Lankau pasaulį

Mažose Šiaurės Marianų salelėse pasikeitė pasaulio istorija! Tai iš čia pakilo bombonešiai numesti pirmąsias branduolines bombas – ant Hirošimos, Nagasakio.

Aplankyti tų kadaise didžiausių pasaulyje – o dabar visiškai apleistų – oro bazių vykome ir mes.

Ten nerasi muziejų ir memorialų – neapsimoka statyti! Tos vietos taip sunkiai pasiekiamos, kad net didžiausi karo istorijos fanai randa ką aplankyti arčiau… Užtat Šiaurės Marianuose, kaip niekur, dar galėjom po pasaulinės reikšmės vietas šmirinėti vienui vieni!

Apskritai, Šiaurės Marianai – tikras apleistų vietų mylėtojų rojus! Čia, rodos, toks „amžinų nesėkmių kraštas“. Kas pastatoma, greitai žlunga ir virsta griuvėsiais: nuo milžiniškų kazino ir prekybos centrų iki karinių radarų ir vadaviečių. Ir daugelis griuvėsių atviri, neužrakinti, be jokių ten „no trespassing“ – ir vis tiek langai neišdaužyti, grafičių mažai! Net vandalams iki čia per toli…

Apleistas Šaltojo karo laikų radaras Saipane

Saipanas – nykstantys miesteliai ir karo žiaurumų aidai

Šiaurės Marianai priklauso JAV, bet nuo JAV iki čia dvigubai toliau, nei iki Lietuvos… Net Amerikoje mažai kas žino Šiaurės Marianų šalies pavadinimą. Į mažytį Saipano salos oro uostą iš Amerikos žemyno nė lėktuvai neskraido – atskridome iš Korėjos, bet ir skrydžių Azijon mažėja, mažėja, o kartu su jais – turistų. Eilių prie „ne JAV pasų“ nebuvo ir jau netrukus iš amerikietiškai pilno konkuruojančių įmonių autonuomos pastato išvažiavome dideliu amerikiniu sedanu.

Saipano peizažas

Saipanas – žalias. Galingos tropinės liūtys vis mainėsi su ryškia kepinančia saule – bet ore tvyro tokia slegianti nostalgiška nykuma. Šitiek apleistų pastatų! Rodos, kas antras sostinės Garapano restoranas, parduotuvė – uždaryta. Vienintelis prekybos centras – ir tas nebeveikia. O viršum miestelio stypso milžiniškas kazino – toks paauksuotas, spindintis, tarsi perkeltas iš Las Vegaso… Bet jis taip ir pilnai neužbaigtas, o jau apgriuvęs. Limuzinas turėjęs vežioti VIP svečius – surūdijusiais šonais.

Aprūdijęs limuzinas prie apleisto kazino

Miestelis tuščias – tik keli gal girti, gal narkotikų paragavę žmonės šmirinėjo po nykius pokerio salonus. Palei paplūdimį išdygę keli didžiuliai viešbučiai – kainos ten amerikinės ir ne mums vieniems sunku suprasti, už ką čia tokias mokėti… Apsistojome kinų laikomame motelyje. Vienintelė kita ilgalaikė viešnia, berods, buvo prostitutė, vedėsi savo kambarėlin vis kitus vyrus – o tada jau nuo aimanų skambėdavo visas katinų pilnas koridorius.

Tuščia Šiaurės Marianų sostinė Garapanas su apleistu kazino tolumoje

Apie Šiaurės Marianus joks rimtas kelionių vadovas neparašytas, tad informaciją apie lankytinas vietas rinkau trupiniais visokiuose „Atlas Obscura“. „Senasis japonų švyturys, ilgai stovėjęs apleistas, virto restoranu“ – radau parašyta ten. Pamėginom nuvažiuoti. „Restoranas nebeveikia“ – pasakė šeimininkas(?). Matyt, vėl grįš į tą žlugimo fazę, į kurią vis panyra visos Saipano vietos…

Japonų švyturys Saipane

Iš pradžių ta nykuma gąsdino, bet pamažu pradėjo žavėti. Štai nuvažiavome prie PACBAR III radaro, statyto 1989 m. ir turėjusio stebėti Sovietų Sąjungos raketų paleidimus – bet, pasibaigus Šaltajam karui, čia pat tapusio nereikalingu. Viskas apleista, bet kažkaip didinga. Niekas nenusiaubta – nors visur galėjome eiti į vidų… Net kokioj Černobylio zonoj, teoriškai uždaroje, vandalai padirbėjo daug labiau.

PACBAR II radaras

Tas pats tarpukario japonų kalėjime, kur laikyti ir Antrojo pasaulinio karo belaisviai. Bet labiausiai pribloškė La Fiesta Mall prekybos centras – uždarytas dar 2004 m. ir paliktas džiunglėms. Medžių šaknys prakirtusios jo betonines konstrukcijas. Viskas atlapa, jokių „no trespassing“ ženklų – bet net veidrodžiai buvusiuose restoranuose neišdaužyti! Grafičiai – tik šen ten. Pažaidė vietos vaikai ir nusibodo – kiek čia tų vaikų tėra, o kiek apleistų pastatų!..

Apleistas La Fiesta Mall prekybos centras

Pasiknisimas „Google“ privedė prie baisesnių istorijų… Štai 2012 m. to prekybos centro tualete rastas išprievartautos moters lavonas – pora savaičių po jos dingimo, kai kažkas sumanė patikrinti *tą* apleistą pastatą. Kažkaip nejauku pasidarė eiti į tamsius apleistus tualetus – vis kamavo mintis „ar šitame?“… Tas nusikaltimas atrodė toks artimas, nes, vos perskaitęs, supratau, kad visas bylai reikšmingas vietas jau mačiau: ir „Godfather‘s“ barą, iš kurio lemtingą vakarą išėjo auka, ir didįjį brangųjį viešbutį, į kurį buvo nuvežta taksistu apsimetusio recidyvisto, ten išžaginta ir nužudyta. Toks mažas Garapanas – viskas keli šimtai metrų spinduliu aplink mūsų motelį…

La Fiesta prekybos centro viduje

Bet užvis baisiausių tragedijų aidai laukė Saipano šiaurėje. Nes Saipanas buvo ta vieta, kur apsivertė visa Antrojo pasaulinio karo istorija. Nes tai buvo pirmoji amerikiečių užimta sala pakankamai arti Japonijos, kad B-29 bombonešiai pakiltų bombarduoti Tokijo, Osakos, Hirošimos.

Prie paskutinės japonų vadavietės Saipano šiaurėje

Saipano paplūdimiuose išsilaipinus JAV jūrų pėstininkams, japonai, likę be pastiprinimo, traukėsi šiauryn ir šiauryn. Palei paskutinę jų vadavietę betonuotoje oloje (saipanietiškai apleistą, bet atlapą) – artilerijos pabūklų, mažų Antrojo pasaulinio karo tankų liekanos. Bet siaubingiausia vieta dar toliau – savižudybių ir banzai uolos. Tokios „puošia“ daugybę salų Ramiajame vandenyne. Praradę viltį, japonai ten žudėsi tūkstančiais. „Mamos mesdavo vaikus, tada šokdavo pačios“ – Amerikiečių memorialinio parko muziejuje Garapane girdėjome tai regėjusių JAV karių įrašytus pasakojimus. Kas priėjo vandenyną – šoko į bangas, kas atsirėmė į uolos šlaitą – liuoktelėjo nuo jo. Patekti nelaisvėn – baisiau už mirtį, net civiliui… Kariams uolų nereikėjo, jie tiesiog šokdavo į savižudiškus puolimus – net su kardais prieš kulkosvaidžius… „Banzai!!!“…

Banzai uolos

Dabar banzai uolos tylios, bangos daužosi į krantą apačioj. Viršuje – toks memorialų miškas. Keli – su Japonijos imperatoriaus eilėraščiais – „Po šia uola / daugybė gyvenimų / kuriuos žmonės prarado / kur vandenynas toks gilus / ir jūros žydros ir ryškios“ ar „Kai galvoju apie karą / mintys prisipildo kareivių atvaizdų / kurie taip tvirtai paaukojo gyvybes tautai“.

Graži iliustracija, kad dabar tarp JAV ir Japonijos – tikra draugiška taika, ir net suprasti anuos laikus sunku. Kitaip, nei Europoje…

Paminklai banzai uolų viršūnėje

Tinianas – džiunglės, iš kurių kilo atominiai bombonešiai į Hirošimą

Saipanas – kalnuotas. Vaizdas nuo aukščiausio saloje Tapočao kalno tad atsivėrė nuostabus – bet oro bazių pakilimo takams vietos trūko. Užtat gretima Tiniano sala – lygi. Ten amerikiečiai ir pastatė didžiausią pasaulyje oro uostą tuo metu – su daugybe kilimo takų. Iš ten subombardavo Tokiją, iš ten pakėlė atomines bombas į Hirošimą, Nagasakį…

Tapočao kalno viršūnėje

Bet nors Tinianą puikiai matėme nuo Tapočao kalno – ir net nuo Garapano paplūdimių – patekti ten buvo iššūkis! Joks laivas neplaukia per tą vos 5 km pločio sąsiaurį – teko skristi lėktuvu! Trumpiausias mano gyvenime reisinis skrydis – vos 15 minučių, beveik visas kurių „suėdė“ pakilimas, sukinėjimasis, leidimasis. Kartu – ir brangiausia tokia trumpa kelionė – į nuolaidas „čerokiams, navahams ir vietiniams“ pretenduoti negalėjome, bet kad net ir tinianiečiams nuolaidos neįtikėtinai mažos. Užtat kokia patirtis! „Oro uosto terminalas“ pastatytas iš jūrinių konteinerių. Lėktuvas šešių vietų, įlipti reikėjo statant koją ant sparno. Skrendant į priekį „geriausia vieta“ – šalia piloto – kliuvo žmonai, grįžtant atgal – man.

Lipu iš lėktuvo

Pro stiklą regėjom tropines liūtis, rodos, kybančias virš vieno taško, ir visus tuos North Field branduolinės oro bazės kilimo takus, apsuptus džiunglių – mūsų pagrindinį tikslą Tiniane.

Oro uoste prieš skrydį teko svertis

Jei atvykus iš Seulo Saipanas atrodė it visiškas kaimas, tai atsidūręs Tiniane Saipaną jau prisiminiau kaip didmiesčių salą… Vieninteliame Tiniano kaime – vos 3000 žmonių. Pietų metą reikėjo derinti prie to, kada dirba bent viena iš vietų, duodančių maisto… Picerijoje ant sienos kabojo grafikai, kada salą lankys koks daktaras, o autonuomoje – įspėjimai, kad sekmadieniais užsidaro vienintelė salos degalinė.

Tiniano paplūdimys

Ir visgi Tinianas sužavėjo ne vien karo bazėm. Čia susipina visos Šiaurės Marianų epochos!

Miestelio centre – latė akmenys (Tagos namas). Tokios „milžinų suneštos“ kolonos, kurios – be sienų – laikydavo tradicinių čamorų namų stogus. Deja, čamorai – senoji salyno tauta – dabar besudaro ketvirtį jo gyventojų. Jiems teko nelaimė būti užgožtiems visų žemynų galingiausių imperijų.

Tagos namo latė akmenys

Visų pirma atėjo ispanai – XVII a., pasėjo katalikybę, ispaniškas pavardes, ispaniškus žodžius čamorų kalboje (Buenas tåtdes, uno, dos, tres, kuatro…).

1889 m. salas iš ispanų nusipirko į kolonijų varžybas pavėlavę vokiečiai. Jų pastatytos bažnyčios bokštas tebepuošia Tinianą – bet pati bažnyčia griuvo per Antrąjį pasaulinį karą, vietoj jos stūkso kažkoks angaras.

Senas bažnyčios bokštas ir naujas angaras Tiniane

Tuomet smogė Pirmasis pasaulinis karas – Šiaurės Marianus 1914 m. nukariavo japonai. Jie pirmieji užtvindė salyną „saviškiais“ – taip spėriai, kad jau 1939 m. japonų vien Tiniane gyveno 15 000 – penkis kartus daugiau, nei dabar iš viso ten yra žmonių! Bet iš to laikmečio belikę rūdijantys pabūklai, apleistas komunikacijų pastatas – kur, prabridę aukštą žolę, lankstėmės po didžiulių vorų tinklais – nugriuvę sintoistų šventovės vartai ir Cukranendrių plantacijos griuvėsiai.

Apleistame japonų komunikacijų pastate

Nes ir Tinianas turi savo savižudybių uolą. Ir čia tūkstančiai japonų civilių 1944 m. išsilaipinus amerikiečių jūrų pėstininkams masiškai šoko į mirtį – Azijos valdžios periodas baigėsi dar staigiau nei prasidėjo, beveik nepalikdamas žymės…

Apleistas cukranendrių plantacijos štabas

Pagaliau nuomotu automobiliu (jų vienu metu turėjome net du: vieną palikom Saipane prie oro uosto, kitą pasiėmėme Tiniane…) pasukome į salos šiaurę pažiūrėti to, ką pastatė dabartiniai salyno valdovai – Amerika. North Field oro bazė, iš kurios kilo bombonešiai į Hirošimą, Nagasakį, tada buvo didžiausia pasaulyje… O dabar tiesiog laisvai važinėjome džiunglių apsuptais, nykstančiais kilimo takais, landžiojome po bunkerius ir karkasus administracinių pastatų, kurių laikas, jau, atrodo, suskaitytas – daugybės laikančiųjų kolonų nebėra, tik armatūra styro…

North Field bazės administraciniame pastate

Bet, aišku, niekas neaptverta. Ir neaprašyta. Ir bilieto jokio nereikia. Tik ten, kur į B-29 bombonešius įdėtos atominės bombos – „Little Boy“, „Fat Man“ – radome kelis stendus su istorinėmis nuotraukomis… Sunku patikėti, kad čia – JAV valda – juk amerikiečiai šitaip stebina puikiais muziejais, pagarba savo karinei istorijai… Kiekvieną menką istorijos vingį jie parodo taip, kad nugara eina šiurpuliukas, o čia šitokios svarbios vietos nerūpi niekam…

Prie duobės, kur pakrauta atominė bomba – ji uždengta stiklu

Na bet kas gi Amerikoje turi laiko, kad skristų į Aziją, tada į Saipaną, tada į Tinianą? Per visą kelionę sutikome vos kelis svečius iš JAV – ir tie ne turistai, o komandiruoti valstybės tarnautojai… Dauguma Šiaurės Marianų žmonių – imigrantai iš gretimų (t.y. „vos už 3-5 val. skrydžio esančių“) valstybių – Filipinų (35%), Kinijos (7%), Korėjos (4%) – čia siekiantys „amerikietiškos svajonės“ spindulių. Mat į Šiaurės Marianus jiems teisėtai imigruoti daug paprasčiau nei į JAV – bet ir galimybės, algos daug mažesnės, darbo teisė silpnesnė. Tą apleistą Saipano kazino statė ir „prekybos žmonėmis“ aukos. Tiniano kaime didžiausias pastatas, beje, irgi – apleistas kazino, šešių aukštų, prie žavaus tuščio Taga paplūdimio, kur turėjo maudytis to Dynasty Hotel and Casino svečiai…

Apleistas Dynasty Hotel and Casino Tiniane

O dabar salos grožybių, atrodo, niekam nereikia – net bangas spjaudančio “uolų geizerio” (blow hole), iki kurio teko važiuoti palei aptvertus, nesprogusių bombų esą pilnus laukus.

Prie Tiniano ‘blow hole’

Kas visgi Marianuose gražaus – ir kodėl jiems taip nesiseka?

„Kodėl Šiaurės Marianams taip nesiseka? Kodėl tiek daug kas apleista?“ – mėginau rasti atsakymą, bet vietiniams net šį klausimą suprasti sunku – daugelis jų nematė, kad gali būti kitaip.

Marianų salyno istorija kaip niekur kitur „pulsuoja“ tarp iliuzijų ir krizių. Buvo tapę japonų „pietų jūrų cukranendrių plantacijom“ – bet plantatorių šeimos baigė gyvenimą nušokę nuo uolų. Buvo tapę svarbiausiu JAV kariniu placdarmu – bet atėjo taika ir bazes „nukariavo“ džiunglės.

North Field administracinis pastatas

O kur dar visi tie griuvėsiais virtę mėginimai tapti Ramiojo Vandenyno Las Vegasu… Ar „kinišku fabriku Amerikoje“ – vienu metu, kai JAV taikė didelius muitus Kinijai, verslininkai buvo įsigudrinę čia įsteigti „kinų fabrikus“ – net kinus darbininkus tūkstančiais susivežė, kad „gamintų kiniškas prekes Amerikoje“. Muitai išnyko – staigiai neliko ir gamyklų, ir darbininkų, Šiaurės Marianuose 2000-2020 m. gyventojų sumažėjo nuo 69 iki 47 tūkstančių…

Garapano gatvėje

Už neįsivažiuojantį turizmą vietiniai keikia visokias skrydžius „apkarpiusias“ japonų ar korėjiečių avialinijas, bet, turbūt tikrasis atsakymas jų nepaguostų – salynas tiesiog per toli nuo visko… Nuo artimiausių turtingų didmiesčių – Kinijoje, Korėjoje, Japonijoje – skristi 4 valandas; ir kazino, ir paplūdimių, ir tropinio klimato visada rasi arčiau, paprasčiau, pigiau…

Nykus pokerio salonas Garapane

Parskridome iš Tiniano į Saipaną. Paskutinę dieną lankėme ir gražesnes, jaukesnes jo vietas. Paukščių salos panoramą. Uolų apsuptą užutėkį Grotą – kur sutikome nardančią vienintelę grupę užsienio (Azijos) turistų ir matėme ženklus „įėjimas mokamas“, bet niekas pinigų nerinko…

Paukščių salos panorama Saipane

Buvo liepos ketvirtoji. JAV – nepriklausomybės diena, bet Šiaurės Marianuose – „išlaisvinimo diena“ – nes būtent 1944 m. liepą JAV pajėgos perėmė Šiaurės Marianus iš japonų.

Pavadinimas kitas bet švenčiama su tokiais pat paradais, barbekiu pietum ir ilgais triukšmingais fejerverkais, kaip Niujorke ar Kalifornijoje – tik dalyvių veidai azijietiški, o mūsų kitoniška išvaizda traukė visų žvilgsnius, tarsi kokiam Azijos užkampy.

Išlaisvinimo dienos parado mašina

Keistokai skamba ta „išlaisvinimo diena“, kai tas salynas JAV niekad anksčiau nepriklausė…

Bet likti „su Amerika“ vietiniai jau pasirinko patys. Kitos panašaus likimo kolonijos (Palau, Mikronezija, Maršalo salos) pasuko nepriklausomybės keliu.

Išlaisvinimo dienos parade

Todėl Šiaurės Marianų net nėra su kuo palyginti… Iš vienos pusės – tokia aptrupėjus Amerika. Vienas kitas „McDonald‘s“ ar „Subway“, pikapai, Amerikos didmiesčio geto atmosfera Garapane, reikia JAV vizos ar ESTA.

Apleistas japonų kalėjimas Saipane

Iš kitos – dar stipriai „prasišauna“ čamorų kultūra. Čamorai šokėjai išlaisvinimo dienoje. Skanus nacionalinis patiekalas kelaguenas, kurį šiaip ne taip radome vienoje Saipano kavinėje (po takų, filipinietiško adobo, kimči ir burgerių…). Parodomieji užrašai ne tik čamorų, bet ir karoliniečių (kadaise persikėlusių žmonių iš Mikronezijos) kalbomis. Håfa Adai!!!

Čamorų šokiai išlaisvinimo dienoje

Bet labiausiai atmintin įstrigo griuvėsiai, griuvėsiai, griuvėsiai – o tiksliau, kokie jie atviri ir – nepaisant to – puikiai išlikę, bet kartu paslaptingi, „be paaiškinimų“.

Nes muziejų pasaulyje pilna. Nugriautų ar nusiaubtų vietų – irgi. Uždarytų lankytojams, aptvertų aukštom sienom – dar daugiau.

Prie seno japonų tanko

O kad būtų ir atvira, ir išlikę, ir nepaversta muziejumi – niekur gyvenime nemačiau to daugiau, nei Šiaurės Marianuose!

Šiaurės Marianų numeriai

„Bangaloras – tai Indijos Silicio slėnis!“ – jau keli dešimtmečiai skelbiama visur pasaulyje. Ten – ateities Indija, Bangaloras tuoj aplenks San Franciską, Niujorką…

Ar tikrai? Atvykau trumpai pagyventi šiame 10 milijonų žmonių metropolyje, kurį turistai paprastai praleidžia. Ir, be neatrastų nuostabių vietų tyrinėjimo, pamėginau pasinerti į tą ateities Bangalorą – startupų, IT specialistų, „naujųjų indų“…

Bangaloro centre (Brigade Road)

Pirmas įspūdis – supermodernus miestas…

Nusileidus Bangaloro oro uoste norėjosi sušukti: „Tikra ateities Indija!“. Tvarkinga, nė šiukšlelės, spindintys restoranai, parduotuvės, moterys trumpais užsieniniais sijonais ar šortais. Viskas iščiustytame lauke, nes Bangaloras didžiuojasi „tokiu puikiu oru, kad niekad nei karšta, nei šalta“.

Paskui – pavėžėjų štabas. Programėlė mums priskyrė kodą, kurį sulaukę eilės ištarėme bet kuriam pavėžėjui ir tas iš karto žinojo, kur vežti (nereikėjo ieškoti konkretaus). Tada – 10 juostų greitkelis, supamas švytinčių reklamų, prekybos centrų. Kaip Amerika…

Bangaloro oro uoste

Nuostaba tęsėsi milžiniškame 33 aukštų daugiabučių komplekse, kur gyvenome. Iš pradžių – „pusiau atvira zona“ su prekybos centru, paskui – uždaros zonos, kur patekdavome tik parodę sargams QR kodą. Tose uždarose zonose – ir grožio salonas, ir parduotuvė 33 aukšte, iš kurios gali išeiti tiesiai ant stogo su visokiom bendradarbystės erdvėm, stalo žaidimais, treniruočių sale.

Nuo stogo miesto šviesas stebinčios porelės ir kažką ten švenčiančios vyrų ir moterų kompanijos tarpusavy kalbėjo angliškai, ta kalba parašyti ir visų daugiabučių bendrijos skyrių vadovų kontaktai (apsaugos komandos vadovas, stogo klubo vadovas…), ir įspėjimai apie dideles baudas rūkoriams. Nors Bangaloras – kanadų tautybės Karnatakos valstijoje, čia suvažiuoja (užsi)dirbti žmonės iš visos Indijos, ir vienintelė bendra kalba jiems – anglų. Jaučiausi gal kaip kokiam neegzistuojančiam „indiškam Honkonge“ ar Singapūro Little India.

Mūsų daugiabučių kompleksas

Net šiukšles šeimininkas griežtai pasakė rūšiuoti – prieš paliekant jas rytais anapus buto durų, kur surinkdavo bendrijos samdiniai.

Bet labiausiai patiko pats butas, prieš užeidami į kurį batus indiškai palikdavome saugiuose ilguose koridoriuose. Tai – gal geriausia vieta dirbti apskritai per visą nakvynių AirBnB istorija. Prie kompiuterio stalo – ir darbinė kėdė, ir palangė-sofa, ant kurios galėjau ir sėdėti keliese, ir, kai dirbti pavargdavau, užmigti, prieš užsimerkdamas matyti IBM ar 7 Eleven „back ofisus“ gretimuose stikliniuose daugiaaukščiuose. Puikus internetas, garso izoliacija tarp kambarių „Zoom“ pokalbiams…

Darbo vieta Bangalore

Išmanioji Bangaloro kasdienybė – kitokia nei kitur Indijoje

Bangaloro „naujosios aukštuomenės“ viešasis gyvenimas daug sukasi aplinkui programėlėmis organizuojamus susitikimus. Vien „Meetup‘ų“ čia kiekvieną savaitę gal daugiau nei likusioje Indijoje. Dirbtinio intelekto tema, įvairiausių programinių kalbų tema, ir į kiekvieną registruojasi šimtai žmonių. Į Android meetup‘ą nepatekau nors mėginau registruotis savaitę prieš (salė buvo jau pilna), bet nuėjau į Startup meetup‘ą, kurių ten irgi devynios galybės. Vienos minutės prisistatymai, „Networkingas“, „pitchų“ repeticijos (3 minutės, o tuos, kuriems pasiseka, kviečia jau 10 minučių pitchui, o trečiam raunde jau laukia potencialūs investuotojai).

Pabandravęs ten daugiau supratau, kad Bangaloro „naujoji aukštuomenė“ daug platesnė, nei IT specialistai. Tai ir 250 dolerių už valandą imantys konsultantai užsienio korporacijoms „kaip ateiti į Bangaloro rinką“, ir prekių ženklų advokatai, ir prestižinių universitetų dėstytojai, ir valstybės tarnautojai, braižantys technologijų politikos gaires.

Meetup’e startup’ų tema

Internetu ir programėlėm čia organizuojamas ir laisvalaikis. Vien stalo žaidimų klubų verslas kaip „įsuktas“: už teisę žaisti moki daugiau, nei už filmą kino teatre, kita vertus, už tai tau paaiškina taisykles ir kažkiek pateisėjauja. Aišku, viskas vyksta kondicionuojamoje, patogioje bendradarbystės erdvėje. Europoje net nežinau analogo.

Dar pilna visokių „speed dating“, „date night“, „speed friending“ – viskas kitaip nei kitur Indijoje, kur sūnūs gyvena iki mirties su tėvais, laukdami jų nurodymų įvairiems gyvenimo klausimams, įskaitant kokią žmoną jie išrinks.

Stalo žaidimų vakare

Į Bangalorą suvažiuoja žmonės iš visos Indijos, toli palikę vyresniųjų kontrolę ar kastų ribas, savo protais uždirba niekam jų giminėse anksčiau neregėtus pinigus – bet ir turi savo jėgom rasti gyvenimo kelius ir draugus. Ta visiška Europos ar Amerikos kasdienybė Indijoje – kažkas visai naujo.

Darbininkai valgo gatvėje per pietų pertrauką

Bet nutrupa daug lėšų ir religijai. Nepakartojama patirtis buvo lipti tokiu “žmonių konvejeriu” į IKSCON Bangalore krišnaitų šventyklą. Iš pradžių po kartą atsistoji ant 108 akmenų, ant kiekvieno pasakydamas po “Kare Krišna” mantrą, tada – salė po salės, pastatėlis po pastatėlio skambantys giesmėm, o po “kulminacijos” viršūnėje – visokios valgyklos, suvenyrų krautuvės… Tenka lėšų ir šiuolaikiniam Indijojs menui: Karnataka Čitrakala Parišat įspūdingos jo parodos.

IKSCON šventykla nuo gretimo stogo

Liūdnesni Bangaloro veidai

Bangaloras turi kelis veidus. Tekanti ryto saulė atidengdavo šiukšlinas statybas po mūsų buto didžiaisiais stikliniais langais. Vaizde teniso kortai, baseinai, daugianacionalinių kompanijų prekių ženklai „konkuravo“ su šiukšlių laukais, aplūžusiais autorikšomis, be jokios amortizacijos lekiančiais nelygiomis miesto gatvėmis.

Bangaloro turgaus rajone (tradicinių indiškų drabužių kvartaluose)

„Tvarkos ir stiklinių dangoraižių įtvirtintos oazės“, kaip mūsiškė, Bangalore gali būti ir kilometro skersmens – bet anapus jų smogia realybė, kvapai, kitokios erdvės, kur miegantys gatvėse žmonės, šiukšles ėdančios karvės, besišlapinantys viešai vyrai (ant „Do not urinate“ paženklintų sienų) ar negyva žiurkė – tokie normalūs vaizdai, kad į juos jau seniai nekreipėm dėmesio.

Prie aplūžusios rikšos, kuri iš tikro tarnauja kaip kioskas

Kelionė tarp tų „tarptautinės tvarkos zonų“, ar tarp vienos tokių zonų ir naktinio gyvenimo rajonų miesto centre, tokių kaip Brigade Road, aplink kurio tarptautines kavines vien „Wework“ bendradarbystės erdvių kokios penkios, gali trukti ir dvi valandas. Nuo mūsiškės iki centro sugaišdavome valandą, nes didesnių gatvių pakeliui nebuvo, metro linijos tik statomos. Laimė taksi – be galo pigūs. Kaip ir prekių iš parduotuvės atvežimas į butą per 7 minutes užsakius iš vieno vietinių startup‘ų ar bet kokios kitos paslaugos: pavyzdžiui, itin pigiai Bangalore pasidariau naujus akinius. Nuo užsakymo ir akių patikrinimo iki produkto gavimo su man pritaikytais stiklais ir rėmeliais praėjo vos valanda!

Užsakinėju akinius Bangaloro turgaus zonos dalyje, kur daug akinių parduotuvių

Nes kiekvienam į Bangalorą atvykusiam programuotojui, čia galinčiam uždirbti ne mažiau, nei Europoje, tenka turbūt dešimtys tų, kurių „Bangaloro svajonė“ daug paprastesnė: jie čia persikelia ne startupų milijonų, o tiesiog todėl, kad čia apskritai yra darbo, kad čia jiems nukrenta algų trupiniai už patarnavimus tai naujajai Indijos aukštuomenei. Daugelis dirba sąžiningai, bet kai kurie mėgina „kirsti kampus“, kaip visa eilė autorikšų vairuotojų, visaip mėgindavusių atkalbėti mus nuo važiavimo ten, kur suplanavę, idant nuvežtų pas komisinius jiems mokančius pardavėjus. „Ką, tas brangusis UB City prekybos centras? Ten tūkstančius už vieną batą sumokėsit! Aš nuvešiu kur pigiau!“, „Ne, turgaus elektronikos zonoje dabar pietų pertrauka, aš žinau kur geriau“ (net nepalaukęs mūsų pritarimo, staigiai apsisuko – teko lipti lauk ir važiuoti autobusu į, aišku, niekad dienom neužmiegantį daugiaaukštį turgaus rajoną, kur pirmuose aukštuose – „visiems reikalingos“ telefonų ar nešiojamų kompiuterių parduotuvės, o labiau specializuotos, kaip videokamerų, kur nors viršuj, palypėjus ankštais laiptais).

Prie UB City prekybos centro

Bangaloro įvaizdis ir realybė ne visada sutampa

Bangaloras – kitoks. Ypač jei lyginti su likusia Indija. Kita vertus, įvaizdis su realybe nuolat „pjovėsi“. Bangalorą vietiniai vadina žaliu sodų ir parkų miestų – taip, yra gražus Kubono parkas prie didingų Karnatakos parlamento rūmų, bet palyginus su 10 milijonų žmonių tos oazės – niekas. Greitkelis į oro uostą spindi, bet nereikia nė musoninių liūčių, kad menkas drenažas užsikištų ir miestas plauktų. Vietiniai didžiuojasi tokiu geru klimatu, kad „nereikia kondicionierių“ (dėl to net daugely šiuolaikinių butų jų nėra, o mūsiškiame buvo tik viename kambaryje), bet mums būnant Bangalore tvyrojo +35 laipsnių karštis su +39 jutimine temperatūra. Na, keliais laipsniais vėsiau nei kokiam Dely, bet tik tiek.

Bangaloro turgaus rajone – ir toks transportas

Dalis Bangaloro sielos trokšta tapti tuo, tikruoju, Silicio slėniu… Net vynuogėmis užsodino Karnatakos laukus, tarsi San Francisko Napos slėnyje. „Bet klimatas čia netinka vynuogėms“ – pripažino vyninės atstovė – „todėl mūsų vynai nelaiko daugiau trijų metų“. Paskui dar pasakė, kad tikrieji vynuogynai – toliau Bangaloro, bet ten, palei Bangalorą, specialiai pasodino sklypelyje šiek tiek vynuogių kaip foną degustacijoms – ir kad būtų ką mindyti tiems, kas nori įsivaizduoti patekę pas klasikinius senosios Europos vyndarius… Bet vyno kultūros „atradimas“ – gal tik dar viena Bangaloro kaukė; degustacija labiau priminė „išgėrimą“, kur taures tekdavo tuštinti skubiai, nes tuoj jau pilstė naujus vynus. Mano žmona po tos degustacijos gal dešimt kartų vėmė – nežinau, ar nuo vyno, ar nuo nehigieniško maisto bufeto, ar nuo beždžionių aplaipiotų vynuogių, kurias vyninės atstovė ragino skinti ir ragauti.

Vynuogių mindymas po vyno degustacijos – žmona dar nežino, kas laukia…

Gal kada nors Bangaloras taps kokiu kiberpankiniu kompiuteriniu Eldoradu – kai bus pastatytos visos „skraidančios“ metro linijos, greitkeliai – bet kol kas tokio reiktų ieškoti Seule ar Tokijuje. O ir dėl ateities Bangaloro „startupų visuomenės“ žmonės man privačiai reiškė abejones – „Dabar jaučiame recesijos nuotaikas, nes daug ką iškelia į Vietnamą, ten jau pigiau“.

Karnatakos parlamentas

Kita vertus, Bangalore jau dabar yra dalykų, kurie modernesni ne tik nei kitur Indijoje, bet ir nei Europoje – nors jie labiau pavieniai lašai indiškos realybės stiklinėje.

Bangaloro metro – ten, kur jis stovi

Maisūras ir senieji Karnatakos turtai

Mačiau įdomų „Indijos stereotipų žemėlapį“, kuriame visa Karnataka įvardyta kaip „Silicio slėnis“. Bet ši valstija ploto – kaip trys Lietuvos, o gyventojų turi virš 60 milijonų!

Turi ji ir gilią istoriją, senovę, savuosius maharadžas – Vodejarų šeimą – kurie karaliavo iš senosios sostinės Maisūro. Maisūro rūmai vadinami „antrąja populiariausia Indijos vieta po Tadž Mahalio“ – matydamas turistų minias ten būčiau galėjęs patikėti. Tiesa, turistai – beveik vien indai, Maisūras toli nuo vakariečių pamėgto „auksinio trikampio“ ar Goa paplūdimių…

Maisūro rūmuose

Bet pirmąsyk išvydus Maisūro rūmus, nugara ėjo šiurpuliukai: tokia didybė, europietiški masteliai ir indiškos formos. O jau vidus… Kai kuriom naktim įjungiami beveik 100 000 lempelių, kuriom aplipdyti visi rūmai ir jų parkas, maisūrieičiai prisėdę ant žemės laukia to momento. Atrodo kaip per Kalėdas.

Maisūro rūmai naktį

Vodejarai, prieš atiduodami valdžią Indijos Respublikai, dar daug pristatė Maisūre – net vieną didžiausių Azijos bažnyčių, kur Kristus, gal kad būtų suprantama indams, įvardijamas kaip Dievo inkarnacija žemėje, o einant į vidų būtina nusiauti.

Maisūro didžioji bažnyčia

O apsistojome Maisūre kituose rūmuose – Lalitha Mahal, kuriuos maharadža tarpukariu statė britų vicekaraliui, jei šis sugalvotų aplankyti Maisūrą. Dabar ten – viešbutis ir tai buvo pigiausia galimybė apsistoti maharadžų rūmuose Indijoje (~50 EUR nakčiai). Su puošnia sale pusryčiams, balkonu, kur rytą-vakarą vyko jaunavedžių fotosesijos ir nuo kurio puikiai matėsi saulėlydžiai. Bet, matyt, ir tuos rūmus pabrangins ar gal, kai skaitote, jau pabrangino: ne dėl turistų iš Europos, o dėl vis daugiau sau galinčių leisti bangaloriečių.

Lalitha Mahal rūmai-viešbutis

Drambliai, žali kalnai ir neslopstantys Bangaloro atgarsiai

Kitoje stotelėje – Nagarholės nacionaliniame parke jau pigumą teko pamiršti: ložė su safariais kainavo dar brangiau, nei Afrikos toliuose (300+ eurų už numerį). Ir ten jau nėra jokių mažesnių kainų indams, kaip daug kur toje šalyje… Iš patogaus džipo su amfiteatrinėm vietom išvydome daugybę dramblių, aksių, gaūrų, sambarų – Afrikoje šių rūšių nepamatysi. O iš laivo matėme ūdras, krokodilus. Deja, garsusis tigras bei leopardas nepasirodė: priešingai Kenijai ar Namibijai, didieji plėšrūnai tose miško tankmėse – labiau loterija, ypač nuo laivo, bet kas gyveno Nagarholės ložėje ilgiau, pasakojo juos tikrai sutikę.

Drambliai saugodami veda drambliuką Nagarholėje

„Kas iš jūsų iš Bangaloro?“ – safarių gidas išmokęs pokštą savo dažniausiems klientams – „Nemėtykit į upę šiukšlių, nes tas vanduo paskui nuteka į Bangalorą!“. Bendrakeleivių indų net vaikai, būdavo, mosavo fotoapratais su geresniais objektyvais, nei mūsiškis.

Nagarholės džipe

Iš Karnakatakos pasukome dar į kitokią Indiją, Keralą, kur pasitiko drėgni žali miškai ir komunistinės valdžios iškabinėti kūjai su pjautuvais. Bet Bangaloro atgarsius jautėme dar ilgai: žmonės, pas kuriuos nakvojome AirBnB, užsidirbo pinigų Bangalore, „nes Keraloje geriau apmokamų darbų nėra“. Žmona buvo grįžusi į tėvynę Keralą, vyras toliau dirbo Bangalore – ir nors jie pasistatę tą namą Keraloje, kad augintų vaiką „gamtos apsupty“, žmona pripažino, kad dabar jau ir pati vėl ieško darbo Bangalore, o namą Keraloje turbūt ir toliau nuomos per AirBnB. Pripratus prie kitokio, turtingesnio gyvenimo „Indijos Silicio slėnyje“, grįžti į kitų Indijos kraštų realybę sunku, ir Bangaloras traukia toliau…

Prie vieno pirmųjų Indijoje Hard Rock Cafe Bangalore

Bangladeše žmonės į mus stebeilijosi kaip į ateivius, nes daugybei jų buvome pirmi iš arti regėti užsieniečiai – ir čia ne tik kaimuose, o ir milijoniniuose didmiesčiuose! Drąsesni kvietėsi nakvoti namie, besididžiuodami lydėdavo visą dieną ir vedžiodavo pas draugus bei gimines.

Nieko keisto: statistiškai Bangladešas – mažiausiai turistinė pasaulio šalis! O ir imigrantų čia beveik nėra – 99% gyventojų bengalų tautybės.

Kodėl Bangladešas visų pamirštas? Ką Bangladeše visgi verta pamatyti? Kuo gyvena ši 170 mln. žmonių „per siūles sprogstanti“ tėvynė?

Lalbagho forte Dakoje

Daka – trečiojo pasaulio fantastika!

Bangladešo skaičiai – kaip iš fantastikos filmų! Šalis tik dvigubai didesnė už Lietuvą, o žmonių ten – daugiau negu Rusijoje, daugiau negu Italijoje, Ispanijoje ir Lenkijoje kartu paėmus! Bengalų kalbą pasaulyje moka daugiau žmonių, nei rusiškai ir panašiai tiek, kiek prancūziškai. O šalies sostinė Daka – vienas dešimties didžiausių pasaulio miestų: 22 ar 25 milijonai sielų. Kaip Paryžius ir Londonas kartu sudėjus arba pusantro Niujorko!

Skaityk tą statistiką kiek norėjęs, bet niekas neparuoš Dakos pojūčių apsiausčiai. Na vis tiek nesitiki tokių mastų iš šalies, kurios daugelis težino nebent pavadinimą, kuri tėra toks kreivas taškas ant gaublio!

Dakos sankryža (kairėje – autorikša-narvas)

Tik jei Daka – fantastikos kūrinys, tai kokio žanro? Ne fentezi, ne stympankas ir ne jau tikrai ne kiberpankas – kiberpanką palikim Tokijui ar Seului… Daka – naujas žanras, kurio niekas nesugalvojo, gal todėl, kad turtingi Holivudo kūrėjai dideliu lanku aplenkia tookias vietas. Paimkime tokį stereotipinį trečiąjį pasaulį ir viską padauginkime kartais: eismo betvarkę, beglobius gyvūnus, saulę gesinantį smogą, laidų špūles, šiukšles gatvėse, o bakūžes išauginkime iki purvinų daugiaaukščių – ir turėsime Dakos centrą.

Dakos centre

Autorikšos-narvai čia laksto milžiniškais greičiais ir landžioja tarp autobusų milimetriniais atstumais – kaip kompiuteriniame žaidime, kuriame ir vairuotojai, ir keleiviai turėtų po daugybę gyvybių. Laksto, kol nestringa begaliniuose eismo kamščiuose, nepaskęsta beviltiškų pypimų, piktų vairuotojų apsirėkimų ir muedzinų šauksmų maldai kakafonijoje. Miesto autobusų kėbuluose nerasi nė vienos sveikos vietos, o galinės lempos išimtos it iš bulių kautynių mašinų. Landūs rikšos kamščiuose „apvingiuoja“ ir juos, ir – jei pasiseka – net greitosios pagalbos mašinas su sirenomis!

Sutrankytas Dakos autobusas

„Tik važiuok tvirtai įsispyręs, niekada neiškišk iš rikšos jokios kūno dalies“ – patarė vietiniai. Kodėl? Patyriau savo kailiu: kiekvieną dieną, kai važinėjau Dakoje, patekau į avariją. Na, avarija tai laikytume Europoje: nudaužtas autobuso veidrodėlis ar stiprokas smūgis į autorikšos galą. Dakoje niekas nekreipia dėmesio, važiuoja toliau – gal prieš eismą, gal lįsdamas tarp kitų dviejų autobusų. Atrodo, visi mintyse – tarsi spręsdami mokyklinį matematikos uždavinį – paskaičiavę visų kitų automobilių, pėsčiųjų, rikšų greičius ir lekia taip, tarsi niekas niekada neplanuotai nesustotų, joks pėsčiasis nesukluptų. Iš pradžių buvo baisu. Paskui supratau, kad jų požiūris kitas: Lietuvoje vairuojame taip, kad nesusidaužtume išvis, o Dakoje jeigu automobiliai suremontuojami ir nėra aukų – ne avarija, o kasdienybė, kaip koks priekinio stiklo aptaškymas purvu ar išsitaškęs uodas. „Bet jei bus aukų – minia užmuš dar iki atvažiuos policija“ – aiškina vairuotojai kodėl iš net iš katastrofos vietos būtina sprukti jei tik dar gali.

Autorikšoje-narve (į pagrindinius kelius važiuoja tik tokios, o atviros laikosi mažiau judrių gatvių)

Į Daką atskridome iš Indijos, kur eismas atrodė vienas baisiausių planetoje. „Bet palauk Bangladešo“ – sakė vienas bengalas Mumbajuje, ir vos sėdome lėkti per Ramadano pabaigai pratuštėjusias Dakos gatves supratau kodėl!

Įvažiuojant į Dakos centrą, magistralės perauga į siauras gatves, apsuptas aukštų nenusakomos architektūros „betoninių dėžių“ taip smarkiai, kad grindinio niekados neapšviečia saulė. Grotuotas „karo keliuose“ autorikšas-tankus iš pakeičia atviri puošnūs lėti triračiai: kai kurie dar minami pedalais, bet daugelis jų šeimininkų, net jeigu patys naktimis miega Dakos gatvėse, jau įsigijo ir pritaisė elektrinius variklius.

Deruosi su atviro rikšos vairuotoju

Elektrinis rikša vingiuoja senosios Dakos gatvių labirintais. Bėga kilometrai, o už kiekvieno kampo vis tas pats: mažytės šeimyninės parduotuvėlės, tarsi dirbtinio intelekto „padidintos“ laidų pynės, rodos, atsitiktinėmis kryptimis einantys žmogeliai (kur jiems dėtis, jei šaligatvių nėra ar užstatyti?). Jie gyvena savo gyvenimus, kol pamato tave. Tada įsmeigia tą nenusakomą žvilgsnį, it kokį ateivį, vaiduoklį ir šventąjį būtų pamatę. Jų akys kupinos nuostabos, baimės ir susižavėjimo viename. Kūdikiai kartais pravirksdavo. Suaugusieji dažniausiai tik nulydėdavo žvilgsniu, taip ir nespėję ko ištarti.

Rikša per Dakos centrą

Bet tos „thirdworldpunk“ gatvės priveda prie keleto retų Dakos ministebuklų, kažkaip išsaugotų per negailestingus chaotiškus amžius. Nebaigto statyti Lalbagh forto, iš kur musulmonų mogolų dinastija valdė gerokai daugiau, nei šiandienis Bangladešas. Ahsan Manzil stambaus žemvaldžio (zamindaro) rožinio dvaro. Savaitgalį ten tiršta nuo žmonių. Aišku, visi – bengalai; vyrai, vilkintys kurtomis, moterys šalvar-kamyzais ir skarelėmis. Nes kur Dakoje daugiau gražiau, įdomiau pasivaikščiosi, piknikausi ant žolės istorijos fone? Kai tokiomis vietomis gėrėdavomės mes, stabteldavome pakankamam laikui, kad prieitų kas priliesti, paspausti ranką, pakalbėti, paprašytų kartu nusifotografuoti… „Esi pirmas regėtas užsienietis“ – yra sakę.

Piknikai prie Ahsan Manzil dvaro

Kokių tik kuriozų nebuvo: štai viena mergina Ahsan Manzilio „imperijos užkampio prabangos“ salėse pozavo nuotraukoms, bet vos pastebėjo mus – niekaip nebegalėjo žiūrėti į fotoaparato objektyvą. Štai toks vyras taip užsižiūrėjo, kad vos nenugriuvo. Štai „turistų policininkas“ pasiprašė nusifotografuoti kartu – gal rodys šefui, kad turistų tikrai pasitaiko? Štai Sonargaono tautodailės muziejaus salės didžioji dalis ištuštėjo, nes visa lankytojų minia susispietė aplink mus. Staiga tapome svarbiausiu eksponatu! Gal nieko keisto: Bangladešo muziejai „silpnoki“, o ir tie architektūros bei istorijos stebuklai – stebuklai tik ten, kur akis jų šitaip pasiilgusi…

Policininkas pasiprašė bendros nuotraukos Paneme

Įdomiau tai, kas neįprasta – kaip Panemo apleistas miestas prie Dakos, kurio prabangius XIX a. hinduistų pirklių rūmus šeimininkai paliko gal po 1947 m., kai nepriklausomybę iškovojusi Britų Indijos kolonija padalinta į dvi dalis – hinduistų daugumos Indiją ir musulmonų daugumos Pakistaną. O gal apie 1971 m., kai Bangladešas sukilo už laisvę nuo tolimo ir kitų tautybių dominuojamo Pakistano – o Pakistano armijos atsakė šimtatūkstantinėmis žudynėmis. Tai atmena dar vienas – Išsilaisvinimo karo muziejus – bet ir ten geriau eiti jau pasiskaičius…

Apleistas Panemo miestas.

Tiesa, Bangladeše hinduistų vis dar daug, bet emigracija „į savo pusę“ tęsiasi: 1974 m. jie sudarė 13,5%, dabar mažiau 8%, bet kai kone kilometrus ėjau per nesibaigiančią hinduistų maudynių šventoje upėje šventę, nebūčiau to pasakęs. Juk bangladešo masteliais ir 8% – tai 14 milijonų žmonių!

Hinduistų šventėje

Pačioje Dakoje labiausiai sužavėjo Sadarghat upių uostas. Nes to kitur pasauly nėra! Pusės kilometro ilgio prieplauka, prie kurios stumdosi daugiaaukščiai laivai. Nešikai neša už juos didesnius krovinius, šaukėjai rėkia tolimų upių uostų pavadinimus potencialiems keleiviams, o menkos valtelės nardo tarp tų upių milžinių, tarp nuo svorio beveik skęstančių krovininių baržų, plukdydamos (aišku, be jokių gelbėjimosi liemenių!) miestelėnus į kitą Buringango upės krantą.

Sadarghato laivų fragmentas nuo restorano ant stogo šalia

Bangladešas – viena paskutinių vietų pasaulyje, kur kelionės upėmis – kasdienybė. Nes visas Bangladešas stūkso didžiausioje pasaulio deltoje, kur į Indijos vandenyną įteka šventasis Gangas ir Bramaputra. Upės čia nėra tik vingiuojančios taško A ir B jungtys, jos čia suteka ir vėl šakojasi it greitkeliai: net kanalų nereikia statyti. O užpuolus kasmetiniam musonui (birželis-spalis) ketvirtadalis Bangladešo žemių paskęsta – ištisos miestų gatvės. 1970 m. mirtiniausias Bholos ciklonas paskandino 300 000 žmonių… Bet statyti užtvankų niekas nedrįstų: juk tik dėl tų potvynių Bangladešo žemės šitokios derlingos, kad išmaitina kone 200 milijonų.

Valitininkas, plukdantis po Sadarghatą

O Daką palikome miegamuoju autobusu (tokie paplitę ir Indijoje): ten gavome minkštą „kapsulę“ dviems su langais. Ten snausdamas ar tiesiog minkštai gulėdamas ir stebėdamas anapus stiklo praplaukiančią Daką prisiminiau visas keliones Europos naktinių autobusų nepatogiose kėdėse laukiant kol nuovargis „nulauš“ net ir atrėmus galvą į šaltą virpantį stiklą… Čia jau Bangladešas „nukirto“ Europą, tom akimirkom jau Europa atrodė lyg trečias pasaulis… Bet Pietų Aziją ir Vakarus sieja tiek mažai ryšių, kad ir geri jų išradimai lieka „anoje pusėje“.

Mūsų dvigulė lova miegamajame autobuse

Beje, miegamąjį autobusą pasirinkome netyčia. Norėjau išmėginti upėlaivį – bet kitas miestas maršrute – Komila – vienas retų ne palei upę. Tada ėjom pirkti bilietų į traukinių stotį – bet dar prieš penkias dienas buvo visi išparduoti. Vėliau matėme, kaip negavę bilietų nemokamai važinėja ant traukinių stogų. Be lagaminų būtų buvę įdomu, bet net daugelis vietinių atsisako: „per pavojinga“… O mes traukinio bilietus gavome tik vėlesniems planams ir tai per vargus: kasoje, kaip ir internetu, bilietai parduodami tik bengalams, tad mus pasiuntė pas konsultantą, tas – pas stoties viršininką, kuris bilietus mums nupirko savo vardu. Menko turizmo trūkumas: niekas nepritaikyta užsieniečiams. Bet kai esi „žvaigždė“, visos bėdos išsprendžiamos…

Traukinys atvyksta į stotį su keleiviais ant stogo

Bangladešo koziris – svetingumas?

Pirmas lygis – tasai prilipęs nenusakomas žvilgsnis.

Antras – mandagūs sveikinimaisi ir prašymai fotografuotis (arba nemandagūs „prisilietimai netyčia“, net pliaukštelėjimas per užpakalį žmonai).

O trečias – kvietimai namo.

Su bengalų šeimos vyrais

Nepriklausome „CouchSurfing“, bet susipažinę su vienu „CouchSurfer‘iu“ jau ėjome iš rankų į rankas. Vietiniai ne tik parodydavo savo miestą ar priėmė nakvoti, tačiau… ir sukviesdavo kitus miesto „CouchSurferius“ parodyti, kas šiandien pas juos apsistojo, taip pat – gimines, draugus, vedė į buvusias savo mokyklas ar universitetus. „Čia mano genijus pusbrolis“ – sako, o tas pusbrolis jau veda pas savo dėstytoją… Na, jei pas jus apsistotų koks Holivudo aktorius, gal irgi norėtumėte, kad visi tai sužinotų (statusas), gal irgi, po visko, bėgtumėte paskui nuvažiuojantį traukinį… Tai jautėmės tų aktorių pozicijoje!

Su naujojo pažįstamo pusbrolio dėstytoju – išties inteligentiškas ir puikiai mokantis angliškai

Didžiausias pliusas – galimybė pamatyti šeimų gyvenimą iš vidaus. Kaime prie Komilos nakvojome pas žemvaldžio proproanūkį – bet žemės išdalintos gausybei palikuonių ir jam liko nedaug, porą vištų atnešė parodyti į mums užleistą miegamąjį su Mekos atvaizdais.

Bangladešo kaimo namo kambary

Paprastai bengalų namuose pasitikdavo tik vyrai, bet, po arbatos ir rankomis valgomo maisto, mano žmoną pakviesdavo susipažinti su namų moterimis. Man jos arba nesirodydavo (vyrai įspėdavo, kad eisiu pro šalį, tarkime, į tualetą-skylę), arba su manimi nekalbėdavo, stipriau užsismaukusios skarelę. O kai vienas praeivis nutarė mus per vaizdo pokalbį parodyti savo žmonai, iš paskutiniųjų kreipė telefoną taip, kad jai matytųsi tik jis ir mano žmona – bet jokiu būdu ne aš.

Davėme atviruką CouchSurferiui, kurį pakvietė su mumis susipažinti CouchSurferis, su kuriuo susitikome

Neprireikė nė gidų paslaugų, kurie irgi „neršė“ kaip niekur, siūlydami draugauti „Facebook“, „Instagram“, „Nomadmania“ ir dar kur, vos kažkaip (kaip?) sužinojo, kad esu Bangladeše. Liūdna būti gidu tokioje neturistinėje šalyje, o dar biurokratija spaudžia: būtume užsakę ekskursiją į išgirto grožio Rangamačio genčių teritorijas, bet Bangladešo valdžia buvo nutraukusi leidimų davimą užsieniečiams (beliko pasitenkinti Etnologijos muziejumi Čitagonge). Vizą gavome atvykę oro uoste, bet užtruko tiek, kad savo bagažą jau radome senokai nuimtą nuo konvejerių, o jei nebūtume atsispausdinę viešbučių rezervacijų ar bilieto atgal, būtų atėmusios dar daugiau laiko.

Nykokame Čitagongo Etnografijos muziejuje

Tiesa, keliavome po „pirmosios pasaulyje Z kartos revoliucijos“, kuria visi kaip vienas žavėjosi – „Baigėsi fašizmas, baigėsi diktatūra, dabar bus laisvė, investicijos!“. Miestų sienas puošė perversmą šlovinantys ir jo aukas apraudantys grafičiai. Bet, žinant Bangladešo istoriją, revoliucijos čia taip dažnai suėda savo vaikus: daugybė praeities didvyrių baigdavo gyvenimą kartuvėse gavę mirties bausmę po dar vienos revoliucijos… Bet labai norisi, kad Bangladešas pagaliau atsistotų ant kojų, nes tie darbštūs, svetingi žmonės to verti!

Z kartos revoliucijos freskos ant universiteto tvoros

Gyvenimas Bangladešo mažesniuose miestuose ir kaimuose

Komiloje sustojome dėl daugiau nei 1000 metų senumo budistinių šventovių ir vienuolynų liekanų. Tada Bangladešas sekė Buda, paskui atėjo hinduistų armijos, vėliau – musulmonų, kurie įsitvirtino iki šiol.

Budistinių šventyklų griuvėsiai Komiloje (vietinė pasiprašė nuotraukos su mano žmona)

Paskui – antras pagal dydį Bangladešo miestas Čitagongas, dar vadinamas Čatogramu. Tokia sumažinta Dakos kopija, nepaisant 5-6 milijonų gyventojų (toks Madridas) jau persipynusi su kaimo dvasia. Štai komercinės širdies Agrabado papėdėje prie parduotuvėlių pririštos ožkos, vištos, o „lūšnyno“ žmonės leido karštąją vasarą maudydamiesi tarp šiukšlių Agrabado tvenkinyje; traukinyje sutiktas inteligentiškas bankininkas perspėjo saugotis į miestą iš miško užklystančių dramblių. Ir nors Čitagongas gerokai senesnis už Daką, minėtas net prieš mūsų erą, bet ta senovė ten likusi tik neišverstose istorijos knygose.

Čitagongo verslo rajono papėdėje

Dabartinė Čitagongo – ir daugelio Bangladešo miestų – širdis – pramoninės eksporto zonos. Bangladešas seka Kinijos pramintu taku. Kinai jau kuria savo prekės ženklus, savo technologijas – o pigių prekių gamybą, kurios dėka išvažiavo iš skurdo į pramonines aukštumas, atiduoda kitiems. Bangladešas rimtai nusitaikė į tekstilės pramonę…

Bet Čitagonge už proziškas siuvyklas garsesnės laivų laužymo zonos. Gal 10 km krantai į šiaurę nuo Čitagonto pilni paskutinę kelionę baigusių supertanklaivių, kruizinių laivų, sausakrūvių, RORO keltų… Per potvynį jie išplaukia ant seklumos, per atoslūgį juos apsupa ir laužo darbininkai. Palei kelią Čitagongas-Daka pardavinėjama iš laivų viskas, nuo gelbėjimosi valčių iki metalų.

Laužymui išplukdyti laivai (nuotrauka iš toliau – nuo jūros tilto

Keli metai atgal į tas laužymo zonas vykdavo ekskursijos, bet dabar turistai būna vejami – ypač jei mėgina fotografuoti. Priežastis – vakarų „žmogaus teisų aktyvistai“, kūrę filmus apie pavojingus darbininkų gyvenimus ir spaudžiantys Vakarų šalis nesiųsti laivų į paskutinę kelionę Bangladešan. Bet pabuvus Bangladeše atrodo, kad šios šalies tikrovę jie supranta net mažiau, nei bengalai supranta Vakarų kultūrą. Saugumo Bangladeše nėra ne tik darbe, bet ir gatvėse pakeliui į jį, prasta medicina, ligos (dengė, tuberkuliozė) – dažno sutikto mūsų bendraamžio tėvai jau būdavo mirę. O laivų laužytojo darbas daugeliui išsvajotas, nes geriau apmokamas – gi pagrindinė problema, vietinių žodžiais, kad visiems norintiems neužtenka laivų. Mėginimas primesti Vakarų darbo teisę „anksčiau laiko“ gali tik įkalinti Bangladešą skurdo liūne. Kaip skelbė Dr. Akterio Hamido Kano citata Bangladešo Kaimų vystymosi akademijoje Komiloje – “Šalis negali klestėti vien nuo valdžios pagalbos ir paramos. Kai šalies žmonės pagelbės patys sau, tada ji ims vystytis” – ir bengalai pagelbėti sau nori.

Laivas per upę

Vis dažniau bengalai svajoja ir apie užsienį. Nustebino, kad nemažai jų žino Lietuvą. „Mano draugas studijuoja Lietuvoje“ – sakė vienas ir čia pat įrodė, kad nemeluoja, paminėdamas Vilnių. Dar keli sakė patys padavę pareiškimus stoti į Lietuvos universitetus. Seniai žinau, kad statistiškai Lietuvoje bengalai – viena didžiausių naujų imigrantų grupių (dažnai ką „iš veidų“ vadiname Lietuvos indais iš tikrųjų – bangladešiečiai), bet nesitikėjau, kad 170 mln. gyventojų šalyje sutiksiu tiek atsitiktinių žmonių, norinčių emigruoti Lietuvon ar pažįstančių, kas jau emigravo. Niekur kitur pasaulyje to nepatyriau.

Muziejuje tapome svarbiausiu eksponatu…

Koks Bazaras – ilgiausias planetos paplūdimys?

Paskutinę stotelė Bangladeše – miestas, kurio pavaidinimą jau buvome girdėję nesuskaičiuojamą skaičių kartų. „Ar keliausite ir į Koks Bazarą?“. Bengalams šis didžiausias Bangladešo kurortas – pasakų šalis. Jie tiki, kad ten – ilgiausias smėlėtas paplūdimys visoje planetoje (121 km), nors iš tikrųjų turbūt tik Azijoje. „Bengalams patinka, nes užsienyje nebuvę – o jūs nusivilsit“ – perspėjo pažįstama Švedijos bengalė.

Saulėlydis Koks Bazaro paplūdimyje

Iš pradžių atrodė, kad ji teisi. Karvės, šlamščiančios ištisus pakelės sąvartynus. Dvokiantys paplavų latakai prie vis kylančių naujų vienodų viešbučių. Minios žmonių tiesiog stovinčių paplūdimyje ir, „geriausiu atveju“, su rūbais brendančių trumpam į bangas. Įkyrūs paplūdimio prekeiviai siūlantys viską nuo nuotraukų ant arklių iki lėkimo per smėlį keturračiais motociklais ar vandens motociklais per bangas. Na, paimk baisiausius stereotipus apie Palangą, padidink 10 ar 30 kartų, ir bus Koks Bazaras. Tik viską, kas susiję su alkoholiu, ištrink – jo Bangladeše beveik nėra, tik kaljaną ant mūsų viešbučio stogo siūlė. Naktį Koks Bazaras nušvinta reklamų šviesom – ir čia jos miestą papuošia. Geriau nei nykūs fasadai, o tamsa kiek paslepia laikinus sąvartynus sklypuose, kuriuose, matyt, dar po 5 ar 10 metų stovės nauji viešbučiai.

Koks Bazaro šviesos

Bet antrąją dieną Koks Bazaras paliko jau daug geresnį įspūdį. Nes netyčia išsiaiškinau apie unikalų dviaukštį autobusą, vežantį palei visą ilgąjį paplūdimį. Tokių autobusų be stogo pasaulyje daug, bet šis – tarsi restoranas, su staliukais, su maitinimu. Bengalų išradingumas! Valgai, geri, ir gėriesi nuostabiais peizažais, spalvingais žvejų laivais, traukiamais tinklais. Gražiausiuose paplūdimiuose autobusas sustoja, pasivaikštai, pasėdi ant kokių potvynių stabdymo maišų. Žmonių ten mažai, o kartu su žmonija atsitraukusi ir nešvara. Iškilę net pavieniai „turkiškai egiptietiški“ viešbučių kompleksai.

Iš autobuso žiūriu į žvejų laivus

Kodėl pasiilgstu Bangladešo?

Kaip ir viskas Bangladeše, priklauso nuo požiūrio taško. Ir dirbti nuotoliu savaitę iš Dakos patiko net labiau, nei iš Pietų Europos. Žavus vaidas iš purvino balkono į tą fantastiškai distopinį metropolį. Vakarais, kai šaligatvį užėmė turgus. Naktimis, kai į gatves išrieda tylūs ir rečiau pypiantys sunkvežimiai (vengiant dar didesnių kamščių, dienom į gatves jų neleidžia, tad sunkvežimių vairuotojai pasmerkti amžinai „trečiai pamainai“.

Mūsų balkonas Dakoje su vaizdu į smogo dengiamą miestą

Pasiilgstu ir tų aplamdytų autobusų, ir to adrenalino lekiant autorikša-narvu ar bėgant per gatvę priešais atlekiančias visokiausių dydžių ir formų transporto priemones – dalis kurių „kerta kampą“ prieš eismą. Ir lėkimo motorine valtimi per platų sąsiaurį iš Koks Bazaro į Moheškhali salą, garsėjančia hinduistų šventykla, kuri pati visai neįstrigo atmintin. Kelias svarbiau… Ir Bangladešo žmonių, jų nustebusių žvilgsnių pasiilgau.

Pakeliui iš Moheškhali

Aišku, gal mums ir sekėsi. Ne taip, kaip tos Švedijos bengalės draugei, kuri dar ilgai grįžusi iš Bangladešo naikinosi visą puokštę jos pilvą užkariavusių bakterijų rūšių. Net Tarptautinis Viduriavimo Tyrimų Centras (icddr,b) yra Dakoje (nors turtingesni bangladešiečiai rimtesnių daktarų, pasakojo, ieškosi Indijoje).

Sadarghato laivai Dakoje

„Koks Bangladešo turizmo koziris?“ klausėme vieno bengalo. „Svetingumas“ – sakė. Sunku nepritarti, kita vertus, tam, kad laiko stokojantys vakariečiai rinktųsi tą svetingumą išmėginti, vis tiek reikia, kad kas juos į tą šalį pritrauktų, o Bangladeše aiškių lankytinų vietų mažai. Todėl tikiu, kad šioje šalyje dar ilgai ilgai turistai „skęs“ vietinių jūroje kaip niekur kitur, žavėdami ir baugindami juos vienu metu. Ir net jei Dakoje po daugelio metų rasis tikras „kurpinėtojų rajonas“, net jei vienoje daugybės Koks Bazaro paplūdimio statybviečių iškils vakariečiams priimtinas kurortas – tai bus visa eilė milijoninių didmiesčių, kur ir tada visi rodys pirštais į foreigner, nes daugelis bangladešiečių toliau savo miesto beveik nekeliauja.

Kaimiška pakrantės dalis toliau nuo Koks Bazaro miesto

Iš Dakos išskridome į Kalkutą Indijoje. Kalkuta – irgi bengalų miestas. Per 1947 m. valstybių padalinimą jis liko Indijoje, nes ten gyveno daugiau bengalų hinduistų, nei musulmonų. Maistas ten panašus, kalba ta pati – bet atmosfera ten jau visai kitokia. Pirmom dienom Indijoje taip gąsdinęs eismas dabar atrodė toks tavrkingas. Jokių „įprastų avarijų“, rikšos gal „padaugina“ juostas, bet nelenda „savižudiškai“ į kiekvieną atsiradusį tarpelį tarp sunkiasvorių mašinų. Stikliniai dangoraižiai, daug daugiau anglų kalbos užrašuose, arabiški (o ne bengališki) skaičiai automobilių numeriuose (nors ir bengališkus jau išmokome). Hipsteriniai restoranai. Pasauliniai prekių ženklai – ir prabangūs vietiniai, kaip „Tata“.

Dakos vaizdas

Teisybės dėlei, Bangladeše irgi kažkiek to yra. Dakos Gulšano ar Bananio rajonuose, Čitagongo Agrabade. Bet ten – tik to Vakarų pasaulio tolimi atgarsiai, atspindžiai, pavieniai pavadinimai, o štai Kalkutoje ir kitur Indijoje norėdamas (ir įpirkdamas) jau gali gauti jį visą.

Gulšano rajonas Dakoje

Indijos Goa – ne tik dar vienas masinis kurortas! Goa paplūdimiai, jaukios “hipiškos” trobelės ant smėlio, balti seni portugališki senamiesčiai ir indiškas šurmulys – tokio derinio nėra niekur kitur.

Tačiau ši vieta nėra vien tik atvirukinis rojaus kampelis – Goa pasitinka ir kontrastais: nuo naktim žibančių kazino laivų iki musono potvynių, nuo barokinių bažnyčių iki šiukšlių paplūdimiuose.

Šiame straipsnyje – kelionės įspūdžiai ir kelionių vadovas Goa: ką čia radau ir ką reiškia atostogos „Indijos Portugalijoje“.

Bažnyčia Pandžimo mieste

Goa vizitinė kortelė – hipiai ir paplūdimio trobos

Gyviausias prisiminimas iš Goa paplūdimių – „paplūdimio trobos“ (shack). Tai – tikras Goa atostogų simbolis! Paprasčiausios tų kavinių ir restoranų – tiesiog ant smėlio, kaip Kandolime. Bet ir kur paplūdimiai per siauri, kaip Ardžunoje, Goa „randa vietos“ trobelėms: tada sėdi lyg amfiteatre žiūrėdamas į jūrą, o pirmos-antros eilės kėdės – jau virš tykštančių bangų. Ir net kur bangos tykšta tiesiai į uolas – Arambolyje – pakeliui prie „slapto ežerėlio“ įspraustas kavinukių ir parduotuvėlių supamas takas.

Paplūdimio troboje

Nakčiai trobelės visos nušvinta ryškiausiomis šviesomis ir suskamba pasaulio melodijomis – plačiuoju Arambolio paplūdimiu ėjome tarsi kokia dykuma, kurios pakraščiuose – muzikos festivalio scenos.

Paplūdimio trobos naktį

Anapus paplūdimio trobų – pajūrio kaimai. Negrįstos gatvės, karvių šeimynos. Tai – o ne „paslėpti“ daugiaaukščiai tinklų viešbučiai – tebėra atostogų Goa veidas. Galbūt tai – paskutiniai atgarsiai hipių, kurie „atrado“ Goa, kurie ~1968-1978 m. čia plūdo žemės keliais per Artimuosius Rytus, gyveno komunomis Ardžunoje ar Arambolyje su gamta, laisva meile, savęs paieškom ir narkotikais.

Goa kurorte

Dar yra važiuojančių į Goa hipių dvasios ieškoti, bet jie – dažniausiai nusivilia. Hipiai išsiskirstė Afganistano karui ar Irano islamo revoliucijai uždarius kelius. Kiti išmirė. Šiuolaikinėje masinio turizmo Goa ir ta istorija – verslas. Nepale pasiūtos „Hipiškos“ mados parduotuvėlėse, pacifizmo simbolis eilinėje paplūdimio „troboje“.

Arambolio paplūdimys

Kada keliauti į Goa ir kas ten keliauja?

Bet matydamas Goa kelionių organizatorių bukletuose tikėjausi dar blogiau. Tikėjausi daugiaaukščių viešbučių vienodų balkonų eilėmis – bet jie kažkur paslėpti. Ir apskritai „tarptautinio turizmo Goa“ – dar viena iliuzija. Taip, čia masiškai skraidinami rusai (“buvo portugalų kolonija, dabar rusų” – mačiau tokį indų memą), kažkiek britų, vokiečių, amerikiečių, kazachų, prancūzų – bet čia ne Antalija, ne Puketas, kiekiai mažesni. Ir visus juos totaliai užgožė praturtėjusi Indijos vidurinioji klasė. Skaičiai tokie: kasmet atvyksta 500 000 turistų iš užsienio ir 10 000 000 indų… Tie indų turistai Goa ne kartą mūsų net prašė kartu fotografuotis, mano žmonai davė palaikyti savo vaiką ant rankų. Atvyko iš miestų, kur užsieniečiai neužsuka, o, kadangi buvo sezono pabaiga, musono išvakarės (gegužė), kitų šviesiaodžių „modelių“ aplinkui nematė. Viešbutyje buvom vieninteliai užsieniečiai, tik paplūdimiuose dar vieną-kitą sutikdavom, pasilikusius ten gyventi „su visam“ – itin daug rusų, kurių „Mažojoje Rusijoje“ Mordžime, Arambolyje (Arambolske) net masažų kainas salone mačiau nurodytas rubliais, o kirilicos reklamose daugiau nei indiško devanagario rašto. Bet iš tiesų tai ir tų rusų – mažiau, nei sako stereotipai.

Žmona gavo palaikyti indų vaiką

Turizmo sezonas užsieniečiams Goa – nuo spalio iki kovo. Tada užsakomieji reisai sustoja. „kovas-gegužė – per karšta“ – sako vietiniai. Temperatūros +33 dienom, bet dėl drėgmės „lauko pirtis“ atrodo daug karštesnė. Mano marškinėliai kiaurai mirkdavo, pažvelgęs į daugelio indų veidus išvysdavau prakaito upelius… Garsieji Goa kriokliai (kaip Dudhsagaro) tada – apdžiūvę.

Na o birželio pradžioje smogia musonas. Gavome lengvai jo paragauti – pylė ištisas dienas, o „nebelyja“ reiškė, kad lyja ne taip, kad per 5-10 sekundžių išlipęs iš automobilio permirktum kiaurai. Gatvės vietom „plaukė“ taip, kad pasiekti tikslą neperbridęs geltono purvino vandens laikinos upės galėjai tik pasitelkęs „vaikščiojimo ratais strategiją“. O vairuojant reikėjo atidžiai stebėti automobilius priešais – kiek „ateinančios balos“ semia ratus, ar užteks prošvaisos.

Sakot perdedu? Na, statistika tokia: Lietuvos pajūryje liepos mėnesį iškrenta 67 mm kritulių, o Goa – 995 mm!

Palolemo paplūdimys trumpos pertraukos tarp liūčių metu

Užtat sausį-kovą Goa beveik nelyja išvis.

Goa – Portugalija Indijoje

Goa – ne vienas kurortas, o 1,5 milijono gyventojų Indijos valstija. Dauguma kurortinių kaimų – Goa šiaurėje: Kalangutė, Kandolimas suaugę į vieną miestelį, įrėmintą senais fortais, kupiną visokiausių užsienio šalių – ir Indijos regionų – virtuvių. Dar toliau į šiaurę – “kaimiškesni” Ardžuna, Mordžimas, Arambolis.

Kandolimo paplūdimyje

Labiau „laukiniai“ paplūdimiai – mažiau gultų, retesnės „trobos“, kai kur iš viso nueisi tik žygio takais ar džipu nuvažiuosi – Goa pietuose, į šonus aplink Palolemą.

O per vidurį – nuostabiausios Goa vietos tiems, kam ne (tik) paplūdimiai rūpi. Pandžimas ir Senoji Goa, senoviniai miestai, kuriuos dar XVI a. įkūrė… portugalai, pagaliau radę jūrų kelią į Indiją. Čia buvo visos jų Azijos imperijos širdis – Goa vienu metu gyveno daugiau žmonių, nei Lisabonoje! Indijos turtai per Goa keliavo į Europą, o į Indiją atvyko misionieriai, krikščionybė.

Pandžimo senamiestyje

Pandžimas, o ypač Senoji Goa – lyg kokios Europos atplaišos Indijos krantuose. Nuostabios baltos barokinės bažnyčios – ne mažiau, nei Europos Viduramžių senamiestyje. Šventųjų relikvijos, auksiniai altoriai. Ir… paminkals lietuviui! Nuostabioji Senosios Goa katedra pastatyta 1619 m., o jau 1631 m. čia, kartu su Portugalijos jėzuitais, atvyko tikėjimo skleisti Andrius Rudamina. „Pirmajam lietuviui, išsilaipinusiam Indijoje“ – skelbiama lietuvių ir anglų kalbom ant paminklo lietuviui Goa katedros šventoriuje.

Senosios Goa katedra ir paminklas Andriui Rudaminai

Portugalija iš paskutiniųjų mėgino įsikibus laikytis savo kolonijos: britai paleido Indiją dar 1947 m., o Goa tebešeimininkavo portugalai. Bet laikai keitėsi. Tolima mažytė Portugalija buvo tik atspindys tos imperijos, kuri gebėjo pusę pasaulio apsėti savo fortais ir bažnyčiomis. 1961 m. Indija užtruko tik dvi dienas ir užėmė Goa jėga.

Bažnyčia Senojoje Goa

Kiek daug pasikeitė nuo to meto! Anksčiau 80% Goa žmonių buvo katalikai – dabar tik 25% ir vis mažėja, toliau nuo senamiesčių auga hinduistų šventovės, mečetės. Milijonus turistų aptarnauti sugužėjo šimtai tūkstančių darbininkų iš visos Indijos, net Nepalo. Tik 1% Goa tebekalba portugališkai, tik 40% Goa gyventojų yra „vietiniai“, tik mažumoje restoranų gausi portugališkai-indiško vindalū kario, anapus senųjų miestų tokios vietos kaip kelias tarp Pandžimo ir Senosios Goa ar Palacio do Deao dvaras belikusios tik kaip salos šiuolaikinės Indijos jūroje.

Pandžimo senamiestis

Portugališka dvasia virto išpuoselėtu akmeniniu atviruku. „Draudžiama fotografuotis prie mūsų privataus namo!“, „Draudžiama fotografuotis su privačiais namais fone – numatytos baudos!“ – skelbė nuožmūs užrašai prie portugališkų Pandžimo senamiesčio Fontainhas spalvotų rūmų. Indai-atvykėliai nekreipė dėmesio, rengė begalines fotosesijas tiesiog gatvėse: kur kitur Indijoje gausi „nuotraukų lyg iš Europos“ nenukeliavęs užsienin?

Pandžimo senamiestyje

Kiti Fontainhas namus paliko, užleido hipsteriniams barams, kavinėms su burgeriais, picomis. O Mandovi upėje priešais miestą amžiams prisišvartavo švytintys laivai-kazino: ant žemės lošti draudžiama, bet 100 metrų nuo kranto – prašom…

Laivai kazino upėje

Kelionės į Goa pliusai ir minusai

Į Goa atvykome po Indijoje praleistų 3 mėnesių, tad mano žmoną tai itin džiugino – tikra kava, tikras vynas… Bet Goa – tai Indija, tik su Europos prieskoniu. Ji – visos Indijos svajonių kurortas. Indams brangu – bet dar pakankamai pigu, kad įpirktų ne tik turtingiausieji.

Kavinė sename Pandžimo name

O atvykus iš Lietuvos – pigu. Ir nuostabus langas į Indiją, kur toje pat gatvėje gali paragauti visokiausių Indijos pakraščių patiekalų. Po trijų Indijoje praleistų mėnesių, džiugino „didesnė nei kitur tvarka“ – mažiau pypimų gatvėje, mažiau eismo.

Goa paplūdimyje

Bet jei lyginsi ne su Pietų Azija, o su kitais pasaulio superkurortais – Tailande, Turkijoje, ar dar kur – darosi lengviau suprasti, kodėl Goa konkuruoti gana sunku. Ech, kiek šiukšlių! Karvės ėda šiukšles. Vairuotojai svaido plastikinius buteliukus pro langą. Paplūdimyje apsidairęs bet kuriame taške suskaičiuosi dešimtis, gal šimtus šiukšlių. Vyrai šlapinasi kurorto parkinge ar gatvėje. Gatvės be šaligatvių. Indijoje viskas taip normalu – bet taip toli nuo „hipiško rojaus kampelio“, kaip jį įsivaizduoja Europa…

Karvė Goa pakelėje ėda šiukšles

Na ir apgavystės. Net indų liūdnai išlinksniuota „taksi mafija“ sutartomis kainomis, neįleidžianti „Uber“ ir kitų konkurentų (internete pilna baisokų istorijų, štai indas pasakoja išleidęs savo merginą stotyje – o tada jį pasivijo ir sumušė, nes palaikė „nevietiniu taksistu“).

Kitapus gatvės nuo Mall de Goa prekybos centro

Pavyko to išvengti nuomojantis automobilį (pakeitėme atvykimo stotį į tolimesnę, nes tik ten sutiko atvažiuoti autonuoma). Kiti renkasi motociklą. Apeiti būdų yra viskam – bet kitur apeidinėti nereikia…

Viena vertus, Goa paliko geresnį įspūdį, nei tikėjausi – nuostabios portugališkos bažnyčios ir senamiesčiai, jaukios paplūdimio trobos, jokių masinių betoninių viešbučių-monstrų. Kita vertus, suprantu ir tuos, kam Goa neatrodo to paties kalibro kurortų rinkos žaidėjas, kaip kokia Pataja, Puketas ar Borakajus. Bet jei važiuosi ne tiesiog „šiltų atostogų“, o „atostogų su stipria Indijos dvasia (bet visgi ne pilnai į ją panirus)“ – Goa – pats tas.

Kazino laivų reklamų pilna visa Goa

Fudzijama (Fudžio kalnas) vadinama tuo iš aukščiausių pasaulio kalnų, į kurį įkopti lengviausia. Japonai čia masiškai kopia šimtus metų, nes jiems šita viršūnė – šventa vieta ir šalies simbolis. Todėl kopimas į Fudzijamą – ne tik gamtos, o ir kultūros mylėtojams. Takai į viršų apsupti „stočių“ su trobelėmis su savom tradicijom, kuriame nakvojama panašiai, kaip ir piligrimai prieš šimtmečius. Toks pusiau kalnas, pusiau Šv. Jokūbo kelias…

Įkopėme į Fudzijamą ir mes – mums tai buvo pirmas toks kalnas. Čia surašiau viską, ką verta žinoti kopiant į Fudzijamą: kokie takai, ką pasiimti, kokios tradicijos, kiek tai sudėtinga nepratusiam laipioti.

Prie simbolinių torii vartų tarp 7 ir 8 Jošidos kelio stočių

Kaip atrodo kopimas į Fudzijamą?

Į Fudzijamos viršūnę veda keturi maršrutai – populiariausias Jošidos takas, kuriuo ėjome ir mes, kiek sudėtingesnis Fudzinomijos, dar sudėtingesniais laikomi Subaširio ir Gotembos. Visuose patirtis panaši – palei tolygų kalno šlaitą 10 „stočių“, kurių pirmoji – papėdėje, o dešimtoji – viršūnėje.

Netoli viršūnės, kur Gotembos ir Subaširio takai susilieję į vieną (taigi, abu parašyti rodyklėse)

„Stotis“ – tai dažnai vieta, kur yra galimybė pernakvoti, įsigyti maisto ar gėrimų, tualetai. Senovėje japonų piligrimai kopdavo nuo pat pirmos stoties – Fudzijošidos miestas Jošidos kelio pradžioje būdavo pilnas piligrimų užeigų, ten – ir šventovės, simboliniai Kanadorii vartai į „Fudzijamos pasaulį“ anapus kurių dabar tiesiog kiti miesto rajonai.

Kanadorii vartai su anapus jų regima Fudzijamos viršūne – vienas klasikinių Fudzijamos vaizdų

Tačiau pasivaikščiojęs aplinkui Jošidos tako pradžią per mišką ties Fudzijamai garbinti pastatyta Sengen šventykla ėjau vienas, nes kone visi laipiotojai – kaip ir mes – šiandien savo žygius pradeda nuo penktos stoties (Fudzi-Subaru/Jošidos take ji 2305 m aukštyje, Fudzinomijos – 2380 m, Subaširio – 1970 m, Gotembos – 1440 m). Į visų takų penktąsias stotis šiandien veda keliai, ten galima užkilti autobusais. Iki penktųjų stočių plyti šiuolaikiška Japonija, o nuo ten jau prasideda „tikroji Fudzijama“, mažai pakitusi per šimtmečius, kur gali eiti tik pėsčiomis. Jošidos take nuo penktosios stoties laukia 6,8 km žygis aukštyn ir 7 km žemyn, Fudzinomijos – po 4,3 km, Subaširio take 6,9 km ir 6,2 km, Gotembos take – 10,5 km ir 8,4 km.

Fudzi Subaru penktoji stotis (nuo čia žygį pradeda einantys Jošidos keliu)

Tiesa, tai ne tik laukinė gamta, lavos plotai, būdingi kitiems ugnikalniams… Japonai į šventą Fudzijamą kopdavo dar prieš 800 metų, o kokiais 1700 m. jau kopė masiškai. Čia dar iki gerokai viso Europos alpinizmo! Tad pakeliui į Fudzijamą radosi unikalių tradicijų, kurių žaviausia man – Fudzijamos trobelės stotyse ir kartais tarp jų.

Link septintosios Jošidos tako stoties, pilnos trobelių

Takas aukštyn – iš pradžių tolygiai kylantis, vėliau, anapus medžių linijos, vis dažniau virstantis lengvu „karstymusi uolomis“ (ne, jokios technikos neprireikė – pakako kojų ir rankų) – šen bei ten virsta laiptais. Ženklas, kad artėja „trobelė“, ar, tiksliau, toks ilgas pastatas palei šlaitą. Visos “trobelės” labai panašios: takas ties kiekviena virsta nuostabiu balkonu, kurio vienoje pusėje – pastatas, o kitoje – ilgas suolas su nuostabiais vaizdais. Daugelis pasimėgaudami praeina pro šalį pakeliui aukštyn, kiti prisėda pailsėti, gal užsuka į mokamą tualetą ar pavalgo, atsigeria ant balkono suolo gerėdamiesi apačioje plaukiančiais debesimis ar žibančiais miestais, ežerais… Maistas ir gėrimai trobelėse gerokai brangesni, nei apačioje, tačiau kainos neužkeltos iki tiek, kiek kokiose Europos sporto arenose ar didmiesčių restoranuose.

Trobelės balkonas septintojoje stotyje

Kiti – kaip mes – apsistoja trobelėse nakčiai. Vakare laukė vakarienė (japoniškas karis sėdint ant žemės), tada poilsio laikas (batus liepė sudėti į maišą, o po „savą balkoną“ galėjom vaikščioti specialiom šlepetėm, viduje – tik basom). Paskui – miegas tokioje „medinėje kapsulėje“. Mūsiškė Torii-so trobelėje buvo skirta dviems, pasiekiama kopėtėlėmis (virš kitos „kapuslės“), su langu, pro kurį matėsi trobelės simbolis torii vartai, vaizdas žemyn ir vis plaukianti aukštyn kopikų „upė“. Ji niekad visiškai nesustojo – gal kiek aprimo vakare, bet jau apie vidurnaktį vėl tekėjo pilna jėga, o iš aplinkinių kapsulių girdėjosi besikeliantys, besirengiantys žmonės – daugelio svajonė pamatyti saulėtekį nuo Fudzijamos viršūnės, o apsistojus, kaip mes, žemiau (7 stotyje ar tarp 7 ir 8) dar laukia kokios 4 valandos lipimo aukštyn ryte (bent jau nepatyrusiam).

Vakarienė trobelėje

Išėjome iš trobelės gal 00:30, bet sutikome saulėtekį senojoje aštuntojoje stotyje (kuri – viena didžiausių Jošidos take ir susideda, tarsi kaimelis, iš kelių trobelių). Nes nuo ten jis irgi nuostabus, o lipti iki viršūnės pasirodė smagiau šviesiai: nors buvo giedra naktis, pilnatis, debesys žemiau, vis tiek – ryškiai matyti tik siauro žibintuvėlio lemputės spindulio nutviekstas uolas, kuriom tuoj pat lipsi ir vos akies krašteliu regėti blausius šlaitus ir retsykiais tamsių debesų atidengiamas tolimas Japonijos miestų šviesas – ne tas pats, kas gėrėtis atvirais vaizdais į debesų jūras. Kadangi visi keliasi skirtingu metu, maistą pusryčiams stovykloje davė dar vakare išsinešimui – ryžių kamuoliukai, marinuotukai, žuvis…

Saulėtekis iš Tomoe-Kan trobelės senojoje aštuntojoje stotyje balkono

Saulėtekio vaizdas

Kopdami sutikdavome vis tuos pačius žmones – sutikome ir kitus lietuvius. Kažkaip turistams iš Vidurio-Rytų Europos kopti į Fudzijamą itin populiaru. Tarsi kokiam Šv. Jokūbo kelyje, užsimezga pokalbiai – juk visi eina ta pačia kryptimi. Leidomės nuo viršūnės jau kitu keliu – dirbtiniu, kuris pastatytas „buldozeriais“ vadinamoms vikšrinėms mašinoms, į aukštesnes stotis užvežančioms maistą, gėrimus ir kitką. Ten karstytis uolom nereikia, bet problema – kai kuriuose ruožuose daug akmenukų, matėme daug griūvančių, judėti reikėjo lėtai.

Nusileidimo kelias, pilnas žmonių, skubančių nuo viršūnės po saulėtekio (fotografavau nuo pakilimo tako)

O Fudzijamos viršūnę japonai supranta kiek kitaip, nei kiti. Jiems viršūnė – visas kraterio pakraštys, maždaug 3700 m virš jūros lygio, nuo kurio į vieną pusę matosi šiuolaikinė Japonija, o į kitą – ilgai užgesęs (paskutinis išsiveržimas – 1707 m.) gilus krateris. Visos „summit“ rodyklės rodo laiką ir atstumą iki ten, kur tas užlipimo takas įsilieja į ~1,7 km ilgio taką aplink kraterį. Vienoje tos viršūnės pusėje – tikroji viršukalnė (3776 m), kitoje – faktinė Jošidos tako 10 stotis su Kusuši šventykla (japonai ten meldžiasi, nusilenkia eidami per torii vartus) ir aukščiausiu Japonijos paštu (japonai iš ten siunčia, tarkim, atsiprašymo laiškus…).

Jošidos kelio pabaigos stotis nuo gretimos Džoudžugatake viršūnės (3734 m). Kairėje – krateris, dešinėje – debesų jūra

Įprasti du kopimo į Fudzijamą variantai. Pirmas – per vieną dieną. Antras – su nakvyne trobelėje. Pirmas labiau tinka tvirtiems alpinistams – bet, kadangi Fudzijama ne tik gamtinė, bet ir kultūrinė patirtis (net į UNESCO sąrašą įrašyta kaip kultūrinė vieta), labai rekomenduočiau net ir tiems, kurie gali kitaip, apsistoti pakeliui. Tiesą pasakius, jei lipčiau antrą kartą, apsistočiau trobelėse dviems naktims – kartą pakeliui viršun (tarkim, tarp 7 ir 8 stočių), kartą – pakeliui žemyn (tarkim, senojoje 8 stotyje) – tai leistų dar geriau įsigyventi į kalno dvasią, vaizdus, pamatyti jį prie įvairių oro sąlygų – nes antroji diena, kai skubėjome į paskutinį autobusą nuo penktosios stoties žemyn, pasirodė pernelyg intensyvi.

Gėrimės vaizdais pro langą iš savo trobelės “kapsulės”

Viskas, ką čia rašau apie Fudzijamą, galioja labai trumpai. Kopimo sezonas – nuo birželio pirmos pusės iki rugsėjo pirmos pusės. Aišku, kopti gali ir kitu metu – bet kitu metu tai eilinis kalnas, be prižiūrimų takų. Visos trobelės užsidaro, maistą turi neštis pats – primygtinai siūloma ir nešiojamus tualetus. Rudenį-pavasarį viršūnė ir užsnigta. Ir kopiančiųjų mažai.

Debesys atskleidė Fudzijošidos miestą (vaizdas nuo mūsų trobelės)

O štai sezono metu į Fudzijamą kasdien lipa tūkstančiai, ypač savaitgaliais bei per „didžiąsias japonų vasaros šventes“ Obon. Tų minių norėjome vengti, tad pasirinkome kopti sezono pabaigos link, rugsėjo 8-9 d., pirmadienį-antradienį.

Kopiančiųjų linija vakare sutemus

Kaip ir ką reikia užsakyti ir pasiruošti kopimui į Fudzijamą?

Vienas pirmų dalykų, ką turite užsakyti – trobelė. Jų užsakymas atidaromas dar prieš sezono pradžią – ir reikia paskubėti. Užsakėme prieš pora mėnesių ir tegavome vietą tik tarp 7 ir 8 stočių – o kuo aukščiau tuo geriau, nes tuo tolygiau pasiskirsto kopimo laikas pirmą ir antrą dieną, be to, aklimatizuojiesi aukščiau. Kas užsakinėjo vėliau, pasakojo gavę vietas trobelėse tik dar žemiau (pvz. 7 stotyje), nors buvo ir kam pasisekė gauti geras vietas užsakant likus keletui dienų iki kopimo (matyt, kažkas atšaukė).

Trobelės “kapsulėje”

Reikės susimokėti ir už patekimą į kalną – tai galima daryti ir vėliau, bet kasdien kopiančiųjų skaičius ribotas, ir pouliariausiom dienom pasiekiamos lubos, tad galima ir iš anksto internetu (kur ir kiek ribotas kopiančiųjų skaičius vis keičiasi).

Yra privalomų kopimui daiktų sąrašas. Tinkami batai, drabužiai, žibintuvėlis ant kaktos, neperpučiami ir neperšlampami viršutiniai rūbai (oras nenuspėjamas – laimė, mums prognozuota audra neįvyko), kremas nuo saulės, juodi akiniai (geriausia dengiantys ir iš šonų, nes vėjas pusto dulkes). Teoriškai tai gali patikrinti – ir girdėjau istorijų, kad siuntė kažką nusipirkti naujus rūbus – bet mūsų atveju tiesiog paklausė, ką turime, nes „rūbų atsarga“ dar šiltoje penktojoje stotyje juk būna kuprinėje (atidaryti, parodyti neprašė). Mūsų žygio metu rugsėjo 8 d. temperatūra viršuje buvo +4 naktį ir +11 dieną, kai apačioje dar viršijo +30.

Mūsų apranga. Kai kas liko nepanaudota kuprinėje (pvz. mano neperšlampamos kelnės, nes nelijo)

Maistas, gėrimai nėra būtini – visko galėsi nusipirkti pakeliui (bet reikia grynų pinigų). Tik atsigėrimui tarp stočių / trobelių turi turėti nedidelį rezervą (pvz. vandens buteliuką ar du), kurį suvartojęs čia pat pakeisi stotyse. Nereikia ir miegmaišių – juos duoda trobelėse. Jokia kopimo įranga irgi nėra būtina.

Apleista trobelė 9-ojoje stotyje

Dalis eina su lazdom – įprastom žygeivių arba tradicinėm medinėm, kurias kiekvienoje trobelėje už mokestį galį pažymėti išdegintu simboliu. Tokios lazdos su trobelių simboliais tampa suvenyru – bet tikro ilgio lazdas sunku parsiskraidinti, tad yra sutrumpintos „vien suvenyrinės“. Žmona lipo su lazda, o aš pasirinkau pirštines su neslidžiu paviršiumi – naudojantis ir rankomis, uolomis lipti greičiau.

Trobelėje paėmė lazdą išdeginimui

„Rekomendacijų sąrašuose“ rasi ir ausų kamštukus (nakvynei trobelėse), atsargines kojines ar kelnaites ir dar daug ką – bet vertinkit patys, ko reikia būtent jums (mes dar turėjome vaistų nuo skausmo ir viduriavimo, taip pat Japonijoje populiarias trumpalaikes šildykles, klijuojamas ant rūbų). Kai kuriom rekomendacijom nesinaudoja beveik niekas – pvz. mačiau vos kelis japonus kopikus su šalmais, nors taip patariama kopti ne tik dėl griuvimų, bet ir dėl išsiveržimų metu galinčių kristi akmenų (tik kad paskutinis išsiveržimas – 1707 m…).

Jošidos takas arčiau viršūnės

Fudzijamos „pasaulyje“ negali palikti jokių šiukšlių, trobelėse ar stotyse nėra šiukšliadėžių – viską turi nusinešti žemyn, tad kai kurie kopikai atgal lipo su milžiniškais prie kuprinių prisegtais šiukšlių maišais. Vienintelė išimtis „jokių šiukšlių“ tvarkai – jei kažką perki ir suvartoji trobelėje, gali ten pat palikti ir šiukšlę (atiduoti pardavėjui). Todėl net jei labiau norėdavosi, tarkim, nusipirktą vandenį ar kolą išgerti pakeliui, dažnai stengdavomės išgerti trobelės „balkone“ ir čia pat atiduoti buteliuką, taip taupydami vietą kuprinėse – nes kitoje trobelėje šiukšlės jau nepriimtų, tektų neštis žemyn. Aišku, kai kurie užsieniečiai gąsdina taisykles mylinčius japonus slapta išmesdami šiukšles tualetuose ar dar kur, nepaisydami daugybe kalbų surašytų draudimų (kiti draudimai – „nevemkite tualete“, „nesislėpkite tualete nuo lietaus – bauda 50000 jenų“, „nemeskite į tualetą popieriaus“)… Beje, atlikti „gamtinius reikalus“ šalia kelio ne tualete visai nepriimtina, nuolat juda minios.

Valgau viršutinėje stotyje

Muilo tualetuose įprastai nebūna, dušų trobelėse irgi nėra, apsiplovimas ribotas – tad verta turėti dezinfekcinio skysčio (nors jo bus ir trobelėse). Taip pat to, kad „yra trobelių“ nereikia suprasti, kad ten gausi ką nori. Vandens yra visur, bet kitų gėrimų – kaip kur (o kas yra, gali būti išparduota), maisto variantai – riboti ir kiekvienoje trobelėje po keletą (užpilami makaronai, japoniškas karis, tonkatsu ir pan.). Jei nori konkretaus maisto ar užkandžių, gali būti verta pasiimti. Elektra trobelėse yra – birbia dyzelgeneratoriai – bet išsikraunančiai technikai turėjome ir išorinį akumuliatorių; telefoną naudojome ne vien fotografavimui – ten parsisiuntėme ir žemėlapius – oficialaus kelių plano PDF bei OpenStreetMap internetinį.

Trobelės meniu – daug kas išparduota

Ar kopti į Fudzijamą sudėtinga?

Fudzijama vadinamas lengviausiu užkopti dideliu kalnu. Į jį užkopia ir japonų senukai (Gineso rekordas – 102 metų žmogus!), ir – rečiau – vaikai, sutikome ir mamą su kūdikiu ant nugaros bei japonų „strymerių“, transliavusių savo kopimą tiesiogiai, vienas jų pats pats persirengęs Fudzijama… Bet lai šie faktai neapgauna – reikia ir uolom lengvai pasikarstyti.

Kalnu persirengęs strymeris kalbina kitą kopiką

Sunkiausia man buvo su oro trūkumu – ne, nedusau, kalnų ligos simptomų nebuvo, tiesiog virš kokio 3400 m teturėjau tik mažą dalį „jūros lygio“ jėgų, itin dažnai norėjosi sustoti, pailsėti, smarkiai atsilikome nuo „įprasto“ kopimo grafiko. Kažkiek „aklimatizavausi“ per naktį trobelėje (tiesa, pamiegojau tik 1,5 val.), bet tai ne tas pats, kaip kokioje Bolivijoje, kur savaites praleidau aukštikalnėse (net aukštesnėse už Fudzijamos viršūnę) ir žygiai didesniame 4 km aukštyje atrodė juokų darbas – juk visi Japonijos didmiesčiai daug žemiau, išskyrus Fudzijamą, tipinė kelionė po Japonija – žemumose.

Prisėdau pailsėti netoli viršūnės

Gal nustebsite, bet kai kuriais metais Fudzijamoje žūva daugiau žmonių, nei Evereste… Na, aišku, daugiausiai todėl, kad į Everestą kopia koks 1000 per metus, o į Fudzijamą – gal 300 000, ir daug žuvusių būna vyresnio amžiaus (pvz. pasiklydę). Bet reikšmingas ir perdėtas pasitikėjimas savim tokiame „lengvame kalne“. Tie, kam reiktų kopti per dvi dienas, kopia per vieną ar „per naktį be miego“ (valdžia tai bando kuo labiau riboti, pvz. neįleisdama į takus vakare jei neužsakai trobelės) ir pan. Tai visgi yra kalnas, o ne žygis lygumom.

Pakeliui į Fudzijamą

Visgi, realesnė rizika ne žūti ar nusiversti (sezono metu yra tvorelės ir kt.) ir ne kalnų liga (stotyse pardavinėjamos ir deguonies skardinės, be to, nusileidimas visada „šalia“, o apačioje ligos požymiai išnyksta). Realiausia tiesiog neapskaičiuoti laiko ir jėgų – ir dėl to kopimas nebus toks malonus.

Laiptais virtęs kelias prieš viršūnę

Mums pirmoji diena (iki trobelės) buvo puiki (kirtome penktąją stotį 15:00, pasiekėme trobelę temstant ~18:00 ėję jaukiu tempu „su pasigrožėjimais“), bet antroji – per ilga / intensyvi. Išėję į trasą 00:30 nusileidome į penktąją stotį apie 16:30, bet viršūnėje ar gražiausiose stotyse būtų norėjęsi praleisti daugiau laiko. Lipimas žemyn buldozerių keliu, kur daug kas slidinėjo ant akmenukų ir griuvinėjo (tarp jų ir aš – kartą, Aistė – dukart) pasirodė net sudėtingesnis, nei kopimas į viršų, o turėjome skubėti į autobusą. Leidžiantis skaudėjo kelius. Tiek į viršų, tiek žemyn atsilikome nuo „oficialaus grafiko“ (labiau atsilikome į viršų aukščiui „atėmus jėgas“), nors daug patyrusių kopikų tą grafiką smarkiai aplenkia. Oficialiai Jošidos kelyje turėtų reikti ~6 valandų užkopimui nuo 5-osios stoties ir ~4 valandų nusileidimui iki jos (be ilgesnių sustojimų pasigrožėjimui), kituose keliuose – panašiai +/- valanda.

Brėkštantis rytas

Kai prieš kopimą ėjom dar lygiu, asfaltuotu taku išsyk už 5 stoties, „mūsų kryptimi“ visi ėjo šypsodamiesi, pasitikėdami savim, o tarp ėjusių atgal gera pusė „vos pasivilko“ nuovargio iškreiptais veidais, buvo ir šlubčiojančių. Kitą dieną jau „susikeitėm vietom“ (tiesa, nusileidęs atrodžiau geriau, nei viršūnėje). Pamiršę visas japoniškas kultūros normas, autobuso atgal kopikai laukė sėdėdami ant grindinio, autobuse daug buvo „išlūžę“, paskui persirenginėjo lava ir prakaitu ir vulkanu pradvisusius rūbus automobilių aikštelėje. Matyt, rimti alpinistai pasijuoktų iš tų „sunkumų Fudzijamoje“, bet dėl „lengvos viršūnės“ reputacijos į Fudzijamą kopia daug žmonių, kurie nedrįstų taikytis į jokias kitas garsias viršūnes.

Dar paprastas takas netoli 5-os stoties

Nors Fudzijama toks paprastas kalnas, yra į jį kopiančių su grupėm, vedliais. Nežinau, kodėl jie taip daro, o po pokalbio pakeliui su viena singapūriete pasidarė dar labiau neaišku – ji dabar kopė viena, nes praeitą kartą kopiant su gidu šis ją paliko 7-ojoje stotyje, nes „kopė per lėtai“. Fudzijamą tikrai paprasta, patogu ir smagiausia patirti savo tempu.

Nuostabūs vaizdai žemyn

Ką japonams reiškia Fudzijama?

Japonams Fudzijama nėra tik kalnas, tai – ir sintoizmo dievybė (kami), ir šalies simbolis. Kalnas stūkso atskirai, iškyla virš aplinkinių peizažų – ir Tokijo megapolio, ir Šinkansenų linijų, ir nuostabių septynių ežerų, ir jūros. „Fudzisan!“ – girdėdavome ištariant japonus, kai debesys atidengdavo šventąjį kalną. Ir spragsinčius telefonais nuotraukas. Būna, kad prašo traukiny vietos su vaizdu į kalną „Fudzimi“, o viešbučių pasiūla su vaizdu į Fudzijamą kone begalinė, juk taip gerai jis matosi iš visur, ir, kadangi yra kūginis, iš visur, viena vertus, atrodo labai panašiai, kita vertus, kasdien atrodo vis kitaip – kitaip plaukia debesys, kitaip padengia sniegas… Nuo apačios lauki, kada debesys atidengs kalno viršūnę, o nuo viršaus – kada jie prasiskleis ir parodys Japoniją apačioje – vis kitus, vis kitokius jos fragmentus.

Hakonės lynų keltuvas, nuo kurio – jei pasiseka su oru – matai ir Fudzijamą

Yra japonų, tiesiog pamišusių dėl kalno – apie kokius tik neprisižiūrėjome ruošdamiesi šiai kelionei. Fotografas Okada Kojo, per 40 metų padaręs 400 000 jo nuotraukų (dar laikais iki skaitmeninės fotografijos), mokytojas, sudaręs vietų, iš kur matosi Fudzijama, žemėlapius. Garsiausi Fudzijamos vaizdai – dar 1830-1830 m. dailininko Hokusajaus. Garsusis jo paveikslas su banga uoste irgi iš tikro atvaizduoja Fudzijamą (ji matoma tarp bangos ir valties)…

Fudzijama virš japonų miestelio

Kopimo į Fudzijamą tradicija pradėjo rastis XII a., mat iki tol Fudzijamos išsiveržimai būdavo dažni, žmonės jos prisibijojo. Iš pradžių kopdavo tik atsiskyrėliai šugendo (budizmas su sintoizmo elementais) tikintieji, kalnuose ieškantys dvasingumo. Bet nuo XVI a. piligrimystės aukštyn tapo masiniu reiškiniu. Po Japoniją pristatyta aibė Fudzijamos šventyklų, o kas ne(iš)galėjo kopti patys – sudarydavo „klubus“, kurie finansuodavo savo piligrimus. Arba bent jau užkopdavo į „dirbtines sumažintas Fudzijamas“ (fudzizukas), kurių vien Tokijuje supilti šimtai.

Fudzijamos krateris

Tada radosi ir kalnų trobelės – anuomet jau 80-100 kalnų šventikų oši priimdavo piligrimus pakeliui, suteikdavo ne tik nakvynę, bet ir dvasinius patarimus, tarpininkaudavo tarp pilirimų ir diebybių. Itin įspūdinga žinant, kad į daugelį Alpių viršukalnių Europoje įkopta tik XIX a. – ta tradicija gerokai pranoko laiku Europos alpinizmą. Bet dabar tie užsienio kalnų mylėtojai prisijungė prie japonų – iš pažiūros atrodė gal pusė kopikų užsieniečiai.

Nusileidimo takas nuo Fudzijamos

Pastaba: kalno pavadinimas yra Fudži. “Jama” japonų kalba reiškia tiesiog “kalnas”. Lietuvių kalba galima sakyti tiek “Fudzijama” ar “Fudžijama”, tiek “Fudžio kalnas”, bet sakyti “Fudzijamos kalnas” ar “Fudžijamos kalnas” būtų klaida, “sviestas sviestuotas”. Japonų kalba turi daugiau nei vieną žodį, reiškiantį kalnas – kitas žodis “san”. Abu žodžiai rašomi vienodai 山. Patys japonai šį kalną paprastai vadina “Fudžisan”, o ne “Fudžijama”.

Andamanų salos – tai neatrastos gentys, kurios užmuša kiekvieną atvykėlį, išsilaipinusį jų krantuose!.. Bent jau taip atrodo iš retų žinių nuotrupų, kurios pasiekia Lietuvą apie šį tolimą Indijos salyną…

Pačių indų stereotipai kitokie. Jiems Andamanai – išsvajoti laukiniai medaus mėnesio paplūdimiai. Intelektualesni dar žino ir apleistas britų karo bazes, kalėjimus, kovas už Indijos laisvę.

Kaip gi 100 km spinduliu XXI a. gali „sugyventi“ ir superkurortai, ir augantys miestai, ir nepražengiami miškai, ir „žudikų“ gentis, kurios valdžia nė nemėgina teisti? Nuvykome pasižiūrėti!

Apleistoje britų karo bazėje, kurią atsiėmė džiunglės Roso saloje

Andamanai – genčių karalystė?

Ar tikrai Andamanuse iki pat šiol – akmens amžius? Ir taip, ir ne.

Didžioji dalis salyno iš tiesų „priklauso“ įvairioms „gentims“. Tačiau gentis genčiai nelygu – dalis jų (pvz. nikobariečiai, šompenai) atsivertusios į krikščionybę ar islamą, rengiasi panašiai, kaip mes. Dalis vaikšto beveik nuogi, bet turi kažkokių ryšių civilizacija. O ta „atsiskyrėlių gentis“, patenkanti į viso pasaulio portalų straipsnius, yra iš vienos konkrečios Šiaurės Sentinelio salos. Niekas nežino nė kiek jų yra (50? 500?), nei kokia kalba ten kalbama, nes jie nieko neprisileidžia artyn, apšaudo lankais – jau nemažai atvykėlių taip nužudė: nuo amerikiečio misionieriaus iki gretimų salų žvejų.

Bet Andamanų stebuklas net ne pačios gentys, o „šeimininkės“ Indijos požiūris. Valdžia nusprendė: „Nenori bendrauti su mumis? Ir nereikia“. Ne tik nebando Sentinelio salos gyventojams „primesti“ savo įstatymų, švietimo, kalbos ar bent jų suskaičiuoti – bet ir nebaudžia jų už jokias žmogžudystes. „Patys kalti“ – sako visiems, nusprendusiems ten keliauti. Net visi vandenys 9,3 km spinduliu aplink tą salą paskelbti „draudžiama zona“ visiems – ir turistams, ir indų valstybės tarnautojams, ir antropologams.

Daug Andamanų teritorijų galima pamatyti tik iš lėktuvo

Tai, kad mažytės salelės gyventojai gavo teisę „apginti savo akmens amžių“ – Andamanų žavesys. Bet kartu priežastis, dėl ko daugelis „autentiškų genčių mylėtojų“ geriau jau keliauja į Afriką ar kokią Papua Naująją Gvinėją… Nes ne tik šiaurės Sentinelis „uždrausta zona“. Štai per pagrindines Andamanų salas nutiestas ilgas kelias – bet juo negali keliauti pats vienas, o jei važiuodamas policijos lydimu automobilių konvojumi susitiktum vienos autentiškesnių džaravų genties vyrus ar moteris – neturi teisės jų nei fotografuoti, nei mėginti bendrauti.

Ir visgi net Port Blero – Andamanų ir Nikobarų salų sostinės – Antropologijos muziejuje jaučiausi kažkaip kitaip it galėčiau priešistorę ranka pasiekti… Visokios ietys, pypkės iš krabų, lankai žuvims šaudyti ar įrankiai „blogam kraujui nuleisti“ – kitur būtų priešistorinių žmonių rakandai, o ten viskas naudojama XXI a. Atstumas iki šiaurės Sentinelio „priešistorės“ nuo Port Blero – vos 50 kilometrų! Muziejuje rodomi filmai apie tą gentį nufilmuoti 1971 m. – kai antropologams lesta trumpam priartėti. Skubiai iššoko iš valties, paliko salos paplūdimyje kiaulę dovanų. Tada toldami į jūrą teleobjektyvais nufilmavo Sentinelio salos žmonių grasinamus gestus ir karo šokį…

Port Blero Antropologijos muziejus

Daug etinių, filosofinių dilemų kyla! Kritikai gali sakyti „Kaip drįsta Indija taip elgtis su tom tautom, neduoti joms šiuolaikinės medicinos, jokių socialinių garantijų – ir ar tikrai gali sakyti, kad jos pačios pasirinko neturėti jokių ryšių su pasauliu, kai apie tą išorinį pasaulį net nieko nežino?“.

Pastačius kelią palei jų žemes džaravai, sako, renkasi prie to kelio, prašinėja ko iš pravažiuojančiųjų. Bet prašalaičiams Indijos įstatymai jau galioja – ir įpareigoja juos nekreipti dėmesio į džaravus, tarsi į tuščią vietą…

Bet Indijoje per amžius daug ką lemia tai, kuo tu gimei. Pagal lytį, kastą, *teoriškai* negalima diskriminuoti – bet štai skirtingoms religijoms net oficialiai galioja skirtingos teisinės sistemos.

Miestelis Svaradžo saloje

„Ir tos gentys nepėsčios“ – gali pridėti požiūrio „palikti jas ramybėje“ šalininkai – „Štai manyta, kad per Indijos vandenyno cunamį dauguma jų žuvo, bet, pasirodo, tie ‚pirmykščiai žmonės‘ suprato, kad, atsitraukus jūrai, reikia bėgti aukštyn – kai daugelis mūsų X ar Y kartų atstovų tuo metu paplūdimiuose toliau deginosi ar džiugiai rinko žuvis nuo dugno“.

Vieno atsakymo, kaip čia teisinga, nėra ir nebus – bet įdomu, kad kažkur pasaulyje pasirinktas „Andamanų kelias“…

Prie indiško rikšos kurortinėje saloje Svaradže

Andamanai – Indijos Maldyvai?

40 km į kitą pusę nuo Port Blero – Svaradžo [Havelock] ir Šahido [Neil] salos. Daugelis keliautojų tiesiai iš Port Blero oro uosto autorikšomis skuba į prieplaukas ir greitaeigiais laivais palei miškingus Pietų Andamano krantus lekia į vieną šių salų, stebėdami iš jūros šokinėjančias žuvis skraiduoles.

Laive pakeliui į Svaradžą

Kai išlipome Svaradžo salos Govindnagaro uoste, iš pradžių buvo sunku suprasti kuo ji taip traukia: indiškas chaosėlis, patriušę viešbučiai, šiukšlinokas paplūdimys. Bet nuvykęs į tolimensius Kala Pathar ir – ypač – Radhanagar paplūdimius bemat supratau, kodėl Andamanai vadinami Indijos Maldyvais… Smėlis, ryškios spalvos, bangos. Idilė.

Radhanagar paplūdimyje

Andamanus pasiekiau po daugiau nei mėnesio, praleisto kitur Indijoje, tad galėjau pažvelgti jau ir indo akimis. Na, kaip žavu, kai tiek mažai žmonių! Net Svaradžo miestelyje Govindagare! Gali greit pereiti gatvę, nesispausti minioje…

Saulėlydis ir žvejų laivai Svaradžo saloje

Ir vis tiek nustebino, kad atvykę į Svaradžo paplūdimius, indai beveik neina toliau paskutinių autobusų stotelių ar autorikšų aikštelių. Aplink jas ir visi prekijai, visi fotografai, siūlantys medaus mėnesį švenčiančių (ar norinčių taip jaustis) porelių fotosesijas. Vos paeidavom puskilometrį į šoną – ir paplūdimyje likdavom visiškai vieni (neskaičiuojant tūkstančių įvairiausių smėlyje duobeles rausiančių krabukų ir krabų). Na, po užgrūstų Delių, Kalkutų, Mumbajų indams gal to ir nereikia: ir Svaradžo paplūdimio turgeliuose gal jaučiasi kaip laukinėje gamtoje…

Radhanagaro paplūdimio dalis netoli kelio. Indai maudosi su rūbais, tad užsieniečius atskirsi iš tolo – tik jie su bikiniais ar glaudėmis

Užsieniečių sutikome labai mažai, bet, priešingai Indijos žemyno lankytinoms vietoms, netapome „eksponatu“ patys: nė vienas indas čia neprašė kartu fotografuotis. Nes tie, kas įperka Andamanus, šviesiaodžių jau matę, pakeliavę… Taip, Andamanai – ne Maldyvai, ten radom ir nakvynę už keliolika eurų. Bet atstumas nuo Indijos žemyno iki Andamanų – panašus kaip nuo Ispanijos žemyno iki Kanarų – tad ir indams skrydis jau visai kainuoja, o paskui dar plaukti į Svaradžą…

Port Blero panorama nuo viešbučio stogo

Taigi ir „turtingų oazių“ Svaradže gausu – nuo privačių „resortų“ pietiniuose krantuose (su garsiuoju „Tadž“ priešakyje) iki gausybės prabangiai atrodančių (bet europiečiui nebrangių) įvairių virtuvių skanėstus siūlančių restoranų. „Civilizacijos pakraščio“ dalią juose išduodavo tik vis dingstanti elektra – ir vis girdimi gąsdinimai saugotis 6 metrų ilgio toną sveriančių krokodilų, kurie kartais puola žmones net paplūdimiuose, bet dažniau veisiasi upeliuose ėsdami gyventojų šiukšles. Na, dar labai ankstyvi saulėtekiai, ankstyvi saulėlydžiai, ir keisti viešbučių registracijos laikai (išsiregistravimas – iki 8 val., įsiregistravimas nuo 11 val.): nes visa Indija gyvena Delio laiku, o Andamanai toli rytuose.

Prabangus restoranas Svaradže

Pakeliui iš Svaradžo atgal į Port Blerą greitaeigis laivas stabtelėjo kitoje, Šahido (Neil), „antrą numerį“ Andamanų turizmo šlovės galerijoje. Tiems, kam Svaradžas jau pernelyg „civilizuotas“ – apsistoja tenai. Kai jau ir Šahidas taps tokiu, „turizmo“ avangardas, matyt, „ims“ dar kitas salas, „atnešdamas“ elektrą, internetą. Salų iš viso 572, tad „laidoti“ senuosius Andamanus dar gerokai per anksti.

Kala Pathar paplūdimyje Svaradžo saloje

Port Bleras ir šiuolaikiniai Andamanai

Port Bleras – Panevėžio dydžio Andamanų sostinė – visom prasmėm kybo kažkur tarp Indijos žemyno megapolių ir laukinės gamtos.

Port Blero fragmentas

Kadaise tai buvo tolimas Britanijos Imperijos avanpostas, į kurio Cellular Jail kalėjimą britai trėmė Indijos nepriklausomybės aktyvistus sunkiems darbams. Kalėjimas dabar – muziejus, o štai britų karo bazė gretimoje Ross saloje – romantiškai baugiai apleista. Visi pastatai – net bažnyčios bokštas – perkirsti vešlių medžių šaknimis, tik elniai vaikštinėja.

Cellular Jail kalėjimas

Per Antrąjį pasaulinį kartą Britaniją „išvijo“ japonai – ir jų pusėje Čandra Bosės vedami indų kariai. Čandra Bosė Indijos istorijoje užima panašią rolę, kaip Lietuvoje – K. Škirpa ar birželio sukilimas: tikėjosi išvaduoti Indiją su Ašies valstybių parama. Virš Roso salos iškėlė Indijos trispalvę. Tik Andamanuose ji tada ir plazdėjo: japonai karą pralaimėjo, grįžo britai – bent jau iki taikiai paleido Indiją. Bet tas trumputis indų karinio triumfo epizodas taip audrina indus, kad plaukdami į Roso salą bendrakeleiviai vis plojo, šaukė patriotinius šūkius ir atliepimus gidui-užvedėjui. „Indija motina! Valio!“.

Apleistoje Roso salos bažnyčioje

Gidas kalbėjo hindi kalba. Nauji hindi pavadinimai neseniai galutinai ištrynė iš žemėlapių visokių anglų imperinių didvyrių pavardes. Svaradžo sala – nepriklausomybės (vietoje Havelock – britų generolo garbei). Šahido sala – kankinių (už laisvę) (vietoje Neil – britų brigados generolo garbei). Roso sala tapo Čandra Bosės sala, o Port Bleras – Šri Vidžaja Puramu. Vienur senieji pavadinimai beliko turistų pokalbiuose ir viešbučių pavadinimuose, kitur net ir transporto tvarkaraščiuose žiba senieji.

Cellular Jail kalėjimas

Į pervadintas salas masiškai plūsta vis nauji gyventojai iš visos Indijos. „Galvojau viską mesti ir vykti dirbti į Andamanus“ – pasakojo sutiktas indas Delyje, regėdamas salyne ir žavesį, ir darbo galimybių. Gyventojų skaičius išaugo nuo vos 31 000 žmonių 1951 m. iki kokių 500 000 dabar. Jie – įvairiausių indų tautų (28% bengalai, 15% tamilai, 13% telugai, 13% hindi kalbantieji), bet, neturėdami bendros kalbos, tarpusavy kalba hindi. Tai – tokia „suvienodėjusi Indija“, kurios trokšta Delio valdžia.

Indijos vėliava Svaradžo salos paplūdimyje Andamanų salose

Anksčiau dažnai užsieniečių kelionėms į Andamanus reikėdavo specialaus Indijos leidimo – bet paklausti apie tokį naujieji naujakuriai tik nustebdavo – „Tikrai reikėdavo?“. Atsiveria vis daugiau ir daugiau Andamanų salų, o projektuose jau nupieštos į Maldyvus panašios vandens vilos. Ir visgi nemanau, kad Andamanus „prarytų“ turizmas – jie per daug dideli, per daug toli nuo Europos…

Svaradžo salos miestelyje