Azija – kelionių vadovai

Azija tik žemėlapyje – vienas žemynas. Nes iš tikro joje įvairovė didesnė, negu visame likusiame pasaulyje kartu paėmus! Nes Azijoje gyvena daugiau nei pusė viso pasaulio žmonių, tautų, religijų ir kultūrų.

Todėl ir kelionės į Aziją – labai įvairios, nelyginant kokią šalį pasirinksite. Aplankęs jau ne vieną dešimtį Azijos šalių visose žemyno pusėse ir kampuose, trumpai ir išsamiai aiškinu, ko kur tikėtis, kiek kainuos, o kur geriau nevykti.

Azija faktiškai susideda iš šešių kultūrinių žemynų, kiekvienas kurių turi savo kultūrą, istoriją ir atmosferą. Tai – musulmoniški Artimieji Rytai, indiškų kvapų persmelkta Pietų Azija, karšta ir drėgna Pietryčių Azija, modernioji Rytų Azija, šilko kelio Vidurinė Azija ir Rusijos valdoma Šiaurės Azija.

Kiti "AŽ kelionės" straipsniai apie žemynus: Afrika | Australija | Azija | Pietų Amerika

---

Artimieji rytai – Islamas, dykumos, civilizacijų aušra

Religija: Islamas
Tarptautinės kalbos: Arabų, prancūzų, anglų
Rasė: Tamsaus gymio baltaodžiai
Kodėl važiuoti?: Sunykusių civilizacijų griuvėsiai, kurortai, religinė kultūra, turtingi naftos didmiesčiai.
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~150 EUR, bet į kai kurias šalis yra labai pigių tiesioginių skrydžių.
Patraukliausios kelionei Artimųjų Rytų šalys: Turkija, Šventoji žemė (Izraelis ir Palestina), Jungtiniai Arabų Emyratai, Jordanija, Iranas, Libanas.

Kitos Artimųjų Rytų šalys: Omanas, Kataras, Bahreinas, Kuveitas, Saudo Arabija, Sirija, Irakas, Jemenas.

Artimuosiuose Rytuose gimė žmonių civilizacija – ir iš ten pasklido po pasaulį. Būtent ten stūkso seniausi pasaulio miestai, o kai kurie žlugusių civilizacijų griuvėsiai – įspūdingesni, nei Italijoje ar Graikijoje.

Laikai, kai Artimuosiuose Rytuose buvo stūksojo didžiausi pasaulio miestai ir gyveno išmintingiausi mokslininkai – jau praeitis, bet dalis regiono savo užmojais vėl stebina pasaulį. Tai – Persijos įlanka, kur iš naftos pinigų vietiniai valdovai stato aukščiausius pasaulio dangoraižius, didžiausius oro uostus ir prekybos centrus, pila didžiausias dirbtines salas. Jeigu galvojate, kad įspūdingi gali būti tik seni miestai, Artimuosiuose Rytuose galite pakeisti nuomonę! Daugelis regiono šalių naftos neturi ir yra skurdesnės, bet pigesnės. “Afrikietiško skurdo” nėra niekur: dauguma žmonių raštingi, gimstamumas žemas.

Artimieji Rytai vilioja ir savo kurortais. Tiesa – žiemos, ypač regiono šiaurėje, per vėsios, kad maudytis jūroje, tad pagrindiniai turizmo sezonai – pavasaris ir ruduo. Regiono šiaurėje (Turkija, Izraelis) – ir vasara, o regiono pietuose (JAE) vasaros gerokai per karštos, kad net vietiniai eitų į lauką iš kondicionuotų erdvių.

Artimuosiuose Rytuose gimė ir trys didžiosios pasaulio religijos: krikščionybė, islamas, judaizmas. Todėl ten pilna šventų vietų, į kurias piligrimai plūsta milijonais. Netgi netikintįjį tos vietos pribloškia: šitokios minios, šitokios senos tradicijos! Ir, pagaliau, galimybė prisiliesti prie istorijų, kurias, vienaip ar kitaip, norėdamas ar nenorėdamas, gyvendamas krikščioniškoje Lietuvoje girdėjai nuo vaikystės (bent jau per Kalėdas, Velykas ir pan.).

Iki šiol Artimieji Rytai – bene religingiausias pasaulio kraštas, kur paklausti “kas tu esi?” žmonės visų pirma sako savo religiją, pagal ją gyvena ir rengiasi, skirtingų tikėjimų žmonės beveik nesituokia tarpusavyje, o daugelio valstybių įstatymai rašomi atsižvelgiant į religines normas.

Pastaraisiais šimtmečiais Artimuosiuose Rytuose įsivyravo viena religija – islamas. Muedzinų šauksmai maldai, seni rytietiški turgūs, kuriuose tiesiog privaloma derėtis, religijos įkvėpti rūbai, dengiantys visus odos lopinėlius (o moterų – ir plaukus ar net veidą).

Tačiau Artimuosiuose Rytuose yra ir judėjiškų, krikščionišku, zoroastriškų bei kitus tikėjimus išpažįstančių vietų, kur atmosfera – visiškai kitokia ir net įstatymai taikomi išskirtiniai. Ir nors dažnas, nebuvęs Artimuosiuose Rytuose, įsivaizduoja, kad musulmonai – tai vien arabai, net ir musulmoniškos žemės – labai įvairios. Irano, Turkijos gyventojai su arabais neturi nieko bendro – išskyrus religiją. Balti vyriški ir juodi, veidus dengiantys moteriški rūbai – tai grynai arabų tautinė tradicija. Islamas nereikalauja, kad moterys dengtųsi veidą – tik plaukus, todėl nearabai musulmonai to nepraktikuoja. Tiesą pasakius, kai arabės moterys keliauja į švenčiausią Islamo vietą Meką – jos netgi privalo veidus atsidengti.

Pastaraisiais metais Artimieji Rytai įgijo prastą įvaizdį: žmonės net bijo ten keliauti. Juk šitiek karų, terorizmo rodo per žinias! Tačiau iš tikro bijoti nereikia. Karai ir terorizmas vyksta ne visame regione, o labai konkrečiose vietose (pvz. Sirijoje), į kurias tikrai geriau nekeliauti. Visur kitur net jeigu ir įvyksta koks išpuolis – tikimybė ten patekti labai maža. Viską atperka tai, kad apskritai nusikalstamumas Artimuosiuose Rytuose – daug mažesnis, nei Lietuvoje. Reiškia, nors ten teroro aktų tikimybė ir didesnė (nei Lietuvoje – bet tikrai ne Vakarų Europoje), daug mažesnė tikimybė nukentėti nuo eilinių nusikaltimų: taigi, bendrai paėmus, daugelyje Artimųjų Rytų šalių net saugiau, nei Vilniuje!

Priešingai įvaizdžiui, Artimuosiuose Rytuose mažai ir įkyrių prekijų – išskyrus pačius populiariausius kurortus. Prekijai įkyriausi ne Azijoje, o Afrikoje. Mažiau turistinėse vietose Artimųjų Rytų žmonės kaip tik patys svetingiausi pasaulyje – kviesis turistą namo, duos dovanų nieko nesitikėdami atgal.

---

Pietų Azija – viduramžių chaosas ir didinga kultūra

Religija: Hinduizmas, islamas ir daug mažesnių
Rasė: Tamsaus gymio baltaodžiai (šiaurėje) ir australidai (pietuose)
Tarptautinės kalbos: Hindi-urdu, anglų
Kodėl važiuoti?: didinga sena architektūra, religinė kultūra.
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~350 EUR.
Patraukliausios kelionei Pietų Azijos šalys: Indija, Nepalas, Šri Lanka, Maldyvai.
Kitos Pietų Azijos šalys: Butanas, Pakistanas, Bangladešas, Afganistanas.

Pietų Azija iš reklaminių bukletų turistams – tai didingi Viduramžių pastatai, ryškiaspalviai drabužiai, laukiniai aukščiausi pasaulyje kalnai (Himalajai).

Visa tai – tiesa. Bet labiausiai apsilankius Pietų Azijoje įstringa „sugrįžimas laiku atgal“. Gal 100, gal 200 metų. Miestų gatvėse šiukšles rausia karvės ir kiaulės, latakais teka kanalizacija. Prekystaliais laigo žiurkės. Skurdas, lūšnynai, sunkiai triūsiantys vaikai, turguje besišlapinantys vyrai, primityvūs apgavikai, dinginėjanti elektra, „stumdomi“ narkotikai ir prostitutės, tūkstančiai at gatvės grindinio nakvojančių šeimų: ko tik ten nemačiau ir negirdėjau! O kur dar labiausiai paplitusi pasiutligė ir daugiausiai pasaulyje terorizmo aukų, visos keisčiausios relginės tradicijos, masinė beraštystė…

Kai kuriuos žmones kultūrinis šokas taip prislegia, kad jie prisiekia daugiau gyvenime kojos į Pietų Aziją nekelti – dar kiti šį sprendimą priima vien pasiskaitę svetimus įspūdžius.

Ir vis dėlto yra kam Pietų Azijos grožis nustelbia visus jos trūkumus. O gal net tai, kas kitiems atrodo trūkumai, jiems – privalumai. Juk 100-200 metų atgal pasaulis, atrodo, buvo dvasingesnis, žmonėms daug labiau rūpėjo, kas laukia po mirties, kaip įprasminti savo gyvenimą – o ne tik vienadienės linksmybės.

Ar bent jau taip tiki tie, atradę savo „pašaukimą“ Pietų Azijoje, kurių Europoje – irgi milijonai. Nesu vienas jų, bet Pietų Azijoje mane žavi jos įvairovė ir laisvė: čia pats pasirenki, kaip gyventi, ir jei pargriūsi, pagalvės niekas nepakiš, bet ir gausybės kitur pasaulyje gausaus valstybinio reguliavimo nėra.

Ar Pietų Aziją įsimylėtumėte, ar prakeiktumėte – abejingų kelionė į ją tikrai nepaliks Regione gyvena kone 2 milijardai žmonių – ketvirtadalis viso pasaulio. Todėl tarp viso purvino skurdo visada gali rasti ir spindesį, tarp kaimo beraščių – ir pasaulinio garso mokslininkus, tarp religingų žvejų kaimų – hedonistinius kurortus vakariečiams. Net jei „kitokių“ tarp vietinių tėra tik 1% ar 2% – tai vis tiek dešimtys milijonų žmonių! Lyg ištisose Europos valstybėse…

---

Pietryčių Azija – šventyklos, kurortai ir džiunglės

Religija: Budizmas ir islamas
Rasė: Tamsaus gymio geltonodžiai ir, kai kur, australidai
Kodėl važiuoti? Amžina vasara, puikus kainos ir kokybės santykis, daug pramogų galimybių.
Tarptautinės kalbos: Anglų
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~400 EUR.
Patraukliausios kelionei šalys: Tailandas, Indonezija, Singapūras, Malaizija, Vietnamas.
Kitos Pietryčių Azijos šalys: Filipinai, Kambodža, Laosas, Birma, Brunėjus, Rytų Timoras.

Pietryčių Aziją turistai iš Europos pamilę labiausiai. Ypač – jos paplūdimius, kurortus. Tačiau Pietryčių Azijoje – ir didžiulės džiunglės, ir milžiniški didmiesčiai, ir galimybė prieiti arčiau gyvūnų nei bet kur kitur, net paglostyti tigrą. Ir vietinės kultūros ten tvirtai laikosi prieš globalizaciją. Todėl į Pietryčių Aziją traukia tiek poilsiautojai, tiek kultūros ieškotojai, tiek kuprinėtojai (backpackers).

Pietryčių Azijoje visada karšta. Būna lietingi mėnesiai, tačiau net ir tas „lietaus sezonas“ ne visur baisus (pvz. Tailande per lietaus sezoną lyja ne ką dažniau, nei Lietuvoje vasarą, tik liūtys tokios stiprios, karštos).

Pietryčių Azija gali pasirodyti labai „laisva“ žemė: juk ten aistringi paplūdimių vakarėliai, kurortai. Tačiau iš tikro ji ir labai religinga. Dalis jos – budistinė, dalis – musulmoniška, dalis – krikščioniška, nepamiršti ir kadaise vyravę hinduistų dievai – bet visus jos gyventojus vienija aistringas tikėjimas, didžiulės aukos vis didesnėms ir puošnesnėms šventovėms, kylančioms taip masiškai, kaip katedros Viduramžių Europoje. Šventovės – naujos ar senos – vienos įdomiausių Pietryčių Azijos lankytinų vietų. Dar smagiau suderinti savo kelionę su bent vienu spalvingu religiniu festivaliu: pažiūrėti tikrai bus ką.

Per ilgus kolonizacijos, užsienio prekybos, turizmo dešimtmečius pietryčių azijiečiai išmoko tolerancijos kitokiems papročiams. Turistų ten niekas nebaus ir jiems negrūmos už pernelyg atvirą aprangą ar kitas „kultūrines klaidas“. Štai Malaizijoje net oficialiai egzistuoja skirtingi įstatymai musulmonams ir nemusulmonams.

Be to, Pietryčių Azija – labai pigi, bet, nepaisant to, paslaugų standartas ten – aukštas. Pietryčių Azijoje rasite visokiausių prekių, restoranų, viešbučių, nesudarys bėdų, jei papulsite į nelaimę ir prireiks ligoninės. Bent jau, turtingesnėse regiono šalyse: Malaizijoje, Singapūre, Brunėjuje, Tailande.

Pietryčių Aziją istorija padalino į dvi dalis. Daugelį skurdžiųjų regiono šalių valdė komunistai (Laosas, Kambodža, Birma, Vietnamas) ir jos turi ekonominių problemų. Kita vertus, ir turistų ten mažiau, o blogiausi laikai – praeityje. Todėl tuos, kam nepatinka „numinti takai“ Laosas gal sužavės net labiau, nei turistais aptekę Tailando ar Balio kurortai.

---

Rytų Azija – moderniausios pasaulio šalys

Religija: Ateizmas, budizmas, konfucianizmas ir tradicinės religijos
Rasė: Šviesaus gymio geltonodžiai
Tarptautinės kalbos: Kinų, japonų, korėjiečių
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~400 EUR.
Patraukliausios kelionei šalys: Japonija, Kinija, Honkongas, Makao.
Kitos Rytų Azijos šalys: Pietų Korėja, Šiaurės Korėja, Mongolija, Taivanas.

Pirmą kartą išlipęs bet kuriame Rytų Azijos didmiestyje neabejotinai pasijusi kaip papuolęs į mokslinės fantastikos kūrinį. Nuo pamatų iki stogų reklaminiais “hieroglifais” žibantys dangoraižiai, tarp jų nardantys greitieji traukiniai, žmonių upės ir jūros.

Daugelyje jų nerasite beveik nieko seno – viską sugriovė karai, revoliucijos. Tuos miestus reikia ne pamatyti, o pajausti. Pavalgyti neužmiegančiuose naktiniuose turguose, stebėti naujai gimstančias tradicijas, unikalias subkultūras ir madas: šiuolaikiškas, bet visai kitokias, nei mūsuose. Technologijos tenykščiams žmonėms įaugusios į kraują: nuo automatinių kavinių su maisto konvejeriais iki žaidimų automatų salonų iki elektroninio sporto TV ekranuose: kas pas mus – egzotiška retenybė, ten – kasdienybė. Tačiau sėkmingai gyvuoja ir daug senesnės, tūkstantmečius skaičiuojančios tradicijos: kinų feng šui ar kung fu, japonų kendo, manga, origamis ar arbatos gėrimo ceremonijos. Daugelis jų šiandien žavi viso pasaulio žmones, bet tik Rytų Azijoje jos yra “savos”, visuotinai priimtos. Dar kitos Vakaruose beveik nežinomos – ir Rytų Azijoje yra vienintelės normalesnės progos jas išmėginti. Netgi tai, ką galvojame, kad puikiai žinome – pavyzdžiui, kinų virtuvė – pačioje Rytų Azijoje nušvinta visai kitomis spalvomis, yra kur kas daugiau, nei eksportuota į Vakarus.

Geriausia gėrėtis Rytų Azijos miestu vis dar – Japonijoje, o ypač Tokijuje, didžiausiame pasaulio mieste. Tačiau prieš 10-20 metų Japonijai prilygti ėmė ir Honkongas, Makao, Pietų Korėja bei Taivanas, o dabar tokia supermoderni jau ir didžiuma Kinijos.

Ir visgi modernieji tankūs didmiesčiai – tik pusė Rytų Azijos žavesio. Rytų Azijos gyventojai be galo myli gamtą ir netgi Honkonge, kur gyventojų tankumas – 150 kartų(!) didesnis nei Lietuvoje, beveik 80% ploto palikta neužstatyta pastatais. Tokiose Rytų Azijos vietose gali pasijusti lyg toli nuo civilizacijos: tarp aukštų kalnų, senų žvejų ar pirklių kaimų, karštųjų vulkaninių versmių.

Tiesa, iš tikrųjų civilizacija visuomet bus arti. Reti išlikę Rytų Azijos “istoriniai miestai” primena savotiškus lunaparkus: viskas pajungta turizmui. Net dažnoje gamtinėje lankytinoje vietoje rasite civilizacijos stebuklų – lynų keltuvus ar stiklinius tiltus – ir visur sups minios.

Visa tai gali atrodyti didelis minusas, bet tai turi savų pliusų: yra daug kitur neprieinamų galimybių patirti vietos gamtą ir kultūrą. Pavyzdžiui, atvykę į kokį “liaudies kaimą” (suprask seną, dabar turistams pritaikytą gyvenvietę) galite būti garantuoti, kad išvysite kokį nors tradicinį vaidinimą ar ceremoniją: kai turistų šitiek, viskas vyksta kasdien, net kas valandą.

Be to, dauguma “turistų” Rytų Azijoje yra ne užsieniečiai, tačiau po savo šalį keliaujantys vietos gyventojai. Taigi, viena vertus, viskas tose šalyse pritaikyta turistams (gausu viešbučių, restoranų, transporto, paslaugų ir pramogų), kita vertus, nebus taip, kad atsidursite kažkokiame “baltaodžių burbule”: kaip tik priešingai, greičiausiai bus sunku net susikalbėti bet kokia kalba, išskyrus vietinę kinų, japonų ar korėjiečių (nors situacija keičiasi), taigi, kelionė į Rytų Aziją bus labai autentiška patirtis.

Vienas neabejotinas Rytų Azijos pliusas: iki daugelio turistinių taškų nuvažiuoti labai paprasta, mat žmonių ten tiek daug ir jie gyvena taip tankiai, kad viešasis transportas (daug kur greitieji traukiniai) kone visur kursuoja bent kas keliolika minučių. O jei kursuoja tik kas valandą – tai jau labai atoki, autentiška vieta. Tiesa, su automobilio nuoma Rytų Azijoje sunkiau: brangu (Japonijoje, Honkonge) ar net neįmanoma (Kinijoje).

Na o labiausiai Rytų Azija nepralenkiama saugumu. Nusikaltimų – vagysčių, plėšimų, žudymų – ten tiesiog beveik nebūna (kad ir kaip tuo būtų sunku patikėti pasižiūrėjus žiaurius japonų filmus).

---

Vidurinė Azija – šilko kelias ir sovietiniai gniaužtai

Religija: Islamas (atskiestas sovietinio ateizmo)
Rasė: Šviesaus gymio geltonodžiai ir baltaodžiai
Tarptautinės kalbos: Rusų
Kodėl keliauti? Šilko kelio architektūra, laukinė gamta, sovietinio genocido vietos.
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~250 EUR.
Patraukliausios kelionei šalys: Uzbekija, Kazachija.
Kitos Vidurinės Azijos šalys:: Turkmėnija, Tadžikija, Kirgizija.

Vidurinioji Azija – ta Azijos dalis, kurią valdė Sovietų Sąjunga. Ir po Sovietų Sąjungos žlugimo pokyčiai ten buvo lėtesni, nei pas mus ir netgi nei Rusijoje. Tik viena iš penkių regiono šalių – demokratinė; veši korupcija (ir turistai su tuo susiduria), alkoholizmas, skurstantys miesteliai ir kaimai.

Tačiau pamažu ir Vidurinė Azija keičiasi į gera, atsiveria pasauliui. Į daugelį jos šalių jau gali keliauti be sudėtingai gaunamų vizų – iš pradžių taip atsivėrė Tadžikija ir Kirgizija, vėliau Kazachija, neseniai – ir Uzbekija. Nepaisant to, dar labai mažai kas keliauja. Ypač iš Vakarų. Jiems ir sunkiau: juk visiškai nemoka rusiškai, tuo tarpu Vidurinėje Azijoje rusų kalba – vis dar elito kalba ir – dažnam – vienintelė užsienio kalba. Net jaunuoliams ir vaikams.

Čia lietuviams paprasčiau. Daug kartų teko nustebti, kaip vakariečiai nesupranta Vidurinės Azijos: pvz. net autoritetingiausi tinklapiai ir knygos rašė, neva Uzbekijoje neįmanoma išsinuomoti automobilio, kai mes (aišku, kalbėdami rusiškai) nesunkiai tą padarėme. Todėl Vidurinė Azija – vieta atradimams, kur gali išmėginti kažką, ką dar darė mažai turistų, nes jų iš viso yra labai mažai.

O atrasti Vidurinėje Azijoje tikrai yra ką. Visų pirma, Šilko kelias – iš prekybos šilku milžiniškų pelnų Viduramžiais pastatyti puošnūs miestai, pilni didingų mečečių ir medresių (daugiausiai jų – Uzbekijoje).

Antra – begalinės, retai gyvenamos stepės ir pusdykumės, o rytuose – vieni aukščiausių pasaulio kalnų.

Trečia – liūdnas, bet savaip įdomus „tarybinis“ palikimas: išdžiūvusi Aralo jūra (Kazachija/Uzbekija), Baikonūro kosmodromas, Semipalatinsko branduolinių bandymų poligonas, gausybė trūnijančių gulagų, kuriuose kalėjo ir dešimtys tūkstančių lietuvių tremtinių (Kazachija).

Kaip ir didžiuma Azijos, Vidurinė Azija – labai pigi. Tačiau klimatas ten – vienas žvarbiausių: žiemomis ir -40 laipsnių temperatūros normalios, ypač Kazachijoje. Užtat vasaros – labai karštos, tad geriausia keliauti pavasarį ar rudenį. Jūros ar vandenyno, beje, neturi jokia Vidurinės Azijos šalis.

Ta Vidurinės Azijos dalis, kuri stokoja naftos ir dujų (Uzbekija, Kirgizija, Tadžikija) – labai skurdi, bet skurdas ten kitoks nei „trečiajame pasaulyje“: vis tiek yra normalios paslaugos (bent jau tokios, kaip Lietuvoje 1995-2000 m.), higiena, medicina. O svarbiausius nafta ir dujomis turtingus Vidurinės Azijos miestus (Nursultaną, Ašgabatą) statybininkai išvis pavertė tikrais architektūriniais stebuklais.

---

Šiaurės Azija – Rusijos užnugaris

Relgija: Stačiatikybė, islamas (atskiesti sovietinio ateizmo)
Rasė: Šviesaus gymio baltaodžiai ir geltonodžiai
Tarptautinės kalbos: Rusų
Kodėl važiuoti? Laukinė gamta, atokumas, tremties vietos.
Patraukliausios kelionei Šiaurės Azijos šalys: Visa Šiaurės Azija priklauso Rusijai.

Šiaurės Aziją paprastai vadiname Sibiru ir ją visą valdo Rusija. Kadaise ten gyveno gausybė klajoklių tautų, tikėjusių į visokius šamanistinius tikėjimus. Tačiau nuo ~1600 m. iki ~1750 m. vieną po kitos jas užkariavo caro armijos, paskui jas sekė rusų kolonistai, vėliau – tremtiniai (ir lietuviai), kuriuos čia atitrėmė rusai. Ir vietinės Sibiro tautos šiandien daugelyje vietų tesudaro mažumą žmonių, daugelis jų vaikų net nebemoka savo kalbų.

Todėl Šiaurės Azija, Sibiras, greičiausiai visada ir liks Rusija: jokių nepriklausomybės judėjimų čia beveik nėra ir nebus. Tiksliau, tai vienas didžiulis Rusijos užkampis, didesnis už visas kitas pasaulio valstybes (netgi JAV, Kiniją ar Kanadą) – nes beveik visos pagrindinės Rusijos lankytinos vietos yra ne Sibire.

Sibiro miestai gana vienodi: kiek gražesnę carinę ar stalininę traukinių stotį supa dideli daugiabučių mikrorajonai. Įdomesnė ten gamta: retai gyvenama. Daugelis vietų yra daugybė kilometrų nuo artimiausio kelio. Net kai kurios vietos, kurios galėtų tapti turistų traukos taškais, beveik nepasiekiamos – pvz. Kamčiatkos geizeriai. Tačiau kai kurios gamtos grožybės – pvz. Baikalo ežeras – arti kelių ir geležinkelių. Tarkime, garsiojo Transsibiro geležinkelio – ilgiausios pasaulyje kelionės traukiniu, nuo Maskvos iki Vladivostoko.

Nors Rusija nėra labai brangi, keliauti į Sibirą brangu ir nepatogu – ilgi skrydžiai ar važiavimas traukiniu. Jokios dvi lankytinos vietos nėra šalia: tarkime, jei norėsite aplankyti ir Baikalo ežerą, ir Vladivostoką, tai tarp jų yra 4000 km važiavimo – daugiau nei nuo Lietuvos iki Maroko.

Dėl visų šių priežasčių Sibiras turistams beveik nežinomas, o į kai kuriuos jo miestus Rusijos valdžia užsieniečių netgi neįleidžia. Bet kai kam tai – Sibiro žavesys. Kaip ir be galo žvarbus klimatas – pačios šalčiausios pasaulyje gyvenamos vietos yra būtent Sibire (Verchojanskas ir Oimiakonas, kur yra spaudęs net -70 laipsnių speigas).

Visi mano kelionių vadovai po Aziją žemėlapyje!

Čia galite lengvai pasiekti visus mano kelionių aprašymus-vadovus po Azijos šalis.

Paspaudus ant raudonų žymeklių žemėlapyje (ir iššokusios nuotraukos) jūsų laukia kelionių vadovai po visą šalį.

Paspaudus ant žalių žymeklių – išsamesni kelionių vadovai po atitinkamus didžiųjų šalių regionus.

Komentarai

Kerala – akimirkų kraštas. Akimirkų, kurių kitur Indijoje nėra, negali būti, o Keraloje jas gali patirti kiekvienas, kuris siekia.

Štai Keralos akimirkos, giliausiai įsirėžusios atmintin, kurios kartu atskleidžia visą valstiją…

Vakaras ir naktis gyvenamajame laive „Backwaters“

Gyvenamasis laivas. Lėtas plaukimas Keralos „backwaters“ (užutėkiais) nuo gulto antrame aukšte stebint praslenkančius žalius peizažus, praplaukiamus ežerus ir šimtus didesnių ir mažesnių tradicinių laivų.

Vieni mediniai ketuvalamai – kaip mūsiškis – maži, su vienu kondicionuojamu kambariu patogiam naktiniam miegui, kapitonu ir virėju, tiekiančiu denyje-valgomajame keralietiškus patiekalus. Ramus, romantiškas vakaras ir naktis, gal su žvakių šviesa, gal medaus mėnesio proga…

Kiti laivai didesni, plyšauja nuo indiška muzika, išsinuomoti ištisų giminių susitikimams. Vakarėlis, šokiai… Sutikta jauna keralietė pasakojo, kad tokiais laivais plaukusi gal dešimt kartų gyvenime – tai nėra tik pramoga užsieniečiams, tai – Keralos kraujyje.

Negali išsinuomoti viso laivo? Imi vieną miegamąjį „kelių miegamųjų laive“ ir leidi vakarą ant vandens su naujų pažįstamų – bendrakelivių poromis. Arba sėdi į daugybę maršrutinių laivų, birbiančių Keralą vagojančiais užutėkiais. Kiti sako, kad tikra „backwaters“ dvasia – tik su landžia motorine valtimi, spraudžiantis tarp šakų ir po žemais tiltais. Dar kiti smagiai laksto greitaeigiais kateriais, keldami bangas ketuvalamams…

Didžioji Indijos dalis – sausa, tik per musonus sulaukia liūčių. Kerala – kitokia. Drėgnieji miškai, medžių tankmėse paskendę kaimai, užliejamos pievos, ir kanalų tinklai. Geriausias būdas tai pamatyti – iš laivo! O daugiausiai laivų (ir mūsiškis) – prie Alapužos pakrantės miesto.

Tejamas: akistata su gyvu dievu

3 valanda ryto. Gili naktis. Šviečia pilnatis. Šiaurinės Keralos kaimas, paskendęs džiunglėse. Keliamės, leidžiamės į tuščias gatves. Kažkur toli toli skamba būgnai, baugi muzika – it siaubo filme. Nuo pagrindinio kelio sukame į negįstą taką, paskui – tarsi į kažkieno kiemą ir ten pamatome tai. Baltai vilkintys vyrai muša būgnus. O centre šoka raudonas hinduistų dievas. Nugrimuotas taip, kad nebematai ten žmogaus… Ir vietiniai nemato: vaikai žvelgia su pagarbia baime, suaugę eina išgirsti dievo žodžio.

Rolės paveldimos iš kartos į kartą. „Šiaip nešioju akinius, bet kai į mane įsikūnija Dievas – nereikia“ – viename žiūrėtų dokumentinių filmų sakė dievo įkūnytojas. Atlikėjai – iš žemųjų kastų, bet vienam vakarui net brahminai prieš juos lenkiasi, liečia kojas.

Dievai keičia vienas kitą. Kiekvienas turi savo šokį, aprangą, papuošalus, manieras… Štai vienas su už save didesniu stovu, prisegtu prie nugaros, štai kitas su ugnimis. Giminės šventykloje tądien pasirodė devyni dievai. O prasidėjo viskas dar išvakarėse: totamais (dievus „iššaukiančia“ muzika) ar velatamais („vaidinimais“, kur „aktorius“ dar nepilnai persirengęs, nepilnai „apsėstas“). Skirtingų „dievų rolių“ – gal 400, kai kurios dažnos, kaip, kitos atliekamos tik vienur-kitur…

Visa tai – Tejamai. Šiaurės Keraloje, Kanuro apylinkėse, nuo spalio iki gegužės jie kažkur vyksta kas naktį. Vieni – vieši, kaip tas giminės šventykloje. „Kurį laiką čia nieko nebebūdavo, bet aš atgaivinau, kasmet gegužės pradžioj atvykstu iš Kočio, kad viską prižiūrėčiau, iš pradžių buvo tik 3 dievai, dabar jau 9. Ne vienas viską darau – visa giminė“ – pasakojo žmogus, kurio mamos tėvonijoje viskas vyko. Jis ir bukletus išspausdino, ir net filmavo dronais. Bet Indija lieka Indija, ir susižinoti kas ir kaip lengva nebuvo, o grafikas – visuomet apytikslis. Kitų užsienio turistų nebuvo, tik keli smalsūs turtingi indai iš kaimyninės Karnatakos valstijos buvo atvykę. „Neseniai pirmą kartą išgirdau apie tokius Tejamus, norėjau parodyti dukrai gimtadienio proga“ – sakė jie. Kerala ir kitiems indams – mistiška. Su vietiniais anie indai bendravo angliškai – juk Kerala turi ir savo malajalų kalbą, savo raštą. „Nieko čia nesuprantam, čia viskas mums taip pat egzotiška, kaip ir jums“ – atviravo…

Tejamas nėra vienas renginys – tai šimtai, tūkstančiai „dievo atgijimų“, pagal apytikslį grafiką (kurio internete klaidžioja skirtingos versijos) įvykstančių tai vienam, tai kitam atokiam kaime… Pirma užduotis: rasti vietą apsistoti, kad galėtum nueti pėsčias vidury nakties? Radome AirBnB nuomojamą vilą, kurioj buvome pirmieji užsieniečiai svečiai. Netikėtumo sužavėti šeimininkai ne tik maloniai priėmė, bet ir nuvedė į privačią ceremoniją pas kaimynus, kurių namie tą vakarą irgi šokdamas ir muzikos lydimas „atgijo dievas“…

Ramieji Keralos kurortai – tiems, kam pabodo Goa

Vakaras. Kavinė ant aukštos uolos. Papėdėje – bangos, Lakadyvų jūra, smėlėto paplūdimio įlanka. Karšta saulė jau švelniai švelniai atvėso.

Sėdime antrame aukšte, geriame labai pigias ir labai skanias apelsinų ir arbūzų sultis, laukiame indiškų patiekalų ir saulėlydžio.

Paskui vaikštome „uolų taku“ žvalgydamiesi į jūrą vienoje pusėje ir jaukias kavines, jogos studijas ir mokyklas kitoje. Pėsčiųjų zona: jokių autorikšų, jokių motociklų, nereikia žiūrėti po kojom.

Čia – Varkala, vienas pagrindinių Keralos kurortų, pakankamai „neatrastas“, kad ten nuvykę kuprinėtojai dar sakytų „Čia tikriau, geriau, nei Goa“, bet pakankamai atrastas, kad kiekvienas keliautojas gautų ko širdis geidžia…

Sunku suskaičiuoti, kiek Keraloje tokių kurortų, paplūdimių. Stabtelėjome ir Alpauža: centrinį paplūdimį ten gerokai pagadino pastatytas daugiaaukštis kelias (kitur pasauly panašius jau griauna…), bet į šonus nuo jo – eilės naujų šeimyninių poilsio namų „beveik paplūdimyje“, viename kurių nakvojome su dideliu stiklu į saulėlydžius. Smėlis – beveik už vartų, jokių uolų. Kam ko reikia!

Dar daugaiu įdomių Keralos akimirkų

Dar trūksta unikalių Keralos akimirkų? Kaip jums tokia:

Gegužės 9 diena. Pergalės diena tolimoje Rusijoje, bet Indijos istorijoje visiškai bereikšmė. Tačiau štai! Išeiname į miestelio gatvę ir negalime patikėti savo akimis. Visi tarpmiestiniai autobusai – su raudonom vėliavom, su kūjais ir pjautuvais! Štai įsikibęs į tokią vėliavą lekia motociklas, štai kūjų ir pjautuvų stiebas… Gegužės 9 – tik to viršūnė. Keraloje mačiau daugiau komunizmo simbolių nei bet kur kitur pasauly: daugiau nei Kuboje, Rusijoje ar Baltarusijoje. Daug daugiau. Markso, Engelso, Lenino, Mao Dzeduno veidai, kompartijų kongresų reklamos, vėliavos, piešiniai, sporto klubas „Maskva“ tame kaime, kur vyko Tejamas, istorijos apie Ukrainon kariauti išvykusius keraliečius (aišku, Rusijos pusėje)… Mat Keralą dar nuo 1957 m. valdo komunistai – tik, kadangi tai yra valstija, o ne valstybė, turi laikytis Indijos konstitucijos – nacionalizacijos, kolūkių, diktatūros čia nėra, užtat – didžiausias Indijoje raštingumas ir komunistai vis išrenkami ir išrenkami demokratiniuose rinkimuose. Tiesa, „siekiantiems daugiau“ darbų Keraloje mažai: jie masiškai emigruoja į Persijos įlanką ar bent į gretimą Bangalorą. Ten (užsi)dirbo ir „Tejamo kaime“ mums išnuomojusi vilą šeima…

Bet štai atsvarai kita akimirka – įvykusi net ne Keraloje, o kitam pasaulio gale, Romoje:

Su „Gabalėliais Lietuvos“ lankome Šv. Kazimiero popiežiškąją lietuvių kolegiją. Nustembame, kad ten indų kunigų daugiau, nei lietuvių. „Jie iš Keralos“ – mums pasakojo – „Ten daug pašaukimų būti kunigais!“.

Keraloje katalikų daugiau nei kitur Indijoje, bet vis tiek – tik 12% Keralos žmonių. Bet kiek Biblijos citatų, popiežiaus veidų, religinių paminklų. Laivas „Sveika Marija“, Jėzaus atvaizdai ant autobusų ir sunkvežimių. Senos katalikų bažnyčios sostinėje Kočyje ar buvusi katedra Verapolyje, kurioje – atminimo lenta lietuviui Mykolui Šostakui, XVIII a. čia buvusiam vyskupu (tiksliau, popiežiaus vikaru). Ir čia – tik krikščionybės „kopos viršūnė“, nes be Romos apeigų katalikų yra dar didesnė siro-malabarų bažnyčia, taip pat siro-malankarų – jos irgi pripažįsta popiežių, bet jas, sakoma, pradėjo dar apaštalas Tomas, Keralon atvykęs greitai po Jėzaus mirties. Ir tų krikščionių bažnyčių – dar daugybė. Ir dar 27% musulmonų, ir 55% hinduistų, ir Kočio žydų rajonas (žydai Keraloje kūrėsi dar prieš Kristų, būtant tarp jų apaštalavo Šv. Tomas!). Ir visi, atrodo, vienas už kitą religingesni.

Kaip visa tai siejasi tarpusavy? Ir kaip tokiame krašte dar daugiau ramybės, nei kur kas „paprastesnėse“ Indijos ir pasaulio žemėse? Kartais, atrodo, net kitiems indams tai – paslaptis. Kerala turi daugybę veidų. Kokią daugybę ir pats galutinai supratau tik sudėjęs į šį tekstą pavienes akimirkas, atsitikusias vieną gegužės savaitę vienoje Indijos valstijoje – plotu sulig puse Lietuvos, bet glaudžiančioje net per 36 milijonus žmonių…

Pabaigai – viena paskutinių akimirkų Keraloje. Kočio senamiestis, portugališkas Kočio fortas, netoli miesto simbolių „kiniškų tinklų“. Į teatro sceną išeina aktoriai. Dievas-beždžionė Hanumanas, Mahabharatos didvyris, jo žmona, kiekvieną herojų žymi jo veido spalvos ir makiažas, ruošiamas valandas („herojai su geltonais veidais yra moterys ar išminčiai“).

Tai – katakalis, tadicinis Keralos teatras… Čia vaidinama akimis! Aktoriai metų metus pagal muziką mokosi judinti, sukioti akis. Veido raumenimis formuoja devynias tipines išraiškas (kiekviena simbolizuoja vis kitą nuotaiką), rankomis rodo gestų kalbos tikslumo reikšmes turinčius gestus („gėlė“, „sena beždžionė“) – ir viską dar pagardina asmeniniais aktorystės sugebėjimais. Taip skiriasi nuo bet kokio kito teatro!

O dar Vakarų Ghatų kalnynas, skiriantis Keralą nuo likusios Indijos, pilnas „kalnų stočių“, kurių vėsus oras karštomis vasaromis viliodavo britų kolonistus, ir gyvūnų – dramblių, tigrų, beždžionių, ūdrų, kaip Nagarholė… Tiesa, daugelis tų vietų jau – anapus Keralos sienos: Karnatakos, Tamil Nadu valstijoje. Bet jas taip paprasta aplankyti iš Keralos didmiesčių ir kurortų.

Komentuoti

Mumbajus vadinamas „Maksimumo miestu“. Nes čia maksimalu viskas! Turtas ir skurdas. Bolivudo spindesys ir šiukšlių laukai. Minios, smogas, traukiniai, kriketas, eismo kamščiai, viltis ir neviltis… Kolonijinių pastatų megalomaniška didybė ir naujausių dangoraižių vis dygstantys „miškai“.

Dažnas pasakojimas apie Mumbajų apsistoja ties vienu ar dviem „maksimumais“, nes per trumpą vizitą nepatirsi daugiau. Bet aš į didžiausius pasaulio miestus mėgstu „įsigyventi“, tad Mumbajuje apsistojau kelioms savaitėms…

Kasdienis Mumbajus – dangoraižių, lūšnų ir geležinkelių Gordijaus mazgas

Mumbajus – toks ilgas, ilgas pusiasalis. Tasai Britų Imperijos laikais pastatytas „atvirukų Mumbajus“ iš UNESCO pasaulio paveldo sąrašo – tik pats pats pietinis pusiasalio galas.

Dauguma mumbajiečių, kaip aš tada, gyvena be atvangos tįstančioje į šiaurę rajonų grandinėje. Nuo mūsiškio daugiabučio iki Mumbajaus „širdies“ tekdavo važiuoti… 40 kilometrų. Dieną ar naktį greičiau būdavo su pavėžėjais, kurių kainos įkandamos, bet per piko valandas belikdavo grūstis į liūdnai pagarsėjusius Mumbajaus priemiestinius traukinius. 7,5 milijono mumbajiečių kasdien keliauja jais į tolimas darbovietes ir atgal. Sistema plyšta per siūles, griebtasi radikalių sprendimų… Traukiniai stotyse stovi tik 10 sekundžių, o didelės vagonų durys niekad neuždaromos: nesuspėję keleiviai įšoka ir iššoka traukiniams jau pajudėjus.

Prisižiūrėjau ten galvas vyrams glostančių „translyčių“ hidžrų, teko sprukti ir nuo kišenvagių gaujos. Na, durys atdaros, lengvai iššokau iš „keleivių su bagažu“ pusvagonio (be reikalo įlipom ten naktį, ne veltui vietinių mažai) ir, pabėgėjęs peronu, stryktelėjau antrosios klasės vagoną…

Svarbu lipti, kur turi teisę: nes yra moterų vagonai, senelių vagonai, neįgaliųjų ir vėžininkų vagonai (ant tokių nupieštas vėžys). Ir pirmosios klasės vagonai, kur kėdės su paminkštinimais, bet piko metu vis tiek negausi kur sėstis (nes visokie Mumbajaus IT startuoliai duoda mėnesinius pirmosios klasės bilietus kaip darbo „perk“).

Ir pro traukinių durų kiaurymes, ir pro savo buto langą, matydavau vis besikartojantį identišką vaizdą. Dangų raižo aukšti daugiabučiai – čia visai nauji, čia kokių 10 metų, bet jau aptrūniję – o net menkiausios erdvės tarp jų užgrūstos palaikiais vienaukštėm-triaukštėm bakūžėm. Kai atvykau į Mumbajų, dar pusantros valandos kelio iki legendinės Čatrapati Šivadži Maharadž stoties jau prasidėjo šitokie peizažai…

Tuos „daugiabučių papėdžių rajonus“ bukletuose turistams vadina lūšnynais. Po didžiausią jų – filmo „Lūšnynų milijonierius“ išgarsintą Daravį – kasdienės ekskursijos. Bet po kelių mėnesių, praleistų Indijoje, man liežuvis neapsiverčia sakyti “lūšnynas”. Ten – eiliniai darbštūs Indijos rajonai su šeimyninėmis parduotuvėmis, gamyklėlėmis, net kelionių agentūromis, kuriose vietiniai perka atostogas Goa ar Himalajuose. Kartą prireikus nusipirkti įvairių daiktų (traškučių, vyno, vaistų, lipdukų, lagaminą) viename naujųjų Mumbajaus prekybos centrų (prabangiam, bet su įėjimu „pro sandėlius“) likome „it musę kandę“ (atstumai – dideli, to nėra, kito nėra…) – užtat viską, ko reikia, labai greitai surinkome mažytėse „mūsiškio“ „lūšnyno“ parduotuvėlėse.

Tie rajonai kadaise išaugo „niekieno žemėse“, pelkynuose, skyrusiuose Mumbajaus salas. Indiškas džugad sprendimas: NT vystytojai griauna tokius rajonus, stato dviejų tipų daugiabučius: paprastesniuose butus nemokamai išdalina „lūšnynų“ gyventojams (už nugriautus jų namus), o geresniuose parduoda, uždirbdami lėšų visam projektui. Turtas ir skurdas amžiams lieka greta. Kaip prie Dhobi ghato, kur didžiausia „rankinė skalbykla“ veikia aukštų dangoraižių papėdėje.

Bolivudas, kriketas ir kiti Mumbajaus superturtai

Bet ne visi “lūšnyniečiai” nori tų butų, kad ir kokie prigrūsti, nešvarūs, per musonines liūtis užliejami būtų jų dabartiniai namai… Tokios siauros gatvės, kad su praeiviais susidauži pečiais („Turistai iš Amerikos čia, būna, neprasilenkia“…). Į lauką išvesti kanalizacijos vamzdžiai, iš kurių atliekų kriokliai pilasi į šiukšlių laukais virtusius kanalus – kasdienybė, prie kurios jie pratę. Ji labai bado akis tiems, kas atskrido tiesiai į Mumbajų iš kokios Europos – bet po mėnesių Indijoje jau gebėjau įžvelgti abi medalio puses.

Yra Mumbajaus šiauriniuose rajonuose ir tokių tvarkingų zonų, kurių kitur Indijoje labai mažai: Bandros restoranai, „auksinė“ Global Vipassana budistų pagoda, naujieji Sea Link tiltai, „apsukantys“ prigrūsčiausius rajonus, modernios (bet dar labai trumpos) dangumi skriejančio metro linijos…

Arčiau centro – Marine Drive pakrantės kelias ir Girgaon paplūdimys. Ir Wankhede kriketo stadionas, kuriame lankiau Indijos kriketo premjerlygos varžybas: ši lyga savo turtais lenkia ir NBA ar Anglijos futbolo premjerlygą – ir bilietų kainos panašios!

Taip, didžioji Mumbajaus dalis skursta, bet kai gyventojų 23 mln., tai net ir tokiom sąlygom pakanka turtuolių 33 000 vietų stadionui sausakimšai užpildyti. O didžiausi miesto turtai apskritai analogų neturi: pavyzdžiui, milijardierius Mukešas Ambanis, pasistatęs aukščiausią pasaulyje vienos šeimos namą (27 aukštų!).

Tiesa, jei eini į visas šias vietas pėsčias nuo artimiausios traukinių stoties, vis tiek praeisi visą miesto kaleidoskopą, visus „maksimumus“…

O kartais tie maksimumai ima ir susiduria… Kaip Bolivude, Mumbajaus kino pramonėje, kuri kasmet paleidžia į pasaulį daugiau filmų, nei Holivudas. Megažvaigždžių algos ir spindesys čia nemažesni, ekskursijų po studijas kainos irgi vakarietiškos, bet tose studijose chaosas – labai indiškas! „Kaip galima siūlyti tokias ekskursijas, pilna šiukšlių, užkliūsi, nugriūsi“ – rašė piktus komentarus kažkokie, turbūt, ką tik į Indiją atskridę vakarieičiai.

Tik prieš kamerų įjungimą „turtingų jaunikių namai“ spėriai sutvarkomi. Ir gimsta pats įperkamiausias „opiumas liaudžiai“: Mumbajaus tarpukariniame “Regal“ kine už bilietą į naują „blokbasterį“ mokėjau mažiausiai gyvenime, bet salė suskambėjus (kaip prieš kiekvieną filmą) Indijos himnui buvo beveik visiškai tuščia: Mumbajuje „multipleksų“ perteklius…

Britų Bombėjaus didybė

Mumbajaus centrą pastatė britai. Tiksliau – Bombėjaus centrą. Tas senasis angliškas miesto pavadinimas iki šiol puošia garbingai istorinių organizacijų pastatus. Britanija XIX-XX a. sandūroje buvo galingiausia pasaulio imperija, o Indija – svarbiausia jos kolonija.

Tad Bombėjaus Viktorijos traukinių stotis (pervadinta Maharaštros didvyrio čatrapačio Šivadžio garbei) didybe lenkia net Londono stotis, ji net įrašyta kaip atskiras objektas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Užvertęs galvą Mumbajaus centre dažnai negalėdavau atsigėrėti ta britiškai indiška „Vitorijos gotika“ – Mumbajaus universitetas, Aukštasis teismas, Indijos vartai, Velso princo muziejus (dabar – čatrapačio Šivadžio muziejus).

Dar anais laikais britams iššūkį metė indų elitas, ypač legendomis apipinti parsiai, į kurių „ugnies šventyklas“ ir „tylos bokštus“ neįleidžiami kitatikiai. Jų magnatas Tata, sakoma, „nepriimtas į britų viešbutį“, dar 1903 m. pastatė Taj Palace, vieną garsiausių pasaulio viešbučių, kurio pilyje irgi praleidau naktį. Ten tokia visiška „prabangios tylos“ oazė: langai atsiveria į miestą, beveik nesigirdi tų nesibaigiančių pypimų, riksmų, stebi tokį nutilusį chaosą. O tarnautojai nuolat stebi tave – pavyzdžiui, valgantį pusryčius. Besiprausiant vakare vonioje į kambario duris skambino kambarių tvarkytojas – atėjo pakloti prieš miegą lovos… Vakarietiško privatumo ir Mumbajaus elitui nereikia.

Šventyklos olose – prie pat Mumbajaus

Mumbajaus metropolis skaičiuoja kelis šimtmečius, bet Maharaštros valstija – daug, daug senesnė. Ji turi savo kalbą (maratų), o žmonių čia gyvena 125 mln. – daugiau nei dvigubai daugiau, nei Didžiojoje Britanijoje!

Didžiausia Maharaštros pažiba – olos-šventyklos ar olos-vienuolynai, pilnos 1000 ar net 2000 metų senumo hinduistų dievų ar Budų skulptūrų. Į vienas jų, Elefantos olas, gali nuplaukti laiveliu tiesiog nuo Indijos vartų. Bet ten iš esmės – tik viena oloje išgremžta hinduistų šventovė (su keliom mažesnėm).

Tikra didybė – keli šimtai kilometrų traukiniu ir paskui autorikša ar džipu tolyn į rytus. Adžantos olos, su 30 tokių šventovių. Ir Eloros olos, atstovaujančios trims tikėjimams – hinduistų, budistų, džainų – su pasaulyje lygių neturinčia 16-ąja ola, tiksliau, šventyklos pastatu, pastatytu ne iš viršaus į apačią, bet iš apačios į viršų, “nugremžiant” uolienas.

Kiekvienam komplekse praleidome valandų valandas. Juk dar reikėjo fotografuotis su daugybe indų iš įvairiausių tolimų miestelių – „Tik vieną nuotrauką, šypsokis“, „Tik su mano dukra“, „Palaukite, dar ateis brolis“…. Mumbajuje apie tuos “prašymus fotografuotis” jau buvome pamiršę, ten užsieniečiai visiems jau spėję pabosti.

Žemėlapis – apgaulingas. Maharaštra ten – tik Indijos dalis. Bet pabuvęs Indijoje ilgiau jauti kiekvienos valstijos „prieskonį“, ypač kai valstija turi savo tautą, kalbą. Palei Maharaštros kelius nuolat žygiavo oranžinėm vėliavom nešini hinduistų piligrimai, su dainom einantys nuo šventyklos iki šventyklos. Plazdėjo vėliavos su čatrapčiu Šivadžiu, tuo maratų didvyriu, kurio gimtadienis – valstijos šventė. Gatvės valgyklos siūlė „Vada pav“ – vegetarišką Mumbajaus burgerį.

Tik tvyrojo ore įtampa. Maharaštra – toks nematomas pietų Indijos ir šiaurės Indijos frontas. Pietų Indijoje visąlaik vyravo hinduistai, o šiaurę ilgai valdė musulmonai mogolai. Tokie miestai kaip Aurangabadas (prie Eloros ir Adžantos olų) buvo gyvenami musulmonų: ten buvo jų sostinė, stūkso jų Daulatabado fortas ir Bibi Ka Maqbara kapas, „mažasis Tadž Mahalas“. Bet dabar juos nusvėrė iš kaimų suvažiavę hinduistai, musulmonų tik 30%. Ir net miestą jie parvadino – nebe mogolų valdovo Aurangzebo, o to paties Aurangzebo nurodymu nužudytų hinduistų vado, čatrapačio Šivadžio sūnaus, čatrapačio Sambadžio garbei. Žemėlapyje dabar tai „Čatrapati Sambadži Nagaras“…

Hinduistai didžiuojasi pagaliau atsiimdami istoriją iš “musulmonų-barbarų” – „Hinduizmas yra tikrasis Indijos kelias, o islamas – užkariautojų primestas“. Bet musulmonai – irgi vietiniai, palikuonys tų, kurie atsivertė į islamą – kaltina hinduistus bereikalingu įtampos kėlimu – „Indas gali būti bet kurio tikėjimo“ – sako jie. Man keliaujant, viename Maharaštros miestų vyko hinduistų ir musulmonų riaušės, bet praeitis dar žiauresnė: ten ir pogromai prieš musulmonus, ir musulmonų rengti teroro aktai, kai 2008 m. šaudyti žmonės ir Tadž viešbutyje, ir Viktorijos stotyje pačiame Mumbajuje.

Aplankėme ir Maharaštros krikščionis. Nes tarp misionierių, pasėjusių šį tikėjimą, buvo ir lietuviai – kai kurių vietiniu šventuoju laikomas Donatas Slapšys, kurio stebuklingų laiminimų prašydavo ir kitatikiai. Ševgaono kaimo bažnyčia, kur jis nenuilstamai dirbo ir kur palaidotas, visiškai įaugusi į Maharaštos peizažą: tarsi mečetėje ar hinduistų šventovėje, užeidamas nusiauni batus ir per Mišias sėdi ant žemės…

Kito lietuvio – Mykolo Zaleskio – kapą radome Punoje, seminarijoje, kurią jis įkūrė. Tiesa, tos seminarijos autorikšų vairtuotojai nežinojo – užtat visi žino Ošo meditacijos kurortą, amžinai pilną bordiniais rūbais apsirengusių vakariečių sanjasinų, čia mokančių didelius pinigus už Ošo meditacinį „išsiliejimą“ tvarkingoje erdvėje.

Kodėl dar norėčiau grįžti į Mumbajų

Daugybėje Indijos miestų ir po kelių dienų jaučiuosi viską pamatęs, bet ne Mumbajuje. Čia dar norėčiau grįžti, ištyrinėti daugiau jo rajonų, pagyventi unikaliu jo ritmu.

Taip, jis turi sunkumų – gatvės be šaligatvių, „ant kojų“ lekiantys rikšos. Bet kažkaip taip prie jų pripratau, kad, išėjęs į balkoną vieną pirmųjų dienų pagalvojau „O, smogo nelabai yra“ – nors iš tikro smogas buvo toks, kad į saulę galėjai žiūrėti neužsimerkęs…

Indija – kitas pasaulis, o Mumbajus – turbūt svarbiausias ir atviriausias to kito pasaulio centras.

Komentuoti

Kas nematė sikhų?.. Vyrai su tiurbanais, nesiskutantys ir nekerpantys plaukų bei privalantys nešiotis durklą… Bet už to „nuožmaus“ įvaizdžio slypi vienas unikaliausių ir mažiausiai pažintų pasaulio tikėjimų.

Visų sikhų tėvynė viena – Pendžabo valstija Indijoje. Tik čia jie sudaro gyventojų daugumą, čia jiems nereikia kovoti už teisę rengtis pagal tikėjimą, čia nieko negąsdina spalvingi Viduramžių karių rūbai ir kasdien dėvimi kardo dydžio kirpanai, čia stūkso jų švenčiausioji Auksinė šventykla, įspūdžiu pranokstanti daugybę garsiausių katedrų, sinagogų ir mečečių…

Atvykau pažinti sikhų kultūros į Pendžabą, Indijos valstiją – tačiau savitenę, nei daugelis pasaulio valstybių…

Amritsaras, šventasis sikhų miestas

Šventieji didžiųjų religijų miestai – tiesiog kitokie! Meka, Medina, Jeruzalė, Varanasis, Roma (su Vatikanu)… Kiekvienas jų neišvengiamai plaka savojo tikėjimo ritmu, tarsi susiliejęs su juo į amžiną santuoką.

Sikhų Amritsaras – irgi „to paties kalibro“ tikėjimo užtaisas! Net ir atokiame Amritsaro priemiestyje, kur gyvenome, kasryt 4 valandą pažadindavo giesmės iš gretimos gurdvaros – sikhų šventyklos. Anksti atsikėlę tiurbanuoti rajono vyrai, atnešę iš šventą knygą Guru Grant Sahib iš jos “miegamojo”, vieną po kito giedojo jos tekstus, vėduodami ją iš viršaus, kaip kokį maharadžą, kad nesukaistų. Nes Guru Grant Sahib visad gerbiama kaip žmogus – vienuoliktasis sikhizmo guru. Pirmieji dešimt guru ir buvo žmonės, bet dešimtasis guru Gobindas Singhas ~1700 m. pasakė, kad po jo mirties vienintelis sikhų vedlys liks ši knyga.

Kiekvieną dieną ta knyga, kaip dera Indijos guru, duoda atsakymus ieškantiesiems: atverčiama ir perskaitoma atstitiktinė jos giesmė (šabadas) ir, tų žodžių įkvėpti, sikhai priima dienos sprendimus.

Kuo arčiau centro, tuo daugiau tikėjimo. Gurdvarų kupolai, trikampės sikhų vėliavos (nišan sahib). Restoranų televizoriuose, paskui – ir milžiniškuose gatvių monitoriuose nuolat rodomi vaizdai iš šventų švenčiausios sikhų pasaulio vietos – Auksinės šventyklos. Karta iš kartos paveldimos parduotuvėlės – ką ten parduotuvėlės, ištisos turgaus gatvės – skirtos prekėms, kurių nepamatysi niekur kitur, bent jau XXI a. Kirpanai (durklai, kardai), kuriuos čia sikhai nešiojasi atvirai, net gali pasiimti į “Air India” skrydžius. Aišku, tiurbanai. Kangha šukos, paprastai įsmeigtos į plaukus po tiurbanu. Senoviniai sikhų karių rūbai, kuriuos iki šiol dėvi sikhai nihangai, sekantys savo giminių tradicijomis. Metaliniai indai – nes sikhai valgo iš tokių.

Turgų netrukus pakeičia neindiškai tvarkingos pėsčiųjų gatvės iščiustytais fasadais. Religingiausi sikhai čia jau eina basi – Šventykla taip arti, už kampo jau matosi jos komplekso kupolai, baltos sienos už kurių jau tuoj-tuoj-tuoj laukia tas iš ežero kylantis auksinis rūmas!

Turistai (daugelis jų – iš kitų Indijos valstijų), paklausę prekijų „Kitaip jūsų neįleis į šventyklą“, perka skareles.

Bet iš tikro skareles prie šventyklos skolina nemokamai, ir batus pasaugo, ir vandens gerti duoda. Ir net pamaitina! Ir mes pavalgėme ten, Langare, „didžiausioje pasaulio valgykloje“, toks maisto konvejeris: nusiplovėm rankas, davė metalinį padėklą su įgilinimais, sėdomės ant žemės į eilę, pro kurią vienas po kito ėjo sikhai, kiekvienas su kitu maistu. Kas šliopteli dalio, kas meta į rankas indiškos duonos, kas įberia ryžių. Tada rankomis, kaip visi, valgėme. Pavalgę stojomės, ėjome pro milžinišką virtuvę kur niekad nepaliauja savanorių darbas, pro užpirktų maisto produktų sandėliais virtusius didingus koridorius – o sikhai vandens žarnomis nuplovė nubyrėjusį maistą, nes į tą kambarį jau veržėsi kiti šimtai valgytojų, ir taip nuolat, diena iš dienos. Švelniai primena kokį kalėjimą – bet be galo efektyvu, maistas nešvaistomas, pamaitinami šimtai tūkstančių…

Jei skaitant šitą jums kyla noras klausti, „Ar negėda valgyti labdaros valgykloje?“ arba „Taigi jūs kito tikėjimo“, tai tik rodo, kiek skiriasi mūsų ir sikhų kultūros… Tai, kad visi čia valgo kartu, ir yra Langaro esmė! Tikslas – ne tik pavalgydinti vargšus, bet kad ir tie vargšai (ir jokia visuomenės grupė) nesijaustų atstumta, kaip atstumti neliečiamųjų kastų atstovai hinduizme (kuriems net valgyti tekdavo iš atskirų indų). Todėl sikhų langare kartu tą patį maistą ant žemės valgo vargšai ir turtingi, sikhai ir kitatikiai – pagal vieną pasakojimų, kai pas sikhų trečiąjį guru Amar Das atvyko musulmonų mogolų imperatorius Akbaras, sikhai visų pirma jam liepė sėstis kartu su visais ant žemės valgyti langare…

Ir mes, kai paskome sutiktiems pendžabiečiams, kad buvome Amritsare, sulaukiame klausimų: „Ar buvote Auksinėje šventykloje? Ar valgėte langare?“.

Sikhizmas gimė iš dalies kaip atsakas Pendžabą supančioms hinduistų ir musulmonų kultūroms. Hinduizme yra kastos, o sikhams visi lygūs. Hinduizme daug dievų, o sikhizme – tik vienas (nors ir ar jis Dievas, ar Deivė, ar tiesiog Jėga – diskusijų dalykas, nes pendžabių kalba čia daugiaprasmė). Musulmonai turi kelias žmonas, o sikhai – tik vieną. Musulmonai valgo tik halal mėsą, o sikhams toks skerdimo būdas atrodo pernelyg žiaurus.

Jei hinduistų šventyklos kyla viršum miestų – jų mitologinėm skulptūrom išdabintas vimanas ar gopuramus pamatai iš tolo – tai Auskinę šventyklą gali išvysti tik nusileidęs laiptais į didelį jos kiemą, nes ji stūkso net žemiau Amritsaro žemės lygio, ežero centre, iš visų pusių užstota baltų komplekso pastatų… Jokia kita religija neturi panašių šventovių… Ir visgi sikhizmas vystėsi Pietų Azijos fone, tad religijos ir pynėsi: tai, kaip sikhai neria į ežerą aplinkui Auksinę šventyklą, labai jau primena tai, kaip hinduistai neria į jiems šventą Gangą. Ir tie, ir tie atitinkamą vandenį semia, vežasi namo… Jei indai tuoktuvių metu vaikšto aplink ugnį, tai sikhai – aplink Guru Grant Sahib knygą.

Aplink Auksinę šventyklą, sikhizmo paslaptingas šydas vis labiau prasiskleidė. Atvykėliams Guru Grant Sahib giesmės čia subtitruojamos hindi bei anglų kalbom. Ir tos giesmės – kažkokios savos, bendros, apie visatą ir gyvenimą, apimančios Alachą ir Krišną – net kiti tikėjimai čia savaip apimami, suvokiant viską kaip alternatyvas ar metaforas.

Net keista, kad sikhizmas, priešingai kokiam krišnaitų išpopuliarintuam vaišnavizmui, beveik neturi sekėjų anapus pendžabių tautos – gal tie tiurbanai gąsdina… Tiesa, visų „penkių K“ (nekirpti plaukai, specialūs durklas, apyrankė, šukos ir apatiniai) ir pendžabe laikosi tik religingesnieji, mačiau daug žmonių, kurie, pavyzdžiui, nusikirpę plaukus, bet nešioja kirpaną ar metalinę apyrankę karą, tarnaujančią ir kaip kastetas.

Mums jie be galo įdomūs, o mes įdomūs jiems, nes turistų iš užsienio ten dar labai mažai. Atrodo, kaip čia paprašyti kokio tradiciniais rūbais vilkinčio sikho nuotraukos, o štai jis pats paprašo nusifotografuoti su tavim…

Tačiau todėl ten viskas pritaikyta saviems: koks Centrinis sikhų muziejus pilnas tiurbanuotų lyderių paveikslų, o taip pat mūšių ar kankinimų – religinių ir istorinių – scenų, kurias, net kai parašyti jų pendžabiški pavadinimai, užsieniečiui perprasti labai sunku.

Tačiau Auksinės šventyklos atmosfera įkvėpė perskaityti knygą apie sikhų tikėjimą, kuri viską – ir dar daugiau, sudėjo į savo vietas. Kiek ten unikalių tradicijų! Štai visų sikhų vyrų pavardė Singh, o moterų – Kaur (tai suvienodinta, nes antraip Indijoje iš pavardės matosi kasta).

Indijos-Pakistano kruvino padalijimo atgarsiai – ir kasdieniame šou

Viena tema Pendžabo memorialuose, muziejuose, mene kartojasi ir kartojasi labiau nei bet kur kitur Indijoje. Karas, žiaurumai… Centrinio sikhų muziejaus paveiksluose. Milžiniškame Indijos karo muziejuje su didžiausia pasaulyje kardo statula. Gobind Ghar forto „gyvajame muziejuje“ kur, be visos Indijos širdis užkariavusios pendžabių bhangros šokių, nuolat rodomas 7D filmas apie sikhų kruvinas kovas su afganais ir britais (kažin ar būtų pavykę suskaičiuoti, kiek žmonių nužudoma per tas keliolika minučių). Kovas vedė nacionalinis didvyris maharadža Randžitas Singhas. Jo milžiniška statula pradeda pėsčiųjų gatvę Auksinės šventyklos link. Jis valdė vienintelę sikhų valstybę, sugebėjo trumpam „atmušti“ britus, jo karinių triumfų laikai sikhams – aukso amžius.

Ech, kaip smarkiai sikhizmas skiriasi nuo pacifistinių Indijos religijų, kaip džainistų, kurių vienuoliai pasišluoja priešais save taką, kad šiukštu vabalėlio nenumintų…

Sikhai dėl to ir gerbiami, ir nesuprasti. Kitataučiams jie – „nuožmūs kariai“. Kaip tokius juos samdė britai savo Indijos kolonijinėms armijoms, ir šiais laikais visoje Indijoje pilna sikhų apsaugininkų ar policininkų. Po 2001 m. rugsėjo 11 d. atakų Amerikoje sikhai buvo tapę „keršto išpuolių“ taikiniais, nes su savo tiurbanais, ūsais, barzdom, jie atrodė dar panašesni į „stereotipinius teroristus“, nei daugelis musulmonų.

Kita vertus, girdėjome posakį – „Jei kur Indijoje patenki į bėdą, ieškok vyro su tiurbanu“. Sikhai myli teisingumą ir už jį visada kovoja. Ir, kai traukinyje į Amritsarą kažkokie indai „zuikiai“ buvo užėmę mūsų išpirktas traukinio vietas, bemat bendrakeleivis ginkluotas tiurbanuotas sikhas susodino visus į savo vietas. Pagalbos iš sikhų sulaukėme ir daugiau – tarkime, keliskart teko klausinėti, kur reikiamas autobusas, tai kiti indai (net bilietų pardavėjas!) tiesiog atsakydavo „nežinau“, o „žmonės su tiurbanais“ palydėjo kur reikia, patys išsiaiškindavo, kad paaiškintų mums, nors pagal pareigas jiems nepriklausė.

Bet kartais kas vienam kova už tiesą, kitam – kova už blogį. Tarp tokių kontroversijų – kova už nepriklausomą sikhų šalį Chalistaną. Nepriklausomybės šalininkai 1982 m. įsitvirtino Auksinėje šventykloje, tuomet ją šturmavo ir apgriovė Indijos valdžia, pražudydama šimtus religingų sikhų.

Bet pačios skaudžiausios istrorijos – iš 1947 m. abipusio genocido, vaizdžiai parodyto Padalijimo muziejuje Amritsare. Sikhai žudė musulmonus, o musulmonai – sikhus. Ne tik žudė: degino namus, prievartavo moteris.

Kai britai nusprendė suteikti nepriklausomybę savo Indijos kolonijai, jie suprato, kad nauja šalis bus pasmerkta amžinam pilietiniam karui, tad nutarė prieš laisvės suteikimą koloniją padalinti į musulmonų Pakistaną bei hinduistų Indiją. Kitur dalinti buvo paprasčiau, nes vienos tautos (kaip sindžiai ar balučai) buvo musulmoniškos, o kitos – hinduistinės. Bet pendžabių būta įvairių tikėjimų: musulmonai, hinduistai, sikhai. Taigi, Pendžabas „perpjautas“, musuloniškas Pendžabas šiandien – Pakistano provincija, o sikhiškas – Indijos vasltija.

Bet iš pradžių padalinimas tik dar labiau atsuko „kraujo kranus“. Vyko pogromai prieš „ne savo pusėje gyvenančius“, prasidėjo didžiausias pasaulio istorijoje pabėgėlių judėjimas – 10 ar 20 milijonų nusprendė bėgti iš savo namų, kuriuos Indijos-Pakistano sienos nustatymo komisija paliko „kitos religijos tėvynėje“. Bet net ir pabėgti daugeliui nepavyko. Daugybė traukinių į galutines „saugias stotis“ atriedėdavo sausakimši nuo lavonų: vyrų, moterų, vaikų. Nes sikhai puldinėdavo musulmonų traukinius ir pabėgėlių vilkstines, o musulmonai – sikhų ir hinduistų. Visi skelbėsi taip kovojantys už tiesą – tik keršijantys už tai, ką „priešai“ daro su tikėjimo broliais. Bet kas ir kaip visa tai pradėjo iš tikro – nebepasakysi. Matyt, viskas įsisuko po truputį: gerokai supaprastinius, už vieną nužudytą kiti nužudė du, už tuos du – keturis ir t.t. Itin tragiška, kai visa tai vienas su kitu darė ta pačia kalba kalbantys tautiečiai pendžabiai.

Kita vertus, jei ne tos tragedijos, sikhai neturėtų „savo“ krašto, nes seniau jie buvo pasklidę po daug didesnes žemes ir net šventajame Amritsare nesudarė gyventojų daugumos.

Indijos-Paksitano konfliktas Pendžbe justi iki šiol. Dangų raižė naikintuvai, o viena keisčiausių pramogų, be paliovos reklamuojama Amritsaro gatvėse turistams – Atario-Vagos pasienio punkto uždarymas. Tai kažkas siurrealaus – kas vakarą Indijos ir Pakistano pasieniečiai teatrališkai „konkuruoja“, nuleisdami vėliavas, o visa tai nuo milžiniškų amfiteatrų stebi tūkstančiai žiūrovų, mėgindami „priešų sirgalius“ perrėkti savo patriotiniais šūkiais. Užvedinėtojas – „Indija motina“, visi – „Tegyvuoja“, užvedinėtojas – „Šlovė“, visi – „Tėvynei“. O kitoje sienos pusėje rėkiama tas pats, tik vietoj Indija – Pakistanas („India Zindaban“ / „Pakistan Zindaban“…). Nes net pagrindinės abiejų šalių kalbos – hindi ir urdu – iš esmės nesiskiria (tik urdu rašoma arabų raštu, o hindi – devanagariu). Grėsmingai atrodantys pasieniečiai šoka, žygiuoja kojas pakeldami iki nosies, mėtosi ginklais. „Gąsdina priešus“, bet, kita vertus, ir savaip parodo bendrą istoriją, kultūrą, nes kur kitur dvi priešų šalys galėtų susitarti dėl tokio spektaklio kas vakarą?

Greta didžiojo Indijos pusės amfiteatro, tarp visų už rupijas išdažyiti veidą Indijos vėliavomis siūlančių prekijų, stūkso paminklas „neapdainuotoms Padalijimo aukoms“… Tarp aukų – net muziejinės vertybės! Štai būta archeologinių radinių, iškastų priešistoriniame Mohendžo Daro mieste, kurie tiesiog padalinti Indijai ir Pakistanui perpus.

Čandigarhas – modernios architektūros “šedevras”?

1947 m. Pendžabas padalintas. Senoji jo sostinė Lahoras, iš kurio didingų rūmų valdė maharadža Randžitas Singas, liko Pakistane. Indijos pusėje atsikliuvę miestai sprogte sprogo nuo pabėgėlių lūšnynų ir nė vienas neatrodė vertas sostinės vardo…

Ką daryti? Pastatyti naują miestą ir valdžiai, ir pabėgėliams! Taip iš kilo Čandigarhas, į kurį dabar dabar plūsta modernios architektūros piligrimai. Mat tą miestą išplanavo garsusis Le Korbiuzjė, dėl to Čandigarhas net įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldą…

Atvykusiam iš Vidurio/Rytų Europos, šedevrą ten sunku įžvelgti. Ten kaip sovietinė architektūra kvadratu. Kvadratiniai mikrorajonai neturintys net pavadinimų (tik numerius), pilni vienodų brutalistinių betoninių daugiabučių… Bet ilgai pakeliavęs po Indiją jau galėjau suprasti, kuo Čandigarhas indams – magiškas, numylėtas pensijon išeinančių turtuolių… Žaliais plačiais pėsčiųjų kiemais eidavau didelius atstumus nebijodamas, kad partrenks autorikša ar motociklas. Daugiau tvarkos, daugiau turto: vienas didžiausių Indijoje prekybos centrų – it perkeltas iš Vakarų pasaulio (Nexus Elante Mall), įvairių virtuvių restoranai.

Viską „išlaiko“ biurokratų armija, mat padalinus indiškąją Pendžabo valstiją – į sikhišką Pendžabą ir hinduistinę Harjaną – dabar čia nebe vienos, o dviejų valstijų sostinė! Jau vien šis faktas niekais pavertė dalį Le Korbiuzjė utopijos: dabar vienu parlamento pastatu turi dalintis dviejų valstijų deputatai, abi valstijas aptarnauja vienas aukštasis teismas. Daugybės Čandigarho vietų realybė kitokia, nei atvaizduota Architektūros muziejaus nuotraukose, maketuose, planuose… Štai Le Korbiuzjė baseinas, kurio vandeny atsispindėdavo Aukštasis teismas, tuščias: „Ten veisdavosi uodai, skrisdavo į teismo sales, platindavo ligas“ – aiškino nemokamas gidas, vedžiojęs po valdžios kompleksą, kurio šiaip iš miesto net pamatyti negali, nes jis uždengtas dirbtiniu kalnu.

„Suplanuotas“ Čandigarho simbolis – valdžios komplekse stūksantis rankos paminklas, simbolizuojantis taiką, vienybę ir atvirumą. Bet gyvo miesto istorijos į ateities tolius nenumatysi, ir dar populiaresne lankytina vieta staiga tapo Uolų sodas [Rock Garden], kurį, su dirbtiniais kriokliais ir lėlių muziejais, savom rankom sukūrė valstybės tarnautojas Nekas Čandas, rinkęs reliktus iš Čandigarho vietoje kadais stovėjusių Pendžabo kaimų. Jaunavedžiai geriau fotografuojasi prie tų dirbtinių krioklių ir uolų, o ne bedvasiuose parkuose, aikštėse, sankryžose…

Šimla – kalnų oras ir britiškosios Indijos sostinė

Į Čandigarhą gal nė nebūtume užsukę, jei ne Kalkos priemiestis. Dar nykesnis – bet būtent ten prasideda „žaisliniu traukiniu“ vadinamo siauruko kelionė aukštyn į Himalajus, į legendinę Šimlą, britų Indijos „vasaros sostinę“. Kiekvieną pavasarį, Delį sukausčius karščiui, visas britiškasis elitas riedėdavo ten, į Šimlą, kur bent kiek vėsiau. Iš tikro Šimla buvo net tikresnė sostinė, nei Delis, nes Indija iš Šimlos valdyta 7 mėnesius per metus, kai iš Delio – tik 5!

Atstumas nu Kalkos iki Šimlos – tik 85 km, grįždami taksi įveikėme per 2:30 val., bet traukinys, kaip senais laikais, pūškavo net 5:20 val. Tačiau kelionė turistiniais vagonais (ar persisvėrus pro atdaras duris) neprailgo: anapus didelių langų slinko stotelės su mojojuojančiais vėliavėlėmis viršininkais, maisto pardavėjais bei vis didesniais aukštį nurodančiais skaičiais, 100 tamsių tunelių, o paskui prasidėjo ir vaizdai žemyn, kol galiausiai traukinukas įriedėjo į senovinę stotį viršūnėje. Aukštis – 2276 m, iki Himalajų viršūnių dar labai toli, bet ir siaurasis geležinkelis toliau jau nebenutiestas – lieka tik keliai, iš pradžių dar pravažiuojami visus metus, o paskui, link Ladakho, jau užpustyti kasmet iki pat vėlyvo pavasario…

Šimla – toks keistas Europos bastionas Himalajų priekalnėse, su didingais pastatais, tarsi perkeltais iš kokio Britanijos užmiesčio. Teatras, bažnyčia, Britanijos vicekaraliaus rūmai, kuriuose, beje organizuotas Indijos kolonijos padalijimas į Indiją ir Pakistaną… Pagrindinė Mall gatvė – visiškai pėsčiųjų, kaip ir Ridge aikštė pačioje to kalno viršūnėje, iš kur galėjau dairytis į abi puses. Aišku, senstančią Britaniją vis labiau supa šiuolaikinė Indija: ech, kaip reikėjo grūstis į liftą tarp skirtingų Šimlos terasų, kiek daug palaikių namelių supa prieškario ir tarpukario didybę ir kokie įkyrūs rikšų vairuotojai prie stoties (taip buvo ir Pendžabe). Ir virš bažnyčios ant kalvos pasiekiama lynų keltuvu – milžiniška beždžionių dievo Hanumano skulptūra.

Tačiau Šimla vis tiek vienas europietiškiausių Indijos miestų. Siauruku kartu atvažiavo senyvų britų pora, kurių sena svajonė buvo pamatyti kur gyveno XXX, XXX, XXX – bet juk Europą europiečiai gali rasti ir Europoje, tad didžiausi Šimlos angliškai-indiškų saulėlydžių mylėtojai šiandien – patys indai čia randantys Europos aidus savoje šalyje…

Šimla buvo Pendžabas – bet dabar irgi nebėra, ji – dar vienos naujos Himačal Pradešo valstijos sostinė. Sikhų tiurbanų dar matėsi – bet kuo toliau nuo Pendžabo, tuo jų mažiau, o dar toliau, į rytus, Utarakande, iš ženklios daugumos sikhai vėl virto egzotiška mažuma, Pendžabo atsiminimai teliko tarsi kokia skaityta pasaka.

Pendžabas – kaip sikhų Izraelis

Sikhų istorija ir padėtis kažkuo panaši į žydų. Unikali kultūra ir tikėjimas – bet kartu ir trintys su kaimynais, persekiojimai. Net žodį “holokaustas” sikhai vartoja savoms istorinėms tragedijoms… Tik nors sikhų pasaulyje – net daugiau nei žydų, informacijos apie juos – labai maža.

Esu įsitikinęs, kad, jei Pendažabas, kaip koks Izraelis, būtų atskira valstybė, šį unikalų kraštą trokštų pažinti milijonai užsieniečių: toks unikalus tikėjimas, įdomios tradicijos, atskira tauta, kalba, net sava rašto sistema… Bet dabar Pendžabas žemėlapiuose vaizduojamas tik kaip Indijos kampas. Keliautojai Indijoje aplanko Delį, Džaipūrą, Agrą, Varanasį – savaitės-dviejų atostogos baigiasi ir jie skrenda namo, kitais metais ieškodami kitų krypčių atostogoms, nes „Juk Indijoje jau buvo“. Tad Pendžabu grožisi daugiausiai keliautojai iš kitų Indijos valstijų.

Tačiau jei tau, kaip man, rūpi ne „užspalvinti“ nukeliautų valstybių žemėlapį ar siekti kažkokio aplankytų valstybių rekordo – o norisi pamatyti ką unikalaus, neatrasto – tai Pendžabas tam tikrai puiki vieta ir dabar puikus metas, kol dar kiti neatrado Pendžabo.

Komentuoti

Laukinis Indijos Radžastanas! Spalvoti mietai, balti mauzoliejai tarsi iš rytų pasakų. Kalnų fortai tokie milžiniški, kad atrodo kompiuterine grafika išdidinti kokiam “Žiedų valdovo” tęsiniui. Vis dar turtingos karingų maharadžų radžputų dinastijos. Plačiosios dykumos, kuriom žygiuodami kupranugarių karavanai su prieskonių ir šilko kroviniais į dabartinį Pakistaną, kuris – čia pat, anapus fronto.

Radžastanas – Indija, bet visai kita, nei Varanasio ghatai, Tadž Mahalis ar Goa paplūdimiai. Leidomės traukiniais, džipais ir kupranugariais gylyn į Radžastaną.

Džaipuras, jo rožinės pilys ir balti kapai

Džaipuras – didžiausias Radžastano miestas, bet tuo pačiu paskutinis, kurį dar pasiekia daugelis keliautojų į Šiaurės Indiją. Jis – dalis garsiojo “Auksinio trikampio” su Deliu, Tadž Mahaliu. Kaip ir kiekvienas save gerbiantis Radžastano miestas, turi savo spalvą. Džaipūras – rožinis, visi pastatai taip dažomi, toks įstatymas.

Pasakiškiausi tų pastatų – Amerio [Amber] fortas, baltieji Gaitore Ki Chhatriyan kenotafai, maharadžų Miesto rūmai. Fortas pribloškia savo dydžiu, kapai – radžputų architektūrinių raižinių kruopštumu, o rūmai, kuriuose ligi šiandien gyvena maharadžos – ir tuo, ir tuo.

Unikaliausi Džaipūro brangakmeniai – Jal Mahal rūmai, it plūduriuojantys ant ežero paviršiaus. Ir sunkiai nusakomas Hawa Mahal pastatas, primenantis kokį rožinį tortą: iš už jo langų-širmų miesto gyvenimą stebėdavo pernelyg viešai rodytis negalėdavusios kilmingos damos. Ir Džantar Mantar gigantiškų (iki 27 m aukščio!) atsronominių prietaisų kompleksas, kurį įkūrė XVII a. žvaigždėmis domėjęsis radžputas Džai Singas.

Kai į Indiją keliavome pirmą kartą, Radžastane irgi apsiribojome Džaipuru. Bet – net specialiai neieškodamas – internete, avialinijų žurnaluose, viktorinų klausimuose vis išvysdavau ir išvysdavau nuostabių pasakiškų kitų Radžastano miestų. Auksinis Džaisalmeris, žydrasis Džodpūras, Udaipūras, Puškaras, Bikaneris… Kai į Indiją grįžau trims mėnesiams buvau apsisprendęs daug daugiau laiko skirti Radžastanui.

Džodpuras – žydrasis miestas superforto papėdėje

350 km – arba viena naktis traukinyje – į vakarus nuo Džaipuro pasitiko “mėlynasis miestas” Džodpuras. Kaip visur Radžastane (ar net Indijoje) laukė du pirmi įspūdžiai: blogas ir geras.

Blogesnis įspūdis – traukinių stotyje. Su besistumdančiom miniom, ant žemės išsidrėbusiom vėluojančių traukinių laukiančiom šeimom. Anapus stoties vartų šiukšlių jūroje vienas per kitą rėkė autorikšų vairuotojai, mums pagaliau susiradus iškviestąjį “Uber” dar mėginę apgaulingai gąsdinti “Su jais nevažiuokit, tik rikša jus nuveš kur reikia, kitaip jus apiplėš”. Taip, ir Džaipure to buvo, tik nerašiau: didesnės nei sutarta kainos, miesto centre šiukšlių krūvoj gyvenančios kiaulės. Radžastanas – irgi Indija, bet dabar, “po visko”, atmintyje prisiminus Radžastaną stoja tik geri vaizdai, taip smarkiai jie nustelbia visus minusus!

Džodpūras pirmąsyk pritrenkė užlipus ant mūsiškio, rodos, tokio neypatingo, siaurų šiukšlinų ir laukinių šunų pilnų gatvių supamo viešbučio stogo (kambariai ten kainavo 8 eurus). Staiga visos grožybės iškilo prieš akis! Galingas XXXX fortas, it įaugęs į kalną. Kitoje pusėje toli tarsi koks Tadžmahalas spindėjo iš miglos – ten 1928-1943 m. statyti Umaid Bhawan rūmai, kurių trečdalyje ir šiandien gyvena Džodpūro maharadžos (likę du “trečdaliai” – muziejus ir prabangus viešbutis).

Ir čia dar ne viskas – pasivaikščiodami nuėjome ir prie Džasvant Tada maharadžų kapų, ir prie rajono anapus forto su džodpūrietiškais mėlynais indigo dažais dažytais namais (“Kad būtų šviesūs ir neįkaistų, bet ir akių neerzintų”), ir prie puošnaus baodžio (senovinės vandens kaupyklos) miesto centre. O pasivaikščiojimas forte ir maharadžų rūmuose kaip niekur atskleidė unikalią Radžastano istoriją: anksčiau šiame rgeione buvo dešimtys šalių, kiekviena jų turėjo sostinę kokiame nors Džodpūre, kiekvienos jų maharadžos-radžputai ir brahminų bei priklių elitas lobo iš prekybos, bet kartu nuolat jautė kitų Indijos valdovų keliamą pavojų, tad statėsi neįveikiamus fortus.

Viskas atėjo į pabaigą XIX a. Indijoje įsivyraujant britams. „Garbingus“ durklus radžputai pakeitė šautuvais, o galiausiai vienas po kito sutiko su britų sąlygomis: jie ir toliau turės savo šalis, bet tų šalių užsienio politiką, saugumą kontroliuos britai. Tai turėjo ir pliusų: „amžinas tarpusavio karas“ Radžastane baigėsi ir maharadžos galėjo statyti architektūrinius stebuklus it Europoje bet su indišku prieskoniu, kaip Džodpuro laikrodžio bokštas ir aplinkinis turgus, galėjo išsikelti iš storų forto sienų į didingus modernius rūmus. Galutinai valdžią maharadžos-radžputai prarado tik 1947 m. Indijai tapus nepriklausoma ir vieninga valstybe – tačiau turtai iš jų niekad nebuvo atimti, kaip ir miestelėnų pagarba jiems ir greta oficialaus mero Džodpūras ligi šiol turi ir savo „karalių“.

Pagarba valdovams pagrįsta ir tikėjimu, kastomis, kurias daugelis čia mums pasakydavo jau pirmo pokalbio metu. Bet „tikėjimas“ čia nevienalytis: maharadžos-radžputai – hinduistai, atlaikę musulmonų antpuolius; bet kai sėdėdavau ant Džodpuro stogo, Indijos dievybių šlovninimo dainos (raga) nuolat mainydavosi su muedzinų šauksmais maldai ir penktadieninias islamiškais pamokslais, o keisčiausios patirtys laukė priemiesčiuose, pas Bišnojų tikėjimo atstovus. Jie vadinami pirmaisias pasauly radikaliais ekologijos aktyvistais: ne tik nevalgo mėsos (Indijoje daugelis nevalgo), bet ir tiki, kad po mirties reinkarnuosis į elnius, tad juos gerbia, jie laisvai laigo aplink bišnojų kaimus. Tokius kaip Kedžarlis, kurio pažiba – memorialas 363 kankiniams. Tuos kankinius nužudė, kai jie prisirišo prie medžių, kad maharadža jų nenukirstų.

Kuo tolyn į Radžastaną, tuo labiau ore tvyro vieno aršiausių šiuolaikinių tarptautinių konfliktų dvasia. Indija prieš Pakistaną… Gal kas dvidešimtas Džodpūro gyventojas – Indijos karys. Anapus maharadžų rūmų – švytinčių karinių bazių miestas, paženklintas šūkiais kaip “Jei mirtis ateitų pas mane kol dar neįrodžiau savo vertės, aš nužudysiu pačią mirtį”.

Į vakarus nuo Džodpūro geležinkelio bėgiai driekėsi per Pokraną, garsėjantį kaip Indijos branduolinių bandymų vieta (sakoma, ten iki šiol gausu vėžio susirgimų), o viršum traukinio vis dažniau girdėdavosi viršgarsinių naikintuvų dundesys. Į Pakistaną bėgiai neveda – jie baigiasi Džaisalmeryje, stebuklingame „auksiniame mieste“, paskutinėje stotelėje prieš „fronto“ dykumą.

Džaisalmeris – turtinga Radžastano pabaiga

Džaisalmerio uola-fortas vadinamas „Didžiausia pasaulyje smėlio pilimi“. Čia ne muziejus – čia ištisas gyvenamas miestas, pradėtas statyti dar XII a. Fortas pilnas tradicinių namų havelių nuostabiais raižiniais.

Mes gyvenome 400 metų senumo havelyje, „įaugusiame“ į miesto sienas – įtvirtinto kambario langelis atsivėrė į Džaisalmerio forto papėdę, naujesnius rajonus, kuriuose anais „dykumų prekybos posto“ laikais gyvendavo – ir ne mažiau įspūdingus havelius pasistatė – turtingi džainų pirkliai.

Kaip ir daugelį, forto havelį karta iš kartos paveldi brahminai, kadaise gyvenę forte „arti maharadžos“, kurio rūmai – įspūdingiausias forto pastatas. Tiesa, havelio šeimininkai šiandien gyvena kažkur kitur, o savo tėvoniją užleido turistams, palikę ją prižiūrėti kšatrijui tarnautojui.

Kartais apie vietą daugiau pasako ne tai, kas joje yra, o tai, ko nėra – ir štai Džaisalmerio forte nėra tos Indijai būdingos „netvarkos“, kažin kaip jis paverstas jaukiu, gana švariu miesteliu, su nuostabiom kavinėm ant havelių stogų – ir mūsų havelio-viešbučio kambarys buvo jaukus. Bet ir vietos dvasia niekur nepasitraukė – „vieši kvietimai į vestuves“ su drambliagalviu dievu Ganeša, puošiantys havelius. Senos džainistų šventyklos, į kurias – apsaugotas sienomis – jie lipdavo iš papėdės. Praeities tragedijų atgarsiai – kaip raudoni rankų įspaudai ant maharadžų rūmų, palikti žuvusių žmonų. Anais radžputų tarpusavio ir radžputų-musulmonų karų laikais buvo įprasta, kai miesto apgultis tapdavo nepakeliama, visoms moterims kartu susideginti skambant muzikai džauhare – kad užėję priešai jų neišprievartautų. Tuomet miesto vyrai leisdavosi į bevilitišką lemiamą puolimą.

Kaip ten bebūtų, po kiekvieno džauharo Džaisalmeris atgimdavo vėl, vedamas dykumose slėptų žuvusio maharadžos giminių. Pernelyg svarbi jo vieta ant nematomų smėlėtų prekybos magistralių!.. Bet tada atėjo britai. Kupranugarių karavanus pakeitė laivai, traukiniai, Radžastano maharadžos pamažu pripažino taiką garantuojančio Britanijos karaliaus viršenybę. O galutinį tašką padėjo Britų Imperijos žlugimas. Didžioji Indijos valda virto dviem atskirom priešiškom valstybėm – Indija ir Pakistanu – o jų siena – prekėms neįveikiamu amžinu frontu. Džainistai ir kiti pirkliai apleido Džaisalmerio fortą, bet tikriausiai tai jį ir išgelbėjo: havelių niekas negriovė, neperstatė moderniais namais. Iki išaušo turizmo era – ir šiandien tiek Džaisalmerio maharadžų palikuonims, kildinantiems save iš dievo Krišnos (tai “įrodo” genealoginis medis jų rūmuose), tiek forto havelius paveldėjusiems brahminams aišku: paveldą saugoti pelninga, net nauji namai statomi senovinės architektūros.

Kelionė gylyn į Radžastano dykumą

Džaisalmeris daugybei turistų – ir tarpinė stotelė kelionėje gilyn į Didžiąją Indijos (taro) dykumą. Prekijai verčiasi per galvą siūlydami visokiausias ekskursijas – nuo „turistinių“ su šokiais ir nakvyne palapinėje iki „neturistinių“ kur, pasigaminus valgyti, tiesiog miegama ant žemės dykumoje.

Radžastano šokius jau matėme Džaipure, taip pat Džaisalmeryje apsilankėme tradiciniame Katputli lėlių teatre, tad dykumoje pasirinkome būti vieni. Laukė važiavimas automobiliu, paskui – džipu iki tokio menko kaimelio, paskui – virš valandos jojimo kupranugariais, kol pasiekėme smėlio kopas ir tarp jų sulaukėme saulėlydžio, praleidome naktį.

Aišku, „atokumas“ Indijoje visada sąlyginis. Tolumoje nuo smėlio kopos matėsi kaimų šviesos, dangumi vis skraidė naikintuvai. Pakistanas jau tik už 20 km… Radžastano plotas ir gyventojų skaičius – panašus kaip Vokietijos, gyventojų tankumas Radžastane net keturiskart didesnis, nei Lietuvoje. Bet indams Radžastanas – vienintelis „savas“ dykumos skonis, o būti „visai be kitų žmonių“ jie ir nepratę. Pakeliui į dykumą gausu alkoholio parduotuvių, o dykumoje primėtyta butelių, kitų šiukšlių. „Tai turistai iš Gudžarato“ – pasakojo vietiniai. Toje valstijoje draudžiamas alkoholis, tad gudžaračiai keliauja išgerti į Radžastano dykumas…

Indijos dykumos patirtis gal kiek kitokia, nei tikėjausi – bet įdomi!

Tai, ką aprašiau, tik maža dalelė Radžastano, ir dar tikiuosi kada į šią valstiją grįžti.

Juk dar liko neaplankytas Puškaras su garsiuoju kupranugarių festivaliu, Bikaneris su Karni Matos „žiurkių šventykla“ (ten laisvai ganosi žiurkės į kurias, tikima, įsikūnijusios protėvių sielos) ir dar visa eilė kitų „maharadžų fortų“ miestelių, kiekvienas savaip gražus ir romantiškas…

Komentuoti

Delį sunku pamilti iš pirmo žvilgsnio – jis smogia visiems penkiems pojūčiams iš karto…

Bet Delis ne šiaip sau Indijos sostinė, jis – ištisos civilizacijos sostinė! Civilizacijos, davusios pasauliui keturias didžias religijas, ištisas filosofijas, imperijas…

Kiekviena jų pastatė savą Delį, todėl Delyje ne vienas senamiestis – o septyni. Visur pilna „akmeninių praeities šmėklų“ – mauzoliejų, mečečių ir šventyklų, tūkstantmečio senumo išminčių kapų. O tarp jų – gyva, chaotiška, bet sava, visų Indijos pakampių dvasia.

Daugelis turistų Delyje stabteli tik trumpam ir lekia gilyn į Indiją – bet aš pasirinkau pažinti šį miestą giliau, skyręs daugiau nei savaitę.

Skeletas spintoje: pirmieji Delio įspūdžiai…

AŽ kelionių vadovus mėgstu pradėti nuo geriausių dalykų, gražiausių vaizdų, bekraštės didybės – ir Delis jos pilnas! Bet iki tų grožybių čia tenka stumtis pro minias, grūstis sausakimšuose autobusuose, riedėti birbiančiais geltonai-žaliais autorikšom, kedenant šaltam žiemiškam vėjui arba kepinant vasaros saulei…

Delį sunku pamilti iš pirmo žvilgsnio – ir jau po šito pirmo įspūdžio dalis keliautojų taria „daugiau niekada“. Tai toks „skeletas spintoje“, jei nepradėčiau nuo šito, straipsnis apie Delį atrodytų kažkoks netikras…

Kai į Delį atvykau pirmą kartą, akimirką suabejojau, ar tai tikrai ta pati skurdi Indija: oro uostas modernus, metro linija į centrą, atrodytų, perkelta iš kokio Europos didmiesčio… Bet paskutinėje stotelėje pabaigoje, ties Naujojo Delio stotimi, miesto realybė smogė su kaupu. Apsupę autorikšų vairuotojai, vienas per kitą rėkiantys beprotiškas kainas. Purvinas „viešbučių centras“ Pahargandžo gatvė, kur nakvynės ieškojome žengdami per šiukšlių krūvas ir apeidami palaidus šunis, vieną kurių štai kažkoks vietinis daužė lazda. Bet didžiausias „kultūrinis šokas“ laukė Naujojo Delio stotyje. Ant grindinio miegojo tiek žmonių, kad, atrodo, ištisą miestelį žemės drebėjimas būtų nugriovęs. Neįmanoma atskirti, kurie jų – benamiai, o kurie tiesiog laukia vieno tų traukinių, apie kuriuos stoties pranešėjas skelbė „Vėluoja 5 valandom“, „Vėluoja 7 valandom“… Viską karūnavo bilietų kasa: ant jos staliuko, tarp mūsų ir pardavėjo, staiga atėjo didelė žiurkė. Pardavėjas tiesiog nustūmė ją lazda ir, kaip niekur nieko, kalbėjo toliau…

Kai keliavau į Delį antrą kartą, iš oro uosto važiavau su pavėžėjais: visokių „Uber“ ir „Ola“ dėka taksistai-apgavikai pagaliau pastatyti į vietą… Aplamdytas, kaip visi ten, automobiliukas riedėjo pro surūdijusia spygliuota viela įtvirtintas gyvenamųjų namų kolonijas, pro ne mažiau nutriušusias karines bazes grėsmingais užrašais „Užėję be leidimo bus sušaudyti“, pro sausros iškamuotus apdžiūvusių medžių bulvarus, pro šiukšles ėdančias “šventas karves”, pro tiesiog miesto gatvėje besišlapinančius taksi vairuotojus. Vienoje sankryžoje vaikai neprašyti puolė plauti langus, kitoje jau daug „indiškesnė“ patirtis: pinigus rinko hidžros, moterimis persirengę vyrai, tiksliau, „trečioji lytis“: indai jiems moka už palaiminimus, kviečia juos laiminti jų naujagimius. „Beautiful“ – man sako, o taksistas vengdamas tų „kabinimų“ užsidarė langą.

Eismą sunku apibūdinti žodžiais: per pypimus sunku susikalbėti, trijose eismo juostose visi vairuotojai kažkodėl įžvelgia 4 ar 5 – nors iš tikrųjų neįmanoma pasakyti kiek, nes tas skaičius nuolat keičiasi, priklausomai nuo to, ar tą „laikiną juostą“ tuo metu „pasiėmę“ automobiliukai, ar siauresni autorikšos, ar motociklai – o gal rieda koks ištisas dviaukštis miegamasis autobusas… Visa tai – vien per tą valandą kelio iš oro uosto iki išnuomoto buto, kuriame tąsyk praleidom savaitę. Nes, nepaisant viso chaoso, į Delį po pirmo vizito norėjosi grįžti ilgesniam laikui!

Septyni Deliai arba Delio didybė

Delį sunku „įpakuoti“ į turistinius bukletus, daugeliui keliautojų jis tik trumpa neišvengiama stotelė pakeliui prie Tadž Mahalio (Agros), šventojo Varanasio, jogų numylėto Rišikešo ir kitų Šiaurės Indijos grožybių.

Bet Delis turtingas nuostabių dalykų – problema tik, kad jie it karoliukai pabirę po visą 20+ mln. gyventojų didmiestį. Kelionė nuo vieno prie kito trunka ir daugiau valandos: tik renkiesi ar sėdėsi eismo kamščiuose, arba žingsniuosi per šiukšlių ir purvinų balų (kas ten per skysčiai?) pilnas gatves iki metro stotelės, kurios kažin kodėl pastatytos ir po kilometrą ar daugiau nuo tų garsių objektų, kurių garbei pavadintos, o susikertančios linijos dažnai neturi stotelių persėdimui.

Mat Delis neturi vieno senamiesčio, mat Delyje miestų buvo net septyni – viena kitą keitusios dinastijos ir valstybės pastatydavo po naują Delį. Gyvenamieji pirmųjų penkių Delių namai virtę dulkėmis, šeštojo Delio kai kurie riogso apleisti, bet štai net 1000 metų senumo valdovų ir didikų kapai pasiekė mūsų dienas ir dabar styro tarp chaotiškų Delio rajonų tarsi kokios akmeninės buvusių miestų šmėklos…

Nuostabiausias – Humajūno kapas, turistinių bukletų pramintas „Mažuoju Tadž Mahalu“, met jį pastatė ta pati mogolų dinastija 60 metų iki garsiojo kapo Agroje (XVI a.). Bet Humajūno kapas to palyginimo vertas! Jį supa mažesni kapai, kaip Isa Chano ar Humajūno kirpėjo. Yra daugiau tokių kapų zonų, virtusių gražiais parkais – Lodžių kapai ar Khas Hauz aplinkui tvenkinį. Be Firozo Šacho kapo (XIV a.) ten ir apleista medresė. Tuos griuvėsius labiausiai myli jaunimo porelės, kapuose randančios vietą be pašalinių akių apsikabinti, net pasibučiuoti: konservaus Delio gatvėse tai neįsivaizduojama. Khas Hauz kiekvienoj tamsioj akmeninėj salėj sutikdavom po tokią porą… Visų kapų nė nesuskaičiuosi, jie visad džiugina akį kai važiuoji Delio lėtaisiais greitkeliais ar virš miesto iškeltom metro linijom, jie suteikia miestui tokios mistinės auros… Paslaptingas ir vandens rezervuaras, tokie puošnūs laiptai skradžiai į žemę.

Bet paslaptingiausia iš „akmeninių šmėklų“ turbūt – Kutb minar, XIV a. statytas iki šių dienų aukščiausias plytinis minaretas pasaulyje, ir gretima geležinė kolona – tokios grynos geležies, kad šiandieninis mokslas nežino, kaip tai sukurta prieš 800 metų, Delio sultonato laikais, ar galbūt net dar anksčiau, nes galvojama, kad musulmonai Delio sultonai tą koloną atsigabeno iš kokios dvigubai anksčiau statytos hinduistų šventyklos, 27 kurių nugriovė ir panaudojo Qutb Minar minaretui mūryti.

Seniausias tebegyvas Delis – šeštasis, paprastai vadinamas Senuoju Deliu, pastatytas XVII a. mogolų (ne mongolų!), musulmoniškos valstybės, valdžiusios visą šiaurės Indiją. Mogolai karaliavo iš Raudonojo forto, pasirodydavo kasdien jo balkone savo valdiniams (Džaroka Daršan). Siaurų it kokioj Venecijoj gatvelių labirintai priešais tą fortą iki šių dienų – pagrindinis Delio turgus, kur gali nusipirkti visko ir „smūgis pojūčiams“ didžiausias. Šūkauja rikšos-dviratininkai ir kviesliai į restoranus, štai vienas vyras šlapinasi netoli ant žemės sukrautų nelegalių prekijų prekių. Vieni elgetos kabinasi į skverną, kiti demonstruoja nupuvusias kojas. Jei neturėsi psichologinio šarvo, žlugsi, nes visiems nepadėsi, o atskirti apgavikus nuo nelaimėlių neįmanoma. Štai ką regėjau per vieną eilinį pasivaikščiojimą senajame Delyje: rankomis „vaikšto“ kojas ant galvos užsidėjęs elgeta (trauma, apsigimimas ar tiesiog akrobatika?), ant žemės guli išdvėsęs, paraudonavęs šuo (gyvas ar nugaišęs?), už kokio šimto metrų voliojasi vyras, seilėmis tepdamas purviną grindinį – o visi aplink vaikšto lyg niekur nieko, beveik peržengdami tuos gatvių herojus (na, ankšta gatve kitaip nepraeisi). Bet vien „sušaldyti širdį“ nepakaks, Senasis Delis ir kūno ramybėje nepaliks! Štai kartą siaurose gatvėse ant galvos nukrito cemento gabalai – pasirodo, juos į mane metė beždžionės, kurių ištisos gaujos čia karstosi laidų špūlėm, šokinėja nuo stogo ant stogo. O kai ėjau per prieskonių turgų įprastinį „čiaudulio priepuolį“ staiga „papildė“ netikėtas skausmas vienoj aky – kažką aštraus, matyt, įpūtė. Trintis ar nesitrinti purvinom rankom? Laimė, po kelių minučių skausmas atlėgo.

Užtat septintajame Delyje – Naujajame Delyje – jaučiuosi kaip visai kitam mieste. Jį tarpukariu pastatė britai, kurių kolonijos sostine Delis tada buvo. Pagrindinis Kartavya kelias, besidriekiantis nuo Parlamento iki Indijos vartų, triumfo arkos Pirmajame pasauliniame kare už Britaniją žuvusiems indams, išvis – kaip iš kokio Paryžiaus. Tik pastatai visai kitokie, architektas Lutjensas juose subtiliai supynė XX a. pradžios imperinės Europos didybę, art deko, musulmonišką mogolų, hinduistinę radžputų architektūras -, sukūrė naują indosaracėnų stilių…

Paėjus plačiu bulvaru tarp pageltusių medžių iki Connaught ir Radživo žiedų – komericnė Naujojo Delio širdis, žibančios reklamos, pasauliniai tinklai nuo „McDonald‘s“ (dėl draudimo valgyti jautieną Big Mac‘ą čia pakeitęs Maharaja Mac) iki Hard Rock Cafe.

Į Delį britai perkėlė savo kolonijos sostinę dar 1911m., perkėlė su neregėra pompastika, viena didžiausių švenčių pasaulyje iki tol: Durbaru. 250 000 žmonių. Visi indų maharadžos ir nizamai turėjo čia atvykti nusilenkti britų valdžiai.

Bet legenda sako „Kas Delyje pastato naują miestą – tuoj pat jį praranda“, ir britai nepasidžiaugė Naujuoju Deliu nė 20 metų, jau 1947 m. Indija tapo nepriklausoma.

Karūnavimo parkas, kur vyko legendinis durbaras, šiandien toks pusiau apleistas, britų didikų statulų nosys nudaužytos, lentelės su jų vardais ir titulais kažkur dingusios…

Delis – gyvos civilizacijos sostinė!

Delis – Indijos sostinė, o Indija – ne šiaip šalis, tai tarsi ištisas žemynas, ištisa civilizacija… Indijoje – 780 kalbų, iš jų 16 kalba daugiau žmonių nei lietuviškai. Nors iš tikrųjų net nepasakysi, kiek kalbų ten yra, kur brėžti ribą tarp kalbų ir dialektų – ne lengviau pasakyti ir kiek religijų, bet viską, kaip sakė pirmasis Indijos premjeras Džavavrhalalas Nehru, kažkokie nematomi siūlai tarsi laiko surišę…

Ir Delis – viso to sostinė. Jis kalba hindi (neįtikėtina, kiek mažai Delio gyventojų moka angliškai, žinant, kad tai buvo britų kolonija…), bet sutraukia žmones iš visos Indijos. Nuo politikų iki maisto išvežiotojų ar pavėžėjų, čia besitikinčių bent truputį geresnio gyvenimo. Štai vienas tų, kurie moka angliškai, išsipasakojo: „Atvykau iš Biharo, žmona bengalė. Bihare nėra darbo. Čia vairuoju Uber nuo 7 valandos ryto iki 10 vakaro kasdien, nes išlaikau 12 žmonių šeimą – du vaikus, tėvus, senelius, brolį, kuris studijuoja, seserį“. Tipinė, tipinė Delio istorija…

Bet kiekvienas lakhas (100000) į Delį atvykusių indų atsiveža ir savo kultūras, tikėjimus, ir tai „Indijos civilizacijos sostinėje“ man buvo gražiausios patirtys.

Čia aplankiau Gandž Sahib sikhų gurdvarą – aišku, reikėjo prisidengti plaukus (sikhai, kurių širdis Pendžabo valstija, jų išvis nesikerpa, vaikšto su tiurbanais). Prisidėjome prie maisto gaminimo masinei valgyklai, kur, pagal sikhų papročius, sėdėdami ant žemės maitinami ir vargšai, ir turtuoliai (tokiu būdu pabrėžiant lygybę). Ši gurdvara pastatyta ten, kur musulmonų mogolų valdžios nužudytas devintasis sikhų guru Tah Bahaduras: draugiška taika ir tarpreliginė trintis Indijoje per amžius keičia viena kitą ar net būna šalia viena kitos.

Delyje aplankiau ir Šri Digambar džainistų šventyklą, kur ties kiemo vartais tenka palikti ne tik batus ir kojines, bet ir odinius rūbus. Gyvūnus myli ir hinduistai, nemedžioja (todėl Delyje žmonių jie nebijo ir, pavyzdžiui, kai prisėdau ant suolelio pavalgyti, voverės tiesiog kopė mano kūnu, kad pavogtų maistą). Bet džainistai čia neprilygstami. Jie net svogūnų ar bulvių nevalgo, kad nepakenktų “žemėje gyvenantiems organizmams”, o jų vienuoliai vaikšto nuogi ir pasišluoja prieš save povo plunksnom (nes jas patys povai nusimeta), kad nenumintų kokio vabaliuko… Šri Digambar šventykloje jie turi paukščių ligoninę, kur gydomi sužeisti miesto paukšteliai.”

Delyje buvau didžiausioje Indijoje Džamė mečetėje – musulmoniškoje, bet visgi labai indiškoje, nes batus teko nusiauti ne, kaip pas arabus ar persus, žengiant ant švaraus kilimo, o jau vaikštant purviname, paukščių pridergtame kieme. Buvome ir prie Hazrato Nizamudino, sufijų „šventojo“, kapo, kur „batų saugotojai“ mėgino įtikinti batus nusiauti turguje ir palikti pas juos (iš tikro aunamasi tik prie kapo, bet dažnas užsienietis pasiduoda, nesuprasdamas tos civilizacijos papročių!).

Delyje lankiau bahajų Lotoso žventyklą kur parymoti kviečiami visų tikėjimų žmonės, bet daugelis labiau nori pasigerėti tvarkingu sodu ir modernia architektūra (kaip retai kur, ji čia įdomi).

Delyje pusę dienos praleidau Aškardame, vienoje didžiausių pasaulyje hinduistų šventyklų, vietomis primenančioje kažkokį „religinį Disneilendą“ – stebėtinai kokybiški animatronai, šokantys fontanai, IMAX kino teatras čia atskleidė gyvenimą ir mintis Nilkanto – Švaminaraino – vieno nesuskaičiuojamos gausybės jogių, iškeistusių materialų gyvenimą į dvasinį. Dar paauglystėje jis leidosi pėsčiom per Indiją. Būtent juo seka Aškardamo statytojai, jo sekėjų pasaulyje apie 5 milijonai – didysis hinduizmas susideda iš gausybės tokių grupių, grupelių ir, kai kurių „šiuolaikiškų“ Delio politikų siaubui, kastų ir subkastų, kur „kaip turėtum gyventi“ tau nurodo tai, kokioje šeimoje esi gimęs. Yra Indijoj vietų, kur jau pirmame ilgesniame pokalbyje vietinis ir neklaustas tau pasakys savo kastą, bet Delyje daug kas nori „pakilti virš to“.

Delis juk – didžiausios pasaulio demokratijos sostinė. Pusantro milijardo žmonių (šeštadalis visos žmonijos!) balsuoja tuose pačiuose rinkimuose, kad išrinktų “gyventojus” Naujojo Delio britiškai indiškiems rūmams. Kai stebi kokius už smėlio maišų ar parūdijusių metalinių skydų įsitvirtinusius kariškius prie strateginių objektų, tos demokratijos dvasios gal nelabai jauti – bet gerai ją pajutau Madžnu Ka Tila tibetiečių rajone, kur, po Antrojo pasaulinio karo Kinijai užėmus Tibetą, prieglobstį gavo tūkstančiai tibetiečių. Ir jų jaunosios kartos tuokiasi vienas su kitu, niekur neišsikelia – nors rajonas toks ankštas, kad priešingų pastatų balkonai susiliečia, o gatvės primena koridorius… Ir jis vis tiek neatrodo kaip lūšnynas, jis pilnas viešbutėlių, tibetietiškų kavinių su tibetietiškais užrašais. Gatvėe prasilenkinėja vienuolyno vienuoliai ir tą Kinijoje jiems uždarytą dvasią norintys pajusti turistai… Dalai Lama, tiesa, Delyje neapsigyveno, jis įsikūrė Indijoje arčiau Tibeto.

Aštuntasis Delis: dangoraižiai, porelės

„Yra septyni Deliai“ – iškaltus senus faktus sako gidai, bet man norisi nesutikti. Jau yra aštuoni. Aštuntasis kyla į pietus – Noidos, Gurugramo priemiesčiuose. Su prekybos centrais, su dangoraižiais, su hipsterinėmis barų-restoranų zonomis…

Tik, kaip visur Delyje, „importuotas modernumas“ ir „savas chaosas“ – šalia. Štai kartą apsistojome Supernova komplekse su vienais aukščiausių Delio dangoraižių, 25 aukšte. Modernūs liftai su iškvietimo ekranais – bet nors pastatams vos 5 metai, apdaužutos, atsilupusios laiptinės, buto sienos. Šeimininkas pasakė patekimo kodą – bet jį reikėjo įvesti ne į telefonspyne, o kas kartą žodžiu pasakyti apsaugininkams. Dangoraižių prieigos tvarkingos – bet į metro reikėjo eiti per statybvietę prasispraudžiant pro tarpelį užkabintuose vartuose. Greta komplekso laukė šiukšlių pilna gatvė, niekad neišdžiūstančios paplavų balos. Vaizdas iš 25 aukšto balkono į miestą, į šventąją Jamunos upę – nuostabus. Bet ta upė laikoma užterščiausia pasaulyje, kartais net putojaa, vietos portalai pranešė apie 6400 kartų normas viršijančius fekalijų kiekius. O kiek toli matydavome priklausydavo nuo to, koks tądien smogas. Jis niekad niekur nesitraukė – ko norėti, kai žmonės net, kartą patys matėme, gatvėse degina šiukšles – orų prognozė visuomet rodė „miglą“.

Kartais ryškiai matydavosi tik amžinai užsikišęs automobilių tiltas per Jamuną (ir „strigusios“ greitosios su nieko nepadedančiais švyturėliais). O kartais galėdavome matyti net Lotoso šventyklą už beveik 5 kilometrų, nors ir tom „migla“ saulę pakankamai prigesindavo, kad stebėtume saulėlydžius plika akimi. Laimė, nesame jautrūs – kiti užsieniečiai ir su kaukėm vaikščiojo, ir sakė, kad nuolat graužia gerklę – man tik būdavo keista, kad išėjus į balkoną ryte, skambant tolimam muedzino šauksmui į priešaušrio maldą, pasitikdavo dūmų kvapas – tarsi kur netoliese vyktų gaisras. Keista ir kad dingdavo elektra (bet mažiau nei dyzelgeneratoriais apsiginklavuose pigiuose Pahargandžo viešbutėliuose), ir kad kartais pelių bijančiai mano žmonai ramybės neduodavo turbūt ventiliacijos angom zujančios žiurkės… Užtat savininkas sunkiai suprato, kodėl nenorime, kad butą kasdien tvarkytų tarnaitė, o gretimame prabangiam restorane padavėjas pasibaisėjo, kai atsidariau kolos skardinę pats – juk turėjo patarnauti jis…

Daugeliui keliautojų tai ir būna visa „Delio chaoso dozė“ – nes nuo vienos „turistinės salos“ prie kitos jie važiuoja taksi. Daugiau pamatai jei, kaip mes, judi ir metro, ir sausakimšais miesto autobusais, ir vaikštai kilometrus pėsčiomis. Taip supranti, kokios mažos yra tos „aštuntojo Delio salelės“, nors jos nuolat auga. Štai didžiąją kelio dalį nuo Saket metro stoties iki Čampa Gali „modernios restoranų zonos“ žmona klausinėjo, „Kur ir kodėl čia išvis atvažiavome?“, bet tikrai, štai paskutinis garažas ir jau dega šviesos, meniški grafičiai, skamba gyva muzika – galėtų būti ir koks Balis, na gal užgesusių neoninių raidžių ar mozaikas imituojančių linoleumų per daug.. Na ir Balyje padavėja nebūtų rodžiusi kažkokio atsitiktinio Europos didžėjaus nuotraukos ir rimtai klaususi, ar čia kartais nebūsiu aš…

Dar didesnis, gražesnis panašus rajonas – Khas Hauz Village. Vieni tą „Vakarų tvarką“ imituoja tiksliau, kitur prasišauna daugiau vietinės realybės… Štai viename Noidos prekybos centrų reikėjo žengti per kažin kodėl koridoriuose išvedžiotus vamzdžius, užtat koks Citywalk jau galėtų visai identiškas stovėti ir Vilniuje, tik išėjus į lauką tiek elgetų nebūtų…

Bet keliaudamas į Delį turi būti tolerantiškas ir kelti klausimus sau. Taip, yra dalykų, kurie ten – dėl skurdo. Bet kartu ir kultūros tiesiog skiriasi – ir net turtingiausi netampa ir nenori tapti „kaip europiečiai“. Visoks ten iščiustijimas, „ką svečiai pagalvos“ tvarkymasis namie ir aplink juos vietiniams tiesiog ne tokia svarbi, numesta šiukšlė ar užgesusi iškaba akių nebado – jei kažką gali apeiti, peržengti, neproblema… Užtat yra „europiečiams menkniekių“, kurie ten be galo svarbūs – kas ką valgo (priklauso ir nuo kastos, ir nuo tikėjimo), kas su kuo, kada ir kaip tuokiasi, kokius dievus ir kaip garbina…

Tiesiog Delis – kitoje civilizacijoje. Nedaug pasauly didmiesčių, apie kuriuos šiais supanašėjimo laikais gali pasakyti šiuos žodžius – bet Delis neabejotinai vienas jų. Ir jis ne šiaip kitos civilizacijos miestas – jis tos civilizacijos sostinė, daugybę šimtmečių. Kiek tik kas bandydavo sostinę iškelti iš Delio – tiek kartų ją paskui ir vėl grąžino. Ir todėl, nepaisant visų ypatumų, į Delį norisi grįžti, kas kartą vis atrandu jame ką naujo, netikėto – nors gyventi Delyje visą laiką manau tikrai nenorėčiau.

Beje, Delyje tu – svečias iš kitos civilizacijos – vietiniams ne ką mažiau įdomus, nei jie tau. Vien prie Humajūno kapo keturios skirtingos vietinių grupelės prašė nusifotografuoti su jais ar jų vaikais, tas pats kartojosi prie Indijos vartų: atrodo, šitokios turistinės vietos, jau viską turėtų būti matę? Bet daugelis turistų ten vietiniai, daug europiečių Delio dar prisibijo – ypač dėl smogo, higienos… Tame yra tiesos: kartą Delyje jau pirmą dieną gavau vieną baisiausių apsinuodjimų savo kelionių metu (viduriavimas, vėmimas…). Bet tai ir sėkmės reikalas – kitus kartus praleidau mieste daug ilgiau be viso to… Ir ne, tikrai nėra „nevalgyk gatvės maisto ir viskas bus gerai“, nes kaip tik apsinuodijau pasauliniame „Nando‘s“ tinkle, o pigesniuose buvo gerai. Savotiška „rusiška ruletė su maistu“, kurią žaidžia ir vietiniai: jų vemiančių gatvėse ar atsidarius automobilio dureles irgi matydavau.

Važiuodamas į Delį turi susitaikyti, kad važiuoji kitus, į kitokį miestą, kad tai bus kelionė, kokiom prieš 100 metų gal buvo visos, bet dabar tokios jau yra tik nedaugelis, nes daug kur pasauly lengva norint gauti viską „kaip namie“… Ir visgi Delis tėra Indijos, bent jau šiaurės Indijos, vartai, o mažesniuose miestuose nuo to, kas įprasta, nutoli dar labiau.

Komentuoti

Maldyvai. Jei kur yra rojus žemėje, tai čia! Plačiausi negyvenamų salų paplūdimiai, žydresnis nei svajonėse vanduo ir vilos ant vandens, kurių kopėtėlėmis iš privataus baseino leidiesi tiesiai tarp vandenyno žuvų… Kainos – didžiulės, bet lengvai suprantu, kodėl tiek daug poilsiautojų šitiek moka!

Bet tos „koralinio rojaus“ privačios salos – tik vienas Maldyvų veidų.

Apkeliavęs dešimt Maldyvų salų supratau, kad tai – viena savičiausių pasaulio šalių. Nesvarbu, ar keliausi į privačias atostogų salas, ar į atokius „vietinių“ atolus, ar į „koralų Manheteną“ – sostinę Malę, ar į naujai statomus „pigius“ Maldyvų kurortus – kelionė bus unikali, o šiame straipsnyje rasite visą informaciją apie Maldyvus.

Maldyvų rojus: privačios negyvenamos salos-kurortai

Išgirdus žodį Maldyvai, daugeliui prieš akis stoja privačios jų salos-kurortai. Apklausose “Kur praleistumėte svajonių medaus mėnesį?” Maldyvai kurortai visada laimi be konkurencijos.

Nes Maldyvuose įprasta atostogauti visai kitaip, nei kitur pasaulyje: privačiose negyvenamose salose, kiekvienoje kurių pastatyta tik po vieną vienintelį viešbutį, tiksliau – žaviausių nuomojamų vilų kompleksą.

Kiekviena privati sala patyrusių architektų komandos paversta tikru atostogų rojumi – švari, jauki. Ir labai mažytė. Kitur pasauly geriausios atostogų vilos – tos, kur stovi paplūdimyje („beach villa“). O Dhigufaru privačioje saloje, kurioje gyvenome, tokios kaip tik buvo pačios pigiausios. Geresnės vilos – su privačiais paplūdimiais („semi-water villa“), bet tikra Maldyvų klasika – vilos ant polių virš vandens („water villa“), gi pačios geriausios ant tų polių dar turi ir baseinus („water villa with pool“)… Aišku, privačioje saloje yra ir spa, barai, restoranai, na ir iš visų pusių – platūs paplūdimiai, o aplink juos – nuostabios lagūnos, koraliniai rifai. Kas plaukia nardyti prie „savo rifo“ (house reef), kas išplukdomi prie garsesnių rifų toliau, o kas prie kokio specialiai tam nuskandinto laivo.

Ne, čia nėra tik vienas kurortas toks, jie visi labai panašūs. Maldyvai seniai nebėra tik šalis. Maldyvai – prekės ženklas. Kurioje privačioje saloje (angl. Maldivian Resort) beatostogautum, visa tai gausi. Na, tiesa, prabangai lubų beveik nėra: vila ant vandens brangesniuose kurortuose gali būti ir kelių šimtų kvadratinių metrų ploto, su keliais baseinais, su „drambliuku“ į vandenyną vietoje kopėtėlių, o būna net vilų su “povandeniniu rūsiu”, kur pro langus matai žuvis…

Kainoms irgi stogo nėra. Kurortas, kur nakvynė kainuoja 1000 eurų – gana pigus. „Rimtesniuose“ diena atsieina ir 5000 eurų. Sutiktas maldyvietis, ilgus metus dirbęs privačioje saloje, pasakojo, kad jo kurorte brangiausia vila kainavo 65000 dolerių nakčiai, jis pats matė ten apsistojant Madoną, Rovaną Atkinsoną, Formulės 1 lenktynininkus ir, aišku, visą eilę privačiais lėktuvais atskridusių rusų oligarchų…

Kita vertus, ir vienoje pigiausių Maldyvų privačių salų jautėmės it atostogų rojuje: vandenynas arčiau nei kada turėjome, paplūdimiuose nesunku rasti vietų be kitų žmonių, visiems užtenka gultų, baro staliukų su nuostabiausiais saulėlydžių vaizdais… Tie saulėlydžiai taip numylėti, kad daugybėje Maldyvų privačių salų tokia pati vila su langais į vakarus („Sunset villa“) brangesnė, nei su langais į rytus („Sunrise villa“)! Viskas subtiliai priderinta prie turistų: daug privačių salų net įvedusios savo atskirą laiko juostą, kad tas saulėlydis ateitų valanda vėliau…

Transportas, maitinimas, sezonas: kaip pasirinkti atostogas privačiose salose?

Visgi yra kas Maldyvų privačias salas skiria vieną nuo kito ir tai svarbu suprasti.

1.Kaip patenkama į salą. Praktiškai visi Maldyvų privačių salų mylėtojai niekur kitur Maldyvuose nė nestato kojos: vos atskridusius į Malės oro uostą, juos pasitinka privačių salų atstovai ir gabenasi pas save, o parvežami turistai tik prieš skrydį atgal. Tačiau būdai patekti į privačias salas yra trys: salos arčiau Malės svečius parsiplukdo privačiais greitaisiais laivais (“speedboat transfer”), o plytinčios nuo sostinės šimtų kilometrų atstumu – skraidinasi hidroplanais (“seaplane transfer”) arba visų pirma viešu vietiniu reisu į artimiausią oro uostą, o tada privačiu laivu (“domestic flight transfer”). Kai kurie kurortai siūlo kelis variantus, gal už skirtingą kainą. Specialiai rinkausi kurortą, į kurį keliaujama hidroplanu: man tai buvo vienos įspūdingiausių kelionės akimirkų: pakilimas nuo vandens, nuostabiausi koralų ir rifų vaizdai, kurių nematęs netikėtum, kad tokie egzistuoja… Skristi vietiniu skrydžiu irgi buvo nuostabu, bet ne tas pats: “įprastas” lėktuvas skrido 5 km aukštyje, o hidroplanas – 2 km, tad visi salų kaimai „vidury niekur“, lagūnos, vandens vilomis aplipę kurortai matėsi iš daug arčiau. Tiesa, kiti turistai hidroplanais skundžiasi: štai vienos vokietės sakė „prisibijančios mažų lėktuvėlių“, be to, hidroplanai kyla tik iki saulėlydžio, todėl jei tavo tarptautinis lėktuvas į Malę atskris vakare, o į kurortą bus galima skristi tik hidroplanu, privalėsi naktį praleisti Malėje. Itin nesinorėtų pavėlavus skrydžiui šitaip prarasti ištisos dienos kurorte…

2.Kas įeina į kainą. Tinkamą variantą („tik pusryčiai“, „dalinis maitinimas“, „all inclusive“ ir pan.) čia išsirinkti daug svarbiau nei kur kitur pasaulyje. Juk nors ir pasirinksi „be maitinimo“, vis tiek privalėsi valgyti savo privačioje saloje. Ir salų šeimininkai tuo naudojasi: kainos (net kokios „Coca Cola“ skardinės ar riešutų pakelio) buvo kone didžiausios, kokias apskritai kada nors regėjau kur pasaulyje. Todėl net jei už „all inclusive“ priemoka atrodo milžiniška, paskaičiavęs supratau, kad ji apsimoka. Kita vertus, Maldyvų „all inclusive“ gali būti kiek apgaulingas: pvz. mūsiškiame į kainą įėjo tik kai kurie gėrimai (kone „atsitiktine tvarka“), valgis tik viename restorane. O štai ant mūsų vilos stalo gulėjo keturi vandens buteliai ir paslaugus patarnautojas mums parodė: „Štai šie įeina į kainą, o šie Bonaqua – mokami [ir labai brangūs]“. Svarbu išsiaiškinti už ką moki!

Privačios salos „pigiausios vilos kainos ir kokybė“ nebūtinai koreliuoja su bendru lygiu. Jeigu, kaip mes, norėtumėte išbandyti „vandens vilą“ (kas gali būti Maldyvatostogiškiau?), tai verta tikrinti daug salų, nes kur pigiausios ir geriausios paplūdimio vilos, nebūtinai tokios bus ir vandens vilos. Priemokos už maitinimą irgi labai skiriasi.

Na ir dar yra visa gausybė „specializuotų privačių salų“. Štai trumpam buvau nusileidęs Ifuru saloje – ten stūkso pirmasis Maldyvuose kurortas parašiutininkams (jie gali kristi stebėdami salas). Yra privačių salų su golfo aikštynais, su povandeniniais restoranais, netoli serfingui tinkamų paplūdimių ir t.t.

Taip pat svarbu turizmo sezonai, kurie Maldyvuose kaip niekur susipynę. Maldyvuose temperatūra beveik nesikeičia: oras kiaurus metus apie +30 dieną ir +26 naktį, o šalčiausia naktis visoje Maldyvų istorijoje buvo +19 laipsnių… Sezonus kažkiek lemia lietingumas – bet vieninteliai sausesni mėnesiai – vasaris ir kovas (gąsdintis nereikia: liūtys Maldyvuose „stiprios, bet trumpos“). Kur kas labiau turizmo švytuoklę įsiūbuoja oras ir šventės šalyse, iš kurių keliaujama į Maldyvus. Taigi, brangiausia Maldyvuose – apie naujus metus, svarbus sezonas sausis-kovas (kai europiečiai bėga nuo žiemos), taip pat – liepa-rugpjūtis (indai ar arabai bėga nuo savo vasaros karščių). Rugsėjis, kai keliavome mes – vienas mažiausiai populiarių, o jei būtume apsistoję vos viena diena vėliau (spalį), už tą pačią vilą būtų tekę mokėti brangiau: čia ir 10% pabrangimas juk reiškia šimtus eurų…

Negi tikrieji Maldyvai – uždaryti turistams?

Maldyvų privačios salos tapusios šitokiu šalies turistiniu veidu, kad daugelis žmonių nė nežino, kad po Maldyvus galima keliauti ir kitur, ir kitaip! Net nepriklausomiems keliautojams skirtos „Lonely Planet“ knygos apie Maldyvus didžiausią dalį sudaro skyrius „Kaip pasirinkti privačią salą?“…

Iš tiesų, ilgą laiką po Maldyvus kitaip keliauti ir nebuvo įmanoma! „Atvirukinius atostogų Maldyvus“, galima sakyti, „iš nieko“ sukūrė vienas vienintelis žmogus: diktatorius Maumūnas Abdul Gajūmas. 1972 m. jo valia pirmoji negyvenama sala paversta koraliniu rojumi Europos turistams (ta privati sala – Kurumba prie pat Malės oro uosto – veikia iki šiol). Šį „modelį“ Maumūnas kartojo ir kartojo, ir šiandien jau ~150 iš ~1000 Maldyvų negyvenamų salų tapo privačiomis – palyginimui, gyvenamų salų Maldyvuose ~200!

Maumūnas „eksportavo“ saulę ir koralų grožį, praturtindamas šalį pasakiškais pinigais – bet tuo pačiu turistų jis bijojo. Taip bijojo, kad draudė jiems patekti į gyvenamas Maldyvų salas (išskyrus Malę, prie kurios – oro uostas). Gal todėl, kad maldyviečiai – konservatyvūs musulmonai ir turistų bikiniai ar alkoholis galėjo kaip reikiant juos supykdyti. O gal tiesiog diktatūrai nesinorėjo kontakto tarp savo valdinių ir „laisvaminčių“ turistų. Gerai pamenu straipsnį, iš kurio dar vaikystėje pirmąkart sužinojau apie Maldyvus: „Tai šalis, kurią kasmet aplanko šimtai tūkstančių turistų, bet iš tikrųjų keliauti po ją negali nė vienas“.

Viskas pasikeitė 2008-2009 m., kai į Maldyvus atėjo demokratija. Draudimų neliko, o salelių gyventojai „griebė jautį už ragų“ viešbutėliais ir restoranėliais kviesdami turistus į savuosius „tikruosius Maldyvus“. Ir visgi iki pat šiol turistų ten tiek mažai, kad nesijaučiau kaip turistinėje šalyje: kartais būdavome vieninteliai nevietiniai ištisose salose! O juk ten irgi yra daug kas iš to, kas Maldyvuose nuostabiausia, ir dar daugiau – ir už vienos dienos kainą kai kuriose Maldyvų privačiose salose „vietinių salose“ gali praleisti ir visą mėnesį!

Sostinė Malė – ankštas koralų Manhetenas

Vienintelė vieta anapus žydrai-žalių kurortinių lagūnų grandinių, kurią dar pamato daugelis turistų – Malė. Tiesa, pamato paprastai tik pro iliuminatorių – pradžioje besileidžiančio Velanos oro uoste lėktuvo, paskui hidroplano į kurortą… Nebent jų lėktuvas iš Europos atvyksta vakarop ir tenka pasilikti Malėje nakčiai. Tada dar mato ir iš oro uosto viešbučio balkono.

Malė kyla iš žydro vandenyno it miražas. Mažytė – kaip visos Maldyvuose – sala, pilna aukštų 10-25 aukštų pastatų. Net nuplaukus 25 km į šalį jų viršūnės dar matėsi ties horizontu tarsi toks „liliputinis Niujorkas“. Gyventojų Malėje – kaip Šiauliuose (~110 000), bet jie visi išsitenka ne ką didesnėje teritorijoje už Vilniaus Vingio parką (190 ha). Ir čia jau po visų salos „išplėtimų“ į jūrą.

Iš visų pasaulio vietų, kuriose buvau, Malė neabejotinai – pati ankščiausia! Daugelyje gatvelių čia net nėra vietos šaligatviams: žmonės, motoroleriai, mažos mašinėlės grūdasi ta pačia vienintele juosta. Išeinant iš savo laiptinės duris reikėdavo apsidairyti: juk iš karto galėjo „nukirsti“ motoroleris. O mano žmona nusidegino koją į išmetamąjį vamzdį – nes kitaip prasigrūsti tarp priparkuotų motorolerių buvo neįmanoma. Ankšta visur, visur: krantinė tokia siaura, kad prireikus grūstis pro į eilinį maršrutinį laivą lipančius žmones būdavo baisoka neįvirsti į vandenį, prasilenkti sunku net prekybos centruose, kur atstumai tarp lentynų bent perpus mažesni, nei Lietuvoje…

Iš pradžių jaučiausi kiek nejaukiai – bet įdomiai. Bet netrukus supratau ir gerąsias to ankštumo puses! Malės saloje absoliučiai visur galėjau nueiti pėsčiom per 10-15 min.: iki krantinių ir paplūdimių į visas keturias pasaulio puses (gražiausi – rytuose), iki seniausios Maldyvuose Penktadienio mečetės (1658 m.), iki kinų pastatyto Nacionalinio muziejaus su eksponatais nuo „altoriaus“ islamą į Maldyvus atnešusiam Abu al-Barakatui al-Barbariui iki pirmojo Maldyvuose kompiuterio. Ar iki Sultono parko (Rasrani Bagyča), kur į kiemo dydžio plotą sugrūsta viskas nuo žuvelių tvenkinių iki lajų tako: kadaise ten būta sultono rūmų, bet Malėje tiesiog nėra vietos „saugoti paveldą“ – kiekvienas kvadratinis metras turi tarnauti žmonėms.

Lengva nueiti iki bet kurios miesto parduotuvės ar restorano, daug kurių dirba 24 val. per parą (apsimoka kai šalia gyvena tiek žmonių). 24 val. per parą važinėja ir miesto autobusai, plaukia keltai į gretimas salas.

Nuo salos-aerouosto iki salos-sąvartyno: „koralinė Venecija“ aplink Malę

Nors dauguma žmonių tebegyvena Malės saloje, Malės miestą sudaro ištisa salų grandinė. Hulhulė – tai oro uosto sala, Vilingilis – „kaimiška sala“ atsipalaiduoti nuo Malės chaoso, o Hulhumalė – vietos politikų išsvajota „naujoji Malė“, 2 metrus dirbtinai pakelta virš vandenyno, kad “nepaskęstų klimato kaitoje”. Nepabuvęs Malėje nė nebūčiau supratęs, kas ten tokio nuostabaus: ~2010 m. statyta „Hulhumalės 1 fazė“ priminė eilinį kokios Pietryčių Azijos miestą, o naujesnė „Hulhumalės 2 fazė“ – Vilniaus miegamąjį rajoną. Na bet ten juk yra šaligatviai, Centrinis parkas, vaikų žaidimų aikštelės, laisvos vietos automobiliams, plačios krantinės laivams vakaruose ir dar platesnis kilometrinis paplūdimys rytuose. Galbūt praleidus gyvenimą Malėje tai atrodo nemažesnis rojus, nei turistams Maldyvų privačios salos…

Yra dar visa aibė kitų salų su konkrečia paskirtim: štai Funadū [Funadhoo] yra degalų cisternų sala (parinkta taip, kad sprogimo atveju nenuniokotų pastatų), Thilafušyje į lagūną pilamos šiukšlės taps pagrindu pramoniniams pastatams, tuo tarpu Gulhi Falu – tarptautinis uostas. Tradiciškai tarp Malės salų gali keliauti maršrutiniais laivais, bet vis daugiau jų sujungia tiltai ir dviaukščiai autobusai (tikrai verta sėdėti antro aukšto priekyje!). Vieną didžiųjų tiltų statė Kinija, kitą Indija: iš „šaltojo karo“ tarp šių dviejų Azijos supervalstybių Maldyvai gerokai pelnosi, „labiau draugaudami“ tai su vienais, tai su kitais (priklausomai nuo to, kuri partija tąkart laimėjo dainingus ir spalvingus Maldyvų rinkimus).

Ką man primena Malė? Iš pradžių kažkuo priminė ankštąsias Maroko medinas, tik anos statytos Viduramžiais, o Malėje beveik visi pastatai – šiuolaikiniai. Priminė ir Veneciją: zuja policijos laivai, laivai-greitosios. Bet paskui radau vis daugiau sąsajų su… Niujorku. Tik sumažintu tarsi koks 1:5 mastelio maketas: vietoje 50 aukštų dangoraižių – 10 aukštų, vietoje aveniu – skersgatviai. Bet, kaip ir Niujorkas, Malė nemiega, Malėje visi gerai moka angliškai, Malės stogai pilni vakarietiškų kavinių (tiesa, be alkoholio), o iš Malės oro uosto lėktuvai kyla be paliovos. Ne tik „įprastiniai“: Malėje yra didžiausias pasaulio hidroplanų uostas. Regėjau, kaip jame vienu metu pakilimo į privačias salas laukė net 6 hidroplanai… Žavu buvo nuo Hulhumalės paplūdimio stebėti besileidžiančias jų virtines.

Įdomu, ką jaučia eiliniai maldyviečiai, kas kelias minutes matydami juos pro savo ankštokų butų langus ir žinodami, kad daugelis tų turistų už atostogas susimoka vidutinę metinę Maldyvų algą? Bet priešingai Niujorkui ar Vakarų Europai, Maldyvuose nesigirdi skundų, kad turistai „užima butus“ ar „sukelia kainas“. Nes per kelių mėnesių „pamainas“ privačiose salose maldyviečiai uždirba daugiau, nei jų žvejai tėvai ar seneliai išvis galėjo svajoti, o Malė iš sunkiai pasiekiamo užkampių miestelio virto tikru mikrometropoliu. Tokiu „koralų Dubajumi“, tik pinigus jam sunešė ne požemių nafta, o (po)vandeninės grožybės. Beje, dirbtinės salos Malės plotą išplėtė gerokai daugiau kartų, nei Dubajaus plotą jo garsiosios „palmės“! Na, Malė primena daug ką – ir kartu neturi analogų išvis! O gretimą Indiją ekonominėse lenktynėse ji paliko toli už nugaros. Galimą turizmo žalą riboja ir įstatymai: privačios salos neturi teisės “imti” elektros ar geriamo vandens iš gyvenamų, turi gamintis pačios dyzeliniais generatoriais ar desalinizacija.

Bet, kaip ir privačios salos, Malė – tik vienas Maldyvų veidų. Maldyvų šaknų leidausi ieškoti giliau, į atokias salas….

Kelionė į Maldyvų širdį – atokiausias salas (Hanimadū)

Maldyvų archipelagas Indijos vandenyne driekiasi 800 kilometrų, bet gamtiškai ir kultūriškai jis labai vienodas. Visur – žydros lagūnos ir mažytės koralinės salos (aukščiausias visos šalies „kalnas“ – 2,4 metro!). Kone 100% piliečių yra musulmonai, kalba maldyviečių kalba (dhivehi) ir rašo unikaliu maldyviečių raštu, kuriame balsės rašomos virš priebalsių arba po jais, tad viena eilutė teksto atrodo tarsi trys…

Tačiau Maldyvai – be galo įvairi šalis, tik čia skiriasi ne regionai, o salų tipai: yra privačios atostogų salos, yra Malės metropolio salos, ir yra virš 100 atokių gyvenamų salų, kokiose gyvena du trečdaliai maldyviečių: ir kol nematei ir vienos tokios, nematei visų Maldyvų.

Keliauti tarp Maldyvų salynų nepriklausomai galima dvejopai. Galima patogiai, bet brangiai: net į atokias kelių tūkstančių gyventojų salas lėktuvai iš Malės skrenda kelis kartus į dieną, užtat kainuoti toks skrydis gali kaip Vilnius-Tenerifė ar Vilnius-Dubajus. Arba galima keliauti pigiai, bet be galo lėtai: valstybiniai keltai kai kuriais maršrutais plaukia tik kartą per savaitę, o iš Malės į tolimesnes salas plaukimas jais gali užtrukti ir visą parą.

Visa tai sudėjus supratau, kad geriausia bus aplankyti vieną atokesnį atolą. Pasirinkau Hanimadū [Hanimaadhoo] salą, nes šalia jos yra Utimu [Utheemu], Maldyvų kultūrinė širdis, kur gimė nacionalinis didvyris Mahometas Tukurufanu, dar 1573 m. išvijęs iš Maldyvų portugalų kolonistus ir taip užtikrinęs, kad Maldyvai niekada nebūtų pilnai kolonizuoti ar okupuoti jokios Europos imperijos (1887-1965 m. jie buvo tapę tik Britų protektoratu, tačiau vidinę tvarką visada nustatė vietiniai sultonai).

Lėktuvo bilietą pirkau per viešbutį, kuriame ketinau apsistoti: taip išėjo pigiau, nei oficialiai iš avialinijų. O pinigus prieš skrydį išsikeičiau ne keitykloje, bet Malės AirBnB: Maldyvuose skyrėsi „oficialus“ ir „neoficialus“ kursai ir išsikeitus „neoficialiu“ man viskas kainavo 10% pigiau.

Hanimadū tėra 286 km nuo Malės, bet atrodė, kad išlipau kitoje pasaulio pusėje. Gatvėse dažniausiai nematydavau nė vieno kito praeivio. Tušti platūs paplūdimiai. Užeinant į parduotuvėles privaloma nusiauti – ir pravertė tikrinti produktų galiojimo laikus. Viešbučiai keli maži ir jie priklauso vietiniams. Pastatų sienas dabina visokie raginimai gyventi dorai musulmoniškai: “Gimdos ryšys yra tikėjimo dalis”, “Neprasivardžiuokite: kaip blogai yra būti pavadintam blogu, kai esi tikintis”. Daugelis moterų užsidengusios veidus nikabais, o kavinėse sėdi vieni vyrai: žmona specialiai šiai kelionei įsigijo suknelę, dengiančią kelius ir pečius, bet nuvykusi į atokias Maldyvų salas suprato, kad ir tokia traukia žvilgsnius!

Bet labiausiai Hanimadū pribloškė tempo skirtumas: kavinėse maisto tekdavo laukti kone valandą, registracija į viešbutį truko gal pusvalandį… Malėje žmonės skuba, pluša it pasauliniame didmiestyje, o atokiose salose viskas lėčiau kartais…

Iš pradžių atrodė nepatogu, bet netrukus „įsigyvenome“ ir į šį tempą: štai atrodo nieko nenuveikėme, o, pasirodo, vaikščiojome keturias valandas… Na, paragavome maldyvietiškų patiekalų skambant šauksmui į maldą, aplankėme salos kapinaites, stebėjome grįžtančius žvejų laivus nuo molo, paplūdimio smėlyje skaičiavome šimtus visokiausių dydžių ir spalvų krabelių, o užvertę akis į dangų laukėme didžiausių pasaulio šikšnosparnių. Jų, vadinamų skraidančiomis lapėmis, per kelionę į Maldyvus mačiau daugiau nei anksčiau gyvenime. Kitur turi laukti išskrendančių šikšnosparnių kur specialiai prie olos, o Maldyvuose jie skrajoja visur, net dienomis, net Malėje – žiūrėk koks pasikabina ant medžio, paskui vėl pakyla.

Ir, aišku, kaip vietiniai, „pailsėjome“ tradicinėse džoli ir undholi tinklinėse kėdėse. Džoli stovi ant žemės eilėmis po kelias, undholi kabo ant medžio it hamakas (sūpuodamasis gauni ir dozę vėjelio, padedančio Maldyvų karštyje). Tų kėdžių daug ir viešų – jos pakeičia suolelius. Dar vienas Maldyvų ypatumas!

Kas patiko mažiau: susidūrėme ir su „vedžiojimu už nosies“, būdingu Egiptui ar Indijai, bet beveik „išgyvendintu“ iš Malės ar privačių salų. Štai nuo pat pradžių el. paštu su Hanimadū viešbučiu derinau, kaip plauksiu į Utimu salą ir jų rūmus – vien tam, kad jau atvykus viešbučio savininkas man pasakytų, kad „Deja dabar šventė ir rūmai nedirba“! O juk nesunkiai galėjau į Hanimadū vykti kitom dienom… Be to, šeimininkas davė suprasti, kad pavežimas į oro uostą – nemokamas, bet paskui teko susimokėti (o juk galėjome nueiti ir pėsti…).

Į Utimu salą vis tiek nuplaukėme – Utheemu Ganduvaru rūmus (žodis tinkamas tik mažoje Maldyvų saloje!) buvo įdomu pamatyti ir iš išorės, bet dar įdomiau buvo tiesiog atsidurti vos 300 žmonių saloje, kur nėra jokio oro uosto ir beveik nėra reisinių laivų. Ten nėra nė vienos asfaltuotos gatvės; salos skersmuo vos 500 metrų, taigi, mašinų nereikia, nebent kelių triračių sunkvežimukų nuvežti prekėms iš uosto į parduotuvėles…

Tokios buvo visos atokios Maldyvų salos. Toks buvo ir Hanimadū, bet jis sparčiai keičiasi: oro uostas plečiamas ir viešbučio šeimininkas vylėsi, kad čia skraidys daugybė tiesioginių reisų iš Europos ar bent Dubajaus, Hanimadū virs „šiaurės Male“. Išties, daug gatvių jau išgrįsta… O laukinėje salos šiaurėje pastatytas „tarptautinis“ viešbutis, gyvenantis „Maldyvų kurortų laiku“: ten turistų jau daugiau.

Bet gyvenamų salų Maldyvuose daugybė ir net jei kelias jų „praris“ civilizacija ir turizmas, visada rasi dar atokesnių.

Beje, jeigu nori pamatyti „daugiau Maldyvų“ sąlyginai pigiai ir patogiai, yra būdas – tiesa, ne nepriklausomai. Maldyvuose „išbujojo“ vadinami safarių laivai (safari boat): tokie tarsi kruizai, bet dydžiu labiau kaip jachtos (gali būti mažos kajutės, bendri tualetai). Akcentas, be salų lankymo – nardymas. Maldyvų turizmas nuolat plečiasi į naujus vandenis!

Mafušis: kiek “pigūs“ masiniai Maldyvų kurortai?

Kai Maldyvai pagaliau leido turistams laisvai keliauti į gyvenimas salas, tai smarkiai pasijuto tik dviejuose atoluose aplinkui Malę: Pietiniame Malės atole ir Šiauriniame Malės atole. Nes keliauti toliau turistams liko brangu arba nepatogu: o į šiuodu salynus tuoj pat iš Malės ėmė gabenti maršrutiniai greitaeigiai laivai (62 km/h). Pusvalandis plaukimo tokiu – ir štai mes jau lipame Mafušyje [Maafushi] 26 km nuo Malės, didžiausiame „pigiame“ Maldyvų kurorte!

Tas pigumas, aišku, sąlyginis: sakyčiau, vis tiek gerokai brangiau, nei kokiame Tailande ar Balyje, ypač viešbučiai – na bet panašiai, kaip Lietuvoje. O už dviejų naktų kainą Dhigufaru privačioje saloje savo „eiliniame vietinių viešbutyje Maafušyje“ būtume galėję gyventi… 40 dienų! Aišku, kartais pigesnės ir visokios ekskursijos laivu, vandens pramogos. Gi prekės ženklas „atostogos Maldyvuose“ – tas pats!

Aišku, po teisybei, gauni visai ką kitą. Mafušio paplūdimiuose rasi šiukšlių ar užuosi jų dūmus, paplavos pilamos į vandenyną, gatvės negrįstos ir palijus jas greitai perkirto nedžiūvančios balos. Turizmas čia „masinis“: kol kas toli gražu ne toks masinis, kaip Balyje ar Pukete, bet vis kyla nauji daugiaaukščiai viešbučiai, o šalimais jau supilta ir nauja sala.

Kita vertus, vietos dvasios Mafušyje daug daugiau, nei privačiose salose. Restoranai čia tiekia netikėtai įdomią Maldyvų virtuvę. Nesu žuvies mėgėjas, bet maldyviečių „tuno paruošimo išmislai“ tikrai sužavėjo: nuo „tipinių pusryčių“ mas huni tuno gabaliukų iki rihaakuru aštraus padažo iš tuno nuoviro. Be to, eilinis Maldyvų restoranas vienu metu tiekia kokių 6 virtuvių patiekalus, ir jie tikrai skanūs. Kone kiekviename meniu – indonezietiškas nasi goreng, šri lankietiški kotu roši, itališki makaronai ir picos, amerikietiški burgeriai, indiški kariai… Ir dar užsieniniai patiekalai su maldyvietišku skoniu: „valhomas picos“, „valhomas spagečiai“, „valhomas kotu roši“ ir t.t. – viskas su Maldyvuose numylėtu valhomas rūkytu tunu. Tikrai viskam tinka!

Tiesa, kai kurie turistai skundžiasi, kad „vietos dvasia“ riboja. Nors „menkai apsirengusių turisčių“ Mafušyje jau gausu, su glaudėmis ar maudymosi kostiumėliais ir čia galima maudytis vos viename salos paplūdimyje (bikini beach). Kitur į jūrą gali lįsti tik pilnai apsirengęs, tad maudosi tik vietiniai. Be to, kaip ir visose gyvenamose salose, Mafušyje draudžiamas alkoholis. Bet kaip ir kitose turistinėse salose maldyviečiai rado „išminitngą sprendimą“: lagūnoje netoli Mafušio prišvartuotas brangus laivas-baras, kuriame „sausas įstatymas“ negalioja. Link jo zuja motoriniai laiveliai.

Mafušyje išbandėme ir dar vieną „Maldyvų klasiką“ – Robinzono Kruzo patirtį – laivelis mus nuplukdė į „negyvenamą salą“ ir ten paliko porai valandų. Tiesa, tas vidury vandenyno iškilęs smėlio kauburėlis išvis neatrodė kaip sala: didesnės bangos jį persirisdavo, taigi, vienam maudantis, kitam reikėjo laikyti visus drabužius rankose, antraip būtų nuplovę! O bangos dar ir ištisą rają „užnešė“! Savaip įdomu, savaip nejauku pasijusti stichijos įkaitu. Ypač kai paskui šniojo galinga audra ir kruša, o vienintelis, kas žinojo, kur mus nuplukdė, buvo to laivelio kapitonas… Laimė, jis grįžo, viskas baigėsi gerai! Ta salelė vadinasi Furafathi, bet Mafušio turistinių bukletų kūrėjai, abejodami, ar užsieniečiai ištars, ją perkrikštijo „Sexy Beach“… Bet analogiškomis salelėmis „išdabintos“ visos Maldyvų lagūnos.

Tie, kas atostogauja tik Mafušyje, myli dar vieną pramogą: dienos išplaukimą į vieną gretimų privačių salų. Susimoka kokį 100-200 eurų ir gauni tos išsvajotos Maldyvų patirties: pietų bufetą, kokteilius ir, aišku, stebuklingus fonus instagraminėms nuotraukoms… Tiek žmonių į Maldyvus skrenda visų pirma dėl nuotraukų ir vežasi visokiausią techniką, kad daugelis kurortų net uždraudė dronus, antraip nuolat zvimbtų ištisi jų spiečiai…

Išskyrus tokias ekskursijas, atskirtis tarp „eilinių turistų“ ir „privačių salų svečių“ Maldyvuose – totalinė. Net iš oro uosto ta pačia kryptimi jie privalomai plaukia skirtingais laivais (privačių salų svečiai už tą patį susimoka 10 kartų brangiau). Esu įpratęs pasauly matyti socialinę atskirtį tarp vietinių žmonių, bet niekur kitur nemačiau šitaip „pagal kišenę“ dar oro uoste išskirstomų turistų!

Mes labiau norėjome iš Mafušio aplankyti kitas gretimas „pigias“ salas, kaip Gulhi – bet, nors jos greta, laivai plaukė pernelyg retai. Beveik visas patogus susisiekimas Maldyvuose – tik per Malę.

Maldyvai – viena savičiausių šalių

Maldyvai mane maloniai nustebino daugeliu prasmių!

Nors nemėgstu kelionėse leisti ilgų dienų prie baseino ar jūros, iš privačios Maldyvų salos ir man nesinorėjo išskristi – ir galiu suprasti tuos poilsiautojus, kurie visus metus dirba, kad įpirktų atostogas Maldyvuose. Jeigu kam pagrindinis kelionių tikslas – kurortinis poilsis, tai Maldyvų privačios salos – kozirinis tūzas!

Bet Maldyvus į savą savičiausių pasaulio šalių sąrašą įtraukiu tikrai ne vien dėl kurortų… Analogų neturi ir Malė, tas ankštas bet žavus metropolis ant mažos salos. Atokios nuostabios koralinės salos. Hidroplanų gausa. Islamas, koralai, aukščiausio lygio turizmas – viskas čia persipynę kaip niekur…

Tiesa, Maldyvai nėra vienintelis pasaulyje koralinis salynas. Esu lankęs daugiau tokių: pavyzdžiui, Maršalo salas. Gamta ten irgi nuostabi, bet dvasia visai kitokia: ore tvyranti baimė, kad salos paskęs, nesistengiant kaip nors “apgauti likimą”; vos keli tūkstančiai turistų per metus ir jokios infrastruktūros; skrydžiai net ne kiekvieną dieną. Turistinį rojų Maršalo salose sukurti būtų gal net lengviau, nei Maldyvuose (nėra ribojimų aprangai, alkoholiui), bet niekas neapsiėmė, niekas nesugebėjo! O Maldyvai padarė, rodos, neįmanoma: atokias saleles be jokių resursų pavertė tokiu prekės ženklu, kad net pasaulio žymiausi ir turtingiausi svajoja, kaip ten atveš milijonus, užuot gabenę juos į visokias Prancūzijas, Italijas ar Majamius. Aišku būta ir kontroversijų, korupcijos, bet dabar Maldyvai – turtingiausia Pietų Azijos šalis – ir be galo įdomu buvo savo akim išvysti tokią sėkmės istoriją, kryptingo darbo vaisius.

Tiesa, reikia pasakyti, kad ir pigiausioje privačioje saloje nakvynė buvo bent tris kartus brangesnė, nei esu kada gyvenime mokėjęs kur nors kitur!

Komentarai