Kalkuta – Indijos Londonas, Indijos Kuba…

Kalkuta retai kada sudomina keliautojus į Indiją. Nes tiesiog ta šalis turi tiek daug, kad Kalkutai eilė taip ir neateina.

Bet Kalkuta – trečias pagal dydį Indijos miestas, buvusi sostinė – ir gyvenimas ten teka kitaip. Didingi ir griūvantys britų rūmai, senoviniai automobiliai, vieni paskutinių pasaulyje rankomis traukiamų rikšų, daugybė Nobelio premijų, komunistiniai simboliai…

Trupantis spindesys – bet ir lėtai besitraukiatis skurdas.

Kalkuta kaip Indijos Londonas

Kalkuta – kitokia Indija. Likusi Indija jau seniai nusimetė britišką kolonijinį rūbą, didžiuojasi savo šventyklomis ir Viduramžių valdovų mauzoliejais.

O Kalkutos simbolis iki šiol – paminklas karalienei Viktorijai. Nors sunkiai liežuvis apsiverčia vadinti tai paminklu – ten ištisi Baltieji rūmai. Kaip britai sakydavo, „naujasis Tadž Mahalas“.

Per dešimtmečius, prabėgusius nuo Indijos nepriklausomybės, lordo Kerzono paminklas patrauktas į šoną, bet karalienė Viktorija, jos palikuonys ir jos lordai, tebestovi iškėlę akmeninius veidus, o Europos dailininkų drobės ir freskos aukština britiškosios Indijos didybę.

Ir net moderniame vakariniame šviesų šou, kurio projekcijos kasdien nutvieskia baltąsias Viktorijos memorialo sienas, kupolą ir bokštus, vienas pagrindinių motyvų buvo ginčas dėl to, ką Indijai davė britai. Badas ir persekiojimai – taip – ir Britanijos premjero Čerčilio frazės apie Antrojo pasaulinio karo metais badaujančią Kalkutą kaip „jie badauja, nes dauginosi kaip triušiai“.

„Bet ar būtų tokia indų tapyba, literatūra, be britų?“ – užduoda pagrindinis herojus klausimą, kuris kituose Indijos toliuose atrodytų šventvagiškas.

Bet juk čia Kalkuta. Juk jos aukso amžius ir buvo britų laikais. Nuo 1772 m. iki 1911 m. tai buvo Indijos sostinė. Didžiausios pasaulyje kolonijos širdis. „Antras pagal svarbą Britanijos Imperijos miestas po Londono“ – iki šiandien didžiuojasi kalkutiečiai.

Britų politikai, pirkliai, Kalkutos gatvėse pastatė visą eilę nuostabių rūmų. Tas elitas atgulė South Park Street kapinėse – dabar kruopščiai restauruotose. 200 metų senumo antkapiai stebina savo dydžiu – Indijos darbo jėga buvo pigi, tad ir mažiau turtingos šeimos galėdavo pastatyti lordų vertus obeliskus ir mauzoliejus, paženklintus specialiai jų velioniams parašytais eilėraščiais senąja anglų kalba.

Skaitydamas tas puošnias epitafijas jaučiausi dviprasmiškai – kaip susidvejinusi visa Kalkuta. Taip, britai čia tapo elitu, o indai – pigiais jų tarnais. Bet peržvelgęs dešimtis XIX a. pradžios antkapinių tekstų nemačiau nė vieno, kuris būtų miręs vyresnis nei 40 metų. „Čia atvykę europiečiai išgyvena tik du musonus“ (t.y. dvejus metus) – tada kalbėdavo indai. Palauždavo maliarija, kitos ligos, tas karštas šlapias klimatas.

Čia – kitas eilinio kolonisto gyvenimo veidas. Pelninga – bet visgi rizika ir kančia. Kaip 1899 m. Rudjardas Kiplingas dviprasmiškai rašė, „baltaodžio dalia“ („White Man‘s Burden“).

Kalkuta kaip Indijos Kuba

Šiandieninės Kalkutos gatvėse to Pietų Azijos Londono vis mažiau ir mažiau: jis skęsta eismo netvarkoje, pypimų jūroje, muedzinų šauksmuose.

Šiandienė Kalkuta man labiau priminė… Kubą.

Kolonijinė didybė vis labiau trupa, byra, nyksta. Daugybė Britų eros dvarų stūkso apleisti, apaugę vijokliais. Kiti, kaip Havanoje, tik atrodo tušti – o iš tikro gyvenami. Tas Šekspyro gatvės namas, kuriame apsistojome pas iš senelio jį paveldėjusį indą, iš išorės buvo suremontuotas – bet „pavargusi“ laiptinė buvo pilna britų eros daiktų ir baldų. Kalkutoje rasi ir didžiausią pasaulyje senų knygų turgų.

Kalkutos gatvėse mačiau pilna senovinių automobilių – dauguma taksi iki šiol čia „Hindustan Ambassador“, seniai išstumti iš kitų Indijos miestų. Jis pradėtas gaminti dar 1957 m. pagal britiško Morrix Oxford Series III pavyzdį ir iki pat gamybos uždarymo 2014 m. atrodė vienodai. Jokių kondicionierių, toks „senos Volgos“ kvapas viduje…

Bet labiausiai Kubos paveikslą kuria visi tie karštoje saulėje blunkantys komunistiniai vardai ir simboliai. Štai palei plačias gatves iškabintos vėliavėlės su kūjais ir pjautuvais – tūkstančiai, dešimtys tūkstančių. Štai eilės skirtingų komunistų partijų atsišaukimai. Yra Lenino, Markso-Engelso gatvės, net viena įmonių, kas vakarą išplukdančių turistus į Hoooghly upę pasigrožėti Kalkutos krantais vadinasi „Lenino kruizai“.

O kai ėjome į Kalkutos universiteto biblioteką ieškoti atminimo lentos Antanui Poškai, pirmajam Lietuvos indologui, dar tarpukariu, „Azijos Londono“ laikais ten studijavusiam doktorantūroje – nustebino plakatai ne tik su Markso ar Lenino, bet net Mao Dzeduno veidais savotiškoje „intelektualų galerijoje“.

Kaip Kalkuta iš Pietų Azijos Londono tapo Pietų Azijos Kuba?

Pirmasis smūgis kliuvo 1911 m., kai britai iškėlė Indijos sostinę į Delį. Kalkutą pražudė jos sėkmė ir protas. Jos mokyklų ir universiteto išlavintas indų elitas bruzdėjo: „indų kultūra ne prastesnė, nei britų“. Sužibėjo ir menas, poezija, mokslas, ir protestai – ypač kai britai mėgino padalinti Bengalijos provinciją į dvi… Tą planą teko atšaukti, bet politikai-vietininkai susikrovė turtus ir su trenksmu išvyko į Delį, kurio „paprastesni“ žmonės buvo įpratę „lenktis“ prieš musulmonų mogolų valdovus.

Tačiau Kalkuta nežlugo staiga. Ten liko verslas, pirkliai – anglų, žydų, armėnų, kurių ištuštėjusios bažnyčios ir sinagogos ligi šiol puošia Kalkutos turgaus rajonų gatves. Ten toliau dygo įspūdingi pastatai, kaip vienas miesto simbolių metalinis Hauros tiltas. Tas pats Viktorijos memorialas pastatytas jau po sostinės iškėlimo…

Antrasis smūgis Kalkutai atėjo lėtai, bet buvo stipresnis. Indija – daugybės tautų šalis, o Kalkuta – vienos didžiausių jų, bengalų, širdis. Bet bengalai skilę į du tikėjimus – hinduizmą ir islamą – ir susipriešinimas vis gilėjo. 1946 m. Kalkutoje kilo milžiniškos religinės riaušės, žuvo iki 10000 žmonių. Matydama besiliejančius kraujus, kai Britanija paleido savo diždiąją koloniją, nusprendė ją padalinti į hinduistinę Indija ir musulmoniška Pakistaną. Didžiuma Bengalijos atiteko Pakistanui – ir milijonai hinduistų pabėgėlių iš ten užplūdo Kalkutą ir jos apylinkes.

Trečiasis smūgis laukė 1971 m., kai rytinė Bengalija sukilo už nepriklausomybę nuo Pakistano, tapo Bangladešu. Naujas karas, nauji pabėgėliai…

Skurdas tapo Kalkutos prekės ženklu. „Penki žmonės iš Kalkutos gavo Nobelio premijas“ – didžiuojasi kalkutiečiai. Bet ne viena tų premijų – už kovą su skurdu mieste… Garsiausia – Motinos Teresės, kuri, sakoma, savo misiją pradėjo išvydusi mirštančius iš bado Kalkutos gatvėse žmones, ir jos piligrimus traukiantis vienuolynas ir kapas tebėra Kalkutoje.

Čia turbūt ir kiaušinis, ir višta viename: badas ir skurdūs, kalkutiečių nepriimami pabėgėliai paskatino komunistų iškilimą, bet „ilgiausiai kur nors buvusi demokratiškai išrinkta komunistų valdžia“ tada dar labiau nuskurdino Kalkutą. Išsibėgiojo verslas, o visokie leidimai didinguose namuose gyventi už keliasdešimties rupijų per mėnesį „nuomą“ lėmė, kad tų namų niekas nebeprižiūrėjo – „kas visų, tas niekieno“.

Kalkutoje, priešingai daugeliui Indijos miestų, išliko rankomis traukiami rikšos (greitis toks pat, kaip pėsčiam eiti, bet, kai lyja, bent ne tavo kojos šlampa…). Išliko vienkartiniai moliniai puodeliai, į kuriuos pilama saldi indiška arbata ir kurie čia pat daužomi, kad jų žiedėjams liktų amžino darbo purvynuose. Kas tai lėmė – skurdas ar meilė tradicijoms? Turbūt ir tai, ir tai.

Komunistai dar įtakingi, bet jų valdžia baigėsi. Ir Kalkuta šovė į dangų. Kyla nauji daugiabučiai-dangoraižiai, spindi „Tata“ verslų parduotuvės. Nustebino, kiek daug tvarkingų, vakarietiškų kavinių, burgerinių, picerijų, takerijų, naktinių klubų Park gatvėje ir aplink. Kiek daug angliškų užrašų: gal net daugiau nei bengališkų ar hindi. Kalkuta, atrodo, ir toliau bando sekti Londonu – tik jau šiuolaikiniu.

Bet viskas dviprasmiška. Iškilimas lemia ir sunykimą. Dar daugiau senųjų britų rūmų virsta dulkėmis. Čia viena, čia kita gatvė pervadinama „indiškiau“. Ekologijos vardan kalbama apie „Hindustan Ambassador“ nurašymą – kai lankysitės Kalkutoje, gal jų neberasite. Uždaromos ir ikoniškos tramvajų linijos. Vis mažiau lieka to, kas iš vienos akimirkos vaizdo, vienos nuotraukos leisdavo ištarti „Čia – Kalkuta!“.

Todėl, kaip ir Kubos atveju, Kalkutą verta lankyti kuo greičiau. Bet tų turistų mažai – vietiniai nuo jų nenuleidžia akių, ypač senuosiuose turguose. „Londonas-Kuba“ nėra tai, ko Indijoje daugelis keliautojų ieško. Didžiausios ir švenčiausios šventovės, jogos mokyklos, musulmonų mogolų mauzoliejai – kitur. Todėl Kalkuta – malonus atradimas ir dar norėčiau čia grįžti, o kartu pakeliauti giliau po Vakarų Bengaliją – didžiausias pasaulio mangroves Sundarbano nacionaliniame parke Gango deltoje, visą eilę kitų buvusių europiečių kolonijų palei Kalkutą pratekančią Hooghly upę – portugalų Bandelį, danų Seramporą, prancūzų Čandanagarą, olandų Činsurą. Britų Kalkuta jas visas nukonkuravo ir „prarijo“, bet kadaise kiekvienas tų miestelių alsavo vis kitos Europos sostinės atgarsiais – Paryžiaus, Kopenhagos, Lisabonos…