Radžastanas – karinga Indijos dykuma

Laukinis Indijos Radžastanas! Spalvoti mietai, balti mauzoliejai tarsi iš rytų pasakų. Kalnų fortai tokie milžiniški, kad atrodo kompiuterine grafika išdidinti kokiam “Žiedų valdovo” tęsiniui. Vis dar turtingos karingų maharadžų radžputų dinastijos. Plačiosios dykumos, kuriom žygiuodami kupranugarių karavanai su prieskonių ir šilko kroviniais į dabartinį Pakistaną, kuris – čia pat, anapus fronto.

Radžastanas – Indija, bet visai kita, nei Varanasio ghatai, Tadž Mahalis ar Goa paplūdimiai. Leidomės traukiniais, džipais ir kupranugariais gylyn į Radžastaną.

Džaipuras, jo rožinės pilys ir balti kapai

Džaipuras – didžiausias Radžastano miestas, bet tuo pačiu paskutinis, kurį dar pasiekia daugelis keliautojų į Šiaurės Indiją. Jis – dalis garsiojo “Auksinio trikampio” su Deliu, Tadž Mahaliu. Kaip ir kiekvienas save gerbiantis Radžastano miestas, turi savo spalvą. Džaipūras – rožinis, visi pastatai taip dažomi, toks įstatymas.

Pasakiškiausi tų pastatų – Amerio [Amber] fortas, baltieji Gaitore Ki Chhatriyan kenotafai, maharadžų Miesto rūmai. Fortas pribloškia savo dydžiu, kapai – radžputų architektūrinių raižinių kruopštumu, o rūmai, kuriuose ligi šiandien gyvena maharadžos – ir tuo, ir tuo.

Unikaliausi Džaipūro brangakmeniai – Jal Mahal rūmai, it plūduriuojantys ant ežero paviršiaus. Ir sunkiai nusakomas Hawa Mahal pastatas, primenantis kokį rožinį tortą: iš už jo langų-širmų miesto gyvenimą stebėdavo pernelyg viešai rodytis negalėdavusios kilmingos damos. Ir Džantar Mantar gigantiškų (iki 27 m aukščio!) atsronominių prietaisų kompleksas, kurį įkūrė XVII a. žvaigždėmis domėjęsis radžputas Džai Singas.

Kai į Indiją keliavome pirmą kartą, Radžastane irgi apsiribojome Džaipuru. Bet – net specialiai neieškodamas – internete, avialinijų žurnaluose, viktorinų klausimuose vis išvysdavau ir išvysdavau nuostabių pasakiškų kitų Radžastano miestų. Auksinis Džaisalmeris, žydrasis Džodpūras, Udaipūras, Puškaras, Bikaneris… Kai į Indiją grįžau trims mėnesiams buvau apsisprendęs daug daugiau laiko skirti Radžastanui.

Džodpuras – žydrasis miestas superforto papėdėje

350 km – arba viena naktis traukinyje – į vakarus nuo Džaipuro pasitiko “mėlynasis miestas” Džodpuras. Kaip visur Radžastane (ar net Indijoje) laukė du pirmi įspūdžiai: blogas ir geras.

Blogesnis įspūdis – traukinių stotyje. Su besistumdančiom miniom, ant žemės išsidrėbusiom vėluojančių traukinių laukiančiom šeimom. Anapus stoties vartų šiukšlių jūroje vienas per kitą rėkė autorikšų vairuotojai, mums pagaliau susiradus iškviestąjį “Uber” dar mėginę apgaulingai gąsdinti “Su jais nevažiuokit, tik rikša jus nuveš kur reikia, kitaip jus apiplėš”. Taip, ir Džaipure to buvo, tik nerašiau: didesnės nei sutarta kainos, miesto centre šiukšlių krūvoj gyvenančios kiaulės. Radžastanas – irgi Indija, bet dabar, “po visko”, atmintyje prisiminus Radžastaną stoja tik geri vaizdai, taip smarkiai jie nustelbia visus minusus!

Džodpūras pirmąsyk pritrenkė užlipus ant mūsiškio, rodos, tokio neypatingo, siaurų šiukšlinų ir laukinių šunų pilnų gatvių supamo viešbučio stogo (kambariai ten kainavo 8 eurus). Staiga visos grožybės iškilo prieš akis! Galingas XXXX fortas, it įaugęs į kalną. Kitoje pusėje toli tarsi koks Tadžmahalas spindėjo iš miglos – ten 1928-1943 m. statyti Umaid Bhawan rūmai, kurių trečdalyje ir šiandien gyvena Džodpūro maharadžos (likę du “trečdaliai” – muziejus ir prabangus viešbutis).

Ir čia dar ne viskas – pasivaikščiodami nuėjome ir prie Džasvant Tada maharadžų kapų, ir prie rajono anapus forto su džodpūrietiškais mėlynais indigo dažais dažytais namais (“Kad būtų šviesūs ir neįkaistų, bet ir akių neerzintų”), ir prie puošnaus baodžio (senovinės vandens kaupyklos) miesto centre. O pasivaikščiojimas forte ir maharadžų rūmuose kaip niekur atskleidė unikalią Radžastano istoriją: anksčiau šiame rgeione buvo dešimtys šalių, kiekviena jų turėjo sostinę kokiame nors Džodpūre, kiekvienos jų maharadžos-radžputai ir brahminų bei priklių elitas lobo iš prekybos, bet kartu nuolat jautė kitų Indijos valdovų keliamą pavojų, tad statėsi neįveikiamus fortus.

Viskas atėjo į pabaigą XIX a. Indijoje įsivyraujant britams. „Garbingus“ durklus radžputai pakeitė šautuvais, o galiausiai vienas po kito sutiko su britų sąlygomis: jie ir toliau turės savo šalis, bet tų šalių užsienio politiką, saugumą kontroliuos britai. Tai turėjo ir pliusų: „amžinas tarpusavio karas“ Radžastane baigėsi ir maharadžos galėjo statyti architektūrinius stebuklus it Europoje bet su indišku prieskoniu, kaip Džodpuro laikrodžio bokštas ir aplinkinis turgus, galėjo išsikelti iš storų forto sienų į didingus modernius rūmus. Galutinai valdžią maharadžos-radžputai prarado tik 1947 m. Indijai tapus nepriklausoma ir vieninga valstybe – tačiau turtai iš jų niekad nebuvo atimti, kaip ir miestelėnų pagarba jiems ir greta oficialaus mero Džodpūras ligi šiol turi ir savo „karalių“.

Pagarba valdovams pagrįsta ir tikėjimu, kastomis, kurias daugelis čia mums pasakydavo jau pirmo pokalbio metu. Bet „tikėjimas“ čia nevienalytis: maharadžos-radžputai – hinduistai, atlaikę musulmonų antpuolius; bet kai sėdėdavau ant Džodpuro stogo, Indijos dievybių šlovninimo dainos (raga) nuolat mainydavosi su muedzinų šauksmais maldai ir penktadieninias islamiškais pamokslais, o keisčiausios patirtys laukė priemiesčiuose, pas Bišnojų tikėjimo atstovus. Jie vadinami pirmaisias pasauly radikaliais ekologijos aktyvistais: ne tik nevalgo mėsos (Indijoje daugelis nevalgo), bet ir tiki, kad po mirties reinkarnuosis į elnius, tad juos gerbia, jie laisvai laigo aplink bišnojų kaimus. Tokius kaip Kedžarlis, kurio pažiba – memorialas 363 kankiniams. Tuos kankinius nužudė, kai jie prisirišo prie medžių, kad maharadža jų nenukirstų.

Kuo tolyn į Radžastaną, tuo labiau ore tvyro vieno aršiausių šiuolaikinių tarptautinių konfliktų dvasia. Indija prieš Pakistaną… Gal kas dvidešimtas Džodpūro gyventojas – Indijos karys. Anapus maharadžų rūmų – švytinčių karinių bazių miestas, paženklintas šūkiais kaip “Jei mirtis ateitų pas mane kol dar neįrodžiau savo vertės, aš nužudysiu pačią mirtį”.

Į vakarus nuo Džodpūro geležinkelio bėgiai driekėsi per Pokraną, garsėjantį kaip Indijos branduolinių bandymų vieta (sakoma, ten iki šiol gausu vėžio susirgimų), o viršum traukinio vis dažniau girdėdavosi viršgarsinių naikintuvų dundesys. Į Pakistaną bėgiai neveda – jie baigiasi Džaisalmeryje, stebuklingame „auksiniame mieste“, paskutinėje stotelėje prieš „fronto“ dykumą.

Džaisalmeris – turtinga Radžastano pabaiga

Džaisalmerio uola-fortas vadinamas „Didžiausia pasaulyje smėlio pilimi“. Čia ne muziejus – čia ištisas gyvenamas miestas, pradėtas statyti dar XII a. Fortas pilnas tradicinių namų havelių nuostabiais raižiniais.

Mes gyvenome 400 metų senumo havelyje, „įaugusiame“ į miesto sienas – įtvirtinto kambario langelis atsivėrė į Džaisalmerio forto papėdę, naujesnius rajonus, kuriuose anais „dykumų prekybos posto“ laikais gyvendavo – ir ne mažiau įspūdingus havelius pasistatė – turtingi džainų pirkliai.

Kaip ir daugelį, forto havelį karta iš kartos paveldi brahminai, kadaise gyvenę forte „arti maharadžos“, kurio rūmai – įspūdingiausias forto pastatas. Tiesa, havelio šeimininkai šiandien gyvena kažkur kitur, o savo tėvoniją užleido turistams, palikę ją prižiūrėti kšatrijui tarnautojui.

Kartais apie vietą daugiau pasako ne tai, kas joje yra, o tai, ko nėra – ir štai Džaisalmerio forte nėra tos Indijai būdingos „netvarkos“, kažin kaip jis paverstas jaukiu, gana švariu miesteliu, su nuostabiom kavinėm ant havelių stogų – ir mūsų havelio-viešbučio kambarys buvo jaukus. Bet ir vietos dvasia niekur nepasitraukė – „vieši kvietimai į vestuves“ su drambliagalviu dievu Ganeša, puošiantys havelius. Senos džainistų šventyklos, į kurias – apsaugotas sienomis – jie lipdavo iš papėdės. Praeities tragedijų atgarsiai – kaip raudoni rankų įspaudai ant maharadžų rūmų, palikti žuvusių žmonų. Anais radžputų tarpusavio ir radžputų-musulmonų karų laikais buvo įprasta, kai miesto apgultis tapdavo nepakeliama, visoms moterims kartu susideginti skambant muzikai džauhare – kad užėję priešai jų neišprievartautų. Tuomet miesto vyrai leisdavosi į bevilitišką lemiamą puolimą.

Kaip ten bebūtų, po kiekvieno džauharo Džaisalmeris atgimdavo vėl, vedamas dykumose slėptų žuvusio maharadžos giminių. Pernelyg svarbi jo vieta ant nematomų smėlėtų prekybos magistralių!.. Bet tada atėjo britai. Kupranugarių karavanus pakeitė laivai, traukiniai, Radžastano maharadžos pamažu pripažino taiką garantuojančio Britanijos karaliaus viršenybę. O galutinį tašką padėjo Britų Imperijos žlugimas. Didžioji Indijos valda virto dviem atskirom priešiškom valstybėm – Indija ir Pakistanu – o jų siena – prekėms neįveikiamu amžinu frontu. Džainistai ir kiti pirkliai apleido Džaisalmerio fortą, bet tikriausiai tai jį ir išgelbėjo: havelių niekas negriovė, neperstatė moderniais namais. Iki išaušo turizmo era – ir šiandien tiek Džaisalmerio maharadžų palikuonims, kildinantiems save iš dievo Krišnos (tai “įrodo” genealoginis medis jų rūmuose), tiek forto havelius paveldėjusiems brahminams aišku: paveldą saugoti pelninga, net nauji namai statomi senovinės architektūros.

Kelionė gylyn į Radžastano dykumą

Džaisalmeris daugybei turistų – ir tarpinė stotelė kelionėje gilyn į Didžiąją Indijos (taro) dykumą. Prekijai verčiasi per galvą siūlydami visokiausias ekskursijas – nuo „turistinių“ su šokiais ir nakvyne palapinėje iki „neturistinių“ kur, pasigaminus valgyti, tiesiog miegama ant žemės dykumoje.

Radžastano šokius jau matėme Džaipure, taip pat Džaisalmeryje apsilankėme tradiciniame Katputli lėlių teatre, tad dykumoje pasirinkome būti vieni. Laukė važiavimas automobiliu, paskui – džipu iki tokio menko kaimelio, paskui – virš valandos jojimo kupranugariais, kol pasiekėme smėlio kopas ir tarp jų sulaukėme saulėlydžio, praleidome naktį.

Aišku, „atokumas“ Indijoje visada sąlyginis. Tolumoje nuo smėlio kopos matėsi kaimų šviesos, dangumi vis skraidė naikintuvai. Pakistanas jau tik už 20 km… Radžastano plotas ir gyventojų skaičius – panašus kaip Vokietijos, gyventojų tankumas Radžastane net keturiskart didesnis, nei Lietuvoje. Bet indams Radžastanas – vienintelis „savas“ dykumos skonis, o būti „visai be kitų žmonių“ jie ir nepratę. Pakeliui į dykumą gausu alkoholio parduotuvių, o dykumoje primėtyta butelių, kitų šiukšlių. „Tai turistai iš Gudžarato“ – pasakojo vietiniai. Toje valstijoje draudžiamas alkoholis, tad gudžaračiai keliauja išgerti į Radžastano dykumas…

Indijos dykumos patirtis gal kiek kitokia, nei tikėjausi – bet įdomi!

Tai, ką aprašiau, tik maža dalelė Radžastano, ir dar tikiuosi kada į šią valstiją grįžti.

Juk dar liko neaplankytas Puškaras su garsiuoju kupranugarių festivaliu, Bikaneris su Karni Matos „žiurkių šventykla“ (ten laisvai ganosi žiurkės į kurias, tikima, įsikūnijusios protėvių sielos) ir dar visa eilė kitų „maharadžų fortų“ miestelių, kiekvienas savaip gražus ir romantiškas…