Aurovilis ir Pudučeris – pasaulio piliečių mieste Indijoje

Aurovilis. Legendomis apipintas miestas, kurio siela – auksaspalvė fantastiška Motinos Šventykla. Modernus, bet mylintis gamtą, stūksantis Indijoje – bet it magnetas traukiantis gyventojus, naujakurius ir svečius-ieškotojus iš viso pasaulio, taip pat – Lietuvos.

Apie Aurovilį prirašytos ištisos knygos, interneto svetainės. Ta dauguma, kurios autoriai – Aurovilio mylėtojai – pasakoja apie jokiai tautai nepriklausantį „ateities miestą“ be pinigų, be religijos, kuris yra visų – bet gyventi ten gali tik tas, kas „savanoriškai tarnauja Dieviškajai Sąmonei“.

Pastaruoju metu Indijoje atsiradę ir kitokių, kritiškų tekstų – apie teisinius-politinius ginčus dėl Aurovilio ar tariamą „paskutinę europiečių koloniją“ šalyje.

Šiame straipsnyje pasistengiau pažvelgti į Aurovilį „iš šalies“, prašalaičio akimis, be išankstinių nuostatų bagažo – nes keliaujant ten pasirodė, kad tokių tekstų trūksta – prieš atvykdamas galėjau nuspėti nebent tai, kad tai bus stipri ir pasaulyje analogų neturinti vieta…

Pudučeris – Indijos Prancūzija ir Aurovilio vartai

Apie Aurovilį neįmanoma papasakoti nepaminėjus Pudučerio – arba Pondičerio, kaip prancūziškai jis iki šiol vadinamas daugelyje turistų bukletų. Šis miestas ~14 km nuo Aurovilio kadais buvo vieniša Prancūzijos kolonija šiauriniuose tamilų krantuose.

Iki pat šiol Pudučeris kitoks: jo baltame senamiestyje bažnyčios didesnės nei hinduistų šventyklos, vynas pigesnis ir kruasanai skanesni nei aplinkinėje Tamil Nado valstijoje. Prancūzija perdavė Pudučerį Indijai 1954 m. ir nors gatvių pavadinimai iki šiol rašomi ir prancūziškai, senamiestį pamažu glemžiasi indiškas chaosas: neturėdami šaligatvių pėstieji nardo gatvėmis tarp motorolerių, karvių ir kaip niekur brangių autorikšų, o žemėlapyje kaip „scenic spot“ pažymėta vieta, kur kanalizacija įteka į jūrą (į mūsų balkoną vis atnešdavo to kvapo dozę). Nuostabi pajūrio promenada šiandien labiau žavi ne keliautojus iš užsienio, bet milijonus vidurinės klasės indų, savoje šalyje siekiančių atrasti romantiškojo Paryžiaus (ar Nicos) aromatų tylius aidus.

Bet Aurovilis traukia ir tuos, ir anuos, ir Pudučeris – jo autobusų stotis, traukinių stotis prie menkos geležinkelio atšakos ir dar mažesnis oro uostas – kaip Aurovilio vartai. Ir nors Aurovilio Motina Mira Alfasa gimė Paryžiuje, „didžioji idėja“ įkurti tarptautinį miestą ją aplankė gyvenant čia, Pudučeryje.

Pudučeryje daug kas pavadinta Motinos vardu, dar daugiau kas – Šri Aurobindo, Motinos kūrybos partnerio, garbei. Šri Aurobindo – kovotojas už Indijos laisvę ir integralios jogos filosofijos kūrėjas (akcentas ten ne asanos ar kvėpavimas, o savianalizė). Aplink Šri Aurobindo ašramą išaugo ištisas tinklas įvairiausių institucijų, visapusiškai perkeitusių miesto gyvenimą. Šri Aurobindo tarptautinis mokymo centras, informacijos centras, tyrimų centras, svečių namai, bendrija, valgykla, leidykla, rankdarbių dirbtuvės, Indijos ir pasaulio studijų centras, transporto įmonė, slaugos namai, auditorija, reklamos agentūra, biblioteka… Net atsitiktinis žmogus, iš kurio nuomavomės butą, buvo baigęs Šri Aurobindo vidurinę mokyklą ir laukujes duris paženklinęs Aurovilio simboliais…

Bet patį Aurovilį Motina įkūrė jau po Šri Aurobindo mirties keliolika km nuo ašramo supirktame žemės sklypų „archipelage“. „Mažiau pasiruošę keliautojai nustemba, kai nuvykę į Šri Aurobindo ašramą neranda Aurovilio, o nuvykę į Aurovilį – jokio ašramo“ – girdėjau mintį.

Bet tokių „masinių“ turistų Aurovilis ir nenori… „Specialiai apsunkiname patekimą čia“ – sakė pasitikusi aurovilietė – „Kad nebūtų spragsinčių fotoaparatais, kaip kokiose Europos katedrose, ar trukdančių kitiems garsiomis mantromis, kaip Indijos šventovėse“.

Rasti informaciją kaip geriausia aplankyti Aurovilį nepaprasta – daug ką sužinojome tik „iš lūpų į lūpas“ ar jau pačiame Aurovilyje. O norint patekti į Aurovilio širdį – Motinos šventyklą – nuvykti ten nepakaks: reikalinga registracija. Nemokami leidimai „ištirpsta“ likus keletui dienų, o jei jo negausi – auksaspalvį Matrimandyrą galėsi pamatyti tik iš išorės.

Ir vis tiek, kai atėjome ankstų rytą į „Sri Aurobindo Auto Care“ transporto štabą, radome ištisas eiles įvykdžiusiųjų visas procedūras. Aurovilio link tąryt pajudėjo keturi autobusai. Nustebino, kad buvome vieninteliai ne indai. Aurovilis nėra nei ašramas, nei – juoba – hinduistų šventykla, bet Indijoje populiaru ieškoti „stiprių vietų“, nesvarbu religija. Net Indijos katalikų kunigai man pasakojo, kad į jų bažnyčias dažnai užsuka pasimelsti hinduistai, tarsi Jėzus ir Marija būtų dar vieni daugybės dievybių…

Aurovilio siela – Matrimandyras

„Matrimandyras yra Aurovilio siela“ – sakė prancūzė, kurios savanorystė Aurovilyje – pasitikti tokius, kaip mes, atvykstančius pirmą kartą – „O sielos juk niekas neatveria iš karto“. Tad nuo išlipimo iš autobuso iki patekimo į Matrimandyro pagrindinę salę prabėgo kelios valandos. Filmas apie Aurovilį su Motinos mintimis Lankytojų centre. Kelionė artyn per Matrimandyrą supantį iščiustytą parką, įrengtą auroviliečių jėgomis. Rymojimas prie didžiulio banjano medžio, esančio pačiame Aurovilio centre. Paskui – prisėdimas tiesiai po Matrimandyro didžiuoju auksiniu rutuliu – ten amžinai čiurlena vanduo.

Tada pagaliau mums atsivėrė Matrimandyro vidus, ne mažiau fantastinis ir neturintis pasauly analogų, nei fasadas. Batai paliekami lauke, bet ir basų kojų nepakanka: reikia apsiauti specialias švarias baltas kojines ir tik tada gali spiralėmis lipti į pagrindinį Matrimandyro kambarį, kur heliostato nukreipta saulės šviesa vienu spinduliu krenta į didžiulį Zeiss kristalą, paskleidžiantį ją po visą baltą salę – kaip koks dieviškumo nusileidimas žemėje.

Daug kas pasakojo tas 15 minučių ten medituojantis, bet „instruktaže“ mums aiškino, kad „Matrimandyras skirtas ne meditacijai, o koncentracijai“ – bet kaip supranti tą frazę, priklauso nuo tavęs.

Vanduo, šviesa, gyvybė – Matrimandyre ir aplink subtiliai susipina visos gamtos jėgos. Daugybės pasaulio religijų pastatai savaip panašūs – (pa)maldos, šventaknygės, šventikai vadinasi kitaip, bet visa tai yra, religijos kartais viena nuo kitos „nusižiūrėdavo“ ir šventovių architektūrą ar meno stilius. Matrimandyre, tuo tarpu, viskas kitaip.

„Tai ne religija – Aurovilyje nėra religijos, itin religingiems žmonėms čia apskritai būtų sunku gyventi“ – girdėjau daug kartų. Net UNESCO tam savaip pritarė, 1966 m. paremdama Aurovilio projektą. Visgi man, kaip „žmogui iš šalies“, ritualai Matrimandyre ir Motinos filosofija priminė religiją – tik smarkiai kitokią, nei pagrindiniai pasaulio tikėjimai. Nes „Kodėl Aurovilio siela būtent toks pastatas ir kodėl jam tiek dėmesio?“, „Kodėl vos 3000 žmonių miestelis skyrė šitiek lėšų ir jėgų jam pastatyti?“, „Kodėl koncentracija apskritai tokia svarbi?“, „Kodėl kristalas? Kodėl spindulys? Kodėl apvali forma? Kodėl vanduo?“ nepaaiškinsi moksliškais įrodymais.

Tokia buvo Motinos vizija, tiesa, įgyvendinta po jos mirties: Motina mirė 1973 m., o Matrimandyro statybas auroviliečiai savom rankom baigė tik 2008 m.

Aurovilio miestelis ir kas tie auroviliečiai

Keturios valandos Aurovilyje ištirpo stebėtinai greitai – vos spėjome į autobusą atgal. Pamačiau Matrimandyrą, išgirdau apie Aurovilio esmę – bet supratau, kad, norėdamas iš tikrųjų suprasti Aurovilį, turiu grįžti ilgesniam laikui. Antrąkart atvažiavau jau nepriklausomai.

Nes kiek beskaičiau apie Aurovilį, sunku buvo įsivaizduoti, kas ir kaip „ant žemės“. Ir pirmąkart ten atvykus klausimų kilo tik dar daugiau.

Tarsi vienos filosofijos žmonių miestas – bet kad ten gausu ir eilinių indiškų kaimų. Tarsi miestas be pinigų – bet kainos daug kur rašomos rupijomis, „Auroville“ pavadinimu puošiasi ir, rodos, eilinės kavinės, tinklų viešbučiai. Tarsi viskas ekologiška – bet „Auro Beach“ vadinamas paplūdimys prie Aurovilio itin šiukšlinas…

Na, visų pirma, „Ne viskas Aurovilis, kas Auroviliu žiba“. Aurovilis – tarsi koks tarptautinis sklypų salynas indiškame vandenyne. Sklypai Auroviliui supirkti laisvoje rinkoje ir ne visi juos pardavė, todėl gali būti, kad vienas namas priklauso Auroviliui, gretimas namas – jau ne, o dar kitas – vėl priklauso. Pavadinimus „Auro“, „Auroville“ apylinkėse naudoja kas nori – nes jie čia padeda parduoti…

„Tikros“ Aurovilio įstaigos surašytos jų interneto puslapyje. Bet ir jos labai įvairios: vienur atsiskaitoma Aurovilio kortelėmis, bet kitur priimamos ir rupijos (ypač prie lankytojų centro, kelių, tako nuo lankytojų centro iki Matrimandyro). Idealizmas turėjo prisitaikyti prie realybės: vienadieniai svečiai neieškos, kaip „pasipildyti“ aurokorteles, o ekologiško maisto ar aurovilietiškų rankų darbo suvenyrų juk norės…

Į realybę atsimušė ir idėja, kad Aurovilis viską, ko jam reikia, užsiaugins ir pasigamins pats. Savanoriškų jėgų trūksta, tad Aurovilis samdo indus iš aplinkinių kaimų. Pačiame Aurovilyje gi apie pusė gyventojų – užsieniečiai (12% – prancūzai, 7% – vokiečiai, 5% – italai, 3% – olandai…), tvyro tokia „dar švaresnės ir ekologiškesnės Europos dvasia“. Kritikai iš kokio Delio čia įžvelgia savotišką kolonializmo eros tęsinį, su baltaodžiais „tikraisiais auroviliečiais“ ir pigiai apmokamais darbininkais indais. Kita vertus, daugelis kaimynystėje gyvenančių ten kaip tik labai džiaugiasi Auroviliu: be jo nebūtų darbų, nebūtų ir nė ketvirčio tiek klientų jų parduotuvėlėse, restoranėliuose, viešbutėliuose… Aurovilio trauka pasinaudojo ir stambesni verslininkai, įkūrę „neparduotuose Auroviliui sklypuose“ europietiško stiliaus verslus.

Pačiame Aurovilyje „verslo sau“ daryti negali. Jei tampi auroviliečiu, niekas ten tau nepriklauso – viskas bendra. Aišku, realybėje kiekvienas aurovilietis turi jam priskirtus namus, savo interesus, savanoriškus užsiėmimus. Daug tų užsiėmimų „išoriniame pasaulyje“ atrodytų keisti, kaip vandens dinamizavimas ar akių joga – o Aurovilyje nėra tokių socialinių stabdžių. Vienas įdomiausių man pasirodė Svaram parkas, kur aurovilietis austras etnomuzikologas Aurelijus Hameris prigaminęs visokių keistų neregėtų muzikos instrumentų – nuo akmeninio „metalofono“ iki besisukančios grandinės – skleidžiančių keistus garsus, vibracijas ar padedančių koncentruotis. Atrodytų, muzikos instrumentų srityje daug naujo nebeišrasi – bet štai.

Ar dar grįšiu į Aurovilį (ir kokį jį rasiu)?

„Tikru auroviliečiu“ tapti nelengva. Turi būti priimtas, turi metus gyventi kaip naujakurys, pilnai išlaikydamas save, įnešti lėšų už namus. Daugiau kas atvažiuoja čia savaitei-kitai, savanoriauja. Dar daugiau kas stabteli tik trumpam, keliaudamas po šiuos tamilų gyvenamus krantus, 1000 metų ir senesnes jų hinduistų šventyklas, kaip Mahabalipurame.

Būna kas užsuka trumpam, o grįžta ilgam. Bet kokį rasiu Aurovilį jei kada nors čia grįžčiau – visiškai nežinau…

Nes viršum miesto-miško prisikaupė daug debesų. 1988 m. įstatymu Indijos valdžia suteikė miestui savotišką autonomiją – pasiliko valdymo tarybos pozicijas sau, bet realiai nesikišo į jo valdymą, duodavo teisę auroviliečiams iš viso pasaulio čia apsigyventi.

~2020 m. tai pasikeitė: nuo valdžios išcenzūruoto auroviliečių spektaklio iki panaikintų vizų tiems, kas prieštaravo valdžios idėjoms dėl Aurovilio ateities. Būtent dėl tos ateities – didžiausios trintys. Valdžia ir kai kurie auroviliečiai nori pagaliau įgyvendinti Motinos viziją: 50 000 gyventojų miestas-galaktika, o ne 3 000 miestelis. Bet kiti pageidautų likti su tuo Auroviliu, kuris juos kadais paviliojo (ar kuriame jie net gimė ir užaugo). Tarp mažų pastatų medžių paunksmėje, prie užplūdus musonui nepravažiuojamų duobėtų vieškelių, su motoroleriais ir dviračiais vietoje automobilių…

Aišku, laimi tas, kieno pusėje įstatymai, politika, teismai – taigi, medžiai šen ar ten kertami, vyksta didelės statybos.

„Miestas, kuris nepriklauso jokiai valstybei“ – lankytojų centre kabo Motinos vizija. Bet visuose žemėlapiuose Aurovilis – Indijos dalis. Daugybę tokių tarptautinių utopijų pasaulyje galiausiai sunaikino ar apgriovė politiniai vėjai – kaip Ošo Radžnišpuramą JAV ar Mandaromą Prancūzijoje. Nugriauti daug lengviau, nei pastatyti, o priimti dekretą kažką sunaikinti mokesčių mokėtojų lėšomis – šimtus kartų lengviau, nei įtraukti tūkstančius savanorių į statybas be atlygio. Jeigu tokių utopijų atsiradimas jau prilygsta stebuklui, tai išlikimas – dar didesniam…

Laimė, naikinti Aurovilio Indija kol kas, atrodo, nesiekia. Šri Aurobindo čia gerbiamas. Visos trintys persipynusios su dar didesnėm trintim tarp hindi kalbančio Indijos politinio centro ir Tamil Nadaus valstijos, itin prisirišusios prie savo tūkstantmetės tamilų kalbos, rašto ir kultūros. Hindi užrašų ten beveik nemačiau išvis, o į siekius įvesti hindi kalbą į vietines mokyklas žiūrima kaip į šiaurės kolonializmą pietuose.

Kur link viskas pasuks, nedrįsiu lažintis, bet esu beveik tikras, kad Matrimandyras, jau puošiantis Pudučerio apylinkių ir Tamil Nadaus turistinius bukletus ir oro uostų sienas, kitos svarbiausios vietos tikrai išliks – nes jos savo populiarumu ir įtaka jau seniai praaugo auroviliečių bendruomenę.