Bangladeše žmonės į mus stebeilijosi kaip į ateivius, nes daugybei jų buvome pirmi iš arti regėti užsieniečiai – ir čia ne tik kaimuose, o ir milijoniniuose didmiesčiuose! Drąsesni kvietėsi nakvoti namie, besididžiuodami lydėdavo visą dieną ir vedžiodavo pas draugus bei gimines.
Nieko keisto: statistiškai Bangladešas – mažiausiai turistinė pasaulio šalis! O ir imigrantų čia beveik nėra – 99% gyventojų bengalų tautybės.
Kodėl Bangladešas visų pamirštas? Ką Bangladeše visgi verta pamatyti? Kuo gyvena ši 170 mln. žmonių „per siūles sprogstanti“ tėvynė?
Lalbagho forte Dakoje
Daka – trečiojo pasaulio fantastika!
Bangladešo skaičiai – kaip iš fantastikos filmų! Šalis tik dvigubai didesnė už Lietuvą, o žmonių ten – daugiau negu Rusijoje, daugiau negu Italijoje, Ispanijoje ir Lenkijoje kartu paėmus! Bengalų kalbą pasaulyje moka daugiau žmonių, nei rusiškai ir panašiai tiek, kiek prancūziškai. O šalies sostinė Daka – vienas dešimties didžiausių pasaulio miestų: 22 ar 25 milijonai sielų. Kaip Paryžius ir Londonas kartu sudėjus arba pusantro Niujorko!
Skaityk tą statistiką kiek norėjęs, bet niekas neparuoš Dakos pojūčių apsiausčiai. Na vis tiek nesitiki tokių mastų iš šalies, kurios daugelis težino nebent pavadinimą, kuri tėra toks kreivas taškas ant gaublio!
Dakos sankryža (kairėje – autorikša-narvas)
Tik jei Daka – fantastikos kūrinys, tai kokio žanro? Ne fentezi, ne stympankas ir ne jau tikrai ne kiberpankas – kiberpanką palikim Tokijui ar Seului… Daka – naujas žanras, kurio niekas nesugalvojo, gal todėl, kad turtingi Holivudo kūrėjai dideliu lanku aplenkia tokias vietas. Paimkime tokį stereotipinį trečiąjį pasaulį ir viską padauginkime kartais: eismo betvarkę, beglobius gyvūnus, saulę gesinantį smogą, laidų špūles, šiukšles gatvėse, o bakūžes išauginkime iki purvinų daugiaaukščių – ir turėsime Dakos centrą.
Dakos centre
Autorikšos-narvai čia laksto milžiniškais greičiais ir landžioja tarp autobusų milimetriniais atstumais – kaip kompiuteriniame žaidime, kuriame ir vairuotojai, ir keleiviai turėtų po daugybę gyvybių. Laksto, kol nestringa begaliniuose eismo kamščiuose, nepaskęsta beviltiškų pypimų, piktų vairuotojų apsirėkimų ir muedzinų šauksmų maldai kakafonijoje. Miesto autobusų kėbuluose nerasi nė vienos sveikos vietos, o galinės lempos išimtos it iš bulių kautynių mašinų. Landūs rikšos kamščiuose „apvingiuoja“ ir juos, ir – jei pasiseka – net greitosios pagalbos mašinas su sirenomis!
Sutrankytas Dakos autobusas
„Tik važiuok tvirtai įsispyręs, niekada neiškišk iš rikšos jokios kūno dalies“ – patarė vietiniai. Kodėl? Patyriau savo kailiu: kiekvieną dieną, kai važinėjau Dakoje, patekau į avariją. Na, avarija tai laikytume Europoje: nudaužtas autobuso veidrodėlis ar stiprokas smūgis į autorikšos galą. Dakoje niekas nekreipia dėmesio, važiuoja toliau – gal prieš eismą, gal lįsdamas tarp kitų dviejų autobusų. Atrodo, visi mintyse – tarsi spręsdami mokyklinį matematikos uždavinį – paskaičiavę visų kitų automobilių, pėsčiųjų, rikšų greičius ir lekia taip, tarsi niekas niekada neplanuotai nesustotų, joks pėsčiasis nesukluptų. Iš pradžių buvo baisu. Paskui supratau, kad jų požiūris kitas: Lietuvoje vairuojame taip, kad nesusidaužtume išvis, o Dakoje jeigu automobiliai suremontuojami ir nėra aukų – ne avarija, o kasdienybė, kaip koks priekinio stiklo aptaškymas purvu ar išsitaškęs uodas. „Bet jei bus aukų – minia užmuš dar iki atvažiuos policija“ – aiškina vairuotojai kodėl iš net iš katastrofos vietos būtina sprukti jei tik dar gali.
Autorikšoje-narve (į pagrindinius kelius važiuoja tik tokios, o atviros laikosi mažiau judrių gatvių)
Į Daką atskridome iš Indijos, kur eismas atrodė vienas baisiausių planetoje. „Bet palauk Bangladešo“ – sakė vienas bengalas Mumbajuje, ir vos sėdome lėkti per Ramadano pabaigai pratuštėjusias Dakos gatves supratau kodėl!
Įvažiuojant į Dakos centrą, magistralės perauga į siauras gatves, apsuptas aukštų nenusakomos architektūros „betoninių dėžių“ taip smarkiai, kad grindinio niekados neapšviečia saulė. Grotuotas „karo keliuose“ autorikšas-tankus iš pakeičia atviri puošnūs lėti triračiai: kai kurie dar minami pedalais, bet daugelis jų šeimininkų, net jeigu patys naktimis miega Dakos gatvėse, jau įsigijo ir pritaisė elektrinius variklius.
Deruosi su atviro rikšos vairuotoju
Elektrinis rikša vingiuoja senosios Dakos gatvių labirintais. Bėga kilometrai, o už kiekvieno kampo vis tas pats: mažytės šeimyninės parduotuvėlės, tarsi dirbtinio intelekto „padidintos“ laidų pynės, rodos, atsitiktinėmis kryptimis einantys žmogeliai (kur jiems dėtis, jei šaligatvių nėra ar užstatyti?). Jie gyvena savo gyvenimus, kol pamato tave. Tada įsmeigia tą nenusakomą žvilgsnį, it kokį ateivį, vaiduoklį ir šventąjį būtų pamatę. Jų akys kupinos nuostabos, baimės ir susižavėjimo viename. Kūdikiai kartais pravirkdavo. Suaugusieji dažniausiai tik nulydėdavo žvilgsniu, taip ir nespėję ko ištarti.
Rikša per Dakos centrą
Bet tos „thirdworldpunk“ gatvės priveda prie keleto retų Dakos ministebuklų, kažkaip išsaugotų per negailestingus chaotiškus amžius. Nebaigto statyti Lalbagh forto, iš kur musulmonų mogolų dinastija valdė gerokai daugiau, nei šiandienis Bangladešas. Ahsan Manzil stambaus žemvaldžio (zamindaro) rožinio dvaro. Savaitgalį ten tiršta nuo žmonių. Aišku, visi – bengalai; vyrai, vilkintys kurtomis, moterys šalvar-kamyzais ir skarelėmis. Nes kur Dakoje daugiau gražiau, įdomiau pasivaikščiosi, piknikausi ant žolės istorijos fone? Kai tokiomis vietomis gėrėdavomės mes, stabteldavome pakankamam laikui, kad prieitų kas priliesti, paspausti ranką, pakalbėti, paprašytų kartu nusifotografuoti… „Esi pirmas regėtas užsienietis“ – yra sakę.
Piknikai prie Ahsan Manzil dvaro
Kokių tik kuriozų nebuvo: štai viena mergina Ahsan Manzilio „imperijos užkampio prabangos“ salėse pozavo nuotraukoms, bet vos pastebėjo mus – niekaip nebegalėjo žiūrėti į fotoaparato objektyvą. Štai toks vyras taip užsižiūrėjo, kad vos nenugriuvo. Štai „turistų policininkas“ pasiprašė nusifotografuoti kartu – gal rodys šefui, kad turistų tikrai pasitaiko? Štai Sonargaono tautodailės muziejaus salės didžioji dalis ištuštėjo, nes visa lankytojų minia susispietė aplink mus. Staiga tapome svarbiausiu eksponatu! Gal nieko keisto: Bangladešo muziejai „silpnoki“, o ir tie architektūros bei istorijos stebuklai – stebuklai tik ten, kur akis jų šitaip pasiilgusi…
Policininkas pasiprašė bendros nuotraukos Paneme
Įdomiau tai, kas neįprasta – kaip Panemo apleistas miestas prie Dakos, kurio prabangius XIX a. hinduistų pirklių rūmus šeimininkai paliko gal po 1947 m., kai nepriklausomybę iškovojusi Britų Indijos kolonija padalinta į dvi dalis – hinduistų daugumos Indiją ir musulmonų daugumos Pakistaną. O gal apie 1971 m., kai Bangladešas sukilo už laisvę nuo tolimo ir kitų tautybių dominuojamo Pakistano – o Pakistano armijos atsakė šimtatūkstantinėmis žudynėmis. Tai atmena dar vienas – Išsilaisvinimo karo muziejus – bet ir ten geriau eiti jau pasiskaičius…
Apleistas Panemo miestas.
Tiesa, Bangladeše hinduistų vis dar daug, bet emigracija „į savo pusę“ tęsiasi: 1974 m. jie sudarė 13,5%, dabar mažiau 8%, bet kai kone kilometrus ėjau per nesibaigiančią hinduistų maudynių šventoje upėje šventę, nebūčiau to pasakęs. Juk bangladešo masteliais ir 8% – tai 14 milijonų žmonių!
Hinduistų šventėje
Pačioje Dakoje labiausiai sužavėjo Sadarghat upių uostas. Nes to kitur pasauly nėra! Pusės kilometro ilgio prieplauka, prie kurios stumdosi daugiaaukščiai laivai. Nešikai neša už juos didesnius krovinius, šaukėjai rėkia tolimų upių uostų pavadinimus potencialiems keleiviams, o menkos valtelės nardo tarp tų upių milžinių, tarp nuo svorio beveik skęstančių krovininių baržų, plukdydamos (aišku, be jokių gelbėjimosi liemenių!) miestelėnus į kitą Buringango upės krantą.
Sadarghato laivų fragmentas nuo restorano ant stogo šalia
Bangladešas – viena paskutinių vietų pasaulyje, kur kelionės upėmis – kasdienybė. Nes visas Bangladešas stūkso didžiausioje pasaulio deltoje, kur į Indijos vandenyną įteka šventasis Gangas ir Bramaputra. Upės čia nėra tik vingiuojančios taško A ir B jungtys, jos čia suteka ir vėl šakojasi it greitkeliai: net kanalų nereikia statyti. O užpuolus kasmetiniam musonui (birželis-spalis) ketvirtadalis Bangladešo žemių paskęsta – ištisos miestų gatvės. 1970 m. mirtiniausias Bholos ciklonas paskandino 300 000 žmonių… Bet statyti užtvankų niekas nedrįstų: juk tik dėl tų potvynių Bangladešo žemės šitokios derlingos, kad išmaitina kone 200 milijonų.
Valitininkas, plukdantis po Sadarghatą
O Daką palikome miegamuoju autobusu (tokie paplitę ir Indijoje): ten gavome minkštą „kapsulę“ dviems su langais. Ten snausdamas ar tiesiog minkštai gulėdamas ir stebėdamas anapus stiklo praplaukiančią Daką prisiminiau visas keliones Europos naktinių autobusų nepatogiose kėdėse laukiant kol nuovargis „nulauš“ net ir atrėmus galvą į šaltą virpantį stiklą… Čia jau Bangladešas „nukirto“ Europą, tom akimirkom jau Europa atrodė lyg trečias pasaulis… Bet Pietų Aziją ir Vakarus sieja tiek mažai ryšių, kad ir geri jų išradimai lieka „anoje pusėje“.
Mūsų dvigulė lova miegamajame autobuse
Beje, miegamąjį autobusą pasirinkome netyčia. Norėjau išmėginti upėlaivį – bet kitas miestas maršrute – Komila – vienas retų ne palei upę. Tada ėjom pirkti bilietų į traukinių stotį – bet dar prieš penkias dienas buvo visi išparduoti. Vėliau matėme, kaip negavę bilietų nemokamai važinėja ant traukinių stogų. Be lagaminų būtų buvę įdomu, bet net daugelis vietinių atsisako: „per pavojinga“… O mes traukinio bilietus gavome tik vėlesniems planams ir tai per vargus: kasoje, kaip ir internetu, bilietai parduodami tik bengalams, tad mus pasiuntė pas konsultantą, tas – pas stoties viršininką, kuris bilietus mums nupirko savo vardu. Menko turizmo trūkumas: niekas nepritaikyta užsieniečiams. Bet kai esi „žvaigždė“, visos bėdos išsprendžiamos…
Traukinys atvyksta į stotį su keleiviais ant stogo
Bangladešo koziris – svetingumas?
Pirmas lygis – tasai prilipęs nenusakomas žvilgsnis.
Antras – mandagūs sveikinimaisi ir prašymai fotografuotis (arba nemandagūs „prisilietimai netyčia“, net pliaukštelėjimas per užpakalį žmonai).
O trečias – kvietimai namo.
Su bengalų šeimos vyrais
Nepriklausome „CouchSurfing“, bet susipažinę su vienu „CouchSurfer‘iu“ jau ėjome iš rankų į rankas. Vietiniai ne tik parodydavo savo miestą ar priėmė nakvoti, tačiau… ir sukviesdavo kitus miesto „CouchSurferius“ parodyti, kas šiandien pas juos apsistojo, taip pat – gimines, draugus, vedė į buvusias savo mokyklas ar universitetus. „Čia mano genijus pusbrolis“ – sako, o tas pusbrolis jau veda pas savo dėstytoją… Na, jei pas jus apsistotų koks Holivudo aktorius, gal irgi norėtumėte, kad visi tai sužinotų (statusas), gal irgi, po visko, bėgtumėte paskui nuvažiuojantį traukinį… Tai jautėmės tų aktorių pozicijoje!
Su naujojo pažįstamo pusbrolio dėstytoju – išties inteligentiškas ir puikiai mokantis angliškai
Didžiausias pliusas – galimybė pamatyti šeimų gyvenimą iš vidaus. Kaime prie Komilos nakvojome pas žemvaldžio proproanūkį – bet žemės išdalintos gausybei palikuonių ir jam liko nedaug, porą vištų atnešė parodyti į mums užleistą miegamąjį su Mekos atvaizdais.
Bangladešo kaimo namo kambary
Paprastai bengalų namuose pasitikdavo tik vyrai, bet, po arbatos ir rankomis valgomo maisto, mano žmoną pakviesdavo susipažinti su namų moterimis. Man jos arba nesirodydavo (vyrai įspėdavo, kad eisiu pro šalį, tarkime, į tualetą-skylę), arba su manimi nekalbėdavo, stipriau užsismaukusios skarelę. O kai vienas praeivis nutarė mus per vaizdo pokalbį parodyti savo žmonai, iš paskutiniųjų kreipė telefoną taip, kad jai matytųsi tik jis ir mano žmona – bet jokiu būdu ne aš.
Davėme atviruką CouchSurferiui, kurį pakvietė su mumis susipažinti CouchSurferis, su kuriuo susitikome
Neprireikė nė gidų paslaugų, kurie irgi „neršė“ kaip niekur, siūlydami draugauti „Facebook“, „Instagram“, „Nomadmania“ ir dar kur, vos kažkaip (kaip?) sužinojo, kad esu Bangladeše. Liūdna būti gidu tokioje neturistinėje šalyje, o dar biurokratija spaudžia: būtume užsakę ekskursiją į išgirto grožio Rangamačio genčių teritorijas, bet Bangladešo valdžia buvo nutraukusi leidimų davimą užsieniečiams (beliko pasitenkinti Etnologijos muziejumi Čitagonge). Vizą gavome atvykę oro uoste, bet užtruko tiek, kad savo bagažą jau radome senokai nuimtą nuo konvejerių, o jei nebūtume atsispausdinę viešbučių rezervacijų ar bilieto atgal, būtų atėmusios dar daugiau laiko.
Nykokame Čitagongo Etnografijos muziejuje
Tiesa, keliavome po „pirmosios pasaulyje Z kartos revoliucijos“, kuria visi kaip vienas žavėjosi – „Baigėsi fašizmas, baigėsi diktatūra, dabar bus laisvė, investicijos!“. Miestų sienas puošė perversmą šlovinantys ir jo aukas apraudantys grafičiai. Bet, žinant Bangladešo istoriją, revoliucijos čia taip dažnai suėda savo vaikus: daugybė praeities didvyrių baigdavo gyvenimą kartuvėse gavę mirties bausmę po dar vienos revoliucijos… Bet labai norisi, kad Bangladešas pagaliau atsistotų ant kojų, nes tie darbštūs, svetingi žmonės to verti!
Z kartos revoliucijos freskos ant universiteto tvoros
Gyvenimas Bangladešo mažesniuose miestuose ir kaimuose
Komiloje sustojome dėl daugiau nei 1000 metų senumo budistinių šventovių ir vienuolynų liekanų. Tada Bangladešas sekė Buda, paskui atėjo hinduistų armijos, vėliau – musulmonų, kurie įsitvirtino iki šiol.
Budistinių šventyklų griuvėsiai Komiloje (vietinė pasiprašė nuotraukos su mano žmona)
Paskui – antras pagal dydį Bangladešo miestas Čitagongas, dar vadinamas Čatogramu. Tokia sumažinta Dakos kopija, nepaisant 5-6 milijonų gyventojų (toks Madridas) jau persipynusi su kaimo dvasia. Štai komercinės širdies Agrabado papėdėje prie parduotuvėlių pririštos ožkos, vištos, o „lūšnyno“ žmonės leido karštąją vasarą maudydamiesi tarp šiukšlių Agrabado tvenkinyje; traukinyje sutiktas inteligentiškas bankininkas perspėjo saugotis į miestą iš miško užklystančių dramblių. Ir nors Čitagongas gerokai senesnis už Daką, minėtas net prieš mūsų erą, bet ta senovė ten likusi tik neišverstose istorijos knygose.
Čitagongo verslo rajono papėdėje
Dabartinė Čitagongo – ir daugelio Bangladešo miestų – širdis – pramoninės eksporto zonos. Bangladešas seka Kinijos pramintu taku. Kinai jau kuria savo prekės ženklus, savo technologijas – o pigių prekių gamybą, kurios dėka išvažiavo iš skurdo į pramonines aukštumas, atiduoda kitiems. Bangladešas rimtai nusitaikė į tekstilės pramonę…
Bet Čitagonge už proziškas siuvyklas garsesnės laivų laužymo zonos. Gal 10 km krantai į šiaurę nuo Čitagonto pilni paskutinę kelionę baigusių supertanklaivių, kruizinių laivų, sausakrūvių, RORO keltų… Per potvynį jie išplaukia ant seklumos, per atoslūgį juos apsupa ir laužo darbininkai. Palei kelią Čitagongas-Daka pardavinėjama iš laivų viskas, nuo gelbėjimosi valčių iki metalų.
Laužymui išplukdyti laivai (nuotrauka iš toliau – nuo jūros tilto
Keli metai atgal į tas laužymo zonas vykdavo ekskursijos, bet dabar turistai būna vejami – ypač jei mėgina fotografuoti. Priežastis – vakarų „žmogaus teisų aktyvistai“, kūrę filmus apie pavojingus darbininkų gyvenimus ir spaudžiantys Vakarų šalis nesiųsti laivų į paskutinę kelionę Bangladešan. Bet pabuvus Bangladeše atrodo, kad šios šalies tikrovę jie supranta net mažiau, nei bengalai supranta Vakarų kultūrą. Saugumo Bangladeše nėra ne tik darbe, bet ir gatvėse pakeliui į jį, prasta medicina, ligos (dengė, tuberkuliozė) – dažno sutikto mūsų bendraamžio tėvai jau būdavo mirę. O laivų laužytojo darbas daugeliui išsvajotas, nes geriau apmokamas – gi pagrindinė problema, vietinių žodžiais, kad visiems norintiems neužtenka laivų. Mėginimas primesti Vakarų darbo teisę „anksčiau laiko“ gali tik įkalinti Bangladešą skurdo liūne. Kaip skelbė Dr. Akterio Hamido Kano citata Bangladešo Kaimų vystymosi akademijoje Komiloje – “Šalis negali klestėti vien nuo valdžios pagalbos ir paramos. Kai šalies žmonės pagelbės patys sau, tada ji ims vystytis” – ir bengalai pagelbėti sau nori.
Laivas per upę
Vis dažniau bengalai svajoja ir apie užsienį. Nustebino, kad nemažai jų žino Lietuvą. „Mano draugas studijuoja Lietuvoje“ – sakė vienas ir čia pat įrodė, kad nemeluoja, paminėdamas Vilnių. Dar keli sakė patys padavę pareiškimus stoti į Lietuvos universitetus. Seniai žinau, kad statistiškai Lietuvoje bengalai – viena didžiausių naujų imigrantų grupių (dažnai ką „iš veidų“ vadiname Lietuvos indais iš tikrųjų – bangladešiečiai), bet nesitikėjau, kad 170 mln. gyventojų šalyje sutiksiu tiek atsitiktinių žmonių, norinčių emigruoti Lietuvon ar pažįstančių, kas jau emigravo. Niekur kitur pasaulyje to nepatyriau.
Muziejuje tapome svarbiausiu eksponatu…
Koks Bazaras – ilgiausias planetos paplūdimys?
Paskutinę stotelė Bangladeše – miestas, kurio pavaidinimą jau buvome girdėję nesuskaičiuojamą skaičių kartų. „Ar keliausite ir į Koks Bazarą?“. Bengalams šis didžiausias Bangladešo kurortas – pasakų šalis. Jie tiki, kad ten – ilgiausias smėlėtas paplūdimys visoje planetoje (121 km), nors iš tikrųjų turbūt tik Azijoje. „Bengalams patinka, nes užsienyje nebuvę – o jūs nusivilsit“ – perspėjo pažįstama Švedijos bengalė.
Saulėlydis Koks Bazaro paplūdimyje
Iš pradžių atrodė, kad ji teisi. Karvės, šlamščiančios ištisus pakelės sąvartynus. Dvokiantys paplavų latakai prie vis kylančių naujų vienodų viešbučių. Minios žmonių tiesiog stovinčių paplūdimyje ir, „geriausiu atveju“, su rūbais brendančių trumpam į bangas. Įkyrūs paplūdimio prekeiviai siūlantys viską nuo nuotraukų ant arklių iki lėkimo per smėlį keturračiais motociklais ar vandens motociklais per bangas. Na, paimk baisiausius stereotipus apie Palangą, padidink 10 ar 30 kartų, ir bus Koks Bazaras. Tik viską, kas susiję su alkoholiu, ištrink – jo Bangladeše beveik nėra, tik kaljaną ant mūsų viešbučio stogo siūlė. Naktį Koks Bazaras nušvinta reklamų šviesom – ir čia jos miestą papuošia. Geriau nei nykūs fasadai, o tamsa kiek paslepia laikinus sąvartynus sklypuose, kuriuose, matyt, dar po 5 ar 10 metų stovės nauji viešbučiai.
Koks Bazaro šviesos
Bet antrąją dieną Koks Bazaras paliko jau daug geresnį įspūdį. Nes netyčia išsiaiškinau apie unikalų dviaukštį autobusą, vežantį palei visą ilgąjį paplūdimį. Tokių autobusų be stogo pasaulyje daug, bet šis – tarsi restoranas, su staliukais, su maitinimu. Bengalų išradingumas! Valgai, geri, ir gėriesi nuostabiais peizažais, spalvingais žvejų laivais, traukiamais tinklais. Gražiausiuose paplūdimiuose autobusas sustoja, pasivaikštai, pasėdi ant kokių potvynių stabdymo maišų. Žmonių ten mažai, o kartu su žmonija atsitraukusi ir nešvara. Iškilę net pavieniai „turkiškai egiptietiški“ viešbučių kompleksai.
Iš autobuso žiūriu į žvejų laivus
Kodėl pasiilgstu Bangladešo?
Kaip ir viskas Bangladeše, priklauso nuo požiūrio taško. Ir dirbti nuotoliu savaitę iš Dakos patiko net labiau, nei iš Pietų Europos. Žavus vaizdas iš purvino balkono į tą fantastiškai distopinį metropolį. Vakarais, kai šaligatvį užėmė turgus. Naktimis, kai į gatves išrieda tylūs ir rečiau pypiantys sunkvežimiai (vengiant dar didesnių kamščių, dienom į gatves jų neleidžia, tad sunkvežimių vairuotojai pasmerkti amžinai „trečiai pamainai“).
Mūsų balkonas Dakoje su vaizdu į smogo dengiamą miestą
Pasiilgstu ir tų aplamdytų autobusų, ir to adrenalino lekiant autorikša-narvu ar bėgant per gatvę priešais atlekiančias visokiausių dydžių ir formų transporto priemones – dalis kurių „kerta kampą“ prieš eismą. Ir lėkimo motorine valtimi per platų sąsiaurį iš Koks Bazaro į Moheškhali salą, garsėjančia hinduistų šventykla, kuri pati visai neįstrigo atmintin. Kelias svarbiau… Ir Bangladešo žmonių, jų nustebusių žvilgsnių pasiilgau.
Pakeliui iš Moheškhali
Aišku, gal mums ir sekėsi. Ne taip, kaip tos Švedijos bengalės draugei, kuri dar ilgai grįžusi iš Bangladešo naikinosi visą puokštę jos pilvą užkariavusių bakterijų rūšių. Net Tarptautinis Viduriavimo Tyrimų Centras (icddr,b) yra Dakoje (nors turtingesni bangladešiečiai rimtesnių daktarų, pasakojo, ieškosi Indijoje).
Sadarghato laivai Dakoje
„Koks Bangladešo turizmo koziris?“ klausėme vieno bengalo. „Svetingumas“ – sakė. Sunku nepritarti, kita vertus, tam, kad laiko stokojantys vakariečiai rinktųsi tą svetingumą išmėginti, vis tiek reikia, kad kas juos į tą šalį pritrauktų, o Bangladeše aiškių lankytinų vietų mažai. Todėl tikiu, kad šioje šalyje dar ilgai ilgai turistai „skęs“ vietinių jūroje kaip niekur kitur, žavėdami ir baugindami juos vienu metu. Ir net jei Dakoje po daugelio metų rasis tikras „kurpinėtojų rajonas“, net jei vienoje daugybės Koks Bazaro paplūdimio statybviečių iškils vakariečiams priimtinas kurortas – tai bus visa eilė milijoninių didmiesčių, kur ir tada visi rodys pirštais į foreigner, nes daugelis bangladešiečių toliau savo miesto beveik nekeliauja.
Kaimiška pakrantės dalis toliau nuo Koks Bazaro miesto
Iš Dakos išskridome į Kalkutą Indijoje. Kalkuta – irgi bengalų miestas. Per 1947 m. valstybių padalinimą jis liko Indijoje, nes ten gyveno daugiau bengalų hinduistų, nei musulmonų. Maistas ten panašus, kalba ta pati – bet atmosfera ten jau visai kitokia. Pirmom dienom Indijoje taip gąsdinęs eismas dabar atrodė toks tvarkingas. Jokių „įprastų avarijų“, rikšos gal „padaugina“ juostas, bet nelenda „savižudiškai“ į kiekvieną atsiradusį tarpelį tarp sunkiasvorių mašinų. Stikliniai dangoraižiai, daug daugiau anglų kalbos užrašuose, arabiški (o ne bengališki) skaitmenys automobilių numeriuose (nors ir bengališkus jau išmokome). Hipsteriniai restoranai. Pasauliniai prekių ženklai – ir prabangūs vietiniai, kaip „Tata“.
Dakos vaizdas
Teisybės dėlei, Bangladeše irgi kažkiek to yra. Dakos Gulšano ar Bananio rajonuose, Čitagongo Agrabade. Bet ten – tik to Vakarų pasaulio tolimi atgarsiai, atspindžiai, pavieniai pavadinimai, o štai Kalkutoje ir kitur Indijoje norėdamas (ir įpirkdamas) jau gali gauti jį visą.
Gulšano rajonas Dakoje
Naujausi komentarai