Azija – kelionių vadovai

Azija tik žemėlapyje – vienas žemynas. Nes iš tikro joje įvairovė didesnė, negu visame likusiame pasaulyje kartu paėmus! Nes Azijoje gyvena daugiau nei pusė viso pasaulio žmonių, tautų, religijų ir kultūrų.

Todėl ir kelionės į Aziją – labai įvairios, nelyginant kokią šalį pasirinksite. Aplankęs jau ne vieną dešimtį Azijos šalių visose žemyno pusėse ir kampuose, trumpai ir išsamiai aiškinu, ko kur tikėtis, kiek kainuos, o kur geriau nevykti.

Azija faktiškai susideda iš šešių kultūrinių žemynų, kiekvienas kurių turi savo kultūrą, istoriją ir atmosferą. Tai – musulmoniški Artimieji Rytai, indiškų kvapų persmelkta Pietų Azija, karšta ir drėgna Pietryčių Azija, modernioji Rytų Azija, šilko kelio Vidurinė Azija ir Rusijos valdoma Šiaurės Azija.

Pagrindiniai Azijos regionai, kiekviename kurių kelionės patirtis, kainos, gamta, kultūra, klimatas skirsis kardinaliai

Kiti "AŽ kelionės" straipsniai apie žemynus: Afrika | Australija | Azija | Pietų Amerika

Artimieji rytai – Islamas, dykumos, civilizacijų aušra

Religija: Islamas
Tarptautinės kalbos: Arabų, prancūzų, anglų
Rasė: Tamsaus gymio baltaodžiai
Kodėl važiuoti?: Sunykusių civilizacijų griuvėsiai, kurortai, religinė kultūra, turtingi naftos didmiesčiai.
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~150 EUR, bet į kai kurias šalis yra labai pigių tiesioginių skrydžių.
Patraukliausios kelionei Artimųjų Rytų šalys: Turkija, Šventoji žemė (Izraelis ir Palestina), Jungtiniai Arabų Emyratai, Jordanija, Iranas, Libanas.

Kitos Artimųjų Rytų šalys: Omanas, Kataras, Bahreinas, Kuveitas, Saudo Arabija, Sirija, Irakas, Jemenas.

Artimuosiuose Rytuose gimė žmonių civilizacija – ir iš ten pasklido po pasaulį. Būtent ten stūkso seniausi pasaulio miestai, o kai kurie žlugusių civilizacijų griuvėsiai – įspūdingesni, nei Italijoje ar Graikijoje.

Petros senovinis olų miestas Jordanijoje.

Laikai, kai Artimuosiuose Rytuose buvo stūksojo didžiausi pasaulio miestai ir gyveno išmintingiausi mokslininkai – jau praeitis, bet dalis regiono savo užmojais vėl stebina pasaulį. Tai – Persijos įlanka, kur iš naftos pinigų vietiniai valdovai stato aukščiausius pasaulio dangoraižius, didžiausius oro uostus ir prekybos centrus, pila didžiausias dirbtines salas. Jeigu galvojate, kad įspūdingi gali būti tik seni miestai, Artimuosiuose Rytuose galite pakeisti nuomonę! Daugelis regiono šalių naftos neturi ir yra skurdesnės, bet pigesnės. “Afrikietiško skurdo” nėra niekur: dauguma žmonių raštingi, gimstamumas žemas.

Burž Chalifa, aukščiausias pasaulio pastatas (dešinėje), ir vaizdas iš jo 148 aukšto terasos į pagrindinį Dubajaus kelią.

Artimieji Rytai vilioja ir savo kurortais. Tiesa – žiemos, ypač regiono šiaurėje, per vėsios, kad maudytis jūroje, tad pagrindiniai turizmo sezonai – pavasaris ir ruduo. Regiono šiaurėje (Turkija, Izraelis) – ir vasara, o regiono pietuose (JAE) vasaros gerokai per karštos, kad net vietiniai eitų į lauką iš kondicionuotų erdvių.

Artimuosiuose Rytuose gimė ir trys didžiosios pasaulio religijos: krikščionybė, islamas, judaizmas. Todėl ten pilna šventų vietų, į kurias piligrimai plūsta milijonais. Netgi netikintįjį tos vietos pribloškia: šitokios minios, šitokios senos tradicijos! Ir, pagaliau, galimybė prisiliesti prie istorijų, kurias, vienaip ar kitaip, norėdamas ar nenorėdamas, gyvendamas krikščioniškoje Lietuvoje girdėjai nuo vaikystės (bent jau per Kalėdas, Velykas ir pan.).

Kristaus kapo bažnyčios viduje, prie vieno altorių. Beje, rytais bažnyčią atrakina musulmonas – tai visiems vienuoliams tinka, nes taip nė viena krikščionybės pakraipa neturi viršaus prieš kitas

Iki šiol Artimieji Rytai – bene religingiausias pasaulio kraštas, kur paklausti “kas tu esi?” žmonės visų pirma sako savo religiją, pagal ją gyvena ir rengiasi, skirtingų tikėjimų žmonės beveik nesituokia tarpusavyje, o daugelio valstybių įstatymai rašomi atsižvelgiant į religines normas.

Pastaraisiais šimtmečiais Artimuosiuose Rytuose įsivyravo viena religija – islamas. Muedzinų šauksmai maldai, seni rytietiški turgūs, kuriuose tiesiog privaloma derėtis, religijos įkvėpti rūbai, dengiantys visus odos lopinėlius (o moterų – ir plaukus ar net veidą).

Emyratuose tautiniai rūbai – ne tik pasirodymams. Jais vilki ir eiliniai žmonės.

Tačiau Artimuosiuose Rytuose yra ir judėjiškų, krikščionišku, zoroastriškų bei kitus tikėjimus išpažįstančių vietų, kur atmosfera – visiškai kitokia ir net įstatymai taikomi išskirtiniai. Ir nors dažnas, nebuvęs Artimuosiuose Rytuose, įsivaizduoja, kad musulmonai – tai vien arabai, net ir musulmoniškos žemės – labai įvairios. Irano, Turkijos gyventojai su arabais neturi nieko bendro – išskyrus religiją. Balti vyriški ir juodi, veidus dengiantys moteriški rūbai – tai grynai arabų tautinė tradicija. Islamas nereikalauja, kad moterys dengtųsi veidą – tik plaukus, todėl nearabai musulmonai to nepraktikuoja. Tiesą pasakius, kai arabės moterys keliauja į švenčiausią Islamo vietą Meką – jos netgi privalo veidus atsidengti.

Krak de Ševaljė – kryžininkų pilis Sirijoje. Artimuosiuose Rytuose (Jordanijoje, Sirijoje, Izraelyje, Libane, Turkijoje) yra daug tokių pilių, menančių religijų konfliktą

Pastaraisiais metais Artimieji Rytai įgijo prastą įvaizdį: žmonės net bijo ten keliauti. Juk šitiek karų, terorizmo rodo per žinias! Tačiau iš tikro bijoti nereikia. Karai ir terorizmas vyksta ne visame regione, o labai konkrečiose vietose (pvz. Sirijoje), į kurias tikrai geriau nekeliauti. Visur kitur net jeigu ir įvyksta koks išpuolis – tikimybė ten patekti labai maža. Viską atperka tai, kad apskritai nusikalstamumas Artimuosiuose Rytuose – daug mažesnis, nei Lietuvoje. Reiškia, nors ten teroro aktų tikimybė ir didesnė (nei Lietuvoje – bet tikrai ne Vakarų Europoje), daug mažesnė tikimybė nukentėti nuo eilinių nusikaltimų: taigi, bendrai paėmus, daugelyje Artimųjų Rytų šalių net saugiau, nei Vilniuje!

Siena, kuria Izraelis aptvėrė palestiniečių miestus (čia – Betliejų).

Priešingai įvaizdžiui, Artimuosiuose Rytuose mažai ir įkyrių prekijų – išskyrus pačius populiariausius kurortus. Prekijai įkyriausi ne Azijoje, o Afrikoje. Mažiau turistinėse vietose Artimųjų Rytų žmonės kaip tik patys svetingiausi pasaulyje – kviesis turistą namo, duos dovanų nieko nesitikėdami atgal.

Pietų Azija – viduramžių chaosas ir didinga kultūra

Religija: Hinduizmas, islamas ir daug mažesnių
Rasė: Tamsaus gymio baltaodžiai (šiaurėje) ir australidai (pietuose)
Tarptautinės kalbos: Hindi-urdu, anglų
Kodėl važiuoti?: didinga sena architektūra, religinė kultūra.
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~350 EUR.
Patraukliausios kelionei Pietų Azijos šalys: Indija, Nepalas, Šri Lanka, Maldyvai.
Kitos Pietų Azijos šalys: Butanas, Pakistanas, Bangladešas, Afganistanas.

Pietų Azija iš reklaminių bukletų turistams – tai didingi Viduramžių pastatai, ryškiaspalviai drabužiai, laukiniai aukščiausi pasaulyje kalnai (Himalajai).

Tadžmahalas.

Visa tai – tiesa. Bet labiausiai apsilankius Pietų Azijoje įstringa „sugrįžimas laiku atgal“. Gal 100, gal 200 metų. Miestų gatvėse šiukšles rausia karvės ir kiaulės, latakais teka kanalizacija. Prekystaliais laigo žiurkės. Skurdas, lūšnynai, sunkiai triūsiantys vaikai, turguje besišlapinantys vyrai, primityvūs apgavikai, dinginėjanti elektra, „stumdomi“ narkotikai ir prostitutės, tūkstančiai at gatvės grindinio nakvojančių šeimų: ko tik ten nemačiau ir negirdėjau! O kur dar labiausiai paplitusi pasiutligė ir daugiausiai pasaulyje terorizmo aukų, visos keisčiausios relginės tradicijos, masinė beraštystė…

Kiaulės ėda šiukšles Džaipuro centre. Ši atliekų krūva - jų namai (ten jas sutikome ne kartą). Matėme, kaip gretimi gyventojai grėbliu sviedė 'naujo maisto' vienai kiaulių į snukį

Kai kuriuos žmones kultūrinis šokas taip prislegia, kad jie prisiekia daugiau gyvenime kojos į Pietų Aziją nekelti – dar kiti šį sprendimą priima vien pasiskaitę svetimus įspūdžius.

Delio šalikelėje samdoma mergaitė skalbėja skalbia drabužius. Indijoje dirba kas penktas vaikas.

Ir vis dėlto yra kam Pietų Azijos grožis nustelbia visus jos trūkumus. O gal net tai, kas kitiems atrodo trūkumai, jiems – privalumai. Juk 100-200 metų atgal pasaulis, atrodo, buvo dvasingesnis, žmonėms daug labiau rūpėjo, kas laukia po mirties, kaip įprasminti savo gyvenimą – o ne tik vienadienės linksmybės.

Manikarnikos ghatas, kur Varanasyje kūrenami ir į Gangą leidžiami lavonai.

Ar bent jau taip tiki tie, atradę savo „pašaukimą“ Pietų Azijoje, kurių Europoje – irgi milijonai. Nesu vienas jų, bet Pietų Azijoje mane žavi jos įvairovė ir laisvė: čia pats pasirenki, kaip gyventi, ir jei pargriūsi, pagalvės niekas nepakiš, bet ir gausybės kitur pasaulyje gausaus valstybinio reguliavimo nėra.

Delio Džamė mečetė - didžiausia Indijoje ir penktadieniais sutraukianti apie 30000 maldininkų - paskendusi centro turgaus chaose.

Ar Pietų Aziją įsimylėtumėte, ar prakeiktumėte – abejingų kelionė į ją tikrai nepaliks Regione gyvena kone 2 milijardai žmonių – ketvirtadalis viso pasaulio. Todėl tarp viso purvino skurdo visada gali rasti ir spindesį, tarp kaimo beraščių – ir pasaulinio garso mokslininkus, tarp religingų žvejų kaimų – hedonistinius kurortus vakariečiams. Net jei „kitokių“ tarp vietinių tėra tik 1% ar 2% – tai vis tiek dešimtys milijonų žmonių! Lyg ištisose Europos valstybėse…

Maharadžos rūmai Džaipūre

Pietryčių Azija – šventyklos, kurortai ir džiunglės

Religija: Budizmas ir islamas
Rasė: Tamsaus gymio geltonodžiai ir, kai kur, australidai
Kodėl važiuoti? Amžina vasara, puikus kainos ir kokybės santykis, daug pramogų galimybių.
Tarptautinės kalbos: Anglų
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~400 EUR.
Patraukliausios kelionei šalys: Tailandas, Indonezija, Singapūras, Malaizija, Vietnamas.
Kitos Pietryčių Azijos šalys: Filipinai, Kambodža, Laosas, Birma, Brunėjus, Rytų Timoras.

Pietryčių Aziją turistai iš Europos pamilę labiausiai. Ypač – jos paplūdimius, kurortus. Tačiau Pietryčių Azijoje – ir didžiulės džiunglės, ir milžiniški didmiesčiai, ir galimybė prieiti arčiau gyvūnų nei bet kur kitur, net paglostyti tigrą. Ir vietinės kultūros ten tvirtai laikosi prieš globalizaciją. Todėl į Pietryčių Aziją traukia tiek poilsiautojai, tiek kultūros ieškotojai, tiek kuprinėtojai (backpackers).

Žygis drambliais šiauriniame Tailande.

Pietryčių Azijoje visada karšta. Būna lietingi mėnesiai, tačiau net ir tas „lietaus sezonas“ ne visur baisus (pvz. Tailande per lietaus sezoną lyja ne ką dažniau, nei Lietuvoje vasarą, tik liūtys tokios stiprios, karštos).

Tailando “lietaus sezono” idilė Ko Samui saloje.

Pietryčių Azija gali pasirodyti labai „laisva“ žemė: juk ten aistringi paplūdimių vakarėliai, kurortai. Tačiau iš tikro ji ir labai religinga. Dalis jos – budistinė, dalis – musulmoniška, dalis – krikščioniška, nepamiršti ir kadaise vyravę hinduistų dievai – bet visus jos gyventojus vienija aistringas tikėjimas, didžiulės aukos vis didesnėms ir puošnesnėms šventovėms, kylančioms taip masiškai, kaip katedros Viduramžių Europoje. Šventovės – naujos ar senos – vienos įdomiausių Pietryčių Azijos lankytinų vietų. Dar smagiau suderinti savo kelionę su bent vienu spalvingu religiniu festivaliu: pažiūrėti tikrai bus ką.

Batu olos prie Kvala Lumpūro Malaizijoje – hinduistams šventa vieta, kurioje kasmet per Taipusamo šventę jie rituališkai žaloja save

Per ilgus kolonizacijos, užsienio prekybos, turizmo dešimtmečius pietryčių azijiečiai išmoko tolerancijos kitokiems papročiams. Turistų ten niekas nebaus ir jiems negrūmos už pernelyg atvirą aprangą ar kitas „kultūrines klaidas“. Štai Malaizijoje net oficialiai egzistuoja skirtingi įstatymai musulmonams ir nemusulmonams.

Full Moon Party Tailando Ko Pha Ngan saloje – pirmasis ir didžiausias pasaulyje paplūdimio vakarėlis. Čia žmonės elgiasi visiškai be tabu.

Be to, Pietryčių Azija – labai pigi, bet, nepaisant to, paslaugų standartas ten – aukštas. Pietryčių Azijoje rasite visokiausių prekių, restoranų, viešbučių, nesudarys bėdų, jei papulsite į nelaimę ir prireiks ligoninės. Bent jau, turtingesnėse regiono šalyse: Malaizijoje, Singapūre, Brunėjuje, Tailande.

Malaizijos sostinės Kvala Lumpūro moderni panorama

Pietryčių Aziją istorija padalino į dvi dalis. Daugelį skurdžiųjų regiono šalių valdė komunistai (Laosas, Kambodža, Birma, Vietnamas) ir jos turi ekonominių problemų. Kita vertus, ir turistų ten mažiau, o blogiausi laikai – praeityje. Todėl tuos, kam nepatinka „numinti takai“ Laosas gal sužavės net labiau, nei turistais aptekę Tailando ar Balio kurortai.

Rytų Azija – moderniausios pasaulio šalys

Religija: Ateizmas, budizmas, konfucianizmas ir tradicinės religijos
Rasė: Šviesaus gymio geltonodžiai
Tarptautinės kalbos: Kinų, japonų, korėjiečių
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~400 EUR.
Patraukliausios kelionei šalys: Japonija, Kinija, Honkongas, Makao.
Kitos Rytų Azijos šalys: Pietų Korėja, Šiaurės Korėja, Mongolija, Taivanas.

Pirmą kartą išlipęs bet kuriame Rytų Azijos didmiestyje neabejotinai pasijusi kaip papuolęs į mokslinės fantastikos kūrinį. Nuo pamatų iki stogų reklaminiais “hieroglifais” žibantys dangoraižiai, tarp jų nardantys greitieji traukiniai, žmonių upės ir jūros.

Tipiška Tokijo gatvė.

Daugelyje jų nerasite beveik nieko seno – viską sugriovė karai, revoliucijos. Tuos miestus reikia ne pamatyti, o pajausti. Pavalgyti neužmiegančiuose naktiniuose turguose, stebėti naujai gimstančias tradicijas, unikalias subkultūras ir madas: šiuolaikiškas, bet visai kitokias, nei mūsuose. Technologijos tenykščiams žmonėms įaugusios į kraują: nuo automatinių kavinių su maisto konvejeriais iki žaidimų automatų salonų iki elektroninio sporto TV ekranuose: kas pas mus – egzotiška retenybė, ten – kasdienybė. Tačiau sėkmingai gyvuoja ir daug senesnės, tūkstantmečius skaičiuojančios tradicijos: kinų feng šui ar kung fu, japonų kendo, manga, origamis ar arbatos gėrimo ceremonijos. Daugelis jų šiandien žavi viso pasaulio žmones, bet tik Rytų Azijoje jos yra “savos”, visuotinai priimtos. Dar kitos Vakaruose beveik nežinomos – ir Rytų Azijoje yra vienintelės normalesnės progos jas išmėginti. Netgi tai, ką galvojame, kad puikiai žinome – pavyzdžiui, kinų virtuvė – pačioje Rytų Azijoje nušvinta visai kitomis spalvomis, yra kur kas daugiau, nei eksportuota į Vakarus.

Kapsulių viešbutis, kur nakvoja namo grįžti nesuspėję japonų darbininkai.

Geriausia gėrėtis Rytų Azijos miestu vis dar – Japonijoje, o ypač Tokijuje, didžiausiame pasaulio mieste. Tačiau prieš 10-20 metų Japonijai prilygti ėmė ir Honkongas, Makao, Pietų Korėja bei Taivanas, o dabar tokia supermoderni jau ir didžiuma Kinijos.

Pudongo, Šanchajaus verslo rajono panorama. Du jo pastatų patenka tarp 10 aukščiausių pasaulio pastatų (kaip ir į daug Kinijos superdangoraižių, galima pasikelti viršun)

Ir visgi modernieji tankūs didmiesčiai – tik pusė Rytų Azijos žavesio. Rytų Azijos gyventojai be galo myli gamtą ir netgi Honkonge, kur gyventojų tankumas – 150 kartų(!) didesnis nei Lietuvoje, beveik 80% ploto palikta neužstatyta pastatais. Tokiose Rytų Azijos vietose gali pasijusti lyg toli nuo civilizacijos: tarp aukštų kalnų, senų žvejų ar pirklių kaimų, karštųjų vulkaninių versmių.

Vienuolynas tarp žalių kalnų Honkonge

Tiesa, iš tikrųjų civilizacija visuomet bus arti. Reti išlikę Rytų Azijos “istoriniai miestai” primena savotiškus lunaparkus: viskas pajungta turizmui. Net dažnoje gamtinėje lankytinoje vietoje rasite civilizacijos stebuklų – lynų keltuvus ar stiklinius tiltus – ir visur sups minios.

Vienoje įspūdingiausių gamtinių Kinijos vietų Džangdziadzie pasivaikščiojimo takai – asfaltuoti, o tinginčius gali pavežti traukinukas

Visa tai gali atrodyti didelis minusas, bet tai turi savų pliusų: yra daug kitur neprieinamų galimybių patirti vietos gamtą ir kultūrą. Pavyzdžiui, atvykę į kokį “liaudies kaimą” (suprask seną, dabar turistams pritaikytą gyvenvietę) galite būti garantuoti, kad išvysite kokį nors tradicinį vaidinimą ar ceremoniją: kai turistų šitiek, viskas vyksta kasdien, net kas valandą.

Korėjos liaudies kaimo jojikai.

Be to, dauguma “turistų” Rytų Azijoje yra ne užsieniečiai, tačiau po savo šalį keliaujantys vietos gyventojai. Taigi, viena vertus, viskas tose šalyse pritaikyta turistams (gausu viešbučių, restoranų, transporto, paslaugų ir pramogų), kita vertus, nebus taip, kad atsidursite kažkokiame “baltaodžių burbule”: kaip tik priešingai, greičiausiai bus sunku net susikalbėti bet kokia kalba, išskyrus vietinę kinų, japonų ar korėjiečių (nors situacija keičiasi), taigi, kelionė į Rytų Aziją bus labai autentiška patirtis.

Kijoto – geriausiai išsilaikiusio Japonijos miesto – senamiestyje japonės dažnai nuomojasi visai dienai tautinius drabužius. Užsienio turisto akiai jos ne mažiau įdomios, nei tikros geišos

Vienas neabejotinas Rytų Azijos pliusas: iki daugelio turistinių taškų nuvažiuoti labai paprasta, mat žmonių ten tiek daug ir jie gyvena taip tankiai, kad viešasis transportas (daug kur greitieji traukiniai) kone visur kursuoja bent kas keliolika minučių. O jei kursuoja tik kas valandą – tai jau labai atoki, autentiška vieta. Tiesa, su automobilio nuoma Rytų Azijoje sunkiau: brangu (Japonijoje, Honkonge) ar net neįmanoma (Kinijoje).

Greitasis traukinys Japonijoje. Rytų Azijoje greitųjų traukinių bėgiai yra kone dvigubai ilgesni, nei likusiame pasaulyje kartu paėmus.

Na o labiausiai Rytų Azija nepralenkiama saugumu. Nusikaltimų – vagysčių, plėšimų, žudymų – ten tiesiog beveik nebūna (kad ir kaip tuo būtų sunku patikėti pasižiūrėjus žiaurius japonų filmus).

Vidurinė Azija – šilko kelias ir sovietiniai gniaužtai

Religija: Islamas (atskiestas sovietinio ateizmo)
Rasė: Šviesaus gymio geltonodžiai ir baltaodžiai
Tarptautinės kalbos: Rusų
Kodėl keliauti? Šilko kelio architektūra, laukinė gamta, sovietinio genocido vietos.
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~250 EUR.
Patraukliausios kelionei šalys: Uzbekija, Kazachija.
Kitos Vidurinės Azijos šalys:: Turkmėnija, Tadžikija, Kirgizija.

Vidurinioji Azija – ta Azijos dalis, kurią valdė Sovietų Sąjunga. Ir po Sovietų Sąjungos žlugimo pokyčiai ten buvo lėtesni, nei pas mus ir netgi nei Rusijoje. Tik viena iš penkių regiono šalių – demokratinė; veši korupcija (ir turistai su tuo susiduria), alkoholizmas, skurstantys miesteliai ir kaimai.

Aralo jūros išdžiūvimas – sovietų sukelta ekologinė katastrofa. Ant jos dugno Uzbekijoje čia rūdija žbejybinis laivynas

Tačiau pamažu ir Vidurinė Azija keičiasi į gera, atsiveria pasauliui. Į daugelį jos šalių jau gali keliauti be sudėtingai gaunamų vizų – iš pradžių taip atsivėrė Tadžikija ir Kirgizija, vėliau Kazachija, neseniai – ir Uzbekija. Nepaisant to, dar labai mažai kas keliauja. Ypač iš Vakarų. Jiems ir sunkiau: juk visiškai nemoka rusiškai, tuo tarpu Vidurinėje Azijoje rusų kalba – vis dar elito kalba ir – dažnam – vienintelė užsienio kalba. Net jaunuoliams ir vaikams.

Šachtininkų kultūros rūmai Karagandoje. Dažname Vidurinės Azijos mieste stalininiai pastatai – vieni gražiausių

Čia lietuviams paprasčiau. Daug kartų teko nustebti, kaip vakariečiai nesupranta Vidurinės Azijos: pvz. net autoritetingiausi tinklapiai ir knygos rašė, neva Uzbekijoje neįmanoma išsinuomoti automobilio, kai mes (aišku, kalbėdami rusiškai) nesunkiai tą padarėme. Todėl Vidurinė Azija – vieta atradimams, kur gali išmėginti kažką, ką dar darė mažai turistų, nes jų iš viso yra labai mažai.

O atrasti Vidurinėje Azijoje tikrai yra ką. Visų pirma, Šilko kelias – iš prekybos šilku milžiniškų pelnų Viduramžiais pastatyti puošnūs miestai, pilni didingų mečečių ir medresių (daugiausiai jų – Uzbekijoje).

Registano aikštė Samarkande – viena garsiausių pasaulyje.

Antra – begalinės, retai gyvenamos stepės ir pusdykumės, o rytuose – vieni aukščiausių pasaulio kalnų.

Šarynės kanjonas pietryčių Kazachijoje

Trečia – liūdnas, bet savaip įdomus „tarybinis“ palikimas: išdžiūvusi Aralo jūra (Kazachija/Uzbekija), Baikonūro kosmodromas, Semipalatinsko branduolinių bandymų poligonas, gausybė trūnijančių gulagų, kuriuose kalėjo ir dešimtys tūkstančių lietuvių tremtinių (Kazachija).

Paminklas lietuviams tremtiniams Kingyre, Kazachijoje

Kaip ir didžiuma Azijos, Vidurinė Azija – labai pigi. Tačiau klimatas ten – vienas žvarbiausių: žiemomis ir -40 laipsnių temperatūros normalios, ypač Kazachijoje. Užtat vasaros – labai karštos, tad geriausia keliauti pavasarį ar rudenį. Jūros ar vandenyno, beje, neturi jokia Vidurinės Azijos šalis.

Ta Vidurinės Azijos dalis, kuri stokoja naftos ir dujų (Uzbekija, Kirgizija, Tadžikija) – labai skurdi, bet skurdas ten kitoks nei „trečiajame pasaulyje“: vis tiek yra normalios paslaugos (bent jau tokios, kaip Lietuvoje 1995-2000 m.), higiena, medicina. O svarbiausius nafta ir dujomis turtingus Vidurinės Azijos miestus (Nursultaną, Ašgabatą) statybininkai išvis pavertė tikrais architektūriniais stebuklais.

Kazachijos sostinės Astanos simbolis Baitereko bokštas, sukurtas vieno žymiausių pasaulio architektų Normano Fosterio. Pasak kazachiškų tinklapių, šis bokštas pastatytas Eurazijos, “o simboliškai ir viso pasaulio”, centre

Šiaurės Azija – Rusijos užnugaris

Relgija: Stačiatikybė, islamas (atskiesti sovietinio ateizmo)
Rasė: Šviesaus gymio baltaodžiai ir geltonodžiai
Tarptautinės kalbos: Rusų
Kodėl važiuoti? Laukinė gamta, atokumas, tremties vietos.
Patraukliausios kelionei Šiaurės Azijos šalys: Visa Šiaurės Azija priklauso Rusijai.

Šiaurės Aziją paprastai vadiname Sibiru ir ją visą valdo Rusija. Kadaise ten gyveno gausybė klajoklių tautų, tikėjusių į visokius šamanistinius tikėjimus. Tačiau nuo ~1600 m. iki ~1750 m. vieną po kitos jas užkariavo caro armijos, paskui jas sekė rusų kolonistai, vėliau – tremtiniai (ir lietuviai), kuriuos čia atitrėmė rusai. Ir vietinės Sibiro tautos šiandien daugelyje vietų tesudaro mažumą žmonių, daugelis jų vaikų net nebemoka savo kalbų.

Todėl Šiaurės Azija, Sibiras, greičiausiai visada ir liks Rusija: jokių nepriklausomybės judėjimų čia beveik nėra ir nebus. Tiksliau, tai vienas didžiulis Rusijos užkampis, didesnis už visas kitas pasaulio valstybes (netgi JAV, Kiniją ar Kanadą) – nes beveik visos pagrindinės Rusijos lankytinos vietos yra ne Sibire.

Sibiro miestai gana vienodi: kiek gražesnę carinę ar stalininę traukinių stotį supa dideli daugiabučių mikrorajonai. Įdomesnė ten gamta: retai gyvenama. Daugelis vietų yra daugybė kilometrų nuo artimiausio kelio. Net kai kurios vietos, kurios galėtų tapti turistų traukos taškais, beveik nepasiekiamos – pvz. Kamčiatkos geizeriai. Tačiau kai kurios gamtos grožybės – pvz. Baikalo ežeras – arti kelių ir geležinkelių. Tarkime, garsiojo Transsibiro geležinkelio – ilgiausios pasaulyje kelionės traukiniu, nuo Maskvos iki Vladivostoko.

Nors Rusija nėra labai brangi, keliauti į Sibirą brangu ir nepatogu – ilgi skrydžiai ar važiavimas traukiniu. Jokios dvi lankytinos vietos nėra šalia: tarkime, jei norėsite aplankyti ir Baikalo ežerą, ir Vladivostoką, tai tarp jų yra 4000 km važiavimo – daugiau nei nuo Lietuvos iki Maroko.

Dėl visų šių priežasčių Sibiras turistams beveik nežinomas, o į kai kuriuos jo miestus Rusijos valdžia užsieniečių netgi neįleidžia. Bet kai kam tai – Sibiro žavesys. Kaip ir be galo žvarbus klimatas – pačios šalčiausios pasaulyje gyvenamos vietos yra būtent Sibire (Verchojanskas ir Oimiakonas, kur yra spaudęs net -70 laipsnių speigas).

Visi mano kelionių vadovai po Aziją žemėlapyje!

Čia galite lengvai pasiekti visus mano kelionių aprašymus-vadovus po Azijos šalis.

Paspaudus ant raudonų žymeklių žemėlapyje (ir iššokusios nuotraukos) jūsų laukia kelionių vadovai po visą šalį.

Paspaudus ant žalių žymeklių – išsamesni kelionių vadovai po atitinkamus didžiųjų šalių regionus.

Hokaide – šiauriausioje Japonijos saloje – visus stereotipus apie Japoniją reikia mesti šalin! Anapus Saporo ten nerasi jokių didmiesčių: tik tankūs miškai, žavūs kalnai, ežerai. Per nepilną savaitę tuščius kelius prabėgo gal 20 lapių, gal 100 elnių.

Hokaide – žalios žalios vasaros, geltonai raudoni rudenys, ir vienos sniegingiausių visame pasaulyje žiemų – tokios baltos baltos, kad specialios virš kelių pakabintos rodyklės rodo kelkraščius, nes stulpeliai kas žiemą paskęstų sniege.

Vietoje greitųjų traukinių čia – baikerių ir kemperių maršrutai, greta japonų kaimuose – senoji barzdotų ainų tauta su savomis legendomis…

Hokaido kalnai ir kelkraščius rodančios rodyklės

Hokaido nacionaliniai parkai

Hokaide gyventojų tankumas – kaip Lietuvoje. Bet po kelių mėnesių Japonijos ankštoje širdyje aplink Tokiją ir Osaką, ir „lietuviška tuštuma“ buvo lyg gaivaus vėjo gūsis. Be to, ir tie skaičiai apgaulingi: dauguma hokaidiečių įsikūrę aplink Saporą, o didžiuosiuose salos nacionaliniai parkuose pasijusdavome tarsi kokioje Amerikos numylėtoje gamtoje.

Elnias Hokaido miestelyje

Didžiausias visos Japonijos nacionalinis parkas Daisecuzanas mus žavėjo kalnais, o metų laikų kaitą mylinčius japonus – anksčiausiai visoje valstybėje pageltusiais medžių lapais.

Daisecuzano nacionaliniame parke

Bet didžiausią įspūdį paliko Akanas, kur ir nuostabūs ežerai (Akano, Kušaro, Mašu), ir rūkstančios vulkaninės žemės, o, svarbiausia – tai viena paskutinių vietų, kur gyvena ainai senieji Hokaido gyventojai. Ir prie jų „paprasta prisiliesti“, kitaip nei prie panašių čiabuvių kultūrų Amerikoje ar Australijoje: Akano kotane (ainų kaime) lengvai paragavome ruibe (per žiemą sniege pralaikytos įšalusios įšalusios žuvies), išvydome tautinius šokius ir pasiklausėme dainų, kurios kažkodėl švelniai priminė lietuviškas sutartines.

Akano ainų kotanas

Ten po šimtmečio persekiojimų gaivinamos „čiabuviškos tradicijos“, net Jomante ceremonija, kai ainai, sumedžioję jo mamą, išaugina meškiuką tam, kad jo galvą paverstų savotišku stabu (tai reta, tik filmą Kušaro kotano ainų muziejuje matėme).

Ainiška ruibė

Bet kartu niekur Hokaide nepalieka japoniška tvarka, nuoseklumas, modernumas. Tautiniai šokiai pagal grafiką kelis kartus į dieną. Pagal grafiką į Akano ežerą vis pypdamas išplaukdavo didžiulis laivas, plukdė prie marimo vadinamų dumblių gniužulų. Kitur Japonijoje taip daroma, nes turistų visad minios – bet čia mes didžiuoju laivu plaukėme vienui vieni! Masinio turizmo privalumai be masių!

Akano ežeras ir jo laivas

Gal didžiausią įspūdį ainų krašte paliko Kamui lumina: sunkiai nusakomas žygis per baugų naktinį mišką su šviečiančiom lazdom. Ant medžių regėjome projekcijas ir šviesas pagal ainų legendą: „Kilo badas, kadangi žvėrys iškeliavo į kamui (dievų) pasaulį, nes žmonės (ainai) medžiodami tinkamai neišlydėdavo jų sielų anapus – ir dabar reikia gyvūnus prikviesti atgal“. Japoniškas išradingumas, ainiškos tradicijos!

Kamui lumina

Japoniškų tradicijų, aišku, irgi daug. Akano kaimas susideda iš dviejų dalių – vienoje pusėje – ainų kotanas, priešingoje – onsenų (karštųjų versmių) kurortas su didžiuliais viešbučiais, kuriuose – ir vakarietiški, ir japoniški (miegama ir sėdima ant žemės) kambariai. Maudydamasis karštose versmėse galėjau stebėti ežerą ir vulkaną virš jo.

Vaizdas pro Akano onseno viešbučio langą

Japonijos mastais Hokaido gamta laukinė, bet pasaulio – labai jau modernizuota, su gerais keliais, apžvalgos aikštelėm, lynų keltuvais iki nuostabiausių vaizdų.

Ainų šokių teatre

Japonijos pabaiga ir Ochotsko ledai

Nuo Akano nacionalinio parko kelias į šiaurės rytus darėsi vis vienišesnis ir vienišesnis. Tuoj be mūsų juo važinėjo tik baikeriai, pamilę tą vienintelę Japonijos salą, kur dar gali pajusti tikrą gamtos laisvę.

Iš kairės – plati Ochotsko jūra. Kad pažintum Hokaidą, turėtum čia praleisti ištisus metus, nes kiekvieną mėnesį ši sala vis kitokia (paimkite Lietuvos metų laikų skirtumus ir padauginkite iš dviejų). Ochotsko pakrantės kelyje svarbiausias metas – sausio ir vasario sandūra, nes tada nuo Rusijos Sibiro upių atplaukia ledai, ir japonai džiugiai plaukia jų pasitikti laivais.

Ochotsko jūra

Paskui kelias kilo į kalną, pasisuko į rytus. Širetoko pusiasalis ir nacionalinis parkas, Hokaido – ir Japonijos – pabaiga. Neturukus jau savo akim matėm Rusiją – tiksliau, Kunaširio salą Kuriluose.

Tiesa, japonams Kurilai – irgi Japonija. Šiaurės teritorijos…

Kurilai (Kunaširis) žvelgiant iš Širetoko nacionalinio parko

Kadaise, dar net XIX a., visos šios salos priklausė čiabuviams ainams. Bet iš pietų vis labiau skverbtis japonai, o iš šiaurės – rusai: prekybos nė vieniems nebeužteko, jie norėjo steigti kolonijas.

Barzdotas ainas savo parduotuvėje Akano kotane (ainų kaime)

Iš pradžių geriau sekėsi japonams. 1904 m. jie nugalėjo Rusiją kare, sudrebindami Europos didžiųjų imperijų nenugalimumo iliuziją – pasiėmė sau Kurilus, pietinį Sachaliną. Bet per Antrąjį pasaulinį karą rusai viską iš japonų atėmė – išskyrus patį Hokaidą…

Krioklys Daisecuzane

Tad Hokaidas Japonijai – tas pats, kas Sibiras Rusijai, Patagonija Argentinai, prerijos Kanadai, laukiniai vakarai ar Aliaska Amerikai… Ne senoji tėvynė su giliom tradicijom, bet išsvajota atšiauri kolonija, „niekieno“ žemės, XIX a. skubiai išdalintos ūkininkams iš kitur. Net savo „tremtišką“ kalėjimą japonai čia turėjo (Abaširyje).

Rūkstanti vulkaninė žemė Akano nacionaliniame parke

Saporas ir kitokie Hokaido miestai

1870 m. Hokaide gyveno vos 58 tūkstančiai žmonių, o jau 1910 m. – net 2 milijonai, 1960 m. – 5 milijonai! Salos sostinė Saporas dabar – milijoninis miestas, penktas pagal dydį visoje Japonijoje. Šviesos, restoranai per visus aukštus, pačinko, gačaponai tarsi Tokijuje – bet vos pažvelgęs į jį nuo Okuros kalno Saporo olimpiados šuolių tramplino viršūnės (ten, aišku, kelia lynų keltuvas) žemyn į miestą supratau, kad nieko panašaus Japonijoje nemačiau. Ilgi tiesūs vienpusiai prospektai, kaip Amerikoje… Saporo „auksinis metų laikas“ – žiema, vasaris, kai jo Odori parką išdabina pasaulinio garso ledo skulptūrų festivalis. Beje, vienais metais triumfavo lietuviai!

Saporo reklamos

Dar netikėtesnį pėdsaką lietuviai paliko gretimame Otaru mieste, kur veikia Stasio Eidrigevičiaus muziejus, įkurtas jo kūryba susižavėjusios vietos menininkės Hiroko Mori.

Stasio Eidrigevičiaus muziejuje

Otaru – dar kitoks miestas. Jo širdis – kanalas, seni uosto sandėliai. Senais laikais tai buvo prekybiniai Hokaido vartai. Dar platesni vartai – pačiuose salos pietuose, Hakodatė, pilna restoranais ir parduotuvėm paverstų raudonaplyčių sandėlių, senų konsulatų ir bažnyčių. Kai po ilgų uždarumo šimtmečių Japonija 1854 m. pagaliau buvo priversta atsiverti pasauliui, Hakodatės uostą nurodė kaip vieną kelių, kuriuose užsieniečiai galėjo prekiauti. Čia dar tada radosi rusų rajonėlis su konsulatu ir cerkve centre, britų rajonėlis (konsulatas dabar – muziejus), olandų rajonėlis, bet užvis labiausiai japonų turistus traukia lynų keltuvas į kalną, nuo kurio matosi „vienas 3 gražiausių Japonijoje naktinių vaizdų“ (japonai mylėte myli tokius sąrašus). Deja, lijo, „keltuvas uždarytas“ – išgirdome peršlapę…

Hakodatėje

Grįžimas į civilizaciją – pro Niuto nuogas maudynes ir Fukušimos „zoną“

Mums Hakodatė buvo vartai iš Hokaido. Hakodatėje gyvenome prie greitųjų traukinių šinkansenų stoties (kol kas – šiauriausios) ir jais ilgiausiu pasaulyje povandeniniu geležinkelio tuneliu Seikanu pervažiavome į Honšiū salą – tą pačią, kurioje ir Tokijas, Osaka, Nagoja, kiti metropoliai…

Tiesa, Hokaido tuščia didybė neišnyko per akimirką – traukėsi pamažu, traukiniui 300 km/h greičiu lekiant per Honšiū salą į pietus. Vis tankesni kaimai, vis dažnesni didmiesčiai, vis daugiau žmonių ir verslų jų stotyse, vis pilnėjantys šinkanseno vagonai, vis daugiau „besikertančių geležinkelio linijų persėdimui“, kurių pavadinimus prieš kiekvieną stotį pareigingai paskelbia šinkanseno garsiakalbiai.

Šinkansenai Moriokos stotyje pakeliui iš Hokaido

Bet pasukę į šoną nuo pagrindinės Tohoku linijos kurį laiką dar galėjom pajusti Hokaido tuštumos aidus. Pavyzdžiui, garsiajame Niuto onsenų kurorte, į kurį nuo artimiausios traukinio stoties laukė valandos kelionė autobusu, o jo karštosiose versmėse, kaip pamirštamoje senovėje, miško ar krioklio apsuptyje galėjome maudytis kartu su žmona – nes nuogi vyrai ir nuogos moterys ten maudosi kartu (ilgai ieškojome tokios tradicinės vietos!).

Niuto onsene

Paskui – Kudžio gintaro kasybos regionas, o jame – Lietuvos muziejus (Kudžis dar nuo 1987 m. susigiminiavęs su Klaipėda, rėmė Lietuvą per sausio 13 d.). Toje Hočinohės linijoje traukiniai be konduktorių, į juos įlipama per vienerias duris, kaip į autobusus, bet tik ilgai pragyvenęs Japonijoje suvoki tai kaip užkampio ženklą…

Lietuvos namai Kudžyje

Paskutinis „tuštumos lopinėlis“ ten atsirado netikėtai tragiškai – aplink Fukušimos branduolinę elektrinę, kurios reaktoriams 2011 m. sprogus, evakuoti ištisi miestai. Dabar ten daug pastatų išgriauti, miesteliai su viešais Geigerio skaitikliais – pusiau apleisti (net nebenaudojami pastatai stebėtinai tvarkingi, kaip ta apleista mokykla, kur iki šiol gražiai sustatyti evakuotų moksleivių batai).

Tsunamio sunaikinta ir dėl patekimo į zoną apleista žuvivaisos įmonė

Nors į vis daugiau vietų valdžia leidžia sugrįžti gyventi, daugelis evakuotojų jau susikūrę gyvenimus kitur. O kai kuriuos kaimus bei pačios elektrinės vidų dar ir šiandien galėjome išvysti tik su specialia ekskursija… Bet sunku tą Futabos ar Okunos tuštumą lyginti su Hokaidu – Hokaide gamta laukinė, mažai paliesta, o Fukušimos pakrantėse – tiesiog „nugyventa“, „išdraskyta“ žmogaus.

Fukušimos zonos mokykla, apleista 10+ metų

Dar likus kokiems 130 km iki maršruto pabaigos Tokijuje bėgius jau supo begalinis miestas. Darėsi vis sunkiau patikėti, kad toje šalyje apskritai yra kažkas panašaus į Hokaidą. O išlipus į Tokijo traukinių stoties spūstį Hokaidas atrodė tarsi miražas.

Bet stočių pranešėjai vis skelbė Hajabusa šinkansenus į Hakodatę. Nuo Tokijo minių iki Hokaido platybių už 900 km – mažiau nei 4 val. kelionė greituoju traukiniu…

Visi mano kelionių vadovai po Japoniją

1. Japonija. Moderni! Amžina… - įžanga apie Japoniją bei informacija apie Honšiū salą
2. Okinava – Japonijos tropikai
3. Hokaidas – laukinė Japonija
4. Fudzijama – viskas, ką reikia žinoti kopiant

Pagrindinės Japonijos salos driekiasi 2000 kilometrų iš šiaurės į pietus, bet tai tik pradžia. Nes dar 1000 km ištįsusi mažyčių, pasaulio žemėlapyje vos matomų salelių grandinė, beveik siekianti Taivaną.

Tai – Okinavos prefektūra, ir ji tikrai toli. Skrydis iš Tokijo į Okinavą trunka daugiau nei 2 val. – tarsi iš Vilniaus į Milaną. Ten kitoks ir klimatas (tropikai, palmės, karštis, paplūdimiai), ir gamta (koralai, mangrovės), ir istorija (kamikadzės, kruvini mūšiai ir kiniškai-japoniška Riūkiū karalystė).

Keliavau ne tik į pagrindinę Okinavos salą, bet ir dar tolimesnes Išigakio, Iriomotės salas – čia sudėjau viską, ką reikia žinoti ten keliaujant.

Išigakio salos Kabiros įlanka

Okinavos sostinė Naha – tropinis Japonijos miestas

Jei Tokijas būtų sušių padėklas, tai Okinavos sostinė Naha – kaip vienas mažas gabaliukas… Ten yra visko, bet labai po truputį. Tarp daugiaaukščių vingiuoja modernus vienbėgis metro – bet tik vienintelė linija. Klesti parduotuvių ir restoranų kupini dengti šotengajai (prekybinės gatvės) – bet tik aplink Kokusai prospektą. Oro uoste kas pora minučių kyla ir leidžiasi lėktuvai (kaip nuostabu juos stebėti nuo stebyklos Sengadžimos saloje!) – bet dauguma reisų tik po Japoniją, šiek tiek – po gretimas Azijos šalis.

Šotengajus žvelgiant nuo Kokusai prospekto

Bet kuo toliau miesto centro, tuo labiau jauti tropikų kvapą. Vertikalios spindinčios reklamos baigiasi, kelius apsupa palmės.

Lėktuvų stebykla

Turizmo industrija Okinavos šiaurėje

Važiuojant šiauryn, Nahą keitė japonų poilsio ir linksmybių arenos – didžiuliai viešbučiai, „asmenukes“ traukiančios nuostabios pakrantės – fotogeniškiausiose vietose prie didžiojo tilto į Kouri salą ar Širdies uolų tos salelės gale net eilutės laukė.

Prie tilto į Kouri salą (dėl tokios nuotraukos susdarė eilutė)

O daugiausiai „šilumos ištroškusių turistų“ pritraukia Čuraumi akvariumas – vienas didžiausių pasaulyje ir vienas vos kelių, kur plaukioja net beveik 9 m ilgio bangininis ryklys (didžiausia pasaulio žuvų rūšis).

Bangininis ryklys Čuraumi akvariume

Aišku, yra ir paplūdimių, bet japonams jie nėra išsvajota vasaros detalė, kaip mums: įdegis jiems negražus, daug jų paplūdimiuose nenusirengia, o nuo karštos Okinavos vasaros saulės net veidus dengiasi.

Saulėlydis prie Širdies uolų Kouri saloje

Kruvini žiauriausio mūšio atgarsiai Okinavos pietuose

Gražu ir į pietus nuo Nahos, bet grožį ten užgožia liūdesys: laukė vienos baisiausių Japonijos vietų. Mat Okinava buvo didžiausia Japonijos sala, kurią Antrojo pasaulinio karo metais užėmė amerikiečiai – o japonai buvo pasišventę kovoti iki mirties; jei nebeturėdavo kulkų – eidavo su katanomis (kardais). Viename kruviniausių mūšių žuvo 94000 japonų ir 12500 amerikiečių – daugiau aukų, nei pražudė Hirošimos ir Nagasakio atominės bombos… Žuvo ketvirtis Okinavos gyventojų!

Požeminė Japonijos laivyno vadavietė

Nežinau, kuri tai menanti vieta baisesnė. Gal Japonijos laivyno požeminio štabo tuneliai, kur užsibarikadavo ir galiausiai susisprogdino japonų kariai (net sprogimų žymės ant sienos matosi). Bet gal visgi baisesnis Himejuri taikos muziejus, pasakojantis apie mergaičių mokyklos moksleives, paimtas dirbti seselėmis mūšio metu. Įrašyti siaubingi jų prisiminimai apie sužalojimus, mirtis, bombardavimus – bet kartu jie savaip atskleidžia japonų kultūrą („Kaip nustebau, kai prieš mirdamas karys nepasakė ‚Tegyvuoja imperatorius‘“).

Laivyno vadavietės požeminiuose tuneliuose prie savižudžių granatų sprogimo žymių

Karingiausia ar pacifistiškiausia sala?

Amerika 1945 m. ne šiaip užkariavo Okinavą, bet ir ją ilgam okupavo – japonams grąžino tik 1972 m. ir tai tik su ta sąlyga, kad Okinavoje liks JAV karo bazės: joms priklauso 15% Okinavos žemės, o kai kurių JAV karių polinkis nusikalsti dar labiau kursto itin saugios Japonijos žmones prieš tas bazes.

Bet Amerika suteikia Okinavai savų spalvų… Ne tik todėl, kad darbo dienom dangumi vis zujo triukšmingi naikintuvai. Tiesiog Okinavoje daugiau anglų kalbos, daugiau užrašų lotynų raštu, daugiau „vakarietiškų“ prekių ir paslaugų, kaip CBD ar tatuiruočių salonai, daugiau imigrantų laikomų užsienio virtuvių restoranėlių, o viską karūnuoja American Village, „amerikietiškas prekybinis miestelis“ – tiksliau, taip amerikietiškas, kaip amerikietiškumą įsivaizduoja japonai. Ten ir restoranas lodnonietiškame dviaukščiame autobuse, ir amžinas „kalėdų miestelis“, spindėjęs ir kai lankėmės – rugpjūtį. Nors amerikiečių kariai sudaro net 2% Okinavos gyventojų, tame Village jų tik vienas-kitas: ten apsipirkinėja, fotografuojasi japonai, kinai, kuriems Okinava – it Amerika Japonijoje… „Nacionalinis Okinavos patiekalas“ tacorice – amerikietiškai meksikietiški takai su japoniškais ryžiais vietoje tortiljos…

American Village miestelyje (centre – Christmas Land)

Okinavoje karas kažkaip visada arčiau, nei bet kur kitur Japonijoje… Skaitant apie prie Antrojo pasaulinio karo privedusį sukarintą tarpukarį ir regint naikintuvų eskadriles net civiliniam Nahos oro uoste sunku patikėti, kad dar seniau – XIX a. – tai buvo taikiausias Japonijos kraštas.

Tiksliau, nė ne Japonijos… Visos šitos salos buvo atskira Riūkiū karalystė su savo kalba. Šuri rūmuose ar Šikina-en soduose regėjau gal net daugiau kinų įtakos, nei japonų. Kinų kultūra juk dominavo visame regione, o norėdami parodyti atvykstantiems kinų pasiuntiniams, kad Okinavos sala ne tokia ir maža, jos valdovai Šikina-en parke susitikimams parinko tokią vietą, iš kurios nesimato vandenyno.

Šikina-en sode

Svarbiausia, kad, priešingai samurajiškai, katanomis ginkluotai Japonijai, Riūkiū karalystė… iš viso uždraudė ginklus! Na, negali sakyti, kad konfliktų visai nebuvo – štai karatė sukurta čia, Okinavoje, būtent tam, kad būtų galima kovoti ir „atvira ranka“ be ginklų. Bet karatė nepakako, kai salyną užpuolė kolonijas medžiojanti Japonija – beginklė Riūkiū pralaimėjo be kovos 1872-1879 m. Vietinę kalbą, kultūrą užgožė japoniškoji, per Antrąjį pasaulinį kartą neliko ir daugelio senųjų pastatų (Šikina-en sodas ir Šuri rūmai atkurti). Dabar Okinavą ir kitas salas vienija labiau Antrojo pasaulinio karo kančios bei protestai prieš JAV karo bazes, o ne giliai istorijos užmarštin nugrimzdusi Riūkiū kultūra.

Iš tos kultūros liko gajūs tik pavieniai simboliai. Pavyzdžiui, liūtašunių statulos šisa prie įėjimų į namus: vienoje pusėje uždara burna (kad į namus nepatektų blogis / išliktų gėris), kitoje – atvira (kad dalintųsi gėriu / gąsdintų blogį).

Tradicinis stogo papuošimas

Išigakis – dar atokesnė Japonijos sala

Nors visą salyną kartais pavadina Okinava, kiekviena iš 40 gyvenamų prefektūros salų turi savo dvasią… Visų niekaip neaplankysi per kelionę, tad pasirinkome pamatyti dar kelias – Išigakį ir Iriomotę, toliausiai nutolusias Japonijos salas, vos 180 km nuo Taivano krantų…

Išigakio krante

Skrydis Okinava-Išigakis užtruko valandą, bet atstumas, nukeliautas „iš centro provincijos kryptimi“, atrodė dar didesnis. Restoranų tinklus beveik galutinai pakeitė vietinės izakajos, vienintelis bent kiek dažniau kursuojantis autobusų maršrutas – iš oro uosto (apie kokius metro ar tramvajus nė nepasvajotum), mūsų viešbučio kambarys – tikras japoniškas, kur sėdima ant žemės. „Grįžimas prie tradicijų“ nereiškia, kad nemodernu: į viešbutį reikėjo įsiregistruoti per kompiuterio terminalą registratūroje, nesutikome jokio darbuotojo. Apskritai atrodė, jų Išigakyje trūko, verslai dėl to atsiprašinėjo. JAV karių nebesimatė – net Antrojo pasaulinio karais amerikiečiai Išigakyje nebandė išsilaipinti, nepasirodė svarbus.

Dirbu ant žemės viešbučio kambaryje Išigakyje

Išsinuomoję automobilį, Išigakyje radome gražių vaizdų nuo kalnų, plaukėme pažiūrėti koralų valtimi su stikliniu dugnu Kabiros įlankoje, o gal įdomiausias pasirodė keistų iš Kobo šisa skulptūrų parkas, įkvėptas šisų. Bet po Okinavos Išigakis kiek nuvylė…

Kobo šisa skulptūrų parke

Bet Išigakį atpirko gretimos salos – jos neturi oro uostų, tad Išigakis – vartai į jas.

Pirmiausia – Iriomotė. Ji garsėja savo unikalia kačių rūšimi – bet, kad ir kaip viltį keltų visur sustatyti kelio ženklai, kviečiantys netyčia nenutrenkti tų kačių, šansai pamatyti vieną jų – labai menki (nematėme). Japonus keliautojus ten žavėjo plaukimas laivu po laukines magroves – nes nieko panašaus kitur Japonijoje nėra. Bet atvykusiems iš kitų žemynų, pabuvusiems kokioje Amerikoje, tai neatrodė superįspūdinga – panašiai kaip Nidos kopos brangu lietuviams, bet, turbūt, nenustebintų arabų… Gal todėl mūsų ekskursijoje į Iriomotę – aišku, organizuotoje ir labai japoniškai sustyguotoje („dabar 5 minutės į tualetą ir tada išvažiuosime“) – be mūsų dalyvavo vien japonai. Puiki proga pažinti Japonijos turizmo kultūrą, kur viskas pagal grafiką, niekada nereikia laukti vėluojančių į autobusą, visi viską daro kartu…

Plaukiant po Iriomotės mangroves

Iš tos ekskursijos didžiausią įspūdį paliko kelionė į Jubu salą jaučio traukiamu vežimo per jūros seklumą – nes niekur kitur pasaulyje nieko panašaus neteko patirti.

Jaučio vežimais į jubu salą

Bet už Iriomotę ne mažiau žavi pasirodė Taketomi sala, kur stabtelėjome pakeliui į Išigakį. Ten išlikęs senas kaimas – su šuliniais, šventyklėlėmis, senais namais. Juos modernizuoti uždrausta, tad, priešingai kitoms vietoms, „neprastūmė“ visko buldozeriai. Tiesa, kaimo vaizdas pasikeitęs – juk senais laikais čerpes išgalėjo įsigyti tik turtingi, o dabar tos raudonos čerpės tapo kaimo vizitine kortele Dar ta sala garsėja žvaigždės formos smilčių paplūdimiu – bet nei mums, nei japonams, nesisekė tokių smilčių rasti, nebent kokią vieną – atrodo, jos ten retos…

Taketomio kaime

Atėjo laikas grįžti į Išigakį, iš ten – skristi į didžiąsias Japonijos salas… Aišku, pietiniame Japonijos archipelage tokių salų – daugybė. Bet čia nenuvažiuosi greituoju traukiniu šinkansenu, vos kelias artimiausias salas jungia tiltai, daugybės nejungia nė keltai, skrydžiai brangoki, daug salų išvis negyvenamos, kai kurios ginčytinos su Kinija (kiek daug atsišaukimų!)… Tad Okinavos prefektūros nepralėksi taip, kaip kitos Japonijos, ir tenka rinktis – kita vertus, koralai, tropikai, gražūs vaizdai žemyn nuo kalvų, yra daugely salų. Bet, jei grįšiu į šį regioną, gal dar aplankysiu Mijakodžimą…

Visi mano kelionių vadovai po Japoniją

1. Japonija. Moderni! Amžina… - įžanga apie Japoniją bei informacija apie Honšiū salą
2. Okinava – Japonijos tropikai
3. Hokaidas – laukinė Japonija
4. Fudzijama – viskas, ką reikia žinoti kopiant

Aurovilis. Legendomis apipintas miestas, kurio siela – auksaspalvė fantastiška Motinos Šventykla. Modernus, bet mylintis gamtą, stūksantis Indijoje – bet it magnetas traukiantis gyventojus, naujakurius ir svečius-ieškotojus iš viso pasaulio, taip pat – Lietuvos.

Apie Aurovilį prirašytos ištisos knygos, interneto svetainės. Ta dauguma, kurios autoriai – Aurovilio mylėtojai – pasakoja apie jokiai tautai nepriklausantį „ateities miestą“ be pinigų, be religijos, kuris yra visų – bet gyventi ten gali tik tas, kas „savanoriškai tarnauja Dieviškajai Sąmonei“.

Pastaruoju metu Indijoje atsiradę ir kitokių, kritiškų tekstų – apie teisinius-politinius ginčus dėl Aurovilio ar tariamą „paskutinę europiečių koloniją“ šalyje.

Šiame straipsnyje pasistengiau pažvelgti į Aurovilį „iš šalies“, prašalaičio akimis, be išankstinių nuostatų bagažo – nes keliaujant ten pasirodė, kad tokių tekstų trūksta – prieš atvykdamas galėjau nuspėti nebent tai, kad tai bus stipri ir pasaulyje analogų neturinti vieta…

Paminklas įkvėpėpjui Šri Aurobindo Aurovilyjea

Pudučeris – Indijos Prancūzija ir Aurovilio vartai

Apie Aurovilį neįmanoma papasakoti nepaminėjus Pudučerio – arba Pondičerio, kaip prancūziškai jis iki šiol vadinamas daugelyje turistų bukletų. Šis miestas ~14 km nuo Aurovilio kadais buvo vieniša Prancūzijos kolonija šiauriniuose tamilų krantuose.

Pudučerio krantinė

Iki pat šiol Pudučeris kitoks: jo baltame senamiestyje bažnyčios didesnės nei hinduistų šventyklos, vynas pigesnis ir kruasanai skanesni nei aplinkinėje Tamil Nado valstijoje. Prancūzija perdavė Pudučerį Indijai 1954 m. ir nors gatvių pavadinimai iki šiol rašomi ir prancūziškai, senamiestį pamažu glemžiasi indiškas chaosas: neturėdami šaligatvių pėstieji nardo gatvėmis tarp motorolerių, karvių ir kaip niekur brangių autorikšų, o žemėlapyje kaip „scenic spot“ pažymėta vieta, kur kanalizacija įteka į jūrą (į mūsų balkoną vis atnešdavo to kvapo dozę). Nuostabi pajūrio promenada šiandien labiau žavi ne keliautojus iš užsienio, bet milijonus vidurinės klasės indų, savoje šalyje siekiančių atrasti romantiškojo Paryžiaus (ar Nicos) aromatų tylius aidus.

Bažnyčia Pudučeryje

Bet Aurovilis traukia ir tuos, ir anuos, ir Pudučeris – jo autobusų stotis, traukinių stotis prie menkos geležinkelio atšakos ir dar mažesnis oro uostas – kaip Aurovilio vartai. Ir nors Aurovilio Motina Mira Alfasa gimė Paryžiuje, „didžioji idėja“ įkurti tarptautinį miestą ją aplankė gyvenant čia, Pudučeryje.

Prie maršrutinio autorikšos Pudučeryje

Pudučeryje daug kas pavadinta Motinos vardu, dar daugiau kas – Šri Aurobindo, Motinos kūrybos partnerio, garbei. Šri Aurobindo – kovotojas už Indijos laisvę ir integralios jogos filosofijos kūrėjas (akcentas ten ne asanos ar kvėpavimas, o savianalizė). Aplink Šri Aurobindo ašramą išaugo ištisas tinklas įvairiausių institucijų, visapusiškai perkeitusių miesto gyvenimą. Šri Aurobindo tarptautinis mokymo centras, informacijos centras, tyrimų centras, svečių namai, bendrija, valgykla, leidykla, rankdarbių dirbtuvės, Indijos ir pasaulio studijų centras, transporto įmonė, slaugos namai, auditorija, reklamos agentūra, biblioteka… Net atsitiktinis žmogus, iš kurio nuomavomės butą, buvo baigęs Šri Aurobindo vidurinę mokyklą ir laukujes duris paženklinęs Aurovilio simboliais…

Aurovilio simboliai ant mūsų išsinuomoto buto durų Pudučeryje

Bet patį Aurovilį Motina įkūrė jau po Šri Aurobindo mirties keliolika km nuo ašramo supirktame žemės sklypų „archipelage“. „Mažiau pasiruošę keliautojai nustemba, kai nuvykę į Šri Aurobindo ašramą neranda Aurovilio, o nuvykę į Aurovilį – jokio ašramo“ – girdėjau mintį.

Bet tokių „masinių“ turistų Aurovilis ir nenori… „Specialiai apsunkiname patekimą čia“ – sakė pasitikusi aurovilietė – „Kad nebūtų spragsinčių fotoaparatais, kaip kokiose Europos katedrose, ar trukdančių kitiems garsiomis mantromis, kaip Indijos šventovėse“.

Rasti informaciją kaip geriausia aplankyti Aurovilį nepaprasta – daug ką sužinojome tik „iš lūpų į lūpas“ ar jau pačiame Aurovilyje. O norint patekti į Aurovilio širdį – Motinos šventyklą – nuvykti ten nepakaks: reikalinga registracija. Nemokami leidimai „ištirpsta“ likus keletui dienų, o jei jo negausi – auksaspalvį Matrimandyrą galėsi pamatyti tik iš išorės.

Ir vis tiek, kai atėjome ankstų rytą į „Sri Aurobindo Auto Care“ transporto štabą, radome ištisas eiles įvykdžiusiųjų visas procedūras. Aurovilio link tąryt pajudėjo keturi autobusai. Nustebino, kad buvome vieninteliai ne indai. Aurovilis nėra nei ašramas, nei – juoba – hinduistų šventykla, bet Indijoje populiaru ieškoti „stiprių vietų“, nesvarbu religija. Net Indijos katalikų kunigai man pasakojo, kad į jų bažnyčias dažnai užsuka pasimelsti hinduistai, tarsi Jėzus ir Marija būtų dar vieni daugybės dievybių…

Laukiam 07:30 autobuso į Aurovilį

Aurovilio siela – Matrimandyras

„Matrimandyras yra Aurovilio siela“ – sakė prancūzė, kurios savanorystė Aurovilyje – pasitikti tokius, kaip mes, atvykstančius pirmą kartą – „O sielos juk niekas neatveria iš karto“. Tad nuo išlipimo iš autobuso iki patekimo į Matrimandyro pagrindinę salę prabėgo kelios valandos. Filmas apie Aurovilį su Motinos mintimis Lankytojų centre. Kelionė artyn per Matrimandyrą supantį iščiustytą parką, įrengtą auroviliečių jėgomis. Rymojimas prie didžiulio banjano medžio, esančio pačiame Aurovilio centre. Paskui – prisėdimas tiesiai po Matrimandyro didžiuoju auksiniu rutuliu – ten amžinai čiurlena vanduo.

Matrimandyras (viduje fotografuoti negalima)

Tada pagaliau mums atsivėrė Matrimandyro vidus, ne mažiau fantastinis ir neturintis pasauly analogų, nei fasadas. Batai paliekami lauke, bet ir basų kojų nepakanka: reikia apsiauti specialias švarias baltas kojines ir tik tada gali spiralėmis lipti į pagrindinį Matrimandyro kambarį, kur heliostato nukreipta saulės šviesa vienu spinduliu krenta į didžiulį Zeiss kristalą, paskleidžiantį ją po visą baltą salę – kaip koks dieviškumo nusileidimas žemėje.

Daug kas pasakojo tas 15 minučių ten medituojantis, bet „instruktaže“ mums aiškino, kad „Matrimandyras skirtas ne meditacijai, o koncentracijai“ – bet kaip supranti tą frazę, priklauso nuo tavęs.

Vanduo, šviesa, gyvybė – Matrimandyre ir aplink subtiliai susipina visos gamtos jėgos. Daugybės pasaulio religijų pastatai savaip panašūs – (pa)maldos, šventaknygės, šventikai vadinasi kitaip, bet visa tai yra, religijos kartais viena nuo kitos „nusižiūrėdavo“ ir šventovių architektūrą ar meno stilius. Matrimandyre, tuo tarpu, viskas kitaip.

Aurovilio pradžios nuotraukos palei taką

„Tai ne religija – Aurovilyje nėra religijos, itin religingiems žmonėms čia apskritai būtų sunku gyventi“ – girdėjau daug kartų. Net UNESCO tam savaip pritarė, 1966 m. paremdama Aurovilio projektą. Visgi man, kaip „žmogui iš šalies“, ritualai Matrimandyre ir Motinos filosofija priminė religiją – tik smarkiai kitokią, nei pagrindiniai pasaulio tikėjimai. Nes „Kodėl Aurovilio siela būtent toks pastatas ir kodėl jam tiek dėmesio?“, „Kodėl vos 3000 žmonių miestelis skyrė šitiek lėšų ir jėgų jam pastatyti?“, „Kodėl koncentracija apskritai tokia svarbi?“, „Kodėl kristalas? Kodėl spindulys? Kodėl apvali forma? Kodėl vanduo?“ nepaaiškinsi moksliškais įrodymais.

Tokia buvo Motinos vizija, tiesa, įgyvendinta po jos mirties: Motina mirė 1973 m., o Matrimandyro statybas auroviliečiai savom rankom baigė tik 2008 m.

Pasakojimai apie Aurovilį lankytojų centre

Aurovilio miestelis ir kas tie auroviliečiai

Keturios valandos Aurovilyje ištirpo stebėtinai greitai – vos spėjome į autobusą atgal. Pamačiau Matrimandyrą, išgirdau apie Aurovilio esmę – bet supratau, kad, norėdamas iš tikrųjų suprasti Aurovilį, turiu grįžti ilgesniam laikui. Antrąkart atvažiavau jau nepriklausomai.

Aurovilio centre

Nes kiek beskaičiau apie Aurovilį, sunku buvo įsivaizduoti, kas ir kaip „ant žemės“. Ir pirmąkart ten atvykus klausimų kilo tik dar daugiau.

Tarsi vienos filosofijos žmonių miestas – bet kad ten gausu ir eilinių indiškų kaimų. Tarsi miestas be pinigų – bet kainos daug kur rašomos rupijomis, „Auroville“ pavadinimu puošiasi ir, rodos, eilinės kavinės, tinklų viešbučiai. Tarsi viskas ekologiška – bet „Auro Beach“ vadinamas paplūdimys prie Aurovilio itin šiukšlinas…

Kelias palei šiukšles į Auro Beach paplūdimį

Na, visų pirma, „Ne viskas Aurovilis, kas Auroviliu žiba“. Aurovilis – tarsi koks tarptautinis sklypų salynas indiškame vandenyne. Sklypai Auroviliui supirkti laisvoje rinkoje ir ne visi juos pardavė, todėl gali būti, kad vienas namas priklauso Auroviliui, gretimas namas – jau ne, o dar kitas – vėl priklauso. Pavadinimus „Auro“, „Auroville“ apylinkėse naudoja kas nori – nes jie čia padeda parduoti…

Aura namų reklama prie Aurovilio

„Tikros“ Aurovilio įstaigos surašytos jų interneto puslapyje. Bet ir jos labai įvairios: vienur atsiskaitoma Aurovilio kortelėmis, bet kitur priimamos ir rupijos (ypač prie lankytojų centro, kelių, tako nuo lankytojų centro iki Matrimandyro). Idealizmas turėjo prisitaikyti prie realybės: vienadieniai svečiai neieškos, kaip „pasipildyti“ aurokorteles, o ekologiško maisto ar aurovilietiškų rankų darbo suvenyrų juk norės…

Kioskelis palei pagrindinį taką

Į realybę atsimušė ir idėja, kad Aurovilis viską, ko jam reikia, užsiaugins ir pasigamins pats. Savanoriškų jėgų trūksta, tad Aurovilis samdo indus iš aplinkinių kaimų. Pačiame Aurovilyje gi apie pusė gyventojų – užsieniečiai (12% – prancūzai, 7% – vokiečiai, 5% – italai, 3% – olandai…), tvyro tokia „dar švaresnės ir ekologiškesnės Europos dvasia“. Kritikai iš kokio Delio čia įžvelgia savotišką kolonializmo eros tęsinį, su baltaodžiais „tikraisiais auroviliečiais“ ir pigiai apmokamais darbininkais indais. Kita vertus, daugelis kaimynystėje gyvenančių ten kaip tik labai džiaugiasi Auroviliu: be jo nebūtų darbų, nebūtų ir nė ketvirčio tiek klientų jų parduotuvėlėse, restoranėliuose, viešbutėliuose… Aurovilio trauka pasinaudojo ir stambesni verslininkai, įkūrę „neparduotuose Auroviliui sklypuose“ europietiško stiliaus verslus.

Auroviliečiai dalija(si) maistą

Pačiame Aurovilyje „verslo sau“ daryti negali. Jei tampi auroviliečiu, niekas ten tau nepriklauso – viskas bendra. Aišku, realybėje kiekvienas aurovilietis turi jam priskirtus namus, savo interesus, savanoriškus užsiėmimus. Daug tų užsiėmimų „išoriniame pasaulyje“ atrodytų keisti, kaip vandens dinamizavimas ar akių joga – o Aurovilyje nėra tokių socialinių stabdžių. Vienas įdomiausių man pasirodė Svaram parkas, kur aurovilietis austras etnomuzikologas Aurelijus Hameris prigaminęs visokių keistų neregėtų muzikos instrumentų – nuo akmeninio „metalofono“ iki besisukančios grandinės – skleidžiančių keistus garsus, vibracijas ar padedančių koncentruotis. Atrodytų, muzikos instrumentų srityje daug naujo nebeišrasi – bet štai.

Svaram garsų sode

Ar dar grįšiu į Aurovilį (ir kokį jį rasiu)?

„Tikru auroviliečiu“ tapti nelengva. Turi būti priimtas, turi metus gyventi kaip naujakurys, pilnai išlaikydamas save, įnešti lėšų už namus. Daugiau kas atvažiuoja čia savaitei-kitai, savanoriauja. Dar daugiau kas stabteli tik trumpam, keliaudamas po šiuos tamilų gyvenamus krantus, 1000 metų ir senesnes jų hinduistų šventyklas, kaip Mahabalipurame.

Mahabalipuramo šventyklos

Būna kas užsuka trumpam, o grįžta ilgam. Bet kokį rasiu Aurovilį jei kada nors čia grįžčiau – visiškai nežinau…

Nes viršum miesto-miško prisikaupė daug debesų. 1988 m. įstatymu Indijos valdžia suteikė miestui savotišką autonomiją – pasiliko valdymo tarybos pozicijas sau, bet realiai nesikišo į jo valdymą, duodavo teisę auroviliečiams iš viso pasaulio čia apsigyventi.

Svaram sode

~2020 m. tai pasikeitė: nuo valdžios išcenzūruoto auroviliečių spektaklio iki panaikintų vizų tiems, kas prieštaravo valdžios idėjoms dėl Aurovilio ateities. Būtent dėl tos ateities – didžiausios trintys. Valdžia ir kai kurie auroviliečiai nori pagaliau įgyvendinti Motinos viziją: 50 000 gyventojų miestas-galaktika, o ne 3 000 miestelis. Bet kiti pageidautų likti su tuo Auroviliu, kuris juos kadais paviliojo (ar kuriame jie net gimė ir užaugo). Tarp mažų pastatų medžių paunksmėje, prie užplūdus musonui nepravažiuojamų duobėtų vieškelių, su motoroleriais ir dviračiais vietoje automobilių…

Aurovilio ateities žemėlapis

Aišku, laimi tas, kieno pusėje įstatymai, politika, teismai – taigi, medžiai šen ar ten kertami, vyksta didelės statybos.

Aurovilietis važiuoja motociklu pro per mišką statomą kelią

„Miestas, kuris nepriklauso jokiai valstybei“ – lankytojų centre kabo Motinos vizija. Bet visuose žemėlapiuose Aurovilis – Indijos dalis. Daugybę tokių tarptautinių utopijų pasaulyje galiausiai sunaikino ar apgriovė politiniai vėjai – kaip Ošo Radžnišpuramą JAV ar Mandaromą Prancūzijoje. Nugriauti daug lengviau, nei pastatyti, o priimti dekretą kažką sunaikinti mokesčių mokėtojų lėšomis – šimtus kartų lengviau, nei įtraukti tūkstančius savanorių į statybas be atlygio. Jeigu tokių utopijų atsiradimas jau prilygsta stebuklui, tai išlikimas – dar didesniam…

Aurovilio apylinkės

Laimė, naikinti Aurovilio Indija kol kas, atrodo, nesiekia. Šri Aurobindo čia gerbiamas. Visos trintys persipynusios su dar didesnėm trintim tarp hindi kalbančio Indijos politinio centro ir Tamil Nadaus valstijos, itin prisirišusios prie savo tūkstantmetės tamilų kalbos, rašto ir kultūros. Hindi užrašų ten beveik nemačiau išvis, o į siekius įvesti hindi kalbą į vietines mokyklas žiūrima kaip į šiaurės kolonializmą pietuose.

Tamilų politinės reklamos

Kur link viskas pasuks, nedrįsiu lažintis, bet esu beveik tikras, kad Matrimandyras, jau puošiantis Pudučerio apylinkių ir Tamil Nadaus turistinius bukletus ir oro uostų sienas, kitos svarbiausios vietos tikrai išliks – nes jos savo populiarumu ir įtaka jau seniai praaugo auroviliečių bendruomenę.

Aurovilio lankytojų centre laukiame galimybės eiti koncentruotis į Matrimandyrą. Dauguma laukiančiųjų – indai

Visi mano kelionių vadovai po Indiją

1. Šiaurės Indija – viduramžiška šalis be taisyklių
2. Delis – Indijos civilizacijos sostinė
3. Radžastanas – karinga Indijos dykuma
4. Pendžabas – tiurbanų ir durklų Indija, sikhų šalis
5. Mumbajus – Indijos maksimumo miestas
6. Kerala – trys akimirkos keisčiausioje Indijos valstijoje
7. Kalkuta – Indijos Londonas, Indijos Kuba…
8. Goa – Indijos Europa, Indijos kurortai
9. Bangaloras – ateities Indija?
10. Aurovilis ir Pudučeris – pasaulio piliečių mieste Indijoje
11. Rišikešas – pasaulio jogos sostinė
12. Andamanai – neatrastų genčių karalystė?
13. Kumbh Mela – 650 milijonų žmonių vienoje upėje!

Kelionių vadovai po Indiją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

„Bangaloras – tai Indijos Silicio slėnis!“ – jau keli dešimtmečiai skelbiama visur pasaulyje. Ten – ateities Indija, Bangaloras tuoj aplenks San Franciską, Niujorką…

Ar tikrai? Atvykau trumpai pagyventi šiame 10 milijonų žmonių metropolyje, kurį turistai paprastai praleidžia. Ir, be neatrastų nuostabių vietų tyrinėjimo, pamėginau pasinerti į tą ateities Bangalorą – startupų, IT specialistų, „naujųjų indų“…

Bangaloro centre (Brigade Road)

Pirmas įspūdis – supermodernus miestas…

Nusileidus Bangaloro oro uoste norėjosi sušukti: „Tikra ateities Indija!“. Tvarkinga, nė šiukšlelės, spindintys restoranai, parduotuvės, moterys trumpais užsieniniais sijonais ar šortais. Viskas iščiustytame lauke, nes Bangaloras didžiuojasi „tokiu puikiu oru, kad niekad nei karšta, nei šalta“.

Paskui – pavėžėjų štabas. Programėlė mums priskyrė kodą, kurį sulaukę eilės ištarėme bet kuriam pavėžėjui ir tas iš karto žinojo, kur vežti (nereikėjo ieškoti konkretaus). Tada – 10 juostų greitkelis, supamas švytinčių reklamų, prekybos centrų. Kaip Amerika…

Bangaloro oro uoste

Nuostaba tęsėsi milžiniškame 33 aukštų daugiabučių komplekse, kur gyvenome. Iš pradžių – „pusiau atvira zona“ su prekybos centru, paskui – uždaros zonos, kur patekdavome tik parodę sargams QR kodą. Tose uždarose zonose – ir grožio salonas, ir parduotuvė 33 aukšte, iš kurios gali išeiti tiesiai ant stogo su visokiom bendradarbystės erdvėm, stalo žaidimais, treniruočių sale.

Nuo stogo miesto šviesas stebinčios porelės ir kažką ten švenčiančios vyrų ir moterų kompanijos tarpusavy kalbėjo angliškai, ta kalba parašyti ir visų daugiabučių bendrijos skyrių vadovų kontaktai (apsaugos komandos vadovas, stogo klubo vadovas…), ir įspėjimai apie dideles baudas rūkoriams. Nors Bangaloras – kanadų tautybės Karnatakos valstijoje, čia suvažiuoja (užsi)dirbti žmonės iš visos Indijos, ir vienintelė bendra kalba jiems – anglų. Jaučiausi gal kaip kokiam neegzistuojančiam „indiškam Honkonge“ ar Singapūro Little India.

Mūsų daugiabučių kompleksas

Net šiukšles šeimininkas griežtai pasakė rūšiuoti – prieš paliekant jas rytais anapus buto durų, kur surinkdavo bendrijos samdiniai.

Bet labiausiai patiko pats butas, prieš užeidami į kurį batus indiškai palikdavome saugiuose ilguose koridoriuose. Tai – gal geriausia vieta dirbti apskritai per visą nakvynių AirBnB istorija. Prie kompiuterio stalo – ir darbinė kėdė, ir palangė-sofa, ant kurios galėjau ir sėdėti keliese, ir, kai dirbti pavargdavau, užmigti, prieš užsimerkdamas matyti IBM ar 7 Eleven „back ofisus“ gretimuose stikliniuose daugiaaukščiuose. Puikus internetas, garso izoliacija tarp kambarių „Zoom“ pokalbiams…

Darbo vieta Bangalore

Išmanioji Bangaloro kasdienybė – kitokia nei kitur Indijoje

Bangaloro „naujosios aukštuomenės“ viešasis gyvenimas daug sukasi aplinkui programėlėmis organizuojamus susitikimus. Vien „Meetup‘ų“ čia kiekvieną savaitę gal daugiau nei likusioje Indijoje. Dirbtinio intelekto tema, įvairiausių programinių kalbų tema, ir į kiekvieną registruojasi šimtai žmonių. Į Android meetup‘ą nepatekau nors mėginau registruotis savaitę prieš (salė buvo jau pilna), bet nuėjau į Startup meetup‘ą, kurių ten irgi devynios galybės. Vienos minutės prisistatymai, „Networkingas“, „pitchų“ repeticijos (3 minutės, o tuos, kuriems pasiseka, kviečia jau 10 minučių pitchui, o trečiam raunde jau laukia potencialūs investuotojai).

Pabandravęs ten daugiau supratau, kad Bangaloro „naujoji aukštuomenė“ daug platesnė, nei IT specialistai. Tai ir 250 dolerių už valandą imantys konsultantai užsienio korporacijoms „kaip ateiti į Bangaloro rinką“, ir prekių ženklų advokatai, ir prestižinių universitetų dėstytojai, ir valstybės tarnautojai, braižantys technologijų politikos gaires.

Meetup’e startup’ų tema

Internetu ir programėlėm čia organizuojamas ir laisvalaikis. Vien stalo žaidimų klubų verslas kaip „įsuktas“: už teisę žaisti moki daugiau, nei už filmą kino teatre, kita vertus, už tai tau paaiškina taisykles ir kažkiek pateisėjauja. Aišku, viskas vyksta kondicionuojamoje, patogioje bendradarbystės erdvėje. Europoje net nežinau analogo.

Dar pilna visokių „speed dating“, „date night“, „speed friending“ – viskas kitaip nei kitur Indijoje, kur sūnūs gyvena iki mirties su tėvais, laukdami jų nurodymų įvairiems gyvenimo klausimams, įskaitant kokią žmoną jie išrinks.

Stalo žaidimų vakare

Į Bangalorą suvažiuoja žmonės iš visos Indijos, toli palikę vyresniųjų kontrolę ar kastų ribas, savo protais uždirba niekam jų giminėse anksčiau neregėtus pinigus – bet ir turi savo jėgom rasti gyvenimo kelius ir draugus. Ta visiška Europos ar Amerikos kasdienybė Indijoje – kažkas visai naujo.

Darbininkai valgo gatvėje per pietų pertrauką

Bet nutrupa daug lėšų ir religijai. Nepakartojama patirtis buvo lipti tokiu “žmonių konvejeriu” į IKSCON Bangalore krišnaitų šventyklą. Iš pradžių po kartą atsistoji ant 108 akmenų, ant kiekvieno pasakydamas po “Kare Krišna” mantrą, tada – salė po salės, pastatėlis po pastatėlio skambantys giesmėm, o po “kulminacijos” viršūnėje – visokios valgyklos, suvenyrų krautuvės… Tenka lėšų ir šiuolaikiniam Indijojs menui: Karnataka Čitrakala Parišat įspūdingos jo parodos.

IKSCON šventykla nuo gretimo stogo

Liūdnesni Bangaloro veidai

Bangaloras turi kelis veidus. Tekanti ryto saulė atidengdavo šiukšlinas statybas po mūsų buto didžiaisiais stikliniais langais. Vaizde teniso kortai, baseinai, daugianacionalinių kompanijų prekių ženklai „konkuravo“ su šiukšlių laukais, aplūžusiais autorikšomis, be jokios amortizacijos lekiančiais nelygiomis miesto gatvėmis.

Bangaloro turgaus rajone (tradicinių indiškų drabužių kvartaluose)

„Tvarkos ir stiklinių dangoraižių įtvirtintos oazės“, kaip mūsiškė, Bangalore gali būti ir kilometro skersmens – bet anapus jų smogia realybė, kvapai, kitokios erdvės, kur miegantys gatvėse žmonės, šiukšles ėdančios karvės, besišlapinantys viešai vyrai (ant „Do not urinate“ paženklintų sienų) ar negyva žiurkė – tokie normalūs vaizdai, kad į juos jau seniai nekreipėm dėmesio.

Prie aplūžusios rikšos, kuri iš tikro tarnauja kaip kioskas

Kelionė tarp tų „tarptautinės tvarkos zonų“, ar tarp vienos tokių zonų ir naktinio gyvenimo rajonų miesto centre, tokių kaip Brigade Road, aplink kurio tarptautines kavines vien „Wework“ bendradarbystės erdvių kokios penkios, gali trukti ir dvi valandas. Nuo mūsiškės iki centro sugaišdavome valandą, nes didesnių gatvių pakeliui nebuvo, metro linijos tik statomos. Laimė taksi – be galo pigūs. Kaip ir prekių iš parduotuvės atvežimas į butą per 7 minutes užsakius iš vieno vietinių startup‘ų ar bet kokios kitos paslaugos: pavyzdžiui, itin pigiai Bangalore pasidariau naujus akinius. Nuo užsakymo ir akių patikrinimo iki produkto gavimo su man pritaikytais stiklais ir rėmeliais praėjo vos valanda!

Užsakinėju akinius Bangaloro turgaus zonos dalyje, kur daug akinių parduotuvių

Nes kiekvienam į Bangalorą atvykusiam programuotojui, čia galinčiam uždirbti ne mažiau, nei Europoje, tenka turbūt dešimtys tų, kurių „Bangaloro svajonė“ daug paprastesnė: jie čia persikelia ne startupų milijonų, o tiesiog todėl, kad čia apskritai yra darbo, kad čia jiems nukrenta algų trupiniai už patarnavimus tai naujajai Indijos aukštuomenei. Daugelis dirba sąžiningai, bet kai kurie mėgina „kirsti kampus“, kaip visa eilė autorikšų vairuotojų, visaip mėgindavusių atkalbėti mus nuo važiavimo ten, kur suplanavę, idant nuvežtų pas komisinius jiems mokančius pardavėjus. „Ką, tas brangusis UB City prekybos centras? Ten tūkstančius už vieną batą sumokėsit! Aš nuvešiu kur pigiau!“, „Ne, turgaus elektronikos zonoje dabar pietų pertrauka, aš žinau kur geriau“ (net nepalaukęs mūsų pritarimo, staigiai apsisuko – teko lipti lauk ir važiuoti autobusu į, aišku, niekad dienom neužmiegantį daugiaaukštį turgaus rajoną, kur pirmuose aukštuose – „visiems reikalingos“ telefonų ar nešiojamų kompiuterių parduotuvės, o labiau specializuotos, kaip videokamerų, kur nors viršuj, palypėjus ankštais laiptais).

Prie UB City prekybos centro

Bangaloro įvaizdis ir realybė ne visada sutampa

Bangaloras – kitoks. Ypač jei lyginti su likusia Indija. Kita vertus, įvaizdis su realybe nuolat „pjovėsi“. Bangalorą vietiniai vadina žaliu sodų ir parkų miestų – taip, yra gražus Kubono parkas prie didingų Karnatakos parlamento rūmų, bet palyginus su 10 milijonų žmonių tos oazės – niekas. Greitkelis į oro uostą spindi, bet nereikia nė musoninių liūčių, kad menkas drenažas užsikištų ir miestas plauktų. Vietiniai didžiuojasi tokiu geru klimatu, kad „nereikia kondicionierių“ (dėl to net daugely šiuolaikinių butų jų nėra, o mūsiškiame buvo tik viename kambaryje), bet mums būnant Bangalore tvyrojo +35 laipsnių karštis su +39 jutimine temperatūra. Na, keliais laipsniais vėsiau nei kokiam Dely, bet tik tiek.

Bangaloro turgaus rajone – ir toks transportas

Dalis Bangaloro sielos trokšta tapti tuo, tikruoju, Silicio slėniu… Net vynuogėmis užsodino Karnatakos laukus, tarsi San Francisko Napos slėnyje. „Bet klimatas čia netinka vynuogėms“ – pripažino vyninės atstovė – „todėl mūsų vynai nelaiko daugiau trijų metų“. Paskui dar pasakė, kad tikrieji vynuogynai – toliau Bangaloro, bet ten, palei Bangalorą, specialiai pasodino sklypelyje šiek tiek vynuogių kaip foną degustacijoms – ir kad būtų ką mindyti tiems, kas nori įsivaizduoti patekę pas klasikinius senosios Europos vyndarius… Bet vyno kultūros „atradimas“ – gal tik dar viena Bangaloro kaukė; degustacija labiau priminė „išgėrimą“, kur taures tekdavo tuštinti skubiai, nes tuoj jau pilstė naujus vynus. Mano žmona po tos degustacijos gal dešimt kartų vėmė – nežinau, ar nuo vyno, ar nuo nehigieniško maisto bufeto, ar nuo beždžionių aplaipiotų vynuogių, kurias vyninės atstovė ragino skinti ir ragauti.

Vynuogių mindymas po vyno degustacijos – žmona dar nežino, kas laukia…

Gal kada nors Bangaloras taps kokiu kiberpankiniu kompiuteriniu Eldoradu – kai bus pastatytos visos „skraidančios“ metro linijos, greitkeliai – bet kol kas tokio reiktų ieškoti Seule ar Tokijuje. O ir dėl ateities Bangaloro „startupų visuomenės“ žmonės man privačiai reiškė abejones – „Dabar jaučiame recesijos nuotaikas, nes daug ką iškelia į Vietnamą, ten jau pigiau“.

Karnatakos parlamentas

Kita vertus, Bangalore jau dabar yra dalykų, kurie modernesni ne tik nei kitur Indijoje, bet ir nei Europoje – nors jie labiau pavieniai lašai indiškos realybės stiklinėje.

Bangaloro metro – ten, kur jis stovi

Maisūras ir senieji Karnatakos turtai

Mačiau įdomų „Indijos stereotipų žemėlapį“, kuriame visa Karnataka įvardyta kaip „Silicio slėnis“. Bet ši valstija ploto – kaip trys Lietuvos, o gyventojų turi virš 60 milijonų!

Turi ji ir gilią istoriją, senovę, savuosius maharadžas – Vodejarų šeimą – kurie karaliavo iš senosios sostinės Maisūro. Maisūro rūmai vadinami „antrąja populiariausia Indijos vieta po Tadž Mahalio“ – matydamas turistų minias ten būčiau galėjęs patikėti. Tiesa, turistai – beveik vien indai, Maisūras toli nuo vakariečių pamėgto „auksinio trikampio“ ar Goa paplūdimių…

Maisūro rūmuose

Bet pirmąsyk išvydus Maisūro rūmus, nugara ėjo šiurpuliukai: tokia didybė, europietiški masteliai ir indiškos formos. O jau vidus… Kai kuriom naktim įjungiami beveik 100 000 lempelių, kuriom aplipdyti visi rūmai ir jų parkas, maisūrieičiai prisėdę ant žemės laukia to momento. Atrodo kaip per Kalėdas.

Maisūro rūmai naktį

Vodejarai, prieš atiduodami valdžią Indijos Respublikai, dar daug pristatė Maisūre – net vieną didžiausių Azijos bažnyčių, kur Kristus, gal kad būtų suprantama indams, įvardijamas kaip Dievo inkarnacija žemėje, o einant į vidų būtina nusiauti.

Maisūro didžioji bažnyčia

O apsistojome Maisūre kituose rūmuose – Lalitha Mahal, kuriuos maharadža tarpukariu statė britų vicekaraliui, jei šis sugalvotų aplankyti Maisūrą. Dabar ten – viešbutis ir tai buvo pigiausia galimybė apsistoti maharadžų rūmuose Indijoje (~50 EUR nakčiai). Su puošnia sale pusryčiams, balkonu, kur rytą-vakarą vyko jaunavedžių fotosesijos ir nuo kurio puikiai matėsi saulėlydžiai. Bet, matyt, ir tuos rūmus pabrangins ar gal, kai skaitote, jau pabrangino: ne dėl turistų iš Europos, o dėl vis daugiau sau galinčių leisti bangaloriečių.

Lalitha Mahal rūmai-viešbutis

Drambliai, žali kalnai ir neslopstantys Bangaloro atgarsiai

Kitoje stotelėje – Nagarholės nacionaliniame parke jau pigumą teko pamiršti: ložė su safariais kainavo dar brangiau, nei Afrikos toliuose (300+ eurų už numerį). Ir ten jau nėra jokių mažesnių kainų indams, kaip daug kur toje šalyje… Iš patogaus džipo su amfiteatrinėm vietom išvydome daugybę dramblių, aksių, gaūrų, sambarų – Afrikoje šių rūšių nepamatysi. O iš laivo matėme ūdras, krokodilus. Deja, garsusis tigras bei leopardas nepasirodė: priešingai Kenijai ar Namibijai, didieji plėšrūnai tose miško tankmėse – labiau loterija, ypač nuo laivo, bet kas gyveno Nagarholės ložėje ilgiau, pasakojo juos tikrai sutikę.

Drambliai saugodami veda drambliuką Nagarholėje

„Kas iš jūsų iš Bangaloro?“ – safarių gidas išmokęs pokštą savo dažniausiems klientams – „Nemėtykit į upę šiukšlių, nes tas vanduo paskui nuteka į Bangalorą!“. Bendrakeleivių indų net vaikai, būdavo, mosavo fotoapratais su geresniais objektyvais, nei mūsiškis.

Nagarholės džipe

Iš Karnakatakos pasukome dar į kitokią Indiją, Keralą, kur pasitiko drėgni žali miškai ir komunistinės valdžios iškabinėti kūjai su pjautuvais. Bet Bangaloro atgarsius jautėme dar ilgai: žmonės, pas kuriuos nakvojome AirBnB, užsidirbo pinigų Bangalore, „nes Keraloje geriau apmokamų darbų nėra“. Žmona buvo grįžusi į tėvynę Keralą, vyras toliau dirbo Bangalore – ir nors jie pasistatę tą namą Keraloje, kad augintų vaiką „gamtos apsupty“, žmona pripažino, kad dabar jau ir pati vėl ieško darbo Bangalore, o namą Keraloje turbūt ir toliau nuomos per AirBnB. Pripratus prie kitokio, turtingesnio gyvenimo „Indijos Silicio slėnyje“, grįžti į kitų Indijos kraštų realybę sunku, ir Bangaloras traukia toliau…

Prie vieno pirmųjų Indijoje Hard Rock Cafe Bangalore

Visi mano kelionių vadovai po Indiją

1. Šiaurės Indija – viduramžiška šalis be taisyklių
2. Delis – Indijos civilizacijos sostinė
3. Radžastanas – karinga Indijos dykuma
4. Pendžabas – tiurbanų ir durklų Indija, sikhų šalis
5. Mumbajus – Indijos maksimumo miestas
6. Kerala – trys akimirkos keisčiausioje Indijos valstijoje
7. Kalkuta – Indijos Londonas, Indijos Kuba…
8. Goa – Indijos Europa, Indijos kurortai
9. Bangaloras – ateities Indija?
10. Aurovilis ir Pudučeris – pasaulio piliečių mieste Indijoje
11. Rišikešas – pasaulio jogos sostinė
12. Andamanai – neatrastų genčių karalystė?
13. Kumbh Mela – 650 milijonų žmonių vienoje upėje!

Kelionių vadovai po Indiją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Bangladeše žmonės į mus stebeilijosi kaip į ateivius, nes daugybei jų buvome pirmi iš arti regėti užsieniečiai – ir čia ne tik kaimuose, o ir milijoniniuose didmiesčiuose! Drąsesni kvietėsi nakvoti namie, besididžiuodami lydėdavo visą dieną ir vedžiodavo pas draugus bei gimines.

Nieko keisto: statistiškai Bangladešas – mažiausiai turistinė pasaulio šalis! O ir imigrantų čia beveik nėra – 99% gyventojų bengalų tautybės.

Kodėl Bangladešas visų pamirštas? Ką Bangladeše visgi verta pamatyti? Kuo gyvena ši 170 mln. žmonių „per siūles sprogstanti“ tėvynė?

Lalbagho forte Dakoje

Daka – trečiojo pasaulio fantastika!

Bangladešo skaičiai – kaip iš fantastikos filmų! Šalis tik dvigubai didesnė už Lietuvą, o žmonių ten – daugiau negu Rusijoje, daugiau negu Italijoje, Ispanijoje ir Lenkijoje kartu paėmus! Bengalų kalbą pasaulyje moka daugiau žmonių, nei rusiškai ir panašiai tiek, kiek prancūziškai. O šalies sostinė Daka – vienas dešimties didžiausių pasaulio miestų: 22 ar 25 milijonai sielų. Kaip Paryžius ir Londonas kartu sudėjus arba pusantro Niujorko!

Skaityk tą statistiką kiek norėjęs, bet niekas neparuoš Dakos pojūčių apsiausčiai. Na vis tiek nesitiki tokių mastų iš šalies, kurios daugelis težino nebent pavadinimą, kuri tėra toks kreivas taškas ant gaublio!

Dakos sankryža (kairėje – autorikša-narvas)

Tik jei Daka – fantastikos kūrinys, tai kokio žanro? Ne fentezi, ne stympankas ir ne jau tikrai ne kiberpankas – kiberpanką palikim Tokijui ar Seului… Daka – naujas žanras, kurio niekas nesugalvojo, gal todėl, kad turtingi Holivudo kūrėjai dideliu lanku aplenkia tokias vietas. Paimkime tokį stereotipinį trečiąjį pasaulį ir viską padauginkime kartais: eismo betvarkę, beglobius gyvūnus, saulę gesinantį smogą, laidų špūles, šiukšles gatvėse, o bakūžes išauginkime iki purvinų daugiaaukščių – ir turėsime Dakos centrą.

Dakos centre

Autorikšos-narvai čia laksto milžiniškais greičiais ir landžioja tarp autobusų milimetriniais atstumais – kaip kompiuteriniame žaidime, kuriame ir vairuotojai, ir keleiviai turėtų po daugybę gyvybių. Laksto, kol nestringa begaliniuose eismo kamščiuose, nepaskęsta beviltiškų pypimų, piktų vairuotojų apsirėkimų ir muedzinų šauksmų maldai kakafonijoje. Miesto autobusų kėbuluose nerasi nė vienos sveikos vietos, o galinės lempos išimtos it iš bulių kautynių mašinų. Landūs rikšos kamščiuose „apvingiuoja“ ir juos, ir – jei pasiseka – net greitosios pagalbos mašinas su sirenomis!

Sutrankytas Dakos autobusas

„Tik važiuok tvirtai įsispyręs, niekada neiškišk iš rikšos jokios kūno dalies“ – patarė vietiniai. Kodėl? Patyriau savo kailiu: kiekvieną dieną, kai važinėjau Dakoje, patekau į avariją. Na, avarija tai laikytume Europoje: nudaužtas autobuso veidrodėlis ar stiprokas smūgis į autorikšos galą. Dakoje niekas nekreipia dėmesio, važiuoja toliau – gal prieš eismą, gal lįsdamas tarp kitų dviejų autobusų. Atrodo, visi mintyse – tarsi spręsdami mokyklinį matematikos uždavinį – paskaičiavę visų kitų automobilių, pėsčiųjų, rikšų greičius ir lekia taip, tarsi niekas niekada neplanuotai nesustotų, joks pėsčiasis nesukluptų. Iš pradžių buvo baisu. Paskui supratau, kad jų požiūris kitas: Lietuvoje vairuojame taip, kad nesusidaužtume išvis, o Dakoje jeigu automobiliai suremontuojami ir nėra aukų – ne avarija, o kasdienybė, kaip koks priekinio stiklo aptaškymas purvu ar išsitaškęs uodas. „Bet jei bus aukų – minia užmuš dar iki atvažiuos policija“ – aiškina vairuotojai kodėl iš net iš katastrofos vietos būtina sprukti jei tik dar gali.

Autorikšoje-narve (į pagrindinius kelius važiuoja tik tokios, o atviros laikosi mažiau judrių gatvių)

Į Daką atskridome iš Indijos, kur eismas atrodė vienas baisiausių planetoje. „Bet palauk Bangladešo“ – sakė vienas bengalas Mumbajuje, ir vos sėdome lėkti per Ramadano pabaigai pratuštėjusias Dakos gatves supratau kodėl!

Įvažiuojant į Dakos centrą, magistralės perauga į siauras gatves, apsuptas aukštų nenusakomos architektūros „betoninių dėžių“ taip smarkiai, kad grindinio niekados neapšviečia saulė. Grotuotas „karo keliuose“ autorikšas-tankus iš pakeičia atviri puošnūs lėti triračiai: kai kurie dar minami pedalais, bet daugelis jų šeimininkų, net jeigu patys naktimis miega Dakos gatvėse, jau įsigijo ir pritaisė elektrinius variklius.

Deruosi su atviro rikšos vairuotoju

Elektrinis rikša vingiuoja senosios Dakos gatvių labirintais. Bėga kilometrai, o už kiekvieno kampo vis tas pats: mažytės šeimyninės parduotuvėlės, tarsi dirbtinio intelekto „padidintos“ laidų pynės, rodos, atsitiktinėmis kryptimis einantys žmogeliai (kur jiems dėtis, jei šaligatvių nėra ar užstatyti?). Jie gyvena savo gyvenimus, kol pamato tave. Tada įsmeigia tą nenusakomą žvilgsnį, it kokį ateivį, vaiduoklį ir šventąjį būtų pamatę. Jų akys kupinos nuostabos, baimės ir susižavėjimo viename. Kūdikiai kartais pravirkdavo. Suaugusieji dažniausiai tik nulydėdavo žvilgsniu, taip ir nespėję ko ištarti.

Rikša per Dakos centrą

Bet tos „thirdworldpunk“ gatvės priveda prie keleto retų Dakos ministebuklų, kažkaip išsaugotų per negailestingus chaotiškus amžius. Nebaigto statyti Lalbagh forto, iš kur musulmonų mogolų dinastija valdė gerokai daugiau, nei šiandienis Bangladešas. Ahsan Manzil stambaus žemvaldžio (zamindaro) rožinio dvaro. Savaitgalį ten tiršta nuo žmonių. Aišku, visi – bengalai; vyrai, vilkintys kurtomis, moterys šalvar-kamyzais ir skarelėmis. Nes kur Dakoje daugiau gražiau, įdomiau pasivaikščiosi, piknikausi ant žolės istorijos fone? Kai tokiomis vietomis gėrėdavomės mes, stabteldavome pakankamam laikui, kad prieitų kas priliesti, paspausti ranką, pakalbėti, paprašytų kartu nusifotografuoti… „Esi pirmas regėtas užsienietis“ – yra sakę.

Piknikai prie Ahsan Manzil dvaro

Kokių tik kuriozų nebuvo: štai viena mergina Ahsan Manzilio „imperijos užkampio prabangos“ salėse pozavo nuotraukoms, bet vos pastebėjo mus – niekaip nebegalėjo žiūrėti į fotoaparato objektyvą. Štai toks vyras taip užsižiūrėjo, kad vos nenugriuvo. Štai „turistų policininkas“ pasiprašė nusifotografuoti kartu – gal rodys šefui, kad turistų tikrai pasitaiko? Štai Sonargaono tautodailės muziejaus salės didžioji dalis ištuštėjo, nes visa lankytojų minia susispietė aplink mus. Staiga tapome svarbiausiu eksponatu! Gal nieko keisto: Bangladešo muziejai „silpnoki“, o ir tie architektūros bei istorijos stebuklai – stebuklai tik ten, kur akis jų šitaip pasiilgusi…

Policininkas pasiprašė bendros nuotraukos Paneme

Įdomiau tai, kas neįprasta – kaip Panemo apleistas miestas prie Dakos, kurio prabangius XIX a. hinduistų pirklių rūmus šeimininkai paliko gal po 1947 m., kai nepriklausomybę iškovojusi Britų Indijos kolonija padalinta į dvi dalis – hinduistų daugumos Indiją ir musulmonų daugumos Pakistaną. O gal apie 1971 m., kai Bangladešas sukilo už laisvę nuo tolimo ir kitų tautybių dominuojamo Pakistano – o Pakistano armijos atsakė šimtatūkstantinėmis žudynėmis. Tai atmena dar vienas – Išsilaisvinimo karo muziejus – bet ir ten geriau eiti jau pasiskaičius…

Apleistas Panemo miestas.

Tiesa, Bangladeše hinduistų vis dar daug, bet emigracija „į savo pusę“ tęsiasi: 1974 m. jie sudarė 13,5%, dabar mažiau 8%, bet kai kone kilometrus ėjau per nesibaigiančią hinduistų maudynių šventoje upėje šventę, nebūčiau to pasakęs. Juk bangladešo masteliais ir 8% – tai 14 milijonų žmonių!

Hinduistų šventėje

Pačioje Dakoje labiausiai sužavėjo Sadarghat upių uostas. Nes to kitur pasauly nėra! Pusės kilometro ilgio prieplauka, prie kurios stumdosi daugiaaukščiai laivai. Nešikai neša už juos didesnius krovinius, šaukėjai rėkia tolimų upių uostų pavadinimus potencialiems keleiviams, o menkos valtelės nardo tarp tų upių milžinių, tarp nuo svorio beveik skęstančių krovininių baržų, plukdydamos (aišku, be jokių gelbėjimosi liemenių!) miestelėnus į kitą Buringango upės krantą.

Sadarghato laivų fragmentas nuo restorano ant stogo šalia

Bangladešas – viena paskutinių vietų pasaulyje, kur kelionės upėmis – kasdienybė. Nes visas Bangladešas stūkso didžiausioje pasaulio deltoje, kur į Indijos vandenyną įteka šventasis Gangas ir Bramaputra. Upės čia nėra tik vingiuojančios taško A ir B jungtys, jos čia suteka ir vėl šakojasi it greitkeliai: net kanalų nereikia statyti. O užpuolus kasmetiniam musonui (birželis-spalis) ketvirtadalis Bangladešo žemių paskęsta – ištisos miestų gatvės. 1970 m. mirtiniausias Bholos ciklonas paskandino 300 000 žmonių… Bet statyti užtvankų niekas nedrįstų: juk tik dėl tų potvynių Bangladešo žemės šitokios derlingos, kad išmaitina kone 200 milijonų.

Valitininkas, plukdantis po Sadarghatą

O Daką palikome miegamuoju autobusu (tokie paplitę ir Indijoje): ten gavome minkštą „kapsulę“ dviems su langais. Ten snausdamas ar tiesiog minkštai gulėdamas ir stebėdamas anapus stiklo praplaukiančią Daką prisiminiau visas keliones Europos naktinių autobusų nepatogiose kėdėse laukiant kol nuovargis „nulauš“ net ir atrėmus galvą į šaltą virpantį stiklą… Čia jau Bangladešas „nukirto“ Europą, tom akimirkom jau Europa atrodė lyg trečias pasaulis… Bet Pietų Aziją ir Vakarus sieja tiek mažai ryšių, kad ir geri jų išradimai lieka „anoje pusėje“.

Mūsų dvigulė lova miegamajame autobuse

Beje, miegamąjį autobusą pasirinkome netyčia. Norėjau išmėginti upėlaivį – bet kitas miestas maršrute – Komila – vienas retų ne palei upę. Tada ėjom pirkti bilietų į traukinių stotį – bet dar prieš penkias dienas buvo visi išparduoti. Vėliau matėme, kaip negavę bilietų nemokamai važinėja ant traukinių stogų. Be lagaminų būtų buvę įdomu, bet net daugelis vietinių atsisako: „per pavojinga“… O mes traukinio bilietus gavome tik vėlesniems planams ir tai per vargus: kasoje, kaip ir internetu, bilietai parduodami tik bengalams, tad mus pasiuntė pas konsultantą, tas – pas stoties viršininką, kuris bilietus mums nupirko savo vardu. Menko turizmo trūkumas: niekas nepritaikyta užsieniečiams. Bet kai esi „žvaigždė“, visos bėdos išsprendžiamos…

Traukinys atvyksta į stotį su keleiviais ant stogo

Bangladešo koziris – svetingumas?

Pirmas lygis – tasai prilipęs nenusakomas žvilgsnis.

Antras – mandagūs sveikinimaisi ir prašymai fotografuotis (arba nemandagūs „prisilietimai netyčia“, net pliaukštelėjimas per užpakalį žmonai).

O trečias – kvietimai namo.

Su bengalų šeimos vyrais

Nepriklausome „CouchSurfing“, bet susipažinę su vienu „CouchSurfer‘iu“ jau ėjome iš rankų į rankas. Vietiniai ne tik parodydavo savo miestą ar priėmė nakvoti, tačiau… ir sukviesdavo kitus miesto „CouchSurferius“ parodyti, kas šiandien pas juos apsistojo, taip pat – gimines, draugus, vedė į buvusias savo mokyklas ar universitetus. „Čia mano genijus pusbrolis“ – sako, o tas pusbrolis jau veda pas savo dėstytoją… Na, jei pas jus apsistotų koks Holivudo aktorius, gal irgi norėtumėte, kad visi tai sužinotų (statusas), gal irgi, po visko, bėgtumėte paskui nuvažiuojantį traukinį… Tai jautėmės tų aktorių pozicijoje!

Su naujojo pažįstamo pusbrolio dėstytoju – išties inteligentiškas ir puikiai mokantis angliškai

Didžiausias pliusas – galimybė pamatyti šeimų gyvenimą iš vidaus. Kaime prie Komilos nakvojome pas žemvaldžio proproanūkį – bet žemės išdalintos gausybei palikuonių ir jam liko nedaug, porą vištų atnešė parodyti į mums užleistą miegamąjį su Mekos atvaizdais.

Bangladešo kaimo namo kambary

Paprastai bengalų namuose pasitikdavo tik vyrai, bet, po arbatos ir rankomis valgomo maisto, mano žmoną pakviesdavo susipažinti su namų moterimis. Man jos arba nesirodydavo (vyrai įspėdavo, kad eisiu pro šalį, tarkime, į tualetą-skylę), arba su manimi nekalbėdavo, stipriau užsismaukusios skarelę. O kai vienas praeivis nutarė mus per vaizdo pokalbį parodyti savo žmonai, iš paskutiniųjų kreipė telefoną taip, kad jai matytųsi tik jis ir mano žmona – bet jokiu būdu ne aš.

Davėme atviruką CouchSurferiui, kurį pakvietė su mumis susipažinti CouchSurferis, su kuriuo susitikome

Neprireikė nė gidų paslaugų, kurie irgi „neršė“ kaip niekur, siūlydami draugauti „Facebook“, „Instagram“, „Nomadmania“ ir dar kur, vos kažkaip (kaip?) sužinojo, kad esu Bangladeše. Liūdna būti gidu tokioje neturistinėje šalyje, o dar biurokratija spaudžia: būtume užsakę ekskursiją į išgirto grožio Rangamačio genčių teritorijas, bet Bangladešo valdžia buvo nutraukusi leidimų davimą užsieniečiams (beliko pasitenkinti Etnologijos muziejumi Čitagonge). Vizą gavome atvykę oro uoste, bet užtruko tiek, kad savo bagažą jau radome senokai nuimtą nuo konvejerių, o jei nebūtume atsispausdinę viešbučių rezervacijų ar bilieto atgal, būtų atėmusios dar daugiau laiko.

Nykokame Čitagongo Etnografijos muziejuje

Tiesa, keliavome po „pirmosios pasaulyje Z kartos revoliucijos“, kuria visi kaip vienas žavėjosi – „Baigėsi fašizmas, baigėsi diktatūra, dabar bus laisvė, investicijos!“. Miestų sienas puošė perversmą šlovinantys ir jo aukas apraudantys grafičiai. Bet, žinant Bangladešo istoriją, revoliucijos čia taip dažnai suėda savo vaikus: daugybė praeities didvyrių baigdavo gyvenimą kartuvėse gavę mirties bausmę po dar vienos revoliucijos… Bet labai norisi, kad Bangladešas pagaliau atsistotų ant kojų, nes tie darbštūs, svetingi žmonės to verti!

Z kartos revoliucijos freskos ant universiteto tvoros

Gyvenimas Bangladešo mažesniuose miestuose ir kaimuose

Komiloje sustojome dėl daugiau nei 1000 metų senumo budistinių šventovių ir vienuolynų liekanų. Tada Bangladešas sekė Buda, paskui atėjo hinduistų armijos, vėliau – musulmonų, kurie įsitvirtino iki šiol.

Budistinių šventyklų griuvėsiai Komiloje (vietinė pasiprašė nuotraukos su mano žmona)

Paskui – antras pagal dydį Bangladešo miestas Čitagongas, dar vadinamas Čatogramu. Tokia sumažinta Dakos kopija, nepaisant 5-6 milijonų gyventojų (toks Madridas) jau persipynusi su kaimo dvasia. Štai komercinės širdies Agrabado papėdėje prie parduotuvėlių pririštos ožkos, vištos, o „lūšnyno“ žmonės leido karštąją vasarą maudydamiesi tarp šiukšlių Agrabado tvenkinyje; traukinyje sutiktas inteligentiškas bankininkas perspėjo saugotis į miestą iš miško užklystančių dramblių. Ir nors Čitagongas gerokai senesnis už Daką, minėtas net prieš mūsų erą, bet ta senovė ten likusi tik neišverstose istorijos knygose.

Čitagongo verslo rajono papėdėje

Dabartinė Čitagongo – ir daugelio Bangladešo miestų – širdis – pramoninės eksporto zonos. Bangladešas seka Kinijos pramintu taku. Kinai jau kuria savo prekės ženklus, savo technologijas – o pigių prekių gamybą, kurios dėka išvažiavo iš skurdo į pramonines aukštumas, atiduoda kitiems. Bangladešas rimtai nusitaikė į tekstilės pramonę…

Bet Čitagonge už proziškas siuvyklas garsesnės laivų laužymo zonos. Gal 10 km krantai į šiaurę nuo Čitagonto pilni paskutinę kelionę baigusių supertanklaivių, kruizinių laivų, sausakrūvių, RORO keltų… Per potvynį jie išplaukia ant seklumos, per atoslūgį juos apsupa ir laužo darbininkai. Palei kelią Čitagongas-Daka pardavinėjama iš laivų viskas, nuo gelbėjimosi valčių iki metalų.

Laužymui išplukdyti laivai (nuotrauka iš toliau – nuo jūros tilto

Keli metai atgal į tas laužymo zonas vykdavo ekskursijos, bet dabar turistai būna vejami – ypač jei mėgina fotografuoti. Priežastis – vakarų „žmogaus teisų aktyvistai“, kūrę filmus apie pavojingus darbininkų gyvenimus ir spaudžiantys Vakarų šalis nesiųsti laivų į paskutinę kelionę Bangladešan. Bet pabuvus Bangladeše atrodo, kad šios šalies tikrovę jie supranta net mažiau, nei bengalai supranta Vakarų kultūrą. Saugumo Bangladeše nėra ne tik darbe, bet ir gatvėse pakeliui į jį, prasta medicina, ligos (dengė, tuberkuliozė) – dažno sutikto mūsų bendraamžio tėvai jau būdavo mirę. O laivų laužytojo darbas daugeliui išsvajotas, nes geriau apmokamas – gi pagrindinė problema, vietinių žodžiais, kad visiems norintiems neužtenka laivų. Mėginimas primesti Vakarų darbo teisę „anksčiau laiko“ gali tik įkalinti Bangladešą skurdo liūne. Kaip skelbė Dr. Akterio Hamido Kano citata Bangladešo Kaimų vystymosi akademijoje Komiloje – “Šalis negali klestėti vien nuo valdžios pagalbos ir paramos. Kai šalies žmonės pagelbės patys sau, tada ji ims vystytis” – ir bengalai pagelbėti sau nori.

Laivas per upę

Vis dažniau bengalai svajoja ir apie užsienį. Nustebino, kad nemažai jų žino Lietuvą. „Mano draugas studijuoja Lietuvoje“ – sakė vienas ir čia pat įrodė, kad nemeluoja, paminėdamas Vilnių. Dar keli sakė patys padavę pareiškimus stoti į Lietuvos universitetus. Seniai žinau, kad statistiškai Lietuvoje bengalai – viena didžiausių naujų imigrantų grupių (dažnai ką „iš veidų“ vadiname Lietuvos indais iš tikrųjų – bangladešiečiai), bet nesitikėjau, kad 170 mln. gyventojų šalyje sutiksiu tiek atsitiktinių žmonių, norinčių emigruoti Lietuvon ar pažįstančių, kas jau emigravo. Niekur kitur pasaulyje to nepatyriau.

Muziejuje tapome svarbiausiu eksponatu…

Koks Bazaras – ilgiausias planetos paplūdimys?

Paskutinę stotelė Bangladeše – miestas, kurio pavaidinimą jau buvome girdėję nesuskaičiuojamą skaičių kartų. „Ar keliausite ir į Koks Bazarą?“. Bengalams šis didžiausias Bangladešo kurortas – pasakų šalis. Jie tiki, kad ten – ilgiausias smėlėtas paplūdimys visoje planetoje (121 km), nors iš tikrųjų turbūt tik Azijoje. „Bengalams patinka, nes užsienyje nebuvę – o jūs nusivilsit“ – perspėjo pažįstama Švedijos bengalė.

Saulėlydis Koks Bazaro paplūdimyje

Iš pradžių atrodė, kad ji teisi. Karvės, šlamščiančios ištisus pakelės sąvartynus. Dvokiantys paplavų latakai prie vis kylančių naujų vienodų viešbučių. Minios žmonių tiesiog stovinčių paplūdimyje ir, „geriausiu atveju“, su rūbais brendančių trumpam į bangas. Įkyrūs paplūdimio prekeiviai siūlantys viską nuo nuotraukų ant arklių iki lėkimo per smėlį keturračiais motociklais ar vandens motociklais per bangas. Na, paimk baisiausius stereotipus apie Palangą, padidink 10 ar 30 kartų, ir bus Koks Bazaras. Tik viską, kas susiję su alkoholiu, ištrink – jo Bangladeše beveik nėra, tik kaljaną ant mūsų viešbučio stogo siūlė. Naktį Koks Bazaras nušvinta reklamų šviesom – ir čia jos miestą papuošia. Geriau nei nykūs fasadai, o tamsa kiek paslepia laikinus sąvartynus sklypuose, kuriuose, matyt, dar po 5 ar 10 metų stovės nauji viešbučiai.

Koks Bazaro šviesos

Bet antrąją dieną Koks Bazaras paliko jau daug geresnį įspūdį. Nes netyčia išsiaiškinau apie unikalų dviaukštį autobusą, vežantį palei visą ilgąjį paplūdimį. Tokių autobusų be stogo pasaulyje daug, bet šis – tarsi restoranas, su staliukais, su maitinimu. Bengalų išradingumas! Valgai, geri, ir gėriesi nuostabiais peizažais, spalvingais žvejų laivais, traukiamais tinklais. Gražiausiuose paplūdimiuose autobusas sustoja, pasivaikštai, pasėdi ant kokių potvynių stabdymo maišų. Žmonių ten mažai, o kartu su žmonija atsitraukusi ir nešvara. Iškilę net pavieniai „turkiškai egiptietiški“ viešbučių kompleksai.

Iš autobuso žiūriu į žvejų laivus

Kodėl pasiilgstu Bangladešo?

Kaip ir viskas Bangladeše, priklauso nuo požiūrio taško. Ir dirbti nuotoliu savaitę iš Dakos patiko net labiau, nei iš Pietų Europos. Žavus vaizdas iš purvino balkono į tą fantastiškai distopinį metropolį. Vakarais, kai šaligatvį užėmė turgus. Naktimis, kai į gatves išrieda tylūs ir rečiau pypiantys sunkvežimiai (vengiant dar didesnių kamščių, dienom į gatves jų neleidžia, tad sunkvežimių vairuotojai pasmerkti amžinai „trečiai pamainai“).

Mūsų balkonas Dakoje su vaizdu į smogo dengiamą miestą

Pasiilgstu ir tų aplamdytų autobusų, ir to adrenalino lekiant autorikša-narvu ar bėgant per gatvę priešais atlekiančias visokiausių dydžių ir formų transporto priemones – dalis kurių „kerta kampą“ prieš eismą. Ir lėkimo motorine valtimi per platų sąsiaurį iš Koks Bazaro į Moheškhali salą, garsėjančia hinduistų šventykla, kuri pati visai neįstrigo atmintin. Kelias svarbiau… Ir Bangladešo žmonių, jų nustebusių žvilgsnių pasiilgau.

Pakeliui iš Moheškhali

Aišku, gal mums ir sekėsi. Ne taip, kaip tos Švedijos bengalės draugei, kuri dar ilgai grįžusi iš Bangladešo naikinosi visą puokštę jos pilvą užkariavusių bakterijų rūšių. Net Tarptautinis Viduriavimo Tyrimų Centras (icddr,b) yra Dakoje (nors turtingesni bangladešiečiai rimtesnių daktarų, pasakojo, ieškosi Indijoje).

Sadarghato laivai Dakoje

„Koks Bangladešo turizmo koziris?“ klausėme vieno bengalo. „Svetingumas“ – sakė. Sunku nepritarti, kita vertus, tam, kad laiko stokojantys vakariečiai rinktųsi tą svetingumą išmėginti, vis tiek reikia, kad kas juos į tą šalį pritrauktų, o Bangladeše aiškių lankytinų vietų mažai. Todėl tikiu, kad šioje šalyje dar ilgai ilgai turistai „skęs“ vietinių jūroje kaip niekur kitur, žavėdami ir baugindami juos vienu metu. Ir net jei Dakoje po daugelio metų rasis tikras „kurpinėtojų rajonas“, net jei vienoje daugybės Koks Bazaro paplūdimio statybviečių iškils vakariečiams priimtinas kurortas – tai bus visa eilė milijoninių didmiesčių, kur ir tada visi rodys pirštais į foreigner, nes daugelis bangladešiečių toliau savo miesto beveik nekeliauja.

Kaimiška pakrantės dalis toliau nuo Koks Bazaro miesto

Iš Dakos išskridome į Kalkutą Indijoje. Kalkuta – irgi bengalų miestas. Per 1947 m. valstybių padalinimą jis liko Indijoje, nes ten gyveno daugiau bengalų hinduistų, nei musulmonų. Maistas ten panašus, kalba ta pati – bet atmosfera ten jau visai kitokia. Pirmom dienom Indijoje taip gąsdinęs eismas dabar atrodė toks tvarkingas. Jokių „įprastų avarijų“, rikšos gal „padaugina“ juostas, bet nelenda „savižudiškai“ į kiekvieną atsiradusį tarpelį tarp sunkiasvorių mašinų. Stikliniai dangoraižiai, daug daugiau anglų kalbos užrašuose, arabiški (o ne bengališki) skaitmenys automobilių numeriuose (nors ir bengališkus jau išmokome). Hipsteriniai restoranai. Pasauliniai prekių ženklai – ir prabangūs vietiniai, kaip „Tata“.

Dakos vaizdas

Teisybės dėlei, Bangladeše irgi kažkiek to yra. Dakos Gulšano ar Bananio rajonuose, Čitagongo Agrabade. Bet ten – tik to Vakarų pasaulio tolimi atgarsiai, atspindžiai, pavieniai pavadinimai, o štai Kalkutoje ir kitur Indijoje norėdamas (ir įpirkdamas) jau gali gauti jį visą.

Gulšano rajonas Dakoje

Indijos Goa – ne tik dar vienas masinis kurortas! Goa paplūdimiai, jaukios “hipiškos” trobelės ant smėlio, balti seni portugališki senamiesčiai ir indiškas šurmulys – tokio derinio nėra niekur kitur.

Tačiau ši vieta nėra vien tik atvirukinis rojaus kampelis – Goa pasitinka ir kontrastais: nuo naktim žibančių kazino laivų iki musono potvynių, nuo barokinių bažnyčių iki šiukšlių paplūdimiuose.

Šiame straipsnyje – kelionės įspūdžiai ir kelionių vadovas Goa: ką čia radau ir ką reiškia atostogos „Indijos Portugalijoje“.

Bažnyčia Pandžimo mieste

Goa vizitinė kortelė – hipiai ir paplūdimio trobos

Gyviausias prisiminimas iš Goa paplūdimių – „paplūdimio trobos“ (shack). Tai – tikras Goa atostogų simbolis! Paprasčiausios tų kavinių ir restoranų – tiesiog ant smėlio, kaip Kandolime. Bet ir kur paplūdimiai per siauri, kaip Ardžunoje, Goa „randa vietos“ trobelėms: tada sėdi lyg amfiteatre žiūrėdamas į jūrą, o pirmos-antros eilės kėdės – jau virš tykštančių bangų. Ir net kur bangos tykšta tiesiai į uolas – Arambolyje – pakeliui prie „slapto ežerėlio“ įspraustas kavinukių ir parduotuvėlių supamas takas.

Paplūdimio troboje

Nakčiai trobelės visos nušvinta ryškiausiomis šviesomis ir suskamba pasaulio melodijomis – plačiuoju Arambolio paplūdimiu ėjome tarsi kokia dykuma, kurios pakraščiuose – muzikos festivalio scenos.

Paplūdimio trobos naktį

Anapus paplūdimio trobų – pajūrio kaimai. Negrįstos gatvės, karvių šeimynos. Tai – o ne „paslėpti“ daugiaaukščiai tinklų viešbučiai – tebėra atostogų Goa veidas. Galbūt tai – paskutiniai atgarsiai hipių, kurie „atrado“ Goa, kurie ~1968-1978 m. čia plūdo žemės keliais per Artimuosius Rytus, gyveno komunomis Ardžunoje ar Arambolyje su gamta, laisva meile, savęs paieškom ir narkotikais.

Goa kurorte

Dar yra važiuojančių į Goa hipių dvasios ieškoti, bet jie – dažniausiai nusivilia. Hipiai išsiskirstė Afganistano karui ar Irano islamo revoliucijai uždarius kelius. Kiti išmirė. Šiuolaikinėje masinio turizmo Goa ir ta istorija – verslas. Nepale pasiūtos „Hipiškos“ mados parduotuvėlėse, pacifizmo simbolis eilinėje paplūdimio „troboje“.

Arambolio paplūdimys

Kada keliauti į Goa ir kas ten keliauja?

Bet matydamas Goa kelionių organizatorių bukletuose tikėjausi dar blogiau. Tikėjausi daugiaaukščių viešbučių vienodų balkonų eilėmis – bet jie kažkur paslėpti. Ir apskritai „tarptautinio turizmo Goa“ – dar viena iliuzija. Taip, čia masiškai skraidinami rusai (“buvo portugalų kolonija, dabar rusų” – mačiau tokį indų memą), kažkiek britų, vokiečių, amerikiečių, kazachų, prancūzų – bet čia ne Antalija, ne Puketas, kiekiai mažesni. Ir visus juos totaliai užgožė praturtėjusi Indijos vidurinioji klasė. Skaičiai tokie: kasmet atvyksta 500 000 turistų iš užsienio ir 10 000 000 indų… Tie indų turistai Goa ne kartą mūsų net prašė kartu fotografuotis, mano žmonai davė palaikyti savo vaiką ant rankų. Atvyko iš miestų, kur užsieniečiai neužsuka, o, kadangi buvo sezono pabaiga, musono išvakarės (gegužė), kitų šviesiaodžių „modelių“ aplinkui nematė. Viešbutyje buvom vieninteliai užsieniečiai, tik paplūdimiuose dar vieną-kitą sutikdavom, pasilikusius ten gyventi „su visam“ – itin daug rusų, kurių „Mažojoje Rusijoje“ Mordžime, Arambolyje (Arambolske) net masažų kainas salone mačiau nurodytas rubliais, o kirilicos reklamose daugiau nei indiško devanagario rašto. Bet iš tiesų tai ir tų rusų – mažiau, nei sako stereotipai.

Žmona gavo palaikyti indų vaiką

Turizmo sezonas užsieniečiams Goa – nuo spalio iki kovo. Tada užsakomieji reisai sustoja. „kovas-gegužė – per karšta“ – sako vietiniai. Temperatūros +33 dienom, bet dėl drėgmės „lauko pirtis“ atrodo daug karštesnė. Mano marškinėliai kiaurai mirkdavo, pažvelgęs į daugelio indų veidus išvysdavau prakaito upelius… Garsieji Goa kriokliai (kaip Dudhsagaro) tada – apdžiūvę.

Na o birželio pradžioje smogia musonas. Gavome lengvai jo paragauti – pylė ištisas dienas, o „nebelyja“ reiškė, kad lyja ne taip, kad per 5-10 sekundžių išlipęs iš automobilio permirktum kiaurai. Gatvės vietom „plaukė“ taip, kad pasiekti tikslą neperbridęs geltono purvino vandens laikinos upės galėjai tik pasitelkęs „vaikščiojimo ratais strategiją“. O vairuojant reikėjo atidžiai stebėti automobilius priešais – kiek „ateinančios balos“ semia ratus, ar užteks prošvaisos.

Sakot perdedu? Na, statistika tokia: Lietuvos pajūryje liepos mėnesį iškrenta 67 mm kritulių, o Goa – 995 mm!

Palolemo paplūdimys trumpos pertraukos tarp liūčių metu

Užtat sausį-kovą Goa beveik nelyja išvis.

Goa – Portugalija Indijoje

Goa – ne vienas kurortas, o 1,5 milijono gyventojų Indijos valstija. Dauguma kurortinių kaimų – Goa šiaurėje: Kalangutė, Kandolimas suaugę į vieną miestelį, įrėmintą senais fortais, kupiną visokiausių užsienio šalių – ir Indijos regionų – virtuvių. Dar toliau į šiaurę – “kaimiškesni” Ardžuna, Mordžimas, Arambolis.

Kandolimo paplūdimyje

Labiau „laukiniai“ paplūdimiai – mažiau gultų, retesnės „trobos“, kai kur iš viso nueisi tik žygio takais ar džipu nuvažiuosi – Goa pietuose, į šonus aplink Palolemą.

O per vidurį – nuostabiausios Goa vietos tiems, kam ne (tik) paplūdimiai rūpi. Pandžimas ir Senoji Goa, senoviniai miestai, kuriuos dar XVI a. įkūrė… portugalai, pagaliau radę jūrų kelią į Indiją. Čia buvo visos jų Azijos imperijos širdis – Goa vienu metu gyveno daugiau žmonių, nei Lisabonoje! Indijos turtai per Goa keliavo į Europą, o į Indiją atvyko misionieriai, krikščionybė.

Pandžimo senamiestyje

Pandžimas, o ypač Senoji Goa – lyg kokios Europos atplaišos Indijos krantuose. Nuostabios baltos barokinės bažnyčios – ne mažiau, nei Europos Viduramžių senamiestyje. Šventųjų relikvijos, auksiniai altoriai. Ir… paminkals lietuviui! Nuostabioji Senosios Goa katedra pastatyta 1619 m., o jau 1631 m. čia, kartu su Portugalijos jėzuitais, atvyko tikėjimo skleisti Andrius Rudamina. „Pirmajam lietuviui, išsilaipinusiam Indijoje“ – skelbiama lietuvių ir anglų kalbom ant paminklo lietuviui Goa katedros šventoriuje.

Senosios Goa katedra ir paminklas Andriui Rudaminai

Portugalija iš paskutiniųjų mėgino įsikibus laikytis savo kolonijos: britai paleido Indiją dar 1947 m., o Goa tebešeimininkavo portugalai. Bet laikai keitėsi. Tolima mažytė Portugalija buvo tik atspindys tos imperijos, kuri gebėjo pusę pasaulio apsėti savo fortais ir bažnyčiomis. 1961 m. Indija užtruko tik dvi dienas ir užėmė Goa jėga.

Bažnyčia Senojoje Goa

Kiek daug pasikeitė nuo to meto! Anksčiau 80% Goa žmonių buvo katalikai – dabar tik 25% ir vis mažėja, toliau nuo senamiesčių auga hinduistų šventovės, mečetės. Milijonus turistų aptarnauti sugužėjo šimtai tūkstančių darbininkų iš visos Indijos, net Nepalo. Tik 1% Goa tebekalba portugališkai, tik 40% Goa gyventojų yra „vietiniai“, tik mažumoje restoranų gausi portugališkai-indiško vindalū kario, anapus senųjų miestų tokios vietos kaip kelias tarp Pandžimo ir Senosios Goa ar Palacio do Deao dvaras belikusios tik kaip salos šiuolaikinės Indijos jūroje.

Pandžimo senamiestis

Portugališka dvasia virto išpuoselėtu akmeniniu atviruku. „Draudžiama fotografuotis prie mūsų privataus namo!“, „Draudžiama fotografuotis su privačiais namais fone – numatytos baudos!“ – skelbė nuožmūs užrašai prie portugališkų Pandžimo senamiesčio Fontainhas spalvotų rūmų. Indai-atvykėliai nekreipė dėmesio, rengė begalines fotosesijas tiesiog gatvėse: kur kitur Indijoje gausi „nuotraukų lyg iš Europos“ nenukeliavęs užsienin?

Pandžimo senamiestyje

Kiti Fontainhas namus paliko, užleido hipsteriniams barams, kavinėms su burgeriais, picomis. O Mandovi upėje priešais miestą amžiams prisišvartavo švytintys laivai-kazino: ant žemės lošti draudžiama, bet 100 metrų nuo kranto – prašom…

Laivai kazino upėje

Kelionės į Goa pliusai ir minusai

Į Goa atvykome po Indijoje praleistų 3 mėnesių, tad mano žmoną tai itin džiugino – tikra kava, tikras vynas… Bet Goa – tai Indija, tik su Europos prieskoniu. Ji – visos Indijos svajonių kurortas. Indams brangu – bet dar pakankamai pigu, kad įpirktų ne tik turtingiausieji.

Kavinė sename Pandžimo name

O atvykus iš Lietuvos – pigu. Ir nuostabus langas į Indiją, kur toje pat gatvėje gali paragauti visokiausių Indijos pakraščių patiekalų. Po trijų Indijoje praleistų mėnesių, džiugino „didesnė nei kitur tvarka“ – mažiau pypimų gatvėje, mažiau eismo.

Goa paplūdimyje

Bet jei lyginsi ne su Pietų Azija, o su kitais pasaulio superkurortais – Tailande, Turkijoje, ar dar kur – darosi lengviau suprasti, kodėl Goa konkuruoti gana sunku. Ech, kiek šiukšlių! Karvės ėda šiukšles. Vairuotojai svaido plastikinius buteliukus pro langą. Paplūdimyje apsidairęs bet kuriame taške suskaičiuosi dešimtis, gal šimtus šiukšlių. Vyrai šlapinasi kurorto parkinge ar gatvėje. Gatvės be šaligatvių. Indijoje viskas taip normalu – bet taip toli nuo „hipiško rojaus kampelio“, kaip jį įsivaizduoja Europa…

Karvė Goa pakelėje ėda šiukšles

Na ir apgavystės. Net indų liūdnai išlinksniuota „taksi mafija“ sutartomis kainomis, neįleidžianti „Uber“ ir kitų konkurentų (internete pilna baisokų istorijų, štai indas pasakoja išleidęs savo merginą stotyje – o tada jį pasivijo ir sumušė, nes palaikė „nevietiniu taksistu“).

Kitapus gatvės nuo Mall de Goa prekybos centro

Pavyko to išvengti nuomojantis automobilį (pakeitėme atvykimo stotį į tolimesnę, nes tik ten sutiko atvažiuoti autonuoma). Kiti renkasi motociklą. Apeiti būdų yra viskam – bet kitur apeidinėti nereikia…

Viena vertus, Goa paliko geresnį įspūdį, nei tikėjausi – nuostabios portugališkos bažnyčios ir senamiesčiai, jaukios paplūdimio trobos, jokių masinių betoninių viešbučių-monstrų. Kita vertus, suprantu ir tuos, kam Goa neatrodo to paties kalibro kurortų rinkos žaidėjas, kaip kokia Pataja, Puketas ar Borakajus. Bet jei važiuosi ne tiesiog „šiltų atostogų“, o „atostogų su stipria Indijos dvasia (bet visgi ne pilnai į ją panirus)“ – Goa – pats tas.

Kazino laivų reklamų pilna visa Goa