Indija

Kelionė į Indiją gali būti ir gyvenimo patirtis, ir didelis nuovylis, nes ši šalis kaip ištisas pasaulis, ten rasi visko: dvasingumo ir purvo, pigumo ir apgavysčių, nuostabių kalnų ir smogo pilnų miestų… Labai svarbu keliauti į tau tinkamas vietas, nepadaryti klaidų.

Indijoje per keletą kelionių praleidau 4 mėnesius, aplankiau daugelį jos valstijų, keliavau įvairiausiais būdais.

Čia į vieną straipsnį sudėjau viską, ką reikia žinoti apie Indiją ir keliones į šią šalį.

Kelionių maršrutai ir vietos – Šiaurės Indija

Indija – labiau žemynas nei šalis. Čia gyvena šeštadalis visų planetos žmonių, kone 500 tautybių ir kalbų, iš kurių 31 – milijoninė. Tuo pat metu, kai pietuose temperatūra virš +30, šiaurėje gali būti žemiau -20… Neįmanoma pamatyti visą Indiją per visą kelionę. Logiška išsirinkti kelionei vieną regioną ar kelis. Štai pagrindiniai maršrutai.

1.Indijos auksinis trikampis. Daugeliui tokia būna pirmoji kelionė į Indiją, dažnam – ir vienintelė. Aš irgi pradėjau nuo to, nes čia gauni stiprią nuostabiausių Indijos vietų – bent jau, gražiausių pastatų – dozę: sostinė Delis, garsiausias pastatas Tadž Mahalio mauzoliejus Agroje, pasakiško dydžio maharadžų fortais garsėjantis Džaipuras. Tobulas maršrutas architektūros, senųjų miestų gerbėjams.

Auksinį trikampį gali apvažiuoti per savaitę ar net mažiau, o kelionės į Indiją paprastai – ilgesnės, tad prie „auksinio trikampio“ prijungiama viena ar kelios iš šių „uodegų“, įveikiamų traukiniu iš Delio. Kiekvienai jų – jei nenori tiesiog išlipti ir apsidairyti pakeliui – reiktų skirti bent 3-4 dienas, bet norintiems pažinti giliau ir tiek atrodo mažoka.

2.Varanasis. Jis paliko tokį įspūdį, kad net sakyčiau, jei nematei jo, nematei Indijos, nes tai tiesiog kitoks miestas. Taip, architektūra – rodos, „seni kaip pats laikas“ ghatai, čia irgi pribloškia – bet svarbiausia – atmosfera, žmonės, šventumas… Gango krantinėse susiduria viskas: vienuose ghatuose kūrenami lavonai, kituose maudomasi, prekijai „stumdo“ prekes, vaikštinėja maldininkai sadhu, jokios mėsos restoranuose, Ganga Aarti ritualai vakarais, upe plukdomi žibintai, išplaukimai saulėtekiui ir saulėlydžiui… Pakeliui į Varanasį iš Delio dar galima aplankyti „šventą Gango ir Jamunos upių santaką“ Prajagradže bei „kamasutros šventyklas“ (pravardė dėl „nešvakių“ skulptūrų) Chadžurahe. Tobula kelionė kultūros mylėtojams – būtent šį „auksinio trikampio“ pratęsimą pasirinkau pirmosios savo kelionės į Indiją metu.

3.Radžastanas. Kelionė gylyn į Indijos dykumą, į vis mažėjančius miestus, kurių kiekvienas garsėja milžiniškais fortais. Po Džaipuro seka Džodpuras, paskui – Džaisalmeris, toks paskutinis Indijos avanpostas, kurio forte galėjome ir apsistoti, o taip pat – joti kupranugariais į dykumą, arti amžino fronto su Pakistanu, kur dangum laksto viršgarsiniai naikintuvai. Nakvynės jaukiame senovės didybe alsuojančiame forte, pasivaikščiojimai po maharadžų rūmus paliko neišdildomą įspūdį, bet štai dykumų kitur pasauly yra ir švaresnių, labiau laukinių – ji labiau žavi kitur nekeliavusius indus. Visgi Radžastanas – tobulas maršrutas romantiškų, pasakiškų vietų gerbėjams.

4.Rišikešas. Jis vadinamas „pasaulio jogos sostine“. Vieni čia atvyksta trumpoms „jogos atostogoms“ (išmėginau ir, jei tik nors kiek domina – patariu), kiti ilgam užsirašo į ašramus, dar kitiems tiesiog vegetariškas Rišikešas – puiki dozė stereotipinės Indijos pernelyg neatsisakant vakarietiškų malonumų. Daugybė karvių, maršrutiniai autorikšos, iš Himalajų ištekantis Gangas – bet kartu ir įvairiausių užsienio virtuvių restoranai, kava, burgeriai, į šortukus ar sijonukus niekas kreivai nežiūri. O indus čia ypač vilioja raftingas, ekstremalios pramogos.

5.Himalajų „kalnų stotys“ [hill stations]. Indai šiuos miestelius myli, nes ten vėsiau – supratau, kad didesniam skaičiui indų svajonių atostogos yra Himalajuose, nei Pietų Indijos paplūdimiuose. Užsieniečius labiausiai žavi gamta, kalnai. Pats renkiesi, kaip aukštai keliausi. Gali „žaisliniu traukiniu“ vadinamu senu lėtu siauruoju geležinkeliu iki Šimlos (britų Indijos vasaros sostinės), gali dar autobusu iki Manalio, o vasarom, kai keliai neužsnigti, kilti ir iki Ladakho… Į Himalajus populiaru keliauti ne tik iš Delio, bet ir Indijos rytuose, ties Dardžilingo. „Kalnų stotys“ – puikus pasirinkimas gamtos, kalnų mylėtojams, norintiems pailsėti nuo Indijos didmiesčių smogo ir šurmulio.

6.Pendžabas. Čia jau užsuka retas užsienio turistas, bet man tai – viena įdomiausių Indijos vietų. Ten daugumą gyventojų sudaro sikhai – tie, kurių vyrai su tiurbanais ir durklais. Kitur jie mažuma, o čia kai kurie rengiasi tarsi Viduramžiais, yra jų švenčiausia Auksinė šventykla, gatvėse leidžiamos giesmės iš jų šventraščio… Jautiesi tarsi kažkokioje kitoje, žemėlapiuose nepažymėtoje šalyje. Geras pasirinkimas tiems, kam patinka „turistų nenuvalkiotos“ unikalios vietos.

Kelionių maršrutai – Pietų Indija

Į žemiau aprašytus regionus patogiausia iš Delio skristi, nes važiuoti žemės transportu užtruktų kone visą dieną. Arba galima į Mumbajų ar Goa atskristi tiesiai iš Europos.

1.Mumbajus ir olų šventyklos. Mumbajus – Indijos pagrindinis miestas, ekonominė širdis. Įdomu pamatyti didingus britų epochos statinius, kontrastus tarp ankštų šiukšlinų „lūšnynų“ ir dangoraižių, aplankyti Bolivudo studiją. Ten geriausia pajusti „šiuolaikinę Indiją“ – bet tikrai pribloškiamų vietų mažoka. Tačiau Mumbajus – puiki pradžia kelionėms į Indijos olų šventyklas – Elefantos olos visai šalia, Adžantos ir Eloros jau reikalauja kelių dienų išvykos. Tos nuostabios šventyklos olose pribloškia ir gal tik todėl, kad yra toliau Auksinio trikampio, jos nėra tokios garsios kaip Agra ar Džaipuras.

2.Goa. Garsiausias Indijoje paplūdimio kurortas, tiksliau – ištisa „kurortinė valstija“. Tokias vietas, kur veža „masinį turizmą“, vertinu kiek skeptiškai, nes dažnai jos tapusios vienodų didžiulių pajūrio viešbučių kompleksais. Bet Goa ne tokia! Jos vizitinė kortelė – paplūdimio „trobos“ (restoranai, kartais plakami bangų), o taip pat unikali istorija: Goa daug šimtmečių buvo Portugalijos kolonija, tad čia daugybė senų bažnyčių, rūmų, netgi primena Europą. Tiesa, tai žavi labiau indus, kurie, nebuvę Europoje, keliauja į Goa sostinės Panadžio senamiestį priešvestuvinėms fotosesijoms.

3.Kerala. Gal įvairiausia Indijos valstija, kur gali patirti daug nepakartojamo. Visų pirma, „gyvenamieji laivai“, kur gali praleisti naktį sklęsdamas Keralos užutėkiais. Antra – tejamai, šiaurės Keralos spektakliai-ceremonijos, kuriuose „hinduistų dievai įsikūnija į žmones“. Taip pat – jaukūs, bet mažiau nei Goa nuvalkioti, kurortai, kaip Varkala su savo taku ant aukštų uolų; unikalus teatras kathakalis; vakarų ghatų kalnai, kuriuose – nacionaliniai parkai, pilni dramblių, sambarų, gaurų; jei pasiseks gal ir tigrą išvysi.

4.Andamanų salos. Labiausiai jas garsina „neatrastos gentys“, viena kurių nužudo visus, kas atvyksta į jos salą – bet tai nebus Andamanai, kuriuos matysite (nebent tik probėkšmiais ar muziejuje). „Pasiekiami“ Andamanai – „Indijos Maldyvais“ vadinami kurortai, kaip Svaradžo ar Šahido salos. Kiek perdėta – bet tikrai paplūdimiai platūs, tušti. Indijos mastais brangūs, bet su Maldyvais nėr ko lyginti.

5.Pudučeris ir Aurovilis. Pudučeris – tokia vieniša kiek trupanti buvusi Prancūzijos kolonija. Tuos, kas keliauja po Indiją ilgai, čia stabtelti skatina „poilsis nuo Indijos“ (vakarų virtuvė, pigus vynas), bet tikroji pažiba – Aurovilis, „tarptautinis taikos miestas“, viena nedaugelio utopinių gyvenviečių, kurios išliko daugybę dešimtmečių. Dauguma gyventojų ten – užsieniečiai, atsisakę senųjų gyvenimų, iškeitę „individualistinį kapitalizmą“ į „dvasingą bendruomeniškumą“, o Aurovilio centre – su niekuo nesulyginamos fantastinės architektūros „Motinos šventykla“ Matrimandiras. Nors Aurovilyje gyvenančių lietuvių beveik nėra, tačiau pažįstu ne vieną, kuris ten važiuoja ilgam laikui, savanoriauja, gerai jaučiasi.

6.Bangaloras ir Maisūras. Bangaloras vadinamas „Indijos Silicio slėniu“ dėl visų IT įmonių, startup‘ų. Ten daug „pirmojo pasaulio“ elementų, kaip modernių daugiabučių mikrorajonai su bendrom erdvėm ant stogų, kompiuterinės tematikos meetup‘ai, tvarkingi prekybos centrai. Bet kol taps tikru „pirmu pasauliu“ dar daug vandens nutekės, o lankytinų vietų praktiškai nėra. Kas kita – gretimas Maisūras, garsėjantis pasakiškai puošniais maharadžos rūmais – tik, kadangi jie taip toli nuo visų kitų Indijos lankytinų vietų, ten mane supo beveik vien turistai iš kitų Indijos miestų.

7.Kalkuta ir Bengalija. Kalkuta – senoji britų Indijos sostinė – turi žavios architektūros, bet netraukia pasilikti ilgiau. Tačiau ji gali būti vartais į Sundarbanų nacionalinį parką (didžiausias pasaulio mangroves) arba keliaujant link Dardžilingo į Himalajus.

Indijos miestai (ir Indijos problemos)

Indijos miestai ir miesteliai tarp keliautojų turi mažai gerbėjų. Juose – didžiausios problemos, dėl kurių kai kurie keliautojai „deda kryžių“ ant Indijos:

Šiukšlės. Nėra ko slėpti – Indija viena šiukšliniausių pasaulio šalių, gal net pati šiukšliniausia kokioje esu buvęs. Tušti sklypai čia bemat virsta minisąvartynais, šiukšlės plaukioja tvenkiniuose, voliojasi paplūdimiuose ir pakelėse ir jų tiek, kad niekaip negali nukreipti žvilgsnio, kad nematytum atliekų. Na, vietinių požiūris kitas, jiems tai taip nerūpi, ir nuolat matai, kaip kas šveičia kokį plastikinį buteliuką pro traukinio ar automobilio langą, ar koks viešbutis išpila savo šiukšliadėžę į gatvę, taksistai stabteli viešai nusišlapinti judrioje didmiesčio gatvėje. Kaimuose požiūris nėra kitas, nei miestuose – bet, kur mažiau žmonių, šiukšlių neprimėtoma tiek, kad, pavyzdžiui, visas kanalo paviršius virstų plūduriuojančių šiukšlių lauku.

Eismas. Jis Indijoje – vienas chaotiškiausių pasaulyje. Dvi juostos tai virsta keturiom, tai penkiom – nelygu, kas važiuoja: motociklas, autorikša, automobilis, autobusas. Normalu kažkiek pavažiuoti magistrale prieš eismą – nes taip arčiau. Ir beveik niekur nėra šaligatvių: turi nardyti tarp judančio transporto, vengti duobių, purvinų balų – vaikštinėti tikrai nėra malonu, ypač eiti per gatvę.

Skurdas. Pastatai nykūs, skurdūs, skubiai pastatyti be pretenzijų į architektūrą, daug kas aplūžę – dažnas Indijos miesto rajonas kitur pasauly būtų vadinamas lūšnynu, bet Indijoje tai norma. Bet daug kas ir tokių namų neturi: autobusų vairuotojai nakvoja autobusuose, rikšų vairuotojai – ant savo rikšų, nes jų namai kažkur tolimam kaime, o mieste, kuriame uždarbiauja, neįperka ar viską siunčia šeimai.

Smogas. Kone visuose didmiesčiuose orų prognozės programėlės – ir gatvėse pastatyti stendai – man rodė, kad oras pavojingai užterštas, bet matydamas pilką panoramą tą ir pats supranti.

Visgi, kai kurie miestai – tie, senesnieji – turi „brangakmenių“, nors iki jų kartais laukia ilgi važiavimai per daug liūdnesnius rajonus. Tai – seni valdovų mauzoliejai, fortai, šventyklos ir mečetės, o taip pat ir didingi britų palikti kolonijiniai universitetai ar traukinių stotys. Taip pat kai kurie praturtėję Indijos miestai turi „naujojo elito“ (programuotojų, verslininkų) pamėgtų zonų su daugiau ar mažiau Vakarus imituojančiais prekybos centrais ar kavinėmis.

Gražiausi man Indijos miestai (tiksliau, turintys labai žavių senovės salų savajame chaose):
*Delis ir Agra su musulmonų dinastijų pasistatytais įspūdingais it rūmai mauzoliejais ir ištisais šitokių kapų parkais, o taip pat fortais, iš kurių tos dinastijos valdė.

*Varanasis ir jo senoji šventoji Gango krantinė, kur nuolat verda gyvenimas – ir mirtis.
*Agra su Tadž Mahaliu ir kitais didingais pastatais.
*Radžastano miestai Džaipuras, Džodpuras, Džaisalmeris su milžiniškais hinduistų maharadžų fortais – „dykumų pilim“ – ir puošniais kapais.

*Mumbajus kaip šiuolaikinės Indijos variklis – o taip pat su didingais britų eros pastatais. Tokių pastatų turi ir britų laikų Indijos sostinės Kalkuta bei Delis, o taip pat Šimla.
*Amritsaras – ypač Auksinė šventykla ir zona aplink.

Indijos gamta

Indija gyvenama be galo tankiai – 10 kartų tankiau, nei Lietuva. Dažnai ji primena tokį nesibaigiantį miestą: namai kartais išretėja, žmonių minios ne tokios didelės, bet vis tiek visur keliai, sunkvežimiai, civilizacija… Net kokia „laukinė dykuma“, į kurią jojome kupranugariais Radžastane, buvo tokia sąlyginė: nuo smėlio kopos į visas puses matėsi kaimai, dangų raižė naikintuvai iš gretimų karo bazių…

Atokesnės gamtinės zonos Indijoje – retos išimtys. Jos keliariopos:

Nacionaliniai parkai, dažnai oficialiai vadinami „tigrų rezervatais“, nes būtent tigrus ten svajoja pamatyti daugelis turistų. Visgi, Indija ne Afrika, garantijos „katiniams“ – nėra, bet štai kitų Azijos žvėrių tose žvėrių zonose tikrai pamatysi dešimtis ar šimtus (antilopių giminaičių sambarų, gaurų, azijinių dramblių). Safariai tokiuose parkuose Indijos mastais gana brangūs, tokių parkų yra visose Indijos pusėse: Nagarholė netoli Keralos pietuose, Ranthamborė Radžastane, Sundarbanai rytuose… Žvėrių proporcijos ir aplinka kiek skiriasi, bet esmė panaši.

Himalajai šiaurėje – ypač Ladakhas, kur žmonija – jau retas svečias tarp kilometrinių kalnų, ar Arunačal Pradešas. O taip pat kai kurios salos Andamanuose. Bet prieš keliaujant į atokiausias vietas reikia pasitikrinti, ar į tuos regionus nereikia specialaus leidimo (tvarkos nuolat keičiasi). Lengviau pasiekiamos „tarpinės zonos“, kaip Himalajų „kalnų stotys“, kur jau daugiau gražios gamtos – bet dar ir civilizacija.

Visgi mane ne mažiau nei ta reta „laukinė Indija“ žavi gyvoji gamta esanti… kiekviename jos mieste. Kai Indijoje draudžiama medžioklė, nėra visokių „šungaudžių“, tai gyvūnų ne tik labai daug, jie ir labai drąsūs prie žmonių – prisileidžia ir patys prieina. Štai valgiau riešutus ant suoliuko Delyje – jaučiu, manimi jau lipa voverės, irgi nori valgyti. Ištisos beždžionių šeimos gyvena senamiesčiuose, turguose, prieina arti. Jau nekalbu apie ypatingas vietas, kaip bišnojų kaimai – tie žmonės tiki po mirties atgimsią kaip elniai, tad myli elnius ir daugybė elnių ten šmirinėja. Aišku, kiekviename mieste ganosi ir „eismą stabdo“ karvės (jos turi šeimininkus), pilna niekieno šunų, žiurkų. Kartais per 10 minučių pamatydavom ne vieną ir ne dvi žiurkes. Pelė irgi mano koja lipo Indijos traukinyje… Yra ir to minusų – trečdalis visų pasaulio mirčių nuo pasiutligės – Indijoje. Aišku, tiek gyvūnų ne visur ir ne visada – bet Lietuvoje to nepatirsi išvis.

Indijos klimatas ir kurortai

Indijos metus apibrėžia musonas – itin šlapias periodas, kai lyja ir dešimt kartų daugiau, nei Lietuvoje, gatvės kartais virsta upėmis. Kada musonas – priklauso nuo vietos, bet pietų Indijai jis smogia gegužės-birželio sandūroje, o galutinai iš paskutinių regionų šiaurės Indijoje pasitraukia iki spalio. Indai mėgsta keliauti ir musono metu – žalia, kriokliai – bet daugeliui užsieniečių tas kiaurai merkiantis nuolatinis lietus visai nepriimtinas, keliauti nepatogu.

Dėl to, kad tie superlietūs kiek atvėsina orą, Indijos vasara labai neįprastu laiku: kovą-gegužę, kai jau karšta, bet dar nelyja. Temperatūros, būna, viršija +40, kitur – +30. Man labai patiko keliauti tuo metu, nes mažai turistų, o karštį toleruoju gerai – bet tai ne kiekvienam, ir kondicionuojama Indijoje tikrai ne viskas. Tik Himalajuose vėsiau – tad ten sezonas tokiu metu.

Pagrindinis turistinis sezonas tad maždaug spalį-vasarį, kai vėsiausia. Pietų Indijoje tas „vėsiausia“ – vis tiek šilta (pvz. Goa ir sausio dienom +32, naktim +20), bet šiaurės Indijoje, ypač vakarais, gali būti šaltoka, ypač sausį (pvz., Delyje naktimis tad a maždaug +13, dienom +20), o Himalajuose būna „gilus minusas“, ten žiema – ne sezonas.

Labiausiai patikę Indijos kurortai:
*Goa, masinio turizmo centras, bet vis tiek turintis savo dvasią su paplūdimio trobelėmis-restoranais ir senomis portugalų bažnyčiomis.
*Varkala Keraloje su aukštu pajūrio taku pėstiesiems, pilnu kavinių.
*Svaradžas Andamanų salose kur, pagaliau, mažai žmonių, bent jau paėjus paplūdimiais toliau nuo vietų, į kurias atveža transportas (indai kažkodėl lieka prie paskutinės stotelės).

Beje, Indijoje nėra įprasta maudytis su glaudėmis ar (ypač) bikiniais, vietiniai maudosi su rūbais. Ten, kur daug užsieniečių, vietiniai pripratę ir prie vakarietiškų maudymosi rūbų.

Indijos kultūra, tikėjimai, joga, maistas…

Daug Indijoje susidūręs ir su vietiniais, ir su užsieniečiais, supratau, kad yra tarsi dvi Indijos kultūros.

Pirmoji – ta stereotipinė Indija, kurios ieško dažnas turistas. Tai – Vakaruose išpopuliarėjusios „asmeninės“ patirtys į kurias veda noras atrasti savo gyvenimo kelią. Pavyzdžiui, visos jogos rūšys su savo asanomis (pozomis) ir pranajamos (kvėpavimo) pratimais. Ar ajurveda – tradicinė indiška medicina su žoliniais vaistais ir gydymu „nuleidžiant skysčius“ (pančakarma). Yra konkretūs Indijos miestai, kur šitų patirčių daug – ir, kai nelanko didžiausių architektūrinių stebuklų, tokiuose miestuose koncentruojasi daugelis „ilgalaikių“ turistų į Indiją. Tuose pavieniuose „turistų placdarmuose“ – ir vakarietiški hosteliai, restoranai, daug kas moka angliškai, o aplink – akį džiuginanti gamta.

Antroji – ta „plačioji“ Indijos kultūra, kurioje tai, ką išvardinau anksčiau, yra tik maža ir tikrai ne svarbiausia gyvenimo dalis. Šita kultūra – labai bendruomeniška – čia svarbi šeima, giminė. Ten daug kas nulemta iš anksto ir vakarietiškas „savęs ieškojimas“ nesuprantamas: kuo tu turi būti lemia tavo kasta (varna) o konkretizuoja pokastis (džati), o taip pat lytis (moterų dirba mažuma). Su kuo turi tuoktis – pasako tėvai, atsižvelgę į horoskopus. Bet net jei rinktumeis pats – pažinčių skelbimuose dominuoja zodiako ženklai, Marso įtaka gimimo metu, kasta ir pokastis… O kitaip juk galėsi gyventi kitame gyvenime – reinkarnacija ne tiesiog tikima – ja neabejojama.

Už jogą tarp vietos hinduistų daug populiaresnės masinės piligrimystės ir religinės šventės, kaip kumbh mela, didžiausia pasaulio šventė, kai šimtai milijonų žmonių panašiu metu panyra į purviną (materialia prasme) Gangą – bet vakariečių Indijos mylėtojų ten beveik nesutikau ir vietiniai į mane taip žiūrėjo, kad keli šimtai (!) jų net prašė kartu nusifotografuoti. Tai – dažna patirtis nukeliavus toliau tų „vakariečių placdarmų“, nes ten daugeliui tu gali būti pirmas gyvai matytas europietis, nes daugelis turistų pamato tik Indijos „paviršiukus“ – ir po to arba į Indiją negrįžta (nes „gi jau buvau“ arba „nė už ką daugiau!“), arba susiradę numylėtas vietas vėl ir vėl keliauja ten pat (t.y., tuos pačius „vakariečių placdarmus“).

Be to, „masinėje“ indų kultūroje hinduizmas – tik viena srovių, tik 80% Indijos. Dar yra islamas su savo unikaliom formom, sufijų kapų garbinimu, šauksmais maldai, griežtu ramadanu ir eilėm prie iftaro vakarienių pasninkui pasibaigus. Yra nepelnytai neatrastas sikhizmas su tiurbanais ir durklais, šventąja guru grant sahib knyga ir nemokamu maitinimu langaruose (laukiami visi). Yra ir unikalios krikščionybės formos, Indijoje gyvuojančios beveik nuo Kristaus laikų. Ir dar visokios adivasių pagonybės… Ir ištisi kaimai, miestai, regionai kur tos mažumos yra dauguma. Tai – tarsi ištisas žemynas…

O ir pats hinduizmas nevienalytis. Stereotipiškai, tarkime, indai – vegetarai. Iš tiesų, yra ištisi miestai, kur beveik negausi mėsos. Bet čia – šiaurės Indijoje. Tarkim, Radžastane net 75% vietinių vegetarai, net kokie „Subway“ ten vegetariški. O štai pietuose ir rytuose daugelyje valstijų vegetarų net mažiau, nei Vakarų Europoje – vos 1-3%. Skanių patiekalų be mėsos gausi ir ten – Indija vienintelė pasaulio šalis, kur galėdavau savaites nevalgyti mėsos ir nesijaučiau ką praradęs. Bet gal net „purvinos“ kiaulienos ar „šventos“ jautienos ten nežymės meniu specialiais simboliais.

Apskritai, skirtumas tarp Indijos šiaurės ir Indijos pietų/rytų – labai didelis. Šiaurėje vyrauja hindi kalba, o pietuose ir rytuose – kitos. Indijos centre jos dar giminingos hindi, bet pačiuose pietuose – jau visai kitokios, dravidų kalbų šeimai priklausančios kalbos, ir pietiečiai pyksta, kai „centras“ mėgina skelbti hindi „visos Indijos kalba“. Skirtingų tautybių indai dažnai tarpusavy kalba angliškai, ypač pietuose… Indiją lengviau suvokti ne kaip šalį, o kaip žemyną: juk ir žmonių ten gyvena net daugiau, nei daugumoje žemynų!

Bet yra kas Indiją sieja, kas vienoda visur – bet skiriasi nuo didžiumos kito pasaulio. Tas tendencijas pastebi pakeliavęs ilgiau. Pavyzdžiui, kad normalu miegoti darbo vietoje „tarp pirkėjų“ – ar nusnūsti kur ant grindinio (tie žmonės ne tik benamiai – gal tiesiog traukinio laukiantys keliautojai ar vizito pas daktarą laukiantys pacientai). Kad vietiniai mėgsta sėdėti sulenkę kojas net ant suoliukų ar kėdžių – lyg ant žemės. Kad valgoma rankomis – kai ką įpratau, bet su ryžiais atrodė sunku. Kad normalu riaugėti, net padavėjas tai gali daryti priimdamas užsakymą. Kad „iš pagarbos“ nusiaunami batai – ne tik einant į šventyklas ar mečetes, bet net į katalikų bažnyčias – ir visai nesvarbu, kad eini ne ant kokio švaraus kilimo, o į paukščių pridergtą šventovės kiemą. Kad visur grūdamasi, stumdomasi, lipama į važiuojančius traukinius ir tikrai jau nepalaukiama, kol išlips esami keleiviai, prieš stumiantis į vidų.

Visur Indijoje paplitusios ir apgavystės, bet kai jas perpranti – neapsigauni. Tiesiog, Indijoje normalu sakyti tai, kas naudinga. Taksistai masiškai apgaudinės, kad viešasis transportas nevažiuoja, o jei kokia parduotuvė ar viešbutis moka komisinius – kad jų nemokantys konkurentai „sudegė“ ar „dabar nedirba“ ar „yra nesaugūs“. Niekada neverta klausti suinteresuoto žmogaus „kiek kainuos?“, „kiek užtruks?“, „ar yra tokia paslauga?“ – klausk tik neutralaus (pvz. praeivio). Taip pat visokie pasiteisinimai kodėl kažkas neveikia, ne laiku ir pan. – beveik visuomet išgalvoti vietoje nenorint spręsti problemos ar kažko aiškintis, turi „spausti“ ir „laikytis savo“ (pvz., viešbutyje sakė „internetą išjungė valdžia“, o reikėjo tik perkrauti modemą; autorikšos vairuotojas sakė „čia toliau važiuoti negalima, išlipkite ir eikite“, o iš tikro tiesiog nežinojo kaip privažiuoti ir t.t.). Kaip pasakojo patys indai, jie ir vienas su kitu taip elgiasi, ne tik su užsieniečiais – tokios „sau naudingos apgavystės“ tiesiog ten nėra tokios nepriimtinos, kaip Lietuvoje.

Kitokia nei Europoje – bet Indiją vienijanti – kūno kalba, kitoks galvos lingavimas „taip“ (pažiūrėkite video internete).

Tas normas verta perprasti. Kad suprastum, ką tau nori pasakyti („taip“, „ne“, „galbūt“, „atsiknisk“?). Kad pats neduotum ne tokių signalų (pvz. dažnas atvejis kai vakariečių turisčių „bendravimas kaip Europoje“ su indais pastarųjų priimamas kaip flirtas ar net „siūlymasis“, nes ten moterys su svetimais vyrais bendrauja daug šalčiau). Kad neįsižeistum kur nereikia – bet kartu sureaguotum, kai reikia.

Kaip keliauti po Indiją? (autobusai, traukiniai, lėktuvai…)

Kelionių po Indiją klasika – geležinkeliai. Su jų keliolika skirtingų klasių, nuo sklidinai perpildomos antros nerezervuotos ir nekondicionuojamų „sleeper“ plackartų iki kondicionuojamų 3AC, 2AC, galiausiai – First AC su atskirais kupė (važiavau visom!). Pigiausiom klasėm gali daugybę šimtų kilometrų nuvažiuoti už kelis eurus, o brangiausios vis tiek pigesnės, nei Europoje. Tiesa, greitųjų geležinkelių nesitikėk (didesnio nei 55 km/h vidutinio greičio traukinys jau vadinamas „supergreitu ekspresu“), prabangos irgi (jokių kupė su tualetais), traukiniai stoviniuoja, o vidutiniams ir esamiems vėlavimams rodyti net yra specialūs apps‘ai. Net labiau nei paslauga skirtingose klasėse skiriasi žmonės – kuo aukštesnė klasė, tuo inteligentiškesni bendrakeleiviai, mažiau triukšmo, „zuikių“, elgetų ar prekijų. Bet geležinkeliai veikia, žinai, ką gausi – kiekvienoj traukinių stotį pakeliavęs taip po Indiją jau imi jaustis kaip namie: peronai, pigiausi (bet sunkiai užsakomi) viešbučiai „retiring room“, daiktų palikimo zonos, saldžios kavos prekijai. Labiausiai patinka traukiniais važiuoti naktį – miegoti patogu, o, jei važiuosi dieną, dažnai tos dienos nebeturėsi. Minusas – traukinių bilietai kartais išparduodami ir prieš mėnesį ar du, juos turi nusipirkti internetu iki kelionės (dabar tai įmanoma) arba kartais tenkintis kokiais “daugiausiai stoviniuojančiais naktiniais reisais“.

Alternatyva traukiniams – autobusai, o jų pagrindinis pliusas, kad dažniausiai gali bilietą nusipirkti „čia ir dabar“ iš konduktoriaus autobuse ar kompanijos agentūros stotyje. Be to, jie gali būti vienintelis variantas jei nėra tiesioginio traukinio maršruto. Autobusai būna dvejopi – vietiniai autobusai (pigūs, aplūžę, bilietai perkami tik vietoje) bei miegamieji autobusai. Pastarieji – viena tų vietų, kur Indija aplenkusi Europą. Vietoje kėdžių ten – lovos, dviem aukštais, ir dvigulės: gali kelionės metu patogiai miegoti. Tiesa, tik jei kelias – magistralė, o ne į šalis svaidantis kalnų keliukas. Bilietus gali pirkti ir internetu, jie brangesni nei traukiniai, bet jais paprastai neapsimoka važiuoti trumpų atstumų, nes moki kaip už tolimą.

Tiek traukiniais, tiek autobusais stengiuosi važiuoti taip, kad būtų pakankamai laiko pailsėti, pvz. reisas prasidėtų 10 val. vakaro, o išlipti turėtum 8 val. ryto (realiai gali būti vėliau dėl vėlavimo). Traukinių bilietus verta pirkti tokius, kurių traukiniai pradeda savo maršrutą iš tos stoties, kur įlipi pats – mažesnė tikimybė, kad vėluos bent jau išvažiuoti. Labai nepatogu lipti į transportą vidury nakties ar tada iš jo išlipti.

Po Indiją dabar pilna ir vidinių skrydžių – jie dažniausiai kainuoja kiek brangiau, nei brangiausios geležinkelių klasės, bet pasitaiko gerų pasiūlymų. Bet trumpiems atstumams neapsimoka – Indijoje itin griežti saugumo tikrinimai, tad oro uoste, būna, susigaišta ir 2 val. Tačiau jei traukiniu reiktų važiuoti ilgiau nei vieną naktį (pvz., naktį + dieną, 12 val. ir daugiau) – tai skrydis yra geriausias variantas ir vienintelis būdas neprarasti visos kelionės dienos.

Indijos miestuose viešasis transportas gana prastas. Kur yra metro – jis stebėtinai tvarkingas, bet linijų mažai, stotelės toli nuo daugelio svarbiausių vietų, kitos linijos tik projektuojamos. Miestų autobusai – prigrūsti, sunku rasti realius jų grafikus ar net maršrutus, kas internete – neatitinka realybės.

Itin pigus taksi, tad daugelis turistų važinėja taip – bet čia yra vienas „bet“, taksistai itin linkę apgaudinėti (ypač svarbu susitarti dėl kainos – bet net ir tada, būna, mėgina pakelti, svarbu nepasiduoti ir duoti kiek sutarta). Problemą sprendžia pavėžėjimo programėlės – bet tik iš dalies, nes net ir jose, pamatę užsienietį ar užsienietišką vardą, kai kurie pavėžėjai bandė prašyti daugiau pinigų (rašo tau per programėlę „kainuos ne 200, o 400“ ir nevažiuoja artyn jei nepatvirtini, prašo telefono numerio ir tą patį sako telefonu ir t.t.). Nepasiduokite ir beveik visuomet rasite neapgaviką. O jei garsiai viešai derėsiesi su kokiu taksistu, net jei su juo nesusitarsi, dažnai prieis kitas ir pasiūlys žemesnę kainą. Geriausia vengti vietų, kur susidarę taksistų karteliai, kaip prie traukinių stočių ar oro uostų – deja, kai kuriuose ištisuose miestuose yra tokie karteliai, nustatę dideles „minimalias kainas“, o taksometrai daug kur išlaužyti, nupuvę.

Dėl pigaus taksi populiaru net į kitą miestą važiuoti su taksi – jei randi neapgaviką, tai tikrai apsimoka, susitaupo daug laiko, bet jei keli iš eilės vairuotojai mėgina apgauti (buvo ir taip), gali likti supratęs, kad važiuodamas autobusu būtum tik sutaupęs laiko.

Beje, taksi būna kelių rūšių. Automobilis – brangesnis variantas, o įprastas ir ženkliai pigesnis – autorikšos, turistų vadinami „tuktukais“. Stebėtina, kiek žmonių ir lagaminų ten gali susigrūsti, bet, aišku, yra riba. Autorikšas irgi gali iškviesti per pavėžėjų programas. Dar yra minami rikšos – be stogo, be durų, nuo jų gražu lėtai važiuojant pasigėrėti aplinka. Taip pat – taksi-motociklai (vienam žmogui, bet padaro išimčių). Saugumo nesitikėk, Indijoje jis apskritai nėra „sudievintas“ kaip Vakaruose.

Kur apsistoti ir kur pavalgyti Indijoje? (kainos ir kokybė)

Indija – viena pigiausių pasaulio šalių. Ypač pigu tai, kas paprasta – eilinis maistas, eilinės nakvynės. Prabangios vietos daugėjant Indijoje turtingų žmonių sparčiai pabrango – bet paieškojęs net maharadžos rūmuose esu apsistojęs nebrangiai.

Ant daugelio prekių jau gamykloje parašytos kainos (MRP) – nelegalu pardavinėti brangiau. Dėl to Indijoje dažnai net tokiose vietose kaip restoranai, oro uostai, prekių (tarkim, gėrimų) kainos neužkeltos ar užkeltos mažai lyginant su eilinėm parduotuvėm. O užsieniečiui tos parašytos kainos – labai gerai, nes iš karto pamatai, jei bando apgauti (kitose panašiose šalyse, kur nėra gamyklinių kainų, parduotuvėse kainų neklijuoja ir tiesiog vietiniam sako vieną, turistui – kitą kainą).

Tačiau lankytinos vietos užsieniečiams išties kainuoja brangiau – kartais net daug kartų. Tai – oficiali šalies politika; tik kai kurios atokesnės, turistų retai lankomos vietos kainuoja vienodai indui ir neindui.

Keliaujant į Indiją, verta pasidomėti programėlėmis, nes, nors ten veikia daug tarptautinių programėlių, yra daug vietinių, kurios gali turėti papildomų viešbučių, transporto galimybių ir kita. Yra puikų programėlių, leidžiančių užsakyti maistą – ne tik į namus ar viešbutį, bet net į tikslią vietą traukinyje, į kurią tau per trumpą sustojimą atneš maistą iš pakelės miesto restorano! O prekes iš parduotuvės didmiesčiuose namo atveža… per 10 min. nuo užsakymo! (emigravusiems į Vakarus indams, būna, šito labai trūksta).

Jei moki derėtis, vietoje užėjęs į viešbutį dažnai gali gauti geresnes kainas, nei internete.

Daugeliui turistų sunkiausia susitaikyti su švaros, tvarkos ir higienos trūkumu. Jis – visur. Nuo aplūžusių lentynų ir nešvarių puodelių ar tekančio tualeto brangiame AirBnB bute iki plaukų ar kraujo dėmių ant daugybės viešbučių paklodžių, praeitų svečių paliktų šiukšlių. Tiesiog indai taip atidžiai į tai nežiūri, jiems nereikia tos vakarietiškos tvarkos.

Kur sunkiausia su tuo susitaikyti – maitinimo įstaigos, nes tai lemia apsinuodijimus. Galėčiau patarti „nevalgyti gatvės maisto“ ar pan., bet čia tokia loterija. Man yra tekę vemti ir po tarptautinių tinklų, o dažnai po gatvės maisto nieko neatsitinka. Tik tikimybių klausimas, nes požiūris į švarą (ar tiksliau nemąstymas apie ją) vienodas visur, pvz. matai kaip kokiame tarptautiniame restorane padavėjas dedasi pirštines maistui priliesti, o paskui paduoda šiaudelį imdamas už galo be pirštinių. Aš vidutiniškai vėmiau Indijoje kartą į du mėnesius – taigi, jei keliauji trumpai, gali ir nieko neatsitikti. Būdavo, matydavau gatvėse, kad vemia kiti, pvz. pro automobilio langą, ar girdėdavau traukiny – tai daug įprasčiau, nei mūsuose. Ko vengiau – vandens iš krano. Su viduriavimu teko susidurti dažniau – bet tikrai ne nuolat.

Indija – mažų šeimos verslų šalis, tad net ir keisčiausiu paros metu paprastai kas nors veikia, nors meniu gali būti ir ribotas.

Indijos istorija

Indijos valstybė – naujiena pasaulio istorijoje. Dar prieš šimtmetį-kitą Indijoje buvo daugiau šalių, nei visame pasaulyje šiais laikais! Kiekvieną jų valdė vis kitas maharadža (hinduistas) ar nizamas (musulmonas). Tos šalys tarpusavy kariaudavo ir prekiaudavo, jose kilo ir smuko įvairios religijos ir filosofijos (budizmas, islamas, hinduizmas, džainizmas, sikhizmas).

Karts nuo karto šimtmečiams kokia viena imperija įsivyraudavo ištisuose Indijos regionuose, kaip Tadž Mahalą pastačiusi Mogolų Imperija šiaurės Indijoje ar hinduistinis Vidžajanagaras pietuose. Karts nuo karto Indijos pakraščius net pasiekdavo svetimi, kaip Aleksandro Makedoniečio vedami graikai 327 m. pr. Kr. ar afganai Viduramžiais, įkurdavo savas šalis.

Bet niekada niekas neužvaldė visos Indijos. Tiksliau, neužvaldė iki XIX a., kai palaipsniui įsigalėjo britai: iš pradžių Britų Rytų Indijos kompanija dominavo prekyboje, vėliau, indams pamėginus sukilti, vis daugiau žemių užkariavo ir tiesiogiai, o likusiųjų valdovus privertė paklusti, lenktis Britanijos karalių vietininkams Delio durbaruose. Britai taip suvienijo ne tik Indiją, bet visą Pietų Aziją: šiandieniai Pakistanas, Bangladešas, Birma, Šri Lanka irgi buvo jų valdos, didmiesčius jie apsėjo europietiškai-indiškais rūmais.

Bet tuomet atėjo Antrasis pasaulinis karas. Šaukdama “Azija azijiečiams”, Japonija ragino indus pagaliau nusimesti britų jungą. Ir nors galiausiai japonai (bei jų sąjungininkai indų sukilėliai) karą pralošė, “nenugalimos Britanijos” autoritetas susvyravo ir jau 1948 m. Indijai suteikta nepriklausomybė.

Tiesa, matydami kruvinas religines kovas, traukdamiesi britai Pietų Aziją padalino – musulmoniški kraštai tapo Pakistanu. Skyrybos buvo kruvinos, hinduistai iš Pakistano traukėsi į Indiją, musulmonai iš Indijos – į Pakistaną (didžiausia migracija pasaulio istorijoje), per milijoną žuvo. Tarp Indijos ir Pakistano nusistovėjusi siena netenkino nė vienų – ir tarp šių šalių konfliktas tęsiasi iki šiol. Kartais jis pratrūksta (vienąsyk, kai lankėmės mes, atšauktas reisas, nes pasienyje uždaryta oro erdvė), bet dažniausiai ramu.

Ar verta keliauti į Indiją?

Indija – kitas pasaulis, kartojau tą ir kartosiu. Ir į jį žmonės reaguoja įvairiai.

Pirmiausia dažnam – kultūrinis šokas.

Bet paskui – vieni žmonės įžvelgia šviesiąsias puses, nori grįžti vėl ir vėl. Daug kas ten paprasčiau, pigiau, net skurde mato pliusų (mažiau priklausomybių nuo visokių prekių ženklų, daugiau – tikėjimo, dvasingumo), kažkas ten sutampa su jų filosofija (pvz. vegetarizmas)…

O kiti ir toliau mato tik minusus, galvodami, kad Indijos mylėtojai tiesiog naivūs: koks ten dvasingumas, kai šitiek apgavikų, dėl pinigo darančių bet ką; kokia ten meilė gamtai, kai šitoks smogas, taip šiukšlinama.

Manau, priklauso nuo paties žmogaus – kas tau svarbiausia, kiek tu esi arti to, kas yra Indija. O ir kurią Indiją tu pamatai – nes Goa kurortai, Ladakho budistiniai vienuolynai, Delio centras, Bangaloro IT ofisų rajonai skiriasi kaip diena ir naktis vienas nuo kito.

Kaip ten bebūtų, aplankyti Indiją patarčiau kiekvienam, nes nepažinęs Indijos – nepažinai pasaulio, juk tai tokia svarbi ir didelė žmonijos dalis. Ir net jei Indija nebūtų „tau“, jei tiesiog per savaitę-dvi aplankysi įspūdingiausias jos vietas – bus įdomu ir prisiminimai liks ilgam.

---

Visi mano kelionių vadovai po Indiją

1. Šiaurės Indija – viduramžiška šalis be taisyklių
2. Delis – Indijos civilizacijos sostinė
3. Radžastanas – karinga Indijos dykuma
4. Pendžabas – tiurbanų ir durklų Indija, sikhų šalis
5. Mumbajus – Indijos maksimumo miestas
6. Kerala – trys akimirkos keisčiausioje Indijos valstijoje
7. Kalkuta – Indijos Londonas, Indijos Kuba…
8. Goa – Indijos Europa, Indijos kurortai
9. Bangaloras – ateities Indija?
10. Aurovilis ir Pudučeris – pasaulio piliečių mieste Indijoje
11. Rišikešas – pasaulio jogos sostinė
12. Andamanai – neatrastų genčių karalystė?
13. Kumbh Mela – 650 milijonų žmonių vienoje upėje!

Kelionių vadovai po Indiją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti

Aurovilis. Legendomis apipintas miestas, kurio siela – auksaspalvė fantastiška Motinos Šventykla. Modernus, bet mylintis gamtą, stūksantis Indijoje – bet it magnetas traukiantis gyventojus, naujakurius ir svečius-ieškotojus iš viso pasaulio, taip pat – Lietuvos.

Apie Aurovilį prirašytos ištisos knygos, interneto svetainės. Ta dauguma, kurios autoriai – Aurovilio mylėtojai – pasakoja apie jokiai tautai nepriklausantį „ateities miestą“ be pinigų, be religijos, kuris yra visų – bet gyventi ten gali tik tas, kas „savanoriškai tarnauja Dieviškajai Sąmonei“.

Pastaruoju metu Indijoje atsiradę ir kitokių, kritiškų tekstų – apie teisinius-politinius ginčus dėl Aurovilio ar tariamą „paskutinę europiečių koloniją“ šalyje.

Šiame straipsnyje pasistengiau pažvelgti į Aurovilį „iš šalies“, prašalaičio akimis, be išankstinių nuostatų bagažo – nes keliaujant ten pasirodė, kad tokių tekstų trūksta – prieš atvykdamas galėjau nuspėti nebent tai, kad tai bus stipri ir pasaulyje analogų neturinti vieta…

Pudučeris – Indijos Prancūzija ir Aurovilio vartai

Apie Aurovilį neįmanoma papasakoti nepaminėjus Pudučerio – arba Pondičerio, kaip prancūziškai jis iki šiol vadinamas daugelyje turistų bukletų. Šis miestas ~14 km nuo Aurovilio kadais buvo vieniša Prancūzijos kolonija šiauriniuose tamilų krantuose.

Iki pat šiol Pudučeris kitoks: jo baltame senamiestyje bažnyčios didesnės nei hinduistų šventyklos, vynas pigesnis ir kruasanai skanesni nei aplinkinėje Tamil Nado valstijoje. Prancūzija perdavė Pudučerį Indijai 1954 m. ir nors gatvių pavadinimai iki šiol rašomi ir prancūziškai, senamiestį pamažu glemžiasi indiškas chaosas: neturėdami šaligatvių pėstieji nardo gatvėmis tarp motorolerių, karvių ir kaip niekur brangių autorikšų, o žemėlapyje kaip „scenic spot“ pažymėta vieta, kur kanalizacija įteka į jūrą (į mūsų balkoną vis atnešdavo to kvapo dozę). Nuostabi pajūrio promenada šiandien labiau žavi ne keliautojus iš užsienio, bet milijonus vidurinės klasės indų, savoje šalyje siekiančių atrasti romantiškojo Paryžiaus (ar Nicos) aromatų tylius aidus.

Bet Aurovilis traukia ir tuos, ir anuos, ir Pudučeris – jo autobusų stotis, traukinių stotis prie menkos geležinkelio atšakos ir dar mažesnis oro uostas – kaip Aurovilio vartai. Ir nors Aurovilio Motina Mira Alfasa gimė Paryžiuje, „didžioji idėja“ įkurti tarptautinį miestą ją aplankė gyvenant čia, Pudučeryje.

Pudučeryje daug kas pavadinta Motinos vardu, dar daugiau kas – Šri Aurobindo, Motinos kūrybos partnerio, garbei. Šri Aurobindo – kovotojas už Indijos laisvę ir integralios jogos filosofijos kūrėjas (akcentas ten ne asanos ar kvėpavimas, o savianalizė). Aplink Šri Aurobindo ašramą išaugo ištisas tinklas įvairiausių institucijų, visapusiškai perkeitusių miesto gyvenimą. Šri Aurobindo tarptautinis mokymo centras, informacijos centras, tyrimų centras, svečių namai, bendrija, valgykla, leidykla, rankdarbių dirbtuvės, Indijos ir pasaulio studijų centras, transporto įmonė, slaugos namai, auditorija, reklamos agentūra, biblioteka… Net atsitiktinis žmogus, iš kurio nuomavomės butą, buvo baigęs Šri Aurobindo vidurinę mokyklą ir laukujes duris paženklinęs Aurovilio simboliais…

Bet patį Aurovilį Motina įkūrė jau po Šri Aurobindo mirties keliolika km nuo ašramo supirktame žemės sklypų „archipelage“. „Mažiau pasiruošę keliautojai nustemba, kai nuvykę į Šri Aurobindo ašramą neranda Aurovilio, o nuvykę į Aurovilį – jokio ašramo“ – girdėjau mintį.

Bet tokių „masinių“ turistų Aurovilis ir nenori… „Specialiai apsunkiname patekimą čia“ – sakė pasitikusi aurovilietė – „Kad nebūtų spragsinčių fotoaparatais, kaip kokiose Europos katedrose, ar trukdančių kitiems garsiomis mantromis, kaip Indijos šventovėse“.

Rasti informaciją kaip geriausia aplankyti Aurovilį nepaprasta – daug ką sužinojome tik „iš lūpų į lūpas“ ar jau pačiame Aurovilyje. O norint patekti į Aurovilio širdį – Motinos šventyklą – nuvykti ten nepakaks: reikalinga registracija. Nemokami leidimai „ištirpsta“ likus keletui dienų, o jei jo negausi – auksaspalvį Matrimandyrą galėsi pamatyti tik iš išorės.

Ir vis tiek, kai atėjome ankstų rytą į „Sri Aurobindo Auto Care“ transporto štabą, radome ištisas eiles įvykdžiusiųjų visas procedūras. Aurovilio link tąryt pajudėjo keturi autobusai. Nustebino, kad buvome vieninteliai ne indai. Aurovilis nėra nei ašramas, nei – juoba – hinduistų šventykla, bet Indijoje populiaru ieškoti „stiprių vietų“, nesvarbu religija. Net Indijos katalikų kunigai man pasakojo, kad į jų bažnyčias dažnai užsuka pasimelsti hinduistai, tarsi Jėzus ir Marija būtų dar vieni daugybės dievybių…

Aurovilio siela – Matrimandyras

„Matrimandyras yra Aurovilio siela“ – sakė prancūzė, kurios savanorystė Aurovilyje – pasitikti tokius, kaip mes, atvykstančius pirmą kartą – „O sielos juk niekas neatveria iš karto“. Tad nuo išlipimo iš autobuso iki patekimo į Matrimandyro pagrindinę salę prabėgo kelios valandos. Filmas apie Aurovilį su Motinos mintimis Lankytojų centre. Kelionė artyn per Matrimandyrą supantį iščiustytą parką, įrengtą auroviliečių jėgomis. Rymojimas prie didžiulio banjano medžio, esančio pačiame Aurovilio centre. Paskui – prisėdimas tiesiai po Matrimandyro didžiuoju auksiniu rutuliu – ten amžinai čiurlena vanduo.

Tada pagaliau mums atsivėrė Matrimandyro vidus, ne mažiau fantastinis ir neturintis pasauly analogų, nei fasadas. Batai paliekami lauke, bet ir basų kojų nepakanka: reikia apsiauti specialias švarias baltas kojines ir tik tada gali spiralėmis lipti į pagrindinį Matrimandyro kambarį, kur heliostato nukreipta saulės šviesa vienu spinduliu krenta į didžiulį Zeiss kristalą, paskleidžiantį ją po visą baltą salę – kaip koks dieviškumo nusileidimas žemėje.

Daug kas pasakojo tas 15 minučių ten medituojantis, bet „instruktaže“ mums aiškino, kad „Matrimandyras skirtas ne meditacijai, o koncentracijai“ – bet kaip supranti tą frazę, priklauso nuo tavęs.

Vanduo, šviesa, gyvybė – Matrimandyre ir aplink subtiliai susipina visos gamtos jėgos. Daugybės pasaulio religijų pastatai savaip panašūs – (pa)maldos, šventaknygės, šventikai vadinasi kitaip, bet visa tai yra, religijos kartais viena nuo kitos „nusižiūrėdavo“ ir šventovių architektūrą ar meno stilius. Matrimandyre, tuo tarpu, viskas kitaip.

„Tai ne religija – Aurovilyje nėra religijos, itin religingiems žmonėms čia apskritai būtų sunku gyventi“ – girdėjau daug kartų. Net UNESCO tam savaip pritarė, 1966 m. paremdama Aurovilio projektą. Visgi man, kaip „žmogui iš šalies“, ritualai Matrimandyre ir Motinos filosofija priminė religiją – tik smarkiai kitokią, nei pagrindiniai pasaulio tikėjimai. Nes „Kodėl Aurovilio siela būtent toks pastatas ir kodėl jam tiek dėmesio?“, „Kodėl vos 3000 žmonių miestelis skyrė šitiek lėšų ir jėgų jam pastatyti?“, „Kodėl koncentracija apskritai tokia svarbi?“, „Kodėl kristalas? Kodėl spindulys? Kodėl apvali forma? Kodėl vanduo?“ nepaaiškinsi moksliškais įrodymais.

Tokia buvo Motinos vizija, tiesa, įgyvendinta po jos mirties: Motina mirė 1973 m., o Matrimandyro statybas auroviliečiai savom rankom baigė tik 2008 m.

Aurovilio miestelis ir kas tie auroviliečiai

Keturios valandos Aurovilyje ištirpo stebėtinai greitai – vos spėjome į autobusą atgal. Pamačiau Matrimandyrą, išgirdau apie Aurovilio esmę – bet supratau, kad, norėdamas iš tikrųjų suprasti Aurovilį, turiu grįžti ilgesniam laikui. Antrąkart atvažiavau jau nepriklausomai.

Nes kiek beskaičiau apie Aurovilį, sunku buvo įsivaizduoti, kas ir kaip „ant žemės“. Ir pirmąkart ten atvykus klausimų kilo tik dar daugiau.

Tarsi vienos filosofijos žmonių miestas – bet kad ten gausu ir eilinių indiškų kaimų. Tarsi miestas be pinigų – bet kainos daug kur rašomos rupijomis, „Auroville“ pavadinimu puošiasi ir, rodos, eilinės kavinės, tinklų viešbučiai. Tarsi viskas ekologiška – bet „Auro Beach“ vadinamas paplūdimys prie Aurovilio itin šiukšlinas…

Na, visų pirma, „Ne viskas Aurovilis, kas Auroviliu žiba“. Aurovilis – tarsi koks tarptautinis sklypų salynas indiškame vandenyne. Sklypai Auroviliui supirkti laisvoje rinkoje ir ne visi juos pardavė, todėl gali būti, kad vienas namas priklauso Auroviliui, gretimas namas – jau ne, o dar kitas – vėl priklauso. Pavadinimus „Auro“, „Auroville“ apylinkėse naudoja kas nori – nes jie čia padeda parduoti…

„Tikros“ Aurovilio įstaigos surašytos jų interneto puslapyje. Bet ir jos labai įvairios: vienur atsiskaitoma Aurovilio kortelėmis, bet kitur priimamos ir rupijos (ypač prie lankytojų centro, kelių, tako nuo lankytojų centro iki Matrimandyro). Idealizmas turėjo prisitaikyti prie realybės: vienadieniai svečiai neieškos, kaip „pasipildyti“ aurokorteles, o ekologiško maisto ar aurovilietiškų rankų darbo suvenyrų juk norės…

Į realybę atsimušė ir idėja, kad Aurovilis viską, ko jam reikia, užsiaugins ir pasigamins pats. Savanoriškų jėgų trūksta, tad Aurovilis samdo indus iš aplinkinių kaimų. Pačiame Aurovilyje gi apie pusė gyventojų – užsieniečiai (12% – prancūzai, 7% – vokiečiai, 5% – italai, 3% – olandai…), tvyro tokia „dar švaresnės ir ekologiškesnės Europos dvasia“. Kritikai iš kokio Delio čia įžvelgia savotišką kolonializmo eros tęsinį, su baltaodžiais „tikraisiais auroviliečiais“ ir pigiai apmokamais darbininkais indais. Kita vertus, daugelis kaimynystėje gyvenančių ten kaip tik labai džiaugiasi Auroviliu: be jo nebūtų darbų, nebūtų ir nė ketvirčio tiek klientų jų parduotuvėlėse, restoranėliuose, viešbutėliuose… Aurovilio trauka pasinaudojo ir stambesni verslininkai, įkūrę „neparduotuose Auroviliui sklypuose“ europietiško stiliaus verslus.

Pačiame Aurovilyje „verslo sau“ daryti negali. Jei tampi auroviliečiu, niekas ten tau nepriklauso – viskas bendra. Aišku, realybėje kiekvienas aurovilietis turi jam priskirtus namus, savo interesus, savanoriškus užsiėmimus. Daug tų užsiėmimų „išoriniame pasaulyje“ atrodytų keisti, kaip vandens dinamizavimas ar akių joga – o Aurovilyje nėra tokių socialinių stabdžių. Vienas įdomiausių man pasirodė Svaram parkas, kur aurovilietis austras etnomuzikologas Aurelijus Hameris prigaminęs visokių keistų neregėtų muzikos instrumentų – nuo akmeninio „metalofono“ iki besisukančios grandinės – skleidžiančių keistus garsus, vibracijas ar padedančių koncentruotis. Atrodytų, muzikos instrumentų srityje daug naujo nebeišrasi – bet štai.

Ar dar grįšiu į Aurovilį (ir kokį jį rasiu)?

„Tikru auroviliečiu“ tapti nelengva. Turi būti priimtas, turi metus gyventi kaip naujakurys, pilnai išlaikydamas save, įnešti lėšų už namus. Daugiau kas atvažiuoja čia savaitei-kitai, savanoriauja. Dar daugiau kas stabteli tik trumpam, keliaudamas po šiuos tamilų gyvenamus krantus, 1000 metų ir senesnes jų hinduistų šventyklas, kaip Mahabalipurame.

Būna kas užsuka trumpam, o grįžta ilgam. Bet kokį rasiu Aurovilį jei kada nors čia grįžčiau – visiškai nežinau…

Nes viršum miesto-miško prisikaupė daug debesų. 1988 m. įstatymu Indijos valdžia suteikė miestui savotišką autonomiją – pasiliko valdymo tarybos pozicijas sau, bet realiai nesikišo į jo valdymą, duodavo teisę auroviliečiams iš viso pasaulio čia apsigyventi.

~2020 m. tai pasikeitė: nuo valdžios išcenzūruoto auroviliečių spektaklio iki panaikintų vizų tiems, kas prieštaravo valdžios idėjoms dėl Aurovilio ateities. Būtent dėl tos ateities – didžiausios trintys. Valdžia ir kai kurie auroviliečiai nori pagaliau įgyvendinti Motinos viziją: 50 000 gyventojų miestas-galaktika, o ne 3 000 miestelis. Bet kiti pageidautų likti su tuo Auroviliu, kuris juos kadais paviliojo (ar kuriame jie net gimė ir užaugo). Tarp mažų pastatų medžių paunksmėje, prie užplūdus musonui nepravažiuojamų duobėtų vieškelių, su motoroleriais ir dviračiais vietoje automobilių…

Aišku, laimi tas, kieno pusėje įstatymai, politika, teismai – taigi, medžiai šen ar ten kertami, vyksta didelės statybos.

„Miestas, kuris nepriklauso jokiai valstybei“ – lankytojų centre kabo Motinos vizija. Bet visuose žemėlapiuose Aurovilis – Indijos dalis. Daugybę tokių tarptautinių utopijų pasaulyje galiausiai sunaikino ar apgriovė politiniai vėjai – kaip Ošo Radžnišpuramą JAV ar Mandaromą Prancūzijoje. Nugriauti daug lengviau, nei pastatyti, o priimti dekretą kažką sunaikinti mokesčių mokėtojų lėšomis – šimtus kartų lengviau, nei įtraukti tūkstančius savanorių į statybas be atlygio. Jeigu tokių utopijų atsiradimas jau prilygsta stebuklui, tai išlikimas – dar didesniam…

Laimė, naikinti Aurovilio Indija kol kas, atrodo, nesiekia. Šri Aurobindo čia gerbiamas. Visos trintys persipynusios su dar didesnėm trintim tarp hindi kalbančio Indijos politinio centro ir Tamil Nadaus valstijos, itin prisirišusios prie savo tūkstantmetės tamilų kalbos, rašto ir kultūros. Hindi užrašų ten beveik nemačiau išvis, o į siekius įvesti hindi kalbą į vietines mokyklas žiūrima kaip į šiaurės kolonializmą pietuose.

Kur link viskas pasuks, nedrįsiu lažintis, bet esu beveik tikras, kad Matrimandyras, jau puošiantis Pudučerio apylinkių ir Tamil Nadaus turistinius bukletus ir oro uostų sienas, kitos svarbiausios vietos tikrai išliks – nes jos savo populiarumu ir įtaka jau seniai praaugo auroviliečių bendruomenę.

---

Visi mano kelionių vadovai po Indiją

1. Šiaurės Indija – viduramžiška šalis be taisyklių
2. Delis – Indijos civilizacijos sostinė
3. Radžastanas – karinga Indijos dykuma
4. Pendžabas – tiurbanų ir durklų Indija, sikhų šalis
5. Mumbajus – Indijos maksimumo miestas
6. Kerala – trys akimirkos keisčiausioje Indijos valstijoje
7. Kalkuta – Indijos Londonas, Indijos Kuba…
8. Goa – Indijos Europa, Indijos kurortai
9. Bangaloras – ateities Indija?
10. Aurovilis ir Pudučeris – pasaulio piliečių mieste Indijoje
11. Rišikešas – pasaulio jogos sostinė
12. Andamanai – neatrastų genčių karalystė?
13. Kumbh Mela – 650 milijonų žmonių vienoje upėje!

Kelionių vadovai po Indiją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti

„Bangaloras – tai Indijos Silicio slėnis!“ – jau keli dešimtmečiai skelbiama visur pasaulyje. Ten – ateities Indija, Bangaloras tuoj aplenks San Franciską, Niujorką…

Ar tikrai? Atvykau trumpai pagyventi šiame 10 milijonų žmonių metropolyje, kurį turistai paprastai praleidžia. Ir, be neatrastų nuostabių vietų tyrinėjimo, pamėginau pasinerti į tą ateities Bangalorą – startupų, IT specialistų, „naujųjų indų“…

Pirmas įspūdis – supermodernus miestas…

Nusileidus Bangaloro oro uoste norėjosi sušukti: „Tikra ateities Indija!“. Tvarkinga, nė šiukšlelės, spindintys restoranai, parduotuvės, moterys trumpais užsieniniais sijonais ar šortais. Viskas iščiustytame lauke, nes Bangaloras didžiuojasi „tokiu puikiu oru, kad niekad nei karšta, nei šalta“.

Paskui – pavėžėjų štabas. Programėlė mums priskyrė kodą, kurį sulaukę eilės ištarėme bet kuriam pavėžėjui ir tas iš karto žinojo, kur vežti (nereikėjo ieškoti konkretaus). Tada – 10 juostų greitkelis, supamas švytinčių reklamų, prekybos centrų. Kaip Amerika…

Nuostaba tęsėsi milžiniškame 33 aukštų daugiabučių komplekse, kur gyvenome. Iš pradžių – „pusiau atvira zona“ su prekybos centru, paskui – uždaros zonos, kur patekdavome tik parodę sargams QR kodą. Tose uždarose zonose – ir grožio salonas, ir parduotuvė 33 aukšte, iš kurios gali išeiti tiesiai ant stogo su visokiom bendradarbystės erdvėm, stalo žaidimais, treniruočių sale.

Nuo stogo miesto šviesas stebinčios porelės ir kažką ten švenčiančios vyrų ir moterų kompanijos tarpusavy kalbėjo angliškai, ta kalba parašyti ir visų daugiabučių bendrijos skyrių vadovų kontaktai (apsaugos komandos vadovas, stogo klubo vadovas…), ir įspėjimai apie dideles baudas rūkoriams. Nors Bangaloras – kanadų tautybės Karnatakos valstijoje, čia suvažiuoja (užsi)dirbti žmonės iš visos Indijos, ir vienintelė bendra kalba jiems – anglų. Jaučiausi gal kaip kokiam neegzistuojančiam „indiškam Honkonge“ ar Singapūro Little India.

Net šiukšles šeimininkas griežtai pasakė rūšiuoti – prieš paliekant jas rytais anapus buto durų, kur surinkdavo bendrijos samdiniai.

Bet labiausiai patiko pats butas, prieš užeidami į kurį batus indiškai palikdavome saugiuose ilguose koridoriuose. Tai – gal geriausia vieta dirbti apskritai per visą nakvynių AirBnB istorija. Prie kompiuterio stalo – ir darbinė kėdė, ir palangė-sofa, ant kurios galėjau ir sėdėti keliese, ir, kai dirbti pavargdavau, užmigti, prieš užsimerkdamas matyti IBM ar 7 Eleven „back ofisus“ gretimuose stikliniuose daugiaaukščiuose. Puikus internetas, garso izoliacija tarp kambarių „Zoom“ pokalbiams…

Išmanioji Bangaloro kasdienybė – kitokia nei kitur Indijoje

Bangaloro „naujosios aukštuomenės“ viešasis gyvenimas daug sukasi aplinkui programėlėmis organizuojamus susitikimus. Vien „Meetup‘ų“ čia kiekvieną savaitę gal daugiau nei likusioje Indijoje. Dirbtinio intelekto tema, įvairiausių programinių kalbų tema, ir į kiekvieną registruojasi šimtai žmonių. Į Android meetup‘ą nepatekau nors mėginau registruotis savaitę prieš (salė buvo jau pilna), bet nuėjau į Startup meetup‘ą, kurių ten irgi devynios galybės. Vienos minutės prisistatymai, „Networkingas“, „pitchų“ repeticijos (3 minutės, o tuos, kuriems pasiseka, kviečia jau 10 minučių pitchui, o trečiam raunde jau laukia potencialūs investuotojai).

Pabandravęs ten daugiau supratau, kad Bangaloro „naujoji aukštuomenė“ daug platesnė, nei IT specialistai. Tai ir 250 dolerių už valandą imantys konsultantai užsienio korporacijoms „kaip ateiti į Bangaloro rinką“, ir prekių ženklų advokatai, ir prestižinių universitetų dėstytojai, ir valstybės tarnautojai, braižantys technologijų politikos gaires.

Internetu ir programėlėm čia organizuojamas ir laisvalaikis. Vien stalo žaidimų klubų verslas kaip „įsuktas“: už teisę žaisti moki daugiau, nei už filmą kino teatre, kita vertus, už tai tau paaiškina taisykles ir kažkiek pateisėjauja. Aišku, viskas vyksta kondicionuojamoje, patogioje bendradarbystės erdvėje. Europoje net nežinau analogo.

Dar pilna visokių „speed dating“, „date night“, „speed friending“ – viskas kitaip nei kitur Indijoje, kur sūnūs gyvena iki mirties su tėvais, laukdami jų nurodymų įvairiems gyvenimo klausimams, įskaitant kokią žmoną jie išrinks.

Į Bangalorą suvažiuoja žmonės iš visos Indijos, toli palikę vyresniųjų kontrolę ar kastų ribas, savo protais uždirba niekam jų giminėse anksčiau neregėtus pinigus – bet ir turi savo jėgom rasti gyvenimo kelius ir draugus. Ta visiška Europos ar Amerikos kasdienybė Indijoje – kažkas visai naujo.

Bet nutrupa daug lėšų ir religijai. Nepakartojama patirtis buvo lipti tokiu “žmonių konvejeriu” į IKSCON Bangalore krišnaitų šventyklą. Iš pradžių po kartą atsistoji ant 108 akmenų, ant kiekvieno pasakydamas po “Kare Krišna” mantrą, tada – salė po salės, pastatėlis po pastatėlio skambantys giesmėm, o po “kulminacijos” viršūnėje – visokios valgyklos, suvenyrų krautuvės… Tenka lėšų ir šiuolaikiniam Indijojs menui: Karnataka Čitrakala Parišat įspūdingos jo parodos.

Liūdnesni Bangaloro veidai

Bangaloras turi kelis veidus. Tekanti ryto saulė atidengdavo šiukšlinas statybas po mūsų buto didžiaisiais stikliniais langais. Vaizde teniso kortai, baseinai, daugianacionalinių kompanijų prekių ženklai „konkuravo“ su šiukšlių laukais, aplūžusiais autorikšomis, be jokios amortizacijos lekiančiais nelygiomis miesto gatvėmis.

„Tvarkos ir stiklinių dangoraižių įtvirtintos oazės“, kaip mūsiškė, Bangalore gali būti ir kilometro skersmens – bet anapus jų smogia realybė, kvapai, kitokios erdvės, kur miegantys gatvėse žmonės, šiukšles ėdančios karvės, besišlapinantys viešai vyrai (ant „Do not urinate“ paženklintų sienų) ar negyva žiurkė – tokie normalūs vaizdai, kad į juos jau seniai nekreipėm dėmesio.

Kelionė tarp tų „tarptautinės tvarkos zonų“, ar tarp vienos tokių zonų ir naktinio gyvenimo rajonų miesto centre, tokių kaip Brigade Road, aplink kurio tarptautines kavines vien „Wework“ bendradarbystės erdvių kokios penkios, gali trukti ir dvi valandas. Nuo mūsiškės iki centro sugaišdavome valandą, nes didesnių gatvių pakeliui nebuvo, metro linijos tik statomos. Laimė taksi – be galo pigūs. Kaip ir prekių iš parduotuvės atvežimas į butą per 7 minutes užsakius iš vieno vietinių startup‘ų ar bet kokios kitos paslaugos: pavyzdžiui, itin pigiai Bangalore pasidariau naujus akinius. Nuo užsakymo ir akių patikrinimo iki produkto gavimo su man pritaikytais stiklais ir rėmeliais praėjo vos valanda!

Nes kiekvienam į Bangalorą atvykusiam programuotojui, čia galinčiam uždirbti ne mažiau, nei Europoje, tenka turbūt dešimtys tų, kurių „Bangaloro svajonė“ daug paprastesnė: jie čia persikelia ne startupų milijonų, o tiesiog todėl, kad čia apskritai yra darbo, kad čia jiems nukrenta algų trupiniai už patarnavimus tai naujajai Indijos aukštuomenei. Daugelis dirba sąžiningai, bet kai kurie mėgina „kirsti kampus“, kaip visa eilė autorikšų vairuotojų, visaip mėgindavusių atkalbėti mus nuo važiavimo ten, kur suplanavę, idant nuvežtų pas komisinius jiems mokančius pardavėjus. „Ką, tas brangusis UB City prekybos centras? Ten tūkstančius už vieną batą sumokėsit! Aš nuvešiu kur pigiau!“, „Ne, turgaus elektronikos zonoje dabar pietų pertrauka, aš žinau kur geriau“ (net nepalaukęs mūsų pritarimo, staigiai apsisuko – teko lipti lauk ir važiuoti autobusu į, aišku, niekad dienom neužmiegantį daugiaaukštį turgaus rajoną, kur pirmuose aukštuose – „visiems reikalingos“ telefonų ar nešiojamų kompiuterių parduotuvės, o labiau specializuotos, kaip videokamerų, kur nors viršuj, palypėjus ankštais laiptais).

Bangaloro įvaizdis ir realybė ne visada sutampa

Bangaloras – kitoks. Ypač jei lyginti su likusia Indija. Kita vertus, įvaizdis su realybe nuolat „pjovėsi“. Bangalorą vietiniai vadina žaliu sodų ir parkų miestų – taip, yra gražus Kubono parkas prie didingų Karnatakos parlamento rūmų, bet palyginus su 10 milijonų žmonių tos oazės – niekas. Greitkelis į oro uostą spindi, bet nereikia nė musoninių liūčių, kad menkas drenažas užsikištų ir miestas plauktų. Vietiniai didžiuojasi tokiu geru klimatu, kad „nereikia kondicionierių“ (dėl to net daugely šiuolaikinių butų jų nėra, o mūsiškiame buvo tik viename kambaryje), bet mums būnant Bangalore tvyrojo +35 laipsnių karštis su +39 jutimine temperatūra. Na, keliais laipsniais vėsiau nei kokiam Dely, bet tik tiek.

Dalis Bangaloro sielos trokšta tapti tuo, tikruoju, Silicio slėniu… Net vynuogėmis užsodino Karnatakos laukus, tarsi San Francisko Napos slėnyje. „Bet klimatas čia netinka vynuogėms“ – pripažino vyninės atstovė – „todėl mūsų vynai nelaiko daugiau trijų metų“. Paskui dar pasakė, kad tikrieji vynuogynai – toliau Bangaloro, bet ten, palei Bangalorą, specialiai pasodino sklypelyje šiek tiek vynuogių kaip foną degustacijoms – ir kad būtų ką mindyti tiems, kas nori įsivaizduoti patekę pas klasikinius senosios Europos vyndarius… Bet vyno kultūros „atradimas“ – gal tik dar viena Bangaloro kaukė; degustacija labiau priminė „išgėrimą“, kur taures tekdavo tuštinti skubiai, nes tuoj jau pilstė naujus vynus. Mano žmona po tos degustacijos gal dešimt kartų vėmė – nežinau, ar nuo vyno, ar nuo nehigieniško maisto bufeto, ar nuo beždžionių aplaipiotų vynuogių, kurias vyninės atstovė ragino skinti ir ragauti.

Gal kada nors Bangaloras taps kokiu kiberpankiniu kompiuteriniu Eldoradu – kai bus pastatytos visos „skraidančios“ metro linijos, greitkeliai – bet kol kas tokio reiktų ieškoti Seule ar Tokijuje. O ir dėl ateities Bangaloro „startupų visuomenės“ žmonės man privačiai reiškė abejones – „Dabar jaučiame recesijos nuotaikas, nes daug ką iškelia į Vietnamą, ten jau pigiau“.

Kita vertus, Bangalore jau dabar yra dalykų, kurie modernesni ne tik nei kitur Indijoje, bet ir nei Europoje – nors jie labiau pavieniai lašai indiškos realybės stiklinėje.

Maisūras ir senieji Karnatakos turtai

Mačiau įdomų „Indijos stereotipų žemėlapį“, kuriame visa Karnataka įvardyta kaip „Silicio slėnis“. Bet ši valstija ploto – kaip trys Lietuvos, o gyventojų turi virš 60 milijonų!

Turi ji ir gilią istoriją, senovę, savuosius maharadžas – Vodejarų šeimą – kurie karaliavo iš senosios sostinės Maisūro. Maisūro rūmai vadinami „antrąja populiariausia Indijos vieta po Tadž Mahalio“ – matydamas turistų minias ten būčiau galėjęs patikėti. Tiesa, turistai – beveik vien indai, Maisūras toli nuo vakariečių pamėgto „auksinio trikampio“ ar Goa paplūdimių…

Bet pirmąsyk išvydus Maisūro rūmus, nugara ėjo šiurpuliukai: tokia didybė, europietiški masteliai ir indiškos formos. O jau vidus… Kai kuriom naktim įjungiami beveik 100 000 lempelių, kuriom aplipdyti visi rūmai ir jų parkas, maisūrieičiai prisėdę ant žemės laukia to momento. Atrodo kaip per Kalėdas.

Vodejarai, prieš atiduodami valdžią Indijos Respublikai, dar daug pristatė Maisūre – net vieną didžiausių Azijos bažnyčių, kur Kristus, gal kad būtų suprantama indams, įvardijamas kaip Dievo inkarnacija žemėje, o einant į vidų būtina nusiauti.

O apsistojome Maisūre kituose rūmuose – Lalitha Mahal, kuriuos maharadža tarpukariu statė britų vicekaraliui, jei šis sugalvotų aplankyti Maisūrą. Dabar ten – viešbutis ir tai buvo pigiausia galimybė apsistoti maharadžų rūmuose Indijoje (~50 EUR nakčiai). Su puošnia sale pusryčiams, balkonu, kur rytą-vakarą vyko jaunavedžių fotosesijos ir nuo kurio puikiai matėsi saulėlydžiai. Bet, matyt, ir tuos rūmus pabrangins ar gal, kai skaitote, jau pabrangino: ne dėl turistų iš Europos, o dėl vis daugiau sau galinčių leisti bangaloriečių.

Drambliai, žali kalnai ir neslopstantys Bangaloro atgarsiai

Kitoje stotelėje – Nagarholės nacionaliniame parke jau pigumą teko pamiršti: ložė su safariais kainavo dar brangiau, nei Afrikos toliuose (300+ eurų už numerį). Ir ten jau nėra jokių mažesnių kainų indams, kaip daug kur toje šalyje… Iš patogaus džipo su amfiteatrinėm vietom išvydome daugybę dramblių, aksių, gaūrų, sambarų – Afrikoje šių rūšių nepamatysi. O iš laivo matėme ūdras, krokodilus. Deja, garsusis tigras bei leopardas nepasirodė: priešingai Kenijai ar Namibijai, didieji plėšrūnai tose miško tankmėse – labiau loterija, ypač nuo laivo, bet kas gyveno Nagarholės ložėje ilgiau, pasakojo juos tikrai sutikę.

„Kas iš jūsų iš Bangaloro?“ – safarių gidas išmokęs pokštą savo dažniausiems klientams – „Nemėtykit į upę šiukšlių, nes tas vanduo paskui nuteka į Bangalorą!“. Bendrakeleivių indų net vaikai, būdavo, mosavo fotoapratais su geresniais objektyvais, nei mūsiškis.

Iš Karnakatakos pasukome dar į kitokią Indiją, Keralą, kur pasitiko drėgni žali miškai ir komunistinės valdžios iškabinėti kūjai su pjautuvais. Bet Bangaloro atgarsius jautėme dar ilgai: žmonės, pas kuriuos nakvojome AirBnB, užsidirbo pinigų Bangalore, „nes Keraloje geriau apmokamų darbų nėra“. Žmona buvo grįžusi į tėvynę Keralą, vyras toliau dirbo Bangalore – ir nors jie pasistatę tą namą Keraloje, kad augintų vaiką „gamtos apsupty“, žmona pripažino, kad dabar jau ir pati vėl ieško darbo Bangalore, o namą Keraloje turbūt ir toliau nuomos per AirBnB. Pripratus prie kitokio, turtingesnio gyvenimo „Indijos Silicio slėnyje“, grįžti į kitų Indijos kraštų realybę sunku, ir Bangaloras traukia toliau…

---

Visi mano kelionių vadovai po Indiją

1. Šiaurės Indija – viduramžiška šalis be taisyklių
2. Delis – Indijos civilizacijos sostinė
3. Radžastanas – karinga Indijos dykuma
4. Pendžabas – tiurbanų ir durklų Indija, sikhų šalis
5. Mumbajus – Indijos maksimumo miestas
6. Kerala – trys akimirkos keisčiausioje Indijos valstijoje
7. Kalkuta – Indijos Londonas, Indijos Kuba…
8. Goa – Indijos Europa, Indijos kurortai
9. Bangaloras – ateities Indija?
10. Aurovilis ir Pudučeris – pasaulio piliečių mieste Indijoje
11. Rišikešas – pasaulio jogos sostinė
12. Andamanai – neatrastų genčių karalystė?
13. Kumbh Mela – 650 milijonų žmonių vienoje upėje!

Kelionių vadovai po Indiją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti

Indijos Goa – ne tik dar vienas masinis kurortas! Goa paplūdimiai, jaukios “hipiškos” trobelės ant smėlio, balti seni portugališki senamiesčiai ir indiškas šurmulys – tokio derinio nėra niekur kitur.

Tačiau ši vieta nėra vien tik atvirukinis rojaus kampelis – Goa pasitinka ir kontrastais: nuo naktim žibančių kazino laivų iki musono potvynių, nuo barokinių bažnyčių iki šiukšlių paplūdimiuose.

Šiame straipsnyje – kelionės įspūdžiai ir kelionių vadovas Goa: ką čia radau ir ką reiškia atostogos „Indijos Portugalijoje“.

Goa vizitinė kortelė – hipiai ir paplūdimio trobos

Gyviausias prisiminimas iš Goa paplūdimių – „paplūdimio trobos“ (shack). Tai – tikras Goa atostogų simbolis! Paprasčiausios tų kavinių ir restoranų – tiesiog ant smėlio, kaip Kandolime. Bet ir kur paplūdimiai per siauri, kaip Ardžunoje, Goa „randa vietos“ trobelėms: tada sėdi lyg amfiteatre žiūrėdamas į jūrą, o pirmos-antros eilės kėdės – jau virš tykštančių bangų. Ir net kur bangos tykšta tiesiai į uolas – Arambolyje – pakeliui prie „slapto ežerėlio“ įspraustas kavinukių ir parduotuvėlių supamas takas.

Nakčiai trobelės visos nušvinta ryškiausiomis šviesomis ir suskamba pasaulio melodijomis – plačiuoju Arambolio paplūdimiu ėjome tarsi kokia dykuma, kurios pakraščiuose – muzikos festivalio scenos.

Anapus paplūdimio trobų – pajūrio kaimai. Negrįstos gatvės, karvių šeimynos. Tai – o ne „paslėpti“ daugiaaukščiai tinklų viešbučiai – tebėra atostogų Goa veidas. Galbūt tai – paskutiniai atgarsiai hipių, kurie „atrado“ Goa, kurie ~1968-1978 m. čia plūdo žemės keliais per Artimuosius Rytus, gyveno komunomis Ardžunoje ar Arambolyje su gamta, laisva meile, savęs paieškom ir narkotikais.

Dar yra važiuojančių į Goa hipių dvasios ieškoti, bet jie – dažniausiai nusivilia. Hipiai išsiskirstė Afganistano karui ar Irano islamo revoliucijai uždarius kelius. Kiti išmirė. Šiuolaikinėje masinio turizmo Goa ir ta istorija – verslas. Nepale pasiūtos „Hipiškos“ mados parduotuvėlėse, pacifizmo simbolis eilinėje paplūdimio „troboje“.

Kada keliauti į Goa ir kas ten keliauja?

Bet matydamas Goa kelionių organizatorių bukletuose tikėjausi dar blogiau. Tikėjausi daugiaaukščių viešbučių vienodų balkonų eilėmis – bet jie kažkur paslėpti. Ir apskritai „tarptautinio turizmo Goa“ – dar viena iliuzija. Taip, čia masiškai skraidinami rusai (“buvo portugalų kolonija, dabar rusų” – mačiau tokį indų memą), kažkiek britų, vokiečių, amerikiečių, kazachų, prancūzų – bet čia ne Antalija, ne Puketas, kiekiai mažesni. Ir visus juos totaliai užgožė praturtėjusi Indijos vidurinioji klasė. Skaičiai tokie: kasmet atvyksta 500 000 turistų iš užsienio ir 10 000 000 indų… Tie indų turistai Goa ne kartą mūsų net prašė kartu fotografuotis, mano žmonai davė palaikyti savo vaiką ant rankų. Atvyko iš miestų, kur užsieniečiai neužsuka, o, kadangi buvo sezono pabaiga, musono išvakarės (gegužė), kitų šviesiaodžių „modelių“ aplinkui nematė. Viešbutyje buvom vieninteliai užsieniečiai, tik paplūdimiuose dar vieną-kitą sutikdavom, pasilikusius ten gyventi „su visam“ – itin daug rusų, kurių „Mažojoje Rusijoje“ Mordžime, Arambolyje (Arambolske) net masažų kainas salone mačiau nurodytas rubliais, o kirilicos reklamose daugiau nei indiško devanagario rašto. Bet iš tiesų tai ir tų rusų – mažiau, nei sako stereotipai.

Turizmo sezonas užsieniečiams Goa – nuo spalio iki kovo. Tada užsakomieji reisai sustoja. „kovas-gegužė – per karšta“ – sako vietiniai. Temperatūros +33 dienom, bet dėl drėgmės „lauko pirtis“ atrodo daug karštesnė. Mano marškinėliai kiaurai mirkdavo, pažvelgęs į daugelio indų veidus išvysdavau prakaito upelius… Garsieji Goa kriokliai (kaip Dudhsagaro) tada – apdžiūvę.

Na o birželio pradžioje smogia musonas. Gavome lengvai jo paragauti – pylė ištisas dienas, o „nebelyja“ reiškė, kad lyja ne taip, kad per 5-10 sekundžių išlipęs iš automobilio permirktum kiaurai. Gatvės vietom „plaukė“ taip, kad pasiekti tikslą neperbridęs geltono purvino vandens laikinos upės galėjai tik pasitelkęs „vaikščiojimo ratais strategiją“. O vairuojant reikėjo atidžiai stebėti automobilius priešais – kiek „ateinančios balos“ semia ratus, ar užteks prošvaisos.

Sakot perdedu? Na, statistika tokia: Lietuvos pajūryje liepos mėnesį iškrenta 67 mm kritulių, o Goa – 995 mm!

Užtat sausį-kovą Goa beveik nelyja išvis.

Goa – Portugalija Indijoje

Goa – ne vienas kurortas, o 1,5 milijono gyventojų Indijos valstija. Dauguma kurortinių kaimų – Goa šiaurėje: Kalangutė, Kandolimas suaugę į vieną miestelį, įrėmintą senais fortais, kupiną visokiausių užsienio šalių – ir Indijos regionų – virtuvių. Dar toliau į šiaurę – “kaimiškesni” Ardžuna, Mordžimas, Arambolis.

Labiau „laukiniai“ paplūdimiai – mažiau gultų, retesnės „trobos“, kai kur iš viso nueisi tik žygio takais ar džipu nuvažiuosi – Goa pietuose, į šonus aplink Palolemą.

O per vidurį – nuostabiausios Goa vietos tiems, kam ne (tik) paplūdimiai rūpi. Pandžimas ir Senoji Goa, senoviniai miestai, kuriuos dar XVI a. įkūrė… portugalai, pagaliau radę jūrų kelią į Indiją. Čia buvo visos jų Azijos imperijos širdis – Goa vienu metu gyveno daugiau žmonių, nei Lisabonoje! Indijos turtai per Goa keliavo į Europą, o į Indiją atvyko misionieriai, krikščionybė.

Pandžimas, o ypač Senoji Goa – lyg kokios Europos atplaišos Indijos krantuose. Nuostabios baltos barokinės bažnyčios – ne mažiau, nei Europos Viduramžių senamiestyje. Šventųjų relikvijos, auksiniai altoriai. Ir… paminkals lietuviui! Nuostabioji Senosios Goa katedra pastatyta 1619 m., o jau 1631 m. čia, kartu su Portugalijos jėzuitais, atvyko tikėjimo skleisti Andrius Rudamina. „Pirmajam lietuviui, išsilaipinusiam Indijoje“ – skelbiama lietuvių ir anglų kalbom ant paminklo lietuviui Goa katedros šventoriuje.

Portugalija iš paskutiniųjų mėgino įsikibus laikytis savo kolonijos: britai paleido Indiją dar 1947 m., o Goa tebešeimininkavo portugalai. Bet laikai keitėsi. Tolima mažytė Portugalija buvo tik atspindys tos imperijos, kuri gebėjo pusę pasaulio apsėti savo fortais ir bažnyčiomis. 1961 m. Indija užtruko tik dvi dienas ir užėmė Goa jėga.

Kiek daug pasikeitė nuo to meto! Anksčiau 80% Goa žmonių buvo katalikai – dabar tik 25% ir vis mažėja, toliau nuo senamiesčių auga hinduistų šventovės, mečetės. Milijonus turistų aptarnauti sugužėjo šimtai tūkstančių darbininkų iš visos Indijos, net Nepalo. Tik 1% Goa tebekalba portugališkai, tik 40% Goa gyventojų yra „vietiniai“, tik mažumoje restoranų gausi portugališkai-indiško vindalū kario, anapus senųjų miestų tokios vietos kaip kelias tarp Pandžimo ir Senosios Goa ar Palacio do Deao dvaras belikusios tik kaip salos šiuolaikinės Indijos jūroje.

Portugališka dvasia virto išpuoselėtu akmeniniu atviruku. „Draudžiama fotografuotis prie mūsų privataus namo!“, „Draudžiama fotografuotis su privačiais namais fone – numatytos baudos!“ – skelbė nuožmūs užrašai prie portugališkų Pandžimo senamiesčio Fontainhas spalvotų rūmų. Indai-atvykėliai nekreipė dėmesio, rengė begalines fotosesijas tiesiog gatvėse: kur kitur Indijoje gausi „nuotraukų lyg iš Europos“ nenukeliavęs užsienin?

Kiti Fontainhas namus paliko, užleido hipsteriniams barams, kavinėms su burgeriais, picomis. O Mandovi upėje priešais miestą amžiams prisišvartavo švytintys laivai-kazino: ant žemės lošti draudžiama, bet 100 metrų nuo kranto – prašom…

Kelionės į Goa pliusai ir minusai

Į Goa atvykome po Indijoje praleistų 3 mėnesių, tad mano žmoną tai itin džiugino – tikra kava, tikras vynas… Bet Goa – tai Indija, tik su Europos prieskoniu. Ji – visos Indijos svajonių kurortas. Indams brangu – bet dar pakankamai pigu, kad įpirktų ne tik turtingiausieji.

O atvykus iš Lietuvos – pigu. Ir nuostabus langas į Indiją, kur toje pat gatvėje gali paragauti visokiausių Indijos pakraščių patiekalų. Po trijų Indijoje praleistų mėnesių, džiugino „didesnė nei kitur tvarka“ – mažiau pypimų gatvėje, mažiau eismo.

Bet jei lyginsi ne su Pietų Azija, o su kitais pasaulio superkurortais – Tailande, Turkijoje, ar dar kur – darosi lengviau suprasti, kodėl Goa konkuruoti gana sunku. Ech, kiek šiukšlių! Karvės ėda šiukšles. Vairuotojai svaido plastikinius buteliukus pro langą. Paplūdimyje apsidairęs bet kuriame taške suskaičiuosi dešimtis, gal šimtus šiukšlių. Vyrai šlapinasi kurorto parkinge ar gatvėje. Gatvės be šaligatvių. Indijoje viskas taip normalu – bet taip toli nuo „hipiško rojaus kampelio“, kaip jį įsivaizduoja Europa…

Na ir apgavystės. Net indų liūdnai išlinksniuota „taksi mafija“ sutartomis kainomis, neįleidžianti „Uber“ ir kitų konkurentų (internete pilna baisokų istorijų, štai indas pasakoja išleidęs savo merginą stotyje – o tada jį pasivijo ir sumušė, nes palaikė „nevietiniu taksistu“).

Pavyko to išvengti nuomojantis automobilį (pakeitėme atvykimo stotį į tolimesnę, nes tik ten sutiko atvažiuoti autonuoma). Kiti renkasi motociklą. Apeiti būdų yra viskam – bet kitur apeidinėti nereikia…

Viena vertus, Goa paliko geresnį įspūdį, nei tikėjausi – nuostabios portugališkos bažnyčios ir senamiesčiai, jaukios paplūdimio trobos, jokių masinių betoninių viešbučių-monstrų. Kita vertus, suprantu ir tuos, kam Goa neatrodo to paties kalibro kurortų rinkos žaidėjas, kaip kokia Pataja, Puketas ar Borakajus. Bet jei važiuosi ne tiesiog „šiltų atostogų“, o „atostogų su stipria Indijos dvasia (bet visgi ne pilnai į ją panirus)“ – Goa – pats tas.

Komentuoti

Andamanų salos – tai neatrastos gentys, kurios užmuša kiekvieną atvykėlį, išsilaipinusį jų krantuose!.. Bent jau taip atrodo iš retų žinių nuotrupų, kurios pasiekia Lietuvą apie šį tolimą Indijos salyną…

Pačių indų stereotipai kitokie. Jiems Andamanai – išsvajoti laukiniai medaus mėnesio paplūdimiai. Intelektualesni dar žino ir apleistas britų karo bazes, kalėjimus, kovas už Indijos laisvę.

Kaip gi 100 km spinduliu XXI a. gali „sugyventi“ ir superkurortai, ir augantys miestai, ir nepražengiami miškai, ir „žudikų“ gentis, kurios valdžia nė nemėgina teisti? Nuvykome pasižiūrėti!

0

Andamanai – genčių karalystė?

Ar tikrai Andamanuse iki pat šiol – akmens amžius? Ir taip, ir ne.

Didžioji dalis salyno iš tiesų „priklauso“ įvairioms „gentims“. Tačiau gentis genčiai nelygu – dalis jų (pvz. nikobariečiai, šompenai) atsivertusios į krikščionybę ar islamą, rengiasi panašiai, kaip mes. Dalis vaikšto beveik nuogi, bet turi kažkokių ryšių civilizacija. O ta „atsiskyrėlių gentis“, patenkanti į viso pasaulio portalų straipsnius, yra iš vienos konkrečios Šiaurės Sentinelio salos. Niekas nežino nė kiek jų yra (50? 500?), nei kokia kalba ten kalbama, nes jie nieko neprisileidžia artyn, apšaudo lankais – jau nemažai atvykėlių taip nužudė: nuo amerikiečio misionieriaus iki gretimų salų žvejų.

Bet Andamanų stebuklas net ne pačios gentys, o „šeimininkės“ Indijos požiūris. Valdžia nusprendė: „Nenori bendrauti su mumis? Ir nereikia“. Ne tik nebando Sentinelio salos gyventojams „primesti“ savo įstatymų, švietimo, kalbos ar bent jų suskaičiuoti – bet ir nebaudžia jų už jokias žmogžudystes. „Patys kalti“ – sako visiems, nusprendusiems ten keliauti. Net visi vandenys 9,3 km spinduliu aplink tą salą paskelbti „draudžiama zona“ visiems – ir turistams, ir indų valstybės tarnautojams, ir antropologams.

Tai, kad mažytės salelės gyventojai gavo teisę „apginti savo akmens amžių“ – Andamanų žavesys. Bet kartu priežastis, dėl ko daugelis „autentiškų genčių mylėtojų“ geriau jau keliauja į Afriką ar kokią Papua Naująją Gvinėją… Nes ne tik šiaurės Sentinelis „uždrausta zona“. Štai per pagrindines Andamanų salas nutiestas ilgas kelias – bet juo negali keliauti pats vienas, o jei važiuodamas policijos lydimu automobilių konvojumi susitiktum vienos autentiškesnių džaravų genties vyrus ar moteris – neturi teisės jų nei fotografuoti, nei mėginti bendrauti.

Ir visgi net Port Blero – Andamanų ir Nikobarų salų sostinės – Antropologijos muziejuje jaučiausi kažkaip kitaip it galėčiau priešistorę ranka pasiekti… Visokios ietys, pypkės iš krabų, lankai žuvims šaudyti ar įrankiai „blogam kraujui nuleisti“ – kitur būtų priešistorinių žmonių rakandai, o ten viskas naudojama XXI a. Atstumas iki šiaurės Sentinelio „priešistorės“ nuo Port Blero – vos 50 kilometrų! Muziejuje rodomi filmai apie tą gentį nufilmuoti 1971 m. – kai antropologams lesta trumpam priartėti. Skubiai iššoko iš valties, paliko salos paplūdimyje kiaulę dovanų. Tada toldami į jūrą teleobjektyvais nufilmavo Sentinelio salos žmonių grasinamus gestus ir karo šokį…

Daug etinių, filosofinių dilemų kyla! Kritikai gali sakyti „Kaip drįsta Indija taip elgtis su tom tautom, neduoti joms šiuolaikinės medicinos, jokių socialinių garantijų – ir ar tikrai gali sakyti, kad jos pačios pasirinko neturėti jokių ryšių su pasauliu, kai apie tą išorinį pasaulį net nieko nežino?“.

Pastačius kelią palei jų žemes džaravai, sako, renkasi prie to kelio, prašinėja ko iš pravažiuojančiųjų. Bet prašalaičiams Indijos įstatymai jau galioja – ir įpareigoja juos nekreipti dėmesio į džaravus, tarsi į tuščią vietą…

Bet Indijoje per amžius daug ką lemia tai, kuo tu gimei. Pagal lytį, kastą, *teoriškai* negalima diskriminuoti – bet štai skirtingoms religijoms net oficialiai galioja skirtingos teisinės sistemos.

„Ir tos gentys nepėsčios“ – gali pridėti požiūrio „palikti jas ramybėje“ šalininkai – „Štai manyta, kad per Indijos vandenyno cunamį dauguma jų žuvo, bet, pasirodo, tie ‚pirmykščiai žmonės‘ suprato, kad, atsitraukus jūrai, reikia bėgti aukštyn – kai daugelis mūsų X ar Y kartų atstovų tuo metu paplūdimiuose toliau deginosi ar džiugiai rinko žuvis nuo dugno“.

Vieno atsakymo, kaip čia teisinga, nėra ir nebus – bet įdomu, kad kažkur pasaulyje pasirinktas „Andamanų kelias“…

Andamanai – Indijos Maldyvai?

40 km į kitą pusę nuo Port Blero – Svaradžo [Havelock] ir Šahido [Neil] salos. Daugelis keliautojų tiesiai iš Port Blero oro uosto autorikšomis skuba į prieplaukas ir greitaeigiais laivais palei miškingus Pietų Andamano krantus lekia į vieną šių salų, stebėdami iš jūros šokinėjančias žuvis skraiduoles.

Kai išlipome Svaradžo salos Govindnagaro uoste, iš pradžių buvo sunku suprasti kuo ji taip traukia: indiškas chaosėlis, patriušę viešbučiai, šiukšlinokas paplūdimys. Bet nuvykęs į tolimensius Kala Pathar ir – ypač – Radhanagar paplūdimius bemat supratau, kodėl Andamanai vadinami Indijos Maldyvais… Smėlis, ryškios spalvos, bangos. Idilė.

Andamanus pasiekiau po daugiau nei mėnesio, praleisto kitur Indijoje, tad galėjau pažvelgti jau ir indo akimis. Na, kaip žavu, kai tiek mažai žmonių! Net Svaradžo miestelyje Govindagare! Gali greit pereiti gatvę, nesispausti minioje…

Ir vis tiek nustebino, kad atvykę į Svaradžo paplūdimius, indai beveik neina toliau paskutinių autobusų stotelių ar autorikšų aikštelių. Aplink jas ir visi prekijai, visi fotografai, siūlantys medaus mėnesį švenčiančių (ar norinčių taip jaustis) porelių fotosesijas. Vos paeidavom puskilometrį į šoną – ir paplūdimyje likdavom visiškai vieni (neskaičiuojant tūkstančių įvairiausių smėlyje duobeles rausiančių krabukų ir krabų). Na, po užgrūstų Delių, Kalkutų, Mumbajų indams gal to ir nereikia: ir Svaradžo paplūdimio turgeliuose gal jaučiasi kaip laukinėje gamtoje…

Užsieniečių sutikome labai mažai, bet, priešingai Indijos žemyno lankytinoms vietoms, netapome „eksponatu“ patys: nė vienas indas čia neprašė kartu fotografuotis. Nes tie, kas įperka Andamanus, šviesiaodžių jau matę, pakeliavę… Taip, Andamanai – ne Maldyvai, ten radom ir nakvynę už keliolika eurų. Bet atstumas nuo Indijos žemyno iki Andamanų – panašus kaip nuo Ispanijos žemyno iki Kanarų – tad ir indams skrydis jau visai kainuoja, o paskui dar plaukti į Svaradžą…

Taigi ir „turtingų oazių“ Svaradže gausu – nuo privačių „resortų“ pietiniuose krantuose (su garsiuoju „Tadž“ priešakyje) iki gausybės prabangiai atrodančių (bet europiečiui nebrangių) įvairių virtuvių skanėstus siūlančių restoranų. „Civilizacijos pakraščio“ dalią juose išduodavo tik vis dingstanti elektra – ir vis girdimi gąsdinimai saugotis 6 metrų ilgio toną sveriančių krokodilų, kurie kartais puola žmones net paplūdimiuose, bet dažniau veisiasi upeliuose ėsdami gyventojų šiukšles. Na, dar labai ankstyvi saulėtekiai, ankstyvi saulėlydžiai, ir keisti viešbučių registracijos laikai (išsiregistravimas – iki 8 val., įsiregistravimas nuo 11 val.): nes visa Indija gyvena Delio laiku, o Andamanai toli rytuose.

Pakeliui iš Svaradžo atgal į Port Blerą greitaeigis laivas stabtelėjo kitoje, Šahido (Neil), „antrą numerį“ Andamanų turizmo šlovės galerijoje. Tiems, kam Svaradžas jau pernelyg „civilizuotas“ – apsistoja tenai. Kai jau ir Šahidas taps tokiu, „turizmo“ avangardas, matyt, „ims“ dar kitas salas, „atnešdamas“ elektrą, internetą. Salų iš viso 572, tad „laidoti“ senuosius Andamanus dar gerokai per anksti.

Port Bleras ir šiuolaikiniai Andamanai

Port Bleras – Panevėžio dydžio Andamanų sostinė – visom prasmėm kybo kažkur tarp Indijos žemyno megapolių ir laukinės gamtos.

Kadaise tai buvo tolimas Britanijos Imperijos avanpostas, į kurio Cellular Jail kalėjimą britai trėmė Indijos nepriklausomybės aktyvistus sunkiems darbams. Kalėjimas dabar – muziejus, o štai britų karo bazė gretimoje Ross saloje – romantiškai baugiai apleista. Visi pastatai – net bažnyčios bokštas – perkirsti vešlių medžių šaknimis, tik elniai vaikštinėja.

Per Antrąjį pasaulinį kartą Britaniją „išvijo“ japonai – ir jų pusėje Čandra Bosės vedami indų kariai. Čandra Bosė Indijos istorijoje užima panašią rolę, kaip Lietuvoje – K. Škirpa ar birželio sukilimas: tikėjosi išvaduoti Indiją su Ašies valstybių parama. Virš Roso salos iškėlė Indijos trispalvę. Tik Andamanuose ji tada ir plazdėjo: japonai karą pralaimėjo, grįžo britai – bent jau iki taikiai paleido Indiją. Bet tas trumputis indų karinio triumfo epizodas taip audrina indus, kad plaukdami į Roso salą bendrakeleiviai vis plojo, šaukė patriotinius šūkius ir atliepimus gidui-užvedėjui. „Indija motina! Valio!“.

Gidas kalbėjo hindi kalba. Nauji hindi pavadinimai neseniai galutinai ištrynė iš žemėlapių visokių anglų imperinių didvyrių pavardes. Svaradžo sala – nepriklausomybės (vietoje Havelock – britų generolo garbei). Šahido sala – kankinių (už laisvę) (vietoje Neil – britų brigados generolo garbei). Roso sala tapo Čandra Bosės sala, o Port Bleras – Šri Vidžaja Puramu. Vienur senieji pavadinimai beliko turistų pokalbiuose ir viešbučių pavadinimuose, kitur net ir transporto tvarkaraščiuose žiba senieji.

Į pervadintas salas masiškai plūsta vis nauji gyventojai iš visos Indijos. „Galvojau viską mesti ir vykti dirbti į Andamanus“ – pasakojo sutiktas indas Delyje, regėdamas salyne ir žavesį, ir darbo galimybių. Gyventojų skaičius išaugo nuo vos 31 000 žmonių 1951 m. iki kokių 500 000 dabar. Jie – įvairiausių indų tautų (28% bengalai, 15% tamilai, 13% telugai, 13% hindi kalbantieji), bet, neturėdami bendros kalbos, tarpusavy kalba hindi. Tai – tokia „suvienodėjusi Indija“, kurios trokšta Delio valdžia.

Anksčiau dažnai užsieniečių kelionėms į Andamanus reikėdavo specialaus Indijos leidimo – bet paklausti apie tokį naujieji naujakuriai tik nustebdavo – „Tikrai reikėdavo?“. Atsiveria vis daugiau ir daugiau Andamanų salų, o projektuose jau nupieštos į Maldyvus panašios vandens vilos. Ir visgi nemanau, kad Andamanus „prarytų“ turizmas – jie per daug dideli, per daug toli nuo Europos…

Komentuoti

Rišikešas vadinamas pasauline jogos sostine. Tad šį mažytį miestą žino kone visi europiečiai, bent kiek mylintys Indijos kultūrą.

Vieni, daugybę metų į ją pasinėrę, čia užsidaro ašramuose, kiti stoja į ilgus jogos mokytojų kursus, o treti tiesiog atvyksta „paragauti“ jogos asanų, ajurvedos, mantrų, meditacijos ar kokio gydymo garsais autentiškoje aplinkoje…

Atvykau į jogos sostinę ir aš. Mokiausi jogos mokykloje, gyvenau ir „nušvitimo keliu einančių“ vakariečių rajone, ir indiškoje miesto širdyje, kur maldininkai maudosi Gange – ir čia parašysiu, ko tikėtis, žmogaus iš šalies akimis.

Rišikešas – išsvajotų stereotipų Indija

Rišikešas gražus! Gangas čia dar sraunus, žydras, gana švarus. Iš Himalajų aukštikalnių jis jau ištekėjęs, bet jį dar supa žalios, žavios kalvos ir kerta aukšti beždžionių tiltai – visom tų žodžių prasmėm…

Indijos bėdos atrodo kažkur toli. Visas didmiesčių smogas, skurdas… „Čia tikrų vargšų nebėra, nes visi gyvena ant milijonų vertės žemės“ – pasakojo vietinėje mokykloje savanoriaujantis lietuvis. Ant tų sklypų stiebiasi tiek naujų viešbučių, restoranų, ašramų, nuomojamų apartamentų kad buvusieji Rišikeše prieš porą dešimtmečių miesto gal nebepažintų. „Tada čia buvo laukai, čia augo medžiai…“ – nostalgiškai į naujus daugiaaukščius mojo ne vienas tų, kurie į Rišikešą ieškoti dvasingumo grįžta kasmet.

Visgi Rišikešo gatvėse dar daug tos stereotipinės „išsvajotosios“ Indijos. Daugiau „šventų karvių“ nei regėjau kokiame kitame Indijos mieste. Jokios mėsos ar alkoholio restoranuose (nebent iš „po prekystalio“…). Vingiuotomis gatvėmis pypdami laksto prigrūsti maršrutiniai autorikšos – Vikramai. Motociklai nardo tarp pėsčiųjų, karvių, beždžionių, laukinių šunų.

Tačiau Rišikeše – tiksliau, jo turistinėse zonose aplink Lakšmano tiltą ir Ramos tiltą – toji „tikresnė už tikrą Indija“ kažin kaip persismelkus Vakarais. Picos, burgeriai, falafeliai, „tikra kava“ restoranuose, vakarietiškų madų rūbai parduotuvėse, reklamos, kurių nė nesuprastų joks konservatyvus, visam gyvenimui su tėvų jam išrinkta nuotaka sutuoktas indas: „Gėrimai šaltesni už tavo eks“…

Daug daugiau nei oranžiniai vilkinčių sadhu gatvėmis vaikšto europiečių, amerikiečių, izraeliečių nešinų jogos kilimėliais. Po ištisų savaičių praleistų šiaurės Indijos tolių miestuose, Rišikeše pirmąkart išvydau trumpus sijonus, šortus, sukneles. Klausiausi kalbų / legendų net apie vietas, kur indai nė neįleidžiami (esą tarp tokių – europiečių krišnaitų renginiai, kai kurie žydų laikomi restoranai).

Kuprinėtojams, autobusais ir geležinkeliais vagojantiems Indiją, Rišikešas – maloni stotelė, kur jie gali jaustis komfortabiliai „tarp savų“ – bet kartu paragauti gražiai įpakuotos indų kultūros ar, bent jau, individualistams vakariečiams artimiausių jos apraiškų.

Daugelis jų išvažiuoja tolyn per Indiją tais nematomais, bet visiems žinomais turistiniais maršrutais, tokiais kaip Humuso kelias, numylėtas privalomą 2-3 metų tarnybą armijoje baigusių Izraelio jaunuolių, šitaip ieškančių ramybės ir „ištaškančių“ savo tarnybos pabaigos išmoką (štai kodėl Rišikeše tiek hebrajiškų užrašų ir pavadinimų!).

Bet šimtai, tūkstančiai, gal dešimtys tūkstančių čia „užsikrečia“ Indija visam gyvenimui, susiranda savo dvasinius mokytojus, savo ajurvedos daktarus, nustatančius diagnozę pagal pulsą ir, reikalui esant, skiriančius Pančakarmos procedūras (laisvinamieji, klizmos, vimdomieji, kraujo nuleidimas…). Kai kurie čia ir apsigyvena, kiti – grįžta metai iš metų kelioms savaitėms ar keliems mėnesiams. Jie – tarsi kokia atskira nauja tauta. Vis tiek ne indai – dvasingumą randa kitose vietose, tik maža dalis išmoksta hindi kalbą… Bet kartu jų rūpesčiai, net daugybė vartojamų žodžių būtų sunkiai suprantami tėvynėse likusiems giminėms. Krišnaitų giedojimas, kokia jogos rūšis kam tinkamiausia (bhakti, priya, kundalini, hatha, aštanga…), skirtingų guru išmintys ir kaip mokinių pagarba jiems, ajurvedos vaistų programos…

Paprastai tai, kad daug pasidomiu šalimi ir kultūra, kur keliauju, padeda bendrauti su vietiniais – tačiau Rišikeše tų žinių prireikė ir palaikyti pokalbiui su vietos lietuviais, su kuriais kartu šventėme kovo 11 d.

Rišikešo jogos mokykla iš vidaus: kaip pasirinkti, ko tikėtis?

Rišikeše jogos reklamų gal daugiau nei visų kitų kartu paėmus. Nuo kasrytinių asanų ant viešbučių stogų stebint viršum Gango tekančią saulę iki ašramų su savais guru, kuriuose „užsidaroma“ savaitėms ar mėnesiams.

Išsirinkome „tarpinį variantą“: trijų dienų programą Vidya Mandiram jogos mokykloje. Viskas atrodė taip:

Į kainą įėjo vegetariški pusryčiai, pietūs, vakarienė (mažas bufetas), dvi nakvynės dviviečiuose kambariuose (man su žmona): viskas paprasta, bet pakankama. Taip pat pilna užsiėmimų programa.

Užsiėmimai buvo:
-Keturi asanų (jogos pozų) mokymai (po 1,5 val.) – du iš jų paprastesnės „tradicinės“ hatha jogos, du – sudėtingesnės „judančios“ aštanga vinjasa jogos, sukurtos XX a. labiau kaip treniruotė. Mokymai prasidėdavo „Om šanti šanti“, ilgu apšlimu, tada – saulės pasveikinimo asanų serija, paskui – keliasdešimt pozų, kurių pavykdavo padaryti ne visas.
-Du 1 val. pranajamos (jogos kvėpavimo stipriai įkvėpiant, iškvėpiant ir pan.) mokymai.
-Vienas 1 val. atsipalaidavimo ir meditacijos mokymas.
-Viena įžanginė paskaita (kaip sėdėti medituojant ir pan.) pradžioje ir viena klausimų-atsakymų sesija „po visko“
-1 val. garso „vonia“ kur, atsigulus ant žemės, klausėmės gydomųjų tibetietiškų garsų.
-2 val. ekskursija automobiliu prie Vasištha Gufa olos ir gražių Gango krantų.

Visa programa prasidėjo nuo simbolinio laužo, o rytais 6:15 susirinkdavome giedoti mantrų. Vakarais viskas baigdavosi ~20 val. su vakariene.

Grupėje buvo 8 žmonės, labai įvairaus amžiaus ir gebėjimų; mažiau lankstiems, silpnesniems, netgi „nemokantiems sėdėti ant žemės europiečiams“ buvo pasiūlyta galybė visokių palengvinimų (diržai, paklotai, pagalvės ir t.t.): tavo pasirinkimas, ką imti. Kai kurios asanos (ypač aštanga vinjasa jogos) rodytos keliom versijom – sudėtingesne ir lengvesne.

Aišku, Rišikeše yra visko – čia tik pavyzdys. Vien jogos rūšių kiek…

Nustebino, kad iš 8 žmonių net 3 buvo indai, du kurių mažai žinojo tiek ką apie jogą, tiek kitas Indijos tradicijas. Vienas – daktaras, su žmona jie gyvena moderniai, bet, kaip sakė, matydami, kiek joga domisi užsieniečiai, ir kai kurie indai atsigręžia į savo tradicijas. Dar buvo viena pora iš Vokietijos ir amerikietė.

Toje pat mokykloje mokėsi ir 200 bei 300 valandų kursus apsiėmę europiečiai bei amerikiečiai: baigę jie taps jogos mokytojais… Iš tų, kuriems joga – gyvenimo kelias, girdėjau kritiškų vertinimų – jogos mokymas juk turėtų būti pašaukimas, o ne greit įgytas amatas… Pakalbėjęs su vienu būsimų mokytojų, supratau, kas turėta omenyje – jis sakė: „Dirbau visai kitą darbą, bet pamačiau, kaip draugai jogos mokytojai smagiai veda pamokas įvairiuose kurortuose, ir aš nusprendžiau tokiu tapti“.

Na, bet, visokių yra – visokių ir reikia. Joga seniai peržengė visas sienas – Indijos, religijos, filosofijos. Ir kokio Meksikos kurorto viešbučio animatoriui pernelyg filosofinis požiūris tik kenktų – ten svarbiau įtikti klientui, „parsiduoti“ darbdaviui…

O Rišikešo apylinkėse gali net universitete tapti „jogos bakalauru“: tokiais diplomais didžiavosi indai, jogos mokykloje mokę būsimus mokytojus.

Kokios vietos žavi indus ir kokios – užsieniečius?

Kai kurie „gyvenimo kelią radę vakariečiai“ išvažiuoja tolyn Rišikešo, bet visur Indijoje vietos, svarbiausios indams, ir labiausiai numylėtos Indiją pamilusių užsieniečių, skiriasi.

Hinduizmas – be galo platus. Vakariečiai (ir juos pritraukiantys guru) linkę išsirinkti labiau individualistinius dalykus, kaip joga, meditacija, kur tarsi žmmogus vienas stoja prieš visatą. O patiems indams, atrodo, priimtinesnės masinės apeigos, piligrimystės, daršanai pas dievus, maudynės Gange.

Na, sutikome užsieniečių, mylinčių gangą, net britą, kuris mėgsta ten plaukioti – bet, aišku, ,tai daro Rišikešo turistinėse zonose ir aplink, kur mažai žmonių, gražūs kalnai. O indai nyra į Gangą kitur: Rišikeše svarbiausias Trveni ghatas, kur kas vakarą Gangas pagerbiamas Ganga Aarti apeigom su ugnim. Bet ten aplink jokių vakarietiškų kavinukių, tik didelis nebrangus turgus…

O šiaip visas Rišikešas indams religiniu požiūriu nė iš tolo neprilygsta švenčiausiems miestams, bent jau tokiems, kaip 25 km nuo Rišikešo stūkstantis Haridvaras ir jo Har Ki Pauri ghatas. Kai Rišikešo viešbutyje pasakiau, kad atvykome iš Haridvaro, šeimininkas labai nustebo – užsieniečiai ten nekeliauja. Ten jau purvina, skurdu… Bet į Gangą vietinių ten nyra minios, tenykštės šventyklos – svarbesnės, ten “nulašėjo amrita iš dangaus”, metų vyksta didžiausia pasaulyje religinė šventė – Kumbh Mela.

Ašramai, kuriuose europiečiai ieško nušvitimo, ir jų pamiltos jaukios senovinės šventyklos, dažnai būna negirdėti ir neprasmingi indams – o „švenčiausieji“ ghatai, kuriais į Gangą brenda daugiausiai indų giminių, užsieniečiams atrodo atstumiančiai purvini.

Į Rišikešą, tiesa, indai keliauja – bet ne tikėjimo vedini. Ten – kone vienintelė vieta Indijoje išmėginti raftingą, Rišikešo gatvėmis nuolat zuja džipai su raftingo įranga ant stogų.

Jogos mokyklos bendramoksliai vokiečiai irgi buvo užsirašę – bet paskui staiga persigalvojo išvydę kaip Gango pakrantėje ruošiamas deginti lavonas. „Galvojau, kad tik Varanasyje taip daro, o pasirodo visur – tokiam vandeny tikrai neplauksime“ – sakė vokietė, geriau pasirinkusi prarasti dalį jau sumokėtų pinigų, nei prisijungti prie tūkstančių kasdien čia į valtis sėdančių indų.

Joga ir Rišikešas – nauja ar amžina?

Ir indai, ir Indiją pamilę vakariečiai žavisi indų kultūros, tikėjimo senumu. Viskas čia nuo neatmenamų laikų, nuo neatmenamų laikų karta iš kartos perdavinėtos vedos, iki buvo užrašytos, nesuvokiamoje keistoje praeityje vyko visos tos Ramajanos ar Mahabharatos istorijos.

Bet Rišikešas – tarsi tos amžinybės priešingybė! Viskas čia gana nauja ir vis kyla nauji ir nauji pastatai, net ašramai. Daug populiarių jogos tradicijų susiformavo XX a. ir iki šiol gimsta naujos (pvz ~2006 m. išplitusi oro joga, kur šiaip neįmanomos asanos atliekamos visaip prisikabinus prie įvairių virvių ar hamakų). Taip, jogos tradicija sena – bet iki XX a. ji buvo gana „nišinė“ net pačioje Indijoje, o ir dabar daugybė indų ją atranda „nuo nulio“ ne kitaip, nei vakariečiai.

Tie, kas nori pabrėžti Rišikešo amžinumą siūlytų aplankyti Vašišta Gufa, olą, kur esą gyveno Vasištha, vienas septynių didžiųjų išminčių, Brahmos sūnus, ir nusiavus batus vis naujos ir naujos minios „siekėjų“ eina pasėdėti tyloje. Bet atriboti tiesą nuo legendos sunku – yra net legenda, kad netoliese buvo atvykęs medituoti Jėzus Kristus.

Skeptiškesni Rišikešo pradžią sietų su Beatles ašramu – milžinišku pastatų kompleksu ant aukšto Gango kranto, kurį įkūrė vienas „į Vakarų rinką išėjusių“ guru, transcendentinės meditacijos kūrėjo Maharišis Mahešas Jogis. Jis buvo itin populiarus tarp Vakarų pasaulio žvaigždžių ir 1968 m. geram mėnesiui į savo ašramą pritraukė „The Beatles“ grupę, o su jų kūrybingomis sielomis – pasaulio žiniasklaidos dėmesį meditacijai, indiškam dvasingumui, Rišikešui…

Dabar tas ašramas apleistas tarsi kokia Černobylio zona: tušti, niekam nereikalingi, ir daugiaaukščiai, ir meditacijos kupolai iš Gango akmenų, ir paties Maharišio bungalas. Kartu su mumis po „zoną“ vaikštinėjo vyresnio amžiaus japonų grupė, bet vietos valdžia tik neseniai išvis suvokė, kad verta reklamuoti „Beatles“ istoriją, leido griuvėsius ištapyti muzikantų freskomis. Oficialiai tai yra tigrų rezervatas, o ašramo griuvėsiai – tik tarp kitko…

Viskas savaip amžina – bet ir savaip labai laikina.

Galima žiūrėti į Rišikešą kritiškai, kaip į Indijos dvasingumą, transformuotą ir supakuotą vakariečių masėms. Galima žiūrėti garbinančiai – kaip į paprastą, visiems pasiekiamą langą į Indijos tūkstantmetę kultūrą ir išmintį.

Man atrodo ir tai, ir tai, savaip teisinga, o ką rasi – priklauso nuo to, kur tiksliai ieškosi, tad svarbu rasti teisingą kelią, gatvę, pastatą, žmogų ir mintį…

Komentuoti