JAV karo bazės Okinavoje

Pagrindinės Japonijos salos driekiasi 2000 kilometrų iš šiaurės į pietus, bet tai tik pradžia. Nes dar 1000 km ištįsusi mažyčių, pasaulio žemėlapyje vos matomų salelių grandinė, beveik siekianti Taivaną.

Tai – Okinavos prefektūra, ir ji tikrai toli. Skrydis iš Tokijo į Okinavą trunka daugiau nei 2 val. – tarsi iš Vilniaus į Milaną. Ten kitoks ir klimatas (tropikai, palmės, karštis, paplūdimiai), ir gamta (koralai, mangrovės), ir istorija (kamikadzės, kruvini mūšiai ir kiniškai-japoniška Riūkiū karalystė).

Keliavau ne tik į pagrindinę Okinavos salą, bet ir dar tolimesnes Išigakio, Iriomotės salas – čia sudėjau viską, ką reikia žinoti ten keliaujant.

Okinavos sostinė Naha – tropinis Japonijos miestas

Jei Tokijas būtų sušių padėklas, tai Okinavos sostinė Naha – kaip vienas mažas gabaliukas… Ten yra visko, bet labai po truputį. Tarp daugiaaukščių vingiuoja modernus vienbėgis metro – bet tik vienintelė linija. Klesti parduotuvių ir restoranų kupini dengti šotengajai (prekybinės gatvės) – bet tik aplink Kokusai prospektą. Oro uoste kas pora minučių kyla ir leidžiasi lėktuvai (kaip nuostabu juos stebėti nuo stebyklos Sengadžimos saloje!) – bet dauguma reisų tik po Japoniją, šiek tiek – po gretimas Azijos šalis.

Bet kuo toliau miesto centro, tuo labiau jauti tropikų kvapą. Vertikalios spindinčios reklamos baigiasi, kelius apsupa palmės.

Turizmo industrija Okinavos šiaurėje

Važiuojant šiauryn, Nahą keitė japonų poilsio ir linksmybių arenos – didžiuliai viešbučiai, „asmenukes“ traukiančios nuostabios pakrantės – fotogeniškiausiose vietose prie didžiojo tilto į Kouri salą ar Širdies uolų tos salelės gale net eilutės laukė.

O daugiausiai „šilumos ištroškusių turistų“ pritraukia Čuraumi akvariumas – vienas didžiausių pasaulyje ir vienas vos kelių, kur plaukioja net beveik 9 m ilgio bangininis ryklys (didžiausia pasaulio žuvų rūšis).

Aišku, yra ir paplūdimių, bet japonams jie nėra išsvajota vasaros detalė, kaip mums: įdegis jiems negražus, daug jų paplūdimiuose nenusirengia, o nuo karštos Okinavos vasaros saulės net veidus dengiasi.

Kruvini žiauriausio mūšio atgarsiai Okinavos pietuose

Gražu ir į pietus nuo Nahos, bet grožį ten užgožia liūdesys: laukė vienos baisiausių Japonijos vietų. Mat Okinava buvo didžiausia Japonijos sala, kurią Antrojo pasaulinio karo metais užėmė amerikiečiai – o japonai buvo pasišventę kovoti iki mirties; jei nebeturėdavo kulkų – eidavo su katanomis (kardais). Viename kruviniausių mūšių žuvo 94000 japonų ir 12500 amerikiečių – daugiau aukų, nei pražudė Hirošimos ir Nagasakio atominės bombos… Žuvo ketvirtis Okinavos gyventojų!

Nežinau, kuri tai menanti vieta baisesnė. Gal Japonijos laivyno požeminio štabo tuneliai, kur užsibarikadavo ir galiausiai susisprogdino japonų kariai (net sprogimų žymės ant sienos matosi). Bet gal visgi baisesnis Himejuri taikos muziejus, pasakojantis apie mergaičių mokyklos moksleives, paimtas dirbti seselėmis mūšio metu. Įrašyti siaubingi jų prisiminimai apie sužalojimus, mirtis, bombardavimus – bet kartu jie savaip atskleidžia japonų kultūrą („Kaip nustebau, kai prieš mirdamas karys nepasakė ‚Tegyvuoja imperatorius‘“).

Karingiausia ar pacifistiškiausia sala?

Amerika 1945 m. ne šiaip užkariavo Okinavą, bet ir ją ilgam okupavo – japonams grąžino tik 1972 m. ir tai tik su ta sąlyga, kad Okinavoje liks JAV karo bazės: joms priklauso 15% Okinavos žemės, o kai kurių JAV karių polinkis nusikalsti dar labiau kursto itin saugios Japonijos žmones prieš tas bazes.

Bet Amerika suteikia Okinavai savų spalvų… Ne tik todėl, kad darbo dienom dangumi vis zujo triukšmingi naikintuvai. Tiesiog Okinavoje daugiau anglų kalbos, daugiau užrašų lotynų raštu, daugiau „vakarietiškų“ prekių ir paslaugų, kaip CBD ar tatuiruočių salonai, daugiau imigrantų laikomų užsienio virtuvių restoranėlių, o viską karūnuoja American Village, „amerikietiškas prekybinis miestelis“ – tiksliau, taip amerikietiškas, kaip amerikietiškumą įsivaizduoja japonai. Ten ir restoranas lodnonietiškame dviaukščiame autobuse, ir amžinas „kalėdų miestelis“, spindėjęs ir kai lankėmės – rugpjūtį. Nors amerikiečių kariai sudaro net 2% Okinavos gyventojų, tame Village jų tik vienas-kitas: ten apsipirkinėja, fotografuojasi japonai, kinai, kuriems Okinava – it Amerika Japonijoje… „Nacionalinis Okinavos patiekalas“ tacorice – amerikietiškai meksikietiški takai su japoniškais ryžiais vietoje tortiljos…

Okinavoje karas kažkaip visada arčiau, nei bet kur kitur Japonijoje… Skaitant apie prie Antrojo pasaulinio karo privedusį sukarintą tarpukarį ir regint naikintuvų eskadriles net civiliniam Nahos oro uoste sunku patikėti, kad dar seniau – XIX a. – tai buvo taikiausias Japonijos kraštas.

Tiksliau, nė ne Japonijos… Visos šitos salos buvo atskira Riūkiū karalystė su savo kalba. Šuri rūmuose ar Šikina-en soduose regėjau gal net daugiau kinų įtakos, nei japonų. Kinų kultūra juk dominavo visame regione, o norėdami parodyti atvykstantiems kinų pasiuntiniams, kad Okinavos sala ne tokia ir maža, jos valdovai Šikina-en parke susitikimams parinko tokią vietą, iš kurios nesimato vandenyno.

Svarbiausia, kad, priešingai samurajiškai, katanomis ginkluotai Japonijai, Riūkiū karalystė… iš viso uždraudė ginklus! Na, negali sakyti, kad konfliktų visai nebuvo – štai karatė sukurta čia, Okinavoje, būtent tam, kad būtų galima kovoti ir „atvira ranka“ be ginklų. Bet karatė nepakako, kai salyną užpuolė kolonijas medžiojanti Japonija – beginklė Riūkiū pralaimėjo be kovos 1872-1879 m. Vietinę kalbą, kultūrą užgožė japoniškoji, per Antrąjį pasaulinį kartą neliko ir daugelio senųjų pastatų (Šikina-en sodas ir Šuri rūmai atkurti). Dabar Okinavą ir kitas salas vienija labiau Antrojo pasaulinio karo kančios bei protestai prieš JAV karo bazes, o ne giliai istorijos užmarštin nugrimzdusi Riūkiū kultūra.

Iš tos kultūros liko gajūs tik pavieniai simboliai. Pavyzdžiui, liūtašunių statulos šisa prie įėjimų į namus: vienoje pusėje uždara burna (kad į namus nepatektų blogis / išliktų gėris), kitoje – atvira (kad dalintųsi gėriu / gąsdintų blogį).

Išigakis – dar atokesnė Japonijos sala

Nors visą salyną kartais pavadina Okinava, kiekviena iš 40 gyvenamų prefektūros salų turi savo dvasią… Visų niekaip neaplankysi per kelionę, tad pasirinkome pamatyti dar kelias – Išigakį ir Iriomotę, toliausiai nutolusias Japonijos salas, vos 180 km nuo Taivano krantų…

Skrydis Okinava-Išigakis užtruko valandą, bet atstumas, nukeliautas „iš centro provincijos kryptimi“, atrodė dar didesnis. Restoranų tinklus beveik galutinai pakeitė vietinės izakajos, vienintelis bent kiek dažniau kursuojantis autobusų maršrutas – iš oro uosto (apie kokius metro ar tramvajus nė nepasvajotum), mūsų viešbučio kambarys – tikras japoniškas, kur sėdima ant žemės. „Grįžimas prie tradicijų“ nereiškia, kad nemodernu: į viešbutį reikėjo įsiregistruoti per kompiuterio terminalą registratūroje, nesutikome jokio darbuotojo. Apskritai atrodė, jų Išigakyje trūko, verslai dėl to atsiprašinėjo. JAV karių nebesimatė – net Antrojo pasaulinio karais amerikiečiai Išigakyje nebandė išsilaipinti, nepasirodė svarbus.

Išsinuomoję automobilį, Išigakyje radome gražių vaizdų nuo kalnų, plaukėme pažiūrėti koralų valtimi su stikliniu dugnu Kabiros įlankoje, o gal įdomiausias pasirodė keistų iš Kobo šisa skulptūrų parkas, įkvėptas šisų. Bet po Okinavos Išigakis kiek nuvylė…

Bet Išigakį atpirko gretimos salos – jos neturi oro uostų, tad Išigakis – vartai į jas.

Pirmiausia – Iriomotė. Ji garsėja savo unikalia kačių rūšimi – bet, kad ir kaip viltį keltų visur sustatyti kelio ženklai, kviečiantys netyčia nenutrenkti tų kačių, šansai pamatyti vieną jų – labai menki (nematėme). Japonus keliautojus ten žavėjo plaukimas laivu po laukines magroves – nes nieko panašaus kitur Japonijoje nėra. Bet atvykusiems iš kitų žemynų, pabuvusiems kokioje Amerikoje, tai neatrodė superįspūdinga – panašiai kaip Nidos kopos brangu lietuviams, bet, turbūt, nenustebintų arabų… Gal todėl mūsų ekskursijoje į Iriomotę – aišku, organizuotoje ir labai japoniškai sustyguotoje („dabar 5 minutės į tualetą ir tada išvažiuosime“) – be mūsų dalyvavo vien japonai. Puiki proga pažinti Japonijos turizmo kultūrą, kur viskas pagal grafiką, niekada nereikia laukti vėluojančių į autobusą, visi viską daro kartu…

Iš tos ekskursijos didžiausią įspūdį paliko kelionė į Jubu salą jaučio traukiamu vežimo per jūros seklumą – nes niekur kitur pasaulyje nieko panašaus neteko patirti.

Bet už Iriomotę ne mažiau žavi pasirodė Taketomi sala, kur stabtelėjome pakeliui į Išigakį. Ten išlikęs senas kaimas – su šuliniais, šventyklėlėmis, senais namais. Juos modernizuoti uždrausta, tad, priešingai kitoms vietoms, „neprastūmė“ visko buldozeriai. Tiesa, kaimo vaizdas pasikeitęs – juk senais laikais čerpes išgalėjo įsigyti tik turtingi, o dabar tos raudonos čerpės tapo kaimo vizitine kortele Dar ta sala garsėja žvaigždės formos smilčių paplūdimiu – bet nei mums, nei japonams, nesisekė tokių smilčių rasti, nebent kokią vieną – atrodo, jos ten retos…

Atėjo laikas grįžti į Išigakį, iš ten – skristi į didžiąsias Japonijos salas… Aišku, pietiniame Japonijos archipelage tokių salų – daugybė. Bet čia nenuvažiuosi greituoju traukiniu šinkansenu, vos kelias artimiausias salas jungia tiltai, daugybės nejungia nė keltai, skrydžiai brangoki, daug salų išvis negyvenamos, kai kurios ginčytinos su Kinija (kiek daug atsišaukimų!)… Tad Okinavos prefektūros nepralėksi taip, kaip kitos Japonijos, ir tenka rinktis – kita vertus, koralai, tropikai, gražūs vaizdai žemyn nuo kalvų, yra daugely salų. Bet, jei grįšiu į šį regioną, gal dar aplankysiu Mijakodžimą…