klubų daug, net narkotikai buvusiame žydų rajone – to Budapešte yra, bet tai netapę kažkokiom „neginčytinos politinės tiesos vėliavom“, kaip kai kur kitur Europoje.

Didžiausia Europos sinagoga

Bet vengrų virtuvė irgi laikosi stipriai – itin riebūs langošai (tokios „vengriškos picos-čeburekai“), Töltött Káposzta – tarsi balandėliai su raugintais kopūstais ir, aišku, guliašai – tiesa, guliašais čia vadinama sriuba, o tai, kas pas mus vadinama guliašu, yra piorkioltas. Visur gausu paprikos. Taip pat gėrimai – ne tik vietinis geras ir pigus Tokajaus vynas “uždominavęs” visus kitus, bet nepasiduoda stiprus “naminis” brendis palinka, kartusis unikumas.

Vengriški balandėliai

Visoje Europoje Vengrija garsėja gyva tautodaile. Klesti vengriški šokiai, muzika – ir vengrų, ir čigonų, kurių grupes dar nuo Budapešto aukso amžiaus įprasta samdyti šventėms.

Vengrų kultūra persmelkta tokiu liūdesiu. Jį įkūnija tragiško likimo budapeštiečio Režo Šešešo daina “Szomorú Vasárnap”, dėl gausybės jos tariamai įkvėptų savižudybių vadinama “vengrų savižudžių daina” ir parinkta kaip “Šindlerio sąrašo” filmo garso takelis. Kaip sako patys budapeštiečiai, „mes juk pralaimėjome du pasaulinius karus ir dvi revoliucijas“. Bet Budapeštas vis atsistodavo ant kojų. 1848 m., po šimtmečių turkų ir austrų valdžios, vengrai sukilo už nepriklausomybę – pralošė, bet užtat 1869 m. gavo autonomiją, Budapeštas virto viena gražiausių Europos sostinių. Vengrai pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį kartą ir neteko 70% žemių, bandė jas atsiimti per Antrąjį pasaulinį karą kovodami Hitlerio pusėje – pabaigą numanote… Tada įsigalėjo žiaurūs sovietų diriguojami komunistai – 1956 m. vengrai prieš juos sukilo patys pirmieji, net sugebėjo užimti Budapeštą, bet tada atvyko sovietų tankai. Revoliucionierių masinių kapaviečių šiandien pilnos Kerepešio kapinės ir Naujosios kapinės – abiejose po paminklą jiems pastatė ir lietuviai, regėdami Vengrijos kovą prieš komunizmą kaip lietuvių kovos prieš sovietus veidrodį. Naujosios kapinės – šalia pat kalėjimo, kur kalinti ir žudyti revoliucionieriai. Ant paminklų surašytas aukų amžius – daugybė “revoliucionierių” buvo vaikai, o baisiausių to laikmečio istorijų galėjome pasiklausyti Teroro muziejuje.

Lietuvių paminklas Vengrijos revoliucijos aukoms Kerepešio kapinėse

Ir visgi numalšinus revoliuciją prie Vengrijos vairo stojęs Janošas Kadoras negrąžino stalininių žiaurumų, stojo „guliašinis komunizmas“: Budapeštas pagarsėjo kaip „linksmiausia vieta anapus Geležinės uždangos“, vengrai turėjo galimybę keliauti į Vakarus, o 1987 m. Budapešte net koncertavo „Queen“.

Tokia vis pasikartojanti istorija: užsienio jėgos mėgina Budapeštui ką primesti, Budapeštas tarsi „palaužiamas“, bet galiausiai vis tiek „padaro savaip“.

1956 m. revoliucijos kulkų žymės Pešte

Budapeštas ne tik kuria, bet ir saugo. Čia – ir daugiau XIX-XX a. sandūros pastatų nei kitur Europoje. Ir kulkų žymės nuo pat 1956 m. revoliucijos jų fasaduose. Ir net komunistinės sistemos fragmentai, sunykę kitur. Štai močiutė pasakodavo, kad „vaikystėje ji dirbo vaikų geležinkelyje Vilniaus Vingio parke“ – tokių geležinkelių Sovietų Sąjungoje ir aplink būta virš 50, bet daugelis uždaryti. O Budapešte pravažiavome ilgiausiu vaikų geležinkeliu pasaulyje – virš 11 km Budos kalvomis. Net nežinojome, kaip reaguoti – ir keista, ir linksma matyti uniformuotus dešimtmečius ar keturiolikmečius palydovus, bilietų pardavėjus, net stočių viršininkus, švilpuku palydinčius kiekvieną siauruką (tik mašinistai suaugę)… Tai prasidėjo kaip tokia pionieriška alternatyva skautų laužavedystei, bet pergyveno ir patį komunizmą. Kaip ir džeržgiantis lynų keltuvas, nuo kurio „skraidančių kėdžių“ atsivėrė nuostabi Budapešto panorama, kaip ir 1874 m. geležinkelis, kad neriedėtų atgal, sukantis krumpliaratį per trečiąjį bėgį, kaip ir Mementų parkas, kur suvežtos sovietinės skulptūros ir gali pamatyti geležinių Stalino batų kopiją (skulptūrą nudaužė per 1956 m. revoliuciją).

Išlydi vaikų geležinkelio traukinį

Aišku, tas „gebėjimas išsaugoti“ traukia turistų minias, Budapeštas karūnuoja net Kinijos keliautojų „6 Europos šalys per 10 dienų“ tipo ekskursijų maršrutus. Deja, tai reiškia išpūstas svarbiausių vietų kainas. Įėjimas į kokią Šv. Stepono bažnyčią (kurioje – garsioji sudžiūvusi pirmojo Vengrijos karaliaus ranka), Didžiąją sinagogą ar Požeminę ligoninę / šaltojo karo bunkerį (Hospital in the rock) kainuoja daugiau, nei kainuotų net Vakarų Europoje, brangesni pasirodė ir kalėdiniai turgūs. O Niujorko kavinė mažai lygių Europoje turi ir interjero puošnumu, ir kainomis. Bet, nepaisant to, prie jos nuolat nutįsusios eilės ir net kabo siūlymas susimokėti papildomai, kad staliuką gautum be eilės…

Šv. Stepono bažnyčia ir kalėdinis turgus

Laimė, daugelį vietų spėjau aplankyti dar kai Budapeštas nebuvo nugultas turtingų turistų, o ir dabar didžiosios kainos apsiriboja keliomis vietomis – maistas, restoranai Budapešte pigesni, nei Vilniuje.

Langošų restorane

Likusi Vengrija ir minibudapeštai

Mažai Europoje tokių „vieno miesto šalių“, kaip Vengrija. Budapešte – 2 mln. gyv., o antrame pagal dydį Vengrijos mieste Debrecene – vos 200 tūkstančių… Iki Pirmojo pasaulinio karo Vengrija buvo tris kartus didesnė, joje buvo ir Zagrebas, Bratislava, Subotica, Tirgu Murešas, bet šiandien visi tie miestai – anapus Vengrijos sienų, nors kai kuriuose tebegyvena daug vengrų, kurių padėtis kaitina tarptautinius santykius su tomis valstybėmis.

Prie paminklo Jogailai ir Jadvygai Budoje (Jogailos žmona Jadvyga buvo vengrų kilmės)

Vengrijos gamta irgi „ne stebuklai“ – dažnas vengras girs savo „Didžiąją lygumą“ (Puszta) rytuose tarsi ten būtų kokie laukiniai Vakarai, su atšiauriom žiemom ir „beveik kaubojais“ raiteliais – bet šiaip jau ji ne ką tesiskiria nuo Lietuvos. Kalnų Vengrijoje nėra, jūros krantų – irgi, tik „vengrų jūra“ Balatono ežeras, pasaulio mastu ne toks ir didelis.

Niujorko kavinė

Taigi, net knygos turistams apie Vengriją paprastai bent 50% turinio skiria Budapeštui. Ir suprantu kodėl. Keliaujant po kitus Vengrijos miestus niekad neapleido jausmas – „Čia kaip Budapeštas, tik visko daug daug mažiau – mažesni gražieji pastatai, mažesni senamiesčiai“. Ir net kai kurios gražiausių Vengrijos vietų anapus Budapešto labai lengvai pasiekiamos iš jo: už 20 km į šiaurę palei Dunojų gražusis Sentendrės senamiestis, už 45 km prie Slovakijos sienos – Estregomas su savo „pirmąja Vengrijos bažnyčia“. O pakeliui į tą pusę – Budapešto dalis Obuda su romėnų griuvėsiais kurie, tiesa, po kelionių į kokią Italiją ar Artimuosius rytus kiek nuvilia.

Nuostabus secesijos stiliaus pastatas Budapešte

Dunojaus slėniu važiavome automobiliu, bet galima ir priemiestiniu traukiniu, ir plaukti laivu. Pilnos Budapešto krantinės didžiųjų upių kruizų laivų, net žiemom zuja lagaminais nešini turistai: kruizas Dunojumi, kai iš kajutės balkono ramiai sau stebi nuostabius krantus, išlipi vis kitame žaviame paupio mieste – viena tų Europos didžiųjų kelionių, raktas į kurią šiandien – irgi Budapeštas, lengvai pasiekiamas lėktuvu, pigiais skrydžiais…

Upių kruizų laivai Dunojuje

Jei ir neturi laiko daugiadieniam upių kruizui, tiesiog būtina bent paplaukioti po patį Budapeštą. Vakarinis plaukimas Dunojumi, kai vienoje pusėje regėjau apšviestą Budos kalną, kitoje – dar ryškiau žibantį didingąjį parlamentą ir Pešto daugiabučius, o viršuje – senuosius Budapešto tiltus, kaip liūtų skulptūrom išdabintas 1849 m. Sečenio tiltas, tikriausiai – įspūdingiausias gyvenime toks poros valandų plaukimas upe per miestą.

Budapešto parlamentas ir pro jį plaukiantis pasiplaukiojimų Dunojumi laivas

Sunku net išvardyti visas Budapešto galimybes. Viena jis pasiūlo istorijos ar architektūros mylėtojui, kitą – siekiančiam pigių pramogų, trečią – ieškančiam šiuolaikinės popkultūros ištakų. Čia gali rasti ir vienas geriausiai likusių tautinių tradicijų, ir maloniai pabūti tarptautinėje didmiesčio dvasioje – su pliusais ir be minusų. Todėl į Budapeštą norisi sugrįžti vėl ir vėl, ir čia vis randu ką naujo…

Gutenbergo pastato buto balkone

Jei Kalifornija būtų valstybė, būtų viena svarbiausių pasaulyje! Čia Holivudas ir Silicio slėnis, čia daugiau gamtinių zonų nei gali pasigirti daugelis valstybių, 39 mln. žmonių…

Nieko keisto, kad Kalifornija viena populiariausių kelionėms valstijų – bet ji per didelė, kad tilptų į vieną kelionę…

Per daugelį kelionių išvažinėjau visą Kaliforniją, į šį straipsnį sudėjau viską, kas šioje valstijoje žaviausia ir kas verčia ją ypatingą.

Prie Tahoe ežero Kalifornijoje

Kalifornijos kalnai ir nacionaliniai parkai

Bene fotogeniškiausias Kalifornijos veidas – jos kalnai.

Nedaug Amerikoje garsesnių gamtos stebuklų už Josemito nacionalinį parką! Siauras slėnis, užspaustas aukštų pilkų uolų, nuo kurių pavasariais ir vasarom alma aukščiausi JAV kriokliai… Tie peizažai įkvėpė ištisas kartas dailininkų, tarp jų gimė gamtos fotografija kaip meno forma, o šiandien pilni parko autobusai po žygio takus vežioja turistus iš Europos, Azijos. Josemitas, greta Jeloustouno ar Didžiojo kanjono – tikrosios „gyvenimo kelionės“ po Amerikos gamtą kertiniai taškai… Amerikiečiai tais peizažais dažniau gėrisi iš automobilių ar kemperių, trumpam stabteli strateginėse vietose išdėliotose apžvalgos aikštelėse, kuriomis nusėti visi Amerikos nacionaliniai parkai. Josemite jų yra ir ant aštriųjų uolų, ir slėnyje jų apsupty.

Josemito nacionalinio parko panorama žvelgiant nuo Glacier Point apžvalgos aikštelės

Kalifornijos kalnų grandinė – ne tik Josemitas! Tai ir didžiulis skaidrus kalnų ežeras Tahoe, ir King‘s Canyon – visai užgožtas kaimyninių grožybių, bet jis net 2500 m gylio! Ir Sekovojų nacionalinis parkas su masyviausiais pasaulio medžiais! Jo gigantiškajame miške (Giant Forest) pasijutau it nykštukas, o didžiausias generolo Šermano medis ne tik yra masyviausias pasaulio medis – bet ir masyviausias gyvas organizmas apskritai. Nuvirtusios sekvojos taip ir lieka gulėti ant žemės it atkeltos iš kokio paslaptingo priešistorinio pasaulio. Viena nepatraukta net tiesiant kelią – tiesiog per kamieną „pravestas“ automobilių tunelis! Viena tų fotogeniškiausių Kalifornijos vietų, kur vasaromis (Kalifornijos kalnų sezono metu) nusidriekia nuotraukų ištroškusių turistų eilės. Medžiai šitokie, kad iki masinio turizmo, kiti amerikiečiai nė netikėjo, kad jie išvis egzistuoja: įrodymui Kalifornija nukirto kelias sekvojas ir išsiuntė į turus po JAV didmiesčius, bet tenykščiai gyventojai jas praminė… „kalifornietiška apgavyste“: esą „čia ne vienas medis, o keli“.

Tunelis per sekvoją

Yra ir kita medalio pusė: aukščiai ten dideli (2000 m ir daugiau), naktys šaltos, žiemom kalnų perėjos nepravažiuojamai užsningamos, bet didžiausios tragedijos – vasaromis. Nebūna vasaros be miškų gaisrų; kai važiavome iš Sekvojų parko, apsupo dūmai, šalimais sraigtasparniai pildėsi kibirus ežere ir skrido gesinti židinių, o niekas nė nekreipė dėmesio, nė spauda apie tokį niekingą gaisrą nerašė… Didieji miškų gaisrai sunaikina ištisus miestelius. 2017 m. Venturos gaisras pražudė ir 23 evakuotis nespėjusių žmonių, o per pastaruosius metus sudegė net 20% visų pasaulio sekvojų. Šiaip jau tie milžiniški medžiai gaisrus ištveria, su pajuodusiais randais auga dar ir 1000 metų, bet Kalifornijos liepsnos darosi per įžūliai karštos…

Sekvojų miškas

Kalifornijos pakrantė ir paplūdimiai

Kalifornijos nuostabios pakrantės – visai kitoks valstijos veidas… Bet ten taip pat auga sekvojos! Kita rūšis – visžalės sekvojos (angl. redwood) – ir siekianti kitus rekordus: tai – patys aukščiausi pasaulio medžiai! Kadaise manydavau, kad visi miškai savaip panašūs, niekada įspūdžiu neprilygs kriokliams ar kalnams – bet apsilankęs Kalifornijos sekvojų miškuose, nuomonę pakeičiau, ten it koks dinozaurų pasaulis…

Kalifornijos pakrantės sekvojų miške

Kaliforniečiai daugiau laisvalaikio leidžia paplūdimiuose. Valstijos šiaurėje jie tokie laukiniai, banguoti, net vėsoki. Puošnių medinių namų pilni kurortai, kaip Eureka – reti svečiai tarp aukštų it dangoraižiai sekvojų miškų.

Ties Kalifornijos viduriu aplink Big Sur Ramųjį vandenyną pasitinka kalnai, spaudžia prie jo garsųjį 1 Kalifornijos kelią, gražiausią būdą nuvažiuoti tarp dviejų didžiųjų Kalifornijos didmiesčių – Los Andželo ir San Francisko.

Pakrantė ties San Luis Obispo

O valstijos pietuose, ties Los Andželu ir San Diegu, palei plačius „holivudinius“ paplūdimius – turtingų vilų grandinė. Ten nepoilsiaujama – ten dideliuose namuose gyvena Kalifornijos elitas ar bent aukštoji vidurinė klasė, o tų pakrantės miestų pavadinimai visame pasaulyje išgarsinti filmų ir serialų: Santa Barbara, Malibu, Santa Monika, Venice Beach… Bet turtingiausi „nusėdę“ rūmuose anapus aukštų gyvatvorių Beverli Hilse: kiek toliau pakrantės, bet kartu ir toliau prašalaičių akių.

Santa Monikos paplūdimys prie Los Andželo

Kalifornijos didmiesčiai – Los Andželas ir San Franciskas

Abu Kalifornijos superdidmiesčiai turtingi – bet ar begalėtų jie būti labiau skirtingi!

Los Andželas – pirmasis pasaulyje miestas automobiliui. Jis – toks vienaukštis begalinis priemiestis, išvagotas daugiaaukščių magistralių, kurių 14, 18 juostų greitai lekia nesibaigiantys automobilių srautai – iki stringa eiliniame kamštyje. Viešojo transporto beveik nėra, istorijos – irgi.

Daugiaaukščiai keliai Los Andžele

Vienintelė Los Andželo „žvaigždė“ – užtat kokia! – Holivudas. Jo ženklas „Hollywood“ ant kalno, jo šlovės alėja su garsiausių aktorių ar režisierių žvaigždėmmis, ir jo studijos, kuriose kurti garsiausi planetos filmai, o dabar tarp tų iš sidabrinių ekranų pažįstamų rekvizitų šmirinėja turistų ekskursijos, vildamosis akies krašteliu pamatyti kokį aktorių-superžvaigždę. „Universal Studios“ net pavirto į savotišką pramogų parką, konkuruojantį su irgi Los Andžele įkurtu pirmuoju Disneilendu.

Holiuvdo ženklas – Los Andželo simbolis

San Franciskas gi – miestas su istorija, vienintelis toks JAV vakaruose… Jį dar XIX a. viduryje pastatė čia plūdę aukso ieškotojai. Jį garsina romantiški peizažai su ilgais senais tiltais – kaip Aukso vartų tiltas – su spalvingais mediniais namais. Ir stačios stačios tiesios tiesios gatvės, kuriomis važinėja unikalūs požeminių lynų tempiami tramvajai Cable Car, irgi skaičiuojantys virš 100 metų… o netoliese – Napos slėnis, garsiausias JAV vyno regionas.

San Francisko simbolis – Aukso vartų tiltas

Bet San Franciskas – tiksliau, jo priemiestis San Chosė – irgi šiuolaikinės kultūros sostinė! Ten garsusis Silicio slėnis, kuriame gimė Apple, Google, Hewlett-Packard, ir eilė kitų „kompiuterinių“ korporacijų, be kurių produktų gyvenimo neįsivaizduojame net labiau, nei be Holivudo filmų… Tačiau ir tų kompanijų štabai, ir garažai, kuriose jos įkurtos, uždaryti, tik iš toliau prašalaitis tegali juos pamatyti: bet, tikiu, ateity Silicio slėnis irgi „atsivers“, kaip atsivėrė Holivudas…

San Frranisko lynų vagonas – vienas miesto simbolių

Turi Kalifornija ir kitų didmiesčių, kaip San Diegas su galimybe patekti į tikrą JAV lėktuvnešį (USS Midway), mažu “gaslamp quarter” senamiestėliu ar savo garsiaisiais Comic-Conais, bet šiaip, anapus Los Andželo ir San Francisko, Kalifornijos didmiesčiams dvasios kiek trūksta.

USS Midway lėktuvnešyje San Diege

Kalifornijos kultūra

Kaliforniją daug kas mylėjo: jokių šaltų žiemų, begaliniai paplūdimiai, nuostabi gamta, puikūs gerai mokami darbai… Visą XX amžių čia plūdo ir plūdo žmonės iš šaltų „nuobodžių“ JAV šiaurės rytų, Kalifornijoje gyventojų padaugėjo nuo 1,5 milijono 1900 m. iki 40 mln. 2020 m., o besotės naujų rajonų statybos pramintos „Californication“, kas, aišku, tapo ir serialo pavadinimu…

Automobilių aikštelė prie paplūdimio Los Andžele

Bet dabar Kalifornijos jau madinga nekęsti, vis daugiau kaliforniečių iškeičia vandenyną į baseiną išsikeldami į kokį Fyniksą ar Teksaso didmiesčius… Priežastis – didžiulės kainos – ypač būsto – ir politika. Mat Kalifornija, bent jau jos didmiesčiai – radikaliausias demokratų partijos bastionas. Čia – dideli mokesčiai, ribojimai, bei didelės išmokos tiems, kas, respublikonų nuomone, jų neverti. „Kalifornietiška svajone“ dabar labiausiai džiaugiasi nelegalūs migrantai (jie nedeportuojami ir gauna visokios paramos) ir benamiai – net trečdalis JAV benamių gyvena Kalifornijoje, o valstija kiekvienam jų išleidžia ~4000 dolerių per mėnesį. Esą „kovai su benamyste“, bet benamių tik daugėja, mat suvažiuoja nauji, ypač integruotis nebegalintys narkomanai, kurių priklausomybes Kalifornija irgi toleruoja. O tėvai ypač skundžiasi mokyklomis, ten vaikams diegiama „woke“ ideologija…

Los Andželo priemiesčio gatvėje

Kalifornijos politikai einant vis kairyn, svyruoja net kai kurių demokratų tikėjimas savo valstija, bet radikaliausiems ji tebėra Amerikos idealas, kur geriausiai ginamos benamių, „pabėgėlių“, rasinių mažumų, LGBTQIA+, moterų teisės, rūpinamasi ekologija, ir kuriuo turėtų sekti visos valstijos.

Daug tų demokratų, beje, patys priklauso „Kalifornijos elitui“, turi ir dešimčių milijonų dolerių vertės namus visokiuose Beverli Hilsuose ar Malibu, tarp šeimos automobilių džiaugiasi ir kokiu sportiniu kabrioletu, garderobą perka tik su prabangiausiais prekių ženklais, o jaunystės paukštę mėgina sulaikyti Kalifornijoje kaip niekur išplitusiose botokso ar hialurono „salonuose“ ir visokiais asmeniniais „mitybos planais“ („Ko jūs nevalgote?“ tipinis klausimas einant pas ką nors svečiuosna Kalifornijoje – nustemba, jei valgai viską). Dar jie popina brangius veislinius šunelius: ech, kiek Kalifornijoje „gyvūnėlių šarvojimo salių“, „gyvūnėlių krematoriumų“ ir „gyvūnėlių kapinių“, kur būna didingesnių antkapių nei kai kurių Holivudo žvaigždžių…

Rytinis pabėgiojimas turtingame Niuport Byčo mieste prie Los Andželo

Kalifornijos dykumos – karščiausios pasaulyje

Anapus kalnų grandinės rytuose plyti dar kita Kalifornija. Ten – karščiausios pasaulyje dykumos! Mirties slėnyje temperatūra vasaromis kasdien vidutiniškai(!) pakyla iki +52 laipsnių. Celsijaus, ne farenheito. Pavėsyje. Ir planetos karščio rekordas – +56,6 laipsniai – fiksuotas ten. Labai įdomu buvo leistis ten į žygį vidurdienį – tarsi žygiuočiau pirtyje! Vaikščiojau vienas, žmona pasiliko kondicionuojamame automobilyje – tik ten, kur iki nuostabaus vaizdo nuo parkingų būdavo netoli, gėrėdavosi daugiau kas.

Mirties slėnis

Mirties slėnio vaizdai nuo Date’s View ar Zabriskie Point taškų turi mažai lygių, bet ne mažiau sužavėjo Džošua medžio nacionalinis parkas, pilnas stypsančių trumpalapių jukų. O taip pat visa eilė apleistų miestelių, vadinamų „vaiduolių miestais“. Daugelį jų, kaip Bodį, įkūrė XIX a. aukso ieškotojai. Būtent aukso karštinės „pagimdė“ Kaliforniją: nuo 1849 m. čia plūdo „keturiasdešimtdevintininkais“ vadinti „auksaieškiai“, jie nustelbė „senuosius“ gyventojus indėnus bei ispanakalbius misionierius, įsitvirtinusius grandinėje „ispanų misijų“, kurių XVIII a. pastatai – vienas valstijos simbolių. Juk kadaise Kalifornija priklausė Ispanijai, paskui – Meksikai, tik 1846-1847 m. ją nukariavo JAV – todėl daugelis vietovardžių čia iki šiol ispaniški.

Bodžio vaiduoklių mieste

San Luis Obispo ispanų misija

Aukso karštinė ilgai netruko – vienur auksas baigėsi, kitur jo kasti nebeapsimoka. „Laukinių vakarų“ miesteliai „gyventi vos tinkamose“ dykumose ir kalnuose apleisti nedaug lėčiau, nei susikūrė, šiandien tie tušti, apgriuvę namai traukia tik turistus ir menininkus. Kai kurie miesteliai (Bodis) stūkso „kaip juos rado perėmusi valdžia“, kitur (pvz. Kalike) kasdien vaidinami „laukinių vakarų“ susišaudymai, dar kitus neįtikėtinai pigių Kalifornijai namų suvilioti menininkai „užpildė“ savo projektais (Bombėj Byčą, kuris, tiesa, gimė ne kaip aukso kasėjų miestas, o kaip kurortas prie vėliau nusekusios Saltono jūros (ežero).

Bombėj Byče

Šiandien „nesvetingą orą“ ištverti paprasčiau: kondicionieriai ir baseinai laikomi būtinybe, o „dykumų kurorte“ Palm Springse – kur dar nuo XX a. vidurio gyvendavo ar ilsėdavosi daugybė Holivudo žvaigždžių, mat iš ten dar sąlyginai greitai buvo galima pasiekti kino studijas – net ant šaligatviais einančių žmonių purškiamas vanduo… Šiandien elitas gyvena kitur, paliko tik nykokus (bet milžiniškus) XX a. vidurio rūmus – tačiau geriausi daininkai kasmet suplūsta ten į koačelos festivalį.

Vandens purkštuvai gelbėja praeiviams karštame Palm Springse

Kaliforniją būtina pamatyti

Pagyvenę Kalifornijoje kartais jos gal nemėgsta, bet lai tie pikti liežuviai neapgauna – jei esi tik turistas, keliaujantis į JAV Kaliforniją pamatyti praktiškai privalai… Juk čia – ir vieni įstabiausių JAV nacionalinių parkų, atstovaujantys įvairiausias gamtines zonas: dykumas, kalnus. Čia – ir vieni maloniausių paplūdimių, ir vienas „romantiškiausių“ miestų San Franciskas, ir vieni geriausių pasaulyje pramogų parkų, ir unikalios progos pasivaikščioti po Holivudo studijas…

Sekvojoje

Ar myli medžius, ar kiną, ar kalnus, ar dykumas, ar tiltus, ar tiesiog „progresyvią“ politiką – Kalifornijoje rasi kažką savo. Tiesa, jau čia atvykus, keliautojų keliai išsiskiria. Net ir per kelias savaites neaplankytum viso šios valstijos – tai tarsi valstybė-valstybėje… Reikia rintis: kalnai, miestai, poilsis kurorte? Vieniems pakanka trumpų stabtelėjimų prie Holivudo ženklo ar gražiose Josemito pakelės aikštelėse, o kitiems Kalifornija tampa pagrindiniu JAV veidu, kurį matė…

Automobiliu per Kaliforniją

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!