Indija

Mumbajus vadinamas „Maksimumo miestu“. Nes čia maksimalu viskas! Turtas ir skurdas. Bolivudo spindesys ir šiukšlių laukai. Minios, smogas, traukiniai, kriketas, eismo kamščiai, viltis ir neviltis… Kolonijinių pastatų megalomaniška didybė ir naujausių dangoraižių vis dygstantys „miškai“.

Dažnas pasakojimas apie Mumbajų apsistoja ties vienu ar dviem „maksimumais“, nes per trumpą vizitą nepatirsi daugiau. Bet aš į didžiausius pasaulio miestus mėgstu „įsigyventi“, tad Mumbajuje apsistojau kelioms savaitėms…

Kasdienis Mumbajus – dangoraižių, lūšnų ir geležinkelių Gordijaus mazgas

Mumbajus – toks ilgas, ilgas pusiasalis. Tasai Britų Imperijos laikais pastatytas „atvirukų Mumbajus“ iš UNESCO pasaulio paveldo sąrašo – tik pats pats pietinis pusiasalio galas.

Dauguma mumbajiečių, kaip aš tada, gyvena be atvangos tįstančioje į šiaurę rajonų grandinėje. Nuo mūsiškio daugiabučio iki Mumbajaus „širdies“ tekdavo važiuoti… 40 kilometrų. Dieną ar naktį greičiau būdavo su pavėžėjais, kurių kainos įkandamos, bet per piko valandas belikdavo grūstis į liūdnai pagarsėjusius Mumbajaus priemiestinius traukinius. 7,5 milijono mumbajiečių kasdien keliauja jais į tolimas darbovietes ir atgal. Sistema plyšta per siūles, griebtasi radikalių sprendimų… Traukiniai stotyse stovi tik 10 sekundžių, o didelės vagonų durys niekad neuždaromos: nesuspėję keleiviai įšoka ir iššoka traukiniams jau pajudėjus.

Prisižiūrėjau ten galvas vyrams glostančių „translyčių“ hidžrų, teko sprukti ir nuo kišenvagių gaujos. Na, durys atdaros, lengvai iššokau iš „keleivių su bagažu“ pusvagonio (be reikalo įlipom ten naktį, ne veltui vietinių mažai) ir, pabėgėjęs peronu, stryktelėjau antrosios klasės vagoną…

Svarbu lipti, kur turi teisę: nes yra moterų vagonai, senelių vagonai, neįgaliųjų ir vėžininkų vagonai (ant tokių nupieštas vėžys). Ir pirmosios klasės vagonai, kur kėdės su paminkštinimais, bet piko metu vis tiek negausi kur sėstis (nes visokie Mumbajaus IT startuoliai duoda mėnesinius pirmosios klasės bilietus kaip darbo „perk“).

Ir pro traukinių durų kiaurymes, ir pro savo buto langą, matydavau vis besikartojantį identišką vaizdą. Dangų raižo aukšti daugiabučiai – čia visai nauji, čia kokių 10 metų, bet jau aptrūniję – o net menkiausios erdvės tarp jų užgrūstos palaikiais vienaukštėm-triaukštėm bakūžėm. Kai atvykau į Mumbajų, dar pusantros valandos kelio iki legendinės Čatrapati Šivadži Maharadž stoties jau prasidėjo šitokie peizažai…

Tuos „daugiabučių papėdžių rajonus“ bukletuose turistams vadina lūšnynais. Po didžiausią jų – filmo „Lūšnynų milijonierius“ išgarsintą Daravį – kasdienės ekskursijos. Bet po kelių mėnesių, praleistų Indijoje, man liežuvis neapsiverčia sakyti “lūšnynas”. Ten – eiliniai darbštūs Indijos rajonai su šeimyninėmis parduotuvėmis, gamyklėlėmis, net kelionių agentūromis, kuriose vietiniai perka atostogas Goa ar Himalajuose. Kartą prireikus nusipirkti įvairių daiktų (traškučių, vyno, vaistų, lipdukų, lagaminą) viename naujųjų Mumbajaus prekybos centrų (prabangiam, bet su įėjimu „pro sandėlius“) likome „it musę kandę“ (atstumai – dideli, to nėra, kito nėra…) – užtat viską, ko reikia, labai greitai surinkome mažytėse „mūsiškio“ „lūšnyno“ parduotuvėlėse.

Tie rajonai kadaise išaugo „niekieno žemėse“, pelkynuose, skyrusiuose Mumbajaus salas. Indiškas džugad sprendimas: NT vystytojai griauna tokius rajonus, stato dviejų tipų daugiabučius: paprastesniuose butus nemokamai išdalina „lūšnynų“ gyventojams (už nugriautus jų namus), o geresniuose parduoda, uždirbdami lėšų visam projektui. Turtas ir skurdas amžiams lieka greta. Kaip prie Dhobi ghato, kur didžiausia „rankinė skalbykla“ veikia aukštų dangoraižių papėdėje.

Bolivudas, kriketas ir kiti Mumbajaus superturtai

Bet ne visi “lūšnyniečiai” nori tų butų, kad ir kokie prigrūsti, nešvarūs, per musonines liūtis užliejami būtų jų dabartiniai namai… Tokios siauros gatvės, kad su praeiviais susidauži pečiais („Turistai iš Amerikos čia, būna, neprasilenkia“…). Į lauką išvesti kanalizacijos vamzdžiai, iš kurių atliekų kriokliai pilasi į šiukšlių laukais virtusius kanalus – kasdienybė, prie kurios jie pratę. Ji labai bado akis tiems, kas atskrido tiesiai į Mumbajų iš kokios Europos – bet po mėnesių Indijoje jau gebėjau įžvelgti abi medalio puses.

Yra Mumbajaus šiauriniuose rajonuose ir tokių tvarkingų zonų, kurių kitur Indijoje labai mažai: Bandros restoranai, „auksinė“ Global Vipassana budistų pagoda, naujieji Sea Link tiltai, „apsukantys“ prigrūsčiausius rajonus, modernios (bet dar labai trumpos) dangumi skriejančio metro linijos…

Arčiau centro – Marine Drive pakrantės kelias ir Girgaon paplūdimys. Ir Wankhede kriketo stadionas, kuriame lankiau Indijos kriketo premjerlygos varžybas: ši lyga savo turtais lenkia ir NBA ar Anglijos futbolo premjerlygą – ir bilietų kainos panašios!

Taip, didžioji Mumbajaus dalis skursta, bet kai gyventojų 23 mln., tai net ir tokiom sąlygom pakanka turtuolių 33 000 vietų stadionui sausakimšai užpildyti. O didžiausi miesto turtai apskritai analogų neturi: pavyzdžiui, milijardierius Mukešas Ambanis, pasistatęs aukščiausią pasaulyje vienos šeimos namą (27 aukštų!).

Tiesa, jei eini į visas šias vietas pėsčias nuo artimiausios traukinių stoties, vis tiek praeisi visą miesto kaleidoskopą, visus „maksimumus“…

O kartais tie maksimumai ima ir susiduria… Kaip Bolivude, Mumbajaus kino pramonėje, kuri kasmet paleidžia į pasaulį daugiau filmų, nei Holivudas. Megažvaigždžių algos ir spindesys čia nemažesni, ekskursijų po studijas kainos irgi vakarietiškos, bet tose studijose chaosas – labai indiškas! „Kaip galima siūlyti tokias ekskursijas, pilna šiukšlių, užkliūsi, nugriūsi“ – rašė piktus komentarus kažkokie, turbūt, ką tik į Indiją atskridę vakarieičiai.

Tik prieš kamerų įjungimą „turtingų jaunikių namai“ spėriai sutvarkomi. Ir gimsta pats įperkamiausias „opiumas liaudžiai“: Mumbajaus tarpukariniame “Regal“ kine už bilietą į naują „blokbasterį“ mokėjau mažiausiai gyvenime, bet salė suskambėjus (kaip prieš kiekvieną filmą) Indijos himnui buvo beveik visiškai tuščia: Mumbajuje „multipleksų“ perteklius…

Britų Bombėjaus didybė

Mumbajaus centrą pastatė britai. Tiksliau – Bombėjaus centrą. Tas senasis angliškas miesto pavadinimas iki šiol puošia garbingai istorinių organizacijų pastatus. Britanija XIX-XX a. sandūroje buvo galingiausia pasaulio imperija, o Indija – svarbiausia jos kolonija.

Tad Bombėjaus Viktorijos traukinių stotis (pervadinta Maharaštros didvyrio čatrapačio Šivadžio garbei) didybe lenkia net Londono stotis, ji net įrašyta kaip atskiras objektas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Užvertęs galvą Mumbajaus centre dažnai negalėdavau atsigėrėti ta britiškai indiška „Vitorijos gotika“ – Mumbajaus universitetas, Aukštasis teismas, Indijos vartai, Velso princo muziejus (dabar – čatrapačio Šivadžio muziejus).

Dar anais laikais britams iššūkį metė indų elitas, ypač legendomis apipinti parsiai, į kurių „ugnies šventyklas“ ir „tylos bokštus“ neįleidžiami kitatikiai. Jų magnatas Tata, sakoma, „nepriimtas į britų viešbutį“, dar 1903 m. pastatė Taj Palace, vieną garsiausių pasaulio viešbučių, kurio pilyje irgi praleidau naktį. Ten tokia visiška „prabangios tylos“ oazė: langai atsiveria į miestą, beveik nesigirdi tų nesibaigiančių pypimų, riksmų, stebi tokį nutilusį chaosą. O tarnautojai nuolat stebi tave – pavyzdžiui, valgantį pusryčius. Besiprausiant vakare vonioje į kambario duris skambino kambarių tvarkytojas – atėjo pakloti prieš miegą lovos… Vakarietiško privatumo ir Mumbajaus elitui nereikia.

Šventyklos olose – prie pat Mumbajaus

Mumbajaus metropolis skaičiuoja kelis šimtmečius, bet Maharaštros valstija – daug, daug senesnė. Ji turi savo kalbą (maratų), o žmonių čia gyvena 125 mln. – daugiau nei dvigubai daugiau, nei Didžiojoje Britanijoje!

Didžiausia Maharaštros pažiba – olos-šventyklos ar olos-vienuolynai, pilnos 1000 ar net 2000 metų senumo hinduistų dievų ar Budų skulptūrų. Į vienas jų, Elefantos olas, gali nuplaukti laiveliu tiesiog nuo Indijos vartų. Bet ten iš esmės – tik viena oloje išgremžta hinduistų šventovė (su keliom mažesnėm).

Tikra didybė – keli šimtai kilometrų traukiniu ir paskui autorikša ar džipu tolyn į rytus. Adžantos olos, su 30 tokių šventovių. Ir Eloros olos, atstovaujančios trims tikėjimams – hinduistų, budistų, džainų – su pasaulyje lygių neturinčia 16-ąja ola, tiksliau, šventyklos pastatu, pastatytu ne iš viršaus į apačią, bet iš apačios į viršų, “nugremžiant” uolienas.

Kiekvienam komplekse praleidome valandų valandas. Juk dar reikėjo fotografuotis su daugybe indų iš įvairiausių tolimų miestelių – „Tik vieną nuotrauką, šypsokis“, „Tik su mano dukra“, „Palaukite, dar ateis brolis“…. Mumbajuje apie tuos “prašymus fotografuotis” jau buvome pamiršę, ten užsieniečiai visiems jau spėję pabosti.

Žemėlapis – apgaulingas. Maharaštra ten – tik Indijos dalis. Bet pabuvęs Indijoje ilgiau jauti kiekvienos valstijos „prieskonį“, ypač kai valstija turi savo tautą, kalbą. Palei Maharaštros kelius nuolat žygiavo oranžinėm vėliavom nešini hinduistų piligrimai, su dainom einantys nuo šventyklos iki šventyklos. Plazdėjo vėliavos su čatrapčiu Šivadžiu, tuo maratų didvyriu, kurio gimtadienis – valstijos šventė. Gatvės valgyklos siūlė „Vada pav“ – vegetarišką Mumbajaus burgerį.

Tik tvyrojo ore įtampa. Maharaštra – toks nematomas pietų Indijos ir šiaurės Indijos frontas. Pietų Indijoje visąlaik vyravo hinduistai, o šiaurę ilgai valdė musulmonai mogolai. Tokie miestai kaip Aurangabadas (prie Eloros ir Adžantos olų) buvo gyvenami musulmonų: ten buvo jų sostinė, stūkso jų Daulatabado fortas ir Bibi Ka Maqbara kapas, „mažasis Tadž Mahalas“. Bet dabar juos nusvėrė iš kaimų suvažiavę hinduistai, musulmonų tik 30%. Ir net miestą jie parvadino – nebe mogolų valdovo Aurangzebo, o to paties Aurangzebo nurodymu nužudytų hinduistų vado, čatrapačio Šivadžio sūnaus, čatrapačio Sambadžio garbei. Žemėlapyje dabar tai „Čatrapati Sambadži Nagaras“…

Hinduistai didžiuojasi pagaliau atsiimdami istoriją iš “musulmonų-barbarų” – „Hinduizmas yra tikrasis Indijos kelias, o islamas – užkariautojų primestas“. Bet musulmonai – irgi vietiniai, palikuonys tų, kurie atsivertė į islamą – kaltina hinduistus bereikalingu įtampos kėlimu – „Indas gali būti bet kurio tikėjimo“ – sako jie. Man keliaujant, viename Maharaštros miestų vyko hinduistų ir musulmonų riaušės, bet praeitis dar žiauresnė: ten ir pogromai prieš musulmonus, ir musulmonų rengti teroro aktai, kai 2008 m. šaudyti žmonės ir Tadž viešbutyje, ir Viktorijos stotyje pačiame Mumbajuje.

Aplankėme ir Maharaštros krikščionis. Nes tarp misionierių, pasėjusių šį tikėjimą, buvo ir lietuviai – kai kurių vietiniu šventuoju laikomas Donatas Slapšys, kurio stebuklingų laiminimų prašydavo ir kitatikiai. Ševgaono kaimo bažnyčia, kur jis nenuilstamai dirbo ir kur palaidotas, visiškai įaugusi į Maharaštos peizažą: tarsi mečetėje ar hinduistų šventovėje, užeidamas nusiauni batus ir per Mišias sėdi ant žemės…

Kito lietuvio – Mykolo Zaleskio – kapą radome Punoje, seminarijoje, kurią jis įkūrė. Tiesa, tos seminarijos autorikšų vairtuotojai nežinojo – užtat visi žino Ošo meditacijos kurortą, amžinai pilną bordiniais rūbais apsirengusių vakariečių sanjasinų, čia mokančių didelius pinigus už Ošo meditacinį „išsiliejimą“ tvarkingoje erdvėje.

Kodėl dar norėčiau grįžti į Mumbajų

Daugybėje Indijos miestų ir po kelių dienų jaučiuosi viską pamatęs, bet ne Mumbajuje. Čia dar norėčiau grįžti, ištyrinėti daugiau jo rajonų, pagyventi unikaliu jo ritmu.

Taip, jis turi sunkumų – gatvės be šaligatvių, „ant kojų“ lekiantys rikšos. Bet kažkaip taip prie jų pripratau, kad, išėjęs į balkoną vieną pirmųjų dienų pagalvojau „O, smogo nelabai yra“ – nors iš tikro smogas buvo toks, kad į saulę galėjai žiūrėti neužsimerkęs…

Indija – kitas pasaulis, o Mumbajus – turbūt svarbiausias ir atviriausias to kito pasaulio centras.

Komentuoti

Kas nematė sikhų?.. Vyrai su tiurbanais, nesiskutantys ir nekerpantys plaukų bei privalantys nešiotis durklą… Bet už to „nuožmaus“ įvaizdžio slypi vienas unikaliausių ir mažiausiai pažintų pasaulio tikėjimų.

Visų sikhų tėvynė viena – Pendžabo valstija Indijoje. Tik čia jie sudaro gyventojų daugumą, čia jiems nereikia kovoti už teisę rengtis pagal tikėjimą, čia nieko negąsdina spalvingi Viduramžių karių rūbai ir kasdien dėvimi kardo dydžio kirpanai, čia stūkso jų švenčiausioji Auksinė šventykla, įspūdžiu pranokstanti daugybę garsiausių katedrų, sinagogų ir mečečių…

Atvykau pažinti sikhų kultūros į Pendžabą, Indijos valstiją – tačiau savitenę, nei daugelis pasaulio valstybių…

Amritsaras, šventasis sikhų miestas

Šventieji didžiųjų religijų miestai – tiesiog kitokie! Meka, Medina, Jeruzalė, Varanasis, Roma (su Vatikanu)… Kiekvienas jų neišvengiamai plaka savojo tikėjimo ritmu, tarsi susiliejęs su juo į amžiną santuoką.

Sikhų Amritsaras – irgi „to paties kalibro“ tikėjimo užtaisas! Net ir atokiame Amritsaro priemiestyje, kur gyvenome, kasryt 4 valandą pažadindavo giesmės iš gretimos gurdvaros – sikhų šventyklos. Anksti atsikėlę tiurbanuoti rajono vyrai, atnešę iš šventą knygą Guru Grant Sahib iš jos “miegamojo”, vieną po kito giedojo jos tekstus, vėduodami ją iš viršaus, kaip kokį maharadžą, kad nesukaistų. Nes Guru Grant Sahib visad gerbiama kaip žmogus – vienuoliktasis sikhizmo guru. Pirmieji dešimt guru ir buvo žmonės, bet dešimtasis guru Gobindas Singhas ~1700 m. pasakė, kad po jo mirties vienintelis sikhų vedlys liks ši knyga.

Kiekvieną dieną ta knyga, kaip dera Indijos guru, duoda atsakymus ieškantiesiems: atverčiama ir perskaitoma atstitiktinė jos giesmė (šabadas) ir, tų žodžių įkvėpti, sikhai priima dienos sprendimus.

Kuo arčiau centro, tuo daugiau tikėjimo. Gurdvarų kupolai, trikampės sikhų vėliavos (nišan sahib). Restoranų televizoriuose, paskui – ir milžiniškuose gatvių monitoriuose nuolat rodomi vaizdai iš šventų švenčiausios sikhų pasaulio vietos – Auksinės šventyklos. Karta iš kartos paveldimos parduotuvėlės – ką ten parduotuvėlės, ištisos turgaus gatvės – skirtos prekėms, kurių nepamatysi niekur kitur, bent jau XXI a. Kirpanai (durklai, kardai), kuriuos čia sikhai nešiojasi atvirai, net gali pasiimti į “Air India” skrydžius. Aišku, tiurbanai. Kangha šukos, paprastai įsmeigtos į plaukus po tiurbanu. Senoviniai sikhų karių rūbai, kuriuos iki šiol dėvi sikhai nihangai, sekantys savo giminių tradicijomis. Metaliniai indai – nes sikhai valgo iš tokių.

Turgų netrukus pakeičia neindiškai tvarkingos pėsčiųjų gatvės iščiustytais fasadais. Religingiausi sikhai čia jau eina basi – Šventykla taip arti, už kampo jau matosi jos komplekso kupolai, baltos sienos už kurių jau tuoj-tuoj-tuoj laukia tas iš ežero kylantis auksinis rūmas!

Turistai (daugelis jų – iš kitų Indijos valstijų), paklausę prekijų „Kitaip jūsų neįleis į šventyklą“, perka skareles.

Bet iš tikro skareles prie šventyklos skolina nemokamai, ir batus pasaugo, ir vandens gerti duoda. Ir net pamaitina! Ir mes pavalgėme ten, Langare, „didžiausioje pasaulio valgykloje“, toks maisto konvejeris: nusiplovėm rankas, davė metalinį padėklą su įgilinimais, sėdomės ant žemės į eilę, pro kurią vienas po kito ėjo sikhai, kiekvienas su kitu maistu. Kas šliopteli dalio, kas meta į rankas indiškos duonos, kas įberia ryžių. Tada rankomis, kaip visi, valgėme. Pavalgę stojomės, ėjome pro milžinišką virtuvę kur niekad nepaliauja savanorių darbas, pro užpirktų maisto produktų sandėliais virtusius didingus koridorius – o sikhai vandens žarnomis nuplovė nubyrėjusį maistą, nes į tą kambarį jau veržėsi kiti šimtai valgytojų, ir taip nuolat, diena iš dienos. Švelniai primena kokį kalėjimą – bet be galo efektyvu, maistas nešvaistomas, pamaitinami šimtai tūkstančių…

Jei skaitant šitą jums kyla noras klausti, „Ar negėda valgyti labdaros valgykloje?“ arba „Taigi jūs kito tikėjimo“, tai tik rodo, kiek skiriasi mūsų ir sikhų kultūros… Tai, kad visi čia valgo kartu, ir yra Langaro esmė! Tikslas – ne tik pavalgydinti vargšus, bet kad ir tie vargšai (ir jokia visuomenės grupė) nesijaustų atstumta, kaip atstumti neliečiamųjų kastų atstovai hinduizme (kuriems net valgyti tekdavo iš atskirų indų). Todėl sikhų langare kartu tą patį maistą ant žemės valgo vargšai ir turtingi, sikhai ir kitatikiai – pagal vieną pasakojimų, kai pas sikhų trečiąjį guru Amar Das atvyko musulmonų mogolų imperatorius Akbaras, sikhai visų pirma jam liepė sėstis kartu su visais ant žemės valgyti langare…

Ir mes, kai paskome sutiktiems pendžabiečiams, kad buvome Amritsare, sulaukiame klausimų: „Ar buvote Auksinėje šventykloje? Ar valgėte langare?“.

Sikhizmas gimė iš dalies kaip atsakas Pendžabą supančioms hinduistų ir musulmonų kultūroms. Hinduizme yra kastos, o sikhams visi lygūs. Hinduizme daug dievų, o sikhizme – tik vienas (nors ir ar jis Dievas, ar Deivė, ar tiesiog Jėga – diskusijų dalykas, nes pendžabių kalba čia daugiaprasmė). Musulmonai turi kelias žmonas, o sikhai – tik vieną. Musulmonai valgo tik halal mėsą, o sikhams toks skerdimo būdas atrodo pernelyg žiaurus.

Jei hinduistų šventyklos kyla viršum miestų – jų mitologinėm skulptūrom išdabintas vimanas ar gopuramus pamatai iš tolo – tai Auskinę šventyklą gali išvysti tik nusileidęs laiptais į didelį jos kiemą, nes ji stūkso net žemiau Amritsaro žemės lygio, ežero centre, iš visų pusių užstota baltų komplekso pastatų… Jokia kita religija neturi panašių šventovių… Ir visgi sikhizmas vystėsi Pietų Azijos fone, tad religijos ir pynėsi: tai, kaip sikhai neria į ežerą aplinkui Auksinę šventyklą, labai jau primena tai, kaip hinduistai neria į jiems šventą Gangą. Ir tie, ir tie atitinkamą vandenį semia, vežasi namo… Jei indai tuoktuvių metu vaikšto aplink ugnį, tai sikhai – aplink Guru Grant Sahib knygą.

Aplink Auksinę šventyklą, sikhizmo paslaptingas šydas vis labiau prasiskleidė. Atvykėliams Guru Grant Sahib giesmės čia subtitruojamos hindi bei anglų kalbom. Ir tos giesmės – kažkokios savos, bendros, apie visatą ir gyvenimą, apimančios Alachą ir Krišną – net kiti tikėjimai čia savaip apimami, suvokiant viską kaip alternatyvas ar metaforas.

Net keista, kad sikhizmas, priešingai kokiam krišnaitų išpopuliarintuam vaišnavizmui, beveik neturi sekėjų anapus pendžabių tautos – gal tie tiurbanai gąsdina… Tiesa, visų „penkių K“ (nekirpti plaukai, specialūs durklas, apyrankė, šukos ir apatiniai) ir pendžabe laikosi tik religingesnieji, mačiau daug žmonių, kurie, pavyzdžiui, nusikirpę plaukus, bet nešioja kirpaną ar metalinę apyrankę karą, tarnaujančią ir kaip kastetas.

Mums jie be galo įdomūs, o mes įdomūs jiems, nes turistų iš užsienio ten dar labai mažai. Atrodo, kaip čia paprašyti kokio tradiciniais rūbais vilkinčio sikho nuotraukos, o štai jis pats paprašo nusifotografuoti su tavim…

Tačiau todėl ten viskas pritaikyta saviems: koks Centrinis sikhų muziejus pilnas tiurbanuotų lyderių paveikslų, o taip pat mūšių ar kankinimų – religinių ir istorinių – scenų, kurias, net kai parašyti jų pendžabiški pavadinimai, užsieniečiui perprasti labai sunku.

Tačiau Auksinės šventyklos atmosfera įkvėpė perskaityti knygą apie sikhų tikėjimą, kuri viską – ir dar daugiau, sudėjo į savo vietas. Kiek ten unikalių tradicijų! Štai visų sikhų vyrų pavardė Singh, o moterų – Kaur (tai suvienodinta, nes antraip Indijoje iš pavardės matosi kasta).

Indijos-Pakistano kruvino padalijimo atgarsiai – ir kasdieniame šou

Viena tema Pendžabo memorialuose, muziejuose, mene kartojasi ir kartojasi labiau nei bet kur kitur Indijoje. Karas, žiaurumai… Centrinio sikhų muziejaus paveiksluose. Milžiniškame Indijos karo muziejuje su didžiausia pasaulyje kardo statula. Gobind Ghar forto „gyvajame muziejuje“ kur, be visos Indijos širdis užkariavusios pendžabių bhangros šokių, nuolat rodomas 7D filmas apie sikhų kruvinas kovas su afganais ir britais (kažin ar būtų pavykę suskaičiuoti, kiek žmonių nužudoma per tas keliolika minučių). Kovas vedė nacionalinis didvyris maharadža Randžitas Singhas. Jo milžiniška statula pradeda pėsčiųjų gatvę Auksinės šventyklos link. Jis valdė vienintelę sikhų valstybę, sugebėjo trumpam „atmušti“ britus, jo karinių triumfų laikai sikhams – aukso amžius.

Ech, kaip smarkiai sikhizmas skiriasi nuo pacifistinių Indijos religijų, kaip džainistų, kurių vienuoliai pasišluoja priešais save taką, kad šiukštu vabalėlio nenumintų…

Sikhai dėl to ir gerbiami, ir nesuprasti. Kitataučiams jie – „nuožmūs kariai“. Kaip tokius juos samdė britai savo Indijos kolonijinėms armijoms, ir šiais laikais visoje Indijoje pilna sikhų apsaugininkų ar policininkų. Po 2001 m. rugsėjo 11 d. atakų Amerikoje sikhai buvo tapę „keršto išpuolių“ taikiniais, nes su savo tiurbanais, ūsais, barzdom, jie atrodė dar panašesni į „stereotipinius teroristus“, nei daugelis musulmonų.

Kita vertus, girdėjome posakį – „Jei kur Indijoje patenki į bėdą, ieškok vyro su tiurbanu“. Sikhai myli teisingumą ir už jį visada kovoja. Ir, kai traukinyje į Amritsarą kažkokie indai „zuikiai“ buvo užėmę mūsų išpirktas traukinio vietas, bemat bendrakeleivis ginkluotas tiurbanuotas sikhas susodino visus į savo vietas. Pagalbos iš sikhų sulaukėme ir daugiau – tarkime, keliskart teko klausinėti, kur reikiamas autobusas, tai kiti indai (net bilietų pardavėjas!) tiesiog atsakydavo „nežinau“, o „žmonės su tiurbanais“ palydėjo kur reikia, patys išsiaiškindavo, kad paaiškintų mums, nors pagal pareigas jiems nepriklausė.

Bet kartais kas vienam kova už tiesą, kitam – kova už blogį. Tarp tokių kontroversijų – kova už nepriklausomą sikhų šalį Chalistaną. Nepriklausomybės šalininkai 1982 m. įsitvirtino Auksinėje šventykloje, tuomet ją šturmavo ir apgriovė Indijos valdžia, pražudydama šimtus religingų sikhų.

Bet pačios skaudžiausios istrorijos – iš 1947 m. abipusio genocido, vaizdžiai parodyto Padalijimo muziejuje Amritsare. Sikhai žudė musulmonus, o musulmonai – sikhus. Ne tik žudė: degino namus, prievartavo moteris.

Kai britai nusprendė suteikti nepriklausomybę savo Indijos kolonijai, jie suprato, kad nauja šalis bus pasmerkta amžinam pilietiniam karui, tad nutarė prieš laisvės suteikimą koloniją padalinti į musulmonų Pakistaną bei hinduistų Indiją. Kitur dalinti buvo paprasčiau, nes vienos tautos (kaip sindžiai ar balučai) buvo musulmoniškos, o kitos – hinduistinės. Bet pendžabių būta įvairių tikėjimų: musulmonai, hinduistai, sikhai. Taigi, Pendžabas „perpjautas“, musuloniškas Pendžabas šiandien – Pakistano provincija, o sikhiškas – Indijos vasltija.

Bet iš pradžių padalinimas tik dar labiau atsuko „kraujo kranus“. Vyko pogromai prieš „ne savo pusėje gyvenančius“, prasidėjo didžiausias pasaulio istorijoje pabėgėlių judėjimas – 10 ar 20 milijonų nusprendė bėgti iš savo namų, kuriuos Indijos-Pakistano sienos nustatymo komisija paliko „kitos religijos tėvynėje“. Bet net ir pabėgti daugeliui nepavyko. Daugybė traukinių į galutines „saugias stotis“ atriedėdavo sausakimši nuo lavonų: vyrų, moterų, vaikų. Nes sikhai puldinėdavo musulmonų traukinius ir pabėgėlių vilkstines, o musulmonai – sikhų ir hinduistų. Visi skelbėsi taip kovojantys už tiesą – tik keršijantys už tai, ką „priešai“ daro su tikėjimo broliais. Bet kas ir kaip visa tai pradėjo iš tikro – nebepasakysi. Matyt, viskas įsisuko po truputį: gerokai supaprastinius, už vieną nužudytą kiti nužudė du, už tuos du – keturis ir t.t. Itin tragiška, kai visa tai vienas su kitu darė ta pačia kalba kalbantys tautiečiai pendžabiai.

Kita vertus, jei ne tos tragedijos, sikhai neturėtų „savo“ krašto, nes seniau jie buvo pasklidę po daug didesnes žemes ir net šventajame Amritsare nesudarė gyventojų daugumos.

Indijos-Paksitano konfliktas Pendžbe justi iki šiol. Dangų raižė naikintuvai, o viena keisčiausių pramogų, be paliovos reklamuojama Amritsaro gatvėse turistams – Atario-Vagos pasienio punkto uždarymas. Tai kažkas siurrealaus – kas vakarą Indijos ir Pakistano pasieniečiai teatrališkai „konkuruoja“, nuleisdami vėliavas, o visa tai nuo milžiniškų amfiteatrų stebi tūkstančiai žiūrovų, mėgindami „priešų sirgalius“ perrėkti savo patriotiniais šūkiais. Užvedinėtojas – „Indija motina“, visi – „Tegyvuoja“, užvedinėtojas – „Šlovė“, visi – „Tėvynei“. O kitoje sienos pusėje rėkiama tas pats, tik vietoj Indija – Pakistanas („India Zindaban“ / „Pakistan Zindaban“…). Nes net pagrindinės abiejų šalių kalbos – hindi ir urdu – iš esmės nesiskiria (tik urdu rašoma arabų raštu, o hindi – devanagariu). Grėsmingai atrodantys pasieniečiai šoka, žygiuoja kojas pakeldami iki nosies, mėtosi ginklais. „Gąsdina priešus“, bet, kita vertus, ir savaip parodo bendrą istoriją, kultūrą, nes kur kitur dvi priešų šalys galėtų susitarti dėl tokio spektaklio kas vakarą?

Greta didžiojo Indijos pusės amfiteatro, tarp visų už rupijas išdažyiti veidą Indijos vėliavomis siūlančių prekijų, stūkso paminklas „neapdainuotoms Padalijimo aukoms“… Tarp aukų – net muziejinės vertybės! Štai būta archeologinių radinių, iškastų priešistoriniame Mohendžo Daro mieste, kurie tiesiog padalinti Indijai ir Pakistanui perpus.

Čandigarhas – modernios architektūros “šedevras”?

1947 m. Pendžabas padalintas. Senoji jo sostinė Lahoras, iš kurio didingų rūmų valdė maharadža Randžitas Singas, liko Pakistane. Indijos pusėje atsikliuvę miestai sprogte sprogo nuo pabėgėlių lūšnynų ir nė vienas neatrodė vertas sostinės vardo…

Ką daryti? Pastatyti naują miestą ir valdžiai, ir pabėgėliams! Taip iš kilo Čandigarhas, į kurį dabar dabar plūsta modernios architektūros piligrimai. Mat tą miestą išplanavo garsusis Le Korbiuzjė, dėl to Čandigarhas net įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldą…

Atvykusiam iš Vidurio/Rytų Europos, šedevrą ten sunku įžvelgti. Ten kaip sovietinė architektūra kvadratu. Kvadratiniai mikrorajonai neturintys net pavadinimų (tik numerius), pilni vienodų brutalistinių betoninių daugiabučių… Bet ilgai pakeliavęs po Indiją jau galėjau suprasti, kuo Čandigarhas indams – magiškas, numylėtas pensijon išeinančių turtuolių… Žaliais plačiais pėsčiųjų kiemais eidavau didelius atstumus nebijodamas, kad partrenks autorikša ar motociklas. Daugiau tvarkos, daugiau turto: vienas didžiausių Indijoje prekybos centrų – it perkeltas iš Vakarų pasaulio (Nexus Elante Mall), įvairių virtuvių restoranai.

Viską „išlaiko“ biurokratų armija, mat padalinus indiškąją Pendžabo valstiją – į sikhišką Pendžabą ir hinduistinę Harjaną – dabar čia nebe vienos, o dviejų valstijų sostinė! Jau vien šis faktas niekais pavertė dalį Le Korbiuzjė utopijos: dabar vienu parlamento pastatu turi dalintis dviejų valstijų deputatai, abi valstijas aptarnauja vienas aukštasis teismas. Daugybės Čandigarho vietų realybė kitokia, nei atvaizduota Architektūros muziejaus nuotraukose, maketuose, planuose… Štai Le Korbiuzjė baseinas, kurio vandeny atsispindėdavo Aukštasis teismas, tuščias: „Ten veisdavosi uodai, skrisdavo į teismo sales, platindavo ligas“ – aiškino nemokamas gidas, vedžiojęs po valdžios kompleksą, kurio šiaip iš miesto net pamatyti negali, nes jis uždengtas dirbtiniu kalnu.

„Suplanuotas“ Čandigarho simbolis – valdžios komplekse stūksantis rankos paminklas, simbolizuojantis taiką, vienybę ir atvirumą. Bet gyvo miesto istorijos į ateities tolius nenumatysi, ir dar populiaresne lankytina vieta staiga tapo Uolų sodas [Rock Garden], kurį, su dirbtiniais kriokliais ir lėlių muziejais, savom rankom sukūrė valstybės tarnautojas Nekas Čandas, rinkęs reliktus iš Čandigarho vietoje kadais stovėjusių Pendžabo kaimų. Jaunavedžiai geriau fotografuojasi prie tų dirbtinių krioklių ir uolų, o ne bedvasiuose parkuose, aikštėse, sankryžose…

Šimla – kalnų oras ir britiškosios Indijos sostinė

Į Čandigarhą gal nė nebūtume užsukę, jei ne Kalkos priemiestis. Dar nykesnis – bet būtent ten prasideda „žaisliniu traukiniu“ vadinamo siauruko kelionė aukštyn į Himalajus, į legendinę Šimlą, britų Indijos „vasaros sostinę“. Kiekvieną pavasarį, Delį sukausčius karščiui, visas britiškasis elitas riedėdavo ten, į Šimlą, kur bent kiek vėsiau. Iš tikro Šimla buvo net tikresnė sostinė, nei Delis, nes Indija iš Šimlos valdyta 7 mėnesius per metus, kai iš Delio – tik 5!

Atstumas nu Kalkos iki Šimlos – tik 85 km, grįždami taksi įveikėme per 2:30 val., bet traukinys, kaip senais laikais, pūškavo net 5:20 val. Tačiau kelionė turistiniais vagonais (ar persisvėrus pro atdaras duris) neprailgo: anapus didelių langų slinko stotelės su mojojuojančiais vėliavėlėmis viršininkais, maisto pardavėjais bei vis didesniais aukštį nurodančiais skaičiais, 100 tamsių tunelių, o paskui prasidėjo ir vaizdai žemyn, kol galiausiai traukinukas įriedėjo į senovinę stotį viršūnėje. Aukštis – 2276 m, iki Himalajų viršūnių dar labai toli, bet ir siaurasis geležinkelis toliau jau nebenutiestas – lieka tik keliai, iš pradžių dar pravažiuojami visus metus, o paskui, link Ladakho, jau užpustyti kasmet iki pat vėlyvo pavasario…

Šimla – toks keistas Europos bastionas Himalajų priekalnėse, su didingais pastatais, tarsi perkeltais iš kokio Britanijos užmiesčio. Teatras, bažnyčia, Britanijos vicekaraliaus rūmai, kuriuose, beje organizuotas Indijos kolonijos padalijimas į Indiją ir Pakistaną… Pagrindinė Mall gatvė – visiškai pėsčiųjų, kaip ir Ridge aikštė pačioje to kalno viršūnėje, iš kur galėjau dairytis į abi puses. Aišku, senstančią Britaniją vis labiau supa šiuolaikinė Indija: ech, kaip reikėjo grūstis į liftą tarp skirtingų Šimlos terasų, kiek daug palaikių namelių supa prieškario ir tarpukario didybę ir kokie įkyrūs rikšų vairuotojai prie stoties (taip buvo ir Pendžabe). Ir virš bažnyčios ant kalvos pasiekiama lynų keltuvu – milžiniška beždžionių dievo Hanumano skulptūra.

Tačiau Šimla vis tiek vienas europietiškiausių Indijos miestų. Siauruku kartu atvažiavo senyvų britų pora, kurių sena svajonė buvo pamatyti kur gyveno XXX, XXX, XXX – bet juk Europą europiečiai gali rasti ir Europoje, tad didžiausi Šimlos angliškai-indiškų saulėlydžių mylėtojai šiandien – patys indai čia randantys Europos aidus savoje šalyje…

Šimla buvo Pendžabas – bet dabar irgi nebėra, ji – dar vienos naujos Himačal Pradešo valstijos sostinė. Sikhų tiurbanų dar matėsi – bet kuo toliau nuo Pendžabo, tuo jų mažiau, o dar toliau, į rytus, Utarakande, iš ženklios daugumos sikhai vėl virto egzotiška mažuma, Pendžabo atsiminimai teliko tarsi kokia skaityta pasaka.

Pendžabas – kaip sikhų Izraelis

Sikhų istorija ir padėtis kažkuo panaši į žydų. Unikali kultūra ir tikėjimas – bet kartu ir trintys su kaimynais, persekiojimai. Net žodį “holokaustas” sikhai vartoja savoms istorinėms tragedijoms… Tik nors sikhų pasaulyje – net daugiau nei žydų, informacijos apie juos – labai maža.

Esu įsitikinęs, kad, jei Pendažabas, kaip koks Izraelis, būtų atskira valstybė, šį unikalų kraštą trokštų pažinti milijonai užsieniečių: toks unikalus tikėjimas, įdomios tradicijos, atskira tauta, kalba, net sava rašto sistema… Bet dabar Pendžabas žemėlapiuose vaizduojamas tik kaip Indijos kampas. Keliautojai Indijoje aplanko Delį, Džaipūrą, Agrą, Varanasį – savaitės-dviejų atostogos baigiasi ir jie skrenda namo, kitais metais ieškodami kitų krypčių atostogoms, nes „Juk Indijoje jau buvo“. Tad Pendžabu grožisi daugiausiai keliautojai iš kitų Indijos valstijų.

Tačiau jei tau, kaip man, rūpi ne „užspalvinti“ nukeliautų valstybių žemėlapį ar siekti kažkokio aplankytų valstybių rekordo – o norisi pamatyti ką unikalaus, neatrasto – tai Pendžabas tam tikrai puiki vieta ir dabar puikus metas, kol dar kiti neatrado Pendžabo.

Komentuoti

Laukinis Indijos Radžastanas! Spalvoti mietai, balti mauzoliejai tarsi iš rytų pasakų. Kalnų fortai tokie milžiniški, kad atrodo kompiuterine grafika išdidinti kokiam “Žiedų valdovo” tęsiniui. Vis dar turtingos karingų maharadžų radžputų dinastijos. Plačiosios dykumos, kuriom žygiuodami kupranugarių karavanai su prieskonių ir šilko kroviniais į dabartinį Pakistaną, kuris – čia pat, anapus fronto.

Radžastanas – Indija, bet visai kita, nei Varanasio ghatai, Tadž Mahalis ar Goa paplūdimiai. Leidomės traukiniais, džipais ir kupranugariais gylyn į Radžastaną.

Džaipuras, jo rožinės pilys ir balti kapai

Džaipuras – didžiausias Radžastano miestas, bet tuo pačiu paskutinis, kurį dar pasiekia daugelis keliautojų į Šiaurės Indiją. Jis – dalis garsiojo “Auksinio trikampio” su Deliu, Tadž Mahaliu. Kaip ir kiekvienas save gerbiantis Radžastano miestas, turi savo spalvą. Džaipūras – rožinis, visi pastatai taip dažomi, toks įstatymas.

Pasakiškiausi tų pastatų – Amerio [Amber] fortas, baltieji Gaitore Ki Chhatriyan kenotafai, maharadžų Miesto rūmai. Fortas pribloškia savo dydžiu, kapai – radžputų architektūrinių raižinių kruopštumu, o rūmai, kuriuose ligi šiandien gyvena maharadžos – ir tuo, ir tuo.

Unikaliausi Džaipūro brangakmeniai – Jal Mahal rūmai, it plūduriuojantys ant ežero paviršiaus. Ir sunkiai nusakomas Hawa Mahal pastatas, primenantis kokį rožinį tortą: iš už jo langų-širmų miesto gyvenimą stebėdavo pernelyg viešai rodytis negalėdavusios kilmingos damos. Ir Džantar Mantar gigantiškų (iki 27 m aukščio!) atsronominių prietaisų kompleksas, kurį įkūrė XVII a. žvaigždėmis domėjęsis radžputas Džai Singas.

Kai į Indiją keliavome pirmą kartą, Radžastane irgi apsiribojome Džaipuru. Bet – net specialiai neieškodamas – internete, avialinijų žurnaluose, viktorinų klausimuose vis išvysdavau ir išvysdavau nuostabių pasakiškų kitų Radžastano miestų. Auksinis Džaisalmeris, žydrasis Džodpūras, Udaipūras, Puškaras, Bikaneris… Kai į Indiją grįžau trims mėnesiams buvau apsisprendęs daug daugiau laiko skirti Radžastanui.

Džodpuras – žydrasis miestas superforto papėdėje

350 km – arba viena naktis traukinyje – į vakarus nuo Džaipuro pasitiko “mėlynasis miestas” Džodpuras. Kaip visur Radžastane (ar net Indijoje) laukė du pirmi įspūdžiai: blogas ir geras.

Blogesnis įspūdis – traukinių stotyje. Su besistumdančiom miniom, ant žemės išsidrėbusiom vėluojančių traukinių laukiančiom šeimom. Anapus stoties vartų šiukšlių jūroje vienas per kitą rėkė autorikšų vairuotojai, mums pagaliau susiradus iškviestąjį “Uber” dar mėginę apgaulingai gąsdinti “Su jais nevažiuokit, tik rikša jus nuveš kur reikia, kitaip jus apiplėš”. Taip, ir Džaipure to buvo, tik nerašiau: didesnės nei sutarta kainos, miesto centre šiukšlių krūvoj gyvenančios kiaulės. Radžastanas – irgi Indija, bet dabar, “po visko”, atmintyje prisiminus Radžastaną stoja tik geri vaizdai, taip smarkiai jie nustelbia visus minusus!

Džodpūras pirmąsyk pritrenkė užlipus ant mūsiškio, rodos, tokio neypatingo, siaurų šiukšlinų ir laukinių šunų pilnų gatvių supamo viešbučio stogo (kambariai ten kainavo 8 eurus). Staiga visos grožybės iškilo prieš akis! Galingas XXXX fortas, it įaugęs į kalną. Kitoje pusėje toli tarsi koks Tadžmahalas spindėjo iš miglos – ten 1928-1943 m. statyti Umaid Bhawan rūmai, kurių trečdalyje ir šiandien gyvena Džodpūro maharadžos (likę du “trečdaliai” – muziejus ir prabangus viešbutis).

Ir čia dar ne viskas – pasivaikščiodami nuėjome ir prie Džasvant Tada maharadžų kapų, ir prie rajono anapus forto su džodpūrietiškais mėlynais indigo dažais dažytais namais (“Kad būtų šviesūs ir neįkaistų, bet ir akių neerzintų”), ir prie puošnaus baodžio (senovinės vandens kaupyklos) miesto centre. O pasivaikščiojimas forte ir maharadžų rūmuose kaip niekur atskleidė unikalią Radžastano istoriją: anksčiau šiame rgeione buvo dešimtys šalių, kiekviena jų turėjo sostinę kokiame nors Džodpūre, kiekvienos jų maharadžos-radžputai ir brahminų bei priklių elitas lobo iš prekybos, bet kartu nuolat jautė kitų Indijos valdovų keliamą pavojų, tad statėsi neįveikiamus fortus.

Viskas atėjo į pabaigą XIX a. Indijoje įsivyraujant britams. „Garbingus“ durklus radžputai pakeitė šautuvais, o galiausiai vienas po kito sutiko su britų sąlygomis: jie ir toliau turės savo šalis, bet tų šalių užsienio politiką, saugumą kontroliuos britai. Tai turėjo ir pliusų: „amžinas tarpusavio karas“ Radžastane baigėsi ir maharadžos galėjo statyti architektūrinius stebuklus it Europoje bet su indišku prieskoniu, kaip Džodpuro laikrodžio bokštas ir aplinkinis turgus, galėjo išsikelti iš storų forto sienų į didingus modernius rūmus. Galutinai valdžią maharadžos-radžputai prarado tik 1947 m. Indijai tapus nepriklausoma ir vieninga valstybe – tačiau turtai iš jų niekad nebuvo atimti, kaip ir miestelėnų pagarba jiems ir greta oficialaus mero Džodpūras ligi šiol turi ir savo „karalių“.

Pagarba valdovams pagrįsta ir tikėjimu, kastomis, kurias daugelis čia mums pasakydavo jau pirmo pokalbio metu. Bet „tikėjimas“ čia nevienalytis: maharadžos-radžputai – hinduistai, atlaikę musulmonų antpuolius; bet kai sėdėdavau ant Džodpuro stogo, Indijos dievybių šlovninimo dainos (raga) nuolat mainydavosi su muedzinų šauksmais maldai ir penktadieninias islamiškais pamokslais, o keisčiausios patirtys laukė priemiesčiuose, pas Bišnojų tikėjimo atstovus. Jie vadinami pirmaisias pasauly radikaliais ekologijos aktyvistais: ne tik nevalgo mėsos (Indijoje daugelis nevalgo), bet ir tiki, kad po mirties reinkarnuosis į elnius, tad juos gerbia, jie laisvai laigo aplink bišnojų kaimus. Tokius kaip Kedžarlis, kurio pažiba – memorialas 363 kankiniams. Tuos kankinius nužudė, kai jie prisirišo prie medžių, kad maharadža jų nenukirstų.

Kuo tolyn į Radžastaną, tuo labiau ore tvyro vieno aršiausių šiuolaikinių tarptautinių konfliktų dvasia. Indija prieš Pakistaną… Gal kas dvidešimtas Džodpūro gyventojas – Indijos karys. Anapus maharadžų rūmų – švytinčių karinių bazių miestas, paženklintas šūkiais kaip “Jei mirtis ateitų pas mane kol dar neįrodžiau savo vertės, aš nužudysiu pačią mirtį”.

Į vakarus nuo Džodpūro geležinkelio bėgiai driekėsi per Pokraną, garsėjantį kaip Indijos branduolinių bandymų vieta (sakoma, ten iki šiol gausu vėžio susirgimų), o viršum traukinio vis dažniau girdėdavosi viršgarsinių naikintuvų dundesys. Į Pakistaną bėgiai neveda – jie baigiasi Džaisalmeryje, stebuklingame „auksiniame mieste“, paskutinėje stotelėje prieš „fronto“ dykumą.

Džaisalmeris – turtinga Radžastano pabaiga

Džaisalmerio uola-fortas vadinamas „Didžiausia pasaulyje smėlio pilimi“. Čia ne muziejus – čia ištisas gyvenamas miestas, pradėtas statyti dar XII a. Fortas pilnas tradicinių namų havelių nuostabiais raižiniais.

Mes gyvenome 400 metų senumo havelyje, „įaugusiame“ į miesto sienas – įtvirtinto kambario langelis atsivėrė į Džaisalmerio forto papėdę, naujesnius rajonus, kuriuose anais „dykumų prekybos posto“ laikais gyvendavo – ir ne mažiau įspūdingus havelius pasistatė – turtingi džainų pirkliai.

Kaip ir daugelį, forto havelį karta iš kartos paveldi brahminai, kadaise gyvenę forte „arti maharadžos“, kurio rūmai – įspūdingiausias forto pastatas. Tiesa, havelio šeimininkai šiandien gyvena kažkur kitur, o savo tėvoniją užleido turistams, palikę ją prižiūrėti kšatrijui tarnautojui.

Kartais apie vietą daugiau pasako ne tai, kas joje yra, o tai, ko nėra – ir štai Džaisalmerio forte nėra tos Indijai būdingos „netvarkos“, kažin kaip jis paverstas jaukiu, gana švariu miesteliu, su nuostabiom kavinėm ant havelių stogų – ir mūsų havelio-viešbučio kambarys buvo jaukus. Bet ir vietos dvasia niekur nepasitraukė – „vieši kvietimai į vestuves“ su drambliagalviu dievu Ganeša, puošiantys havelius. Senos džainistų šventyklos, į kurias – apsaugotas sienomis – jie lipdavo iš papėdės. Praeities tragedijų atgarsiai – kaip raudoni rankų įspaudai ant maharadžų rūmų, palikti žuvusių žmonų. Anais radžputų tarpusavio ir radžputų-musulmonų karų laikais buvo įprasta, kai miesto apgultis tapdavo nepakeliama, visoms moterims kartu susideginti skambant muzikai džauhare – kad užėję priešai jų neišprievartautų. Tuomet miesto vyrai leisdavosi į bevilitišką lemiamą puolimą.

Kaip ten bebūtų, po kiekvieno džauharo Džaisalmeris atgimdavo vėl, vedamas dykumose slėptų žuvusio maharadžos giminių. Pernelyg svarbi jo vieta ant nematomų smėlėtų prekybos magistralių!.. Bet tada atėjo britai. Kupranugarių karavanus pakeitė laivai, traukiniai, Radžastano maharadžos pamažu pripažino taiką garantuojančio Britanijos karaliaus viršenybę. O galutinį tašką padėjo Britų Imperijos žlugimas. Didžioji Indijos valda virto dviem atskirom priešiškom valstybėm – Indija ir Pakistanu – o jų siena – prekėms neįveikiamu amžinu frontu. Džainistai ir kiti pirkliai apleido Džaisalmerio fortą, bet tikriausiai tai jį ir išgelbėjo: havelių niekas negriovė, neperstatė moderniais namais. Iki išaušo turizmo era – ir šiandien tiek Džaisalmerio maharadžų palikuonims, kildinantiems save iš dievo Krišnos (tai “įrodo” genealoginis medis jų rūmuose), tiek forto havelius paveldėjusiems brahminams aišku: paveldą saugoti pelninga, net nauji namai statomi senovinės architektūros.

Kelionė gylyn į Radžastano dykumą

Džaisalmeris daugybei turistų – ir tarpinė stotelė kelionėje gilyn į Didžiąją Indijos (taro) dykumą. Prekijai verčiasi per galvą siūlydami visokiausias ekskursijas – nuo „turistinių“ su šokiais ir nakvyne palapinėje iki „neturistinių“ kur, pasigaminus valgyti, tiesiog miegama ant žemės dykumoje.

Radžastano šokius jau matėme Džaipure, taip pat Džaisalmeryje apsilankėme tradiciniame Katputli lėlių teatre, tad dykumoje pasirinkome būti vieni. Laukė važiavimas automobiliu, paskui – džipu iki tokio menko kaimelio, paskui – virš valandos jojimo kupranugariais, kol pasiekėme smėlio kopas ir tarp jų sulaukėme saulėlydžio, praleidome naktį.

Aišku, „atokumas“ Indijoje visada sąlyginis. Tolumoje nuo smėlio kopos matėsi kaimų šviesos, dangumi vis skraidė naikintuvai. Pakistanas jau tik už 20 km… Radžastano plotas ir gyventojų skaičius – panašus kaip Vokietijos, gyventojų tankumas Radžastane net keturiskart didesnis, nei Lietuvoje. Bet indams Radžastanas – vienintelis „savas“ dykumos skonis, o būti „visai be kitų žmonių“ jie ir nepratę. Pakeliui į dykumą gausu alkoholio parduotuvių, o dykumoje primėtyta butelių, kitų šiukšlių. „Tai turistai iš Gudžarato“ – pasakojo vietiniai. Toje valstijoje draudžiamas alkoholis, tad gudžaračiai keliauja išgerti į Radžastano dykumas…

Indijos dykumos patirtis gal kiek kitokia, nei tikėjausi – bet įdomi!

Tai, ką aprašiau, tik maža dalelė Radžastano, ir dar tikiuosi kada į šią valstiją grįžti.

Juk dar liko neaplankytas Puškaras su garsiuoju kupranugarių festivaliu, Bikaneris su Karni Matos „žiurkių šventykla“ (ten laisvai ganosi žiurkės į kurias, tikima, įsikūnijusios protėvių sielos) ir dar visa eilė kitų „maharadžų fortų“ miestelių, kiekvienas savaip gražus ir romantiškas…

Komentuoti

Delį sunku pamilti iš pirmo žvilgsnio – jis smogia visiems penkiems pojūčiams iš karto…

Bet Delis ne šiaip sau Indijos sostinė, jis – ištisos civilizacijos sostinė! Civilizacijos, davusios pasauliui keturias didžias religijas, ištisas filosofijas, imperijas…

Kiekviena jų pastatė savą Delį, todėl Delyje ne vienas senamiestis – o septyni. Visur pilna „akmeninių praeities šmėklų“ – mauzoliejų, mečečių ir šventyklų, tūkstantmečio senumo išminčių kapų. O tarp jų – gyva, chaotiška, bet sava, visų Indijos pakampių dvasia.

Daugelis turistų Delyje stabteli tik trumpam ir lekia gilyn į Indiją – bet aš pasirinkau pažinti šį miestą giliau, skyręs daugiau nei savaitę.

Skeletas spintoje: pirmieji Delio įspūdžiai…

AŽ kelionių vadovus mėgstu pradėti nuo geriausių dalykų, gražiausių vaizdų, bekraštės didybės – ir Delis jos pilnas! Bet iki tų grožybių čia tenka stumtis pro minias, grūstis sausakimšuose autobusuose, riedėti birbiančiais geltonai-žaliais autorikšom, kedenant šaltam žiemiškam vėjui arba kepinant vasaros saulei…

Delį sunku pamilti iš pirmo žvilgsnio – ir jau po šito pirmo įspūdžio dalis keliautojų taria „daugiau niekada“. Tai toks „skeletas spintoje“, jei nepradėčiau nuo šito, straipsnis apie Delį atrodytų kažkoks netikras…

Kai į Delį atvykau pirmą kartą, akimirką suabejojau, ar tai tikrai ta pati skurdi Indija: oro uostas modernus, metro linija į centrą, atrodytų, perkelta iš kokio Europos didmiesčio… Bet paskutinėje stotelėje pabaigoje, ties Naujojo Delio stotimi, miesto realybė smogė su kaupu. Apsupę autorikšų vairuotojai, vienas per kitą rėkiantys beprotiškas kainas. Purvinas „viešbučių centras“ Pahargandžo gatvė, kur nakvynės ieškojome žengdami per šiukšlių krūvas ir apeidami palaidus šunis, vieną kurių štai kažkoks vietinis daužė lazda. Bet didžiausias „kultūrinis šokas“ laukė Naujojo Delio stotyje. Ant grindinio miegojo tiek žmonių, kad, atrodo, ištisą miestelį žemės drebėjimas būtų nugriovęs. Neįmanoma atskirti, kurie jų – benamiai, o kurie tiesiog laukia vieno tų traukinių, apie kuriuos stoties pranešėjas skelbė „Vėluoja 5 valandom“, „Vėluoja 7 valandom“… Viską karūnavo bilietų kasa: ant jos staliuko, tarp mūsų ir pardavėjo, staiga atėjo didelė žiurkė. Pardavėjas tiesiog nustūmė ją lazda ir, kaip niekur nieko, kalbėjo toliau…

Kai keliavau į Delį antrą kartą, iš oro uosto važiavau su pavėžėjais: visokių „Uber“ ir „Ola“ dėka taksistai-apgavikai pagaliau pastatyti į vietą… Aplamdytas, kaip visi ten, automobiliukas riedėjo pro surūdijusia spygliuota viela įtvirtintas gyvenamųjų namų kolonijas, pro ne mažiau nutriušusias karines bazes grėsmingais užrašais „Užėję be leidimo bus sušaudyti“, pro sausros iškamuotus apdžiūvusių medžių bulvarus, pro šiukšles ėdančias “šventas karves”, pro tiesiog miesto gatvėje besišlapinančius taksi vairuotojus. Vienoje sankryžoje vaikai neprašyti puolė plauti langus, kitoje jau daug „indiškesnė“ patirtis: pinigus rinko hidžros, moterimis persirengę vyrai, tiksliau, „trečioji lytis“: indai jiems moka už palaiminimus, kviečia juos laiminti jų naujagimius. „Beautiful“ – man sako, o taksistas vengdamas tų „kabinimų“ užsidarė langą.

Eismą sunku apibūdinti žodžiais: per pypimus sunku susikalbėti, trijose eismo juostose visi vairuotojai kažkodėl įžvelgia 4 ar 5 – nors iš tikrųjų neįmanoma pasakyti kiek, nes tas skaičius nuolat keičiasi, priklausomai nuo to, ar tą „laikiną juostą“ tuo metu „pasiėmę“ automobiliukai, ar siauresni autorikšos, ar motociklai – o gal rieda koks ištisas dviaukštis miegamasis autobusas… Visa tai – vien per tą valandą kelio iš oro uosto iki išnuomoto buto, kuriame tąsyk praleidom savaitę. Nes, nepaisant viso chaoso, į Delį po pirmo vizito norėjosi grįžti ilgesniam laikui!

Septyni Deliai arba Delio didybė

Delį sunku „įpakuoti“ į turistinius bukletus, daugeliui keliautojų jis tik trumpa neišvengiama stotelė pakeliui prie Tadž Mahalio (Agros), šventojo Varanasio, jogų numylėto Rišikešo ir kitų Šiaurės Indijos grožybių.

Bet Delis turtingas nuostabių dalykų – problema tik, kad jie it karoliukai pabirę po visą 20+ mln. gyventojų didmiestį. Kelionė nuo vieno prie kito trunka ir daugiau valandos: tik renkiesi ar sėdėsi eismo kamščiuose, arba žingsniuosi per šiukšlių ir purvinų balų (kas ten per skysčiai?) pilnas gatves iki metro stotelės, kurios kažin kodėl pastatytos ir po kilometrą ar daugiau nuo tų garsių objektų, kurių garbei pavadintos, o susikertančios linijos dažnai neturi stotelių persėdimui.

Mat Delis neturi vieno senamiesčio, mat Delyje miestų buvo net septyni – viena kitą keitusios dinastijos ir valstybės pastatydavo po naują Delį. Gyvenamieji pirmųjų penkių Delių namai virtę dulkėmis, šeštojo Delio kai kurie riogso apleisti, bet štai net 1000 metų senumo valdovų ir didikų kapai pasiekė mūsų dienas ir dabar styro tarp chaotiškų Delio rajonų tarsi kokios akmeninės buvusių miestų šmėklos…

Nuostabiausias – Humajūno kapas, turistinių bukletų pramintas „Mažuoju Tadž Mahalu“, met jį pastatė ta pati mogolų dinastija 60 metų iki garsiojo kapo Agroje (XVI a.). Bet Humajūno kapas to palyginimo vertas! Jį supa mažesni kapai, kaip Isa Chano ar Humajūno kirpėjo. Yra daugiau tokių kapų zonų, virtusių gražiais parkais – Lodžių kapai ar Khas Hauz aplinkui tvenkinį. Be Firozo Šacho kapo (XIV a.) ten ir apleista medresė. Tuos griuvėsius labiausiai myli jaunimo porelės, kapuose randančios vietą be pašalinių akių apsikabinti, net pasibučiuoti: konservaus Delio gatvėse tai neįsivaizduojama. Khas Hauz kiekvienoj tamsioj akmeninėj salėj sutikdavom po tokią porą… Visų kapų nė nesuskaičiuosi, jie visad džiugina akį kai važiuoji Delio lėtaisiais greitkeliais ar virš miesto iškeltom metro linijom, jie suteikia miestui tokios mistinės auros… Paslaptingas ir vandens rezervuaras, tokie puošnūs laiptai skradžiai į žemę.

Bet paslaptingiausia iš „akmeninių šmėklų“ turbūt – Kutb minar, XIV a. statytas iki šių dienų aukščiausias plytinis minaretas pasaulyje, ir gretima geležinė kolona – tokios grynos geležies, kad šiandieninis mokslas nežino, kaip tai sukurta prieš 800 metų, Delio sultonato laikais, ar galbūt net dar anksčiau, nes galvojama, kad musulmonai Delio sultonai tą koloną atsigabeno iš kokios dvigubai anksčiau statytos hinduistų šventyklos, 27 kurių nugriovė ir panaudojo Qutb Minar minaretui mūryti.

Seniausias tebegyvas Delis – šeštasis, paprastai vadinamas Senuoju Deliu, pastatytas XVII a. mogolų (ne mongolų!), musulmoniškos valstybės, valdžiusios visą šiaurės Indiją. Mogolai karaliavo iš Raudonojo forto, pasirodydavo kasdien jo balkone savo valdiniams (Džaroka Daršan). Siaurų it kokioj Venecijoj gatvelių labirintai priešais tą fortą iki šių dienų – pagrindinis Delio turgus, kur gali nusipirkti visko ir „smūgis pojūčiams“ didžiausias. Šūkauja rikšos-dviratininkai ir kviesliai į restoranus, štai vienas vyras šlapinasi netoli ant žemės sukrautų nelegalių prekijų prekių. Vieni elgetos kabinasi į skverną, kiti demonstruoja nupuvusias kojas. Jei neturėsi psichologinio šarvo, žlugsi, nes visiems nepadėsi, o atskirti apgavikus nuo nelaimėlių neįmanoma. Štai ką regėjau per vieną eilinį pasivaikščiojimą senajame Delyje: rankomis „vaikšto“ kojas ant galvos užsidėjęs elgeta (trauma, apsigimimas ar tiesiog akrobatika?), ant žemės guli išdvėsęs, paraudonavęs šuo (gyvas ar nugaišęs?), už kokio šimto metrų voliojasi vyras, seilėmis tepdamas purviną grindinį – o visi aplink vaikšto lyg niekur nieko, beveik peržengdami tuos gatvių herojus (na, ankšta gatve kitaip nepraeisi). Bet vien „sušaldyti širdį“ nepakaks, Senasis Delis ir kūno ramybėje nepaliks! Štai kartą siaurose gatvėse ant galvos nukrito cemento gabalai – pasirodo, juos į mane metė beždžionės, kurių ištisos gaujos čia karstosi laidų špūlėm, šokinėja nuo stogo ant stogo. O kai ėjau per prieskonių turgų įprastinį „čiaudulio priepuolį“ staiga „papildė“ netikėtas skausmas vienoj aky – kažką aštraus, matyt, įpūtė. Trintis ar nesitrinti purvinom rankom? Laimė, po kelių minučių skausmas atlėgo.

Užtat septintajame Delyje – Naujajame Delyje – jaučiuosi kaip visai kitam mieste. Jį tarpukariu pastatė britai, kurių kolonijos sostine Delis tada buvo. Pagrindinis Kartavya kelias, besidriekiantis nuo Parlamento iki Indijos vartų, triumfo arkos Pirmajame pasauliniame kare už Britaniją žuvusiems indams, išvis – kaip iš kokio Paryžiaus. Tik pastatai visai kitokie, architektas Lutjensas juose subtiliai supynė XX a. pradžios imperinės Europos didybę, art deko, musulmonišką mogolų, hinduistinę radžputų architektūras -, sukūrė naują indosaracėnų stilių…

Paėjus plačiu bulvaru tarp pageltusių medžių iki Connaught ir Radživo žiedų – komericnė Naujojo Delio širdis, žibančios reklamos, pasauliniai tinklai nuo „McDonald‘s“ (dėl draudimo valgyti jautieną Big Mac‘ą čia pakeitęs Maharaja Mac) iki Hard Rock Cafe.

Į Delį britai perkėlė savo kolonijos sostinę dar 1911m., perkėlė su neregėra pompastika, viena didžiausių švenčių pasaulyje iki tol: Durbaru. 250 000 žmonių. Visi indų maharadžos ir nizamai turėjo čia atvykti nusilenkti britų valdžiai.

Bet legenda sako „Kas Delyje pastato naują miestą – tuoj pat jį praranda“, ir britai nepasidžiaugė Naujuoju Deliu nė 20 metų, jau 1947 m. Indija tapo nepriklausoma.

Karūnavimo parkas, kur vyko legendinis durbaras, šiandien toks pusiau apleistas, britų didikų statulų nosys nudaužytos, lentelės su jų vardais ir titulais kažkur dingusios…

Delis – gyvos civilizacijos sostinė!

Delis – Indijos sostinė, o Indija – ne šiaip šalis, tai tarsi ištisas žemynas, ištisa civilizacija… Indijoje – 780 kalbų, iš jų 16 kalba daugiau žmonių nei lietuviškai. Nors iš tikrųjų net nepasakysi, kiek kalbų ten yra, kur brėžti ribą tarp kalbų ir dialektų – ne lengviau pasakyti ir kiek religijų, bet viską, kaip sakė pirmasis Indijos premjeras Džavavrhalalas Nehru, kažkokie nematomi siūlai tarsi laiko surišę…

Ir Delis – viso to sostinė. Jis kalba hindi (neįtikėtina, kiek mažai Delio gyventojų moka angliškai, žinant, kad tai buvo britų kolonija…), bet sutraukia žmones iš visos Indijos. Nuo politikų iki maisto išvežiotojų ar pavėžėjų, čia besitikinčių bent truputį geresnio gyvenimo. Štai vienas tų, kurie moka angliškai, išsipasakojo: „Atvykau iš Biharo, žmona bengalė. Bihare nėra darbo. Čia vairuoju Uber nuo 7 valandos ryto iki 10 vakaro kasdien, nes išlaikau 12 žmonių šeimą – du vaikus, tėvus, senelius, brolį, kuris studijuoja, seserį“. Tipinė, tipinė Delio istorija…

Bet kiekvienas lakhas (100000) į Delį atvykusių indų atsiveža ir savo kultūras, tikėjimus, ir tai „Indijos civilizacijos sostinėje“ man buvo gražiausios patirtys.

Čia aplankiau Gandž Sahib sikhų gurdvarą – aišku, reikėjo prisidengti plaukus (sikhai, kurių širdis Pendžabo valstija, jų išvis nesikerpa, vaikšto su tiurbanais). Prisidėjome prie maisto gaminimo masinei valgyklai, kur, pagal sikhų papročius, sėdėdami ant žemės maitinami ir vargšai, ir turtuoliai (tokiu būdu pabrėžiant lygybę). Ši gurdvara pastatyta ten, kur musulmonų mogolų valdžios nužudytas devintasis sikhų guru Tah Bahaduras: draugiška taika ir tarpreliginė trintis Indijoje per amžius keičia viena kitą ar net būna šalia viena kitos.

Delyje aplankiau ir Šri Digambar džainistų šventyklą, kur ties kiemo vartais tenka palikti ne tik batus ir kojines, bet ir odinius rūbus. Gyvūnus myli ir hinduistai, nemedžioja (todėl Delyje žmonių jie nebijo ir, pavyzdžiui, kai prisėdau ant suolelio pavalgyti, voverės tiesiog kopė mano kūnu, kad pavogtų maistą). Bet džainistai čia neprilygstami. Jie net svogūnų ar bulvių nevalgo, kad nepakenktų “žemėje gyvenantiems organizmams”, o jų vienuoliai vaikšto nuogi ir pasišluoja prieš save povo plunksnom (nes jas patys povai nusimeta), kad nenumintų kokio vabaliuko… Šri Digambar šventykloje jie turi paukščių ligoninę, kur gydomi sužeisti miesto paukšteliai.”

Delyje buvau didžiausioje Indijoje Džamė mečetėje – musulmoniškoje, bet visgi labai indiškoje, nes batus teko nusiauti ne, kaip pas arabus ar persus, žengiant ant švaraus kilimo, o jau vaikštant purviname, paukščių pridergtame kieme. Buvome ir prie Hazrato Nizamudino, sufijų „šventojo“, kapo, kur „batų saugotojai“ mėgino įtikinti batus nusiauti turguje ir palikti pas juos (iš tikro aunamasi tik prie kapo, bet dažnas užsienietis pasiduoda, nesuprasdamas tos civilizacijos papročių!).

Delyje lankiau bahajų Lotoso žventyklą kur parymoti kviečiami visų tikėjimų žmonės, bet daugelis labiau nori pasigerėti tvarkingu sodu ir modernia architektūra (kaip retai kur, ji čia įdomi).

Delyje pusę dienos praleidau Aškardame, vienoje didžiausių pasaulyje hinduistų šventyklų, vietomis primenančioje kažkokį „religinį Disneilendą“ – stebėtinai kokybiški animatronai, šokantys fontanai, IMAX kino teatras čia atskleidė gyvenimą ir mintis Nilkanto – Švaminaraino – vieno nesuskaičiuojamos gausybės jogių, iškeistusių materialų gyvenimą į dvasinį. Dar paauglystėje jis leidosi pėsčiom per Indiją. Būtent juo seka Aškardamo statytojai, jo sekėjų pasaulyje apie 5 milijonai – didysis hinduizmas susideda iš gausybės tokių grupių, grupelių ir, kai kurių „šiuolaikiškų“ Delio politikų siaubui, kastų ir subkastų, kur „kaip turėtum gyventi“ tau nurodo tai, kokioje šeimoje esi gimęs. Yra Indijoj vietų, kur jau pirmame ilgesniame pokalbyje vietinis ir neklaustas tau pasakys savo kastą, bet Delyje daug kas nori „pakilti virš to“.

Delis juk – didžiausios pasaulio demokratijos sostinė. Pusantro milijardo žmonių (šeštadalis visos žmonijos!) balsuoja tuose pačiuose rinkimuose, kad išrinktų “gyventojus” Naujojo Delio britiškai indiškiems rūmams. Kai stebi kokius už smėlio maišų ar parūdijusių metalinių skydų įsitvirtinusius kariškius prie strateginių objektų, tos demokratijos dvasios gal nelabai jauti – bet gerai ją pajutau Madžnu Ka Tila tibetiečių rajone, kur, po Antrojo pasaulinio karo Kinijai užėmus Tibetą, prieglobstį gavo tūkstančiai tibetiečių. Ir jų jaunosios kartos tuokiasi vienas su kitu, niekur neišsikelia – nors rajonas toks ankštas, kad priešingų pastatų balkonai susiliečia, o gatvės primena koridorius… Ir jis vis tiek neatrodo kaip lūšnynas, jis pilnas viešbutėlių, tibetietiškų kavinių su tibetietiškais užrašais. Gatvėe prasilenkinėja vienuolyno vienuoliai ir tą Kinijoje jiems uždarytą dvasią norintys pajusti turistai… Dalai Lama, tiesa, Delyje neapsigyveno, jis įsikūrė Indijoje arčiau Tibeto.

Aštuntasis Delis: dangoraižiai, porelės

„Yra septyni Deliai“ – iškaltus senus faktus sako gidai, bet man norisi nesutikti. Jau yra aštuoni. Aštuntasis kyla į pietus – Noidos, Gurugramo priemiesčiuose. Su prekybos centrais, su dangoraižiais, su hipsterinėmis barų-restoranų zonomis…

Tik, kaip visur Delyje, „importuotas modernumas“ ir „savas chaosas“ – šalia. Štai kartą apsistojome Supernova komplekse su vienais aukščiausių Delio dangoraižių, 25 aukšte. Modernūs liftai su iškvietimo ekranais – bet nors pastatams vos 5 metai, apdaužutos, atsilupusios laiptinės, buto sienos. Šeimininkas pasakė patekimo kodą – bet jį reikėjo įvesti ne į telefonspyne, o kas kartą žodžiu pasakyti apsaugininkams. Dangoraižių prieigos tvarkingos – bet į metro reikėjo eiti per statybvietę prasispraudžiant pro tarpelį užkabintuose vartuose. Greta komplekso laukė šiukšlių pilna gatvė, niekad neišdžiūstančios paplavų balos. Vaizdas iš 25 aukšto balkono į miestą, į šventąją Jamunos upę – nuostabus. Bet ta upė laikoma užterščiausia pasaulyje, kartais net putojaa, vietos portalai pranešė apie 6400 kartų normas viršijančius fekalijų kiekius. O kiek toli matydavome priklausydavo nuo to, koks tądien smogas. Jis niekad niekur nesitraukė – ko norėti, kai žmonės net, kartą patys matėme, gatvėse degina šiukšles – orų prognozė visuomet rodė „miglą“.

Kartais ryškiai matydavosi tik amžinai užsikišęs automobilių tiltas per Jamuną (ir „strigusios“ greitosios su nieko nepadedančiais švyturėliais). O kartais galėdavome matyti net Lotoso šventyklą už beveik 5 kilometrų, nors ir tom „migla“ saulę pakankamai prigesindavo, kad stebėtume saulėlydžius plika akimi. Laimė, nesame jautrūs – kiti užsieniečiai ir su kaukėm vaikščiojo, ir sakė, kad nuolat graužia gerklę – man tik būdavo keista, kad išėjus į balkoną ryte, skambant tolimam muedzino šauksmui į priešaušrio maldą, pasitikdavo dūmų kvapas – tarsi kur netoliese vyktų gaisras. Keista ir kad dingdavo elektra (bet mažiau nei dyzelgeneratoriais apsiginklavuose pigiuose Pahargandžo viešbutėliuose), ir kad kartais pelių bijančiai mano žmonai ramybės neduodavo turbūt ventiliacijos angom zujančios žiurkės… Užtat savininkas sunkiai suprato, kodėl nenorime, kad butą kasdien tvarkytų tarnaitė, o gretimame prabangiam restorane padavėjas pasibaisėjo, kai atsidariau kolos skardinę pats – juk turėjo patarnauti jis…

Daugeliui keliautojų tai ir būna visa „Delio chaoso dozė“ – nes nuo vienos „turistinės salos“ prie kitos jie važiuoja taksi. Daugiau pamatai jei, kaip mes, judi ir metro, ir sausakimšais miesto autobusais, ir vaikštai kilometrus pėsčiomis. Taip supranti, kokios mažos yra tos „aštuntojo Delio salelės“, nors jos nuolat auga. Štai didžiąją kelio dalį nuo Saket metro stoties iki Čampa Gali „modernios restoranų zonos“ žmona klausinėjo, „Kur ir kodėl čia išvis atvažiavome?“, bet tikrai, štai paskutinis garažas ir jau dega šviesos, meniški grafičiai, skamba gyva muzika – galėtų būti ir koks Balis, na gal užgesusių neoninių raidžių ar mozaikas imituojančių linoleumų per daug.. Na ir Balyje padavėja nebūtų rodžiusi kažkokio atsitiktinio Europos didžėjaus nuotraukos ir rimtai klaususi, ar čia kartais nebūsiu aš…

Dar didesnis, gražesnis panašus rajonas – Khas Hauz Village. Vieni tą „Vakarų tvarką“ imituoja tiksliau, kitur prasišauna daugiau vietinės realybės… Štai viename Noidos prekybos centrų reikėjo žengti per kažin kodėl koridoriuose išvedžiotus vamzdžius, užtat koks Citywalk jau galėtų visai identiškas stovėti ir Vilniuje, tik išėjus į lauką tiek elgetų nebūtų…

Bet keliaudamas į Delį turi būti tolerantiškas ir kelti klausimus sau. Taip, yra dalykų, kurie ten – dėl skurdo. Bet kartu ir kultūros tiesiog skiriasi – ir net turtingiausi netampa ir nenori tapti „kaip europiečiai“. Visoks ten iščiustijimas, „ką svečiai pagalvos“ tvarkymasis namie ir aplink juos vietiniams tiesiog ne tokia svarbi, numesta šiukšlė ar užgesusi iškaba akių nebado – jei kažką gali apeiti, peržengti, neproblema… Užtat yra „europiečiams menkniekių“, kurie ten be galo svarbūs – kas ką valgo (priklauso ir nuo kastos, ir nuo tikėjimo), kas su kuo, kada ir kaip tuokiasi, kokius dievus ir kaip garbina…

Tiesiog Delis – kitoje civilizacijoje. Nedaug pasauly didmiesčių, apie kuriuos šiais supanašėjimo laikais gali pasakyti šiuos žodžius – bet Delis neabejotinai vienas jų. Ir jis ne šiaip kitos civilizacijos miestas – jis tos civilizacijos sostinė, daugybę šimtmečių. Kiek tik kas bandydavo sostinę iškelti iš Delio – tiek kartų ją paskui ir vėl grąžino. Ir todėl, nepaisant visų ypatumų, į Delį norisi grįžti, kas kartą vis atrandu jame ką naujo, netikėto – nors gyventi Delyje visą laiką manau tikrai nenorėčiau.

Beje, Delyje tu – svečias iš kitos civilizacijos – vietiniams ne ką mažiau įdomus, nei jie tau. Vien prie Humajūno kapo keturios skirtingos vietinių grupelės prašė nusifotografuoti su jais ar jų vaikais, tas pats kartojosi prie Indijos vartų: atrodo, šitokios turistinės vietos, jau viską turėtų būti matę? Bet daugelis turistų ten vietiniai, daug europiečių Delio dar prisibijo – ypač dėl smogo, higienos… Tame yra tiesos: kartą Delyje jau pirmą dieną gavau vieną baisiausių apsinuodjimų savo kelionių metu (viduriavimas, vėmimas…). Bet tai ir sėkmės reikalas – kitus kartus praleidau mieste daug ilgiau be viso to… Ir ne, tikrai nėra „nevalgyk gatvės maisto ir viskas bus gerai“, nes kaip tik apsinuodijau pasauliniame „Nando‘s“ tinkle, o pigesniuose buvo gerai. Savotiška „rusiška ruletė su maistu“, kurią žaidžia ir vietiniai: jų vemiančių gatvėse ar atsidarius automobilio dureles irgi matydavau.

Važiuodamas į Delį turi susitaikyti, kad važiuoji kitus, į kitokį miestą, kad tai bus kelionė, kokiom prieš 100 metų gal buvo visos, bet dabar tokios jau yra tik nedaugelis, nes daug kur pasauly lengva norint gauti viską „kaip namie“… Ir visgi Delis tėra Indijos, bent jau šiaurės Indijos, vartai, o mažesniuose miestuose nuo to, kas įprasta, nutoli dar labiau.

Komentuoti

Vieniems Indija – šventa šalis, kurios šimtai tikėjimų slepia tai, ką Vakarų pasaulis be reikalo pamiršo. Kitiems tai – tik purvina skurdo žemė, kur “šventos karvės” ėda šiukšles ir geria miestų latakais srūvančias paplavas.

Iš tikro Indijoje yra ir tai, ir tai, ir daug daugiau. Kelionė į Indiją – tarsi kelionė toli atgal laiku. Požiūriai į religiją, švarą, mokslą, lytis, vaikus Indijoje panašūs, kaip pas mus prieš šimtmetį ar tris.

Lengva pasakyti, kad Indija “atsilikusi”, bet galbūt ji tiesiog eina savo keliu. Juk tai – visai kita civilizacija. Senesnė, nei Europos, ir glaudžianti daugiau žmonių, nei visas Vakarų pasaulis kartu paėmus.

Tik Gandžio ir jo bendražygių dėka Indija šiandien – viena valstybė, nes niekada anksčiau ji tokia nebuvo. Paprasčiau ją suvokti kaip ištisą žemyną, įvairove prilygstantį Lotynų Amerikai ar Islamo kraštams. Indų “tauta” – tai šimtai tautybių, iš kurių septynios turi per 50 milijonų žmonių kiekviena.

Todėl užuot mėginęs aplėkti per vieną kelionę visą Indiją, pasirinkau visapusiškai pažinti vieną kraštą – Šiaurės Indiją. Hindi kalbančią Indijos širdį, garsėjančią šventaisiais miestais ir pasaulio stebuklams prilygstančiais Viduramžių statiniais.

Delis: Senovės reliktų miestas

Indijos sostinė Delis (17 mln. gyv.) – vieni valstybės vartų. Jis – ir puiki pažintis su Šiaurės Indijos didmiesčiais – visų jų sandara labai panaši į Delio.

Turistiniai bukletai Delį lygina su Roma, nes jo centras kupinas senovės reliktų, daugiausiai – iš musulmonų valdymo Šiaurės Indijoje šimtmečių (1206-1857 m.). Vieni jų yra tokie dideli ir žymūs, kad savaime traukia turistų minias: raštuotas plytinis Kutub Minar bokštas (1199 m.), Delio sultono Humajuno kapas (“mažasis Tadžmahalas”, 1572 m.), Raudonasis fortas (1648 m.). Kitus tiesiog žavu netyčia atrasti kaip nebylius istorijos liudytojus: apleistas senas mečetes ar mauzoliejus parkuose (ypač Lodhi, Mehrauli), pakelėse, net vieno automobilių žiedo centre.

Iš musulmonų 1857 m. galutinai paveržę Šiaurės Indiją britai pastatė savo rajonus iš kurių turbūt žymiausias – Naujasis Delis. Didinguose jo fasaduose, už kurių lig šiol įsikūrusi Indijos valdžia, dera Rytai ir Vakarai: štai barokinius Indijos ministerijų pastatų kupolus laiko… dramblių skulptūros. Londono architektai šį “indosaracėnų stilių” sukūrė specialiai Indijai, savo didžiausiajai kolonijai. Aplinkui – platūs bulvarai, žalumos ir apsaugininkų supami politikų ir valdininkų namai bei tarptautiniai viešbučiai vakarietiškomis kainomis.

Britiški rajonai kiek snūduriuoja. Tikrasis gyvenimas verda prekyvietėse ir išdailintose šventovėse (šventyklose, mečetėse, bažnyčiose, gurdvarose, ant XIII a. musulmonų sufijų šventojo Hazrato Nizamudino kapo).

Indijos miestai: šiukšlės, gyvūnai ir chaosas

Tačiau visos tos grožybės tėra salos paklaikusiame ir kaip niekur purviname nūdienos mieste. Dauguma Delio (ir kitų Šiaurės Indijos miestų) centro rajonų svetur būtų vadinami lūšnynais.

Juose – visiškai nubūti pastatai. Indai išoriškam įvaizdžiui dėmesio beveik neskiria. Niekas netvarko nuplyšusių baldų, sudriskusių drabužių ar nubyrėjusių reklamų. Pasikeitus meniu ar darbo laikui amžiams užklijuojamas ranka rašytas lapas (A4 arba net sąsiuvinio). Visiškai normalu, jei pardavėjas snaudžia ant prekystalio (ir tenka pasižadinti).

Geriau pagalvojus, gal taip ir gerai: viską suprasti ar gauti paslaugas tai netrukdo. Gal kaip tik Vakarai yra tapę įvaizdžio vergais.

Indams, turbūt, vakariečiai dar atrodo išprotėję dėl ekologijos. Patys indai visas šiukšles meta ten, kur eina ar važiuoja: pakelės sėte nusėtos atliekomis, parkai – lyg maži sąvartynai. Konteineriai reti ir ignoruojami: ką palikome viešbučio šiukšliadėžėje, kitą dieną aptikome gretimos gatvės viduryje. Vėliau benamiai – jų Indijoje beveik tiek, kiek Lietuvoje žmonių – atliekas degina pasišildymui, juodindami orą plastmasės ir gumos dūmais.

Šiukšlės – ir pagrindinis gyvūnų maistas. Jokioje pasaulio šalyje miestuose jų nemačiau šitiek daug, ir jie ramūs, žmonių visiškai nebijo. Tai (nuo dažniausiai iki rečiausiai matytų) – voverės, šunys, karvės, beždžionės, katės, kiaulės, pelės, avys, ožkos, šikšnosparniai, žiurkės, asilai.

Sumanęs ant suolelio paskanauti sausainių, bemat pajutau, kaip voverytės siekia “savo dalies” kopdamos mano koja. Ir jau patį pirmą vakarą pamatėme, kaip stoties bilietų kasoje ant stalo ramiai vaikštinėja žiurkė – tik priėjusią per pusmetrį kasininkas ją nuvijo specialia lazda (tokias nešiojasi daugybė indų). Keliautojui miestų gyvūnija miela, bet vietiniams dažnai – erzinanti ar pavojinga: Indijoje bent 20000 žmonių kasmet miršta nuo pasiutligės (daugiausiai pasaulyje).

Didieji gyvūnai – ir eismo dalyviai, lėtu žingsniu retsykiais “pasiskolinantys” kokią siaurutę centro gatvę iš ja lakstančių dviratininkų, motociklininkų, rikšų (pedalais minami taksi) ir autorikšų (beduriai triračiai taksi motociklų varikliais). Šie juos pagarbiai praleidžia, nors šiaip jokių taisyklių nesilaiko (išskyrus, nebent, “pirmenybė tam, kas pirmas supypė”), o pėstiesiems tenka “nardyti” siaurais tarpeliais.

Susidūrimai – visiška kasdienybė: kartą per pusvalandį važiavimo rikša patyrėme kelis, o ir pėsčią mane automobilis stumtelėjo. Kol nėra rimtesnių apdaužymų ar sužeidimų, niekas tiesiog nekreipia dėmesio.

Kažkur aplūžusiuose turistinių didmiesčių centruose – ir turistinis rajonas (Delyje tai – Pahargandžas). Toks, kurio kiekviename viešbutyje nuėmę pakabinamą spyną rasdavome beveik identišką kambarį: išlaužytom rozetėm, paskutinįkart valytą geriausiu atveju prieš mėnesį, be muilo, tualetinio popieriaus (šiuos turėjome savo), be patalynės užvalkalų, seilėmis ar krauju suteptomis pagalvėmis. Žadėtasis “wifi” įsijungdavo tik įtikinus darbuotojus perkrauti modemą (atsikalbinėdavo: “internetą išjungė valdžia”), karštas vanduo greit nustodavo tekėjęs, o tiems atvejams, kai “dingdavo” net ir šaltas, galėdavome prisileisti kiekvienoje vonioje stovintį kibirą, kurį indai naudoja vietoj dušo.

Vienas pliusas: kainos. Už ~2 eurus nesunkiai papietausi, už 5-10 – gausi dvivietį numerį 24 valandoms nuo įsiregistravimo. Suvenyrų pasitaiko ir už centus (aišku, reikia smarkiai derėtis). Tik lankytinos vietos brangesnės, mat užsieniečiai ten privalo mokėti keliolika kartų daugiau nei indai (paparastai nuo 3 iki 11 eurų).

Minusas – dėl nešvaros dauguma vakariečių turistų apsinuodija. Tam nė nereikia ragauti “gatvės maisto”: aš keturis kartus vėmiau užkandęs prestižinių britiškojo Naujojo Delio Radživo žiedo prekybinių arkadų restorane.

Agra – puošnių mauzoliejų miestas

Gigantiški praeities didžiūnų kapai yra Indijos tradicija ir pasididžiavimas. “Antkapiai” – tai aukšti rūmai su kupolais, kolonomis, minaretais, augalų motyvais inkrustuotomis sienomis, supami milžiniškų taisyklingų kvadratinių parkų (iki 50 hektarų) su didingais vartais į visas keturias pasaulio šalis.

Žymiausias toksai kapas – Tadžmahalas – stovi Agros širdyje, prie Tadžgandžo turistinio rajono, 1653 m. pastatytas imperatoriaus šacho Džahano savo žmonai Mumtazei.

Į didžiulį kompleksą, statytą kaip musulmoniško rojaus kopija, puikūs (ir pigesni) vaizdai atsiveria iš anapus Jamunos upės, Mehtab Bagh parko.

Agroje, 1556-1658 m. buvusia mogolų dinastijos sostine, panašių kapų – daug. Viename jų, pasižyminčiame puikia akustika, palaidotas garsiausias musulmonas Šiaurės Indijos valdovas Akbaras – jis valdė pasaulietiškai, ir į jo mauzoliejų įtrauktos visų religijų meno detalės (1613 m.). Kitame – mažesniame, bet puošnesniame – ilsisi rūmų iždininko Itimado Dolos giminė (1628 m.).

Antroji įdomybė Agroje: vietos, iš kurių mogolai valdė savo šalį. Viena jų – Agros fortas: iš išorės lyg galinga pilis, iš vidaus – puošnus rūmų kompleksas. Kita – Fatehpur Sikris (40 km nuo centro, pasiekiamas autobusu), ištisas suplanuotas miestas didingais kiemais ir arkadomis.

Keliones į Indiją gadina įkyrūs apgavikai

Agra, kaip ir visos gražios ir populiarios Indijos vietos, turi tamsiąją pusę. Apgavikus ir prašeivas.

Prekeivių, įkyrokai kviečiančių užeiti į savo parduotuves ir pradedančių derybas nuo milžiniškų kainų, yra ir kitur. Bet niekur pasaulyje negirdėjau tiek daug įžūlių melų, dauguma kurių subliūkšdavo čia pat. Hinduizme gerovės siekis yra vienas keturių pagrindinių gyvenimo tikslų (artha) ir iš elgesio spręsčiau, kad dėl didesnio pinigo beveik visi indų prekeiviai pasiryžę pasakyti visiškai bet ką.

Štai valiutos keitėjas porino apie “ką tik kritusį” oficialų euro kursą – tačiau man pasukus link išėjimo bemat sutiko keisti “senuoju” kursu. Keli pašminos pardavėjai rimtais veidais kartojo, kad autentiškos servetėlės negali kainuoti mažiau 21 euro, reiškia, mūsų pigiai nusipirktosios yra padirbtos – tačiau neužkibus jau patys šaukė kainą “4 eurai”. Pora vairuotojų net mėgino pakeliui pakelti jau suderėtą kainą.

Laimė, tarpusavio lojalumo pas indų verslininkus mažai: pakanka ilgiau pasisukioti tarp daugybės prekeivių ar rikšų ir jie patys viens per kitą ima rėkti vis mažesnes kainas (nes net ir “perpus numušus” turistai gerokai permoka). Beje, ant masinės gamybos prekių pakuočių Indijoje visada parašyta mažmeninė kaina – būtinai susiraskite.

Užvis svarbiausia – niekad nepasitikėti jokiu žmogumi, kuris finansiškai suinteresuotas, kad tiesos tu nesužinotum. Negalima klausti taksisto atstumo iki lankytinos vietos (visuomet sakydavo maždaug dvigubai didesnį) ar kelio į viešojo transporto stotelę (kokie aštuoni(!) vairuotojai iš eilės melavo, kad maršrutinių rikšų nėra ir todėl reikia dešimtkart brangiau važiuoti su jais). Negalima klausyti gidų patarimų apie viešbučius ar parduotuves – jie palydės ten, kur gaus didžiausius komisinius (šie bus įskaičiuoti į kainą), prieš tai primelavę, kad konkurentų verslai nedirba ar yra laikomi apgavikų.

Tačiau nesuinteresuotieji patardavo maloniai. Deja, tiek kartų jau buvome nudegę nuo visokių “geraširdžių prašalaičių” – kurie prieidavo papasakoti apie miestą (pasakydavo ne daugiau, nei žinodavau pats), o paskui už tą “malonų pašnekesį” kaulydavo didžiules sumas – kad išgirdę visokius “atsiprašau, džentelmene” neretai piktai atsitraukdavome.

Gaila, nes tikriausiai ne kartą mus kalbino ir nuoširdžiai. Štai vienas praeivis tarė: “Fotoaparatas beždžionė”. Pamanęs, kad siūlo nusifotografuoti su beždžione, kartojau “Ne, ne, ne, ne, ne”. Netrukus pajutau, kaip ant manęs užšoko makaka – laimė, pavogė tik servetėles. Pasirodo, anas indas tiesiog įspėjo saugoti fotoaparatą. Bet kai apgavikų ir įkyreivų tiek, kiek Indijoje, savisaugos instinktas sunaikina mandagumą.

Atsipalaiduodavome tik mažiau turistinėse vietose, kaip Baratpūras už Agros. Ten mūsų prašydavo nebent… kartu nusifotografuoti. Kai kurie vietiniai, turbūt, pirmąkart prie namų sutiko vakariečius.

Beje, patyriau ir rafinuotesnių mėginimų ištraukti pinigus. Fatehpur Sikrio “gidas” pusę laiko skyrė pasakojimui apie sufijų šventojo Salimo Čisčio kapą: “Tai pirmasis pasaulio pastatas, pastatytas specialiai norams pildyti” (melas), “Ir Obama čia sugalvojo norus” (melas), “Mano visi trys sugalvoti norai išsipildė ir tai įrodo ši apyrankė” (?). Netrukus supratau, kodėl gi jis taip nori, kad galvotume norus: tam esą privaloma nusipirkti iš vietinio prekijo ir “paaukoti” (t.y. palikti ant kapo) brangų medžiagos gabalą. Mums pasakius, kad neturime šitiek rupijų, įkalbinėjo palydėti iki bankomato. Vėl atsisakius “gidas” pastebimai nustojo mumis domėtis ir ekskursija greit “baigėsi”. Tiesa, kai nulipau į papėdės miestelį, “gido draugai” dar kvietė pasivaišinti. Pasakiau, kad skubu. Traukinyje sutiktas keliautojas buvo pasakojęs, kad panašiomis aplinkybėmis susiviliojęs “nemokama vakariene” jis atsidūrė pas verbuotojus, spaudusius gabenti narkotikus į Izraelį.

Laimė, smurtinių nusikaltimų Indijoje mažai ir net naktimis nesijausdavau perdėm nesaugiai. Palei svarbiausias sankryžas susėdusių elgetų vaikučiai “puldavo” tik žodžiais ir (kartais) graibymais. Rupijų dalinti nepatariama, bet jie džiaugdavosi ir, pavyzdžiui, nugerta kokakolos skardine. Kas mums – šiukšlės – skurdžiojoje Indijoje neretai turi vertę: tebeperpardavinėjami net metų senumo laikraščiai.

Džaipuras: Maharadžų miestas dykumoje

Džaipuras kartu su Deliu ir Agra vadinami “Auksiniu trikampiu”: tuo, ką Šiaurės Indijoje būtinai turi išvysti net skubantys turistai. Šis “rožinis miestas” iki pat 1947 m. buvo viena šimtų maharadžų mikrovalstybių. Po Indijos nepriklausomybės kilmingieji galių neteko, bet rūmus pasiliko, pavertę viešbučiais ar muziejais.

Iš pastarųjų žymiausi – miesto rūmai centre ir Amberio fortas gretimuose kalnuose.

Kitos Džaipuro įžymybės: Džal Mahalio rūmai, rodos, plaukiojantys sezoniniame ežere, Isarlat bokštas, kolonuoti maharadžų mauzoliejai, Džantar Mantar – peraugusių astronominių prietaisų rinkinys, pastatytas mokslo fanatiko maharadžos Džai Singo II (XVIII a.).

Taip pat Hawa Mahal (1799 m.) – pasakiško fasado pastatas, kurio kieme stebėjome Radžastano valstijos dainas ir šokius (pigokas renginys – visom prasmėm).

Varanasis – Indijos religijos širdis

Didžiausią įspūdį kelionėje po Indiją paliko Varanasis – švenčiausias hinduistų miestas. Hinduizmas – trečia pagal dydį pasaulio religija – turi per milijardą sekėjų, tad Varanasis visuomet kupinas piligrimų. Kai kurie jų, išsižadėję įprasto gyvenimo, tapo sadhu: kas apsivilkę ryškiaspalviais drabužiais, kas visiškai nuogi, metai iš metų gyvena iš aukų palapinėse ar po pledais kur nors Varanasio krantinėse.

Hinduizmas – paskutinė tvirtai ant kojų stovinti pagoniška religija. Tokia, kuri garbina ne tik daug gyvūnais jojančių dievų (pagrindiniai: kūrėjas Brahma, globėjas Višnus ir griovėjas Šiva), bet ir gamtos objektus. Ir nė vienas jų nėra šventesnis už Gango upę. Varanasyje saulei tekant joje maudomasi, vakarais aidi dainų ir ugnies ritualai (Ganga Aarti), plukdomos žvakelės. Didingose Manikarnikos ir Hariščandros laiptuotose krantinėse (ghat) kiaurą parą liepsnoja lavonai. Hinduistai tiki, kad šičia kremuoto žmogaus siela išsivaduos iš atgimimų rato (pasieks mokšą) ir daugiau į šį kančių ir iliuzijų pasaulį nebegrįš.

Gange ir skalbiami drabužiai, plaunami gyvūnai, leidžiami milijardai litrų kanalizacijos, nė nesudeginti skandinami “švarūs” nėščiųjų ar vaikų lavonai. Tik itin paplitę bakterijas žudantys virusai gelbsti jo pakrantes nuo epidemijų.

Bet hinduistams Gango vanduo – visad tyras. Švarą jie supranta savaip – dvasine, ne fizine prasme. Todėl užeinant net į šventyklų kiemus privalu nusiauti (kai kur net kojines) – ir basam žengti paukščių bei gyvūnų apdergtu šlapiu grindiniu. Tačiau hinduistai mano, kad kur kas labiau susiteptų prilietę “neliečiamąjį” (neturintį kastos) žmogų. Tokie yra 25% hinduistų, jie tradiciškai dirba “purvinus darbus”. Būtent jie (tiksliau, jų “pokastis”, vadinamas domais) ir kūrena lavonus. Nors dauguma neliečiamųjų – vargšai, Varanasio domams pasisekė: jiems lieka kremuojamųjų papuošalai ir auksiniai dantys, tad jų vado (“radžos”) rūmai Gango krantinėje, puošti tigrų skulptūromis, nepadarytų gėdos nė stambiam verslininkui.

Be neliečiamųjų, hinduizmas pripažįsta keturias didžiąsias paveldimas kastas (darbininkai šudros, verslininkai vaišijai, kariai kšatrijai ir šventikai brahminai), ir nors įstatymiškai žemosios kastos remiamos, visuomenėje jos kartais tebeniekinamos. Vos 5% santuokų sutuoktiniai būna iš skirtingų kastų. Nuo kastos priklauso net mityba: brahminai – griežtai vegetarai, kšatrijai valgo mėsą. Tiesa, šiais laikais net žemesnės kastos imituoja brahminus (brahminizacija), ir Gango krantinių restoranų meniu mėsos tikrai nerasi. Vegetaru Indijoje būti labai lengva: pilna skanių nemėsiškų rinkinių (thali), net “McDonald’s” ar “Subway” prabrangiuose (Indijos mastais) meniu vyrauja specialūs patiekalai be mėsos (“Maharaja Mac” vietoje “Big Mac”).

Puikiąsias Varanasio laiptuotas krantines (ghat) fundavo įvairių hinduistinio pasaulio kraštų maharadžos ir kiekviena jų turi savo atmosferą. Aši ghat tapo populiaria vakariečių priebėga (rytais – viešos jogos pamokos), šalia Dašasvamedh ghat yra pats miesto centras (ten – ir pagrindinis Ganga Aarti), Scindia ghat nuo puošnaus svorio sugriuvo, Pančganga – aukščiausia, musulmonai pakeitė tenykštę Višnaus šventyklą mečete (tokias vietas nuo bandymų griauti ar kelti tarpreligines riaušes neretai saugo kariškiai). Gražu ten prasieiti, dar žaviau – praplaukti (ypač per saulėtekį ir saulėlydį).

10 km į šiaurę nuo Varanasio stūksantis Sarnatas šventas jau budistams. Ten Buda tarė pirmąjį pamokslą, o greta senųjų Dhamekho ir Čaukhandi stupų įkurti nauji vienuolynai. Buda mėgino reformuoti hinduizmą (pvz. panaikinti kastas) ir vienu metu dauguma indų juo sekė, bet paskui grįžo prie senojo tikėjimo. Tik Rytų ir Pietryčių Azijoje Budos mintis gaji iki šiol. Sarnatas todėl primena geltonodžių misionierių koloniją, bet jo muziejus pilnas žavių tūkstantmečių statulų iš “budistinės Indijos” eros.

Bradžas: Krišnos ir egzaltuotų baltaodžių žemė

Palei šventąsias Indijos upes plyti net septyni šventieji miestai. Viena svarbiausių hinduizmo žemių – Bradžas. Čia, tikima, gimė (Maturos mieste) ir užaugo (gretimame Vrindavane) Krišna – vienas dievo Višnaus žemiškų pavidalų.

Vrindavanas (30 000 gyv.) ilgą laiką buvo primirštas: jo kadaise puošnūs rūmai nūnai apgriuvę, nusekusios Jamunos upės dugnu laksto šunys ir kiaulės, o 1570 m. statybos Govin Dev šventyklą vaikytojas vos apgina nuo agresyvių beždžionių – jos, mačiau, apvaginėjo turistinį autobusą, kurio vairuotojas neapdairiai paliko pravirus langus.

Tačiau 1975 m. miesteliui pasaulinę svarbą atnešė “Tarptautinė Krišnos sąmonės organizacija”, netoliese pastačiusi baltą šventovę. Į tradicinį hinduizmą negalima atsiversti – nes turi būti jau gimęs kurioje nors kastoje. Tačiau TKSO į savo gretas priiminėjo ir neindus, taip sulaukdama pasisekimo pradžioje tarp Vakarų hipių, o griuvus Geležinei uždangai – ir Rytų Europoje (organizacijos pasekėjai, skanduodami “Hare Krišna, Hare Rama”, žygiuoja ir Lietuvos gatvėmis).

Hinduizmas neturi vieno vadovo. Kiekvienas guru jį interpretuoja savaip – akcentuoja kitus dievus (ar Dievą), kitokį kelią į mokšą – ir buria pasekėjus į atskirus ašramus. Tokia galimybė “rinktis savo kelią” masina europiečius. Nebūtinai į TKSO: naujos šventovės su ryškiomis reklamomis ir garsiomis mantromis pasklidusios po visą Vrindavaną.

Įspūdingiausia – dešimties aukštų Pagal Baba šventovė, išvaizda primenanti Disneilendo pilį. Pasikvietęs į maldų salę tarnautojas bemat dūrė pirštu į anglišką kainoraštį, kokius atnašavimus galima užpirkti.

Prisitaikę ir elgetos: vos pamatę europietišką veidą, kartojo “Krišna krišna krišna” tikėdamiesi rupijų iš “karmą pasigerinti” norinčio krišnaito (gera karma lemia geresnį gyvenimą – šį arba kitą). Parduotuvė anapus krišnaitų būstinės prisistato ir rusiškai, o aibėje reklamuojamų nekilnojamojo turto projektų (“Krišnos kalvos”, “Palaimintasis”), galėčiau lažintis, irgi ne indai pirks butus. TKSO savo užmojais kerta visus: stato 70 aukštų šventovę, aukščiausią pasaulio religinį statinį (213 m).

Indijos geležinkeliai – šalies socialinis paveikslas

Po Indiją keliavome geležinkeliais. Jie – tikra klasika, didžiausia pasaulyje transporto įmonė, turinti 1,5 milijono darbuotojų, kasmet parduodanti 8 milijardus bilietų trilijonui kilometrų kelionių. Jie primena seną girgždantį aparatą: lėti (jei vidutinis greitis viršija 55 km/h, traukinys oficialiai vadinamas “supergreitu ekspresu”), stoviniuoja, atsilieka nuo grafikų (mums daugiausiai 3,5 h, bet stočių diktoriai skelbė ir 7 h vėlavimus), nepraneša stotelių pavadinimų (suprasti, kur išlipti, yra atskiras menas) ir naktimis paskęsta visuotiniame knarkime. Bet jie veikia, jie turi savas tradicijas, dėl kurių ilgainiui kiekviena nauja stotis atrodo pažįstama: ant vagonų suklijuotus keleivių sąrašus, vegetariško maisto “davinius”, vienus pigiausių Indijos viešbučių (retiring rooms, ~2-4 eurai už kambarį), atsainias saugumo patikras. Be to, Indijos geležinkeliai yra geriausias būdas pažinti Indijos socialinę piramidę. Mat 600 metrų ilgio traukiniuose būna penkios pagrindinės klasės, ir žmonės, kuriuos sutinki kiekvienoje, skiriasi tarsi būtų iš skirtingų civilizacijų. Išbandėme visas.

Žemiausioje klasėje (general, second unreserved) grūstis – sunkiai įsivaizduojama, nes vietos nepriskiriamos, o bilietų skaičius neribojamas. Dauguma stovi, taupydami vietą net nepažįstami vyrai sėdi viens kitam ant kelių, o vaikai lipa ant metalinių bagažo lentynų. Bet tikra pekla prasideda stotelėse, kur traukinys testovi 2 minutes. “Tik tu stipriai grūskis, nes antraip įlipančiųjų minia įstums atgal” patarė man už nugaros laukęs toje pat stotyje turėjęs išlipti indas. Mums bent vagonas pasitaikė apypadoris: sutiktas keliautojas pasakojo, kad kituose būna net apšlapintos grindys (tualetan juk kelio neprasiskinsi). 650 km kelionė ta klase kainuoja 3 eurus. Ne visi ten taupo: dalis tiesiog nepasirūpinę bilietais iš anksto (likusios klasės užsipildo ir prieš kelis mėnesius, o visokie oficialūs “bilietų atidėjimai” turistams ar ypatingiems atvejams padeda ne visada).

Miegamojoje klasėje (sleeper, faktiškai ketvirtoji klasė) kiekvienas gauna apiplyšusį gultą triaukštėje lovoje. Žiemą buvo šalta, o vasarą vėdintų tik aplūžę ventiliatoriai, ant kurių viršutinėse lovose miegantieji krauna batus. Angliškai vos kalbantys skurdūs bendrakeleiviai stebėjosi, kad toje klasėje išvydo užsieniečius (tiesa, ir patys vėliau sutikome taupančių europiečių). Vienas “zuikis” bandė apgauti, kad jau atvykome į reikiamą stotį (idant galėtų užimti mano gultą), o gretimoje lovoje prie mano žmonos miegojęs vyriškis net mėgino naktį paliesti ją pirštais, bet grotos tarp gultų pasirodė per tankios (nepaisant galybės perspėjimų traukiniuose šitaip nesielgti, grabinėti nepažįstamąsias Indijoje populiaru, tai turi net savo pavadinimą “eveteasing“). Per vagonus nuolat marširuodavo saldžių arbatų (čai) ir kotletų pardavėjai. Neragavau: iš smirdinčių tualetų vis pasigirsdavęs vėmimas buvo nekokia reklama. Įlipdavo ir elgetos: štai moteris po cezario pjūvio nuogu pilvu, dainavusi apie rupijas, vos paeinantis klipata, berniukas, šluotele pašlavęs tas šiukšles, kurias keleiviai, užuot švystelėję pro langą, kažkodėl numetė ant žemės (jam vieninteliam aplinkiniai paaukojo). 650 km kelionė miegamąja klase kainuoja 5,5 euro.

Trečiosios klasės (AC Three-Tier) gultai – irgi triaukščiai, bet čia veikia kondicionierius ir duodama patalynė vos su keliais plaukais ar purvo dėmėmis (švaresnė nei paprastuose viešbučiuose). Bet labiausiai skiriasi žmonės: elgetų ir prekijų neįleidžia konduktoriai, 14 eurų už 650 km kelionę mokėti išgali tik kultūringesni pasiturintys indai, todėl tualetai kiek švaresni, o po manim miegojęs vyras kalbino angliškai. Tiesa, galiausiai ėmė klausinėti, ar man nereiktų gido.

Antroji klasė (AC Two-tier) už trečiąją geresnė tuo, kad visi gultai – tik dviaukščiai. Be to, yra užuolaidėlės: jomis galima užtraukti arba atvirą “kupė” (jei gultas ne šone), arba atskirai kiekvieną lovą (jei gultas šone): patogu norint persirengti. Deja, antros klasės šilumą ir nubyrantį maistą mėgsta ir pelės: viena net man ant kojos užlipo. Skaičiau, neva čia prieš reikiamą stotį pažadina konduktorius, tačiau, pasirodo, turi būti atvirkščiai. Ketindami išlipti Maturoje aptikome, kad konduktoriaus sulankstoma lovelė užblokavusi vagono duris. Kol anas ją susidėjo, traukinys ir išriedėjo: siūlymu šokti iš važiuojančio nepasinaudojome. O kita stotis tik Delis už 154 km… Mūsų kupė į medaus mėnesį vyko jaunavedžiai: tėvo palydėta nuotaka su hina piešiniais išpuoštomis rankomis (sakoma, kuo ilgiau jie išlieka, tuo labiau vyras myli) ir mandagus vyriškis iš geros šeimos, aiškiai ir visai nesavanaudiškai papasakojęs, kaip gi mums grįžti Maturon. 650 km kelionė šia klase kainuoja 20 eurų.

Pirmojoje klasėje (First AC) – vien tik užrakinamos kupė. Yra dviviečių, bet mums skyrė keturvietę, kurioje nakvojome penkiese, greta inžinieriaus šeimos su vaiku. Tėvas – puikiai angliškai kalbantis patriotiškas inteligentas – keliavo rengti laikinų kelių 10 milijonų piligrimų sutrauksiančioms Ardh Kumbh Mela masinėms maudynėms Gange šventajame Haridvaro mieste. Indijoje išsilavinimas dar sunkiai pasiekiama retenybė (kai kuriuose universitetuose konkursai – 1000 į 1 vietą), ir jis dar garantuoja vietą visuomenės viršūnėje. Tokie intelektualai – malonūs, bendraujantys nebe “apsirėkimais”, o kolonijinių mandagybinių frazių pilna anglų kalba. Tačiau tos inteligentijos be galo mažai: vos maždaug 10 gultų (pusė vagono) traukinyje buvo skirta pirmajai klasei, juk ji kainuoja net 34 eurus už 650 km.

Tuo tarpu antrosios klasės vietų tame pat traukinyje – 64, trečiosios – 272, ketvirtosios – 864, nerezervuotos – teoriškai begalybė. Tai štai tokia ir Indijos socialinė piramidė: kiekvienam inteligentiškam pasiturinčiam indui – dešimtys viduriniosios klasės “prasisiekėlių” (turinčių tiek, kad pas mus “vilktųsi” ties skurdo riba) ir šimtai mažne beraščių kaimų vargšų. Panašiai buvo ir Lietuvoje. Prieš gerus 100-300 metų.

Bet net jei nenuskurusių indų tėra keli procentai, tai – dešmtmilijoninė rinka. Todėl, priešingai daugeliui trečiojo pasaulio šalių, Indijoje pasistengęs gali rasti visas Europoje įprastas prekes ar paslaugas. Tik už jas ir mokėsi nebe indiškas kainas, nors pateikiamos jos vis vien bus indiškai (dauguma Delio prekybos centrų atrodo tik kažkiek geriau, nei turgus – tik kad vargšų neįleidžia…).

Indijos geležinkeliuose supranti ir kokių mūsuose įprastų skirstymų Indijoje nėra. Visų pirma, rasės: indų odos spalva varijuoja nuo “šviesios itališkos” iki “juodos afrikietiškos”, bet tai suvokiama tiesiog kaip veido bruožas. Vakariečiai baisisi, kaip norėdamos būti gražesnės indės šviesinasi odą (tarsi “gėdytųsi savo rasės”), o indai to nesupranta – “juk jūs irgi dažotės lūpas ir plaukus”. Nėra Indijoje ir lytinės orientacijos – tačiau nuo neatmenamų laikų klesti “sumoteriškėjusių vyrų” hidžrų bendruomenės. Traukiniuose jie/jos renka aukas glostydami/os vyrams galvas ir grasindami/os atsisėsti ant kelių. Hidžros pripažįstamos trečia lytimi – net paraiškoje dėl Indijos vizos galima ją pasirinkti.

Chadžurahas: “Kamasutros šventyklos” težavi turistus

Sunku atsižavėti Chadžuraho tūkstantmečių šventyklų lauku: kiekvienas jų lopinėlis dekoruotas statulomis ir statulėlėmis: dievų, deivių, mitologinių siužetų…

Ir sekso scenų. Būtent jos – kai kurios net zoofilinės ar pedofilinės – netyčia “atrastos” XIX a. “išgąsdino” “padorius” britų kolonistus taip, kad jie ėmė traukti į Chadžurahą būriais. Net šiais laisvės laikais turistai akmeniniuose fasaduose šypsodamiesi ieško “nepadoriausių” statulėlių, o prekijai džiūgauja jiems kišdami iliustruotas kamasutras ar raktų pakabukus su besimylinčiom porom. Vienas net prostitutę už pusantro euro pasiūlė (Indijoje tai legalu).

Kama (meilė visomis prasmėmis) yra vienas hinduisto gyvenimo tikslų ir nėra savaime gėdinga. Yra net atskiras mokymas, pagal kurį kelias į mokšą veda ne per troškimų atsisakymą, bet per jų išlaisvinimą. O Šivos šventyklų tamsioje švenčiausioje patalpoje visuomet rasi lingamą – dievo penio simbolį.

Visgi, tvarkingas(!) Chadžuraho šventyklų parkas įdomus tik turistams: net traukiniu link jo nuo Varanasio beveik vien vakariečiai važiavo, ir visas 15000 gyventojų miestelis atrodo lyg pastatytas jiems: su oro uostu, užsienio virtuvių restoranais. Stovi prabangiausių tinklų viešbučiai, bet populiaresni pigūs: iš Vakarų į Indiją dažniausiai keliauja asketiški “kuprinėtojai” (backpackers) – turtingesni turbūt neapsikęstų purvo. Ir šiaip tų turistų nedaug: kasmet Indiją aplanko vos keturis-penkis kartus daugiau keliautojų, nei Lietuvą (galite įsivaizduoti, kaip jie “paskęsta” tarp pusantro milijardo indų). Tiesa, mūsų tautiečiai Indiją pamėgę: ne kartą girdėjau ten lietuvių kalbą.

Hinduizmas niekina prisirišimą prie žemiškų dalykų ir tai, kas gražiausia ar seniausia – nebūtinai prasmingiausia. Chadžuraho svarba patiems indams mirė kartu su jį pastačiusia Čandelų dinastija. Gera pusė šventovių nebeveikia, atokesnėse pudžą (dievų šlovinimą) teatlieka aplinkinių kaimų tikintintieji.

Kodėl vakariečiai pamilo Indiją?

Stebėdamas pro traukinių langus iš lėto slenkančius purvinus kaimus dažnai susimąstydavau: kodėl Indija šitaip traukia kai kuriuos vakariečius? Manau, kad viena priežasčių – laisvė.

Visų pirma, tokia laisvė laikytis savo filosofijos ir kultūros, kokios Europoje neįsivaizduotum. Šeimoms net galioja atskiri įstatymai, priklausomai nuo jų religijos: taip, pavyzdžiui, musulmonams leidžiama turėti po keturias žmonas, o sikhams – į “Air India” lėktuvus neštis ritualinius durklus.

Europoje (ypač Vakarų) žmonės velka šimtų ir tūkstančių visuotinių taisyklių ir taisyklėlių jungą: kaip auklėti vaikus, kur galima laikyti gyvūnėlius, kaip rūšiuoti šiukšles, kaip eiti per gatvę, kaip kalbėti “politkorektiškai”, kaip “tvarkingai” rengtis.

Indijoje viso to mažai, o užsieniečiai nepatiria išvis (juk jie neturi kastos, jų moterys nesusiduria su vietinėse šeimose įprastu požiūriu, kad berniukas – vertingesnis).

Kiekvieną dieną Indijoje matydavau tai, už ką Lietuvoje būtų smarkiai baudžiama. Hitlerio “Mein Kampf” vertimą eiliniame Delio “gatvės knygyne” ar komunistų partijos štabą. Hašišą ir marihuaną “stumdančius” gatvės prekijus (tai ir Indijoje neteisėta, bet valdžia žiūri pro pirštus). Ką jau kalbėti apie saugos diržų neseginčius vairuotojus ir keleivius (tai – nė neprivaloma).

Indijoje pats renkiesi ir kam aukoti – užuot nešęs duoklę biurokratinei socialinės rūpybos mašinai.

Vakarų šalys vis labiau tampa savo piliečiams “antrosiomis motinomis”, mainais į rūpestį primetančiomis kontrolę. O Indija leidžia kiekvienam eiti savo keliu, triumfuoti arba klysti.

Jei paslysi ir nugarmėsi – pagalvės niekas nepakiš. Bet būdamas atsakingas Indijoje nueisi toliau, nei Vakaruose. Tiek dvasiniame kelyje (bet kurios religijos), tiek gal net materialiame.

Komentarai