Pendžabas – tiurbanų ir durklų Indija, sikhų šalis

Kas nematė sikhų?.. Vyrai su tiurbanais, nesiskutantys ir nekerpantys plaukų bei privalantys nešiotis durklą… Bet už to „nuožmaus“ įvaizdžio slypi vienas unikaliausių ir mažiausiai pažintų pasaulio tikėjimų.

Visų sikhų tėvynė viena – Pendžabo valstija Indijoje. Tik čia jie sudaro gyventojų daugumą, čia jiems nereikia kovoti už teisę rengtis pagal tikėjimą, čia nieko negąsdina spalvingi Viduramžių karių rūbai ir kasdien dėvimi kardo dydžio kirpanai, čia stūkso jų švenčiausioji Auksinė šventykla, įspūdžiu pranokstanti daugybę garsiausių katedrų, sinagogų ir mečečių…

Atvykau pažinti sikhų kultūros į Pendžabą, Indijos valstiją – tačiau savitenę, nei daugelis pasaulio valstybių…

Amritsaras, šventasis sikhų miestas

Šventieji didžiųjų religijų miestai – tiesiog kitokie! Meka, Medina, Jeruzalė, Varanasis, Roma (su Vatikanu)… Kiekvienas jų neišvengiamai plaka savojo tikėjimo ritmu, tarsi susiliejęs su juo į amžiną santuoką.

Sikhų Amritsaras – irgi „to paties kalibro“ tikėjimo užtaisas! Net ir atokiame Amritsaro priemiestyje, kur gyvenome, kasryt 4 valandą pažadindavo giesmės iš gretimos gurdvaros – sikhų šventyklos. Anksti atsikėlę tiurbanuoti rajono vyrai, atnešę iš šventą knygą Guru Grant Sahib iš jos “miegamojo”, vieną po kito giedojo jos tekstus, vėduodami ją iš viršaus, kaip kokį maharadžą, kad nesukaistų. Nes Guru Grant Sahib visad gerbiama kaip žmogus – vienuoliktasis sikhizmo guru. Pirmieji dešimt guru ir buvo žmonės, bet dešimtasis guru Gobindas Singhas ~1700 m. pasakė, kad po jo mirties vienintelis sikhų vedlys liks ši knyga.

Kiekvieną dieną ta knyga, kaip dera Indijos guru, duoda atsakymus ieškantiesiems: atverčiama ir perskaitoma atstitiktinė jos giesmė (šabadas) ir, tų žodžių įkvėpti, sikhai priima dienos sprendimus.

Kuo arčiau centro, tuo daugiau tikėjimo. Gurdvarų kupolai, trikampės sikhų vėliavos (nišan sahib). Restoranų televizoriuose, paskui – ir milžiniškuose gatvių monitoriuose nuolat rodomi vaizdai iš šventų švenčiausios sikhų pasaulio vietos – Auksinės šventyklos. Karta iš kartos paveldimos parduotuvėlės – ką ten parduotuvėlės, ištisos turgaus gatvės – skirtos prekėms, kurių nepamatysi niekur kitur, bent jau XXI a. Kirpanai (durklai, kardai), kuriuos čia sikhai nešiojasi atvirai, net gali pasiimti į “Air India” skrydžius. Aišku, tiurbanai. Kangha šukos, paprastai įsmeigtos į plaukus po tiurbanu. Senoviniai sikhų karių rūbai, kuriuos iki šiol dėvi sikhai nihangai, sekantys savo giminių tradicijomis. Metaliniai indai – nes sikhai valgo iš tokių.

Turgų netrukus pakeičia neindiškai tvarkingos pėsčiųjų gatvės iščiustytais fasadais. Religingiausi sikhai čia jau eina basi – Šventykla taip arti, už kampo jau matosi jos komplekso kupolai, baltos sienos už kurių jau tuoj-tuoj-tuoj laukia tas iš ežero kylantis auksinis rūmas!

Turistai (daugelis jų – iš kitų Indijos valstijų), paklausę prekijų „Kitaip jūsų neįleis į šventyklą“, perka skareles.

Bet iš tikro skareles prie šventyklos skolina nemokamai, ir batus pasaugo, ir vandens gerti duoda. Ir net pamaitina! Ir mes pavalgėme ten, Langare, „didžiausioje pasaulio valgykloje“, toks maisto konvejeris: nusiplovėm rankas, davė metalinį padėklą su įgilinimais, sėdomės ant žemės į eilę, pro kurią vienas po kito ėjo sikhai, kiekvienas su kitu maistu. Kas šliopteli dalio, kas meta į rankas indiškos duonos, kas įberia ryžių. Tada rankomis, kaip visi, valgėme. Pavalgę stojomės, ėjome pro milžinišką virtuvę kur niekad nepaliauja savanorių darbas, pro užpirktų maisto produktų sandėliais virtusius didingus koridorius – o sikhai vandens žarnomis nuplovė nubyrėjusį maistą, nes į tą kambarį jau veržėsi kiti šimtai valgytojų, ir taip nuolat, diena iš dienos. Švelniai primena kokį kalėjimą – bet be galo efektyvu, maistas nešvaistomas, pamaitinami šimtai tūkstančių…

Jei skaitant šitą jums kyla noras klausti, „Ar negėda valgyti labdaros valgykloje?“ arba „Taigi jūs kito tikėjimo“, tai tik rodo, kiek skiriasi mūsų ir sikhų kultūros… Tai, kad visi čia valgo kartu, ir yra Langaro esmė! Tikslas – ne tik pavalgydinti vargšus, bet kad ir tie vargšai (ir jokia visuomenės grupė) nesijaustų atstumta, kaip atstumti neliečiamųjų kastų atstovai hinduizme (kuriems net valgyti tekdavo iš atskirų indų). Todėl sikhų langare kartu tą patį maistą ant žemės valgo vargšai ir turtingi, sikhai ir kitatikiai – pagal vieną pasakojimų, kai pas sikhų trečiąjį guru Amar Das atvyko musulmonų mogolų imperatorius Akbaras, sikhai visų pirma jam liepė sėstis kartu su visais ant žemės valgyti langare…

Ir mes, kai paskome sutiktiems pendžabiečiams, kad buvome Amritsare, sulaukiame klausimų: „Ar buvote Auksinėje šventykloje? Ar valgėte langare?“.

Sikhizmas gimė iš dalies kaip atsakas Pendžabą supančioms hinduistų ir musulmonų kultūroms. Hinduizme yra kastos, o sikhams visi lygūs. Hinduizme daug dievų, o sikhizme – tik vienas (nors ir ar jis Dievas, ar Deivė, ar tiesiog Jėga – diskusijų dalykas, nes pendžabių kalba čia daugiaprasmė). Musulmonai turi kelias žmonas, o sikhai – tik vieną. Musulmonai valgo tik halal mėsą, o sikhams toks skerdimo būdas atrodo pernelyg žiaurus.

Jei hinduistų šventyklos kyla viršum miestų – jų mitologinėm skulptūrom išdabintas vimanas ar gopuramus pamatai iš tolo – tai Auskinę šventyklą gali išvysti tik nusileidęs laiptais į didelį jos kiemą, nes ji stūkso net žemiau Amritsaro žemės lygio, ežero centre, iš visų pusių užstota baltų komplekso pastatų… Jokia kita religija neturi panašių šventovių… Ir visgi sikhizmas vystėsi Pietų Azijos fone, tad religijos ir pynėsi: tai, kaip sikhai neria į ežerą aplinkui Auksinę šventyklą, labai jau primena tai, kaip hinduistai neria į jiems šventą Gangą. Ir tie, ir tie atitinkamą vandenį semia, vežasi namo… Jei indai tuoktuvių metu vaikšto aplink ugnį, tai sikhai – aplink Guru Grant Sahib knygą.

Aplink Auksinę šventyklą, sikhizmo paslaptingas šydas vis labiau prasiskleidė. Atvykėliams Guru Grant Sahib giesmės čia subtitruojamos hindi bei anglų kalbom. Ir tos giesmės – kažkokios savos, bendros, apie visatą ir gyvenimą, apimančios Alachą ir Krišną – net kiti tikėjimai čia savaip apimami, suvokiant viską kaip alternatyvas ar metaforas.

Net keista, kad sikhizmas, priešingai kokiam krišnaitų išpopuliarintuam vaišnavizmui, beveik neturi sekėjų anapus pendžabių tautos – gal tie tiurbanai gąsdina… Tiesa, visų „penkių K“ (nekirpti plaukai, specialūs durklas, apyrankė, šukos ir apatiniai) ir pendžabe laikosi tik religingesnieji, mačiau daug žmonių, kurie, pavyzdžiui, nusikirpę plaukus, bet nešioja kirpaną ar metalinę apyrankę karą, tarnaujančią ir kaip kastetas.

Mums jie be galo įdomūs, o mes įdomūs jiems, nes turistų iš užsienio ten dar labai mažai. Atrodo, kaip čia paprašyti kokio tradiciniais rūbais vilkinčio sikho nuotraukos, o štai jis pats paprašo nusifotografuoti su tavim…

Tačiau todėl ten viskas pritaikyta saviems: koks Centrinis sikhų muziejus pilnas tiurbanuotų lyderių paveikslų, o taip pat mūšių ar kankinimų – religinių ir istorinių – scenų, kurias, net kai parašyti jų pendžabiški pavadinimai, užsieniečiui perprasti labai sunku.

Tačiau Auksinės šventyklos atmosfera įkvėpė perskaityti knygą apie sikhų tikėjimą, kuri viską – ir dar daugiau, sudėjo į savo vietas. Kiek ten unikalių tradicijų! Štai visų sikhų vyrų pavardė Singh, o moterų – Kaur (tai suvienodinta, nes antraip Indijoje iš pavardės matosi kasta).

Indijos-Pakistano kruvino padalijimo atgarsiai – ir kasdieniame šou

Viena tema Pendžabo memorialuose, muziejuose, mene kartojasi ir kartojasi labiau nei bet kur kitur Indijoje. Karas, žiaurumai… Centrinio sikhų muziejaus paveiksluose. Milžiniškame Indijos karo muziejuje su didžiausia pasaulyje kardo statula. Gobind Ghar forto „gyvajame muziejuje“ kur, be visos Indijos širdis užkariavusios pendžabių bhangros šokių, nuolat rodomas 7D filmas apie sikhų kruvinas kovas su afganais ir britais (kažin ar būtų pavykę suskaičiuoti, kiek žmonių nužudoma per tas keliolika minučių). Kovas vedė nacionalinis didvyris maharadža Randžitas Singhas. Jo milžiniška statula pradeda pėsčiųjų gatvę Auksinės šventyklos link. Jis valdė vienintelę sikhų valstybę, sugebėjo trumpam „atmušti“ britus, jo karinių triumfų laikai sikhams – aukso amžius.

Ech, kaip smarkiai sikhizmas skiriasi nuo pacifistinių Indijos religijų, kaip džainistų, kurių vienuoliai pasišluoja priešais save taką, kad šiukštu vabalėlio nenumintų…

Sikhai dėl to ir gerbiami, ir nesuprasti. Kitataučiams jie – „nuožmūs kariai“. Kaip tokius juos samdė britai savo Indijos kolonijinėms armijoms, ir šiais laikais visoje Indijoje pilna sikhų apsaugininkų ar policininkų. Po 2001 m. rugsėjo 11 d. atakų Amerikoje sikhai buvo tapę „keršto išpuolių“ taikiniais, nes su savo tiurbanais, ūsais, barzdom, jie atrodė dar panašesni į „stereotipinius teroristus“, nei daugelis musulmonų.

Kita vertus, girdėjome posakį – „Jei kur Indijoje patenki į bėdą, ieškok vyro su tiurbanu“. Sikhai myli teisingumą ir už jį visada kovoja. Ir, kai traukinyje į Amritsarą kažkokie indai „zuikiai“ buvo užėmę mūsų išpirktas traukinio vietas, bemat bendrakeleivis ginkluotas tiurbanuotas sikhas susodino visus į savo vietas. Pagalbos iš sikhų sulaukėme ir daugiau – tarkime, keliskart teko klausinėti, kur reikiamas autobusas, tai kiti indai (net bilietų pardavėjas!) tiesiog atsakydavo „nežinau“, o „žmonės su tiurbanais“ palydėjo kur reikia, patys išsiaiškindavo, kad paaiškintų mums, nors pagal pareigas jiems nepriklausė.

Bet kartais kas vienam kova už tiesą, kitam – kova už blogį. Tarp tokių kontroversijų – kova už nepriklausomą sikhų šalį Chalistaną. Nepriklausomybės šalininkai 1982 m. įsitvirtino Auksinėje šventykloje, tuomet ją šturmavo ir apgriovė Indijos valdžia, pražudydama šimtus religingų sikhų.

Bet pačios skaudžiausios istrorijos – iš 1947 m. abipusio genocido, vaizdžiai parodyto Padalijimo muziejuje Amritsare. Sikhai žudė musulmonus, o musulmonai – sikhus. Ne tik žudė: degino namus, prievartavo moteris.

Kai britai nusprendė suteikti nepriklausomybę savo Indijos kolonijai, jie suprato, kad nauja šalis bus pasmerkta amžinam pilietiniam karui, tad nutarė prieš laisvės suteikimą koloniją padalinti į musulmonų Pakistaną bei hinduistų Indiją. Kitur dalinti buvo paprasčiau, nes vienos tautos (kaip sindžiai ar balučai) buvo musulmoniškos, o kitos – hinduistinės. Bet pendžabių būta įvairių tikėjimų: musulmonai, hinduistai, sikhai. Taigi, Pendžabas „perpjautas“, musuloniškas Pendžabas šiandien – Pakistano provincija, o sikhiškas – Indijos vasltija.

Bet iš pradžių padalinimas tik dar labiau atsuko „kraujo kranus“. Vyko pogromai prieš „ne savo pusėje gyvenančius“, prasidėjo didžiausias pasaulio istorijoje pabėgėlių judėjimas – 10 ar 20 milijonų nusprendė bėgti iš savo namų, kuriuos Indijos-Pakistano sienos nustatymo komisija paliko „kitos religijos tėvynėje“. Bet net ir pabėgti daugeliui nepavyko. Daugybė traukinių į galutines „saugias stotis“ atriedėdavo sausakimši nuo lavonų: vyrų, moterų, vaikų. Nes sikhai puldinėdavo musulmonų traukinius ir pabėgėlių vilkstines, o musulmonai – sikhų ir hinduistų. Visi skelbėsi taip kovojantys už tiesą – tik keršijantys už tai, ką „priešai“ daro su tikėjimo broliais. Bet kas ir kaip visa tai pradėjo iš tikro – nebepasakysi. Matyt, viskas įsisuko po truputį: gerokai supaprastinius, už vieną nužudytą kiti nužudė du, už tuos du – keturis ir t.t. Itin tragiška, kai visa tai vienas su kitu darė ta pačia kalba kalbantys tautiečiai pendžabiai.

Kita vertus, jei ne tos tragedijos, sikhai neturėtų „savo“ krašto, nes seniau jie buvo pasklidę po daug didesnes žemes ir net šventajame Amritsare nesudarė gyventojų daugumos.

Indijos-Paksitano konfliktas Pendžbe justi iki šiol. Dangų raižė naikintuvai, o viena keisčiausių pramogų, be paliovos reklamuojama Amritsaro gatvėse turistams – Atario-Vagos pasienio punkto uždarymas. Tai kažkas siurrealaus – kas vakarą Indijos ir Pakistano pasieniečiai teatrališkai „konkuruoja“, nuleisdami vėliavas, o visa tai nuo milžiniškų amfiteatrų stebi tūkstančiai žiūrovų, mėgindami „priešų sirgalius“ perrėkti savo patriotiniais šūkiais. Užvedinėtojas – „Indija motina“, visi – „Tegyvuoja“, užvedinėtojas – „Šlovė“, visi – „Tėvynei“. O kitoje sienos pusėje rėkiama tas pats, tik vietoj Indija – Pakistanas („India Zindaban“ / „Pakistan Zindaban“…). Nes net pagrindinės abiejų šalių kalbos – hindi ir urdu – iš esmės nesiskiria (tik urdu rašoma arabų raštu, o hindi – devanagariu). Grėsmingai atrodantys pasieniečiai šoka, žygiuoja kojas pakeldami iki nosies, mėtosi ginklais. „Gąsdina priešus“, bet, kita vertus, ir savaip parodo bendrą istoriją, kultūrą, nes kur kitur dvi priešų šalys galėtų susitarti dėl tokio spektaklio kas vakarą?

Greta didžiojo Indijos pusės amfiteatro, tarp visų už rupijas išdažyiti veidą Indijos vėliavomis siūlančių prekijų, stūkso paminklas „neapdainuotoms Padalijimo aukoms“… Tarp aukų – net muziejinės vertybės! Štai būta archeologinių radinių, iškastų priešistoriniame Mohendžo Daro mieste, kurie tiesiog padalinti Indijai ir Pakistanui perpus.

Čandigarhas – modernios architektūros “šedevras”?

1947 m. Pendžabas padalintas. Senoji jo sostinė Lahoras, iš kurio didingų rūmų valdė maharadža Randžitas Singas, liko Pakistane. Indijos pusėje atsikliuvę miestai sprogte sprogo nuo pabėgėlių lūšnynų ir nė vienas neatrodė vertas sostinės vardo…

Ką daryti? Pastatyti naują miestą ir valdžiai, ir pabėgėliams! Taip iš kilo Čandigarhas, į kurį dabar dabar plūsta modernios architektūros piligrimai. Mat tą miestą išplanavo garsusis Le Korbiuzjė, dėl to Čandigarhas net įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldą…

Atvykusiam iš Vidurio/Rytų Europos, šedevrą ten sunku įžvelgti. Ten kaip sovietinė architektūra kvadratu. Kvadratiniai mikrorajonai neturintys net pavadinimų (tik numerius), pilni vienodų brutalistinių betoninių daugiabučių… Bet ilgai pakeliavęs po Indiją jau galėjau suprasti, kuo Čandigarhas indams – magiškas, numylėtas pensijon išeinančių turtuolių… Žaliais plačiais pėsčiųjų kiemais eidavau didelius atstumus nebijodamas, kad partrenks autorikša ar motociklas. Daugiau tvarkos, daugiau turto: vienas didžiausių Indijoje prekybos centrų – it perkeltas iš Vakarų pasaulio (Nexus Elante Mall), įvairių virtuvių restoranai.

Viską „išlaiko“ biurokratų armija, mat padalinus indiškąją Pendžabo valstiją – į sikhišką Pendžabą ir hinduistinę Harjaną – dabar čia nebe vienos, o dviejų valstijų sostinė! Jau vien šis faktas niekais pavertė dalį Le Korbiuzjė utopijos: dabar vienu parlamento pastatu turi dalintis dviejų valstijų deputatai, abi valstijas aptarnauja vienas aukštasis teismas. Daugybės Čandigarho vietų realybė kitokia, nei atvaizduota Architektūros muziejaus nuotraukose, maketuose, planuose… Štai Le Korbiuzjė baseinas, kurio vandeny atsispindėdavo Aukštasis teismas, tuščias: „Ten veisdavosi uodai, skrisdavo į teismo sales, platindavo ligas“ – aiškino nemokamas gidas, vedžiojęs po valdžios kompleksą, kurio šiaip iš miesto net pamatyti negali, nes jis uždengtas dirbtiniu kalnu.

„Suplanuotas“ Čandigarho simbolis – valdžios komplekse stūksantis rankos paminklas, simbolizuojantis taiką, vienybę ir atvirumą. Bet gyvo miesto istorijos į ateities tolius nenumatysi, ir dar populiaresne lankytina vieta staiga tapo Uolų sodas [Rock Garden], kurį, su dirbtiniais kriokliais ir lėlių muziejais, savom rankom sukūrė valstybės tarnautojas Nekas Čandas, rinkęs reliktus iš Čandigarho vietoje kadais stovėjusių Pendžabo kaimų. Jaunavedžiai geriau fotografuojasi prie tų dirbtinių krioklių ir uolų, o ne bedvasiuose parkuose, aikštėse, sankryžose…

Šimla – kalnų oras ir britiškosios Indijos sostinė

Į Čandigarhą gal nė nebūtume užsukę, jei ne Kalkos priemiestis. Dar nykesnis – bet būtent ten prasideda „žaisliniu traukiniu“ vadinamo siauruko kelionė aukštyn į Himalajus, į legendinę Šimlą, britų Indijos „vasaros sostinę“. Kiekvieną pavasarį, Delį sukausčius karščiui, visas britiškasis elitas riedėdavo ten, į Šimlą, kur bent kiek vėsiau. Iš tikro Šimla buvo net tikresnė sostinė, nei Delis, nes Indija iš Šimlos valdyta 7 mėnesius per metus, kai iš Delio – tik 5!

Atstumas nu Kalkos iki Šimlos – tik 85 km, grįždami taksi įveikėme per 2:30 val., bet traukinys, kaip senais laikais, pūškavo net 5:20 val. Tačiau kelionė turistiniais vagonais (ar persisvėrus pro atdaras duris) neprailgo: anapus didelių langų slinko stotelės su mojojuojančiais vėliavėlėmis viršininkais, maisto pardavėjais bei vis didesniais aukštį nurodančiais skaičiais, 100 tamsių tunelių, o paskui prasidėjo ir vaizdai žemyn, kol galiausiai traukinukas įriedėjo į senovinę stotį viršūnėje. Aukštis – 2276 m, iki Himalajų viršūnių dar labai toli, bet ir siaurasis geležinkelis toliau jau nebenutiestas – lieka tik keliai, iš pradžių dar pravažiuojami visus metus, o paskui, link Ladakho, jau užpustyti kasmet iki pat vėlyvo pavasario…

Šimla – toks keistas Europos bastionas Himalajų priekalnėse, su didingais pastatais, tarsi perkeltais iš kokio Britanijos užmiesčio. Teatras, bažnyčia, Britanijos vicekaraliaus rūmai, kuriuose, beje organizuotas Indijos kolonijos padalijimas į Indiją ir Pakistaną… Pagrindinė Mall gatvė – visiškai pėsčiųjų, kaip ir Ridge aikštė pačioje to kalno viršūnėje, iš kur galėjau dairytis į abi puses. Aišku, senstančią Britaniją vis labiau supa šiuolaikinė Indija: ech, kaip reikėjo grūstis į liftą tarp skirtingų Šimlos terasų, kiek daug palaikių namelių supa prieškario ir tarpukario didybę ir kokie įkyrūs rikšų vairuotojai prie stoties (taip buvo ir Pendžabe). Ir virš bažnyčios ant kalvos pasiekiama lynų keltuvu – milžiniška beždžionių dievo Hanumano skulptūra.

Tačiau Šimla vis tiek vienas europietiškiausių Indijos miestų. Siauruku kartu atvažiavo senyvų britų pora, kurių sena svajonė buvo pamatyti kur gyveno XXX, XXX, XXX – bet juk Europą europiečiai gali rasti ir Europoje, tad didžiausi Šimlos angliškai-indiškų saulėlydžių mylėtojai šiandien – patys indai čia randantys Europos aidus savoje šalyje…

Šimla buvo Pendžabas – bet dabar irgi nebėra, ji – dar vienos naujos Himačal Pradešo valstijos sostinė. Sikhų tiurbanų dar matėsi – bet kuo toliau nuo Pendžabo, tuo jų mažiau, o dar toliau, į rytus, Utarakande, iš ženklios daugumos sikhai vėl virto egzotiška mažuma, Pendžabo atsiminimai teliko tarsi kokia skaityta pasaka.

Pendžabas – kaip sikhų Izraelis

Sikhų istorija ir padėtis kažkuo panaši į žydų. Unikali kultūra ir tikėjimas – bet kartu ir trintys su kaimynais, persekiojimai. Net žodį “holokaustas” sikhai vartoja savoms istorinėms tragedijoms… Tik nors sikhų pasaulyje – net daugiau nei žydų, informacijos apie juos – labai maža.

Esu įsitikinęs, kad, jei Pendažabas, kaip koks Izraelis, būtų atskira valstybė, šį unikalų kraštą trokštų pažinti milijonai užsieniečių: toks unikalus tikėjimas, įdomios tradicijos, atskira tauta, kalba, net sava rašto sistema… Bet dabar Pendžabas žemėlapiuose vaizduojamas tik kaip Indijos kampas. Keliautojai Indijoje aplanko Delį, Džaipūrą, Agrą, Varanasį – savaitės-dviejų atostogos baigiasi ir jie skrenda namo, kitais metais ieškodami kitų krypčių atostogoms, nes „Juk Indijoje jau buvo“. Tad Pendžabu grožisi daugiausiai keliautojai iš kitų Indijos valstijų.

Tačiau jei tau, kaip man, rūpi ne „užspalvinti“ nukeliautų valstybių žemėlapį ar siekti kažkokio aplankytų valstybių rekordo – o norisi pamatyti ką unikalaus, neatrasto – tai Pendžabas tam tikrai puiki vieta ir dabar puikus metas, kol dar kiti neatrado Pendžabo.