Goa – Indijos Europa, Indijos kurortai

Indijos Goa – ne tik dar vienas masinis kurortas! Goa paplūdimiai, jaukios “hipiškos” trobelės ant smėlio, balti seni portugališki senamiesčiai ir indiškas šurmulys – tokio derinio nėra niekur kitur.

Tačiau ši vieta nėra vien tik atvirukinis rojaus kampelis – Goa pasitinka ir kontrastais: nuo naktim žibančių kazino laivų iki musono potvynių, nuo barokinių bažnyčių iki šiukšlių paplūdimiuose.

Šiame straipsnyje – kelionės įspūdžiai ir kelionių vadovas Goa: ką čia radau ir ką reiškia atostogos „Indijos Portugalijoje“.

Goa vizitinė kortelė – hipiai ir paplūdimio trobos

Gyviausias prisiminimas iš Goa paplūdimių – „paplūdimio trobos“ (shack). Tai – tikras Goa atostogų simbolis! Paprasčiausios tų kavinių ir restoranų – tiesiog ant smėlio, kaip Kandolime. Bet ir kur paplūdimiai per siauri, kaip Ardžunoje, Goa „randa vietos“ trobelėms: tada sėdi lyg amfiteatre žiūrėdamas į jūrą, o pirmos-antros eilės kėdės – jau virš tykštančių bangų. Ir net kur bangos tykšta tiesiai į uolas – Arambolyje – pakeliui prie „slapto ežerėlio“ įspraustas kavinukių ir parduotuvėlių supamas takas.

Nakčiai trobelės visos nušvinta ryškiausiomis šviesomis ir suskamba pasaulio melodijomis – plačiuoju Arambolio paplūdimiu ėjome tarsi kokia dykuma, kurios pakraščiuose – muzikos festivalio scenos.

Anapus paplūdimio trobų – pajūrio kaimai. Negrįstos gatvės, karvių šeimynos. Tai – o ne „paslėpti“ daugiaaukščiai tinklų viešbučiai – tebėra atostogų Goa veidas. Galbūt tai – paskutiniai atgarsiai hipių, kurie „atrado“ Goa, kurie ~1968-1978 m. čia plūdo žemės keliais per Artimuosius Rytus, gyveno komunomis Ardžunoje ar Arambolyje su gamta, laisva meile, savęs paieškom ir narkotikais.

Dar yra važiuojančių į Goa hipių dvasios ieškoti, bet jie – dažniausiai nusivilia. Hipiai išsiskirstė Afganistano karui ar Irano islamo revoliucijai uždarius kelius. Kiti išmirė. Šiuolaikinėje masinio turizmo Goa ir ta istorija – verslas. Nepale pasiūtos „Hipiškos“ mados parduotuvėlėse, pacifizmo simbolis eilinėje paplūdimio „troboje“.

Kada keliauti į Goa ir kas ten keliauja?

Bet matydamas Goa kelionių organizatorių bukletuose tikėjausi dar blogiau. Tikėjausi daugiaaukščių viešbučių vienodų balkonų eilėmis – bet jie kažkur paslėpti. Ir apskritai „tarptautinio turizmo Goa“ – dar viena iliuzija. Taip, čia masiškai skraidinami rusai (“buvo portugalų kolonija, dabar rusų” – mačiau tokį indų memą), kažkiek britų, vokiečių, amerikiečių, kazachų, prancūzų – bet čia ne Antalija, ne Puketas, kiekiai mažesni. Ir visus juos totaliai užgožė praturtėjusi Indijos vidurinioji klasė. Skaičiai tokie: kasmet atvyksta 500 000 turistų iš užsienio ir 10 000 000 indų… Tie indų turistai Goa ne kartą mūsų net prašė kartu fotografuotis, mano žmonai davė palaikyti savo vaiką ant rankų. Atvyko iš miestų, kur užsieniečiai neužsuka, o, kadangi buvo sezono pabaiga, musono išvakarės (gegužė), kitų šviesiaodžių „modelių“ aplinkui nematė. Viešbutyje buvom vieninteliai užsieniečiai, tik paplūdimiuose dar vieną-kitą sutikdavom, pasilikusius ten gyventi „su visam“ – itin daug rusų, kurių „Mažojoje Rusijoje“ Mordžime, Arambolyje (Arambolske) net masažų kainas salone mačiau nurodytas rubliais, o kirilicos reklamose daugiau nei indiško devanagario rašto. Bet iš tiesų tai ir tų rusų – mažiau, nei sako stereotipai.

Turizmo sezonas užsieniečiams Goa – nuo spalio iki kovo. Tada užsakomieji reisai sustoja. „kovas-gegužė – per karšta“ – sako vietiniai. Temperatūros +33 dienom, bet dėl drėgmės „lauko pirtis“ atrodo daug karštesnė. Mano marškinėliai kiaurai mirkdavo, pažvelgęs į daugelio indų veidus išvysdavau prakaito upelius… Garsieji Goa kriokliai (kaip Dudhsagaro) tada – apdžiūvę.

Na o birželio pradžioje smogia musonas. Gavome lengvai jo paragauti – pylė ištisas dienas, o „nebelyja“ reiškė, kad lyja ne taip, kad per 5-10 sekundžių išlipęs iš automobilio permirktum kiaurai. Gatvės vietom „plaukė“ taip, kad pasiekti tikslą neperbridęs geltono purvino vandens laikinos upės galėjai tik pasitelkęs „vaikščiojimo ratais strategiją“. O vairuojant reikėjo atidžiai stebėti automobilius priešais – kiek „ateinančios balos“ semia ratus, ar užteks prošvaisos.

Sakot perdedu? Na, statistika tokia: Lietuvos pajūryje liepos mėnesį iškrenta 67 mm kritulių, o Goa – 995 mm!

Užtat sausį-kovą Goa beveik nelyja išvis.

Goa – Portugalija Indijoje

Goa – ne vienas kurortas, o 1,5 milijono gyventojų Indijos valstija. Dauguma kurortinių kaimų – Goa šiaurėje: Kalangutė, Kandolimas suaugę į vieną miestelį, įrėmintą senais fortais, kupiną visokiausių užsienio šalių – ir Indijos regionų – virtuvių. Dar toliau į šiaurę – “kaimiškesni” Ardžuna, Mordžimas, Arambolis.

Labiau „laukiniai“ paplūdimiai – mažiau gultų, retesnės „trobos“, kai kur iš viso nueisi tik žygio takais ar džipu nuvažiuosi – Goa pietuose, į šonus aplink Palolemą.

O per vidurį – nuostabiausios Goa vietos tiems, kam ne (tik) paplūdimiai rūpi. Pandžimas ir Senoji Goa, senoviniai miestai, kuriuos dar XVI a. įkūrė… portugalai, pagaliau radę jūrų kelią į Indiją. Čia buvo visos jų Azijos imperijos širdis – Goa vienu metu gyveno daugiau žmonių, nei Lisabonoje! Indijos turtai per Goa keliavo į Europą, o į Indiją atvyko misionieriai, krikščionybė.

Pandžimas, o ypač Senoji Goa – lyg kokios Europos atplaišos Indijos krantuose. Nuostabios baltos barokinės bažnyčios – ne mažiau, nei Europos Viduramžių senamiestyje. Šventųjų relikvijos, auksiniai altoriai. Ir… paminkals lietuviui! Nuostabioji Senosios Goa katedra pastatyta 1619 m., o jau 1631 m. čia, kartu su Portugalijos jėzuitais, atvyko tikėjimo skleisti Andrius Rudamina. „Pirmajam lietuviui, išsilaipinusiam Indijoje“ – skelbiama lietuvių ir anglų kalbom ant paminklo lietuviui Goa katedros šventoriuje.

Portugalija iš paskutiniųjų mėgino įsikibus laikytis savo kolonijos: britai paleido Indiją dar 1947 m., o Goa tebešeimininkavo portugalai. Bet laikai keitėsi. Tolima mažytė Portugalija buvo tik atspindys tos imperijos, kuri gebėjo pusę pasaulio apsėti savo fortais ir bažnyčiomis. 1961 m. Indija užtruko tik dvi dienas ir užėmė Goa jėga.

Kiek daug pasikeitė nuo to meto! Anksčiau 80% Goa žmonių buvo katalikai – dabar tik 25% ir vis mažėja, toliau nuo senamiesčių auga hinduistų šventovės, mečetės. Milijonus turistų aptarnauti sugužėjo šimtai tūkstančių darbininkų iš visos Indijos, net Nepalo. Tik 1% Goa tebekalba portugališkai, tik 40% Goa gyventojų yra „vietiniai“, tik mažumoje restoranų gausi portugališkai-indiško vindalū kario, anapus senųjų miestų tokios vietos kaip kelias tarp Pandžimo ir Senosios Goa ar Palacio do Deao dvaras belikusios tik kaip salos šiuolaikinės Indijos jūroje.

Portugališka dvasia virto išpuoselėtu akmeniniu atviruku. „Draudžiama fotografuotis prie mūsų privataus namo!“, „Draudžiama fotografuotis su privačiais namais fone – numatytos baudos!“ – skelbė nuožmūs užrašai prie portugališkų Pandžimo senamiesčio Fontainhas spalvotų rūmų. Indai-atvykėliai nekreipė dėmesio, rengė begalines fotosesijas tiesiog gatvėse: kur kitur Indijoje gausi „nuotraukų lyg iš Europos“ nenukeliavęs užsienin?

Kiti Fontainhas namus paliko, užleido hipsteriniams barams, kavinėms su burgeriais, picomis. O Mandovi upėje priešais miestą amžiams prisišvartavo švytintys laivai-kazino: ant žemės lošti draudžiama, bet 100 metrų nuo kranto – prašom…

Kelionės į Goa pliusai ir minusai

Į Goa atvykome po Indijoje praleistų 3 mėnesių, tad mano žmoną tai itin džiugino – tikra kava, tikras vynas… Bet Goa – tai Indija, tik su Europos prieskoniu. Ji – visos Indijos svajonių kurortas. Indams brangu – bet dar pakankamai pigu, kad įpirktų ne tik turtingiausieji.

O atvykus iš Lietuvos – pigu. Ir nuostabus langas į Indiją, kur toje pat gatvėje gali paragauti visokiausių Indijos pakraščių patiekalų. Po trijų Indijoje praleistų mėnesių, džiugino „didesnė nei kitur tvarka“ – mažiau pypimų gatvėje, mažiau eismo.

Bet jei lyginsi ne su Pietų Azija, o su kitais pasaulio superkurortais – Tailande, Turkijoje, ar dar kur – darosi lengviau suprasti, kodėl Goa konkuruoti gana sunku. Ech, kiek šiukšlių! Karvės ėda šiukšles. Vairuotojai svaido plastikinius buteliukus pro langą. Paplūdimyje apsidairęs bet kuriame taške suskaičiuosi dešimtis, gal šimtus šiukšlių. Vyrai šlapinasi kurorto parkinge ar gatvėje. Gatvės be šaligatvių. Indijoje viskas taip normalu – bet taip toli nuo „hipiško rojaus kampelio“, kaip jį įsivaizduoja Europa…

Na ir apgavystės. Net indų liūdnai išlinksniuota „taksi mafija“ sutartomis kainomis, neįleidžianti „Uber“ ir kitų konkurentų (internete pilna baisokų istorijų, štai indas pasakoja išleidęs savo merginą stotyje – o tada jį pasivijo ir sumušė, nes palaikė „nevietiniu taksistu“).

Pavyko to išvengti nuomojantis automobilį (pakeitėme atvykimo stotį į tolimesnę, nes tik ten sutiko atvažiuoti autonuoma). Kiti renkasi motociklą. Apeiti būdų yra viskam – bet kitur apeidinėti nereikia…

Viena vertus, Goa paliko geresnį įspūdį, nei tikėjausi – nuostabios portugališkos bažnyčios ir senamiesčiai, jaukios paplūdimio trobos, jokių masinių betoninių viešbučių-monstrų. Kita vertus, suprantu ir tuos, kam Goa neatrodo to paties kalibro kurortų rinkos žaidėjas, kaip kokia Pataja, Puketas ar Borakajus. Bet jei važiuosi ne tiesiog „šiltų atostogų“, o „atostogų su stipria Indijos dvasia (bet visgi ne pilnai į ją panirus)“ – Goa – pats tas.