Indija

Aurovilis. Legendomis apipintas miestas, kurio siela – auksaspalvė fantastiška Motinos Šventykla. Modernus, bet mylintis gamtą, stūksantis Indijoje – bet it magnetas traukiantis gyventojus, naujakurius ir svečius-ieškotojus iš viso pasaulio, taip pat – Lietuvos.

Apie Aurovilį prirašytos ištisos knygos, interneto svetainės. Ta dauguma, kurios autoriai – Aurovilio mylėtojai – pasakoja apie jokiai tautai nepriklausantį „ateities miestą“ be pinigų, be religijos, kuris yra visų – bet gyventi ten gali tik tas, kas „savanoriškai tarnauja Dieviškajai Sąmonei“.

Pastaruoju metu Indijoje atsiradę ir kitokių, kritiškų tekstų – apie teisinius-politinius ginčus dėl Aurovilio ar tariamą „paskutinę europiečių koloniją“ šalyje.

Šiame straipsnyje pasistengiau pažvelgti į Aurovilį „iš šalies“, prašalaičio akimis, be išankstinių nuostatų bagažo – nes keliaujant ten pasirodė, kad tokių tekstų trūksta – prieš atvykdamas galėjau nuspėti nebent tai, kad tai bus stipri ir pasaulyje analogų neturinti vieta…

Paminklas įkvėpėpjui Šri Aurobindo Aurovilyjea

Pudučeris – Indijos Prancūzija ir Aurovilio vartai

Apie Aurovilį neįmanoma papasakoti nepaminėjus Pudučerio – arba Pondičerio, kaip prancūziškai jis iki šiol vadinamas daugelyje turistų bukletų. Šis miestas ~14 km nuo Aurovilio kadais buvo vieniša Prancūzijos kolonija šiauriniuose tamilų krantuose.

Pudučerio krantinė

Iki pat šiol Pudučeris kitoks: jo baltame senamiestyje bažnyčios didesnės nei hinduistų šventyklos, vynas pigesnis ir kruasanai skanesni nei aplinkinėje Tamil Nado valstijoje. Prancūzija perdavė Pudučerį Indijai 1954 m. ir nors gatvių pavadinimai iki šiol rašomi ir prancūziškai, senamiestį pamažu glemžiasi indiškas chaosas: neturėdami šaligatvių pėstieji nardo gatvėmis tarp motorolerių, karvių ir kaip niekur brangių autorikšų, o žemėlapyje kaip „scenic spot“ pažymėta vieta, kur kanalizacija įteka į jūrą (į mūsų balkoną vis atnešdavo to kvapo dozę). Nuostabi pajūrio promenada šiandien labiau žavi ne keliautojus iš užsienio, bet milijonus vidurinės klasės indų, savoje šalyje siekiančių atrasti romantiškojo Paryžiaus (ar Nicos) aromatų tylius aidus.

Bažnyčia Pudučeryje

Bet Aurovilis traukia ir tuos, ir anuos, ir Pudučeris – jo autobusų stotis, traukinių stotis prie menkos geležinkelio atšakos ir dar mažesnis oro uostas – kaip Aurovilio vartai. Ir nors Aurovilio Motina Mira Alfasa gimė Paryžiuje, „didžioji idėja“ įkurti tarptautinį miestą ją aplankė gyvenant čia, Pudučeryje.

Prie maršrutinio autorikšos Pudučeryje

Pudučeryje daug kas pavadinta Motinos vardu, dar daugiau kas – Šri Aurobindo, Motinos kūrybos partnerio, garbei. Šri Aurobindo – kovotojas už Indijos laisvę ir integralios jogos filosofijos kūrėjas (akcentas ten ne asanos ar kvėpavimas, o savianalizė). Aplink Šri Aurobindo ašramą išaugo ištisas tinklas įvairiausių institucijų, visapusiškai perkeitusių miesto gyvenimą. Šri Aurobindo tarptautinis mokymo centras, informacijos centras, tyrimų centras, svečių namai, bendrija, valgykla, leidykla, rankdarbių dirbtuvės, Indijos ir pasaulio studijų centras, transporto įmonė, slaugos namai, auditorija, reklamos agentūra, biblioteka… Net atsitiktinis žmogus, iš kurio nuomavomės butą, buvo baigęs Šri Aurobindo vidurinę mokyklą ir laukujes duris paženklinęs Aurovilio simboliais…

Aurovilio simboliai ant mūsų išsinuomoto buto durų Pudučeryje

Bet patį Aurovilį Motina įkūrė jau po Šri Aurobindo mirties keliolika km nuo ašramo supirktame žemės sklypų „archipelage“. „Mažiau pasiruošę keliautojai nustemba, kai nuvykę į Šri Aurobindo ašramą neranda Aurovilio, o nuvykę į Aurovilį – jokio ašramo“ – girdėjau mintį.

Bet tokių „masinių“ turistų Aurovilis ir nenori… „Specialiai apsunkiname patekimą čia“ – sakė pasitikusi aurovilietė – „Kad nebūtų spragsinčių fotoaparatais, kaip kokiose Europos katedrose, ar trukdančių kitiems garsiomis mantromis, kaip Indijos šventovėse“.

Rasti informaciją kaip geriausia aplankyti Aurovilį nepaprasta – daug ką sužinojome tik „iš lūpų į lūpas“ ar jau pačiame Aurovilyje. O norint patekti į Aurovilio širdį – Motinos šventyklą – nuvykti ten nepakaks: reikalinga registracija. Nemokami leidimai „ištirpsta“ likus keletui dienų, o jei jo negausi – auksaspalvį Matrimandyrą galėsi pamatyti tik iš išorės.

Ir vis tiek, kai atėjome ankstų rytą į „Sri Aurobindo Auto Care“ transporto štabą, radome ištisas eiles įvykdžiusiųjų visas procedūras. Aurovilio link tąryt pajudėjo keturi autobusai. Nustebino, kad buvome vieninteliai ne indai. Aurovilis nėra nei ašramas, nei – juoba – hinduistų šventykla, bet Indijoje populiaru ieškoti „stiprių vietų“, nesvarbu religija. Net Indijos katalikų kunigai man pasakojo, kad į jų bažnyčias dažnai užsuka pasimelsti hinduistai, tarsi Jėzus ir Marija būtų dar vieni daugybės dievybių…

Laukiam 07:30 autobuso į Aurovilį

Aurovilio siela – Matrimandyras

„Matrimandyras yra Aurovilio siela“ – sakė prancūzė, kurios savanorystė Aurovilyje – pasitikti tokius, kaip mes, atvykstančius pirmą kartą – „O sielos juk niekas neatveria iš karto“. Tad nuo išlipimo iš autobuso iki patekimo į Matrimandyro pagrindinę salę prabėgo kelios valandos. Filmas apie Aurovilį su Motinos mintimis Lankytojų centre. Kelionė artyn per Matrimandyrą supantį iščiustytą parką, įrengtą auroviliečių jėgomis. Rymojimas prie didžiulio banjano medžio, esančio pačiame Aurovilio centre. Paskui – prisėdimas tiesiai po Matrimandyro didžiuoju auksiniu rutuliu – ten amžinai čiurlena vanduo.

Matrimandyras (viduje fotografuoti negalima)

Tada pagaliau mums atsivėrė Matrimandyro vidus, ne mažiau fantastinis ir neturintis pasauly analogų, nei fasadas. Batai paliekami lauke, bet ir basų kojų nepakanka: reikia apsiauti specialias švarias baltas kojines ir tik tada gali spiralėmis lipti į pagrindinį Matrimandyro kambarį, kur heliostato nukreipta saulės šviesa vienu spinduliu krenta į didžiulį Zeiss kristalą, paskleidžiantį ją po visą baltą salę – kaip koks dieviškumo nusileidimas žemėje.

Daug kas pasakojo tas 15 minučių ten medituojantis, bet „instruktaže“ mums aiškino, kad „Matrimandyras skirtas ne meditacijai, o koncentracijai“ – bet kaip supranti tą frazę, priklauso nuo tavęs.

Vanduo, šviesa, gyvybė – Matrimandyre ir aplink subtiliai susipina visos gamtos jėgos. Daugybės pasaulio religijų pastatai savaip panašūs – (pa)maldos, šventaknygės, šventikai vadinasi kitaip, bet visa tai yra, religijos kartais viena nuo kitos „nusižiūrėdavo“ ir šventovių architektūrą ar meno stilius. Matrimandyre, tuo tarpu, viskas kitaip.

Aurovilio pradžios nuotraukos palei taką

„Tai ne religija – Aurovilyje nėra religijos, itin religingiems žmonėms čia apskritai būtų sunku gyventi“ – girdėjau daug kartų. Net UNESCO tam savaip pritarė, 1966 m. paremdama Aurovilio projektą. Visgi man, kaip „žmogui iš šalies“, ritualai Matrimandyre ir Motinos filosofija priminė religiją – tik smarkiai kitokią, nei pagrindiniai pasaulio tikėjimai. Nes „Kodėl Aurovilio siela būtent toks pastatas ir kodėl jam tiek dėmesio?“, „Kodėl vos 3000 žmonių miestelis skyrė šitiek lėšų ir jėgų jam pastatyti?“, „Kodėl koncentracija apskritai tokia svarbi?“, „Kodėl kristalas? Kodėl spindulys? Kodėl apvali forma? Kodėl vanduo?“ nepaaiškinsi moksliškais įrodymais.

Tokia buvo Motinos vizija, tiesa, įgyvendinta po jos mirties: Motina mirė 1973 m., o Matrimandyro statybas auroviliečiai savom rankom baigė tik 2008 m.

Pasakojimai apie Aurovilį lankytojų centre

Aurovilio miestelis ir kas tie auroviliečiai

Keturios valandos Aurovilyje ištirpo stebėtinai greitai – vos spėjome į autobusą atgal. Pamačiau Matrimandyrą, išgirdau apie Aurovilio esmę – bet supratau, kad, norėdamas iš tikrųjų suprasti Aurovilį, turiu grįžti ilgesniam laikui. Antrąkart atvažiavau jau nepriklausomai.

Aurovilio centre

Nes kiek beskaičiau apie Aurovilį, sunku buvo įsivaizduoti, kas ir kaip „ant žemės“. Ir pirmąkart ten atvykus klausimų kilo tik dar daugiau.

Tarsi vienos filosofijos žmonių miestas – bet kad ten gausu ir eilinių indiškų kaimų. Tarsi miestas be pinigų – bet kainos daug kur rašomos rupijomis, „Auroville“ pavadinimu puošiasi ir, rodos, eilinės kavinės, tinklų viešbučiai. Tarsi viskas ekologiška – bet „Auro Beach“ vadinamas paplūdimys prie Aurovilio itin šiukšlinas…

Kelias palei šiukšles į Auro Beach paplūdimį

Na, visų pirma, „Ne viskas Aurovilis, kas Auroviliu žiba“. Aurovilis – tarsi koks tarptautinis sklypų salynas indiškame vandenyne. Sklypai Auroviliui supirkti laisvoje rinkoje ir ne visi juos pardavė, todėl gali būti, kad vienas namas priklauso Auroviliui, gretimas namas – jau ne, o dar kitas – vėl priklauso. Pavadinimus „Auro“, „Auroville“ apylinkėse naudoja kas nori – nes jie čia padeda parduoti…

Aura namų reklama prie Aurovilio

„Tikros“ Aurovilio įstaigos surašytos jų interneto puslapyje. Bet ir jos labai įvairios: vienur atsiskaitoma Aurovilio kortelėmis, bet kitur priimamos ir rupijos (ypač prie lankytojų centro, kelių, tako nuo lankytojų centro iki Matrimandyro). Idealizmas turėjo prisitaikyti prie realybės: vienadieniai svečiai neieškos, kaip „pasipildyti“ aurokorteles, o ekologiško maisto ar aurovilietiškų rankų darbo suvenyrų juk norės…

Kioskelis palei pagrindinį taką

Į realybę atsimušė ir idėja, kad Aurovilis viską, ko jam reikia, užsiaugins ir pasigamins pats. Savanoriškų jėgų trūksta, tad Aurovilis samdo indus iš aplinkinių kaimų. Pačiame Aurovilyje gi apie pusė gyventojų – užsieniečiai (12% – prancūzai, 7% – vokiečiai, 5% – italai, 3% – olandai…), tvyro tokia „dar švaresnės ir ekologiškesnės Europos dvasia“. Kritikai iš kokio Delio čia įžvelgia savotišką kolonializmo eros tęsinį, su baltaodžiais „tikraisiais auroviliečiais“ ir pigiai apmokamais darbininkais indais. Kita vertus, daugelis kaimynystėje gyvenančių ten kaip tik labai džiaugiasi Auroviliu: be jo nebūtų darbų, nebūtų ir nė ketvirčio tiek klientų jų parduotuvėlėse, restoranėliuose, viešbutėliuose… Aurovilio trauka pasinaudojo ir stambesni verslininkai, įkūrę „neparduotuose Auroviliui sklypuose“ europietiško stiliaus verslus.

Auroviliečiai dalija(si) maistą

Pačiame Aurovilyje „verslo sau“ daryti negali. Jei tampi auroviliečiu, niekas ten tau nepriklauso – viskas bendra. Aišku, realybėje kiekvienas aurovilietis turi jam priskirtus namus, savo interesus, savanoriškus užsiėmimus. Daug tų užsiėmimų „išoriniame pasaulyje“ atrodytų keisti, kaip vandens dinamizavimas ar akių joga – o Aurovilyje nėra tokių socialinių stabdžių. Vienas įdomiausių man pasirodė Svaram parkas, kur aurovilietis austras etnomuzikologas Aurelijus Hameris prigaminęs visokių keistų neregėtų muzikos instrumentų – nuo akmeninio „metalofono“ iki besisukančios grandinės – skleidžiančių keistus garsus, vibracijas ar padedančių koncentruotis. Atrodytų, muzikos instrumentų srityje daug naujo nebeišrasi – bet štai.

Svaram garsų sode

Ar dar grįšiu į Aurovilį (ir kokį jį rasiu)?

„Tikru auroviliečiu“ tapti nelengva. Turi būti priimtas, turi metus gyventi kaip naujakurys, pilnai išlaikydamas save, įnešti lėšų už namus. Daugiau kas atvažiuoja čia savaitei-kitai, savanoriauja. Dar daugiau kas stabteli tik trumpam, keliaudamas po šiuos tamilų gyvenamus krantus, 1000 metų ir senesnes jų hinduistų šventyklas, kaip Mahabalipurame.

Mahabalipuramo šventyklos

Būna kas užsuka trumpam, o grįžta ilgam. Bet kokį rasiu Aurovilį jei kada nors čia grįžčiau – visiškai nežinau…

Nes viršum miesto-miško prisikaupė daug debesų. 1988 m. įstatymu Indijos valdžia suteikė miestui savotišką autonomiją – pasiliko valdymo tarybos pozicijas sau, bet realiai nesikišo į jo valdymą, duodavo teisę auroviliečiams iš viso pasaulio čia apsigyventi.

Svaram sode

~2020 m. tai pasikeitė: nuo valdžios išcenzūruoto auroviliečių spektaklio iki panaikintų vizų tiems, kas prieštaravo valdžios idėjoms dėl Aurovilio ateities. Būtent dėl tos ateities – didžiausios trintys. Valdžia ir kai kurie auroviliečiai nori pagaliau įgyvendinti Motinos viziją: 50 000 gyventojų miestas-galaktika, o ne 3 000 miestelis. Bet kiti pageidautų likti su tuo Auroviliu, kuris juos kadais paviliojo (ar kuriame jie net gimė ir užaugo). Tarp mažų pastatų medžių paunksmėje, prie užplūdus musonui nepravažiuojamų duobėtų vieškelių, su motoroleriais ir dviračiais vietoje automobilių…

Aurovilio ateities žemėlapis

Aišku, laimi tas, kieno pusėje įstatymai, politika, teismai – taigi, medžiai šen ar ten kertami, vyksta didelės statybos.

Aurovilietis važiuoja motociklu pro per mišką statomą kelią

„Miestas, kuris nepriklauso jokiai valstybei“ – lankytojų centre kabo Motinos vizija. Bet visuose žemėlapiuose Aurovilis – Indijos dalis. Daugybę tokių tarptautinių utopijų pasaulyje galiausiai sunaikino ar apgriovė politiniai vėjai – kaip Ošo Radžnišpuramą JAV ar Mandaromą Prancūzijoje. Nugriauti daug lengviau, nei pastatyti, o priimti dekretą kažką sunaikinti mokesčių mokėtojų lėšomis – šimtus kartų lengviau, nei įtraukti tūkstančius savanorių į statybas be atlygio. Jeigu tokių utopijų atsiradimas jau prilygsta stebuklui, tai išlikimas – dar didesniam…

Aurovilio apylinkės

Laimė, naikinti Aurovilio Indija kol kas, atrodo, nesiekia. Šri Aurobindo čia gerbiamas. Visos trintys persipynusios su dar didesnėm trintim tarp hindi kalbančio Indijos politinio centro ir Tamil Nadaus valstijos, itin prisirišusios prie savo tūkstantmetės tamilų kalbos, rašto ir kultūros. Hindi užrašų ten beveik nemačiau išvis, o į siekius įvesti hindi kalbą į vietines mokyklas žiūrima kaip į šiaurės kolonializmą pietuose.

Tamilų politinės reklamos

Kur link viskas pasuks, nedrįsiu lažintis, bet esu beveik tikras, kad Matrimandyras, jau puošiantis Pudučerio apylinkių ir Tamil Nadaus turistinius bukletus ir oro uostų sienas, kitos svarbiausios vietos tikrai išliks – nes jos savo populiarumu ir įtaka jau seniai praaugo auroviliečių bendruomenę.

Aurovilio lankytojų centre laukiame galimybės eiti koncentruotis į Matrimandyrą. Dauguma laukiančiųjų – indai

„Bangaloras – tai Indijos Silicio slėnis!“ – jau keli dešimtmečiai skelbiama visur pasaulyje. Ten – ateities Indija, Bangaloras tuoj aplenks San Franciską, Niujorką…

Ar tikrai? Atvykau trumpai pagyventi šiame 10 milijonų žmonių metropolyje, kurį turistai paprastai praleidžia. Ir, be neatrastų nuostabių vietų tyrinėjimo, pamėginau pasinerti į tą ateities Bangalorą – startupų, IT specialistų, „naujųjų indų“…

Bangaloro centre (Brigade Road)

Pirmas įspūdis – supermodernus miestas…

Nusileidus Bangaloro oro uoste norėjosi sušukti: „Tikra ateities Indija!“. Tvarkinga, nė šiukšlelės, spindintys restoranai, parduotuvės, moterys trumpais užsieniniais sijonais ar šortais. Viskas iščiustytame lauke, nes Bangaloras didžiuojasi „tokiu puikiu oru, kad niekad nei karšta, nei šalta“.

Paskui – pavėžėjų štabas. Programėlė mums priskyrė kodą, kurį sulaukę eilės ištarėme bet kuriam pavėžėjui ir tas iš karto žinojo, kur vežti (nereikėjo ieškoti konkretaus). Tada – 10 juostų greitkelis, supamas švytinčių reklamų, prekybos centrų. Kaip Amerika…

Bangaloro oro uoste

Nuostaba tęsėsi milžiniškame 33 aukštų daugiabučių komplekse, kur gyvenome. Iš pradžių – „pusiau atvira zona“ su prekybos centru, paskui – uždaros zonos, kur patekdavome tik parodę sargams QR kodą. Tose uždarose zonose – ir grožio salonas, ir parduotuvė 33 aukšte, iš kurios gali išeiti tiesiai ant stogo su visokiom bendradarbystės erdvėm, stalo žaidimais, treniruočių sale.

Nuo stogo miesto šviesas stebinčios porelės ir kažką ten švenčiančios vyrų ir moterų kompanijos tarpusavy kalbėjo angliškai, ta kalba parašyti ir visų daugiabučių bendrijos skyrių vadovų kontaktai (apsaugos komandos vadovas, stogo klubo vadovas…), ir įspėjimai apie dideles baudas rūkoriams. Nors Bangaloras – kanadų tautybės Karnatakos valstijoje, čia suvažiuoja (užsi)dirbti žmonės iš visos Indijos, ir vienintelė bendra kalba jiems – anglų. Jaučiausi gal kaip kokiam neegzistuojančiam „indiškam Honkonge“ ar Singapūro Little India.

Mūsų daugiabučių kompleksas

Net šiukšles šeimininkas griežtai pasakė rūšiuoti – prieš paliekant jas rytais anapus buto durų, kur surinkdavo bendrijos samdiniai.

Bet labiausiai patiko pats butas, prieš užeidami į kurį batus indiškai palikdavome saugiuose ilguose koridoriuose. Tai – gal geriausia vieta dirbti apskritai per visą nakvynių AirBnB istorija. Prie kompiuterio stalo – ir darbinė kėdė, ir palangė-sofa, ant kurios galėjau ir sėdėti keliese, ir, kai dirbti pavargdavau, užmigti, prieš užsimerkdamas matyti IBM ar 7 Eleven „back ofisus“ gretimuose stikliniuose daugiaaukščiuose. Puikus internetas, garso izoliacija tarp kambarių „Zoom“ pokalbiams…

Darbo vieta Bangalore

Išmanioji Bangaloro kasdienybė – kitokia nei kitur Indijoje

Bangaloro „naujosios aukštuomenės“ viešasis gyvenimas daug sukasi aplinkui programėlėmis organizuojamus susitikimus. Vien „Meetup‘ų“ čia kiekvieną savaitę gal daugiau nei likusioje Indijoje. Dirbtinio intelekto tema, įvairiausių programinių kalbų tema, ir į kiekvieną registruojasi šimtai žmonių. Į Android meetup‘ą nepatekau nors mėginau registruotis savaitę prieš (salė buvo jau pilna), bet nuėjau į Startup meetup‘ą, kurių ten irgi devynios galybės. Vienos minutės prisistatymai, „Networkingas“, „pitchų“ repeticijos (3 minutės, o tuos, kuriems pasiseka, kviečia jau 10 minučių pitchui, o trečiam raunde jau laukia potencialūs investuotojai).

Pabandravęs ten daugiau supratau, kad Bangaloro „naujoji aukštuomenė“ daug platesnė, nei IT specialistai. Tai ir 250 dolerių už valandą imantys konsultantai užsienio korporacijoms „kaip ateiti į Bangaloro rinką“, ir prekių ženklų advokatai, ir prestižinių universitetų dėstytojai, ir valstybės tarnautojai, braižantys technologijų politikos gaires.

Meetup’e startup’ų tema

Internetu ir programėlėm čia organizuojamas ir laisvalaikis. Vien stalo žaidimų klubų verslas kaip „įsuktas“: už teisę žaisti moki daugiau, nei už filmą kino teatre, kita vertus, už tai tau paaiškina taisykles ir kažkiek pateisėjauja. Aišku, viskas vyksta kondicionuojamoje, patogioje bendradarbystės erdvėje. Europoje net nežinau analogo.

Dar pilna visokių „speed dating“, „date night“, „speed friending“ – viskas kitaip nei kitur Indijoje, kur sūnūs gyvena iki mirties su tėvais, laukdami jų nurodymų įvairiems gyvenimo klausimams, įskaitant kokią žmoną jie išrinks.

Stalo žaidimų vakare

Į Bangalorą suvažiuoja žmonės iš visos Indijos, toli palikę vyresniųjų kontrolę ar kastų ribas, savo protais uždirba niekam jų giminėse anksčiau neregėtus pinigus – bet ir turi savo jėgom rasti gyvenimo kelius ir draugus. Ta visiška Europos ar Amerikos kasdienybė Indijoje – kažkas visai naujo.

Darbininkai valgo gatvėje per pietų pertrauką

Bet nutrupa daug lėšų ir religijai. Nepakartojama patirtis buvo lipti tokiu “žmonių konvejeriu” į IKSCON Bangalore krišnaitų šventyklą. Iš pradžių po kartą atsistoji ant 108 akmenų, ant kiekvieno pasakydamas po “Kare Krišna” mantrą, tada – salė po salės, pastatėlis po pastatėlio skambantys giesmėm, o po “kulminacijos” viršūnėje – visokios valgyklos, suvenyrų krautuvės… Tenka lėšų ir šiuolaikiniam Indijojs menui: Karnataka Čitrakala Parišat įspūdingos jo parodos.

IKSCON šventykla nuo gretimo stogo

Liūdnesni Bangaloro veidai

Bangaloras turi kelis veidus. Tekanti ryto saulė atidengdavo šiukšlinas statybas po mūsų buto didžiaisiais stikliniais langais. Vaizde teniso kortai, baseinai, daugianacionalinių kompanijų prekių ženklai „konkuravo“ su šiukšlių laukais, aplūžusiais autorikšomis, be jokios amortizacijos lekiančiais nelygiomis miesto gatvėmis.

Bangaloro turgaus rajone (tradicinių indiškų drabužių kvartaluose)

„Tvarkos ir stiklinių dangoraižių įtvirtintos oazės“, kaip mūsiškė, Bangalore gali būti ir kilometro skersmens – bet anapus jų smogia realybė, kvapai, kitokios erdvės, kur miegantys gatvėse žmonės, šiukšles ėdančios karvės, besišlapinantys viešai vyrai (ant „Do not urinate“ paženklintų sienų) ar negyva žiurkė – tokie normalūs vaizdai, kad į juos jau seniai nekreipėm dėmesio.

Prie aplūžusios rikšos, kuri iš tikro tarnauja kaip kioskas

Kelionė tarp tų „tarptautinės tvarkos zonų“, ar tarp vienos tokių zonų ir naktinio gyvenimo rajonų miesto centre, tokių kaip Brigade Road, aplink kurio tarptautines kavines vien „Wework“ bendradarbystės erdvių kokios penkios, gali trukti ir dvi valandas. Nuo mūsiškės iki centro sugaišdavome valandą, nes didesnių gatvių pakeliui nebuvo, metro linijos tik statomos. Laimė taksi – be galo pigūs. Kaip ir prekių iš parduotuvės atvežimas į butą per 7 minutes užsakius iš vieno vietinių startup‘ų ar bet kokios kitos paslaugos: pavyzdžiui, itin pigiai Bangalore pasidariau naujus akinius. Nuo užsakymo ir akių patikrinimo iki produkto gavimo su man pritaikytais stiklais ir rėmeliais praėjo vos valanda!

Užsakinėju akinius Bangaloro turgaus zonos dalyje, kur daug akinių parduotuvių

Nes kiekvienam į Bangalorą atvykusiam programuotojui, čia galinčiam uždirbti ne mažiau, nei Europoje, tenka turbūt dešimtys tų, kurių „Bangaloro svajonė“ daug paprastesnė: jie čia persikelia ne startupų milijonų, o tiesiog todėl, kad čia apskritai yra darbo, kad čia jiems nukrenta algų trupiniai už patarnavimus tai naujajai Indijos aukštuomenei. Daugelis dirba sąžiningai, bet kai kurie mėgina „kirsti kampus“, kaip visa eilė autorikšų vairuotojų, visaip mėgindavusių atkalbėti mus nuo važiavimo ten, kur suplanavę, idant nuvežtų pas komisinius jiems mokančius pardavėjus. „Ką, tas brangusis UB City prekybos centras? Ten tūkstančius už vieną batą sumokėsit! Aš nuvešiu kur pigiau!“, „Ne, turgaus elektronikos zonoje dabar pietų pertrauka, aš žinau kur geriau“ (net nepalaukęs mūsų pritarimo, staigiai apsisuko – teko lipti lauk ir važiuoti autobusu į, aišku, niekad dienom neužmiegantį daugiaaukštį turgaus rajoną, kur pirmuose aukštuose – „visiems reikalingos“ telefonų ar nešiojamų kompiuterių parduotuvės, o labiau specializuotos, kaip videokamerų, kur nors viršuj, palypėjus ankštais laiptais).

Prie UB City prekybos centro

Bangaloro įvaizdis ir realybė ne visada sutampa

Bangaloras – kitoks. Ypač jei lyginti su likusia Indija. Kita vertus, įvaizdis su realybe nuolat „pjovėsi“. Bangalorą vietiniai vadina žaliu sodų ir parkų miestų – taip, yra gražus Kubono parkas prie didingų Karnatakos parlamento rūmų, bet palyginus su 10 milijonų žmonių tos oazės – niekas. Greitkelis į oro uostą spindi, bet nereikia nė musoninių liūčių, kad menkas drenažas užsikištų ir miestas plauktų. Vietiniai didžiuojasi tokiu geru klimatu, kad „nereikia kondicionierių“ (dėl to net daugely šiuolaikinių butų jų nėra, o mūsiškiame buvo tik viename kambaryje), bet mums būnant Bangalore tvyrojo +35 laipsnių karštis su +39 jutimine temperatūra. Na, keliais laipsniais vėsiau nei kokiam Dely, bet tik tiek.

Bangaloro turgaus rajone – ir toks transportas

Dalis Bangaloro sielos trokšta tapti tuo, tikruoju, Silicio slėniu… Net vynuogėmis užsodino Karnatakos laukus, tarsi San Francisko Napos slėnyje. „Bet klimatas čia netinka vynuogėms“ – pripažino vyninės atstovė – „todėl mūsų vynai nelaiko daugiau trijų metų“. Paskui dar pasakė, kad tikrieji vynuogynai – toliau Bangaloro, bet ten, palei Bangalorą, specialiai pasodino sklypelyje šiek tiek vynuogių kaip foną degustacijoms – ir kad būtų ką mindyti tiems, kas nori įsivaizduoti patekę pas klasikinius senosios Europos vyndarius… Bet vyno kultūros „atradimas“ – gal tik dar viena Bangaloro kaukė; degustacija labiau priminė „išgėrimą“, kur taures tekdavo tuštinti skubiai, nes tuoj jau pilstė naujus vynus. Mano žmona po tos degustacijos gal dešimt kartų vėmė – nežinau, ar nuo vyno, ar nuo nehigieniško maisto bufeto, ar nuo beždžionių aplaipiotų vynuogių, kurias vyninės atstovė ragino skinti ir ragauti.

Vynuogių mindymas po vyno degustacijos – žmona dar nežino, kas laukia…

Gal kada nors Bangaloras taps kokiu kiberpankiniu kompiuteriniu Eldoradu – kai bus pastatytos visos „skraidančios“ metro linijos, greitkeliai – bet kol kas tokio reiktų ieškoti Seule ar Tokijuje. O ir dėl ateities Bangaloro „startupų visuomenės“ žmonės man privačiai reiškė abejones – „Dabar jaučiame recesijos nuotaikas, nes daug ką iškelia į Vietnamą, ten jau pigiau“.

Karnatakos parlamentas

Kita vertus, Bangalore jau dabar yra dalykų, kurie modernesni ne tik nei kitur Indijoje, bet ir nei Europoje – nors jie labiau pavieniai lašai indiškos realybės stiklinėje.

Bangaloro metro – ten, kur jis stovi

Maisūras ir senieji Karnatakos turtai

Mačiau įdomų „Indijos stereotipų žemėlapį“, kuriame visa Karnataka įvardyta kaip „Silicio slėnis“. Bet ši valstija ploto – kaip trys Lietuvos, o gyventojų turi virš 60 milijonų!

Turi ji ir gilią istoriją, senovę, savuosius maharadžas – Vodejarų šeimą – kurie karaliavo iš senosios sostinės Maisūro. Maisūro rūmai vadinami „antrąja populiariausia Indijos vieta po Tadž Mahalio“ – matydamas turistų minias ten būčiau galėjęs patikėti. Tiesa, turistai – beveik vien indai, Maisūras toli nuo vakariečių pamėgto „auksinio trikampio“ ar Goa paplūdimių…

Maisūro rūmuose

Bet pirmąsyk išvydus Maisūro rūmus, nugara ėjo šiurpuliukai: tokia didybė, europietiški masteliai ir indiškos formos. O jau vidus… Kai kuriom naktim įjungiami beveik 100 000 lempelių, kuriom aplipdyti visi rūmai ir jų parkas, maisūrieičiai prisėdę ant žemės laukia to momento. Atrodo kaip per Kalėdas.

Maisūro rūmai naktį

Vodejarai, prieš atiduodami valdžią Indijos Respublikai, dar daug pristatė Maisūre – net vieną didžiausių Azijos bažnyčių, kur Kristus, gal kad būtų suprantama indams, įvardijamas kaip Dievo inkarnacija žemėje, o einant į vidų būtina nusiauti.

Maisūro didžioji bažnyčia

O apsistojome Maisūre kituose rūmuose – Lalitha Mahal, kuriuos maharadža tarpukariu statė britų vicekaraliui, jei šis sugalvotų aplankyti Maisūrą. Dabar ten – viešbutis ir tai buvo pigiausia galimybė apsistoti maharadžų rūmuose Indijoje (~50 EUR nakčiai). Su puošnia sale pusryčiams, balkonu, kur rytą-vakarą vyko jaunavedžių fotosesijos ir nuo kurio puikiai matėsi saulėlydžiai. Bet, matyt, ir tuos rūmus pabrangins ar gal, kai skaitote, jau pabrangino: ne dėl turistų iš Europos, o dėl vis daugiau sau galinčių leisti bangaloriečių.

Lalitha Mahal rūmai-viešbutis

Drambliai, žali kalnai ir neslopstantys Bangaloro atgarsiai

Kitoje stotelėje – Nagarholės nacionaliniame parke jau pigumą teko pamiršti: ložė su safariais kainavo dar brangiau, nei Afrikos toliuose (300+ eurų už numerį). Ir ten jau nėra jokių mažesnių kainų indams, kaip daug kur toje šalyje… Iš patogaus džipo su amfiteatrinėm vietom išvydome daugybę dramblių, aksių, gaūrų, sambarų – Afrikoje šių rūšių nepamatysi. O iš laivo matėme ūdras, krokodilus. Deja, garsusis tigras bei leopardas nepasirodė: priešingai Kenijai ar Namibijai, didieji plėšrūnai tose miško tankmėse – labiau loterija, ypač nuo laivo, bet kas gyveno Nagarholės ložėje ilgiau, pasakojo juos tikrai sutikę.

Drambliai saugodami veda drambliuką Nagarholėje

„Kas iš jūsų iš Bangaloro?“ – safarių gidas išmokęs pokštą savo dažniausiems klientams – „Nemėtykit į upę šiukšlių, nes tas vanduo paskui nuteka į Bangalorą!“. Bendrakeleivių indų net vaikai, būdavo, mosavo fotoapratais su geresniais objektyvais, nei mūsiškis.

Nagarholės džipe

Iš Karnakatakos pasukome dar į kitokią Indiją, Keralą, kur pasitiko drėgni žali miškai ir komunistinės valdžios iškabinėti kūjai su pjautuvais. Bet Bangaloro atgarsius jautėme dar ilgai: žmonės, pas kuriuos nakvojome AirBnB, užsidirbo pinigų Bangalore, „nes Keraloje geriau apmokamų darbų nėra“. Žmona buvo grįžusi į tėvynę Keralą, vyras toliau dirbo Bangalore – ir nors jie pasistatę tą namą Keraloje, kad augintų vaiką „gamtos apsupty“, žmona pripažino, kad dabar jau ir pati vėl ieško darbo Bangalore, o namą Keraloje turbūt ir toliau nuomos per AirBnB. Pripratus prie kitokio, turtingesnio gyvenimo „Indijos Silicio slėnyje“, grįžti į kitų Indijos kraštų realybę sunku, ir Bangaloras traukia toliau…

Prie vieno pirmųjų Indijoje Hard Rock Cafe Bangalore

Indijos Goa – ne tik dar vienas masinis kurortas! Goa paplūdimiai, jaukios “hipiškos” trobelės ant smėlio, balti seni portugališki senamiesčiai ir indiškas šurmulys – tokio derinio nėra niekur kitur.

Tačiau ši vieta nėra vien tik atvirukinis rojaus kampelis – Goa pasitinka ir kontrastais: nuo naktim žibančių kazino laivų iki musono potvynių, nuo barokinių bažnyčių iki šiukšlių paplūdimiuose.

Šiame straipsnyje – kelionės įspūdžiai ir kelionių vadovas Goa: ką čia radau ir ką reiškia atostogos „Indijos Portugalijoje“.

Bažnyčia Pandžimo mieste

Goa vizitinė kortelė – hipiai ir paplūdimio trobos

Gyviausias prisiminimas iš Goa paplūdimių – „paplūdimio trobos“ (shack). Tai – tikras Goa atostogų simbolis! Paprasčiausios tų kavinių ir restoranų – tiesiog ant smėlio, kaip Kandolime. Bet ir kur paplūdimiai per siauri, kaip Ardžunoje, Goa „randa vietos“ trobelėms: tada sėdi lyg amfiteatre žiūrėdamas į jūrą, o pirmos-antros eilės kėdės – jau virš tykštančių bangų. Ir net kur bangos tykšta tiesiai į uolas – Arambolyje – pakeliui prie „slapto ežerėlio“ įspraustas kavinukių ir parduotuvėlių supamas takas.

Paplūdimio troboje

Nakčiai trobelės visos nušvinta ryškiausiomis šviesomis ir suskamba pasaulio melodijomis – plačiuoju Arambolio paplūdimiu ėjome tarsi kokia dykuma, kurios pakraščiuose – muzikos festivalio scenos.

Paplūdimio trobos naktį

Anapus paplūdimio trobų – pajūrio kaimai. Negrįstos gatvės, karvių šeimynos. Tai – o ne „paslėpti“ daugiaaukščiai tinklų viešbučiai – tebėra atostogų Goa veidas. Galbūt tai – paskutiniai atgarsiai hipių, kurie „atrado“ Goa, kurie ~1968-1978 m. čia plūdo žemės keliais per Artimuosius Rytus, gyveno komunomis Ardžunoje ar Arambolyje su gamta, laisva meile, savęs paieškom ir narkotikais.

Goa kurorte

Dar yra važiuojančių į Goa hipių dvasios ieškoti, bet jie – dažniausiai nusivilia. Hipiai išsiskirstė Afganistano karui ar Irano islamo revoliucijai uždarius kelius. Kiti išmirė. Šiuolaikinėje masinio turizmo Goa ir ta istorija – verslas. Nepale pasiūtos „Hipiškos“ mados parduotuvėlėse, pacifizmo simbolis eilinėje paplūdimio „troboje“.

Arambolio paplūdimys

Kada keliauti į Goa ir kas ten keliauja?

Bet matydamas Goa kelionių organizatorių bukletuose tikėjausi dar blogiau. Tikėjausi daugiaaukščių viešbučių vienodų balkonų eilėmis – bet jie kažkur paslėpti. Ir apskritai „tarptautinio turizmo Goa“ – dar viena iliuzija. Taip, čia masiškai skraidinami rusai (“buvo portugalų kolonija, dabar rusų” – mačiau tokį indų memą), kažkiek britų, vokiečių, amerikiečių, kazachų, prancūzų – bet čia ne Antalija, ne Puketas, kiekiai mažesni. Ir visus juos totaliai užgožė praturtėjusi Indijos vidurinioji klasė. Skaičiai tokie: kasmet atvyksta 500 000 turistų iš užsienio ir 10 000 000 indų… Tie indų turistai Goa ne kartą mūsų net prašė kartu fotografuotis, mano žmonai davė palaikyti savo vaiką ant rankų. Atvyko iš miestų, kur užsieniečiai neužsuka, o, kadangi buvo sezono pabaiga, musono išvakarės (gegužė), kitų šviesiaodžių „modelių“ aplinkui nematė. Viešbutyje buvom vieninteliai užsieniečiai, tik paplūdimiuose dar vieną-kitą sutikdavom, pasilikusius ten gyventi „su visam“ – itin daug rusų, kurių „Mažojoje Rusijoje“ Mordžime, Arambolyje (Arambolske) net masažų kainas salone mačiau nurodytas rubliais, o kirilicos reklamose daugiau nei indiško devanagario rašto. Bet iš tiesų tai ir tų rusų – mažiau, nei sako stereotipai.

Žmona gavo palaikyti indų vaiką

Turizmo sezonas užsieniečiams Goa – nuo spalio iki kovo. Tada užsakomieji reisai sustoja. „kovas-gegužė – per karšta“ – sako vietiniai. Temperatūros +33 dienom, bet dėl drėgmės „lauko pirtis“ atrodo daug karštesnė. Mano marškinėliai kiaurai mirkdavo, pažvelgęs į daugelio indų veidus išvysdavau prakaito upelius… Garsieji Goa kriokliai (kaip Dudhsagaro) tada – apdžiūvę.

Na o birželio pradžioje smogia musonas. Gavome lengvai jo paragauti – pylė ištisas dienas, o „nebelyja“ reiškė, kad lyja ne taip, kad per 5-10 sekundžių išlipęs iš automobilio permirktum kiaurai. Gatvės vietom „plaukė“ taip, kad pasiekti tikslą neperbridęs geltono purvino vandens laikinos upės galėjai tik pasitelkęs „vaikščiojimo ratais strategiją“. O vairuojant reikėjo atidžiai stebėti automobilius priešais – kiek „ateinančios balos“ semia ratus, ar užteks prošvaisos.

Sakot perdedu? Na, statistika tokia: Lietuvos pajūryje liepos mėnesį iškrenta 67 mm kritulių, o Goa – 995 mm!

Palolemo paplūdimys trumpos pertraukos tarp liūčių metu

Užtat sausį-kovą Goa beveik nelyja išvis.

Goa – Portugalija Indijoje

Goa – ne vienas kurortas, o 1,5 milijono gyventojų Indijos valstija. Dauguma kurortinių kaimų – Goa šiaurėje: Kalangutė, Kandolimas suaugę į vieną miestelį, įrėmintą senais fortais, kupiną visokiausių užsienio šalių – ir Indijos regionų – virtuvių. Dar toliau į šiaurę – “kaimiškesni” Ardžuna, Mordžimas, Arambolis.

Kandolimo paplūdimyje

Labiau „laukiniai“ paplūdimiai – mažiau gultų, retesnės „trobos“, kai kur iš viso nueisi tik žygio takais ar džipu nuvažiuosi – Goa pietuose, į šonus aplink Palolemą.

O per vidurį – nuostabiausios Goa vietos tiems, kam ne (tik) paplūdimiai rūpi. Pandžimas ir Senoji Goa, senoviniai miestai, kuriuos dar XVI a. įkūrė… portugalai, pagaliau radę jūrų kelią į Indiją. Čia buvo visos jų Azijos imperijos širdis – Goa vienu metu gyveno daugiau žmonių, nei Lisabonoje! Indijos turtai per Goa keliavo į Europą, o į Indiją atvyko misionieriai, krikščionybė.

Pandžimo senamiestyje

Pandžimas, o ypač Senoji Goa – lyg kokios Europos atplaišos Indijos krantuose. Nuostabios baltos barokinės bažnyčios – ne mažiau, nei Europos Viduramžių senamiestyje. Šventųjų relikvijos, auksiniai altoriai. Ir… paminkals lietuviui! Nuostabioji Senosios Goa katedra pastatyta 1619 m., o jau 1631 m. čia, kartu su Portugalijos jėzuitais, atvyko tikėjimo skleisti Andrius Rudamina. „Pirmajam lietuviui, išsilaipinusiam Indijoje“ – skelbiama lietuvių ir anglų kalbom ant paminklo lietuviui Goa katedros šventoriuje.

Senosios Goa katedra ir paminklas Andriui Rudaminai

Portugalija iš paskutiniųjų mėgino įsikibus laikytis savo kolonijos: britai paleido Indiją dar 1947 m., o Goa tebešeimininkavo portugalai. Bet laikai keitėsi. Tolima mažytė Portugalija buvo tik atspindys tos imperijos, kuri gebėjo pusę pasaulio apsėti savo fortais ir bažnyčiomis. 1961 m. Indija užtruko tik dvi dienas ir užėmė Goa jėga.

Bažnyčia Senojoje Goa

Kiek daug pasikeitė nuo to meto! Anksčiau 80% Goa žmonių buvo katalikai – dabar tik 25% ir vis mažėja, toliau nuo senamiesčių auga hinduistų šventovės, mečetės. Milijonus turistų aptarnauti sugužėjo šimtai tūkstančių darbininkų iš visos Indijos, net Nepalo. Tik 1% Goa tebekalba portugališkai, tik 40% Goa gyventojų yra „vietiniai“, tik mažumoje restoranų gausi portugališkai-indiško vindalū kario, anapus senųjų miestų tokios vietos kaip kelias tarp Pandžimo ir Senosios Goa ar Palacio do Deao dvaras belikusios tik kaip salos šiuolaikinės Indijos jūroje.

Pandžimo senamiestis

Portugališka dvasia virto išpuoselėtu akmeniniu atviruku. „Draudžiama fotografuotis prie mūsų privataus namo!“, „Draudžiama fotografuotis su privačiais namais fone – numatytos baudos!“ – skelbė nuožmūs užrašai prie portugališkų Pandžimo senamiesčio Fontainhas spalvotų rūmų. Indai-atvykėliai nekreipė dėmesio, rengė begalines fotosesijas tiesiog gatvėse: kur kitur Indijoje gausi „nuotraukų lyg iš Europos“ nenukeliavęs užsienin?

Pandžimo senamiestyje

Kiti Fontainhas namus paliko, užleido hipsteriniams barams, kavinėms su burgeriais, picomis. O Mandovi upėje priešais miestą amžiams prisišvartavo švytintys laivai-kazino: ant žemės lošti draudžiama, bet 100 metrų nuo kranto – prašom…

Laivai kazino upėje

Kelionės į Goa pliusai ir minusai

Į Goa atvykome po Indijoje praleistų 3 mėnesių, tad mano žmoną tai itin džiugino – tikra kava, tikras vynas… Bet Goa – tai Indija, tik su Europos prieskoniu. Ji – visos Indijos svajonių kurortas. Indams brangu – bet dar pakankamai pigu, kad įpirktų ne tik turtingiausieji.

Kavinė sename Pandžimo name

O atvykus iš Lietuvos – pigu. Ir nuostabus langas į Indiją, kur toje pat gatvėje gali paragauti visokiausių Indijos pakraščių patiekalų. Po trijų Indijoje praleistų mėnesių, džiugino „didesnė nei kitur tvarka“ – mažiau pypimų gatvėje, mažiau eismo.

Goa paplūdimyje

Bet jei lyginsi ne su Pietų Azija, o su kitais pasaulio superkurortais – Tailande, Turkijoje, ar dar kur – darosi lengviau suprasti, kodėl Goa konkuruoti gana sunku. Ech, kiek šiukšlių! Karvės ėda šiukšles. Vairuotojai svaido plastikinius buteliukus pro langą. Paplūdimyje apsidairęs bet kuriame taške suskaičiuosi dešimtis, gal šimtus šiukšlių. Vyrai šlapinasi kurorto parkinge ar gatvėje. Gatvės be šaligatvių. Indijoje viskas taip normalu – bet taip toli nuo „hipiško rojaus kampelio“, kaip jį įsivaizduoja Europa…

Karvė Goa pakelėje ėda šiukšles

Na ir apgavystės. Net indų liūdnai išlinksniuota „taksi mafija“ sutartomis kainomis, neįleidžianti „Uber“ ir kitų konkurentų (internete pilna baisokų istorijų, štai indas pasakoja išleidęs savo merginą stotyje – o tada jį pasivijo ir sumušė, nes palaikė „nevietiniu taksistu“).

Kitapus gatvės nuo Mall de Goa prekybos centro

Pavyko to išvengti nuomojantis automobilį (pakeitėme atvykimo stotį į tolimesnę, nes tik ten sutiko atvažiuoti autonuoma). Kiti renkasi motociklą. Apeiti būdų yra viskam – bet kitur apeidinėti nereikia…

Viena vertus, Goa paliko geresnį įspūdį, nei tikėjausi – nuostabios portugališkos bažnyčios ir senamiesčiai, jaukios paplūdimio trobos, jokių masinių betoninių viešbučių-monstrų. Kita vertus, suprantu ir tuos, kam Goa neatrodo to paties kalibro kurortų rinkos žaidėjas, kaip kokia Pataja, Puketas ar Borakajus. Bet jei važiuosi ne tiesiog „šiltų atostogų“, o „atostogų su stipria Indijos dvasia (bet visgi ne pilnai į ją panirus)“ – Goa – pats tas.

Kazino laivų reklamų pilna visa Goa

Andamanų salos – tai neatrastos gentys, kurios užmuša kiekvieną atvykėlį, išsilaipinusį jų krantuose!.. Bent jau taip atrodo iš retų žinių nuotrupų, kurios pasiekia Lietuvą apie šį tolimą Indijos salyną…

Pačių indų stereotipai kitokie. Jiems Andamanai – išsvajoti laukiniai medaus mėnesio paplūdimiai. Intelektualesni dar žino ir apleistas britų karo bazes, kalėjimus, kovas už Indijos laisvę.

Kaip gi 100 km spinduliu XXI a. gali „sugyventi“ ir superkurortai, ir augantys miestai, ir nepražengiami miškai, ir „žudikų“ gentis, kurios valdžia nė nemėgina teisti? Nuvykome pasižiūrėti!

Apleistoje britų karo bazėje, kurią atsiėmė džiunglės Roso saloje

Andamanai – genčių karalystė?

Ar tikrai Andamanuse iki pat šiol – akmens amžius? Ir taip, ir ne.

Didžioji dalis salyno iš tiesų „priklauso“ įvairioms „gentims“. Tačiau gentis genčiai nelygu – dalis jų (pvz. nikobariečiai, šompenai) atsivertusios į krikščionybę ar islamą, rengiasi panašiai, kaip mes. Dalis vaikšto beveik nuogi, bet turi kažkokių ryšių civilizacija. O ta „atsiskyrėlių gentis“, patenkanti į viso pasaulio portalų straipsnius, yra iš vienos konkrečios Šiaurės Sentinelio salos. Niekas nežino nė kiek jų yra (50? 500?), nei kokia kalba ten kalbama, nes jie nieko neprisileidžia artyn, apšaudo lankais – jau nemažai atvykėlių taip nužudė: nuo amerikiečio misionieriaus iki gretimų salų žvejų.

Bet Andamanų stebuklas net ne pačios gentys, o „šeimininkės“ Indijos požiūris. Valdžia nusprendė: „Nenori bendrauti su mumis? Ir nereikia“. Ne tik nebando Sentinelio salos gyventojams „primesti“ savo įstatymų, švietimo, kalbos ar bent jų suskaičiuoti – bet ir nebaudžia jų už jokias žmogžudystes. „Patys kalti“ – sako visiems, nusprendusiems ten keliauti. Net visi vandenys 9,3 km spinduliu aplink tą salą paskelbti „draudžiama zona“ visiems – ir turistams, ir indų valstybės tarnautojams, ir antropologams.

Daug Andamanų teritorijų galima pamatyti tik iš lėktuvo

Tai, kad mažytės salelės gyventojai gavo teisę „apginti savo akmens amžių“ – Andamanų žavesys. Bet kartu priežastis, dėl ko daugelis „autentiškų genčių mylėtojų“ geriau jau keliauja į Afriką ar kokią Papua Naująją Gvinėją… Nes ne tik šiaurės Sentinelis „uždrausta zona“. Štai per pagrindines Andamanų salas nutiestas ilgas kelias – bet juo negali keliauti pats vienas, o jei važiuodamas policijos lydimu automobilių konvojumi susitiktum vienos autentiškesnių džaravų genties vyrus ar moteris – neturi teisės jų nei fotografuoti, nei mėginti bendrauti.

Ir visgi net Port Blero – Andamanų ir Nikobarų salų sostinės – Antropologijos muziejuje jaučiausi kažkaip kitaip it galėčiau priešistorę ranka pasiekti… Visokios ietys, pypkės iš krabų, lankai žuvims šaudyti ar įrankiai „blogam kraujui nuleisti“ – kitur būtų priešistorinių žmonių rakandai, o ten viskas naudojama XXI a. Atstumas iki šiaurės Sentinelio „priešistorės“ nuo Port Blero – vos 50 kilometrų! Muziejuje rodomi filmai apie tą gentį nufilmuoti 1971 m. – kai antropologams lesta trumpam priartėti. Skubiai iššoko iš valties, paliko salos paplūdimyje kiaulę dovanų. Tada toldami į jūrą teleobjektyvais nufilmavo Sentinelio salos žmonių grasinamus gestus ir karo šokį…

Port Blero Antropologijos muziejus

Daug etinių, filosofinių dilemų kyla! Kritikai gali sakyti „Kaip drįsta Indija taip elgtis su tom tautom, neduoti joms šiuolaikinės medicinos, jokių socialinių garantijų – ir ar tikrai gali sakyti, kad jos pačios pasirinko neturėti jokių ryšių su pasauliu, kai apie tą išorinį pasaulį net nieko nežino?“.

Pastačius kelią palei jų žemes džaravai, sako, renkasi prie to kelio, prašinėja ko iš pravažiuojančiųjų. Bet prašalaičiams Indijos įstatymai jau galioja – ir įpareigoja juos nekreipti dėmesio į džaravus, tarsi į tuščią vietą…

Bet Indijoje per amžius daug ką lemia tai, kuo tu gimei. Pagal lytį, kastą, *teoriškai* negalima diskriminuoti – bet štai skirtingoms religijoms net oficialiai galioja skirtingos teisinės sistemos.

Miestelis Svaradžo saloje

„Ir tos gentys nepėsčios“ – gali pridėti požiūrio „palikti jas ramybėje“ šalininkai – „Štai manyta, kad per Indijos vandenyno cunamį dauguma jų žuvo, bet, pasirodo, tie ‚pirmykščiai žmonės‘ suprato, kad, atsitraukus jūrai, reikia bėgti aukštyn – kai daugelis mūsų X ar Y kartų atstovų tuo metu paplūdimiuose toliau deginosi ar džiugiai rinko žuvis nuo dugno“.

Vieno atsakymo, kaip čia teisinga, nėra ir nebus – bet įdomu, kad kažkur pasaulyje pasirinktas „Andamanų kelias“…

Prie indiško rikšos kurortinėje saloje Svaradže

Andamanai – Indijos Maldyvai?

40 km į kitą pusę nuo Port Blero – Svaradžo [Havelock] ir Šahido [Neil] salos. Daugelis keliautojų tiesiai iš Port Blero oro uosto autorikšomis skuba į prieplaukas ir greitaeigiais laivais palei miškingus Pietų Andamano krantus lekia į vieną šių salų, stebėdami iš jūros šokinėjančias žuvis skraiduoles.

Laive pakeliui į Svaradžą

Kai išlipome Svaradžo salos Govindnagaro uoste, iš pradžių buvo sunku suprasti kuo ji taip traukia: indiškas chaosėlis, patriušę viešbučiai, šiukšlinokas paplūdimys. Bet nuvykęs į tolimensius Kala Pathar ir – ypač – Radhanagar paplūdimius bemat supratau, kodėl Andamanai vadinami Indijos Maldyvais… Smėlis, ryškios spalvos, bangos. Idilė.

Radhanagar paplūdimyje

Andamanus pasiekiau po daugiau nei mėnesio, praleisto kitur Indijoje, tad galėjau pažvelgti jau ir indo akimis. Na, kaip žavu, kai tiek mažai žmonių! Net Svaradžo miestelyje Govindagare! Gali greit pereiti gatvę, nesispausti minioje…

Saulėlydis ir žvejų laivai Svaradžo saloje

Ir vis tiek nustebino, kad atvykę į Svaradžo paplūdimius, indai beveik neina toliau paskutinių autobusų stotelių ar autorikšų aikštelių. Aplink jas ir visi prekijai, visi fotografai, siūlantys medaus mėnesį švenčiančių (ar norinčių taip jaustis) porelių fotosesijas. Vos paeidavom puskilometrį į šoną – ir paplūdimyje likdavom visiškai vieni (neskaičiuojant tūkstančių įvairiausių smėlyje duobeles rausiančių krabukų ir krabų). Na, po užgrūstų Delių, Kalkutų, Mumbajų indams gal to ir nereikia: ir Svaradžo paplūdimio turgeliuose gal jaučiasi kaip laukinėje gamtoje…

Radhanagaro paplūdimio dalis netoli kelio. Indai maudosi su rūbais, tad užsieniečius atskirsi iš tolo – tik jie su bikiniais ar glaudėmis

Užsieniečių sutikome labai mažai, bet, priešingai Indijos žemyno lankytinoms vietoms, netapome „eksponatu“ patys: nė vienas indas čia neprašė kartu fotografuotis. Nes tie, kas įperka Andamanus, šviesiaodžių jau matę, pakeliavę… Taip, Andamanai – ne Maldyvai, ten radom ir nakvynę už keliolika eurų. Bet atstumas nuo Indijos žemyno iki Andamanų – panašus kaip nuo Ispanijos žemyno iki Kanarų – tad ir indams skrydis jau visai kainuoja, o paskui dar plaukti į Svaradžą…

Port Blero panorama nuo viešbučio stogo

Taigi ir „turtingų oazių“ Svaradže gausu – nuo privačių „resortų“ pietiniuose krantuose (su garsiuoju „Tadž“ priešakyje) iki gausybės prabangiai atrodančių (bet europiečiui nebrangių) įvairių virtuvių skanėstus siūlančių restoranų. „Civilizacijos pakraščio“ dalią juose išduodavo tik vis dingstanti elektra – ir vis girdimi gąsdinimai saugotis 6 metrų ilgio toną sveriančių krokodilų, kurie kartais puola žmones net paplūdimiuose, bet dažniau veisiasi upeliuose ėsdami gyventojų šiukšles. Na, dar labai ankstyvi saulėtekiai, ankstyvi saulėlydžiai, ir keisti viešbučių registracijos laikai (išsiregistravimas – iki 8 val., įsiregistravimas nuo 11 val.): nes visa Indija gyvena Delio laiku, o Andamanai toli rytuose.

Prabangus restoranas Svaradže

Pakeliui iš Svaradžo atgal į Port Blerą greitaeigis laivas stabtelėjo kitoje, Šahido (Neil), „antrą numerį“ Andamanų turizmo šlovės galerijoje. Tiems, kam Svaradžas jau pernelyg „civilizuotas“ – apsistoja tenai. Kai jau ir Šahidas taps tokiu, „turizmo“ avangardas, matyt, „ims“ dar kitas salas, „atnešdamas“ elektrą, internetą. Salų iš viso 572, tad „laidoti“ senuosius Andamanus dar gerokai per anksti.

Kala Pathar paplūdimyje Svaradžo saloje

Port Bleras ir šiuolaikiniai Andamanai

Port Bleras – Panevėžio dydžio Andamanų sostinė – visom prasmėm kybo kažkur tarp Indijos žemyno megapolių ir laukinės gamtos.

Port Blero fragmentas

Kadaise tai buvo tolimas Britanijos Imperijos avanpostas, į kurio Cellular Jail kalėjimą britai trėmė Indijos nepriklausomybės aktyvistus sunkiems darbams. Kalėjimas dabar – muziejus, o štai britų karo bazė gretimoje Ross saloje – romantiškai baugiai apleista. Visi pastatai – net bažnyčios bokštas – perkirsti vešlių medžių šaknimis, tik elniai vaikštinėja.

Cellular Jail kalėjimas

Per Antrąjį pasaulinį kartą Britaniją „išvijo“ japonai – ir jų pusėje Čandra Bosės vedami indų kariai. Čandra Bosė Indijos istorijoje užima panašią rolę, kaip Lietuvoje – K. Škirpa ar birželio sukilimas: tikėjosi išvaduoti Indiją su Ašies valstybių parama. Virš Roso salos iškėlė Indijos trispalvę. Tik Andamanuose ji tada ir plazdėjo: japonai karą pralaimėjo, grįžo britai – bent jau iki taikiai paleido Indiją. Bet tas trumputis indų karinio triumfo epizodas taip audrina indus, kad plaukdami į Roso salą bendrakeleiviai vis plojo, šaukė patriotinius šūkius ir atliepimus gidui-užvedėjui. „Indija motina! Valio!“.

Apleistoje Roso salos bažnyčioje

Gidas kalbėjo hindi kalba. Nauji hindi pavadinimai neseniai galutinai ištrynė iš žemėlapių visokių anglų imperinių didvyrių pavardes. Svaradžo sala – nepriklausomybės (vietoje Havelock – britų generolo garbei). Šahido sala – kankinių (už laisvę) (vietoje Neil – britų brigados generolo garbei). Roso sala tapo Čandra Bosės sala, o Port Bleras – Šri Vidžaja Puramu. Vienur senieji pavadinimai beliko turistų pokalbiuose ir viešbučių pavadinimuose, kitur net ir transporto tvarkaraščiuose žiba senieji.

Cellular Jail kalėjimas

Į pervadintas salas masiškai plūsta vis nauji gyventojai iš visos Indijos. „Galvojau viską mesti ir vykti dirbti į Andamanus“ – pasakojo sutiktas indas Delyje, regėdamas salyne ir žavesį, ir darbo galimybių. Gyventojų skaičius išaugo nuo vos 31 000 žmonių 1951 m. iki kokių 500 000 dabar. Jie – įvairiausių indų tautų (28% bengalai, 15% tamilai, 13% telugai, 13% hindi kalbantieji), bet, neturėdami bendros kalbos, tarpusavy kalba hindi. Tai – tokia „suvienodėjusi Indija“, kurios trokšta Delio valdžia.

Indijos vėliava Svaradžo salos paplūdimyje Andamanų salose

Anksčiau dažnai užsieniečių kelionėms į Andamanus reikėdavo specialaus Indijos leidimo – bet paklausti apie tokį naujieji naujakuriai tik nustebdavo – „Tikrai reikėdavo?“. Atsiveria vis daugiau ir daugiau Andamanų salų, o projektuose jau nupieštos į Maldyvus panašios vandens vilos. Ir visgi nemanau, kad Andamanus „prarytų“ turizmas – jie per daug dideli, per daug toli nuo Europos…

Svaradžo salos miestelyje

Rišikešas vadinamas pasauline jogos sostine. Tad šį mažytį miestą žino kone visi europiečiai, bent kiek mylintys Indijos kultūrą.

Vieni, daugybę metų į ją pasinėrę, čia užsidaro ašramuose, kiti stoja į ilgus jogos mokytojų kursus, o treti tiesiog atvyksta „paragauti“ jogos asanų, ajurvedos, mantrų, meditacijos ar kokio gydymo garsais autentiškoje aplinkoje…

Atvykau į jogos sostinę ir aš. Mokiausi jogos mokykloje, gyvenau ir „nušvitimo keliu einančių“ vakariečių rajone, ir indiškoje miesto širdyje, kur maldininkai maudosi Gange – ir čia parašysiu, ko tikėtis, žmogaus iš šalies akimis.

Grafitis Rišikeše

Rišikešas – išsvajotų stereotipų Indija

Rišikešas gražus! Gangas čia dar sraunus, žydras, gana švarus. Iš Himalajų aukštikalnių jis jau ištekėjęs, bet jį dar supa žalios, žavios kalvos ir kerta aukšti beždžionių tiltai – visom tų žodžių prasmėm…

Indijos bėdos atrodo kažkur toli. Visas didmiesčių smogas, skurdas… „Čia tikrų vargšų nebėra, nes visi gyvena ant milijonų vertės žemės“ – pasakojo vietinėje mokykloje savanoriaujantis lietuvis. Ant tų sklypų stiebiasi tiek naujų viešbučių, restoranų, ašramų, nuomojamų apartamentų kad buvusieji Rišikeše prieš porą dešimtmečių miesto gal nebepažintų. „Tada čia buvo laukai, čia augo medžiai…“ – nostalgiškai į naujus daugiaaukščius mojo ne vienas tų, kurie į Rišikešą ieškoti dvasingumo grįžta kasmet.

Rišikešo turistiniame Tapovano rajone

Visgi Rišikešo gatvėse dar daug tos stereotipinės „išsvajotosios“ Indijos. Daugiau „šventų karvių“ nei regėjau kokiame kitame Indijos mieste. Jokios mėsos ar alkoholio restoranuose (nebent iš „po prekystalio“…). Vingiuotomis gatvėmis pypdami laksto prigrūsti maršrutiniai autorikšos – Vikramai. Motociklai nardo tarp pėsčiųjų, karvių, beždžionių, laukinių šunų.

Susirėmę gatvės buliai sustabdė sunkvežimį pagrindinėje Rišikešo gatvėje

Tačiau Rišikeše – tiksliau, jo turistinėse zonose aplink Lakšmano tiltą ir Ramos tiltą – toji „tikresnė už tikrą Indija“ kažin kaip persismelkus Vakarais. Picos, burgeriai, falafeliai, „tikra kava“ restoranuose, vakarietiškų madų rūbai parduotuvėse, reklamos, kurių nė nesuprastų joks konservatyvus, visam gyvenimui su tėvų jam išrinkta nuotaka sutuoktas indas: „Gėrimai šaltesni už tavo eks“…

Kavinėje ant stogo prie Lakšmano tilto

Daug daugiau nei oranžiniai vilkinčių sadhu gatvėmis vaikšto europiečių, amerikiečių, izraeliečių nešinų jogos kilimėliais. Po ištisų savaičių praleistų šiaurės Indijos tolių miestuose, Rišikeše pirmąkart išvydau trumpus sijonus, šortus, sukneles. Klausiausi kalbų / legendų net apie vietas, kur indai nė neįleidžiami (esą tarp tokių – europiečių krišnaitų renginiai, kai kurie žydų laikomi restoranai).

Kuprinėtojams, autobusais ir geležinkeliais vagojantiems Indiją, Rišikešas – maloni stotelė, kur jie gali jaustis komfortabiliai „tarp savų“ – bet kartu paragauti gražiai įpakuotos indų kultūros ar, bent jau, individualistams vakariečiams artimiausių jos apraiškų.

Rišikešo svečiai

Daugelis jų išvažiuoja tolyn per Indiją tais nematomais, bet visiems žinomais turistiniais maršrutais, tokiais kaip Humuso kelias, numylėtas privalomą 2-3 metų tarnybą armijoje baigusių Izraelio jaunuolių, šitaip ieškančių ramybės ir „ištaškančių“ savo tarnybos pabaigos išmoką (štai kodėl Rišikeše tiek hebrajiškų užrašų ir pavadinimų!).

Bet šimtai, tūkstančiai, gal dešimtys tūkstančių čia „užsikrečia“ Indija visam gyvenimui, susiranda savo dvasinius mokytojus, savo ajurvedos daktarus, nustatančius diagnozę pagal pulsą ir, reikalui esant, skiriančius Pančakarmos procedūras (laisvinamieji, klizmos, vimdomieji, kraujo nuleidimas…). Kai kurie čia ir apsigyvena, kiti – grįžta metai iš metų kelioms savaitėms ar keliems mėnesiams. Jie – tarsi kokia atskira nauja tauta. Vis tiek ne indai – dvasingumą randa kitose vietose, tik maža dalis išmoksta hindi kalbą… Bet kartu jų rūpesčiai, net daugybė vartojamų žodžių būtų sunkiai suprantami tėvynėse likusiems giminėms. Krišnaitų giedojimas, kokia jogos rūšis kam tinkamiausia (bhakti, priya, kundalini, hatha, aštanga…), skirtingų guru išmintys ir kaip mokinių pagarba jiems, ajurvedos vaistų programos…

Beždžionė Rišikeše

Paprastai tai, kad daug pasidomiu šalimi ir kultūra, kur keliauju, padeda bendrauti su vietiniais – tačiau Rišikeše tų žinių prireikė ir palaikyti pokalbiui su vietos lietuviais, su kuriais kartu šventėme kovo 11 d.

Rišikešo jogos mokykla iš vidaus: kaip pasirinkti, ko tikėtis?

Rišikeše jogos reklamų gal daugiau nei visų kitų kartu paėmus. Nuo kasrytinių asanų ant viešbučių stogų stebint viršum Gango tekančią saulę iki ašramų su savais guru, kuriuose „užsidaroma“ savaitėms ar mėnesiams.

Reklama Rišikeše

Išsirinkome „tarpinį variantą“: trijų dienų programą Vidya Mandiram jogos mokykloje. Viskas atrodė taip:

Į kainą įėjo vegetariški pusryčiai, pietūs, vakarienė (mažas bufetas), dvi nakvynės dviviečiuose kambariuose (man su žmona): viskas paprasta, bet pakankama. Taip pat pilna užsiėmimų programa.

Užsiėmimai buvo:
-Keturi asanų (jogos pozų) mokymai (po 1,5 val.) – du iš jų paprastesnės „tradicinės“ hatha jogos, du – sudėtingesnės „judančios“ aštanga vinjasa jogos, sukurtos XX a. labiau kaip treniruotė. Mokymai prasidėdavo „Om šanti šanti“, ilgu apšlimu, tada – saulės pasveikinimo asanų serija, paskui – keliasdešimt pozų, kurių pavykdavo padaryti ne visas.
-Du 1 val. pranajamos (jogos kvėpavimo stipriai įkvėpiant, iškvėpiant ir pan.) mokymai.
-Vienas 1 val. atsipalaidavimo ir meditacijos mokymas.
-Viena įžanginė paskaita (kaip sėdėti medituojant ir pan.) pradžioje ir viena klausimų-atsakymų sesija „po visko“
-1 val. garso „vonia“ kur, atsigulus ant žemės, klausėmės gydomųjų tibetietiškų garsų.
-2 val. ekskursija automobiliu prie Vasištha Gufa olos ir gražių Gango krantų.

Jogos mokykloje

Visa programa prasidėjo nuo simbolinio laužo, o rytais 6:15 susirinkdavome giedoti mantrų. Vakarais viskas baigdavosi ~20 val. su vakariene.

Grupėje buvo 8 žmonės, labai įvairaus amžiaus ir gebėjimų; mažiau lankstiems, silpnesniems, netgi „nemokantiems sėdėti ant žemės europiečiams“ buvo pasiūlyta galybė visokių palengvinimų (diržai, paklotai, pagalvės ir t.t.): tavo pasirinkimas, ką imti. Kai kurios asanos (ypač aštanga vinjasa jogos) rodytos keliom versijom – sudėtingesne ir lengvesne.

Prieš “garso vonią”

Aišku, Rišikeše yra visko – čia tik pavyzdys. Vien jogos rūšių kiek…

Nustebino, kad iš 8 žmonių net 3 buvo indai, du kurių mažai žinojo tiek ką apie jogą, tiek kitas Indijos tradicijas. Vienas – daktaras, su žmona jie gyvena moderniai, bet, kaip sakė, matydami, kiek joga domisi užsieniečiai, ir kai kurie indai atsigręžia į savo tradicijas. Dar buvo viena pora iš Vokietijos ir amerikietė.

Toje pat mokykloje mokėsi ir 200 bei 300 valandų kursus apsiėmę europiečiai bei amerikiečiai: baigę jie taps jogos mokytojais… Iš tų, kuriems joga – gyvenimo kelias, girdėjau kritiškų vertinimų – jogos mokymas juk turėtų būti pašaukimas, o ne greit įgytas amatas… Pakalbėjęs su vienu būsimų mokytojų, supratau, kas turėta omenyje – jis sakė: „Dirbau visai kitą darbą, bet pamačiau, kaip draugai jogos mokytojai smagiai veda pamokas įvairiuose kurortuose, ir aš nusprendžiau tokiu tapti“.

Su “trijų dienų jogos praktikos” diplomais

Na, bet, visokių yra – visokių ir reikia. Joga seniai peržengė visas sienas – Indijos, religijos, filosofijos. Ir kokio Meksikos kurorto viešbučio animatoriui pernelyg filosofinis požiūris tik kenktų – ten svarbiau įtikti klientui, „parsiduoti“ darbdaviui…

O Rišikešo apylinkėse gali net universitete tapti „jogos bakalauru“: tokiais diplomais didžiavosi indai, jogos mokykloje mokę būsimus mokytojus.

Jogos mokykloje

Kokios vietos žavi indus ir kokios – užsieniečius?

Kai kurie „gyvenimo kelią radę vakariečiai“ išvažiuoja tolyn Rišikešo, bet visur Indijoje vietos, svarbiausios indams, ir labiausiai numylėtos Indiją pamilusių užsieniečių, skiriasi.

Hinduizmas – be galo platus. Vakariečiai (ir juos pritraukiantys guru) linkę išsirinkti labiau individualistinius dalykus, kaip joga, meditacija, kur tarsi žmmogus vienas stoja prieš visatą. O patiems indams, atrodo, priimtinesnės masinės apeigos, piligrimystės, daršanai pas dievus, maudynės Gange.

Na, sutikome užsieniečių, mylinčių gangą, net britą, kuris mėgsta ten plaukioti – bet, aišku, ,tai daro Rišikešo turistinėse zonose ir aplink, kur mažai žmonių, gražūs kalnai. O indai nyra į Gangą kitur: Rišikeše svarbiausias Trveni ghatas, kur kas vakarą Gangas pagerbiamas Ganga Aarti apeigom su ugnim. Bet ten aplink jokių vakarietiškų kavinukių, tik didelis nebrangus turgus…

Ganga Aarti vakarinės apeigos Trveni ghate

O šiaip visas Rišikešas indams religiniu požiūriu nė iš tolo neprilygsta švenčiausiems miestams, bent jau tokiems, kaip 25 km nuo Rišikešo stūkstantis Haridvaras ir jo Har Ki Pauri ghatas. Kai Rišikešo viešbutyje pasakiau, kad atvykome iš Haridvaro, šeimininkas labai nustebo – užsieniečiai ten nekeliauja. Ten jau purvina, skurdu… Bet į Gangą vietinių ten nyra minios, tenykštės šventyklos – svarbesnės, ten “nulašėjo amrita iš dangaus”, metų vyksta didžiausia pasaulyje religinė šventė – Kumbh Mela.

Har Ki Pauri ghatas Haridvare

Ašramai, kuriuose europiečiai ieško nušvitimo, ir jų pamiltos jaukios senovinės šventyklos, dažnai būna negirdėti ir neprasmingi indams – o „švenčiausieji“ ghatai, kuriais į Gangą brenda daugiausiai indų giminių, užsieniečiams atrodo atstumiančiai purvini.

Į Rišikešą, tiesa, indai keliauja – bet ne tikėjimo vedini. Ten – kone vienintelė vieta Indijoje išmėginti raftingą, Rišikešo gatvėmis nuolat zuja džipai su raftingo įranga ant stogų.

Bokštas šuoliams su virvėmis Rišikeše

Jogos mokyklos bendramoksliai vokiečiai irgi buvo užsirašę – bet paskui staiga persigalvojo išvydę kaip Gango pakrantėje ruošiamas deginti lavonas. „Galvojau, kad tik Varanasyje taip daro, o pasirodo visur – tokiam vandeny tikrai neplauksime“ – sakė vokietė, geriau pasirinkusi prarasti dalį jau sumokėtų pinigų, nei prisijungti prie tūkstančių kasdien čia į valtis sėdančių indų.

Laidotuvės palei Gangą

Joga ir Rišikešas – nauja ar amžina?

Ir indai, ir Indiją pamilę vakariečiai žavisi indų kultūros, tikėjimo senumu. Viskas čia nuo neatmenamų laikų, nuo neatmenamų laikų karta iš kartos perdavinėtos vedos, iki buvo užrašytos, nesuvokiamoje keistoje praeityje vyko visos tos Ramajanos ar Mahabharatos istorijos.

Bet Rišikešas – tarsi tos amžinybės priešingybė! Viskas čia gana nauja ir vis kyla nauji ir nauji pastatai, net ašramai. Daug populiarių jogos tradicijų susiformavo XX a. ir iki šiol gimsta naujos (pvz ~2006 m. išplitusi oro joga, kur šiaip neįmanomos asanos atliekamos visaip prisikabinus prie įvairių virvių ar hamakų). Taip, jogos tradicija sena – bet iki XX a. ji buvo gana „nišinė“ net pačioje Indijoje, o ir dabar daugybė indų ją atranda „nuo nulio“ ne kitaip, nei vakariečiai.

Rišikešas

Tie, kas nori pabrėžti Rišikešo amžinumą siūlytų aplankyti Vašišta Gufa, olą, kur esą gyveno Vasištha, vienas septynių didžiųjų išminčių, Brahmos sūnus, ir nusiavus batus vis naujos ir naujos minios „siekėjų“ eina pasėdėti tyloje. Bet atriboti tiesą nuo legendos sunku – yra net legenda, kad netoliese buvo atvykęs medituoti Jėzus Kristus.

Trveni Ghatas

Skeptiškesni Rišikešo pradžią sietų su Beatles ašramu – milžinišku pastatų kompleksu ant aukšto Gango kranto, kurį įkūrė vienas „į Vakarų rinką išėjusių“ guru, transcendentinės meditacijos kūrėjo Maharišis Mahešas Jogis. Jis buvo itin populiarus tarp Vakarų pasaulio žvaigždžių ir 1968 m. geram mėnesiui į savo ašramą pritraukė „The Beatles“ grupę, o su jų kūrybingomis sielomis – pasaulio žiniasklaidos dėmesį meditacijai, indiškam dvasingumui, Rišikešui…

Beatles ašrame

Dabar tas ašramas apleistas tarsi kokia Černobylio zona: tušti, niekam nereikalingi, ir daugiaaukščiai, ir meditacijos kupolai iš Gango akmenų, ir paties Maharišio bungalas. Kartu su mumis po „zoną“ vaikštinėjo vyresnio amžiaus japonų grupė, bet vietos valdžia tik neseniai išvis suvokė, kad verta reklamuoti „Beatles“ istoriją, leido griuvėsius ištapyti muzikantų freskomis. Oficialiai tai yra tigrų rezervatas, o ašramo griuvėsiai – tik tarp kitko…

Tarp apleistų Beatles ašramo kupolų

Viskas savaip amžina – bet ir savaip labai laikina.

Galima žiūrėti į Rišikešą kritiškai, kaip į Indijos dvasingumą, transformuotą ir supakuotą vakariečių masėms. Galima žiūrėti garbinančiai – kaip į paprastą, visiems pasiekiamą langą į Indijos tūkstantmetę kultūrą ir išmintį.

Man atrodo ir tai, ir tai, savaip teisinga, o ką rasi – priklauso nuo to, kur tiksliai ieškosi, tad svarbu rasti teisingą kelią, gatvę, pastatą, žmogų ir mintį…

Kalkuta retai kada sudomina keliautojus į Indiją. Nes tiesiog ta šalis turi tiek daug, kad Kalkutai eilė taip ir neateina.

Bet Kalkuta – trečias pagal dydį Indijos miestas, buvusi sostinė – ir gyvenimas ten teka kitaip. Didingi ir griūvantys britų rūmai, senoviniai automobiliai, vieni paskutinių pasaulyje rankomis traukiamų rikšų, daugybė Nobelio premijų, komunistiniai simboliai…

Trupantis spindesys – bet ir lėtai besitraukiatis skurdas.

Ant Hauros tilto – vieno Kalkutos simbolių

Kalkuta kaip Indijos Londonas

Kalkuta – kitokia Indija. Likusi Indija jau seniai nusimetė britišką kolonijinį rūbą, didžiuojasi savo šventyklomis ir Viduramžių valdovų mauzoliejais.

O Kalkutos simbolis iki šiol – paminklas karalienei Viktorijai. Nors sunkiai liežuvis apsiverčia vadinti tai paminklu – ten ištisi Baltieji rūmai. Kaip britai sakydavo, „naujasis Tadž Mahalas“.

Viktorijos memorialas – Kalkutos simbolis

Per dešimtmečius, prabėgusius nuo Indijos nepriklausomybės, lordo Kerzono paminklas patrauktas į šoną, bet karalienė Viktorija, jos palikuonys ir jos lordai, tebestovi iškėlę akmeninius veidus, o Europos dailininkų drobės ir freskos aukština britiškosios Indijos didybę.

Ir net moderniame vakariniame šviesų šou, kurio projekcijos kasdien nutvieskia baltąsias Viktorijos memorialo sienas, kupolą ir bokštus, vienas pagrindinių motyvų buvo ginčas dėl to, ką Indijai davė britai. Badas ir persekiojimai – taip – ir Britanijos premjero Čerčilio frazės apie Antrojo pasaulinio karo metais badaujančią Kalkutą kaip „jie badauja, nes dauginosi kaip triušiai“.

Šviesų šou ant Viktorijos memorialo

„Bet ar būtų tokia indų tapyba, literatūra, be britų?“ – užduoda pagrindinis herojus klausimą, kuris kituose Indijos toliuose atrodytų šventvagiškas.

Bet juk čia Kalkuta. Juk jos aukso amžius ir buvo britų laikais. Nuo 1772 m. iki 1911 m. tai buvo Indijos sostinė. Didžiausios pasaulyje kolonijos širdis. „Antras pagal svarbą Britanijos Imperijos miestas po Londono“ – iki šiandien didžiuojasi kalkutiečiai.

Didingi britų pastatai Kalkutoje

Britų politikai, pirkliai, Kalkutos gatvėse pastatė visą eilę nuostabių rūmų. Tas elitas atgulė South Park Street kapinėse – dabar kruopščiai restauruotose. 200 metų senumo antkapiai stebina savo dydžiu – Indijos darbo jėga buvo pigi, tad ir mažiau turtingos šeimos galėdavo pastatyti lordų vertus obeliskus ir mauzoliejus, paženklintus specialiai jų velioniams parašytais eilėraščiais senąja anglų kalba.

South Park Street kapinės

Skaitydamas tas puošnias epitafijas jaučiausi dviprasmiškai – kaip susidvejinusi visa Kalkuta. Taip, britai čia tapo elitu, o indai – pigiais jų tarnais. Bet peržvelgęs dešimtis XIX a. pradžios antkapinių tekstų nemačiau nė vieno, kuris būtų miręs vyresnis nei 40 metų. „Čia atvykę europiečiai išgyvena tik du musonus“ (t.y. dvejus metus) – tada kalbėdavo indai. Palauždavo maliarija, kitos ligos, tas karštas šlapias klimatas.

Čia – kitas eilinio kolonisto gyvenimo veidas. Pelninga – bet visgi rizika ir kančia. Kaip 1899 m. Rudjardas Kiplingas dviprasmiškai rašė, „baltaodžio dalia“ („White Man‘s Burden“).

Apleistas senas pastatas

Kalkuta kaip Indijos Kuba

Šiandieninės Kalkutos gatvėse to Pietų Azijos Londono vis mažiau ir mažiau: jis skęsta eismo netvarkoje, pypimų jūroje, muedzinų šauksmuose.

Šiandienė Kalkuta man labiau priminė… Kubą.

Apleistas britų laikų namas

Kolonijinė didybė vis labiau trupa, byra, nyksta. Daugybė Britų eros dvarų stūkso apleisti, apaugę vijokliais. Kiti, kaip Havanoje, tik atrodo tušti – o iš tikro gyvenami. Tas Šekspyro gatvės namas, kuriame apsistojome pas iš senelio jį paveldėjusį indą, iš išorės buvo suremontuotas – bet „pavargusi“ laiptinė buvo pilna britų eros daiktų ir baldų. Kalkutoje rasi ir didžiausią pasaulyje senų knygų turgų.

Britiškame name, kur gyvenome

Kalkutos gatvėse mačiau pilna senovinių automobilių – dauguma taksi iki šiol čia „Hindustan Ambassador“, seniai išstumti iš kitų Indijos miestų. Jis pradėtas gaminti dar 1957 m. pagal britiško Morrix Oxford Series III pavyzdį ir iki pat gamybos uždarymo 2014 m. atrodė vienodai. Jokių kondicionierių, toks „senos Volgos“ kvapas viduje…

Hindustan Ambassador Kalkutos centre

Bet labiausiai Kubos paveikslą kuria visi tie karštoje saulėje blunkantys komunistiniai vardai ir simboliai. Štai palei plačias gatves iškabintos vėliavėlės su kūjais ir pjautuvais – tūkstančiai, dešimtys tūkstančių. Štai eilės skirtingų komunistų partijų atsišaukimai. Yra Lenino, Markso-Engelso gatvės, net viena įmonių, kas vakarą išplukdančių turistus į Hoooghly upę pasigrožėti Kalkutos krantais vadinasi „Lenino kruizai“.

O kai ėjome į Kalkutos universiteto biblioteką ieškoti atminimo lentos Antanui Poškai, pirmajam Lietuvos indologui, dar tarpukariu, „Azijos Londono“ laikais ten studijavusiam doktorantūroje – nustebino plakatai ne tik su Markso ar Lenino, bet net Mao Dzeduno veidais savotiškoje „intelektualų galerijoje“.

Prie atminimo lentos Antanui Poškai

Kaip Kalkuta iš Pietų Azijos Londono tapo Pietų Azijos Kuba?

Pirmasis smūgis kliuvo 1911 m., kai britai iškėlė Indijos sostinę į Delį. Kalkutą pražudė jos sėkmė ir protas. Jos mokyklų ir universiteto išlavintas indų elitas bruzdėjo: „indų kultūra ne prastesnė, nei britų“. Sužibėjo ir menas, poezija, mokslas, ir protestai – ypač kai britai mėgino padalinti Bengalijos provinciją į dvi… Tą planą teko atšaukti, bet politikai-vietininkai susikrovė turtus ir su trenksmu išvyko į Delį, kurio „paprastesni“ žmonės buvo įpratę „lenktis“ prieš musulmonų mogolų valdovus.

Kalkutos gatvėje

Tačiau Kalkuta nežlugo staiga. Ten liko verslas, pirkliai – anglų, žydų, armėnų, kurių ištuštėjusios bažnyčios ir sinagogos ligi šiol puošia Kalkutos turgaus rajonų gatves. Ten toliau dygo įspūdingi pastatai, kaip vienas miesto simbolių metalinis Hauros tiltas. Tas pats Viktorijos memorialas pastatytas jau po sostinės iškėlimo…

Kalkutos simbolis – Hauros tiltas

Antrasis smūgis Kalkutai atėjo lėtai, bet buvo stipresnis. Indija – daugybės tautų šalis, o Kalkuta – vienos didžiausių jų, bengalų, širdis. Bet bengalai skilę į du tikėjimus – hinduizmą ir islamą – ir susipriešinimas vis gilėjo. 1946 m. Kalkutoje kilo milžiniškos religinės riaušės, žuvo iki 10000 žmonių. Matydama besiliejančius kraujus, kai Britanija paleido savo diždiąją koloniją, nusprendė ją padalinti į hinduistinę Indija ir musulmoniška Pakistaną. Didžiuma Bengalijos atiteko Pakistanui – ir milijonai hinduistų pabėgėlių iš ten užplūdo Kalkutą ir jos apylinkes.

Trečiasis smūgis laukė 1971 m., kai rytinė Bengalija sukilo už nepriklausomybę nuo Pakistano, tapo Bangladešu. Naujas karas, nauji pabėgėliai…

Kalkutos centre. Turtuolio rūmai (Marble Palace) ir proziškesnis rajonas aplink (kairėje – gatvėje prausiasi žmogus)

Skurdas tapo Kalkutos prekės ženklu. „Penki žmonės iš Kalkutos gavo Nobelio premijas“ – didžiuojasi kalkutiečiai. Bet ne viena tų premijų – už kovą su skurdu mieste… Garsiausia – Motinos Teresės, kuri, sakoma, savo misiją pradėjo išvydusi mirštančius iš bado Kalkutos gatvėse žmones, ir jos piligrimus traukiantis vienuolynas ir kapas tebėra Kalkutoje.

Gatvėje miegantys Kalkutos darbininkai

Čia turbūt ir kiaušinis, ir višta viename: badas ir skurdūs, kalkutiečių nepriimami pabėgėliai paskatino komunistų iškilimą, bet „ilgiausiai kur nors buvusi demokratiškai išrinkta komunistų valdžia“ tada dar labiau nuskurdino Kalkutą. Išsibėgiojo verslas, o visokie leidimai didinguose namuose gyventi už keliasdešimties rupijų per mėnesį „nuomą“ lėmė, kad tų namų niekas nebeprižiūrėjo – „kas visų, tas niekieno“.

Kalkutos autobusai

Kalkutoje, priešingai daugeliui Indijos miestų, išliko rankomis traukiami rikšos (greitis toks pat, kaip pėsčiam eiti, bet, kai lyja, bent ne tavo kojos šlampa…). Išliko vienkartiniai moliniai puodeliai, į kuriuos pilama saldi indiška arbata ir kurie čia pat daužomi, kad jų žiedėjams liktų amžino darbo purvynuose. Kas tai lėmė – skurdas ar meilė tradicijoms? Turbūt ir tai, ir tai.

Traukiamas rikša

Komunistai dar įtakingi, bet jų valdžia baigėsi. Ir Kalkuta šovė į dangų. Kyla nauji daugiabučiai-dangoraižiai, spindi „Tata“ verslų parduotuvės. Nustebino, kiek daug tvarkingų, vakarietiškų kavinių, burgerinių, picerijų, takerijų, naktinių klubų Park gatvėje ir aplink. Kiek daug angliškų užrašų: gal net daugiau nei bengališkų ar hindi. Kalkuta, atrodo, ir toliau bando sekti Londonu – tik jau šiuolaikiniu.

Naktiniame kruize po Kalkutą

Bet viskas dviprasmiška. Iškilimas lemia ir sunykimą. Dar daugiau senųjų britų rūmų virsta dulkėmis. Čia viena, čia kita gatvė pervadinama „indiškiau“. Ekologijos vardan kalbama apie „Hindustan Ambassador“ nurašymą – kai lankysitės Kalkutoje, gal jų neberasite. Uždaromos ir ikoniškos tramvajų linijos. Vis mažiau lieka to, kas iš vienos akimirkos vaizdo, vienos nuotraukos leisdavo ištarti „Čia – Kalkuta!“.

Važiuojant traukiamu rikša

Todėl, kaip ir Kubos atveju, Kalkutą verta lankyti kuo greičiau. Bet tų turistų mažai – vietiniai nuo jų nenuleidžia akių, ypač senuosiuose turguose. „Londonas-Kuba“ nėra tai, ko Indijoje daugelis keliautojų ieško. Didžiausios ir švenčiausios šventovės, jogos mokyklos, musulmonų mogolų mauzoliejai – kitur. Todėl Kalkuta – malonus atradimas ir dar norėčiau čia grįžti, o kartu pakeliauti giliau po Vakarų Bengaliją – didžiausias pasaulio mangroves Sundarbano nacionaliniame parke Gango deltoje, visą eilę kitų buvusių europiečių kolonijų palei Kalkutą pratekančią Hooghly upę – portugalų Bandelį, danų Seramporą, prancūzų Čandanagarą, olandų Činsurą. Britų Kalkuta jas visas nukonkuravo ir „prarijo“, bet kadaise kiekvienas tų miestelių alsavo vis kitos Europos sostinės atgarsiais – Paryžiaus, Kopenhagos, Lisabonos…